R. T. Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Stambulas, sausio 29 d. (AFP-ELTA). Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas sekmadienį pareiškė, kad Ankara galėtų pritarti Suomijos prisijungimui prie NATO be jos kaimynės Švedijos.
 
„Prireikus galime pateikti kitokį atsakymą dėl Suomijos. Švedija bus šokiruota, kai mes pateiksime kitokį atsakymą Suomijai“, – per televiziją kalbėjo R. T. Erdoganas.
 
Rita Vidugirienė (ELTA)
 
2023.01.30; 06:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Jau esu ne sykį užsiminęs: Pasaulį stebime, vertiname iš įvairiausių kampų. Tačiau man atrodo, jog pats tikriausias tarptautinių santykių vertinimo kriterijus, nors šiandien ne itin populiarus,  – teisinga ar neteisinga. Visos kitos temos – apsižioplino ar veikė sąmoningai, turėjo išeičių ar ne, – šalutinės. Pirmiausia atsakykime į klausimų klausimą – teisinga ar klaidinga?

Šiandien jūsų dėmesiui – trys pavyzdžiai.

Jurijaus Felštinskio argumentai

Jurij Felštinskij. Slaptai.lt foto

Štai JAV šiuo metu gyvenantis rusų istorikas Jurijus Felštinskis keliuose viešuose savo komentaruose minėjo, jog didžiosios NATO ir Europos Sąjungos valstybės buvo nutarusios paaukoti Ukrainą. Vakarai manė, jog Rusija – labai stipri, o Ukraina – silpna, todėl laikėsi taktikos, jog Kijevui neverta padėti, mat po kelių dienų ar kelių savaičių jis neabejotinai kris. Vašingtonas, Berlynas bei Paryžius buvo įsitikinę, jog jiems ir vėl teks derėtis su Kremliumi, nes Ukrainos tiesiog nebebus.

Štai kodėl JAV ir kitos NATO šalys deramai neparėmė Ukrainos rimtais ginklais karo išvakarėse. Štai kodėl Vakarai net dabar neduoda Ukrainai pačių svarbiausių ginklų – puolamosios ginkluotės, įskaitant tankus, toliašaudę artileriją ir naikintuvus. Jie tiesiog neatsikvošėję po patirto šoko, kai Ukraina užtektinai lengvai pasipriešino Rusijos agresijai puikiai parodydama, kad Velnias – ne toks juodas, kaip buvo galima manyti.

Tačiau Vakarai vis dar paniškai bijo Rusijos, todėl kiekvienas Vladimiro Putino pagrūmojimas net mažiausiu piršteliu verčia juos iš baimės tūpčioti, aikčioti, griebtis už galvos.

Esama vilčių, jog Vakarai po truputį atgauna žadą vis giliau suprasdami, esą Rusija, jei šiandien jos nesutramdysime, netrukus kels dar bjauresnių problemų. Tačiau tai, kad Vašingtonas, Paryžius ir Berlynas 2022-ųjų vasario pradžioje buvo nusprendę paaukoti Ukrainą lygiai taip pat, kaip kadaise aukojo Čečėniją, Moldovą, Gruziją (Sakartvelą), – didelė jų nuodėmė. Vakarai nebeturi nė menkiausios teisės vadinti savęs demokratais, kuriems pirmiausia – padorumas, sąžiningumas, garbė, tiesa. Vakarai pasirodė esą maždaug tokie pat cinikai, kaip ir tos valstybės, kurias jie kaltina korupcija, amoralumu ar žiaurumu. Ar šią mirtiną vakarietišką nuodėmę kada nors bus galima pamiršti, ją dovanoti nurašant į praeitį? – nežinau. 2022-ieji metai parodė, kad iki tikro nuoširdumo bei padorumo – dar labai toli.

Vokietijos kanclerio išdavystė

Būtent tokiu žvilgsniu vertinu Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo delsimą paremti Ukrainą moderniais Leopard 2 tankais. Man atrodo, jog Vokietijos politikas elgiasi gėdingai, bjauriai, neteisingai. Net jei rytoj ar poryt Vokietijos kancleris atsikvošės, šios nuodėmės jau niekad nenusiplaus. Nes kiekviena uždelsta diena – tai skaitlingos ukrainiečių netektys.

Olafas Scholzas. EPA – ELTA nuotr.

Visus Berlyno pasiteisinimus (vengia atominės tragedijos, neturi užtektinai ginkluotės, jau ir taip daug padeda ukrainiečių kariams, derina savo žingsnius su amerikiečiais, kaltina ukrainiečius korupcija) metu į šiukšlių kibirą. Vokietija neturi nė vieno bent kiek rimtesnio pasiteisinimo. Rusija senų seniausiai demonstravo agresyvumą. Tik kvailiai, idiotai ir Kremliaus agentai šito nematė. O kaip tuomet elgėsi Angela Merkel? Ji išsijuosusi griovė Vokietijos ginkluotąsias pajėgas: jos valdymo metais iš, regis, 26 stambių karinių junginių liko vos 6 ar 8 junginiai. Ponia Merkel savo kariuomenę sumažino beveik keturis sykius!

Puikiai prisimenu, kaip anuomet, būdamas jaunas žurnalistas, džiaugiausi, kai Lietuva sėkmingai įstojo į Europos Sąjungą ir NATO. Džiaugsmas liejosi per kraštus. Dabar puikiai matau, jog preteksto dideliems džiūgavimams nebuvo. Šios dvi organizacijos – labai gražios, puikios. Bet tik – šiltnamio sąlygomis. Užtenka Rusijai pradėt mojuoti savo kuokomis, ir europietiškos institucijos tampa bedantės, bailios, ištižusios.

Kai giliau žvelgiu vidun, matau vien klaidas ir klystkelius.

Europietiška korupcija

Štai Belgijos teismas atsisakė paleisti iš kardomojo kalinimo Graikijos europarlamentarę Evą Kaili, kuri viena iš svarbiausiųjų figūrų plačiai nuskambėjusioje Europos Parlamento korupcijos byloje.

Priminsiu: E. Kaili ir kiti trys sulaikytieji, įskaitant vieną, kuris tapo valstybiniu liudytoju, nes pripažino, kad skirstė kyšius, gautus iš Kataro ir Maroko, kaltinami korupcija. 44 metų buvusi žinių vedėja jau daugiau kaip mėnesį laikoma Belgijos areštinėje, nors ir pasisiūlė nešioti elektroninę sekimo apyrankę, jei bus laikinai paleista į laisvę iki teismo. Tačiau paskutiniojo teismo posėdžio metu Briuselio teisėjai paliko ją sulaikytą, nes prokurorai perspėjo, kad ji gali bandyti pabėgti, sunaikinti įrodymus arba susimokyti su kitais įtariamaisiais. E. Kaili suėmimo metu buvo EP vicepirmininkė, kaltinama gavusi dideles grynųjų pinigų sumas iš užsienio valstybių, norėjusių daryti įtaką EP pozicijoms ir gauti sau palankių sprendimų.

Kasparas Karampetianas ir Eva Kaili. Caliber.az foto montažas

Kad Europa demaskuoja savus kyšininkus, – puiku. Tačiau E. Kaili tema tarsi byloja, jog Europa mažai kuo skiriasi nuo tų šalių, kurias pastaruosius keletą dešimtmečių įkyriai kaltino korupcija. Pasipūtusi, išdidi Europa nurodinėjo kitoms šalims, kokius įstatymus šios privalo priimti, kokius saugiklius naudoti, kokias bausmes skirstyti. Dabar akivaizdu, jog pirmiausia derėtų apsišluoti savo kieme, ir tik po to – ieškoti svetimų nuodėmių. Lietuviai turi puikią patarlę: „Juokiasi puodas, kad katilas juodas“.

Tačiau net E. Kaili byloje europiečiai elgiasi ne iki galo nuosekliai. Kodėl nagrinėjami vien E. Kaili ryšiai su Kataru ir Maroku. Kodėl nuošalėje lieka armėniškoji linija? Juk ši moteris, dirbdama EP, pasižymėjo ir tuo, jog labai „myli Armėniją ir nekenčia Azerbaidžano“. Ji – viena iš tų 33-jų EP narių, kurie priklausė Draugystės su Armėnija grupei. Toji grupė pastaruosius kelerius metus vieną po kito kepė proarmėniškas ir antiazerbaidžanietiškas rezoliucijas, pareiškimus. Pavyzdžiui, 2020-ųjų rudenį, kai Azerbaidžanas nusprendė jėga susigrąžinti jam priklausantį Karabachą, E.Kaili savo socialinių tinklų paskyras  pavertė „fronto linija“, kur buvo žeriami nepagrįstai, nesąžiningai Azerbaidžaną kaltinantys pareiškimai, siunčiami įvykius iškreipiantys laiškai Europos Sąjungos vadovybei (Tarptautinė bendruomenė Karabachą laiko neatsiejama Azerbaidžano dalimi, tad, vadovaujantis ir sveika logika, ir tarptautine teise, azerbaidžaniečiai turi teisę susigrąžinti savo teritorijas; lygiai taip pat, kaip ir Ukraina, laisvindama savas žemes karinėmis, diversinėmis, politinėmis priemonėmis).

Įsidėmėtina ir tai, kad EP Draugystės su Armėnija grupė, kuriai priklausė E.Kaili, bičiuliavosi (bent iki paskutiniųjų įvykių) su Europos armėnų ir organizacijomis. Vienai iš armėniškųjų organizacijų vadovauja labai turtingas Kasparas Karampetianas.

Nejaugi Belgijos teisėsaugai neįdomu, kas tas paslaptingasis Kasparas Karampetianas? Beje, apie jį nerasite daug faktų. Žinoma tik tiek, kad vaikystė prabėgo Beirute, kur siautėjo teroristinių armėnų organizacijos ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun. Šiandien jis turi Graikijos pilietybę. Dažnai vieši Briuselyje. Belgijoje įsteigęs prabangių juvelyrinių parduotuvių, kurios prekiauja ne tik aukso, sidabro dirbiniais, bet ir deimantais. Dar žinoma, kad 2017-ųjų kovo mėnesį viename iš Strasbūro restoranų jis buvo pakvietęs papietauti keliolika EP narių. Keletas iš pietavusiųjų netrukus išsiruošė į Karabachą (aplenkdami Azerbaidžaną), kad „patys neva savo akimis pamatytų, kaip kenčia armėnai, baimindamiesi žiauraus Azerbaidžano atakų“.

Beje, pono K.Karampetiano šiandien ieško Azerbaidžano teisėsauga.  Paieška paskelbta 2018-aisiais. K.Karampetianas kaltinamas, kad 2014- 2018 metais neteisėtai siuntė Europos politikus į Karabachą (vadovaujantis tarptautine teise, visi, kurie nori įžengti į Karabachą, privalo gauti Azerbaidžano leidimą – azerbaidžanietiškąją vizą). Šį įstatymą K.Karampetianas ignoravo (į Karabachą siųsdavo Europos politikus iš Armėnijos pusės).

Tad, jei norime E.Kaili istoriją išnarplioti iki paskutiniojo siūlelio, turėtume atidžiai peržiūrėti ir jos entuziazmą ginant tarptautinėje arenoje nesąžiningai besielgiančią Armėniją. Kaip bežiūrėsi, Armėnija – agresorė. Visos draugystės su armėnų separatistais ir juos palaikančiomis įtartinomis europietiškomis organizacijomis Europos Parlamente turėtų būti smerkiamos.

Tačiau šią temą šiandien atidžiai nagrinėja, regis, tik Azerbaidžano spauda.

Švediška kvailystė

Kurdų karinė grupuotė

Kita europietiška nesąmonė, kurią užfiksavau, – Švedijoje. Prie Ankaros ambasados Stokholme buvo sudegintas Koranas – musulmonams šventa knyga. Keista, kad išsilavinusi Švedija nemato nieko blogo, kai viešai deginamos knygos. Juolab keista, jog išsilavinusi Švedija nesutrukdė prieš islamą nusiteikusiam politikui Rasmusui Paludanui viešai deginti Korano teisindamasi neva „plačia savo šalies žodžio laisvės samprata“. Tiesa, Švedijos politikai smerkė Koraną išniekinusį kraštutinių dešiniųjų pažiūrų aktyvistą. Tačiau tvirtino, jog būtent tokia „žodžio laisvės samprata“. O man atrodo, kad šiuo konkrečiu atveju teisesnis Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, įsitikinęs, jog Korano deginimas yra „neapykantos nusikaltimas“, jog „niekas neturi teisės tyčiotis iš šventųjų“.

Nesuprantu švedų net tada, kai jie leido Švedijoje gyvenantiems kurdams prie Stokholmo rotušės žemyn galva pakabinti R. T. Erdoganą vaizduojančią lėlę. Jei Turkijos prezidento iškamšą Švedijoje būtų išniekinę švedai, – būtų viena byla. Dabar gi įsidėmėkime: Turkijos prezidentą įžeidinėja ne švedai, o į Švediją atvykę kurdai. Įžeidinėja būtent tuo metu, kai Stokholmui verkiant reikia Turkijos pritarimo stojimui į NATO.

Kaip į tokius antiturkiškus, antimusulmoniškus išpuolius reaguoja oficialioji Ankara? Akivaizdu, jog turkai įsižeidę. Suprantama, jog Turkijoje reziduojantys švedų diplomatai buvo iškviesti pasiaiškinti dėl antiturkiškų išpuolių. Nenuostabu ir tai, kad Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas pareiškė: „Tegul Švedija nesitiki mūsų paramos siekdama įstoti į NATO“.

Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.

Tad kaip dabar bus, jei Turkija tikrai mirtinai supyko ir niekad niekaip nepritars Švedijos narystei NATO aljanse? Beje, nepritardama Turkija teisi: jei sėdime vienoje valtyje, privalome tarpusavy derinti savus interesus. Jei Švedijai nusispjauti į turkiškas problemas, turkai turi teisę nusispjauti į švediškas problemas. Turkai turi teisę pareikšti: „dabar švedus nuo galimos Rusijos agresijos tegul gina kurdai“.   

Visiems aišku, jog kurdai niekad negins Švedijos. Švedijos saugumas jiems tiek ir terūpi. Bet gal tai ir yra didžioji Kremliaus afera: kurdų pagalba Švediją sukiršinti su Turkija? 

Labai paprasta, genealu, jei naivieji švedai Rusijos žvalgybinėje operacijoje temato „žodžio laisvę“…

2023.01.24; 09:00

Rizika

Briuselis, sausio 19 d. (dpa-ELTA). NATO ginkluotųjų pajėgų Europoje vyriausiasis vadas mano, kad galima eskalacijos rizika dėl vakarietiškų kovinių tankų tiekimo Ukrainai yra suvaldoma.
 
„Ar galime suvaldyti riziką? Taip, visiškai“, – ketvirtadienį po NATO Karinio komiteto posėdžio Briuselyje spaudos konferencijoje sakė JAV generolas Christopheris Cavolis.
 
Taip jis leido suprasti, jog nemato didelio pavojaus, kad Rusija į vakarietiškų kovinių tankų tiekimą Ukrainai reaguotų kariniais smūgiais NATO valstybėms.
 
Paklaustas, kiek svarbus yra vakarietiškų tankų, pavyzdžiui, „Leopard 2“, perdavimas Ukrainai, komiteto pirmininkas Robas Baueris pabrėžė, jog tankai yra svarbi ginklų sistema, kad būtų galima įveikti rusus ir išvyti juos iš okupuotų teritorijų. „Rusai kovoja su tankais, todėl ir ukrainiečiams reikia tankų“, – teigė jis. Viena vertus, tankai esą reikalingi, kad Ukrainos pajėgos neatsiliktų nuo priešo. Antra vertus, jų reikia Rusijos užimtoms teritorijoms atsikovoti.
 
Dėl tolesnės karinės paramos Ukrainai penktadienį JAV karinių oro pajėgų bazėje Ramšteine tarsis dešimčių šalių gynybos ministrai. Labiausiai rūpimas klausimas – ar bus paskelbta apie tankų „Leopard 2“ perdavimą.
 
Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2023.01.20; 06:44

Valdemaras Rupšys – generolas leitenantas, Lietuvos kariuomenės vadas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Lietuvos kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys tvirtina, kad dabartinis NATO aljanso pajėgumo skaičiavimo bei planavimo pagrindas yra tai, jog Rusija tampa pagrindine grėsme. Pasak jo, šiuo metu Maskva yra esminė aljanso grėsmė, kita – tarptautinis terorizmas.
 
„Dabartinis Aljanso pajėgumo skaičiavimo arba planavimo pagrindas yra tai, kad Rusija išlieka grėsme. Ji ir ateityje bus grėsmė, tai tik rodo, kad mūsų NATO pajėgų planavimo ir plėtojimo principas daromas grėsmės pagrindu“, – trečiadienį LRT televizijai teigė V. Rupšys.
 
„Anksčiau, jeigu buvo rengiami planai ir pajėgumai NATO lygmeniu, kažkokie reikalavimai, nustatyti NATO strateginiuose štabuose, mes, NATO valstybės, priimdavome įsipareigojimus, parengdavome, paskui važiuodavome kažkur į misiją su tais pajėgumais ir atlikdavome savo užduotis. Dabar planavimas yra pagrįstas grėsmėmis ir Rusija yra pagrindinė grėsmė. Kita yra tarptautinis terorizmas. Tai turbūt visi NATO planai apie tai dabar ir kalba, kad Rusija – pirma grėsmė, antra yra tarptautinis terorizmas“, – pridūrė jis.
 
Kariuomenės vadas taip pat tikina, kad trečiadienį NATO kariuomenės vadų lygmeniu buvo aiškiai sutarta, jog neužtenka parašyti gražių planų. Anot jo, tam, kad planai būtų įgyvendinti, reikia turėti pajėgumų, todėl Lietuva, kaip valstybė, turi didinti karinį pajėgumą.
 
„Aiškiai sutarėme ir šiandien kariuomenės vadų lygmeniu, kad neužtenka parašyti gražių planų. Kad jie būtų įgyvendinti, reikia turėti pajėgumų, todėl mes, kaip valstybė, tikrai negalime manyti, kad tuos planus, kuriuos dabar parengėme, kažkas įgyvendins vietoj mūsų. Aišku kaip diena, kad mes patys turime turėti ir didinti savo karinį pajėgumą, turėti daugiau pajėgų, daugiau kariuomenės, daugiau šiuolaikinės ginkluotės“, – pabrėžė V. Rupšys.
 
Ignas Dobrovolskas (ELTA)
 
2023.01.18; 07:00

NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. EPA – ELTA nuotr.

Briuselis, sausio 15 d. (ELTA). Ukraina, pasak NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo, turi gauti ginklų, kurių jai reikia, kad laimėtų. „Esame lemiamame karo etape“, – sakė jis Vokietijos laikraščiui „Handelsblatt“. Karinė parama esą yra greičiausias kelias į taiką.
 
J. Stoltenbergas svarbiais pavadino pastaruosius sąjungininkų pažadus dėl sunkiosios karinės technikos perdavimo Ukrainai. „Tačiau jau artimoje ateityje tikiuosi daugiau“, – sakė jis. Sąjungininkų susitikime Ramšteine sausio 20 dieną esą turėtų būti priimta naujų sprendimų.
 
J. Stoltenbergas sakė, kad ir pasibaigus karui nesitiki santykių su Rusija normalizavimo, bent jau kol valdžioje bus Vladimiras Putinas. V. Putinas, anot jo, nori kitokios Europos. „Jis nori Europos, kurioje galėtų kontroliuoti kaimynus. Demokratiją ir laisvę jis laiko grėsme savo režimui“, – kalbėjo NATO vadovas.
 
Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2023.01.16; 08:00

Volodymiras Zelenskis. Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA foto

Lvivas, sausio 11 d. (ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis tikisi konkrečių NATO sprendimų dėl jo šalies narystės šių metų vasarą Vilniuje įvyksiančiame Aljanso viršūnių susitikime, praneša UNIAN.
 
„Dėl Vilniaus. Šiandien nebepakanka remti Ukrainą tik retorika apie atviras duris. To nepakanka mūsų valstybei motyvuoti, o jei konkrečiau – to nepakanka mūsų kariams motyvuoti“, – pareiškė jis trečiadienį per spaudos konferenciją Lvive, kurioje taip pat dalyvavo Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda.
 
Pasak V. Zelenskio, kandidatės į Europos Sąjungą statusas yra geras konkretaus Ukrainą motyvuojančio sprendimo pavyzdys.
 
„Reikia judėti į priekį. Sprendimas bus priimtas Vilniuje. Mes labai tikimės ryžtingų žingsnių. Mes tikimės kažko daugiau nei atviros durys.
Tokie dalykai motyvuoja. Kaip, pavyzdžiui, kandidatės į ES statusas. Tai rodo, kad mūsų nemaitina pažadais, kad mus tikrai laiko lygiais tarp lygių. Dialogo dėl stojimo į ES pradžia šiais metais skatina kovoti. Taip pat, kaip ir žingsniai į priekį Vilniaus viršūnių susitikime“, – pareiškė Ukrainos prezidentas.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2023.01.12; 09:00

Mevlüt ÇAVUŞOĞLU – Turkijos užsienio reikalų ministras

Ankara, gruodžio 22 d. (dpa-ELTA). Turkija teigia, kad derybos dėl Švedijos paraiškos įstoti į NATO dar toli gražu nebaigtos ir kad reikia imtis tolesnių veiksmų solidarizuojantis su Ankara dėl kovos su terorizmu.
 
Švedija padarė pažangą vykdydama Turkijos reikalavimus, grindžiamus vasarą pasirašytu memorandumu, sakė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavusoglu ketvirtadienį Ankaroje surengtoje bendroje spaudos konferencijoje su kolega iš Švedijos Tobiasu Billströmu.
 
Tačiau jis pridūrė: „Nepasiekėme net pusiaukelės, esame dar tik pradinėje stadijoje“.
 
Švedija ir kaimyninė Suomija gegužės mėnesį pateikė prašymą dėl narystės NATO, susirūpinusios savo saugumu po Rusijos invazijos į Ukrainą. Tačiau Turkija iki šiol blokuoja jų stojimą, motyvuodama tariama parama grupuotėms, kurias Ankara vadina teroristinėmis.
 
Birželio susitarime abi Šiaurės šalys, be kita ko, įsipareigojo sustiprinti kovą su terorizmu ir atnaujinti gynybos įrangos pardavimą Ankarai.
 
„Švedija laikosi savo pažadų. Į susitarimą žiūrime rimtai“, – sakė T. Billströmas, turėdama omenyje neseniai padarytus įstatymų pakeitimus, kuriais siekiama sustiprinti kovą su terorizmu.
 
Atskirai Ankara reikalauja išduoti dešimtis įtariamųjų terorizmu, įskaitant Švedijoje gyvenantį turkų žurnalistą Bülentą Kenesą. Švedijos Aukščiausiasis Teismas pirmadienį užblokavo B. Keneso išsiuntimą.
 
Teismo sprendimas „rimtai užnuodijo… nuoširdžias“ derybas su Švedija, pridūrė M. Çavusoglu, tačiau nedetalizavo.
 
Živilė Aleškaitienė (DPA)
 
2022.12.23; 00:05

Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis tikina, kad NATO Aljanso šalys turi priimti lemiamą sprendimą dėl tolimesnės karinės paramos Ukrainai. Lietuvos diplomatijos vadovas pabrėžia, kad Kyjivas ne kartą išsakė poreikį gausesnei Vakarų paramai ginkluote, kurios sąjungininkės turi ir galėtų perduoti ukrainiečiams, tačiau vis dar dvejoja.
 
„Priėjome tašką, kai turime arba reikšti užuojautą, rodyti nerimą, siųsti viltis ir maldas vyrams ir moterims fronte, kurie, taip, jie šals, bus įstrigę sušalusiame purve (…), arba galime perduoti tai, ko jie prašo. Pagrindinis dalykas – tai koviniai tankai. Esmė tokia, kad NATO jų turi apsčiai. Taip pat ir amunicijos, reikalingos koviniams tankams. Ekspertai sako, kad tai galėtų pakeisti dabartinę situaciją – ypač, jeigu tankai būtų perduodami dabar, kol žemė yra įšalusi. Vadinasi, jie galėtų veikti laisviau“, – trečiadienį „Bloomberg“ žurnalistei Bukarešte vykusiame NATO užsienio reikalų ministrų susitikime sakė G. Landsbergis.
 
„Jeigu kalbame, vėluojame, neapsisprendžiame ir perduodame tankus vėliau, pavasarį – tada jie bus mažiau naudingi“, – pabrėžė jis.
Klausiamas, ar NATO parama Ukrainai stringa dėl baimės, jog konfliktas eskaluosis, ministras teigė, kad Aljansui koją kiša aiškaus supratimo, koks turėtų būti galutinis Vakarų tikslas, stoka.
 
„Manau, kad nebuvo labai aiškaus supratimo, ką laikome galutiniu tikslu“, – svarstė jis.
 
„Ukrainai – tai visos savo teritorijos, kartu ir Krymo, susigrąžinimas“, – pažymėjo G. Landsbergis.
 
ELTA primena, kad šią savaitę užsienio reikalų ministras dalyvavo NATO užsienio reikalų ministrų susitikime Bukarešte, Rumunijoje.
 
Susitikimo metu ministrai aptarė Rusijos agresiją Ukrainoje, NATO paramą Ukrainai, Kinijos keliamus iššūkius ir sąjungininkų atsparumo stiprinimą. Bukarešte surengta sesija su Ukrainos užsienio reikalų ministru Dmytro Kuleba ir Europos Sąjungos (ES) užsienio politikos vadovu Josepu Borrelliu, kurios metu aptart Ukrainos poreikiai, siekiant apsiginti nuo Rusijos, bei ilgalaikė sąjungininkų parama.
 
Augustė Lyberytė (ELTA)
 
2022.12.02; 07:02

V. Zelenskis kreipėsi į NATO Parlamentinę Asamblėją: padėkite mums apsaugoti mūsų atomines elektrines. EPA-ELTA nuotr.

Madridas, lapkričio 21 d. (ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pirmadienį kreipdamasis į Madride šiuo metu vykstančią NATO Parlamentinės Asamblėjos metinę sesiją paprašė pagalbos apsaugant jo šalies atomines elektrines nuo Rusijos sabotažo, praneša „Sky News“.
 
Kyjivas prieš tai jau ne kartą metė kaltinimus Maskvai apšaudant Zaporižios atominę elektrinę. Pastarąjį kartą šiam objektui smūgiuota praėjusį savaitgalį.
 
Nuotoliniame kreipimesi V. Zelenskis paragino NATO šalis veikti. „Visi esame suinteresuoti, kad mūsų branduoliniuose objektuose nebūtų jokių pavojingų incidentų“, – tvirtino V. Zelenskis. Jis pridūrė, kad reikia „garantuotos apsaugos nuo Rusijos sabotažo“.
 
Pakartotiniai smūgiai prieš Zaporižios AE kursto būgštavimus dėl ten galinčios kilti branduolinės katastrofos. Ši jėgainė yra didžiausias tokio tipo objektas visoje Europoje.
 
Lina Linkevičiūtė (ELTA)
 
2022.11.12; 06:45

Briuselis, lapkričio 16 d. (AFP-ELTA). NATO vadovas Jensas Stoltenbergas trečiadienį surengs skubius pokalbius su Aljanso ambasadoriais dėl pražūtingo sprogimo Lenkijoje, antradienį pranešė atstovė.
 
„Generalinis sekretorius rytoj vadovaus NATO ambasadorių nepaprastajam susitikimui šiam tragiškam incidentui aptarti“, – sakė NATO atstovė Oana Lungescu.
 
Viljama Sudikienė (AFP)
 
2022.11.16; 05:38

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu. EPA – ELTA foto

Ankara, lapkričio 3 d. (ELTA). Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu nesutinka su NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo vertinimu, kad Suomija ir Švedija įvykdė visus reikalavimus dėl stojimo į NATO.
 
Turkijos diplomatijos vadovas tai pareiškė ketvirtadienį per spaudos konferenciją su J. Stoltenbergu, praneša portalas „eurointegration“.
 
„Madride su generalinio sekretoriaus pagalba mes pasirašėme memorandumą. Mes jį pasirašėme ne tik tam, kad pakviestume šias šalis į NATO. Mes pasirašėme memorandumą, kad aiškiai užfiksuotume visus žingsnius, būtinus stojimui. Ir kai kurie iš šių žingsnių nebuvo žengti“, – teigė Turkijos URM vadovas.
 
Pasak M. Çavuşoğlu, Ankara yra viena aktyviausių Aljanso plėtros šalininkių ir tikisi aktyvesnių Stokholmo ir Helsinkio žingsnių kovoje su terorizmu. Tai bus svarstoma susitikimuose su Švedijos ir Suomijos atstovais, pridūrė jis.
 
„Su Suomija mes turime ne tiek jau daug problemų. Mes žinome, kad dvi šalys nori prisijungti prie Aljanso kartu. NATO taip pat laiko svarbiu jų stojimą vienu metu, mes irgi to norėtume. Tikimės, kad naujoji Švedijos vyriausybė imsis konkretesnių priemonių“, – pažymėjo Turkijos užsienio reikalų ministras.
 
Kaip žinoma, iki šiol iš visų NATO šalių Suomijos ir Švedijos narystei Aljanse nepritarė tik Turkija ir Vengrija.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2022.11.04; 09:07

Asta Skaisgirytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Prezidento vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė teigia, kad Rusijai panaudojus branduolinį ginklą – NATO atsakas būtų karinis.
 
„Tai reiškia, kad bus karinis atsakas ir tai jau bus labai rimtas atsakas. Todėl Rusija yra kviečiama pagalvoti labai gerai, ar tikrai verta net ne tik panaudoti, bet ir grasinti branduoliniu ginklu“, – „Žinių radijui“ antradienį teigė A. Skaisgirytė.
 
„Tai yra rimtas grasinimas, jis priimamas rimtai, tokiais grasinimais nėra juokaujama, todėl, žinoma, kad atsakas iš aljanso pusės turės būti“, – pridūrė ji.
 
Apie galimybę Lenkijoje dislokuoti branduolinį ginklą rimtos diskusijos nebuvo
 
A. Skaisgirytė sureagavo ir į pastaruoju metu viešoje erdvėje pasklidusias kalbas apie diskusiją Lenkijoje dislokuoti branduolinį ginklą, siekiant atgrasinti Rusiją. Visgi prezidento patarėja tikina, kad jos žiniomis apie tokią galimybę nebuvo rimtai diskutuota.
 
„Ta diskusija, kiek žinau, labai rimtai nevyko. Gal buvo tik keletas pareiškimų spaudoje, tačiau giluminė diskusija nevyko. Čia gal reiktų atkreipti dėmesį į tai, tam kad būtų atgrasoma branduoliniais ginklais, tai nebūtina tuos branduolinius ginklus turėti ant savo žemės. Raketos gali pasiekti taikinius labai tolimu atstumu ir ar jos būtų dislokuotos Vokietijoje, ar Lenkijoje nebūtų gal labai didelio skirtumo“, – sakė A. Skaisgirytė.
 
NATO būstinė Briuselyje

„Tai vėlgi šios diskusijos galbūt ir vystysis, bet vėlgi, kol kas dar nesame toje fazėje, kad apie tai būtų rimtai kalbama“, – pažymėjo ji.
 
Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda spalio mėnesį teigė, kad Lenkija norėtų dalyvauti Branduolinio dalijimosi programoje. Pasak jo, apie tokią galimybę buvo kalbėta su JAV lyderiais.
 
ELTA primena, kad 14 NATO valstybių narių ginkluotosios pajėgos pirmadienį pradėjo kasmetines pratybas, per kurias imituojama, kaip, panaudojant branduolinius ginklus, galima apginti aljanso teritoriją.
 
Pratybose, pavadintose „Tvirtas vidurdienis“ (Steadfast Noon), dalyvauja iki 60 orlaivių, įskaitant naikintuvus, žvalgybinius ir degalų papildymo lėktuvus, taip pat tolimojo nuotolio bombonešiai B-52 iš JAV, kurie atskris iš Šiaurės Dakotos, praneša NATO.
 
ES užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis pastarąją savaitę perspėjo Maskvą, kad jos pajėgos sulauks Vakarų karinio atsako ir bus „sunaikintos“, jei prezidentas Vladimiras Putinas panaudos branduolinį ginklą prieš Ukrainą.
 
Gailė Jaruševičiūtė-Mockuvienė (ELTA)
 
2022.10.18; 00:30

V. Putinas – Kremliaus išsigimėlis. EPA-ELTA nuotr.

Vašingtonas, spalio 1 d. (AFP-ELTA). Prezidentas Joe Bidenas penktadienį pareiškė, kad JAV ir NATO nebijo Rusijos prezidento Vladimiro Putino bauginimų, ir perspėjo, jog Vakarų Aljansas gins „kiekvieną centimetrą“ savo teritorijos. „Amerika ir jos sąjungininkės nebus įbaugintos“, sakė jis Baltuosiuose rūmuose, V. Putinas „mūsų neišgąsdins“.
Joe Bidenas. EPA-ELTA nuotr.
 
Po to J. Bidenas tiesiogiai kreipėsi į Kremliaus lyderį, pirštu durdamas tiesiai į televizijos kamerą ir perspėdamas dėl bet kokios atakos prieš NATO teritoriją. „Amerika yra visiškai pasirengusi kartu su mūsų NATO sąjungininkėmis ginti kiekvieną NATO teritorijos centimetrą, – sakė jis. – Pone Putinai, nesupraskite klaidingai, ką sakau, – kiekvieną centimetrą“.
 
J. Bidenas kalbėjo netrukus, kai V. Putinas vadovavo ceremonijai Maskvoje, per kurią paskelbė, kad Rusija aneksuoja dar keturis Ukrainos regionus nepaisant to, jog Vakarų apginkluota Ukrainos kariuomenė toliau kaunasi atgaudama jų kontrolę. V. Putinas ir daugybė jo šalininkų leido suprasti, kad paskelbus, jog Ukrainos regionai dabar priklauso Rusijai, Kremlius galėtų teisėtai griebtis branduolinių ginklų, kad apgintų, jo teigimu, Rusijos teritoriją.
 
J. Bideno teigimu, per penktadienio ceremoniją V. Putinas siekė pademonstruoti jėgą, bet vietoj to parodė, kad „jam sunku“. J. Bidenas taip pat paminėjo penktadienį Kongrese vykusį balsavimą dėl dar 12,3 mlrd. dolerių karinės pagalbos Ukrainai ir sakė, jog ir toliau „laikysis šio kurso“. „Mes ir toliau tieksime karinę techniką, kad Ukraina galėtų apginti save ir savo teritoriją bei laisvę“.
 
Kalbėdamas apie paslaptingus sprogimus „Nord Stream“ gamtinių dujų vamzdyne iš Rusijos į Vakarų Europą, J. Bidenas pakartojo kitų Vakarų lyderių teiginį, jog tai „tyčinis sabotažo veiksmas“. Jis neatskleidė, kas, JAV manymu, surengė ataką, tačiau Rusijos kaltinimus, jog su tuo susijęs Vašingtonas, apibūdino kaip „dezinformaciją ir melą“.
 
„Dirbsime su sąjungininkėmis, kad išsiaiškintume, kas tiksliai įvyko“, – sakė jis žurnalistams. „Atėjus laikui, kai viskas nurims, pasiųsime narus ištirti, kas tiksliai atsitiko“, – sakė J. Bidenas. „To dar tiksliai nežinome“, – kalbėjo jis ir pridūrė, kad Jungtinės Valstijos jau bendradarbiauja su sąjungininkėmis „stiprindamos šios ypatingos svarbos infrastruktūros apsaugą“.
 
Viljama Sudikienė (AFP)
 
2022.10.02; 02:00

Prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA – ELTA foto

Kyjivas, rugsėjo 30 d. (ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis penktadienį pareiškė, kad Ukraina pateiks oficialią paraišką dėl narystės NATO pagreitinta tvarka.
 
„De facto mes jau esame NATO nariai. De facto jau įrodėme, kad atitinkame Šiaurės Atlanto aljanso standartus“, – tviteryje jo žodžius citavo „Kyiv Independent“. – Šiandien Ukraina prašo tai padaryti de jure. Pagreitinta tvarka“.
 
Savo kalboje V. Zelenskis teigė, kad Ukraina yra pasirengusi taikos deryboms su Rusija, bet su kitu Rusijos prezidentu.
 
Ukraina siūlė Rusijai „susitarti dėl sambūvio lygiomis, sąžiningomis, garbingomis ir teisingomis sąlygomis“, tačiau tai neįmanoma su „šiuo Rusijos prezidentu“, – sakė V. Zelenskis. – Esame pasirengę dialogui su Rusija, bet su kitu Rusijos prezidentu”.
 
V. Zelenskio vaizdo kreipimasis paskelbtas po to, kai Maskvoje įvyko ceremonija, per kurią Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė apie keturių Ukrainos regionų aneksiją.
 
„Kyiv Independent“ praneša, kad NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas penktadienį 19 val. (Lietuvos laiku) rengia spaudos konferenciją.
 
Živilė Aleškaitienė (ELTA)
 
2022.10.01; 03:00

NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. EPA – ELTA nuotr.

Briuselis, rugsėjo 30 d. (AFP-ELTA). NATO penktadienį pasmerkė Rusijos įvykdytą keturių Ukrainos regionų aneksiją ir perspėjo Maskvą dėl „sunkių pasekmių“, jei ji panaudos branduolinius ginklus kare prieš Kyjivą.
 
„Šis teritorijų užgrobimas yra neteisėtas. NATO sąjungininkės nepripažįsta ir nepripažins nė vienos iš šių teritorijų Rusijos dalimi“, – pareiškė NATO vadovas Jensas Stoltenbergas po prezidento Vladimiro Putino pareiškimo.
 
J. Stoltenbergas išliko santūrus ir nepareiškė savo nuomonės dėl Ukrainos paskelbto noro pagreitinta tvarka prisijungti prie Vakarų aljanso, primindamas, kad sprendimui dėl narystės NATO reikia visų 30 sąjungininkių sutarimo, ir ragindamas sutelkti dėmesį į pagalbą Kyjivo karo veiksmams.
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2022.10.01; 02:00

NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. EPA – ELTA nuotr.

Briuselis, rugpjūčio 17 d. (dpa-ELTA). NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas ragina Kosovą ir Serbiją deeskaluoti tarpusavio konfliktą.
 
„Raginu visas puses būti santūrias ir vengti smurto“, – pareiškė jis Briuselyje spaudos konferencijoje su Serbijos prezidentu Aleksandru Vučićiumi. Nors padėtis vietoje pagerėjo, tačiau esą pirmiausiai Belgrado ir Prištinos atsakomybė yra užkirsti kelią naujai eskalacijai.
 
Tačiau kartu J. Stoltenbergas pareiškė, kad NATO misija KFOR“ bet kuriuo metu yra pasirengusi įsikišti, jei kils grėsmė stabilumui. Nuo 1999 metų Kosove dislokuotą apsaugos dalinį sudaro beveik 4 000 karių.
 
Įtampa tarp Serbijos ir Kosovo paaštrėjo prieš maždaug dvi savaites. To priežastis buvo naujos įvažiavimo taisyklės serbams, kurias norėjo įvesti Kosovas. Spaudžiant JAV ir ES, jų įvedimas mėnesiui atidėtas.
 
ES užsienio reikalų įgaliotinis Josepas Borrellis šį ketvirtadienį pakvietė pokalbių A. Vučićių ir Kosovo ministrą pirmininką Albiną Kurtį. J. Stoltenbergas pareiškė raginąs visas puses būti lanksčias ir konstruktyvias.
 
Tačiau A. Vučićius pareiškė, kad tikisi sunkių pokalbių. „Mes nesutariame beveik jokiais klausimais“, – sakė jis. Kartu prezidentas atmetė kaltinimus, kad Serbija kišasi į daugiausiai etninių serbų gyvenamą šiaurinę Kosovo dalį. „Mes nieko neprovokavome“, – patikino jis. A. Vučićius pateikė sąrašą su „provokacijomis“, kurias Kosovo institucijos įvykdė prieš serbų mažumą.
 
Šiandien beveik vien albanų gyvenamas Kosovas iki 1999 metų priklausė Serbijai. Po ginkluoto Kosovo albanų sukilimo NATO oro antskrydžiais privertė Serbijos valstybę pasitraukti. Nuo 1999 metų iki 2008-ųjų provincija buvo valdoma JT laikinosios administracijos.
 
Serbija nepripažįsta Kosovo 2008 metais paskelbtos nepriklausomybės.
 
Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2022.08.18; 07:25

 Trečiadienį parlamentarai neeilinėje Seimo sesijoje balsuos dėl Suomijos ir Švedijos stojimo į NATO protokolų ratifikavimo. Tam, kad šios šalys galėtų tapti visavertėmis Aljanso narėmis, pritariamąjį žodį dar turi tarti visų 30 NATO šalių narių parlamentai.
 
Švedijos ir Suomijos narystės NATO dokumentų ratifikavimui jau pritarė Kanada, Danija, Norvegija, Islandija, Estija, Jungtinė Karalystė, Albanija, Lenkija, Vokietija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Bulgarija, Latvija, Slovėnija bei Kroatija.
 
Lietuvos politikai akcentuoja, kad, atsižvelgiant į Švedijos ir Suomijos turimus karinius pajėgumus, aukštus demokratijos standartus ir aukštą sąveikumo su NATO lygį, šalių narystė NATO sustiprins ne tik saugumą regione, bet ir visą Aljansą.
 
Nepaisant prasidėjusio ratifikavimo proceso, esama būgštavimų, kad žalią šviesą šių šalių narystei ne iš karto uždegs Turkijos parlamentas, nors su Ankara buvo sudarytas principinis susitarimas dėl jos anksčiau išsakytų prieštaravimų.
 
2014 metais Suomijai ir Švedijai už indėlį į NATO operacijas ir kitas veiklas buvo suteiktas Sustiprintų galimybių partnerių statusas, kuris leidžia dar labiau gilinti politinį ir praktinį bendradarbiavimą. 2022 m. gegužės 18 d. Suomija ir Švedija, atsižvelgdamos į saugumo situacijos pokyčius po Rusijos agresijos prieš Ukrainą, pateikė oficialias paraiškas prisijungti prie NATO.
 
Rugilė Augustaitytė (ELTA)
 
2022.07.20; 00:30

 

TURKIJOS RESPUBLIKOS AMBASADORIUS GÖKHAN TURAN

Su TURKIJOS RESPUBLIKOS ambasadoriumi GÖKHAN TURAN 6-ųjų LIEPOS 15-osios bandymo surengti perversmą metinių proga kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais, Turkija buvo viena iš pirmųjų šalių, atidariusių reziduojančią ambasadą Vilniuje. Tiesą sakant, kai Turkija 1992-aisiais atidarė ambasadą Vilniuje, tai buvo pirmoji ir vienintelė Turkijos ambasada nepriklausomybę atkūrusiose Baltijos šalyse. Turkijos ambasados Estijoje ir Latvijoje buvo įkurtos žymiai vėliau.

Moderniais laikais mūsų pirmasis diplomatinis susitarimas buvo Draugingumo sutartis, sudaryta 1930 m. rugsėjo 17 d., po kurios sekė Turkijos niekada nepripažintos sovietų okupacijos periodas. Tad Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pripažinimas buvo natūralus žingsnis. Techniškai diplomatiniai santykiai tarp šių šalių buvo užmegzti 1991 m. rugsėjo 3 d. Iš tiesų mes turime unikalią ryšių su Turkijos tauta istorija. Reikia prisiminti, kad Turkijos ir Lietuvos santykiai siekia dar Osmanų Imperijos ir Abiejų Tautų Respublikos laikus, kai šios valstybės dalijosi siena, turėjo prekybos susitarimus ir siekė strateginio tikslo išlaikyti galios balansą Rytų Europos ir Juodosios jūros regione.

Kaip draugai, o šiandien ir kaip sąjungininkai, mes turime suprasti vieni kitus. Tad būtų tinkama pripažinti, kad ši diena prieš šešerius metus tapo svarbia data Turkijos tautos istorijoje, kai buvo surengtas bandymas įvykdyti perversmą prieš jos demokratiją ir išrinktą to meto vyriausybę.

-Lietuvos skaitytojų aiškumui, gal galite paaiškinti, kas tiksliai įvyko Turkijoje prieš šešerius metus, 2016 m. liepos 15 d.?

-Klastingas bandymas įvykdyti perversmą, kuris taikėsi į Turkijos demokratiją, įvyko 2016 m. liepos 15 d. Perversmo bandymas, surengtas grupės karininkų, kurie buvo Fethullah Teroro Organizacijos (FETO) nariai ar su ja susiję, kėsinosi nužudyti Prezidentą Erdoğaną ir pakeisti konstitucinę tvarką bei parlamentinę demokratiją į karinę chuntą.

Po Liepos 15-osios nakties, FETO nariai surengė puolimą prieš Turkijos demokratiją, kitą rytą atsibudusi Turkija išvydo tragišką vaizdą.  Tai, kas įvyko, buvo siaubo naktis aršiai tratant sraigtasparnių, tankų ir F-16 naikintuvų ginkluotei. Šie įvykiai nusinešė 251 gyvybę. Daugiau nei 2500 žmonių buvo suluošinti ar sužeisti. Perversmo vykdytojai, tarp kitų įvairių vietų, bombardavo Turkijos Parlamentą, užpuolė Prezidentūros kompleksą, policijos būstinę ir Nacionalinę žvalgybos organizaciją (NŽO), taikėsi į kai kurias žiniasklaidos priemones ir Turkijos palydovinių ryšių centrą (Turksat).

Tačiau dešimtys tūkstančių beginklių civilių išėjo į Turkijos miestų gatves apginti Turkijos demokratijos bei jos teisėtai išrinktos vyriausybės ir aiškiai pasipriešino perversmo sąmokslininkams. Dėka epiško tautos pasipriešinimo, taip retai matomo pasaulio istorijoje, bandymas įvykdyti perversmą buvo ryžtingai atremtas.

Tai buvo labiausiai organizuotas teroristinis išpuolis ir kruviniausias bandymas įvykdyti perversmą, su kuriuo Turkija yra susidūrusi. Tuometinis JAV Viceprezidentas Joe Bidenas, lankydamasis Turkijoje po Liepos 15-osios perversmo bandymo, pavadino jį ‘Turkijos Rugsėjo 11-ąja”.

Tam, kad suprastume tai, reikia įsivaizduoti Lietuvos naikintuvus bombarduojant Seimą, JAV karinius lėktuvus metant bombas ant Kapitolijaus kalvos ar Vokietijos Oro pajėgas taikantis į Bundestagą, kol sraigtasparniai šaudo į minias žmonių, susirinkusių priešais Prezidentūrą. Štai kas iš tiesų įvyko Turkijoje tą kraupią naktį.

Kiek asmenų dalyvavo šiame bandyme įvykdyti perversmą?

-Daugiau nei 10 tūkstančių kariškių ir civilių FETO organizacijos narių, 35 kariniai lėktuvai, 74 tankai, 246 šarvuoti automobiliai, 3 kariniai laivai, 3992 ginklai ir 37 kariniai sraigtasparniai dalyvavo ir suvaidino vaidmenį perversmo bandyme.

Mūsų Parlamentas, Prezidentūra ir policijos būstinė buvo apšaudomi, tuo metu turkai susirinko gatvėse ir stojo prieš tankus. Turkijos prokurorai nedelsiant pradėjo dirbti ir greitai iškilo nepaneigiami įrodymai, vedantys link Fethullah Teroro Organizacijos (FETO) – pavojingos slaptos grupės Turkijoje ir kitose šalyse, kurią pastaruosius 40 metų augino Fethullah Gülenas. Šiandien Gülenas gyvena Saylorsburge, Pensilvanijoje.

-Kas stovėjo už Liepos 15-osios bandymo įvykdyti perversmą?

-Teismų metu gauti nepaneigiami įrodymai atskleidė, kad už šio išdavikiško bandymo įvykdyti perversmą stovėjo FETO organizacija. Šie svarbūs įrodymai apima audio ir video įrašus iš pervesmo bandymo nakties, susirašinėjimą tarp sąmokslininkų, kitą informaciją bei dokumentus, sulaikytų perversmo sąmokslininkų prisipažinimus ir liudijimus.

-Kas yra FETO ir kokia yra šios organizacijos esmė, kurią pašaliniam žmogui gali būti sunku suprasti?

– Spręsti apie FETO veiksmus vien iš to, kas įvyko Liepos 15-ąją, būtų nepakankama. Liepos 15-osios naktį įvykdyti nusikaltimai tebuvo ledkalnio viršūnė.

Karinis perversmas Turkijoje žlugo

FETO yra ginkluota kulto organizacija, sudaryta fanatiškų žmonių, vykdančių vedlio Fethullah Güleno nurodymus. Jis yra šios slaptos, nusikalstamos ir teroristinės organizacijos vadinamasis ‘mesijas’ lyderis. FETO globalus išsikerojimas, ambicijos ir metodai neturi precedento. Lyderis Gülenas yra Vidaus reikalų ministerijos labiausiai ieškomų asmenų sąrašo raudonojoje kategorijoje. 

Viskas prasidėjo po labdaringo švietimo priedanga 1970-aisiais. Fethullah Gülenas ir jo sekėjai prisistatydavo kaip „nekaltas“ švietimo judėjimas, kuomet jie pradėjo mokyklų steigimo Turkijoje ir vėliau kitur pasaulyje kampaniją. Savo galios viršūnėje jie valdė tūkstančius mokyklų Turkijoje ir daugiau kaip aštuonis šimtus švietimo įstaigų pasaulyje. Jų paplitimas buvo beprecedentis.

Dabar mes suprantame, kad tai buvo pirmasis infiltracijos kampanijos žingsnis, kuriame vaikai ir jų tėvai buvo įtraukti naudojant nekaltai atrodantį geresnio išsilavinimo bei gero darbo pažadą. Šie vaikai buvo išleisti į mokyklą su akademine ir finansine parama ir buvo stipriai indoktrinuoti. Jie tapo Fethullah Güleno, kuris save vadina ‘Išrinktuoju’, klausimų nekeliančiais pėstininkais. Tikslas buvo sugriauti Turkijos valstybės demokratijos pagrindus ir įkurti naują anti-demokratinę valstybę su absoliučia Güleno valdžia. Jo mokiniai buvo įtikinti, kad siekdami savo pagrindinio tikslo – perimti valstybės kontrolę, jie turėtų slėptis ir būti labai atsargūs, taip pat, kad jiems leidžiama laužyti visas etines bei religines taisykles ir principus. Savo struktūroje skirdama didelį dėmesį konfidencialumui ir vadindama tai ‘atsargos priemone’, ši organizacija, siekdama slaptumo, suteikia savo nariams ‘kodinius vardus’, atskirus nuo jų tikrųjų vardų. Dėl to tai yra unikali ir savotiška ginkluota teroristinė organizacija, kurios net žemiausio rango nariai pažįsta vienas kitą kodiniais vardais ir kuri yra sudaryta ląstelių struktūros principu.

Buvo vykdomi masiniai sukčiavimai atrankose, siekiant infiltruotis į svarbias valstybines pozicijas, pavyzdžiui, policijos departamentuose ir karo mokyklose.

Augant galiai, ši organizacija ėmėsi globalios mesijiškos misijos, vaizduodama Fethullah Güleną kaip ‘Visatos Imamą’.

Už viso to stovintis nusikalstamas sindikatas sukūrė ir valdė integruotą sistemą, kuri pasirūpindavo verbavimu per mokyklas,  finansavimas buvo užtikrinamas per holdingo įmones ir dažnai gero siekiančių verslo atstovų aukas. Grupė pasinaudojo netinkama patikrinimų ir reguliavimo sistema siekdama savo tikslų. Ši organizacija taip pat steigė žiniasklaidos priemonės, siekama paveikti visuomenės nuomonę už ar prieš bet kurį asmenį, grupę ar idėją. Su daugybe žmonių Turkijoje, kurie suprato, kokia tai organizacija, buvo psichologiškai ir socialiai susidorota per šias žiniasklaidos priemones. Per šias žiniasklaidos priemones buvo vykdomos susidorojimo kampanijos prieš žurnalistus, akademikus, biurokratus ir karininkus, kurie joms oponavo ar bandė atskleisti tiesą apie jas.

Turkijos teisminės institucijos priėmė daugybę nuosprendžių prieš šios nusikalstamos organizacijos narius dėl įvairių nusikalstamų veikų, kaip kad neteisėtas pasiklausymas, įkalčių klastojimas ir neteisėti sulaikymai tų, kurie oponavo šiai organizacijai. Tebevykstantys bei pasibaigę tyrimai, baudžiamieji persekiojimai ir teismai parodė, kad Fethullah Gülenas yra FETO ginkluotos teroristinės organizacijos administratorius ir vadeiva, ir kad jis įsakė surengti perversmą.

Kai Turkijos vyriausybė suprato, kas iš tiesų vyko, pradėti būtini teisiniai veiksmai prieš FETO. Visų pirma buvo svarbu atskleisti jų slaptas ryšių sistemas.

Liepos 15-oji buvo suplanuota tuo metu, kai Turkijos vyriausybė atskleidė ir įvardijo daugumą vadinamųjų kariškių, kurie iš tikrųjų buvo FETO nariai, ir ruošėsi juos atleisti. Kitaip tariant, tai buvo ir beviltiškas paskutinis FETO žingsnis – bandymas išlaikyti savo įtaką ir kontrolę Turkijoje.

Ginkluotas bandymas įvykdyti perversmą Liepos 15-ąją nenuginčijamai parodė, kad FETO yra vienas didžiausių pavojų demokratinei valdžiai.

Jų buvimas ir veikimo būdas yra toks pats tiek švietimo, tiek nevyriausybinių organizacijų, vietino verslo srityse visame pasaulyje. Mes manome, kad siekdami infiltruotis ir plėsti savo pasaulinę ekonominę bei politinę įtaką, jie kelia tiesioginę saugumo grėsmę bet kuriai šaliai, kurioje jie veikia per susijusius asmenis ir institucijas. Lietuva nėra išimtis. Turkija ir toliau aiškins ir įspės draugus bei sąjungininkus pasaulyje būti atsargiems dėl piktavališkų ir pragaištingų šios organizacijos veiksmų.

-Kokių žingsnių Turkija ėmėsi prieš šią organizaciją, siekdama išsaugoti savo demokratiją ir stabilumą?

-Pastaruosius šešerius metus, kova prieš FETO tiek Turkijos viduje, tiek už jos ribų buvo vienas pagrindinių mūsų vyriausybės prioritetų.  Turkijoje mūsų pastangos remiasi trimis gairėmis:

Pirmiausia, remiantis teisės viršenybės principu, Liepos 15-osios perversmo bandymo vykdytojai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Atitinkamos valdžios institucijos vis dar vykdo keletą teisminių procesų, o FETO tyrimai mūsų šalyje tęsiami.

Antra, atskleista FETO organizacinė struktūra vyriausybinėse institucijose; prieš jos narius buvo pradėtos administracinės ir teisminės procedūros, tokiu būdu „paraleli valstybės struktūra“ buvo sugriauta.

Trečia, be vyriausybinių institucijų,  FETO bandymai išplisti visose ekonomikos srityse per savo priedangos bendroves, ypač švietimo, žiniasklaidos ir bankų sektoriuose, buvo sužlugdyti.

Nuotraukos, pasakojančios apie 2016-ųjų liepos 15-osios įvykius Turkijoje. Žurnalas „July15. Coup attempt in Turkey and peoples victory”.

Tuo tarpu FETO labai pasikeitė. Turkijoje praradusi savo stuburą, ši organizacija dabar bando išgyventi naudodama savo organizacinę struktūrą užsienyje. Atsižvelgiant į šio slapto subjekto pobūdį, kovojant su FETO užsienyje reikia bent jau gerai sutelktos vidutinės trukmės perspektyvos. Taigi šis aspektas įgijo didesnę reikšmę.

Dėl šių priežasčių, kova prieš FETO struktūras užsienyje yra vienas iš mūsų šalies aukščiausių prioritetų. Mūsų pastangos gali būti apibendrintos taip:

a) Pagrindinis mūsų pastangų tikslas yra didinti kitų šalių supratimą apie šią grupuotę. Kelios tarptautinės organizacijos priėmė svarbias rezoliucijas dėl FETO. Dar daugiau, šalys, kurios tyrė ir stebėjo šią grupuotę, dažnai atskleisdavo jos dalyvavimą tokiuose nusikaltimuose kaip pinigų plovimas, bauginimas, kyšininkavimas, pasų ir vizų klastojimas.

b) Mes prašėme įšaldyti FETO narių turtą ir jų ektradicijos iš šalių, kuriose šie asmenys gyvena.

c) Turkijos Maarif (Švietimo) fondas taip pat tęsia savo veiklą visame pasaulyje, siekdamas užkirsti kelią bet kokiems nesklandumams, atsirandantiems dėl veiksmų, kurių imtasi prieš FETO, ypač švietimo srityje. Be to, kad beveik 49 šalyse FETO mokyklos yra perimtos atitinkamų švietimo įstaigų, daugiau nei 19 tokių mokyklų ir švietimo centrų yra perduotos Turkijos Maarif fondui. Taip pat Turkijos Maarif fondas įsteigė mokyklas daugiau nei 30 šalių.

-Kas išgelbėjo demokratiją tą vakarą Turkijoje?

Yra du svarbūs dalykai, kurie užkirto kelią Liepos 15-osiops perversmo sėkmei. Vienas iš jų yra tai, kad FETO nariai kariuomenėje pradėjo bandymą įvykdyti perversmą dvejomis valandomis anksčiau nei planuota, įtardami, jog Nacionalinė Žvalgybos Organizacija ir Turkijos Ginkluotojų pajėgų štabas sužinojo, kad kažkas įvyks. Tačiau pagrindinis faktorius buvo Turkijos žmonių pasipriešinimas šiam anti-demokratiniam bandymui nuversti išrinktą valdžią. Jie išėjo į gatves atsiliepdami į Prezidento Erdoğano kvietimą demokratiniam solidarumui.  Turkijos miestuose vyko dešimtys eisenų už demokratiją, kuriose dalyvavo milijonai mūsų piliečių, priklausančių įvairioms politinėms pakraipoms.

Po bandymo įvykdyti perversmą, Prezidentas Erdoğanas, Ministras Pirmininkas Binali Yıldırımas bei opozicinių partijų lyderiai 2016 m. rugpjūčio 7 d. susirinko į masinį mitingą Stambule. Šis didžiulis mitingas buvo istorinė tautinio ryžto išraiška ir pirmas kartas, kai visos partijos susirinko į politinį mitingą dėl vienos priežasties. Jame dalyvavo daugiau nei trys milijonai Turkijos piliečių ir tai buvo vienas didžiausių mitingų modernios Turkijos politikos istorijoje.

Turkijos visų tikėjimų religiniai lyderiai, musulmonai, krikščionys ir žydai susivienijo pasmerkdami FETO bandymą įvykdyti perversmą ir išleido bendrą pareiškimą. Apibendrinant, Turkijos žmonių valia ir ryžtas išgelbėjo Turkijos demokratiją ir konstitucinę tvarką.

– Lietuva ir Turkija yra NATO narės. Su kokiais iššūkiais abi mūsų šalys, kaip vieno Aljanso narės, susiduria šiandien?

Nuo tada, kai Lietuva tapo NATO nare, Aljanso supratimas apie grėsmes pasikeitė. Pavyzdžiui, mes vis daugiau kalbame apie grėsmes demokratijai ir stabilumui, hibridines grėsmes ir kibernetinį saugumą. Įdomu pastebėti, kad FETO organizacija buvo gana įgali kelti grėsmes demokratijai, taip pat ir per savo kibernetinio saugumo pajėgumus. Šie naujo tipo iššūkiai neturi jokių sienų. Turime didinti sąmoningumą ir pajėgumus tinkamai kovoti su jais.

Per pastaruosius kelerius metus NATO ir Europoje apskritai atsiranda vis daugiau supratimo apie hibridines grėsmes ir jų komponentus. Nors technologiniai pranašumai padeda įveikti hibridines grėsmes, būtinas didesnis demokratinių institucijų bendras informuotumas ir atsparumas. Dezinformacija, netikros naujienos ir propaganda tapo manipuliavimo įrankiais ekstremistams ir daugeliui kitų marginalinių grupių. Norint įveikti šiuos iššūkius reikalingas didesnis žiniasklaidos priemonių išprusimas.

Turkijos kariai

Geresnis supratimas apie regionines grėsmes taip pat neabejotinai pagerins saugumo kokybę. Kalbant apie Turkiją, mes pripažįstame regioninio saugumo reikšmę Baltijos šalims. Taigi, prisidedame prie Baltijos oro policijos misijos keturiais F-16 lėktuvais, finansiškai remiame ir skiriame karininką NATO energetinio saugumo kompetencijos centre Vilniuje, šalia kitų bendradarbiavimo formų NATO.

Kalbant apie bendrą nacionalinio saugumo koncepciją, taisyklėmis paremta ir nuspėjama tarptautinė tvarka yra pageidaujama aplinka abiem mūsų valstybėms, siekiant sustiprinti demokratiją ir mūsų žmonių gerovę.

-Koks yra mūsų šalių bendradarbiavimo potencialas kitose srityse?

-Kaip minėta anksčiau, mes esame ne tik NATO Aljanso nariai, bet ir sąjungininkai, išpažįstantys demokratijos, sekuliarios įstatymo viršenybės, žodžio laisvės, laisvos rinkos ekonomikos bei tikėjimą gerbiančio gyvenimo būdo vertybes.

Kol jūs tapote ES nariais, ilgas Turkijos stojimo procesas vis dar tęsiasi. Nors derybų procesas yra užstrigęs jau keletą metų, mes siekiame ilgainiui tapti pilnateisiais ES nariais. Esame Europos peizažo ir istorijos dalis, turint omenyje, kad Europa yra daugialypė. Norint peržengti kai kurias kliūtis, reikalinga politinė išmintis ir strateginė perspektyva. Vis dėlto mes bendradarbiaujame plačiai, remdamiesi keliais oficialiais susitarimais, įskaitant Muitų sąjungą su ES. Turkijoje labai vertina Lietuvos paramą, paremtą jos unikalia patirtimi, Turkijai siekiant narystės ES. Mes norėtume, kad ji būtų garsesnė ir pastebimesnė. Tai, kas vyksta Ukrainoje, yra priminimas mums visiems, kad nestabilumas yra jautrus klausimas Juodosios jūros regione. Taika ir stabilumas neturėtų būti priimama kaip savaime suprantamas dalykas. Sveika ir perspektyvi euroatlantinė integracija yra raktas į platesnę regioninę taiką ir gerovę.

Mes palaikėme Lietuvos siekį įstoti į praktiškai kiekvieną regioninę ir pasaulinę organizaciją per pastaruosius 30 metų. Mūsų parama jūsų narystės NATO procese buvo bene svarbiausia iš jų persitvarkant į demokratiją po sovietinio periodo.

Ekonominiuose santykiuose mūsų dvišalis potencialas yra neišnaudotas. Nepaisant Covid-19 pandemijos sąlygų, mūsų dvišalė prekyba pasiekė 992 milijonų dolerių. Turkija yra septinta didžiausia ekonomika Europoje ir 19-ta pasaulyje. Ji siūlo puikias galimybes Lietuvos verslui. Taip pat reikia daugiau informacijos apie galimybes, kurias Lietuva siūlo Turkijos verslininkams. Galima sakyti, kad mūsų ekonomikos papildo viena kitą daugeliu aspektų. Pavyzdžiui, logistikos ir transporto srityje abi šalys gali veikti kaip regioniniai centrai viena kitai.

Turkijos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt fotografija

Bendradarbiavimas gynybos pramonėje taip pat turi didelį potencialą. Platus Turkijos gynybos pramonės gaminių asortimentas, ypač moderniausi Turkijos civiliniai ir kariniai dronai, gali būti įdomūs Lietuvos kariuomenei ir saugumo institucijoms. Šį potencialą rodo naujausia bepiločio „Bayraktar“ akcija, kurį Lietuvai padovanojo Turkijos gamintoja bendrovė „Baykar“, o Lietuva dovanoja jį Ukrainai.

Kitose sferose, daugiau turkų studentų atranda pasaulinio švietimo galimybes per įvairias programas, pvz., „Erasmus“. Lietuvos universitetų programos anglų kalba yra labai populiarios tarp Turkijos „Erasmus“ studentų.

Mes turime istorinius žmogiškuosius ryšius per Lietuvos totorių ir karaimų bendruomenes. Turkijoje taip pat turime nemažą totorių bendruomenę iš Krymo.

Taip pat džiaugiamės matydami, kad Turkija tradiciškai yra viena iš labiausiai Lietuvos turistų mėgstamų vietų. Šimtai tūkstančių lietuvių kasmet apsilanko Turkijoje. Mes sveikiname žmonių kontaktus, tikimės toliau plėtoti mūsų abipusį potencialą.

2022.07.15; 12:25

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Įsiminė Vokietijos užsienio reikalų ministrės Annalena Baerbock duotas interviu žurnalui „Spiegel“. Ministrė apgailestauja, kad Vakarai negali imtis karinių priemonių civiliams Ukrainos kare apsaugoti.

„Aš, pavyzdžiui, mielai būčiau pažadėjusi, kad mes užtikrinsime humanitarinius koridorius iš mūšių teritorijų Ukrainoje, – sakė ji žurnalui „Spiegel“. – Bet mes to negalime. Toks pažadas turėtų būti užtvirtintas karinėmis priemonėmis“.

Todėl ji, ministrė, privalėjo „aiškiai pasakyti“, kad nebus neskraidymo zonų. „Gera užsienio politika, be kita ko, reiškia, kad reikia išlaikyti šaltą protą, nors širdis liepsnoja, – pabrėžė A. Baerbock bendrame interviu su Liuksemburgo užsienio reikalų ministru Jeanu Asselbornu. – Supratimas, kad nieko negali padaryti – tokia kartais žiauri užsienio politika“.

Panašiai kalbėjo ir J. Asselbornas. „Reikia pripažinti karo realybę, net jei ji barbariška“, – teigė ministras.

Ar tikrai nebuvo išeičių? Juk dar prieš kelis dešimtmečius Vokietija turėjo 26 divizijas. Užtektinai kietas kumštis. Bet bėgo metai, ir šie kariniai junginiai Vokietijoje sparčiai tirpo kaip sniegas Šiaurės ar Pietų ašigaliuose. 2022-ųjų pradžioje, kai Rusija užpuolė Ukrainą, vokiečiai teturėjo šešias divizijas. Vaizdingai tariant, Rusijos agresijos prieš ukrainiečius išvakarėse Vokietija liko beveik nuoga.

Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock. EPA – ELTA foto

Nors esu gyvenime jau matęs daug įvairiausių, keisčiausių nesąmonių, vis tiek nesuprantu, kaip tai įmanoma: NATO aljansui priklausanti viena iš gausiausių valstybių nusiginkluoja, ir niekas iš NATO vadovų bei narių nekelia didelio triukšmo? Jei NATO būtų rimta organizacija, generaliniai sekretoriai keltų tikrai rimtą skandalą: Vokietija neturi teisės taip ženkliai sumažinti savo armijos, nes ji priklauso NATO aljansui. Jei nenori išlaikyti rimtos kariuomenės, tegul traukiasi iš NATO ir tuomet elgiasi, kaip jai patinka.

Skambinti pavojaus varpais privalėjo visos NATO valstybės. Lietuva – taip pat. Lietuvos prezidentai, užsienio reikalų ministrai, parlamento vadovai turėjo ne tik mandagiai priekaištauti Vokietijos kanclerei už per didelį pacifizmą. Poniai Angelai Merkel derėjo akis draskyti. Galbūt derėjo vardan rimto protesto iš Lietuvos išvyti Vokietijos ambasadorių – kam Lietuvai nusiginklavusi Vokietija? Bet Vokietijai dėl silpnėjančios karinės jėgos niekas iš Aljanso rimtai nepriekaištavo, taip pat – ir mano šalis, nes daugelis iš mūsų elgėsi panašai kaip vokiečiai – mažino savo kariuomenės gretas, gailėjo skirti 2 proc. nuo BVP.

Nė vienas NATO generalinis sekretorius su savo gausia pavaduotojų svita neatsistatydino pareikšdamas: negaliu, nenoriu vadovauti Aljansui, kurio dauguma narių neskiria reikiamo dėmesio kariniams reikalams. Kiek prisimenu, tik JAV prezidentas Donaldas Trump kėlė klausimą, kodėl Vokietija tiek mažai eurų atseikėja į bendrą karinį biudžetą. Bet D. Trumpą ėmė kaltinti, jog jis skaldo NATO vienybę, nors iš tiesų šiuo konkrečiu atveju JAV prezidentą derėjo palaikyti. Vienybę griovė ne jis, o tie, kurie taupė saugumo sąskaita. Maždaug taip turėjo nutikti. Vokietijos kanclerė galėjo mažausiai keletą kartų atvykti oficialaus vizito į Vilnių ir labai atidžiai išklausyti lietuvių nuomonės apie iš Rytų kylančius pavojus. Bet ji padoriai nepasielgė. Ji šlykščiai protegavo savąjį dujotiekį „Nord Stream II“.

Vokietijos kariai Kazlų Rūdos poligone. Vokietijos kariuomenės nuotr.
Kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys lanko Lietuvos karius pratybose Vokietijoje. Lietuvos kariuomenės nuotr.

Dabar gi turime Vokietiją, kuri taip nustekenusi savo karines pajėgas, kad nepajėgi Ukrainai skirti net šarvuotosios technikos. Berlyne pasigirdo balsų, jog jei šarvuotoji technika iš Vokietijos iškeliaus į Ukrainą, Vokietija liks plikut plikutėlė. Todėl ji sulaiko šią į Kijevą keliauti turėjusią siuntą. Šiuose žodžiuose įžvelgiu daug logikos. Bet ji – šiurpą kelianti. Jei Berlyne nesupranta, kad Ukraina šiandien gina ne tik savo, bet ir jų, vokiečių nepriklausomybę, tuomet susiraskite youtube.com erdvėje paskelbtą vieną iš paskutiniųjų videointerviu su politologu Andrejumi Piontkovskiu, kuris, apibūdindamas Berlyno pasiteisinimus, vartoja žodį „idiotai“. Išties: jei Ukraina atsilaikys, nebekils pavojaus nei Baltijos šalims, nei Lenkijai, taigi ir Vokietijai nebus dėl ko baimintis – neteks ginti NATO narių. Jei Ukraina vis tik kris, tai Vladimiro Putino grobuoniškos akys įsistebeilys į Lenkiją, Lietuvą, Latviją, Estiją. Vokietijai tikrai iškils dilema – ar Berlynas nepabūgs ištiesti pagalbos ranką lietuviams ir lenkams, jei juos užpuls Rusijos armija? Tad gal geriau mąstykite blaiviai: padėkite ukrainiečiams dabar, kad vėliau netektų svarstyti dilemos dėl „Baltijos šalių apginamumo“. Argi ne taip, ponia A. Baerbock?

Žodžiu, gausiuose vokiškuose pasiteisinimuose įžvelgiu bjaurių niuansų. Jei Vokietija pati plika ir basa, tai kaip ji rūpinsis Baltijos valstybėmis? O juk šiandien Lietuvoje, kaip tyčia, dislokuota daug vokiečių karių. Ar jie, Kremliui besiveržiant į Vakarus, nebus atšaukti atgal į namus prisidengus tais pačiais demagogiškais pasiteisinimais „mums paties trūksta ginklų ir karių“?

A. Merkel ir V. Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Gal vokiečių kariai ir nepaspruks namolio. Bet žvelgiant blaiviai, šiandien belieka pasitikėti tik konkrečiais darbais. Garbės žodis nūnai mažai ko vertas, net ir 5-uoju straipsniu apibrėžtas.

Ką turiu omenyje? Akivaizdu, jog Vokietija, Prancūzija, Italija nenori rimtai žiūrėti į iš Rusijos kylančius karinius pavojus. Ir nieko čia nepakeisi. Neįmanoma priverst nei Berlyno, nei Paryžiaus, nei Romos, kad šie didieji Europos miestai žvelgtų į Kremlių kaip į karo nusikaltėlį. Tad draugaukime su Didžiąja Britanija, kuri rimtai gelbsti Ukrainą. Britų drąsa ir užsipsyrimas padėt ukrainiečiams – žavingas. Žavingos ir užuominos, jog galbūt verta burti aljansą, kuris suburtų rimtai į karinius rusiškus pavojus žiūrinčias valstybes: Jungtinę Karalystę, Lenkiją, Latviją, Estiją, Lietuvą, Švediją, Suomiją, Ukrainą, galbūt Rumuniją, Čekiją, Slovakiją…

Kol kas Vokietija, Prancūzija, Italija tikrai nėra nuoširdžios nei Ukrainos, nei Baltijos šalių draugės.

Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis

Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS.org

2022.07.15. 06:00

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius

Kęstutis Masiulis, Seimo narys

Paskutinį kartą Abiejų Tautų Respublika (Lenkija ir Lietuva) su Švedijos Karalyste (Švedija, kuri tuo metu valdė ir Suomiją) karinėje sąjungoje buvo Šiaurės karo metu 1706 m. Bendras priešas tada buvo Rusija ir jos valdovas Petras I, neseniai cituotas Vladimiro Putino. Praėjus daugiau nei 300 metų, vėl visos tų laikų sąjungininkės sudarys bendrą aljansą, jungiamą NATO.

Raktas į NATO Suomijoje

Ilgą laiką Švedija buvo paskelbusi neutralitetą ir vengė kariauti, nors nebuvo visiškai neutrali. 1939 m. SSRS užpuolus Suomiją, švedai kaimynei tiekė ginklus, amuniciją ir savanorius.

Išslaptinti dokumentai rodo, kad Šaltojo karo metu JAV šalia Švedijos krantų laikė savo povandeninius laivus su balistinėmis raketomis „Polaris“ ir branduoliniais ginklais. JAV buvo pažadėjusi, kad padėtų ginti Švediją, jei šią užpultų sovietai. Be to, amerikiečiai padėjo švedams sukurti modernius naikintuvus. Savo ruožtu Stokholmas leido naudoti savo teritoriją JAV žvalgybai. Prie pat Gotlando esančioje Forio saloje be švedų karinių objektų slapta buvo įrengtas ir JAV elektroninės žvalgybos postas.

Pastaruoju metu Švedijos ir NATO ryšiai stiprėjo. 2014 m. buvo pasirašytas Priimančios šalies paramos susitarimas, kuris leido NATO naudotis oro erdve ir oro uostais.

Visgi pagrindinė priežastis, kodėl Švedija neįstojo į NATO anksčiau yra ne ilgai trunkanti valstybės neutralumo politika, bet Suomijos neutralitetas, kuris buvo įtvirtintas 1944 m. susitarimais su SSRS. Stokholmas pagrįstai baiminosi, kad suartėjus su NATO, Suomija, nors ir laisva, bet stipriai priklausoma nuo Maskvos, bus įtraukta į Varšuvos pakto organizaciją ir taps atvira priešininke. Dabar Suomijai aiškiai apsisprendus stoti į NATO, Švedijai nebeliko jokio reikalo apsimetinėti, kad nežino, kas yra tikrasis agresorius ir taikos griovėjas regione.

Apsisprendimą lėmė Rusijos agresyvi politika

Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.

Atsisakyti neutralumo politikos Suomiją ir Švediją paskatino Rusijos Krymo aneksija 2014 m., o galutinis sprendimas buvo šių metų Kremliaus įsiveržimas į Ukrainą. Abiejų šių respublikų piliečiai labai greit pakeitė anksčiau dominavusį palaikymą neutralumo politikai į norą stoti į NATO. Suomijoje stojimą remia per 60 proc. gyventojų, Švedijoje dar daugiau. V. Putinas buvo sakęs, kad kariauja Ukrainoje, nes nori mažiau NATO prie savo sienų, dabar gavo daugiau NATO.

Karas Ukrainoje parodė, kad Rusija yra sunkiai prognozuojama kaimynė, kuriai faktiškai nereikia jokio preteksto agresijai, nes pretekstą jos vadovai nesunkiai suspekuliuoja. Karas parodė dar ir tai, kad geriausias būdas apsiginti nuo agresoriaus yra kolektyvinė gynyba ir kolektyvinės atgrasymo priemonės. O tai pavienėms šalims nėra įmanoma pasiekti.

Lietuvos interesas nugalėjo

Lietuva ir kitos Baltijos šalys niekada neslėpė, kad jų strateginis interesas yra įtraukti Suomiją ir Švediją į NATO. Šios abi šalys yra pakankamai stiprios savo karine galia, todėl būtų regiono saugumo „donorės“ ir pačios pirmos suteiktų karinę paramą konflikto atveju.

Ekspertu teigimu, Švedijos karinė galia prilygsta Kanadai, Lenkijai ar Ukrainai, o Suomija lenkia Austriją ar Azerbaidžaną.

Suomija turi puikiai paruoštą ir aprūpintą kariuomenę, kuri karo atveju išaugtų iki 280 tūkst. karių, milžinišką 900 tūkst. rezervą, kurį kasmet papildo per 20 tūkst. parengiamų šauktinių, o ir gynybos išlaidos kaip ir Švedijoje auga.

Pagrindinis Suomijos simbolis – nacionalinė vėliava.

Suomijos stojimas į NATO ypač svarbus kaimyninei Estijai, o Švedijos Gotlando salos įgula nuo Lietuvos bus vos už 250 km jūra.

Daugiau neturi pasikartoti situacijos, kai iš Estijos aerodromų kilo sovietų bombonešiai naikinti Suomijos miestų, o Švedijos raketos Šaltojo karo metu buvo nutaikytos į Lietuvos teritoriją.

Baltijos šalių, Lenkijos, Švedijos ir Suomijos – artimų regiono kaimynių įsipareigojimas gintis kartu yra stiprus įsipareigojimas taikai. Kuo daugiau tarpusavio bendradarbiavimo, tuo daugiau taikos, stabilumo ir klestėjimo.

2022.07.04; 13:20