Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ne visi mes turėjome galimybę šeštadienį dalyvauti Lietuvos didvyrio Adolfo Ramanausko – Vanago laidotuvėse. Aš pats guodžiuosi bent tuo, kad vienas mano šeimos narys, gyvenantis Vilniuje, atvyko į nukankinto didvyrio pagerbimą šv. Jonų bažnyčioje, nusilenkė nuo visos šeimos.

Kita vertus, kartu su didžiąja Lietuvos dalimi, prigludusia prie ekranų, labai atidžiai sekiau TV transliacijas iš laidotuvių, palaikų palydas į amžinojo poilsio vietą. Nebus gėda prisipažinti, kad ašaros ne tik tvenkėsi akyse, bet ir riedėjo skruostais. Neprisimenu tokio atvejo, kad būtų  ne tik graudu, bet drauge ir ramu ant širdies, – nors taip negalėtų būti iš principo gyvenant labai neramiais laikais. Šįkart viešai noriu padėkoti šalies politinei valdžiai, kurią pats esu ne sykį koneveikęs, kartais net labai drastiškai. Neužtenka pasakyti, kad valdžia padarė tai, ką ir turėjo padaryti, neva kitaip pasielgti negalėjo. Valdžia labai retai padaro tai, ką žada žmonėms ir privalo padaryti, tačiau šįkart tikrai nepasišiukšlino, suvokusi momento reikšmingumą, parodžiusi reikiamą dėmesį didvyrio pagerbimui.   

Mūsų susikaupimas šįkart buvo toks orus, kad net išprovokavo isterišką Kremliaus reakciją. Žudikų, prievartautojų, grobikų moraliniai palikuonys išdrįso viešai suabejoti mūsų teise tinkamai palaidoti savo didvyrius, pagerbti laisvės karį.  Gal po šio Kremliaus  išpuolio atsitokės net ir tie bendrapiliečiai, kurie, visiškai atitrūkę nuo tikrovės, vis dar vapa apie būtinybę ieškoti labiau diplomatiško tono su kaimyniniu režimu ir palaikyti draugiškus santykius su didžiąja rusų tauta. Nežinau, kaip jūs, tačiau aš jau nieko gero nelinkiu tautai, tapusiai nešvankumo užkrato Žemės planetoje židiniu.

Tačiau be didesnių užuolankų, esant progai, pasakysiu ir tai, kad A. Ramanausko-Vanago kankinystė primena kitą atvejį, o būtent teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymo ir  išniekinimo orgijas, tebesitęsiančias iki šių dienų.

Kapinėse žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Klausiate, – kas gali būti bendro tarp šių šiurpių, bet iš pirmo žvilgsnio mažai panašių įvykių… Ogi tiek vienu, tiek kitu atveju šlykštūs žudikai nesitenkino žmogaus gyvybės sunaikinimu, bet siekė išniekinti asmenybę pačiu žiauriausiu būdu, suteršti jo atminimą net po mirties. Teisėjo, pasiuntusio mafijos princą į kalėjimą, pasalūniškas nužudymas, drauge apšaukiant jį pedofilu, yra tokio paties braižo akcija kaip ir iškrypėliškos vaizduotės kgb budelių pašaukimo demonstracija kastruojant savo aukas. Tokie užmanymai gali užgimti tik dušanskių galvose.

Labiausiai mane neramina mintis, kad tikriausiai visi be išimties Lietuvos gyventojai gerai supranta, kas yra teisėjo nužudymo ir dergimo tikrieji užsakovai, tačiau ne vienam pasirodė patogiau ir saugiau apsimesti, kad kažko nesupranta, o kai kas net pabandė pasinaudoti situacija, siekiant pelnyti papildomų politinių dividendų. Todėl dėl to paties aiškumo leiskite pastebėti, kad kitais atvejais tokie labai  gerbtini žmonės kaip Dalia Grybauskaitė, Vytautas Landsbergis, Nijolė Sadūnaitė (sąrašą būtų galima pratęsti) teisėjo nužudymo istorijoje stoja dušanskizmo pusėje ar net patys tampa naująja dušanskių generacija.

Sakykite, ką norite, bet Neringai Venckienei prokuratūros į jaučio odą surašytas kaltinimų raštas tik iš tolo žiūrint atrodo grėsmingai. Atidžiau įsiskaičius, nesunkiai pastebėsime, kad eilinis advokatas ne vieną išsakytą eksteisėjai prokuratūros pretenziją galėtų susprogdinti lengvai kaip muilo burbulą, blogiausias dalykas, kas jai iš tiesų gali grėsti pagal oficialiai pareikštus kaltinimus, yra didesnė ar mažesnė bauda. Kyla klausimas – kodėl N.Venckienė taip bijojo atvykti į apklausas, kad net ryžosi gultis ant operacinio stalo, o vėliau, panaikinus teisinę neliečiamybę, dingo iš šalies kaip iššauta raketa? Taigi, labai tikėtina, kad ne oficialiai pareikšti, bet dėl tyrimo taktikos dabar nutylimi dalykai yra tikrosios įtampos tarp N.Venckienės ir Lietuvos teisėsaugos šaltinis. Kaip atrodo, N.Venckienė taip pat nutuokia arba net tiksliai žino, kad teisėsauga iš tiesų žino daugiau nei skelbiasi.

Anksčiau ar vėliau užstoja didžiojo aiškumo metas.   

2018.10.08; 17:20

Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Popiežius Pranciškus. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Eidamas susitikti su kunigais, vienuoliais ir seminaristais, popiežius Pranciškus Kauno katedroje ilgėliau stabtelėjo prie vyresnio amžiaus vienuolių ir palaimino disidentę seserį Nijolę Sadūnaitę, kurią Šventajam Tėvui pristatė Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas.

Kaip skelbė ELTA, trijų Baltijos šalių bei kaimyninių valstybių kunigai, vienuoliai ir seminaristai sekmadienį susirinko Kauno katedroje susitikti su popiežiumi Pranciškumi.

Pasirinkusiųjų pašvęstąjį gyvenimą susitikimas surengtas Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje.

Šis Katalikų Bažnyčios vadovo apsilankymas skirtas visose trijose Baltijos šalyse gyvenantiems pašauktiesiems.

Laukdami popiežiaus kunigai, vienuoliai ir seminaristai meldėsi, giedojo giesmes, tarp jų – Apreiškimo Švenčiausiajai Dievo Gimdytojai Akatistą. Tai vienas gražiausių Bažnyčios kūrinių Dievo Motinos garbei. Jį giedant apmąstoma visa Išganymo istorija.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.23; 15:05

Pasipriešinimo okupacijai dalyviai Nijolė Sadūnaitė ir Jonas Volungevičius bei Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Endriukaitis (centre). Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Sovietinio režimo persekioti pasipriešinimo okupacijai dalyviai nenuleidžia rankų siekdami, kad Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjų ir platintojų persekiojimas būtų tinkamai įvertintas – pripažintas nusikaltimu žmogiškumui.

Trečiadienį Seime Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Endriukaitis surengė spaudos konferenciją „Vardan tos KGB“, kurioje kalbėjo ir pasipriešinimo okupacijai dalyviai Nijolė Sadūnaitė bei Jonas Volungevičius.

Pasak J. Volungevičiaus, trečiadienį skundas dėl Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos persekiojimo įvertinimo bus perduotas Vilniaus apygardos teismui, užtarimo kreiptasi į Seimo narius ir komitetus.

„Niekas nekaltina teisėjų, mes nepaneigiame jų neliečiamumo, bet kai atvirai pasako, kad KGB – teisėsaugos institucija, tai visai netoli Mykolo Burokevičiaus”, – sakė J. Volungevičius.

Pasak N. Sadūnaitės, tiesos monopolį turi KGB, jie neklystantys, o tie, kurie buvo tardomi, nors nepriklausomybės metais apdovanoti, niekinami, kaip dabar yra niekinamas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika.. Vytauto Visocko nuotr.

„Prokurorai sako, kad mes melagiai, mus tik apklausinėjo, o ne tardė, KGB nepažeidė jokių instrukcijų, elgėsi pagal to meto nuostatas. Mes nesiekiame, kad broliuką kagėbistą nubaustų. Norėtume, kad palengvintų jam gyvenimą – sudarytų sąlygas prisipažinti, kad elgėsi neteisingai. Puntukas nukristų nuo jo sąžinės. Kad visi Amžinybėje būtume drauge, nes melagis ten neįeis. Tokie mano norai dėl brolių, kurie nepažino tiesos, gal patys to nesuprasdami, tarnavo blogiui ir melui”, – sakė sesuo N. Sadūnaitė.

Pasak kalbėtojų, pagal dabartinius Lietuvos teismus tie žmonės nebuvo nusikaltėliai, tik veikė pagal tuometinius įstatymus. Spaudos konferencijos dalyvių įsitikinimu, taip teigti didelė klaida, kurią Nepriklausomos Lietuvos teismai atsisako pripažinti.

„Dėl mūsų daugelio skundų ir prašymų, kad KGB darė nusikaltimą, daugumas teismų atsakymų buvo neigiami”, – pabrėžė pasipriešinimo okupacijai dalyvis J. Volungevičius.

Asmenys, gaminę ir platinę religinio pobūdžio leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, buvo nuteisti ir nubausti be teismo sprendimo ir gynybos garantijų. „Bet mūsų teismai rašo, kad viskas vyko teisėtai, vien faktinė aplinkybė, kad nukentėjusieji buvo nuteisti tuo metu vykusių teismų už pasipriešinimą okupaciniam režimui, nesudaro prielaidų teigti, kad buvo vykdyta nusikalstama veika. Konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta pakankamai duomenų, patvirtinančių teismų neteisėtumą”, – piktinosi J. Volungevičius.

Pasipriešinimo okupacijos dalyviui skaudu, kad šiandieninės Lietuvos teismai taip elgiasi. „Iš jų atsakymų nematau, kad jie dėl „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ skirtųsi nuo sovietinių teismų”, – sakė rezistentas, trečiadienį Vilniaus apygardos teismui perdavęs 28 puslapių skundą.

„Nepagrįstai tvirtinama, kad teismo nuosprendžiai būdavo vieši. Nenustatyta koloborantų piktnaudžiavimo. Nenustatyta, kad pažeistas žmogiškumas”, – vardijo kalbėtojas.

J. Volungevičiui nesuprantama, kaip šiandien galima sakyti, jog tuomet persekioti, kankinti, tremti žmonės turėjo visas baudžiamojo proceso garantijas.

„Neįrodyta, kad persekiojimas buvo vykdomas nuolat. Sakoma, kad okupaciją vykdė ne tie patys asmenys, tad nėra pagrindo bausti persekiotojus dėl nusikaltimo žmogiškumui”, – pridūrė jis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.30; 07:00

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Paradoksaliai skambantis, o gal net šventvagiškai suformuluotas retorinis klausimas, ar ne? Iš tiesų, būdama tokių metų, kaip vėliau į skandalo epicentrą papuolusi L.Stankūnaitė, būsimoji Lietuvos laisvės premijos laureatė, anksti stojusi į taurųjį vienuolystės kelią, beveik kiekviena diena plušėjo dėl Lietuvos išlaisvinimo reikalo, platino nelegalią literatūrą, vykdavo traukiniais su konspiracinėmis užduotimis į Maskvą, taigi į pačią imperijos irštvą, dažnai rizikuodama  ne tik savo laisve, be ir gyvybe.

Už savo pasiaukojamą veiklą politinės ir sąžinės laisvės labui ne kartą buvo kalinama, tremiama, persekiojama, bauginama. Savo ruožtu garbiosios vienuolės jaunoji tautietė, jau kitos kartos jauna moteris, būdama panašaus amžiaus labiausiai už viską mėgo diskotekas, šokius „Kolegose“, linksmą ir įdomią savo bendraamžių, o vėliau įsipiršusių į jų ratą vyresniojo Drąsiaus Kedžio draugystę. Prabėgom pastebėsiu, kad nesu prisiekęs L. Stankūnaitės biografijos tyrinėtojas, čia prisiminiau tik kelis faktus iš paruoštos Laimos Levastės ir spausdintos Lrytas.lt biografinės apybraižos apie šią nelaimingai išgarsėjusią moterį.

Nesu įsitikinęs net dėl to, kad minėtoji L. Stankūnaitė nuo pat pradžių buvo pavyzdinga mama, nes tos jauniklės, anksti pagimdžiusios, kartais dar ilgai klaidžioja nerūpestingumo rūke. Tačiau be jokių užuolankų leiskite šią jauną mamą pavadinti šventa moterimi vien dėl to, kad užpulta pačių šleikščiausių padarų Lietuvoje, aplojama už kiekvieno kampo pasiutusių šunų, ji anksti subrendo, nepasidavė, neišprotėjo, nenusižudė, neatidavė savo vaiko ištampyti padugnėms.

Savo ištarmėje, pasakytoje Laisvės premijos įteikimo proga, tiesos mylėtoja N. Sadūnaitė violetinės sumaišties organizatorę, žudynių kurstytoją Neringą  Venckienę prilygino Kristui, klastingos intrigantės vadinamąją kovą – Kristaus kovai. Atmintis nevalingai prikelia to baisaus laikmečio interviu su violetinės sumaišties organizatore, žudynių kurstytoja N. Venckiene, kuri grakščiai parimusi ant gražaus Kauno tilto žurnalistei TV reportaže be didelių konfūzų porino, kad L.Stankūnaitė iki pažinties su D.Kedžiu turėjo šimtus oficialių vyrų, o neoficialiai yra pergulėjusi su tūkstančiais ar dešimtimis tūkstančių. Prie to dar pridūrė, kad atkurtoji Lietuvos nepriklausomybė yra tik nelaimingas nesusipratimas, nieko daugiau. Ar girdite čia Kristaus žodį, broliai ir seserys?

Na, vienas gudročius yra pasakęs, kad jeigu nebūtų Dievo, Jį reikėtų išgalvoti, tačiau jeigu Dievas yra išgalvotas pagal N.Sadūnaitės atvaizdą ir panašumą, broliai ir seserys, leiskite man vėl atvirsti bedieviu. Tik tokiu atveju, regis, nereikėtų garbinti nei Juro Abromavičiaus, susprogdinto savo vaikų akivaizdoje, nei mafijos teisėjo Jono Furmanavičiaus žudikų, galima būtų atsisakyti kruvinų iškrypėlių herojizavimo.

Galimas daiktas, šią istoriją reikėjo pamiršti, neaitrinant praeities. Tačiau N.Sadūnaitės prokalbė vėl įpylė žibalo į ugnį. Be to, griežtai nesutinku, kad problema susiveda tik į senatvinio marazmo paūmėjimo demonstracijos pavyzdį, taigi neva nėra reikalo veltis į diskusiją. Iš tiesų, aistringas diskusijas tarsi ir primiršta tema po laisvės kovotojos pasisakymo pradėjo pačios iškalbingiausiosios, žodingiausiosios Lietuvos moterys, o ypač užbūrė gražiakalbė profesorė Rasa Čepaitienė, garsiai apraudojusi situaciją, kad violetinė tiesa pasiliko nustumta į parašte, yra piktavališkai marginalizuojama ir toliau http://www.propatria.lt/2018/01/rasa-cepaitiene-parastes.html.

O užmojai, jeigu atsimenate, buvo visai kitokie, buvo siekiama įcentrinti violetinę tiesą, užvaldant Seimą, net planuojant anksčiau ar vėliau prastumti N. Venckienę į prezidentės postą. Jeigu klausiate manęs, tai buvo visiško Lietuvos kanalizavimo, nuleidimo į srutų duobę užmojai, kėlę Lietuvai net didesnį pavojų nei Sausio 13-osios užpuolimas, nes Garliavos istorijoje hibridiniame kare prieš Lietuvą susitelkė nepalyginamai platesnis neprietelių diapazonas, be įvairiausio plauko puskvaišių, išėjusių į viešumą, liguistos pedofilinės vaizduotė mohikanų, čia dalyvavo profesionalūs kurstytojai, savo leteną pridėjo garsiausieji banditai, o labiausiai užvis pasistengė politinės prostitucijos žymūnai.

Viena iš dar jaunystėje man labiausiai įstrigusių, didžiausiai įspūdį padariusių knygų yra Šv. Augustino monumentalusis veikalas „De civitate Dei“ („Apie Dievo valstybę“). Čia rašoma (cituosiu iš atminties): Dievo ir žemės valstybės buvo sukurtos dviejų meilės rūšių:  Dievo – žmogaus meilės Dievui, imtinai iki paniekos sau, žemės – žmogaus meilės sau, imtinai iki paniekos Dievui. Be visa ko kito, garbioji vienuolė, kaip atrodo bent man, yra triumfališkos meilės sau nelygstamas pavyzdys, apie savo laisvės kovą ir didvyriškus poelgius parašiusi  ne vieną knygą, kelis kartus apvažiavusi visą platų pasaulį, pasakodama savo legendinę istorija, trimituodama apie gyvenimo žygdarbį. Kaip sako garsioji tautietė, ji visados kalbėjo tik tiesą. Tačiau šįkart būčiau linkęs labiau sutikti su nelabai mano garbinamo premjero Sauliaus Skvernelio nuomone, kad N.Sadūnaitės pasisakyme Laisvės premijos įteikimo proga nebuvo nė vieno tiesos žodžio, neliko nė mažiausios tiesos užuominos. Bet mus gali paguosti bent tai, kad kita Lietuvos paprasta moteris andai sugebėjo perbristi purvo upę, neišduodama Dievo valstybės, nes mylėjo savo vaiką labiau nei save.        

XXX

Garliavos istorija, be visa ko kito, aktualizavo senus žmogaus prigimties kompleksus, išryškino ne visados į akiratį patenkančios „tamsiosios pusės“ užkaborius arba, kaip paprastai sakoma tokiais atvejais, pažadino snaudžiančius demonus. Taigi net ir neutraliam stebėtojui, kuris deklaruoja savo beaistriškumą aprašomo objekto atžvilgiu, tai yra dėkinga tyrinėjimo išplėtojimui proga, nes čia patys „demonai“ didesniu ar mažesniu laipsniu jau reflektuoja savo poziciją, byloja savo balsu, taip ar kitaip praneša apie save.

Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Kitaip tariant, ši istorija tokiam tyrinėtojui turėtų būti įdomi dar ir dėl išryškėjusių retorikos tipų, verbalizacijos užmojų, dėl, leiskite pavartoti tokį naujadarą, naujų įžodinimo viražų ir galimų resursų. Dar daugiau, – čia realiai susiduriame su savotišku vaizdo stiprintuvu, neįtikėtina, bet išdidinimo efektu paslaptingai primenančiu kažkada Platono teoriškai forsuotą pažadą, kad esą jo valstybės teorijoje visa tai, kas yra žmogus, bus galima pamatyti „užrašyta didesnėmis raidėmis didesnėje lentoje“. Galop Garliavos istorija, iš tiesų, susiveda į savotišką valstybės „teoriją“, nes čia užgimusi valstybės antivizija  buvo forsuojama iki loginės pabaigos.

Net ir visiškos spaudos laisvės sąlygomis, kai viena šalia kitos tiražuojamos skirtingos tiesos, yra tokių temų ir potemių, kurių protingieji broliai nelies vien dėl, tarkime, skonio sumetimų, vengdami pavojingos neskonybės prarajos, o prasitarti čia kažką gali nebent tik visiškas Jonelis, trečias brolis nevykėlis, nieko nenutuokiantis apie skonio kanono imperatyvinį pobūdį. Drauge leiskite pateikti tokio nejaukaus, peržengiančio gero tono taisykles, taigi diskvalifikuotino klausimo pavyzdį – kas gali būti bendro tarp disidentų, taurių laisvės šauklių, iš vienos pusės, ir žmonių su turtinga, kaip sakoma, kriminaline praeitimi (labai tikėtina – ir ateitimi), iš kitos, o taip pat pono V.Landsbergio, mūsų dvasios tėvo, iš trečios? Ne paslaptis, kad čia dabar punktyru pažymėtos pozicijos yra taip savotiški struktūriniai vadinamojo Garliavos legiono padaliniai, sąjungininkų gretos dėl vienos ir tos pačios, bendros idėjos. Kokia tai idėja?

Vis tik ne ne marazmas čia kaltas, o pakankamai gyvybinga idėja, – kaip matėme, vienijanti skirtingos biografijos Garliavos entuziastus idėja apie tai, kad esą atskiros žmonių grupės yra aukščiau už įstatymą. Kaip atrodo, kai kuriems taip ar kitaip įtakingiems žmonėms Lietuvoje visų žmonių lygybės prieš įstatymą idėja yra nepakeliamai sunki, galbūt be galo įžeidi, užgaunanti kažkokią slaptingą esmę, pačią tos esmės šerdį („nedrįskite mane traktuoti net ir formaliu požiūriu kaip lygų likusiai biomasei“). 

Teisingumo ministerija. Slaptai.lt nuotr.

Daug sakanti tokios minties sekos parafrazė yra visiems girdėtos, įkyriai pasikartojančios ištaros apie „biologinę motiną“. Kaip pastebėjote, į tokią nuorodą paprastai sudedama kraštutinai supresuota negatyvi nuostata, drauge ne iki galo artikuliuojant savo nepasitenkinimo kryptį, pasiunčiant drumstus signalus, – tarsi čia būtų kalbama apie motiną nepilnaverte to žodžio reikšme (tik biologinė motina) arba apie kažkokią surogatinę motiną, kuri yra tik įrankis, priemonė aukštesniems tikslams, grynajam dvasios prasiveržimui. Gal atsitiktinai, o gal neatsitiktinai tokioje neaiškioje ištaroje, nesunku pastebėti, sukasi užklimpę tie Garliavos simpatikai, kurie, galima sakyti, yra artimi Bažnyčiai, taip ar kitaip priklauso bažnytininkų sluoksniui, – pavyzdžiui, paskutinį kartą piktai putojant apie biologinę motiną girdėjau Lietuvoje vardą turintį kunigą.

Kaip jau bandžiau įspėti, bijokime neatsargiais judesiais pažadinti demonus. Iš tiesų, tos kalbos apie „biologinę motiną“ kelia nerimastį dar ir dėl to, jog  nemaloniai primena ne taip seniai Italijoje nugriaudėjusį skandalą apie šimtus nuskriaustų motinų, kai savotiškos dvasinės praktikos metu vienuolės, pameluodamos apie kūdikių mirtį tikrajai (biologinei) motinai, atiduodavo naujagimius bevaikėms, bet, žinoma, labiau turtingoms šeimoms. Kita vertus, kaip matėme, Lietuvoje „biologine motina“ išimtinai neigiama to žodžio reikšme gali būti pavadinta mergina iš neturtingos šeimos, jeigu neįtiko teisininkų ir banditų pasaulio žvaigždūnus išugdžiusiai giminei, – tada toks keistas įvardijimas gali užtraukti net pavojų gyvybei, kai yra užsiundomi labiausiai pasiutę šunys.

Jeigu bus leista ir man įkišti savo trigrašį, pastebėsiu, kad Šv. Marija taip pat yra Kristaus biologinė motina, – kad ir kaip tai keistai skambėtų. Kita vertus, nesunku bus visiems įsivaizduoti ir tai, jog „biologinė motina“ niekados neleistų išstatyti savo vaiko kaip skydo prieš galimą ataką, o taip užstatyti vaiko gyvybę ir sveikatą, kaip žinome, nepasidrovėjo „dvasinės tetulės“. 

Angliškas užrašas skelbia: kas yra tiesa?

Gyvenimas suvedė, ne kartą teko bendrauti su vienu žmogumi, kuris, kaip partizanų ryšininkas, būdamas dar 16 metų, buvo sučiuptas okupacinės valdžios ir ilgai pūdytas, kankintas sovietijos kalėjimuose. Kilęs iš karštai tikinčios šeimos, į tėvynę atgal grįžo, kaip sako jis pats, būdamas užkietėjusiu ateistu. Tiesą sakant, man, tikinčiam žmogui, būdavo be galo skaudu girdėti pasakojimus apie tai, jog esą tokiu mano pažįstamas tapo dėl tos priežasties, jog esą visi jo lageriuose sutikti dvasiniai (ypač pabrėždavo šį žodį) tėveliai buvo tokie pašlemėkai, kurie  nesidalindavo gautais siuntiniais su likimo broliais. Daug ginčydavausi dėl to, taigi ir dabar nesiūlau kažką pernelyg apibendrinti, nustatyti tendenciją.

Norėjau atkreipti dėmesį tik į tai, jog tiesa gali būti labiau įvairi ir prieštaringa nei kanonizuoti tos tiesos pavyzdžiai.     

XXX

                            o jeigu ir vėl nebūtų čia kirminų

                            ir nebūtų gailaus nykimo —–

                            nežinočiau kodėl gyvenu

                            kas taip baisiai nutolino mano likimą

                                           (… nebūtų spalvų įvairovės

                                            tamsos ir šviesos

                                             atšešėlių

                                             nei pustonių ir nei

                                             aido)

                            nebeliktų pavasario vėtrų valiojimo

                            ir pakitusių slėnio vaizdų per sekundę

                            mykimu jau tiktai nebeartikuliuojamu

                            pasiliktų mūsų dejonės ir skundas

                            nežinotum kaip pumpuras pampsta

                            spaudžiamas bundančių syvų

                           pamažu kaip dangus sutemsta

                            virš žydinčių žemės masyvų

                           belaikybė tiktai konservuotų mus

                           uždaryti jau būtų uostai

                           nežinotum ką reiškia palikti namus

                           visą pelną laimėti iš nuostolių

                                          (… nebeliktų

                                          išorės ir vidaus

                                          viršaus

                                          apačios

                                          centro

                                          ir

                                          pakraščių)

2018.01.24; 05:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Sujudino, sukrutino visuomenę Laisvės premijos laureatės, vienuolės Nijolės Sadūnaitės kalba, nuaidėjusi iš Seimo tribūnos sausio 12-tą dieną.

Vieniems kalba pasirodė kontraversiška, ne vietoje pasakyta ir ne apie „tai“ pakalbėta. Kiti gina ir sesers Nijolės teisę kalbėti apie tai, kas jai rūpi ar skauda, ir pačią pasirinktą temą: priminti vadinamąją „Garliavos bylą“ bei nuo visuomenės slepiamą Deimantės Kedytės likimą.

Šito mūsų mūsų visuomenę suskaldžiusio skaudulio galėjo nebūti, jei valstybinės institucijos, pareigūnai, būtų profesionaliai, t. y. – pagal Konstituciją, pagal įstatymą ir įsiklausę į sąžinės balsą, – atlikę savo pareigas. Tačiau akis badė pareigūnų – vykdytojų aklas paklusnumas tiems, kurie davė atitinkamus nurodymus, spjovę ir į demokratiją, ir į demokratinės visuomenės teisę žinoti, matyti, išgirsti tiesą. 

Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Po tokios totalios ir agresyvios propagandinės kampanijos, į kurią anuomet buvo įtrauktos plačiausios teisėsaugos ir žiniasklaidos priemonės, nukreiptos formuoti Kedžių kaip nusikaltėlių klano įvaizdį, sunku net mėginti formuluoti kažkokią „objektyvesnę“ poziciją, juolab, kad prabėgo jau keleri metai… Bet pro rūpestingai kuriamą paslaptingumo uždangą visgi prasmuko keletas epizodų, kurie neleidžia patikėti oficialia, valdžios brukama versija ir prisidėti prie to choro, kuris šiandien priekaištauja seseriai Nijolei.

Pirmas epizodas: tai tiesiogiai TV transliuota D. Kedytės atėmimo iš tetos ir senelių scena, kuri tiek teprimena demokratinę ir teisinę valstybę, kaip ir NKVD, ir KGB apsilankymai naktį SSSR piliečių namuose, išsivežant šeimos galvą ar visą šeimą į saugumo rūsius… Tam, kas tą sceną matė, sunku patikėti, kad būtent „už tokią Lietuvą mes kovojome“…

Tą klaikią prievartos sceną mačiau ir aš, todėl atvirai pareiškiu, jog premjeras, sakydamas, kad viskas, ką pasakė N. Sadūnaitė, „neatitinka tikrovės. Nė viename žodyje nėra tiesos“ – arba pats klysta, nežinodamas tos „tikrovės“, arba ciniškai meluoja, tikėdamas, jog bet kuriuo atveju, net ir meluodamas, jis būtų ką tik „pašertų“ prokurorų išteisintas.

Antras veiksmas, kuris verčia abejoti Garliavos proceso skaidrumu bei objektyvumu – tai teismo sprendimai, diskredituojantys žinomą mokslininkę, habilituotą biomedicinos mokslų daktarę gydytoją onkologę, humanistę ir doriausią žmogų Laimą Bloznelytę – Plėšnienę, bet iš tikrųjų diskreditavę pačius „teisininkus“.

Beje, tai būtų ne pirmas teisininkų – teisėjų, prokurorų – savidiskreditacijos aktas. Galima prisiminti prieš porą metų plačiai nuskambėjusią mokytojo matematiko, Kauno technologijos universiteto gimnazijos įsteigėjo ir ilgamečio jos direktoriaus Bronislovo Burgio bylą, kai vienos gimnazijos taisykles pažeidusios ir už tai iš gimnazijos ragintos pasitraukti moksleivės tėvai iškėlė direktoriui bylą už neva jų dukters persekiojimą ir  t.t. ir t.t.  Įdomi šio proceso eiga: Kauno apylinkės teismas pripažino direktorių kaltu ir nuteisė; Kauno apygardos teismas šį sprendimą atšaukė, pripažinęs direktorių nekaltu. Tačiau Kauno apylinkės teismo prokuratūra nepasidavė, išteisinamąjį sprendimą apskundė LR Aukščiausiajam teismui, bet, savo ir ją spaudusių asmenų gėdai, galiausiai pralaimėjo, „galutinai ir neskundžiamai“.

Šiuo atveju teisybė triumfavo, bet labai sunkiai, o neteisybė sulaužė mokytojo karjerą, laimei, nepalaužusi jo paties. Buvęs gimnazijos vadovas neslėpė, kad dėl įvykio patyrė patyčias ir iš žiniasklaidos, ir iš teisėsaugos. Tačiau – „Už tikrus dalykus reikia mokėti krauju… Negalima atsiklaupti prieš niekšybę“, – teisme kalbėjo nusipelnęs pedagogas.

Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.

Atrodo, klauptis prieš niekšybę norinčių nėra taip daug, kaip klupdančiai valdžiai norėtųsi. Sausio 14-sios popietę Valdovų rūmuose įvyko renginys, skirtas pagerbti naująją laisvės premijos laureatę sesę Nijolę. Salė, skirta trims šimtams žmonių, nebegalėjo sutalpinti  norinčių, kurių susirinko keliskart daugiau.

Pasak FB savo įspūdžiais iš šio renginio pasidalijusio Andriaus Navicko, tvyrojo ypatingai skaidri atmosfera, kuri skatino „kalbėti apie tas pamokas, kurias Dievas mums siunčia per sesę Nijolę“. Todėl ir pats A. Navickas padėkojo sesei Nijolei „su visais jos spygliais“, be kurių ji „nebūtų tokia tikra“.

O visuomenei svarbu išgirsti, kad vis dar atsiranda žmonių, kurie neprarado noro bei sugebėjimo mokytis. Todėl teisus mokytojas (prisiminkime: nėra buvusių mokytojų, kaip nėra ir buvusių kagėbistų) Bronislovas Burgis, teigdamas, jog, renkantis skirtingus būdus, įvairias priemones kovai su neteisybe, melu, šmeižtu, negalima daryti vieno: atsiklaupti prieš niekšybę…

2018.01.16; 06:00

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Dalyvaujant pirmiesiems valstybės asmenims ir visai aukščiausiajai valdžiai, diplomatiniam korpusui, Bažnyčios hierarchams, kviestiniams svečiams, iškilmingoje aplinkoje televizijos transliacijos metu garbingiausios valstybinės premijos laureatė pasako tai, kaip galvoti ir viešai kalbėti valstybėje penkeris metus uždrausta.

Valstybės galva pribėgusi į ausytę, kaip didžiulę paslaptį laureatei pašnibžda, kad apie tai, kas dedasi valstybėje nieko niekada nežinojo, nežino ir skubiai sprunka iš šalies Parlamento. Laureatei išjungiamas mikrofonas. Kas būtų, jei tai atsitiktų bet kurioje Vakarų šalyje?

Žiniasklaidai tai būtų mana iš dangaus, saldainis su aukso įdaru! Interviu su visomis pusėmis, atsakymai į iškeltus klausimus, apskriti stalai, specialios diskusijų laidos, pašaipos humoristiniuose šou, riebios antraštės pirmuose puslapiuose, o jau apžvalgininkų komentarai nesibaigtų ir po mėnesio. Visos politinės jėgos bemat išnaudotų įvykį savo reikmėms, prisimintų, kas ką kada sakė ir darė ar nedarė.

Lietuvos šrekų pelkėje – keli sakinukai vakaro reportažuose, kai kur net melas (LNK žinios: N.Sadūnaitė „paskyrė savo kalbą Lietuvos partizanams“). Portaluose  – trumpa dienos naujiena, kuri iš pirmųjų naujienų iškelta po pusvalandžio, į naujienų puslapio pabaigą – po poros valandų, kai šeštadienio popietės snauduly niekas dar net nespėjo jos paskaityti, o po to – į archyvą.  Bet juk nepasakysi, kad neparašė!

Ir lavoninės ramybė, pilna ėriukų tylėjimo, barakudų kronikos ir įnirtingo kinkų drebėjimo. Tokia ta mūsų laisvoji ir drąsioji žiniasklaida, nenuilstamai kovojanti su galingiausios pasaulio tautos, be kurios valstybingumas būtų suvažinėtas vikšrais per pora savaičių, demokratiškai išrinktu vadovu. Atrodytų, juk išskyrus „visuomeninį“ visi privatūs, turi savininkus ir net ne Lietuvoje, tai turėtų būti „nepriklausomi“.

Kanalai nepriklausomi, o redaktoriai ir dar kaip priklausomi. Viešą nuomonių,  bandančių pamatyti sistemines valstybės problemas ir aptarti ne visada visiems šventiems patinkančius jų sprendimo būdus, sklaidos galimybę pradėta naikinti nuo pat pirmųjų didžiojo LRT vairininko A.Siaurusevičiaus ir A.Matonio eros savaičių. Pirmasis ištrenktas lauk D.Kuolys su „Sankirtomis“ ir „Tarp Rytų ir Vakarų“, likusieji susigūžė, prisitaikė ir procesas tęsėsi patyliukais keičiant žmones ir jų nuomones. 

Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Paskutinis akordas, baigiant įbauginti dar likusius nepriklausomos žiniasklaidos nuomonės želmenėlius, nuskambėjo 2012 metais, pasinaudojant senu, geru V.Gusinskio pavyzdžiu – vieną sudorok, kad visi bijotų – už nepatikusią valdžiai nuomonę ir jos nurodymu iš „Lietuvos žinių“ išmesti redaktoriai V.Vasiliauskas ir T.Dapkus, LRT likviduota T.Dapkaus televizijos laida „Akiračiai“.

Nuo to laiko nepriklausomos ir kritiškos žiniasklaidos nebeturim. Bet kokios esminės, valstybės ateities ar visuomenėje pavojingą įtampą keliančius klausimus bandančios gvildenti diskusijos sisteminėje žiniasklaidoje neliko. Liko patyčios iš kitaminčių ir nepabaigiamas, primityvus gąsdinimas įvairiausiais pavojais. O kritikos laisvė imituojama organizuojant periodines atskirų valdžios asmenų, neįtikusių dvarui, puolimo kampanijas, kuo noriai naudojasi niekada neklystantieji politikos asmenys.

Be nepriklausomos žiniasklaidos neįmanoma jokia demokratija ir jokia visuomenės laisvė ar pilietinė visuomenė. Tai visuomenės mikrofonas kalbėtis su savimi ir išsirinkta valdžia. Išorinės cenzūros pakeitimas įbaugintų, norinčių išsaugoti darbą ir nuolankių redaktorių, kuriems reikia išmokyti vaikus ir grąžinti paskolas, vidine cenzūra – tik pasaldinta valstybę graužiančių nuodų dozė. Tuo nepaliauji įsitikinti vėl ir vėl, matydamas, kaip valdžiai nepatinkanti nuomonė yra tabu ir mikrofonai išjungiami net Seime.

2018.01.16; 03:00

Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų. Taip Laisvės premijos laureatė sesuo Nijolė Sadūnaitė sakė po teismo, nuteista trejiems metams sunkiųjų darbų lageriuose už tai, kad spausdino ir platino „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, gynė tikėjimą ir laisvą žodį.

Sekmadienį Valdovų rūmuose surengtoje popietėje Laisvės premijos laureatei seseriai N. Sadūnaitei dalyvavo ir anksčiau šia premija apdovanotas prof. Vytautas Landsbergis.

„Susitikimo pradžioje buvo skaitomas tekstas, kurį parengė, pasirašė ir paskelbė tariamos Lietuvos tariamo Aukščiausiojo teismo tariami teisėjai. Nijolė sakė, kad jiems po to buvo gėda. Galbūt kaip ir tiems, kurie sėdėjo tankuose sausio 13 dieną, šaudė, o paskui vienas kitas galbūt verkė“, – kalbėjo prof. V. Landsbergis.

Kaip pabrėžė profesorius, ses. Nijolė visuomet tikėjo susivokimo kibirkštimi.

„Džiugino jos pajuokavimai apie brolius kagėbistus, kaip jie vargšai kuičiasi, vargsta tokiose pareigose ir kaip jiems dėl to nepasisekė. Galima sakyti, kad tai – baisus sarkazmas, bet ji iš tiesų jų gailėjo! Ir tai buvo moralios, krikščioniškos, seseriškos, broliškos laikysenos pavyzdys“, – sakė prof. V. Landsbergis, pabrėždamas, kad moterys rezistentės pasipriešinimo dalyvės išsiskyrė ramia ištverme – be pykčio, bet nesitraukė iš savo tarnystės su aiškiu žinojimu,kas teisinga, kas ne.

„Jei to šiandien būtų daugiau, būtų šalis laimingesnė, bet tikriausiai neduota. Sako, davė ir dribtelėjo. Lietuvai nedribtelėjo daugiau tokių Nijolių, bet ačiū Jam, kad davė šią – žmogų, kuris padeda susivokti, dėl ko mes iš tiesų jaudinamės, ginčijamės, vienas kitą būtinai pažemindami, kad pasikeltume aukščiau kitų paniekintų, pažemintų. Tai mūsų nelaimė – velnio infekcija. Man atrodo, ses. Nijolė turėjo milžinišką imunitetą tam“, – sakė prof. V. Landsbergis.

Ses. Nijolę profesorius vadino mūsų turtu, atrama, kuri labai reikalinga. „Ji nepaprastai daug padaro pačiu savo buvimu. Kai kada – ir pasakytu žodžiu, kurio niekas kitas nepasako. Tačiau ses. Nijolė turi teisę sakyti, ką galvoja, o paskui jau mūsų reikalas – priimti ar ne“, – sakė prof. V. Landsbergis. 

Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prancūzijoje gimusiai ir gyvenusiai aktorei ir režisierei Karolinai Masiulytei-Paliulienei Paryžiuje teko vaidinti ses. N. Sadūnaitę spektaklyje, pastatytame pagal pjesę „Šypsena gulage“.

„Jos žodžiai, pasakyti teisme, mums pasirodė panašūs į pirmųjų krikščionių žodžius, o pjesė – idealiai tinkanti parodyti tylų Bažnyčios pasipriešinimą pavergtose Rytų šalyse“, – sakė K. Masiulytė-Paliulienė.

Pasak aktorės, paskutinis 1987 m. pastatyto ir iki pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo rodyto spektaklio sakinys skambėjo logiškai: „Vieną gražią dieną Lietuva bus laisva ir mes niekada nebeišsiskirsim“.

K. Masiulytė-Paliulienėses. N. Sadūnaitei grąžino dovaną, kurią buvo iš jos gavusi – žiedą su ametistu, vienuolei dovanotą Vokietijoje. „Norėčiau grąžinti šį žiedą Nijolei, kad perduotų vienai iš tų gražių mergaičių, kurioms yra laisvės pavyzdys ir simbolis“, – sakė aktorė.

Pasveikinti Laisvės premija apdovanotos ses. N. Sadūnaitės atvyko ir Anykščių Jono Biliūno gimnazijos, kurioje ji mokėsi, bendruomenė.

Vienuoliktokas Šarūnas papasakojo, ką jam ir jo šeimai reiškia šis žmogus. Ses. N. Sadūnaitė Svėdasuose katechizavo vaikus, tarp kurių buvo ir Šarūno teta Zita, tad vienuolė susipažino su jo močiute. Kai ses. N. Sadūnaitė buvo ištremta, močiutė mezgė ir į Mordoviją jai siuntė vilnones kojines, naminės duonos.

Šarūno mama tebesaugo ses. N. Sadūnaitės atviruką, kurį nuo jos gavo iš tremties, kai buvo septynerių, ir prisiminimą, ką grįžusi iš lagerio ses. N. Sadūnaitė močiutei pasakojo apie tardymus, lagerius. „Giminaičiams ji perdavė daugiau nei siuntinius ar laiškus, bet ir viltį, kad Lietuva vis viena bus laisva“, – sakė Šarūnas.

Pati Laisvės premijos laureatė ses. N. Sadūnaitė buvo lakoniška. Vakarą ji užbaigė Šv. Jono evangelisto žodžiais apie Joną Krikštytoją: Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti šviesą. „Liudykim visi apie šviesą!” – kvietė ses. N. Sadūnaitė.

ELTA primena, kad būsima kovotoja už Lietuvos laisvę gimė mokslininko agronomo Jono Sadūno ir agronomės Veronikos Rimkutės-Sadūnienės šeimoje. 1938 m. spalio 2 d. Dotnuvos bažnyčioje ji buvo pakrikštyta Felicitos Nijolės vardais. Tėvams slapstantis nuo persekiojimo ir tremties, ji augo Telšiuose, globojama vyskupo Vincento Borisevičiaus, o nuo 1945 m. rudens – Anykščiuose.

1945 m. Telšiuose iškart buvo priimta į antrą klasę. 1945-1955 m. baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą ir, pasirinkusi vienuolės gyvenimo kelią, įstojo į Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyną.

Pirmuosius įžadus ses. N. Sadūnaitė 1956 m. davė Telšiuose, ten dirbo Telšių katedros gėlininke, paskui persikėlė į Vilnių, gyveno Jeruzalėje pas vienuolijos seseris ir dirbo Vilniaus kūdikių namuose sekretore mašininke. Amžinuosius įžadus vienuolė davė 1963 m. Anykščiuose.

Baigusi medicinos seserų kursus ses. N. Sadūnaitė dirbo įvairius darbus: skalbėja, gaisrininke, slaugė Vilniaus našlaičių namų globotinius, vėliau – iš tremties į Svėdasus grįžusį kunigą Petrą Raudą, šiame miestelyje katechizavo vaikus.

Į sovietų saugumo akiratį ji pateko 1970 m., kai ėmėsi užstoti valdžios persekiojamus kunigus. 1971 m. ses. N. Sadūnaitė slapčia nugabeno į Maskvą ir perdavė užsienio šalių diplomatams Lietuvos žmonių memorandumą dėl sąžinės laisvės suvaržymų sovietinėje Lietuvoje, kurį pasirašė per 17 tūkst. tikinčiųjų iš visos Lietuvos.

Tuometinio Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo tikintieji reikalavo suteikti sąžinės laisvę žmonėms ir baigti represijas prieš kunigus. Ses. N. Sadūnaitės dėka šis dokumentas tapo žinomas visame pasaulyje.

Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1974 m. ses. N. Sadūnaitė pradėjo dauginti bei platinti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ – garsiausią sovietmečiu leistą nelegalų pogrindžio žurnalą. Dalį leidinio numerių pati išspausdino rašomąja mašinėle.

Užklupta spausdinanti 11-ąjį „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ numerį, ji 1974 m. rugpjūčio 27 d. buvo areštuota ir nuteista laisvės atėmimu šešeriems metams – trejiems sunkiųjų darbų ir trejiems metams ištrėmimo. 1975-1980 m. N. Sadūnaitė kalėjo Mordovijoje bei Sibire (Rusija).

1980 m. liepos 9 d. grįžusi į Lietuvą, ses. N. Sadūnaitė dirbo Paberžės (Kėdainių r.) bažnyčios valytoja ir toliau dalyvavo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidyboje: rinkdavo žinias, pristatydavo jas redaktoriui, redaguodavo, daugindavo, gabendavo leidinį į Maskvą. Iš ten „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ pasiekdavo Vakarus.

Nuo 1982 m. ji nelegaliai gyveno Lietuvoje ir Rusijoje, nuolat slapstėsi, 1987 ir 1988 m. buvo saugumo suimta ir tardoma, kankinama, nuodijama.

Ses. N. Sadūnaitė aktyviai dalyvavo Atgimimo įvykiuose. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo kalbėjo pirmajame viešame protesto prieš sovietinę santvarką mitinge – Ribentropo-Molotovo pakto minėjime. Po jo buvo KGB tardoma bei persekiojama.

1988 m. kartu su bendražygiais ses. N. Sadūnaitė Vilniuje organizavo viešą mitingą birželio 14 d. trėmimams prisiminti. 1988 m. rugpjūčio 24 d. dalyvavo bado akcijoje Vilniaus Gedimino aikštėje. Vienuolė buvo viena iš Lietuvos katalikiškojo moterų sambūrio „Caritas“ steigėjų, 1988 m. gruodžio 19 d. priimta į Lietuvos Helsinkio grupę. 

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidybos pradžiai – 40. Vytauto Visocko nuotr.

1989 m. liepos 18 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas be jos pačios prašymo reabilitavo ses. N. Sadūnaitę kaip nekaltai nuteistą ir nukentėjusią.

1989-1990 m. su paskaitomis apie Lietuvą ji keliavo po Europą ir JAV, Ispanijoje susitiko ir bendravo su popiežiumi Jonu Pauliumi II.

Ses. N. Sadūnaitė parašė ir JAV išleido atsiminimų knygas „KGB akiratyje“ (1985 m.) ir „Gerojo Dievo globoje“ (1989 m.), kurios buvo išverstos ir išleistos rusų, anglų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų ir hindi kalbomis, parengė ir italų kalba išleido atsiminimų knygą „Ilcelonellager“ („Lagerio dangus“, 2016 m.).

1990 m. Los Andžele (JAV) Kalifornijos Respublikonų partijos Tautybių grupė ses. N. Sadūnaitės ilgametę kovą už žmogaus teises apdovanojo medaliu. 1992 m. ses. N. Sadūnaitei buvo suteiktas Teksaso miesto (JAV) Garbės pilietės vardas, ji apdovanota Poverello (Šv. Pranciškaus Asyžiečio) medaliu už artimo meilę. Tokiu pačiu medaliu buvo apdovanota ir Kalkutos Motina Teresė. JAV lietuvių bendruomenė jai skyrė Laisvės premiją (2009 m.).

Lietuvoje ses. N. Sadūnaitė apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro Didžiuoju kryžiumi (1998 m.), Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992 m.) ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.). Jai skirta Lietuvos Respublikos Seimo įsteigta Laisvės premija (2017 m.)

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.15; 07:28

Atsiėmusi 2017-ųjų metų Laisvės premiją disidentė Nijolė Sadūnaitė praktiškai visą savo pasisakymą iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime skyrė buvusiam Garliavos skandalui.

Ji prisiminė ne tik skandalingų įvykių ir bylų aplinkybes, bet taip pat pareikalavo iš valstybės vadovų iki Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo – jai ir visuomenei pateikti neginčijamus įrodymus, ar skandalo epicentre buvusi mergaitė „yra gyva ir sveika“.

Nors po šios istorijos praėjo nemažai laiko, N. Sadūnaitė reiškė susirūpinimą dėl mergaitės pagrobimo Garliavoje. Jos teigimu, per šį „brutalų neteisybės aktą dalyvavo dešimt kartų daugiau ginkluotų pareigūnų, nei neutralizuojant teroristą Bin Ladeną“.

Iškilmingo posėdžio dalyvius nustebino tokia laureatės kalba.

Po minėjimo paklausta žurnalistų, kaip ji jaučiasi gavus premiją, N. Sadūnaitė sakė, kad po savo tokios kalbos tikėjosi ir antrankių, ir cypės.

„Aš laukiau, kad po mano tos kalbos man antrankiukus ir į cypę, labai gerai maitina, valgai ir nemokamai gyveni, nemoki nei už būstą, nei už maistą“, – pajuokavo N. Sadūnaitė.

Žurnalistų apie laureatės kalbą paklaustas Premjeras Saulius Skvernelis sakė, kad „žmogus turi tą savo nuomonę, ji ją tvirtai turėjo nuo pat istorijos pradžios“, bet čia nėra tiesos.

„Nė viename žodyje nėra tiesos“, – trumpai pakomentavo S. Skvernelis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.14; 06:34

Viena lietuvių patarlių byloja, kad ir šuo kariamas pripranta. Ją prisiminiau, kai gan netikėtai praėjusią savaitę sulaukiau klausimo: „Ar ir tu manai, kad karas yra neišvengiamas?“ 

Kelias akimirkas dvejojau, ką pasakyti, nes suvokiau, kad dažnas žmogus, kaip tas šuo, sugeba greitai prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių ir nejausti kaklą veržiančios kilpos.

Prieš pusmetį į tą patį klausimą akimirksniu atsakiau, kad karas jau vyksta, savo nuomonės nekeičiu ir šiandien, bet kažin kuri sąmonės dalis vis ramiau reaguoja į įvykius Ukrainoje, į dar vieną Rusijos valdžios pradėtą Lietuvos automobilių blokadą pasienyje, absurdišką propagandą, etc.

Continue reading „Kariama sąmonė neturėtų priprasti“

Sesei Nijolei Sadūnaitei – 75-eri      

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt nuoširdžiai sveikina septyniasdešimt penkerių metų jubiliejaus sulaukusią sesę Nijolę Sadūnaitę – Lietuvos laisvės kovotoją ir disidentę.

Šia proga skelbiame pluoštą biografinių žinių, bylojančių apie jos nueitą ilgą, sudėtingą, pavojų kupiną, tačiau neabejotinai garbingą kelią.

Nenusižengta nei Tiesai, nei Dorai, nei Dievui, nei Tėvynei. Nenusižengta nė sykio. Jokių išdavysčių, jokių dvigubų standartų, jokių kompromisų su sąžine, jokių abejonių. Galima tik pavydėti tokios tvirtybės ir principingumo.

Continue reading „Nenusižengta nei Tiesai, nei Dorai, nei Dievui, nei Tėvynei“

daujotis_3_plius

Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – Vilniaus Universiteto profesorius Vytautas Daujotis.

Prof. Vytauto Daujočio pristatyti nereikia. Jį žino visa Lietuva.

Tiesa, pažįsta jį pirmiausiai ne kaip Vilniaus Universiteto dėstytoją, profesorių, o kaip ekspertą, dirbusį Studijų kokybės vertinimo centre, ir principingai pasipriešinusį nelegalių prorusiškų aukštųjų mokyklų steigimui Lietuvoje.

Prof. Vytautas Daujotis kryptingai domėjosi aukštųjų mokyklų reforma, aktyviai dalyvavo visuomeniniuose judėjimuose. Pretekstas šiam interviu – prof. Vytauto Daujočios sprendimas siekti Seimo nario mandato.

Continue reading „Prof. Vytautas Daujotis: “Visai valstybei gyvybiškai svarbius darbus valdžia padėjusi į šalį”“

akcentai_333

Prieš 25 metus, 1987 m. rugpjūčio 23 d., Lietuvą sudrebino pirmasis viešas nesankcionuotas antisovietinis mitingas, smerkiantis Stalino–Hitlerio (Molotovo–Ribentropo) paktą, jo slaptuosius protokolus.

Kokio persekiojimo susilaukė mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo organizatoriai?

Minėtame Lietuvos laisvės lygos mitinge pirmą kartą viešai buvo sakoma tiesa apie šį gėdingą sandėrį ir jo padarinius Lietuvos valstybingumui, reikalauta pakto pasekmių likvidavimo.

Continue reading „Sovietai apie pirmo viešo mitingo organizatorius: juos per maža sušaudyti“

zolub

Lietuvių tauta ir jos valstybė su nepriklausomybės atgavimu iš ligos patalo nepasikėlė. Randasi „daktarų“ iš svetur, randasi ir savų šundaktarių, deja, gydančių svetimais vaistais su multikultūralizmo ir kitokiais tautai netinkamais priedais.

Tautos liga įsisenėjusi, nes beveik visų lygių valdžiose tarpsta sovietinis klanas, tik keliskart Komunistų partijos pavadinimą pakeitęs, išliko ir veikia atitinkamai, ligą nugalėti reikia ypatingų vaistų ir priemonių, kurias surasti ir pavartoti, deja, turi tik pati tauta.

Dvasininko, prelato, žurnalisto dr. Juozo Prunskio redaguotame kultūrininkų pasisakymų rinkinyje „Mano pasaulėžiūra“ („Draugo“ spaustuvė, Čikaga, 1958 m.) randame poeto, fotografo, Lietuvos radijo pirmojo diktoriaus, poeto, prozininko, publicisto, keliautojo, diplomato Petro Babicko teiginį: „Vaidila, lietuvė, mokanti savo vaiką skaityti, knygnešys bei pasaulio lietuvių talka – tai keturi pagrindiniai stulpai, kuriais turi remtis mūsų ateities gyvenimas ir kova“. Nors talkos stulpas įvardintas ketvirtuoju, tačiau šiandienai jis yra itin aktualus.

Continue reading „Talka Lietuvai iš ligos patalo keltis“

grigas_robertas

Mažos Garliavos mergaitės drama kaip aštrus chirurgo skalpelis apnuogino skaudžią tikrovę.

Tikrovę, kurią visi, neabejingi Lietuvai ir gėrio vertybėms, seniai jautėme: kad ištikimųjų kraujo kaina atkurta valstybė, jos gyvastingumą užtikrinti turinčios struktūros pavojingai didele dalimi yra butaforinės.

Nes nėra autentiškos, su tautos dvasia ir aukščiausiais polėkiais sutapusios valstybės, jeigu nėra žmoniškumo ir teisingumo viršenybės prieš visus įstatymus ir jų vykdymą bei vykdytojus. “Iustitia est fundamentum regnorum“ („Teisingumas yra valstybių pamatas“), anot europinės teisės klasikų romėnų. Nėra patikimai įtvirtintos valstybės, jeigu linguoja kaip raisto liūnas po kojomis tai, kas turėtų būti akmeniniai pamatai.

Continue reading „Apie įstatymų (ne)vykdymą“

soblinskaite_

(Manome, kad šiuos atsakymus į “Metų” anketos klausimus naudinga būtų perskaityti ne tik literatūrinio žurnalo skaitytojams. Antraštė mūsų. Slaptai.lt)

XXX

XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antigobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?

O kuris gi žmonijos gyvavimo tarpsnis galėtų pasigirti ilgalaike taika ar stabilumu? XX amžius prasidėjo Rusijos revoliucija, pragaištinga daugybei tautų, ir į politinę piramidę iškėlė Staliną… XIX amžių draskė Napoleono karai, XVIII a. – Šiaurės, XVII a. – Trisdešimties metų karas…

Continue reading „Terorizuojami esame kasdien, nors pistoleto niekas į smilkinį neremia“

kusaite_portretas

Šventajame Rašte parašyta: „Jeigu tau davė per kairį skruostą, atsuk dešinį.“ Šį pamokymą daug kas supranta taip: „Tapk geras, nesmurtauk ir nuolankiai, be pasipriešinimo, priimk skriaudas.“

Bet ar toks supratimas nedaro nukentėjusįjį pasyvia auka, nestabdančia blogio savo neveiklumu? Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šis visiems žinomas pamokymas tarsi pats sau prieštarauja.

Prieštaravimas dingsta, jeigu įsigiliname į to meto papročius, pavyzdžiui, kai mušti moterį, vaiką ar vergą buvo galima tik kaire ranka ir ne delnu, bet atbula ranka. Jeigu tas, kuriam sudavė, atsuka dešinį skruostą, skriaudikas toliau mušti nebegali; jis turi arba liautis, arba pripažinti mušamąjį sau lygiu.

Continue reading „Išprovokuojamas smurtas“

terleckas

Tau­ta, ne­ži­nan­ti sa­vo is­to­ri­jos, – tar­si au­ga­las su pa­kirs­to­mis šak­ni­mis, To­dėl nestebina, kad įvai­raus plau­ko oku­pa­ci­niai re­ži­mai sten­gė­si iš tau­tos at­min­ties iš­trin­ti jos pra­ei­tį, ypač su­si­ju­sią su anks­čiau tu­rė­tu vals­ty­bin­gu­mu, ar­ba pa­teik­ti sa­vo is­to­ri­jos ver­si­ją.

Šiuo at­ve­ju man rū­pi pa­žvelg­ti, kas nu­lė­mė Lie­tu­vos vals­ty­bės at­sta­ty­mą 1990 me­tais. Gin­kluo­ta par­ti­za­nų ko­va bu­vo pra­lai­mė­ta. Ta­po aki­vaiz­du, kad tuo ke­liu nie­ko ne­pa­siek­si, ir jos at­si­sa­ky­ta.

Pas­ku­ti­niais im­pe­ri­jos eg­zis­ta­vi­mo me­tais ne­pri­klau­so­my­bę at­gau­ti bu­vo sie­kia­ma tri­mis bū­dais: a) kon­spi­ra­ci­niu: tam tik­ros gru­pės lei­do at­si­šau­ki­mus, kė­lė vė­lia­vą, lei­do po­grin­di­nius lei­di­nius ir juos pla­ti­no tar­p ar­ti­mų­jų, b) vie­šu: ne­pai­sy­da­mi gre­sian­čių pa­vo­jų, ban­dė vie­šai veik­ti ir c) la­vi­ra­vi­mo: ba­lan­sa­vo ant le­ga­lu­mo ir ne­le­ga­lu­mo ri­bų: iš­nau­do­jo vi­sus vei­kian­čius įsta­ty­mus, ieš­ko­jo jų sil­pnų vie­tų ir taip sau­go­jo kul­tū­ri­nes ver­ty­bes ir is­to­ri­nę at­min­tį. Daž­nai šie bū­dai bu­vo tar­pu­sa­vy­je su­si­py­nę. De­ja, kol kas ne vis­kas aiš­ku ir ap­tar­ta. Dėl to ir ki­lo no­ras dar kar­tą pra­bil­ti apie da­ly­kus, ku­riuos ži­nau. Į iš­sa­mu­mą ne­pre­ten­duo­ju.

Continue reading „Iš­ėji­mas į vie­šu­mą, ar­ba Bai­mės sin­dro­mo įvei­ki­mas“

kusaite_portretas

Balandžio 21 dieną surengtas dar vienas terorizmu kaltinamos klaipėdietės Eglės Kusaitės teismo posėdis. Ši rezonansinė byla sulaukia didelio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio.

Byloje esama daug mįslingų motyvų, kurie leidžia daryti prielaidas, esą E.Kusaitei pateikti kaltinimai – laužti iš piršto. E.Kusaitės teismo posėdis prasidėjo Vilniaus Apygardos teisme 9 valandą ryto. O nuo nuo 8 valandos 30 minučių prie teismo pastato prasidėjo protesto piketas, kurį organizavo Tautos ateities forumas. TAF nariai reikalavo, kad teismo posėdžiai būtų atviri, vieši. Prie teismo salės, kurioje prasidėjo uždaras E.Kusaitės teismo posėdis, susirinko daug žiniasklaidos atstovų, įvairių pilietinių judėjimų nariai, disidentai. Tame tarpe – ir disidentė sesuo Nijolė Sadūnaitė.

Continue reading „Eglė Kusaitė vėl suimta“

svediene_teiseja

2010-12-23 Vilniaus apygardos teismo kolegijos pirmininkė Virginija Švedienė (teisėjai Jūratė Damanskienė ir Zenonas Birštonas) Eglės Kusaitės pirmajame teismo posėdyje be įžangų paskelbė, kad E.Kusaitės bylą nagrinės neviešame posėdyje ir susirinkusius piktu balsu pareikalavo apleisti salę. Ar buvo daromas posėdžio garso įrašas, mums nežinoma, tačiau gynėjui buvo uždrausta daryti garso įrašą.

Prieš tai posėdyje nebuvo išklausytos šalių nuomonės, nepaskelbta tokia nutartis dėl neviešo bylos nagrinėjimo ir nepaaiškinti nutarties motyvai, nors keletas salėje buvusių žiūrovų to teiravosi.

Continue reading „Dėl teisėjos Virginijos Švedienės elgesio ir sprendimų“