Viena iš šlykščiausių propagandinių Rusijos televizijos laidų. Jų autorius – Vladimiras Solovjovas

Parsidavėlių už sotesnį kąsnį, žmonių, su išplaukusios moralės supratimu, esama kiekvienoje tautoje. Ir jie, visų pirma, savo tautose  asocijuojasi su atstumtaisiais; jie tarsi žmonės be tautinės savigarbos, be identiteto, kaip tie mongolų-totorių klajokliai stepėse.

Vienintelis jų siekis – užkariauti ne vien fiziškai, bet ir pavergti dvasiškai ir moraliai, kuomet visuotinai priimtos moralės normos tiesiog negalioja, o galioja jų melas ir klasta.

Grobk ir plėšk, neapkęsk kitokių, jeigu jie nepanašūs į tave – nei mentalitetu, nei pasaulio matymu.

Tad kodėl du žinomi armėnai šiandien net išsijuosę dergia kitų tautų apsisprendimą identifikuoti save ir pasirinkti savo tautos kryptį?

Šiandien bene madingiausias žodis aršiose politinėse diskusijose – nacionalizmas. Ypač šiuo žodžiu mėgsta svaidytis į Kremliaus šeriamų televizijų politinių šou sukviesti pasirinktiniai, jau etatiniais tapę dalyviai ir tų laidų vedėjai propagandistai, nors save jie ir vadina žurnalistais.

Daugiausiai, žinoma, pastaruoju metu kliūna Ukrainai – esą jos valdžioje vien naciai, nacionalistai ir banderininkai. Žurnalistai-propagandistai net nesivargina atskirti šių visiškai skirtingą prasmę turinčių sąvokų, o suplaka juos į vieną: anot jų – tai tas pats. Trumpai tariant, blogis.

Taigi kas yra nacionalizmas?

Tai ideologija, grindžiama tautos didybės, galybės kėlimu, tėvynės ir pačios tautos šlovinimu, savojo identiteto paieška. Nacionalizmas kelia išimtinai patriotinius jausmus, kas yra būdinga kiekvienai etninei grupei, visuomenei, valstybei. Tai pasididžiavimas nacionaliniais jausmais, neturint siekio menkinti kitas tautas. Tai siekis suvienyti žmones pagal kalbą ir sukurti tvirtą pamatą etninių ryšių pagrindu, įtvirtinti tam tikros grupės gyventojų nacionalinį, tautinį bendrumą vardan tvirto valstybinio darinio.

Pasak vieno garsiausio ir įtakingiausio nacionalizmo teoretikų E. Gellner, nacionalizmas yra reiškinys, būdingas tam tikrai socialinių sąlygų visumai ir tai reiškia politinę legitimizaciją.

Ar tai blogai?

Stiprėjant globalizacijai, buvo pranašauta, kad jau šiame amžiuje nacionalistinė ideologija išnyks, deja, taip neatsitiko, susilpnėjusios tautinės valstybės nūnai vėl gręžiasi į save, bando atkurti savo identitetą. Ši tendencija ypač ryškiai matosi Rytų ir Vidurio Europos valstybėse.

Kremliaus ideologai ir propagandistai labai sumaniai pasigavo ir efektyviai  naudojasi nacionalizmo-nacizmo samplaika, nusitaikydami, visų pirma, į menkai išprususią vidinę auditoriją, gąsdindami ją atgyjančio nacizmo grėsme. Į ją pakliūna ne tik už savo laisvą apsisprendimą kurti nacionalinę valstybę nutarę ukrainiečiai, bet ir Rusijos opozicija bei Baltijos šalys. Juk neatsitiktinai pastarosios paniekinamai vadinamos tiesiog Pribaltika, tarsi norint jas sumenkinti bei parodyti, kad jos bent psichologine prasme tebėra imperijoje, ir tokios išliks.

Deja, itin agresyvi Rusijos propaganda retai kada sulaukia paprastai žmonėms paaiškinamo atsako: nacionalizmas ir nacizmas nėra broliai dvyniai. Tai visiškai skirtingos, nieko bendro tarpusavyje neturinčios ideologijos.

Nacizmas, nacionalsocializmas, hitlerizmas – totalitarinės Vokietijos politinės partijos NSDAP, susikūrusios dar 1919 m. ir valdžiusios Vokietiją nuo 1933 iki 1945 m., politinė ideologija. Pagrindiniai jos ideologai buvo Adolfas Hitleris, Alfredas Rosenbergas ir, be abejo, Jozefas Gebelsas.

Šiai ideologijos manifestu tapo Hitlerio parašytas veikalas Mein Kampf (Mano kova).

Politikos istorikai, politologai iki šiol ginčijasi, ar tai savarankiška ideologija, ar tik fašizmo atmaina, jos forma.

Nacių režimas pirmasis istorijoje rasizmą pavertė oficialia valstybės doktrina. Bet galiausiai žlugo.

Taigi kas šiandien sveikam nacionalizmui bando priklijuoti nacizmo, kaip atgyjančio slibino, propaguojančio antisemitizmą, šovinizmą, represijas prieš kitaminčius, etiketę visoms tautoms, bandančioms įtvirtinti savo nacionalines valstybes ir jų suvereną?

Pagaliau ar pati Rusija šiandien neturi šių jau išvardytų požymių?…

Karenas Šachnazarovas

Ir štai, pagaliau, susipažinkite: du garsūs vyrai – Karenas Šachnazarovas (Карен Шахназаров) ir Araikas Stepanianas (Араик Степанян) – užuot ištikimai tarnavę savo valstybei, diena iš dienos bėgioja iš vienos Rusijos televizijos į kitą, siųsdami prakeiksmus ir pildami pamazgas ant Ukrainos, suprantama, nepamiršdami ir Pribaltikos, kuri, o nelaime, andai ištrūko iš „humaniškos“ superderžavos – SSSR.

Perestroikos laikais Kareno tėvas Georgijus Šachnazarovas buvo vienas iš Michailo Gorbačiovo patarėjų. O sūnus žengė dar toliau – tapo Putino grobikiškos politikos apologetu ir aistringu jos propaguotoju. Dergdamas Ukrainą, jis kartas nuo karto nepasibodi prisiminti ir Pribaltikos. Vienas iš jo apgailestavimų – esą nors Lietuva ir ištrūko iš šlovingosios SSSR, bet per neapdairumą Maskva padarė nedovanotiną klaidą – reikėjo bent rusų karines bazes joje palikti. Dabar nebūtų NATO.

Kas tai, jeigu ne tyčinis kiršinimas ir priminimas, kad dar ne viskas prarasta, kad galbūt dar galima būtų susigrąžinti Pribaltiką?

Ir apie tai kalba garsus režisierius, scenaristas, kino studijos „Mosfilm“ generalinis direktorius ir tuo pačiu – aršus cinikas, kuriam moralė jo filmuose gal ir vaidina kokį nors vaidmenį, o gyvenime?

2014 m. kovo mėnesį K. Šachnazarovas  pasirašė laišką Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, kuriame pritarė Krymo okupacijai bei Rusijos sukeltam karui Ukrainos rytuose. Dėl to jam buvo uždrausta atvykti į Ukrainą.

Kerštas?

Araikas Stepanianas – iš kitos operos. Įdomi asmenybė. Jis – buvęs smogikas. Dabar – aršus „politologas“, televizijos šou stoviniuojantis ir rėksmingu balsu dėstantis savo „išmintį“ prokremlinių propagandistų barikadų pusėje.

Araikas Stepanianas

Kažkada broliai Stepanianai aktyviai dalyvavo konflikte, vykusiame Kalnų Karabache. Beje, vėliau jie buvo paskelbti visasąjunginėje paieškoje, nes buvo įtariami įsiveržimu į vieną karinį dalinį bandant pagrobti ginklus. Tuomet žuvo keletas kariškių, o broliai Stepanianai buvo apsupti. Tačiau Araiką ir jo brolį Bagratą išgelbėjo trečias brolis Garikas. Jis įsigudrino iš apsupimo išvažiuoti greitosios pagalbos automobiliu, tokiu būdu išsiveždamas ne tik brolius, bet ir visą arsenalą ginklų.

Ant „žymaus“ armėnų smogiko, dabar politologo ir filosofijos mokslų kandidato Araiko Steponiano sąžinės guli ir kiti kariškių užpuolimai, civilių Kalnų Karabacho gyventojų žudymai.

Galų gale, jo brolis Garikas žuvo kovoje su azerbaidžaniečiais, Bagratas dingo be žinios…

O Araikas… Diena iš dienos jis tiesiog veržte veržiasi iš ekranų spjaudydamas tulžimi.

Beje, anot Araiko, armėnų genocidas buvo užsakytas žydiškos anglosaksų mafijos. Štai taip! Kodėl jis tuo įsitikinęs? Ogi todėl, kad nei Jungtinės Amerikos Valstijos, nei Didžioji Britanija nepripažįsta armėnų žudynių praėjusio amžiaus pradžioje kaip genocido.

Kita vertus, gal tai galima įvertinti kaip karštą kraują, besiliejantį iš šaltų armėniškų širdžių? Suprantama, – be jokios apeliacijos į moralę ir sąžinę.

Svarbiausia, kad Kremliui tokie „politologai“ tinka. Ir labai patinka: lai liejasi melas laisvai!

2019.07.21; 09:20

Europos Sąjungos rėmėjų šūkis. EPA – ELTA nuotr.
Artėjant Europos Parlamento (EP) rinkimams, Vokietijoje tūkstančiai žmonių, sunerimusių dėl kraštutinių dešiniųjų partijų iškilimo, sekmadienį išėjo į gatves išreikšti paramos Europai ir pasiųsti žinią, nukreiptą prieš nacionalizmą ir kraštutinius dešiniuosius, skelbia „Deutsche Welle“.

Protestai numatyti septyniuose didžiuosiuose Vokietijos miestuose: Berlyne, Frankfurte, Hamburge, Kelne, Leipcige, Miunchene ir Štutgarte. Protestai ir kiti renginiai taip pat vyksta kitose Europos šalyse – Lenkijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Švedijoje, Austrijoje, Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Bulgarijoje. 

Vokietijoje protestai rengiami su šūkiu „Viena Europa visiems: jūsų balsas prieš nacionalizmą“.

Didžioji dalis protestuotojų yra susirūpinę, kad euroskeptiškos ir kraštutinių dešiniųjų partijos gali laimėti daug balsų gegužės 23-26 vyksiančiuose rinkimuose į Europos Parlamentą.

Tačiau protestuotojai pripažįsta, kad Europos Sąjungai reikia didelių permainų, jei ji nori būti sėkminga ateityje. 

„Žinoma, ES reikia keistis, mums reikia glaudesnio bendradarbiavimo“, – sakė viena protestuotoja.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.20; 07:40

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu Jūsų paklaustų, ar esate patriotas, ką atsakytute? Įsižeistumėte, sutriktumėte, atsakytumėte nedvejodami? Šis klausimas paliečia Jūsų įsitikinimus, tokį modus vivendi, vidinę asmenybės būklę. Į viską galima numoti ranka, gyventi kurmio gyvenimą, nesikišti į politiką, neiti į rinkimus, nediskutuoti viešojoje erdvėje, bet – argi tai piliečio gyvenimas?

Visuomenėje vis daugiau atsiranda tokių, kurie pasirenka kurmio gyvenimą: sąmoningas aklumas ir egzistavimas savo išsiraustame tunelyje, neigiant bet kokias visuotinai pripažintas vertybes, kad ir krikščioniškąsias, tampa norma, madingu stiliumi, kuriuo didžiuojasi net postmodernistiniai kūrėjai ir jų gynėjai.

Prieš šešerius metus, artėjant Kovo 11-ajai, Prezidentė vienąkart savo pozicijos nevyniojo į vatą ir į kitos šalies žurnalisto klausimą apie nacionalistiškai nusiteikusio jaunimo eitynes Vilniaus gatvėmis aiškiai atkirto: „Jūs pasakėte nacionalistai, o aš juos pavadinčiau tautiniu jaunimu…“ Toks atsakymas ne juokais užpykdė kitataučius radikalus, o Prezidentė rizikavo prarasti jų paramą artėjančiuose antros kadencijos Prezidento rinkimuose. Ideologizuota nacionalisto samprata ir šiandien daug ką glumina.

Londono ekonomikos mokyklos profesorius Anthony D. Smithas, parašęs 12 didelių darbų apie nacionalizmą ir tautiškumą, dažniausiai traktavo juos kaip ideologiją, ypač pasireiškusią XX amžiuje. Jis pripažino, kad, tyrinėjant nacionalizmo reiškinį, iškyla problema, jog jo negalima griežtai ir vienareikšmiškai apibrėžti dėl plačių sąvokų bei daugybės reiškinių. Vieni tyrinėtojai nacionalizmą lygina su tautinėmis nuostatomis, kiti su nacionalistiniais judėjimais, treti su nacionalistine ideologija. Tos ideologijos, tokios kaip fašizmas, nacizmas, rasizmas, marksizmas, komunizmas, turi glaudų ryšį su nacionalizmu, yra persipynusios, tačiau jokiu būdu negalima nacionalizmo visiškai sutapatinti su jomis, nes egzistuoja nemažai reikšminių skirtumų, ypač jeigu nutolsime nuo ideologinio jų traktavimo.

Švenčiama Kovo 11-oji. Motociklininkų kolona. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kitu kampu nacionalizmą aiškino, pavyzdžiui, rumunų religijotyrininkas, filosofas, rašytojas, vienas įtakingiausių praėjusio amžiaus pasaulio mitologijos ir religijos tyrinėtojų Mircea Eliade, tvirtinęs taip: „Nacionalizmas – tai dvasinės kūrybos aktas. Priklausomybė tam tikrai žmonių bendruomenei, savo dalyvavimo istorijoje suvokimas ir, kas svarbiausia, supratimas to, kad gyvenimo vertybės, kurios sutinkamos būtent šiame dalyvavime – tai dvasinio gyvenimo aktai”.

Tuo tarpu enciklopediniai žinynai nacionalizmo sąvoką aiškina tiesmukai: tai ideologija, teigianti tam tikros gyventojų grupės tautinį bendrumą ir siekianti sujungti šią grupę į valstybinį darinį. Kitaip sakant, nacionalistas – tai būtinai siekiantis dominuoti virš kitos tautinės grupės ir ketinantis užvaldyti aukštą valstybės postą bei lemti jos sprendimus asmuo. Dažniausia jis aiškinamas kaip priešiškas ir netolerantiškas individas, aklai pasitikintis vienos tautinės grupės ideologija ir norintis primesti ją kitai.

Nepriklausomybės eisena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Formaliu semantiniu kalbiniu aiškinimu nacionalizmas reiškia tautiškumą. Ištikimybė tautos skelbiamiems tikslams, idėjoms, tapatybės išsaugojimas jokiu būdu nereiškia kitų ignoravimo ar diktato jiems. Iškart išlyga: bendrose taisyklėse ir gyvenimo patvirtintose normose yra begalė išimčių. Pirmiausia tos išimtys kai kam nacionalizmą leidžia traktuoti kaip visuotinį blogį ir kažkokį visuomeninį antstatą virš tautinių mažumų ir grupių.

Tai suprantama. Į žmonijos atmintį įsispaudė negatyvūs XX-ojo amžiaus reiškiniai – itališkasis fašizmas ir vokiškasis nacionalsocializmas, kurių šovinistinis užtaisas gerokai sukompromitavo ankstesnį nacionalizmo aiškinimą. Nieko nuostabaus, kad tiek Rytuose, tiek Vakaruose būtent per šią prizmę vertinamas tautiškumas.

Tad jeigu šiemet per Kovo 11-ąją eisenoje sušmėžuos šūkis „Lietuva – lietuviams“, ar tai reikš, kad Lietuvoje įsigali nacionalistai, pagiežingai vadinami super ar pseudopatriotais? Ideologinio fronto apkasuose – ir ne tik už Lietuvos ribų – iškart ims šaukti, kad Vilniuje laisvai žygiuoja neonaciai, į kuriuos valdžia žiūri pro pirštus. Iš anksto bus laukiama, kad gatvėse susipeš antifašistai ir nacionalistai, patriotai ir vadinamas „tolerantiškas jaunimas“.

Tokie lūkesčiai metai iš metų sklinda ne tik iš Rusijos žiniasklaidos ir politikų. Štai 2010 m. lapkritį įsteigto visuomeninio judėjimo „Lietuva be nacizmo”, įeinančio į Socialistinį liaudies frontą (SLF), vadovas, Antrojo pasaulinio karo veteranų organizacijos pirmininkas Julius Deksnys prieš keletą metų, artėjant Kovo 11-ajai, perspėjo pasaulį apie gresiančią „neonacistinę bakchanaliją Lietuvoje” ir sakė, kad ją remia oficialioji valdžia. Jis žengė dar toliau: nusišnekėjo apkaltinęs pokario kovotojus už laisvę 25 tūkstančių neginkluotų žmonių išžudymu 1944-1953 metais. „Štai kur nueina tokių nacionalistiškai nusiteikusių patriotų paradų šaknys”, – su patosu Rusijos žurnalistams tvirtino veteranas. Jis teigė, kad tokie „patriotai” į savo sąskrydžius nesivaržo kviesti SS veteranų iš Estijos, kaip įvyko Ariogaloje netoli Kauno, todėl manąs, kad jie gali pasirodyti ir Kovo 11-osios renginiuose…

Kovo 11-oji. Lietuvos trispalvės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokiems sunku įrodyti, kad nacionalizmas (tautiškumas) yra ne visa apimantis baubas, o priemonė išsaugoti tautinę savastį globalizacijos okeane. Bet įsidėmėtina tai, kad šiuo baubu mus gąsdina ne tik sovietine ideologija persunktos smegenys, bet ir garbūs visokių nacionalinių premijų laureatai bei jų gynėjai. Štai eilinį kartą į Lietuvą grįžęs Tomas Venclova per LRT televiziją keletą minučių linčiavo „pseudopatriotus“.

Kaip anksčiau rašė Vytautas Rubavičius, jis rikiuojasi į vieną gretą su Rūta Vanagaite, o dabar ir su Mariumi Ivaškevičiumi, viešai išryškinusius tautinės saviniekos kompleksą. Šlovinęs J. Pilsudskį, smerkęs 1941 m. Birželio sukilimą, Laikinąją vyriausybę, LAF‘ą, K. Škirpą ir J. Brazaitį, „dūstąs“ nuo lietuvius apėmusios rusofobijos, polonofobijos, žydšaudžiavimo ir kitų blogybių, dabar T. Venclova kala prie sienos „mažaraščius“ nacionalistus ir patriotus, kurie esą nejaučia pučiančių kosmopolitizmo vėjų.

O tie vėjai greičiausiai taip išvėdino kai kurių komisijų narių, politikų ir kūrėjų galveles, kad jose mintys sukasi tik apie tai, kaip išskirti jų „drąsius“ veikalus, niekinančius partizaninį judėjimą, kaip įteigti visai tautai kaltę už kelis tūkstančius žydšaudžių, kaip pavaizduoti savo šalies patriotus niekingais fašistais, Hitlerio pasekėjais, o tautiškumą sukergti su juodžiausiu istorijoje nacizmu.

Neramu, kad šiai tendencijai žalią šviesą uždega didelį poveikį turintys transliuotojai, viešoji interneto erdvė, visuomenėje žinomi veikėjai. Jiems tos trys sąvokos taip pat tampa keiksmažodžiais.

2019.03.07; 06:30

Vokietijos kanclerė Angela Merkel įspėjo dėl Europoje augančio nacionalizmo ir ragino atgaivinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą, kai ji ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pasirašė naują Vokietijos ir Prancūzijos draugystės sutartį.

Ką Lietuvai žada naujoji Prancūzijos ir Vokietijos bendradarbiavimo sutartis? EPA – ELTA nuotraukoje: Emanuelis Makronas ir Angela Merkel.

„Populizmas ir nacionalizmas stiprėja visose mūsų šalyse“, – A. Merkel sakė Acheno miesto rotušėje susirinkusiems Prancūzijos, Vokietijos ir Europos pareigūnams.

Sutartis pasirašyta abiem šalims minint 56-ąsias Paryžiuje pasirašytos Eliziejaus sutarties metines. Eliziejaus sutartį 1963 m. sausio 22 d. pasirašė tuometis Prancūzijos prezidentas Charles’is de Gaulle’is ir Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris. 

Nauja draugystės sutartimi siekiama stiprinti Vokietijos ir Prancūzijos draugystę, perkelti dvišalius santykius į „naują lygį“ ir pasiruošti iššūkiams, su kuriais XXI amžiuje susiduria abi šalys ir Europa.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.23; 05:55

Italijos vyriausybės parama „geltonųjų liemenių“ protesto judėjimui sukėlė pasipiktinimą Paryžiuje. Prancūzija antradienį Briuselyje, kur vyko Užsienio reikalų taryba, pareiškė protestą dėl kišimosi į vidaus reikalus.

„Italijos vyriausybės prioritetas turėtų būti rūpintis italų gerove“, – sakė Prancūzijos Europos ministrė Nathalie Loiseau. Ji pabrėžė, kad vyriausybė Romoje vis reikalavo pagarbos iš Europos partnerių. „Ši pagarba jai ir priklauso, bet ji priklauso kiekvienai šaliai, visų pirma, kai kalbama apie kaimynus, sąjungininkus ir draugus“.

Į tai reaguodamas, Italijos vicepremjeras Luigis di Maio iš populistinio „Penkių žvaigždučių judėjimo“ feisbuke rašė, kad ministrė tikriausiai neprisimena savo prezidento pasisakymo. „E. Macronas mus palygino su raupsais“, – kritikavo jis.

Prancūzijos prezidentas viename interviu lapkritį įspėjo negrįžti į ketvirtąjį dešimtmetį. Nacionalizmą jis pavadino „raupsais“, tačiau Italijos aiškiai nepaminėjo. 

L. di Maio ir Italijos vidaus reikalų ministras Matteo Salvinis iš ksenofobiškos „Lega“ partijos pirmadienį paragino „geltonąsias liemenes“ Prancūzijoje „laikytis“. Prezidentas E. Macronas, anot jų, valdo „prieš savo tautą“.

Italijos dešiniųjų populistų vyriausybė jau seniai nesutaria su E. Macronu – be kita ko, dėl savo griežtos imigracijos politikos. L. Di Maio dabar apkaltino Prancūziją prisidėjus prie pabėgėlių judėjimo. Šalies „kolonijinė politika“ Afrikoje provokuoja „pabėgėlių srautus į Europą“. Italija ne kartą su problema buvo palikta likimo valiai, kritikavo Penkių žvaigždučių judėjimo politikas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.09; 06:05

Mažoji Lietuva

Kalba, pasakyta lapkričio 29 d. Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje vykusiame renginyje, skirtame Tilžės akto šimtmečio minėjimui.

Šiandien, mūsų valstybės šimtmečio akivaizdoje, stengiamės suvokti, kokia yra Tilžės akto ir Mažosios Lietuvos šimtmečio reikšmė. Atkreipsiu dėmesį, jog sąmoningai naudoju sąvoką Mažosios Lietuvos šimtmetis. Nors šiame krašte daugybę amžių gyveno lietuviai, jam tik 100 metų. Tokį neilgą laikotarpį verčia rinktis faktas, jog tik paskutinį šimtmetį Mažosios Lietuvos krašte atsirado žmonių, kurie valingai paskelbė, jog šioje teritorijoje taisykles nustatinės ir savo gyvenimą kurs būtent Lietuvių tauta. Ilgą laiką gyvenę ar tai rusiškose, ar vokiškose imperijose, lietuviai viso labo buvo etnosas, kuris tirpo kaip sniegas. Tačiau prieš šimtmetį įvykę politiniai lūžiai sujungė Mažąją ir Didžiąją Lietuvas, politinę lietuvių tautą sugrąžindami į pasaulio istoriją.

Visgi, nei mūsų valstybės šimtmetis, nei Tilžės aktas ar jį pasirašiusių mažlietuvių veiksmai negali būti aptariami be vieno politinės teorijos termino. Dažnai šiandien jis mums suprantamas kaip nepriimtinas, de facto politinis keiksmažodis, o visi, kuriems šis žodis natūraliai suprantamas ar net patinka, – visuomenės paraštėse. Negalėtume net pradėti suvokti, ką ir kodėl šventėme vasario 16-ąją prie laužų, arba šiandien, kuomet minime Tilžės akto dieną, atsakyti, kodėl tai darome, jei šį terminą paliktume nuošalyje, lyg nesusijusį. Ir tas žodis yra nacionalizmas.

Nacionalizmas šiais laikais yra plačiai smerkiamas. Nacionalizmo kritikai aiškina, kad nacionalistai iškelia savo tautą aukščiau kitų, niekina kitas tautas, kitataučius laiko prastesniais žmonėmis.

Visai neseniai panašiai pareiškė ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kurio teigimu nacionalizmas yra absoliuti patriotizmo išdavystė. Nors iš tiesų, žvelgiant politologiškai, patriotizmas yra įpareigojanti savo tėvynės ir tautos meilė, o nacionalizmas – tautos siekis pačiai save valdyti turint savo valstybę. Jei vadovautumėmės prancūzų prezidento pasiūlyta samprata, būtų normalu ištarti net ir tokią frazę: „tėvynės meilė tiesiogiai prieštarauja tautos siekiui turėti savo valstybę“. Akivaizdu, kad tai loginė klaida. Juk iš tiesų, patriotas be nacionalisto tiesiog neturi valstybės ir sąmoningos tautos, kurią ir galėtų atsakingai mylėti. Kartu patriotas būtų visiškai nenuoseklus, jeigu tik mylėtų valstybę, bet smerktų tuos, kurie tą valstybę sukūrė, kurie ją gynė ir kurią ją nori išsaugoti ateities kartoms.

Tiesa ta, jog be nacionalizmo nebūtų ir patriotų. Jų tiesiog negalėtų būti. Nacionalistai pasiekia, kad valstybės atsirastų ir išliktų. Tai esminis jų tikslas. Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios signatarai, nepriklausomai nuo savo skirtingų pažiūrų, buvo visi be išimties nacionalistai, nes siekė būtent nacionalistinių tikslų. Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos tautinis sąjūdis buvo nacionalistinis projektas. JAV tėvai kūrėjai, iškovoję nepriklausomybę nuo Britų imperijos, buvo kuo tikriausi nacionalistai.

Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis

Šio dabar mums atgrasaus termino diskreditavimas turėjo išskirtinę istoriją. Po II pasaulinio karo kairiųjų ideologai, o konkrečiai Frankfruto neomarksistų mokykla, net sukūrė vadinamąją fašizmo skalę, pagal kurią buvo stengiamasi diskredituoti visus tėvynės meilę, patriotizmo ar nacionalizmo terminus naudojančias politines jėgas. Daugiau nei du dešimtmečius pokariu įprastai suvokta nacionalizmo sąvoka dėl nuolatinio lyginimo su vokiečių nacizmu tapo politikų vengiamu žodžiu. Dar vėliau pereita iki masinio įpročio nacionalizmą ir laikyti nacizmu. Negalėtų būti didesnės klaidos. Visi, kas skaitė Hitlerio „Mein Kampf“, žino, jog nacionalsocializmo ideologija nereikalavo net tokio dalyko kaip vokiečių tautos išlikimas. Vadovaujantis nacizmo idėja, vokiečių tauta arba net ir iš kitų tautų antropologiškai atrinkti arijų rasės individai viso labo buvo tinkamiausia medžiaga atsirasti vadinamajai superrasei – uebermensch, kuriai ir turėjo esą būti patikėtas visos Europos likimas bei ateitis. Tokie antropologiniai eksperimentai yra nebe nacionalizmo ir juo labiau ne patriotizmo išraiška. Nacionalizmas gerbia visų tautų lygią teisę į savo valstybę ir niekada nepalaikė imperializmo, visi kitų tautų užkariavimai yra tiesioginis nacionalizmo trypimas ir naikinimas, jo idealo išdavystė. Tai akivaizdžiausiai rodo, kad tarp nacizmo ir nacionalizmo panašumas yra nebent fonetinis.

Reikia pabrėžti, kad šio antropologinio rasizmo maišymas su nacionalizmo teorija yra ne kas kitas, bet dar garsiai neįvardintas nusikaltimas prieš visus, kurie reikalavo ar reikalauja lygaus visų tautų siekio savarankiškai tvarkytis ir gyventi savo valstybėse.

Tokią nacionalizmo ir nacizmo samplaika, įsitvirtinusi Vakaruose, buvo pažįstama mums ir sovietiniame bloke. Tiesa, dėl skirtingų priežasčių: komunistinio internacionalo idėjai trukdė mintis apie kiekvienos šalies suverenumą, nacionalinius interesus ar net kitokias sovietinio modelio sampratas, dėl viso to tarybinėje mokykloje nacionalizmas taip pat buvo sėkmingas maišomas su Adolfu Hitleriu. Reikia atkreipti dėmesį, kad sovietmečiu netgi LDK istorija, nors ir nutylint didžiąsias lietuvių pergales ar jų roles, visgi nebuvo naikinama taip, kaip nacionalinės tarpukario ar tuo metu vadinamosios fašistinės Lietuvos istorijos laikotarpis, kuris pagal sovietų planą lietuvių atmintyje turėjo pasilikti kaip išskirtinai beprotiškas nacistinių kapitalistų ir vergvaldžių siautėjimo laikas.

Visgi, kodėl tiek daug kalbu apie šį terminą? Priežastis glūdi tame, jog Tilžės akto minėjimas ir jo autoriai Martynas Jankus, Navakas, Jonas Vanagaitis, Enzys Jagomastas ar kiti taip pat buvo ne kas kita bet nacionalistai, o ši šventė – jų darbo rezultatas. Nepagrįstai bijodami mano minėtos sąvokos, kartais mes netgi nesąmoningai viską ir visus, kas siejasi su šiuo terminu, norim išstumti kaip blogą prisiminimą, kaip kažką nejaukaus, galbūt hitleriško, nors kodėl taip manome ir negalime paaiškinti. Už mus tai sugalvojo ir pasakė kiti, mes tik kartojame klišę ir nesusimąstome, kad ji sovietinė. 

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokio mąstymo rezultatai visada materializuojasi ir yra akivaizdžiai regimi. Galime pastatyti paminklus kunigaikščiams, prūsų vadui, kačiukui ir peliukui, bet tiems Mažosios Lietuvos vyrams, kurių ir tik kurių dėka šiandien Klaipėda yra išties Lietuvos dalis, mes bijome ar laikome juos nevertais. Nacionalizmas, kuris prieš šimtmetį galėjo Tilžės aktui suvienyti socialistą Vanagaitį ar liuteroną Lėbartą, šiandien tapo mus priešinančiu veiksniu. Ankstesniais laikais istorinėms asmenybėms statėme paminklus – tautos vieningumo simbolius. Dabar jie tapo mus skaldančių ginčų objektu. 

Lietuvos istorijoje turėjome tik du politinius patriarchus, daugiau nei vieno: J. Basanavičių – Didžiosios Lietuvos ir Martyną Jankų – Mažosios Lietuvos moralinį ir politinį lyderį. Po didžiulio iečių laužymo, diskusijų apie paminklų grožį, nesutarimų dėl vietos, paskatinti šio šimtmečio visgi sugebėjome vieną patriarchą sugražinti į Lietuvos sostinę Vilnių – praeitą savaitę Basanavičiui pagaliau atidengtas paminklas, įkurtas jo skveras. Deja, Mažosios Lietuvos patriarchui šio krašto sostinėje tokio pagarbos ženklo ir toliau nelieka. 

Netrūksta ir bandymų iš istorinės perspektyvos sumenkinti Tilžės akto signatarų politinės valios veiksmą. Esą jie galbūt neatstovavę visų lietuvininkų nuomonės, o Tilžės aktas neturėjo ypatingos reikšmės šio krašto gyventojams. Tačiau tokie priekaištai sunkiai suvokiami žvelgiant iš valstybingumo perspektyvos. Priešingai, tai parodo, jog veikdami net pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis šie signatarai pademonstravo istorinių kataklizmų taip ir neįveiktą lietuviškos politinės valios pavyzdį. Tilžės aktas kuris tapo nacionalistinės Mažosios Lietuvos istorijos kulminacija, tapo lemtinga priežastimi, kodėl 1923 m. šio krašto žemės susijungė su Didžiąja Lietuva, 1946 m. sovietai neturėjo kur dėtis ir gražino Klaipėdą tuometinei LTSR arba 1990 m. byrant sovietinei imperijai turėjo patraukti savo agresijos instrumentus nuo bandymų Klaipėdą priskirti Kaliningrado sričiai. Nedidelės, tačiau aktyvios lietuvių patriotų bendruomenės idėja šimtmečio perspektyvoje pasirodė stipresnė net už stambiausius geopolitinius žaidėjus. Šio įvykio dėka mūsų kraštas nėra kažkieno „kampininkas“, bet Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos vartai į pasaulį.

Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.

Išsivadavę iš mums primestų neteisingai interpretuojamų lozungų ir sugebėdami dalykus vadinti tikraisiais vardais, suvokiame, kam ir už ką šiandien turime nusilenkti ir padėkoti. Tik tokiu būdu mūsų minėjimas įgauna realią prasmę. Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva. 

Informacijos šaltinis – propatria.lt

2018.12.03; 02:00

Vokietijos kanclerė Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel, antradienį kreipdamasi į parlamento narius Strasbūre, pristatė savo Europos ateities viziją, informuoja „Deutsche Welle“.

Savo kalboje kanclerė sakė, kad Europos „solidarumas“ yra ES stiprybė ir turi būti „grindžiamas tolerancija“. Vokietijos kanclerės teigimu, svarbu laikytis teisinės valstybės principų, siekiant užtikrinti, kad bloko taisyklės funkcionuotų, o ES šalims dirbti kartu, siekiant stiprinti bendrą išorės politiką.

Akivaizdžiai pritardama Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pareiškimams dėl ES kariuomenės, A. Merkel sakė, kad ES turėtų siekti Europos kariuomenės vizijos.

„Turime paimti savo likimą į savas rankas, jei norime apginti savo bendruomenę“, – parlamentui sakė kanclerė.

Praėjusią savaitę E. Macronas pakartojo raginimus kurti Europos kariuomenę, kuri suteiktų Europai didesnį nepriklausomumą nuo JAV, tačiau pasiūlymas sulaukė didelės JAV prezidento Donaldo Trumpo kritikos.

Pasak A. Merkel, nenorima nieko bloga pasakyti prieš NATO, tai kaip tik gali būti „geras priedas“ kariniam aljansui.

Be kita ko, Vokietijos kanclerė sakė, kad ES reikia „bendro požiūrio“ į migraciją ir bendros Europos prieglobsčio politikos. Europoje neturėtų būti vietos „nacionalizmui ir egoizmui“, sakė A. Merkel.

Ragindama ES būti vieningą, ji skatino šalis glaudžiau bendradarbiauti ir bloko naudai atsisakyti „nacionalinio egoizmo“.

Apie migraciją kalbėdama kanclerė sakė, kad kova su migracija yra „bendra Europos užduotis“, ir pripažino savo pačios klaidas dėl to, kad Vokietija įsileido daugiau kaip milijoną pabėgėlių. Ji taip pat pripažino, kad pernelyg ilgai užtruko, kol jos vyriausybė suvokė, kad migracija yra problema, kuri „turi poveikį visai Europai, ne tik Vokietijai“.

Vokietijos kanclerės teigimu, Vokietija turėjo daryti didesnį spaudimą kitoms valstybėms narėms, kad šios priimtų savo dalį migrantų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.14; 07:56

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas antieuropietiškas nuotaikas dalyje Europos Sąjungos pavadino naujaisiais „raupsais“. Lankydamasis Kemperyje Bretanės regione, jis ketvirtadienį griežtai kritikavo „atgimstantį nacionalizmą ir uždarytas sienas – kaip kai kurie siūlo“. Taip E. Macronas kalbėjo likus kelioms dienoms iki sekmadienį Briuselyje vyksiančio specialaus viršūnių susitikimo pabėgėlių klausimu.

Daugiau kaip pusantros valandos trukusioje kalboje apie Prancūzijos ir ES ateitį E. Macronas sakė, kad panieka europietiškoms idėjoms „kaip raupsai plinta beveik visur Europoje – net tose šalyse, kuriose mes manėme, kad jų sugrįžimas yra neįmanomas“.

„Draugiški kaimynai sako blogiausius dalykus, o mes prie to priprantame“, – toliau kritikavo E. Macronas. „Mūsų ekonominiam, politiniam, žurnalistiniam elitui tenka milžiniška atsakomybė“, – įspėjo jis aidint plojimams.

Raginimai daug labiau griežtinti pasienio politiką pastaruoju metu, be kita ko, girdisi iš Vokietijos Krikščionių socialinės sąjungos (CSU), taip pat Italijos ir Austrijos. Briuselyje vyksiančiame viršūnių susitikime kelios ES šalys sieks „europietiško sprendimo“ prieglobsčio ir migracijos klausimais. Europos Komisija į pokalbius pakvietė Vokietiją, Prancūziją, Austriją, Italiją, Ispaniją, Graikiją, Bulgariją ir Maltą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.24; 07:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Šiųmetinė birželio 3-čioji – dviguba šventė: Sąjūdžio jubiliejinis gimtadienis ir Tėvo diena. Gal taip Tas, kuris aukštai, ir kuris tvarko mūsų gyvenimus, nori priminti mums, kad Sąjūdis buvo mūsų nepriklausomybės Tėvas? O kas buvo Motina? Gal Sausio 13-ji?

Šiaip ar taip, neapsiriktume pastebėję, jog paties Sąjūdžio gimdytojai buvo lietuvių tauta. O toji tauta – nevienalytė: yra motininė tauta, gyvenanti istorinėje Tėvynėje, ir yra diaspora.

Nuo XX a. terminu diaspora vadinama bet kuri tautinė bendruomenė, gyvenanti ne savo istorinėje tėvynėje. Neretai diaspora pavadinama kitaip: išeiviais, migrantais.

Diasporos pavadinimas netaikomas tai tautos daliai, kuri buvo atskirta nuo istorinės tėvynės dėl valstybių sienų pakeitimų. Vadinasi, Varšuvoje ar Krokuvoje gyvenantys lietuviai  vadintini diaspora, tačiau Seinų, Punsko – jau ne, nors ir vieni ir kiti gyvena toje pačioje šalyje – Lenkijoje. Bet tai – teorija, o praktikoje jie visi – užsienio lietuviai.

Diasporą prisiminiau dėl kelių priežasčių.

Pirma: todėl, kad į Sąjūdį atėjau būtent kaip diasporos atstovė. Gyvendama Rusijoje, Leningrade, visas vasaras praleisdavau Vakarų Žemaitijoje. Ir kai Klaipėdos Sąjūdžio iniciatyvinė grupė 1988 m. vasaros pabaigoje Klaipėdoje, Žvejų rūmuose suorganizavo susitikimą su Klaipėdos daugiataute visuomene, iniciatyvinės grupės narys, rašytojas Kostas Kaukas pakvietė mane, manydamas, kad, pasinaudojusi savo, Rusijoje gyvenančios lietuvės patirtimi, lengviau prisibelsiu į Klaipėdos rusakalbių jei ne širdis, tai protus ir sąžinę.

Nežinau, kaip ir kur man pavyko prisibelsti… Po kelerių metų rašytojas, filosofas Vytautas Čepas, prisiminęs tą susitikimą, taip atsiliepė: „Sunkiausia tais laikais būdavo rasti bendrą kalbą su priešiškai nusiteikusiais kitakalbiais klaipėdiečiais./…/ Kartą labai karštas susitikimas vyko Žvejų rūmuose. Jis buvo toks slogus ir klaikus, kad ir dabar kartais susapnuoju kaip didžiausią košmarą“.

O man tas susitikimas košmaru netapo, priešingai: tai buvo naujo, labai įdomaus gyvenimo etapo pradžia, sugrįžimo į Lietuvą – šalį ir tautą – pradžia.

Beje, man niekada nebuvo sunku bendrauti su rusais ar rusakalbiais, tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje. Bet užtat sukaupiau gana skaudžią Rusijos lietuvių diasporos bendravimo su Lietuvos oficialiais asmenimis patirtį. Ir su tais, kuriuos į tam tikrus postus iškėlė Sąjūdis, ir su savo postus ir įtaką išsaugojusia senąja sovietine nomenklatūra.

Rusijoje, Karaliaučiuje gimusi ir augusi, 1975 m. su tėvais grįžusi į Lietuvą taudodailininkė, karpinių meistrė Laimutė Fedosejeva prisimena, kaip ją priėmė Lietuva: „Labai skaudi tema, geriau neliesiu. Nes iš tikrųjų išlikti Lietuvoje man buvo sunkiau, negu ten. Kad ir kaip bebūtų paradoksalu. Ten aš niekada negirdėjau, kad esu antrarūšė lietuvė ir panašiai….. tai buvo labai sunku. Sąžiningai sakau, tik vidinis užsispyrimas leido išlikti savimi, nes visuomenė apskritai yra žiauri. Dabartinės grįžtančios išeivijos situacijos nežinau, bet manau, kad irgi ne be problemų.“

Tiesa, į veiklią, savo kraštuose įtakingą ir finansiškai nuo niekieno nepriklausomą Vakarų diasporą Lietuvos lietuviai žiūrėjo kitaip, pagarbiau, bet neturtingą, paramos nuolat reikalingą Rusijos lietuvių diasporą nomenklatūra, net ir naujoji, laikė apmaudžiu trukdžiu, lėtinančiu bėgtynes į išsvajotą Europą.

Tiesa, būta malonių išimčių. Dosnūs patarimais, informacija, spauda visada buvo profesorius Česlovas Kudaba, Kazimieras Uoka, Algirdas Patackas, o ypač šiltą, nuoširdžiai suinteresuotą dėmesį Rusijos lietuviams ir apskritai – Rusijos demokratams ne kartą yra parodęs Romualdas Ozolas. Nuo pat atėjimo į Sąjūdį  iki gyvenimo pabaigos Ozolas buvo atviras net ir mažiausiems draugiškumo, pagarbos Lietuvai, valstybei ir tautai, signalams. Negailėdamas savo laiko, nesavanaudiškai (turiu galvoje – nesitikėdamas politinių balų ar būsimų rinkėjų balsų, kaip kai kurie šiandieniniai politikai, dvigubos pilietybės entuziastai), globojo Rytų diasporos bendruomenes, ieškodavo ir rasdavo draugų, Lietuvos nepriklausomybės rėmėjų, bendraminčių tarp įvairiausių socialinių ir tautinių grupių. O juk prisimenate – Ozolas ne kartą yra buvęs apkaltintas nacionalizmu ir net šovinizmu. Bet jis buvo tiesiog normalus patriotas: pasiaukojančiai mylintis savo tėvynę, savo tautą, bet gerbiantis ir kitų tautybių žmones, kurie buvo draugiški Lietuvai.

Antra priežastis: vis intensyvesnis lietuvių bėgimas iš Lietuvos.

Tai tapo skaudžiausia valstybės problema, bet mūsų išminties ir civilizuoto patriotizmo stokojanti valdžia jos spręsti arba nenori, arba nemoka.

Kokie buvo tautos ir jos diasporos  santykiai prieš prasidedant Sąjūdžiui?

Tauta gyveno didžiosios rusų tautos, kaip buvo giedama SSSR himne, „amžiams“ sukurtoje Sąjungoje. Girdėdavau kalbant apie SSSR piliečius, bet pats terminas „pilietis“ – „graždanin“ – būdavo vartojamas tokiame kraupiame, kalėjimu kvepiančiame kontekste („graždanin načalnik“, „graždanin sledovatel“), kad  vien jį išgirdus, per nugarą eidavo pagaugai. Ar galėjo toks pašiurpęs pilietis gerbti valstybę, kuriai jis buvo priskirtas?

Kovo 11-osios eitynėse. Centre – filosofas, Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Natūralu, kad lietuvių dauguma šitos valstybės ne tik nemylėjo, negerbė, bet ir stengėsi ją apgauti, kažką iš jos nugvelbti … O toji valstybė, kurios piliečiu  būti buvo garbinga, trapia žvakės šviesele ruseno tremtinių, politinių kalinių, jų vaikų ir artimųjų atmintyje.

Jei tais laikais Lietuvoje ir prisimindavo diasporą, tai išimtinai tą, kuri sklaidėsi Vakaruose: Vakarų Europoje, abiejose Amerikose, Australijoje… Ji buvo veikli, energinga, struktūruota – turiu omenyje PLB, kuri suvienijo atskirų valstybių lietuvių bendruomenes. Šitoje diasporoje sąvoka „Lietuvos Respublikos pilietis“ buvo ne vien su ilgesiu perpinta atmintis, bet iš visų jėgų saugoma, puoselėjama ir ginama vertybė. Juk ne vienas pokario išeivis iki gyvenimo pabaigos išlaikė Lietuvos pilietybę, neiškeitęs jos į gyvenamosios vietos valstybės pilietybę, o JAV veikė netgi diplomatinė anos, sutryptos, bet nesunaikintos Lietuvos atstovybė.

O apie tuos lietuvius, kurie piktos valdžios genami ar savo noru (sveikatos, mokslo sumetimais, dėl  šeimyninių aplinkybių) buvo išsklidę po  Rusiją, po kitas SSSR respublikas, Lietuvoje nebūdavo prisimenama. Rusijos lietuvių gyvenimas buvo jų pačių asmeninis reikalas, o prisiminimai apie orią laisvos Lietuvos pilietybę buvo slepiami po devyniais užraktais….

Kaip ir Lietuvos lietuviai, Rytų diasporos lietuviai gyveno tą patį prisitaikymo prie aplinkybių, veidmainyste,  nenuoširdumu nepasitikėjimu išpurvintą gyvenimą.

Ir štai lietuvius sukrėtęs didysis stebuklas–Sąjūdis. Tarp jo nuopelnų vienas didžiausių – viso pasaulio lietuvių suvienijimas į vieną tautą. Suvienijo bendras pozityvus tikslas: laisvės ir nepriklausomybės siekis.

Sąjūdžiui pavyko kažkuriam laikui nuskaidrinti, atgaivinti ir tėvyninės tautos, ir diasporos atmintį, ne tik istorinę, bet ir tautinę – kultūrinę atmintį. Jis pradėjo valyti nuo tautinio charakterio sovietines apnašas: nenuoširdumą, nepasitikėjimą, karjerizmą, suktumą, pilstymą iš tuščio į kiaurą, polinkį į chaltūrą. Nusikračius mums primesta valstybe, atkūrus savąją, buvo pradėta ugdyti naują, pagarbų ir atsakingą požiūrį į valstybę.

Deja, nestigo ir tokių „senųjų-naujųjų lietuvių“, kurie susiorientavo, kad Sąjūdis, nepriklausomybė gali atverti naujus, platesnius kelius į asmeninę naudą, asmeninę gerovę. O Sąjūdžio pažadintoji tautos dalis naiviai patikėjo, kad atkūrę savo nepriklausomą valstybę, automatiškai tapsime „vakariečiai“, tokie,  kaip mes  anuomet įsivaizdavome: sąžiningi, geri, atsakingi, mylintys savo valstybę ir vienas kitą.

Palaiminti tikintys…. Bet žemėj rojų kažkodėl greičiau susikuria cinikai ir prisitaikėliai…

Ypatingą, specifinį poveikį padarė Sąjūdis Rusijos lietuviams. Iki Sąjūdžio buvę savotiška diasporos „raišąja antele“, nežinoma, nematoma nei Lietuvai, nei pasauliui, ir dar prislėgta negatyvaus Rusijos šešėlio – dažnas juk nusistebėdavo: kaip galima laisvu noru savo gyvenimą sieti su šalimi, atnešusia Lietuvai tiek kančių ir vargų? – Rusijos lietuviai gavo progą įrodyti sau ir tautai, kad jie – tautos dalis, nė kiek ne  blogesnė už kitas, sugebanti įnešti į Lietuvos laisvės bylą savąjį indėlį, ir tos progos jie nepraleido.

Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinoma, ne visi, kaip ir Lietuvoje ne visi atsivėrė Sąjūdžiui.

Moralinis Rusijos lietuvių apsisprendimas viešai deklaruoti save kaip lietuvių tautos neatskiriamą dalį, susietą su visa tauta ne tik genetiškai, bet ir idėjiškai, per nepriklausomybės atgavimo siekį, padarė, neperdedant, didelį įspūdį visai daugiatautei Rusijos visuomenei, padėjo jai klausytis, išgirsti ir tolerantiškiau priimti Lietuvos nusiteikimą tapti nepriklausoma valstybe.

Vienas dalykas – būti diaspora demokratinėje valstybėje, kuri užtikrina visas laisves ir galimybes visoms savo tautinėms mažumoms ir bendrijoms, o kitas reikalas – būti lietuviu Lietuvai nedraugiškoje valstybėje, kuri bet kuriuo momentu gali griebtis represijų ir prieš motininę tautos dalį, o tuo labiau – prieš savo pačios gardo „paklydusias aveles“.

Beje, atėjus į valdžią Putinui, o ir kiek anksčiau, pasibaigus Perestrojkos euforijai, ne vienam Rusijos lietuviui, kaip ir man, teko susidurti su atvirai rodomu priešiškumu. Šiuo aspektu Rusijos lietuvių padėtį geriausiai galėtų suprasti nebent Lenkijos lietuviai.

Beje, dėl tikėjimo tautos atsinaujinimu ir apsivalymu „kaltas“ ne tik naivumas. Juk Sąjūdį organizavo, plėtė, kvietė tautą „keltis ir eiti“ ne kokie nors visiems iki kaulo įsiėdę partiniai funkcionieriai-propagandistai, ne padlaižiai karjeristai, o tikri, tautos pagarbą savo darbu, talentu ir kūryba pelnę autoritetai.

Beveik prieš 11 metų Arvydas Šliogeris laikraštyje „Mokslo Lietuva“ priminė: „Sąjūdį padarė humanitarai“. Jis turėjo omenyje tai, kad  Sąjūdžio  branduolį sudarė humanitarai, rašytojai, filosofai, aktoriai, architektai, muzikai ir pan.

Taip filosofas Šliogeris atsakė tiems, kurie abejojo ir tebeabejoja humanitarų buvimo nauda Lietuvoje. Jo tvirtu įsitikinimu, „jeigu ne tie humanitarai, tai nebūtų buvę kam sumąstyti ir padaryti revoliuciją, kurios dėka Lietuva iškovojo nepriklausomybę“.

Manau, filosofas tai pasakė ne norėdamas pasipuikuoti atmintimi ar priklausymu garbingam humanitarų klanui, o siekdamas prisibelsti į visuomenės atmintį bei paklibinti mūsų jau stabarėjančios biurokratinės sistemos sraigtelius. Mat, nuslūgus Sąjūdžio ir Sausio 13-sios įvykių sužadintai emocinio, pilietinio pakilimo bangai, į Lietuvos visuomenės paviršių pradėjo kilti laikinai į dugną nugrimzdusios, bet homo sovieticus rūpestingai išsaugotos įvairiausios visuomenės šiukšlės.

Valdžią ir kapitalą į savo rankas sėkmingai pradėjo semti senoji partinė ir komjaunuoliškoji, nomenklatūra bei kagėbynas, subėgę į LDDP, kuri paskui prarijo socialdemokratus, savo patirtį perduodama vaikams, anūkams, „švogeriams“. Šito klano dauginimąsi skatino nauji ekonominiai santykiai, iškreiptai suvokta ir laukiniam kapitalizmui pritaikyta liberalizmo ideologija, tautinį lietuvių charakterį papildžiusi laisve palaikytu palaidumu, nežabotu gobšumu, panieka viskam, kas neperkama už pinigus, o uždirbama talentu, meile, pasiaukojimu.

Šiandien ne tik nutylimas pozityvus humanitarų vaidmuo Sąjūdyje bei atkuriant mūsų valstybę, bet iš aukštojo mokslo sistemos, prisidengiant nesibaigiančia mokslo ir švietimo sistemos reforma, yra gujama ir lituanistika, ir kiti humanitariniai mokslai, be kurių šviečiamosios, ugdomosios misijos moraliai, vertybiškai stagnuoja bei susta visuomenė – valstybės kūrėja ir gynėja. O kam to reikia?

Manyčiau,  reikia  tiems, kurie, atsisakę Dievo suteiktos bei savo pačių pastangomis, tikėjimu ir meile iškovotos progos ilgėliau pagyventi savo valstybėje, nespėję išmokti ją mylėti, neišmokę branginti tautinę tapatybę  apsprendžiančius charakterio, kultūros, istorijos,  bruožus ir elementus, gerbti savo valstybės įstatymus bei jų laikytis, skubiai įsijungė į naują Sąjungą.

Pasakę A, dabar nori nenori, esame verčiami  sakyti ir „B“, ir „C“…

Ar atsilaikysime?

Apsimetę, o gal ir nuoširdžiai patikėję, kad mūsų saugumą užtikrins vien NATO ginklai, be pačios tautos pasiryžimo ginti ir apginti savo pasirinkimą būti lietuvių tauta Lietuvos valstybėje, tiek motininė tauta, tiek ir jos diaspora šiandien numojo ranka į valstybės saugumą, į Konstituciją, į visus „Tautinės giesmės“ priesakus.

Viso pasaulio lietuviai, su retomis išimtimis griebia iš nesusitupėjusios valstybės visa, kas blogai prižiūrima, nemylima, netausojama. Iš miestų – medžius, iš laukų – miškus, iš šeimų – vaikus… galiausiai, iš biudžeto – pinigus, iš teisės – teisingumą.

Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O naujoji išeivių banga, palikusi Lietuvą jau po nepriklausomybės paskelbimo, bet taip ir neišmokusi branginti, gerbti SAVO valstybės, užsimanė prisiskirti sau tai, kas Konstitucijos jiems nebuvo skirta: kad po kitos valstybės pilietybę įtvirtinančiu dokumentu pakištų lyg kokį egzotišką suvenyrą ir  tėvyninės valstybės pilietybę liudijantį dokumentą.

Kam? Gal iš valstietiško apdairumo: nuo nusususios avies nors vilnos kuokštą nusipešti?…

Ką gi… Kadangi ir istorinėje tėvynėje gyvenančios tautos nemaža dalis laikosi to paties principo – griebk iš valstybės, ką gali nutverti, – Konstitucijos negerbianti ir savo atsakomybės prieš Lietuvos valstybę nejaučianti diaspora gali pasiekti savo: beverčiu popierėliu paversti didžiausią Sąjūdžio lietuvių pasididžiavimą ir laimėjimą – Lietuvos valstybės pilietybę.

Kaip čia neprisiminsi airių rašytojo Frenko McCourto žodžių iš romano „Anželos pelenai“: „Mes tiek amžių kovojome už laisvę, o kur nuėjo šalis?“

Atsakymas paprastas: tauta ir jos diaspora nuėjo ten, kur ją nuvedė valdžią ir finansus į savo rankas susėmusi buvusi komunistinė-komjaunuoliška nomenklatūra bei jos palikuonys, liberalai ir kitos neaiškaus profilio partijos… Ir, aišku, oligarchai, kur ten be jų…

O ką daryti, kaip sustabdyti moralinį ir fizinį tautos nykimą, labai aiškiai jau buvo nurodęs R. Ozolas: nesitikėti nieko iš paliekančių Lietuvą ir visą dėmesį, gerumą ir, aišku, finansus, skirti  Lietuvos piliečių Lietuvoje kultūrai, švietimui, humanizmui ugdyti.

Ugdyti žmogų Lietuvoje ir Lietuvą kiekviename žmoguje – Lietuvos pilietyje!

Pranešimas, skaitytas Sąjūdžio jubiliejui skirtoje konferencijoje 2018 m. birželio 3 d, Mokslų Akademijoje.

2018.06.12; 08:05

Viktoras Orbanas pradeda ketvirtąją kadenciją Vengrijos premjero poste. EPA-ELTA nuotr.

Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas ketvirtadienį buvo prisaikdintas ketvirtajai kadencijai šalies vyriausybės vadovo poste. Tai įvyko netrukus po parlamentarų balsavimo, kuriuo jie patvirtino V. Orbano kandidatūrą.

Už 54-erių V. Orbano kandidatūrą balsavo 133 jo partijos „Fidesz“ bei jos koalicijos partnerių Krikščionių demokratų partijos nariai ir vienas Vengrijos vokiečių mažumos atstovas.

28 iš 199 parlamento narių balsavo prieš, o 36 – susilaikė.

Konservatyvių pažiūrų premjeras be pertraukos vadovauja šaliai nuo 2010 metų. Už vyriausybės vairo jis yra stovėjęs ir nuo 1998 iki 2002 m.

V. Orbanas laikosi nacionalistinio ir imigrantams priešiško kurso. Kritikai kaltina jį, kad, kišdamasis į teisėsaugos sistemos darbą bei ribodamas spaudos ir nuomonės laisvę, jis pažeidžia teisinės valstybės principus.

Balandžio pradžioje vykusiuose parlamento rinkimuose V. Orbano valdančioji „Fidesz“ partija tapo dominuojančia politine jėga. Sudariusi koaliciją su Krikščionių demokratų liaudies partija (KDNP), ji parlamente užsitikrino dviejų trečdalių daugumą, kuri leidžia keisti Konstituciją.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.11; 06:20

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.

Pradėkime nuo to, kuo antrame tekste apie „suprantančius“ V.Putiną baigėme – ironiška, kad Kremlius nepakenčia jokių separatizmo apraiškų Rusijos Federacijoje, užtat visokeriopai palaiko Vengrijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Austrijos, Vokietijos, kitų Europos kraštutinių dešiniųjų raginimus uždaryti sienas ir baigti svajas apie vieningą Europą nacionalizmo naudai.

Maskvos režimas savo šalyje yra uždraudęs Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“ (beje, traktato didaktiniais sumetimais ne taip seniai nepabijota išleisti Vokietijoje), tačiau siekdamas plėsti savo įtaką remia kraštutinius dešiniuosius Europos Sąjungoje (ES) bei Amerikoje. Kokioje Austrijoje jauniems leidėjams, žurnalistams bei verslininkams neramu dėl demokratijos jų šalyje, kai 52 proc. rinkėjų palaiko ksenofobinę „Laisvės partiją“.

Pasak Vienos humanitarinių mokslų instituto bendradarbio, knygos „Rusija ir kraštutiniai dešinieji Vakaruose: tango no“ autoriaus Antono Šechovcovo, Europos dešiniųjų radikalėjimas tiesiogiai sietinas su jų įkarščiu lobuoti Kremliaus interesus.

Vienas „Laisvės partijos“ lyderių rusakalbis Johannas Gudenus dažnai komunikuoja su Rusijos ir Baltarusijos politikais bei verslininkais ir  agituoja už glaudesnius ryšius su Kremliumi. Spaudos konferencijoje praėjusių metų sausį politikas ragino ESkolegas imti pavyzdį iš V.Putino, kuris esą atliepia savo liaudies lūkesčius, o ne tarnauja Amerikai bei NATO.

Boriso Nemcovo pagerbimo akcija Vilniuje prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014-ųjų birželį, kai nė viena Jungtinių Tautų (JT) šalis narė nepripažino Krymo aneksijos, Rusijos valstybės dūmos pirmininkas Sergejus Naryškinas pasikvietė J. Gudenų į Maskvą, kur šis pavadino Europą esant NATO įkaite bei pagyrė Kremliaus politiką Kijevo atžvilgiu. Politikas nuolat kartoja, jog tai Vašingtonas primetė ES sankcijas Rusijai po šios agresijos prieš Ukrainą. Beje, artimiausiu metu panaikinti sankcijas V.Putino draugijoje pernai žadėjo ir „neliberalios demokratijos“ šalininkas Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas.

Dešinieji populistai siūlo „susitaikyti“ su Maskvos agresija prieš Ukrainą naudodami taktinį argumentą, esą V.Putinas ir rusai neatsitrauks jokiomis aplinkybėmis. Tai įsipiešia į apskaičiuotą Kremliaus strategiją, kurios tikslas – destabililizuoti Vakarus, provokuojant nuolatinius susišaudymus Ukrainos rytuose, rengiant kibernetines atakas prieš demokratinius institutus, siekiant plėsti rusakalbių mažumų įtaką užsienyje, na, ir išnaudojant konservatyvių nacionalistinių partijų simpatiją V.Putinui. Kaip laikraštyje „Berlingske“ (2017 10 04) yra komentavęs danų publicistas Samuelis Rachlinas (beje, kilęs iš Sibiro), V.Putino politiniai technologai daug metų mėgina „įpiršti“ Rusijos prezidentą kaip pasaulinio konservatizmo lyderį, maždaug, laikas liautis demonizuoti V.Putiną, juk jis iš tiesų sąjungininkas ir gal net vienas civilizacijos vedlių. Užsienio nacionalistai-populistai tam reikalui tinka kaip geriausi partneriai.

Rusijojje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja

Tenka konstatuoti, iš dalies pavyksta retušuoti reputaciją politinio lyderio, kuris ne kartą pažeidė tarptautinę teisę bei pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo įsiveržė į suverenių Europos valstybių Ukrainos bei Gruzijos teritorijas. Toks lyg ir kognityvinis disonansas – Rusijos prezidento šalininkai Vakaruose mėgina jį sugrąžinti į padorią politinę draugiją, kai Maskva tuo pat metu stengiasi išbalansuoti tų pačių Vakarų politinę sistemą iš vidaus.

A.Šechovcovas pastebi, jog santykinės kraštutinių dešiniųjų pergalės praėjusių metų rinkimuose kai kuriose ES valstybėse signalizuoja ne tiek apie jų stiprėjimą, kiek tai, jog tradiciniai politiniai elitai nebesugeba atremti naujų iššūkių, tokių kaip pabėgėlių krizė. Pats gyvenimas daugiau mažiau legalizuoja radikalius dešiniuosius ir net verčia centristines dešiniųjų partijas slinktis dešiniau, kas tik didina Kremliaus apetitą būtent šiame politiniame segmente ieškoti partnerių.

2016-iesiems artėjant į pabaigą (2016 11 06) „Independent“ pateikė keletą „naujojo europietiškojo fašizmo“ (dienraščio apibūdinimas) personifikacijų, isteblišmentui save priešpastatančių nacionalistų euroskeptikų. Tarp jų – austrų „Laisvės partijos“ vienas lyderių Norbertas Hoferis, rekomendavęs piliečiams „logiškai reaguoti“ į pabėgėlių krizę įsigyjant šaunamuosius ginklus, atvira Kremliaus simpatikė Marina Le Pen interviu BBC žadėjo tapusi prezidente „paleisti“ Prancūzijoje „globalios revoliucijos“ trečią etapą (pirmas buvo „Brexitas“, antras – Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu), kuris reikštų Prancūzijos išstojimą iš NATO. Geertas Wildersas Koraną yra palyginęs su Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“ ir pradėjęs kampaniją dėl jo uždraudimo Nyderlanduose. Buvusi „alternatyvos Vokietijai“ lyderė Fraukė Petry daugiakultūriškumą išvadino „komposto duobe“, „Švedijos demokratų“ vadas Jimmis Åkessonas pasisako prieš savo šalies visavertę narystę ES. Vengrijos „šefas“ Viktoras Orbanas pernai ne tik pabandė išprašyti iš Budapešto Centrinės Europos universitetą, bet ir įvykdė eilinę (tai reiškia, ne pirmą, pirma buvo 2015-aisiais) kampaniją „Nacionalinė konsultacija 2017“, išsiuntinėjęs savo šalies piliečiams anketą „sustabdysime Briuselį“, kurioje išdėstyti šeši klausimai apie migracinę bei ekonominę ES politiką. Kaip matome, Kremliui tikrai yra „ant ko statyti“.

Minėdamas Kristaus krikšto šventę, V. Putinas pasinėrė į ledinį vandenį. EPA-ELTA nuotr.

Šių metų sausio 10-ąją JAV senatorius demokratas Benas Cardinas pristatė 200 puslapių pranešimą „V.Putino asimetrinė ataka prieš demokratiją Rusijoje ir Europoje, jos pasekmės Amerikos nacionaliniam saugumui“, kuriame analizuojamas Kremliaus kišimasis į JAV bei Europos politiką paskutinius porą dešimtmečių (nuo 1999-ųjų). Pasak jo, V.Putinas visą laiką tobulina savo asimetrinį arsenalą, pašauktą ardyti per pastaruosius 70 metų JAV ir Europoje sukurtus demokratijos institutus, o Vakarai kol kas nesugeba efektyviai atremti Kremliaus „hibridinių atakų“, nors pastaruoju metu plečia sankcijas Maskvai ir nutarė tiekti rusų agresiją patyrusioms Ukrainai bei Gruzijai letalinius ginklus. 

Vladimirą Putiną smerkiantis plakatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pranešime daroma išvada, kad Kremlius kišosi į 19-os Europos valstybių politiką, rytinėje Senojo Žemyno dalyje tą paprastai lemdavo šalių sprendimas rinktis vakarietišką raidos kelią bei vystyti ryšius su NATO. Taip pat konstatuojama, jog dabartinis Rusijos režimas perėmė daugelį dar Sovietų Sąjungos taikytų poveikio metodų, tokių kaip dezinformacija, politinis, ekonominis, karinis spaudimas (įskaitant provokacijas bei tiesioginį kišimąsi), parama radikalioms grupėms bei partijoms.

Kita vertus, nereikia ir demonizuoti radikalų. Tarkime, W.Wildersas po Nyderlandų Atviro universiteto teisės kursų baigimo išvyko į Izraelį, kur gyvendamas daug keliavo po kaimynines arabų šalis. Aršiu Islamo kritiku tapo po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroro aktų, 2006-aisiais įsteigė „Laisvės partiją“, 2008 metais susuko daug triukšmo sukėlusį trumpametražį filmą „Fitna“, kuriame citatas iš Korano bei musulmonų radikalų citavimą mėgino susieti islamistų teroro aktais bei taip įtikinti žiūrovus barbariška šios religijos prigimtimi. Wildersas „ir kiti“ kurį laiką keliavo tradicinį politiko, visuomenės veikėjo kelią, kol subrendo sprendimui „privatizuoti“ ir sau naudinga linkme formuluoti problemas, kurių, rinkėjų nuomone, nesprendė tradicinės partijos. V. Orbanas juk neklysta sakydamas, kad mes nenorime ir negalime priimti viso pasaulio.

Be to, populistai viešojoje erdvėje demonizuojami, nes pasisako už grįžimą prie „tradicijos“, ir čia beveik nieko negalima padaryti – dabartiniai reikalai rodo, jog planeta, visada buvusi gal net pernelyg marga, interneto socialinių tinklų nenumaldomai augančio aktyvumo dėka dabar tą margumą atskleidžia kaip niekada visapusiškai.

Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.

Arba yra suinteresuotų tą margumą skleisti „savaip“. 2017-ųjų rinkimų sezonui Europoje rengėsi visi suinteresuotieji, valstybinis Rusijos televizijos kanalas RT pasirūpino daugiau nei milijardo rublių papildomu finansavimu, kad artėjant Prancūzijos prezidento rinkimams paleistų transliacijas prancūzų kalba. „Priimtino“ kandidato pergalės atveju Maskva tikėjosi išklibinti Europos vienybę sankcijų Rusijai klausimu. Nepavyko.

Vis dėlto, pasak ekspertų grupės „Prop Or Not“, rusų „trolių“ ar RT į informacinį lauką per JAV prezidento rinkimų kampaniją išmestos melagingos žinios buvo perskaitytos 213 milijonų kartų. Tai nebūtinai reiškia, kad jos reikšmingai lėmė balsavimą, bet kodėl ciniškai „nepatikrinus“ lindinčiųjų internete emocinės savijautos konspiracinėmis teorijomis grįstu turiniu, neva atskleidžiančiu slaptas jėgas, kurios lemia įvykius pasaulyje?

Taip „komponuota“ viešoji erdvė emocinės bei dvasinės pusiausvyros publikai tikrai nesuteikia, ir populistų paklausa bent taktinėje perspektyvoje paauga. Regima dalis elektorato dabar ir kažkiek laiko ateityje palaikys žadančius sugrąžinti „palaimingą praeitį“ bet kuria kaina. Tai į juos apeliuoja „Nacionalinis frontas“, „Laisvės partijos“ ir kiti panašūs politiniai dariniai.

Vis dėlto europietiškumo dabar kur kas daugiau nei prieš 50 ar 60 metų, taigi ir dabartinius iššūkius geriau vertinti be perteklinio dramatizmo, tiesiog reikia aiškintis silpnas vietas ES visuomenėse ir su tuo dirbti. Maskva neabejotinai kol galės, tol kišis į Europos vidaus politiką ir noriai naudosis radikalų paslaugomis.

Beje, paradoksalu, tačiau šia prasme praėję metai atnešė ir savotiško optimizmo, kurį austrų verslininkas Gerhardas Plankensteineris leidiniui „The Daily Beast“ apibūdino taip: „Kraštutiniai dešinieji praloš, kai ims vadovauti vyriausybei. Žmonės greitai supras, kad jie nepajėgūs pagerinti situacijos“.

Būtent, propaganda – tikrai ne visas gyvenimas.

2018.01.22; 03:50

Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius Antonio Guterresas dėl konfliktų ir grėsmių Žemės planetai paskelbė „raudoną pavojaus laipsnį“. Prieš metus stojęs prie organizacijos vairo, jis dar ragino 2017-uosius padaryti taikos metais. „Deja, įvyko priešingai“, – sakė A. Guterresas naujametinėje savo kalboje.

Nuo Šaltojo karo pabaigos branduoliniai ginklai nekėlė tiek daug nerimo, kaip šiais metais, kalbėjo JT vadovas. Jis neįvardijo konkrečių šalių, tačiau veikiausiai turėjo omenyje konfliktą su Šiaurės Korėja.

Nerimą A. Guterresui kelia ir klimato kaita. „Klimato kaita yra greitesnė už mus“, – pabrėžė jis. Nelygybė esą vis didės, o tai lydės rimti žmogaus teisių pažeidimai. Be to, smarkiai daugėja ksenofobijos ir nacionalizmo. A. Guterresas sakė, kad konfliktus galima išspręsti, neapykantą įveikti, o mūsų bendras vertybes saugoti. „Tačiau mes privalome būti vieningi, kad tai pavyktų“, – akcentavo portugalas. Vienybė esą yra kelias. „Nuo to priklauso mūsų ateitis“, – pridūrė jis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.22; 03:00

Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Epiloginės mintys

 Tikėtina, labai tikėtina, kad kai kas iš tų, kurių rankose atsidurs šis tekstas (ir jis bus pavartytas), pagalvos: „Visa tai, apie ką rašo šis autorius, seniai supakuota į muziejams priklausančias lentynas… Ten vieta ir knygos tekstui…“ Tokiam oponentui (ir ne tik jam) atsakysiu.

Rašant šią istorinio ir etnosociologinio pobūdžio apybraižą mano sąmonė (ir pasąmonė) nė per aršiną neatitrūkdavo nuo Dabarties. Tai ji, o taip pat Ateitis teikė moralinę paskatą – pareigos savo tautai atlikimą. Ar oponentas patikės manim, ar ne, bet aš pats nematau prasmės atstatyti, kurti praeities vaizdus, jos kontūrus vardan tos pačios praeities. Rašant šį (kaip ir kitų knygų) tekstą mane lydėjo ir tebelydi mintis, kad mūsų tarpe esama nemažai tų, kurie išgyvena esaties dramą. Tą dramą, kurią gimdo supratimas, jog ne tik dabarčiai, bet ypač ateičiai trūksta šaknų! Gilių, bet nepapuvusių ir plačiau išsišakojusių, durpžemį įveikusių ir tvirtesnę uolieną siekiančių šaknų…

Mes, lietuviai, galime pasigirti neišsenkančia gamtos dovana – gėlo vandens atsargomis. Betgi panašias atsargas turime ir istorijoje! Gal tiesiog dėl apmaudžios jų užmaršties (ir slopinimo) šiandien mes garsėjame ne tik savižudybėmis, alkoholizmu, bet ir tuo grėsmingu (atsikartojančiu) skauduliu – masine emigracija. Nepamirškime: piliakalniai, ypač apeiginės paskirties, tankiu tinklu nusėdę Lietuvoje, formuoja ne tik jos fizinį, t. y. gamtos kraštovaizdį. Jie formuoja ir nedovanotinai primirštą, atgaivos laukiantį dvasinės kultūros kraštovaizdį.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

piliakalnių klestėjimo laikais šie statiniai, jų funkcija ženkliai sustiprino aisčių-baltų kultūros išskirtinumą ir padėjo formuotis lietuvių tautai. Kaip jau esu minėjęs, jų tankaus tinklo atsiradimą gimdė santykis su „Kitu“, aisčiams-baltams svetimesniu, priešiškesniu pasauliu. Tas santykis su „Kitu“ vaidino ypatingą vaidmenį tautos savasties, gentinės-tautinės savimonės formavimęsi. Konkrečiau kalbant, mūsų protėvių savimonės (identiteto) įsitvirtinimui ypatingą istorinį vaidmenį atliko slavai ir germanai.

Šiandien tas santykis su „Kitu“ tapo labai supainiotu, be ryškesnių kontūrų. Kitais žodžiais išsireiškus, yra tapęs „minkštu“. Šiandien lietuvio tapatybę, vėlgi metaforiškai (ir be niurzgulio) išsireiškus, veikia globalizacija ir „amerikonizacija“, „briuselizacija“ ir jų visų įsiūlomos ne tik naujausios technologijos, jų gausmas… Daugeliui Tėvynė tampa dekoru, puošmena, o ne širdies ir sielos inkaru…

Betgi atsiranda ir naujų palankesnių vėjų. Štai, iš oficialios informacijos sužinojome, kad 2017 metais prestižinės sociologinių tyrimų firmos Europos šalyse atlikti tyrimai parodė, kad tarp eilinių piliečių tik 3% sudaro tų, kurie pirmiausia save identifikuoja kaip europietį. Jiems kur kas svarbesnė sava tautinė (ar nacionalinė) tapatybė. Bet va, Europos tautų politinis elitas pademonstravo visai kitą, patiems tyrimo organizatoriams nelauktą poziciją. Tarp jų net 64% save pirmiausia tapatina su europiečio tapatybe[1].

Minėtas tyrimas sustiprino įspūdį, jog eiliniai Europos Sąjungos valstybių piliečiai ima aiškiau suvokti kartu su globalizacija slenkantį juodą šešėlį – neišvengiamas negeroves. Tarp kurių bene aiškiausiai regimas žmonių dvasinės kultūros (o tarp politikų bei verslininkų ypač moralumo) nunykimas. Ir kad kaip priešnuodį tam „šešėliui“ jie įžvelgia savo tautinės, kultūrinės savasties išsaugojime ir jos plėtotėje (nacionalinės savisaugos nepainiokime su nacionalizmu!). Gal būtent dėl šių priežasčių ženkli dalis europiečių pernelyg jau atsainiai stebi Rusijoje jos prezidento V. Putino pastangos gaivinti rusiškąjį nacionalizmą?

Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.

Bet vėl grįžkime prie savų namų slenksčio…

Kažkas gyva, kažkas dar krebžda po storu istorinės užmaršties ir iškentėtų kančių sluoksniu. Krebžda su tikėjimu ateitimi… Tarsi pati širdis siūlytų šį „pabaigos žodį“ užbaigti kito asmens ranka rašytu tekstu. Tai emigranto, žymaus mąstytojo Vytauto Alanto sukurtas (o gal atskirais fragmentėliais iš žmonių gyvosios atminties „sudurstytas“) literatūrinis vaizdelis, pavadintas „Ką atsakė jotvingių rikis“.

„Taigi, taip ir buvo: kartą prūsas perkrikštas atėjo pas vieną jotvingių rikį, kuris gyveno Prūsijos pasienyje, ir ėmė jį įkalbėti krikštytis. Rikis kantriai išklausė ir tarė:

Matai, ten pamiškėje auga šimtametis ąžuolas: išrauk jį, suėmęs į glėbį.

Perkrikštas pažiūrėjo į ąžuolą, paskum pažiūrėjo į rikį ir nieko neatsakė. Tuomet rikis vėl tarė:

Išdžiovink aną upę, kuri ten teka mano palaukėje.

Perkrikštas vėl pažiūrėjo į upę, paskum vėl labai stebėdamasis atsigręžė į rikį ir nieko neatsakė. Tuomet rikis jį klausė:

Pažiūrėk į saulę ir ją užgesink.

Perkrikštas kone su baime žiūrėjo į rikį, manydamas kalbąs su bepročiu, bet rikis jam paaiškino:

Kaip tu gali reikalauti, kad aš pakeisčiau tikėjimą, kuris yra įleidęs šaknis į mano dvasią kaip anas ąžuolas, kuris atiteka kaip ana upė iš neapmatomų tolybių ir kurs yra karštesnis už Motiną Saulę ir niekad neužgęsta?

Po to pokalbio perkrikštas daugiau pas rikį neatėjo.“[2]

Tokia štai mintimi baigė pasakoti Vyt. Alantas mitologizuotą vaizdelį. Giliai, prasmingai susimąstyti verčiantį vaizdelį…

Prūsijos žemėlapis

Nuo savęs pastebėsiu… Jotvingių, kaip išsiskiriančios, labiau organizuotos genties „išsivaikščiojimas“ keistai sutampa su apeiginių piliakalnių nunykimu… Gal juoda, slogia marška ilgą laiką buvę užkloti piliakalniai (ypač apeiginiai) gali mums duoti atsaką ir į kitus klausimus? Kodėl senoji, t. y. piliakalnių epochos kultūra atsidūrė istorijos ir net savų istorikų paraštėse? Gal taip nutiko įsiteikiant tiems, kurie žinomi kaip lietuvių tautos krikštytojai, tuo pačiu mūsų šalyje įgavę ir didesnes teises?..

Mes tiesiog priversti atidžiau įsijausti į istoriją ir pripažinti tą faktą, jog nužudyta, išnykusi ne tik jotvingių, bet ir prūsų tauta, tarsi savita estafete, perdavė lietuviams savo priesakus. Juos įsivaizduoju nusakomus štai tokiais žodžiais: „Stiprinkite savo valstybę, be kurios gyvendami mes ir žuvome! Patys rašykite savo istoriją, kurios mes nerašėme ir nepalikome vaikaičiams! Be istorijos jie ir liko vaikais, nelaimėliais, be protėvių atminties… Nesekite mūsų pėdomis! Niekados nepamirškite ir mūsų bendrų brolių prūsų dramatiško likimo! Argi nematote: juoda anglimi užbrauktas net jų krašto (kaip ir mūsų – jotvingių) pavadinimas… Bet ieškokite dialogo su stipriaisiais, kurio mes neieškojome, o gal – nesuradome!.. Bet nebūkite ir naivūs. Saugokite savąją tapatybę – praradę ją, prarasite ne tik savo vaikus, bet Lietuvos ir savo tautos vietą pasaulyje…“

Ačiū skaitytojui už dėmesį.

2017.10.18; 03:00

XXX

Turinys

Prologas.

Keletas įvadinių akademinių minčių…

Piliakalnių paskirties (reikšmės) aiškinimo paletė.

Iškiliųjų žygeivių pėdomis.

Piliakalniai ir migracinės karštligės tramdymas.

Neišvengto konflikto su krikščionybe kontūrai.

Etnosavastis ir jos kontūrai.

Istorijos vyksmo nulemtas pralaimėjimas.

Herodotas ir lietuviai…

Moterų kolektyvinė savižudybė ir jos genetika.

Šiapus ir anapus apeiginių piliakalnių.

Pilėniečių gyvensenos organizavimasis.

Vienos apeigos pėdomis…

Pilėniškoji demokratija ir jos likimas.

Apie nuskriejusį Mėnulį ir briaunuotą mūsų gyvenimą.

Dar kartą apie mūsiškąją esatį.

Epiloginės mintys.

Priedai:

Kreipimasis: „Dėl Lietuvos piliakalnių įrašymo į UNESCO saugomų objektų sąvadą bei piliakalnių metų paskelbimo (Lietuvos Mokslų akademija, 2014.06.20).

Lietuvos Respublikos Seimas: Nutarimas dėl 2017 metų paskelbimo piliakalnių metais (2015.06.23).

Apskritojo stalo diskusijos: „Neužversta piliakalnių byla – pažinimo vektorių paieškos tąsa“. – Rezoliucija (Lietuvos Mokslų akademija, 2015.09.30).

[1]Šią informaciją nugirdau iš LRT radijo laidų (vasarą gyvendamas kaime).

[2]Romuva. Vilnius: Baltų kultūros leidinys, 2004, Nr. 2, p. 13.

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas pristato savąją Europos viziją. EPA – ELTA nuotr.

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) siūlo sukurti bendras Europos karinės intervencijos pajėgas ir turėti bendrą Senojo žemyno gynybos biudžetą.

Šiuos ir kitus pasiūlymus jis pristatė kalboje, kurioje išdėstė savo viziją Europai, informuoja „France 24“.

Antradienį Paryžiaus Sorbonos universiteto studentams pasakytoje kalboje E. Makronas paragino Europos gynybos strategiją apibrėžti iki kito dešimtmečio pradžios.

Be to, prezidentas pareiškė norą, kad Prancūzijos kariuomenė būtų atvira kitų Europos šalių kariams. Kitoms Europos Sąjungos (ES) narėms jis pasiūlė savanoriškai daryti tą patį.

Kalboje, aprėpusioje daug įvairių temų, E. Makronas taip pat ragino įkurti Europos prieglobsčio agentūrą ir įvesti standartinius ES tapatybės dokumentus, taip siekiant geriau valdyti migrantų srautus.

Be kita ko, jauniausias Prancūzijos vadovas nuo pat Napoleono laikų įspėjo dėl antiimigracinių pažiūrų nacionalizmo keliamo pavojaus, tvirtindamas, kad tokios pažiūros prieštarauja bendros Europos, gimusios iš pasaulinių karų tragedijos, principams.

Reaguodamas į tai, kad į Vokietijos parlamentą pirmą kartą per šešiasdešimt metų buvo išrinkta kraštutinių dešiniųjų partija, E. Makronas sakė: „Manėme, kad praeitis negrįš“.

Jis pridūrė, kad izoliacionistinės tendencijos sugrįžo, nes „mes pamiršome ginti Europą“.

Prancūzijos prezidentas, be kita ko, pasiūlė sukurti bendrą euro zonos biudžetą ir apmokestinti finansinius sandorius, taip siekiant finansuoti pagalbą besivystančioms šalims.

Pasisakydamas už griežtesnį interneto ekonomikos visoje Europoje reguliavimą, E. Makronas siūlė nustatyti, kad interneto milžinai mokesčius mokėtų ten, kur uždirba pinigus, o ne ten, kur yra registruoti.

Be to, E. Makronas kitų bendrųjų ES rinkų pavyzdžiu pasiūlė sukurti bendrąją skaitmeninę rinką bei Europos inovacijų agentūrą (Disruptive Innovation Agency), kuri skatintų Europos interneto startuolius ir finansuotų tyrimus dirbtinio intelekto srityje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.27; 03:00

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Pasimetė. Premjeras Saulius Skvernelis, išgirdęs, kad Klaipėdos uostas gali nebesulaukti milijonų tonų naftos produktų, kuriuos iš rusiškos naftos gamina baltarusiai ir per Lietuvą eksportuoja į Vakarus, taip pasimetė, kad ėmė painioti ekonomiką su politika ir galų gale perėjo prie kaltinimų Maskvai. Taip Premjero poziciją pateikia „Obzor“, remdamasis „Vesti“ informacija.

Pasak „Obzor“, S. Skvernelis nutarė, kad tokie Rusijos valdžios ketinimai – ne kas kita, kaip Lietuvos ekonominio smaugimo bandymas. Ir kad smaugimas – net ne ekonominis, o politinis. Ir galų gale padaręs išvadą, kad „yra šalių, kurios sprendimus priima besivadovaudamos politiniais, o ne ekonominiais motyvais“. Čia „Obzor“ pašiepia, kad galbūt Premjeras prisiminė, kaip Lietuva, nepaisydama ekonominio tikslingumo, mėgina kuo labiau įtikti Vašingtono kursui Europos erdvėje.

Antisemitai. „Obzor“ lietuvių tiesiai taip nepavadina, bet leidžia suprasti, kad ir toliau skriaudžiame žydus. Net JAV kongreso nariai dėl to sunerimę. Bet mes nereaguojame. Nes Prezidentė Dalia Grybauskaitė laiko nepagrįstu 12 JAV Kongreso narių išreikštą susirūpinimą dėl planuojamos Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcijos, kuri gali paliesti ir senas žydų kapines.

Prezidentė pareiškė, kad sprendimai dėl žydų kapinių išsaugojimo priimami kartu su Lietuvos žydų bendruomene ir Žydų kapinių išsaugojimo Europoje komitetu. Ak, bet čia „Obzor“ imasi teigti, kad Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky jau seniai kaltinama korupcija. Ir toliau kelias pastraipas nagrinėjama jau ponios F. Kukliansky praeitis…

Socialistinis orgazmas. Socialistinėje santvarkoje moterys sekso metu patirdavo daugiau malonumo, – dūsauja „Obzor“. Ir tai – ne kokia sovietų propaganda, tokį teiginį pateikė žymi feministė, Kalifornijos universiteto (JAV) profesorė Kristen R. Ghodsee. Išvadas profesorė padarė atvirai pakalbėjusi su įvairaus amžiaus moterimis iš įvairių šalių. Tyrimą ji atliko „The New York Times“ užsakymu. Straipsnį publikavo „Life“. „Obzor“ čia ne prie ko, tik šiaip nepraleidžia progos eilinį kartą priminti, kaip buvo gerai tada, senovėje…

Sunku nesutikti su profesore. Kas dar prisimena – toje santvarkoje seksas išties buvo nors iš viešai neigiamas, bet vienas iš nedaugelio žmogui likusių malonumų…

Eldoradas. Kelis artimiausius metus būsime liudininkai džiaugsmingų Lietuvos raportų Briuseliui, kaip greitai ir efektyviai įsisavinamos ES lėšos, – rašo „Litovskij kurjer“. – Jas mums garantuota skirti iki 2020 m., tačiau šiandien lėšos beveik visiškai nepanaudotos. O 2020-aisiais europietiškų pinigų eldoradas baigsis ir Lietuvai pačiai teks ieškoti finansavimo šaltinių įvairiems projektams.

Pasak portalo, ministerijos neslepia, kad nuo 2014-ųjų, kai prasidėjo ES finansavimo programa, lėšų įsisavinta labai nedaug. Viską daryti paskutinę akimirką – sena Lietuvos tradicija, net nepriklausanti nuo to, kas valdžioje. Taip teigia „Litovskij kurjer“. Vienpusiškas toks pateikimas. Deja, kyla įtarimas, kad jame ne tiek daug propagandos, kiek tiesos. „Kurjer“ tiesiog naudojasi proga dar kartą priminti, kaip čia pas mus blogai.

Klounai ir nevykėliai. „Šūvis į Baltijos šalis: Baltieji rūmai pavadino nacionalizmą nevykėlių ideologija“ – rėžia propagandistų organas „RuBaltic.ru“. Ir spausdina netrumpą tekstą apie tai, kaip… jie patys traktuoja JAV Prezidento patarėjo Stephen Bannon žodžius apie Šarlotsvilio mieste Virdžinijos valstijoje kilusį smurtą. Pasak „RuBaltic“, tuo pačiu jis šovė ir į ištikimus JAV sąjungininkus Baltijos šalyse, Ukrainoje ir kitose Rytų Europos valstybėse, kur etninis nacionalizmas yra vyraujanti ideologija ir valdančiosios klasės kitaip nepavadinsi, kaip tik klounais ir nevykėliais.

„RuBaltic“ tiesiog ėmė ir nusprendė, kad minimose Europos šalyse vyraujanti ideologija yra nacionalizmas. Kontrargumentuoti praktiškai neįmanoma, galima tik klausti ir nesulaukti atsakymų, kodėl kai rusas myli savo šalį – tai meilė tėvynei, o kai kitų šalių gyventojai myli savo tėvynę – tai nacionalizmas. Ne tai svarbu „RuBaltic“ propagandistams. Svarbu sudaryti įspūdį, kad Jungtinės Valstijos – anokie mūsų sąjungininkai, kad iš tiesų JAV mus niekina ir pajuokia.

Blogesni už Slovėniją. „RuBaltic“ tęsia klastingą ES šalių naujokių sulyginimo seriją – šįkart lygina Baltijos šalis ir Slovėniją. Slovėnija ekonomiškai klesti, Baltijos šalys merdi. Nes Slovėnija išsaugojo sovietmečiu įkurtą ir iki šiolei klestinčią buitinės technikos gamintoją „Gorenje“. „Vienintelė strateginė Slovėnijos klaida susijusi su tuo, kad tam tikru laikotarpiu ji tapo panaši į Baltijos šalis“, – nusprendžia „RuBaltic“. Kita vertus, Slovėnija – vienintelė naujosios Europos šalis, atsisakiusi siųsti karius į Iraką padėti amerikiečiams – giria „RuBaltic“. Ir šiaip slovėnai nelabai ką daro vien tam, kad įtiktų Briuseliui, ar draugams už Atlanto.

Atsiskyrę nacionaliniai Rusijos pakraščiai. Vokiečių žiniasklaida kritikuoja Baltijos šalis! – džiūgauja „RuBaltic“. Ak, kiek toliau pasitaiso, kad ne vokiečių, o šveicarų, ir ne žiniasklaida, o vienas dienraštis „Neue Zürcher Zeitung“. Kaip priklauso, „RuBaltic“ apipina teiginį išankstinėmis iš piršto laužtomis išvadomis („pirmą kartą kritika tokia sisteminga ir fundamentali“ ir pan.).

Kritikos strėlė nukreipta į esą ažiotažą mums sukėlusį Jungtinių Tautų Organizacijos sprendimą priskirti Baltijos šalis Šiaurės Europai. Esą Baltijos šalių politikai tai priėmė emociškai, kaip oficialų prijungimą prie Skandinavijos. O iš tiesų tai tik techninis JTO sprendimas. O Baltijos šalių priklausymu elitiniam Šiaurės šalių klubui netiki niekas. Norime atrodyti ne tais, kas esame iš tiesų. Ne atsiskyrę nacionaliniai Rusijos pakraščiai, ne buvusios sovietinės respublikos, ne postsovietinė erdvė, ne Rytų ir net ne Centrinė Europa, o Šiaurės Europa ir Skandinavija, – piktdžiugauja „RuBaltic“.

Braliukai pasipriešino. Latvijoje uždraudė filmuoti rusų serialą apie holokaustą, – piktinasi „Vesti.lv“. Kuldigos ir Cesio valdžia spec. tarnybų patarimu uždraudė savo miestų teritorijose filmuoti rusų mini serialą, nes jis gali parodyti istorinius įvykius palankioje Rusijai ir nepalankioje Latvijai šviesoje.

Serialo veiksmas vyksta 1941-ųjų Latvijos provincijos miestelyje, į kurį atvyksta sovietinis cirkas. Neilgai trukus miestelį užima vokiečių kariuomenė. Tačiau latviai persekioja žydus dar iki vokiečių okupacijos!

Ak, kaip apmaudu, pasirodo Latvijos specialiosioms tarnyboms į rankas pateko ne tas scenarijaus variantas. Vėliau scenarijus esą buvo perrašytas. Per greitai scenarijų gavo slaptosios tarnybos, per daug operatyvios…

Įpėdinio žygdarbiai. Baltarusiškas portalas „Gomel today“ profesionaliai naudoja propagandai neigiamą informaciją: rašo, esą 12-metis Kolia Lukašenka vairavo kombainą neturėdamas tam teisės, nes šalies įstatymai neleidžia to daryti nepilnamečiams. Bet… Kolia su tuo kombainu prikūlė net 5 tonas grūdų! Kaip tikras socialistinio darbo didvyris. Na, argi baltarusiai neatleis tokiam šaunuoliui, tegu ir nepilnamečiui?

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.08.22; 05:09

Praėjusią savaitę prof. Jūratė Laučiūtė paskelbė straipsnį „Pirmyn! Į praeitį?“, kuriame atkreipė dėmesį į panašumą tarp VU TSPMI studentų piktinimosi mano „euroskeptiškomis“ pažiūromis ir okupacinio režimo entuziastų skundų dėl „nacionalizmo dvasios“ pokario VU filologijos profesorių paskaitose. 

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pastarąjį mėnesį tai toli gražu ne pirmas šiuos ir kitus dabartinių ir sovietinių mėginimų įtvirtinti „vieną tiesą“ panašumus primenantis tekstas, išskirtinis savo atvirumu ir neatsitiktinai sulaukęs atitinkamo jį skelbusios redakcijos įvertinimo – su ištisus trejus metus kas savaitę komentarus leidiniui rašiusia autore skubiai nutraukta sutartis.

Šis straipsnis aktualus visai Lietuvos visuomenei. Atmintis – tik ji neleidžia žmogui tapti nežinančiu, kas jis buvo, yra ir privalo būti, mankurtu ir apsaugo nuo pavojaus tapti „laimingu”, tai yra net nepajėgiančiu aiškiai suvokti savo apgailėtinos padėties vergu.

Nereikia priminti, kad mankurtas – dvasiškai suluošintas žmogus, iš kurio atimta atmintis. Tai neprisimenantis savo praeities ir kilmės – tėvų ir gimtosios bendruomenės – padaras, kuris, nesuvokdamas, kas jis yra, visada jaučiasi ,,laimingas” ir pasiruošęs aklai įvykdyti bet kurį šitokia būtybe jį pavertusių šeimininkų paliepimą.

Kad ir kokia svarbi ir maloni man gerbiamos profesorės išsakyta moralinė parama, sutartis su šio teksto autore nutraukta dėl kitos priežasties. Toji priežastis yra kur kas gilesnė: savo straipsniu ji pataikė į patį Lietuvoje vyraujančios ideologinio ir politinio valdymo sistemos nervą. Straipsnis „žalingas” ir „pavojingas” pirmiausia todėl, kad gaivina daugelio žmonių prisiminimus apie sovietmečiu vykusias „neteisingai mąstančių“ asmenų moralinio ir psichologinio spaudimo bei žlugdymo kampanijas.

Okupacijos laikų neregėjusiai ir neatsimenančiai, tad kiek naivokai tikinčioje, jog gyvena „laisvės karalystėje” jaunajai kartai jis gali tapti paskata susimąstyti, kas yra tikroji laisvė ir kokia jos prasmė, nes turėtų pažadinti sveiką abejonę ir gilesnę pajautą, kad Lietuvoje su laisve vyksta keisti ir negeri dalykai. Nuo čia jau tik mažas žingsnelis iki to, kad visuomenei atsivertų akys ir daugeliui taptų akivaizdi ir pagaliau viešai pasakyta didžiausia šių dienų Lietuvos „paslaptis”: būtent, kad Lietuvą valdo ir negailestingai naikina vėlyvojo sovietmečio komsomolo karta.

Grobikams sunaikinus ir nutildžius sąmoningiausius ir patriotiškiausius Lietuvos visuomenės sluoksnius, o slenkant metams natūraliai keičiantis kartoms ir vykstant nuožmiam visuomenės ideologiniam indoktrinavimui bei „perauklėjimui”, okupuotoje šalyje mankurtėjimas plito vis lengviau bei sparčiau. Sąjūdžio išvakarėse Lietuvoje buvo likę kur kas mažiau istorinę atmintį ir tautinę bei valstybinę sąmonę išsaugojusių piliečių, nei melagingai skelbia tris dešimtmečius skleidžiamas „visuotinio tautos prabudimo” mitas.

Mažiausiai prabudusiųjų buvo labiausiai „perauklėtoje” – iš pradžių prievarta atplėštoje, o vėliau vis savanoriškiau atitrūkinėjusioje nuo dvasinių, moralinių ir politinių Lietuvos Respublikos ištakų ir idealų komjaunuolių kartoje. Smarkiai sumankurtinta – nukrikščioninta, ištautinta ir išvalstybinta – Sąjūdžio išvakarėse ji buvo parengta ir pasiruošusi užbaigti Tautos naikinimo darbą. Kadangi nebuvo spėjusi tiek pasireikšti šiame bare kaip labiau pasižymėję „partijos draugai”, ji nesunkiai prisitaikė prie naujų sąlygų – okupantų įskiepytas sovietines „pažangias” pažiūras greitai ir gana meistriškai padengė išoriniu „europinių vertybių” lako sluoksneliu. Netruko paaiškėti, kad ji ne tik lengvai perėmė naują politinį žodyną ir retoriką, bet „pažangumu”, o kartu ir abejingumu Tautos ir valstybės likimui pranoko savo mokytojus.

Augę nepriklausomoje Lietuvos valstybėje ar bent girdėję joje gyvenusių tėvų pasakojimus, vyresnieji Lietuvos vedliai į šviesų komunizmo rytojų tai valstybei ir pačiai jos idėjai vis dėlto jautė tam tikrų sentimentų ir šiokią tokią pagarbą. Netrūksta liudijimų, kad ne vieną išdaviką ir kolaborantą vis dėlto retkarčiais pristabdydavo ir priversdavo pasijausti nejaukiai ar net susigėdus nerangiai teisintis dėl savo niekšiškų veiksmų būtent anos laisvos Lietuvos vaizdinys, ne visiškai išblukusi joje patirto žmoniškesnio gyvenimo ir auklėjimo įtaka. Prof. B. Genzelis pasakojo, kad, pvz., liūdnos atminties LKP CK sekretorius drg. P. Griškevičius neretai būdavo gana sukalbamas lietuviškojo kultūrinio paveldo išsaugojimo ir panašiais klausimais, išskyrus, žinoma, atvejus, kai būdavo aiškios ką nors daryti draudžiančios Maskvos direktyvos. Pakakdavo trumpų aptemusios istorinės atminties prašviesėjimų, kad staiga prabudusi uolaus okupantų tarno tautinė savigarba akimirkai pažadintų sąžinę, kuri padiktuodavo ne betaučio ,,sovietinio žmogaus”, bet tik akimirkai atsikvošėjusio lietuvio dvasioje galėdavusius kilti sprendimus ir veiksmus.

Čia ir išryškėja didysis šių dienų paradoksas. Kitaip nei nepriklausomos Lietuvos atmintį turėję komunistai, tipiška vėlyvojo sovietmečio kartos atstovė p. Nerija Putinaitė jau leido sau Joną Basanavičių vadinti psichiniu ligoniu, o Vincą Kudirką – nevykėliu. Palyginimui, Lietuvos komunistų vadas, „liepsningas revoliucionierius ir internacionalistas” V. Mickevičius-Kapsukas iš pagarbos V. Kudirkai manė esant būtina rinktis mažybinę jo slapyvardžio – Vincas Kapsas – formą. Ne atsitiktinumas, kad šeimininkaudama Vilniuje marionetinė V. Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybė vis dėlto pagarbiai elgėsi su J. Basanavičiumi ir kitais iškiliais moderniąją lietuvių tautą kūrusiais to meto šviesuoliais. Juos mėginta palenkti savo pusėn ir paskatinti bendradarbiauti.

Šitaip buvo elgiamasi toli gražu ne vien dėl grynai politinių arba, kaip mėgstama sakyti, pragmatinių paskatų. Daugelis aršių komunistų ir nepriklausomos Lietuvos valstybės idėjos atkaklių priešininkų vis dėlto iš tiesų vertino ir gerbė V. Kudirką ir kitus iškilius XIX a. pabaigos inteligentus – tautinio atgimimo veikėjus – kaip lietuvių tautos tėvus kūrėjus. Sovietmečiu buvo neigiamai vertinama jų politinė veikla, pastangos kurti „buržuazinę” Lietuvos valstybę laikytos „istorine klaida”, bet tokio pobūdžio patyčios, kokias sau leidžia dabartiniai vėlyvojo sovietmečio ir nepriklausomybės sąlygomis subrandinti eurokomjaunuoliai, buvo neįsivaizduojamos.

V.Kudirkos pasakojimas, kaip jis iš užkietėjusio lenkomano atvirto į lietuvybę, buvo privalomas lietuvių literatūros kurso skaitinys. Tuo tarpu šių dienų „laisvoje” Lietuvoje mokiniai ne tik „jautriai” apsaugoti nuo kenksmingos tokių skaitinių įtakos, bet mėginimas įtraukti šį pasakojimą į mokymosi programą būtų įvertintas kaip neleistina ir griežtai smerktina „atavistinio” nacionalizmo apraiška.

Visa tai savaip logiška, nes J. Basanavičiaus įkvėptas ir su bendražygiais įgyvendintas Lietuvos projektas de facto ir net pusiau oficialiai laikomas nebereikalinga ir beprasmiška atgyvena – net akivaizdžiai augančių geopolitinių grėsmių akivaizdoje, kai ugdyti sveiką patriotizmą darosi gyvybiškai svarbu.

V.Kudirka vaizdžiai aprašo, kaip jį, gimnazijoje besimokantį lietuvių valstiečių sūnų, aplankius tėvams, jis vesdavosi šiuos į tolimiausią sodo kertelę, kad bendramoksliai nenugirstų, jog šeima kalbasi „mužikiška” lietuviška šnekta, ir šitaip išvengtų jų pašaipų ir gėdos. O baigiamas prisiminimas jaudinančiomis eilutėmis, kaip, paėmęs į rankas J. Basanavičiaus išleistą „Aušrą”, V. Kudirka apsiverkė iš kartėlio ir jau iš kitokios gėdos. Gėdos, kad taip ilgai buvo išsižadėjęs savo kilmės ir tautos.

Nusakant šią skausmingą tapatybės paieškų trajektoriją madinga postmodernia kalba, jis suvokė ir įsisąmonino savąjį tapatumą ir tvirtai apsisprendė jį teigti ir valingai ginti. Tačiau dabartinėje Lietuvoje šis pasakojimas kažkodėl laikomas „politiškai nekorektišku“ ir „neaktualiu” – kliūtimi besimokančiam jaunimui išsiugdyti „šiuolaikiškesnę”, „tikru XXI a. žmogumi ir europiečiu”, o ne kažkokia XIX a. pabaigos atgyvena leidžiančią asmeniui save laikyti kultūrinę ir politinę tapatybę.

Viskas būtų sklandu ir gražu, tik bėda ta, kad šią J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos pastangomis išskleistą ir vėliau išpuoselėtą lietuvybės sampratą taip pat „atgyvena” laikė ir mokė jos gėdytis bei ragino kuo greičiau išsižadėti ir Lietuvos žemę trypęs sovietinis okupantas. Ir galiausiai, koks sutapimas: ta „pasenusi” ir „nebeaktuali” lietuviškoji tapatybė yra ne krislas, o dideliausias rąstas putiniškos Rusijos revanšistų akyse.

Jų neapykantos „pribaltikoje” tariamai klestinčiam nacionalizmui ir aršios kovos su juo motyvą suprasti nesunku. Tiems „nacionalistams” būdingas vienas itin „nepatogus” bruožas: iškilus reikalui jie visada pirmieji ir nedvejodami stoja ginti savo tautos ir šalies. Ilgiausiai pokarinėje Europoje trukęs lietuvių partizaninis karas – J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos „nacionalistinėmis” idėjomis tikėjusių ir jų tikrumą savo gyvybės kaina liudijusių tarpukario Lietuvoje užaugusių ir jos išugdytų jaunų pasišventėlių ir drąsuolių žygdarbis.

Visai neseniai, kai Ukraina tapo agresoriaus auka, pakrikusi ir demoralizuota armija nepajėgė priešintis, nes karininkai nedrįsdavo įsakyti savo valdiniams kautis su priešu, baimindamiesi, kad sumankurtėję kareiviai šaudys jiems į nugaras. Ir vėl šalį išgelbėjo ne saldžiakalbiai „ėjimo į Europą” šaukliai, bet tų pačių „nacionalistų” suformuoti kone beginklių savanorių batalionai, kurie ir atlaikė pirmąjį priešo smūgį.

Būtent šią pamoką, kuri vis dar nėra išmokta Lietuvoje, puikiai perprato ir iš jos pasidarė išvadas Putino sėbrai. Jie žino ir supranta: mankurtai – ar tai būtų XX a. sovietiniai, ar XXI a. europiniai mankurtai – niekada nenorės ir nesugebės sąmoningai ir valingai ginti savo valstybės. Neatsitiktinai trokštama, kad jų būtų kuo daugiau. Štai kodėl sovietmečiu vykusi kova su „nacionalizmo atgyvenomis” tęsiasi.

Belieka tikėtis, kad ne iki „pergalingos pabaigos”, kuri greičiausiai užverstų paskutinį Lietuvos istorijos puslapį.

Informacijos šaltinis – Propatria.lt

2017.08.03; 17:14

Gegužės 27-ąją Vilniaus Karininkų Ramovėje surengta konferencija „Mokykla be patriotizmo – jaunimas be vertybių – Lietuva be išeities?“ Organizatoriai – Krašto apsaugos bičiulių klubas ir šalies gynybines galias remiančių nevyriausybinių organizacijų koordinacinė taryba NOKT.

Informaciniame organizatorių skelbime štai kas rašoma:

„Atkūrus nepriklausomybę ir susidūrus su aibe kliūčių pertvarkant valstybės gyvenimą demokratiniais pagrindais, gyvavo tikėjimas, kad visas problemas išspręs laikas, ir Lietuva greitai taps klestinčia europietiška šalimi – ekonomiką darniai sustyguos rinka, visuomenė atsikratys iš sovietmečio paveldėtų ydų, kai užaugs nauja, laisvoje Lietuvoje subrendusi piliečių karta. Dar Sąjūdžio metais žymiausi šalies edukologai suformulavo būsimos Tautinės mokyklos koncepciją, kuri užtikrintų darnų laisvos asmenybės ir atsakingo visuomenės nario, šalies piliečio vystymąsi nuo mažens.

Baigiantis trečiam atkurtos valstybės dešimtmečiui matome, kad daugelis vilčių nepasiteisino, neįgyvendinti gražūs siekiai, Lietuva kai kuriose srityse tapo pirmaujančia Europoje neigiama prasme, o laisvoje šalyje užaugusi jaunoji karta masiškai palieka savo Tėvynę. Artėjame prie pavojingos ribos.

Kas gi įvyko ir kame priežastys, kur keliai ieškoti išeities?“

Šiandien Slaptai.lt skelbia dėmesį prikausčiusį filosofo Vytauto Radžvilo pranešimą. Numatę paskelbti ir filosofo Krescencijaus Stoškaus kalbą.

video

2017.05.27; 20:15

Algimantas Mišeikis, Zigmas Tamakauskas

Šių metų rugsėjo mėnesio LRT radijo laidoje „Pakartot“ istorikas Alfredas Bumblauskas, kalbėdamas apie muziką su  šios laidos vedėju Karoliu Vyšniausku, švystelėjo „istorinių“ minčių pluoštą, teikdamas, kad „ne dainų šventės, o roko muzika išlaisvino Lietuvą iš komunizmo“.

Gal dar norėjo pridurti – ir iš okupacijos, bet susilaikė. Bandydamas pagrįsti šį savo teiginį, toliau kalbėdamas lyg sąžiningai prisipažino, kad „dainų šventės jam „kokčios“. Apie jų „koktumą“ jis sakęs ir kanadiečiams, dėstydamas jiems savo suformuotas istorines tiesas. Gal šiam istorikui kokti ir pati lietuviška daina, ją prilyginant „per daug dominuojančiai kaimietiškai kultūrai“. 

Matyt A. Bumblauskas, įkvėptas prieškario lenkų pašaipų, jau pamiršo, kad iš to paties lietuviškai dainuojančio kaimo, kaip sakoma, nuo žagrės – pakilo ir Lietuva, kilo ir mūsų šviesuomenė, padėjusi išlikti lietuviškam žodžiui, vedusi Lietuvą į Valstybės atkūrimo aušrą. A. Bumblausko teiginius kitu atveju galima būtų palaikyti lengvu nusišnekėjimu, bet kai tokie žodžiai sklinda iš susireikšminusio ar kitų sureikšminto profesoriaus balso, darosi kažkaip nesmagu ir norisi atsakyti. Gal žinomas istorikas tokiais teiginiais vėl nori pagarsėti, bet jo šios „garsios“ frazės tikrai nebus teigiamai įvertintos daugumos mūsų dvasinę kultūrą nors šiek tiek pažįstančių ar ja besidominančių žmonių. Tikimės, kad paskaitininkas A. Bumblauskas šiomis frazėmis neįtikino ir patriotiškai nusiteikusių Kanados lietuvių. Gal kas net nustebo – kur ritasi tasai istorikas…

Nei dainų šventės, o tuo labiau roko muzika nebuvo ir negali būti tiesiogiai išlaisvinančiu veiksniu, todėl geriau jau nesisvaidyti garsiais apibendrinimais. Lietuvą išlaisvino ne muzikinio „roko“ elementas, o mūsų dvasinis susitelkimas, didžios vienybės išraiška, gimusi Martyno Mažvydo „Katekizme“ – pirmosios lietuviškos knygos ir Mikalojaus Daukšos „Postilės“ žodyje, knygnešių pastogėje, Lietuvos partizanų aukoje, Sibiro, kalėjimų ir lagerių  kančių bei gilaus Tikėjimo kelyje.

Profesorius A. Bumblauskas pasižymi naujų šokiruojančių „naratyvų“ kūrimu. Vienas ankstesnių jo „naratyvų“ turėjo nužeminti žinomą istoriką Adolfą Šapoką ir jo garsią, 1936 metais redaguotą „Lietuvos istoriją“, suvaidinusią sovietinės okupacijos metais didžiulį vaidmenį stiprinant mūsų tautinę savimonę, padėjusią atsispirti to meto ideologinei klastotei. To meto pasišventėliai, rizikuodami savo saugumu, kaip Knygnešystės laikų knygnešiai ją platino slapta „atšvietę“ žibaline „Era“, įvarydami ne mažo nerimo čekistiniam saugumui. Ir šiandien ši knyga padeda geriau susivokti bandantiems ištrūkti iš besiskverbiančios į mūsų gyvenimą kosmopolitinės ideologijos pinklių.

Ne retai A. Bumblausko ir jam akomponuojančių bendraminčių žodžiuose išgirstame, kad Simono Daukanto lietuvių kalbos aktualinimo raštijoje linija „beviltiškai paseno“, kaip „paseno“ ir tautinės valstybės kūrėjai. Istorikas nusižiūrėjęs į latvių bei čekų visuomeninio vystymosi eigą ir Lietuvoje pamatė „senlietuvius“ ir „naujalietuvius“, reikšdamas savo simpatiją vadinamiesiems „senlietuviams“, kurie 1919 m. rengė Lietuvos patriotų demaskuotą poeviakų sukilimą. Šie ir panašūs jo žečpospolitiniai „naratyvai“, žinoma, buvo įvertinti kaimyninės užsienio valstybės atitinkamais „blizgučiais“, vėl pagarsinusiais istoriko vardą.

Dabar grįžkime prie profesoriaus kokčiomis vadinamų  dainų švenčių. Ne sovietai sukūrė dainų šventę kaip masinį renginį. Dainų ir šokių šventinės tradicijos gimė jau 19 amžiuje, kada 1843 metais ji pirmą kartą buvo surengta Šveicarijoje, dalyvaujant 80 chorų. Po dviejų metų tokia šventė buvo surengta Vokietijoje. Didžiulė dainų šventė įvyko ir 20 amžiaus pradžioje – 1928 metais Austrijoje minint Franco Šuberto 100-tąsias mirties metines. Baltijos šalyse dainų šventėms pradžią davė Estija, kiek vėliau ir Latvija. Lietuvoje pirmą kartą dainų šventė, pavadinta „Dainų diena“, sutikta su dideliu entuziazmu, buvo surengta 1924 metais Petro Vileišio aikštėje Žemės ūkio ir pramonės parodos metu.

Iškilios dainų šventės su tūkstančiais klausytojų bei šimtais chorų vyko ir minint Lietuvos Nepriklausomybės 10-metį, ir minint Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktį. Susirinkusieji džiaugsmingai sveikino dainuojamas liaudies dainas, psalmes, kompozitorių sukurtus originalius kūrinius. Dainų šventės buvo rengiamos ir dabar vadinamuose Lietuvos regionuose. Čia jas daugiausiai rengdavo šauliai, ateitininkai, pavasarininkai.

Choro dirigentas, pedagogas, socialinių mokslų daktaras Regimantas Gudelis savo plačiame straipsnyje „Chorai ir dainų šventės Lietuvoje – etninės savimonės žadintojai…“ pažymi, kad dainų šventės yra viena iš įtaigiausių tautinio identiteto bei etninės savimonės žadinimo ir ugdymo priemonių, jos nušviečia tautos būtį ir istorinį kelią. Jų žanrinės struktūros platuma atveria neribotas socialinio ir kultūrinio bendravimo bei švenčių visuomeninio poveikio stiprinimo galimybes.

Sovietinės okupacijos metais nors iš dainų švenčių buvo reikalaujama propagandinio turinio ir procentinio rusų kalba dainavimo, tačiau jose vis tiek prasiskverbdavo tautiškumo atspindžiai,  raginę  žmonių sąmonėje palaikyti savo tautinį orumą, domėjimąsi savo krašto istorija. Tuos atspindžius negalėjo užtušuoti ir partokratų įbrukta Isaako Osipovičiaus Dunaevskio „Ir platus gi kraštas mūs gimtasis“ ar kitos į ją panašios dainuškos. Dainų šventės sovietinei nomenklatūrai todėl keldavo ne mažą galvos skausmą: susibūrusios žmonių masės gatvių eitynėse, estradoje ar kitose viešose vietose kalbėdavo ir dainuodavo sava kalba, kas nebuvo labai įprasta, pavyzdžiui, jau gerokai rusifikuotoje Rygoje.

Ypač daug rūpesčių valdžiai sukeldavo rengiamos Pabaltijo studentų dainų šventės. Po 1956 metų dainų šventės, vykusios Tartu mieste jos kurį laiką buvo visai uždraustos rengti dėl vadinamų „nacionalistinių pasireiškimų“. Vėl atnaujintos tik 1968 metais Vilniaus Vingio parke prikaišiojant jo estradą kagėbistinių šnipų būriais. Tuo galima buvo įsitikinti atėjus  keletą minučių anksčiau prieš repeticijos pradžią – visoj estradoj kas 10 metrų sėdėjo nematyti vyrukai. Chorų vadovai, pažindami savo dalyvius, nelauktus svečius vydavo lauk. Dažnai tie patys „svečiai“ norėdavo prasibrauti ir į eisenų gretas, stengdamiesi sužinoti, kas traukia „Sėk, sesute, žalią rūtą“…

Ypač atmintyje išliko 1988 metų dainų šventė Vilniuje. Atvažiavę estai plačiai išskleidė savo tautines vėliavas. Atkuto ir lietuvių dainininkai, ėmę mokytis giedoti  Lietuvos himną. Nesnaudė ir „vakarykščiai“, suorganizavę „komsomolcų“ būrį, kuris puolė einančius choristus su lietuviškomis vėliavomis, jas atiminėjo ir laužė. Vis tiek po vykusių muštynių lietuviškų vėliavų buvo įnešta pakankamai. Čia pasitarnavo ir orkestrantai, vėliavas įnešę savo instrumentų futliaruose. Visa estrada suspindo lietuviškų, latviškų ir estiškų vėliavų vaivorykštės šviesa. Po galingo „Gaudeamus“ dainininkai atsisakė dainuoti rusiškai nomenklatūrinę dainą. Dėl to dirigentas Krilovas su būreliu savų choristų paliko estradą.

Tačiau dainų šventė pakiliai tęsėsi iki paskutinio akordo. Tyliai pasitraukė kiek perbalę ar išraudę  „garbingi“ vyriausybiniai svečiai. Studentai su džiaugsmu sugiedojo Lietuvos, Latvijos ir Estijos daugelį metų uždraustus savo tautinius himnus. Tai buvo viešas atsakas už ilgametį moralinį prievartavimą, už tą skleistą  sovietinę melo ideologiją. Po šio įvykio jau niekas viešai  nedrįso atiminėti ir žeminti mūsų Trispalvės. Ji plačiai  plevėsavo Vilniaus ir Kauno Sąjūdžio mitinguose.

Tad nereikėtų pasiduoti tamsiųjų jėgų raginimams, norintiems numarinti dainų šventes, lietuvišką dainą, viešą lietuvišką žodį, laiko patikrintą mūsų raidyną. Turime būti save gerbiančia, gerbiančia savo nacionalinę kultūrą ir oria tauta, nelinkusia išsigąsti kad ir kai kurių profesorių gąsdinimų, kad kas nors mus gali palaikyti baudžiauninkų ar mužikų tauta, ignoruojančia primestus su lenkiškais užrašais bajoriškus herbus.

Didžiuokimės savo jau visame kultūringame pasaulyje žinomais sukurtų darbų vaisiais, savo dvasiniu gyvybingumu, tautiniais simboliais – Vytimi ir Trispalve. Prisiminkime ir tai, kad 2003 metais Baltijos šalių dainų šventės, tarp jų ir Lietuvos, buvo įtrauktos į UNESCO sudarytą žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Dainų šventės yra ne  kažkokia koktumą sukelianti atgyvena, o mūsų dvasinės kultūros pasididžiavimas. Tegul gyvybinga lietuviška daina visada skamba mūsų lūpose.

A. Mišeikis  yra chorų kūrėjas ir dirigentas, docentas, Z. Tamakauskas – Kauno savivaldybės Švietimo tarybos narys, Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas.

2016-12-09; 13:00

Antanas Rašimas

Prieš keletą savaičių Jūsų portale stebėjausi, kodėl Edvardas Čiuldė publikacijoje „Ko nori V.Radžvilas ir kiti tautiškumo pitbuliai?“ (lrytas.lt) užsipuolė filosofus Vytautą Radžvilą ir Alvydą Jokubaitį, kritiškai vertinusius šiandieninės Europos Sąjungos politiką. 

Tautiškumas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tautiškumas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir dabar esu įsitkinęs, kad tiek portale propatria.lt paskelbtas V.Radžvilo pastebėjimas („ES kryžkelė: pertvarka ar žlugimas?“), girdi, Europos Sąjunga jau žlugo, tik mes dar nenorime to suvokti, tiek delfi.lt paskelbtas A.Jokubaičio komentaras („ES šiandien – kaip lifte užstrigęs žmogus“), kur rašoma, jog ES lyderiai siūlo atsisakyti tautinės valstybės, bet tam neranda lygiaverčio pakaitalo, – verti rimtos, gilios analizės.

Jei kritikuoji Europos Sąjungą, dar nereiškia, kad esi jos priešas. Jei Europos Sąjungos tautų maišalynėje trokšti išlikti lietuviu, o ne belyčiu, beveičiu, bespalviu kosmopolitu, kuriam nusispjauti, kokia kalba kalbėti, – argi tai europietiškų vertybių išdavystė? Argi nėra kruopelės tiesos žodžiuose, jog Europos biurokratai, kviesdami Gruziją, Moldovą ir Ukrainą jungtis prie ES, tikrai ne viską padarė, kad pakviestas naujokes apgintų nuo agresyviosios Rusijos  išpuolių?

Ar tai, kad Gruzijoje, Moldovoje ir Ukrainoje silpnėja vakarietiškos ir tuo pačiu įsigali proklemliškos grupuotės, kalta vien tik vietinė korupcija? O gal norite pasakyti, kad paskutinieji rinkimai Bulgarijoje, kur pirmuoju smuiku irgi pradeda griežti prokremliški politikai, – nulemti vien bulgarų nesugebėjimu sparčiai bei sąžiningai dirbti firmose, fabrikuose, fermose?

Kritika nelygu kritikai. Kartais tas, kuris kritikuoja ES, – žymiai didesnis vieningos, turtingos, apsiginti gebančios ES patriotas nei tie, kurie ją primityviai gina nuo neva pavojingos nacionalizmo (tautiškumo) bacilos. Tautą laikantys atgyvena pamiršta svarbią taisyklę: „Tautos neigimas sukūrė tiek pat problemų, kiek jos perdėtas teigimas“.

Štai kodėl prie primityviai ES ginančiųjų ir priskyriau E.Čiuldę iš „Lietuvos ryto“. Nors esu tikras, kad perdėtas korektiškumas politiniuose, literatūriniuose ginčuose nėra būtinas, tačiau tokiais palyginimais kaip pitbuliai svaidytis vis tik padorioje kompanijoje nederėtų. Jau vien dėl to, kad V.Radžvilo, ir A.Jokubaičio tekstai – santūrūs, korektiški. Šie tautiškumo gynėjai tikrai nėra panašūs į piktus pitbulius.

Stebėdamasis E.Čiuldės iš „Lietuvos ryto“ palyginimais maniau, kad jau bjauresnių palyginimų savo oponentams parinkti nebeįmanoma. Pasirodo, kad E.Čiuldė – ne pats agresyviausias. Internetinėje LRT svetainėje aptikau Kristinos Sabaliauskaitės tekstą apie „iš butelio išleistą džiną“. Šios rašytojos tekstą, beje, persispausdino ir kai kurie kiti leidiniai: tas pats lrytas.lt, 15min.lt…

Žinoma, rašytoja turi teisę raginti „vieną kartą pamiršti šiuos sumautus nacionalsocializmus ir tautinio geto iš Lietuvos kūrimą“. Bet ar tinka moteriai, rašytojai naudoti tokius aršius epitetus kaip „tamsiosios budulių masės“, „juodas ksenofobijos garas“, „sovietinis raugas“, „sumauti nacionalizmai“? Ar kultūringa, elementariausių mandagumo taisyklių paisanti moteris drįstų paklausti: negi leisime, kad būtų kaip Didžiojoje Britanijoje, kur seniai ir buduliai nubalsavo už nacionalizmą ir užtrenktų mums duris? Iš kur tiek pykčio senelėms ir seneliams, pensininkams?  Nejaugi jie, nugyvenę savo gyvenimus, jau nebeturi teisės turėti savo nuomonę? Nejaugi jaunikliai visuomet įžvalgesni ir teisingesni už garbaus amžiaus sulaukusius, milžiniškos patirties įgijusius senolius? K.Sabaliauskaitė mano, kad jai pavyks išvengti senatvės?

Be kita ko, neva viską išmananti, viską suprantanti, viską žinanti rašytoja drįso pareikšti: „tarpukario Lietuvoje turėjome labai aiškiai išreikštą nacionalizmą, kuris baigėsi žydšaudyste…“

Nejaugi rašytoja nežino vieno iš svarbiausių naujausios Lietuvos istorijos momentų: kai Lietuvoje buvo žudomi žydai, Lietuvos nebuvo. Mes tada buvome okupuoti Trečiojo Reicho. Mes nebuvome savarankiški. Jei Lietuvos nebūtų okupavę vokiečiai, – argi būtume pakėlę ranką prieš savo piliečius žydus? Jei žydai būtų skriaudžiami nepriklausomoje Lietuvoje, tada kita kalba. Tada būtų sunku nesutikti su K.Sabaliauskaite. Tačiau dabar šias kaltes priskirkime tiems, kurie tikrai už jas atsakingi. Koneveikime, burnokime, niekinkime užsakovus, o ne iešmininkus, kurie teturėjo du pasirinkimus: arba patys žūti, arba vykdyti okupantų įsakymus.

Rašytoja dar bando svarstyti, kodėl kai kurie iš mūsų gina tautiškumą ir tautą? Suprask, europietiškame kontekste radžvilai ir jokūbaičiai neva pasijunta menkais, Europai neįdomiais asmenimis, todėl ir siunta, nervuojasi, kad pajėgia būti svarbūs ir reikšmingi tik savame kieme… Štai šiuose vertinimuose įžvelgiu primityvų keliaklupsčiavimą prieš viską, kas iš užsienio, iš Vakarų, iš Europos. Nei prancūzai, nei vokiečiai, nei žydai, nei lenkai, nei ispanai, nei jokia kita tauta nešaukia, kad neturi nieko įdomaus parodyti pasauliui. Tik mes, lietuviai, kamuojami nepilnavertiškumo komplekso. Šis kompleksas, regis, kamuoja ir rašytoją K.Sabaliauskaitę. Man atrodo, ji supranta, kad globalizmas perlenkė lazdą ir savo perlinkimais labai paskatino atgimti dirbtinai žlugdytą tautiškumą. Pasaulio piliečiai (prie jų priskirčiau ir šią agresyvią rašytoją) bijo būti išvyti iš Anglijos ir kitų valstybių, todėl ir spjaudosi. Spjaudosi nepadoriai, primityviai

Šio staipsnio pabaiga būtų tokia: kai kas šią rašytoją rinko Metų moterimi. Man taip tvirtinti neapsiverstų liežuvis. Tokius tekstus rašančias rašytojas priskirčiau prie pačių nepatraukliausių, nemaloniausių, primityviausių…  

2016.11.17; 03:39

Antanas Rašimas

Spaudoje perskaičiau filosofų Vytauto Radžvilo ir Alvydo Jokubaičio svarstymus apie Europos Sąjungos ateitį. Tiek portale propatria.lt paskelbtas V.Radžvilo pastebėjimas („ES kryžkelė: pertvarka ar žlugimas?“), kad Europos Sąjunga jau žlugo, tik mes dar nenorime bei nepajėgiame to suvokti, tiek delfi.lt paskelbtas A.Jokubaičio komentaras („ES šiandien – kaip lifte užstrigęs žmogus“) – ES lyderiai siūlo atsisakyti tautinės valstybės, bet tam neranda lygiaverčio pakaitalo, – verti dėmesio. 

Ore - tautinės vėliavos spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ore – tautinės vėliavos spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pavyzdžiui, V.Radžvilas dabartinę ES drąsiai lygina su kadaise egzistavusia Sovietų Sąjunga. SSRS irgi subyrėjo kaip kortų namelis ne akimirksniu, ne per dieną. Kad SSRS žlugusi, tapo aišku ne tada, kai jos oficialiai nebeliko, o jau tuo metu, kai Michailas Gorbačiovas pripažino, jog  imperijai reikia pokyčių ir pertvarkos. Briuselio ir Strasbūro vadovai ES darinį taip pat jau traktuoja esantį neveiksniu, nes viršūnių susitikimuose pripažįsta – Europos valstybių bendrijai reikalingi rimti pokyčiai.

VU TSPMI prof. A.Jokubaitis vaizdingai įrodinėja, kad dabartinė ES panaši į lifte įstrigusį žmogų. Nei viršun, nei žemyn. Apatiniai aukštai dar nesugriauti (omenyje tikriausiai turimos tautinės valstybės), o viršutiniai (nauja tauta) – dar nesukurta.

Minėtuose tekstuose gausu vienas kitą papildančių palyginimų, įžvalgų. Į ką, sakykim, labiausiai panaši dabartinė Europos Sąjunga? Primena imperiją ant molinių kojų, tarptautinę verslo asociaciją ar skolų išmušinėjimo kontorą? O gal tai – federacija, apsimetanti konfederacija?

Jei sakome, kad Lietuvai niekada nebuvo taip gerai kaip dabar, pripažįstame, jog mūsų valstybė neturi geresnio kelio –  tik išnykti dideliame europietiškame darinyje. Bet tada kirba mintis, kur būtent mes ištirpsime? Asimiliuosimės Europos Sąjungos erdvėje ar kurioje nors ES tautinėje valstybėje? Konkrečiau tariant, kuo mes tapsime – europiečiais ar, sakykim, britais, lenkais? Pasak A.Jokubaičio, didžioji ES vadovų bėda, kad jie žino, ką nori sugriauti iki pamatų – tautines valstybes, bet nežino, ką ir kaip vietoj to privalėtų sukurti.

Verta įsidėmėti skambią sentenciją, kurioje – daug gyvenimiškosios tiesos: „Tautos neigimas sukūrė tiek pat problemų, kiek jos perdėtas teigimas“.

Žodžiu, kol kas padėtis kebli. Eurooptimistai nori, kad ES ištirpintų Lietuvą, Latviją, Estiją ir kitas mažąsias šalis (didžiųjų tiesiog nepajėgs) erdvioje europietiškoje imperijoje. Bet jie šiuo metu per silpni tai padaryti. O euroskeptikai siekia ES iširimo, nes tik taip mano galį išsaugoti tautinę valstybę. Tačiau šis išsivaikščiojimas, turint galvoje Rusijos agresiją, gali tapti daugelio ES narių nepriklausomybės pakasynomis. Pavojinga ypač mažosioms Europos valstybėms.

Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi ir vėl turime akivaizdžią nacionalizmo ir kosmopolitizmo priešpriešą. Susiklosčiusi įtempta padėtis. Europos dievintojai – per silpni naujai tautai sukurti, Europos kritikai – per silpni senai tautinei valstybei apginti. Kas ką nugalės? Ir kaip, kokiomis priemonėmis nugalės?

Vos nepamiršau dar kelių svarbių pastebėjimų. Argi protinga igoruoti aplinkybes, kad tautinė valstybė – stiprus, gajus, patvarus darinys, kad nacionalizmas turi ne tik tamsiąją, bet ir šviesiąją pusę, kad tauta yra vienintelis patikimas moderniosios demokratijos pagrindas?! Kas gi čia blogo ir smerktino, jei mes vis dar norime vieni su kitais bendrauti kaip lietuviai, vokiečiai, vengrai, o ne kaip abstraktūs europiečiai?

Su kai kuriais teiginiais, žinoma, galima nesutikti. Bet bent jau mąstyti, kur link juda šiandieninė ES, visų mūsų namai, – verta net tuo atveju, jei danguje nebūtų nė vieno juodo audros debesėlio. Bet juk neaiškumų – daug.

Tad ir diskutuokime, ginčykimės, svarstykime. Bet kam iškart filosofus užsipulti krikštijant juos „tautiškumo pitbuliais“? Būtent tokį apibūdinimą panaudojo Edvardas Čiuldė savo publikacijoje „Ko nori V.Radžvilas ir kiti tautiškumo pitbuliai?“ (lrytas.lt). Prieš rašydamas šį laišką specialiai pasižiūrėjau žodynuose, kokių savybių turi pitbulių veislės šunys. Šie keturkojai, pasirodo, itin agresyvūs, stiprūs ir energingi. Jei nuo mažens jie nėra protingai dresiruojami, jų šeimininkas turės rimtų bėdų – augintinis puldinės kitus šunis, bus piktas svetimiems žmonėms.

Tad toks E.Čiuldės palyginimas netikęs, net užgaulus. Nes ir V.Radžvilo, ir A.Jokubaičio tekstai – santūrūs, korektiški. Nė kruopelytės panašumo į piktą pitbulį. Beje, atidžiai perskaičius painius, sudėtingus E.Čiuldės išvedžiojimus, kokie neteisūs yra V.Radžvilas ir A.Jokubaitis, galima susidaryti priešingą nuomonę. Jie net labai teisūs. Ir verti ne paniekinimų, o padėkos, kad analizuoja ES klaidas. Nes apie klaidas pravartu galvoti net tuomet, kai atrodo, kad viskas puikiai klostosi kaip iš pypkės.

XXX

Nesupratau ir Mykolo Riomerio Universiteto Politikos mokslų instituto dėstytojo Beno Brunalo straipsnio „Rusijos kompleksai ir traumos: kodėl Vakarai ir Baltijos valstybės – tarp jos priešų?“ (portalas delfi.lt).

Teksto autorius rašo, kad Maskvos kaprizingumas ir konfliktiškas elgesys yra nulemtas psichologinės traumos būtinai būti didžiąja galia. Taip, rusai turi psichologinių problemų. Tai akivaizdu. Kitaip ir būti negali. Per ilgai gyveno neigdami padorumo, sąžiningumo, teisingumo principus.

Bet kokią išvadą mes turime padaryti, pripažindami, kad Rusija yra būtent tokia? Privalome jai būti atlaidūs, gailestingi? Neturime teisės pastebėti jos brutalumo ir niekšingumo?

Minėto straipsnio autorius teigia, kad kol Vakarai teigia ar bent jau neneigia Rusijos kaip didžiosios galios įvaizdžio, tol Kremlius palaiko pozityvią ar net vakarietišką politiką. Kai tik Rusijos galia imama abejoti – Rusijos politiką keičia pykčio ir baimės emocijos. Šiuo metu jos ypač intensyvios. Todėl visai nenuostabu, kad po Barako Obamos samprotavimo apie Rusiją kaip regioninę galią nebuvo galima net tikėtis apčiuopiamo progreso, pavyzdžiui, Sirijos klausimu…

Sutinku, kad reikia nuolat galvoti, ką ir kaip šneki. Ypač aukštosiose tribūnose. Pripažįstu, kad vienas kitas neatsargus žodis gali sukelti rimtų bėdų. Net ir tarptautinių. Bet ar kartais mes nesureikšminame kalbėjimo su Rusijos prezidentu manieros?

Na, nebūtų JAV prezidentas pavadinęs Rusijos „regionine galia“, ir kas šiandien atrodytų kitaip? Rusija nepultų Gruzijos, Ukrainos, pasitrauktų iš Padniestrės, nesiautėtų Sirijoje, nebaugintų Baltijos valstybių? Gal norima pasakyti, kad šių konfliktų būtume išvengę, jei Rusiją visur ir visada vadintume teisinga ir padoria „didžiąją pasaulio galia“? Priešingai: šitaip aukštinamas rimtų psichologinių problemų turintis diktatorius gali pamanyti pajėgus ir trečiąjį pasaulinį karą pradėti…

Argi Kremliaus vadovams vakariečiai per mažai prikalbėję komplimentų (pavyzdžiui, vienas JAV prezidentas pažvelgė į Vladimiro Vladimirovičiaus akis ir suprato, kad tai padorus, sąžiningas vaikis)? Jei suskaičiuotume visas Vašingtono, Paryžiaus, Berlyno kadaise V.Putinui parodytas pagarbas ir reveransus, Kremliaus valdovas šiandien turėtų būti mažų mažiausiai doras kaip angelas. O juk taip nėra.

Be abejo, B.Obama padarė grubią klaidą, Rusiją pavadinęs „regionine galia“, nes šio teiginio neparėmė konkrečiais darbais. Bet nereikia būti naiviems: imperinių Rusijos apetitų gražiais žodžiais nesumažinsi.

2016.11.02; 04:02