JAV vėliavos. EPA-ELTA nuotr.

JAV nedarbo išmokos per pastarąją savaitę paprašė dar 2,98 mln. gyventojų, rodo vyriausybės paskelbti naujausi duomenys. Tai esą rodo, kad dėl koronaviruso pandemijos ir toliau naikinamos darbo vietos ir atleidžiami darbuotojai.
 
Tiesą, gegužės 9 dieną pasibaigusią savaitę nedarbo sulaukta 200 tūkst. mažiau prašymų suteikti nedarbo išmoką nei ankstesnę savaitę, teigė Darbo departamentas, tačiau naujų bedarbių skaičius vis tiek buvo kur kas didesnis nei bet kurią savaitę iki pandemijos pradžios.
 
Naujausi duomenys rodo, kad iš viso nuo karantino pradžios kovo viduryje darbo neteko 36,5 mln. amerikiečių. Toks didelis nedarbo lygio augimas JAV paskutinį kartą fiksuotas prieš 90 metų, per Didžiąją depresiją.
 
Nedarbo lygis JAV balandį pasiekė 14,7 proc. Vyriausybei įvedus karantiną kovai su COVID-19, kuris JAV jau pražudė daugiau nei 84 tūkst. žmonių, per mėnesį darbo neteko 20,5 mln. gyventojų.
 
Kai kurie JAV miestai ir valstijos svarsto atnaujinti ekonominę veiklą dėl gresiančios ekonomikos griūties, tačiau sveikatos apsaugos pareigūnai perspėja, kad taip daryti būtų itin pavojinga.
 
Federalinio rezervų banko (FED) valdybos pirmininkas Jerome’as Powellas trečiadienio paragino gyventojus didinti išlaidas ir taip padėti didžiausiai pasaulio ekonomikai ištverti beprecedentį šoką.
 
Interviu „Fox Business Network“ JAV iždo sekretorius Stevenas Mnuchinas tvirtino, kad didelis nedarbo lygis „nekelia nuostabos“.
 
„Tikrąja to žodžio prasme išjungus ekonomiką, sukuriamas didelis nedarbas. Atidarius ekonomiką, tos darbo vietos vėl bus sukurtos“, – aiškino S. Mnuchinas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.14; 17:00

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pirmadienį paskelbė, kad šalyje nuo antradienio atšaukiamas „nedarbo dienų laikotarpis“, kuris buvo įvestas siekiant pažaboti naujojo koronaviruso plitimą.
 
„Nuo rytojaus, gegužės 12 dienos, visiems ekonomikos sektoriams pasibaigs nacionalinis nedarbo dienų laikotarpis. Tačiau kova su epidemija nesibaigė, jos grėsmė išlieka net tose teritorijose, kur padėtis yra palyginti saugi“, – teigė prezidentas, bet pridūrė, kad Rusijos regionai galės toliau taikyti bet kokias būtinas kovos su virusu priemones.
 
Šalyje galiojant „nedarbo dienų laikotarpiui“, visoms ne pirmo svarbumo įmonėms teko užsidaryti, o darbdaviams buvo nurodyta toliau mokėti atlyginimus darbuotojams.
 
Rusija pagal patvirtintų infekcijos atvejų skaičių dabar yra trečia pasaulyje, šalyje infekcija iki šios dienos patvirtinta 221 344 žmonėms.
 
Šiuo metu Rusijoje koronaviruso infekcijos atvejų skaičius yra didesnis nei Italijoje ir Jungtinėje Karalystėje (JK). Atvejų skaičiumi Rusiją lenkia tik Ispanija ir JAV.
 
Mirčių skaičius Rusijoje, palyginti su kitomis smarkiai nukentėjusiomis šalimis, mažas. Nuo ligos Rusijoje mirė 2 009 žmonės.
V. Putino teigimu, Rusija saviizoliacijos periodo metu paruošė savo sveikatos priežiūros sistemą, padidino lovų skaičių ligoninėse ir išsaugojo tūkstančius gyvybių.
 
„Tai leidžia mums pradėti laipsnišką apribojimų atšaukimą“, – teigė prezidentas ir pabrėžė, kad visi esame suinteresuoti, jog ekonomika greitai grįžtų į įprastas vėžes.
 
„Epidemija ir su ja susiję apribojimai turėjo didelį poveikį ekonomikai ir pakenkė milijonams mūsų piliečių“, – sakė prezidentas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.11; 18:00

Pinigai. Slaptai.lt foto

Lietuvoje įvestas karantinas tikrina tiek valstybės, tiek privačių asmenų ekonominę ištvermę. Jau dabar aišku, kad dėl koronaviruso pandemijos Lietuvoje paskelbtas karantinas truks mažiausiai mėnesį ir daliai piliečių kainuos turimas darbo vietas. Ekspertams ir atsakingoms institucijoms skaičiuojant, kiek dėl kononaviruso sukeltos krizės žmonių Lietuvoje galėtų netekti darbo, o valdžiai ruošiant priemones, skirtas sumažinti žalą įmonėms ir darbuotojams, šalies piliečiai įvertino savo galimybes prasilaikyti tik iš savo turimų santaupų.
 
Naujienų agentūros ELTA užsakymu „Baltijos tyrimų“ kovo 25–30 d. vykdytos apklausos rezultatai rodo, kad netekę šiuo metu turimo pajamų šaltinio, daugiau nei mėnesį iš turimų santaupų išgyventi galėtų 57 proc. Lietuvos gyventojų.
 
Trečdalio (34 proc.) gyventojų teigimu, jei bręstančios ekonominės krizės metu netektų visų dabartinių pajamų, be papildomos paramos ilgesnis nei mėnesio laikotarpis būtų tiesiog nepakeliamas. Kaip rodo apklausos metu susisteminti duomenys, pusė (17 proc.) iš taip atsakiusių respondentų tvirtina, kad iš savo santaupų išgyventų ne daugiau kaip mėnesį. Tokia pati dalis gyventojų (17 proc.) deklaruoja, kad apskritai šiuo metu neturi jokių santaupų, tad netekę įprastinių pajamų bematant patirtų rimtų problemų – tiesiog neturėtų iš ko gyventi.
 
Savo ruožtu žvelgiant į gyventojų dalį, atsakiusią, kad iš savo turimų santaupų galėtų prasilaikyti ilgiau nei mėnesį, matyti, jog šeštadaliui (17 proc.) respondentų nebūtų sudėtingas ir ilgesnis nei pusmetį trunkantis laikotarpis.
 
Kiek daugiau – 20 proc. iš turimų santaupų galėtų išsiversti ilgiau nei 3 mėnesius, bet ne daugiau kaip pusmetį. Dar penktadalis (20 proc.) gyventojų teigia, kad iš turimų santaupų prasilaikytų daugiau nei mėnesį, bet ne daugiau kaip tris mėnesius.
 
Tuo tarpu 9 proc. respondentų teigė atsakymo apskritai į šį klausimą neturį.
 
Ilgesnį nei pusmetį trunkantį laikotarpį iš turimų savo santaupų išgyventi, kaip rodo apklausa, galėtų dažniausiai vyresni nei 30 metų žmonės, miestų gyventojai, respondentai su aukštuoju išsilavinimu ir respondentai, kurie gyvena santuokoje, tačiau neturi vaikų.
 
3 – 6 mėnesių laikotarpį dažniau įvardino respondentai su aukštesniu nei vidurinis išsilavinimu bei respondentai, dirbantys valstybiniame sektoriuje ar tie, kurių namų ūkį sudaro trys žmonės.
 
Nuo 1 iki 3 mėnesių dažniausiai prasilaikytų jaunesni nei 50 metų žmonės, didmiesčių gyventojai, dirbantys respondentai bei gyvenantys namuose vieni.
 
Dažniausiai jaunesni nei 50 metų žmonės bei asmenys, gyvenantys kaime ar mažesniuose miestuose, teigia, kad iš turimų santaupų neprasilaikytų daugiau nei mėnesį. Tą patį dažniausiai teigia ir respondentai su viduriniu ar žemesniu išsilavinimu, pensininkai ir besimokantis jaunimas. Galiausiai, kad netekę pajamų šaltinio bematant patirtų rimtų problemų, teigia dažniausiai vyrai, jaunimas iki 30 metų, bedarbiai ir namų šeimininkės.
 
Naujienų agentūros ELTA užsakymu, rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai“ 2020 metų kovo 25–30 d. atliko reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą. Apklausta 500 Lietuvos gyventojų (18-74 metų) visoje Lietuvoje. Tyrimo rezultatai atspindi 18 – 74 metų Lietuvos gyventojų nuomonę pagal lytį, amžių ir gyvenvietės tipą. Rezultatų paklaida tokio dydžio imčiai neviršija 4,4 procentinio punkto, kai pasikliautinasis intervalas 95 proc.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.05; 15:52

„Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, kad, nors ir išaugęs nedarbo lygis yra susijęs su sezoniškumu, kelia nerimą tai, kad jis jau kurį laiką nemažėja.
 
„Yra labai didelis sezoniškumo efektas. Vasarą turizmas daugiau pritraukia darbuotojų, statybos sektorius, kiti paslaugų sektoriai. Bet, lyginant su laikotarpiu prieš metus, matome, kad nedarbo lygis nebemažėja Lietuvoje. Tai galbūt šiek tiek nerimą kelianti tendencija, nes ekonomika augo beveik 4 proc., o nedarbo lygis išliko toks, koks buvo prieš metus“, – Eltai sakė Ž. Mauricas.
 
„Viena priežastis, kuri gana įsisenėjusi jau, – regioniniai skirtumai dideli, ypač tam tikruose regionuose, kurie vis dar nepritraukia investicijų. Kita priežastis – išaugęs imigrantų iš trečiųjų šalių srautas“, – tęsė jis.
 
Ekonomistas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad vyrų nedarbo lygis yra didesnis nei moterų.
 
„Vyrų nedarbo lygis yra gerokai didesnis nei moterų, ir Lietuvoje tas skirtumas, jei neklystu, yra didžiausias visoje ES. Tai ne tik dėl imigrantų iš trečiųjų šalių, bet taip pat ir dėl besikeičiančios ekonominės struktūros ir vyrų negebėjimo prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių, pavyzdžiui, paslaugų sektoriuje sėkmingiau įsidarbina moterys“, – teigė Ž. Mauricas.
 
Vertindamas nedarbo lygio skirtumus tarp regionų, Ž. Mauricas akcentavo, kad skirtumas nebėra toks problemiškas kaip anksčiau.
 
„Bendrai žiūrint, jau nebėra toks didelis (nedarbo skirtumas tarp Vilniaus ir regionų. – ELTA), reikia pripažinti, nes atsigavo tam tikri regioniniai centrai, o kur neatsigavo, emigracija padarė savo. Yra tam tikri regionai, tarkime, Šiaurės rytų Lietuva, kur nedarbo lygis nemažai metų išlieka gerokai didesnis nei šalies vidurkis, bet regioninė atskirtis galbūt jau nėra pagrindinis veiksnys. Pagrindinis – vyrų nedarbo lygis yra didesnis nei moterų. Vyrai neva stiprūs, patys savimi pasirūpins, o matome, kaip savimi pasirūpina pagal vyrų savižudybių skaičių, man atrodo, netgi didžiausią pasaulyje“, – Eltai sakė ekonomistas.
 
„Atsigauna labai regionai. Pastaruosius penkerius metus Kaunas netgi augo greičiau nei Vilnius, o emigracija iš Kauno žymiai spartesnė nei iš Vilniaus, todėl Kaune trūksta darbuotojų, trūkumas jaučiamas pakankamai žymus. Klaipėda, Šiauliai taip pat sumažino nedarbo lygį“, – pridūrė Ž. Mauricas.
 
Kaip ELTA jau rašė, vasario 1 dieną šalyje buvo 157,8 tūkst. darbo neturinčių asmenų – 9,2 proc. šalies darbingo amžiaus gyventojų.
 
Užimtumo tarnybos informacinėje sistemoje registruota 25,9 tūkst. darbo pasiūlymų. Į Užimtumo tarnybos klientų aptarnavimo skyrius sausį kreipėsi 30,1 tūkst. darbo neturinčių asmenų.
 
Moterų nedarbas sausį siekė 48,5 proc., vyrų – 51,5 proc.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.11; 00:30

lazutka_3
Romas Lazutka. Slaptai.lt nuotr.

Ekonomistas Romas Lazutka teigia, kad nors praeitų metų bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas buvo spartesnis nei prognozuota, jis yra tik vienas iš visuomenės gerovės rodiklių, kuris daug ko neatskleidžia.
 
„Žinoma, kad labai geri duomenys, kad BVP augo ir santykinai gana sparčiai, ir daug sparčiau nei prognozuota (…). Kitas dalykas – BVP daug ko neatskleidžia (…), jis yra vienas iš visuomenės gerovės rodiklių, bet nepakankamas, tikrai“ , – ketvirtadienį spaudos konferencijoje sakė profesorius.
 
„Matėme, kad daugiausia skaičiuojama gamybos metodu (…), bet visuomenei reikšmingiau žinoti pajamų metodu – atlyginimų augimas įspūdingas, pelnų augimas įspūdingas“, – vardijo jis.
 
Kaip ketvirtadienį pranešė Statistikos departamentas, 2019 metų realus BVP pokytis sudarė 3,9 proc. Profesorius atkreipė dėmesį į tai, kad 2019 metų BVP rodiklis žymiai pralenkė visas prognozes. Anot jo, tai rodo, kad visgi ekonomistai nėra pajėgūs visada tiksliai nuspėti statistinius rodiklius.
 
„Tikrovė ekonominė yra sudėtinga, ryšiai yra labai komplikuoti ir modeliai, kurie naudojami prognozėms, jie nėra pajėgūs (tiksliai nuspėti – ELTA)“, – sakė jis.
 
R. Lazutkos teigimu, vienas iš maloniausių pateiktų praeitų metų statistinių rodiklių – demografinis augimas.
 
„Dėl demografijos vėlgi yra malonus konstatavimas, galiausiai atvažiavo daugiau žmonių nei išvažiavo“, – sakė profesorius.
 
Visgi, R. Lazutkos teigimu, didėjantis nedarbas Lietuvoje yra paradoksalus, ypač turint omenyje augančią ekonomiką. Remiantis naujausiai Statistikos departamento duomenimis, 2019 metais nedarbo lygis siekė 6,3 proc., arba 0,2 proc. punkto didesnis nei 2018 metais
„Dar vienas įdomus dalykas – irgi buvo prognozuojama, kad nedarbas mažės. (…) Turime paradoksą – turime augančią ekonomiką ir augantį nedarbą“, – teigė ekonomistas.
 
Profesorius atkreipė dėmesį į tai, kad nors pagrindinė mūsų šalies eksporto partnerės – Vokietijos – ekonomika auga lėčiau, tai nebūtinai turi neigiamai veikti ir mūsų šalies ekonomiką.
 
„Jei Vokietijos ekonomika auga lėčiau, Rusijos (…), o mūsų eksporto partnerės yra būtent tos šalys, tai mūsų ekonomika nebūtinai turi lėtėti“, – tikino jis.
 
Kaip ketvirtadienį pranešė Statistikos departamentas, praeitų metų šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) to meto kainomis siekė 48,3 mlrd. eurų, praneša Statistikos departamentas.
 
Palyginti su 2018 m., realus BVP pokytis, pašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką, sudarė 3,9 proc.
 
Šių metų sausio 1 dieną Lietuvoje gyveno 2 mln. 794,3 tūkst. nuolatinių gyventojų – 145 daugiau negu prieš metus, remdamasis išankstiniais duomenimis pranešė Statistikos departamentas.
 
Pirmą kartą po 28 metų Lietuvos gyventojų skaičius padidėjo. Paskutinis nuolatinių gyventojų skaičiaus augimas buvo fiksuotas 1991 metais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.30; 10:30

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, Akmenės meras Vitalijus Mitrofanovas ir kiti aukšti valstybės pareigūnai neseniai dalyvavo naujo fabriko statybos iškilmėse bei džiaugėsi investicijomis Akmenėje. Per paskutinius dvejus metus Lietuvoje sparčiai gausėjo užsienio, o ir Lietuvos, įmonių, kurios kuria arba plečia veiklą Lietuvoje. Tuo šiandien galime džiaugtis todėl, kad prieš 7–8 metus valstybė tinkamai ėmėsi vykdyti investicijų pritraukimo politiką.

Investicijų nebūtų, jei ne 2009 m. proveržis

Politikai žino, kad rinkėjų atmintis trumpa, todėl rezultatų reikia greitai. Strateginiai valstybės sprendimai daromi vangiai, nes rezultatai pamatomi po 5 ar 10 metų. Investicijų pritraukimo politika yra būtent toks pavyzdys, kai daug metų buvo kalbama, bet realiai niekas nieko nedarė. Galime prisiminti, kad pirmosios laisvosios ekonominės zonos (LEZ) įkurtos dar 1996 m., bet įkurtuvių deklaracijomis visa politika baigėsi. Taip ir stovėjo dešimtmečius tušti laukai ir tai niekam nekliudė. Stambiosioms Lietuvos įmonėms ir koncernams net buvo naudinga, kad konkurentų dėl darbuotojų nelabai yra.

Viskas pasikeitė 2009 m., kai ūkio ministru tapus Dainiui Kreiviui, buvo imtasi iš esmės pertvarkyti investicijų pritraukimo politiką. Buvo įkurtos specializuotos agentūros „Investuok Lietuvoje“ ir „Versli Lietuva“, buvo pakeista teisinė ir ekonominė aplinka. Tuometis Premjeras Andrius Kubilius pats skraidė į Ameriką, važinėjo po Europą ir kvietė investuoti Lietuvoje. Pagaliau buvo pasitelkta ir gausi lietuvių diaspora. Tai buvo didelė naujiena tuometėje politikoje. Iki tol jokie ministrai taip nesirūpino investuotojų pritraukimu, o premjerai apskritai net nekalbėjo jokia užsienio kalba, išskyrus rusų.

Po to sekė ūkio ministrų Birutės Vėsaitės ir Evaldo Gusto bandymai investicijų pritraukimo bendroves sugriauti ir politizuoti, bet dabar jau niekas neabejoja, kad politiškai patogiausia yra ne pastatyti kišeninius vadovus, bet sulaukti gerų rezultatų. Dabartinis Ministras Pirmininkas, ūkio ministras, Seimo nariai – visi džiaugiasi žiniomis apie investicijas, atrodo, taip juk visada buvo ir investuotojai kažkaip patys staiga suprato Lietuvos privalumus.

Nespėti darbai

Jeigu prisiminsime 2009-2012 metus, tai prioritetai buvo krizės suvaldymas ir energetinė nepriklausomybė. Galima džiaugtis, kad buvo spėta pertvarkyti investicijų pritraukimo politiką, šiandien raškome vaisius. Deja, kai kurių tikslų nebuvo spėta pasiekti ir jie vis dar yra Lietuvos problema, nes neatsiranda kompetentingų politikų, kurie turėtų viziją ką ir kaip reikia daryti.

Viena iš skaudžiausių bėdų yra Darbo birža ir visa darbo politika. Ūkio ministro D. Kreivio sumanymas buvo darbo politikos valdymą iš socialinės srities iškelti į ekonomikos. Buvo norima pakeisti pačią filosofiją, kad darbas yra ne socialinė problema, bet ūkio plėtros stuburas. To nebuvo spėta padaryti ir dabar turime prasčiausius darbo politikos rezultatus visoje Rytų Europoje. Išleidžiami milijardai ES investicijų, neva bedarbių kvalifikacijai tobulinti, padėti įsilieti į darbo rinką, bet specialiųjų poreikių bedarbių turime beveik daugiausiai Europoje. Niekam nerūpi, išskyrus gal tik Seimo narę Aušrą Maldeikienę, labai blogi įdarbinimo rodikliai tarp riboto darbingumo žmonių, kalinių, senjorų ar jaunimo. Švaistomi pinigai, o rezultatai apgailėtini. Net formalus Lietuvos nedarbo rodiklis sukasi apie 7 proc., kai Estijoje, Lenkijoje vos 4 proc., o Čekijoje tik apie 2 proc. Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis vaizduoja labai susirūpinusį, bet rezultatų pasiekti negeba, tik pažadėjo pakeisti Darbo biržos pavadinimą į Užimtumo tarnybą ir atleisti 25 darbuotojus iš beveik 1,5 tūkst., štai ir visa reforma.

Kitas rūpestis, kurio niekas negali įveikti, nors visi ekspertai apie tai kalba, yra regionų politika. Akivaizdu, kad Lietuvos provincija degraduoja: gyventojų mažėja, jaunimas išvažiuoja, bet vyriausybės nariai tik kalba apie regionų politiką, bet nieko nedaro. Danija, Estija, Vokietija į regionus perkelia valstybines institucijas, kurios tampa ekonominio augimo židiniais, bet Lietuvoje to girdėti nenorima. Priešingai, kaip skelbia Statistikos departamentas, visoje Lietuvoje mažėja valstybės tarnautojų jau keletą metų, tik ne Vilniuje. S. Skvernelio vyriausybė aktyviai uždarinėja valstybines įstaigas regionuose ir viską telkia išimtinai sostinėje. Jei dar 2013 m. Vilniaus apskrityje valstybės apmokamų darbuotojų buvo 114,2 tūkst., tai 2017 m. šis rodiklis pasiekė 115,6 tūkst.

Statistika. Slaptai.lt nuotr.

Naujausias pavyzdys yra 8 mln. eurų investicijos Antakalnyje archyvų saugyklai statyti. Kodėl tokia saugykla negali atsirasti Šalčininkuose, Širvintose, Švenčionyse ar bet kuriame kitame Lietuvos mieste? Kodėl saugykla turi veikti būtinai Antakalnyje, kur yra vienos didžiausių Lietuvos nekilnojamojo turto kainos ir žemė labai patraukli investuotojams?

Nesvarbu ministro, mero ar bet kurio politiko partinė priklausomybė, bet svarbu, ar jis turi viziją ir geba jos siekti. Nuo to priklauso Lietuvos sėkmė. Džiaugiamės visa Lietuva, kad kažkada buvo pasistengta dėl investicijų pritraukimo, gal pagaliau atsiras sumanus politikas, kuris pasieks proveržį ir darbo politikoje ar sustabdys regionų žlugimą?

2018.08.21; 15:25

Pirmąjį vasaros savaitgalį per 8 tūkstančius jaunų žmonių susirinko į Strasbūre vykstantį „Europos jaunimo sambūrį 2018“. Jaunimas čia dalinsis idėjomis, nuomonėmis, galės susitikti sprendimų priėmėjus ir būti išgirsti.

„Mes turime dirbti visi kartu, kad sukurtume naują Europos Sąjungą“, – sakydamas renginio atidarymo kalbą pabrėžė Europos Parlamento pirmininkas Antonio Tajanis. Pasak A. Tajanio, jauno žmogaus idėjos Europos ateičiai yra itin svarbios. Artėjant Europos Parlamento rinkimams, Europai reikia naujų, šviežių minčių labiau nei bet kada ankščiau. Turi būti sprendžiami ekonominiai, migracijos ir klimato kaitos iššūkiai, nuo ES piliečių priklauso, kaip migracija pakeis Europą, kokios yra saugios ir švarios planetos perspektyvos.

Pasak Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) pranešimo, diskusijų centre vis dar išlieka kova su jaunimo nedarbu. 

„Mes turime per didelį jaunimo nedarbą, ir neužtenka pasakyti, kad tai yra problema. Reikia peržiūrėti ES biudžetą, atrasti sprendimus tokioms problemoms kaip nedarbingumas ir migracija. Mes negalime prieš tai užsimerkti“, – teigia Europos Parlamento pirmininkas.

Pasak LiJOT prezidento Antano Mikalausko, politinėse diskusijose vyrauja per didelis temų išskaidymas. 

„Nors ES jaunimo nedarbas vis dar yra viena iš pagrindinių problemų jaunimo srityje, Lietuvoje situacija kiek kitokia. Pagal pateikiamus Lietuvos darbo biržos duomenis ir bendrą kontekstą Europoje, Lietuvoje jaunimo nedarbo rodikliai kasmet yra linkę mažėti. Daugelis priežasčių veja viena kitą, pavyzdžiui, prieš keletą metų sutelkus visą dėmesį į nedirbančius, nesimokančius ir mokymuose nedalyvaujančius jaunus žmones, neįtarėme, kad nuošalyje liks visos kitos jaunų žmonių grupės, kurių gyvenimo būdas šiandien kuria naujus iššūkius valstybei: mažą gimstamumą, didelę emigraciją ar nykstančias veiklas regionuose. Viena esminių problemų yra fragmentiškumas – per didelis sričių išskaidymas bei žiūrėjimas tik iš savo darbo lauko perspektyvos. Tad nei Lietuva, nei ES neturėtų susitelkti tik į vienos jaunimo grupės problemų sprendimą“, – sakė A. Mikalauskas.

Nuošalyje neliko ir taikos tema. A. Tajanis paminėjo, kad „būti laisviems, tai geriausia, ką mes turime, didžiausia mūsų vertybė“. Viena didžiausių bet kokios valdžios atsakomybių yra piliečių saugumas. Nors Europos Parlamento pirmininkas atkreipia dėmesį, kad europiečių vertybės buvo išjudintos per teroristinius išpuolius, tokios situacijos taip pat turėtų burti piliečius arčiau vienas kito. 

Europos jaunimo sambūris – tai puiki platforma įtraukti jaunus žmones, nes čia jie gali būti išgirsti. Europos Parlamento politikai, sprendimų priėmėjai ir įvairių sričių specialistai dalyvauja veiklose, klausosi jaunimo idėjų, diskutuoja ir moderuoja veiklas patys, kuriose taip pat dalyvauja jauni žmonės iš Lietuvos. Vykstančių idėjų dirbtuvių metu tikimasi sulaukti konkrečių jaunų žmonių pasiūlymų, kaip pakeisti esamą situaciją ir išspręsti problemas. Suformuotus pasiūlymus, pasak pranešimo, ketinama įtraukti į Europos Parlamento darbotvarkę, kaip turėtų keistis ES vykdoma politika.

Informacijos šaltinis -ELTA

2018-06-03

Dauguma Rytų Europos šalių gali pasigirti gausiomis išeivių bendruomenėmis užsienyje, bet Albanija šioje srityje išskirtinė valstybė. Emigracija iš šalies prasidėjo dar XV amžiuje ir neslūgsta iki šiol, tačiau per pasaulį nusiritus finansų krizei 2009 m., šalį užplūdo nematytas reiškinys – grįžtantys išeiviai.

Emigracijos istorija           

Erelių šalyje arba Škiperijoje, kaip Albaniją vadina vietos gyventojai, daug amžių buvo neramu. Nuolatiniai karai ir nepritekliai skatino albanus emigruoti į saugesnius ir turtingesnius kraštus. 

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

1506 m. po krikščionių sukilimo pralaimėjimo Osmanų imperijai ir nacionalinio herojaus Skanderbego mirties, iš šalies pasitraukė kas ketvirtas gyventojas. XIX amžiuje jau vietos musulmonai ieškodami geresnio gyvenimo traukė į Stambulą, Rytų Turkiją ir Egiptą. Net dabar Turkijoje albanų kilmės gyventojų priskaičiuojama keli milijonai. XX amžiuje prasidėjo emigracija į tolimesnius kraštus JAV, Argentiną, Australiją.

Albanija visais laikais buvo labai neturtingas kraštas ir iki šiol yra pati skurdžiausia Europos šalis. Pasaulio Banko duomenimis, valstybės BVP sudaro vos trečdalį ES vidutinio lygio, apie 18 proc. gyventojų skursta, o du trečdaliai verčiasi sunkiai. 1990 m. atsikračiusi labai nuožmaus komunistinio režimo, Albanija nesugebėjo užtikrinti tvarios pažangos ir iš esmės pagerinti ekonominės situacijos. Taigi vos žlugus komunizmui, iš šalies vėl plūstelėjo emigrantai.

Skaičiuojama, kad Graikijoje iki krizės 2009 m. gyveno apie 600 tūkst. albanų, Italijoje dar 500 tūkst. Tai tik skaičiai apie Albanijos piliečius. Vyriausybės Tiranoje duomenimis viso Škiperijos piliečių yra 4,4 mln. ir tik 2,7 mln. gyvena gimtinėje. Jeigu norėtume suskaičiuoti visus albanų kilmės žmones, tai jų susidarytų keletą kartų daugiau. Patys albanai iš Albanijos nenori būti tapatinami su albanais, kurie gyvena aplinkinėse šalyse Kosove, Juodkalnijoje ir Makedonijoje. Ypač apie kosovarus dažnai atsiliepiama labai nepalankiai.

Šalis priklausoma nuo Graikijos ir Italijos

Gausios albanų išeivių bendruomenės susikūrė Vokietijoje, Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje, Austrijoje, bet pagrindinės emigracijos kryptys buvo dvi: į kaimyninę Graikiją ir istoriniais ryšiais susijusią Italiją. Italijoje albanų bendruomenė gyvena jau nuo Skanderbego laikų ir jau tapusi vietos kultūros dalimi.

Kadangi Erelių šalis labai neturtinga, bet turi didelę išeivių bendruomenę, tai vienas svarbiausių ekonomikos ramsčių yra perlaidos iš užsienio. 2007 m. pervedimai buvo beveik pasiekę rekordinę 1 mlrd. eurų sumą, tai 10 proc. visos valstybės BVP, o absoliuti dauguma iš Graikijos ir Italijos. Abi šalis donores ištikus ekonominei krizei, pinigų į Albaniją srautai sumažėjo beveik perpus, o tai smarkiai sumažino vietos vartojimą ir dar labiau pagilino ir taip jau dideles ekonomines problemas.

Recesija Graikijoje ir Italijoje neigiamai veikia ir kitus ūkinius ryšius su Albanija. Sumažėjo investicijų, turistų, pramonės užsakymų, sudrebėjo nuo Atėnų priklausomas bankinis sektorius. Trečdaliu sumažėjo tarptautinė prekyba. Išaugus nedarbui, ypač Graikijoje, vieni pirmųjų šią bėdą pajuto imigrantai, kurie pradėjo grįžti atgal į gimtinę.

Reemigrantai nelaukiami

Nedarbas Italijoje ir Graikijoje jau keletą metų laikosi rekordinėse aukštumose visoje Europoje ir perkopia 20 proc., jaunimo nedarbas dar aukštesnis ir siekia 40 proc. Tokius socialinius procesus pirmiausia pajuto darbininkai iš Albanijos. Vieni didžiausių darbuotojų atleidimų buvo statybos sektoriuje, kur kaip tik dirba dauguma imigrantų. Graikija ėmėsi naikinti leidimus albanams gyventi šalyje, savo politiką sugriežtino ir Italija, todėl albanams neliko nieko kito, kaip grįžti į gimtinę. Kai kurie joje nėra buvę 20 metų, užsienyje gimę vaikai net nebekalba savo istorinės Tėvynės kalba. Tai tapo dideliu iššūkiu Tiranai.

2008–2014 m. į Albaniją grįžo apie 180 tūkst. reemigrantų. Politikai drąsinasi kalbėdami apie atsiveriančias galimybes panaudoti grįžusiųjų žinias ir patirtį, bet iš tiesų gimtinė neturi ką jiems pasiūlyti. Problemos kaimyninėse šalyse smarkiai atsiliepė ir Škiperijoje, todėl Vyriausybės galimybės padėti integruotis grįžtantiems labai ribotos. Sumažėjus perlaidoms iš užsienio, padaugėjo blogų paskolų bankuose ir smarkiai smuko vietos nekilnojamojo turto rinka, kuri buvo ekonomikos variklis paskutinius keletą metų. Nedarbas viršijo 13 proc., o darbo užmokestis 10 kartų mažesnis nei ES. Patys grįžusieji skundžiasi susiduriantys ir su vietinių priešiškumu.

Elda Uzhuri, dviejų paauglių berniukų mama, grįžusi iš užsienio, pasakoja, kad Graikijoje vaikai buvo laikomi albanais, o dabar vietiniai juos laiko graikais užsieniečiais.

Išeitis – vėl emigracija

Grįžusieji iš užsienio sunkiai pritampa istorinėje Tėvynėje ir vėl ieško kelių, kaip išvykti. Nauja kryptis buvo tapusi Vokietija. 2015 m. beveik 55 tūkst. naujų imigrantų iš Albanijos siekė leidimo likti gyventi, tačiau Vokietijos vyriausybė, susidurianti su didele imigrantų banga iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos, paskelbė Albaniją saugia šalimi ir griežtai atsisako priimti albanus. Imigracijos tarnyboms buvo duoti nurodymai ne tik nesuteikti naujų leidimų gyventi, bet ir išsiųsti jau seniau gyvenančius.

Sunku tikėtis, kad dauguma reemigrantų liks Albanijoje ilgam. Sunki valstybės ekonominė padėtis, prasta infrastruktūra ir miglotos ateities perspektyvos neskatina sieti savo ateities su Erelių šalimi. Tai patvirtina tyrimo duomenys, kad tik 8 proc. iš grįžusiųjų investuoja Albanijoje, likę 92 proc. to daryti neketina.

2013 m. po ekonomikos sukrėtimų buvo išrinkta nauja Vyriausybė Tiranoje, kuri supranta katastrofišką „protų nutekėjimo“ problemą, bet naujai pradėtos reformos greitų rezultatų nežada, o gyventojai permainų nori tuoj pat.

Albanijos ekonomika ir socialinis gyvenimas 25 m. sukosi apie gausias išeivių bendruomenes. Dabar nusistovėję ūkiniai ryšiai trūkinėja ir nepanašu, kad situacija grįš į anksčiau buvusią. Kaimyninės šalys Pietų Europoje turi didelių ekonominių problemų, kurių suvaldymui gali prireikti dešimtmečio, o Šiaurės Europą pasiekiantys gausūs pabėgėlių srautai iš Artimųjų Rytų ir Afrikos iš esmės pakeitė požiūrį į imigrantus iš Pietų Europos.

Tiranai pats metas pergalvoti savo šalies strategiją. Jeigu pavyktų pasinaudoti grįžusiųjų patirtimi, tai galėtų smarkiai pakeisti šalies ateitį.

2017.04.26; 06:30

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Vokietijos Kanclerės Angelos Merkel kvietimu Berlyne dalyvavo neformalioje darbo vakarienėje, kurios tikslas aptarti pasirengimą artėjančiam Bratislavos viršūnių susitikimui dėl ES-27 ateities. 

Neformali vakarienė Berlyne: Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Angela Merkel aptarė Europos Sąjungai iškilusius rūpesčius.
Neformali darbo vakarienė Berlyne: Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Angela Merkel aptarė Europos Sąjungai iškilusius rūpesčius.

Susitikimo, į kurį taip pat atvyko Latvijos, Portugalijos, Maltos premjerai ir Kipro vadovas, tikslas – surasti Europos Sąjungą vienijančias, o ne skaldančias sritis.

Lietuvos vadovė pabrėžė, jog šiandien Europai vienybė reikalinga kaip niekada anksčiau. ES krečia tapatybės ir pasitikėjimo krizė.

Nesulaukę greitų ir veiksmingų sprendimų dėl Europą krečiančių migracijos ir nedarbo problemų, vos ne kasdien gyvenant terorizmo baimėje, žmonės vis mažiau pasitiki Europos Sąjunga.

Pasak Prezidentės, tai gali dar labiau Europoje sustiprinti populistines, euroskeptiškas ir radikalias jėgas, kurios norėtų, jog ir kitos ES valstybės narės pasektų Jungtinės Karalystės pavyzdžiu.

Šalies vadovės teigimu, Lietuva griežtai pasisako prieš bet kokį atskirų blokų ES viduje kūrimą. Pasak Prezidentės, šiuo sudėtingu ES laikotarpiu būtina ieškoti būtent tų sričių, kurios vienija visas valstybes nares ir tinkamai atlieptų į Europos žmonių lūkesčius.

Taip pat būtina imtis visų priemonių ES piliečių saugumui užtikrinti, gerinti ES išorinės sienos apsaugą, stiprinti bendradarbiavimą keičiantis žvalgybine informacija, apjungti duomenų bazes, geriau kovoti su hibridinėmis, kibernetinėmis ir energetinio saugumo grėsmėmis.

Prezidentė taip pat pabrėžė, jog ekonominė gerovė – labai reikšmingas veiksnys užtikrinant stabilumą ir atkuriant žmonių pasitikėjimą ES. Todėl būtina veiksmingai kovoti su nedarbu, stiprinti vieningą ES rinką, skatinti skaitmeninę ekonomiką, mažinti skurdą.

Šalies vadovė atkreipė dėmesį ir į pasikartojančius išpuolius prieš kitų ES šalių piliečius Jungtinėje Karalystėje ir paragino bendromis jėgomis siekti, kad būtų imtąsi visų reikalingų veiksmų jiems sustabdyti.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

LR Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotraukos.

2016.09.12; 04:28

Naujausia „Eurostat“ pateikta apžvalga parodė tikrąją Baltijos valstybių vadovų garsių pareiškimų vertę apie išskirtinę šių postsovietinių valstybių ekonominę sėkmę per pastaruosius 20 metų ir ypač prisijungus prie ES. Estija pagal perkamąją galią liko trečia nuo galo iš 27 ES priklausančių valstybių. Ne toli nuo Estijos atitrūko ir Latvija su Lietuva.

Remiantis „Eurostat“ ataskaita matyti, kad žmonių perkamoji galia Estijoje yra tik šiek tiek didesnė nei pusė ES vidurkio – 56 proc. Latvijoje padėtis šiek tiek geresnė – 61 proc., o Lietuvoje – 74 proc. vidutinės perkamosios ES galios.

Tai reiškia, kad Baltijos valstybių gyventojai po dešimties ,,laimingų“ metų ES, vis dar nevartoja tiek, kiek vidutinis europietis. Vartojimo galimybės daugiausia priklauso nuo kainų diapazono, o jis yra artimas ES vidurkiui: Latvijoje ir Estijoje kainų lygio indeksas yra 87 proc., Lietuvoje – 77 proc.

Continue reading „„Eurostat“ neleidžia džiūgauti: „Baltijos tigrai“ – Europos Sąjungos gale“

doleriai

Ge­gu­žės vi­du­ry­je bu­vo pra­neš­ta, kad Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja (EK) prog­no­za­vo, jog Lie­tu­vos eko­no­mi­ka ky­la vos ne spar­čiau­siai vi­so­je Eu­ro­pos Są­jun­go­je (ES), iš­sky­rus Len­ki­ją. EK prog­no­zuo­ja, kad Eu­ro­pos Są­jun­go­je šie­met spar­čiau­siai eko­no­mi­ka kils Len­ki­jo­je, o di­džiau­sias smu­ki­mas lau­kia Grai­ki­jos. Vi­soms 27 ES ša­lims EK prog­no­zuo­ja nu­li­nį au­gi­mą šiais me­tais, o 2013-ai­siais – 1,3 proc. EK skai­čia­vi­mai esą ro­do, kad šiais me­tais Lie­tu­vos ūkio au­gi­mas pa­sieks 2,4 proc., o ki­tą­met, jei Vy­riau­sy­bės po­li­ti­ka ne­si­keis, BVP iš­augs 1 proc.

Pa­gal da­bar­ti­nius skai­čia­vi­mus, ki­tais me­tais ge­riau­sių eko­no­mi­kos re­zul­ta­tų ES pa­sieks trys Bal­ti­jos ša­lys – spar­čiau­siai augs Es­ti­jos, lė­čiau Lat­vi­jos ir Lie­tu­vos ūkiai. Ta­čiau ne­dar­bas 2013-ai­siais, nors ir ly­gi­nant su šie­met Lie­tu­vo­je su­ma­žė­sian­čiu 1 pro­cen­ti­niu punk­tu, vis dar iš­liks di­des­nis nei ES vi­dur­kis. In­flia­ci­ja Lie­tu­vo­je, ly­gi­nant su da­bar­ti­niu ro­dik­liu, ir šie­met, ir ki­tą­met tu­rė­tų su­ma­žė­ti.

Continue reading „Ekonomikos augimo tempai nėra šalies išsivystimo rodiklis“

Lina_jurkonyte

Kasdien mus lydi žodis “politika”. Dažniausiai jis mums asocijuojasi su LR Seime ar Vyriausybėje dirbančiais tautos išrinktais atstovais. Tačiau retas iš mūsų susimąstome, kad politika apima ne tik tas sritis, kurios aktualios suaugusiems.

Politika yra kur kas platesnis reiškinys, kuris itin glaudžiai susijęs ir su jaunimu – šalies ateitimi. Lietuvos jaunimo politika yra pripažinta Lietuvos politikos dalimi tik nuo 1996 metų, kuomet Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino Jaunimo politikos koncepciją, kurioje buvo apibrėžtos valstybinės institucijos, atsakingos už jaunimo politikos principų, tikslų ir uždavinių įgyvendinimą.

Apie jaunimo politiką iš tiesų yra labai mažai kalbama, ypač mažuosiuose Lietuvos miesteliuose. Dažnas jaunuolis net nežino, jog jo mieste savivaldybės lygmeniu veikia jaunimo reikalų taryba, kuri sudaroma lygiateisiais pagrindais spręsti jaunimui aktualius klausimus.

Continue reading „Aktyvus dalyvavimas politikoje atveria jauniems žmonėms ne tik plačias galimybes, bet ir stiprina jo balsą“

matulevicius_algimantas_foto

Tautos Ateities Forumas einas pas savus. Eina pas tuos, kurie jį galutinai įkurs. Eina pas Lietuvos Žmones, kurie nebenori taip gyventi, kaip jiems liepia šios šalies „galingieji”. Mes nenorime leisti, kad neaiškių orentacijų veikėjai, norėdami patenkinti savo iškrypėliškus siekius, naudotųsi mūsų mažaisiais šalies gyventojais, kurie, vargšeliai, dar tokie maži, kad niekaip negali apsiginti. Jau užteks kentėti, kai valdžios dėdės ir tetos vis mums aiškina, kad turime suprasti, jog nei darbo, nei algų nėra, nes tai ne jų reikalas, kad kažkas apsivogė ir sukėlė šią nusikalstamą krizę.

Continue reading „Laikas pasakyti – gana, kantrybė baigėsi“