Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda, trečiadienį kalbėdamas užsienio politikos konferencijoje, tvirtina, kad, vykstant tarptautinėms transformacijoms, mažos valstybės privalo prižiūrėti savo saugumą ir negali likti tarptautinės politikos nuošalyje.
 
Kartu prezidentas pabrėžė, kad Rusijos veiksmai išlieka ne tik Lietuvos, bet ir visos Euroatlantinės erdvės saugumo iššūkiu. Lietuvos pozicijos, dar kartą patikino šalies vadovas, šiuo klausimu nesikeičia.
 
„Mažoms valstybėms tokių tarptautinių turbulencijų akivaizdoje visada išauga grėsmė dėl išlikimo, įsiklausimo į jų balsą, kartais – net šauksmą. Mūsų istorija mus moko, kad tokiomis akimirkomis, kai pasaulinė tvarka ir tarptautinė sistema kinta ir net griūva, mažoms valstybėms būtina ne tik pasyviai stebėti pokyčius, bet ir prie jų prisitaikyti, taip pat ir mėginti kartu su bendražygiais į juos atsakyti“, – trečiadienį Valdovų rūmuose vykusioje penktojoje metinėje Lietuvos užsienio politikos konferencijoje sakė G. Nausėda.
 
„Neturime savęs apgaudinėti paviršutiniškomis kalbomis apie savo kaimynę. Deja, tokių kalbų aš matau labai daug“, – kalbėjo G. Nausėda.
Šalies vadovas taip pat patikino, kad valdžios institucijų svarbiausi tikslai yra užtikrinti šalies nepriklausomybę ir saugumą, valstybės ir žmonių gerovę, tačiau atkreipė dėmesį, jog tarptautine teise grįsta pasaulinė tvarka yra „laužoma mūsų akivaizdoje“ ne tik tolimuose pasaulio regionuose.
 
„Rytų kaimynystėje tęsiasi ir kariniai, ir hibridiniai konfliktai, kurie tiesiogiai kelia grėsmę mūsų saugumui“, – sakė prezidentas.
 
G. Nausėda: atsukusi nugarą demokratijai, Rusija išlieka ilgalaikiu iššūkiu
 
Kalbėdamas apie Lietuvos santykius su Rusija, G. Nausėda paragino nekalbėti šia tema paviršutiniškai bei atkreipė dėmesį į gynybos sektoriaus tinkamo finansavimo būtinybę.
 
„Investicijos į gynybą Lietuvai ne užgaida, o egzistencinė būtinybė. Ji kyla tokioje saugumo aplinkoje, kur Rusija ne tik modernizuoja savo karines pajėgas, didina jų parengtį ir mobilumą, bet ir neatsisako agresyvios retorikos bei priešiškų veiksmų“, – pabrėžė G. Nausėdas, pareiškęs viltį, kad Lietuva pasieks ir 2,5 proc. nuo BVP finansavimą krašto gynybai.
 
„Neturėtume savęs apgaudinėti paviršutiniškomis kalbomis apie mūsų didžiausią kaimynę. Deja, tokių kalbų aš matau labai daug. Vakarų pasaulis pagaliau turėtų išmokti tiek Sakartvelo, tiek Ukrainos pamokas“, – teigė G. Nausėda.
Stasys Lozoraitis
 
Kartu šalies vadovas tvirtino, kad neįmanoma Rusijos priversti grįžti prie taisyklėmis grįstos pasaulinės tvarkos, jeigu ji pati to nenori, tačiau, jo teigimu, negalima legitimizuoti neteisėtų Rusijos veiksmų.
 
„Santykių stabilizavimas ir normalizavimas negali vykti bendrų vertybių sąskaita. Sankcijos turi išlikti, kol Rusija iš esmės nepakeis savo elgesio“, – pabrėžė prezidentas.
 
Savo kalboje G. Nausėda kalbėjo ir apie santykius su JAV, euroatlantinį saugumą, bendradarbiavimą su kitomis valstybėmis, taip pat prioritetus klimato kaitos programos įgyvendinime, energetikos, verslo aplinkoje.
 
Valdovų rūmuose trečiadienį vyksta penktoji „Diplomatijos šefo“ Stasio Lozoraičio vardo Lietuvos užsienio politikos konferencija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.11; 14:37

Prezidentas Gitanas Nausėda, antradienį Utenoje pradėjęs regionų vizitus, sako dar tiksliai negalįs atsakyti, kur apsilankys toliau. Vis dėlto jis pridūrė, kad tai tikriausiai bus miestas Žemaitijoje.
 
„Šiandien dar negaliu atsakyti, bet galvoju, kad tai turėtų būti Vakarų Lietuvoje. Patikslinsiu – Žemaitijoje“, – antradienį lankydamasis Utenoje sakė G. Nausėda.
 
Pirmadienį su Utenos regiono savivaldybių merais ir Dusetų bendruomene susitikęs šalies vadovas džiaugėsi susitikimu, nes, jo teigimu, tik tokiu, tiesioginiu, būdu bendraujant su gyventojais, galima geriausiai suprasti jų problemas bei poreikius.
 
Kartu G. Nausėda patikino, kad uteniškiams dar rinkimų kampanijos metu buvo pažadėjęs juos aplankyti pirmiausia, jei taps prezidentu.
„Toks buvo mano pažadas dar rinkimų kampanijos metu. (…) Vienas dalykas – sėdėti Vilniuje, kalbėtis telefonais ar žiūrėti televiziją. Kitas dalykas – nuvažiuoti, susitikti, išgirsti“, – sakė G. Nausėda, pareiškęs viltį, kad tokie susitikimai su regionų gyventojais vyks reguliariai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.11; 06:47

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

NATO lyderių susitikime Turkija žadėjo patvirtinti Baltijos valstybėms ir Lenkijai skirtą gynybos planą.

Skubotas optimizmas

Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda šį Ankaros žingsnį džiugiai pasveikino. ELTA išplatino tekstą, kuriame akcentuojami Prezidento G.Nausėdos pastebėti „du esminiai susitikimo pasiekimai“. Štai kokius Prezidento žodžius cituoja ši agentūra: „Viena vertus, galime pasidžiaugti, kad pagaliau turime gynybos planus, kuriuos mums leido patvirtinti Turkija. Kita vertus, turime deklaraciją, kurioje pirmą kartą gana aiškiai įvardinta Rusijos grėsmė, ir manau, kad ir prie derybų stalo sėdint susidarė įspūdis, kad daugelis valstybių supranta, koks neramus yra dabartinis pasaulis, ir kad vienas iš veiksnių yra agresyvus Rusijos elgesys savo kaimynų atžvilgiu“.

ELTA taip pat informavo, kad „visi – Lietuvos, Latvijos, Lenkijos prezidentai bei Estijos premjeras – padėkojo Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui už solidarią laikyseną ir sprendimą“.

Prezidentas G. Nausėda NATO lyderių susitikime Londone kartu su Latvijos, Estijos, Turkijos ir Lenkijos vadovais. Prezidentūros nuotr.

Tiesa, neprabėgus nė kelioms dienos ELTA pranešė kiek kitokią informaciją – paneigiančią G.Nausėdos bei kitų Baltijos šalių vadovų optimizmą. Turkija sutinka patvirtinti Baltijos valstybių ir Lenkijos gynybos planą, bet tik po to, kai NATO vienbalsiai patvirtins, jog „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgos kelia grėsmę Turkijos nacionaliniam saugumui“.

Štai agentūros ELTA cituojama Turkijos Užsienio reikalų ministro Mevluto Cavusoglu pastaba: „Kalbos, kad Turkija per NATO viršūnių susitikimą padarė nuolaidų (dėl Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos plano), yra neteisingos. Baltijos planas jokiu būdu negalės būti paskelbtas tol, kol nebus paskelbtas mūsų planas“.

Turkiškas principingumas

Tad turkiškas galvosūkis – neišspręstas. Niekas tiksliai nežino, kaip klostysis įvykiai, jei bent viena NATO narė nesutiks „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgų įvardinti grėsme“?

Turiu vilčių, kad šių nesutarimų artimiausiu metu nebeliks. Kaip iki šiol, taip ir dabar pavyks rasti visoms konflikto pusėms priimtinų kompromisų.

Tačiau susimąstyti, ko siekia Turkija ir ar jos reikalavimai pagrįsti, – privalu jau dabar. Senų seniausiai derėjo gilintis į šios musulmoniškos valstybės reikalus. Bet to nedarėme. Tad pats metas atsikvošėti: užuot karštai analizavę vien Turkijos klaidas, pradėkime svarstyti, kokias nesąmones mes krečiame, bendraudami su Turkija.

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Žvelgiant objektyviai, be išankstinių nusistatymų, Turkija nereikalauja nieko neteisėto. Jei turkams privalu rūpintis Baltijos šalių ir Lenkijos saugumu, kodėl lietuviai, latviai, estai ir lenkai gali numoti ranka į šios musulmonškos valstybės saugumo aktualijas? Jei Vašingtonas, Briuselis ar Paryžius gali turkams priekaištauti, tai kodėl Ankara neturi teisės išdėstyti savų nuoskaudų?

Deja, lietuviškoje spaudoje gausu politikos apžvalgininkų, kurie net suplukę kritikuoja šią musulmonišką valstybę. Keli „išminčiai“ įsijautę taip nukrypo į šunkelius, kad net pradėjo reikalaut turkus išmesti iš Šiaurės Atlanto Sutarties Aljanso. Vien už tai, kad šie neskuba patvirtinti Baltijos šalių gynybos planų. Arba už tai, kad turkai neva pamynė „vakarietiškas vertybes“ bendraudami su graikais ir armėnais. Tik pamanyk, tie turkai drįsta ignoruoti Lietuvos interesus bei nepripažįsta 1915-ųjų įvykių buvus „armėnų tautos genocidu“?! Girdi, kitą sykį supykę turkai nepadės parašų ant Baltijos gynybos planų, tad atskiratykime jais dabar, kol nėra vėlu…

Na, pirmiausia derėtų prisiminti, kad Turkija – NATO senbūvė, o mes, lietuviai, – tik naujokėliai. Ar solidu deramai kojų neapšilusiems pirmokėliams mesti lauk senbūvį vien dėl to, kad šis į kai kurias gyvenimiškas situacijas žvelgia kitaip, specifiškai? Pasaulis – margas paukštis. Vargu ar įmanoma visiems su visais susitarti absoliučiai dėl visų temų?

Už ką iš NATO būtų galima išmesti prancūzus, vokiečius ir britus?

Jei vadovausimės itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO mes privalėtume išvaikyti visus. Neliktų akmens ant akmens. Prancūzams spirtume į užpakalį už tai, kad siekė Rusijai parduoti du karinius laivus „Mistral“, nesilaiko duoto pažado skirti du procentus gynybos reikmėms arba dar visai neseniai žudė nepriklausomybės siekusius Alžyro arabus ir jų deramai net neatsiprašė už 1954-1962 metų žiaurumus.

Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Britus galėtume išmesti už tai, kad neatgailauja dėl 1982 metais pradėto karo su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų. Londoną nuo tų salų skiria akivaizdžiai per daug tūkstančių jūrmylių, kad britai ramia sąžine galėtų jas vadinti sava teritorija. Tų salų kilmė – akivaizdžiai ne britiška. Bet 1982-aisiais oficialusis Londonas elgėsi be gailesčio. Dėl britiško užsispyrimo žuvo tūkstančiai savo teisėtus interesus gynusių argentiniečių.

Argi šis britų elgesys nenusipelno pačios griežčiausios kritikos (prisimename, kad Turkija yra užėmusi gabalą Kipro salos, o kad britai pradėjo neteisėtą karą su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų – nutylime? Tokių pavyzdžių NATO aljanse – apstu.

Vokiečius taip pat derėtų išmesti iš NATO už skūpumą – nenorą gynybai atiduoti dviejų procentų. Ypač – dėl paramos Baltijos šalių interesus pažeidžiančiam dujotiekiui „Nord Stream 2“. Bet kažkodėl tie „intelektualai“, kurie ragina Turkiją išmesti iš NATO, apie britiškas, vokiškas, prancūziškas nuodėmes – nė mur mur.

Lietuviškos klaidos

Vadovaujantis itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO derėtų išprašyti net ir Lietuvą. Ne tik dėl to, kad taip ilgai iš biudžeto nesukrapštydavome gynybos reikmėms varganų dviejų procentų (nors stodami įsipareigojome). Mus turkai gali laikyti įtartina NATO nare dėl to, kad Lietuva jau keletą dešimtmečių per daug artimai flirtuoja su ne tik nuo galvos iki kojų rusiškais ginklais apginkluota, bet dar ir Rusijos karinę bazę įsileidusia Armėnija. Nejaugi turkai neturi moralinės teisės paklausti oficialiojo Vilniaus, kodėl mes taip atkakliai į Europą tempiame jų oponentę – rusišką karinę bazę ilgiems dešimtmečiams įsileidusią Armėniją?

Įtariu, kad oficialioji Ankara nuoširdžiai nesupranta mūsų ir tuomet, kai mes juos prievartaujame atsiprašytų dėl 1915-ųjų įvykių. Turkai gali pagrįstai gūžčioti pečiais: o kodėl lietuviai nereikalauja, kad Armėnija pasmerktų teroristines organizacijas, dar visai neseniai Europos sostinėse (taip pat ir JAV, Kanadoje bei Australijoje) žudžiusias turkų diplomatus?

Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.

Kitas svarus turkiškas argumentas: kodėl mes elgiamės principingai, kai kalbama apie Moldovos, Gruzijos (Sakarvtelas) ir Ukrainos teisę susigrąžinti dėl Rusijos okupacijos prarastas teritorijas, tačiau pamirštame, jog Armėnija drauge su Rusijos kariuomene okupavo Azerbaidžanui ypač brangų Kalnų Karabacho regioną? O juk azerbaidžaniečiai – tai turkų broliai. Įžeisi azerbaidžanietį – įžeisi turką; pažeminsi turką – užgautas pasijus azerbaidžanietis.

Žodžiu, užuot svaidžiusi Turkijos pusėn priekaištus, Lietuva, jei esame išmintingi, privalo, kaip delfi.lt portale yra užsminęs politikos apžvalgininkas Valentinas Mitė, pradėt rimčiau nei iki šiol gilintis į Turkijos reikalus. Domėtis turkiškomis aktualijomis privalome ne tam, kad aklai pataikautume. Tiesiog mums reikia juos giliau pažinti. NATO aljansas remiasi būtent abipusės paramos principu: tu – padėsi man, tada atskubėsiu į pagalbą aš.

Mano supratimu, pats metas ištaisyti 2005-ųjų klaidą, kai, neišklausę antrosios pusės (nepadirbėję turkiškuose archyvuose“) priėmėme garsiąją rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Prieš balsuodami dėl šio pareiškimo mes privalėjome į Ankaros ir Stambulo archyvus komandiruoti keletą istorikų, kad šie bent paviršutiniškai susipažintų, kas rašoma Turkijos archyvuose apie tragiškus 1915-uosius metus. Tai buvo privalu padaryti bet kokiu atveju – vien tam, kad susidarytume savąją, ne tarptautinių komisijų, kurios taip pat kartais būna tendencingos bei angažuotos, pakištą nuomonę. Turkija galėjo įsižeisti vien dėl to, kad Lietuva priėmė armėnams palankią rezoliuciją nė kiek nepasidomėjusi turkiškais archyvais. Ar, būdami turkų vietoje, mes neįsižeistume?

Diana Nausėdienė ir Armėnijos premjero sutuoktinė Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Bet turkiškų archyvų studijavimas – dar ne viskas. Po susitikimų Londone, mano supratimu, būtina kuo greičiau ne žodžiais, o konkrečiais darbais parodyti, jog mums rūpi ne vien armėniškos aktualijos. Turkijos prezidentas galėjo Londone drąsiai priekaištauti Lietuvos Prezidentui, kodėl šio žmona Pirmoji Lietuvos Ponia Diana Nausėdienė Vilniuje iškilmingai priima kažin kokį taikos planą atvežusią Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, o štai su turkų diplomatų antrosiomis pusėmis neranda būtinybės susitikti.

Būdamas Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu paklausčiau pono Gitano Nausėdos: jei jau Lietuvai toks svarbus Turkijos parašas, kodėl vieno iš pirmųjų savo vizitų nesurengėte į Ankarą? Kodėl, jei Lietuvai gyvybiškai reikalinga turkiška parama, Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis kaip išdegęs akis skuba oficialaus vizito į Armėniją, o ne pas mus, turkus? Kodėl Lietuva itin kritiška Moldovą, Gruziją, Ukrainą į gabalus draskantiems separatistams, o štai armėnų separatistai, siekiantys įsitvirtinti nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabache, – Lietuvoje priimami beveik kaip didvyriai, broliai, draugai?

Žodžiu, ne mes, lietuviai, turėtume įsižeisti dėl turkų elgesio. Jie turi teisę jaustis įsižeidę. Jei Lietuva nekeis savo požiūrio, anksčiau ar vėliau Turkija rimtai supyks. Tad šiandien, kol dar nėra vėlu, ženkime bent vieną simbolinį žingsnį, rodydami dėmesį turkiškoms problemoms. Omenyje turiu paminklą nuo teroristų Europos sostinėse žuvusiems turkų diplomatams. Nereikia labai didingo, nereikia itin įspūdingo. Užteks bent jau gabaritais panašaus į armėniškus kryžius – chačkarus, pastatytus Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.

Pagerbti nuo teroristų rankų žuvusius turkų diplomatus būtų ne tik gražu, prasminga, bet ir civilizuota, europietiška. Tokio pobūdžio paminklas – išskirtinai vakarietiška vertybė, nes vos per 25-erius metus Vakarų Europos šalyse buvo surengti 235 antiturkiški teroro aktai, įvykdyta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas, sužeisti 524 žmonės. 105 asmenys buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti. Tarp žuvusiųjų ir sužalotųjų – ne tik turkai, bet ir niekuo nei turkams, nei armėnams nenusikaltę britai, vokiečiai, belgai, danai…

Kaip buvo žudomi turkų diplomatai

Šio fakto nežinantiems primenu tik pačius drastiškiausius Armėnijos teroristinių organizacijų surengtus teroro aktus Europoje, JAV, Kanadoje ir Australijoje.

1973 metai. JAV, Kalifarnija. Santa Barbaros mieste armėnų teroristas pasikėsina į dviejų turkų diplomatų gyvybę. Turkai buvo užpulti atvykę į pokylį. Teroristas sugautas ir nuteistas iki gyvos galvos, tačiau dėl sveikatos būklės netrukus išleidžiamas į laisvę.

1975 metų spalio 22 diena. Austrija. Armėnų tautybės teroristas įsiveržia į Vienoje reziduojančio turkų diplomato misiją ir diplomatą nušauna.

1976-ieji metai. Vokietija. Armėnų teroristai surengia kruvinas atakas prieš Esene, Kiolne ir Frankfurte reziduojančius turkų diplomatus.

1980-ųjų balandžio 17 diena. Italija. Roma. Pasikėsinta į Vatikane rezidavusį Turkijos ambasadorių Vesdį Tiurelą. Ambasadorius sunkiai sužeistas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų teroristinės organizacijos.

1980-ųjų gruodžio 17 diena. Australija. Sidnėjus. Armėnų teroristas nužudo du turkų diplomatus – generalinį konsulą Šaryką Aršeką ir gynybos atašė Enginą Severą.

1981-ieji. Rugsėjo 15-ąją Danijos sostinėje Kopenhagoje sprogsta bomba, padėta prie turkų transporto kompanijos “THY”. Atsakomybę už incidentą, kurio metu sužeidžiami du danai, prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1981-ųjų spalio 3 diena. Šveicarija. Galingas sprogmuo apgriauna Ženevos teismo pastatą, kuriame turėjo būti nagrinėjami armėnų teroristinės organizacijos ASALA nusikaltimai.

Austrijos sostinė Viena. 1984 metų birželio 20-oji. Nuotraukoje užfiksuota gatvė, kur nuo teroristų rankų žuvo turkų diplomatas. Erdoganas Ozenas.

1981-ųjų spalio 25-oji. Italija. Romoje armėnų teroristas pasikėsino į Turkijos ambasados antrojo sekretoriaus gyvybę. Turkijos diplomatas suspėjo pasipriešinti užpuolikui, todėl buvo sužeistas tik į ranką. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų mirtininkai, pagerbdami tuos savo bendraminčius, kurie rugsėjo 24-ąją buvo ušpuolę Turkijos ambasadą Prancūzijoje ir žuvo susišaudymo su policija metu.

1982-ųjų kovo 22 diena. JAV. Susprogdintas turkų konsulo Orchano Giundiuzo ofisas Bostone. Konsulas sunkiai sužeistas. Po šio sprogimo JAV Baltųjų rūmų administracija oficialiai pareiškė, jog būtina imtis visų įmanomų koordinuotų veiksmų prieš armėnų teroristines organizacijas, visame pasaulyje žudančias turkų diplomatus.

1982-ųjų gegužės 10-oji. Šveicarija. Dviejuose Ženevos bankuose drioksteli galingi sprogimai. Čia – armėnų teroristinių organizacijų braižas.

1982-ųjų birželio 1 dieną Roterdame (Nyderlandai) keturi armėnų teroristai iš automatinių ginklų apšaudė Turkijos generalinio konsulo Amsterdame automobilį. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė armėnų teroristinė organizacija “Armianskaja krasnaja armija”.

1982-ųjų rugsėjo 9 diena. Bulgarija. Burgaso mieste prie savo namų užmuštas Turkijos diplomatas Bora Suelkanas. Teroristui pavyko pasprukti, bet pabėgdamas jis paliko raštelį, kuriame paaiškino, kodėl ėmėsi tokių veiksmų. Pasak užpuoliko, tai – keršto akcija.

1983-ieji, vasario 2 diena. Belgijos sostinės Briuselio aerouostuose nuaidi du sprogimai. Per teroro aktus nukenčia būtent Turkijos avialinijų lėktuvai. Atsakomybę už incidentus prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1983-ieji, kovo 9-oji. Jugoslavijos sostinėje Belgrade, pačiame miesto centre, du armėnų teroristai pradeda šaudyti į žmones. Žūsta ne tik Turkijos diplomatas Belgrade Galibas Belkaras. Gyvybės netenka ir du atsitiktiniai praeiviai. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija DžSag.

1983-ieji. Kovo 31-ąją Vokietijos Federatyvinės Respublikos mieste Frankfurte leidžiamas turkiškas laikraštis sulaukia telefoninių grasinimų. Skambinęs vyriškis reikalauja, kad laikraštis liautųsi “domėjęsis armėniškais reikalais”. Priešingu atveju žurnalistai sulauksią “kruvino atpildo”.

1983-ieji. Birželio 15 diena. Didžioji Britanija. Londono specialiosios tarnybos sėkmingai nukenksmina sprogmenį, kurį padėjo armėnų teroristinė organizacija ASALA.

1983-ieji. Birželio 27-ąją Portugalijos sostinėje Lisabonoje armėnų teroristai pabando šturmuoti Turkijos ambasadą. Nepavykus užimti ambasados jie įsiveržia į diplomatinės misijos pavaduotojo butą ir įkaitais pagrobia diplomato žmoną ir du vaikus. Savižudis armėnas netrukus susprogdina rankose laikytą granatą. Turkijos misijos atstovai – sužeisti. O ambasadą saugojęs Portugalijos policininkas – negyvas.

Po šio incidento tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareiškia, esą armėnų teroristų išpuoliai prieš turkų diplomatus – žiaurūs, nepamatuoti, niekaip nepateisinami. Griežtą JAV prezidento R.Reigano reikalavimą specialiosioms tarnyboms imtis visų įmanomų saugumo priemonių oficialiai išplatino Baltieji rūmai Vašingtone. Mat keletą dienų prieš minėtą incidentą armėnų teroristai buvo surengę panašaus pobūdžio išpuolius prieš Briuselyje ir Paryžiuje reziduojančius turkų diplomatus. Anie incidentai nusinešė aštuonių turkų diplomatų gyvybes.

1984-ieji, kovo 29-oji. JAV, Kalifornija. Turkijos konsulatas Los Andžele sulaukia grasinančio laiško. Armėnų teroristinė organizacija ASALA grasina, jog imsis kruvinų išpuolių ne tik prieš turkus, bet ir prieš amerikiečius, jei Olimpinėse žaidynėse bus leista dalyvauti turkų sportininkams.

1984-ųjų birželio 20-oji. Austrija. Vienoje sprogo bomba, kuri buvo padėta po Turkijos diplomato Erdogano Ozeno automobiliu. Socialinius reikalus kuravęs turkų diplomatas žuvo vietoje.

1984-ieji, birželio 25-oji. Informacinė agentūra Paryžiuje sulaukia grasinančio laiško. Laišką pasirašiusi armėnų teroristinė organizacija ASALA praneša žudysianti visus, kurie rems turkų sportininkų dalyvavimo Olimpinėse žaidynėse idėją.

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas.

1984-ieji, gruodžio 19-oji. Austrija. Vienos mieste diplomatiniame automobilyje nušaunamas turkų diplomatas Enveras Ergunas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija “Dašnakcutiun”.

1985-ieji, kovo 12-oji. Kanada. Otava. Trys ginkluoti armėnų teroristai apšaudė Turkijos ambasadą. Susišaudymo metu nukautas Kanados specialiųjų tarnybų karininkas. Į ambasadą įsiveržę teroristai įkaitais paima kelis ambasados darbuotojus. Pačiam ambasadoriui Džoškunui Kirsui pavyksta iššokti pro langą iš antrojo aukšto ir taip išvengti mirties.

1985-ieji, vasara. Kanada. Toronto miestas. Armėnų teroristai iš sukarintos organizacijos “Sekretnaja armija za osvobozdenija Rodiny” pagrasina torontiečiams, jog imsis pačių drastiškiausių priemonių, jei Kanada neįsiklausys į armėnų reikalavimus įkurti Didžiąją Armėniją (Didžiosios Armėnijos sukūrimas įmanomas tik iš Azerbaidžano ir Turkijos atimant didelius žemės plotus).

1985-ieji, gruodžio 12-oji. Stambioje Paryžiaus parduotuvėje sprogsta du galingi sprogstamieji užtaisai, sužeisdami 41 žmogų. Atsakomybę už sužeidimus prisiima ASALA.

1986-ųjų rugsėjo 9-oji. Paryžius. Bomba sprogsta “Paris City Hall” pastate. Vienas žmogus žuvo, 18-a prancūzų sužeisti. Atsakomybę už šį kruviną incidentą prisiima teroristinė organizacija KSAMEPP, reikalaujanti, kad Prancūzija paleistų įkalintą teroristą V.Garabedianą. Rugsėjo 10 – 15 dienomis Paryžiuje nuaidi dar du panašaus pobūdžio sprogimai, už kuriuos atsakomybę prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1986-ųjų rugsėjo 16-oji. Paryžiaus Monparnaso rajone nuaidi galingas sprogimas, nusinešęs penkių prancūzų gyvybes. Dar 52 žmonės sužeisti. Užtaisą susprogdinę asmenys reikalauja, kad Prancūzijos valdžia iš kalėjimo paleistų terorizmu kaltinamą armėną V.Garabedianą ir dar du jo sėbrus, priklausančius teroristinei organizacijai ASALA.

1986-ųjų gruodis. Smogikai iš armėnų teroristinės organizacijos “Armėnų revoliucinė armija” užpuola “Air Canada” ofisą Paryžiuje. Šio užpuolio Kanada sulaukė dėl to, kad kalėti nuteisti trys armėnai, kaltinami terorizmu bei priklausymu teroristinėms organizacijoms. Tačiau Prancūzijos slaptosioms tarnyboms pavyko neutralizuoti incidentą nepraliejant niekieno kraujo. Oficialusis Paryžius įtaria, kad nuo 1986-ųjų armėnų teroristinė organizacija ASALA bazuojasi Prancūzijoje ir Vokietijoje, o lėšų gauna iš Sirijos teroristų.

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

1986-ųjų gruodžio 23-ioji. Australija. Melburnas. Sprogmenų prigrūstas automobilis išlekia į orą prie Turkijos konsulato. Gyvybę praranda vienas žmogus. Tyrimo metu paaiškėja, jog šį išpuolį organizavo “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”.

1987-ųjų sausio 19-oji. Australija. Šeši šios šalies piliečiai žūsta nuo sprogusios bombos, padėtos pašto patalpose. Atsakomybę prisiima “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”. Po metų armėnų rašytoja Silva Kaputikian reikalauja, kad Australija suteiktų galimybę armėnams apsigyventi jos žemėje.

Jei Vilniuje pastatytume paminklą šioms aukoms, parodytume Turkijai, kad ji mums – svarbi. Tuo pačiu tai būtų padėka turkiškam santūrumui. Juk po šių išpuolių turkai nepaskelbė vendetos. Priešingu atveju Europa skęstų kraujo jūroje. Turkams užteko santūrumo bei įžvalgumo nepradėti karo su ASALA Europos sostinėse.

Vien už tai jiems – nuoširdus ačiū.

2019.12.07; 06:47

Politikoje bendrus tikslus vis dažniau užgožia beprasmė konkurencija ir pyktis, sakė šalies vadovas Gitanas Nausėda penktadienį Prezidentūroje vykusiuose Maldos pusryčiuose. Pasak prezidento, dėl to Lietuva tampa pažeidžiama ir kaip tauta, ir kaip valstybė.
 
„Didmiesčių ir regionų gyventojai, emigravę ir likę Lietuvoje, tradicinių ir liberalių pažiūrų lietuviai šiandien neretai jaučiasi tarsi gyventų skirtinguose, nieko bendra neturinčiuose pasauliuose, atskirtuose nematomomis, bet tvirtomis sienomis. Politiniame gyvenime bendrus tikslus vis dažniau užgožia beprasmė konkurencija, pyktis ir nepagarba vienas kitam. Tampame pažeidžiami kaip tauta, kaip valstybė, kaip bendruomenė. Ir kaip individai“, – teigia prezidentas, pabrėždamas, kad bendra malda yra itin svarbi ir kaip dvasinė praktika, ir kaip tautą vienijantis veiksnys.
 
Penktadienį Prezidentūroje, Baltojoje salėje, buvo atgaivinta Maldos pusryčių tradicija. Į šį renginį buvo pakviesta daugiau nei šimtas svečių iš Lietuvos ir užsienio.
 
Kaip skelbia Prezidentūra, pasimelsti ir pasiklausyti tikėjimo liudijimų susirinko dvasininkai, politikai, visuomenininkai, žurnalistai, žmonės, kurių gyvenimuose dėl tikėjimo įvyko didelių pokyčių.
 
Maldą pradėjo Jo Eminencija kardinolas Sigitas Tamkevičius. Savo tikėjimo liudijimais pasidalijo socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis ir priklausomybes įveikęs bei kitiems padedantis Žanas Talandis.
 
Baigiantis Maldos pusryčiams arkivyskupas Gintaras Grušas kalbėjo apie bendros maldos svarbą tautos ir kiekvieno mūsų gyvenime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.07; 00:01

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Tai – bloga naujiena. BNS ir LRT.lt praneša, kad „Turkija blokuoja NATO gynybos planus Baltijos šalims ir Lenkijai“.

Oficialioji Ankara ėmė trukdyti NATO narėms deramai saugot Lietuvą, Latviją, Estiją ir Lenkiją nuo galimos Rusijos agresijos? Juk be Turkijos paramos NATO vadovybei bus sunku greitai padidinti gynybinius pajėgumus Baltijos šalyse ir Lenkijoje, kilus karui, skelbia „Reuters“. Be Turkijos kariuomenės – visas Aljansas ženkliai silpnesnis!

Kas svarbiau – NATO vienybė, Baltijos šalių gynybos planai ar kurdai?

Beje, tai – ne pirmasis nedraugiškas Turkijos žingsnis. Prisiminkime primygtines amerikiečių rekomendacijas turkams nepirkti rusiškų raketų kompleksų S-400, bet, kaip dabar matome, Turkija nepaiso JAV prašymų.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sakė turįs vilčių, kad nesutarimai turėtų būti draugiškai užbaigti: „reikalingi sprendimai bus priimti iki kitą savaitę vyksiančio viršūnių susitikimo“. Bet iki susitikimo liko vos kelios dienos. NATO lyderių diskusija Londone prasideda gruodžio 3 dieną (kai bus minimos 70-osios Aljanso įkūrimo metinės). Ar NATO ras naują draugystės formulę?

Net jei ir suras, tai – tik pusė pergalės. Labai svarbu išsiaiškinti, kas nutiko, kad sąjungininkai tapo oponentais? Turkai turi paaiškinimą, kodėl jie atsisako paremti gynybos planą Baltijos šalims ir Lenkijai. Jų argumentai: „kol Aljansas neparodys daugiau politinės paramos jų kovai su Kurdų liaudies apsaugos daliniais (YPG) Šiaurės Sirijoje“.

Nesu rimtai studijavęs turkų ir kurdų nesutarimų istorijos, todėl man sunku atsakyti į klausimą, kas kaltas „būtent dėl šios priešpriešos“. Bet būtent kurdiškas Gordijo mazgas nėra itin painus: skaitlinga kurdų tauta iki šiol neturi savo valstybės; pagrindinis kurdų siekis – turėti valstybę, be kita ko, ir Turkijos teritorijų sąskaita. Turkija bijo karingųjų kurdų įsigalėjimo. Štai koks būtų paprasčiausias, primityviausias paaiškinimas.

Turkijos ginkluotosios pajėgos – vienos iš galingiausių visoje Europoje ir NATO aljanse.

Todėl į galvą šauna naivi mintis: kas trukdo NATO vadovybei geranoriškai pažvelgti į turkų prašymą? Nejaugi Turkija privalo kurdams atiduoti gabalą žemių? Nejaugi NATO kalta, kad kurdai niekad neturėjo valstybės? Galų gale – ar NATO vadovybė turi teisę ignoruoti Turkijos prašymą? Klausimų – daug, atsakymų – nė vieno.

Tėra aišku: NATO organizacija galinga tol, kol ji vadovaujasi principu „Vienas – už visus, visi – už vieną“. Jei NATO vadovybė ignoruoja Turkijos pageidavimus, ar turkai neturi bent jau moralinės teisės ignoruoti Briuselio prašymų? Juk Turkija – ne Lietuva. Ji – galinga, įtakinga, skaitlinga valstybė. Blogiausiu atveju išsivers ir be NATO. Pačiu blogiausiu atveju – sudarys karinį aljansą su Vladimiro Putino valdoma Rusija. O ar NATO bus gyvybinga be turkų kariuomenės – sunku pasakyti.

Antiturkiškos intrigos

Be kita ko, nors daug politikos apžvalgininkų (taip pat – ir Lietuvoje) mano, kad NATO ir Turkijos konfliktas įsiplieskė tik dėl kurdų, aš įžvelgčiau daugiau tiesiogiai – netiesiogiai įtakos turėjusių veiksnių. Pirma, Europos Sąjunga viliodama Turkiją į ES kelis dešimtmečius vedžiojo ją už nosies. Tas „priimsime – nepriimsime“ žaidimas nuo pat pirmosios dienos buvo nesąžiningas. Europa niekad nenorėjo priimti Turkijos, todėl nuolat ieškojo priežasčių, kad galėtų pasakyti „NE!“.

Mano supratimu, pagrindinis pretekstas, kodėl Turkija neįleidžiama į Europą, – visai ne europietiškų standartų neatitinkantys turkiški standartai. Paryžius su Berlynu privalo turėt drąsos pripažinti kursčius antiturkiškas intrigas: jie tiesiog bijo turkų galios. Jei Turkija bus priimta į ES kaip pilnavertė šalis, tiek prancūzų, tiek vokiečių įtaką nustelbs turkų įtakos. Štai didžioji paslaptis! Beje, prancūzų ir vokiečių norai – suprantami. Aš taip pat, jei manęs būtų teiraujamasi, nenorėčiau, kad Europoje pirmuoju smuiku griežtų turkai. Bet tokiu atveju nederėjo kvailinti įtakingos, galingos, karingos, NATO aljansui priklausančios valstybės. Su Turkija reikėjo bendrauti sąžiningiau, garbingiau, atviriau sakant karčią tiesą į akis, ir Ankaros elgesys, drįstu manyti, šiandien būtų visai kitoks.

Dabar gi įsižeidę turkai greičiausiai mąsto: „jei mūsų nepriima į ES, kodėl mes turime rūpintis ES narių saugumu (juk NATO daugumą sudaro būtent ES valstybės)“?

Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.

Kai turkai numušė rusų naikintuvą…

Kitas pretekstas turkiškoms nuoskaudoms – NATO vangiai užtarė Turkiją, išdrįsusią numušti jos oro erdvę pažeidusį rusų naikintuvą. Turkus parėmė Briuselis taip atsargiai, taip abstrakčiai, kad Turkija greičiausiai pasijuto išduota. O jei suprato esanti palikta likimo valiai (tvarkykis kaip išmanai), tai Turkija negalėjo neįsižeisti. Man regis, jei NATO būtų rimčiau parėmęs šią pietinę valstybę, dabar turėtume moralinę teisę priekaištauti turkams, kodėl šie susidraugavo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kodėl iš Rusijos perka kompleksus „S-400“. Šiandien mes tokios teisės neturime, nes Turkiją sunkiu jai metu palikome vienui vieną. Ją gynėme vien popierinėmis rezoliucijomis.

Prancūzijos klaida

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, panašiai kaip ir Lietuvos URM vadovas L.Linkevičius, sakė tikįs, kad NATO suras būdų suderinti išsiskyrusias Aljansui priklausančių valstybių pozicijas. Elta perdavė tokius G.Nausėdos žodžius: „Kol kas aš pasitikiu ir tikiuosi, kad sąjungininkai, NATO organizacija, kaip visuma, ieško sprendimų būdų, derasi ir suras tuos sprendimus, kurie patenkintų visas puses. Todėl susilaikysiu nuo kažkokių kategoriškų vertinimų“.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Bet aš jau nesu toks tikras. Turkijos kantrybė išseko. Žvelgiant Turkijos akimis, mes ne tik ją apgaudinėjome neva nuoširdžiai kviesdami į ES, ne tik palikome vienui vieną po incidento numušus rusų karinį naikintuvą, ne tik nepasmerkėme jų nemėgstamos kurdų organizacijos. Mes jai nuolat prikaišiojame dėl … armėnų nelaimių 1915 metais, tarsi daugiau nei prieš šimtą metų nutikusi tragedija būtų pati svarbiausia, aktualiausia Europos tema.

Prisiminkime šių metų balandžio mėnesį. Prancūzija nusprendžia balandžio 24-ąją skelbti „nacionaline armėnų genocido atminimo diena“. Be kita ko, Prancūzija jau iki tol žiaurumus armėnų atžvilgiu Osmanų imperijoje buvo oficialiai pripažinusi genocidu. Tačiau Prancūzijos prezidentui  Emanueliui Makronui (Emmanuelis Macronas) kažkodėl prireikė dar gausiau pabarstyti druskos ant žaizdų. Turkijos prezidento Redžepo Erdogano (Recep Tayyip Erdogan) atstovas, žinoma, pasmerkė Paryžiaus iniciatyvą. „Kalbėti apie vadinamąjį genocidą yra politinis melas, neturintis teisinio pagrindo ir prieštaraujantis istoriniams faktams“, – pabrėžė Ankaros atstovas.

Tačiau svarbiausia, kad tokį nutarimą E.Makronas priėmė tikriausiai ne nuoširdžios užuojautos skatinamas – jį atkakliai spaudė gausi Prancūzijos armėnų diaspora, be kita ko, palaikanti tamprius ryšius su nuo Rusijos visiškai priklausoma Armėnija (Armėnijos mieste Giumri ilgiems dešimtmečiams įsikūrusi Rusijos karinė bazė).

Vokietijos klaida

Panašiai kaip Prancūzija, prieš keletą metų pasielgė ir Vokietija. Čia pateikiu tik vieną ištrauką iš tekstų, kurių autoriai – turkų ir azerbaidžaniečių žurnalistai, politologai, istorikai. Turkų ir azerbaidžaniečių argumentus mums taip pat reikia žinoti.

Taigi: Europos Sąjunga Vokietijos asmenyje sumanė laikyti Turkiją už „trumpo pavadėlio“, pripažindama apgaulingą „armėnų genocidą“. Bet tai pati kvailiausia, pati pavojingiausia ir labiausiai griaunanti idėja, kuri tegalėjo ateiti į galvą Angelai Merkel ir jos proarmėniškiems patarėjams. Išsikapstyti iš migracinių spąstų Europa galėjo tik susitarusi su Ankara.

Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.

O gąsdinti Turkiją ir spausti ją – tai nerimta, tuo labiau, turint omenyje, kiek toje šalyje gyvena daug turkų. Pakanka paprasčiausiai pasidomėti turkų tautos istorija, kad suprastum, kokia pražūtinga tokia idėja. Viskas, ko pasieks Bundestagas, tai tik atstums Ankarą.

Galima sakyti, kad dabartiniu sprendimu Vokietija prarado Turkiją. O juk galėjo, priešingai, įgyti dar ištikimesnę ir patikimesnę partnerę, jeigu nebūtų šiandieninio balsavimo. Stipri musulmoniška, bet ištikima vakarietiškoms vertybėms valstybė galėjo tapti tvirta užtvara Europai, jeigu ši būtų atsisakiusi savo puikybės ir priešiškumo viskam, kas „nekrikščioniška“ ir nepakankamai „balta“…

Ką gi, dėl šiandienio Bundestago sprendimo pralaimės visi. Žinoma, tai smūgis Turkijai, bet ir pati Europa smarkiai pralaimėjo.

Šis komentaras 2016-aisiais buvo paskelbtas Day.az portale, šių minčių autorius – Zulfugaras Ibrahimovas.

Amerikietiška klaida

Dera prisiminti ir šių metų lapkričio mėnesį kilusią įtarmpą tarp JAV ir Turkijos dėl to paties „armėnų klausimo“. Turėjęs skirsti į Vašingtoną turkų prezidentas R. T. Erdoganas ėmė svarstyti, ar verta, kadangi Atstovų Rūmai, be kita ko, pripažįsta masines armėnų žudynes Osmanų imperijoje buvus genocidu ir siekia sankcijų Turkijai dėl pradėtos karinės operacijos Sirijoje.

Donaldas Trampas (Trump). EPA – ELTA nuotr.

Susimąstykime: Amerika nė per nago juodymą nepaiso Turkijos interesų, ignoruoja visus turkų prašymus, tad ar tikrai keista, kad Turkija vieną gražią dieną nusprendė atsakyti tuo pačiu, pavyzdžiui, nekreipt dėmesio į amerikietiškus raginimus nepirkti ginklų iš Rusijos?

Lietuviška klaida

Keistai yra pasielgusi ir Lietuva. Pavyzdžiui, kas man galėtų paaiškinti, kodėl 2005 metų pabaigoje, deramai nesusipažinę su pirminiais šaltiniais, t.y. neišklausę Turkijos argumentų, vien tik Armėnijos poziciją, pustuštėje parlamento salėje priėmėme garsiąją rezoliuciją dėl armėnų tautos genocido? Juk nei tuomet, 2005-aisiais, nei dabar, 2019-aisiais, apie tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje mes nieko dorai nežinome. Teturime labai paviršutinišką įsivaizdavimą. Žvelgiame į Pirmojo pasaulinio karo žiaurumus vien tik Armėnijos akimis. Kodėl – tik Armėnijos akimis?

Seimo rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“ priimta 2005 m. gruodžio 15 dieną, šv. Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarėse, kada šalyje tvyrojo šventinės, ne darbinės, nuotaikos. Posėdyje dalyvavo labai mažai parlamentarų – tik 55 iš 141. Rezoliucija pateikta, apsvarstyta ir priimta per dešimt minučių. Ar ne per greitai, ne per lengvai Lietuvos parlamentarai vieną tautą paskelbė esant auka, o kitą – agresore? Jei tame posėdyje būtų sprendžiamas Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos įvaizdis, – tuomet dar būtų galima pateisinti skubėjimą. Šias valstybes mes pažįstame – su jomis kariavome, nuo jų kentėjome, savo kailiu patyrėme, kas yra rusifikacija, polonizacija, germanizacija… Bet lengva ranka nutarti, kas kaltas dėl 1915-ųjų nelaimių tolimojoje Osmanų imperijoje, – argi atsakinga? Kodėl niekam iš Lietuvos parlamentarų nešovė į galvą mintis į posėdį pakviesti Lietuvoje reziduojančius Turkijos diplomatus – išklausyti jų nuomonės? Dėl šventos ramybės.

Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrčianas nuolat Vilniuje rengia 1915-ųjų įvykių minėjimus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesa, Seimo narė Dangutė Mikutienė anuomet siūlė neskubėti. Ji ragino įsigilinti į šį sudėtingą, specifinį klausimą. Kvietė bent jau išgirsti Seimo Užsienio reikalų komiteto nuomonę. Bet buvo akivaizdžiai skubama, ir į parlamentarės siūlumą elgtis apdairiai – neatsižvelgta. Tuomet nė vienas Lietuvos istorikas nebuvo dirbęs nei Armėnijos, nei Turkijos archyvuose. Jei ką nors apie tuos tolimus įvykius ir žinojome, tai dažniausiai tik iš armėniškųjų šaltinių. Ir vis tik dauguma Lietuvos parlamentarų tąsyk nutarė, jog nieko blogo nenutiks, jei rezoliucija bus palaiminta.

Taigi turime situaciją, dėl kurios kaltinti vien Turkiją – nekorektiška. Jei Lietuvai nusispjauti į Turkijai rūpimus klausimus, kodėl Turkijai turėtų skaudėti galvą dėl Baltijos gynybos planų? Jei Lietuvai pats svarbiausias uždavinys pripažinti „1915-uosius buvus armėnų tautos genocidu“, tai ir karinės pagalbos nuo galimos Rusijos agresijos ieškokime Jerevane… Maždaug taip. Štai Gitanas Nausėda dar tik pradėjo prezidentauti, o jo žmona Diana Nausėdienė jau suspėjo susitikti su taikos planus siūlančia Armėnijos premjero žmona, užuot pirmuosius susitikimus surengusi su taikos planų turinčiomis Turkijos politikų žmonomis.

Dėl ko apgailestavo turkų diplomatas Oguz Ozge?

Baigdamas šiuos svarstymus dar norėčiau prisiminti 1999 metais portale slaptai.lt paskelbtą interviu su tuometiniu Turkijos ambasadoriumi Lietuvoje ponu Oguz Ozge. Diplomatas, be kita ko, apgailestavo:

Oguz Ozge
Turkijos diplomatas Oguz Ozge. Slaptai.lt nuotr.

„Kartais susiduriame su klausimais, kurie neatitinka narystės ES kriterijų. Turkija sutinka, kad jai privalu įvykdyti ES reikalavimus, kad taptų nare. Tačiau mes nesame įpareigoti laikytis bet kurių reikalavimų, kurie nekyla pagal ES kriterijus. Gal ir žinote, kad Turkija yra viena pirmųjų šalių, pripažinusių Armėnijos nepriklausomybę ir suverenumą suirus Sovietų Sąjungai. Tačiau Armėnija vis dar neatsisakė savo teritorinių pretenzijų Turkijai. Nepaisant to mes norėtume normalizuoti savo santykius su Armėnijos valstybe. Siekiant šio tikslo ir buvo naujai pradėtas normalizavimo procesas. Turime vilties, kad čia bus pasiekta patenkinamų rezultatų. Taip pat tikriausiai žinote, jog Armėnija nori, kad Turkija atidarytų tarp mūsų šalių esančią bendrą sieną. Siena buvo uždaryta po to, kai Armėnijos kariuomenė okupavo arzerbaidžaniečių teritorijas (omenyje turimas Kalnų Karabachas – G.Visocko past.). Iki Armėnijos kariuomenės išvedimo iš Azerbaidžano teritorijos sienos atidarymo klausimas nesvarstytinas. Be to, viena didžiausių Turkijos ir Armėnijos santykių normalizavimo kliūčių gali būti armėnų diasporos pozicija. Armėnų diaspora, mesdama nepagrįstus kaltinimus, mano šalimi nori naudotis kaip priemone, kuri padėtų išlaikyti po visą pasaulį išsisklaidžiusių armėnų tapatybę.“

Žodžiu, atidžiai žvelgiant į šiandieninius Turkijos ir NATO nesutarimus kyla įtarimas, jog mus ir vėl kvailina, kiršina, mulkina. Tai – Rusijos darbas. Tiesa, siekdamas paslėpti savo ardomąją veiklą Kremlius sumaniai išnaudoja šiandien visas jo rankose esančias priemones – net ir vadinamąjį „armėnų klausimą buvusioje Osmanų imperijoje“.

Naivi Europa pamiršta, jog Armėnijoje dislokuota galinga rusų karinė bazė. Ji ten dislokuota ne dėl gražumo…

209.11.29; 07:00

Prezidentas Gitanas Nausėda po susitikimo su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu teigė, kad neturėjo tikslo įtikinti Ukrainos prezidentą pirkti ar nepirkti ateityje elektros iš Astravo atominės elektrinės (AE), o kaip tik siekė išdėstyti priežastis, kodėl Lietuva susirūpinusi dėl Astravo AE statybos.
 
„Tikrai neturėjau tikslo įkalbinėti Ukrainos pusę pirkti, ar nepirkti. Mūsų poziciją išdėsčiau, išaiškinau priežastis, kodėl mes esame labai susirūpinę dėl Astravo AE statybos. Pateikiau konkrečius faktus ir įrodymus, kurie rodo, kad statybos kultūra toje elektrinėje yra visiškai nepatenkinama, čia taip švelniai išsireiškus. Tie saugumo reikalavimai, kurie turi būti įgyvendinami ir kurie keliami ne tik Lietuvos, bet vis labiau ir visos ES bendrijos, mūsų aktyvių pastangų dėka. Kaip visai neseniai ir Vokietijos kanclerės pozicija nuskambėjo labai aiškiai šiuo klausimu, kad negali būti jokių kalbų apie nuolaidas ar pereinamuosius laikotarpius saugumo standartų įgyvendinimui atominėje elektrinėje, visi jie turi būti įgyvendinti iki AE eksploatacijos pradžios. Šioje vietoje niekas nesikeičia“, – teigė šalies vadovas.
 
Tuo metu Ukrainos prezidentas pažymėjo, kad iš G. Nausėdos signalą dėl Astravo AE gavo.
 
„Viskas, kas jums svarbu, kas liečia iš saugumo pusės, ukrainiečiams taip pat labai svarbu. Aš išgirdau prezidento signalą, ir aš labai atvirai apibūdinau mūsų situaciją. Pasakiau, kokių monopolininkų turime savo rinkoje, kurie diktuoja kainas, ir kaip būtent mes su jais kovojame. (…) Aš pasakiau, kad aš išgirdau tą signalą ir pasakiau, kad aš būtinai atsisėsiu su energetikos ministru ir mes aptarsime šitą klausimą“, – teigė V. Zelenskis.
 
ELTA primena, kad Baltarusija 2400 MW galios atominę elektrinę stato netoli Astravo miesto, nuo Vilniaus nutolusio vos per 50 km.
Lietuva yra priėmusi sprendimą neįsileisti elektros iš Baltarusijos, kai pradės veikti Astravo AE. Tokį sprendimą yra priėmusi ir Lenkija.
 
Lietuvos ir Latvijos pozicijos Astravo AE atžvilgiu buvo išsiskyrusios. Latviai nerodė didelio solidarumo Lietuvos interesui, kad kaimyninės šalys ateityje taip pat neįsileistų Astravo AE energijos į savo rinkas.
 
2017-ųjų birželį Seimas pripažino, kad Baltarusijoje, Astrave, statoma atominė elektrinė yra nesaugi ir kelianti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai.
 
Kol kas planuojama, kad pirmasis Astravo AE reaktorius bus įjungtas 2020 metų pirmą ketvirtį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.28; 06:33

Prezidentas Gitanas Nausėda pasveikino Ukrainos ir Lietuvos ekonomikos forumo dalyvius, trečiadienį susirinkusius Prezidentūroje aptarti šalių ekonominio bendradarbiavimo perspektyvos.
 
Verslo forumas, kuriame dalyvauja daugiau nei šimtas įmonių atstovų, organizuotas Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio oficialaus vizito Lietuvoje metu.
 
Anot Prezidento komunikacijos grupės, Lietuvos vadovas akcentavo glaudžius Ukrainos ir Lietuvos santykius, paremtus broliška parama siekti laisvės ir nepriklausomybės.
 
Pasak šalies vadovo, valstybių santykius dar labiau sustiprina bendras siekis kurti tvarią regiono verslo rinką. Tam ypač pasitarnautų dalijimasis gerąja verslo bendruomenių patirtimi.
 
„Lietuva daug ir sunkiai dirbo, siekdama politiškai sugrįžti į Europą – ten, kur visada buvo mūsų vieta. Vykdyti reformas nebuvo lengva, tačiau mums padėjo mūsų draugai. Šiandien jau mes esame tie draugai, pasiryžę padėti Ukrainai įgyvendinti būtinas reformas ir tvirčiau susieti savo likimą su Europa“.
 
Prezidentas akcentavo, kad Lietuva pasiryžusi prisidėti prie Ukrainos siekio tapti konkurencingesne rinkos dalyve regione.
 
Pasak šalies vadovo, auganti Lietuvos ir Ukrainos prekyba ir investicijos atveria galimybių naujai pažvelgti į bendradarbiavimą tradiciniuose ekonomikos sektoriuose – energetikos ir transporto srityse bei pastūmėti jį į naują etapą, atrandant bendrų taškų inovatyviuose sektoriuose, tokiuose kaip informacinės, finansinės technologijos, kibernetinis saugumas, atsinaujinančios energijos rinkos plėtra.
 
Ypač pabrėžtas dvišalis bendradarbiavimas energetikos, energetinio saugumo ir branduolinės saugos srityse.
 
Prezidentas paskatino Ukrainą ir toliau aktyviai siekti energetinės nepriklausomybės bei elektros tinklų sinchronizacijos su Europos sistemomis, nes tai sustiprintų Ukrainos atsparumą Rusijos įtakai.
 
G. Nausėda pasiūlė Ukrainai alternatyvų dujų tiekimą, išnaudojant esamą ir būsimą infrastruktūrą – tiek veikiantį suskystintų gamtinių dujų terminalą Klaipėdoje, tiek Lenkijos ir Lietuvos dujų jungtį.
 
Prezidentas atkreipė dėmesį į glaudžius Ukrainos ir Lietuvos žmogiškuosius ryšius ir paskatino verslo bendruomenes aktyviau bendradarbiauti siekiant bendrų regiono ekonominės plėtros planų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.28; 03:00

Gitanas Nausėda su žmona Diana ateina į S. Daukanto aikštę. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Sumažėjo prezidento Gitano Nausėdos populiarumas, rodo šeštadienio „Lietuvos ryte“ skelbiama lapkričio 8-16 dienomis atlikta „Vilmorus“ apklausa. Nors jis tebėra pirmasis tarp palankiausiai vertinamų asmenų, tačiau skaičiai gerokai smuktelėjo – prieš mėnesį palankiai šalies vadovą vertino 82,5 proc. gyventojų, o nepalankiai – vos 3,3 proc., dabar šie skaičiai atitinkamai 72,8 ir 8,7 procento.
 
„Tas epizodas, kai prezidentas buvo Japonijoje, tada privačiai važiavo į Pietų Korėją ir žiniasklaida tą atrado, plačiai išrutuliojo, o tuo pat metu buvo gaisras Alytuje… – tie dalykai kažkaip buvo susieti, nemalonus kontekstas ir privedė prie to, kad šiuo metu mažiau nei 73 proc. palaiko prezidentą. Tačiau tai vis tiek daug, nes antrasis politikas premjeras Saulius Skvernelis turi tik 51 proc. palaikymo“, – Lietuvos Radijui apklausos duomenis komentavo sociologas Vladas Gaidys.
 
„Vilmorus“ apklausos duomenimis, į geriausiai vertinamų politikų trejetą pateko ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Jį palankiai vertino 50,2 proc. gyventojų.
 
Pragaištingas gaisras Alytuje turėjo įtakos net kelių ministrų reitingams. Vidaus reikalų ministrę Ritą Tamašunienę nepalankiai įvertino net 42,8 proc. apklaustųjų, kai prieš mėnesį jų buvo 21,1 proc. Aplinkos ministrą Kęstutį Mažeiką palaikančiųjų sumažėjo 2 proc. – nuo prieš mėnesį buvusių 17,6 iki 15,6 proc.
 
Sociologas Vladas Gaidys. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Nepatenkinti gyventojai pastaruoju metu ir susisiekimo ministru Jaroslavu Narkevičiumi. Nuo spalio mėnesį buvusių 16,6 proc. neigiamų vertinimų šis skaičius lapkritį šoktelėjo iki 34 procentų, rodo „Lietuvos ryto“ skelbiama „Vilmorus“ apklausa.
 
Planai prie miesto prijungti dalį pakaunės teritorijų smukdo ir anksčiau tarp pačių populiariausių politikų buvusio Kauno mero Visvaldo Matijošaičio reitingus – jie krenta jau septintas mėnuo.
 
Prasčiau nei prieš mėnesį įvertinta ir Prezidentūra, Vyriausybė, daugelis ministrų, toliau auga nepasitikėjimas Seimu. Labiausiai gyventojai pasitiki ugniagesiais gelbėtojais ir policija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.25; 00:30

Lapkričio 27 d. Vilniuje vyks Lietuvos ir Ukrainos Prezidentų Tarybos posėdis. Dvišalė Prezidentų Taryba rengiama jau dvylika metų, pirmą kartą joje dalyvaus Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ir Ukrainos Prezidentas Volodymyras Zelenskis.

Su Ukrainos vadovu Prezidentas aptars dvišalius politinius ir ekonominius santykius, saugumo ir gynybos, Ukrainos euroatlantinės integracijos klausimus, bendradarbiavimą energetikos, inovacijų, transporto ir socialinės politikos srityse.

Taip pat Prezidentai susitikime didelį dėmesį skirs Ukrainoje vykdomoms reformoms, ES ir Ukrainos Asociacijos sutarties praktiniam įgyvendinimui. Šalių vadovai aptars ES Rytų partnerystę ir Ukrainos bendradarbiavimą su  NATO. Susitikime šalių vadovai kalbėsis apie santykius su Rusija, situaciją Donbase bei planuojamą Normandijos ketverto susitikimą.

Prezidentų Tarybos metu ketinama pasirašyti Prezidentų deklaraciją bei du tarpinstitucinius bendradarbiavimo susitarimus dėl kibernetinio saugumo bei elektroninės atpažinties ir  elektroninių operacijų patikimumo užtikrinimo paslaugų vidaus rinkoje.  

Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
 
2019.11.24; 00:30

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Užsienio politika – sudėtingas užsiėmimas. Ypač Lietuvai, kuri dėl savo mažumo turi ribotas galimybes tiek gintis, tiek daryti įtaką. Tačiau mes puikiai žinome, kad valstybės gyvenime pasitaiko akimirkų, kai privalome būti itin principingi. Jokių „galbūt“, „dar pagalvosime“.

Baltarusiški niuansai

Viešojoje erdvėje emocingai diskutuota dėl Prezidento Gitano Nausėdos pozicijos Baltarusijos atžvilgiu. Viena vertus, Baltarusija išties mums pakišo „kiaulę“, šalia Vilniaus statydama rimtų pavojų keliančią Astravo atominę jėgainę, kita vertus, Baltarusija – mūsų kaimynė, su kuria visiškai nebendrauti – taip pat bloga išeitis. Tad ką daryti?

Šių eilučių autorius linkęs pritarti Prezidento pozicijai, jog jis yra „atviras dialogui, bet šiuose santykiuose neperžengs raudonųjų linijų“. Taip bent jau tvirtino prezidento patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė po Prezidentūroje vykusios neformalios diskusijos, kurioje aukščiausi valstybės asmenys aptarė Lietuvos ir Baltarusijos tolesnio bendradarbiavimo galimybes.

A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.

Tačiau tikriausiai teisūs ir tie, kurie klausia, kokia nauda iš Minsko – Vilniaus dialogų, jei Baltarusija taip pat nusibrėžusi savo „raudonąsias linijas“, kurių neketina ignoruoti arba kurių jai neleis pamiršti Kremlius.

Suprantu, Lietuvos Prezidentui svarbu demonstruoti, kaip sėkmingai jis pluša užsienio politikos sferose. Ir vis tik kartais galbūt geriau nieko nedaryti, išmintingai tylint, nei tuščiai aušinti burną. Kai oficialusis Minskas pradės siųsti ženklus, jog tikrai trokšta rimto dialogo, tada ir atsiliepkime.

Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

O kol Aliaksandras Lukašenka žaidžia savąją šachmatų partiją, jokio skirtumo, ar mes tylėsime, ar kasdien jam skambinsime kviesdami diplomatiniams pietums. Nejaugi esame tokie naivūs, kad nuoširdžiai manome, jog įmanomas rimtas dialogas su Minsku, kol Baltarusijos miškuose knibždėte knibžda rusų kariškių? Netikiu ir netikėsiu galimais pokyčiais Baltarusijos fronte, kol Baltarusijoje dislokuota bent viena mažytė Rusijos karinė bazė. Vaizdingai tariant, jei mums reikalingas sukalbamesnis Minskas, turime palūkuriuoti, kol kaimyninėje šalyje neliks Rusijos kariaunos.

Armėniškos intrigos

Panaši painiava – ir dėl Armėnijos. Apie kokias Rytų partnerystes ir taikos programas įmanoma su Armėnija rimtai diskutuoti, jei ten ilgiems dešimtmečiams įsikūrusi Rusijos karinė bazė? Solidaus dialogo su oficialiuoju Jerevanu nėra ir nebus dar ir dėl to, kad Armėnija, kaip ir Rusija, neišveda savo kariaunos iš okupuotų teritorijų. Rusijos ginkluotosios pajėgos nepalieka Padniestrės, Pietų Osetijos, Abchazijos, Rytų Ukrainos, Krymo, o armėnų kariniai daliniai vis dar neteisėtai įsitvirtinę Kalnų Karabache.

Todėl nustebino viešai pasirodžiusi informacija, jog lapkričio 18-ąją Vilniuje buvo surengtas Lietuvos Pirmosios ponios Dianos Nausėdienės susitikimas su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian.

Oficialiame Lietuvos Respublikos Prezidento internetiniame puslapyje rašoma:

„Diana Nausėdienė susitiko su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobyan, kuri yra aktyvi šalies visuomenės veikėja, garsi žurnalistė. Armėnijoje vykstant Aksominei revoliucijai ji palaikė sutuoktinį Nikol Pashinyan, o jį išrinkus Armėnijos Ministru Pirmininku, A.Hakobyan aktyviai ėmėsi pirmosios ponios vaidmens: įsteigė labdaros fondus, kurie padeda spręsti socialines, švietimo, sveikatos, kultūros, sveikatos problemas, kurių dėl tam tikrų priežasčių vyriausybė negali išspręsti.

Ji taip pat pradėjo kampaniją „Moterys už taiką“, kuri skirta skatinti taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą.

D.Nausėdienė išsakė paramą A.Hakobyan socialinei veiklai bei taikos iniciatyvoms, sakydama, jog viliasi, jog vis daugiau pasaulio lyderių stengsis užtikrinti taiką pasaulyje: „Moterų balsas yra svarbus ir stiprus siekiant taikos bet kuriame žemės taške. Tikiuosi, kad vis daugiau mūsų prisijungs prie šio tikslo“.

Šių eilučių autorius labiausiai įsidėmėjo pareiškimą, jog „Armėnijos premjero sutuoktinė Ana Hakobyan pradėjusi kampaniją, skirtą rūpintis taikiu Kalnų Karabacho konflikto sprendimu“.

Bet juk tai – demagogija. Mus tiesiog mulkina, apgaudinėja.

Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Taiką sugrąžinti į šį regioną Kaukaze labai paprasta. Tereikia Armėnijos ir Rusijos karinėms pajėgoms pasitraukti iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho, ir daugiau nebežus nei armėnų, nei azerbaidžaniečių kariai.

Bet juk Armėnijos premjeras Nikol Pashinyan, atvirai prieštaraudamas tiek NATO, tiek Europos Sąjungos, tiek Jungtinių Tautų pozicijai, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui, visai neseniai pareiškė, girdi, „Kalnų Karabachas – tai Armėnija, ir taškas“! Tad apie kokias taikos kampanijas Lietuvai gali papasakoti Armėnijos premjero sutuoktinė? Net jei Armėnijos premjeras nuoširdžiai norėtų grąžinti tai, ką iš Azerbaidžano neteisėtai, pažeidžiant tarptautinę teisę, atėmė jo tautiečiai, jis Kalnų Karabacho negalėtų grąžinti azerbaidžaniečiams, nes šitaip pasielgti jam neleis Kremlius, suinteresuotas įtampos eskalavimu Pietų Kaukaze.

Norėdamas smulkiau išsiaiškinti, apie ką dvi ponios šnekėjosi lapkričio 18-ąją, Prezidentūros Komunikacijos grupei nusiunčiau elektroninį laišką prašydamas komentaro.

Laiške, be kita ko, rašiau:  

„Pirmiausia norėčiau žinoti, kas ir kodėl Vilniuje lapkričio 18-ąją organizavo susitikimą su Armėnijos premjero Nikol Pashinyan žmona Ana Hakobian?

Antra, rūpi daugiau sužinoti apie armėniškąją kampaniją „Moterys už taiką“, kuri, pasak A. Hakobian, „skirta skatinti taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą“. Ar viešnia papasakojo, kaip ji konkrečiai ruošiasi skatinti taiką Kalnų Karabache“, ar apsiribota „bendrosiomis frazėmis“?

Trečia, kokia oficiali Lietuvos Prezidentūros pozicija dėl Kalnų Karabacho: šis regionas yra neatskiriama Azerbaidžano ar Armėnijos teritorija? Informacija, kuria disponuoju, man leidžia teigti, jog NATO ir Europos Sąjungos šalys Kalnų Karabachą traktuoja kaip azerbaidžanietišką teritoriją, taigi tokia pat turėtų būti ir oficiali Lietuvos pozicija.

Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Ketvirta, ar Pirmoji ponia D. Nausėdienė, susitikdama su premjero N. Pashinyan žmona A. Hakobian, žinojo, jog  į savo gimtuosius namus Armėnijoje bei Kalnų Karabache šiuo metu negali grįžti apie milijonas azerbaidžaniečių (jie tapo pabėgėliais)? Ar Lietuvos Prezidentūra turi informacijos, kokiomis priemonėmis milijonas azerbaidžaniečių buvo išvaryti iš gimtųjų namų Armėnijoje ir Kalnų Karabache?

Ar Pirmoji ponia D. Nausėdienė prieš šį susitikimą domėjosi Azerbaidžano požiūriu į Kalnų Karabacho konflikto priežastis, konflikto pradžios niuansus (pavyzdžiui, kas pirmieji pradėjo šaudyti), ar jai buvo papasakota apie Hodžaly miesto tragediją?

Ar Pirmoji ponia D. Nausėdienė žino: Rusijos armija padėjo armėnų pajėgoms kovose dėl Kalnų Karabacho; Armėnijos mieste Giumri dislokuota Rusijos karinė bazė; Armėnijos delegacija Jungtinėse Tautose, kai kalbama apie Sakartvelo (Gruzijos), Moldovos ir Ukrainos teritorinio vientisumo klausimus, visuomet balsuoja kaip Rusijos delegacija, t.y. palaiko svetimas teritorijas okupavusio Kremliaus politiką; Armėnijos premjeras Nikol Pashinyan jau devynetą kartų svečiavosi Kremliuje, nors Armėnijai vadovauja vos keletą metų…

Ar numatytas Pirmosios ponios D. Nausėdienės susitikimas su Azerbaidžano (šioje šalyje nėra nė vienos Rusijos karinės bazės ir ji JT sesijose dėl Moldovos, Ukrainos ir Gruzijos teritorinio vientisumo klausimų balsuoja ne taip, kaip Kremlius) Prezidento žmona, kuri irgi greičiausiai turi taikaus Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo programų?“

Prezidentūros Komunikacijos grupė atsiuntė atsakymą: „Armėnija yra viena iš šešių Rytų partnerystės valstybių, todėl šis susitikimas vyko būtent šiame kontekste. O susitikime buvo aptarti išskirtinai konflikto socialinės ir humanitarinės pagalbos aspektai“.

Ką byloja šis „išsamus“ Prezidentūros Komunikacijos grupės atsakymas?

2019.11.21; 07:30

Naujasis susisiekimo ministras Jaroslav Narkevič. LR Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Jaroslavas Narkevičius savo veiklą pradėjo chaotiškai, sako prezidentas Gitanas Nausėda, komentuodamas pastaruoju metu kritikos sulaukiančio ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijai – krikščioniškų šeimų sąjungai (LLRA-KŠS) priklausančio susisiekimo ministro veiksmus.
 
„Manau, ministras tikrai pradėjo savo veiklą chaotiškai. Turbūt vienas iš pagrindinių dalykų, kuris yra svarbus politikoje: jeigu jau darai kažkokį sprendimą, visada pagalvok, kas bus po to ir kokį sprendimą darysi susiklosčius situacijai, kurią išprovokuos tavo pirminis sprendimas“, – LRT laidai „Dienos tema“ kalbėjo G. Nausėda.
 
Pasak jo, po to, kai J. Narkevičius atleido buvusio ministro Roko Masiulio suformuotą Lietuvos pašto valdybą, susiklostė sudėtinga situacija.
 
„Klausimas, kiek tokia situacija gali tęstis, nes neaišku, kada bus suformuota nauja valdyba? Ar į naująją valdybą norės eiti žmonės, nepriklausomi ekspertai, žinodami liūdną ankstesnės valdybos likimą? Veikiausiai suformuoti valdybą bus sudėtinga. Kertame būtent per tą šaką, ant kurios sėdi valstybinės įmonės“, – tęsė šalies vadovas.
 
G. Nausėda pabrėžė, kad J. Narkevičius turi rimtai pagalvoti apie savo darbo viziją, nes, pasak jo, nesunkiai sukurtas problemas ateityje bus labai sunku išspręsti.
 
„Ministras turėtų gerai apgalvoti ne tiktai tas aplinkybes, kuriomis pietauja (kaip suprantu, jis už tuos pietus susimokėjo), bet ir turėtų pagalvoti apie tai, kokia apskritai yra jo vizija, jeigu jis tokią apskritai turi, nes čia sukelti dar daugiau problemų lygioje vietoje tikrai nesudėtinga, bet po to bus labai sudėtinga jas išspręsti“, – LRT sakė G. Nausėda.
 
Galiausiai šalies vadovas pridūrė, kad kritikos susilaukusį ministrą turės įvertinti ir premjeras Saulius Skvernelis.
 
„Apie tai šiandien kalbėjomės su premjeru, ir tikiuosi principingo premjero įvertinimo“, – teigė G. Nausėda.
 
Pats šalies vadovas LRT duotame interviu neslėpė, kad asmeniškai nėra patenkintas tuo, kaip dirba LLRA-KŠS deleguotas ministras.
 
„Sakyčiau, šiandien didžiausi mano priekaištai yra skirti būtent susisiekimo ministrui. Labai noriu tikėtis, kad jis artimiausioje ateityje sugebės suvaldyti situaciją, nes priešingu atveju sprendimai turi būti labai adekvatūs“, – apibendrino G. Nausėda.
 
ELTA primena, kad ažiotažas dėl susisiekimo ministro kilo po to, kai viešojoje erdvėje pasirodė informacija, jog J. Narkevičius, viešėdamas Abu Dabyje ir Minske, už vakarienę nusprendė mokėti ne iš jo komandiruotei skirtų pinigų, bet pasinaudojo ministerijai pavaldžių įmonių lėšomis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.20; 00:30

Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda, atsižvelgdamas į Malonės komisijos rekomendacijas, pasirašė du dekretus dėl malonės suteikimo 5 asmenims, tarp jų dviem Rusijos šnipams, taip atverdamas kelią mainams su Maskva.

Šalies vadovas dekretu suteikė malonę šiuo metu Lietuvoje kalinamiems Nikolajui Filipčenkai ir Sergejui Moisejenkai. Jie abu dėl šnipinėjimo buvo nuteisti 2017 metais.

Komentarus dėl malonės suteikimo dviem Rusijos šnipams Prezidentūra pažadėjo pateikti vėliau.

„Šiuo metu daugiau komentarų šia tema neturiu. O į galimus klausimus atsakysime artimiausiu metu“, – sakė prezidento atstovas spaudai Antanas Bubnelis.

Prezidento suteikta malone Aldona Kazimiera Tunik atleista nuo likusios baudos dalies mokėjimo. Priimant sprendimą atsižvelgta į nuteistosios amžių, sunkią nuteistosios sveikatos būklę ir materialinę padėtį.

Dalei Bachovienei laisvės atėmimo bausmė sumažinta trejais metais. Priimant sprendimą atsižvelgta į nuteistosios sunkią sveikatos būklę, į teigiamas nuteistosios charakteristikas ir nepriekaištingą jos elgesį bausmės atlikimo metu, itin žemą pakartotinio nusikalstamo elgesio riziką.

Danguolei Magziakienei laisvės atėmimo bausmė sumažinta trejais metais. Priimant sprendimą atsižvelgta į šeimines aplinkybes, teigiamas nuteistosios charakteristikas ir nepriekaištingą jos elgesį bausmės atlikimo metu, itin žemą pakartotinio nusikalstamo elgesio riziką.

Malonės komisijos posėdis įvyko 2019 m. lapkričio 13 d. Posėdyje buvo svarstomi 123 nuteistųjų malonės prašymai.

Malonės gali prašyti visi asmenys, kuriuos yra nuteisę Lietuvos Respublikos teismai, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriuos nuteisė kitų valstybių teismai ir kurie atlieka bausmę Lietuvoje. Prašančiajam malonės gali būti dovanota laisvė, sutrumpintas laisvės atėmimo laikas arba sumažinta kita teismo skirta bausmė.

Malonės komisiją sudaro Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkai, teisingumo ministras, generalinis prokuroras (arba jų įgalioti atstovai), Kalinių globos draugijos, Lietuvos teisininkų draugijos, Lietuvos nusikaltimų aukų rėmimo asociacijos atstovai, Prezidento patarėjai teisės klausimais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.11.15; 10:33

Ekspertai vieningai sutaria, kad tendencingai naujų partijų ir frakcijų pavadinimuose atsirandantis žodis ,,gerovė“ yra bandymas imituoti prezidento Gitano Nausėdos vizitine kortele tapusį terminą ,,gerovės valstybė“.
 
Pasak pašnekovų, tai yra daroma sąmoningai siekiant susitapatinti su prezidento idėjomis ir pasinaudoti jo populiarumu.
 
Viešųjų ryšių bei komunikacijos specialistas Arijus Katauskas teigia, kad jau nuo Prezidento rinkimų pradžios tapo akivaizdu, jog politikai bandys savintis ,,gerovės valstybės“ terminą, nes jis rinkėjams asocijuojasi su G. Nausėdos kampanija. Eksperto nuomone, tendencingas bandymas pasinaudoti prezidento esminiu politinės retorikos raktažodžiu jau tampa savotišku absurdu, tačiau, nepaisant to, šia sąvoka įvairiuose kontekstuose ir toliau bandys manipuliuoti vis daugiau politikų.
 
,,Tai yra būdas atkreipti į save dėmesį, mes matysime, ko gero, dar didesnių absurdų, ne tik partijų pavadinimus, bet kiekvienoje programoje tai bus įrašyta vienokia ar kitokia forma“, – savo nuogąstavimais dalinosi viešųjų ryšių specialistas.
 
A. Katausko įsitikinimu, masinis termino ,,gerovė“ vartojimas yra labai įdomus pavyzdys, kaip G. Nausėdos terminus politikai gali paaiškinti taip, kaip jiems paranku, bandant pasinaudoti politiko populiarumu. Pasak eksperto, dėl susidariusios situacijos net pačiam prezidentui gali tekti patikslinti termino ,,gerovės valstybė“ reikšmę.
 
,,Realiai tai yra bandymas pasinaudoti. Bandymas visiškai pragmatiškas, visiškai praskaičiuotas dalykas, nes terminas yra populiarus, dažnai kartojamas to paties prezidento. Aš manau, kad anksčiau ar vėliau gali netgi tekti prezidentui aiškiau kai kuriuos dalykus pasakyti dėl gerovės valstybės, nes tai jau tampa absurdišku pokštu. Tuoj visas mūsų politinis pasaulis pasidarys gerovė“, – Eltai teigė A. Katauskas.
 
,,Jeigu tai neduotų kažkokios pridėtinės vertės arba įsivaizduojamos pridėtinės vertės, ko gero, niekas iš politikų tokio žingsnio nesiimtų.
 
Akivaizdu: prezidentas kalba apie gerovės valstybę, mūsų partija irgi kalba apie gerovės valstybę, jeigu tu kalbi apie prezidentą, tu turėtum pagalvoti ir apie paramą mums“, – ,,gerovės“ termino vartojimą partijų pavadinimuose aiškino ekspertas.
 
Galiausiai A. Katauskas teigė, kad terminas ,,gerovės valstybė“ turi įgyti realesnes formas, nes kitu atveju jis taps pokštu, kurio greitai niekas nebeprisimins.
 
,,Nenoru būti pranašu, bet aš manau, kad šis terminas turės įgauti kažkokias realesnes formas, arba jis tiesiog pavirs pokštu, kurio jau po metų laiko nebeatsiminsime“, – apibendrindamas Eltai sakė ekspertas.
 
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis taip pat laikosi pozicijos, kad partijų pavadinimuose vartojant sąvoką ,,gerovė“ naudojamasi termino populiarumu, siekiant susitapatinti su prezidento idėjomis.
 
,,Tiesą sakant, kas netingi, jau vartoja šį žodį, nes prezidentas Nausėda, deklaravęs gerovės valstybės siekį, savotiškai suteikė didžiulį pagreitį šiam terminui, ir visi skuba pasinaudoti ta inercija, pasinaudoti tuo postūmiu, kurį šiam terminui suteikė prezidentas, ir tokiu būdu savotiškai parazituoja prezidento sakomos idėjos“, – kalbėjo L. Bielinis.
 
Politologas taip pat akcentavo partijos pavadinimo svarbą, nes dažniausiai jame atsispindi vertybinė orientacija.
 
,,Partijos pavadinimas nėra tiesiog žodžių junginys. Jame turi koncentruotis tam tikras vertybinis simbolis, vertybinė orientacija. Tai labai svarbu rinkėjams, nes didžioji dalis rinkėjų neskaito partinių dokumentų, ilgų deklaracijų, bet, kuomet partijos pavadinime yra užkoduota kažkokia raidos kryptis, kažkokia vertybių suma, jam tas partijos pavadinimas tampa suprantamas“, – patikino L. Bielinis.
 
ELTA primena, kad, subyrėjus Tvarkos ir teisingumo frakcijai, šį rudenį buvo įkurta frakcija ,,Lietuvos gerovei“. Jai vadovauja ,,tvarkietis“ Vytautas Kamblevičius. Centro partija ketina pakeisti pavadinimą į ,,Centro partija – gerovės Lietuva“. Buvusio konservatoriaus Rimanto Dagio kuriamos krikdeminės partijos pavadinime taip pat planuojama vartoti ,,gerovės“ terminą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.31; 06:00

Politikams reiškiant priekaištus vidaus reikalų ministrei Ritai Tamašunienei dėl išryškėjusių spragų, suvaldant situaciją Alytuje, prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad išryškėję atsakingų institucijų darbo trūkumai, reaguojant į gaisrą padangų perdirbimo įmonėje, nėra vieno asmens atsakomybė.  
 
„Tai nėra vieno asmens atsakomybės klausimas. Todėl likvidavus gaisrą ir jo padarinius, svarbiausia atsakingų institucijų užduotis bus peržiūrėti galiojančias tvarkas bei procesus ir imtis konkrečių veiksmų, kad panašių ekstremalių atvejų likvidavimo darbai būtų vykdomi koordinuotai, užtikrinant sklandų įvairių žinybų darbą bei savalaikį gyventojų informavimą“, – teigiama Eltai atsiųstame Prezidentūros komunikacijos grupės pranešime.
 
Šalies vadovo vertinimu, Lietuvoje panašiems incidentams dar nėra tinkamai pasiruošta.
 
„Prezidento vertinimu, gaisras Alytuje parodė, kad panašaus pobūdžio incidentams valstybė nėra tinkamai pasiruošusi – trūksta tarpinstitucinio bendravimo, koordinavimo, sistemiškumo ir net specialios technikos, tokios kaip užterštumo matavimo prietaisai“, – teigia Prezidentūra.
 
ELTA primena, kad vidaus reikalų ministrė kritikos susilaukė dėl esą netinkamos reakcijos į Alytuje kilusį gaisrą. Kritikų teigimu, ekologijai bei žmonių sveikatai grėsmę sukėlęs gaisras padangų perdirbimo įmonėje „Ekologistika“ atskleidė VRM nepasiruošimą ir nekompetenciją.
 
Konservatoriai pranešė pradėję konsultacijas su kitomis Seimo frakcijomis dėl interpeliacijos R. Tamašunienei. Juos papiktino tai, kad ministrė trečiadienį neatvyko į Seimo Aplinkos komiteto posėdį atsakyti į kilusius klausimus ir įvertinti esamą padėties grėsmingumą.
 
Viešo dėmesio susilaukė internete plintanti peticija, raginanti vidaus reikalų ministrę atsistatydinti iš pareigų. Pasak peticijos autorių „ekologinė nelaimė Alytuje akivaizdžiai parodė, kad Vyriausybė visiškai neužtikrina savo šalies piliečių saugumo nelaimių atveju“.
 
Trečiadienio rytą peticijos.lt puslapyje šią peticiją pasirašė jau daugiau nei 25 tūkst. žmonių.
 
Informacijos šaltins – ELTA
 
2019.10.24; 02:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Keistas, juolab pernelyg ankstyvas klausimas, jeigu net mes pripažintume jo teisėtumą, ar ne?

Netrukus pakalbėsime ir apie tai, kad šis klausimas yra mums primestas, remiantis ne pačiomis geriausiomis jo užmanytojų paskatomis, tačiau jau čia, truputėlį užskubant į priekį, knieti pastebėti, kad šio klausimo kontekste atsiranda proga įvertinti G.Nausėdos unikalumą, atpažįstant jį kaip žmogų, kuris prezidento poste savo silpnybę sugebėjo paversti didele stiprybe.

Kas labiausiai vertė abejoti G.Nausėdos tinkamumu užimti prezidento postą dar rinkiminių batalijų metu? Be jokios abejonės, ta aplinkybė, kad  kandidatas atėjo į rinkimus iš bankininkystės sektoriaus, buvo kilęs iš svetimos šalies bankų dukterines įmones aptarnaujančių ekonomistų luomo.

Žinia, skandinavų bankai Lietuvoje dar nėra užsitarnavę tokio gero vardo, kad in corpore ar atskirai būtų laikomi Lietuvos vystymosi ir raidos stūmokliu, dažniausiai jie vis tik yra vertinami kaip forsuoto pelno generavimo įmonės, kurias su Lietuvos visuminės pažangos interesais mažai kas sieja. Kas be ko, čia taip pat dirba Lietuvos žmonės, kartais net labai inteligentiškai nusiteikusios, turinčios nacionalinių sentimentų asmenybės.  

Savo ruožtu šių eilučių autorius ne kartą buvo atkreipęs dėmesį, kad andai, dirbdamas bankams, G.Nausėda buvo uolus darbdavių, apskritai finansinio kapitalizmo gynėjęs, būtent jam priklauso demagogijos rekordininkė, išskirtinio manipuliatyvumo tezė, nukreipta prieš gerovės visuomenę, kad neva pirmiausiai reikia išsikepti pyragą, o tik po to bus galima jį pradėti dalytis, žr. čia: http://www.propatria.lt/2013/03/edvardas-ciulde-kaip-issikepti-pyraga.html  ir čia: https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-asilo-daina-po-rinkimu/.

Tačiau tapęs prezidentu G.Nausėda su uraganiniu užsidegimu pradėjo stumti gerovės visuomenės idėją, stumti ją ne tik žodžiais ir užkeikimais,  šviečiant visuomenę, bet ir siekdamas realaus tokios idėjos įgyvendinimo,  pajungdamas gerovės visuomenės priartinimo labui visus prezidentūros dispozicijoje esančius galios svertus.

Gitanas Nausėda. Justino Auškelio (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.

Ar užimamas postas, bendruomenės pasitikėjimas, nauji įpareigojimai gali taip pakeisti žmogų, kad jis tampa nepanašus į save, tarsi iš tiesų galėtų būti du žmonės viename. Kaip atrodo bent man, greičiau šią būseną būtų galima prilyginti radikaliam pasveikimui, tarkime, išsigydžiusio narkomano būsenai. Apie buvusios priklausomybės reliktus rodo tai, kad G.Nausėda dar vis pasakoja, kad turto mokestis bankams gali būti uždedamas tik tokiu atveju, kai, vardan pariteto, bus sumažintos lengvatos, įsigyjant dyzelinį kurą, Lietuvos ūkininkams (tarsi šie du sektoriai Lietuvoje turėtų vienodas ar panašias galimybes generuoti pelną; nedidelė paslaptis, kad Lietuvos žemės ūkis yra mažai konkurencingas dėl to, kad kaimyninių šalių ūkininkai turi ne mažesnes lengvatas, bet drauge yra valstybės remiami didesnėmis dotacijomis, apskritai ES šalių žemės ūkis yra subsidijuojamas,  bet mūsų ūkininkai kenčia dėl lyginamuoju požiūriu sumažintų subsidijų), kita vertus, išvarytos ligos gretutinumą rodo tai, kad būtent skandinavų verslo įmonių, įsigijusių  didžiąją dalį Lietuvos privatizuojamų miškų, atstovai, kreipėsi į prezidentą, ieškodami užtarimo, kai pasklido gandai, kad jų apetitai gali būti apriboti.

Aš esu tvirtai įsitikinęs, kad prezidentas G.Nausėda yra tiek stiprus, kad kaip niekas kitas sugebės atsispirti buvusių priklausomybių traukai. Iš tikrųjų, ne potraukis trankyti stalą kumščiu ar gąsdinančios mimikos, o sugebėjimas suvaldyti įgytus kompleksus ir pasiruošimas žengti į priekį yra tikrosios stiprybės įrodymas.

Kaip jau buvo užsiminta, klausimas dėl prezidento G.Nausėdos silpnumo ar stiprumo yra pritemtas ir primestas mums faktiškai nuo pirmųjų naujojo prezidento prezidentavimo dienų Lrytas.lt apžvalgininko Vytauto Bruverio, kuris jau ne pirmą kartą su didžiausiu aplombu tvirtina, kad neva G.Nausėda yra silpniausias iš visų buvusių Lietuvos prezidentų. 

Kas čia taip greitai įvyko, kad naujasis Lietuvos prezidentas staiga užsitraukė tokią didelę V.Bruverio nemalonę. Tiesą sakant, V.Bruveris iš to jokios paslapties nedaro, jau kelintą kaltą skelbdamas, kad silpniausiuoju (niekingiausiuoju?) Lietuvos istorijoje prezidentu G.Nausėda yra vadintinas dėl, žurnalisto žodžiais tariant, koketavimo su Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo lentos gynėjais. Kitaip tariant, V.Bruveris gerą Lietuvos prezidento vardą kvestionuoja dėl to, kad anas nepanoro pritarti barbariškiems Vilniaus mero veiksmas, dabar generalinės prokuratūros jau įvertintiems kaip įstatyminės normos ir viešojo intereso pažeidimas, kaip neteisėta savivalė, paragino suinteresuotas puses pradėti diskusijas dėl istorinės atminties principų.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

V.Bruverio požiūriu, dabartinis prezidentas yra silpnesnis už silpniausiąjį, nes nepanoro supanašėti su pašlemėku ir, kas labai piktina, be visa ko kito doviai prisiminė, kad visų pirma yra Lietuvos prezidentas. Paklauskite V.Bruverio – ar kiti Lietuvos prezidentai to nedrįsdavo prisiminti, atsižvelgdami į tai, ką galėtų pasakyti V.Bruveris ir panašūs į jį?

V.Bruveris Lietuvos žurnalistikos padangėje išsiskiria dideliu šarmu, žodžio sugestija, yra vertinamas ir mėgstamas žmonių dėl staigaus mąstymo ir įdomių įžvalgų, taigi yra žmogus, kurį, paprastai tariant, norėtųsi pakviesti išgerti alaus, tačiau savo išpuoliais prieš Joną Noreika žurnalistas visų akivaizdoje atvirsta į moralinį neūžaugą, tampa mažuoju bruveriu be jokios bravūros.

Dalius  Stancikas portale slaptai.lt pradėjo publikuoti įstabių straipsnių seriją, pavadinimu „Su kūju per istoriją ir Lietuvą“. Kaip atrodo, prie šios straipsnių serijos antiherojų būtų galima priskirti ir V.Bruverį, kuris savo apipjaustytą pasididžiavimą deda skersai istorijos ir giluminių Lietuvos interesų.

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Kartą vienas doras žmogus man uždavė retorinį klausimą: kas iš tos mūsų nepriklausomybės, jeigu čia viską sprendžia žydai? Kaip atrodo bent man, tąkart mano pažįstamas pernelyg sutirštino spalvas, nes mūsų padangėje ir visame pasaulyje ne viską lemia žydai, nors V.Bruveris tikrai norėtų, netvyroja savo kailyje, kad taip būtų, kaskart užsimindamas, jog G.Nausėda tuoj-jau-tuoj bus pastatytas į vietą kaip nesugebėjęs įsiteikti įtakingiems žydų lobistams didžiausių šalių sostinėje.

Kaip atrodo bent man, būtent tokių šešėlių apie galinguosius užtarėjus paunksmėje užgimsta ir subujoja antisemitizmas, taigi, dialogas, siekiant suprasti vienas kitą, išvaikant šešėlius, manding, būtų vaisingesnis kelias. Kita vertus, klausimas – kas iš tos mūsų nepriklausomybės, jeigu mums draudžiama pagerbti savo didvyrius, – yra stipri retorinė figūra.

Stojantys už Jono Noreikos garbę nebūtų linkę užstatyti savo reputacijos, jeigu nebūtų detaliau pasiaiškinę šios taurios asmenybės gyvenimo aplinkybių. Tačiau kaip pavadinti tuos pragaro išperas, baisaus apsigimimo šmeižikus, kurie įrodinėja, kad Jonas Noreika žudė vaikus, senelius, moteris, kastuvu pribaigdavo sužeistas aukas.

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Tarkime, aš pats sadisto Dušanskio nevadinu žydu, nes gyvulys neturi tautybės. Tokie, kaip atrodo, yra ir Dušanskio pasekėjai, platinantys neįtikėtinus šmeižtus, siekiantys sukiršyti tautas.

2019.10.22; 12:46

Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvauja Europos Vadovų Tarybos (EVT) posėdyje, kuriame Europos lyderiai patvirtino ketvirtadienį pasiektą „Brexit“ susitarimą tarp Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos.
 
Galutiniam jo įgyvendinimui trūksta tik Europos Parlamento ir Jungtinės Karalystės parlamento ratifikavimo.
 
Lietuvos vadovo teigimu, esamas susitarimas yra gera žinia Europos Sąjungos narėms.
 
„Europos Sąjunga vienbalsiai sutarė, kad susitarimas veda į konstruktyvų „Brexit“ scenarijų, kuris užtikrins visos Bendrijos, įskaitant ir Lietuvos, interesus. Lietuvai itin svarbu ir toliau išlaikyti dinamiškus Lietuvos ir Jungtinės Karalystės santykius saugumo, gynybos, finansų, ekonomikos, prekybos srityse. Šis sutarimas, jei jis bus patvirtintas Europos Parlamento ir Jungtinės Karalystės parlamento, svarbus ir tuo, kad jis leis užtikrinti Lietuvos piliečių, gyvenančių Jungtinėje Karalystėje, teises“, – G. Nausėdą cituoja Prezidento komunikacijos grupė.
 
Vykusiame Šiaurės ir Baltijos valstybių vadovų susitikime, kuriame dalyvavo ir Airijos ministras pirmininkas, aptarti ES daugiametės finansinės perspektyvos, strateginės darbotvarkės, plėtros, „Brexit“ ir klimato kaitos klausimai.
 
Kaip ELTA jau skelbė, ES šalių lyderiai pritarė naujam „Brexito“ susitarimui su Didžiąja Britanija ir pažadėjo paramą, kad jis lapkričio 1-ąją įsigaliotų.
 
Prieš tai ketvirtadienį paskelbta, kad Europos Sąjungos ir Didžiosios Britanijos derybininkai sutarė dėl naujos „Brexito“ sutarties. Tai patvirtino britų premjeras Borisas Johnsonas ir Europos Komisijos pirmininkas Jeanas Claude’as Junckeris.
 
Susitarimas pasiektas prieš pat ES viršūnių susitikimo Briuselyje pradžią.
B. Johnsonas nori išvesti šalį iš ES spalio 31-ąją. Jis ne kartą grasino Bendrijai netvarkingu „Brexitu“. Tokiu atveju ekspertai prognozavo chaosą ekonomikoje ir kitose gyvenimo srityse.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.18; 09:53

Gitanas Nausėda. Justino Auškelio (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda atsakė į konservatorių kreipimąsį dėl Astravo atominės elektrinės. Taip pat, pasak jo, L. Linkevičius siekdamas platesnio dialogo su Minsku tinkamai atstovauja Lietuvos nacionaliniams interesams, o jo adresu nukreipta konservatorių kritika neturi pagrindo.
 
„Šalies vadovas pabrėžia, kad ministras L. Linkevičius siekdamas platesnio dialogo su Minsku tinkamai atstovauja Lietuvos nacionaliniams interesams, o jo adresu nukreipta kritika neturi pagrindo. Nepriimtini kaimyninės šalies veiksmai vykdant Astravo AE projektą, kuriais pažeidžiami atvirumo, skaidrumo ir geros kaimynystės principai, gali būti atsverti tik telkiant visus pajėgumus nacionaliniu, regioniniu ir ES lygiu. Tačiau kyla grėsmė, kad šie svertai nebus efektyviai panaudoti, toliau susilaikant nuo bet kokio bendradarbiavimo su Baltarusija“, – teigiama išplatintame pranešime spaudai.
 
G. Nausėda dar kartą priminė, kad netoli Vilniaus statoma Astravo atominė elektrinė neatitinka tarptautinių normų ir kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
 
„Kviečiame Baltarusiją nedelsiant įgyvendinti tarptautinių ekspertų nustatytus Astravo AE branduolinės saugos standartus“, – sakė Prezidentas G. Nausėda.
 
Prezidentas G. Nausėda primena, kad Astravo AE saugumo klausimas keliamas visuose dvišaliuose susitikimuose su ES valstybių vadovais, kaip ir ES institucijų formatais. Be to, šalies vadovas remia Vyriausybės veiksmus Astravo AE klausimu ir ragina siekti ES lygiu apsisaugoti nuo trečiųjų šalių nesaugių branduolinių elektrinių keliamų grėsmių, taip pat ir užtikrinant, kad nebūtų perkama jose pagaminta elektros energija. Tai reiškia, kad visuose būsimuose ES susitarimuose su Baltarusija turi atsispindėti Lietuvos pozicija dėl Astravo AE.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Pasak Prezidento, šiuo metu rengiamas susitarimas dėl ES ir Baltarusijos partnerystės prioritetų yra proga įtvirtinti konkrečias sąlygas, kurios apimtų pagarbą demokratijos vertybėms ir branduolinės saugos reikalavimams.
 
Būtent branduolinės saugos problemos buvo papildomi argumentai, kuriais rėmėsi Vyriausybė, atlikdama Astravo AE projekto ekspertizę dėl grėsmių nacionaliniam saugumui, aplinkai ir gyventojų sveikatai. Branduolinės saugos problemų kėlimas neprieštarauja pamatinei Lietuvos pozicijai, kad nesaugi Astravo AE neturi būti eksploatuojama.
 
Pripažindama būtinybę užtikrinti, kad Astravo AE pagaminta elektros energija nepatektų į Lietuvos teritoriją, Prezidentūra teiks Seimui rudens sesijoje svarstyti kelių įstatymų pataisas, kurios sugriežtins licencijų išdavimą elektros energijos rinkos dalyviams. Nustačius, kad rinkos dalyvis prekiauja nacionaliniam saugumui grėsmę keliančia elektros energija, jo veiklos licencija būtų panaikinama.
 
Vertindamas platesnį tarptautinių santykių kontekstą ir nacionalinio saugumo poreikius, šalies vadovas primena, kad Baltarusijos valstybingumo išsaugojimas yra ilgalaikis Lietuvos nacionalinis interesas.
 
Energetinio, ekonominio, karinio ir politinio Baltarusijos ir Rusijos suartėjimo fone neatsakinga būtų palaikyti tolesnę Minsko izoliaciją, neieškant galimybių pokyčiams demokratijos ir branduolinės saugos srityse.
 
Prezidentas kviečia visas valstybės institucijas ir politines jėgas telkti pastangas bendram tikslui, taip pat vengti aliarmistinės retorikos bei nereikalingo Astravo AE klausimo politizavimo artėjančių rinkimų fone.
 
Šeštadienį Vilniuje vykusiame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) tarybos posėdyje liejosi kritika valdantiesiems dėl užimamos pozicijos Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės atžvilgiu bei dėl to, kokie turėtų būti Lietuvos santykiai su šia kaimyne.
 
Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.
Pristatę kreipimąsi į šalies vadovus dėl Astravo atominės elektrinės, konservatoriai kaltino „valstiečius“ pasyvumu, o užsienio reikalų ministrą – prorusiškumu bei ragino jį trauktis iš pareigų. Replikų neišvengė ir prezidentas G. Nausėda. Konservatoriai jam linkėjo principingumo Baltarusijos atžvilgiu Europos Vadovų Taryboje.
 
ELTA primena, kad trečiadienį Niujorke vykęs užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus susitikimas su Baltarusijos užsienio reikalų ministru Vladimiru Makėjumi sukėlė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų kritiką. Konservatoriai ketvirtadienį tvirtino, esą yra informacijos apie ketinimus atsisakyti dabartinės Lietuvos pozicijos vetuoti ES ir Baltarusijos partnerystės susitarimą dėl jos vykdomos nesaugios Astravo AE statybos.
 
Ministras, komentuodamas konservatorių jam metamus kaltinimus, teigia, kad Lietuvos požiūris į šį nesaugiu laikomą objektą nesikeičia.
 
„Mes turime suprasti, kad dialogo nebuvimas su Baltarusija tikrai neatliepia Lietuvos interesų, ir aš manau, kad dialogo nebuvimas tarp Baltarusijos ir ES gali atitikti tik Rusijos interesus. Taip kad tie, kurie rūpinasi, kad čia kažkas kalba, turėtų susirūpinti kieno interesams jie atstovauja“, – Eltai sakė L. Linkevičius, pridurdamas, kad Vakarų didžiosios valstybės pastaruoju metu intensyvina santykius su Baltarusija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.01; 03:00

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Santykius plėtoti su Baltarusija vien tam, kad būtų mažinama Rusijos įtaką šioje valstybėje, yra „kvailių žaidimas“, sako profesorius Vytautas Landsbergis, komentuodamas pastaruoju metu prezidento Gitano Nausėdos bei užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus reiškiamas intencijas intensyviau kalbėtis su šia kaimynine valstybe.
 
Jo teigimu, nereikia turėti vilčių, kad Baltarusija vis dar egzistuoja kaip savarankiška suvereni valstybė. Lietuva turi sieną su Rusijos – Baltarusijos valstybe, sako V. Landsbergis.
 
„Mūsų kaimynė yra Baltarusijos ir Rusijos sąjunga, kuri turi vieningą kariuomenę, vieningą sienų apsaugą, energetiką. Ir muitai, ir mokesčiai tuoj bus vieninga. Juokų darbas yra kalbėjimas apie Baltarusiją, kurią reikėtų paremti prieš Rusiją. Tai yra kvailių žaidimas, arba mes sutinkame, kad su mumis taip būtų žaidžiama – ir su Europa taip pat (…) Kalbėkite ne apie Baltarusiją, o apie Rusiją – Baltarusiją ir tai, ko ji nori pasiekit per Baltarusiją, apsimetusi, iškišdama savo atstovą“, – Delfi TV penktadienį kalbėjo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas.
 
Profesoriaus teigimu, kalbantis dėl nesaugia laikomos Astravo atominės elektrinės privalu nepasiduoti raginimams būti lankstesniems.
Astravo atominei elektrinei – NE
 
„Reikia vykdyti tai, ką esame nusistatę, nepasikabinant ant visokių užkalbėjimų, kad būkit lankstesni, kad reikia to ar to. Įsikalkime sau ir žinokime, kad kai kalbame apie Baltarusiją, iš tikrųjų kalbame apie Rusiją. Baltarusija yra Rusijos zondas, Rusijos būdas iščiulpti pinigus iš Vakarų ir Rusijos būdas mus sugniuždyti“, – apibendrino V. Landsbergis.
 
ELTA primena, kad prezidentas Gitanas Nausėda po rugsėjo pradžioje vykusio susitikimo su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu pabrėžė, kad, nepaisant Lietuvos ir Baltarusijos nesutarimų dėl Astravo AE, jis bandys plėtoti santykius su kaimyne.
 
Tuo tarpu trečiadienį Niujorke vykęs užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus susitikimas su Baltarusijos užsienio reikalų ministru Vladimiru Makėjumi sukėlė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų kritiką. Konservatoriai ketvirtadienį tvirtino, esą yra informacijos apie ketinimus atsisakyti dabartinės Lietuvos pozicijos vetuoti ES ir Baltarusijos partnerystės susitarimą dėl jos vykdomos nesaugios Astravo AE statybos.
 
Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.
Ministras, komentuodamas konservatorių jam metamus kaltinimus, teigia, kad Lietuvos požiūris į šį nesaugiu laikomą objektą nesikeičia.
 
„Mes turime suprasti, kad dialogo nebuvimas su Baltarusija tikrai neatliepia Lietuvos interesų, ir aš manau, kad dialogo nebuvimas tarp Baltarusijos ir ES gali atitikti tik Rusijos interesus. Taip kad tie, kurie rūpinasi, kad čia kažkas kalba, turėtų susirūpinti kieno interesams jie atstovauja“, – Eltai sakė L. Linkevičius, pridurdamas, kad Vakarų didžiosios valstybės pastaruoju metu intensyvina santykius su Baltarusija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.28; 10:33

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Kaltas Remigijus Šimašius

Šį penktadienį prezidentas Gitanas Nausėda konstatavo, kad Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus sprendimas nukabinti atminimo lentelę Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai sukiršino visuomenę.

https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/nauseda-simasiaus-sprendimas-nukabinti-lentele-noreikai-sukirsino-visuomene.d?id=82177213

https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/lentos-j-noreikai-pakabinima-r-simasius-pavadino-teisiniu-nihilizmu-g-nauseda-pirstu-rodo-i-mera-56-1198772

Taip jis reagavo į tą dieną R. Šimašiaus išsakytą kvietimą Prezidentui „aiškiai išsakyti nuomonę, ar jam priimtinas teisinis nihilizmas“.

Kas įvyko

Buvo kalbama apie visuomeninių organizacijų iniciatyvą atstatyti įstatymų, įstaigų reglamentų ir taisyklių viršenybę prieš Vilniaus mero savavališką atminimo lentos Jonui Noreikai pašalinimą nuo Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos rūmų sienos. 

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pritvirtinus naująją Atminimo lentą toje pačioje vietoje tuo pačiu pripažintas galiojančiu ankstesnės Vilniaus miesto Tarybos nutarimas Lentą pritvirtinti prie Bibliotekos sienos, kurio niekas neatšaukė, kaip ir tebegaliojantis Bibliotekos direktoriaus sutikimas tą lentą pritvirtinti prie Bibliotekos sienos. Tai, kad Lenta pakeitė išvaizdą, esmės nekeičia, nes senoji, kiek žinau, nebuvo užregistruota Kultūros paveldo departamente. Taigi, dabartinis Atminimo lentos Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai teisinis status quo yra be priekaištų.

Fainos Kukliansky pareiškimas

Prieš tai Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky taip pat padarė pareiškimą dėl ketvirtadienio vakarą pakabintos atminimo lentos Jonui Noreikai.

https://www.lzb.lt/category/skelbimai/ 2019-09-05

Jos nuomone, tai buvo„minios savivalės aktas“.

Visgi ji, sau šiek tiek prieštaraudama, pripažino, kad būta šios akcijos organizatorių, kurie „nuėjo jėgos (!?) keliu, primesdami savo nuomonę, kaip vienintelę teisingą“, kaip ir „Lietuvoje 1941 metais“ (!?). Tai, kad tai buvo daugiausiai nukentėjusiųjų nuo KGB, sovietinės milicijos, kurioje ji uoliai darbavosi (iš naujausių laikų – „Bananų baliuje“), su Sąjūdžiu susijusios organizacijos, ji, suprantama, nutylėjo.

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Nepaisant Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės kritiško požiūrio į J. Noreikos veiklą nacių okupacijos metais, mums, –  sakė ji, – per dvidešimt dvejus metus, kol kabėjo ši lenta, niekada nekilo mintis tiesiog ateiti ir ją nukabinti. Mes gerbiame Lietuvos įstatymus“.

Suprantama, kam nukabinti, jei galima sudaužyti. Tai sakau todėl, kad negirdėjau Simono Wiesenthalo centro, Fainos Kuliansky pasaulinio pasipiktinimo šiuo vandalizmo aktu.

„Itin svarbu, kad Lietuvos valstybės vadovai išsakytų savo vertinimus ir principingą poziciją“, – sakoma pranešime. Bet tai – ne apie Lentos suskaldymą kūju.

Prezidento sprendimas

Atsakydamas į Remigijaus Šimašiaus ir Fainos Kukliansky priekaištus, Prezidentas priminė inicijavęs komisiją – Kultūros forumą, kuris spręstų istorinės atminties klausimus. Prezidentas taip pat sakė siūlysiantis, kad asmenybių įamžinimo klausimus savivaldybės spręstų besivadovaudamos vieninga Vyriausybės ar jai pavaldžios institucijos patvirtinta tvarka.

Jau pirmadienį, rugsėjo 9 d., 10 val., Prezidentūroje vyks pirmasis, kol kas uždaras, Kultūros forumas, skirtas istorinės atminties klausimams analizuoti.

https://www.lrp.lt/lt/prezidenturoje-vyks-kulturos-forumas-istorines-atminties-tema/33045

Prezidentas Gitanas Nausėda. LR Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Į forumą prie apskritojo stalo Prezidentas pakvietė mokslininkų bendruomenės atstovus – istorikus, paveldosaugininkus, politologus, menotyrininkus. Diskusijoje numatoma aptarti, kaip nuo nepriklausomybės atkūrimo formavosi istorinė atmintis, kokie esminiai lūžiai įvyko per šį laikotarpį, taip pat įvertinti situaciją, kurioje esame atsidūrę šiandien. Į forumą susirinkę nepriklausomi mokslininkai, ekspertai nagrinės, kaip atminties politikos klausimai sprendžiami svetur ir kokias gerąsias patirtis galima būtų panaudoti Lietuvoje.

Pasak Prezidentūros pranešimo, mokslo bendruomenės įžvalgos yra ypač svarbios siekiant sutarimo, kaip veiksmingiau spręsti ateityje iškilsiančią istorinės atminties problematiką, įgalinti valstybę ir bendruomenes gvildenti istorinių įvykių paveldą vadovaujantis demokratinėmis gairėmis.

Istorinės atminties klausimas – sudėtingas

Klausimas sudėtingas, apimantis ne tik istorinių politinių ir karo veikėjų, politinių ir karinių įvykių atminimo įamžinimą, bet ir mokslininkų, gydytojų, menininkų ir t.t. Ginčų dėl jų nuopelnų Lietuvos valstybei, miestui, miesteliui, kaimui, aišku, netrūks.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Viena aišku, bet kuri įamžinimui teikiama asmenybė, mirusi ar žuvusi po 1940 m. birželio 15 d., kuomet SSRS okupavo šalies teritoriją, privalo praeiti pro Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC), nepolitinės profesionalų organizacijos, „filtrą“. Mano nuomone, Centro išvada dėl asmenybės ar įvykio įamžinimo netinkamumo turėtų būti privaloma bet kokiai būsimai institucijai, įgaliotai spręsti istorinės atminties klausimus. Savo ruožtu, jei išvada dėl tinkamumo būtų teigiama, institucijai pačiai papildomai svarstyti tinkamumo klausimą tuo aspektu, kurį jau išnagrinėjo LGGRTC, turėtų būti draudžiama.

Jei tai būtų padaryta jau anksčiau, nebūtų nei Kazio Škirpos, nei Jono Noreikos – Generolo Vėtros pažeminimo faktų ir visuomenė nebūtų sukiršinta.

2019.09.08; 12:11

Eugenijus Gentvilas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Liberalų sąjūdžio pirmininko Eugenijaus Gentvilo teigimu, prezidento Gitano Nausėdos pateikti pasiūlymai į kitų metų valstybės biudžetą įtraukti daugiau lėšų kovai su skurdu bei socialine nelygybe, kol kas yra fragmentiški ir nesusistemizuoti. Vis dėlto prezidento komandos jis teigia negalįs dėl to kritikuoti, nes, pasak liberalų lyderio, praėjo dar per mažai laiko nuo G. Nausėdos darbo prezidentu pradžios.
 
Seimo liberalų frakcija, susitikusi su G. Nausėdos patarėjais, gavo planuojamus teikti Seimui pasiūlymus, sako E. Gentvilas.
 
„Pateikė savo siūlymus, kuriuos teiks Seimo rudens plenarinei sesijai. Kai kur tai yra projektai, kai kur yra dar tik pavadinimai, ir nupasakojo, kaip jie įsivaizduoja. Tai yra fragmentiški kol kas pasiūlymai. (…) Jie nėra kol kas dar sistemizuoti“, – penktadienį „Žinių radijui“ sakė E. Gentvilas.
 
Vis dėlto jis pažymėjo, kad pasiūlymų paketo turinys jam, kaip liberalui, nėra visiškai priimtinas. Reikia naudoti rezervus, pabrėžia E. Gentvilas.
 
„Prezidento pasiūlytas paketėlis didina biudžeto pajamas 100 mln. eurų. Gal rimčiau kovokime su valdininkijos mažinimu, šešėline ekonomika arba skatinkime ekonomikos augimą, investicijų pritraukimą – čia yra gerokai didesni rezervai negu tai, ką siūlo. Man visada norisi išnaudoti esamus rezervus“, – kalbėjo E. Gentvilas.
 
Mokesčių didinimas, pasak jo, yra valdžios įtakos didinimas.
 
„Pats lengviausias būdas yra padidinti mokesčius arba įvesti naujus ir sakyti, kad sukūrėme gerovės valstybę. Atleiskite, bet tai yra ir taip riebios valdžios tolesnis tukinimas. Tai yra galios didinimas. Turi dar didesnį kapšą pinigų, įgyja dar didesnę galią ir valdžią. (…) Mano manymu, reikia mažinti pačią valdžią ir jos įtakas. Tuo aš, kaip liberalas, ir skiriuosi nuo daugelio kitų“, – teigė E. Gentvilas.
 
Kartu jis pabrėžė, kad nesiekia kritikuoti prezidento komandos dėl pateiktų pasiūlymų, nes, pasak liberalo, G. Nausėda dar per trumpai eina prezidento pareigas.
Gitanas Nausėda. Justino Auškelio (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
 
„Negaliu paimti ir sukritikuoti. Tai pradžia, galų gale 100 dienų dar nepraėjo nuo inauguracijos, priesaikos. Jokio kriticizmo nėra, o tiesiog noras žvelgti toliau ir sistemiškiau“, – pridūrė E. Gentvilas.
 
ELTA primena, kad trečiadienį G. Nausėda pateikė pasiūlymus Seimui dėl papildomų lėšų, skiriamų socialinei apsaugai. Prezidentas siūlo reikalingas lėšas surinkti mažinant lengvatą ūkininkų naudojamam dyzeliniam kurui, labiau apmokestinant su darbo santykiais nesusijusias pajamas bei lėtinant su darbo pajamomis susijusių mokesčių mažinimą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.06; 10:37