Arkadijus Babčenka. Facebook.com ir Gordonua.com nuotr.

Kijevas pažadėjo artimiausiu laiku pateikti įrodymus, jog sužlugdytas pasikėsinimas į žurnalisto gyvybę buvo rengiamas Maskvos įsakymu.

Kijevas neabejoja buvus Maskvos įsakymą

Prieš kelias dienas vienas Ukrainos prezidento administracijos vadovų vokiečių leidiniui „Tagesspiegel“ pasakė: Ukrainos saugumo organai jau artimiausiu laiku pateiks visuomenei ir tarptautinei bendrijai aiškius įrodymus, jog rengiant žurnalisto Arkadijaus Babčenkos nužudymą dalyvavo Rusijos specialiosios tarnybos. Valdininko žodžiais, tai reikalinga padaryti kuo anksčiau tam, kad būtų išsaugotas užsienio partnerių ir žurnalistų pasitikėjimas Ukrainos valdžia. Slapta operacija buvo vienintelė galimybė išgelbėti žurnalisto ir jo šeimos narių gyvybę.

Be to, ši mistifikacija leido ne tik išaiškinti ir sulaikyti galimą žudiką, tačiau ir nustatyti aiškų ryšį tarp kaltojo asmens ir Rusijos. Į saugumo tarnybos darbuotojų rankas pateko daugiau kaip 40 asmenų sąrašas – jiems grėsė fizinis likvidavimas Rusijos specialiųjų tarnybų įsakymu.

Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.

Ukrainos valdžia užsimojo padaryti tai, ko iki šiol niekam nepavyko: įrodyti, kad žudikai turėjo veikti Rusijos specialiųjų tarnybų užsakymu. Prieš dvejus metus Londone viešąjį tyrimą vykdęs teisėjas padarė išvadą: Aleksandro Litvinenkos žudikai 2006 metais veikė Rusijos saugumo tarnybos (FSB) nurodymu, o tai, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tam pritarė, yra „beveik neabejotina“ (probably šiuo atveju reiškė didžiausią tikimybės laipsnį ir taip sakoma negalint tiesiai apkaltinti asmenų, jų neišklausius; Londono teismo išvada nėra kaltinamasis nuosprendis tikrąją, teisine, šių žodžių prasme). Ukrainos valdžia užsimojo užčiaupti Kremlių, kuris kiekvieną sykį į panašius kaltinimus atsikerta: „Provokacija!” ir „O jūs įrodykite!”

Tiesa sakant, itin drąsiu užmoju reikėtų laikyti ir Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) užmojį imituoti nusikaltimą. Prezidento administracijos valdininkas ne veltui pasakė ir apie žurnalistų pasitikėjimą. Daugelis jų mano taip, kaip „The Guardian“ (Didžioji Britanija) apžvalgininkas: Arkadijaus Babčenkos kolegos ir bičiuliai apsidžiaugė jį likus gyvą, tačiau netrukus ėmė svarstyti, ar dėl specialiosios operacijos reikėjo suklaidinti visą pasaulį? Jeigu Kijevas pateiks geležinius įrodymus, kad sužlugdytas pasikėsinimas buvo rengiamas Maskvos įsakymu, tai visa ši istorija įsimins kaip drąsi, gal net ginčytina, tačiau sėkminga operacija. Priešingu atveju…

Įtariamasis tikina veikęs Ukrainos labui…

Iki šiol žinoma Ukrainos saugumiečius „Babčenkos byloje“ sulaikius vieną asmenį – nusikaltimo bendrininką (jį vadina „nužudymo organizatoriumi“). Saugumiečiai surakino jam rankas už nugaros tiesiog gatvėje, vidury baltos dienos. Rytojaus dieną teismas skyrė terorizmu įtariamam 50 metų Ukrainos piliečiui bendros Ukrainos-Vokietija įmonės „Šmaiser“ vykdomajam direktoriui Borisui Germanui kardomąją priemonę – suėmimą dviem mėnesiams. Netrukus po šito Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenka žurnalistams papasakojo, kas įvyko sulaikytąjį atvežus į tam tikrą vietą. Teko ilgokai palaukti atvykstant Germano advokatų. Atvažiavę jie priėjo prie kliento ir paklausė, už ką sulaikė: tas pats – ginklai? Anot pokalbį girdėjusio prokuroro, Germanas atsakė: taip, ginklai (2016 metais policija buvo pradėjusi tyrimą dėl jo dalyvavimo neteisėtoje ginklų apyvartoje). Advokatai atsiprašė, kad užtruko: „Ten tikras beprotnamis. Žurnalistas, kurį užmušė, pasirodo gyvas.“ Po šitų žodžių Germanas staiga išbalo ir pratarė: „Man galas“. Prokuroro manymu, Germanas nė neįtarė, už ką jį iš tikrųjų sulaikė. „Ir kai sužinojo, prieš jo akis iškilo viskas“.

Nadija Savčenko. EPA-ELTA nuotr.

Vaizdingai papasakota, tačiau „prieš jo akis iškilusio visko“ į bylą, kaip sakoma, neįsegsi. Teisme gavęs žodį įtariamasis neatrodė visiškai sugniuždytas, nors baigdamas ir prisipažino, kad „truputį jaudinasi“. Negalima sakyti, jog Germano kalba visus pribloškė, tačiau suklusti, o gal ir sumišti tikrai privertė.

Įtariamasis kreipęsis į teismą ukrainietiškai ir tuoj pat paprašęs leidimo kalbėti rusiškai (taip man paprasčiau). Ir tuoj pat, be įžangos, pareiškęs, kad bendradarbiauja su vidaus žvalgyba aiškinantis Rusijos Federacijos veikimą Ukrainos teritorijoje, kuriuo siekiama prievarta pakeisti šalyje valdžią. Tai jis darąs jau senokai, apie pusę metų. Tai atsitikę po to, kai į jį kreipėsi senas jo pažįstamas, dabar gyvenantis Maskvoje. Bendraujant paaiškėję, kad tas maskvietis Putino fonde užsiima sumaiščių kėlimu Ukrainoje (организацией беспорядков в Украине). Apie tai jis pranešęs vidaus kontržvalgybos vadovybei. Tai buvusi kontržvalgyba, ne Ukrainos saugumo tarnyba. Toji kontržvalgyba suteikusi jam galimybę ir įgaliojimus tirti Rusijos pusės veikimą: kaip, per ką ir kam siunčiami į Ukrainą pinigai, kokias partijas ir politinius veikėjus, kokias teroristines grupes jie finansuoja, kaip kaupiamos ginklų atsargos, kokie jų planai ir panašiai.

Dėl „žudiko“, tai jį, pasak Germano, pasirinkusi kontržvalgyba, nes žinojo jį dalyvavus antiteroristinėje operacijoje. Visi jie nė kiek neabejoję, kad jis iškart nubėgs į SBU ir viską išpasakos. Nebūsią jokio nužudymo, viskas bus inscenizuota, nes jie patys viską į tą pusę ir kreipę. Tokiu būdu jie norėję įgyti Rusijos pusės pasitikėjimą ir išgauti Putino fondo planus dėl prievartinio valdžios nuvertimo Ukrainoje. Ir iš tikrųjų – jis gavęs sąrašą su 30 pavardžių tų asmenų, kuriuos tie norėjo likviduoti Ukrainoje, ir jį tuoj pat atidavęs kontržvalgybai. Visa tai, dokumentuota, viskas kontržvalgyboje žinoma. Per tą laiką jis išaiškinęs daug pinigų pristatymo į Ukrainą kanalų ir apie tai pranešęs. Viskas buvo daroma vien Ukrainos valstybės labui. Jis žinąs daug politine prasme įdomių faktų, tačiau negalįs jų atskleisti.

Įtariamojo kalbą raštu atkūrusi ukrainiečių leidinio „Gordon.ua“ žurnalistė skliaustuose pažymėjo, kad po šių žodžių advokatas savo klientui kažką pasakė ir tas perklausė: „Reikia atskleisti?“ Advokatui linktelėjus galva, jis pasakęs partijos, kurią finansuoja šis fondas, privatus Putino fondas, pavadinimą. Ir tuoj pat pareiškęs apgailestavimą, kad po šio pareiškimo kontaktai su „tais žmonėmis“ gali nutrūkti, o jis pats sulaukti iš jų „kai kokių nemalonumų“. Tačiau iki šio laiko pavykus išaiškinti nemažai banditinių grupių, kurios turėjo būti aprūpintos ginklais. Juos pateikusi ta pati kontržvalgyba, tas pats majoras (įtariamojo kuratorius kontržvalgyboje) ir jie pasekę, kur tie ginklai buvo paslėpti, kas jais naudojasi, kokie telefonai.

Įtariamasis tikino teismą ne tik nenorėjęs žurnalistų mirčių, tačiau ir padėjęs su kontržvalgyba jų išvengti: ačiū Dievui, kad ši informacija patekusi į jų rankas, nes jeigu būtų patekusi ne jiems, tai žurnalistams tikrai būtų buvusi mirtis. „Tie žmonės“ Ukrainoje esą turi apie 100 samdomų žudikų. Visi jie – buvę Donecko ir Luhansko gyventojai, dabar išsisisklaidę po visą Ukrainą. Jie dirba tik dėl pinigų. Jiems nieko nereiškia moralinės nuostatos, visuomenės interesai ir pati Ukraina. Jie skursta, jiems reikia užsidirbti pragyvenimui. Ir jie užsidirba, kaip moka. Ar tai gerai, ar blogai? Blogai! Blogai, kad mūsų SBU ir mūsų kontržvalgyba sužino apie tai labai pavėluotai. Štai kas blogai.

…ir perspėja apie valstybei gresiantį pavojų

Tuo įtariamasis tarytum ir norėjo baigti (Visų šių veiksmų buvo imtasi norint, kad nebūtų jokių mirčių, kad viskas būtų normalu ir būtų išaiškinta kuo daugiau išdavikų Ukrainos teritorijoje). Tačiau advokatas vėl pašnibždėjo ir jis paklusniai atskleidė „to maskviečio“ vardą ir pavardę. Ukrainos pilietis. Atsakingas privačiame Putino fonde už teroristinių aktų ir ginkluoto valstybės perversmo rengimą per būsimuosius prezidento rinkimus, konkrečiai atsakingas už visą Ukrainą. Ir tai esą ne pasaka ar kokia mistika – viskas patvirtinama. Šį žmogų jis pažinojęs labai seniai, jam gyvenant Ukrainoje.

Įtariamasis atsikirto ir į kaltinimą mėginus išsisukti nuo tyrimo (rengėsi nuskristi į Milaną, o iš ten, prokurorų spėjimu, pabėgti į Rusiją). Bėgioti – ne jo būdas. Jis turįs važinėti darbo reikalais, tartis, kad Ukrainos kariuomenė turėtų normalius pistoletus, normalius šiuolaikinius ginklus. Valstybė turėtų tuo tik džiaugtis, užuot griebus vidury gatvės likus dviem valandoms iki lėktuvo, vertus veidu į kapotą ir šaukus, kad jis banditas. Na koks aš banditas? Ar banditų nematėte? Mūsų Aukščiausioje Radoje didesni banditai negu aš. Germano žodžiais, vyko vidaus kontržvalgybos operacija. Jis kreipęsis į kontržvalgybą, manydamas ten esant mažiau „kurmių“ negu SBU. Apie operaciją žinojo tik keletas žmonių. O dabar žino visi. Į sveikatą! Aš tik noriu kreiptis į žmones, kurie valdo šią valstybę: žiū-rė-kite valstybės! O ne savęs! Todėl kad greitai neliks nei jūsų, nei valstybės, jeigu taip elgsitės. Rusai labai daug pinigų ir pastangų deda tam, kad pasiimtų Ukrainą. Labai daug! O jūs to nenorite matyti arba einate išvien su jais. Pagalvokite apie tai. Viskas, aš baigiau.

TV kameromis apstatytoje salėje stojus tylai, susižodžiavo advokatas su prokuroru. Po šito įtariamasis, ilgai neraginamas, nurodė, kas per vienas tas žmogus iš kontržvalgybos: vardu Dmitrijus, Dima. Ir dar kreipėsi į žurnalistus, kad jie paskleistų žmonėse vieną mintį: Ukrainiečiai, baikite rietis tarpusavyje. Pradėkite dirbti ir kurti šalį. Šalis turi tapti normali. Pas mus neturėtų būti pensininkų šiukšlynuose. Pas mus neturėtų būti turtais pertekusių žmonių, kurie apiplėšia visą šalį ir tuoj pat finansuoja karą. „Tie žmonės“ jam kalbėję apie draugą Achmetovą (milijardierių Rinatą Achmetovą), kuris finansuoja karą Donbase iš jų pusės. Išeina, kad ukrainiečių pinigai eina karui prieš juos pačius. Atsipeikėkite! (šiuo perspėjimu – “Схаменіться“ – prasideda vienas Taraso Čevčenkos eilėraščių). Kitaip prarasite šią šalį per artimiausius dvejus metus. Neliks Ukrainos. Ir visi verks, kaip tai yra blogai. Reikia vis dėlto pagalvoti apie vaikus. O jūs visi galvojate apie tai, kaip prisivogti ir pabėgti. Viskas, atleiskiteaš baigiau.

Taip kalbėjo žurnalisto „nužudymo organizatorius“ teisme. Kitomis aplinkybėmis ko gero būtų susilaukęs plojimų.

Gynybos linija

Netrukus BBC Ukrainos naujienų tarnyba paskelbė interviu su įtariamojo advokatu Jevgenijumi Solodka. Šis kalbėjo beveik tą patį, kaip ir jo klientas teismo posėdyje, tačiau kai ką ir pridėjo.  Borisas Germanas neigia turėjęs ketinimų nužudyti A. Babčenką, tačiau pripažįsta, kad gavo pinigus ir nurodymus iš „rusų kuratoriaus“ ir netgi surado „žudiką“. Anot advokato, tai buvo dvigubas žaidimas Ukrainos specialiosios tarnybos naudai. Kai „rusų kuratorius“ pasirodė Ukrainoje ir pasiūlė jo klientui prisidėti prie neteisėtos veiklos prieš Ukrainos valstybę, Borisas, kaip tikras patriotas, kreipėsi į pažįstamą, dirbantį vienoje specialiųjų tarnybų. Kaip vadinasi toji tarnyba? Borisas kreipėsi į žmogų, kuriuo pasitikėjo, ir jis pats tiksliai nežino, kokioje tarnyboje tas Dmitrijus dirba. Ir kas gali pasakyti, kiek dabar Ukrainoje yra specialiųjų tarnybų?

SBU ženkliukas

Gavęs „rusų kuratoriaus“ užduotį surasti žudiką, Borisas kreipėsi į savo seną pažįstamą – šis pustrečių metų kariavo, o Borisas jiems tiekė ginklus ir kita. Dabar jis yra dvasininkas, ir Borisas buvo tikras, kad nežudys. Be to, Dmitrijus labai greitai pranešė, kad „žudikas“ po pokalbio su Borisu kreipėsi į SBU. „Žudikas“ du su puse mėnesio vaizdavo dvejojantį, tačiau Borisą sekančiai Rusijos pusei turėjo atrodyti, kad jis tikrai jiems padeda ir planuoja nužudymą. To ir siekta – kad jie patikėtų. Su „žudiku“ buvo susitarta, kad įvykdęs užduotį gaus 30 tūkstančių dolerių. Anot advokato, jo klientas pinigus gavo iš „kuratoriaus“. Jis nežino, kiek, tačiau Borisas sau pinigų tikrai neėmė. Nežino ir to, ar po „nužudymo“ Borisas pranešė apie tai „kuratoriui“.

Kai BBC korespondentas paprašė patikslinti, ar Germanas, pranešęs ukrainiečių specialiosioms tarnyboms apie Rusijos pusės pasiūlymą, toliau veikė pagal „rusų kuratoriaus“ nurodymus tam, kad nustatytų pasikėsinimo nužudyti užsakovus ir galiausiai išgelbėtų Andrejui Babčenkai gyvybę, advokatas atkirto: Kuo čia dėtas Babčenka, kas toks Babčenka iš viso? Rusijos pusė rengė valstybės perversmą. Ar neaišku, kad tai rimta ir svarbu? Germanas norėjo padėti išaiškinti juos ir užkirsti kelią valstybės perversmui. Borisas Germanas įvykdė žygdarbį.

Generalinis prokuroras paneigė įtariamąjį buvus kuo nors susijusį su SBU ir tai buvo nustatyta iki jo sulaikymo. Visa tai – gynybos metodai, ne daugiau, – pareiškė jis žurnalistams. Prieš kelias dienas prabilo ir Ukrainos užsienio žvalgybos tarnyba (SVRU): pasikėsinimo į Rusijos žurnalistą A. Babčenką rengimu įtariamas Borisas Germanas neturi nieko bendra su šia tarnyba. Advokato aiškinimai žiniasklaidoje, esą jo ginamasis dalyvavo SVRU specialiojoje operacijoje Rusijos diversantų finansavimo kanalams atskleisti, neatitinka tikrovės. Tokiais pareiškimais mėginama išteisinti Germaną, kaltinamą sunkiais nusikaltimais. Taip pat tai gali būti dar vienas išpuolis informaciniame kare prieš Ukrainą – mėginimas parodyti specialiąsias tarnybas nekoordinuojant savo veiksmų. SVRU pareiškime patikinama, jog užsienio žvalgybos tarnyba nuolatos ir glaudžiai sąveikauja su saugumo tarnyba šalies gynime nuo išorės grėsmių.

Prokurorai slepia. Ar neturi ką pasakyti?

Išeitų, Borisas Germanas ir „kontržvalgybą“, ir „Dimą“ prasimanė? Įžvalgieji antai pastebėjo, jog ir buvusi Aukščiausiosios rados deputatė Nadežda Savčenko, įtariama valstybės perversmo rengimu, aiškina einanti prieš blogį. Gudrūs! Germanas tik dėjosi karštu Maidano šalininku? Ir antiteroristinės operacijos pajėgoms talkino tam, kad paslėptų savo tikruosius kėslus? Tačiau kodėl jis tokiu atveju nė nemirktelėjęs išdavė „užsakovą“ – juk galėjo pasakyti pirmą į galvą šovusį vardą?

Rusijos žurnalistai surado žmogų tokiu vardu ir pavarde. Tai – vienas ribotos atsakomybės bendrovės „Ukrainos visuomeninė saugumo tarnyba“ steigėjų. Kitas šios bendrovės steigėjas žinomas kaip Rusijoje veikiančio Nacionalinio ir tarptautinio saugumo fondo ekspertas. Šiam fondui vadovavo sovietinis generolas Leonidas Šeršniovas (mirė 2014-ųjų pabaigoje), kadaise ėjęs aukštas pareigas SSRS ginkluotųjų pajėgų vyriausiojoje politinėje valdyboje, vadovavęs specialiosios propagandos grupei, veikusiai Afganistane sovietinės kariuomenės sudėtyje. Dar Šeršniovas įsteigė fondą „Rusai“ – tautiečių vienijimuisi padėti (kiti jį vadina tiesiog „nacionalistiniu“). 2014-ųjų pavasarį Šeršniovas ragino ginti rusų žmones Ukrainoje nuo „rudojo maro“ (fašistų), jo pasiuntiniai veikė Kryme ir Donbase, tam veikimui ne visada užtekdavę pinigų ir tada generolas, kaip parašyta, aukodavęs iš savo pensijos… „Nužudymo organizatorius“ tikrai turėjo pažinoti „užsakovą“, nes jie kartu veikė dar vienoje bendrovėje Ukrainoje. Ši bendrovė – Maskvoje veikiančios kompanijos padalinys ir tą kompaniją įsteigė buvęs Rusijos dūmos deputatas, gerai žinomo veikėjo Dmitrijaus Rogozino bičiulis ir bendražygis… Ne per toliausia ir iki Putino.

SBU paskelbtame vaizdo įraše šnara „žudiko“ skaičiuojami pinigai. Dolerius jam atvežęs „nužudymo organizatorius“ teismo salėje pasakė, iš kur pats juos ėmė. O gal „nužudymo organizatorius“ nė nemirktelėjęs išdavė „užsakovą“ tam, kad suklaidintų tyrėjus, ir visa jo pasakyta yra šnipštas?   

Kitą dieną po teismo posėdžio, kuriame Borisas Germanas nurodė „užsakovą“, generalinis prokuroras Lucenka žurnalistams pranešė, kad įtariamasis buvo „užsakęs“ dar du nužudymus. Germanas prasitaręs SBU specialiojoje operacijoje dalyvaujančiam „žudikui“, kad iš viso sąraše – apie 30 žmonių. Pasak prokuroro, nužudymo imitavimas buvo reikalingas nustatyti, kas dar pateko į tą sąrašą. Užsakovas yra Rusijoje, tačiau prokuroras negalįs pasakyti, kuo tai grindžiama. Iš prokuroro žodžių galima buvo suprasti, kad kai kas jau nustatyta, tačiau įkalčių bus ieškoma ir toliau. Antai tikrinami du telefonai, kurie, kaip mano tyrėjai, priklauso Germanui.

Iš prokuroro tikėtasi paskelbiant: tai, ką teisme apie pasikėsinimo užsakovą pasakė Borisas Germanas, tyrėjams jau buvo žinoma. Tačiau žurnalistai to neišgirdo. Gal taip reikia dėl tyrimo. Tačiau iki šiol negirdėti nė menkiausios užuominos apie kokį kitą į Rusiją vedantį pėdsaką.

2018.06.07; 11:11

Christina Hebel / Der Spiegel

Štai jau beveik keturias savaites „ukrainiečių žurnalistas Romanas Suščenka neturi galimybės kontroliuoti savo gyvenimo“, rašo vokiečių žurnalo Der Spiegel apžvalgininkė Kristina Hebel. 

Maskvoje suimtas Ukrinform žurnalistas Romanas Suščenka kaltinamas šnipinėjimu. Unian.net nuotr.
Maskvoje suimtas Ukrinform žurnalistas Romanas Suščenka kaltinamas šnipinėjimu. Unian.net nuotr.

Šių metų rugsėjo 30 dieną jis buvo suimtas FSB bendradarbių Maskvos centre. 47-rių metų Ukrainos valstybinės informacijos agentūros Ukrinform žurnalistas kaltinamas šnipinėjimu, už tai jam gresia nelaisvė iki 20 metų.

Žurnalisto, šešerius pastaruosius metus dirbusio Ukrinform korespondentu Prancūzijoje, suėmimas „kelia daug klausimų dar ir todėl, kad Rusijos valdžia skelbia prieštaringus pareiškimus“. Antai, Rusijos URM tvirtina, kad Suščenka neturi galiojančios vizos žurnalistiniam darbui. Bet, kaip pabrėžia žurnalas, ji jam ir nereikalinga privataus pobūdžio vizitui. Pasak informacijos, gautos iš jo šeimos, Suščenka atvyko į Maskvą pas savo sūnėną ir draugus.

FSB pranešė, kad Suščenka, kuris, beje, buvo suimtas praėjus vos kelioms valandoms po atvykimo, girdi, tikslingai rinko informaciją apie Rosgvardiją, o tai yra valstybės paslaptis. Ten taip pat pranešė, kad žurnalistas yra „Ukrainos gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos pulkininkas“, o tai neigia ne tik pats Suščenka, bet ir oficialusis Kijevas.

Suščenkos byla kelia nerimą Ukrainos žurnalistams, kurie vertina ją kaip bandymą įbauginti. Ukrinform generalinis direktorius Aleksandras Charčenka savo bendradarbio suėmimą stato į vieną gretą šalia kitų Rusijoje nuteistų ukrainiečių bylų. Kaip pavyzdį jis nurodo ukrainiečių karę Nadeždą Savčenko, kuri buvo apkeista, iškalėjusi dvejus metus, taip pat ukrainiečių režisierių Olegą Sencovą, nuteistą 20 metų nelaisvės. Ukrainos teisės gynėjų duomenimis, iš viso Rusijos kalėjimuose dabar laikoma apie 20 Ukrainos piliečių. Charčenka juos vadina „ukrainiečiais įkaitais, kuriuos Rusija nori panaudoti prieš Ukrainą“.

Beje, Suščenkos bylos viešinti negalima. Suimtojo advokatas Markas Feiginas, gynęs opozicionierius ir panko grupės Pussy Riot dalyves, procesą vadina „slaptu“, nes, valdžios duomenimis, Suščenkos byla susijusi su valstybės paslaptimi. Dėl to advokatui teko pasirašyti pažadą jos neviešinti, kad galėtų dalyvauti baudžiamojoje byloje.

Tuo tarpu Suščenkos advokatas jau žino šio proceso baigtį. „Romanas Suščenka bus nuteistas kalėti ir vėliau apkeistas“, prognozuoja Feiginas, minėdamas Savčenko istoriją.

Juk Ukrainos kalėjimuose, kaip rašo Der Spiegel, šiuo metu sėdi apie 150 Rusijos kariškių bei specialiųjų tarnybų bendradarbių, taigi „žurnalistas – tai geras objektas mainams“.

Informacijos šaltinis: leidinys Der Spiegel.

2016.11.01; 23:56

Leidinio Gordon skiltininkas Jevgenijus Kuzmenka aptaria, kodėl Ukrainos visuomenė vis mažiau pasitiki Batkivščina‘os liaudies deputate Nadežda Savčenko, kokios bus jos vizito į Maskvą pasekmės ir kuo gresia liaudies deputatės poelgiai jos politinei jėgai.

Visuomenė šėlsta: Nadežda Savčenko išvyko į Maskvą! Lyg ir į mūsų Klicho ir Karpiuko teismą. Lyg ir jų palaikyti. Ir lyg neatmeta galimybės, kad gali būti areštuota. Na, jūs gi žinote Nadią – čia nieko negalima atmesti. Ji pati – viena didžiulė išimtis iš taisyklių. Apie tai jau rašė Jurijus Butusovas.

Savčenko savo judėjimo klausimuose elgiasi kaip vėjas laukuose, o partija bijo ją tramdyti

Visuomenė netiki Nadeždos kilniais tikslais. Tiesa, traktuojama įvairiai. Vieni rašo: „Tai ją, kvailę Medvedčiukas su Timošenko išnaudoja!“ Kiti įsitikinę: Savčenko rezga ryšius su visuomene! Treti perspėja: agentė nuvažiavo instrukcijų iš FSB, argi neaišku? 

Internetinėje erdvėje vis dažniau galima išvysti tokių Nadeždos Savčenko fotomontažų.
Internetinėje erdvėje vis dažniau skelbiami tokie Nadeždos Savčenko fotomontažai.

Mano draugų sąraše dominuoja pirmoji ir trečioji versijos. Tiksliau, jų hibridinis variantas. Na, ką gi padarysi – dabar toks metas, hibridinis…

Šalutinių įrodymų – vagonas ir mažas vežimėlis. Čia ir laisvas, be jokių kliūčių, įvažiavimas „rusų žurnalistų žudikei“. Ir meiliai gerbianti Medvedčiuką sesuo Vera, besiveržianti į politiką ir turinti didžiulę įtaką Nadiai. Ir kelionė rudenį į okupuotą teritoriją (pasakojimus apie „pilkąją teritoriją“ palikime romanų apie šnipus mėgėjams). Ir absoliutus Nadeždos nusispjovimas į viską, kas susiję su saugumu – tiek savo, tiek ir valstybės, kuri kaip tik įstengė ištraukti ją iš Vladimiro Putino kalėjimų.

Pirmiausia – apie „Timošenkos faktorių“. Tiesioginiu suokalbiu su Kremliumi, prisipažinsiu, netikiu. Kol kas netikiu. Kodėl? O todėl, kad esu prisiklausęs, kad Savčenko savo kelionėse elgiasi kaip vėjas laukuose, o partija bijo ją tramdyti. Nes supranta: įsitraukti į tiesioginį konfliktą su Nadia – tai pačiam asmeniškai susprogdinti didžiulės griaunamosios galios bombą. Ir tada – atsisveikink su sulipdytu per pokalbių šou ir žemės tarifų temą reitingu. Atsisveikink su viltimis duoti toną kitoje Aukščiausiojoje Radoje.

Bet štai ką nors daryti – pats metas. Nes zugzwang‘as: šachmatuose taip vadinama pozicija, kai bet koks įmanomas ėjimas blogina padėtį. Išpjauti Savčenko iš partijos kūno – tai reiškia įžengti į tokios turbulencijos zoną, kad, Nadia, tik nesisielok.  Pratylėti – reiškia atvesti pacientą vardu Batkivščina iki tokios stadijos, kai nebepadės jokie kompresai. Nes praėjo tas neilgas metas, kai partija gyrėsi (neoficialiuose pokalbiuose), kad Nadenkos saviveikla niekaip neatsiliepia partijos reitingams. Jau atsiliepia.

Publika vis glaudžiau asocijuoja Savčenko su Putinu ir FSB

Publika vis glaudžiau asocijuoja Savčenko su Putinu ir FSB. Ir jeigu Julijos Timošenko partija delsia liautis žindyti pernelyg energingą įvaikį, tai jau net nelinkusiems į perdėtą konspirologiją žmonėms (tokiems kaip aš) kyla klausimas: o kodėl gi? Gal nėra iš ko rinktis?

Apskritai, vis tiek teks tą auglį išpjauti. Beje, mane toje istorijoje domina du klausimai. 

Nadežda Savčenko ir Vladimiras Putinas
Ukrainoje jau populiarūs ir tokie fotomontažai: Vladimiras Putinas apdovanoja Nadeždą Savčenko. 

Pirmas – lyg ir nuobodų, bet neišvengiamą – geriausiai suformulavo tas pats Jurijus Butusovas. „Deputatė Savčenko – Gynybos ir saugumo komiteto narė, turinti leidimą dirbti su slapta informacija. Tą leidimą iš jos reikia atimti – bent jau kol gausime SBU (Ukrainos saugumo tarnybos) išvadas, ar ji turi kontaktų su priešininku. Tikiuosi, kad Aukščiausioji Rada nedelsiant imsis reikiamų priemonių“.

Ir antras klausimas: ar mes padarysime išvadas iš tos istorijos? Ar iš vienos visiškai kinematografiškos (ir labai emocionalios) istorijos suprasime, kaip lengva mumis manipuliuoti? Ar išmoksime iš pradžių septynis kartus pagalvoti – ir tik paskui pradėti staugti?

Nepaprastas klausimas. Labai lengva, įniršus ant savęs, išpilti kartu su vaiku, pavyzdžiui, Olego Sencovo atvejį. Kuo gi jis kaltas šioje tragikomiškoje istorijoje?

Tą klausimą aš kasdien keliu ir sau. Kiekvieną dieną – neperdedant: juk ir aš emocingai vertinau Nadeždos Savčenko reikalus. Ir aš pusantrų metų reikalavau, kad valstybė ją išvaduotų bet kokia kaina.

„Viltis – mano kompasas žemėje“, – dainuojama senoje sovietinėje dainoje. Kompasas, pasirodo, niekam tikęs. Bet tai nereiškia, kad reikia gyventi visai be kompaso. Paprasčiausiai, cituojant klasiką, reikia būti kruopštesniems. Rūpestingesniems.

Šaltinis: internetinis leidinys Gordonua.com

2016.10.30; 03:38

Mark Franketti / The Times

„Per pastaruosius dvejus metus ji buvo kare, ir pralaimėjo, buvo pagrobta ir slapta išvežta į Rusiją. Ten ji ištisas savaites buvo tardoma, teisiama už nusikaltimus, kurių nepadarė, pripažinta kalta ir nuteista 22-iems metams kalėjimo. Protestuodama ji keletą kartų skelbė bado streiką, kartą ištvėrė 83 dienas, neteko 30 kilogramų ir jai kilo pavojus gyvybei. Namie ji tapo ukrainiečių pasipriešinimo simboliu ir potencialia ateities lydere“. 

Ukrainos karo lakūnė Nadežda Savčenko.
Ukrainos karo lakūnė Nadežda Savčenko.

Po viso šito  dauguma žmonių svajotų apie atostogas saulėtoje pakrantėje, rašo The Times korespondentas Kijeve Markas Franketis, tačiau 35-rių Nadežda Savčenko pasinaudojo tik vienu laisvadieniu.

Į Frankečio klausimą, kodėl jai nepailsėjus, Savčenko atsako: „Aš mirtinai nuvargau, bet negaliu ilsėtis, pernelyg daug turiu nuveikti. Aš turiu dirbti iki pergalingo galo“.

„Aš klausiu, ką jai reiškia pergalė. „Priešas turi išeiti iš mūsų žemės. Ukraina turi buvo laisva ir nepriklausoma, įskaitant Krymą ir Donbasą“, – skelbia ji šiek tiek sudirgusi, kaip žmogus, kuris gyvena vien adrenalinu – ir gal kamuojama potrauminio streso. Ir ji rūko vieną cigaretę po kitos“.

Kai The Times korespondentas išdrįsta suabejoti, kad tokią pergalę sunku įsivaizduoti, nes dabar Rusija vargu ar atiduos Krymą, Savčenko pastebimai susierzina. „Žiūrėk, Putinas gi ne amžinas, tiesa? – griežtai atkerta ji. – Aš vis dar stengiuosi išsiaiškinti, kaip mums susigrąžinti tai, kas mūsų, bet aš nenurimsiu, kol tai neatsitiks. Mano pozicija šiuo klausimu be kompromisų. Hitleris buvo užgrobęs žymiai daugiau žemių, nei Putinas, bet galų gale jas grąžino, tad nėra nieko neįmanomo. Aš nemėgstu žmonių kurie gaišta laiką niurzgėdami: mes turime veikti“.

„Savčenko gimė patriotiškoje šeimoje Kijeve ir svajojo skraidyti nuo tada, kai save pamena, – pasakoja Franketis. – Ji neturėjo ir 16-os, kai nusprendė būti pilote, bet iš pradžių išsimokė dizainere ir žurnaliste. Paskui ji pradėjo tarnauti armijoje radiste, vėliau tapo desantininke. Pagaliau ji tapo pirmąja moterimi – kareiviu, tarnavusi Irake savo šalies taikdarių pajėgose“.

Grįžusi į Kijevą Savčenko padavė peticiją Ukrainos gynybos ministrui ir gavo teisę stoti į prestižinį Oro pajėgų universitetą Charkove, kur anksčiau priimdavo tik vyrus. 2009 metais, būdama 28-rių, ji baigė mokslus, ir pateko į istoriją kaip pirmoji šalyje moteris pilotė kovotoja.

2011 metais Ukrainos gynybos ministerija išleido apie ją 20 minučių dokumentinį filmą, praneša Franketis. „Aš netekėsiu ir negimdysiu vaikų, – pasakoja ji programoje. – Aš manau, kad vieni žmonės sukurti tam, kad suteiktų gyvybę, o kiti – kad nepriklausomai valdytų savąjį. Aš noriu tvarkyti savo gyvenimą taip, kaip man patinka“.

„2013 metų lapkritį antivyriausybiniai demonstrantai išėjo į Maidaną, centrinę Kijevo aikštę, kad išlietų pyktį ant Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus“, – rašo Franketis. Savčenko nuo pat pradžių prisidėjo prie protestuotojų. „Aš privalėjau būti ten, nes privargau nuo begėdiškos korupcijos. Aš norėjau padėti sukurti sąžiningesnę valstybę“.

Po to, kai Janukovičius pabėgo į Rusiją, Putinas užgrobė Krymą, o Rytų Ukrainoje prasidėjo karas tarp armijos ir etninių rusų separatistų, kuriuos rėmė Maskva, sakoma The Times publikacijoje. „2014 metų birželį Savčenko įstojo į skandalingo ukrainiečių oligarcho remiamą savanorių batalioną Aidar, kuris kovojo prieš separatistus petys į petį su prastai ekipuotomis ir demoralizuotomis šalies ginkluotosiomis pajėgomis“. Per mūšius su prorusiškais separatistais Savčenko pateko į nelaisvę.

„Kaip karininkė, aš neturėjau sau leisti patekti į nelaisvę. Aš turėjau susisprogdinti, tai jau taip“, – aistringai sako ji. Arba ji šiek tiek sutrikusi, arba ne tai turi omenyje – nors jos žvilgsnis man sako, kad ji rimta“, – sako Franketis.

Po kelių dienų, išbūtų separatistų rankose, jį perduota FSB, kuri nelegaliai išvežė ją į Rusiją. Teismas apkaltino ją neteisėtu įvažiavimu ir dviejų rusų žurnalistų nužudymu. “Visa ta byla farsas. Taip, aš žudžiau, aš ne be nuodėmės, bet aš ne nusikaltėlė“, – sako Savčenko.

„Ji nepasidavė spaudimui ir grasinimams ir nepasirašė suklastoto prisipažinimo, ji erzino savo kalėjimo prižiūrėtojus ir ne kartą pradėjo bado streiką, protestuodama prie įkalinimą. Beveik tris mėnesius ji atsisakinėjo maisto, pasakoja ji, ir dvi savaites gyveno be vandens, o po to skysčius jai lašino per lašelinę. Kad palaužtų jos valią badaujant, sargybiniai skrudino bulves ir svogūnus šalia jos kameros. „Jie negalėjo patikėti, kad aš nepalūšiu, – pasakoja Savčenko. – Aš vėmiau krauju, kankinausi iš skausmo ir po kurio laiko paprasčiausiai užmiršau maisto skonį. Bet aš mėgavausi, matydama jų susirūpinusius veidus. Jie suprato, kad neįstengs palaužti mano dvasios“.

„Petro Porošenka, Janukovičiaus įpėdinis prezidento poste, asmeniškai atskrido į Rusiją, kad pasiimtų Savčenko namo, po to, kai Putinas sutiko iškeisti ją į du rusų kareivius, Kijevo sučiuptus per karą“, – tęsia Markas Franketis.

Savčenka išsakė ketinimą tapti prezidente –  ir, kaip mano žurnalistas, nors visiškai neturi politinės patirties, daugelis ukrainiečių gali balsuoti už ją. „Aš kiekvieną dieną mokausi ir esu apsupusi save gera komanda. Aš ne kvaila ir matau, kaip įvairios frakcijos bandys manimi manipuliuoti ar net mane stabdyti. Kelyje bus daug spąstų, bet nelaisvėje aš tapau protingesnė“, – pareiškė ji.

„Po to, kai buvo išlaisvinta, ji daugelį nustebino užuominomis, kad ji gali būti adekvatesnė ir pragmatiškesnė. Ji pasisako už daugumos separatistų amnestiją ir tiki, kad Vakarų sankcijos, įvestos Rusijai dėl Krymo ir karo Ukrainoje, turi būti nutrauktos, nes jos labiausiai kenkia paprastiems žmonėms, – praneša Franketis. – Nors Putiną ji vadina Ukrainos priešu, ji vis dėlto tiki, kad vieną kartą Rusija ir jos šalis vėl bus geros kaimynės“.

Informacijos šaltinis: The Times.

2016.07.20; 06:01

Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus kvietimu liepos 10–11 dienomis Lietuvoje lankysis Ukrainos Aukščiausiosios Rados deputatė Nadija Savčenko, kuri beveik dvejus metus buvo neteisėtai kalinama Rusijoje.

N. Savčenko Lietuvoje lankysis kartu su seserimi Vera Savčenko.

Nadežda Savčenko dėvi karo lakūnės uniformą.
Nadežda Savčenko dėvi karo lakūnės uniformą.

Nadija ir Vera Savčenko liepos 10 d. dalyvaus Prienų rajone rengiamame Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime. Liepos 8–10 dienomis vyksiančiame kasmetiniame renginyje dalyvaus apie 4000 dalyvių iš 40 šalių.

Planuojama, kad Lietuvoje N. Savčenko taip pat susitiks su šalies politikais, sužeistais Ukrainos kariais, gydomais Lietuvoje.

Birželio 3 d. ministras L. Linkevičius telefoninio pokalbio metu pasveikino N. Savčenko laisvėje ir pakvietė ją apsilankyti Lietuvoje. N. Savčenko ne kartą yra dėkojusi Lietuvai ir visiems jos žmonėms už paramą ir palaikymą, kurį ji visuomet jautė neteisėto kalinimo Rusijoje metu.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Užsienio reikalų ministerija.

Nuotraukoje: legendinė Nadežda Savčenko, beveik dvejis metus kalėjusi Rusijos kalėjimuose kaip karo belaisvė.

2016.06.11; 16:27

„Laisvė arčiau nei mes įsivaizduojame. Nadežda visiems draugams siunčia linkėjimus. Naujaisiais metais jau turėtume džiaugtis laisve…“

Šią sensacingą žinią Twitter internetiniame puslapyje parašė Nadeždos Savčenkos advokatas Markas Feiginas po to, kai aplankė Novočerkasko kalėjime kalinčią lakūnę.

Continue reading „Ukrainos lakūnė Nadežda Savčenko namo grįš 2016-aisiais metais ?“

Vakarai kaltina Rusiją grobimu, kankinimu ir politiniais procesais

Tarptautinio protesto fone Estijos pasienio kovos su kontrabanda tarnybos bendradarbis Rusijoje nuteistas už šnipinėjimą 15 metų kalėjimo, praneša The Independent. Estijos oficialūs asmenys vėl pareiškė, kad jis pernai jėga buvo išvežtas iš Estijos teritorijos. Rugsėjo 5 dieną Estonas Kohveris buvo miškingoje vietovėje netoli Luhamaa pasienio kontrolės posto, kai Rusijos saugumo tarnybos bendradarbiai panaudojo dūmines granatas, kad nuslėptų pagrobimą. „Darbas buvo atliktas greitai ir, matyt, profesionalų“, – sakė estų valdininkas.

Continue reading „Grobimai, kankinimai ir politiniai procesai“

Ukrainos karininkė kreipėsi iš Maskvos kalėjimo į visus, kas neabejingas jos likimui.

Ukrainos kariškės Nadeždos Savčenko, kurią Rusijos teisėsauga kaltina prisidėjus prie rusų žurnalistų žūties Lugansko srityje, advokatai susitiko su ja Maskvos tardymo izoliatoriuje.

Advokatas Markas Feiginas savo twitter‘yje parašė, kad ji neketina nutraukti gruodžio viduryje paskelbto bado protesto, o jo kolega Nikolajus Polozovas išspausdino Nadeždos Savčenko rašytą laišką, adresuotą „visiems, kas neabejingas jos likimui“.

Continue reading „Ukrainos lakūnė Nadežda Savčenko: „Aš ištversiu““