Prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė penktadienį dalyvaus renginiuose, skirtuose paminėti vienai reikšmingiausių datų mūsų šalių laisvės istorijoje – 30-ąsias Baltijos kelio metines.
 
Kartu su Latvijos vadovu Egilu Levitu Prezidentas 17.00 val. dalyvaus šventėje Saločiuose. Važiuodamas Latvijos ir Lietuvos pasienio link, šalies vadovas taip pat sustos susitikti su bendruomenėmis, kurios mini Baltijos kelio jubiliejų įvairiose kelio atkarpose.
 
Vėliau, 20.15 val., G. Nausėda pasveikins susirinkusius į Vilniaus Katedros aikštėje vyksiantį šventinį, Baltijos kelio 30-mečiui paminėti skirtą koncertą „Vienybės banga“.
 
Šalies vadovo teigimu, Baltijos kelias – tai bendrumas, vienybė ir telkianti jėga. Jis nešė laisvės trokštančių žmonių žinią pasauliui – kad esame drąsūs ištiesti ranką vieni kitiems, kur pasaulyje bebūtume, kad kartu kurtume nepriklausomas, laisvas ir sėkmingas mūsų šalis.
 
1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelias sujungė Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmones į 650 kilometrų gyvą grandinę tarp Baltijos šalių sostinių. Šis prasmingas gestas, įvykęs minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto metines, įkūnijo trijų sesių valią ir siekį tapti nepriklausomomis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.23; 09:00

Jei iš susisiekimo ministro pareigų patrauktas Rokas Masiulis būtų likęs Ministrų Kabinete, jis būtų tapęs „pleištu“, sako prezidento Gitano Nausėdos patarėjas Povilas Mačiulis.
 
„Dėl Roko Masiulio… prezidentas vertino gerai šio ministro darbą ir tikrai matė galimybių, kad jis galėtų dirbti, tačiau, pakalbėjus su (valdančiąja. – ELTA) koalicija – Vyriausybė yra akivaizdi problema. Kad ir koks geras ministras tu būtum ir kokią gerą strategiją turėtum, kad ir kiek idėjų turėtum – jeigu tu neturi kaip ministras palaikymo Seime ir Vyriausybėje, tu esi įkalintas politinės situacijos. Tokia yra logika. Rokas Masiulis šiuo atveju likdamas Vyriausybėje būtų tarsi pleištas ir jo visos iniciatyvos, ir geros iniciatyvos, būtų nepalaikomos Seime vien dėl to, kad tai yra Roko Masiulio iniciatyvos. Prezidentas puikiai supranta tą realybę, nenori politinės sumaišties ir linki viso ko geriausio Rokui Masiuliui, ir net buvo užsiminęs, kad mato galimybę, kad iš politinės arenos jis nedings“, – LRT radijui kalbėjo P. Mačiulis.
 
ELTA primena, kad įgaliojimus atgavusioje Vyriausybėje pasikeitė trys ministrai. Po to, kai prie valdančiosios daugumos prisijungė Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS), susisiekimo ministrą R. Masiulį pakeitė LLRS-KŠS narys Jaroslavas Narkevičius. Vidaus reikalų ministrą Eimutį Misiūną pakeis taip pat LLRA-KŠS atstovė Rita Tamašunienė. Žemės ūkio ministrą Giedrių Surplį pakeitė „socialdarbietis“ Andrius Palionis.
 
Iš pareigų ministerijoje šalinamas R. Masiulis yra teigęs, kad pirmi ženklai, jog jis bus atšauktas iš ministro pareigų, buvo po Klaipėdos jūrų uosto direkcijos vadovo Arvydo Vaitkaus atleidimo, o susisiekimo ministro pakeitimą R. Masiulis pavadino „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio kerštu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.22; 09:00

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

„Baltijos kelias“ turėjo reikšti trijų nepriklausomų šalių vienybę. Ne deklaruojamą, ne teorinę, bet realią – ekonominę ar politinę. Vieni kitus turėjome remti, palaikyti sunkiausiais momentais, ypač per agresijos aktus iš Rytų. Formaliai taip ir buvo per tuos tris dešimtmečius. „Baltijos kelias“ tą vienybę simbolizavo visam pasauliui. Bet Gyvoji grandinė, nusitęsusi apie 650 km nuo Vilniaus iki Talino, ir teliko simboliu…

Istorinės sutartys nugulė į stalčius…

Tiesa, suvienyti tris valstybes nesenos istorijos bėgyje buvo bandyta keliskart. Antai, kaip rašė istorikas Alvydas Butkus, nelengvais 1919 m. Lietuva ryžosi aktyviai dalyvauti, kuriant vadinamąją Didžiąją Baltijos Antantę (DBA) – penkių valstybių (Suomijos, trijų Baltijos šalių bei Lenkijos) diplomatinę sąjungą.

A. Butkus išskyrė keturis šio kūrimosi etapus. Pirmasis prasidėjo nuo 1919 m. rugsėjo 14–15 d. Taline sušauktos konferencijos, skirtos apibendrinti derybų su Sovietų Rusija rezultatus. Lapkričio mėnesį Tartu vykusiame susitikime jau dalyvavo ir stebėtojai iš Lenkijos bei bermontininkai – vadinamosios Rusijos Vakarų savanorių armijos, į Latviją atvykusios tų metų gegužę ir tariamai veikusios prieš bolševikus ir už vokiečių pasilikimą Baltijos valstybėse, atstovai.

1920 m. rugpjūtį Bulduriuose, prie Jūrmalos, buvo pasirašyta „Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos politinė sutartis“, kuri dėl nesutarimų ir L. Želigovskio agresijos prieš Lietuvą taip ir neįsigaliojo.

Iki 1940-ųjų kovo vyko bent 11 Baltijos šalių santarvės ir bendradarbiavimo konferencijų, tačiau bene ryškiausia buvo 1934 m. rugsėjo 12 d. įvykusi Ženevoje, kai trys Baltijos valstybės, palaikomos Sovietų Sąjungos, pasirašė santarvės ir bendradarbiavimo sutartį, dar vadinamą Mažąja Baltijos Antante (MBA). Sutarties pirmuoju straipsniu numatyta tartis visais užsienio politikos bendros svarbos klausimais ir teikti viena kitai politinę ir diplomatinę pagalbą tarptautiniuose santykiuose.

Baltijos kelias. Albumas. Sudarytojas – Vytautas Visockas.

Priimta slaptąja sutarties deklaracija dėl Vilniaus Latvija ir Estija įsipareigojo sustabdyti 1934 m. vasario 17 d. „Estijos ir Latvijos sąjungos organizavimo sutarties“ 6-ojo straipsnio taikymą; tuo straipsniu buvo deklaruotas Latvijos ir Estijos pasirengimas svarstyti būdus, kurie leistų trečiosioms šalims prisijungti prie tos sutarties.

Kam tokia santarvė buvo naudinga?

Bet istorikas Algimantas Kasparavičius savo monografijoje „Lietuva 1938-1939 m.: neutraliteto iliuzijos“, nagrinėjančioje Baltijos valstybių tarptautinę padėtį ir jų užsienio politiką Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, aiškina, kad ši Antantė buvo naudingiausia SSRS. „Antantė, iki šiol laikyta Baltijos valstybių politikos laimėjimu, vis dėlto buvo didžiausia Rusijos diplomatijos pergalė. Pasikeitus geopolitinei situacijai, pasikeičia rusų interesai, ir jie traktuoja, kad trijų Baltijos valstybių suartėjimas atitolins Lietuvą nuo Lenkijos, sumažins Lietuvoje Vokietijos įtaką, ir tai jau yra didžiulis Maskvos diplomatijos laimėjimas“, – rašė autorius.

Jis pridūrė, kad sutartį sužlugdyti padėjo pačios Lietuvos priimta „pražūtingo neutralumo“ pozicija. „Baltijos valstybėms pasirašius Antantės sutartį, Lietuva pradeda dar atžagariau elgtis su Lenkija, įsivaizduodama, kad turi sąjungininkų Rygoje ir Taline. Kita vertus, Baltijos Antantės sudarymas sustiprina Lietuvos pozicijas santykiuose su tuometine fašistine Vokietija, kuri jau pradeda aiškiai reikšti pretenzijas į Klaipėdos kraštą. Tai buvo lyg ir Baltijos valstybių laimėjimas taktine prasme, bet žiūrint strategiškai, į globalesnius valstybių tikslus, tai buvo didelis pralaimėjimas, nes vėliau sekė trijų Baltijos valstybių deklaruota neutraliteto politika“, – tęsia istorikas.

Lyg dūmas išsisklaidžiusią vienybės idėją galima nurašyti neprastai prieškarinei geopolitinei situacijai ir Molotovo-Ribentropo paktui bei artėjančiam Europos perdalijimui. Sovietinės okupacijos sąlygomis savo veiksmus koordinavo nebent disidentinis judėjimas, paskui – Liaudies frontai.

Vien tik kalbos ir svajonės…

O per beveik tris atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius buvo girdima tik vienybės retorika ir nuogąstavimai. 2012-ųjų vasarą, turėdamas galvoje naujas artėjančias grėsmes Baltijos šalims, juos skausmingai įvertino tuometinis Latvijos prezidentas Andris Bėrzinis, pareiškęs, kad „jei per artimiausius 10 metų nerasime būdų suartėti, šios šalys neegzistuos! Jei norime išgyventi pasaulyje, turime suvienyti savo jėgas“.

Baltijos keliu. Vytauto Visocko nuotrauka (Slaptai.lt)

Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius tuokart įžvelgė pagrindinius trukdžius vienytis. „Atgavusios nepriklausomybę visos trys valstybės varžėsi dėl užsienio investicijų, narystės NATO ir Europos Sąjungoje, laikė viena kitą konkurentėmis. Jos sėkmingiausiai bendradarbiavo tose srityse, kuriose Vakarai labiausiai spaudė dirbti kartu, – rašė jis. – Lietuva jautėsi esanti regiono lyderė, o kai kurie Estijos politikai išvis abejojo, ar Estija turėtų sieti savo likimą su pietinėmis kaimynėmis“.  

Dar nebūdamas Estijos prezidentu Toomas Hendrikas Ilvesas kalbėjo savikritiškai: „nereikia manyti, jog Baltijos šalis sieja glaudesni ryšiai vien dėl to, kad visos trys buvo tuo pačiu metu okupuotos ir tuo pačiu metu išsivadavo. Sąjūdžio metais buvo sakoma, kad estai pasiryžę kovoti už savo nepriklausomybę iki paskutinio lietuvių kraujo lašo“.

Atgimimo, liaudies frontų ir „Baltijos kelio“ laikai seniai praėjo. Dabar daugiau nesutarimų, negu bendrumo ženklų. Ginčijomės dėl SGD terminalo svarbos, dėl bendros naujos atominės elektrinės statybos, nesutarėme dėl „Rail Baltica“ projekto, Lietuva ir Latvija niekaip nesusitaria dėl jūrų sienos Baltijos jūroje, kur guli maždaug 150 mlrd. litų vertės naftos klodai. Latvijos parlamentas taip ir neratifikavęs sutarties dėl jūrų sienos su Lietuva.

Liūdnus prisiminimus kelia 1995 m. gegužės 21 d. naktį po šaunios elitinės medžioklės tuometinių vadovų Algirdo Mykolo Brazausko ir Gunčio Ulmanio pasirašytas vadinamas slaptas Maišiagalos memorandumas, padaręs žalą Lietuvos interesams, tiesa, po pusantrų metų, 1996 m. lapkričio 13 d. A. Brazausko dekretu atšauktas. Per tą laiką šalies vadovą žiniasklaida gerokai išskalbė, girią prie Maišiagalos ėmė vadinti „Brazauskyne“, o patį prezidentą – „Maišiagalos kunigaikščiu“.

Tarp kitko, Vilniaus rajono Maišiagalos apylinkės nuo seno garsėjo Lietuvos kunigaikščių medžioklės plotais. Kažkada čia žvėris vaikėsi net Didysis kunigaikštis Algirdas. Likimo ironija ar tik sutapimas, kad gėdingo memorandumo priėmimo metinių proga 1996 m. gegužės 10 d. lietuviškajai Maišiagalos mokyklai, įsikūrusiai Hauvaltų giminės statytų dvaro rūmų pastate, suteiktas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo vardas. Šio Lietuvos valdovo vardu mokykla pavadinta neatsitiktinai, nes ji yra greta kunigaikščio Algirdo piliakalnio…

baltijos_kelias
Baltijos kelias. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiais laikais visi daugiau kalba apie realpolitik, negu apie kažkokią niekam nereikalingą vienybę. Galbūt prezidentė D. Grybauskaitė pabandė suburti trijų šalių vadovus reguliariems susitikimams kasmet vis kitoje sostinėje. Bet tradiciniai prezidentų susitikimai ir teliko skanaus vyno gurkšnojimu ir geopolitinėmis kalbomis…

Naujas kaimynų akibrokštas Lietuvai

Formalūs sveikinimai švenčių progomis, skirtingas reakcijos kontekstas į geopolitinius įvykius, nesiskaitymas su kitų lyderių nuomone, rengiant Estijos prezidentės vizitą į Kremlių, pozicijų skirtumai dė Baltijos jūros regiono bendradarbiavimo, varžytinės dėl ryšių su JAV, vaidmens krizėje atsidūrusioje ES, – visa tai nutolina svajas apie tvirtą trijų valstybių vienybę.

Išrinktasis Lietuvos prezidentas G. Nausėda antrojo savo vizito pasirinko Latviją, nuvyko ir į Taliną. Visos trys šalys deklaruoja vienybę, bet tikrieji jos išbandymai – dar prieš akis. Vizitas į Rygą nesumažino naujo latvių akibrokšto: nors naujasis kaimynų prezidentas Egilas Levitas šypsodamasis išklausė aukšto svečio išreikštų vilčių, jog elektros energija iš baltarusiškos Astravo AE nebus perkama, Latvijos premjeras savo ruožtu miglotai prakalbo apie bendrus Baltijos rinkos interesus.

Nepraėjus nei savaitei po šio vizito, iš Rygos atskriejo žinia, jog Latvijos skirstomųjų tinklų operatorius AST paskelbusi, kad, kai Lietuva nutrauks elektros energijos prekybą su Baltarusija, elektros energijos prekyba bus vykdoma ne per Lietuvos, o Latvijos sieną. Kitaip sakant, kaimynė bus šio elektros tiekimo tarpininkė.

Estijos ekonomikos ir susisiekimo ministerijos vicekancleris Timo Tataras taip pat pareiškė: „Kadangi Astravo AE yra labai glaudžiai susijusi su Baltijos šalių sistema, tikėtina, kad į šią rinką pateks ir joje pagaminta elektra“. Pasak jo, Lietuva oficialiai dar nėra paprašiusi Estijos boikotuoti Astravo AE pagamintą elektros energiją, tačiau pareigūnų lygyje pokalbiai apie tai vyko.

Latvijos premjeras Krišjanis Karinis netrukus puolė aiškinti, kad G. Nausėda galbūt „ne visai supažindintas su tuo, kas vyksta“. Kalti jo patarėjai? „Galiu pakartoti: Latvijos vyriausybė nenusprendė pirkti elektros energijos iš Baltarusijos. Tai visai ne taip“, – sakė jis. O Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ELTAI patvirtino, kad, Agluonoje susitikęs su Latvijos prezidentu, išgavo patikinimą, jog kaimynai „nesiruošia pirkti elektros iš Astravo AE“…

Baltijos šalių vienybė. Slaptai.lt nuotr.

Kaip yra iš tikrųjų, dar nėra visiškai aišku. Akivaizdu tik tiek, kad kaimynams svarbesni yra komerciniai, o Lietuvai – politiniai interesai. G. Nausėdą tokie sprendimai nustebino, ir jis išreiškė apgailestavimą. Lankydamasis Taline Lietuvos vadovas, matyt, buvo geriau pasirengęs panašiems akibrokštams…

Taigi, jau gerą šimtmetį Baltijos šalių vienybė braška per visas siūles. Laukti geresnių laikų neverta. Nei šimtametė istorija, nei trijų dešimtmečių praeitis nepateikė realių įrodymų, kad galime kliautis mažesniais ar didesniais kaimynais, kad reikia turėti savo – lietuviškąją – vienybės sampratą.

2019.08.21; 10:50

Prezidentas Gitanas Nausėda susitinka su Estijos Prezidente Kersti Kaljulaid. LR Prezidento kanceliarijos (Justinas Auškelis) nuotr.

Viešėdamas Estijoje Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su Estijos Prezidente Kersti Kaljulaid, Ministru Pirmininku Jüriu Ratu, Parlamento Pirmininku Hennu Polluaasu.

Su valstybės vadove aptarti dvišaliai politiniai ir ekonominiai santykiai, Baltijos šalių trišalio bendradarbiavimo stiprinimo galimybės, saugumo situacija Baltijos regione, NATO ir Europos Sąjungos darbotvarkė, įskaitant ir derybas dėl kitos Europos Sąjungos finansinės perspektyvos.

Kalbėdamasis su Prezidente Kersti Kaljulaid valstybės vadovas Gitanas Nausėda atkreipė dėmesį į Lietuvos norą atkurti reguliarių Baltijos valstybių vadovų susitikimų formatą. „Baltijos šalių bendradarbiavimas yra strategiškai svarbus, siekiant sustiprinti Baltijos šalių ekonominę ir energetinę integraciją, mūsų regiono saugumą ir bendras pozicijas tarptautinėse organizacijose. Manome, kad Baltijos šalių Prezidentų susitikimų formatas galėtų reikšmingai prisidėti tiek prie regiono konkurencingumo didinimo pasaulyje, tiek prie tolesnės eurotransatlantinės integracijos stiprinimo“, – teigė Lietuvos vadovas.

Prezidentai aptarė svarbiausius energetinio saugumo klausimus, bendrų projektų ir iniciatyvų eigą, ypač Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizacijos su Vakarų elektros tinklais bei bendros ES dujų rinkos sukūrimo temas. Lietuvos Prezidentas atkreipė dėmesį į Europos Sąjungos šalių saugumui grėsmę keliančią Astravo atominę elektrinę, kuri statoma pažeidžiant aplinkosaugos ir branduolinės saugos standartus, bei pažymėjo, jog su saugumu susijusios elektrinės projekto problemos turi būti sprendžiamos ES lygiu ir negali būti daromi kompromisai saugos sąskaita.

Susitikimo su Estijos Prezidente metu skirta laiko pasidalyti mintimis apie Šiaurės ir Baltijos šalių formato (Nordic Baltic 8) šalių bendradarbiavimo perspektyvas. Prezidentai pažymėjo šio formato reikšmę diskutuojant apie visam regionui aktualius klausimus, tokius kaip tvarus augimas, klimato kaita, inovacijų vystymas, finansų rinkų plėtra, skurdo ir nelygybės mažinimas.

Lietuva pasveikino Estiją tapus Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nenuolatine nare 2020–2021 m. „Tai liudija pripažinimą, pagarbą ir galimybę atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į saugumo klausimus mūsų regione. Tai – didelė atsakomybė, kurią neseniai jautė ir Lietuva, tad esame pasirengę dalytis su Estija savo patirtimi“, – pabrėžė Prezidentas.

Prezidentai aptarė šalių santykius su Rusija ir Rytų partnerystės šalimis, taip pat kovos priemones su hibridinėmis grėsmėmis, propaganda ir dezinformacija. Šalių vadovai sutarė, kad sankcijos Rusijai turi būti tęsiamos tol, kol nebus įgyvendinti Minsko susitarimai. „Itin svarbu konsoliduoti tarptautinę paramą Ukrainai ir joje vykdomoms reformos“, – sakė Prezidentas.

Sparčiai plėtojami Lietuvos ir Estijos prekybiniai ir ekonominiai ryšiai, institucijų bendradarbiavimas. Šiame kontekste svarbi finansų sektoriaus reguliuotojų bendra veikla užtikrinant finansinį stabilumą ir valdant rizikas, Baltijos šalių kapitalo rinkos kūrimo iniciatyva. Prezidentas pakvietė Estijos kompanijas ir išradėjus jungtis prie Lietuvoje steigiamo vienintelio regione CERN verslo inkubatoriaus, o finansinių technologijų įmones ir startuolius dalyvauti didžiausioje Baltijos šalyse „Fintech“ konferencijoje š. m. lapkričio mėn. 27 d.

Lietuvos Respublikos Prezidento vizitas Estijoje vyksta minint Estijos nepriklausomos valstybės atkūrimą, kuris paskelbtas 1991 m. rugpjūčio 20 d. Vizitas sutampa su Baltijos kelio 30-mečio minėjimu ir Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumo 40 metų sukaktimi.

Informacijos šaltinis – LR Prezidento komunikacijos grupė
 
2019.08.20; 13:06

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Latvijos ministras pirmininkas Krišjānis Kariņis. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Latvijos vyriausybė nepriėmė sprendimo pirkti elektros energiją iš Baltarusijos, komentuodamas prezidento Gitano Nausėdos žodžius, esą toks Latvijos sprendimas yra nulemtas politinių priežasčių, pareiškė Latvijos premjeras Krišjanis Karinis.
 
Pasak K. Karinio, dėl elektros pirkimo iš Baltarusijos klausimo įvyko paprasčiausias nesusipratimas.
 
„Bijau, jis (G. Nausėda. – ELTA), gali būti, nevisai supažindintas su tuo, kas vyksta. Galiu pakartoti: Latvijos vyriausybė nenusprendė pirkti elektros energijos iš Baltarusijos. Tai visai ne taip“, – K. Karinį cituoja Latvijos naujienų portalas skaties.lv.
 
Lietuvos prezidentas vizito Vokietijoje metu pabrėžė, kad Lietuva retorikos Astravo atominės elektrinės (AE) klausimu nekeičia, o Latvijos sprendimas, pasak G. Nausėdos, yra nulemtas politinių priežasčių.
 
„Šiandien traukinys yra toli nuvažiavęs. Nepaisant to, aš laikausi nuomonės, kad mes vis tiek neturime šito AE projekto, jeigu jis tikrai yra energetine prasme, saugumo prasme netvarus, patys dar skatinti šitokio netvaraus ir nesaugaus objekto plėtoti. Dėl tos priežasties latvių sprendimas yra politinis sprendimas. Kiek žinau, konsultacijos su Lietuvos energetikos ministerija vyko, bet nepasibaigus konsultacijoms vis dėlto buvo priimtas toks sprendimas ir dėl to tenka tik apgailestauti. Ar tai labai smarkiai nustebino… Turbūt, kad ne“, – kalbėjo G. Nausėda.
 
Kaip ELTA rašė jau anksčiau, Latvijos skirstomųjų tinklų operatorius AST paskelbė, kad kai Lietuva nutrauks elektros energijos prekybą su Baltarusija, elektros energijos prekyba bus vykdoma ne per Lietuvos, o Latvijos sieną.
 
Prezidentas G. Nausėda, trečiadienį Berlyne susitikęs su Vokietijos kanclere A. Merkel, paprašė pagalbos siekiant, kad dar prieš Astravo AE funkcionavimą elektrinė įgyvendintų visus saugumo standartus.
 
Prie Lietuvos sienos statoma Astravo atominė elektrinė – nesaugi, pabrėžė Lietuvos vadovas. Pati A. Merkel konferencijoje sakė palaikanti Lietuvos rūpinimąsi Astravo AE saugumu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.17; 10:10

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kai kalbu apie Lenkijos ir Lietuvos santykius, negaliu atsiriboti nuo skaudžios mūsų valstybių praeities ir pirmiausia – nuo pilsudskinės Varšuvos agresijos prieš Lietuvą. Ar istorija jau nieko nereiškia? Ar istorinis dėmuo jau išbrauktas iš šiandieninės santykių darbotvarkės? Ar ministras L. Linkevičius neatsiklausdamas tautos jau gali vienasmeniškai lankstytis Varšuvai, o Prezidentas G. Nausėda – pasirinkti Lenkiją savo pirmajam vizitui, kuris ir baigėsi niekuo?…

Šie iškylantys klausimai – ne mano vieno koks nors, kaip įtartų T. Venclova, pseudopatriotiškas nusiteikimas, o nepriklausomos Lietuvos valstybės savivertės, nacionalinio išdidumo ir – jeigu norite – nacionalinio saugumo klausimai.

Šiame kontekste pažvelkime į naujojo Lietuvos ministrų kabineto sudarymo aplinkybes. Jis gerokai užsitęsė, ir jei ne artėjančios Seimo bei valstybės pareigūnų atostogos, nežinia, kiek tas gumos tąsymas būtų užsitęsęs. Bet ne čia esmė. Kokiu tautiniu pagrindu suformuota septynioliktoji Vyriausybė?

Paskutinis akordas po pustrečių metų sunkaus „gimdymo“ (ji pradėjo dirbti dar 2016 m. gruodį) buvo trijų ministrų pakeitimas iš 14-os. Tiesa, darbas dar nebaigtas.

Kadangi nuo 2016-ųjų pabaigos Vyriausybėje pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, kabinetas dar turės iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Klausimą dėl Vyriausybės programos Seimas svarstys neeilinėje sesijoje rugpjūčio 20 d. Tą pačią dieną naujieji ministrai prisieks ir pradės eiti savo pareigas.

Seimo narė RitaTamašunienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo narė Rita Tamašunienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Jeigu užsiminėme apie tautinį aspektą (o gal ir apie lytinį: juk aklai pildome Briuselio užgaidas, kad valdžios struktūrose išlaikytume padorų vyrų ir moterų santykį), tai mus domintų du postai: vidaus reikalų ir susisiekimo ministrų. Į pirmąjį paskirta Lenkų rinkimų akcijos atstovė Rita Tamašunienė, į antrajį – jos kolega Jaroslavas Narkievičius. Beje, dėl trečiojo – Ekonomikos ir inovacijų ministro bus tariamasi vėliau, kai paaiškės dabartinio ministro V. Sinkevičiaus portfelis Europos Komisijoje lapkričio mėnesį.

45-rių R. Tamašunienė ministre buvo pasirinkta todėl, kad… reikėjo moters. „Galėjo būti ir daugiau moteriškų pavardžių Vyriausybėje, aš pats mačiau dar vieną galimą kandidatę, bet dabar neįvardinsiu jos. Tačiau ji spontaniškai atsitraukė dėl, matyt, personalinių priežasčių. Gaila dėl to šiek tiek, bet yra kaip yra“, – pritardamas šiai kandidatūrai kalbėjo Prezidentas G. Nausėda. Gaila, kad ir valstybės vadovas jau nesivadovauja R. Karbauskio deklaruotu profesionalumo kriterijumi, o pasiduoda dirbtinam „lyčių proporcingumo“ principui. Na, tiek to. Juk ji tikrai papuoš vyrišką kompaniją…

Pedagogė, baigė vokiečių filologiją, paskui viešąjį administravimą. Dirbo mokyklos direktore, Vilniaus rajono savivaldybėje, nuo 2012 m. Seimo narė. 12 m. buvo Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų sąjungos „Macierz szkolna“ narė. Beje, ši sąjunga nesibodi politikavimo. Prieš keletą metų ji reiškė pasipiktinimą dėl nutraukto priėmimo į lenkų filologijos studijas Lietuvos edukologijos universitete ir kreipėsi į aukščiausius Lietuvos vadovus, reikalaudama sugrąžinti galimybę ugdyti jaunimą pagal šią studijų programą.

Seimo narys Jaroslavas Narkevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kiek anksčiau ji skundėsi Varšuvai dėl tariamo spaudimo lenkų mokykloms Lietuvoje, ir tuomet Lenkijos Seimo pirmininkas puolė ginti jas. Manoma, kad sąjunga dalyvavo išvesdama mokytojus ir mokinius į protesto akcijas prieš naują Švietimo įstatymą, kuriuo buvo stiprinamas lietuvių kalbos mokymas lenkiškose mokyklose. Kiek jas skatino naujoji ministrė, galima tik spėti, bet sąjunga ir Vilniaus rajono valdžia prie jų buvo prisidėjusi.

Kitas klausimas: ar ji turi pakankamai kompetencijos susidoroti su labai svarbiu postu? Juk čia prireiks ne vien viešojo administravimo, bet ir patirties kituose svarbiuose baruose, pavyzdžiui, sienų apsaugoje, priešgaisrinėje tarnyboje, migracijoje, policijoje… Ar pakaks vien jos „moteriško jautrumo“, kurio tikisi R. Karbauskis?

Kuo gi buvo nusidėjęs ministru dirbęs Eimutis Misiūnas? Juk būtent jis buvo tikras profesionalas – teisininkas, ilgai dirbęs teismų struktūroje. Apie jį puikiai atsiliepė ir Prezidentas, ir LVŽS lyderis. Išeina, kad naujo kabineto formavimo kriterijai iškreipti: pagal koalicijos sutartį reikia posto LLRA politikui ir dar moteriai, tada aukojamas ir deklaruotas profesionalizmas…

Taip atsitiko ir su susisiekimo ministru. Prezidentas, paklaustas, kodėl sutiko keisti susisiekimo ministrą Roką Masiulį, sakė: „Tiesiog jo iniciatyvoms nebuvo pakankamo palaikymo Seime, todėl jam tapo sudėtinga dirbti. Be to, koalicijos sutarimas buvo, kad šis portfelis atitenka Lenkų rinkimų akcijai“. Tiesiai sakykime: argumentai per silpni. Gerai dirbančiam ministrui – o toks ir buvo R. Masiulis, vienu metu padėjęs išnarpliuoti ir sudėtingą švietimo darbuotojų streiko mazgą – parama Seime būtų neginčijama. Atiduoti porfelį bet kam – neįžeidžiant taip pat pedagogo, Trakų ir Vilniaus rajonų veikėjo J. Narkievičiaus – Vyriausybę kompromituojanti išeitis… Net ir neprisimenant naujojo ministro nusikalbėjimų, abejotinos kompetencijos ir keistos nevalstybinės pozicijos užsienio politikos klausimais.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

O dabar toks jautrus klausimėlis: kodėl toleruojama, kad gerai dirbantys ministrai lietuviai keičiami lenkų tautybės politikais? Nors jie dirbs kiek daugiau kaip metus – iki kitų Seimo rinkimų, tačiau nori nenori kyla nuogastavimų, kad bent jau Vilniaus krašte lenkiškasis dėmuo įgaus sodresnes spalvas ir paskatins lenkiškuosius radikalus kelti Lietuvai žalingus reikalavimus tiek švietimo, tiek savivaldos, tiek kitose srityse.

Šiame sostinės vadovų blaškymosi ir nenuoseklumo fone šios aplinkybės kelia nemažą susirūpinimą.

2019.08.15; 08:40

Prezidentas Gitanas Nausėda sveikina Teisėjų tarybos sprendimą principingai vertinti teisėjų poelgius, kuriais jie pažemino teisėjo vardą, tačiau kartu apgailestauja dėl nesutapusio požiūrio į dviejų teisėjų veiksmus.
 
Teisėjų taryba penktadienį patarė šalies vadovui teikti Seimui atleisti iš pareigų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją Egidijų Laužiką ir teikti Seimui pritarti Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo Konstantino Gurino atleidimui, taip pat atleisti iš pareigų Vilniaus apygardos teismo teisėją Henrichą Jaglinskį, visiems jiems savo poelgiais pažeminus teisėjo vardą.
 
„Tai yra svarbus pasiekimas, kuris užtikrins didesnį teismų sistemos skaidrumą ir padės stiprinti visuomenės pasitikėjimą teismais“, – sakė prezidentas G. Nausėda.
 
Šalies vadovas pabrėžia, kad Teisėjų taryba gali duoti patarimą tik savo konstitucinių įgaliojimų ribose. Tai reiškia, kad patardama atleisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjus, jiems pažeminus teisėjo vardą, ši institucija kartu pripažino prezidento teisę prašyti tokio patarimo.
 
Kita vertus, prezidentas apgailestauja, kad Teisėjų taryba nedavė patarimo šalinti iš pareigų Lietuvos apeliacinio teismo teisėją Viktorą Kažį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėją Robertą Rainį. Šių teisėjų įgaliojimai lieka sustabdyti. Prezidentas neabejoja, kad jų veiksmai bus operatyviai ir objektyviai įvertinti atitinkamų teisėsaugos institucijų.
 
Šalies vadovas yra inicijavęs teisėjų atleidimo procedūrą pažeminus teisėjo vardą dėl dar trijų teisėjų: Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo Valdimaro Bavėjano, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjo Gintaro Čekanausko ir Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo Arūno Kaminsko.
 
Prezidentas G. Nausėda ir toliau sieks, kad asmenys, kurių poelgiai nedera su garbingu teisėjo vardu, nebūtų teisėjų bendruomenės nariais, pažymima Prezidentūros pranešime.
 
Kaip numato šalies Konstitucija, dėl teisėjų atleidimo iš pareigų prezidentas gali spręsti tik gavęs Teisėjų tarybos patarimą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.10; 03:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vis dar Vilniaus meru besivadinantis Remigijus Šimašius savavališkai priėmė sprendimą nudrėksti atminimo lentą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai pagerbti nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos.

Kita vertus, dar svarbiau pabrėžti, kad tokia nemotyvuota ir savavališka vadinamojo mero veikla, tarkime, jo kaprizai ir subjektyvumas stipriai kertasi su esamais teisės aktais ir civilizuotoje šalyje tarsi jau ir privalėjusia įsitvirtinti teisine aplinka.

R.Šimašius, kaip suaugęs žmogus ir miesto pareigūnas, nė iš tolo neturėjo jokios moralinės teisės negatyviame kontekste net paminėti Generolo Vėtros vardo, nes Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu dar kartą buvo patvirtinta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) išvada, kad  Jonas Noreika-Generolas Vėtra nekolaboravo su nacių režimu ir nedalyvavo Holokauste (taigi priešingas teiginys viešojoje erdvėje gali būti kvalifikuojamas kaip šmeižtas taip pat ir juridine prasme). Tačiau teisinio nihilizmo šioje nešvankioje istorijoje viršūne yra tai, kad nevykėlis meras pateikė tarnyboms nešvankų nurodymą demontuoti atminimo lentą, švelniai tariant, peržengdamas savo kompetencijos ribas, apeidamas tas institucijas, kurios yra juridiškai įgaliotos priimti (ar nepriimti) panašius nutarimus, puoselėjant miesto pavadinimų ir memorialinių ženklų motyvuotai subalansuotą infrastruktūrą.

Ar tai reiškia, kad Vilniaus mieste šiandien yra įvestas tiesioginis R.Šimašiaus valdymas, naikinantis taikos meto įstatymus? Kad ir kaip žiūrėtume, sunku bus paneigti faktą, kad R.Šimašius paskubėjo išlėkti atostogų (įsivaizduoju jį dabar besimaudantį Juodojoje jūroje, šokinėjantį per bangas), palikęs kitiems galynėtis su bjauria teisinio vakuumo situacija, tarsi sakydamas: „Papūskite man į uodegą“.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinoma, R.Šimašius nėra joks generalisimas, jo sprendimai gali būti greitai ir nesunkiai atšaukiami, dar daugiau, teisinės visuomenės puoselėjamas idealas, atrodytų, įpareigoja kuo greičiau ieškoti neteisinės situacijos išrišimo. Tačiau, kaip matome, Generalinė prokuratūra, Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnyba, kitos institucijos, į kurias kreipėsi asmenys ir organizacijos dėl neteisėtų Vilniaus mero veiksmų, pabrėžtinai delsia, gudrauja, demonstruodamos sulėtinto veikimo strategiją, siekdamos išlaukti palankesnio momento valingos nuomonės pareiškimui.

Kodėl – šitaip tempiamas laikas, įšaldant žeminančią Lietuvos žmones, neteisinę padėties konfigūraciją, kai manding ne taip sunku būtų priminti reikalavimą laikytis Lietuvos įstatymų? Iš tiesų, kas galėtų paneigti, kad mūsų drąsuoliai aukštieji teisininkai ir valdininkai, iš kurių ne vienas pradėjo siekti karjeros dar komjaunimo struktūrose, nepraleido pro ausis R.Šimašiaus žodžių, kad neva visi tie, kurie vis dar kvestionuoja nešvankų sprendimą naikinti laisvės kovotojų pagerbimo memorialinius ženklus, yra užsimaskavę antisemitai. Na, nesunku įsivaizduoti, kad komjaunuoliško mentaliteto žmogui kaip audros debesis iškyla klausimas – o ką pasakys tarptautinės žydų organizacijos, jeigu neišgirsime R.Šimašiaus perspėjimo?

Mossad slaptieji agentai

Savotiško atsakymo į tokį baisų klausimą parafrazė yra neseniai delfi.lt komentarų rubrikoje išakyta skaitytojo nuomonė, kad neva už tokias atminimo lentas Lietuva greitai bus išgrūsta iš Europos Sąjungos be teisės sugrįžti atgal net ir tokiu atveju, jeigu visi litovcai atsiklaupę maldautų atleidimo (aš vis tik manau, kad dabar pacituotas anoniminis nuomonės reiškėjas tik apsimetė žydu,  nes čia labai aiškiai prasikiša, bado akis rusiško trolių fabriko braižas).

Taigi, ką gali pasakyti tarptautinės žydų organizacijos, jeigu neatsisakysime savo nuostatos valingai pagerbti savo didvyrius? Nedaug gero, ar ne? (Tarsi kada nors buvo ar galėjo būti, jeigu būtume labiau pasistengę, kitaip.) O ką gero mes galime pasakyti apie tarptautines, jeigu norite, taip pat ir vietines, žydų organizacijas. Nuogirdų yra visokių, ne didelė paslaptis, kad kai kurios savo tarptautinę reikšmę ypač išpučiančios žydų organizacijos yra parištos ant trumpo V.Putino pavadėlio.

Tačiau, nežiūrint galimos įvairovės, aš labai nenorėčiau, kad mūsų padangėje tarptautinės žydų organizacijos būtų suprantamos kaip tas baubas, kuris naikina teisinę Lietuvos aplinką, įpareigoja atsisakyti įstatymo viršenybės principo, gali tapti teisinės visuomenė erozijos veiksniu (neduokite preteksto taip pagalvoti). Juolab kratausi, baiminuosi, vengiu net iš tolo įsivaizduoti, kad nuorodos į tarptautines žydų organizacijas siužetinė linija galėtų būti maždaug tokia: mes jūsų šventovių vietose ištempsime savo palapinę ir įsirengsime viešąsias išvietes.

Žydiški skanėstai. Iškaba Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Dar nedaug praėjo laiko nuo išrinkimo, o prezidentas Gitanas Nausėda jau suspėjo pagarsėti kaip taikos pasiuntinys, kuris taip pat ir šioje situacijoje puolė ieškoti taikinančių priemonių, pakvietęs „laikytis moratoriumo istorinės atminties trynimui“, pasiūlęs burti institucijas ir specialistus, sprendžiant istorinės atminties klausimus. Kaip pareiškė G.Nausėda, Prezidentūra yra pasirengusi, telkdama institucijas, įtraukdama ekspertų grupes, taip pat sudarydama sąlygas renginiams ir forumams vykti, būti šio proceso moderatoriumi. Taigi, atrodytų, visos suinteresuotos pusės yra labai mandagiai pakviestos diskutuoji, todėl vis tik apmaudu, kad keistieji R.Šimašiaus šalininkai šią moratoriumo idėją pasitiko su pašaipa, sarkazmu ar net pagieža, o didžiausiame šalies dienraštyje dar ir su menkai užmaskuotais grasinimais, jog neva dėl tokių savo taikdariškų užmojų naujai pradėjęs dirbti šalies prezidentas gali patirti didesnius ar mažesnius reputacijos nuostolius. (Čia nebuvo ištartas, bet liko lengvai numanomas,  dėl užspeitimo tyloje dar grėsmingiau turėjęs nuskambėti klausimas – „O ką pasakys tarptautinės žydų organizacijos?“.)

Taigi, ką daryti, kai Lietuvos teisinė sistema yra užblokuojama. Iš teorinio taško atsakyti į šį klausimą nėra sunku – tokiu nedėkingu teisinio cinizmo išplitimo atveju tauta kaip suverenas turėtų imtis tiesioginių veiksmų, atstatant teisinės visuomenės tvarką, tačiau, žiūrint praktiškai, sunku būtų patikėti, kad vartotojiškoje visuomenėje didelės žmonių masės galėtų išjudėti vardan įstatymo viršenybės principo, ginant teisinius tautos orumo idėjos pagrindus ar net pačią suvereniteto idėją.

Juolab kad tokių idėjų šalininkai kol kas yra tarpusavyje susiskaldę, graudu pripažinti, bet yra taip, jog šiandien kai kurių tautos suvereniteto idėjos trubadūrų kompleksai trukdo telktis ir temdo visumos matymą.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau net it tokiu atveju galima pabandyti atgauti dvasią ir, siekiant satisfakcijos, pradėti R.Šimašiaus pašalinimo iš Vilniaus mero posto procedūras. Žinia, įteisinus tiesioginius mero rinkimus, buvo apsunkinta ir jų pašalinimo iš posto procedūra – dabar neužtenka tik tarybos narių balsavimo, būtina Vyriausiojo administracinio teismo išvada, kad toks meras, dėl kurio abejones išreiškė dalis tarybos narių, sulaužė priesaiką ir nevykdė įstatymais jam pavestų įpareigojimų.

Šiuo atveju daug ką gali nulemti ir konservatorių, R.Šimašiaus koalicijos dabartinėje miesto taryboje partnerių, apsisprendimas, tiesa?   

2019.08.07; 06:00

Pastarojo meto Vilniaus miesto savivaldybės sprendimai sukėlė rezonansą visuomenėje ir dar kartą parodė, kad istorinė atmintis neturėtų būti vieno kurio nors miesto ar savivaldybės spręstinas klausimas, o nacionaliniu lygiu priimama nutartis.

Norėdamas, kad problema būtų išties sprendžiama, o ne aštrinama priešprieša tarp skirtingą požiūrį turinčių visuomenės grupių, Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda kviečia institucijas ir specialistus burtis diskusijoms, duosiančioms pradžią nacionalinės atminties politikos principų ir reglamento suformulavimui, kuo turėtų vadovautis atsakingi asmenys, priimantys sprendimus dėl istorinių įvykių atminties užfiksavimo.  

Šiuo metu egzistuojanti Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti atlieka labai reikalingą ir naudingą darbą, tačiau, kaip rodo esama situacija, jos vienos konstruktyviam problemos sprendimui neužtenka. Todėl į diskusijų grupę siūloma įtraukti daugiau institucijų ir ekspertų – istorikų, politologų, kultūros paveldo specialistų. Produktyvus jų bendradarbiavimas užtikrintų aiškiai apibrėžtas nacionalinės atminties politikos gaires.

„Kol vyks tokių principų rengimas, kviečiu laikytis moratoriumo istorinės atminties trynimui. Tuo tarpu daugiau dėmesio skirti istorinio konteksto pateikimui – kad žmonės galėtų susidaryti objektyvią nuomonę įvertindami skirtingus požiūrius, o ne politikai spręstų, kas yra įamžintina, o kas – ištrintina,“ – sakė Prezidentas G. Nausėda.

Prezidentūra yra pasirengusi būti šio proceso moderatorė, telkdama institucijas, įtraukdama ekspertų grupes bei sudarydama sąlygas forumams, renginiams vykti.

Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
 
2019.07.30; 16:00

 

Premjeras Saulius Skvernelis ketvirtadienį susitiko su prezidentu Gitanu Nausėda aptarti Vyriausybės formavimą. Apie susitikimą iš anksto skelbta nebuvo.
 
G. Nausėdos komunikacijos vadovo Aisčio Zabarausko teigimu, susitikimo tikslas buvo aptarti formuojamo Ministrų kabineto procesą.
 
„Buvo susitikę, tai buvo standartinis susitikimas, nes vyksta konsultacijos dėl Vyriausybės formavimo proceso, ministrų kandidatūrų. Prezidentas norės susitikti kitą savaitę su naujai siūlomais ministrais bei kai kuriais potencialiai liekančiais ministrais“, – Eltai sakė A. Zabarauskas.
 
ELTA primena, kad premjeras S. Skvernelis, žadėjęs prezidentui pateikti Andriaus Palionio, Jaroslavo Narkevičiaus bei Vladislavo Kondratovičiaus kandidatūras į ministrus ketvirtadienį, to vis dėlto nepadarė.
 
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ketvirtadienį, užbaigdamas Seimo pavasario sesiją, informavo, jog parlamentarai neeilinei sesijai, planuojama, bus kviečiami susirinkti rugpjūčio 20 d.
 
„Valstiečių“ frakcijos pirmininko pavaduotojo Jono Jaručio teigimu, neeilinės sesijos metu turėtų prisiekti ministrai bei turėtų būti balsuojama dėl Vyriausybės programos. Tai, pasak J. Jaručio, bus privaloma keičiant mažiausiai tris ministrus, kaip to pageidauja Prezidentūra.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.26; 07:30
 
 

Prezidentas Gitanas Nausėda pirmadienį telefonu kalbėjosi su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir aptarė dvišalius santykius, regiono saugumo situaciją, Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimą Europos Sąjungoje bei NATO.
 
Prezidento komunikacijos grupės pranešime sakoma, kad pokalbio metu G. Nausėda pasveikino Ukrainos vadovą puikiai pasirodžius rinkimuose ir pabrėžė, kad šis ukrainiečių pasitikėjimas yra didžiausias įpareigojimas ir atsakomybė už visos Ukrainos ir jos žmonių ateitį. „Tai stipriausias mandatas atsakingai dirbti savo šalies gerovei ir dėti visas pastangas užtikrinti gyvybiškai svarbių ekonominių reformų tęstinumą bei formuoti reiklią vyriausybę“, – sakė šalies vadovas.
 
Kalbėdamas su Ukrainos vadovu prezidentas G. Nausėda pabrėžė, kad Lietuva tvirtai palaiko Ukrainos suverenumą bei teritorinį vientisumą, ir dar kartą pareiškė visokeriopą mūsų šalies ir jos žmonių, taip pat įveikusių sudėtingą permainų kelią, paramą Ukrainai, parodžiusiai norą eiti dar didesnės integracijos su ES keliu.
 
Savo ruožtu V. Zelenskis padėkojo Lietuvos prezidentui už nuoseklias pastangas, keliant Ukrainos klausimus tarptautinėje arenoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.23; 07:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Nespėjo išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda pranešti, kad pirmojo užsienio vizito adresu pasirinkta Lenkija, kaip pasipylė daugybė komentarų, tiek pritariančių, tiek ir abejojančių ar net kritikuojantį tokį pasirinkimą. Dabar, kai ryškėja vizito rezultatai, kyla nauja komentarų banga.

Nežinau, ką skelbė Lenkijos žiniasklaida, bet štai lietuviškoji nustebino. Gal man tik pasirodė, bet įspūdis toks, kad žurnalistai ir kai kurie apžvalgininkai laukė ir tikėjosi skandalo, kurį galėjo išprovokuoti vadinamasis „Lietuvos lenkų klausimas“. Maža to, kad tikėjosi, bet ir patys kurstė galimą gaisrą ne itin taktiškomis pastabomis bei gąsdinimais, kad  Varšuvoje G.Nausėda „neišvengs“ klausimų apie Lietuvos lenkų padėtį. Galima pamanyti, kad lenkai Lietuvoje sukišti į konclagerius, ir štai Lietuvos prezidentui teks „aiškintis‘.

Ką gi. Kažkas (matyt, ne tik V. Tomaševskis) gavo labai nusivilti. Skandalo nebuvo, „aiškintis“ mūsų prezidentas nė nepradėjo, tik oriai, prezidentiškai atsakė į pateiktus klausimus.

Žinoma, nevertėtų tikėtis, kad tuo „lenkų klausimas“ ir pasibaigs. Natūralu, kad jo neleis pamiršti lenkai, tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Nenatūralu, kad jo nenori pamiršti ir netgi padeda eskaluoti lietuviai. Tie, kurie geba paskaityti nostalgiškus kai kurių istorikų ar politikų atsidūsėjimus, liaupsinančius Abiejų Tautų Respubliką (beje, anksčiau, sovietų laikais ji buvo vadinama paprasčiau: Žečpospolita; ką tai galėtų reikšti?), bet, regis, nesugeba analizuoti ir įvertinti buvimo tokioje „Respublikoje“ pasekmes Lietuvos valstybei bei lietuvių tautai.

Susitikimas Varšuvoje. LR Prezidento (Robertas Dačkus) nuotr.
Susitikimas Varšuvoje. LR Prezidento (Robertas Dačkus) nuotr.

Neseniai savo nuomone apie Liublino uniją ir jos rezultatus pasidalino profesorius Rimvydas Laužikas, kurio moksliniai interesai apima platų spektrą nuo bažnyčių archeologijos iki maisto ir valgymo kultūros Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: „Esu su tais, kurie Liublino uniją vertina daugiau pozityviai nei negatyviai. Ir vertinu ją per šiandieninę prizmę. Su kokiais reiškiniais man šiandien asocijuojasi Unija? /…/ Unija taip sukūrė didelę vientisą kultūrinę erdvę, kurioje ne tik visai neblogai koegzistavo skirtingos kalbos (?! – J.L.), kultūros, religijos, bet ir kūrėsi naujos tautos – baltarusiai, ukrainiečiai. Abiejų Tautų Respublika iš tikro buvo Daugelio Tautų Respublika formavusi sąlygas be galo įdomiems tarpkultūriniams mainams. Vien ko verta Daugelio Tautų Respublikos gastronominė tradicija !“

Nesiginčysiu su specialistu dėl vientisos (?-J.L.) gastronominės tradicijos, nors klaustuko atsikratyti negaliu.

Suprantu, kad šiais laikais, kai nėra nė vieno TV kanalo, kuris nors kartą per dieną netransliuotų kokios nors gastronominės laidos, o dar išlikę knygynai užversti gastronominio turinio leidiniais, aptikęs kokį nors „bendrą“ LDK gyventojų keptą/virtą gastronominį kūrinį istorikas pasijunta lyg dar vieną Nepriklausomybės Aktą suradęs. Bet kam tą tyrą kulinarinį džiaugsmą reikėjo teršti abejotinos vertės teiginiu apie „visai neblogai“ koegzistavusias skirtingas kalbas?

Alvydas Jokubaitis. Slaptai.lt nuotr.

Kaip toje didelėje vientisoje erdvėje „koegzistavo“ latvių, baltarusių ar ukrainiečių kalbos, tepasakys jų specialistai. O štai apie lietuvių kalbos, lietuviškos kultūros padėtį LDK laikais jau šnekėta daug ir įdomiai, todėl labai keista, kad profesorius kalba/rašo taip, lyg nebūtų nei girdėjęs, nei skaitęs savo kolegų darbų. Beje, būtų pakakę bent pavartyti profesoriaus Alvydo Jokubaičio straipsnius, knygas, kad ranka ir liežuvis sudrebėtų, mėginant džiaugtis lietuvių kultūriniu klestėjimu po Liublino unijos. Gal anuomet Lietuvoje atsirado bent viena lietuviška mokykla? O gal veikė mano dar nepastebėtas lietuviškas turiniu bei kalba (o ne geografija) universitetas?

Lietuvių lakūnų Dariaus ir Girėno žūties vietoje. Prie paminklo – Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prisipažįstu, esu labai senamadiška ir, matyt, vis dar sovietinės kultūros įtakoje, nes man kultūra pirmiausia asocijuojasi ne su virtuve ar tualetais  (turiu galvoje didžiulį, vos atkeliamą Gedimino Kulikausko veikalą „Lietuvių kodas“, kuriame beveik viskas, kas įdomiausia, vertingiausia, nurašyta nuo Igno Končiaus „Žemaičio šnekų“, o savarankišką autoriaus indėlį galima aptikti nebent skyriuose apie tualetus bei alkoholio pramonę), bet su žodine, vaizduojamąja, muzikine kūryba (ne tik folkloru, bet ir autorine…), su mokslo pasiekimais, aukštu išgrynintos kalbos vartojimo,  tautinės istorijos bei lingvistinių tyrimų lygiu.

Neabejoju, atsiras entuziastų, skubančių apkaltinti mane pernelyg siauru, lietuviškai nacionalistiniu kultūrinės erdvės supratimu. Į tai galiu atsakyti vienu savo biografijos puslapiu.

Švenčiant Tado Kosciuškos sukilimo 200 metų jubiliejų – o šitą asmenybę gerbiamas profesorius Laužikas prisiminė tarp kitų buvusios vieningos kultūrinės erdvės herojų, – Leningrado spaudoje (tuomet aš gyvenau ir dirbau šitame kartais Šiaurės Venecija poetiškai vadintame mieste), aš taip įsijaučiau į buvusią „vientisą kultūrinę erdvę, kad paskelbiau gana platų straipsnį apie sukilimą, apie ryškiausias jam vadovavusias, jame dalyvavusias asmenybes ir, įpindama naujesnių laikų herojus, nutiesiau istorinę, muzikinę – ideologinę giją iki mūsų laikų. Taigi, nuo Tado Kosciuškos gana sklandžiai perėjau prie garsiojo polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ autoriaus, sukilimo dalyvio kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio. Nuo jo pats Dievas atvedė prie kito bendros kultūrinės erdvės herojumi vadintino Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, o jau nuo jo – ranka pasiekiamas Vytautas Landsbergis su Sąjūdžiu bei atkurta Lietuvos nepriklausomybe.

Kas svarbu – niekur neliečiau aprašomųjų herojų tautybės. Apie juos kalbėjau per jų darbus… Ir ką jūs sau manote? Daugeliui Leningrado lenkų bendruomenės narių mano straipsnis labai nepatiko, nes iš jo, jų išsireiškimu, išplaukė („ вытекало“), kad ir Kosciuška, ir Oginskis buvę lietuviai.

Kaip baisu! Kaip neteisinga! Ir – kaip keista: lenkai visai neapsidžiaugė tokiu buvusios bendros, neskirstant į lenkišką ir lietuvišką, kultūrinės erdvės liudijimu!

Apie ką kalba šis epizodas? Ogi apie tai, kad lenkai visais laikais ir visur, kur begyvendami, turėjo labai stiprų tautiškumo, lenkiškosios, ne liublijinės (ir, atrodo, ne „eurounijinės“) tautinės tapatybės jausmą. Lenkai neprarado jo ir dabar, visa niveliuojančio globalizmo triumfo laikais. Manau, kad tai – pati vertingiausia „lenkų kodo“ ypatybė, kuri ir mums galėtų būti sektinu pavyzdžiu, kaip tapti normaliais, ne unijiniais lietuviais.

O mes ką darom? Ieškom savo istorijoje, kultūroje, papročiuose (virtuvėje ir tualetuose) visko, kas nelietuviška, o suradę džiaugiamės, lyg čiabuviai, pasipuošę atvežtiniais plastmasiniais karoliais.

O kad tas mūsų antilietuviškumas nekeltų abejonių įtariems tolerantams, dar ir apspardome, apkeikiame tuos, kurie išdrįsta prisipažinti, jog jiems pati skambiausia, gražiausia – gramatikų sutvarkyta, sunorminta lietuvių kalba, pats aukščiausias dangus – virš Lietuvos, pačios žaliausios – Lietuvos girios, patys garbingiausi – tie didžiavyriai, kurie dirbo, kovojo vardan Lietuvos, o ne dėl kokios nors sąjungos ar unijos, kurie didžiausią dėmesį skyrė pagrindinių Lietuvos valstybės kūrėjų, gynėjų nuo svetimų įtakų – etninių lietuvių – saugumui, gerovei bei pasididžiavimo savo tautine tapatybe ugdymui.

Beje, steigiamės paneigti, pasmerkti būtent visa tai, ką dėl savo  pamatinio etnoso, kūrusio valstybę, daro ir žydai, ir lenkai, ir rusai su baltarusiais,-  tos tautos, kurioms šiandien kažkodėl labiausiai nepatinka, jei panašiai ima elgtis lietuviai. Nei lenkų, nei rusų kažkodėl nežavi „vientisos kultūrinės erdvės“ idėja, jei toje erdvėje sulig savo – ne lenkišku, rusišku ar žydišku, o lietuvišku istorijos suvokimu, savo skambiąja kalba veikia ir kalba lietuviai.

Prisiminę abejotino „bendrumo“ pasekmes lietuvių tautai, kuri vos nesulenkėjo – panašiai, kaip prūsai, kurie, patekę į „bendrą“ vokiškos kultūros erdvę, prarado savastį, – galime vesti liūdną paralelę su kita „bendra erdve“, sovietine.

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pastaroji nesivaržydama ir nesirinkdama priemonių, kūrė ne tik bendrą, vientisą „kultūrą“, bet ir apibendrintą (globalizuotą – eurazijuotą) „sovietinį žmogų“.

Ko jau iš Stalino neatimsi – tai sugebėjimo mokytis, sekti blogiausiais pavyzdžiais… Tad kas gali paneigti, kad jis, kurdamas savąją „bendrą erdvę“, lydydamas viename katile visas tautas, vadovavosi  Šventosios Romos imperijos (vok. Heiliges Römisches Reich Deutscher Nation) ar  Žečpospolitos pavyzdžiais?

Prof. Alvydas Butkus. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Skeptiškai  nostalgiją dėl neva buvusios vientisos liublijinės kultūrinės erdvės vertina ir profesorius Alvydas Butkus:  „Dėl „kultūrinės erdvės“ – ji nieko nedavė lietuvių pasaulietinei kultūrai. O Europos kultūra daugeliu atvejų ėjo per lenkišką filtrą, nekalbant apie tai, jog unija toliau naikino Lietuvos valstybingumo likučius… XX a., tarpukariu, apeidami Lenkiją, europėjome daug sparčiau ir sėkmingiau, vystydami dar ir savąją kultūrą“…

Kas galėtų paaiškinti, kodėl šiandien tokioje mažoje mūsų tautoje prisiveisė tiek daug kvislingų? Kodėl lietuviuose toks stiprus žiaurumo artimam, naikinimo ir susinaikinimo genas? Juk karo ir pokario metais Lietuvoje buvo žudomi ne tik žydai, bet ir lietuviai, ir kitų tuometinėj Lietuvoj gyvenusių tautų atskilos…

Štai kur erdvė, kurioje, išlipę iš unitazų ir atsiplėšę nuo virtuvės puodų, galėtų vaisingai darbuotis lietuvio kodo tyrėjai…

2019.07.18; 08:33

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, vadovaudamasis Konstitucija, pateikė Seimui svarstyti Sauliaus Skvernelio kandidatūrą Ministro Pirmininko pareigoms eiti.

„Šią kandidatūrą teikiu atsižvelgdamas į tai, kad ji yra remiama Seimo daugumos, ir siekdamas sukurti prielaidas veikti veiksmingai – turinčiai Seimo pasitikėjimą – Vyriausybei“, – sakė dekretą pasirašęs šalies vadovas.

Prezidento nuomone, pasirinktos kandidatūros teikimas Ministro Pirmininko pareigoms eiti yra būtinas, siekiant užtikrinti sklandžią valdžios institucijų sąveiką ir darbų tęstinumą.

Šalies vadovas pabrėžia, kad ypatingas Ministro Pirmininko, kaip Vyriausybės vadovo, konstitucinis statusas lemia išskirtinius reikalavimus šias pareigas einančiam asmeniui. Prezidentas yra įsitikinęs, kad S. Skverneliui siekiant įveikti būsimus iššūkius padės patirtis, sukaupta vadovaujant XVII Vyriausybei.

Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
 
2019.07.18; 11:00

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Atidžiai perskaičiau 15min.lt portale pasirodžiusią Gintaro Radausko publikaciją „Apžvalgininkai: Varšuvoje G.Nausėda neišvengs klausimų apie Lietuvos lenkų padėtį“ (15min.lt). Skaitydamas šį tekstą stebėjausi mūsų žurnalisto laikysena. Kartais atrodė, jog būsiu pražiopsojęs dieną, kai Lietuva prisijungė prie Lenkijos. Arba net atrodydavo, kad būsiu nepastebėjęs, kaip Varšuva mus vėl okupavo – pavertė jokių teisių neturinčia provincija.

Lyg ir neprisijungėme, lyg ir neokupavo…

Tai iš kur tas vergiškas keliaklupsčiavimas prieš Lenkiją? Lietuvių žurnalisto straipsnyje – nė užuominos apie lietuviškuosius interesus. Vienas iš pagrindinių akcentų – Varšuvoje mūsų Prezidentui būtinai priekaištaus dėl neva prastos Lietuvos lenkų mažumos padėties. Gitanas Nausėda, sprendžiant iš tekste peršamų išvadų, tąsyk atsidurs nepatogioje padėtyje, bus priverstas raudonuoti iš gėdos…

Leiskite nusijuokti iš šių užuominų – ar tikrai lenkai jau taip blogai gyvena Lietuvoje? Jie juk turi kur kas puikesnes sąlygas puoselėti savo kultūrą, kalbą, tradicijas nei JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje ar Danijoje gyvenantys lenkai. Nejaugi Lietuvos lenkams neužtenka Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose esančių lenkiškų darželių, mokyklų, laikraščių? O gal Lietuvos lenkai neturi mūsų Seime savo atstovų – užtektinai skaitlingos frakcijos? Kokios begali būti diskusijos dėl Lietuvoje neva skriaudžiamų lenkų, jei jie Lietuvoje – priviligijuota tautinė bendrija?

Į visus Varšuvos priekaištus dėl neva skriaudžiamų Lietuvos lenkų tegali būti griežtas atsakymas: ši tautinė bendrija Lietuvoje turi per daug geras sąlygas, kad galėtų dar ko nors reikalauti. Nebent Lietuvos lenkai siekia, kad Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose išvis neliktų lietuviškų darželių, lietuviškų mokyklų, oficialiai būtų uždrausta lietuvių kalba, o visi gyvenviečių, miestelių ir kaimų pavadinimai rašomi tik lenkų kalba… Tokiu atveju oficialusis Vilnius, ironiškai sakant, tikrai dar galėtų pasistengti.

Išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Jei vis tiek Varšuva siekia veltis į diskusijas apie tautinių mažumų bėdas, tai pirmiausia analizuokime nepavydėtiną Lenkijos lietuvių padėtį. Kodėl mums neskauda, kaip gyvena Seinų, Punsko, Suvalkų lietuviai? Būtent: kodėl minėto rašinio autorius nė žodeliu neužsimena, kokie Lenkijos lietuvių lūkesčiai?! Kodėl jam terūpi, ar Varšuvoje naujasis Prezidentas G.Nausėda bus remiamas prie sienos dėl Lietuvos lenkų problemų, bet nė kiek nepergyvena, ar Prezidentas G.Nausėda susitiks su Lenkijoje kryptingai, įžūliai lenkinamais lietuviais (esu ne sykį viešėjęs Punske, Seinuose, ir apie ten gyvenančių lietuvių bėdas puikiai žinau – Gintaro Visocko past.).

Taip pat nereikėtų priekaištauti Prezidentui G.Nausėdai, girdi, šis blogai pasielgė, kai rinkimų kampanijos metu tvirtino leisiąs lenkiškas pavardes ir vardus lenkiškai rašyti tik antrąjame Lietuvos paso puslapyje. Lietuvos lenkams antrojo puslapio per maža?

Atsikvošėkite, ponai lenkomanai – pirmąjame Lietuvos paso puslapyje negalimi nei lenkiškai, nei rusiškai, nei angliškai, nei totoriškai užrašyti žodžiai. Nejaugi neaišku kodėl – juk tai lietuviškas, ne lenkiškas, ne rusiškas, ne angliškas, ne totoriškas pasas! Lietuva – dar ne okupuota želigovskių ir pilsudskių, Lietuva – dar ne Varšuvos provincija, kad galėtų paklusti visiems lenkiškiems ultimatumams.

Lietuvių kalbos išdavystė

Štai koks būtų draugiškas patarimas Prezidentui G. Nausėdai: kai kas nors Jūsų klaus, kodėl Lietuva neįsileidžia lenkiškų raidžių į pirmąjį Lietuvos paso puslapį, dėkit jiems ant stalo kalbininko, habilituoto mokslų daktaro Vinco Urbučio veikalus „Lietuvių kalbos išdavystė“ ir „Pavardžių pradžiamokslis“, kuriuose šis kalbos specialistas itin aiškiai ir suprantamai dėsto, kodėl Lietuva lenkiškas pavardes lenkiškai tegali rašyti antrąjame puslapyje. Jei neužtenka Vinco Urbučio autoriteto, labai paprasta pridėti dar ir akademikų, profesorių, habilituotų mokslo daktarų, docentų Zigmo Zinkevičiaus, Arnoldo Piročkino, Evaldos Jakaitienės, Aldono Pupkio, Bonifaco Stundžios, Prano Kniūkštos, Vito Labučio, Alvydo Butkaus… pareiškimus.

Jei neužtenka lietuvių kalbininkų autoritetų, Prezidentas G.Nausėda turi puikią galimybę pasiremti lenkų mokslininkės Halinos Turskos veikalais, kuriuose rašoma, jog Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose gyventys žmonės – ne lenkai, o sulenkinti lietuviai.

Tad turime situaciją: arba – arba. Jeigu įteisinsime lenkišką rašybą oficialiuose Lietuvos dokumentuose taip, kaip mus prievartauja, vadinasi, į šiukšlių kibirą išmesime ne tik žymaus lietuvių kalbininko V.Urbučio, bet ir lenkų mokslininkės H.Turskos išvadas. Argi mes galime neatsižvelgti į kalbininkų, mokslininkų patarimus, rekomendacijas?

Beje, minėtoje 15min.lt publikacijoje – nė užuominos, jog egzistuoja V.Urbučio knyga „Lietuvių kalbos išdavystė“, jog kadaise gyveno ir dirbo žymi lenkų mokslininkė H.Turska, kuri nuoširdžiai domėjosi, kaip Rytų Lietuvoje atsirado lenkų kalba.

G.Radausko publikacijoje niekur nerasite ir užuominos apie draugiškoms valstybėms privalomus paritetus: jei mes – jums, jūs – mums taip pat. Štai vaikiškai džiūgaujama, jog Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis moka lenkiškai ir nuvykęs į Varšuvą galįs su Lenkijos politikais bei žurnalistais susikalbėti lenkiškai. Gražu, puiku mokėti lenkų kalbą. Kas gi dėl to ginčijasi? Bet kodėl tada mes neklausiame, ar Lenkijos premjeras moka … lietuviškai? Mūsų Ministrui Pirmininkui privalu žinoti lenkų kalbą, Lenkijos Vyriausybės vadovui – lietuvių kalbos mokėti nereikia? Gal, užuot skubėjus į Varšuvą, prasminga palaukti, kol Lenkijos premjeras pramoks lietuviškai?

Be kita ko, liaukimės verkšlenti, esą Lenkija, kilus agresijai iš Rytų, mūsų negins, jei neįteisinsime lenkiškų užrašų lietuviškuose pasuose. Jei JAV rūpinsis mūsų saugumu, jei amerikiečiai neleis Rusijai mūsų skriausti, tai mus gins ir Lenkijos kariuomenė. Jei oficialusis Vašingtonas nusisuks nuo mūsų, tai ir Varšuva apsiribos popieriniais pareiškimais. Lenkiškos raidės ar lenkiški gatvių pavadinimai čia niekuo dėti. Žvelkime į užsienio politiką blaiviai, nepraraskime sveikos nuovokos.

D. Grybauskaitės ir A. Dudos susitikimas. EPA-ELTA nuotr.

Ta pati giesmė – ir dėl visų ekonominių sandorių. Ekonominiai tarpusavio susitarimai reikalingi ne tik mums, bet ir Lenkijai.   

Galų gale jei Lenkija, būdama dešimt kartų skaitlingesnė už mus, nesugeba atsikratyti imperinių, ekspansinių ambicijų, jei ji dėl kelių lenkiškų raidžių karo atveju gali mus palikti likimo valiai, – tai ji niekam tikusi strateginė partnerė. Kaip sakoma: Viešpatie, apsaugok mus nuo netikrų draugų, o nuo tikrų priešų aš pats apsiginsiu.

Ne veltui prof. Vytautas Landsbergis ne taip seniai yra pastebėjęs: „Lenkija mokosi „būti didele“ iš Rusijos“. Kada išdrįsime broliams lenkams pasakyti: liaukitės mėgdžioję Kremlių, tada imsime nuoširdžiau bendrauti. Tik tada.

Prezidentas G.Nausėda turėtų mokytis ne iš Prezidento Valdo Adamkaus minkšumo, bet iš Prezidentės Dalios Grybauskaitės pamokymų „nustokim krūpčioti“. Būtent D.Grybauskaitės laikysena privertė net tik Varšuvą, bet ir Vašingtoną paisyti Lietuvos interesų. G.Nausėda padarytų milžinišką klaidą, jei elgtųsi kitaip…

2019.07.16; 10:50

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė liepos 16 d. su pirmuoju oficialiu vizitu vyks į Lenkijos Respubliką.

Varšuvoje šalies vadovas susitiks su aukščiausiais Lenkijos pareigūnais: Prezidentu Andrzejumi Duda, Seimo Pirmininku Mareku Kuchcinskiu, Senato Pirmininku Stanislawu Karczewskiu, Ministru Pirmininku Mateuszu Morawieckiu ir buvusiu premjeru Jaroslawu Kaczynskiu.

Vizito metu Prezidentas susitiks ir su gausia lietuvių bendruomene Varšuvoje.

Prezidentų susitikime bus aptartas dvišalis Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas, daug dėmesio bus skirta saugumo situacijai regione aptarti, pasirengimui NATO lyderių susitikimui gruodžio mėnesį, šalių energetinės nepriklausomybės ir transporto infrastruktūros klausimams. Varšuvoje taip pat bus kalbama apie tarptautinius santykius: Rytų partnerystės ateitį bei Europos Sąjungos darbotvarkę.

Vykdamas į Varšuvą šalies vadovas Gitanas Nausėda teigia, kad Lietuva ir Lenkija išlieka ne tik artimiausiomis kaimynėmis, bet ir glaudžiomis sąjungininkėmis, kurios puikiai supranta šių dienų uždavinius ir drauge siekia stiprinti mūsų žemyno ateitį, užtikrinti tiek savo regiono, tiek visos Europos saugumą ir laisvę.

Lenkija reikšmingai prisideda prie Baltijos šalių saugumo: įsitraukia į karines pratybas Lietuvoje, kartu dirba bendruose NATO projektuose, 8 kartus dalyvavo oro policijos misijose. Intensyvėja ir ekonominiai ryšiai – Lenkija yra antra Lietuvos partnerė pagal prekybą. Lenkiškos investicijos yra 6-oje, o lietuviškos investicijos kaimynėje šalyje 4-oje vietoje.

Šiais metais minime Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties 25-metį, ES narystės 15-metį, Liublino unijos 450-ąsias metines, NATO narystės metines (Lietuva mini 15 metų jubiliejų, Lenkija – 20). Kitąmet bus minimos Žalgirio mūšio 610-osios metinės.

Programoje numatytas ir pirmosios šalies ponios Dianos Nausėdienės ir Lenkijos Prezidento žmonos Agatos Kornhauser-Dudos apsilankymas pas specialiosios olimpiados sportininkus. Šis Lenkijos pirmosios ponios globojamas projektas skirtas treniruotėms ir varžyboms rengti žmonėms, turintiems protinę negalią.

Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
 
2019.07.15; 18:00

Penktadienį, liepos 12 dieną, Seime prisiekė devintasis Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Jam – 55–eri metai, išsilavinimas – finansininkas.
 
Prezidentas G. Nausėda gimė 1964 m. gegužės 19 d. Klaipėdoje. Mokėsi Klaipėdos 5-ojoje vidurinėje mokykloje, taip pat Klaipėdos muzikos mokykloje, dainavo berniukų chore „Gintarėlis“.
 
G. Nausėda 1987 m. baigė ekonomikos studijas tuometiniame Vilniaus universiteto Pramonės ekonomikos fakultete. 1987–1989 m. jis buvo Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto aspirantas.
 
1987–2004 m. G. Nausėda dėstė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete, 1990–1992 m. buvo DAAD programos dalyvis Manheimo universitete, Vokietijoje.
 
1993 m. jis įgijo socialinių mokslų daktaro laipsnį.
 
1993–1994 m. G. Nausėda dirbo Valstybinėje kainų ir konkurencijos tarnyboje Finansų rinkos skyriaus viršininku.
 
1994 m. jis atliko politologijos praktiką Bundestage, Bonoje, Vokietijoje.
1994–1996 m. G. Nausėda dirbo Lietuvos banke Komercinių bankų priežiūros departamento Metodikos ir analizės skyriaus viršininko pavaduotoju.
 
1996–2000 m. Lietuvos banke jis ėjo Pinigų politikos departamento direktoriaus pareigas, 1998–2000 m. buvo Lietuvos banko Valdybos narys.
2004 m. G. Nausėda buvo J. E. Prezidento Valdo Adamkaus patarėjas.
 
2000–2008 m. G. Nausėda AB Vilniaus banke dirbo Valdybos pirmininko patarėju.
 
2009 m. jis tapo asocijuotuoju profesoriumi Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje.
 
2008–2018 m. G. Nausėda dirbo SEB banko prezidento patarėju ir vyriausiuoju ekonomistu.
 
2019 m. gegužės 26 d. vykusiame antrajame prezidento rinkimų ture išrinktas Lietuvos prezidentu.
 
G. Nausėdos šeiminė padėtis:
 
Vedęs, žmona – Diana Nepaitė-Nausėdienė (g. 1964 m.), inžinierė-technologė, susituokė 1990 m. Turi dvi dukras – Gedailę ir Ugnę.
 
G. Nausėdos tėvas – Antanas Nausėda (g. 1929 m.), inžinierius, buvęs Klaipėdos celiuliozės kombinato vyr. energetikas.
 
Motina – Ona Stasė Nausėdienė (1932–2014), fizikos ir matematikos mokytoja. Sesuo – Vilija Nausėdaitė (g. 1959 m.), ekonomistė.
 
G. Nausėdos asmenybės bruožai:
 
Prezidento G. Nausėdos filosofija: nelipk per kitų galvas, lipk per savąją.
G. Nausėda moka anglų, rusų, vokiečių kalbas.
 
Kaip brangiausią vertybę jis įvardija laisvę, o žmones, be kurių neįsivaizduoja savo gyvenimo, – žmoną Dianą ir dukras Gedailę bei Ugnę.
 
G. Nausėda labiausiai nemėgsta veidmainystės, žavisi besąlygiška meile Tėvynei.
 
Jo mėgstamiausias klasikos kūrinys – Claude’o Debussy „Clair de Lune“, o mėgstamiausia spalva – sodriai mėlyna.
 
G. Nausėdai patinka žaisti puolėju futbole ir krepšinyje, o valandų valandas gali praleisti žaisdamas šachmatais. Savo estetika jį keri lauko tenisas.
 
Nuotaikos užtaisas G. Nausėdai yra muzikos grupė „Emerson, Lake & Powell“, o muzikos diskas sielai – Peterio Gabrielio „Scratch my back“.
 
Nepakartojamu dainininku G. Nausėda įvardija Freddie Mercury.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.13; 06:33
 
 

Prisiekia Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Brangūs Lietuvos žmonės, Jūsų ekscelencijos Prezidentai Dalia Grybauskaite, Valdai Adamkau, Vytautai Landsbergi, Pone Seimo pirmininke, Gerbiami Seimo nariai, Gerbiami svečiai,

šiandien, priimdamas Lietuvos žmonių man suteiktus įgaliojimus, pirmiausia norėčiau padėkoti – Lietuvos vadovams garbingai ir išmintingai vadovavusiems valstybei sudėtingiausiais jai periodais.

Semdamiesi jėgų iš Tautos istorijos ir didžiavyrių – nuo karaliaus Mindaugo iki Nepriklausomybės akto signatarų, nuo pirmųjų Lietuvos kariuomenės savanorių iki partizanų, tremtinių ir sovietmečio disidentų – nuo pamatų sukūrėme valstybę, tapusia Europos Sąjungos šalių šeimos nare ir patikima Šiaurės Atlanto aljanso partnere.

Sukūrėme valstybę, kuri šiandien gyvena turbūt sėkmingiausią ir ekonomiškai turtingiausią laikmetį šalies istorijoje.

Tačiau kodėl tada daugelio mūsų neapleidžia jausmas, kad nuolat verždamiesi pirmyn pamiršome kažką labai svarbaus? Kodėl statistika ir žmonių savijauta žengia skyrium? Kaip, kalbėdami apie dviejų greičių Europą, nepastebėjome, jog sukūrėme dviejų greičių Lietuvą?

Prezidento priesaikos žodžiai, kuriuos ką tik ištariau, tai ne tik įstatymuose numatytas tekstas – tai mano asmeninis įsipareigojimas Tautai ir Tėvynei.

Prisiekiau saugoti Lietuvos žemių vientisumą.

Bet Lietuva šiandien yra kur kas daugiau nei nuostabus žemės lopinėlis prie Baltijos. Lietuva – tai pirmiausia jos žmonės. Čia Vilniuje ir mano gimtojoje Klaipėdoje, Skuode ir Peterbore, Kaune ir Bergene, Rietave ir Alikantėje.

Nėra ir negali būti dviejų, trijų ar penkių Lietuvų. Ji yra viena – mūsų visų.

Nėra Lietuvos lietuvių ir užsienio lietuvių. Visi mes esame viena tauta.

Lietuvos vientisumas neatsiejamas nuo mūsų visuomenės vienybės. Tik vieningi būsime stiprūs. Tik kartu sutelkę jėgas, veikdami kryptingai ir bendrai būsime valstybė, kuri gyvena gerai ir kurioje gyventi gera.

Susiskaldymas, pyktis, nuolatinė priešprieša, konfliktai – visa tai atima brangų laiką, kurį galėtume ir turėtume skirti Lietuvos kūrimui ir stiprinimui bei pakerta pasitikėjimą valstybe. Nežabotas konkuravimas skaldo mus į priešų stovyklas ir veda į akligatvį, kuriame neįmanoma susitarti nei dėl strateginių šalies tikslų, nei dėl priemonių jiems įgyvendinti.

Prezidentas Gitanas Nausėda ir jo žmona Diana Nausėdienė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Prezidento – vienintelio Tautos visuotinai rinkto valstybės vadovo – pareiga kurti darbingą terpę racionaliam visų politinių jėgų bendradarbiavimui, subalansuoti jų veiklą Valstybei reikalinga ir efektyvia linkme.

Mes, Lietuva, ne kartą parodėme, kad gebame pamiršti visus prieštaravimus ir susivienyti svarbiausiais istorijos momentais. Taip buvo Sąjūdžio laikais, 1991 metų sausį, taip buvo 2003 metais, kai balsavome dėl narystės Europos Sąjungoje, taip buvo, kai pasiekėme nacionalinį susitarimą dėl Lietuvos gynybos politikos.

Šiandien mes privalome dar kartą susivienyti, nes sprendimai, kuriuos priimsime dabar, lems valstybės ateitį artimiausius 30 metų.

Nacionaliniai susitarimai dėl švietimo, socialinės atskirties mažinimo, regionų politikos, valstybės prioriteto – tiek finansavimo, tiek ir požiūrio prasme – suteikimas kultūrai,  – yra tos sritys, kuriose imsiuosi asmeninės iniciatyvos ir telksiu visas politines jėgas, nevyriausybines organizacijas, piliečių judėjimus, sąžiningus, profesionalius ir atsakingus žmones bendram tikslui.

Prisiekiau būti lygiai teisingas visiems.

Tai reiškia, kad būsiu aktyviai veikiantis prezidentas ir atsakingai išnaudosiu visas Konstitucijos man suteikiamas galias ir Tautos palaikymą.

Žmonių viltys, išsakytos per Prezidento rinkimus, parodė, kad Prezidento institucija pelno didžiausią piliečių pasitikėjimą. Prezidentas – tai žmonių atstovas, turintis tiesioginį Tautos mandatą. Todėl savo pareigas suprantu kaip įpareigojimą ryžtingai ginti ir atstovauti visų piliečių interesus.

Teisingumo jausmo trūkumas greta ekonominių paskatų yra viena svarbiausių priežasčių, dėl kurių Lietuvos žmonės ryžtasi palikti savo šalį.

Prezidentas privalo užtikrinti, kad įstatymų viršenybė galiotų kiekvienam, kad teisėsaugos sistema būtų apsaugota nuo politikų įtakos, kad teisingumą vykdytų profesionalūs ir nepriekaištingos reputacijos žmonės, kad iš kiekvieno valstybės pareigūno būtų reikalaujama asmeninės atsakomybės.

Manau, kad pasiekti tai galima principingumu ir atvirumu, todėl stiprinsiu ir plėsiu pilietinės visuomenės galimybes tiesiogiai dalyvauti sprendžiant svarbiausius Lietuvos valstybės gyvenimo klausimus.

Šiandien prisiekiau tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.

Gerovė nėra vien iliuzija ar tiesiog gražus žodis. Tai kiekvieno iš mūsų teisė, o visiems mums kartu, t. y. valstybei – pareiga.

Turime suprasti – gerovės valstybės nebus, jei kiekvienas rūpinsimės tik savimi, jei didės socialinė atskirtis, o žmonės jausis svetimi savo šalyje.

Todėl iškeldami Gerovės valstybės idėją išskyrėme penkis esminius šalies rodiklius:

Pajamų nelygybės mažinimas. Šiandien pajamų atotrūkis tarp 20 proc. labiausiai pasiturinčiai gyvenančių žmonių ir 20 proc. mažiausiai pasiturinčių sudaro daugiau nei 7 kartus. Europos Sąjungoje šis rodiklis yra 5 kartai ir mes privalome link jo artėti per artimiausius 5 metus.

Antrasis – biudžeto mokestinių pajamų didinimas nuo šiandieninių 30 procentų iki 35 procentų BVP. Tai daugiau nei 2 mlrd. eurų papildomų lėšų, kurias galėtume skirti socialinei apsaugai, sveikatai, kultūrai, viešosioms paslaugoms ir atlyginimams.

Trečiasis – regioninės atskirties mažinimas.

Ketvirtasis – efektyvus ES fondų lėšų panaudojimas.

Penktasis ir, žvelgiant į ateitį, manau, pats svarbiausias rodiklis yra švietimo kokybės pažanga. Mes privalome baigti niekaip nesibaigiančias švietimo reformas, pasiekti nacionalinį susitarimą dėl švietimo pokyčių, kuris nebus peržiūrimas keičiantis valdžiai. Ir investuoti lėšas ir laiką į savo vaikų išsilavinimą, nes tai – pati prasmingiausia investicija.

Būtent šie Gerovės Lietuvos rodikliai man bus Vyriausybės ir visų politinių jėgų bendro darbo vertinimo kriterijais. Todėl skirdamas ministrus, pasirašydamas įstatymus, kritikuodamas ir girdamas viską vertinsiu pagal tai, kiek institucijos ir pareigūnai tarnauja Lietuvos žmonių gerovei.

Šiandien prisiekiau visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę.

Turime visada prisiminti – Laisvės ir nepriklausomybės niekas nedovanoja, ją reikia išsikovoti ir ginti.

Lietuva niekada nebuvo daugiausia karių ar ginklų turinčia valstybe. Visos didžiausios mūsų tautos pergalės iškovotos žmonių ryžto, pasiaukojimo ir išmintingos politikos, leidusios telkti sąjungininkus, dėka.

Todėl vykdydama užsienio politiką Lietuvos Respublika bus patikimu partneriu, kuris turi vertybinį stuburą, paremtą visuotinai priimtinomis tarptautinėmis teisės normomis.

Mūsų strateginis kursas privalo išlikti tvirtas ir nuoseklus – dar gilesnė euroatlantinė integracija ir glaudūs santykiai tiek su Europos Sąjunga, tiek su JAV.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Turime plėtoti ir vystyti dvišalius santykius su kaimyninėmis valstybėmis – Lenkija, Latvija, Estija –kartu siekti energetinės nepriklausomybės bei ginti savo interesus Europos Sąjungoje ir NATO.

Privalome stiprinti saugumą, išlaikydami krašto apsaugos sistemos finansavimo įsipareigojimus, investuodami į gynybinius pajėgumus, didindami reguliarios kariuomenės pajėgas ir plėsdami aktyvų rezervą bei piliečių, pasiruošusių ginti valstybę skaičių.

Brangūs Lietuvos žmonės,

Priesaika, kurią šiandien daviau Tautai ir Tėvynei, yra užrašyta Lietuvos Respublikos Prezidento įstatyme, tačiau ją ištarti galėtume kiekvienas iš mūsų.

Būti ištikimam Lietuvai, saugoti ją, stiprinti nepriklausomybę, tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei, sąžiningai eiti savo pareigas – tai juk kiekvieno Lietuvos sūnaus ir dukros priesaika savo šaliai.

Vykdykime ją kartu.

Vardan tos, Lietuvos!

Ir tepadeda mums Dievas.

Gitanas Nausėda, Lietuvos Respublikos Prezidentas
 
Informacijos šaltinis – Lietuvos Prezidento kanceliarija
 
2019.07.12; 12:40

„Lietuva yra viena“ – tokią žinią išrinktasis Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda siunčia valstybės piliečiams, nepriklausomai nuo to, kur jie gyvena, kuo užsiima, kokia jų socialinė padėtis. Penktadienį naujasis šalies vadovas ištars priesaiką ir kreipsis į Lietuvos žmones.
 
„Šią dieną mes norime pabrėžti, kad Lietuva yra visų, – sakė inauguracijos komisijos pirmininkė Algė Budrytė. – Mes norime pakviesti ir padrąsinti kiekvieną Lietuvos pilietį, kiekvieną lietuvį, lenką, rusą, baltarusį, ukrainietį, žydą, totorių, karaimą ar kitos tautinės bendrijos atstovą, aktyviau įsitraukti į valstybės gerovės kūrimą“.
 
Šventiniai renginiai 10 val. prasidės Vilniaus senamiestyje, prie paminklo dr. Jonui Basanavičiui. Šioje istorijos palytėtoje vietoje, greta pastato, kuriame 1905 m. vyko Didysis Vilniaus Seimas, išrinktasis Prezidentas su šeimos nariais pagerbs vieną valstybės kūrėjų.
 
Vėliau inauguracijos renginiai persikels į Seimą, kur 11 val. prasidės iškilmingas posėdis. Šventinė inauguracijos ceremonija vyks istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje. Prezidento priesaiką priims Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas. Prisiekęs G. Nausėda įgis visus Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimus penkerių metų kadencijai.
 
Iškilmingame posėdyje invokaciją sakys Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Žodį tars Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, ministras pirmininkas Saulius Skvernelis. Posėdžio pabaigoje inauguracinę kalbą pasakys G. Nausėda.
 
Dalyvauti inauguracijos ceremonijoje pakviesti buvę šalies vadovai ir parlamento pirmininkai, Nepriklausomybės Akto signatarai, Vyriausybės nariai, Europos Parlamento nariai, Konstitucinio Teismo teisėjai, Aukščiausiojo, Apeliacinio, Vyriausiojo administracinio teismų pirmininkai, kariuomenės ir policijos vadovai, diplomatai, Lietuvos bažnyčių hierarchai, aukštųjų mokyklų vadovai, merai, kiti svečiai.
 
Vidudienį Prezidentas Nepriklausomybės aikštėje priims iškilmingą ginkluotųjų pajėgų rikiuotę. Joje šįkart dalyvaus ir 100-ąsias įkūrimo metines švenčiančios Šaulių sąjungos nariai. Išklausę Prezidento sveikinimo žodį, karinio parado dalyviai Gedimino prospektu žygiuos iki Katedros aikštės.
 
13 val. šalies vadovas dalyvaus Vilniaus Šv. Vyskupo Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje vyksiančiose Šv. mišiose. Joms pasibaigus, 14 val., Katedros aikštėje rengiama Lietuvos miestų ir miestelių bei užsienio lietuvių vėliavų pagerbimo ceremonija. Po šio renginio Prezidentas ir pirmoji ponia eis į Simono Daukanto aikštę, pakeliui sveikindami susirinkusius žmones.
 
15 val. prasidės iškilminga Prezidento rūmų perdavimo ceremonija. Dalyvaujant kariuomenės orkestrui ir garbės sargybos kuopai, S. Daukanto aikštėje bus iškelta naujojo šalies vadovo vėliava. Iškart po to Prezidentas kreipsis į Lietuvos piliečius Tėvynėje ir užsienyje. Galiausiai šalies vadovas Baltojoje salėje priims Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus.
 
16 val. S. Daukanto aikštėje prasidėsiančiame koncerte bus pristatyti Lietuvos regionai – 10 apskričių. Kiekvienai jų atstovaus iš ten kilę atlikėjai. Koncertą vainikuos bendrai atliekamas kūrinys.
 
Oficialius inauguracijos renginius bus galima gyvai stebėti bibliotekose, muziejuose, kino teatruose.
 
Vėliau vakare, 19 val., Prezidento rūmų kiemelyje rengiamas priėmimas nusipelniusiems kultūros veikėjams, nacionalinių premijų laureatams ir valstybės kūrėjams. Organizatoriai kviečia 1000 svečių su antrosiomis pusėmis. „Siekiame padėkoti prisidėjusiems prie valstybės kūrimo. Nors negalime pakviesti visų nusipelniusių asmenų, norime simboliškai pranešti, kad visuomenės, kultūros, švietimo, sporto, kitų gyvenimo sričių veikėjams Prezidentūra taps atviresnė ir su jais bendradarbiaus įvairiomis formomis“, – sakė A. Budrytė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.12; 08:40

Išrinktojo prezidento Gitano Nausėdos atstovas Aistis Zabarauskas sako, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pateikta informacija apie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) rektorių kardiologą Remigijų Žaliūną nėra tokia, dėl kurios reikėtų atsisakyti planų naudotis šio mediko paslaugomis.
 
„Tai, ką išgirdome iš STT, ten nebuvo faktų, kurie reikalautų keisti sprendimą“ – Eltai sakė A. Zabarauskas.
 
Pasak jo, R. Žaliūno kandidatūrą į asmeninius prezidento gydytojus pateikė tiek komandos nariai, tiek ir sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga.  
„Dėl Žaliūno, kaip žinoma, išrinktojo prezidento pageidavimas buvo vieną mediką iš Vilniaus, vieną iš Kauno. Jo pavardė figūravo ir sveikatos apsaugos ministro pateiktame sąraše, ir bendruomenės, ir komandos rekomendacijose. Tai turintis didžiulę profesinę patirtį kardiologas, kuriam nei įtarimai yra pareikšti, nei byla iškelta. Plius dar negavome jokių faktų, kurie reikalautų pasielgti kitaip, dėl to jis buvo ir pačioje pradžioje pasirinktas“, – sakė A. Zabarauskas.
 
Pasak A. Zabarausko, vis dėlto yra priimtas sprendimas galutinę gydytojų sudėtį paskelbti prieš inauguraciją.
 
„Prieš inauguraciją, prieš priimant įgaliojimus, paskelbsime gydytojų sudėtį, komandos sudėtį“, – sakė A. Zabarauskas.
 
STT vadovas Žydrūnas Bartkus išrinktajam prezidentui informaciją apie R. Žaliūną pateikė praėjusią savaitę.
 
R. Žaliūnas buvo apklaustas kaip liudytojas koncerno „MG Baltic“ politinės korupcijos byloje. Teisme jis davė parodymus apie savo bendravimą su Raimondu Kurlianskiu. R. Žaliūnas tvirtina su R. Kurlianskiu bendravęs kaip su bet kuriuo verslininku.  
 
G. Nausėda yra paskelbęs, kad taip pat naudosis Santaros klinikų anesteziologo reanimatologo Andriaus Klimašausko ir savo ilgametės šeimos gydytojos Aušros Apanavičienės iš Vilniaus Centro poliklinikos paslaugomis.
 
G. Nausėdos inauguracija vyks liepos 12 dieną.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.18; 08:18

Prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda teigia, kad formuojant naują valdančiąją koaliciją svarbu ne tik dalintis postus, bet ir vertybines nuostatas, nes, pasak jo, šiuo metu vykstančios derybos jam primena XIX amžių.
 
„Matau valdančiosios koalicijos pastangas tą naują koaliciją formuoti, ieškoti sąlyčio taškų, tik šioje vietoje man tai galbūt truputį primena XIX amžiaus vestuves, (…) kai piršliai derina kraičio dydį, derina kažkokius kitokius finansinius arba turtinius dalykus, bet jaunoji ar jaunasis dar tiksliai nežino, ar vienas kitam tinka ir patinka“, – trečiadienį Prezidentūroje surengtoje spaudos konferencijoje sakė G. Nausėda.
 
Pasak jo, potencialiems valdančiosios koalicijos partneriams yra būtina orientuotis ne vien į kėdžių Vyriausybėje pasidalinimą, bet ir vertybines nuostatas, kurios atspindėtų Vyriausybės programoje.
 
„Tikiuosi, kad per artimiausias savaites išaiškės ir tam tikros vertybinės nuostatos, kurių pagrindu reikėtų sudaryti šitą koaliciją. Vien tik portfelių pasidalinimas arba susitarimas, kam koks ministro postas atiteks yra būtina, bet akivaizdžiai nepakankama sąlyga. Kita svarbi sąlyga turi būti (Vyriausybės. – ELTA) programa arba vertybinės nuostatos. Tam tikras vertybines nuostatas aš matau, kad jos kristalizuojasi“, – teigė G. Nausėda.
 
Išrinktasis prezidentas atkreipė dėmesį, kad derybose dėl koalicijos formavimo turi būti neužmirštas ir finansinės atsakomybės aspektas.
„Reikalausiu, kad šitie dalykai būtų derinami su finansinio tvarumo sąlygomis“, – teigė G. Nausėda.
 
ELTA primena, kad „valstiečiai“, „socialdarbiečiai“, „tvarkiečiai“ ir LLRA-KŠS bando formuoti valdančiąją koaliciją. Kaip viešai skelbiama, pasirašius naują koalicinę sutartį, numatančią kitokias ministerijų kvotas koalicijoje dalyvaujančioms partijoms, keistųsi dalis šios Vyriausybės ministrų. Šiuo metu vyksta derybos dėl Vyriausybės programos punktų, kuriems savus pasiūlymus turi visos keturios partijos.
 
Išrinktojo prezidento G.Nausėdos inauguracija vyks liepos 12 d.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.12; 05:00