Jau esu ne sykį užsiminęs: Pasaulį stebime, vertiname iš įvairiausių kampų. Tačiau man atrodo, jog pats tikriausias tarptautinių santykių vertinimo kriterijus, nors šiandien ne itin populiarus, – teisinga ar neteisinga. Visos kitos temos – apsižioplino ar veikė sąmoningai, turėjo išeičių ar ne, – šalutinės. Pirmiausia atsakykime į klausimų klausimą – teisinga ar klaidinga?
Šiandien jūsų dėmesiui – trys pavyzdžiai.
Jurijaus Felštinskio argumentai
Štai JAV šiuo metu gyvenantis rusų istorikas Jurijus Felštinskis keliuose viešuose savo komentaruose minėjo, jog didžiosios NATO ir Europos Sąjungos valstybės buvo nutarusios paaukoti Ukrainą. Vakarai manė, jog Rusija – labai stipri, o Ukraina – silpna, todėl laikėsi taktikos, jog Kijevui neverta padėti, mat po kelių dienų ar kelių savaičių jis neabejotinai kris. Vašingtonas, Berlynas bei Paryžius buvo įsitikinę, jog jiems ir vėl teks derėtis su Kremliumi, nes Ukrainos tiesiog nebebus.
Štai kodėl JAV ir kitos NATO šalys deramai neparėmė Ukrainos rimtais ginklais karo išvakarėse. Štai kodėl Vakarai net dabar neduoda Ukrainai pačių svarbiausių ginklų – puolamosios ginkluotės, įskaitant tankus, toliašaudę artileriją ir naikintuvus. Jie tiesiog neatsikvošėję po patirto šoko, kai Ukraina užtektinai lengvai pasipriešino Rusijos agresijai puikiai parodydama, kad Velnias – ne toks juodas, kaip buvo galima manyti.
Tačiau Vakarai vis dar paniškai bijo Rusijos, todėl kiekvienas Vladimiro Putino pagrūmojimas net mažiausiu piršteliu verčia juos iš baimės tūpčioti, aikčioti, griebtis už galvos.
Esama vilčių, jog Vakarai po truputį atgauna žadą vis giliau suprasdami, esą Rusija, jei šiandien jos nesutramdysime, netrukus kels dar bjauresnių problemų. Tačiau tai, kad Vašingtonas, Paryžius ir Berlynas 2022-ųjų vasario pradžioje buvo nusprendę paaukoti Ukrainą lygiai taip pat, kaip kadaise aukojo Čečėniją, Moldovą, Gruziją (Sakartvelą), – didelė jų nuodėmė. Vakarai nebeturi nė menkiausios teisės vadinti savęs demokratais, kuriems pirmiausia – padorumas, sąžiningumas, garbė, tiesa. Vakarai pasirodė esą maždaug tokie pat cinikai, kaip ir tos valstybės, kurias jie kaltina korupcija, amoralumu ar žiaurumu. Ar šią mirtiną vakarietišką nuodėmę kada nors bus galima pamiršti, ją dovanoti nurašant į praeitį? – nežinau. 2022-ieji metai parodė, kad iki tikro nuoširdumo bei padorumo – dar labai toli.
Vokietijos kanclerio išdavystė
Būtent tokiu žvilgsniu vertinu Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo delsimą paremti Ukrainą moderniais Leopard 2 tankais. Man atrodo, jog Vokietijos politikas elgiasi gėdingai, bjauriai, neteisingai. Net jei rytoj ar poryt Vokietijos kancleris atsikvošės, šios nuodėmės jau niekad nenusiplaus. Nes kiekviena uždelsta diena – tai skaitlingos ukrainiečių netektys.
Visus Berlyno pasiteisinimus (vengia atominės tragedijos, neturi užtektinai ginkluotės, jau ir taip daug padeda ukrainiečių kariams, derina savo žingsnius su amerikiečiais, kaltina ukrainiečius korupcija) metu į šiukšlių kibirą. Vokietija neturi nė vieno bent kiek rimtesnio pasiteisinimo. Rusija senų seniausiai demonstravo agresyvumą. Tik kvailiai, idiotai ir Kremliaus agentai šito nematė. O kaip tuomet elgėsi Angela Merkel? Ji išsijuosusi griovė Vokietijos ginkluotąsias pajėgas: jos valdymo metais iš, regis, 26 stambių karinių junginių liko vos 6 ar 8 junginiai. Ponia Merkel savo kariuomenę sumažino beveik keturis sykius!
Puikiai prisimenu, kaip anuomet, būdamas jaunas žurnalistas, džiaugiausi, kai Lietuva sėkmingai įstojo į Europos Sąjungą ir NATO. Džiaugsmas liejosi per kraštus. Dabar puikiai matau, jog preteksto dideliems džiūgavimams nebuvo. Šios dvi organizacijos – labai gražios, puikios. Bet tik – šiltnamio sąlygomis. Užtenka Rusijai pradėt mojuoti savo kuokomis, ir europietiškos institucijos tampa bedantės, bailios, ištižusios.
Kai giliau žvelgiu vidun, matau vien klaidas ir klystkelius.
Europietiška korupcija
Štai Belgijos teismas atsisakė paleisti iš kardomojo kalinimo Graikijos europarlamentarę Evą Kaili, kuri viena iš svarbiausiųjų figūrų plačiai nuskambėjusioje Europos Parlamento korupcijos byloje.
Priminsiu: E. Kaili ir kiti trys sulaikytieji, įskaitant vieną, kuris tapo valstybiniu liudytoju, nes pripažino, kad skirstė kyšius, gautus iš Kataro ir Maroko, kaltinami korupcija. 44 metų buvusi žinių vedėja jau daugiau kaip mėnesį laikoma Belgijos areštinėje, nors ir pasisiūlė nešioti elektroninę sekimo apyrankę, jei bus laikinai paleista į laisvę iki teismo. Tačiau paskutiniojo teismo posėdžio metu Briuselio teisėjai paliko ją sulaikytą, nes prokurorai perspėjo, kad ji gali bandyti pabėgti, sunaikinti įrodymus arba susimokyti su kitais įtariamaisiais. E. Kaili suėmimo metu buvo EP vicepirmininkė, kaltinama gavusi dideles grynųjų pinigų sumas iš užsienio valstybių, norėjusių daryti įtaką EP pozicijoms ir gauti sau palankių sprendimų.
Kad Europa demaskuoja savus kyšininkus, – puiku. Tačiau E. Kaili tema tarsi byloja, jog Europa mažai kuo skiriasi nuo tų šalių, kurias pastaruosius keletą dešimtmečių įkyriai kaltino korupcija. Pasipūtusi, išdidi Europa nurodinėjo kitoms šalims, kokius įstatymus šios privalo priimti, kokius saugiklius naudoti, kokias bausmes skirstyti. Dabar akivaizdu, jog pirmiausia derėtų apsišluoti savo kieme, ir tik po to – ieškoti svetimų nuodėmių. Lietuviai turi puikią patarlę: „Juokiasi puodas, kad katilas juodas“.
Tačiau net E. Kaili byloje europiečiai elgiasi ne iki galo nuosekliai. Kodėl nagrinėjami vien E. Kaili ryšiai su Kataru ir Maroku. Kodėl nuošalėje lieka armėniškoji linija? Juk ši moteris, dirbdama EP, pasižymėjo ir tuo, jog labai „myli Armėniją ir nekenčia Azerbaidžano“. Ji – viena iš tų 33-jų EP narių, kurie priklausė Draugystės su Armėnija grupei. Toji grupė pastaruosius kelerius metus vieną po kito kepė proarmėniškas ir antiazerbaidžanietiškas rezoliucijas, pareiškimus. Pavyzdžiui, 2020-ųjų rudenį, kai Azerbaidžanas nusprendė jėga susigrąžinti jam priklausantį Karabachą, E.Kaili savo socialinių tinklų paskyras pavertė „fronto linija“, kur buvo žeriami nepagrįstai, nesąžiningai Azerbaidžaną kaltinantys pareiškimai, siunčiami įvykius iškreipiantys laiškai Europos Sąjungos vadovybei (Tarptautinė bendruomenė Karabachą laiko neatsiejama Azerbaidžano dalimi, tad, vadovaujantis ir sveika logika, ir tarptautine teise, azerbaidžaniečiai turi teisę susigrąžinti savo teritorijas; lygiai taip pat, kaip ir Ukraina, laisvindama savas žemes karinėmis, diversinėmis, politinėmis priemonėmis).
Įsidėmėtina ir tai, kad EP Draugystės su Armėnija grupė, kuriai priklausė E.Kaili, bičiuliavosi (bent iki paskutiniųjų įvykių) su Europos armėnų ir organizacijomis. Vienai iš armėniškųjų organizacijų vadovauja labai turtingas Kasparas Karampetianas.
Nejaugi Belgijos teisėsaugai neįdomu, kas tas paslaptingasis Kasparas Karampetianas? Beje, apie jį nerasite daug faktų. Žinoma tik tiek, kad vaikystė prabėgo Beirute, kur siautėjo teroristinių armėnų organizacijos ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun. Šiandien jis turi Graikijos pilietybę. Dažnai vieši Briuselyje. Belgijoje įsteigęs prabangių juvelyrinių parduotuvių, kurios prekiauja ne tik aukso, sidabro dirbiniais, bet ir deimantais. Dar žinoma, kad 2017-ųjų kovo mėnesį viename iš Strasbūro restoranų jis buvo pakvietęs papietauti keliolika EP narių. Keletas iš pietavusiųjų netrukus išsiruošė į Karabachą (aplenkdami Azerbaidžaną), kad „patys neva savo akimis pamatytų, kaip kenčia armėnai, baimindamiesi žiauraus Azerbaidžano atakų“.
Beje, pono K.Karampetiano šiandien ieško Azerbaidžano teisėsauga. Paieška paskelbta 2018-aisiais. K.Karampetianas kaltinamas, kad 2014- 2018 metais neteisėtai siuntė Europos politikus į Karabachą (vadovaujantis tarptautine teise, visi, kurie nori įžengti į Karabachą, privalo gauti Azerbaidžano leidimą – azerbaidžanietiškąją vizą). Šį įstatymą K.Karampetianas ignoravo (į Karabachą siųsdavo Europos politikus iš Armėnijos pusės).
Tad, jei norime E.Kaili istoriją išnarplioti iki paskutiniojo siūlelio, turėtume atidžiai peržiūrėti ir jos entuziazmą ginant tarptautinėje arenoje nesąžiningai besielgiančią Armėniją. Kaip bežiūrėsi, Armėnija – agresorė. Visos draugystės su armėnų separatistais ir juos palaikančiomis įtartinomis europietiškomis organizacijomis Europos Parlamente turėtų būti smerkiamos.
Tačiau šią temą šiandien atidžiai nagrinėja, regis, tik Azerbaidžano spauda.
Švediška kvailystė
Kita europietiška nesąmonė, kurią užfiksavau, – Švedijoje. Prie Ankaros ambasados Stokholme buvo sudegintas Koranas – musulmonams šventa knyga. Keista, kad išsilavinusi Švedija nemato nieko blogo, kai viešai deginamos knygos. Juolab keista, jog išsilavinusi Švedija nesutrukdė prieš islamą nusiteikusiam politikui Rasmusui Paludanui viešai deginti Korano teisindamasi neva „plačia savo šalies žodžio laisvės samprata“. Tiesa, Švedijos politikai smerkė Koraną išniekinusį kraštutinių dešiniųjų pažiūrų aktyvistą. Tačiau tvirtino, jog būtent tokia „žodžio laisvės samprata“. O man atrodo, kad šiuo konkrečiu atveju teisesnis Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, įsitikinęs, jog Korano deginimas yra „neapykantos nusikaltimas“, jog „niekas neturi teisės tyčiotis iš šventųjų“.
Nesuprantu švedų net tada, kai jie leido Švedijoje gyvenantiems kurdams prie Stokholmo rotušės žemyn galva pakabinti R. T. Erdoganą vaizduojančią lėlę. Jei Turkijos prezidento iškamšą Švedijoje būtų išniekinę švedai, – būtų viena byla. Dabar gi įsidėmėkime: Turkijos prezidentą įžeidinėja ne švedai, o į Švediją atvykę kurdai. Įžeidinėja būtent tuo metu, kai Stokholmui verkiant reikia Turkijos pritarimo stojimui į NATO.
Kaip į tokius antiturkiškus, antimusulmoniškus išpuolius reaguoja oficialioji Ankara? Akivaizdu, jog turkai įsižeidę. Suprantama, jog Turkijoje reziduojantys švedų diplomatai buvo iškviesti pasiaiškinti dėl antiturkiškų išpuolių. Nenuostabu ir tai, kad Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas pareiškė: „Tegul Švedija nesitiki mūsų paramos siekdama įstoti į NATO“.
Tad kaip dabar bus, jei Turkija tikrai mirtinai supyko ir niekad niekaip nepritars Švedijos narystei NATO aljanse? Beje, nepritardama Turkija teisi: jei sėdime vienoje valtyje, privalome tarpusavy derinti savus interesus. Jei Švedijai nusispjauti į turkiškas problemas, turkai turi teisę nusispjauti į švediškas problemas. Turkai turi teisę pareikšti: „dabar švedus nuo galimos Rusijos agresijos tegul gina kurdai“.
Visiems aišku, jog kurdai niekad negins Švedijos. Švedijos saugumas jiems tiek ir terūpi. Bet gal tai ir yra didžioji Kremliaus afera: kurdų pagalba Švediją sukiršinti su Turkija?
Labai paprasta, genealu, jei naivieji švedai Rusijos žvalgybinėje operacijoje temato „žodžio laisvę“…
2023.01.24; 09:00
Su TURKIJOS RESPUBLIKOS ambasadoriumi GÖKHAN TURAN 6-ųjų LIEPOS 15-osios bandymo surengti perversmą metinių proga kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais, Turkija buvo viena iš pirmųjų šalių, atidariusių reziduojančią ambasadą Vilniuje. Tiesą sakant, kai Turkija 1992-aisiais atidarė ambasadą Vilniuje, tai buvo pirmoji ir vienintelė Turkijos ambasada nepriklausomybę atkūrusiose Baltijos šalyse. Turkijos ambasados Estijoje ir Latvijoje buvo įkurtos žymiai vėliau.
Moderniais laikais mūsų pirmasis diplomatinis susitarimas buvo Draugingumo sutartis, sudaryta 1930 m. rugsėjo 17 d., po kurios sekė Turkijos niekada nepripažintos sovietų okupacijos periodas. Tad Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pripažinimas buvo natūralus žingsnis. Techniškai diplomatiniai santykiai tarp šių šalių buvo užmegzti 1991 m. rugsėjo 3 d. Iš tiesų mes turime unikalią ryšių su Turkijos tauta istorija. Reikia prisiminti, kad Turkijos ir Lietuvos santykiai siekia dar Osmanų Imperijos ir Abiejų Tautų Respublikos laikus, kai šios valstybės dalijosi siena, turėjo prekybos susitarimus ir siekė strateginio tikslo išlaikyti galios balansą Rytų Europos ir Juodosios jūros regione.
Kaip draugai, o šiandien ir kaip sąjungininkai, mes turime suprasti vieni kitus. Tad būtų tinkama pripažinti, kad ši diena prieš šešerius metus tapo svarbia data Turkijos tautos istorijoje, kai buvo surengtas bandymas įvykdyti perversmą prieš jos demokratiją ir išrinktą to meto vyriausybę.
-Lietuvos skaitytojų aiškumui, gal galite paaiškinti, kas tiksliai įvyko Turkijoje prieš šešerius metus, 2016 m. liepos 15 d.?
-Klastingas bandymas įvykdyti perversmą, kuris taikėsi į Turkijos demokratiją, įvyko 2016 m. liepos 15 d. Perversmo bandymas, surengtas grupės karininkų, kurie buvo Fethullah Teroro Organizacijos (FETO) nariai ar su ja susiję, kėsinosi nužudyti Prezidentą Erdoğaną ir pakeisti konstitucinę tvarką bei parlamentinę demokratiją į karinę chuntą.
Po Liepos 15-osios nakties, FETO nariai surengė puolimą prieš Turkijos demokratiją, kitą rytą atsibudusi Turkija išvydo tragišką vaizdą. Tai, kas įvyko, buvo siaubo naktis aršiai tratant sraigtasparnių, tankų ir F-16 naikintuvų ginkluotei. Šie įvykiai nusinešė 251 gyvybę. Daugiau nei 2500 žmonių buvo suluošinti ar sužeisti. Perversmo vykdytojai, tarp kitų įvairių vietų, bombardavo Turkijos Parlamentą, užpuolė Prezidentūros kompleksą, policijos būstinę ir Nacionalinę žvalgybos organizaciją (NŽO), taikėsi į kai kurias žiniasklaidos priemones ir Turkijos palydovinių ryšių centrą (Turksat).
Tačiau dešimtys tūkstančių beginklių civilių išėjo į Turkijos miestų gatves apginti Turkijos demokratijos bei jos teisėtai išrinktos vyriausybės ir aiškiai pasipriešino perversmo sąmokslininkams. Dėka epiško tautos pasipriešinimo, taip retai matomo pasaulio istorijoje, bandymas įvykdyti perversmą buvo ryžtingai atremtas.
Tai buvo labiausiai organizuotas teroristinis išpuolis ir kruviniausias bandymas įvykdyti perversmą, su kuriuo Turkija yra susidūrusi. Tuometinis JAV Viceprezidentas Joe Bidenas, lankydamasis Turkijoje po Liepos 15-osios perversmo bandymo, pavadino jį ‘Turkijos Rugsėjo 11-ąja”.
Tam, kad suprastume tai, reikia įsivaizduoti Lietuvos naikintuvus bombarduojant Seimą, JAV karinius lėktuvus metant bombas ant Kapitolijaus kalvos ar Vokietijos Oro pajėgas taikantis į Bundestagą, kol sraigtasparniai šaudo į minias žmonių, susirinkusių priešais Prezidentūrą. Štai kas iš tiesų įvyko Turkijoje tą kraupią naktį.
– Kiek asmenų dalyvavo šiame bandyme įvykdyti perversmą?
-Daugiau nei 10 tūkstančių kariškių ir civilių FETO organizacijos narių, 35 kariniai lėktuvai, 74 tankai, 246 šarvuoti automobiliai, 3 kariniai laivai, 3992 ginklai ir 37 kariniai sraigtasparniai dalyvavo ir suvaidino vaidmenį perversmo bandyme.
Mūsų Parlamentas, Prezidentūra ir policijos būstinė buvo apšaudomi, tuo metu turkai susirinko gatvėse ir stojo prieš tankus. Turkijos prokurorai nedelsiant pradėjo dirbti ir greitai iškilo nepaneigiami įrodymai, vedantys link Fethullah Teroro Organizacijos (FETO) – pavojingos slaptos grupės Turkijoje ir kitose šalyse, kurią pastaruosius 40 metų augino Fethullah Gülenas. Šiandien Gülenas gyvena Saylorsburge, Pensilvanijoje.
-Kas stovėjo už Liepos 15-osios bandymo įvykdyti perversmą?
-Teismų metu gauti nepaneigiami įrodymai atskleidė, kad už šio išdavikiško bandymo įvykdyti perversmą stovėjo FETO organizacija. Šie svarbūs įrodymai apima audio ir video įrašus iš pervesmo bandymo nakties, susirašinėjimą tarp sąmokslininkų, kitą informaciją bei dokumentus, sulaikytų perversmo sąmokslininkų prisipažinimus ir liudijimus.
-Kas yra FETO ir kokia yra šios organizacijos esmė, kurią pašaliniam žmogui gali būti sunku suprasti?
– Spręsti apie FETO veiksmus vien iš to, kas įvyko Liepos 15-ąją, būtų nepakankama. Liepos 15-osios naktį įvykdyti nusikaltimai tebuvo ledkalnio viršūnė.
FETO yra ginkluota kulto organizacija, sudaryta fanatiškų žmonių, vykdančių vedlio Fethullah Güleno nurodymus. Jis yra šios slaptos, nusikalstamos ir teroristinės organizacijos vadinamasis ‘mesijas’ lyderis. FETO globalus išsikerojimas, ambicijos ir metodai neturi precedento. Lyderis Gülenas yra Vidaus reikalų ministerijos labiausiai ieškomų asmenų sąrašo raudonojoje kategorijoje.
Viskas prasidėjo po labdaringo švietimo priedanga 1970-aisiais. Fethullah Gülenas ir jo sekėjai prisistatydavo kaip „nekaltas“ švietimo judėjimas, kuomet jie pradėjo mokyklų steigimo Turkijoje ir vėliau kitur pasaulyje kampaniją. Savo galios viršūnėje jie valdė tūkstančius mokyklų Turkijoje ir daugiau kaip aštuonis šimtus švietimo įstaigų pasaulyje. Jų paplitimas buvo beprecedentis.
Dabar mes suprantame, kad tai buvo pirmasis infiltracijos kampanijos žingsnis, kuriame vaikai ir jų tėvai buvo įtraukti naudojant nekaltai atrodantį geresnio išsilavinimo bei gero darbo pažadą. Šie vaikai buvo išleisti į mokyklą su akademine ir finansine parama ir buvo stipriai indoktrinuoti. Jie tapo Fethullah Güleno, kuris save vadina ‘Išrinktuoju’, klausimų nekeliančiais pėstininkais. Tikslas buvo sugriauti Turkijos valstybės demokratijos pagrindus ir įkurti naują anti-demokratinę valstybę su absoliučia Güleno valdžia. Jo mokiniai buvo įtikinti, kad siekdami savo pagrindinio tikslo – perimti valstybės kontrolę, jie turėtų slėptis ir būti labai atsargūs, taip pat, kad jiems leidžiama laužyti visas etines bei religines taisykles ir principus. Savo struktūroje skirdama didelį dėmesį konfidencialumui ir vadindama tai ‘atsargos priemone’, ši organizacija, siekdama slaptumo, suteikia savo nariams ‘kodinius vardus’, atskirus nuo jų tikrųjų vardų. Dėl to tai yra unikali ir savotiška ginkluota teroristinė organizacija, kurios net žemiausio rango nariai pažįsta vienas kitą kodiniais vardais ir kuri yra sudaryta ląstelių struktūros principu.
Buvo vykdomi masiniai sukčiavimai atrankose, siekiant infiltruotis į svarbias valstybines pozicijas, pavyzdžiui, policijos departamentuose ir karo mokyklose.
Augant galiai, ši organizacija ėmėsi globalios mesijiškos misijos, vaizduodama Fethullah Güleną kaip ‘Visatos Imamą’.
Už viso to stovintis nusikalstamas sindikatas sukūrė ir valdė integruotą sistemą, kuri pasirūpindavo verbavimu per mokyklas, finansavimas buvo užtikrinamas per holdingo įmones ir dažnai gero siekiančių verslo atstovų aukas. Grupė pasinaudojo netinkama patikrinimų ir reguliavimo sistema siekdama savo tikslų. Ši organizacija taip pat steigė žiniasklaidos priemonės, siekama paveikti visuomenės nuomonę už ar prieš bet kurį asmenį, grupę ar idėją. Su daugybe žmonių Turkijoje, kurie suprato, kokia tai organizacija, buvo psichologiškai ir socialiai susidorota per šias žiniasklaidos priemones. Per šias žiniasklaidos priemones buvo vykdomos susidorojimo kampanijos prieš žurnalistus, akademikus, biurokratus ir karininkus, kurie joms oponavo ar bandė atskleisti tiesą apie jas.
Turkijos teisminės institucijos priėmė daugybę nuosprendžių prieš šios nusikalstamos organizacijos narius dėl įvairių nusikalstamų veikų, kaip kad neteisėtas pasiklausymas, įkalčių klastojimas ir neteisėti sulaikymai tų, kurie oponavo šiai organizacijai. Tebevykstantys bei pasibaigę tyrimai, baudžiamieji persekiojimai ir teismai parodė, kad Fethullah Gülenas yra FETO ginkluotos teroristinės organizacijos administratorius ir vadeiva, ir kad jis įsakė surengti perversmą.
Kai Turkijos vyriausybė suprato, kas iš tiesų vyko, pradėti būtini teisiniai veiksmai prieš FETO. Visų pirma buvo svarbu atskleisti jų slaptas ryšių sistemas.
Liepos 15-oji buvo suplanuota tuo metu, kai Turkijos vyriausybė atskleidė ir įvardijo daugumą vadinamųjų kariškių, kurie iš tikrųjų buvo FETO nariai, ir ruošėsi juos atleisti. Kitaip tariant, tai buvo ir beviltiškas paskutinis FETO žingsnis – bandymas išlaikyti savo įtaką ir kontrolę Turkijoje.
Ginkluotas bandymas įvykdyti perversmą Liepos 15-ąją nenuginčijamai parodė, kad FETO yra vienas didžiausių pavojų demokratinei valdžiai.
Jų buvimas ir veikimo būdas yra toks pats tiek švietimo, tiek nevyriausybinių organizacijų, vietino verslo srityse visame pasaulyje. Mes manome, kad siekdami infiltruotis ir plėsti savo pasaulinę ekonominę bei politinę įtaką, jie kelia tiesioginę saugumo grėsmę bet kuriai šaliai, kurioje jie veikia per susijusius asmenis ir institucijas. Lietuva nėra išimtis. Turkija ir toliau aiškins ir įspės draugus bei sąjungininkus pasaulyje būti atsargiems dėl piktavališkų ir pragaištingų šios organizacijos veiksmų.
-Kokių žingsnių Turkija ėmėsi prieš šią organizaciją, siekdama išsaugoti savo demokratiją ir stabilumą?
-Pastaruosius šešerius metus, kova prieš FETO tiek Turkijos viduje, tiek už jos ribų buvo vienas pagrindinių mūsų vyriausybės prioritetų. Turkijoje mūsų pastangos remiasi trimis gairėmis:
Pirmiausia, remiantis teisės viršenybės principu, Liepos 15-osios perversmo bandymo vykdytojai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Atitinkamos valdžios institucijos vis dar vykdo keletą teisminių procesų, o FETO tyrimai mūsų šalyje tęsiami.
Antra, atskleista FETO organizacinė struktūra vyriausybinėse institucijose; prieš jos narius buvo pradėtos administracinės ir teisminės procedūros, tokiu būdu „paraleli valstybės struktūra“ buvo sugriauta.
Trečia, be vyriausybinių institucijų, FETO bandymai išplisti visose ekonomikos srityse per savo priedangos bendroves, ypač švietimo, žiniasklaidos ir bankų sektoriuose, buvo sužlugdyti.
Tuo tarpu FETO labai pasikeitė. Turkijoje praradusi savo stuburą, ši organizacija dabar bando išgyventi naudodama savo organizacinę struktūrą užsienyje. Atsižvelgiant į šio slapto subjekto pobūdį, kovojant su FETO užsienyje reikia bent jau gerai sutelktos vidutinės trukmės perspektyvos. Taigi šis aspektas įgijo didesnę reikšmę.
Dėl šių priežasčių, kova prieš FETO struktūras užsienyje yra vienas iš mūsų šalies aukščiausių prioritetų. Mūsų pastangos gali būti apibendrintos taip:
a) Pagrindinis mūsų pastangų tikslas yra didinti kitų šalių supratimą apie šią grupuotę. Kelios tarptautinės organizacijos priėmė svarbias rezoliucijas dėl FETO. Dar daugiau, šalys, kurios tyrė ir stebėjo šią grupuotę, dažnai atskleisdavo jos dalyvavimą tokiuose nusikaltimuose kaip pinigų plovimas, bauginimas, kyšininkavimas, pasų ir vizų klastojimas.
b) Mes prašėme įšaldyti FETO narių turtą ir jų ektradicijos iš šalių, kuriose šie asmenys gyvena.
c) Turkijos Maarif (Švietimo) fondas taip pat tęsia savo veiklą visame pasaulyje, siekdamas užkirsti kelią bet kokiems nesklandumams, atsirandantiems dėl veiksmų, kurių imtasi prieš FETO, ypač švietimo srityje. Be to, kad beveik 49 šalyse FETO mokyklos yra perimtos atitinkamų švietimo įstaigų, daugiau nei 19 tokių mokyklų ir švietimo centrų yra perduotos Turkijos Maarif fondui. Taip pat Turkijos Maarif fondas įsteigė mokyklas daugiau nei 30 šalių.
-Kas išgelbėjo demokratiją tą vakarą Turkijoje?
Yra du svarbūs dalykai, kurie užkirto kelią Liepos 15-osiops perversmo sėkmei. Vienas iš jų yra tai, kad FETO nariai kariuomenėje pradėjo bandymą įvykdyti perversmą dvejomis valandomis anksčiau nei planuota, įtardami, jog Nacionalinė Žvalgybos Organizacija ir Turkijos Ginkluotojų pajėgų štabas sužinojo, kad kažkas įvyks. Tačiau pagrindinis faktorius buvo Turkijos žmonių pasipriešinimas šiam anti-demokratiniam bandymui nuversti išrinktą valdžią. Jie išėjo į gatves atsiliepdami į Prezidento Erdoğano kvietimą demokratiniam solidarumui. Turkijos miestuose vyko dešimtys eisenų už demokratiją, kuriose dalyvavo milijonai mūsų piliečių, priklausančių įvairioms politinėms pakraipoms.
Po bandymo įvykdyti perversmą, Prezidentas Erdoğanas, Ministras Pirmininkas Binali Yıldırımas bei opozicinių partijų lyderiai 2016 m. rugpjūčio 7 d. susirinko į masinį mitingą Stambule. Šis didžiulis mitingas buvo istorinė tautinio ryžto išraiška ir pirmas kartas, kai visos partijos susirinko į politinį mitingą dėl vienos priežasties. Jame dalyvavo daugiau nei trys milijonai Turkijos piliečių ir tai buvo vienas didžiausių mitingų modernios Turkijos politikos istorijoje.
Turkijos visų tikėjimų religiniai lyderiai, musulmonai, krikščionys ir žydai susivienijo pasmerkdami FETO bandymą įvykdyti perversmą ir išleido bendrą pareiškimą. Apibendrinant, Turkijos žmonių valia ir ryžtas išgelbėjo Turkijos demokratiją ir konstitucinę tvarką.
– Lietuva ir Turkija yra NATO narės. Su kokiais iššūkiais abi mūsų šalys, kaip vieno Aljanso narės, susiduria šiandien?
Nuo tada, kai Lietuva tapo NATO nare, Aljanso supratimas apie grėsmes pasikeitė. Pavyzdžiui, mes vis daugiau kalbame apie grėsmes demokratijai ir stabilumui, hibridines grėsmes ir kibernetinį saugumą. Įdomu pastebėti, kad FETO organizacija buvo gana įgali kelti grėsmes demokratijai, taip pat ir per savo kibernetinio saugumo pajėgumus. Šie naujo tipo iššūkiai neturi jokių sienų. Turime didinti sąmoningumą ir pajėgumus tinkamai kovoti su jais.
Per pastaruosius kelerius metus NATO ir Europoje apskritai atsiranda vis daugiau supratimo apie hibridines grėsmes ir jų komponentus. Nors technologiniai pranašumai padeda įveikti hibridines grėsmes, būtinas didesnis demokratinių institucijų bendras informuotumas ir atsparumas. Dezinformacija, netikros naujienos ir propaganda tapo manipuliavimo įrankiais ekstremistams ir daugeliui kitų marginalinių grupių. Norint įveikti šiuos iššūkius reikalingas didesnis žiniasklaidos priemonių išprusimas.
Geresnis supratimas apie regionines grėsmes taip pat neabejotinai pagerins saugumo kokybę. Kalbant apie Turkiją, mes pripažįstame regioninio saugumo reikšmę Baltijos šalims. Taigi, prisidedame prie Baltijos oro policijos misijos keturiais F-16 lėktuvais, finansiškai remiame ir skiriame karininką NATO energetinio saugumo kompetencijos centre Vilniuje, šalia kitų bendradarbiavimo formų NATO.
Kalbant apie bendrą nacionalinio saugumo koncepciją, taisyklėmis paremta ir nuspėjama tarptautinė tvarka yra pageidaujama aplinka abiem mūsų valstybėms, siekiant sustiprinti demokratiją ir mūsų žmonių gerovę.
-Koks yra mūsų šalių bendradarbiavimo potencialas kitose srityse?
-Kaip minėta anksčiau, mes esame ne tik NATO Aljanso nariai, bet ir sąjungininkai, išpažįstantys demokratijos, sekuliarios įstatymo viršenybės, žodžio laisvės, laisvos rinkos ekonomikos bei tikėjimą gerbiančio gyvenimo būdo vertybes.
Kol jūs tapote ES nariais, ilgas Turkijos stojimo procesas vis dar tęsiasi. Nors derybų procesas yra užstrigęs jau keletą metų, mes siekiame ilgainiui tapti pilnateisiais ES nariais. Esame Europos peizažo ir istorijos dalis, turint omenyje, kad Europa yra daugialypė. Norint peržengti kai kurias kliūtis, reikalinga politinė išmintis ir strateginė perspektyva. Vis dėlto mes bendradarbiaujame plačiai, remdamiesi keliais oficialiais susitarimais, įskaitant Muitų sąjungą su ES. Turkijoje labai vertina Lietuvos paramą, paremtą jos unikalia patirtimi, Turkijai siekiant narystės ES. Mes norėtume, kad ji būtų garsesnė ir pastebimesnė. Tai, kas vyksta Ukrainoje, yra priminimas mums visiems, kad nestabilumas yra jautrus klausimas Juodosios jūros regione. Taika ir stabilumas neturėtų būti priimama kaip savaime suprantamas dalykas. Sveika ir perspektyvi euroatlantinė integracija yra raktas į platesnę regioninę taiką ir gerovę.
Mes palaikėme Lietuvos siekį įstoti į praktiškai kiekvieną regioninę ir pasaulinę organizaciją per pastaruosius 30 metų. Mūsų parama jūsų narystės NATO procese buvo bene svarbiausia iš jų persitvarkant į demokratiją po sovietinio periodo.
Ekonominiuose santykiuose mūsų dvišalis potencialas yra neišnaudotas. Nepaisant Covid-19 pandemijos sąlygų, mūsų dvišalė prekyba pasiekė 992 milijonų dolerių. Turkija yra septinta didžiausia ekonomika Europoje ir 19-ta pasaulyje. Ji siūlo puikias galimybes Lietuvos verslui. Taip pat reikia daugiau informacijos apie galimybes, kurias Lietuva siūlo Turkijos verslininkams. Galima sakyti, kad mūsų ekonomikos papildo viena kitą daugeliu aspektų. Pavyzdžiui, logistikos ir transporto srityje abi šalys gali veikti kaip regioniniai centrai viena kitai.
Bendradarbiavimas gynybos pramonėje taip pat turi didelį potencialą. Platus Turkijos gynybos pramonės gaminių asortimentas, ypač moderniausi Turkijos civiliniai ir kariniai dronai, gali būti įdomūs Lietuvos kariuomenei ir saugumo institucijoms. Šį potencialą rodo naujausia bepiločio „Bayraktar“ akcija, kurį Lietuvai padovanojo Turkijos gamintoja bendrovė „Baykar“, o Lietuva dovanoja jį Ukrainai.
Kitose sferose, daugiau turkų studentų atranda pasaulinio švietimo galimybes per įvairias programas, pvz., „Erasmus“. Lietuvos universitetų programos anglų kalba yra labai populiarios tarp Turkijos „Erasmus“ studentų.
Mes turime istorinius žmogiškuosius ryšius per Lietuvos totorių ir karaimų bendruomenes. Turkijoje taip pat turime nemažą totorių bendruomenę iš Krymo.
Taip pat džiaugiamės matydami, kad Turkija tradiciškai yra viena iš labiausiai Lietuvos turistų mėgstamų vietų. Šimtai tūkstančių lietuvių kasmet apsilanko Turkijoje. Mes sveikiname žmonių kontaktus, tikimės toliau plėtoti mūsų abipusį potencialą.
2022.07.15; 12:25
Įsiminė Vokietijos užsienio reikalų ministrės Annalena Baerbock duotas interviu žurnalui „Spiegel“. Ministrė apgailestauja, kad Vakarai negali imtis karinių priemonių civiliams Ukrainos kare apsaugoti.
„Aš, pavyzdžiui, mielai būčiau pažadėjusi, kad mes užtikrinsime humanitarinius koridorius iš mūšių teritorijų Ukrainoje, – sakė ji žurnalui „Spiegel“. – Bet mes to negalime. Toks pažadas turėtų būti užtvirtintas karinėmis priemonėmis“.
Todėl ji, ministrė, privalėjo „aiškiai pasakyti“, kad nebus neskraidymo zonų. „Gera užsienio politika, be kita ko, reiškia, kad reikia išlaikyti šaltą protą, nors širdis liepsnoja, – pabrėžė A. Baerbock bendrame interviu su Liuksemburgo užsienio reikalų ministru Jeanu Asselbornu. – Supratimas, kad nieko negali padaryti – tokia kartais žiauri užsienio politika“.
Panašiai kalbėjo ir J. Asselbornas. „Reikia pripažinti karo realybę, net jei ji barbariška“, – teigė ministras.
Ar tikrai nebuvo išeičių? Juk dar prieš kelis dešimtmečius Vokietija turėjo 26 divizijas. Užtektinai kietas kumštis. Bet bėgo metai, ir šie kariniai junginiai Vokietijoje sparčiai tirpo kaip sniegas Šiaurės ar Pietų ašigaliuose. 2022-ųjų pradžioje, kai Rusija užpuolė Ukrainą, vokiečiai teturėjo šešias divizijas. Vaizdingai tariant, Rusijos agresijos prieš ukrainiečius išvakarėse Vokietija liko beveik nuoga.
Nors esu gyvenime jau matęs daug įvairiausių, keisčiausių nesąmonių, vis tiek nesuprantu, kaip tai įmanoma: NATO aljansui priklausanti viena iš gausiausių valstybių nusiginkluoja, ir niekas iš NATO vadovų bei narių nekelia didelio triukšmo? Jei NATO būtų rimta organizacija, generaliniai sekretoriai keltų tikrai rimtą skandalą: Vokietija neturi teisės taip ženkliai sumažinti savo armijos, nes ji priklauso NATO aljansui. Jei nenori išlaikyti rimtos kariuomenės, tegul traukiasi iš NATO ir tuomet elgiasi, kaip jai patinka.
Skambinti pavojaus varpais privalėjo visos NATO valstybės. Lietuva – taip pat. Lietuvos prezidentai, užsienio reikalų ministrai, parlamento vadovai turėjo ne tik mandagiai priekaištauti Vokietijos kanclerei už per didelį pacifizmą. Poniai Angelai Merkel derėjo akis draskyti. Galbūt derėjo vardan rimto protesto iš Lietuvos išvyti Vokietijos ambasadorių – kam Lietuvai nusiginklavusi Vokietija? Bet Vokietijai dėl silpnėjančios karinės jėgos niekas iš Aljanso rimtai nepriekaištavo, taip pat – ir mano šalis, nes daugelis iš mūsų elgėsi panašai kaip vokiečiai – mažino savo kariuomenės gretas, gailėjo skirti 2 proc. nuo BVP.
Nė vienas NATO generalinis sekretorius su savo gausia pavaduotojų svita neatsistatydino pareikšdamas: negaliu, nenoriu vadovauti Aljansui, kurio dauguma narių neskiria reikiamo dėmesio kariniams reikalams. Kiek prisimenu, tik JAV prezidentas Donaldas Trump kėlė klausimą, kodėl Vokietija tiek mažai eurų atseikėja į bendrą karinį biudžetą. Bet D. Trumpą ėmė kaltinti, jog jis skaldo NATO vienybę, nors iš tiesų šiuo konkrečiu atveju JAV prezidentą derėjo palaikyti. Vienybę griovė ne jis, o tie, kurie taupė saugumo sąskaita. Maždaug taip turėjo nutikti. Vokietijos kanclerė galėjo mažausiai keletą kartų atvykti oficialaus vizito į Vilnių ir labai atidžiai išklausyti lietuvių nuomonės apie iš Rytų kylančius pavojus. Bet ji padoriai nepasielgė. Ji šlykščiai protegavo savąjį dujotiekį „Nord Stream II“.
Dabar gi turime Vokietiją, kuri taip nustekenusi savo karines pajėgas, kad nepajėgi Ukrainai skirti net šarvuotosios technikos. Berlyne pasigirdo balsų, jog jei šarvuotoji technika iš Vokietijos iškeliaus į Ukrainą, Vokietija liks plikut plikutėlė. Todėl ji sulaiko šią į Kijevą keliauti turėjusią siuntą. Šiuose žodžiuose įžvelgiu daug logikos. Bet ji – šiurpą kelianti. Jei Berlyne nesupranta, kad Ukraina šiandien gina ne tik savo, bet ir jų, vokiečių nepriklausomybę, tuomet susiraskite youtube.com erdvėje paskelbtą vieną iš paskutiniųjų videointerviu su politologu Andrejumi Piontkovskiu, kuris, apibūdindamas Berlyno pasiteisinimus, vartoja žodį „idiotai“. Išties: jei Ukraina atsilaikys, nebekils pavojaus nei Baltijos šalims, nei Lenkijai, taigi ir Vokietijai nebus dėl ko baimintis – neteks ginti NATO narių. Jei Ukraina vis tik kris, tai Vladimiro Putino grobuoniškos akys įsistebeilys į Lenkiją, Lietuvą, Latviją, Estiją. Vokietijai tikrai iškils dilema – ar Berlynas nepabūgs ištiesti pagalbos ranką lietuviams ir lenkams, jei juos užpuls Rusijos armija? Tad gal geriau mąstykite blaiviai: padėkite ukrainiečiams dabar, kad vėliau netektų svarstyti dilemos dėl „Baltijos šalių apginamumo“. Argi ne taip, ponia A. Baerbock?
Žodžiu, gausiuose vokiškuose pasiteisinimuose įžvelgiu bjaurių niuansų. Jei Vokietija pati plika ir basa, tai kaip ji rūpinsis Baltijos valstybėmis? O juk šiandien Lietuvoje, kaip tyčia, dislokuota daug vokiečių karių. Ar jie, Kremliui besiveržiant į Vakarus, nebus atšaukti atgal į namus prisidengus tais pačiais demagogiškais pasiteisinimais „mums paties trūksta ginklų ir karių“?
Gal vokiečių kariai ir nepaspruks namolio. Bet žvelgiant blaiviai, šiandien belieka pasitikėti tik konkrečiais darbais. Garbės žodis nūnai mažai ko vertas, net ir 5-uoju straipsniu apibrėžtas.
Ką turiu omenyje? Akivaizdu, jog Vokietija, Prancūzija, Italija nenori rimtai žiūrėti į iš Rusijos kylančius karinius pavojus. Ir nieko čia nepakeisi. Neįmanoma priverst nei Berlyno, nei Paryžiaus, nei Romos, kad šie didieji Europos miestai žvelgtų į Kremlių kaip į karo nusikaltėlį. Tad draugaukime su Didžiąja Britanija, kuri rimtai gelbsti Ukrainą. Britų drąsa ir užsipsyrimas padėt ukrainiečiams – žavingas. Žavingos ir užuominos, jog galbūt verta burti aljansą, kuris suburtų rimtai į karinius rusiškus pavojus žiūrinčias valstybes: Jungtinę Karalystę, Lenkiją, Latviją, Estiją, Lietuvą, Švediją, Suomiją, Ukrainą, galbūt Rumuniją, Čekiją, Slovakiją…
Kol kas Vokietija, Prancūzija, Italija tikrai nėra nuoširdžios nei Ukrainos, nei Baltijos šalių draugės.
Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS.org
2022.07.15. 06:00
Kęstutis Masiulis, Seimo narys
Paskutinį kartą Abiejų Tautų Respublika (Lenkija ir Lietuva) su Švedijos Karalyste (Švedija, kuri tuo metu valdė ir Suomiją) karinėje sąjungoje buvo Šiaurės karo metu 1706 m. Bendras priešas tada buvo Rusija ir jos valdovas Petras I, neseniai cituotas Vladimiro Putino. Praėjus daugiau nei 300 metų, vėl visos tų laikų sąjungininkės sudarys bendrą aljansą, jungiamą NATO.
Raktas į NATO Suomijoje
Ilgą laiką Švedija buvo paskelbusi neutralitetą ir vengė kariauti, nors nebuvo visiškai neutrali. 1939 m. SSRS užpuolus Suomiją, švedai kaimynei tiekė ginklus, amuniciją ir savanorius.
Išslaptinti dokumentai rodo, kad Šaltojo karo metu JAV šalia Švedijos krantų laikė savo povandeninius laivus su balistinėmis raketomis „Polaris“ ir branduoliniais ginklais. JAV buvo pažadėjusi, kad padėtų ginti Švediją, jei šią užpultų sovietai. Be to, amerikiečiai padėjo švedams sukurti modernius naikintuvus. Savo ruožtu Stokholmas leido naudoti savo teritoriją JAV žvalgybai. Prie pat Gotlando esančioje Forio saloje be švedų karinių objektų slapta buvo įrengtas ir JAV elektroninės žvalgybos postas.
Pastaruoju metu Švedijos ir NATO ryšiai stiprėjo. 2014 m. buvo pasirašytas Priimančios šalies paramos susitarimas, kuris leido NATO naudotis oro erdve ir oro uostais.
Visgi pagrindinė priežastis, kodėl Švedija neįstojo į NATO anksčiau yra ne ilgai trunkanti valstybės neutralumo politika, bet Suomijos neutralitetas, kuris buvo įtvirtintas 1944 m. susitarimais su SSRS. Stokholmas pagrįstai baiminosi, kad suartėjus su NATO, Suomija, nors ir laisva, bet stipriai priklausoma nuo Maskvos, bus įtraukta į Varšuvos pakto organizaciją ir taps atvira priešininke. Dabar Suomijai aiškiai apsisprendus stoti į NATO, Švedijai nebeliko jokio reikalo apsimetinėti, kad nežino, kas yra tikrasis agresorius ir taikos griovėjas regione.
Apsisprendimą lėmė Rusijos agresyvi politika
Atsisakyti neutralumo politikos Suomiją ir Švediją paskatino Rusijos Krymo aneksija 2014 m., o galutinis sprendimas buvo šių metų Kremliaus įsiveržimas į Ukrainą. Abiejų šių respublikų piliečiai labai greit pakeitė anksčiau dominavusį palaikymą neutralumo politikai į norą stoti į NATO. Suomijoje stojimą remia per 60 proc. gyventojų, Švedijoje dar daugiau. V. Putinas buvo sakęs, kad kariauja Ukrainoje, nes nori mažiau NATO prie savo sienų, dabar gavo daugiau NATO.
Karas Ukrainoje parodė, kad Rusija yra sunkiai prognozuojama kaimynė, kuriai faktiškai nereikia jokio preteksto agresijai, nes pretekstą jos vadovai nesunkiai suspekuliuoja. Karas parodė dar ir tai, kad geriausias būdas apsiginti nuo agresoriaus yra kolektyvinė gynyba ir kolektyvinės atgrasymo priemonės. O tai pavienėms šalims nėra įmanoma pasiekti.
Lietuvos interesas nugalėjo
Lietuva ir kitos Baltijos šalys niekada neslėpė, kad jų strateginis interesas yra įtraukti Suomiją ir Švediją į NATO. Šios abi šalys yra pakankamai stiprios savo karine galia, todėl būtų regiono saugumo „donorės“ ir pačios pirmos suteiktų karinę paramą konflikto atveju.
Ekspertu teigimu, Švedijos karinė galia prilygsta Kanadai, Lenkijai ar Ukrainai, o Suomija lenkia Austriją ar Azerbaidžaną.
Suomija turi puikiai paruoštą ir aprūpintą kariuomenę, kuri karo atveju išaugtų iki 280 tūkst. karių, milžinišką 900 tūkst. rezervą, kurį kasmet papildo per 20 tūkst. parengiamų šauktinių, o ir gynybos išlaidos kaip ir Švedijoje auga.
Suomijos stojimas į NATO ypač svarbus kaimyninei Estijai, o Švedijos Gotlando salos įgula nuo Lietuvos bus vos už 250 km jūra.
Daugiau neturi pasikartoti situacijos, kai iš Estijos aerodromų kilo sovietų bombonešiai naikinti Suomijos miestų, o Švedijos raketos Šaltojo karo metu buvo nutaikytos į Lietuvos teritoriją.
Baltijos šalių, Lenkijos, Švedijos ir Suomijos – artimų regiono kaimynių įsipareigojimas gintis kartu yra stiprus įsipareigojimas taikai. Kuo daugiau tarpusavio bendradarbiavimo, tuo daugiau taikos, stabilumo ir klestėjimo.
2022.07.04; 13:20
