Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Diskusija apie Justino Marcinkevičių nustebino ir net paskatino peržiūrėti šaltinio ištakas – LRT laidą „Ringas“ (išvakarėse pasirodęs straipsnis/ nuomonė „Šiaurės Atėnuose“, – nebuvo poleminis). Pasirodo, atsakymas, kodėl tokia diskusija staiga įsisiūbavo, – ten yra.

Pagal sporto taisykles sukonstruota laida, kai du priešininkai pagal griežtai nustatytas taisykles mušasi, kol vienas krenta arba teisėjų valia skelbiamas laimėtoju, – dažnas mūsų žiniasklaidos laidų konstravimo modelis. Viskas būtų gal ir gerai, tačiau, – kaip ir varžybose, – pikčiausia būna, kai rezultatą lemia ne sportininkų meistriškumas, o teisėjų šališkumas. Laidos „Ringas“ vedėjai (teisėjai), gana subtiliai ir gal net nesąmoningai buvo šališki, palaikė poetą menkinančiųjų pusę. Kita pusė visiškai pagrįstai pasijuto paniekinta, tad ar reikia stebėtis, kad aistros sukilo, tad jie nieko nelaukdami pakėlė savo rėmėjų rezervą ir griebėsi artilerijos. Žinoma, konflikto ištakas dalis jų (iš abiejų stovyklų) pamiršo, dar dalis – iš viso jų nežinojo.

Citata. Justinas Marcinkevičius

Du dalykai čia įdomūs. Pirmas. Žiniasklaidos vaidmuo. Komercinių žiniasklaidos kanalų žurnalisto veiklos kokybės kriterijus, – jų tekstų/laidų peržiūrų kiekis ir laikas. Tad iš kiekvienų „varžybų“ stengiamasi išspausti maksimum, jei „varžovai“ nenori muštis, „teisėjai“ juos kiršina, priima šališkus sprendimus (visai nesvarbu kuriai pusei naudingus), tiražuoja „varžybų“ epizodus ir pan. Jei straipsnio/ laidos tema sukelia dar ir diskusiją visuomenėje – tai tampa žurnalistinio darbo pasiekimo viršūne. Žiniasklaidos kanalo reitingai auga, pinigėliai byra, visi laimingi. Dažnokai – tai nesuderinama su žurnalistine etika ir žmogaus sąžine, tačiau komercinei žiniasklaidai reikšmingas, ar net reikšmingesnis ir kitas kriterijus – nauda. Logiška, – neturės reitingų, neturės ir pinigų, nebus ir kanalo, nebus ir darbo vietų, kils socialinė įtampa, naujos naštos valstybei ir t.t. Vis dėlto, „Ringas“ ne komercinio žiniasklaidos kanalo, o visų mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomo LRT. Žurnalistai migruoja iš kanalų į kanalus, iš daug komercinių į 1-ą valstybinį, ir atvirkščiai. Nenuostabu, kad komercinės vertybės ir jais grįsti santykiai žiniasklaidoje uždominuoja. Tačiau. Yra sąžinės kriterijus, kuris kiekvienam žmogui, taip pat ir žurnalistui – nesvetimas. Netaps po šios laidos (kaip ir straipsnio „antikos“ laikraštyje) žurnalistinė sąžinė ramesnė. O batalijų reziumė, – formalus. LRT vadovų atsakomybė – kokios, kodėl dabar (ar kitu laiku), kokiais kriterijais remiantis sukeliamos konstruktyvios ir destruktyvios aistros visuomenėje. Nelengva ir vadovų užduotis. Tačiau, o kam dabar lengva?:)

Antras dalykas. Be abejo, J. Marcinkevičiaus kūrybos vertė. Tačiau jau tiek apie tai prikalbėta ir prirašyta, kad nieko naujo nepridurčiau. Nebent patarčiau, auginant valstybinio kanalo reitingus (sic!), laidą perklausyti ir visgi prisiminti diskusijos pirminį objektą.

Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

Taip. Asmeniškai, liūdna, jog išaugusi jaunoji karta nebeturi supratimo ir net nebesistengia suvokti, kaip tie prisitaikėliai, sovietiniai/ tarybiniai žmonės, 1–2 mln., tarp jų netgi „mankurtai“ (mokytojai, darbininkai, žemdirbiai, poetai, muzikologai, žurnalistai ir ect.) – iškovojo Lietuvos Nepriklausomybę. Kokią reikšmę jų kovoje turėjo Mindaugo, Katedros, Mažvydo simboliai, pasididžiavimas istorija ir valstybės tradicija, tautos dvasios pojūtis, susitelkimas į lietuvių kalbos vertę. Dalykai, kurie buvo (ne savaime, o tokiais tapo) bendri visiems, nes visi juos žinojo/atpažino dėka tų, kurie turėjo klausytų/ skaitytojų auditorijas, dažnai, – savo sąžinės sąskaita. Kaip sukrėtė visus, – nežinomų, bet daugelio labai gerai nujaučiamų – naujų balsų (tremtinių, disidentų, senųjų emigrantų) įsiveržimas į viešus eterius. Klausimas, kiek tūkstančių ar milijonų sąžinės apyskaitų tada tyliai įvyko… J. Marcinkevičius, beje, sąžinės apyskaitą atliko gana viešai, be abejo, pagal savus kriterijus ir kūrėjui būdinga metaforiška išraiška. Ar gali stebinti, neiškilaus (iškiliu tapo vėliau) tarybinio mokytojo suformuluotas „iškilaus tarybinio poeto“ portretas? Kur čia vieta/ priežastis aistroms ir tokiai audringai diskusijai?

Matyt, tai jau „trečias įdomumas“. Neturiu atsakymo, tačiau suprantu kontekstą. Kai visuomenėje kyla įtampa, nesaugumas susijęs su karo nuojautomis, – palanki terpė gaisrui, tereikia tik žiežirbos. Juolab, kad nepriklausomybę iškovojusių „prisitaikėlių ir mankurtų“ nuoskaudos dėl jų žmogiškojo orumo nuvertinimo, niekur per 3 dešimtmečius nedingo, kaupėsi, o mažėjo tik tiek, kiek tarybinė žmonių karta emigravo ir išmirė. J. Marcinkevičius labai tiksliai atliepė jų, dar išlikusiųjų balsą savo poetiniame testamente. Tad nenuostabu, kad vėl poetą prisiminus – jie atsiliepė.

Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

Kaip tų laikų adeptas, tarybinis moksleivis, kareivis, išsilaisvinimo meto studentas ir nepriklausomybės laiko gyventojas, praėjęs visą šią istorinę patirtį savo kojomis, galva ir širdimi, juodžiausios sąžinės apyskaitos išvengęs, matyt, tik todėl, kad kažkokios lemties dėka gimiau vėliau ir sutikau gyvenimo (buvo jų ir mokykloje) mokytojų, kurie daugiau žinojo, – šiandien priskiriu save labiau ne tarybinei, o permainų kartai. Tačiau diskusijos apie J. Marcinkevičių sukėlė pačiam sau netikėtą pasigerėjimo ir pasididžiavimo „tarybine karta“ jausmą. Ko gero todėl, kad ji – atsiliepė, netgi iš kapų, nes juose mūsų tėvai ir bendražygiai.

Moralas paprastas. Ar ideologinė, ar komercinė, ar naujoji „liberalios demokratijos“ (rašau kabutėse, nes savo priemonėmis ji pernelyg dažnai nei liberali, nei demokratinė), ar kokia tik nori priespauda ištiko, ištinka ir dar ištiks lietuvių tautą, kol atsiras tų, kurie dėl sąžinės, vertybinių įsitikinimų nenutyla – tol išliks ir Tėvynė, net tada, kai priespaudos tampa kruvinos.

Tačiau patosas – ironiškas. „Istorija yra gyvenimo mokytoja“ tuščiose klasėse.

P.S. nuotraukoje, bičiulio apie kuriuos sakoma – „visam gyvenimui“ a.a. Raimio eilutės užrašytos klasės albume. Anuomet, populiari atminimui skirta forma. Kai nebuvo laikinų IT laikmenų, šios „laikmenos“, bent kol esame, išsisaugo:).

Aleksandras Valentas (publikuota iš autoriaus Facebook)

2023.07.29; 11:00

Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.

Stokholmas, birželio 6 d. (dpa-ELTA). Švedija antradienį mini 500-ąsias savo kaip nepriklausomos valstybės metines, o ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas pasidžiaugė, kad jo šalis iš vienos skurdžiausių Europoje tapo klestinčia gerovės valstybe ir stipria demokratija.
 
U. Kristerssonas Švedijos nacionalinės dienos proga sakytoje kalboje šalies raidą pavadino „fantastiška kelione“ ir teigė, kad Švedija yra viena stipriausių demokratinių valstybių pasaulyje. „Mes turime labai daug už ką būti dėkingi“, – sakė jis.
 
Tačiau konservatyvių pažiūrų vyriausybės vadovas pabrėžė, kad jo šalis, kurioje gyvena 11 mln. žmonių, turi problemų dėl nusikalstamumo ir integracijos. Vos per 12 metų Švedijos pilietybę įgijo beveik 700 tūkst. žmonių. Daugelis jų dirba, išlaiko save ir prisideda prie visuomenės gyvenimo, tačiau yra ir daug atskirties. Tai kelia įtampą, kalbėjo jis.
 
77 metų karalius Karlas XVI Gustavas ir 79 metų karalienė Silvija, gimusi Vokietijos Heidelbergo mieste, kiek anksčiau jubiliejų paminėjo iškilmėse, surengtose į vakarus nuo Stokholmo esančiame Strengneso mieste.
 
Pačioje Švedijos sostinėje 45 metų sosto įpėdinė princesė Victoria ir jos vyras 49 metų princas Danielis kartu su savo vaikais 11 metų princese Estele ir 7 metų princu Oskaru ryte atvėrė karališkųjų rūmų duris susidomėjusiems lankytojams.
 
Atvirų rūmų diena yra Švedijos nacionalinės šventės tradicija. Vakare karališkoji šeima planuoja dalyvauti tradicinėse iškilmėse Stokholmo Skanseno muziejuje po atviru dangumi.
 
1523 metų birželio 6 dieną Rogeborgeno pilyje Strengneso mieste Švedijos karaliumi buvo išrinktas Gustavas Vaza, dar žinomas kaip Gustavas I. Tą dieną prasidėjo nauja Švedijos era, kai ji paliko Kalmaro uniją su Danija bei Norvegija ir tapo nepriklausoma nacionaline valstybe. Tačiau istorikai pabrėžia, kad pati Švedija yra daug senesnė nei 500 metų.
 
Živilė Aleškaitienė (DPA)
 
2023.06.07; 00:30

Dokumentinio filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją” spaudos konferencija. Dainiaus Labučio (ELTA) foto

Penktadienį žiniasklaidai pristatytas ukrainiečių režisieriaus Sergejaus Loznicos filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“. Kaip po filmo premjeros žurnalistams sakė režisierius, 4 valandų trukmės filmas apie sudėtingą Lietuvos išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos procesą, galėjo trukti net pusšeštos valandos.
 
„Iš pradžių mes sukūrėme penkių su puse valandos filmą“, – žurnalistams teigė režisierius, pridurdamas, kad dar turi ketinimų grįžti prie iškirptos medžiagos.
 
Tarptautinėje bendruomenėje jau pastebėto ir pripažinimo susilaukti spėjusio S. Loznicos filmo siužetas sukasi apie Sovietų Sąjungos žlugimą, kuriame svarbiausią vaidmenį atliko lietuvių tauta. Vienam iš nepriklausomybės judėjimo pradininkų – profesoriui Vytautui Landsbergiui – filme tenka pagrindinio įvykių pasakotojo vaidmuo.
 
Kaip surengtoje spaudos konferencijoje pažymėjo pats V. Landsbergis, vien dėl šio fakto filmas nėra apie jį.
 
„Nei filmo pavadinimas, nei tas faktas, kad yra pasitelktas vienas liudininkas ir pasakotojas… Tai nėra filmas apie Landsbergį, kaip kai kas bando interpretuoti. Tai filmas apie Lietuvą ir apskritai apie žmones, apie tai, kokie gali būti žmonės“, – teigė profesorius, pažymėdamas, kad būtent dėl pastarojo momento filmas yra labai svarbus pasauliui.
 
„Pasaulis dabar yra tokioje beprotiškoje situacijoje. Todėl jeigu kuo daugiau šį filmą pamatys, pamatys, kad yra kitokio pasaulio galimybė. Tam gal ir pagelbės šis filmas“, – sakė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas.
 
Su tam tikru nostalgijos akcentu profesorius pažymėjo, kad filme parodyta tokia Lietuva, kokią dabar sunku net įsivaizduoti. 
 
„Pagrindinis klausimas, o tai kur ta Lietuva šiandien? Ar ji buvo išvis? Nes tai yra nepaprasta Lietuva, kuri buvo tais metais. Bet tai kartu reiškia, kad žmonės gali būti kitokie. Tai gal ir pasaulis gali būti kitoks? Gal dar ne viskas eina velniop?“, – svarstė profesorius.
 
Filme atskleidė tikrąjį M. Gorbačiovo veidą
 
Ukrainiečių kino režisieriaus filme nemažai dėmesio skiriama paskutiniam Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui. V. Landsbergis sutiko, kad filmas gali padėti sugriauti paplitusius mitus, apie tariamą šios politinės asmenybės kilnumą.
Sausio 13-osios barikadų fragmentas. Slaptai.lt nuotr.
 
„Šis filmas, kaip daug kam atrodo, neatitinka mitologijos, jis griauna mitologiją. Bet jei filmas kalba apie tiesą, tai yra pozityvioji jo funkcija. Jis kalba apie tikrą istoriją, apie tikrus įvykius ir apie tikrus žmones ir apie tikrą Gorbačiovą“, – teigė V. Landsbergis.
 
„Pateko žmogus į istorijos mėsmalę ir, kaip mes matome iš įvykių, kurį laiką tas vaidmuo jam sekėsi, kam jis buvo parinktas – ištraukti iš balos bankrutuojančią Sovietų Sąjungą su Vakarų pagalba. Įtikinti Vakarų turtuolius, kad Sovietų Sąjunga gali būti kitokia ir į ją verta investuoti. Tai buvo iliuzija ir dabar matome, kad daug iliuzijų reikėjo išmesti į tą duobę“, – tęsė V. Landsbergis.
 
„Partinė kagėbinė vadovybė norėjo sužaisti žaidimą ir panaudojo simpatišką, greitos orientacijos Gorbačiovą, kaip jiems tada atrodė. Šis filmas rodo šiek tiek kitaip, rodo tiesiog iš arti, apnuogintai. Nuo kameros niekas negali pasislėpti“, – teigė V. Landsbergis.
 
Reikia bijoti ne sovietų tankų, bet Prunskienės
 
Filme apie lietuvių išsivadavimą dėmesio skiriama ne vienam tuo metu veikusiam politikui. Kaip spaudos konferencijoje teigė režisierius, žvelgiant iš ilgesnio laiko perspektyvos galima visiškai kitaip vertinti jau vykusią situaciją ir atskirus joje dalyvavusius politikus.
Sausio 13-osios barikados. Vytauto Visocko nuotr.
 
Viena tokių asmenybių – pirmoji po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Ministrė Pirmininkė Kazimira Danutė Prunskienė. S. Loznica pakomentavo filmo fragmentą, kai Antanas Terleckas pažymi, kad „reikia bijoti ne sovietų tankų, bet Prunskienės“.
 
„Tuo metu, kai Terleckas tuos žodžius pasakė, į jį žiūrėta kaip į keistuolį, marginalą, o iš tiesų tai žmogus, kuris turi gebėjimą pasakyti tiesą. Ir dabar tie dalykai matosi“, – komentavo S. Loznica. 
 
Kita vertus, režisierius atkreipė dėmesį ir į tai, kaip ekranizuotame Lietuvos išsilaisvinimo procese, bent jau jo pradžioje, koegzistavo ryškiai skirtingos nuomonės.
 
„Pirmajame Sąjūdžio suvažiavime kai kalba Landsbergis (Vytautas Landsbergis-Žemkalnis), po to kalba Brazauskas, Terleckas… tai yra visiškai skirtingi pasisakymai, bet visiems vienodai ploja. Aš tai (filme – ELTA) išryškinu, ir tai yra konfliktas, bet tuo metu to konflikto ten esantys tarsi ir nematė“, – teigė S. Loznica.
 
Jo pastebėjimą pratęsė V. Landsbergis. Pasak profesoriaus, prisiminus tuometinius įvykius, tenka konstatuoti, kad nebuvo paprasta išlaikyti bendrą išsilaisvinimo kryptį.
Sausio 13-osios barikados. Vilnius. Vytauto Visocko nuotr.
 
„Vienu metu vyksta visiškai vienas kitam prieštaraujančių požiūrių koegzistencija, bet jie telpa į bendrą paveikslą, ir tas paveikslas labai turtingas, viską apimantis (…). Tai man nebuvo taip paprasta. Man reikėjo kažkaip išlaikyti liniją, kad Sąjūdis nesubyrėtų, kad suvažiavimas nesubyrėtų, kad būtų galima eiti toliau, kviečiant bendradarbiauti“, – teigė V. Landsbergis. 
 
„Man ten teko suktis viduryje viso virdulio ir rasti išeitį, kad nesugriūtų ir nebūtų prarasta pagrindinė idėja ir pagrindinis tikslas“, – apibendrino profesorius.
 
Benas Brunalas (ELTA)
 
2022.01.08; 04:20

Kinijos karys. Youtube.com

Pekinas, gruodžio 30 d. (ELTA). Kinija dar kartą įspėjo Taivaną dėl drastiškų padarinių, jei šis imsis tolesnių žingsnių oficialios nepriklausomybės link, praneša agentūra „Reuters“.
 
„Jei nepriklausomybės siekiančios separatistinės jėgos Taivane naudos jėgą ar net peržengs raudoną liniją, mes būsime priversti imtis drastiškų priemonių“, – trečiadienį spaudos konferencijoje sakė Ma Xiaoguangas, Taivano reikalų biuro atstovas. Kinija, anot jo, toliau darys viską, kas yra jos galioje, kad taikiai susijungtų su Taivanu, tačiau imsis veiksmų, jei Taivano nepriklausomybės siekis taps nevaldomas.
 
Taivano žemyninės dalies reikalų taryba po šio pareiškimo paragino vyriausybę Pekine „rimtai persvarstyti savo poziciją dėl Taivano ir teisingai įvertinti situaciją“.
 
Kinija demokratiškai valdomą Taivaną laiko savo teritorija ir per pastaruosius dvejus metus padidino karinį ir diplomatinį spaudimą, siekdama įtvirtinti savo suvereniteto teises.
 
Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2021.12.31; 05:11

Prezidentas Gitanas Nausėda vaizdo skambučiu pasveikino Moldovos prezidentę Maią Sandu ir visus šalies žmones 30-ųjų Nepriklausomybės metinių proga. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda savo ir Lietuvos žmonių vardu pasveikino Moldovos Respublikos prezidentę Maią Sandu ir visus šalies žmones 30-ųjų Nepriklausomybės metinių proga.
 
„Prieš trisdešimt metų Moldovos Respublikos Nepriklausomybės deklaracija Jūsų tautai atvėrė naujus kelius. Šis pasirinkimas stipriai aidi ir šiandien, kai Moldovos žmonės yra laisvi balsuoti už demokratinę ir nepriklausomą ateitį“, – vaizdo sveikinime sakė prezidentas.
 
Pasak šalies vadovo, lietuvių širdyse Moldovai ir jos žmonėms yra skirta ypatinga vieta. Moldova buvo pirmoji pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę. Nepriklausomybės dienos proga prezidentas palinkėjo Moldovos žmonėms sėkmės, taikos ir klestėjimo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.27; 09:00

Estijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

„Estijos nepriklausomybės atkūrimas ir vėlesni įspūdingi pasiekimai liudija apie atkaklumą, nepaisant didžiulių sunkumų, kovoje už laisvę ir šiandien įkvepia daugelį šalių visame pasaulyje.
 
Būdamos itin artimos draugės ir sąjungininkės, šiandien abi mūsų šalys glaudžiai bendradarbiauja stiprindamos ES ir NATO bei dalijasi atsakomybe už regioninį saugumą ir vieningą bei laisvą Europą.
 
Pastarieji iššūkiai, kuriuos turėjome patirti, tik parodė mūsų tvirtą valią ir gebėjimą spręsti sudėtingas problemas, mums išliekant ištikimiems bendriems laisvės ir demokratijos idealams. Tvirtai tikiu, kad stipri partnerystė, pagrįsta abipusėmis vertybėmis ir kasdien stiprinamu supratimu, ir toliau bus tvirtas mūsų bendradarbiavimo pagrindas“, – sakoma premjerės sveikinime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.20; 08:31

Tegyvuoja Ukraina. Ukrainos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda rugpjūčio 22–24 dienomis vyks vizito į Ukrainą. Vizito metu šalies vadovas dalyvaus Krymo platformos inauguraciniame susitikime ir Ukrainos nepriklausomybės 30-mečio minėjime, sakoma Prezidentūros pranešime.
 
Krymo platforma yra diplomatinė Ukrainos iniciatyva, siekianti atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į neteisėtą, Rusijos 2014 metais įvykdytą Krymo aneksiją.
 
„Lietuva palaiko Ukrainos suverenumą ir teritorinį vientisumą. Nepripažinome ir nepripažinsime Krymo okupacijos. Nuoširdžiai palaikau prezidento (Volodymyro) Zelenskio pastangas atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į neteisėtą Krymo aneksiją. Rusijos vykdoma agresyvi ekspansinė politika neturi būti toleruojama ir legitimizuojama“, – sakė prezidentas.
 
Vizito Ukrainoje metu šalies vadovas taip pat inauguruos Lietuvos skverą Kijeve ir dalyvaus LDK didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio paminklo atidengimo ceremonijoje Pečorų lauroje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.20; 06:00

Škotijoje reikalaujama nepriklausomybės. EPA-ELTA nuotr.

Škotijos nacionalinė partija (SNP), kuri pasisako už Škotijos nepriklausomybę, laimėjo regiono parlamento rinkimus, todėl tikimybė, kad bus surengtas antrasis referendumas dėl jos atsiskyrimo nuo Jungtinės Karalystės (JK), smarkiai didėja.
 
SNP iškovojo 64 vietas parlamente, šeštadienio vakarą paskelbė Rinkimų komisija Edinburge. Partijai pritrūko vos vienos vietos iki absoliučiai daugumai reikalingų 65 vietų parlamente.
 
Tačiau kadangi žalieji, kurie taip pat pasisako už Škotijos nepriklausomybę, iškovojo aštuonias vietas, nepriklausomybę palaikančios partijos turi akivaizdžią daugumą.
 
SNP vadovaujanti Nicola Sturgeon sakė, kad sieks surengti antrąjį referendumą dėl Škotijos nepriklausomybės nuo likusios JK, jei jos partija laimės daugumą parlamente ir kai tam bus tinkamas laikas.
Tūkstančiai žmonių Škotijoje dalyvavo demonstracijoje už nepriklausomybę. EPA-ELTA nuotr.
 
Šeštadienį politikė pasižadėjo didžiausią pirmenybę teikti kovai su koronaviruso pandemija, bet teigė, kad Škotijos žmonėms taip pat turėtų būti suteikta galimybė nuspręsti dėl šio konstitucinio klausimo.
 
SNP laimėjo ketvirtus rinkimus iš eilės. Partija iškovojo viena vieta daugiau nei 2016 metais. N. Sturgeon šiuos rezultatus pavadino istoriniais.
 
Vis dėlto situacija didina įtampą su Londonu, nes JK premjeras Borisas Johnsonas nepritaria antram referendumui.
 
Bendru teisiniu požiūriu, vyriausybė Londone turi pritarti referendumui dėl Škotijos atsiskyrimo nuo JK. Pirmasis referendumas vyko 2014 metais, tada 55 proc. žmonių pasisakė už tai, kad Škotija liktų JK dalimi, tačiau N. Sturgeon pabrėžia, kad „Brexitas“, kuriam škotai nepritarė, pakeitė situaciją.
 
Informacijos šaltinios – ELTA
 
2021.05.09; 16:12

Nicola Sturgeon. EPA – ELTA nuotr.

Škotijos pirmoji ministrė Nicola Sturgeon trečiadienį teigė reikalausianti surengti referendumą dėl nepriklausomybės, jei jos partija būtų perrinkta per ateinančius rinkimus.
 
„Dar vienas nepriklausomybės referendumas bus, jei Škotijos gyventojai balsuos už dar vieną nepriklausomybės referendumą“, – regioniniame parlamente teigė ji.
 
Po šią savaitę vykusio balsavimo dėl nepasitikėjimo N. Sturgeon vis dėlto nepasitikėjimas nebuvo pareikštas. Balsavimas surengtas po sunkaus laikotarpio, per kurį Škotijos pirmoji ministrė buvo spaudžiama dėl jos sprendimų, kai jos pirmtakui buvo pareikšti kaltinimai priekabiavimu.
 
Vis dėlto atlikus tyrimą paskelbtas nutarimas, kad N. Sturgeon nepažeidė ministrų statuto, taigi ji ves savąją „Škotijos nacionalinę partiją“ (SNP) į gegužės 6 d. vyksiančius Škotijos parlamento rinkimus.
 
Prognozuojama, kad SNP laimės daugumą parlamente, o valdžioje nuo 2014 m. esanti N. Sturgeon teigė, kad tai bus proga leisti klausimą spręsti rinkėjams ir sustiprinti partijos siekį surengti dar vieną referendumą dėl nepriklausomybės.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.25; 07:05

Škotija. EPA – ELTA nuotr.

Škotų nepriklausomybės siekis gresia žlugti. „YouGov“ apklausa, atlikta laikraščio „The Times“ užsakymu, rodo, kad šiuo metu už nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos pasisako 49 proc. gyventojų, o 51 proc. yra prieš. Lapkritį santykis dar buvo priešingas. Kelis mėnesius dauguma škotų pasisakė už atsiskyrimą nuo Jungtinės Karalystės.
 
Škotijos vyriausybės vadovė Nicola Sturgeon reikalauja antro referendumo dėl nepriklausomybės. 2014 metais dauguma gyventojų nepriklausomybės siekį atmetė. Tačiau tada Didžioji Britanija dar buvo ES narė.
 
N. Sturgeon dabar argumentuoja, kad britų išstojimas iš ES pakeitė sąlygas. „Brexito“ referendume 2016-aisiais Škotija aiškia balsų persvara pasisakė už pasilikimą ES.
 
Londonas atmeta naują referendumą. Škotijos regiono rinkimuose absoliuti dauguma prognozuojama Škotijos nacionalinei partijai (SNP).
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.11; 00:30

Latvijos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda savo ir visų Lietuvos žmonių vardu pasveikino Latvijos Respublikos prezidentą Egilą Levitą minint 102-ąsias Latvijos nepriklausomybės metines ir palinkėjo Latvijai ir jos žmonėms augti ir nuolat klestėti.
 
Pasak Lietuvos vadovo, šiandien Latvijos žmonės gali didžiuotis tvirta, klestinčia ir pažangia valstybe. Lietuva ir Latvija yra ne tik patikimos partnerės Europos Sąjungoje ir sąjungininkės NATO, tačiau ir artimiausios kaimynės, draugės, ištikimos bičiulės.
 
„Globalių iššūkių kontekste labai svarbu išlaikyti gerą kaimynystę, žmonių bendradarbiavimą, kultūrinius ir ekonominius ryšius. Džiaugiuosi Latvijos sprendimu neįsileisti nesaugiai gaminamos elektros iš Baltarusijos branduolinės jėgainės. Tai yra vienijantis žingsnis stiprinant Baltijos šalių nacionalinį saugumą”, – teigiama sveikinime.
 
Prezidentas išreiškė įsitikinimą, kad šalių bendradarbiavimas sprendžiant žemyno ir saugumo problemas sustiprins Lietuvos ir Latvijos ilgalaikius saitus, padarys abiejų šalių žmones tvirtesnius ir atsparesnius ginant visus europiečius vienijančias vertybes.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.18; 05:00

A. Lukašenka ragina savo rėmėjus ginti Baltarusijos nepriklausomybę. EPA-ELTA nuotr.

Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka sekmadienį kalbėjo mitinge Minsko centre susirinkusiems savo rėmėjams, prašydamas jų ginti šalį ir jos nepriklausomybę.
 
Baltarusijoje tebesitęsiant masiniams protestams, prasidėjusiems po nedemokratinių prezidento rinkimų, kuriuose neva nugalėjo A. Lukašenka, Minsko Nepriklausomybė aikštėje A. Lukašenka sakė: „Pašaukiau jus čia ne tam, kam gintumėte mane, bet, pirmą kartą per ketvirtį amžiaus, kad gintumėte savo šalį ir jos nepriklausomybę.“
 
Kiek anksčiau žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad A. Lukašenkos rėmėjai į mitingą buvo suvežti autobusais ir traukiniais iš įvairių šalies miestų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.16; 14:00

Vytis – vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.
Vytis – ne žaisliukas. Vytis – Tautos simbolis. Slaptai.lt nuotr.

Valstybės simbolį vaizduojantis monumentas Vytis kartu su įrengtu memorialu Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti bus pagrindinis reprezentacinės Lietuvos aikštės akcentas.
 
Tai nutarė Seimas, priėmęs Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymą. Už šį teisės aktą, kuris įsigalios rugpjūčio 1 d., pirmadienį balsavo 78 Seimo nariai, prieš – 11, susilaikė 4 parlamentarai.
 
Iki šio įstatymo įsigaliojimo kompetentingos valstybės institucijos turės įvertinti, ar Lukiškių aikštės dabartinė būklė bei tvarkymo būdas atitinka įstatyme nustatytą jos memorialinį statusą, funkcijas ir memorialinius akcentus, ir priimti atitinkamus sprendimus.
 
Pasiūlymą, numatantį, kad Vytis kartu su įrengtu memorialu Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti turės būti pagrindinis reprezentacinės Lietuvos aikštės akcentas, pateikė Seimo nariai  Povilas  Urbšys, Vilija Aleknaitė-Abramikienė ir kt. parlamentarai. Jis sulaukė Seimo pritarimo, už balsavus 59 Seimo nariams, prieš 8, susilaikius 29 parlamentarams.
 
Vytis – ant troleibuso šonų ir langų. Vaikų piešiniai. Slaptai.lt nuotr.

Priimtu įstatymu nustatyta, kad Lukiškių aikštė Vilniuje yra pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė ir formuojama su laisvės kovų memorialiniais akcentais. Lukiškių aikštė, kaip istoriškai susiformavusi vientisa, urbanistinė erdvė, turės atlikti valstybinę reprezentacinę, Lietuvos laisvės kovotojų memorialinę ir visuomeninę (kultūrinę bei rekreacinę) funkcijas.
 
Memorialiniai Lukiškių aikštės akcentai turės atspindėti kovas už Lietuvos nepriklausomybę bei žuvusių kovotojų atminimą, 1863–1864 m. sukilėlių egzekucijos vietą ir šio sukilimo atminimo įamžinimą.
Lukiškių aikštėje – šiaudinė skulptūra. Slaptai.lt nuotr.
 
Pagal įstatymą, Lukiškių aikštės naudojimas ir tvarkymas turės atitikti jos memorialinį statusą, užtikrinti rimtį bei deramą pagarbą už Lietuvos nepriklausomybę žuvusių kovotojų atminimui ir nužudytiesiems 1863–1864 m. sukilėliams, negalėtų prieštarauti viešajai tvarkai bei gerai moralei, taip pat jos naudojimas rekreacijos tikslu negalės nustelbti jos memorialinės funkcijos, Lietuvos nepriklausomybės kovų bei žuvusių kovotojų, nužudytųjų 1863–1864 m. sukilėlių atminimo įamžinimo tikslo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.30; 06:14

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Pirma

Prieš keletą metų Kovo 11-osios proga straipsnelyje „Tas saldus žodis“ be visa ko kito rašiau:

„Šįkart leiskite tarstelėti keletą žodelių apie laisvę jau ne metafizine, atitraukta prasme, bet  atsigręžiant į laisvės fizinius,  dar daugiau – jutiminius parametrus, primenant, kad laisvę galima užuosti, ragauti, liesti. Laisvė yra ne tik idėja, bet ir kūnas, be to, ne tik politinio ar ekonominio idėjos įkūnijimo, realaus įgyvendinimo  pavyzdys, tačiau ir kaip visus jutiminius receptorius veikiantis laimės dirgiklis.

Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose

Kulinarijos knygų receptūrose nenurodomas toks ingredientas kaip laisvė šalia sviesto, kiaušinių, druskos ar cukraus pudros, tačiau bet koks nelaisvėje pagamintas patiekalas yra sugižęs iš anksto, nežiūrint įdėtų pastangų ir kulinarinio talento. Todėl vienaip tą patį ragauja vergas, kitaip – laisvas žmogus, skonio receptoriais apčiuopdamas laisvės esmę, semdamas fizinę palaimą iš laisvės resursų. Laisvė yra svarbiausiasis vitaminas, reikalingas žmogaus gyvasties palaikymui.

Posakis „įkvėpti laisvės oro“ yra tautologija, nes nelaisvėje žmogus yra priverstas springti dvoku nuo okupanto autų, padžiautų ant balkono turėklų, dūsta kaip žuvis išmesta ant kranto. Taigi laisvė kvepia,  laisvoje šalyje kvėpuoti yra vienas iš didžiausių malonumų, kai krūtinė kilnojasi nuo kunkuliuojančių plaučių ir iš laimės vartosi tavo širdis“ https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2016/03/11/news/tas-saldus-zodis-845660/.                    

Antra

Dabar, prisiminęs aną tekstą, pagalvojau – ar nenusaldiname mes kartais savo kalbų apie laisvę? Išties, jeigu būtų reikėję 30 metų ragauti  vien tik bedugnį, niekaip iki galo neišragaujamą  tortą, širdis užspringtų nuo saldumo pertekliaus, pasidengusi negyva cukraus pudros patina.

Vilnius, Katedros aikštė. Švenčiama Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijos

Prie saldumynais nukrauto šventinio stalo pirmoje eilėje paprastai vienas per kitą grūdasi vėl verteivos, todėl galop čia padengtas laisvės tortas ima ir persisunkia Grigeo vamzdžių leidžiamų srutų dvoku.  

Taigi, kaip išaiškėja, laisvosios rinkos fetišizavimo tortas nuo pat pradžių yra užnuodytas gobšumo įdaru, todėl net pašvinkusios silkės uodega bedalio žmogaus rankose yra vertingesnis dalykas nei tokiais tortais nukrautas stalas.

Kaip dabar jau atrodo, laisvė savo skoninėmis savybėmis vis tik yra artimesnė rupios duonos spragumui net torto pretenzingumui, neretai vedančiam į apsinuodijimą.

Tas žodis yra ne tik saldus, bet ir sūrus, su kraujo prieskoniu ant lūpų.

Nieko nepadarysi, ilgai brandintas laisvės žodis turi ir stiprų kartumo užtaisą, panašiai kaip labai gero šokolado substancijoje galiausiai vis tiek prasimuša kartumo prieskonis. Laisvės kartumas – tai veiklus ilgesys, žinojimas, kad laisvė yra transcendentinis skiepas mūsų  uolėtoje pakrantėje.

2020.03.11; 08:00

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis teigia, kad jo pagrindinis palinkėjimas Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį švenčiančiai Lietuvai yra išnaikinti abejonės bei nepasitikėjimo virusą.
 
„(Išnaikinti – ELTA) virusą. Išnaikinti abejonės, nepasitikėjimo virusą. Jo tiek priveista, kad Lietuva nepasitikėtų savimi, kad vienas kitu žmonės nepasitikėtų, kad vieni kitus įtarinėtų, kad pavydėtų, jaustų džiaugsmingą pagiežą, jeigu kitam nepasisekė. Tą virusą reikia kažkaip išnaikinti“, – pirmadienį Vilniaus rotušėje vykusiame savo knygos „Iš signatarų balkono ir kitur: 1989–2019“ pristatyme kalbėjo V. Landsbergis.
 
Profesorius džiaugiasi, kad net ir informacinio karo kontekste apklausose pagaliau atsiranda pasitikėjimas Lietuvos ateitimi.
„Žinoma, vyksta informacinis karas. Karas dėl mūsų sąmonės. Mane nudžiugino, kad apklausose po daugelio metų visokių pesimistinių išvadų žmonių vertinimuose apie Lietuvos pasiekimus ir ateitį staiga – lūžis į pasitikėjimą. Kad viskas eina geryn ir bus gerai“, – sakė profesorius.
 
„Dabar staiga, matyt, užaugo jau ir nauji žmonės. Ir galbūt vis dėl to ateina mums į sąmonę realybė“, – pridūrė jis.
 
Profesorius taip pat visiems palinkėjo balsuoti artėjančiuose Seimo rinkimuose – pasinaudoti iškovota pasirinkimo dovana.
„Labai paprastas linkėjimas – eikite balsuoti, nebūkite tie slunkiai miegaliai, kurie tingi net nueiti balsuoti.“, – kalbėjo V. Landsbergis, akcentuodamas, kad žmonių klausimas „kas iš to?“ ir nėjimas balsuoti taip pat yra žiaurus virusas.
 
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Knygos pristatymo metu V. Landsbergis taip pat neslėpė, kad visi jo darbai neturėtų prasmės, jei nebūtų tuo tikinčių žmonių. Pasak profesoriaus, svarbiausias dalykas yra pajusti, jog tai, ką darei, buvo ne veltui.
 
„Didžiausias dalykas pajusti, kad tai ką darei buvo ne veltui. Dovana, bet tu tai gauni iš žmonių. Nepasidarei pats kažkokiu tai valdovu, prieš kurį atsiklaupia visi iš baimės ir sako, kad tu labai geras. Jie visi džiaugiasi, o kai žmonės džiaugiasi, tai yra pergalė. Taika yra didžiausia pergalė“, – akcentavo V. Landsbergis.
 
Profesorius taip pat pabrėžė, kad svarbiausia, jog „žmogus susivoktų, kad jis yra žmogus ir turi vadovautis žmoniškumu, palankumu, o ne įtarimais, priešiškumu ir smaugimu. Tai į nieką neveda“.
 
Profesoriaus V. Landsbergio knygą „Iš signatarų balkono ir kitur: 1989–2019“ išleido Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.
 
Į leidinį sudėtos pirmojo faktinio atkurtos Lietuvos vadovo – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko V. Landsbergio 1989–2019 m. pasakytos kalbos iš istorinių Vilniaus Pilies gatvėje esančių Signatarų namų balkono ir kitur minint Vasario 16-ąją, taip pat skelbiama 1989 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo sesijoje pasakyta kalba, 1994 m. interviu radijo laidoje „Nepriklausomybės kelias“.
 
Informacijos šaltinios – ELTA
 
2020.03.10; 07:06

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Jau visai arti įspūdingas ir džiaugsmingas jubiliejus – 30 metų, kai Lietuvos Respublika atkūrė savo nepriklausomybę.

O po jo – mažas ir liūdnas: balandžio mėnesį sueis 5 metai, kai mirė vienas veikliausių atkurtosios nepriklausomybės architektų Romualdas Ozolas, žmogus, dėjęs Lietuvos valstybės pamatus. Lietuvos filosofas, pedagogas, redaktorius, partinis, politinis bei visuomenės veikėjas, kaip trumpai jį apibūdina enciklopedijos. 

Mums, amžininkams, Romualdas Ozolas – aistringas, darbštuolis, netgi darboholikas. Ar Seimo posėdžių metu, ar konferencijose, sėdėdamas prezidiume, Romualdas vis rašydavo, rašydavo. O paskui, nutaręs, kad jau pakankamai sukaupta faktų ir įspūdžių – spausdino, spausdino… Knygą po knygos, straipsnį po straipsnio. Ir dar suspėdavo raginti, spausti kitus, kad rašytų.

Kai 2000 m. grįžau į Lietuvą iš Rusijos, iš Sankt Peterburgo, kur pragyvenau daugiau kaip 30 metų, Ozolas, prisipažinsiu, net įkyrėdavo, spausdamas rašyti ir mane. Prisiminimų knygą. Aš vangiai atsimušinėdavau: „Kam tai įdomu?“ O jis visada turėjo atsakymą: „Istorijai. Mūsų, valstybę atkuriančios tautos istorijai”.

Jam negana buvo to, kad būtent iš jo lengvos rankos aš iš paprastos žinučių, „informaškių” rašinėtojos ėmiausi sudėtingesnio komentatorės, apžvalgininkės žanro. Ir pradėjau jo „kūdikyje“ – „Atgimimo“ savaitraštyje…

Romualdas Ozolas mitinge. Slaptai.lt nuotr.

Ne, jam to buvo negana. O kai jau buvau beapsiprantanti su misija „rašyti istorijai”, R. Ozolo nebeliko. Bet prisiminimai liko…

Šiandien, Kovo 11-sios išvakarėse, man atrodo būsiant prasminga pasidalinti prisiminimais tos dienos, kuomet Ozolas apsisprendė „skelbti nepriklausomybę“ nebeatidėliojant.

Be abejo, jo  bendražygiai, kolegos, su kuriais Ozolas susitikdavo kur kas dažniau, nei su manimi, turi savo prisiminimus, susijusius su šituo istoriniu sprendimu, bet, manau, sudėjus mūsų prisiminimus į vieną atmintinės aplanką, gautųsi patraukli mozaika…

Beje, galiu priminti signataro Mečio Laurinkaus pastabą šia tema, kurią jis išsakė tuoj po R. Ozolo mirties: „Jis nuo pat pradžių buvo nepriklausomybės šalininkas, norėjo, kad ji būtų paskelbta kuo greičiau. Dėl šio požiūrio jis išsiskyrė – buvo labai radikalus, emocingai savo mintis gynė“.

Taigi, 1990 m. vasaris – kovas. Rinkimuose į XII-jo šaukimo LTSR Aukščiausiąją  Tarybą triuškinančią daugumą laimi Sąjūdžio kelti ar remiami deputatai. Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) demokratinė visuomenė, kuriai jau priklausiau ir aš, su didžiuliu dėmesiu stebėjo viską, kas vyksta Lietuvoje. Informacijos perteikėjais buvome keletas ką tik atsikūrusios Leningrado Lietuvių kultūros draugijos narių. 

Niekas neabejojo, kad tokią stiprią daugumą Aukščiausioje Taryboje laimėjus Sąjūdžio žmonėms, Taryba imsis svarbių sprendimų, galinčių pakeisti ir Lietuvos, ir visos SSSR istorijos tėkmę. Todėl Leningrado Liaudies frontas komandiravo mane į tą sesiją, aprūpinęs pačiu moderniausiu tiems laikams diktofonu, kad įrašinėčiau kiekvieną žodį, kiekvieną pasisakymą… Užbėgdama pasakojimui už akių, turiu prisipažinti, kad kelias valandas aš tą ištikimai dariau – įrašinėjau. O paskui toptelėjo suvokimas: o ką iš tų kalbų supras mano draugai leningradiečiai? Juk jie lietuviškai nemoka, o aš vargu ar pajėgsiu viską versti į rusų kalbą. Tad įrašinėjimą nutraukiau…

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi atvykau prie Aukščiausios Tarybos rūmų nurodytą dieną. Bet, pasirodė, jog posėdis nukeliamas kitai dienai. Deputatams buvo pasiūlyta pasidalinti grupelėmis ir vykti į Rytų Lietuvos miestus ir miestelius, kur Maskvos kurstomi lenkų ir rusų nacionalistai ėmė itin garsiai ir aršiai piktintis tais sprendimais, kuriuos, Sąjūdžio spaudžiama, priiminėjo dar LTSR Aukščiausioji taryba.

Kadangi aš tuomet dar labai mažai su kuo buvau pažįstama Sąjūdyje, ir, tuo labiau, AT, prisigretinau prie Halinos Kobeckaitės, kurią prisiminiau dar iš studijų laikų Vilniaus universiteto Istorijos-Filologijos fakultete: ji, kaip ir aš, studijavo lituanistiką, tik kitame kurse.

Halina kaip tik organizavo grupę, vyksiančią į lenkiškus rajonus. Bet čia, neprisimenu, kas, ar ji, ar Ozolas, pasiūlė man prisidėti prie grupės, vyksiančios į Sniečkų (dabartinį Visaginą), kur turėjo įvykti net trys susitikimai. Vienas – Atominės elektrinės direkcijoje, kitas – su elektrinės darbuotojais, ir trečias – su miesto bendruomene. Tad, Ozolo nuomone, aš, kaip lietuvaitė iš Rusijos, naudingesnė būčiau rusakalbių, nei lenkų auditorijoje.

Pasiūlymas buvo logiškas, ir aš sutikau.

Šviesiam Romualdo Ozolo atminimui Seime buvo surengta konferencija ir paroda. Slaptai.lt nuotr.

Mikroautobusėlyje, vykstančiame į Sniečkų, sėdėjo gal  7, gal 8 žmonės. Be Ozolo, aš pažinau tik žurnalistą Bernardą Šaknį, kuris jau buvo kalbinęs mane anksčiau, ir Alfonsą Macaitį, apie kurį daug skelbė anuometinė žiniasklaida. Mat, jis buvo žmogus, inicijavęs Lietuvos komunistinio jaunimo atsiskyrimą nuo motininės, visos SSSR  komjaunimo organizacijos, ir buvo tapęs  lietuviškosios atskalos pirmuoju sekretoriumi. Kitų nepažinojau, todėl, deja, ir neatsimenu. Nors tarp jų, atrodo, buvo tuometinis Zarasų Vykdomojo komiteto pirmininkas, su kuriuo likimas suvedė po metų, per Sausio 13-sios įvykius.

Sniečkuje pirmiausia mes nukakome pas atominės elektrinės direktorių Viktorą Ševaldiną, kuris mūsų grupę priėmė labai korektiškai, dar ir kava-arbata pavaišino. Tačiau kas ten buvo kalbama, negirdėjau, nes išdykėlis gyvenimas man buvo paruošęs eilinę kebeknę.

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mat, nežinodama apie būsimą kelionę, aš tai dienai buvau susitarusi susitikti su Valstybinės konservatorijos rektoriumi prof. Vytautu Laurušu. Susitikti su juo manęs prašė Leningrado konservatorijoje studijavęs būsimasis dirigentas Robertas Šervenikas. Jis ir kiti lietuviai, studijuojantys Leningrade, ėmė rūpintis, kaip, baigus konservatoriją, jiems sugrįžti į Lietuvą dirbti. Robertas pasakojo, jog paprastai, norint pažinti, ko verti būsimieji jauni specialistai, yra skelbiami atlikėjų konkursai. O štai apie konkursus, vykstančius Lietuvoje, jie, lietuviai studentai Leningrade, informacijos negaudavo. Mano misija ir buvo įtikinti konservatorijos rektorių, kad sudarytų galimybę konservatorijos rengiamuose konkursuose dalyvauti ir tautiečiams iš Leningrado.

Taigi, pamačiusi, kiek laiko truko mūsų kelionė į Sniečkų, supratau, kad niekaip nespėsiu grįžti į priėmimą pas rektorių, kuris buvo numatytas 15 val., todėl atvykusi  į AES, pradėjau rūpintis susisiekti su konservatorija ir paprašyti priėmimą atidėti kitai dienai. Mane labai maloniai sujungė su Vilniumi, dėl visko susitariau, bet nebespėjau paragauti V. Ševaldino vaišių. Išskubėjome susitikti su atominės elektrinės darbuotojais.

Žmonių susirinko daug, auditorija buvo labai jautri, nervinga, ir besidominti, ir karštai reaguojanti. Daugiausia klausimų buvo skirta R. Ozolui, bet šis tas teko ir man. Išties, mano dalyvavimas buvo prasmingas, bet neapsiėjo ir be skandaliuko. Svarstant, kokios perspektyvos būtų elektrinės darbuotojams-rusams, jei Lietuva paskelbtų nepriklausomybę ir uždarytų sienas, vienas kalbėtojas ironiškai pasiūlė, kad Leningrade gyvenantys lietuviai apsikeistų butais su Lietuvos rusais ir apsigyventų, pavyzdžiui, Sniečkuje. Aš į tai atsakiau, kad tokia galimybė nėra atmestina, tik priminiau, kad Leningrade lietuvių gyvena kur kas mažiau, nei rusų Lietuvoje, net ir Sniečkuje, tad visiems norintiems butų Leningrade neužtektų. Užtat dar pakankamai daug lietuvių gyvena buvusiose tremties vietose – Vorkutoje, Magadane, Norilske, ir iš ten jie mielai grįžtų kad ir į Sniečkų, jei tik  Sniečkaus rusai norėtų su jais apsikeisti.

O, koks kilo triukšmas! Ozolui, matyt, pasirodė, kad labiausiai įširdę gali pulti ant scenos diskutuoti su manim fiziškai, tad pats atbėgo prie manęs ir ėmė raminti publiką.

Vėliau, šitam susitikimui pasibaigus, koridoriuje prie manęs priėjo jauna rusų pora ir pasakė man: „Jūs kalbėjote visai teisingai. Tik gaila, kad per vėlai atvažiavote. Tokį pokalbį reikėjo surengti anksčiau“.

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kitas susitikimas su miesto rusakalbiais gyventojais buvo dar emocingesnis, kaltinimai ir priekaištai „lietuvių nacionalistams“ skambėjo dar atviriau, pikčiau. Mūsų grupė, tokio priešiškumo nesitikėjusi, netgi atsisakė pietų, kuriuos mums buvo surengusi kažkokia vietinė valdžia. Šiaip taip užbaigę susitikimą, jau visai sutemus, išskubėjome į autobusiuką. Bet išvažiuoti negalėjome: apsižiūrėjome, jog su mumis nėra R. Ozolo.

Iš pradžių į tai pasižiūrėjome filosofiškai: na, maža kur gamta žmogų pašaukė. Bet laikas bėgo, minutės jau tiksėjo ir penkiolika, ir dvidešimt, ir dar daugiau. Aš ėmiau nerimauti, kviečiau draugiją eiti  ieškoti prapuolėlio. Vyrai nerodė jokio noro, tik spėliojo, kas galėjo atsitikti. Buvo išsakyta nuomonė, kad gal diskusijų įkaitinta vietinė publika skalbia šonus aršiausiajam iš mūsų. Nuomonė buvo sutikta juokeliais… Iki šiol negaliu atsikratyti įtarimo, kad tarp bendrakeleivių buvo ir tokių, kuriems tokia mūsų misijos pabaiga būtų buvusi visai priimtina.

Galiausiai mano kantrybė trūko, ir aš išsiropščiau iš autobuso Ozolo ieškoti. Nors buvo jau visiškai tamsu ir nejauku, nė vienas džentelmenas nepasisiūlė manęs lydėti. Todėl mano įtarimai (žr. aukščiau) tik sustiprėjo, o kartu sustiprėjo ir ryžtas ieškoti ir jei reikės, gelbėti. Nors kaip aš ten būčiau galėjusi „gelbėti“? Nebent gerkle…

Ozolą radau apsuptą didžiulės minios. Gal ji ir nebuvo tokia didelė, bet tamsoje baimės akys dar padidėja. Įspūdis, pamačius smulkutį Ozolą triukšmingo, nors ir ne(si)kumščiuojančio (!) žmonių rato viduryje, buvo stiprus.

Nepradėdama aiškintis, kas ir kodėl, prasibroviau iki Ozolo, atsiprašiau klausytojų, paaiškinau, kad kiti bendrakeleiviai laukia nesulaukia savo vienintelio, ir išsivedžiau įkaitusį filosofą iš tokios įdomios diskusijos. Tiesa, Ozolas nesipriešino išvedamas, o gal net pajuto palengvėjimą.

Romualdas Ozolas su kurso draugais. Slaptai.lt nuotr.

Autobuse mus pasitiko tyla. Pagaliau pajudėjome. Nelinksmi ir alkani. Ypač alkana buvau aš, nes man nekliuvo net Ševaldino kavos.

Laimei, rankinėje apsičiupinėjau beturinti tris saldainius. Triauškinti juos vienai buvo nepatogu, dalintis su visais irgi nebuvo kuo, tad neryžtingai (dar nebuvau taip gerai pažįstama, kad nuspėčiau reakciją) vieną saldainį pasiūliau Ozolui. Apsidžiaugiau, kad jis paėmė nė kiek nesimaivydamas, nesiprašydindamas, tad nieko nelaukdama, atkišau jam ir antrąjį (trečią visgi sušlemščiau pati), kurį jis irgi noriai suvalgė.

Kramtė neskubėdamas, kažką galvodamas… Paskui atsiduso ir pasisukęs į mane, tvirtai, bet negarsiai, kad girdėčiau tik aš, pareiškė: „Taip. Apsisprendžiau. Tvirtai. Nepriklausomybę reikia skelbti dabar! Neatidėliojant, nedelsiant!“.

Kovo 11-osios eitynėse. Centre – filosofas, Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taip ir įvyko. Vos po kelių dienų.

Na, o aš po kelių dienų susitikau su rektoriumi V. Laurušu. Sprendžiant iš rezultatų, mano misija irgi buvo sėkminga: Lietuvos Filharmonija ir melomanai svetingai priėmė jaunąjį dirigentą R. Šerveniką. Filharmonijos orkestre taip pat vietą rado ir kitas Leningrado konservatorijos absolventas Mindaugas Gecevičius, apie kurį dirigentas, maestro Juozas Domarkas man yra sakęs, kad Mindaugas – „geriausia Lietuvos valtorna“. Tikiuosi, jis buvo nuoširdus.

Kaip nuoširdūs buvome beveik (beveik!) visi, ir deputatai, ir svečiai, kurie 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausios Tarybos rūmų posėdžių salėje džiūgavome, išgirdę skelbiant, jog Lietuva nuo šiol – vėl nepriklausome, savarankiška valstybė! Beje, šitą epizodą dažnai parodo televizija…

O manyje iki šiol tebegyvas jausmas, jog laimingiausias iš visų tuomet buvo R. Ozolas, nes, kaip tiksliai, išgirdusi žinią apie jo mirtį, pastebėjo prezidentė D. Grybauskaitė, „R. Ozolo profesija buvo filosofas, bet pašaukimas buvo Lietuva“.

2020.03.02; 07:10

Vilniaus knygų mugėje vasario 20-ąją buvo pristatytas pulkininko Kazio Škirpos veikalas „Sukilimas“ (pirmą kartą išleistas 1975 metais Vašingtone).

Apie Kazį Škirpą, gynusį nepriklausomos Lietuvos interesus ypatingai sudėtingomis sąlygomis, apie 1941-ųjų metų Birželio sukilimą, kuris labai nepalankus Rusijos imperialistams, teigiantiems, esą Lietuva savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą, bei Vokietijos slaptųjų tarnybų intrigas Antrojo pasaulinio karo metais pasakoja knygos „Sukilimas“ leidybos iniciatorius dr. Petras Gervė, istorija profesionaliai besidomintis žurnalistas, publicistas Vidmantas Valiušaitis, istorikas, diplomatas Bronius Makauskas ir atsargos pulkininkas Ignas Stankovičius.

Šioje, antrojoje, dalyje – istoriko Broniaus Makausko komentaras.

Trečiojoje dalyje bus skelbiamos žurnalisto Vidmanto Valiušaičio ir atsargos pulkininko Igno Stankovičiaus įžvalgos.

2020.02.21; 13:00

Škotijos Nacionalinės partijos (SNP) lyderė ir regiono vyriausybės vadovė Nicola Sturgeon penktadienį pareikalavo referendumo dėl nepriklausomybės nuo Jungtinės Karalystės (JK), kurios išstojimas iš ES škotams sukėlė gilų liūdesį.
 
N. Sturgeon kreipėsi į SNP remėjus, „YouGov“ apklausos rezultatams parodžius, kad 51 proc. Škotijos rinkėjų pritaria nepriklausomybės idėjai. Tai pirmoji apklausa po 2015 m. referendumo, kurios metu nepriklausomybei pritarė daugiau nei pusė apklaustųjų.
 
Vyriausybės vadovė pažadėjo „puoselėti kitokios, geresnės ateities Škotijai viltį“.
 
„Tai ateitis, kurioje mes ir toliau esame šiltai priimanti ir atvira (valstybė) – vieta gyventi, studijuoti ir dirbti. Ir vertinama Europos tautų šeimos narė“, – teigė N. Sturgeon.
 
„Po šio vakaro tokia ateitis mūsų laukia tik paskelbus nepriklausomybę, – sakė Škotijos vyriausybės vadovė. – Mūsų užduotis yra įtikinti Škotijos gyventojų daugumą tai pasirinkti.“
 
N. Sturgeon pareiškė, kad „Brexitas“ daugeliui JK gyventojų bus „akistata su tikru ir giliu liūdesiu“.
 
„Čia, Škotijoje, turint omenyje, kad tai vyksta prieš mūsų daugumos valią, liūdesys bus persipynęs su pykčiu“, – sakė ji.
 
N. Sturgeon tvirtina, kad SNP turi įgaliojimus referendumui skelbti po to, kai gruodžio rinkimuose iškovojo 48 iš 59 Škotijos atstovams skirtų kėdžių JK parlamente.
 
JK premjeras atmetė dar vieno Škotijos nepriklausomybės referendumo galimybę, jis pabrėžė kad N. Sturgeon, ruošiantis 2014 m. referendumui, sutiko, kad tai bus „vienintelis šiai kartai priklausantis bandymas“. 2014 m. 55 proc. škotų balsavo likti JK sudėtyje.
 
2016 m. per „Brexito“ referendumą likti ES norėjo 62 proc. Škotijos gyventojų, o visoje JK išstojimui pritarė 52 proc. rinkėjų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.01; 07:45

Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt foto

Seime pristatytas memorandumas dėl būtinybės burtis, rengti visuomeninį pasipriešinimą prieš Rusijos-Baltarusijos atominės elektrinės grėsmę tiek Lietuvai, tiek visai Bendrijai. Spaudos konferencijoje dalyvavęs pirmasis Lietuvos vadovas po nepriklausomybės atkūrimo Vytautas Landsbergis įsitikinęs, kad Astravo atominė elektrinė yra Kremliaus projektas, siekiant plėsti savo politinę ekspansiją ir nubausti Lietuvą už nepriklausomybę.
 
„Ar grėsmės suvokimas yra pakankamas ir visuotinis Lietuvoje? Ar vieningos aktyvios nuostatos reikmė yra pakankama ir visuotinė – tai yra klausimas, kurį kelia memorandumą pasirašiusieji signatarai“, – spaudos konferencijoje kalbėjo V. Landsbergis.
 
Anot profesoriaus, memorandumas yra labai svarbiu Lietuvai klausimu, kurio egzistencinis gyvybiškumas dar nėra pakankamai suvokiamas.
 
„Tai, kas vyksta šalia Lietuvos ir pačioje Lietuvoje, nes čia jokių tokios grėsmės geografinių ribų nėra. Turime pirmiausiai suprasti savo padėtį, tai yra Lietuvos padėtį – tai yra užpuolimas ir savigyna. Lietuva yra užpulta, kartu ir Europos Sąjunga, ir arba ginasi, arba ne“, – teigė profesorius.
 
V. Landsbergis yra įsitikinęs, kad šią situaciją dėl Astravo atominės elektrinės neatsitiktinai sukūrė Kremliaus projektas.
 
Astravo atominei elektrinei – NE

„Ta situacija, kurią mums sukūrė Kremliaus projektas. Tai yra (siekis – ELTA) įsitvirtinti, plėsti savo politinę ekspansiją ir pakeliui nubausti Lietuvą už nepriklausomybę. Tai akivaizdu buvo, kai iš aštuonių pasiūlytų ir daug geresnių vietų šitai statybai, Kremlius įsakė čia, ant Vilniaus“, – sakė V. Landsbergis.
 
Profesoriaus teigimu, Astravo atominė elektrinė yra grėsmė Lietuvos ir tautos ateičiai.
 
„Yra du aspektai: grėsmė ir kiaulystė. Grėsmė mūsų šaliai, mūsų ir mūsų vaikų ateičiai, tautai. Jeigu pakabinta yra grėsmė, tai ji yra grėsmė ir guostis, kad dar nežuvome, yra naivu. Mes jau žūstame pritardami tam, kad tai leistina. Turime sakyti: tai neleistina, mes nesutinkame. Abi to dalyko pusės ir grėsmė ir kiaulystė yra Lietuvai primestos prieš Lietuvos valią, nei nesikalbant“, – akcentuodamas, kad tokiuose veiksmuose nėra jokio žmoniškumo, tik patyčia.
 
V. Landsbergis pabrėžia ir piliečių atsakomybės svarbą, valstybei susiduriant su tokio lygio grėsmėmis.
 
Briuselyje ir Vilniuje – pilietinė akcija prieš Astravo AE. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Valstybė tai nėra tik institucijos, kurioms galima numesti atsakomybę ir tegu jos pasirašo sau istorijos nuosprendį. Valstybė tai ir piliečiai… Ir piliečiai turėtų būti aktyvūs“, – kalbėjo V. Landsbergis.
 
Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas teigė, kad pasipriešinimas Astravo AE turėtų būti artikuliuojamas būtent visuomenėse struktūrose, kam, pabrėžė jis, valstybė neturėtų trukdyti.
 
„Jeigu ir valstybė nutars gintis, ne tik imituoti savigyną, tai ji netrukdys kurtis antiastravo komitetams ar kitoms struktūroms, netrukdys, kad tai būtų svarstoma ir visuomeninėse organizacijose“, – teigė jis.
 
Spaudos konferencijos iniciatorius Žygimantas Pavilionis teigė, kad svarbiausias tikslas, jog Europos Sąjunga įsiklausytų į Lietuvos poziciją Astravo AE klausimu.
Žygimantas Pavilionis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Reikia, kad Europos Sąjunga įsiklausytų į mūsų poziciją, kad visa Europos Sąjunga priimtų šią poziciją kaip savo, kad uždraustų pirkimą iš šios nesaugios elektrinės, kad ji apskritai neegzistuotų, kad nei pirmas, nei antras, nei kiti reaktoriai, kurie yra suplanuoti, nepradėtų veikti“, – teigė Ž. Pavilionis.
 
Anot konservatoriaus, siekiant atkreipti Europos Sąjungos dėmesį būtina sutelkti visas įmanomas jėgas.
 
„Kad tai padaryti reikės sutelkti visas įmanomas jėgas. Prezidentas yra kol kas vienintelis, kuris tai kelia politiškai, Europos Sąjungos lygiu, bet jam reikia visos kariaunos. Jam reikia Vyriausybės paramos, diplomatinės paramos, jam reikia politinių jėgų paramos“, – kalbėjo politikas.
 
Visuomenininkai drauge su Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariu, ambasadoriumi Ž. Pavilioniu trečiadienį Seimo Spaudos konferencijų salėje organizavo memorandumo dėl taikaus pasipriešinimo pristatymą ir spaudos konferenciją, pasisakydami dėl Lietuvos ir Europos Sąjungos savigynos nuo Rusijos-Baltarusijos AE būtinybės.
 
Spaudos konferencijos metu pristatytas memorandumas dėl būtinybės burtis, rengti visuomeninį pasipriešinimą prieš Rusijos-Baltarusijos atominės elektrinės grėsmę tiek Lietuvai, tiek visai Bendrijai. Spaudos konferencijoje dalyvavo TS-LKD garbės pirmininkas prof. V. Landsbergis, Nepriklausomybės Akto signatarai Petras Vaitiekūnas, Nijolė Oželytė ir Mečys Laurinkus bei politologas Raimundas Lopata.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.15; 13:55

Trečiadienio pavakare Lietuvos centriniame valstybės archyve bus atidaryta Ispanijos archyvuose išsaugotų, Lietuvos valstybės pripažinimą po Pirmojo pasaulinio karo liudijančių dokumentų paroda.
 
Renginyje dalyvaus užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, dokumentus archyvo direktoriui Daliui Žižiui perduos Ispanijos ambasadorius Lietuvoje Jose Maria Roblesas Fraga.
 
Parodos pagrindą sudaro prieš šimtmetį vykusio diplomatinio susirašinėjimo tarp Lietuvos ir Ispanijos valstybės pareigūnų dokumentai, kurie, anot Užsienio reikalų ministerijos, sudomins ne tik istorijos mėgėjus, bet ir profesionalus.
 
Idėja surengti parodą kilo prieš pusmetį, kai Ispanijos ambasadorius Vilniuje J. M. R. Fraga ėmėsi iniciatyvos ir Ispanijos archyvuose rado keletą istorinių, su Lietuva susijusių dokumentų, kurių kopijos, atvežtos į Lietuvą, sužadino susidomėjimą. Po to sekė tiesioginis darbas tarp Ispanijos ir Lietuvos archyvarų, kurį vainikavo surastas nemažas skaičius įdomių dokumentų.
 
Ispanija šių dokumentų aukštos kokybės skaitmenines kopijas padovanojo Lietuvai. Nuspręsta dokumentų parodą, surengti ir Vilniuje, ir Madride.
 
Paroda yra bendras Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, Ispanijos Karalystės ambasados Vilniuje, Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Ispanijos nacionalinio istorinio archyvo projektas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.11; 00:30