Gitanas Nausėda. Justino Auškelio (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda atsakė į konservatorių kreipimąsį dėl Astravo atominės elektrinės. Taip pat, pasak jo, L. Linkevičius siekdamas platesnio dialogo su Minsku tinkamai atstovauja Lietuvos nacionaliniams interesams, o jo adresu nukreipta konservatorių kritika neturi pagrindo.
 
„Šalies vadovas pabrėžia, kad ministras L. Linkevičius siekdamas platesnio dialogo su Minsku tinkamai atstovauja Lietuvos nacionaliniams interesams, o jo adresu nukreipta kritika neturi pagrindo. Nepriimtini kaimyninės šalies veiksmai vykdant Astravo AE projektą, kuriais pažeidžiami atvirumo, skaidrumo ir geros kaimynystės principai, gali būti atsverti tik telkiant visus pajėgumus nacionaliniu, regioniniu ir ES lygiu. Tačiau kyla grėsmė, kad šie svertai nebus efektyviai panaudoti, toliau susilaikant nuo bet kokio bendradarbiavimo su Baltarusija“, – teigiama išplatintame pranešime spaudai.
 
G. Nausėda dar kartą priminė, kad netoli Vilniaus statoma Astravo atominė elektrinė neatitinka tarptautinių normų ir kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
 
„Kviečiame Baltarusiją nedelsiant įgyvendinti tarptautinių ekspertų nustatytus Astravo AE branduolinės saugos standartus“, – sakė Prezidentas G. Nausėda.
 
Prezidentas G. Nausėda primena, kad Astravo AE saugumo klausimas keliamas visuose dvišaliuose susitikimuose su ES valstybių vadovais, kaip ir ES institucijų formatais. Be to, šalies vadovas remia Vyriausybės veiksmus Astravo AE klausimu ir ragina siekti ES lygiu apsisaugoti nuo trečiųjų šalių nesaugių branduolinių elektrinių keliamų grėsmių, taip pat ir užtikrinant, kad nebūtų perkama jose pagaminta elektros energija. Tai reiškia, kad visuose būsimuose ES susitarimuose su Baltarusija turi atsispindėti Lietuvos pozicija dėl Astravo AE.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Pasak Prezidento, šiuo metu rengiamas susitarimas dėl ES ir Baltarusijos partnerystės prioritetų yra proga įtvirtinti konkrečias sąlygas, kurios apimtų pagarbą demokratijos vertybėms ir branduolinės saugos reikalavimams.
 
Būtent branduolinės saugos problemos buvo papildomi argumentai, kuriais rėmėsi Vyriausybė, atlikdama Astravo AE projekto ekspertizę dėl grėsmių nacionaliniam saugumui, aplinkai ir gyventojų sveikatai. Branduolinės saugos problemų kėlimas neprieštarauja pamatinei Lietuvos pozicijai, kad nesaugi Astravo AE neturi būti eksploatuojama.
 
Pripažindama būtinybę užtikrinti, kad Astravo AE pagaminta elektros energija nepatektų į Lietuvos teritoriją, Prezidentūra teiks Seimui rudens sesijoje svarstyti kelių įstatymų pataisas, kurios sugriežtins licencijų išdavimą elektros energijos rinkos dalyviams. Nustačius, kad rinkos dalyvis prekiauja nacionaliniam saugumui grėsmę keliančia elektros energija, jo veiklos licencija būtų panaikinama.
 
Vertindamas platesnį tarptautinių santykių kontekstą ir nacionalinio saugumo poreikius, šalies vadovas primena, kad Baltarusijos valstybingumo išsaugojimas yra ilgalaikis Lietuvos nacionalinis interesas.
 
Energetinio, ekonominio, karinio ir politinio Baltarusijos ir Rusijos suartėjimo fone neatsakinga būtų palaikyti tolesnę Minsko izoliaciją, neieškant galimybių pokyčiams demokratijos ir branduolinės saugos srityse.
 
Prezidentas kviečia visas valstybės institucijas ir politines jėgas telkti pastangas bendram tikslui, taip pat vengti aliarmistinės retorikos bei nereikalingo Astravo AE klausimo politizavimo artėjančių rinkimų fone.
 
Šeštadienį Vilniuje vykusiame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) tarybos posėdyje liejosi kritika valdantiesiems dėl užimamos pozicijos Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės atžvilgiu bei dėl to, kokie turėtų būti Lietuvos santykiai su šia kaimyne.
 
Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.
Pristatę kreipimąsi į šalies vadovus dėl Astravo atominės elektrinės, konservatoriai kaltino „valstiečius“ pasyvumu, o užsienio reikalų ministrą – prorusiškumu bei ragino jį trauktis iš pareigų. Replikų neišvengė ir prezidentas G. Nausėda. Konservatoriai jam linkėjo principingumo Baltarusijos atžvilgiu Europos Vadovų Taryboje.
 
ELTA primena, kad trečiadienį Niujorke vykęs užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus susitikimas su Baltarusijos užsienio reikalų ministru Vladimiru Makėjumi sukėlė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų kritiką. Konservatoriai ketvirtadienį tvirtino, esą yra informacijos apie ketinimus atsisakyti dabartinės Lietuvos pozicijos vetuoti ES ir Baltarusijos partnerystės susitarimą dėl jos vykdomos nesaugios Astravo AE statybos.
 
Ministras, komentuodamas konservatorių jam metamus kaltinimus, teigia, kad Lietuvos požiūris į šį nesaugiu laikomą objektą nesikeičia.
 
„Mes turime suprasti, kad dialogo nebuvimas su Baltarusija tikrai neatliepia Lietuvos interesų, ir aš manau, kad dialogo nebuvimas tarp Baltarusijos ir ES gali atitikti tik Rusijos interesus. Taip kad tie, kurie rūpinasi, kad čia kažkas kalba, turėtų susirūpinti kieno interesams jie atstovauja“, – Eltai sakė L. Linkevičius, pridurdamas, kad Vakarų didžiosios valstybės pastaruoju metu intensyvina santykius su Baltarusija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.01; 03:00

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Santykius plėtoti su Baltarusija vien tam, kad būtų mažinama Rusijos įtaką šioje valstybėje, yra „kvailių žaidimas“, sako profesorius Vytautas Landsbergis, komentuodamas pastaruoju metu prezidento Gitano Nausėdos bei užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus reiškiamas intencijas intensyviau kalbėtis su šia kaimynine valstybe.
 
Jo teigimu, nereikia turėti vilčių, kad Baltarusija vis dar egzistuoja kaip savarankiška suvereni valstybė. Lietuva turi sieną su Rusijos – Baltarusijos valstybe, sako V. Landsbergis.
 
„Mūsų kaimynė yra Baltarusijos ir Rusijos sąjunga, kuri turi vieningą kariuomenę, vieningą sienų apsaugą, energetiką. Ir muitai, ir mokesčiai tuoj bus vieninga. Juokų darbas yra kalbėjimas apie Baltarusiją, kurią reikėtų paremti prieš Rusiją. Tai yra kvailių žaidimas, arba mes sutinkame, kad su mumis taip būtų žaidžiama – ir su Europa taip pat (…) Kalbėkite ne apie Baltarusiją, o apie Rusiją – Baltarusiją ir tai, ko ji nori pasiekit per Baltarusiją, apsimetusi, iškišdama savo atstovą“, – Delfi TV penktadienį kalbėjo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas.
 
Profesoriaus teigimu, kalbantis dėl nesaugia laikomos Astravo atominės elektrinės privalu nepasiduoti raginimams būti lankstesniems.
Astravo atominei elektrinei – NE
 
„Reikia vykdyti tai, ką esame nusistatę, nepasikabinant ant visokių užkalbėjimų, kad būkit lankstesni, kad reikia to ar to. Įsikalkime sau ir žinokime, kad kai kalbame apie Baltarusiją, iš tikrųjų kalbame apie Rusiją. Baltarusija yra Rusijos zondas, Rusijos būdas iščiulpti pinigus iš Vakarų ir Rusijos būdas mus sugniuždyti“, – apibendrino V. Landsbergis.
 
ELTA primena, kad prezidentas Gitanas Nausėda po rugsėjo pradžioje vykusio susitikimo su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu pabrėžė, kad, nepaisant Lietuvos ir Baltarusijos nesutarimų dėl Astravo AE, jis bandys plėtoti santykius su kaimyne.
 
Tuo tarpu trečiadienį Niujorke vykęs užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus susitikimas su Baltarusijos užsienio reikalų ministru Vladimiru Makėjumi sukėlė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų kritiką. Konservatoriai ketvirtadienį tvirtino, esą yra informacijos apie ketinimus atsisakyti dabartinės Lietuvos pozicijos vetuoti ES ir Baltarusijos partnerystės susitarimą dėl jos vykdomos nesaugios Astravo AE statybos.
 
Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.
Ministras, komentuodamas konservatorių jam metamus kaltinimus, teigia, kad Lietuvos požiūris į šį nesaugiu laikomą objektą nesikeičia.
 
„Mes turime suprasti, kad dialogo nebuvimas su Baltarusija tikrai neatliepia Lietuvos interesų, ir aš manau, kad dialogo nebuvimas tarp Baltarusijos ir ES gali atitikti tik Rusijos interesus. Taip kad tie, kurie rūpinasi, kad čia kažkas kalba, turėtų susirūpinti kieno interesams jie atstovauja“, – Eltai sakė L. Linkevičius, pridurdamas, kad Vakarų didžiosios valstybės pastaruoju metu intensyvina santykius su Baltarusija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.28; 10:33

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Kaltas Remigijus Šimašius

Šį penktadienį prezidentas Gitanas Nausėda konstatavo, kad Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus sprendimas nukabinti atminimo lentelę Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai sukiršino visuomenę.

https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/nauseda-simasiaus-sprendimas-nukabinti-lentele-noreikai-sukirsino-visuomene.d?id=82177213

https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/lentos-j-noreikai-pakabinima-r-simasius-pavadino-teisiniu-nihilizmu-g-nauseda-pirstu-rodo-i-mera-56-1198772

Taip jis reagavo į tą dieną R. Šimašiaus išsakytą kvietimą Prezidentui „aiškiai išsakyti nuomonę, ar jam priimtinas teisinis nihilizmas“.

Kas įvyko

Buvo kalbama apie visuomeninių organizacijų iniciatyvą atstatyti įstatymų, įstaigų reglamentų ir taisyklių viršenybę prieš Vilniaus mero savavališką atminimo lentos Jonui Noreikai pašalinimą nuo Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos rūmų sienos. 

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pritvirtinus naująją Atminimo lentą toje pačioje vietoje tuo pačiu pripažintas galiojančiu ankstesnės Vilniaus miesto Tarybos nutarimas Lentą pritvirtinti prie Bibliotekos sienos, kurio niekas neatšaukė, kaip ir tebegaliojantis Bibliotekos direktoriaus sutikimas tą lentą pritvirtinti prie Bibliotekos sienos. Tai, kad Lenta pakeitė išvaizdą, esmės nekeičia, nes senoji, kiek žinau, nebuvo užregistruota Kultūros paveldo departamente. Taigi, dabartinis Atminimo lentos Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai teisinis status quo yra be priekaištų.

Fainos Kukliansky pareiškimas

Prieš tai Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky taip pat padarė pareiškimą dėl ketvirtadienio vakarą pakabintos atminimo lentos Jonui Noreikai.

https://www.lzb.lt/category/skelbimai/ 2019-09-05

Jos nuomone, tai buvo„minios savivalės aktas“.

Visgi ji, sau šiek tiek prieštaraudama, pripažino, kad būta šios akcijos organizatorių, kurie „nuėjo jėgos (!?) keliu, primesdami savo nuomonę, kaip vienintelę teisingą“, kaip ir „Lietuvoje 1941 metais“ (!?). Tai, kad tai buvo daugiausiai nukentėjusiųjų nuo KGB, sovietinės milicijos, kurioje ji uoliai darbavosi (iš naujausių laikų – „Bananų baliuje“), su Sąjūdžiu susijusios organizacijos, ji, suprantama, nutylėjo.

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Nepaisant Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės kritiško požiūrio į J. Noreikos veiklą nacių okupacijos metais, mums, –  sakė ji, – per dvidešimt dvejus metus, kol kabėjo ši lenta, niekada nekilo mintis tiesiog ateiti ir ją nukabinti. Mes gerbiame Lietuvos įstatymus“.

Suprantama, kam nukabinti, jei galima sudaužyti. Tai sakau todėl, kad negirdėjau Simono Wiesenthalo centro, Fainos Kuliansky pasaulinio pasipiktinimo šiuo vandalizmo aktu.

„Itin svarbu, kad Lietuvos valstybės vadovai išsakytų savo vertinimus ir principingą poziciją“, – sakoma pranešime. Bet tai – ne apie Lentos suskaldymą kūju.

Prezidento sprendimas

Atsakydamas į Remigijaus Šimašiaus ir Fainos Kukliansky priekaištus, Prezidentas priminė inicijavęs komisiją – Kultūros forumą, kuris spręstų istorinės atminties klausimus. Prezidentas taip pat sakė siūlysiantis, kad asmenybių įamžinimo klausimus savivaldybės spręstų besivadovaudamos vieninga Vyriausybės ar jai pavaldžios institucijos patvirtinta tvarka.

Jau pirmadienį, rugsėjo 9 d., 10 val., Prezidentūroje vyks pirmasis, kol kas uždaras, Kultūros forumas, skirtas istorinės atminties klausimams analizuoti.

https://www.lrp.lt/lt/prezidenturoje-vyks-kulturos-forumas-istorines-atminties-tema/33045

Prezidentas Gitanas Nausėda. LR Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Į forumą prie apskritojo stalo Prezidentas pakvietė mokslininkų bendruomenės atstovus – istorikus, paveldosaugininkus, politologus, menotyrininkus. Diskusijoje numatoma aptarti, kaip nuo nepriklausomybės atkūrimo formavosi istorinė atmintis, kokie esminiai lūžiai įvyko per šį laikotarpį, taip pat įvertinti situaciją, kurioje esame atsidūrę šiandien. Į forumą susirinkę nepriklausomi mokslininkai, ekspertai nagrinės, kaip atminties politikos klausimai sprendžiami svetur ir kokias gerąsias patirtis galima būtų panaudoti Lietuvoje.

Pasak Prezidentūros pranešimo, mokslo bendruomenės įžvalgos yra ypač svarbios siekiant sutarimo, kaip veiksmingiau spręsti ateityje iškilsiančią istorinės atminties problematiką, įgalinti valstybę ir bendruomenes gvildenti istorinių įvykių paveldą vadovaujantis demokratinėmis gairėmis.

Istorinės atminties klausimas – sudėtingas

Klausimas sudėtingas, apimantis ne tik istorinių politinių ir karo veikėjų, politinių ir karinių įvykių atminimo įamžinimą, bet ir mokslininkų, gydytojų, menininkų ir t.t. Ginčų dėl jų nuopelnų Lietuvos valstybei, miestui, miesteliui, kaimui, aišku, netrūks.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Viena aišku, bet kuri įamžinimui teikiama asmenybė, mirusi ar žuvusi po 1940 m. birželio 15 d., kuomet SSRS okupavo šalies teritoriją, privalo praeiti pro Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC), nepolitinės profesionalų organizacijos, „filtrą“. Mano nuomone, Centro išvada dėl asmenybės ar įvykio įamžinimo netinkamumo turėtų būti privaloma bet kokiai būsimai institucijai, įgaliotai spręsti istorinės atminties klausimus. Savo ruožtu, jei išvada dėl tinkamumo būtų teigiama, institucijai pačiai papildomai svarstyti tinkamumo klausimą tuo aspektu, kurį jau išnagrinėjo LGGRTC, turėtų būti draudžiama.

Jei tai būtų padaryta jau anksčiau, nebūtų nei Kazio Škirpos, nei Jono Noreikos – Generolo Vėtros pažeminimo faktų ir visuomenė nebūtų sukiršinta.

2019.09.08; 12:11

Eugenijus Gentvilas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Liberalų sąjūdžio pirmininko Eugenijaus Gentvilo teigimu, prezidento Gitano Nausėdos pateikti pasiūlymai į kitų metų valstybės biudžetą įtraukti daugiau lėšų kovai su skurdu bei socialine nelygybe, kol kas yra fragmentiški ir nesusistemizuoti. Vis dėlto prezidento komandos jis teigia negalįs dėl to kritikuoti, nes, pasak liberalų lyderio, praėjo dar per mažai laiko nuo G. Nausėdos darbo prezidentu pradžios.
 
Seimo liberalų frakcija, susitikusi su G. Nausėdos patarėjais, gavo planuojamus teikti Seimui pasiūlymus, sako E. Gentvilas.
 
„Pateikė savo siūlymus, kuriuos teiks Seimo rudens plenarinei sesijai. Kai kur tai yra projektai, kai kur yra dar tik pavadinimai, ir nupasakojo, kaip jie įsivaizduoja. Tai yra fragmentiški kol kas pasiūlymai. (…) Jie nėra kol kas dar sistemizuoti“, – penktadienį „Žinių radijui“ sakė E. Gentvilas.
 
Vis dėlto jis pažymėjo, kad pasiūlymų paketo turinys jam, kaip liberalui, nėra visiškai priimtinas. Reikia naudoti rezervus, pabrėžia E. Gentvilas.
 
„Prezidento pasiūlytas paketėlis didina biudžeto pajamas 100 mln. eurų. Gal rimčiau kovokime su valdininkijos mažinimu, šešėline ekonomika arba skatinkime ekonomikos augimą, investicijų pritraukimą – čia yra gerokai didesni rezervai negu tai, ką siūlo. Man visada norisi išnaudoti esamus rezervus“, – kalbėjo E. Gentvilas.
 
Mokesčių didinimas, pasak jo, yra valdžios įtakos didinimas.
 
„Pats lengviausias būdas yra padidinti mokesčius arba įvesti naujus ir sakyti, kad sukūrėme gerovės valstybę. Atleiskite, bet tai yra ir taip riebios valdžios tolesnis tukinimas. Tai yra galios didinimas. Turi dar didesnį kapšą pinigų, įgyja dar didesnę galią ir valdžią. (…) Mano manymu, reikia mažinti pačią valdžią ir jos įtakas. Tuo aš, kaip liberalas, ir skiriuosi nuo daugelio kitų“, – teigė E. Gentvilas.
 
Kartu jis pabrėžė, kad nesiekia kritikuoti prezidento komandos dėl pateiktų pasiūlymų, nes, pasak liberalo, G. Nausėda dar per trumpai eina prezidento pareigas.
Gitanas Nausėda. Justino Auškelio (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
 
„Negaliu paimti ir sukritikuoti. Tai pradžia, galų gale 100 dienų dar nepraėjo nuo inauguracijos, priesaikos. Jokio kriticizmo nėra, o tiesiog noras žvelgti toliau ir sistemiškiau“, – pridūrė E. Gentvilas.
 
ELTA primena, kad trečiadienį G. Nausėda pateikė pasiūlymus Seimui dėl papildomų lėšų, skiriamų socialinei apsaugai. Prezidentas siūlo reikalingas lėšas surinkti mažinant lengvatą ūkininkų naudojamam dyzeliniam kurui, labiau apmokestinant su darbo santykiais nesusijusias pajamas bei lėtinant su darbo pajamomis susijusių mokesčių mažinimą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.06; 10:37

Prezidentas Gitanas Nausėda po susitikimo NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu pabrėžė, kad, nepaisant Lietuvos ir Baltarusijos nesutarimų dėl Astravo AE, jis bandys plėtoti santykius su kaimyne.
 
„Taip, mes puikiai suprantame, kad ši šalis nėra visiškai nepriklausoma, ypač gynyboje ir karinėje srityje. Bet mes turime būti budrūs ir turime būti pasiruošę galimiems veiksmams iš šių šalių. Mes kartojome ne vieną kartą mūsų diskusijoje žodį dialogas. Dialogas reikalingas ne tik su Rusija, bet ir Baltarusija. Aš esu žmogus, kuris nori dialogo su Baltarusija. Nesvarbu, kad Baltarusija stato Astravo AE, kuri neatitinka visų saugumo ir kokybės standartų, bet mes norime turėti geresnį supratimą apie vienas kitą. Todėl aš tęsiu savo siekius atkurti dialogą su savo kaimynu ir išspręsti visus šiuo probleminius klausimus,“ – teigė Lietuvos vadovas.
 
Jam pritarė ir NATO generalinis sekretorius. Pasak jo, Baltarusija yra NATO kaimynė, todėl dialogas privalo būti.
 
„Baltarusija yra NATO kaimynė, mes tikime dialogu. Mes tikime nauda visiems – tiek NATO aljansui, tiek Baltarusijai. Todėl mes ir turime su jais dialogą, ką Lietuvos prezidentas ir paminėjo (…) Mes gerbiame kiekvienos šalies sprendimą, kokį kelią ji pasirenka,“ – teigė J. Stoltenbergas.
 
G. Nausėda rugsėjo 4-5 dienomis lankosi Briuselyje.
 
Susitikime su NATO generaliniu sekretoriumi buvo aptarti Lietuvos ir Baltijos regiono šalių saugumo situacija ir grėsmės, gynybos finansavimo klausimai, pasirengimas šių metų gruodį NATO vadovų susitikimui Londone.
 
Šalies vadovas padėkojo J. Stoltenbergui už palaikymą. Susirūpinimą, pasak G. Nausėdos, kelia Rusijos demonstruojama karinė galia bei prieš demokratines vertybes ir taisyklėmis grįstą tarptautinę tvarką nukreipta elgsena.
 
Prezidentas susitikimo metu taip pat akcentavo, kad nuolat besikeičiančioje saugumo aplinkoje yra ypač svarbu nuosekliai vykdyti NATO adaptaciją ir užtikrinti, kad visi ankstesnių NATO viršūnių sprendimai dėl gynybos ir atgrasymo sustiprinimo būtų visiškai įgyvendinti. Jis taip pat pabrėžė, kad Lietuva tęs savo tarptautinius įsipareigojimus bei prisidės prie NATO misijų ir operacijų, kad būtų užtikrintas pasaulio saugumas bei taika.
 
Susitikime su NATO generaliniu sekretoriumi G. Nausėda pareiškė palaikymą ir Sakartvelui bei Ukrainai, pabrėždamas NATO pagalbos šioms valstybėms stiprinant regiono saugumą bei įgyvendinant euroatlantinės integracijos reformas svarbą.
 
G. Nausėda su J. Stoltenbergu taip pat aptarė pasirengimą gruodį vyksiančiam NATO viršūnių susitikimui Londone, minint 70-ąsias Aljanso įkūrimo metines.
 
Darbo vizitas Belgijoje yra šeštasis prezidento užsienio vizitas ir pirmasis apsilankymas ES ir NATO institucijoje kadencijos metu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.04; 15:00
 
 

Prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė penktadienį dalyvaus renginiuose, skirtuose paminėti vienai reikšmingiausių datų mūsų šalių laisvės istorijoje – 30-ąsias Baltijos kelio metines.
 
Kartu su Latvijos vadovu Egilu Levitu Prezidentas 17.00 val. dalyvaus šventėje Saločiuose. Važiuodamas Latvijos ir Lietuvos pasienio link, šalies vadovas taip pat sustos susitikti su bendruomenėmis, kurios mini Baltijos kelio jubiliejų įvairiose kelio atkarpose.
 
Vėliau, 20.15 val., G. Nausėda pasveikins susirinkusius į Vilniaus Katedros aikštėje vyksiantį šventinį, Baltijos kelio 30-mečiui paminėti skirtą koncertą „Vienybės banga“.
 
Šalies vadovo teigimu, Baltijos kelias – tai bendrumas, vienybė ir telkianti jėga. Jis nešė laisvės trokštančių žmonių žinią pasauliui – kad esame drąsūs ištiesti ranką vieni kitiems, kur pasaulyje bebūtume, kad kartu kurtume nepriklausomas, laisvas ir sėkmingas mūsų šalis.
 
1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelias sujungė Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmones į 650 kilometrų gyvą grandinę tarp Baltijos šalių sostinių. Šis prasmingas gestas, įvykęs minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto metines, įkūnijo trijų sesių valią ir siekį tapti nepriklausomomis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.23; 09:00

Jei iš susisiekimo ministro pareigų patrauktas Rokas Masiulis būtų likęs Ministrų Kabinete, jis būtų tapęs „pleištu“, sako prezidento Gitano Nausėdos patarėjas Povilas Mačiulis.
 
„Dėl Roko Masiulio… prezidentas vertino gerai šio ministro darbą ir tikrai matė galimybių, kad jis galėtų dirbti, tačiau, pakalbėjus su (valdančiąja. – ELTA) koalicija – Vyriausybė yra akivaizdi problema. Kad ir koks geras ministras tu būtum ir kokią gerą strategiją turėtum, kad ir kiek idėjų turėtum – jeigu tu neturi kaip ministras palaikymo Seime ir Vyriausybėje, tu esi įkalintas politinės situacijos. Tokia yra logika. Rokas Masiulis šiuo atveju likdamas Vyriausybėje būtų tarsi pleištas ir jo visos iniciatyvos, ir geros iniciatyvos, būtų nepalaikomos Seime vien dėl to, kad tai yra Roko Masiulio iniciatyvos. Prezidentas puikiai supranta tą realybę, nenori politinės sumaišties ir linki viso ko geriausio Rokui Masiuliui, ir net buvo užsiminęs, kad mato galimybę, kad iš politinės arenos jis nedings“, – LRT radijui kalbėjo P. Mačiulis.
 
ELTA primena, kad įgaliojimus atgavusioje Vyriausybėje pasikeitė trys ministrai. Po to, kai prie valdančiosios daugumos prisijungė Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS), susisiekimo ministrą R. Masiulį pakeitė LLRS-KŠS narys Jaroslavas Narkevičius. Vidaus reikalų ministrą Eimutį Misiūną pakeis taip pat LLRA-KŠS atstovė Rita Tamašunienė. Žemės ūkio ministrą Giedrių Surplį pakeitė „socialdarbietis“ Andrius Palionis.
 
Iš pareigų ministerijoje šalinamas R. Masiulis yra teigęs, kad pirmi ženklai, jog jis bus atšauktas iš ministro pareigų, buvo po Klaipėdos jūrų uosto direkcijos vadovo Arvydo Vaitkaus atleidimo, o susisiekimo ministro pakeitimą R. Masiulis pavadino „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio kerštu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.22; 09:00

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

„Baltijos kelias“ turėjo reikšti trijų nepriklausomų šalių vienybę. Ne deklaruojamą, ne teorinę, bet realią – ekonominę ar politinę. Vieni kitus turėjome remti, palaikyti sunkiausiais momentais, ypač per agresijos aktus iš Rytų. Formaliai taip ir buvo per tuos tris dešimtmečius. „Baltijos kelias“ tą vienybę simbolizavo visam pasauliui. Bet Gyvoji grandinė, nusitęsusi apie 650 km nuo Vilniaus iki Talino, ir teliko simboliu…

Istorinės sutartys nugulė į stalčius…

Tiesa, suvienyti tris valstybes nesenos istorijos bėgyje buvo bandyta keliskart. Antai, kaip rašė istorikas Alvydas Butkus, nelengvais 1919 m. Lietuva ryžosi aktyviai dalyvauti, kuriant vadinamąją Didžiąją Baltijos Antantę (DBA) – penkių valstybių (Suomijos, trijų Baltijos šalių bei Lenkijos) diplomatinę sąjungą.

A. Butkus išskyrė keturis šio kūrimosi etapus. Pirmasis prasidėjo nuo 1919 m. rugsėjo 14–15 d. Taline sušauktos konferencijos, skirtos apibendrinti derybų su Sovietų Rusija rezultatus. Lapkričio mėnesį Tartu vykusiame susitikime jau dalyvavo ir stebėtojai iš Lenkijos bei bermontininkai – vadinamosios Rusijos Vakarų savanorių armijos, į Latviją atvykusios tų metų gegužę ir tariamai veikusios prieš bolševikus ir už vokiečių pasilikimą Baltijos valstybėse, atstovai.

1920 m. rugpjūtį Bulduriuose, prie Jūrmalos, buvo pasirašyta „Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos politinė sutartis“, kuri dėl nesutarimų ir L. Želigovskio agresijos prieš Lietuvą taip ir neįsigaliojo.

Iki 1940-ųjų kovo vyko bent 11 Baltijos šalių santarvės ir bendradarbiavimo konferencijų, tačiau bene ryškiausia buvo 1934 m. rugsėjo 12 d. įvykusi Ženevoje, kai trys Baltijos valstybės, palaikomos Sovietų Sąjungos, pasirašė santarvės ir bendradarbiavimo sutartį, dar vadinamą Mažąja Baltijos Antante (MBA). Sutarties pirmuoju straipsniu numatyta tartis visais užsienio politikos bendros svarbos klausimais ir teikti viena kitai politinę ir diplomatinę pagalbą tarptautiniuose santykiuose.

Baltijos kelias. Albumas. Sudarytojas – Vytautas Visockas.

Priimta slaptąja sutarties deklaracija dėl Vilniaus Latvija ir Estija įsipareigojo sustabdyti 1934 m. vasario 17 d. „Estijos ir Latvijos sąjungos organizavimo sutarties“ 6-ojo straipsnio taikymą; tuo straipsniu buvo deklaruotas Latvijos ir Estijos pasirengimas svarstyti būdus, kurie leistų trečiosioms šalims prisijungti prie tos sutarties.

Kam tokia santarvė buvo naudinga?

Bet istorikas Algimantas Kasparavičius savo monografijoje „Lietuva 1938-1939 m.: neutraliteto iliuzijos“, nagrinėjančioje Baltijos valstybių tarptautinę padėtį ir jų užsienio politiką Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, aiškina, kad ši Antantė buvo naudingiausia SSRS. „Antantė, iki šiol laikyta Baltijos valstybių politikos laimėjimu, vis dėlto buvo didžiausia Rusijos diplomatijos pergalė. Pasikeitus geopolitinei situacijai, pasikeičia rusų interesai, ir jie traktuoja, kad trijų Baltijos valstybių suartėjimas atitolins Lietuvą nuo Lenkijos, sumažins Lietuvoje Vokietijos įtaką, ir tai jau yra didžiulis Maskvos diplomatijos laimėjimas“, – rašė autorius.

Jis pridūrė, kad sutartį sužlugdyti padėjo pačios Lietuvos priimta „pražūtingo neutralumo“ pozicija. „Baltijos valstybėms pasirašius Antantės sutartį, Lietuva pradeda dar atžagariau elgtis su Lenkija, įsivaizduodama, kad turi sąjungininkų Rygoje ir Taline. Kita vertus, Baltijos Antantės sudarymas sustiprina Lietuvos pozicijas santykiuose su tuometine fašistine Vokietija, kuri jau pradeda aiškiai reikšti pretenzijas į Klaipėdos kraštą. Tai buvo lyg ir Baltijos valstybių laimėjimas taktine prasme, bet žiūrint strategiškai, į globalesnius valstybių tikslus, tai buvo didelis pralaimėjimas, nes vėliau sekė trijų Baltijos valstybių deklaruota neutraliteto politika“, – tęsia istorikas.

Lyg dūmas išsisklaidžiusią vienybės idėją galima nurašyti neprastai prieškarinei geopolitinei situacijai ir Molotovo-Ribentropo paktui bei artėjančiam Europos perdalijimui. Sovietinės okupacijos sąlygomis savo veiksmus koordinavo nebent disidentinis judėjimas, paskui – Liaudies frontai.

Vien tik kalbos ir svajonės…

O per beveik tris atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius buvo girdima tik vienybės retorika ir nuogąstavimai. 2012-ųjų vasarą, turėdamas galvoje naujas artėjančias grėsmes Baltijos šalims, juos skausmingai įvertino tuometinis Latvijos prezidentas Andris Bėrzinis, pareiškęs, kad „jei per artimiausius 10 metų nerasime būdų suartėti, šios šalys neegzistuos! Jei norime išgyventi pasaulyje, turime suvienyti savo jėgas“.

Baltijos keliu. Vytauto Visocko nuotrauka (Slaptai.lt)

Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius tuokart įžvelgė pagrindinius trukdžius vienytis. „Atgavusios nepriklausomybę visos trys valstybės varžėsi dėl užsienio investicijų, narystės NATO ir Europos Sąjungoje, laikė viena kitą konkurentėmis. Jos sėkmingiausiai bendradarbiavo tose srityse, kuriose Vakarai labiausiai spaudė dirbti kartu, – rašė jis. – Lietuva jautėsi esanti regiono lyderė, o kai kurie Estijos politikai išvis abejojo, ar Estija turėtų sieti savo likimą su pietinėmis kaimynėmis“.  

Dar nebūdamas Estijos prezidentu Toomas Hendrikas Ilvesas kalbėjo savikritiškai: „nereikia manyti, jog Baltijos šalis sieja glaudesni ryšiai vien dėl to, kad visos trys buvo tuo pačiu metu okupuotos ir tuo pačiu metu išsivadavo. Sąjūdžio metais buvo sakoma, kad estai pasiryžę kovoti už savo nepriklausomybę iki paskutinio lietuvių kraujo lašo“.

Atgimimo, liaudies frontų ir „Baltijos kelio“ laikai seniai praėjo. Dabar daugiau nesutarimų, negu bendrumo ženklų. Ginčijomės dėl SGD terminalo svarbos, dėl bendros naujos atominės elektrinės statybos, nesutarėme dėl „Rail Baltica“ projekto, Lietuva ir Latvija niekaip nesusitaria dėl jūrų sienos Baltijos jūroje, kur guli maždaug 150 mlrd. litų vertės naftos klodai. Latvijos parlamentas taip ir neratifikavęs sutarties dėl jūrų sienos su Lietuva.

Liūdnus prisiminimus kelia 1995 m. gegužės 21 d. naktį po šaunios elitinės medžioklės tuometinių vadovų Algirdo Mykolo Brazausko ir Gunčio Ulmanio pasirašytas vadinamas slaptas Maišiagalos memorandumas, padaręs žalą Lietuvos interesams, tiesa, po pusantrų metų, 1996 m. lapkričio 13 d. A. Brazausko dekretu atšauktas. Per tą laiką šalies vadovą žiniasklaida gerokai išskalbė, girią prie Maišiagalos ėmė vadinti „Brazauskyne“, o patį prezidentą – „Maišiagalos kunigaikščiu“.

Tarp kitko, Vilniaus rajono Maišiagalos apylinkės nuo seno garsėjo Lietuvos kunigaikščių medžioklės plotais. Kažkada čia žvėris vaikėsi net Didysis kunigaikštis Algirdas. Likimo ironija ar tik sutapimas, kad gėdingo memorandumo priėmimo metinių proga 1996 m. gegužės 10 d. lietuviškajai Maišiagalos mokyklai, įsikūrusiai Hauvaltų giminės statytų dvaro rūmų pastate, suteiktas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo vardas. Šio Lietuvos valdovo vardu mokykla pavadinta neatsitiktinai, nes ji yra greta kunigaikščio Algirdo piliakalnio…

baltijos_kelias
Baltijos kelias. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiais laikais visi daugiau kalba apie realpolitik, negu apie kažkokią niekam nereikalingą vienybę. Galbūt prezidentė D. Grybauskaitė pabandė suburti trijų šalių vadovus reguliariems susitikimams kasmet vis kitoje sostinėje. Bet tradiciniai prezidentų susitikimai ir teliko skanaus vyno gurkšnojimu ir geopolitinėmis kalbomis…

Naujas kaimynų akibrokštas Lietuvai

Formalūs sveikinimai švenčių progomis, skirtingas reakcijos kontekstas į geopolitinius įvykius, nesiskaitymas su kitų lyderių nuomone, rengiant Estijos prezidentės vizitą į Kremlių, pozicijų skirtumai dė Baltijos jūros regiono bendradarbiavimo, varžytinės dėl ryšių su JAV, vaidmens krizėje atsidūrusioje ES, – visa tai nutolina svajas apie tvirtą trijų valstybių vienybę.

Išrinktasis Lietuvos prezidentas G. Nausėda antrojo savo vizito pasirinko Latviją, nuvyko ir į Taliną. Visos trys šalys deklaruoja vienybę, bet tikrieji jos išbandymai – dar prieš akis. Vizitas į Rygą nesumažino naujo latvių akibrokšto: nors naujasis kaimynų prezidentas Egilas Levitas šypsodamasis išklausė aukšto svečio išreikštų vilčių, jog elektros energija iš baltarusiškos Astravo AE nebus perkama, Latvijos premjeras savo ruožtu miglotai prakalbo apie bendrus Baltijos rinkos interesus.

Nepraėjus nei savaitei po šio vizito, iš Rygos atskriejo žinia, jog Latvijos skirstomųjų tinklų operatorius AST paskelbusi, kad, kai Lietuva nutrauks elektros energijos prekybą su Baltarusija, elektros energijos prekyba bus vykdoma ne per Lietuvos, o Latvijos sieną. Kitaip sakant, kaimynė bus šio elektros tiekimo tarpininkė.

Estijos ekonomikos ir susisiekimo ministerijos vicekancleris Timo Tataras taip pat pareiškė: „Kadangi Astravo AE yra labai glaudžiai susijusi su Baltijos šalių sistema, tikėtina, kad į šią rinką pateks ir joje pagaminta elektra“. Pasak jo, Lietuva oficialiai dar nėra paprašiusi Estijos boikotuoti Astravo AE pagamintą elektros energiją, tačiau pareigūnų lygyje pokalbiai apie tai vyko.

Latvijos premjeras Krišjanis Karinis netrukus puolė aiškinti, kad G. Nausėda galbūt „ne visai supažindintas su tuo, kas vyksta“. Kalti jo patarėjai? „Galiu pakartoti: Latvijos vyriausybė nenusprendė pirkti elektros energijos iš Baltarusijos. Tai visai ne taip“, – sakė jis. O Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ELTAI patvirtino, kad, Agluonoje susitikęs su Latvijos prezidentu, išgavo patikinimą, jog kaimynai „nesiruošia pirkti elektros iš Astravo AE“…

Baltijos šalių vienybė. Slaptai.lt nuotr.

Kaip yra iš tikrųjų, dar nėra visiškai aišku. Akivaizdu tik tiek, kad kaimynams svarbesni yra komerciniai, o Lietuvai – politiniai interesai. G. Nausėdą tokie sprendimai nustebino, ir jis išreiškė apgailestavimą. Lankydamasis Taline Lietuvos vadovas, matyt, buvo geriau pasirengęs panašiems akibrokštams…

Taigi, jau gerą šimtmetį Baltijos šalių vienybė braška per visas siūles. Laukti geresnių laikų neverta. Nei šimtametė istorija, nei trijų dešimtmečių praeitis nepateikė realių įrodymų, kad galime kliautis mažesniais ar didesniais kaimynais, kad reikia turėti savo – lietuviškąją – vienybės sampratą.

2019.08.21; 10:50

Prezidentas Gitanas Nausėda susitinka su Estijos Prezidente Kersti Kaljulaid. LR Prezidento kanceliarijos (Justinas Auškelis) nuotr.

Viešėdamas Estijoje Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su Estijos Prezidente Kersti Kaljulaid, Ministru Pirmininku Jüriu Ratu, Parlamento Pirmininku Hennu Polluaasu.

Su valstybės vadove aptarti dvišaliai politiniai ir ekonominiai santykiai, Baltijos šalių trišalio bendradarbiavimo stiprinimo galimybės, saugumo situacija Baltijos regione, NATO ir Europos Sąjungos darbotvarkė, įskaitant ir derybas dėl kitos Europos Sąjungos finansinės perspektyvos.

Kalbėdamasis su Prezidente Kersti Kaljulaid valstybės vadovas Gitanas Nausėda atkreipė dėmesį į Lietuvos norą atkurti reguliarių Baltijos valstybių vadovų susitikimų formatą. „Baltijos šalių bendradarbiavimas yra strategiškai svarbus, siekiant sustiprinti Baltijos šalių ekonominę ir energetinę integraciją, mūsų regiono saugumą ir bendras pozicijas tarptautinėse organizacijose. Manome, kad Baltijos šalių Prezidentų susitikimų formatas galėtų reikšmingai prisidėti tiek prie regiono konkurencingumo didinimo pasaulyje, tiek prie tolesnės eurotransatlantinės integracijos stiprinimo“, – teigė Lietuvos vadovas.

Prezidentai aptarė svarbiausius energetinio saugumo klausimus, bendrų projektų ir iniciatyvų eigą, ypač Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizacijos su Vakarų elektros tinklais bei bendros ES dujų rinkos sukūrimo temas. Lietuvos Prezidentas atkreipė dėmesį į Europos Sąjungos šalių saugumui grėsmę keliančią Astravo atominę elektrinę, kuri statoma pažeidžiant aplinkosaugos ir branduolinės saugos standartus, bei pažymėjo, jog su saugumu susijusios elektrinės projekto problemos turi būti sprendžiamos ES lygiu ir negali būti daromi kompromisai saugos sąskaita.

Susitikimo su Estijos Prezidente metu skirta laiko pasidalyti mintimis apie Šiaurės ir Baltijos šalių formato (Nordic Baltic 8) šalių bendradarbiavimo perspektyvas. Prezidentai pažymėjo šio formato reikšmę diskutuojant apie visam regionui aktualius klausimus, tokius kaip tvarus augimas, klimato kaita, inovacijų vystymas, finansų rinkų plėtra, skurdo ir nelygybės mažinimas.

Lietuva pasveikino Estiją tapus Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nenuolatine nare 2020–2021 m. „Tai liudija pripažinimą, pagarbą ir galimybę atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į saugumo klausimus mūsų regione. Tai – didelė atsakomybė, kurią neseniai jautė ir Lietuva, tad esame pasirengę dalytis su Estija savo patirtimi“, – pabrėžė Prezidentas.

Prezidentai aptarė šalių santykius su Rusija ir Rytų partnerystės šalimis, taip pat kovos priemones su hibridinėmis grėsmėmis, propaganda ir dezinformacija. Šalių vadovai sutarė, kad sankcijos Rusijai turi būti tęsiamos tol, kol nebus įgyvendinti Minsko susitarimai. „Itin svarbu konsoliduoti tarptautinę paramą Ukrainai ir joje vykdomoms reformos“, – sakė Prezidentas.

Sparčiai plėtojami Lietuvos ir Estijos prekybiniai ir ekonominiai ryšiai, institucijų bendradarbiavimas. Šiame kontekste svarbi finansų sektoriaus reguliuotojų bendra veikla užtikrinant finansinį stabilumą ir valdant rizikas, Baltijos šalių kapitalo rinkos kūrimo iniciatyva. Prezidentas pakvietė Estijos kompanijas ir išradėjus jungtis prie Lietuvoje steigiamo vienintelio regione CERN verslo inkubatoriaus, o finansinių technologijų įmones ir startuolius dalyvauti didžiausioje Baltijos šalyse „Fintech“ konferencijoje š. m. lapkričio mėn. 27 d.

Lietuvos Respublikos Prezidento vizitas Estijoje vyksta minint Estijos nepriklausomos valstybės atkūrimą, kuris paskelbtas 1991 m. rugpjūčio 20 d. Vizitas sutampa su Baltijos kelio 30-mečio minėjimu ir Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumo 40 metų sukaktimi.

Informacijos šaltinis – LR Prezidento komunikacijos grupė
 
2019.08.20; 13:06

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Latvijos ministras pirmininkas Krišjānis Kariņis. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Latvijos vyriausybė nepriėmė sprendimo pirkti elektros energiją iš Baltarusijos, komentuodamas prezidento Gitano Nausėdos žodžius, esą toks Latvijos sprendimas yra nulemtas politinių priežasčių, pareiškė Latvijos premjeras Krišjanis Karinis.
 
Pasak K. Karinio, dėl elektros pirkimo iš Baltarusijos klausimo įvyko paprasčiausias nesusipratimas.
 
„Bijau, jis (G. Nausėda. – ELTA), gali būti, nevisai supažindintas su tuo, kas vyksta. Galiu pakartoti: Latvijos vyriausybė nenusprendė pirkti elektros energijos iš Baltarusijos. Tai visai ne taip“, – K. Karinį cituoja Latvijos naujienų portalas skaties.lv.
 
Lietuvos prezidentas vizito Vokietijoje metu pabrėžė, kad Lietuva retorikos Astravo atominės elektrinės (AE) klausimu nekeičia, o Latvijos sprendimas, pasak G. Nausėdos, yra nulemtas politinių priežasčių.
 
„Šiandien traukinys yra toli nuvažiavęs. Nepaisant to, aš laikausi nuomonės, kad mes vis tiek neturime šito AE projekto, jeigu jis tikrai yra energetine prasme, saugumo prasme netvarus, patys dar skatinti šitokio netvaraus ir nesaugaus objekto plėtoti. Dėl tos priežasties latvių sprendimas yra politinis sprendimas. Kiek žinau, konsultacijos su Lietuvos energetikos ministerija vyko, bet nepasibaigus konsultacijoms vis dėlto buvo priimtas toks sprendimas ir dėl to tenka tik apgailestauti. Ar tai labai smarkiai nustebino… Turbūt, kad ne“, – kalbėjo G. Nausėda.
 
Kaip ELTA rašė jau anksčiau, Latvijos skirstomųjų tinklų operatorius AST paskelbė, kad kai Lietuva nutrauks elektros energijos prekybą su Baltarusija, elektros energijos prekyba bus vykdoma ne per Lietuvos, o Latvijos sieną.
 
Prezidentas G. Nausėda, trečiadienį Berlyne susitikęs su Vokietijos kanclere A. Merkel, paprašė pagalbos siekiant, kad dar prieš Astravo AE funkcionavimą elektrinė įgyvendintų visus saugumo standartus.
 
Prie Lietuvos sienos statoma Astravo atominė elektrinė – nesaugi, pabrėžė Lietuvos vadovas. Pati A. Merkel konferencijoje sakė palaikanti Lietuvos rūpinimąsi Astravo AE saugumu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.17; 10:10

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kai kalbu apie Lenkijos ir Lietuvos santykius, negaliu atsiriboti nuo skaudžios mūsų valstybių praeities ir pirmiausia – nuo pilsudskinės Varšuvos agresijos prieš Lietuvą. Ar istorija jau nieko nereiškia? Ar istorinis dėmuo jau išbrauktas iš šiandieninės santykių darbotvarkės? Ar ministras L. Linkevičius neatsiklausdamas tautos jau gali vienasmeniškai lankstytis Varšuvai, o Prezidentas G. Nausėda – pasirinkti Lenkiją savo pirmajam vizitui, kuris ir baigėsi niekuo?…

Šie iškylantys klausimai – ne mano vieno koks nors, kaip įtartų T. Venclova, pseudopatriotiškas nusiteikimas, o nepriklausomos Lietuvos valstybės savivertės, nacionalinio išdidumo ir – jeigu norite – nacionalinio saugumo klausimai.

Šiame kontekste pažvelkime į naujojo Lietuvos ministrų kabineto sudarymo aplinkybes. Jis gerokai užsitęsė, ir jei ne artėjančios Seimo bei valstybės pareigūnų atostogos, nežinia, kiek tas gumos tąsymas būtų užsitęsęs. Bet ne čia esmė. Kokiu tautiniu pagrindu suformuota septynioliktoji Vyriausybė?

Paskutinis akordas po pustrečių metų sunkaus „gimdymo“ (ji pradėjo dirbti dar 2016 m. gruodį) buvo trijų ministrų pakeitimas iš 14-os. Tiesa, darbas dar nebaigtas.

Kadangi nuo 2016-ųjų pabaigos Vyriausybėje pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, kabinetas dar turės iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Klausimą dėl Vyriausybės programos Seimas svarstys neeilinėje sesijoje rugpjūčio 20 d. Tą pačią dieną naujieji ministrai prisieks ir pradės eiti savo pareigas.

Seimo narė RitaTamašunienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo narė Rita Tamašunienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Jeigu užsiminėme apie tautinį aspektą (o gal ir apie lytinį: juk aklai pildome Briuselio užgaidas, kad valdžios struktūrose išlaikytume padorų vyrų ir moterų santykį), tai mus domintų du postai: vidaus reikalų ir susisiekimo ministrų. Į pirmąjį paskirta Lenkų rinkimų akcijos atstovė Rita Tamašunienė, į antrajį – jos kolega Jaroslavas Narkievičius. Beje, dėl trečiojo – Ekonomikos ir inovacijų ministro bus tariamasi vėliau, kai paaiškės dabartinio ministro V. Sinkevičiaus portfelis Europos Komisijoje lapkričio mėnesį.

45-rių R. Tamašunienė ministre buvo pasirinkta todėl, kad… reikėjo moters. „Galėjo būti ir daugiau moteriškų pavardžių Vyriausybėje, aš pats mačiau dar vieną galimą kandidatę, bet dabar neįvardinsiu jos. Tačiau ji spontaniškai atsitraukė dėl, matyt, personalinių priežasčių. Gaila dėl to šiek tiek, bet yra kaip yra“, – pritardamas šiai kandidatūrai kalbėjo Prezidentas G. Nausėda. Gaila, kad ir valstybės vadovas jau nesivadovauja R. Karbauskio deklaruotu profesionalumo kriterijumi, o pasiduoda dirbtinam „lyčių proporcingumo“ principui. Na, tiek to. Juk ji tikrai papuoš vyrišką kompaniją…

Pedagogė, baigė vokiečių filologiją, paskui viešąjį administravimą. Dirbo mokyklos direktore, Vilniaus rajono savivaldybėje, nuo 2012 m. Seimo narė. 12 m. buvo Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų sąjungos „Macierz szkolna“ narė. Beje, ši sąjunga nesibodi politikavimo. Prieš keletą metų ji reiškė pasipiktinimą dėl nutraukto priėmimo į lenkų filologijos studijas Lietuvos edukologijos universitete ir kreipėsi į aukščiausius Lietuvos vadovus, reikalaudama sugrąžinti galimybę ugdyti jaunimą pagal šią studijų programą.

Seimo narys Jaroslavas Narkevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kiek anksčiau ji skundėsi Varšuvai dėl tariamo spaudimo lenkų mokykloms Lietuvoje, ir tuomet Lenkijos Seimo pirmininkas puolė ginti jas. Manoma, kad sąjunga dalyvavo išvesdama mokytojus ir mokinius į protesto akcijas prieš naują Švietimo įstatymą, kuriuo buvo stiprinamas lietuvių kalbos mokymas lenkiškose mokyklose. Kiek jas skatino naujoji ministrė, galima tik spėti, bet sąjunga ir Vilniaus rajono valdžia prie jų buvo prisidėjusi.

Kitas klausimas: ar ji turi pakankamai kompetencijos susidoroti su labai svarbiu postu? Juk čia prireiks ne vien viešojo administravimo, bet ir patirties kituose svarbiuose baruose, pavyzdžiui, sienų apsaugoje, priešgaisrinėje tarnyboje, migracijoje, policijoje… Ar pakaks vien jos „moteriško jautrumo“, kurio tikisi R. Karbauskis?

Kuo gi buvo nusidėjęs ministru dirbęs Eimutis Misiūnas? Juk būtent jis buvo tikras profesionalas – teisininkas, ilgai dirbęs teismų struktūroje. Apie jį puikiai atsiliepė ir Prezidentas, ir LVŽS lyderis. Išeina, kad naujo kabineto formavimo kriterijai iškreipti: pagal koalicijos sutartį reikia posto LLRA politikui ir dar moteriai, tada aukojamas ir deklaruotas profesionalizmas…

Taip atsitiko ir su susisiekimo ministru. Prezidentas, paklaustas, kodėl sutiko keisti susisiekimo ministrą Roką Masiulį, sakė: „Tiesiog jo iniciatyvoms nebuvo pakankamo palaikymo Seime, todėl jam tapo sudėtinga dirbti. Be to, koalicijos sutarimas buvo, kad šis portfelis atitenka Lenkų rinkimų akcijai“. Tiesiai sakykime: argumentai per silpni. Gerai dirbančiam ministrui – o toks ir buvo R. Masiulis, vienu metu padėjęs išnarpliuoti ir sudėtingą švietimo darbuotojų streiko mazgą – parama Seime būtų neginčijama. Atiduoti porfelį bet kam – neįžeidžiant taip pat pedagogo, Trakų ir Vilniaus rajonų veikėjo J. Narkievičiaus – Vyriausybę kompromituojanti išeitis… Net ir neprisimenant naujojo ministro nusikalbėjimų, abejotinos kompetencijos ir keistos nevalstybinės pozicijos užsienio politikos klausimais.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

O dabar toks jautrus klausimėlis: kodėl toleruojama, kad gerai dirbantys ministrai lietuviai keičiami lenkų tautybės politikais? Nors jie dirbs kiek daugiau kaip metus – iki kitų Seimo rinkimų, tačiau nori nenori kyla nuogastavimų, kad bent jau Vilniaus krašte lenkiškasis dėmuo įgaus sodresnes spalvas ir paskatins lenkiškuosius radikalus kelti Lietuvai žalingus reikalavimus tiek švietimo, tiek savivaldos, tiek kitose srityse.

Šiame sostinės vadovų blaškymosi ir nenuoseklumo fone šios aplinkybės kelia nemažą susirūpinimą.

2019.08.15; 08:40

Prezidentas Gitanas Nausėda sveikina Teisėjų tarybos sprendimą principingai vertinti teisėjų poelgius, kuriais jie pažemino teisėjo vardą, tačiau kartu apgailestauja dėl nesutapusio požiūrio į dviejų teisėjų veiksmus.
 
Teisėjų taryba penktadienį patarė šalies vadovui teikti Seimui atleisti iš pareigų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją Egidijų Laužiką ir teikti Seimui pritarti Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo Konstantino Gurino atleidimui, taip pat atleisti iš pareigų Vilniaus apygardos teismo teisėją Henrichą Jaglinskį, visiems jiems savo poelgiais pažeminus teisėjo vardą.
 
„Tai yra svarbus pasiekimas, kuris užtikrins didesnį teismų sistemos skaidrumą ir padės stiprinti visuomenės pasitikėjimą teismais“, – sakė prezidentas G. Nausėda.
 
Šalies vadovas pabrėžia, kad Teisėjų taryba gali duoti patarimą tik savo konstitucinių įgaliojimų ribose. Tai reiškia, kad patardama atleisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjus, jiems pažeminus teisėjo vardą, ši institucija kartu pripažino prezidento teisę prašyti tokio patarimo.
 
Kita vertus, prezidentas apgailestauja, kad Teisėjų taryba nedavė patarimo šalinti iš pareigų Lietuvos apeliacinio teismo teisėją Viktorą Kažį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėją Robertą Rainį. Šių teisėjų įgaliojimai lieka sustabdyti. Prezidentas neabejoja, kad jų veiksmai bus operatyviai ir objektyviai įvertinti atitinkamų teisėsaugos institucijų.
 
Šalies vadovas yra inicijavęs teisėjų atleidimo procedūrą pažeminus teisėjo vardą dėl dar trijų teisėjų: Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo Valdimaro Bavėjano, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjo Gintaro Čekanausko ir Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo Arūno Kaminsko.
 
Prezidentas G. Nausėda ir toliau sieks, kad asmenys, kurių poelgiai nedera su garbingu teisėjo vardu, nebūtų teisėjų bendruomenės nariais, pažymima Prezidentūros pranešime.
 
Kaip numato šalies Konstitucija, dėl teisėjų atleidimo iš pareigų prezidentas gali spręsti tik gavęs Teisėjų tarybos patarimą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.10; 03:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vis dar Vilniaus meru besivadinantis Remigijus Šimašius savavališkai priėmė sprendimą nudrėksti atminimo lentą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai pagerbti nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos.

Kita vertus, dar svarbiau pabrėžti, kad tokia nemotyvuota ir savavališka vadinamojo mero veikla, tarkime, jo kaprizai ir subjektyvumas stipriai kertasi su esamais teisės aktais ir civilizuotoje šalyje tarsi jau ir privalėjusia įsitvirtinti teisine aplinka.

R.Šimašius, kaip suaugęs žmogus ir miesto pareigūnas, nė iš tolo neturėjo jokios moralinės teisės negatyviame kontekste net paminėti Generolo Vėtros vardo, nes Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu dar kartą buvo patvirtinta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) išvada, kad  Jonas Noreika-Generolas Vėtra nekolaboravo su nacių režimu ir nedalyvavo Holokauste (taigi priešingas teiginys viešojoje erdvėje gali būti kvalifikuojamas kaip šmeižtas taip pat ir juridine prasme). Tačiau teisinio nihilizmo šioje nešvankioje istorijoje viršūne yra tai, kad nevykėlis meras pateikė tarnyboms nešvankų nurodymą demontuoti atminimo lentą, švelniai tariant, peržengdamas savo kompetencijos ribas, apeidamas tas institucijas, kurios yra juridiškai įgaliotos priimti (ar nepriimti) panašius nutarimus, puoselėjant miesto pavadinimų ir memorialinių ženklų motyvuotai subalansuotą infrastruktūrą.

Ar tai reiškia, kad Vilniaus mieste šiandien yra įvestas tiesioginis R.Šimašiaus valdymas, naikinantis taikos meto įstatymus? Kad ir kaip žiūrėtume, sunku bus paneigti faktą, kad R.Šimašius paskubėjo išlėkti atostogų (įsivaizduoju jį dabar besimaudantį Juodojoje jūroje, šokinėjantį per bangas), palikęs kitiems galynėtis su bjauria teisinio vakuumo situacija, tarsi sakydamas: „Papūskite man į uodegą“.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinoma, R.Šimašius nėra joks generalisimas, jo sprendimai gali būti greitai ir nesunkiai atšaukiami, dar daugiau, teisinės visuomenės puoselėjamas idealas, atrodytų, įpareigoja kuo greičiau ieškoti neteisinės situacijos išrišimo. Tačiau, kaip matome, Generalinė prokuratūra, Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnyba, kitos institucijos, į kurias kreipėsi asmenys ir organizacijos dėl neteisėtų Vilniaus mero veiksmų, pabrėžtinai delsia, gudrauja, demonstruodamos sulėtinto veikimo strategiją, siekdamos išlaukti palankesnio momento valingos nuomonės pareiškimui.

Kodėl – šitaip tempiamas laikas, įšaldant žeminančią Lietuvos žmones, neteisinę padėties konfigūraciją, kai manding ne taip sunku būtų priminti reikalavimą laikytis Lietuvos įstatymų? Iš tiesų, kas galėtų paneigti, kad mūsų drąsuoliai aukštieji teisininkai ir valdininkai, iš kurių ne vienas pradėjo siekti karjeros dar komjaunimo struktūrose, nepraleido pro ausis R.Šimašiaus žodžių, kad neva visi tie, kurie vis dar kvestionuoja nešvankų sprendimą naikinti laisvės kovotojų pagerbimo memorialinius ženklus, yra užsimaskavę antisemitai. Na, nesunku įsivaizduoti, kad komjaunuoliško mentaliteto žmogui kaip audros debesis iškyla klausimas – o ką pasakys tarptautinės žydų organizacijos, jeigu neišgirsime R.Šimašiaus perspėjimo?

Mossad slaptieji agentai

Savotiško atsakymo į tokį baisų klausimą parafrazė yra neseniai delfi.lt komentarų rubrikoje išakyta skaitytojo nuomonė, kad neva už tokias atminimo lentas Lietuva greitai bus išgrūsta iš Europos Sąjungos be teisės sugrįžti atgal net ir tokiu atveju, jeigu visi litovcai atsiklaupę maldautų atleidimo (aš vis tik manau, kad dabar pacituotas anoniminis nuomonės reiškėjas tik apsimetė žydu,  nes čia labai aiškiai prasikiša, bado akis rusiško trolių fabriko braižas).

Taigi, ką gali pasakyti tarptautinės žydų organizacijos, jeigu neatsisakysime savo nuostatos valingai pagerbti savo didvyrius? Nedaug gero, ar ne? (Tarsi kada nors buvo ar galėjo būti, jeigu būtume labiau pasistengę, kitaip.) O ką gero mes galime pasakyti apie tarptautines, jeigu norite, taip pat ir vietines, žydų organizacijas. Nuogirdų yra visokių, ne didelė paslaptis, kad kai kurios savo tarptautinę reikšmę ypač išpučiančios žydų organizacijos yra parištos ant trumpo V.Putino pavadėlio.

Tačiau, nežiūrint galimos įvairovės, aš labai nenorėčiau, kad mūsų padangėje tarptautinės žydų organizacijos būtų suprantamos kaip tas baubas, kuris naikina teisinę Lietuvos aplinką, įpareigoja atsisakyti įstatymo viršenybės principo, gali tapti teisinės visuomenė erozijos veiksniu (neduokite preteksto taip pagalvoti). Juolab kratausi, baiminuosi, vengiu net iš tolo įsivaizduoti, kad nuorodos į tarptautines žydų organizacijas siužetinė linija galėtų būti maždaug tokia: mes jūsų šventovių vietose ištempsime savo palapinę ir įsirengsime viešąsias išvietes.

Žydiški skanėstai. Iškaba Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Dar nedaug praėjo laiko nuo išrinkimo, o prezidentas Gitanas Nausėda jau suspėjo pagarsėti kaip taikos pasiuntinys, kuris taip pat ir šioje situacijoje puolė ieškoti taikinančių priemonių, pakvietęs „laikytis moratoriumo istorinės atminties trynimui“, pasiūlęs burti institucijas ir specialistus, sprendžiant istorinės atminties klausimus. Kaip pareiškė G.Nausėda, Prezidentūra yra pasirengusi, telkdama institucijas, įtraukdama ekspertų grupes, taip pat sudarydama sąlygas renginiams ir forumams vykti, būti šio proceso moderatoriumi. Taigi, atrodytų, visos suinteresuotos pusės yra labai mandagiai pakviestos diskutuoji, todėl vis tik apmaudu, kad keistieji R.Šimašiaus šalininkai šią moratoriumo idėją pasitiko su pašaipa, sarkazmu ar net pagieža, o didžiausiame šalies dienraštyje dar ir su menkai užmaskuotais grasinimais, jog neva dėl tokių savo taikdariškų užmojų naujai pradėjęs dirbti šalies prezidentas gali patirti didesnius ar mažesnius reputacijos nuostolius. (Čia nebuvo ištartas, bet liko lengvai numanomas,  dėl užspeitimo tyloje dar grėsmingiau turėjęs nuskambėti klausimas – „O ką pasakys tarptautinės žydų organizacijos?“.)

Taigi, ką daryti, kai Lietuvos teisinė sistema yra užblokuojama. Iš teorinio taško atsakyti į šį klausimą nėra sunku – tokiu nedėkingu teisinio cinizmo išplitimo atveju tauta kaip suverenas turėtų imtis tiesioginių veiksmų, atstatant teisinės visuomenės tvarką, tačiau, žiūrint praktiškai, sunku būtų patikėti, kad vartotojiškoje visuomenėje didelės žmonių masės galėtų išjudėti vardan įstatymo viršenybės principo, ginant teisinius tautos orumo idėjos pagrindus ar net pačią suvereniteto idėją.

Juolab kad tokių idėjų šalininkai kol kas yra tarpusavyje susiskaldę, graudu pripažinti, bet yra taip, jog šiandien kai kurių tautos suvereniteto idėjos trubadūrų kompleksai trukdo telktis ir temdo visumos matymą.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau net it tokiu atveju galima pabandyti atgauti dvasią ir, siekiant satisfakcijos, pradėti R.Šimašiaus pašalinimo iš Vilniaus mero posto procedūras. Žinia, įteisinus tiesioginius mero rinkimus, buvo apsunkinta ir jų pašalinimo iš posto procedūra – dabar neužtenka tik tarybos narių balsavimo, būtina Vyriausiojo administracinio teismo išvada, kad toks meras, dėl kurio abejones išreiškė dalis tarybos narių, sulaužė priesaiką ir nevykdė įstatymais jam pavestų įpareigojimų.

Šiuo atveju daug ką gali nulemti ir konservatorių, R.Šimašiaus koalicijos dabartinėje miesto taryboje partnerių, apsisprendimas, tiesa?   

2019.08.07; 06:00

Pastarojo meto Vilniaus miesto savivaldybės sprendimai sukėlė rezonansą visuomenėje ir dar kartą parodė, kad istorinė atmintis neturėtų būti vieno kurio nors miesto ar savivaldybės spręstinas klausimas, o nacionaliniu lygiu priimama nutartis.

Norėdamas, kad problema būtų išties sprendžiama, o ne aštrinama priešprieša tarp skirtingą požiūrį turinčių visuomenės grupių, Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda kviečia institucijas ir specialistus burtis diskusijoms, duosiančioms pradžią nacionalinės atminties politikos principų ir reglamento suformulavimui, kuo turėtų vadovautis atsakingi asmenys, priimantys sprendimus dėl istorinių įvykių atminties užfiksavimo.  

Šiuo metu egzistuojanti Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti atlieka labai reikalingą ir naudingą darbą, tačiau, kaip rodo esama situacija, jos vienos konstruktyviam problemos sprendimui neužtenka. Todėl į diskusijų grupę siūloma įtraukti daugiau institucijų ir ekspertų – istorikų, politologų, kultūros paveldo specialistų. Produktyvus jų bendradarbiavimas užtikrintų aiškiai apibrėžtas nacionalinės atminties politikos gaires.

„Kol vyks tokių principų rengimas, kviečiu laikytis moratoriumo istorinės atminties trynimui. Tuo tarpu daugiau dėmesio skirti istorinio konteksto pateikimui – kad žmonės galėtų susidaryti objektyvią nuomonę įvertindami skirtingus požiūrius, o ne politikai spręstų, kas yra įamžintina, o kas – ištrintina,“ – sakė Prezidentas G. Nausėda.

Prezidentūra yra pasirengusi būti šio proceso moderatorė, telkdama institucijas, įtraukdama ekspertų grupes bei sudarydama sąlygas forumams, renginiams vykti.

Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
 
2019.07.30; 16:00

 

Premjeras Saulius Skvernelis ketvirtadienį susitiko su prezidentu Gitanu Nausėda aptarti Vyriausybės formavimą. Apie susitikimą iš anksto skelbta nebuvo.
 
G. Nausėdos komunikacijos vadovo Aisčio Zabarausko teigimu, susitikimo tikslas buvo aptarti formuojamo Ministrų kabineto procesą.
 
„Buvo susitikę, tai buvo standartinis susitikimas, nes vyksta konsultacijos dėl Vyriausybės formavimo proceso, ministrų kandidatūrų. Prezidentas norės susitikti kitą savaitę su naujai siūlomais ministrais bei kai kuriais potencialiai liekančiais ministrais“, – Eltai sakė A. Zabarauskas.
 
ELTA primena, kad premjeras S. Skvernelis, žadėjęs prezidentui pateikti Andriaus Palionio, Jaroslavo Narkevičiaus bei Vladislavo Kondratovičiaus kandidatūras į ministrus ketvirtadienį, to vis dėlto nepadarė.
 
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ketvirtadienį, užbaigdamas Seimo pavasario sesiją, informavo, jog parlamentarai neeilinei sesijai, planuojama, bus kviečiami susirinkti rugpjūčio 20 d.
 
„Valstiečių“ frakcijos pirmininko pavaduotojo Jono Jaručio teigimu, neeilinės sesijos metu turėtų prisiekti ministrai bei turėtų būti balsuojama dėl Vyriausybės programos. Tai, pasak J. Jaručio, bus privaloma keičiant mažiausiai tris ministrus, kaip to pageidauja Prezidentūra.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.26; 07:30
 
 

Prezidentas Gitanas Nausėda pirmadienį telefonu kalbėjosi su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir aptarė dvišalius santykius, regiono saugumo situaciją, Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimą Europos Sąjungoje bei NATO.
 
Prezidento komunikacijos grupės pranešime sakoma, kad pokalbio metu G. Nausėda pasveikino Ukrainos vadovą puikiai pasirodžius rinkimuose ir pabrėžė, kad šis ukrainiečių pasitikėjimas yra didžiausias įpareigojimas ir atsakomybė už visos Ukrainos ir jos žmonių ateitį. „Tai stipriausias mandatas atsakingai dirbti savo šalies gerovei ir dėti visas pastangas užtikrinti gyvybiškai svarbių ekonominių reformų tęstinumą bei formuoti reiklią vyriausybę“, – sakė šalies vadovas.
 
Kalbėdamas su Ukrainos vadovu prezidentas G. Nausėda pabrėžė, kad Lietuva tvirtai palaiko Ukrainos suverenumą bei teritorinį vientisumą, ir dar kartą pareiškė visokeriopą mūsų šalies ir jos žmonių, taip pat įveikusių sudėtingą permainų kelią, paramą Ukrainai, parodžiusiai norą eiti dar didesnės integracijos su ES keliu.
 
Savo ruožtu V. Zelenskis padėkojo Lietuvos prezidentui už nuoseklias pastangas, keliant Ukrainos klausimus tarptautinėje arenoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.23; 07:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Nespėjo išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda pranešti, kad pirmojo užsienio vizito adresu pasirinkta Lenkija, kaip pasipylė daugybė komentarų, tiek pritariančių, tiek ir abejojančių ar net kritikuojantį tokį pasirinkimą. Dabar, kai ryškėja vizito rezultatai, kyla nauja komentarų banga.

Nežinau, ką skelbė Lenkijos žiniasklaida, bet štai lietuviškoji nustebino. Gal man tik pasirodė, bet įspūdis toks, kad žurnalistai ir kai kurie apžvalgininkai laukė ir tikėjosi skandalo, kurį galėjo išprovokuoti vadinamasis „Lietuvos lenkų klausimas“. Maža to, kad tikėjosi, bet ir patys kurstė galimą gaisrą ne itin taktiškomis pastabomis bei gąsdinimais, kad  Varšuvoje G.Nausėda „neišvengs“ klausimų apie Lietuvos lenkų padėtį. Galima pamanyti, kad lenkai Lietuvoje sukišti į konclagerius, ir štai Lietuvos prezidentui teks „aiškintis‘.

Ką gi. Kažkas (matyt, ne tik V. Tomaševskis) gavo labai nusivilti. Skandalo nebuvo, „aiškintis“ mūsų prezidentas nė nepradėjo, tik oriai, prezidentiškai atsakė į pateiktus klausimus.

Žinoma, nevertėtų tikėtis, kad tuo „lenkų klausimas“ ir pasibaigs. Natūralu, kad jo neleis pamiršti lenkai, tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Nenatūralu, kad jo nenori pamiršti ir netgi padeda eskaluoti lietuviai. Tie, kurie geba paskaityti nostalgiškus kai kurių istorikų ar politikų atsidūsėjimus, liaupsinančius Abiejų Tautų Respubliką (beje, anksčiau, sovietų laikais ji buvo vadinama paprasčiau: Žečpospolita; ką tai galėtų reikšti?), bet, regis, nesugeba analizuoti ir įvertinti buvimo tokioje „Respublikoje“ pasekmes Lietuvos valstybei bei lietuvių tautai.

Susitikimas Varšuvoje. LR Prezidento (Robertas Dačkus) nuotr.
Susitikimas Varšuvoje. LR Prezidento (Robertas Dačkus) nuotr.

Neseniai savo nuomone apie Liublino uniją ir jos rezultatus pasidalino profesorius Rimvydas Laužikas, kurio moksliniai interesai apima platų spektrą nuo bažnyčių archeologijos iki maisto ir valgymo kultūros Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: „Esu su tais, kurie Liublino uniją vertina daugiau pozityviai nei negatyviai. Ir vertinu ją per šiandieninę prizmę. Su kokiais reiškiniais man šiandien asocijuojasi Unija? /…/ Unija taip sukūrė didelę vientisą kultūrinę erdvę, kurioje ne tik visai neblogai koegzistavo skirtingos kalbos (?! – J.L.), kultūros, religijos, bet ir kūrėsi naujos tautos – baltarusiai, ukrainiečiai. Abiejų Tautų Respublika iš tikro buvo Daugelio Tautų Respublika formavusi sąlygas be galo įdomiems tarpkultūriniams mainams. Vien ko verta Daugelio Tautų Respublikos gastronominė tradicija !“

Nesiginčysiu su specialistu dėl vientisos (?-J.L.) gastronominės tradicijos, nors klaustuko atsikratyti negaliu.

Suprantu, kad šiais laikais, kai nėra nė vieno TV kanalo, kuris nors kartą per dieną netransliuotų kokios nors gastronominės laidos, o dar išlikę knygynai užversti gastronominio turinio leidiniais, aptikęs kokį nors „bendrą“ LDK gyventojų keptą/virtą gastronominį kūrinį istorikas pasijunta lyg dar vieną Nepriklausomybės Aktą suradęs. Bet kam tą tyrą kulinarinį džiaugsmą reikėjo teršti abejotinos vertės teiginiu apie „visai neblogai“ koegzistavusias skirtingas kalbas?

Alvydas Jokubaitis. Slaptai.lt nuotr.

Kaip toje didelėje vientisoje erdvėje „koegzistavo“ latvių, baltarusių ar ukrainiečių kalbos, tepasakys jų specialistai. O štai apie lietuvių kalbos, lietuviškos kultūros padėtį LDK laikais jau šnekėta daug ir įdomiai, todėl labai keista, kad profesorius kalba/rašo taip, lyg nebūtų nei girdėjęs, nei skaitęs savo kolegų darbų. Beje, būtų pakakę bent pavartyti profesoriaus Alvydo Jokubaičio straipsnius, knygas, kad ranka ir liežuvis sudrebėtų, mėginant džiaugtis lietuvių kultūriniu klestėjimu po Liublino unijos. Gal anuomet Lietuvoje atsirado bent viena lietuviška mokykla? O gal veikė mano dar nepastebėtas lietuviškas turiniu bei kalba (o ne geografija) universitetas?

Lietuvių lakūnų Dariaus ir Girėno žūties vietoje. Prie paminklo – Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prisipažįstu, esu labai senamadiška ir, matyt, vis dar sovietinės kultūros įtakoje, nes man kultūra pirmiausia asocijuojasi ne su virtuve ar tualetais  (turiu galvoje didžiulį, vos atkeliamą Gedimino Kulikausko veikalą „Lietuvių kodas“, kuriame beveik viskas, kas įdomiausia, vertingiausia, nurašyta nuo Igno Končiaus „Žemaičio šnekų“, o savarankišką autoriaus indėlį galima aptikti nebent skyriuose apie tualetus bei alkoholio pramonę), bet su žodine, vaizduojamąja, muzikine kūryba (ne tik folkloru, bet ir autorine…), su mokslo pasiekimais, aukštu išgrynintos kalbos vartojimo,  tautinės istorijos bei lingvistinių tyrimų lygiu.

Neabejoju, atsiras entuziastų, skubančių apkaltinti mane pernelyg siauru, lietuviškai nacionalistiniu kultūrinės erdvės supratimu. Į tai galiu atsakyti vienu savo biografijos puslapiu.

Švenčiant Tado Kosciuškos sukilimo 200 metų jubiliejų – o šitą asmenybę gerbiamas profesorius Laužikas prisiminė tarp kitų buvusios vieningos kultūrinės erdvės herojų, – Leningrado spaudoje (tuomet aš gyvenau ir dirbau šitame kartais Šiaurės Venecija poetiškai vadintame mieste), aš taip įsijaučiau į buvusią „vientisą kultūrinę erdvę, kad paskelbiau gana platų straipsnį apie sukilimą, apie ryškiausias jam vadovavusias, jame dalyvavusias asmenybes ir, įpindama naujesnių laikų herojus, nutiesiau istorinę, muzikinę – ideologinę giją iki mūsų laikų. Taigi, nuo Tado Kosciuškos gana sklandžiai perėjau prie garsiojo polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ autoriaus, sukilimo dalyvio kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio. Nuo jo pats Dievas atvedė prie kito bendros kultūrinės erdvės herojumi vadintino Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, o jau nuo jo – ranka pasiekiamas Vytautas Landsbergis su Sąjūdžiu bei atkurta Lietuvos nepriklausomybe.

Kas svarbu – niekur neliečiau aprašomųjų herojų tautybės. Apie juos kalbėjau per jų darbus… Ir ką jūs sau manote? Daugeliui Leningrado lenkų bendruomenės narių mano straipsnis labai nepatiko, nes iš jo, jų išsireiškimu, išplaukė („ вытекало“), kad ir Kosciuška, ir Oginskis buvę lietuviai.

Kaip baisu! Kaip neteisinga! Ir – kaip keista: lenkai visai neapsidžiaugė tokiu buvusios bendros, neskirstant į lenkišką ir lietuvišką, kultūrinės erdvės liudijimu!

Apie ką kalba šis epizodas? Ogi apie tai, kad lenkai visais laikais ir visur, kur begyvendami, turėjo labai stiprų tautiškumo, lenkiškosios, ne liublijinės (ir, atrodo, ne „eurounijinės“) tautinės tapatybės jausmą. Lenkai neprarado jo ir dabar, visa niveliuojančio globalizmo triumfo laikais. Manau, kad tai – pati vertingiausia „lenkų kodo“ ypatybė, kuri ir mums galėtų būti sektinu pavyzdžiu, kaip tapti normaliais, ne unijiniais lietuviais.

O mes ką darom? Ieškom savo istorijoje, kultūroje, papročiuose (virtuvėje ir tualetuose) visko, kas nelietuviška, o suradę džiaugiamės, lyg čiabuviai, pasipuošę atvežtiniais plastmasiniais karoliais.

O kad tas mūsų antilietuviškumas nekeltų abejonių įtariems tolerantams, dar ir apspardome, apkeikiame tuos, kurie išdrįsta prisipažinti, jog jiems pati skambiausia, gražiausia – gramatikų sutvarkyta, sunorminta lietuvių kalba, pats aukščiausias dangus – virš Lietuvos, pačios žaliausios – Lietuvos girios, patys garbingiausi – tie didžiavyriai, kurie dirbo, kovojo vardan Lietuvos, o ne dėl kokios nors sąjungos ar unijos, kurie didžiausią dėmesį skyrė pagrindinių Lietuvos valstybės kūrėjų, gynėjų nuo svetimų įtakų – etninių lietuvių – saugumui, gerovei bei pasididžiavimo savo tautine tapatybe ugdymui.

Beje, steigiamės paneigti, pasmerkti būtent visa tai, ką dėl savo  pamatinio etnoso, kūrusio valstybę, daro ir žydai, ir lenkai, ir rusai su baltarusiais,-  tos tautos, kurioms šiandien kažkodėl labiausiai nepatinka, jei panašiai ima elgtis lietuviai. Nei lenkų, nei rusų kažkodėl nežavi „vientisos kultūrinės erdvės“ idėja, jei toje erdvėje sulig savo – ne lenkišku, rusišku ar žydišku, o lietuvišku istorijos suvokimu, savo skambiąja kalba veikia ir kalba lietuviai.

Prisiminę abejotino „bendrumo“ pasekmes lietuvių tautai, kuri vos nesulenkėjo – panašiai, kaip prūsai, kurie, patekę į „bendrą“ vokiškos kultūros erdvę, prarado savastį, – galime vesti liūdną paralelę su kita „bendra erdve“, sovietine.

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pastaroji nesivaržydama ir nesirinkdama priemonių, kūrė ne tik bendrą, vientisą „kultūrą“, bet ir apibendrintą (globalizuotą – eurazijuotą) „sovietinį žmogų“.

Ko jau iš Stalino neatimsi – tai sugebėjimo mokytis, sekti blogiausiais pavyzdžiais… Tad kas gali paneigti, kad jis, kurdamas savąją „bendrą erdvę“, lydydamas viename katile visas tautas, vadovavosi  Šventosios Romos imperijos (vok. Heiliges Römisches Reich Deutscher Nation) ar  Žečpospolitos pavyzdžiais?

Prof. Alvydas Butkus. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Skeptiškai  nostalgiją dėl neva buvusios vientisos liublijinės kultūrinės erdvės vertina ir profesorius Alvydas Butkus:  „Dėl „kultūrinės erdvės“ – ji nieko nedavė lietuvių pasaulietinei kultūrai. O Europos kultūra daugeliu atvejų ėjo per lenkišką filtrą, nekalbant apie tai, jog unija toliau naikino Lietuvos valstybingumo likučius… XX a., tarpukariu, apeidami Lenkiją, europėjome daug sparčiau ir sėkmingiau, vystydami dar ir savąją kultūrą“…

Kas galėtų paaiškinti, kodėl šiandien tokioje mažoje mūsų tautoje prisiveisė tiek daug kvislingų? Kodėl lietuviuose toks stiprus žiaurumo artimam, naikinimo ir susinaikinimo genas? Juk karo ir pokario metais Lietuvoje buvo žudomi ne tik žydai, bet ir lietuviai, ir kitų tuometinėj Lietuvoj gyvenusių tautų atskilos…

Štai kur erdvė, kurioje, išlipę iš unitazų ir atsiplėšę nuo virtuvės puodų, galėtų vaisingai darbuotis lietuvio kodo tyrėjai…

2019.07.18; 08:33

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, vadovaudamasis Konstitucija, pateikė Seimui svarstyti Sauliaus Skvernelio kandidatūrą Ministro Pirmininko pareigoms eiti.

„Šią kandidatūrą teikiu atsižvelgdamas į tai, kad ji yra remiama Seimo daugumos, ir siekdamas sukurti prielaidas veikti veiksmingai – turinčiai Seimo pasitikėjimą – Vyriausybei“, – sakė dekretą pasirašęs šalies vadovas.

Prezidento nuomone, pasirinktos kandidatūros teikimas Ministro Pirmininko pareigoms eiti yra būtinas, siekiant užtikrinti sklandžią valdžios institucijų sąveiką ir darbų tęstinumą.

Šalies vadovas pabrėžia, kad ypatingas Ministro Pirmininko, kaip Vyriausybės vadovo, konstitucinis statusas lemia išskirtinius reikalavimus šias pareigas einančiam asmeniui. Prezidentas yra įsitikinęs, kad S. Skverneliui siekiant įveikti būsimus iššūkius padės patirtis, sukaupta vadovaujant XVII Vyriausybei.

Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
 
2019.07.18; 11:00

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Atidžiai perskaičiau 15min.lt portale pasirodžiusią Gintaro Radausko publikaciją „Apžvalgininkai: Varšuvoje G.Nausėda neišvengs klausimų apie Lietuvos lenkų padėtį“ (15min.lt). Skaitydamas šį tekstą stebėjausi mūsų žurnalisto laikysena. Kartais atrodė, jog būsiu pražiopsojęs dieną, kai Lietuva prisijungė prie Lenkijos. Arba net atrodydavo, kad būsiu nepastebėjęs, kaip Varšuva mus vėl okupavo – pavertė jokių teisių neturinčia provincija.

Lyg ir neprisijungėme, lyg ir neokupavo…

Tai iš kur tas vergiškas keliaklupsčiavimas prieš Lenkiją? Lietuvių žurnalisto straipsnyje – nė užuominos apie lietuviškuosius interesus. Vienas iš pagrindinių akcentų – Varšuvoje mūsų Prezidentui būtinai priekaištaus dėl neva prastos Lietuvos lenkų mažumos padėties. Gitanas Nausėda, sprendžiant iš tekste peršamų išvadų, tąsyk atsidurs nepatogioje padėtyje, bus priverstas raudonuoti iš gėdos…

Leiskite nusijuokti iš šių užuominų – ar tikrai lenkai jau taip blogai gyvena Lietuvoje? Jie juk turi kur kas puikesnes sąlygas puoselėti savo kultūrą, kalbą, tradicijas nei JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje ar Danijoje gyvenantys lenkai. Nejaugi Lietuvos lenkams neužtenka Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose esančių lenkiškų darželių, mokyklų, laikraščių? O gal Lietuvos lenkai neturi mūsų Seime savo atstovų – užtektinai skaitlingos frakcijos? Kokios begali būti diskusijos dėl Lietuvoje neva skriaudžiamų lenkų, jei jie Lietuvoje – priviligijuota tautinė bendrija?

Į visus Varšuvos priekaištus dėl neva skriaudžiamų Lietuvos lenkų tegali būti griežtas atsakymas: ši tautinė bendrija Lietuvoje turi per daug geras sąlygas, kad galėtų dar ko nors reikalauti. Nebent Lietuvos lenkai siekia, kad Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose išvis neliktų lietuviškų darželių, lietuviškų mokyklų, oficialiai būtų uždrausta lietuvių kalba, o visi gyvenviečių, miestelių ir kaimų pavadinimai rašomi tik lenkų kalba… Tokiu atveju oficialusis Vilnius, ironiškai sakant, tikrai dar galėtų pasistengti.

Išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Jei vis tiek Varšuva siekia veltis į diskusijas apie tautinių mažumų bėdas, tai pirmiausia analizuokime nepavydėtiną Lenkijos lietuvių padėtį. Kodėl mums neskauda, kaip gyvena Seinų, Punsko, Suvalkų lietuviai? Būtent: kodėl minėto rašinio autorius nė žodeliu neužsimena, kokie Lenkijos lietuvių lūkesčiai?! Kodėl jam terūpi, ar Varšuvoje naujasis Prezidentas G.Nausėda bus remiamas prie sienos dėl Lietuvos lenkų problemų, bet nė kiek nepergyvena, ar Prezidentas G.Nausėda susitiks su Lenkijoje kryptingai, įžūliai lenkinamais lietuviais (esu ne sykį viešėjęs Punske, Seinuose, ir apie ten gyvenančių lietuvių bėdas puikiai žinau – Gintaro Visocko past.).

Taip pat nereikėtų priekaištauti Prezidentui G.Nausėdai, girdi, šis blogai pasielgė, kai rinkimų kampanijos metu tvirtino leisiąs lenkiškas pavardes ir vardus lenkiškai rašyti tik antrąjame Lietuvos paso puslapyje. Lietuvos lenkams antrojo puslapio per maža?

Atsikvošėkite, ponai lenkomanai – pirmąjame Lietuvos paso puslapyje negalimi nei lenkiškai, nei rusiškai, nei angliškai, nei totoriškai užrašyti žodžiai. Nejaugi neaišku kodėl – juk tai lietuviškas, ne lenkiškas, ne rusiškas, ne angliškas, ne totoriškas pasas! Lietuva – dar ne okupuota želigovskių ir pilsudskių, Lietuva – dar ne Varšuvos provincija, kad galėtų paklusti visiems lenkiškiems ultimatumams.

Lietuvių kalbos išdavystė

Štai koks būtų draugiškas patarimas Prezidentui G. Nausėdai: kai kas nors Jūsų klaus, kodėl Lietuva neįsileidžia lenkiškų raidžių į pirmąjį Lietuvos paso puslapį, dėkit jiems ant stalo kalbininko, habilituoto mokslų daktaro Vinco Urbučio veikalus „Lietuvių kalbos išdavystė“ ir „Pavardžių pradžiamokslis“, kuriuose šis kalbos specialistas itin aiškiai ir suprantamai dėsto, kodėl Lietuva lenkiškas pavardes lenkiškai tegali rašyti antrąjame puslapyje. Jei neužtenka Vinco Urbučio autoriteto, labai paprasta pridėti dar ir akademikų, profesorių, habilituotų mokslo daktarų, docentų Zigmo Zinkevičiaus, Arnoldo Piročkino, Evaldos Jakaitienės, Aldono Pupkio, Bonifaco Stundžios, Prano Kniūkštos, Vito Labučio, Alvydo Butkaus… pareiškimus.

Jei neužtenka lietuvių kalbininkų autoritetų, Prezidentas G.Nausėda turi puikią galimybę pasiremti lenkų mokslininkės Halinos Turskos veikalais, kuriuose rašoma, jog Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose gyventys žmonės – ne lenkai, o sulenkinti lietuviai.

Tad turime situaciją: arba – arba. Jeigu įteisinsime lenkišką rašybą oficialiuose Lietuvos dokumentuose taip, kaip mus prievartauja, vadinasi, į šiukšlių kibirą išmesime ne tik žymaus lietuvių kalbininko V.Urbučio, bet ir lenkų mokslininkės H.Turskos išvadas. Argi mes galime neatsižvelgti į kalbininkų, mokslininkų patarimus, rekomendacijas?

Beje, minėtoje 15min.lt publikacijoje – nė užuominos, jog egzistuoja V.Urbučio knyga „Lietuvių kalbos išdavystė“, jog kadaise gyveno ir dirbo žymi lenkų mokslininkė H.Turska, kuri nuoširdžiai domėjosi, kaip Rytų Lietuvoje atsirado lenkų kalba.

G.Radausko publikacijoje niekur nerasite ir užuominos apie draugiškoms valstybėms privalomus paritetus: jei mes – jums, jūs – mums taip pat. Štai vaikiškai džiūgaujama, jog Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis moka lenkiškai ir nuvykęs į Varšuvą galįs su Lenkijos politikais bei žurnalistais susikalbėti lenkiškai. Gražu, puiku mokėti lenkų kalbą. Kas gi dėl to ginčijasi? Bet kodėl tada mes neklausiame, ar Lenkijos premjeras moka … lietuviškai? Mūsų Ministrui Pirmininkui privalu žinoti lenkų kalbą, Lenkijos Vyriausybės vadovui – lietuvių kalbos mokėti nereikia? Gal, užuot skubėjus į Varšuvą, prasminga palaukti, kol Lenkijos premjeras pramoks lietuviškai?

Be kita ko, liaukimės verkšlenti, esą Lenkija, kilus agresijai iš Rytų, mūsų negins, jei neįteisinsime lenkiškų užrašų lietuviškuose pasuose. Jei JAV rūpinsis mūsų saugumu, jei amerikiečiai neleis Rusijai mūsų skriausti, tai mus gins ir Lenkijos kariuomenė. Jei oficialusis Vašingtonas nusisuks nuo mūsų, tai ir Varšuva apsiribos popieriniais pareiškimais. Lenkiškos raidės ar lenkiški gatvių pavadinimai čia niekuo dėti. Žvelkime į užsienio politiką blaiviai, nepraraskime sveikos nuovokos.

D. Grybauskaitės ir A. Dudos susitikimas. EPA-ELTA nuotr.

Ta pati giesmė – ir dėl visų ekonominių sandorių. Ekonominiai tarpusavio susitarimai reikalingi ne tik mums, bet ir Lenkijai.   

Galų gale jei Lenkija, būdama dešimt kartų skaitlingesnė už mus, nesugeba atsikratyti imperinių, ekspansinių ambicijų, jei ji dėl kelių lenkiškų raidžių karo atveju gali mus palikti likimo valiai, – tai ji niekam tikusi strateginė partnerė. Kaip sakoma: Viešpatie, apsaugok mus nuo netikrų draugų, o nuo tikrų priešų aš pats apsiginsiu.

Ne veltui prof. Vytautas Landsbergis ne taip seniai yra pastebėjęs: „Lenkija mokosi „būti didele“ iš Rusijos“. Kada išdrįsime broliams lenkams pasakyti: liaukitės mėgdžioję Kremlių, tada imsime nuoširdžiau bendrauti. Tik tada.

Prezidentas G.Nausėda turėtų mokytis ne iš Prezidento Valdo Adamkaus minkšumo, bet iš Prezidentės Dalios Grybauskaitės pamokymų „nustokim krūpčioti“. Būtent D.Grybauskaitės laikysena privertė net tik Varšuvą, bet ir Vašingtoną paisyti Lietuvos interesų. G.Nausėda padarytų milžinišką klaidą, jei elgtųsi kitaip…

2019.07.16; 10:50

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė liepos 16 d. su pirmuoju oficialiu vizitu vyks į Lenkijos Respubliką.

Varšuvoje šalies vadovas susitiks su aukščiausiais Lenkijos pareigūnais: Prezidentu Andrzejumi Duda, Seimo Pirmininku Mareku Kuchcinskiu, Senato Pirmininku Stanislawu Karczewskiu, Ministru Pirmininku Mateuszu Morawieckiu ir buvusiu premjeru Jaroslawu Kaczynskiu.

Vizito metu Prezidentas susitiks ir su gausia lietuvių bendruomene Varšuvoje.

Prezidentų susitikime bus aptartas dvišalis Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas, daug dėmesio bus skirta saugumo situacijai regione aptarti, pasirengimui NATO lyderių susitikimui gruodžio mėnesį, šalių energetinės nepriklausomybės ir transporto infrastruktūros klausimams. Varšuvoje taip pat bus kalbama apie tarptautinius santykius: Rytų partnerystės ateitį bei Europos Sąjungos darbotvarkę.

Vykdamas į Varšuvą šalies vadovas Gitanas Nausėda teigia, kad Lietuva ir Lenkija išlieka ne tik artimiausiomis kaimynėmis, bet ir glaudžiomis sąjungininkėmis, kurios puikiai supranta šių dienų uždavinius ir drauge siekia stiprinti mūsų žemyno ateitį, užtikrinti tiek savo regiono, tiek visos Europos saugumą ir laisvę.

Lenkija reikšmingai prisideda prie Baltijos šalių saugumo: įsitraukia į karines pratybas Lietuvoje, kartu dirba bendruose NATO projektuose, 8 kartus dalyvavo oro policijos misijose. Intensyvėja ir ekonominiai ryšiai – Lenkija yra antra Lietuvos partnerė pagal prekybą. Lenkiškos investicijos yra 6-oje, o lietuviškos investicijos kaimynėje šalyje 4-oje vietoje.

Šiais metais minime Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties 25-metį, ES narystės 15-metį, Liublino unijos 450-ąsias metines, NATO narystės metines (Lietuva mini 15 metų jubiliejų, Lenkija – 20). Kitąmet bus minimos Žalgirio mūšio 610-osios metinės.

Programoje numatytas ir pirmosios šalies ponios Dianos Nausėdienės ir Lenkijos Prezidento žmonos Agatos Kornhauser-Dudos apsilankymas pas specialiosios olimpiados sportininkus. Šis Lenkijos pirmosios ponios globojamas projektas skirtas treniruotėms ir varžyboms rengti žmonėms, turintiems protinę negalią.

Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
 
2019.07.15; 18:00