Prancūzijos ambasadorė Lietuvoje Claire Lignieres-Counathe ir dimisijos generolas Arvydas Pocius

Buvusiam Lietuvos kariuomenės vadui (2009-2014), dimisijos generolui leitenantui Arvydui Pociui trečiadienio vakarą įteiktas Prancūzijos valstybinis apdovanojimas. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Klaipėdos skyriaus pirmininkui apdovanojimą įteikė Prancūzijos ambasadorė Lietuvoje Claire Lignieres-Counathe.
 
Šis apdovanojimas rodo Prancūzijos padėką apdovanotajam už jo nuopelnus ir jo drąsų bei stiprų įsipareigojimą laisvės, demokratijos bei Europos vardan.
 
Garbės Legiono ordiną, kuris iki šiol yra aukščiausias Prancūzijos apdovanojimas, 1802 metais įsteigė imperatorius Napoleonas.
Dokumentas dėl Prancūzijos garbės Legiono Karininko ordino
 
Garbės legiono ordinas yra aukščiausias Prancūzijos respublikos apdovanojimas. Jis yra penkių laipsnių: Riterio, Karininko, Komandoro, Didysis karininko ir Didysis kryžius.
 
Garbės legiono apdovanojimą gali įteikti kiti šio ordino kavalieriai arba užsienio šalyse reziduojantys Prancūzijos ambasadoriai.
 
Apdovanojimo ceremoniją tradiciškai organizuoja diplomatinės atstovybės vadovas Respublikos Prezidento vardu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.20; 00:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Dievas ir vėl pajuokavo: kol aš kartu su kunigais, vienuoliais įtikinėjau tautiečius neužsižaisti su visokių rytietiškų kalendorių gyvulėlių (kiaulių, pelių ir pan.) metais, Jis sužaidė su lengvatikiais Lietuvos  žmonėmis: jiems stabmeldiškai besidžiaugiant kiaulės metais, ant Lietuvos užgriuvo trys didžiulės kiaulystės. Žinoma, jų buvo daugiau, bet kitos – mažesnės.

Dvi – ekonominės-ekologinės. Tai gaisras Alytaus padangų perdirbimo įmonėje ir galų gale aptiktas oro bei vandens teršėjas Klaipėdoje – „Grigeo“ vamzdis, „juodu“ populiarumu lenktyniaujantis su Vilniaus Neries krantinėje suraitytu pseudokultūriniu Vamzdžiu.

Trečioji kiaulystė – kultūrinė: Nerijos Putinaitės knygą „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“, kurią kiaulės metais lietuvių tautai pakišo žurnalas „Naujasis židinys-Aidai“.

Bet, kaip žinome, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Putinaitės kūryba paskatino Valdą Vasiliauską paskirti jai žurnalistinį perliuką – kritinę apžvalgą „Į Tautos autoritetus jau šaudoma iš patrankų“, paskelbtą savaitraštyje „Respublika“.

Šmaikšti, informatyvi, emociškai prisodrinta apžvalga išgelbėjo, manau, ne tik mane nuo prievolės skaityti originalą. Tuo labiau, kad jau ne kartą yra tekę girdėti ir skaityti profesionalų – bibliotekininkų, rašytojų, ilgametę praktiką turinčių skaitytojų perspėjimus vengti prasto skaitalo, nes tai, esą, sugadina skonį.

Juk nebūtina ragauti patiekalą, kuris dvokia iš tolo, kad įsitikintum, jog tai nevykęs produktas. O man gana ir to, kad jau esu skaičiusi tos autorės tulžingus straipsnius apie populiariausią XX a. antrosios pusės poetą, kurio kūryba mums, pokario kartai padėjo neužmiršti, kas lietuviui yra tikroji Tėvynė, kuri kalba yra gimtoji kalba ir kokia turėtų būti tikrai laisva ir nepriklausoma tautinė valstybė – Tautos namai.

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O kad ir naujausias PPPP (Pilkos Pagiežingos Pelytės Putinaitės) veikalas vėl prisodrintas tulžimi, įtikina V. Vasiliausko pateikta analizė.

“Nepajudinamais iš sovietmečio mus pasiekusiais „patriotizmo“ simboliais ir fetišais“ PPPP išvadino ne tik Justino Marcinkevičiaus trilogiją, bet ir Dainų šventes, ir Rumšiškių etnografinį muziejų su visomis jo sodybomis, menančiomis ir gūdžius carizmo laikus, ir savo laisvę atkovojusį, savo valstybę kūrusį Lietuvos kaimą.

Geras tonas neleidžia šaipytis iš neįgaliojo. Bet tik profesionalas psichologas, psichiatras gali nustatyti ir atskirti, kur pasibaigia nemokšiškumas, pasipūtėliškas, Napoleono komplekso kurstoma agresija ir prasideda koks nors rimtesnis sutrikimas, vedantis į neįgalumą. 

Umberto Ecco irgi buvo susidūręs su panašia problema. Ją spręsti mėgino ieškodamas skirtumų tarp idioto, kretino ir kvailio. Nemanau, kad galima būtų pasinaudoti jo ieškojimais mūsų aptariamu atveju, bet bendrą išsilavinimą visgi praturtinsiu jo mintimi, jog idiotas daro socialines klaidas, o kvailys – logines… Rašytojas priduria: „Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis [kvailys – J.L.] samprotauja teisingai. Pažvelgus sunku atskirti, kur jo aiškinimuose slypi klaida. Dėl to jis yra pavojingas“.

Beje, čia ir kitur cituoju knygą, kurią sudaro Umberto Ecco pokalbiai su prancūzų rašytoju, scenaristu Jean-Claude Carriere‘u. Pašnekovas  papildė U. Ecco duotą kvailio apibūdinimą: „Mano galva, kvailys nesitenkina tik suklydęs. Jis garsiai skelbia savo klaidą, garsina, nori, kad visi ją išgristų. Net nuostabu, kiek kvailybės patvirtinama šiuo būdų: „Jau iš tikrų šaltinių žinome, kad…“.

Pažįstama?

Kažkodėl atrodo, kad V. Vasiliauskas, paskaitęs šią  citatą iš knygos gražiu pavadinimu „Nesitikėkite atsikratyti knygų“, jei ne nusijuoktų, tai supratingai nusišypsotų.

Tad ir aš nežinau, kaip vertinti PPPP nesusigaudymą mūsų, lietuviškos kultūros istorijoje, kai ji Dainų šventes susieja su komunistinio režimo fetišais (???), o ne su Pirmosios respublikos Lietuva, su išeivijos tradicijomis – ką žino visi filosofijos mokslų aukštybėse ir platybėse nepasiklydę kaimo kultūros skyrių vedėjai.

Maža to, maniakiškas priešiškumas viskam, kas buvo sukurta sovietmečiu, sutrukdė autorei suprasti, kas iš tiesų lietuviams reiškė Rumšiškių etnografinis muziejus.

Klaidžioja šunkeliais PPPP ir po teatro istoriją. Priešpastatydama cenzūrai neužkliuvusį Just. Marcinkevičiaus trilogijos pastatymą su cenzūrai užkliuvusiu Kazio Sajos „Mamutų medžioklė“ (ne)pastatymu, kritikė įžvelgia išskirtinę, įtartiną cenzorių meilę Just. Marcinkevičiui (ir nemeilę K. Sajai), bet neįžvelgia išskirtinės cenzorių nemeilės K. Sajos pjesės režisieriui Jonui Jurašui, kuriam buvo uždrausta pastatyti ne tik šitą, bet ir kelias kitas pjeses, dėl ko režisierius buvo priverstas emigruoti iš Lietuvos.

Jubiliejinė dainų šventė. Visi į Vingio parką. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Deja, PPPP mato tik tai, ką tendencingai nori pamatyti, ir nemato to, kas netelpa į jos iš anksto sukonstruotą schemą. Galima tik užjausti ją ir jos  amžininkus, kad jiems neteko patirti to nepaprasto jaudulio, patriotinių jausmų pakilimo ir … vienybės su kitais žiūrovais jausmo, kai visa salė po paskutiniojo „Mažvydo“ veiksmo atsistojusi plodavo ir skanduodavo „Lie-tu-va“! Gal kaip tik tada ir prasikalė pirmieji želmenėliai tos vienybės, Tautos vienybės, kuri galiausiai atvedė į „Sąjūdį“ ir „Sąjūdžio“ pergalę?

Tačiau Sąjūdžiui PPPP ne mažiau alergiška, kaip ir Just. Marcinkevičiaus kūrybai, ir viskam, kas pavadinama Lietuvos vardu.

Bet ar solidu diplomuotai mokslininkei savo nežinojimą ir tendencingumą pristatinėti kaip kažkokią ypatingą išmintį?

Kažkur skaičiau, kad meškos, kurioms teko susidurti su žmonėmis, mano, kad žmonės gyvena medžiuose. Puikus klaidingos išvados pavyzdys, esant nepriekaištingai logikai. Bet – ši logika nepriekaištinga tik tuo atveju, jei į pasaulį žiūrėsime meškos akimis. O kadangi mes į pasaulį žiūrim savo, žmonių akimis, tad išvadas, išplaukiančias iš meškos logikos, skelbiame esant klaidingomis.

Pamėginkime meškos logiką palyginti su Putinaitės samprotavimais apie Just. Marcinkevičių, Dainų šventes, Rumšiškių muziejų ir t.t., ir paaiškės, kad pilkoji pelytė samprotauja kaip rudoji meška, visus sovietmečio kūrėjus, mokslininkus, gražias šeimas sukūrusius, gerus vaikus  išauginusius ir Sąjūdžio pergalę laimėjusius žmones laikydama kažkokiais beverčiais, vos ne nusikaltėliais.

Atleisk, Viešpatie, tiems, kurie jos svaičiojimus priima kaip įžvalgas.

Kai kam blaiviau mąstančiam netgi atrodo, kad PPPP norėtų „uždrausti“ visus sovietmečio žmones, uždrausti viską, ką jie sukūrė, padarė, pastatė. Savo maniakišku užsispyrimu ir neišrankumu priemonėms, kurias naudoja siekdama sumenkinti, apdergti tautos akyse jos mylimiausią poetą ir mėgstamiausius tautinės kultūros reiškinius, N.Putinaitė primena R. Vanagaitę.

Jau išaiškėjo, koks demonas yra užvaldęs Vanagaitės mintis ir plunksną. O koks demonas viešpatauja PPPP galvoje?

Daug kam Putinaitė siejasi su kaimyninės valstybės lyderiu, irgi PPPP. Žinoma, galima įžvelgti bendrumą tame, kad abiem patinka griauti, o tai, ką jie mėgina „sukurti“, džiugina tik negausų būrelį panašių į juos maniakų.

Tenka pripažinti, jog kai kurie žmonės niekaip negali priimti pasaulio, tokio, koks jis yra. Matyt, todėl, kad neranda jame savo vietos. O neturėdami galios jį perkurti, trūks plyš siekia jį perrašyti. Būtent tuo ir užsiima abu PPPP, Putinas ir Putinaitė.

Putinaitė, siekdama ištrinti iš lietuvių literatūros, ir apskritai iš kultūros tokį dvasios ir talento milžiną, kaip Just. Marcinkevičius, pavojingai klibina visą moderniosios, XX a. pabaigos – XXI a. pradžios lietuvių kultūros statinį.

Lietuvos kaimas žiemą. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

Beje, pavyduoliai vidutinybės – ne vien šių laikų  produktas.

Prasidėjus pirmosios Lietuvos respublikos trečiajam dešimtmečiui, talento stokojantys grafomanai mėgino versti iškiliausią poetą Maironį nuo to postamento, ant kurio jį buvo užkėlusi tauta. Nepavyko.

O Just. Marcinkevičių nesusipratusiu nacionalistu prieš pat Perestrojką Maskvos laikraštyje „Sovetskaja kultūra“ buvo apšaukę komunistuojantys rašeivos.

Vidutinybės visais laikais nemėgo talentingųjų ir nuožmiai su jais kovojo ir tebekovoja. Bet kas liks iš kultūros, jei ją leisime „ravėti“ neišmanėliams?

Umberto Ecco yra pasakęs, jog kultūra, nesugebanti atsirinkti iš to, ką saugome kaip praėjusių amžių palikimą, gali tapti visiška kultūros priešingybe.

Molis talentingo puodžiaus rankose tampa nuostabiais daiktais. Molis galvoje – substancija, iš kurios niekas nepajėgus nulipdyti ką nors geresnio. Kitaip sakant – kiaulystė, ir tiek.

2020.01.22; 06:34

Baltijos šalių pilių ir dvarų asociacijų spaudos konferencija. Gintaras Karosas, Ilona Kalnina ir Riin Alatalu.

Š. m. gegužės 24 d. Baltijos šalių pilių ir dvarų šimtmečio projektas prasidėjo nuo Alantos dvaro Molėtų rajone. Pirmajam keliautojui buvo perduotas simbolinis „raktas“, kuris atveria visų pilių ir dvarų ne tik vartus ir duris, bet ir paslaptis. Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas Gintaras Karosas „raktą“ atvežė iš prieš savaitę Rygoje vykusio Baltijos projekto pristatymo žiniasklaidai ir visuomenei.

Projektas skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo ir Latvijos bei Estijos valstybių paskelbimo šimtmečiams, Europos kultūros paveldo metams paminėti. Kelionių „žaidimas“, leisiantis pažinti Baltijos dvarus, atrasti panašumus ir skirtumus, paliudyti pastangas žmonių, sunkiai dirbančių, kad išsaugotų mūsų bendrą kultūros paveldą, vykdomas pirmą kartą ir sulaukia didelio tiek istorinių objektų savininkų bei valdytojų, tiek keliautojų dėmesio.

Pažinimo ir kelionių projekto simbolis raktasužuomina į atveriamas pilies ar dvaro duris. Lankytojai rinks simbolinius pilių ir dvarų raktus (lipdukus iš aplankytų dvarų) kaip patirčių ir įspūdžių prisiminimą.

Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas pažymėjo, kad „Baltijos šalių pilių ir dvarų kelio tiesimas sutelkia daugelį istorinių objektų šeimininkų atverti savo duris visuomenei, atliekant dvaro, kaip kultūrinio židinio funkciją. Kita vertus, keliautojas gali pamatyti vienoje vietoje Baltijos pilių ir dvarų įvairovę ir skirtumus, pasirinkti dominančius objektus.“

Interneto svetainėje www.visitbalticmanors.com pateikiama daugiau kaip 130 Lietuvos, Latvijos ir Estijos pilių ir dvarų aprašymų, nuotraukų, informacija apie lankymo laiką, paslaugas ir renginių kalendorius.

Simbolinis keliautojo raktas Alantos dvare ilgai neapsistojo – keliauja jau į kitą dvarą

Taisyklės lankytojams:

Pažinimo ir kelionių kampanijos tikslas – atverti pažinimui kuo įvairesnius dvarus ir pilis visą vasarą, todėl atvirų lankymui pilių ir dvarų skaičius kasdien keisis. Svarbu visuomet pasitikrinti, kurios pilys ir dvarai yra atviri tą dieną, kai Jūs keliausite. Informacija apie atvirus dvarus, lankymo laiką, paslaugas ir renginius pateikiama www.visitbalticmanors.com.

Lankytojai per kiekvieną vizitą kviečiami rinkti lipdukus keliautojo kortelėje, kurią galima bus gauti kiekvienoje pilyje ar dvare. Visi, surinkę daugiau nei 5 lipdukus savo šalyje ir 10 kaimyninėse, dalyvaus loterijoje prizams laimėti. Prizus dalyvaujančių pilių ir dvarų atstovai įteiks per baigiamąjį renginį.

Keliaujant po istorinius objektus galima atrasti daug įdomių aspektų, čia minime tik keletą.

Pilys ir dvarai turi įvairių sąsajų ne tik su didikais, bajorais, bet ir su karališkomis šeimomis. Daugelyje dvarų galima išgirsti įstabių istorijų apie valdovus, kurie buvo apsistoję arba juose lankėsi. Didikų ir bajorų šeimose santuokos neretai nepaisydavo šalių ribų ir tautybių, suprantama, politinis žemėlapis keitėsi einant šimtmečiams. Taigi, pavyzdžiui, Lietuvos, Latvijos ir Estijos dvarai yra susiję su tokiomis kilmingųjų giminėmis kaip: Uexküllu (Vigala, Ravila dvarai), Buxhoevden (Pädaste dvaras), Ungern-Sternbergu (Suuremõisa dvaras), Švedijos karaliene (Ranka dvaras), žymiu Rygos meru Georgu Armitsteadu (Jaunmoku pilis), didžiaisiais Lietuvos kunigaikščiais (Trakų pilis, Gedimino pilis), Goštautais (Liubavo dvaras), Radvilomis (Biržų pilis, Buivydiškių, Čiobiškio, Jašiūnų, Vasaknų dvarai), Tyzenhauzais (Rokiškio, Paliesiaus), Oginskiais (Plungės dvaras), Renė (Renavo dvaras), Tiškevičiais (Trakų Vokės dvaras) ir daugeliu kitų.

Pilys ir dvarai – įvairių architektūrinių stilių pavyzdžiai nuo viduramžių griuvėsių ar atstatytų pilių iki baroko perlų ar unikalių neoklasikinių, neogotikinių objektų. Išsiskiria Lietuvoje išlikę baroko epochos architektūros pavyzdžiai – Aristavėlės, Kelmės, Kurtuvėnų, Liubavo dvarų pastatai.

Daugiau informacijos apie Lietuvos dalyvius: 

Projekte dalyvauja įspūdingos Lietuvos pilys (Biržų, Gedimino, Trakų, Panemunės pilis) seniausių laikų liūdininkės. Išsiskiria Lietuvoje išlikę baroko architektūros epochos pavyzdžiai – Aristavėlės, Kelmės, Kurtuvėnų, Liubavo dvarų pastatai.

Dvarai išlieka kultūros židiniai: Jašiūnų, Žeimių, Alantos dvaruose įsikūrę meno centrai, Zyplių dvare nuolatinės kultūrinės veiklos labai įvairios, dažnai susijusios su tradicijomis, amatais.

Neatsiejama kultūrinio gyvenimo dvaruose dalis – muzika. Muzikines tradicijas dvarai tęsia ir dabar. Babtyno-Žemaitkiemio dvare kasmet organizuojami Pažaislio muzikos festivalio koncertai, Bistrampolio dvaras rengia savo kasmetinius festivalius, Paliesiaus dvaro salėse jau tradiciškai renkamasi pasiklausyti pasaulinio garso muzikos atlikėjų koncertų, koncertai rengiami ir Dautarų dvare.

Dvarą, kaip ekonominį vietovės centrą ir variklį, pajusite apsilankę Saldutiškio, Aštriosios Kirsnos, Vasaknų dvaruose. Saldutiškio dvare auginamos avys, tvenkiniuose atsispindi akmeniniai ūkiniai pastatai. Iš aštuoniolikos buvusių Aštriosios Kirsnos dvarvietės pastatų keturi jau atstatyti ir naudojami. Vasaknose restauruotas bravoras tai pat tęsia tradiciją.

Simbolinis raktas iškeliauja

Projektas išskirtinis tuo, kad keliautojai kviečiami ne tik į jau puikiai restauruotus ir sėkmingai veiklas vykdančius dvarus, bet ir į tuos, kurie dar tik bus restauruojami, tokie kaip Čiobiškio dvaras. Kartais dvarai tapdavo įdomių įvykių liudininkais. Pavyzdžiui, 1812 m. birželio 27 d. pakeliui į Vilnių Abromiškių dvare nakvojo Napoleonas. O Akmenos kepurinį XIX a. vidurio vėjo malūną 1901 m. autobiografiniame apsakyme aprašė Jonas Biliūnas. M. Oginskio Plungės dvare įsteigtoje orkestro mokykloje 1889–1893 m. mokėsi būsimas žymus lietuvių dailininkas bei kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911).

Dideli nuopelnai turėtų būti priskiriami savininkams, kurie tęsdami tradicijas dvaruose vykdo kultūrinę veiklą, teikia paslaugas, ūkininkauja. Daugelis aktyvių dvarų, esančių kaimiškose vietovėse, skatina kultūrinį ir ekonominį regionų atgimimą, keičia raidą ir įkvepia vietinę bendruomenę aktyviai veiklai. Kai kurie, tokie kaip Liubavo dvaras netoli Vilniaus, yra tapę autentiško kultūros paveldo išsaugojimo pavyzdžiais, netgi apdovanotais aukščiausiu ES kultūros paveldo prizu ir „Europa Nostra“ apdovanojimu.

Jakiškių dvaras, prižiūrimas entuziastų dvaro savininkų, žavi išpuoselėtomis detalėmis. Lankant Kurtuvėnų dvarą galima planuoti ir pajodinėjimą žirgais. Trakų Vokės dvaro rūmus supa upės vingis ir 1890 m. garsaus prancūzų kraštovaizdžio architekto ir botaniko Eduardo Fransua Andre (Édouard François André) suformuotas parkas. Dvare buvo filmuotos vaidybinės kino juostos „Ana Karenina“, „Karas ir taika“ ir kt. 

Didinga Trakų pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tarp projekte dalyvaujančių Lietuvos dvarų yra dvi mokyklos (Buivydiškių, Alantos) ir net dešimt muziejų. Paberžės dvare įsteigtas 1863–1864 m. sukilimo muziejus – vienintelis tokio pobūdžio muziejus Lietuvoje. Atnaujintuose Renavo dvaro rūmuose veikia nuolatinė reprezentacinio interjero ekspozicija, supažindinanti lankytojus su XIX a. Lietuvos dvarų kultūra: interjeru, baldais, paveikslais ir kt. Viena iš gausių ir įdomių Rokiškio dvaro muziejaus kolekcijų yra vertingas grafų drabužių rinkinys. Legendomis apipinto dvarininko Jozefo Godlevskio Aukštosios Fredos dvare įkurtas botanikos sodas ir tarpukario Lietuvą menanti oranžerija kuria ypatingą aurą.

Projektą organizuoja Lietuvos pilių ir dvarų asociacija, Latvijos pilių, rūmų ir dvarų asociacija, Estijos dvarų asociacija ir Estijos dvarų mokyklų asociacija. 

2018.05.26; 08:02

Pietų miegas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gyvulių ūkyje Kiaulių taryba nusprendė patobulinti arklį, įtaigos, įmantrios kodų ir užraktų sistemos dėka, taip pat ir ir bauginimų keliu bandant atjunkyti jį nuo įpročio po sunkių dienos darbų ištiesus milžiniškas kanopas  gurkšnoti alų ir rūkyti pypkę. 

Šernai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Kur jūs matėte, – klykė vienas nusprogęs peniukšlis, pasivadinęs Napoleonu, – kad darbiniai gyvuliai vartotų alkoholį?“

Kiaulių taryboje jau seniai buvo šnibždamasi, kad alkoholio vartojimas numuša darbo jėgos kuriamą pridėtinę vertę ir sumažina smegenų išplovimo efektyvumo koeficientą, taigi neva tokia  nesankcionuota gyvulio saviraiška gali tapti pavojingu maišto dvasios katalizatoriumi.

Žinovai porino, kad gyvulizmo mokymo vienas iš svarbiausių punktų yra pasipriešinti visiems Žmogaus civilizaciniams išradimams, kurie silpnina  valią plušėti nuo ryto iki gilaus vakaro, tvirkina gyvulio vaizduotę, išpurena  dirvą priešgyniavimo dvasiai ir tokiu būdu šiuolaikinį gyvulį daro mažiau imlų kiaulių užmanymams.

Rudasis lokys. Vytauto Visocko (slaptai.lt) nuotr.

Žinia, didieji gyvulizmo ideologai buvo baigę zootechnikos mokslus ir jie žinojo, ką daro.

Vištoms buvo uždrausta lankyti nestacionarines lauko kavines, įpareigojus kudakuojančių bendruomenę temstant lipti ant laktų ir kaupti jėgas kitos dienos kiaušinio padėjimo akcijai.

Vištos gyvenimo prasmė yra matuojama padėtais kiaušiniais, o ne nueitais kilometrais į niekur. – skelbė vištakystės apologetikai. 

Zebras. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Blogiausiai buvo senajam ožiui, kuris,  nustojęs gerti ir rūkyti,  staiga pradėjo smirdėti ožiu, – nieko daugiau.

Postmodernistiniais laikais išvestos alų duodančios karvės buvo uždraustos kaip  kenksmingi rojaus galvijai.

Visur šniukštinėjančios žiurkės buvo paskelbtos gyvulių liaudies priešais. Apskritai buvo keliamas klausimas – ar žiurkės dar yra komunos dalis, ar tik informacinio užkrato nešiotojos? Kažkoks kiaulėnas, nekukliai pasivadinęs Gražuliu, reikalavo  dabitos asilo, vadovavusio vietinei kiaurovizijai, galvos.

Kaimyninio miško urėdas bebras taip pat buvo paskelbtas liaudies priešu.

Mokytoja ožka buvo taip pat paskelbta liaudies prieše.

Stambieji mėsiniai veršiai taip pat buvo paskelbti liaudies priešais.

Universitetų beždžionės taip pat buvo paskelbtos liaudies priešėmis.

Bedarbiai valkatos balandžiai taip pat buvo paskelbti liaudies priešais.

Net viena kiaulė, priekabiavusi prie karvių, buvo paskelbta liaudies priešė.

XXX

PRIERAŠAS GYVULIZMO BIBLIJOS PARAŠTĖSE

tokius balandžius

reikėtų pašalinti

iš tobulos

valstybės

mikliai

nes

visur landžioja

negerbia

jo aukštybės

ir valstiečių

dergia (sic)

ant paminklų

 

matosi

kad netrukus

reikės pašalinti

ir  angliakasius kurmius

nes

pneumatiniais

plaktukais

imituoja

tuščias

šūvių papliūpas

kasasi

po pačiais pamatais

pasikaso

ne ten kur reikia

 

žydinčias kriaušes reikės

nes

pina

įtartinos formos vaisius

suformuoja

palankią

opiniją

riaušėms

…………………………

nors

žinoma

reikėtų

pirmiausiai

kuris

girtas

dabar

nes

nėra čia ko

girtis

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.06.29; 01:01

„Viskas rodo, kad Vladimiras Putinas eina žmonių, padariusių pačias bjauriausias klaidas istorijoje, pėdsakais. Jo naudojami metodai priimant sprendimus gerai žinomi ir kartu lemiantys blogį“, – rašo laikraštyje Foreign Policy Devidas Gompertas.

„Lyderiai, darantys didelių strateginių klaidų, neretai būna nežmoniškai išpuikę. Ir Napoleonas 1812 metais, ir Hitleris 1941-aisiais laimėjo seriją lemtingų kautynių, ir todėl pasijuto esą nesutriuškinami, net išrinktieji. Abu, kaip žinoma, įsiveržė į Rusiją ir prarado savo didžiules armijas“, – rašo autorius.

Continue reading „Vladimiras Putinas gali tapti klasikinės klaidos auka“

„Kas pavogė Džono Kenedžio smegenis?“ – kelia klausimą Amine Saner leidinio "The Guardian" puslapiuose.

Tai – paslaptis nuo 1966 metų, kai buvo pastebėta, kad žuvusio prezidento smegenys, išimtos per skrodimą, dingo. Konspirologų nuomone, tai įrodo, jog Džonas Kenedis buvo nušautas ne Li Osvaldo iš užpakalio, o iš priekio, rašo straipsnio autorė.

Kita teorija ne tokia pikantiška: kad prezidento smegenis paėmė jo jaunesnysis brolis Robertas, „galimas dalykas, tam, kad nuslėptų liudijimą apie tikruosius prezidento Dž.Kenedžio ligų mastus arba … preparatų, kuriuos vartojo prezidentas Dž.Kenedis, kiekius“, skelbia naujos knygos apie prezidento Kenedžio nužudymą autoriaus Džeimso Suonsono versija.

Continue reading „Dingusios prezidento smegenys“

razauskas_big

Sunku būtų rasti žmogų, kuris nieko nerinktų, nekolekcionuotų. Vieni – paveikslus, kiti – pašto ženklus, treti – degtukų dėžučių etiketes, dar kiti – uogas, grybus ir t.t.

Romualdas Razauskas, 40 metų Vilniaus universitete dėstęs vadybą, renka aforizmus, kurių turi per 150 tūkst., anekdotus (per 70 tūkst.) ir daiktų bei papročių ištakas.

Jau išleista 40 rinkinių. Svarbiausi: „Vadyba aforizmuose“, „Kodėl taip, o ne kitaip“ (papročių ištakos), „Viskas kažkada atsirado“ (būsto rakandų ir rykų atsiradimo pradžia), „Vadyba anekdotuose“, „Prie vairo su šypsena“, „Kas kada atsirado medicinoje“, „Žmogus klausimėliuose“ (1 dalis, bus 3), „Mūzos šypsosi“ (smagios įžymių muzikų, aktorių, dramaturgų istorijos), „Oi, broleli, neskubėk“ (apie vedybų ir vestuvių papročius, aforizmus ir anekdotus) ir t.t.

Continue reading „Nėra nieko stipresnio už žodį“