Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Įsisiūbavus diskusijai apie generolą Vėtrą, Kazį Škirpą, jų atminimo įamžinimą, paminklų likimą ir vietinių politikų atsakomybę, kažkaip nuošalyje lieka, atrodytų, toks vertingas visuomeninis nusiteikimas kaip patriotizmas. O juk jis yra svarbus valstybės atsparumo, netgi nacionalinio saugumo, tautinės tapatybės dėmuo. Apie tai ne kartą rašiau.

Bet štai šiandien akivaizdu, kad patriotizmas išplaunamas, jis tampa menkaverte detale, dažnai niekinama ar netgi tapatinama su juodžiausiais nacionalizmo pasireiškimais. Šiomis dienomis „didžiausias Lietuvos portalas“ savo titulinį puslapį atveria tiems, kurie pateisina Lietuvos laisvės kovotojų naktinį atminimo naikinimą (čia puikiai tiktų nelietuviškas „istrebiteli“ terminas), pasirenkant brėkštantį rytą, kai visi giliai įmigę, ir prie Vrublevskio bibliotekos nė gyvos dūšios (vėlgi asocijuojasi su NKVD trėmimų praktika).

Vieni tiesmukai tokio atminimo naikintojų kritikus vadina atgimstančiais fašistais (Bernardas Gailius), kiti, mėgaudamiesi moksline terminologija, giria Vilniaus mero sprendimą kaip „politiškai drąsų ir teisingą“ (Paulius Gritėnas), o čia staiga išdygsta save disidentu laikantis reemigrantas, šlovinantis P. Cvirką, S. Nėrį ir teigiantis, kad nei nuo jų, nei nuo Justo Paleckio ar Antano Sniečkaus Lietuvos likimas nepriklausė (Tomas Venclova).

Baikite juodinti Lietuvą. Slaptai.lt nuotr.

Tuomet kas nuo Vėtros, Škirpos priklausė, kad jų atminimas šiuo metu taip niokojamas? Ko gero, ir juos garbusis politologas pavadintų fašistais, nes vienu metu pasidavė galingai nacių įtakai…

Ar tai tik sutapimas, kad ir Kremliaus propagandistai Ukrainos Maidano gynėjus tebevadina fašistais, o garsusis „Sputnik News“ visaip niekina „miško brolius“ ir garbina tuos, kurie atvežė Stalino saulę, bei politiniu kankiniu vadina šiandien cypėje laikomą šnipinėjimu įtariamą Algirdą Paleckį?..

Rašytojas Vytautas Rubavičius, anksčiau rašęs apie „pseudopatriotus“ nuolat linčiuojantį ir nacionalizmą keikiantį T. Venclovą, tvirtina, kad tokie žmonės rikiuojasi į vieną gretą su Rūta Vanagaite, Mariumi Ivaškevičiumi, visokiais judėjimo „Lietuva be nacizmo“ ar „Būkime vieningi“ veikėjais, ir jie tampa – sąmoningai ar ne – Kremliaus paspirtukais.

Visi šie paminklų nukėlimai, paminklinių lentų daužymai ir laisvės kovų dalyvių diskreditavimas susipina į vieną pynę, kurioje nėra patriotizmo gijos, sveiko tautinio pasididžiavimo audinio. Jis sąmoningai ištrinamas iš lietuvio savimonės, pakeičiant neva moderniomis globalistinėmis arba atvirai kai kam naudingomis ideologinėmis sąvokomis.

Jau ne kartą dalinausi tokiu įspūdžiu: prieš šešerius metus, artėjant Kovo 11-ajai, Dalia Grybauskaitė, kaip įprasta, savo pozicijos nevyniojo į vatą ir į kitos šalies žurnalisto klausimą apie nacionalistiškai nusiteikusio jaunimo eitynes Vilniaus gatvėmis aiškiai atkirto: „Jūs pasakėte nacionalistai, o aš juos pavadinčiau patriotiškai nusiteikusiu tautiniu jaunimu…“

Gulinėti prie paminklo Vincui Kudirkai, pasirodo, – galima. Slaptai.lt nuotr.

Toks atsakymas ne juokais užpykdė patriotizmo kritikus, o Prezidentė rizikavo prarasti jų paramą artėjančiuose antros kadencijos rinkimuose. Bet taip neįvyko…

O jeigu dabar šį atsaką perkeltume į naujai išrinktojo Prezidento lūpas?

2019.07.30; 18:30

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Keli žodžiai apie Joną Noreiką-Generolą Vėtrą (netrumpas tekstas skaitantiems):

1. Klausiate, apie jo santykį su vokiečiais ir sovietais…

Labai trumpai jis tą santykį apibrėžė uždarame karinio tribunolo posėdyje: „Būdamas Lietuvos kariuomenėje, aš daviau priesaiką, kad būsiu ištikimas laisvai, nepriklausomai Lietuvai. Aš tvirtai laikausi savo įsitikinimų. Aš stojau į kovą prieš Sovietų Sąjungą, prieš bolševikus. Visi faktai, kurie aiškiai nušviesti parengtiniame tardyme, ir teisminiame tardyme patvirtina, kad aš su savo dalyviais norėjau kovoti už nepriklausomą Lietuvą. Sėdėti sudėjęs rankas aš negalėjau. Aš siekiau tikslo, bet vieko nepadariau. Prašau teismą mane išteisinti pagal kaltinimo 1 punktą, kad aš savanoriškai tarnavau vokiečiams, o pagal kitus punktus prašau sušvelninti bausmę“. Taigi, jis pats asmeniškai neigė savanorišką „atsidavimą“ vokiečiams.

2. Indrė Makaraitytė klausia, „ar generolas Vėtra pasirašė tik įsakymą dėl žydų turto?“. Prieš 22 metus, kaip mokslinis redaktorius skaitydamas su J.Noreika kartu nuteisto Viktoro Ašmensko knygos rankraštį paprašiau, kad būtinai įrašytų visus faktus, net neparankius. Viską įrašė ir paskelbė 1998 metais. Paskelbė dokumentus, kuriuos Šiaulių apskrities viršininkas J.Noreika pasirašė vokiečių karo komendanto reikalavimu.

Taip karinė, o vėliau civilinė vokieičų administracija naudojosi lietuvių savivalda spręsdama savo reikalus. Tad buvo pasirašytas ir vokiečių parėdymas žydams nuo liepos 25 iki rugpjūčio 15 d. persikelti gyventi į viršaičių nurodytas vietas. Ir nurodymas, kad „žydai, turį miesteliuose nekilnojamąjį turtą, privalo jį likviduoti, pirmiausia susikeisdami su tais gyventojais, į kurių namus jie bus įkeldinti. Ir draudimą savintis žydų turtą, ir nurodymą surašyti žydų turtą ir globoti jį „iki atskiro parėdymo“. Ir pasirašė vokiečių generalinio tarėjo pavaduotojo pavedimu nurodymus „globoti pabėgusių komunistų ir žydų turtą, jų sodus ir daržus.

Žydai persikraustydami į kitas vietas savo nuožiūra galėjo pasiimti kilnojamąjį turtą“. Kodėl kalba tik apie turto priežiūrą, kaip žydų perkraustymo pasekmę? Mat apskrities viršininko buvo tokios pareigos, o policijos ar saugumo įstaigos nebuvo jo pavaldume. Ar vokiečių ypatingosios grupės, Hamano „skrajojantis būrys“ (pasitelkę ir kelis sukarintus lietuvių dalinius) sprendė perkeliamų žydų tolimesnį likimą? Be abejonės taip. Vokiečiai žudynių organizavimo procesą laikė paslaptyje, „rezultatų“ su lietuvių administracija neaptarinėjo.

Kas atsitiko su žydų turtu, gal domina? Visas turtas buvo perimtas specialios vokiečių įsteigtos įmonės (kartu paimtas ir sovietų nacionalizuotas lietuvių turtas bei tremtinių turtas), kuri Lietuoje valdė ir administravo keliasdešimt tūkstančių objektų pumpuodama lėšas į Vokietiją. Štai kas buvo rašoma lietuvių diplomatų 1943 07 06 Berne parengtame biuletenyje apie padėtį Lietuvoje: „Kauener Zeiting“ pateikia apžvalgą apie okupantų sudarytosios „Grundstuckgesellschaft“ veikimą. Ši bendrovė yra paėmusi savo žinion visus miestų namus ir sklypus, kurie bolševikų laikais buvo nusavinti. Pasak šio pranešimo, kurio autorius yra tos bendrovės direktorius Fr.Stein, vokiškoji bendrovė perėmusi „dešimtis tūkstančių“ objektų. Jos centras esąs Kaune, o visame krašte veikia 353 skyriai su keliais tūkstančiais tarnautojų. Bendrovė valdanti taip pat iš žydų atimtą turtą, be to žmonių turtą, kurio savininkai išdeportuoti. Pati bendrovė, kaip konstatuojama, esanti vokiečių generalinio komisaro vykdomasis organas, o pats darbas esąs vykdomas „vokiškais metodais“.

3. Kodėl ne tik lietuviams buvo svarbu, kad savivaldoje būtų nei ne vietiniams gyventojams palankių, tai bent neutralių žmonių. Štai „Kauener Zeitung“ (26.VI. 1943) užsipuola tuos lietuvius, kurie pardavinėja maisto produktus žydams. Laikraštis, grasindamas, kad tokiems lietuviams būsią užkabinti žydiški ženklai (Dovydo žvaigždė), rašo: „Penkios vietinės moterys buvo nubaustos po vieną mėnesį kalėjimo, nes jos pardavinėjo maisto produktus žydams…“.

Nespekuliuosiu liudininko S.Grunskio pasakojimu, kad J.Noreikos mažametė dukra Dalia dalijo gatvėje praeinantiems žydams motinos iškeptas bandeles. Tačiau J.Noreika buvo tas pareigūnas, kuris apgindavo vietinius gyventojus net nuo lietuvių policijos, kuri turėjo kontroliuoti karo metu parduodamų maisto produktų rinką, iš kurios šešėlio maisto produktų gaudavo ir getuose vis dar kalinami žydai. 1942 m. balandžio 17 d. apgynė Joną Saliūną, liepos 4 d. – Ulitą Metlevaitę ir t.t. Nesigilinsiu į jo pagalbą lietuvių antinaciniam pogrindžiui ar santykius su antinacine organizacija „Lietuvių frontas“, tačiau būtent visas J.Noreikos veikimas būnant apskrities viršininku pačių vokiečių administracijos ir gestapo buvo įvertintas kaip priešiškas. J. Noreika atsiduria tarp to pusšimčio lietuvių, kurie jau 1943 m. kovo 26 d. buvo įkalinti Štuthofo koncentracijos stovykloje.

4. Gal J. Noreika slėpė savo pažiūras ar šiaip buvo žiaurus, kas būtų buvę sunku nuslėpti? Pasižiūrėkime ką rašo kitas štuthofietis Aleksandras Kantvilas: „Jonas Noreika (…) vokiečių laikais Šiaulių apskrities viršininkas, labai populiarus, šiauliškių ir apylinkės ūkininkų labai mylimas ir gerbiamas, visada užtarėjas prieš okupantų priespaudą, persekiojimus (…). Noreika priėmė visą inteligenciją, žinias, sugebėjimus ir gabumus, kurie garavo iš tokių Lietuvos garsenybių tarp keturių kazemato sienų (…) Jis neatsitraukė nuo prof. Jurgučio, išsiurbdamas visus jo smegenis mokėsi anglų kalbos, tobulino vokiečių kalbą, rusų ir lenkų. Mokėsi apie viską, viską matė ir girdėjo ir viską krovė savo galvon. Su tokia energija, pasišventimu, darbštumu Noreika darė viską (…). Tačiau Noreika nebuvo sausas, jis buvo jaučiąs, jautrus, nuoširdus, paslaugus, tikras džentelmenas, taip pat karštas, kaip ugnis. Supykdavo, akimis sužaibuodavo, bet mylėjo save sutramdyt ir piktų žodžių ar verksmų nepraleisdavo“.

Gen. Vetra
Jonas Noreika

5. Antinacinis lietuvių pasipriešinimas taip pat sprendė klausimą, kas gi laikytinas vokiečių okupacinės valdžios kolaborantu? Pirmiausia antinacinėje spaudoje tokiais buvo įvardijami tie, kurie nuosekliai atstovavo tik vokiečių valdžios interesus (pvz. generalinis tarėjas gen. Kubiliūnas). Klausimas, kas ir kiek atsakingas už bendrapiliečių žydų ir lietuvių žūtis buvo paliekamas individualiam įvertinimui, selektyviai pateisinant represijas tų atžvilgiu, kurie tarnavo Sovietų Sąjungai ar buvo susiję su komunistų partija (kas iš esmės buvo vienas ir tas pats). Antinacinis pasipriešinimas jokiu pavidalu nematė brutalaus sovietinio totalitarinio režimo, kaip sąjungininko. Realios sąlygos vertė vienaip ar kitaip apsispręsti, tačiau dauguma aplinkybių nepriklausė nuo Noreikos ar dar kieno nors pasirinkimų.

Štai apsisprendęs grįžti į Lietuvą, J.Noreika liko su silpstančiu prof. V.Jurgučiu, kol pats susirgo šiltine ir pasveikęs buvo mobilizuotas į sovietinę armiją tik 1945 m. gegužės 5 d. Ne, karo veiksmuose nedalyvavo. Mobilizuotas prievarta jis pasirinko tarnauti eiliniu kareiviu, nors turėjo karinį kapitono laipsnį. Tarnavo eiliniu šaulių pulkuose kažkur prie Holšteino, kol lapkričio mėn. viduryje buvo demobilizuotas ir lapkričio 27 d. atvyko į Lietuvą.

6. J.Noreikai Vilniuje pirmiausia talkino buvę Štuthofo lagerio kaliniai: prof. V.Jurgutis, advokatas Petras Kiškis, plk. ltn. Petras Masiulis, rašytojas Balys Sruoga. Jis besisukdamas jų aplinkoje gaudavo pagalbą ir iš tų žmonių, kurie jį pažinojo kaip Šiaulių apskrities viršininką. Tai ne tiesiogiai gali patvirtinti, kad tarnaudamas (kaip pabrėžė – „ne savo noru“) savivaldojoje vokiečių okupacijos metais, buvo prisimenamas geru žodžiu. Dirbdamas šv. Jokūbo ligoninėje ir Mokslų akademijoje, jis pats pradėjo kaupti informaciją apie padėtį Lietuvoje. Jis tuo metu negalėjo žinoti, kad prasidėjusi naujoji okupacija vos per metus nusinešė beveik 10 tūkst. gyvybių, iš kurių apie 4300 nužudė brutalioji gen. Vetrovo vadovaujama NKVD 4-oji divizija. Išgirdęs apie partizanus, rinko informaciją apie juos ir stengėsi surasti ryšio kanalus.

7. Ar J.Noreikos suburta Lietuvos Tautinė Taryba veikė trumpai ir nieko reikšmingo nenuveikė? J.Noreikos suburta pogrindinė organizacija iš tiesų veikė trumpai – vos pora mėnesių. Tačiau siautėjant sovietiniam saugumui visos pogrindžio organizacijos buvo trumpalaikės, o eiliniai ginkluoti partizanai vidutiniškai metus ar dvejus sugebėdavo išsilaikyti tokioje aršioje kovoje. Organizacijos branduolyje buvo šiaulietė poetė Ona Lukauskaitė-Poškienė (beje, XX a. 8-ojo dešimtmečio viduryje ji tapo ir Lietuvos Helsinkio grupės steigėja) ir Dailės fondo direktoriaus pavaduotojas Stasys Gorodeckis-Radžiūnas.

Taktikos klausimais buvo prisilaikoma kiek kito požiūrio, negu jau įsivyravęs ginkluotoje rezistencijoje. Buvo orientuojamasi į „tautos sukilimą“, kai tam bus palankus metas (sutapsientis su Vakarų ir Sovietų Sąjungos karo pradžia), kol kas numatant taupyti jėgas ir vengti aktyvaus pasipriešinimo. Jei palygintume su K.Škirpos požiūriu į valstybę, tai čia buvo labai aiškiai ir nedviprasmiškai orientuojamasi į demokratinę, prezidentinę ir suverenią Lietuvos valstybę. Menki ir trumpalaikiai ryšiai su partizanais neleido išvystyti aiškios pasipriešinimo strategijos, o tikslios informacijos stoka (tik kaimuose jos netrūko) apie sovietinį terorą, neleido suvokti partizaninio ginkluoto pasipriešinimo neišvengiamumo.

Deja, nepriklausomai nuo J.Noreikos ar jo organizacijos narių, sovietinis saugumas pasinaudojo viena aplinkybe. Mat tarp J.Noreikos ikikarinių pažinčių buvo tūlas Juozas Albinas Markulis, tuo metu jau užverbuotas kaip saugumo agentas. Suėmus daugumą tikros organizacijos narių buvo paskleistas gandas, kad dalies organizacijos narių suėmimai nepalietė ir šiai tariamai grupei vadojauja J.Markulis – Erelis. Šis jau užmezgęs ryšius su tikru pogrindžiu nuo 1946 m. pavasario ėmėsi vystyti teiginį, kad ginkluotas pasipriešinimas turi būti nutrauktas „jėgų saugojimo“ tikslu (detaliau galite pasiskaityti mano knygoje „Išdavystė. Markulio dienoraščiai“).

8. Ar buvo gausi J.Noreikos organizacija? Ne, ji nepasižymėjo ypatingu dydžiu – sovietinis saugumas suėmė 1946 m. vasario-kovo mėn. daugiau kaip dešimt žmonių su „Generolu Vėtra“ priešakyje, o kovo – balandžio mėn. dar dvi dešimtis su LTT susijusių jaunuolių. Bendras suimtų žmonių skaičius pasiekė 41. Organizacijos planus galima pavadinti ir išskirtiniais: nuo planų užmegsti ryšius su užsieniu pagrobiant lėktuvą „Po-2” ir V.Ašmenkui bei poetui K.Jakubėnui (tam pačiam, kurį Rašytojų sąjungoje buvo užsipuolęs P.Cvirka) nuskrendant į Švediją, iki planų suvienyti visas Lietuos pogrindžio organizacijas ir sukurti centrinę vadovybę. Realiai nė viena LTT išleista direktyva nebuvo įgyvendinta egzstuojant pačiai Tautinei Tarybai.

„Atsišaukimą į laisvąsias pasaulio tautas“ galima laikyti reiškingesniu dokumentu, nes jis liudijo LTT surinktą informaciją apie padėtį Lietuvoje. Čia ir žinios apie terorą, kankinimus, naikinimus deginant gyvus žmones, trėmimus, žuvusiųjų palaikų niekinimą turgaus aikštėse, ginkluotą pasipriešinimą: „Prasidėjus masiniams trėmimams, visoje Lietuvoje vyksta nuolatinės kruvinos kovos. Pasipriešinimui numalšinti rusai metė specialius NKVD dalinius ir karinius junginius. Kovose dalyvavo tankai ir artilerija. Tragišku savo gyvenimo momentu lietuvių tauta kreipiasi į visus garbingus pasaulio žmones, į visas laisvę mylinčias tautas, prašydama pagalbos prieš žmogaus orumo engimą…“.

9. Ar tikrai J.Noreika buvo suimtas ir kankinamas? Taip. Teko išnagrinėti jo tardymo protokolus. Nors tardymai trukdavo ne vieną valandą – protokolai trumpi. 113 tardymų ir 31 protokolas. Kartais visai nieko nerašoma. Būtent tuo metu „nepripažinusiems liaudies priešams“ buvo taikomos „aktyvaus tardymo priemonės“. Kadangi prieš ketvirtį amžiaus teko bendrauti ir su šioje byloje kaltintais asmenimis renkant duomenis apie kankinimus, tai šį tą galėčiau pakartoti. Pirmiausia, kankintojų atrama buvo tas pats MGB ministro pavaduotojas pplk. Leonardas Martavičius, kuris po dešimtmečio dalyvavo ir A.Ramanausko-Vanago kankinime. MGB tardymo skyriaus viršininkas Eusiejus Rozauskas taip pat tardė nerašydamas jokių protokolų. Tardomas sau prisiėmė visą atsakomybę ir pasivadino visų partizanų ginkluotųjų pajėgų vadu. Okupantai į protokolus rašė pirmiausia tai, ką norėjo girdėti. Kai ką J.Noreika paneigdavo, jei vėl buvo sugrįžtama prie to paties klausimo.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Toje pačioje byloje suimtas lakūnas V.Ašmenskas prisiminė, kad „plk. E.Rozausko nurodytas, atsiguliau kniūbsčias ant kėdės, kojos kadaravo vienoje kėdės pusėje, o galva nusviro kitoje. Pasipila visa kruša smūgių…“

10. J.Noreika kariniame tribunole nuo pat pradžių kategoriškai neigė, kad „savanoriškai tarnavo vokiečiams“. Visi liudijimai apie vokiškosios okupacijos metus vienaip ar kitaip liudija, kad J.Noreika matė sovietinį terorą iš arti, trėmimus vertino kaip genocidą ir atidarinėjo Šiauliuose „Raudonojo teroro muziejaus“ parodą. Tad iš pradžių kvietė lietuvius padėti kovoje su bolševizmu, tačiau vėliau, atsižvelgiant į nacistinės okupacijos realijas, tapo antinacinės organizcijos Lietuvių fronto įgaliotiniu Šiauliuose ir priešinosi okupantų spaudimui, kol galiausiai buvo gestapo suimtas.

1946 m. lapkričio 20 – 22 d. kariniame tribunole jam nebuvo iškelti kokie nors kaltinimai tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvavus „tarybinių piliečių“ (taip tuo metu buvo įvardijami nužudyti žydai) žudynėse. Greičiau priešingai – visi parodymai ir liudijimai rodė jau mano minėtą J.Noreikos užsispyrimą siekti dalyvauti antisovietiniame pasipriešinime. J.Noreika- Generolas Vėtra ir jo bendražygis, adjutantas 22 metų Zigmas Laukaitis-Šerkšnas nuteisiami mirties bausme, o 1947 m. vasario 26 – 27 d. sušaudyti MGB rūsiuose bei užkasti Tuskulėnuose (būtent ten, kolumbariume, dabar saugomi beveik visų aukų palaikai). Lietuvos Respublikos Aukščiausias teismas visus šios bylos dalyvius reabilitavo 1991 m. gegužės 27 d.

11. Kas išdavė J.Noreiką su bendražygiais ir koks išdaviku likimas? MGB iš agentų sužinojusi apie Lietuvos tautinę tarybą pradėjo bylą „Falanga“, kuriai informaciją teikė agentai Klevas, Sibiriakovas ir Oras. Prieš ketvirtį amžiaus KGB archyvų tyrinėtoja Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė nustatė, kad agentas Nr. 15764 slapyvardžiu Oras – rašytoja, Vilniaus m. tarybos deputatė Valerija Valsiūniėnė. Tai būtent jai O.Lukauskaitė-Poškienė parodė atsisšaukimą į pasaulio tautas ir suklydo. Neužilgo prasidėjo suėmimai… Valerijos Valsiūnaitės atminimo lenta kabo kaip kabėjusi.

12. Generolo Vėtros supo ir sups patys įvairiausi mitai. Išsigalvotos ir tikros istorijos. Pavyzdžiui, kai S.Gorodeckis-Radžiūnas pasiūlė parašyti kasacinį skundą ir laimėti laiko – 1947 m. gegužės mėn. laikinai sustabdytas mirties bausmės vykdymas (iki 1950 m. sausio), Noreikos atsakymas buvo kupinas tų pačių minčių, kaip ir kalba teisme: „Ne. Nerašysiu. Kategoriškai draudžiu rašyti mano vardu. Mano teismas neteisėtas. Esu karo belaisvis. Vykdžiau savo – kario priesaiką ir pareigą. Esu priėmęs vyriausiojo laisvės kovų vado pareigas ir paklūstu tik Tautinei Tarybai…“.

13. O kaip gi anūkės S.Foti vertinimai? Manau, kiekvienas vertina pagal savo žinias ir supratimą bei mums nežinomas paskatas iš draugų (kad ir šiuo atveju turiu galvoje Foti bei Granto Gochino tandemą). Štai Noreikos duktė, operos solistė Dalia Noreikaitė-Kučėnienė kažkada parašė eiliuotą „Tėvo testamentą“:

Atmink, mano meilės kūdiki,
Jėga yra dvejopa:
Griaunanti – tai neapykantos jėga, 
O burianti jėga – tai meilė.“

Aš neidealizuoju. Tačiau nepriimu vertinimų, kurie iš dabarties „visažinių“ pozicijos perkeliami į praeitį ir mėginama moralizuoti kankintus, kalintus ir nužudytus žmones. Pabrėžiu – kankintus ir nužudytus!

Informacijos šaltinis – www.arvydasanusauskas.lt

2019.07.28; 15:02

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kastytis STALIORAITIS

Man regis, kuri nors miesto deputatų frakcija, pavieniai deputatai ar visuomeninė organizacija, pavyzdžiui, LLKS, turėtų kreiptis į teismą (teisininkai patars, į kokį), reikalaujant pripažinti paties klausimo svarstymą savivaldybėje neteisėtu ir neturinčiu pasėkmių. Juo labiau, kad tai pirmas toks „unikalus“ atvejis Lietuvos Didžiosios  Kunigaikštystės ir Lietuvos Respublikos istorijoje, kai vietinė savivaldybė, kaimas, imasi kaltintojo vaidmens visos valstybės istorinio veikėjo atžvilgiu su teisinėmis pasekmėmis.

Neteisėtumas akivaizdžiai matomas kad ir iš Kauno savivaldybės lūkuriuojančios pozicijos K. Škirpos atžvilgiu. Jei ji nieko nesiims, arba, dar daugiau, surengs posėdį tuo pačiu klausimu savo parapijoje ir balsavimu nutars, kad K. Škirpa ano meto sąlygose nenusikalto padorumui ir vertas jo atminimo įamžinimo bet kokiu būdu, o rytoj jau kitos sudėties savivaldybė, Vilniuje, Kaune, Pasvalyje ar dar kitur, vėl atkeis prieš tai buvusios sprendimą ir taip be galo, tai ar ne graudžiai juokinga visa tai atrodys visiems Lietuvos piliečiams?

Piketuotojai gina Kazio Škirpos garbę. Vilnius, Europos aikštė, liepos 10 diena. Slaptai.lt nuotr.

Ir dar. 

Dokumentas, kuris svarstomas miesto savivaldybės Taryboje, vadinasi nekaltai: „DĖL TRISPALVĖS VARDO SUTEIKIMO ALĖJAI IR JOS RIBŲ“. Ne pervadinimo. Galima net pagalvoti, kad ta Alėja bus padalinta į dvi dalis – Kazio Škirpos ir Trispalvės su atitinkamomis ribomis. Bet juokas juokais, o niekas kol kas nekalba apie ankstesnio, 1998 m. sprendimo, kuris suteikė alėjai Kazio Škirpos vardą, pripažinimą negaliojančiu. Ir kaip jis skamba. Juk jame turėjo būti surašytas šio teisės akto pagrindimas. Bandžiau per google surasti, bet nepavyko (tikriausiai – negabus). Tik akivaizdu, kad, kol nebus panaikintas ankstesnis sprendimas, formaliai galios abu, kol teismas nenuspręs kitaip.

Galima pasvarstyti, gal geriau pakeisti svarstomo klausimo pavadinimą tokiu: „DĖL KAZIO ŠKIRPOS ALĖJOS PERVADINIMO Į KAZIO ŠKIRPOS TRISPALVĖS ALĖJĄ“?

Tai, kad jam asmeniškai vadovaujant Trispalvė buvo iškelta Gedimino pilies bokšte (jei neklystu, vėliavą iškėlė jis asmeniškai), yra nepaneigiamas istorinis faktas, ir motyvuotas buvo sprendimas pavadinti alėją jo vardu 1998 m. būtent Gedimino kalno papėdėje. Bandymas tą faktą nutylėti ar neįamžinti visos tiesos yra istorijos klastojimas.  

Tokiu būdu išsprendus klausimą atkristų galimas teisminis ginčas.

O istorikai (ne politikai) tegul toliau tyrinėja Kazio Škirpos biografiją ir naujus atradimus pateikia visuomenei.

Gal suras, kad jis buvo paieškomas Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolui, bet pasislėpė: slapta amerikiečių buvo evakuotas į Paryžių, vėliau slėpėsi Airijoje pramanytomis pavardėmis, o 1949 m. slapta persikėlė į JAV ir apgaulės būdu gavo darbą Kongreso bibliotekoje Vašingtone.

Jei tai pasitvirtins, ne vietinės savivaldybės, o įgaliota tam valstybinė institucija galės įpareigoti visas savivaldybes in corpore pašalinti visus jo atminimo ženklus.

Susibūrimas, kurio dalyviai gynė Kazio Škirpos garbę. Vilnius, Europos aikštė, liepos 10-oji. Slaptai.lt nuotr.

Kol kas esmė, mano nuomone, tokia. Vikipedijoje rašoma štai kas: „1944 m. įteikė (Kazys Škirpa) Reicho vyriausybei memorandumą, kuriame reikalaujama atšaukti okupaciją Lietuvoje. Birželio 14 d. vokiečių suimtas ir išsiųstas į politinių internuotųjų stovyklą. Karui pasibaigus, amerikiečių evakuotas į Paryžių. 1946 m. persikėlė į Airiją, 1949 m. emigravo į JAV, dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone. 1957–1958 m. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) komisijos, siekusios suvienyti visas partijas ir rezistencinius sambūrius, pirmininkas.“

Tai, ką, mano nuomone, sugalvojo R.Šimašius, R. Vaisbrodas ir kiti, teisti po mirties žmogų, kurį gelbėjo amerikiečiai, kurie leido jam gyventi JAV (kuriose R. Šimašiaus, R. Vaisbrodo tautiečiai JAV politiniame gyvenime ir anuomet vaidino ne paskutinį vaidmenį) ir dar sukurti VLIKĄ, yra mažų mažiausiai įtartina. 

Štai šito Vladimiras Putinas ir jo bendraminčiai Lietuvoje, matyt, niekaip negali K. Škirpai ir to meto amerikiečiams iki šiol atleisti. Puikiai prisimenu sovietmetį, kai ant VLIKO buvo Sovietų Sąjungoje pilamas toks purvas, taip pat ir antisemitinio pobūdžio, kad dabar net sunku įsivaizduoti.  

NKVD-KGB-FST?

2019.07.12; 20:30

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Džiugu, kad pagaliau prasidėjo vieša mokslininkų, istorikų diskusija, tiksliau – įvadas į ją, apie 1941 metų birželio sukilimo objektyvų, kiek įmanoma, vertinimą. 

Prieš tai TS-LKD frakcijos nariai Seime įregistravo rezoliuciją dėl sukilimo pagerbimo. Esą ši diena nepelnytai pamirštama ir birželio 23-ioji laikytina tokia pat svarbia, kaip vasario 16-oji ir kovo 11-oji. „Tai yra svarbu mūsų identitetui, mūsų supratimui, kas mes esame. Manau, kad tai yra labai svarbus dokumentas, juolab, kad Seimas jau anksčiau yra įtraukęs birželio 23, sukilimo dieną, į atmintinų dienų sąrašą“, – teigė TS-LKD frakcijos narys Audronius Ažubalis.

Štai kas rašoma Vikipedijoje apie sukilimą:

„Sukilimas prasidėjo pirmąją karo (prieš stalininę Sovietų Sąjungą) dieną ir vyko savaitę – birželio 2228 d. Sukilėliai sudarė Lietuvos Laikinąją vyriausybę1941 m. birželio 23 d. rytą per Kauno radiją sukilėlių vadas Leonas Prapuolenis paskelbė apie Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir Lietuvos laikinosios Vyriausybės sudarymą (kartu buvo paskelbta ir vyriausybės sudėtis). Kovos su besitraukiančiais Raudonosios armijos daliniais ir komunistų aktyvistais vyko ne tik Kaune, bet ir Vilniuje bei visoje Lietuvoje. Lietuvoje, vienintelėje iš sovietų okupuotų kraštų, prasidėjus Vokietijos–Sovietų Sąjungos karui kilo ginkluotas sukilimas. Sukilimą organizavo Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). Sukilimo metu Lietuvoje prasidėjo nacių organizuotas žydų Holokaustas.

Š.m. birželio 19 d. Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija pakvietė visuomenę į diskusiją „1941 metų sukilimas Lietuvoje: mitai ir realybė“.

Arūnas Gumuliauskas. Slaptai.lt nuotr.

„Jau ne vienerius metus Lietuvoje Birželio sukilimas keistai virtęs tarytum tabu tema, kuria kalbėti vengiama arba kalbama vaikantis skandalingų antraščių, neretai įtraukiant užsienio žiniasklaidą ir Lietuvos juodinimu liūdnai pagarsėjusius asmenis. Manome, kad laikas apie Birželio sukilimą kalbėti atvirai ir dalykiškai – su pagarba dalyviams ir aukoms, įvertinant jo svarbą, atmintį, jautrius ir sudėtingus aspektus. Seimas turėtų parodyti tokio visuomenei ir specialistams atviro kalbėjimo pavyzdį“, – įsitikinęs komisijos pirmininkas prof. Arūnas Gumuliauskas.

Iš to, ką paskelbė Slaptai.lt apie diskusiją, supratau, kad yra dvi problemos. 

Pirmoji ir svarbiausioji, – atskirti grūdus nuo pelų, teisėtus sukilimo organizatorių ir dalyvių veiksmus, nuo, kaip paprastai būna bet kokiuose sukilimuose, į jį įsitraukusių be galimybės juos kontroliuoti žmonių veiksmus suvedinėjant asmenines sąskaitas, taip pat ir realizuojant savo užslėptą dėl kažkokių priežasčių tautinę neapykantą, tapusią sudėtine Hololausto dalimi.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Antroji – pasiekti, kad pirmajai problemai išspręsti valstybė skirtų finansavimą, nes priešiškų Lietuvai jėgų tarptautinė propaganda, jau dabar nesunkiai matomi jos melai bei šmeižtai apie Sukilimą, nukreipti į Lietuvos, kaip valstybės, reputacijos menkinimą sąjungininkų akyse ir tuo pačiu jų abejones dėl bendros jos gynybos NATO rėmuose. 

Asmeniškai aš, taip pat, suinteresuotas šių problemų sprendimu. Ir štai kodėl.

Mano dėdė, Algirdas Eduardas  Šakalys, dalyvavo sukilime. Tuo metu jis gyveno Zarasuose. Jis buvo baigęs Kauno Aukštuosius Kūno Kultūros kursus ir mokytojavo Zarasuose. Vokiečiams pradėjus kąrą prieš Staliną, o enkavėdistams dar nepasitraukus iš Lietuvos, jis atidarė sulaikytų ir sušaudymui pasmerktų lietuvių izoliatoriaus duris ir išleido juos į laisvę. Tačiau enkavėdistai jį patį pagavo ir sušaudė. Palaidotas Zarasų kapinėse. Apie tai rašiau savo knygoje „Antarktidos imperatorius“ (apie Algirdo Šakalio sūnėną, žinomą pasipriešinimo okupacijai dalyvį Vladą Šakalį). 

Birželio sukilimas: mitai ir tikrovė. Diskusija Seime. Slaptai.lt nuotr.

Vienas iš Sukilimo tikslų buvo išgelbėti nuo paskutinių enkavėdistų žvėriškumų žmones. Išvežti jų enkavėdistai jau neturėjo sąlygų, bet sadistiškai nukankinti, kaip Rainiuose, dar turėjo galimybių.

Buvo dar vienas Šakalys (vardo, deja, nežinau), kuris prasidėjus karui į besitraukintį Raudonosios Armijos dalinį iš Zarasų bažnyčios bokšto atidengė ugnį iš kulkosvaidžio. Bet jis – ne iš mūsų giminės. Tai man motina pasakojo, kaip ir apie savo jauniausią brolį Algirdą. Ji sakė, kad vėliau ir tarp zarasiečių būta painiavos, kuris ten iš Šakalių šaudė į Raudonąją Armiją.

Tad, kaip supratau, pagrindinis klausimas, kiek Sukilimas susijęs su Holokaustu.

P.S. Mano tėvas, tarnavęs Lietuvos Respublikos Ginklavimosi valdyboje Kaune vertėju, likimo valia vokiečių okupacijos metais tapo Vilniaus miesto sekretoriumi, matyt, dėl aukšto išsilavinimo ir gero vokiečių kalbos žinojimo. Kelias dienas net pavadavo miesto burmistrą – vokietį, šiam pabėgus besiartinant Raudonajai armijai. Suspėjo ir jis pasitraukti į Vakarus. O po to, Nikitos Chruščiovo „atlydžio“ laikais, šeimos pasiilgęs, sugrįžo į LTSR. Gerus savo santykius su išlikusiais gyvais po Holokausto vilniečiais (galėčiau keletą jų inteligentų pavardžių išvardinti) man paaiškino tuo, kad, būdamas Vilniaus miesto sekretoriumi, išdavinėjo jiems suklastotus, jų ne holokaustišką asmenybę patvirtinančius, dokumentus. 

Sudėtingi tie lietuvių keliai Holokausto istorijoje, kaip ir Birželio sukilimo metu.

2019.06.21; 06:18

Sovietinės kariuomenės puolimo inscenizacija Vilniuje prie Baltojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis ir frakcijos seniūno pavaduotoja Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė kreipėsi į Vokietijos sportinių drabužių, avalynės ir inventoriaus gamintoją „Adidas“ dėl sovietinės simbolikos drabužių.
 
Kreipimesi pažymima, jog daug Europos šalių ne tik mini totalitarinio režimo aukų atminimą, bet ir yra uždraudusios naudoti sovietinius bei nacių režimo simbolius, todėl TS-LKD vardu prašoma vienos didžiausių sportinės aprangos gamintojos Europoje parodyti atsakomybę ir užtikrinti, kad visi sovietiniai drabužiai būtų pašalinti iš visų „Adidas“ parduotuvių ir susijusių mažmenininkų.
 
Socialiniuose tinkluose pradėjo plisti informacija, jog Londone esančios „Adidas“ parduotuvės vitrinoje demonstruojami raudoni, sovietine simbolika ir užrašu „USSR“ (angl. – Union of Soviet Socialist Republics, liet. – SSRS) pažymėti drabužiai, taip keliant klausimą dėl įmonės pozicijos ir totalitarinių režimų padarytų nusikaltimų supratimo.
 
„Totalitarizmas yra XX a. blogis ir nėra „blogesnio“ ar „geresnio“ totalitarinio režimo. Tarptautinės korporacijos turi atsižvelgti į istorijos faktus, gerbti aukų atminimą ir susilaikyti nuo sovietinės nostalgijos skatinimo ar totalitarinių režimų padarytų nusikaltimų pateisinimo. Tikrai visame pasaulyje būtų nesuprantama, jei „Adidas“ pagamintų teminę drabužių liniją su nacistine simbolika, tačiau kažkodėl užsimerkiama prieš Sovietų Sąjungos ženklus. Esu įsitikinusi, kad yra ir kitų būdų, kaip švęsti sporto laimėjimus, o ne šlovinti režimą, atsakingą už milijonų mirtis ir kančias“, – teigė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
 
Kaip primena konservatoriai, įrašai socialiniuose tinkluose pasirodė Lietuvai minint Gedulo ir vilties dieną, kai pagerbiamos NKVD – Sovietų sąjungos represinės žinybos – vykdytų trėmimų aukos.
 
Parlamentarai savo kreipimesi atkreipia korporacijos dėmesį, kad vien Lietuvoje 1941 m. birželio 14-18 dienomis į Sibirą, gyvuliniuose vagonuose, buvo ištremta per 18 500 žmonių: moterų, senjorų, vaikų ir kūdikių.
 
Tai buvo pirmoji iš 35 sovietinio režimo vėliau įvykdytų trėmimo operacijų. Stalino valdymo metu, 1940-1953 m., beveik 300 000 žmonių buvo ištremti iš Lietuvos arba įkalinti gulaguose – priverstinio darbo stovyklose, o 20 000 pasipriešinimo dalyvių ir jų rėmėjų – nužudyti. Sovietų represijos prieš Baltijos šalis tęsėsi per visą okupacijos laikotarpį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.17; 13:55

Balandžio 16 d. 17.30 val. Vilniuje, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatyta nauja žurnalisto, publicisto, istorijos tyrinėtojo Vidmanto Valiušaičio knyga „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“. V.Valiušaičio veikale – rimtos diskusijos istorinėmis temomis su Amerikos lietuvių istoriku, advokatu dr. Augustinu Idzeliu (1942-2018).

Taigi – kodėl Lietuvos istorikai ignoruoja, vengia, nemėgsta kai kurių istorinių šaltinių? Kuo reikšminga dr. A.Idzelio surasta istorinė medžiaga?

Kaip teigia V.Valiušaitis, „pats svarbiausias skirtumas nuo kai kurių Lietuvos istorijos aiškintojų yra štai kas: dr. A. Idzelis naudoja platesnę faktografinę bazę – ne vien NKVD, KGB, Komunistų partijos paliktas tardymo bylas, sovietinių pareigūnų atsiminimus bei liudijimus. Jis gilinosi ir į Vakarų diplomatų šaltinius bei Vakarų istorikų tyrimus, Amerikos archyvuose saugomus archyvinius duomenis“.

„Dar labai svarbu pabrėžti, jog istoriją dr. A. Idzelis vertina plačiame tarptautiniame kontekste, matydamas ją kaip Europoje susiklosčiusių įvykių fragmentus, kaip Europos istorijos dalį. Jis nevertino Lietuvos izoliuotai, be ryšio su tarptautiniais įvykiais, kaip tai dažnai daro paviršutiniškai ar vienpusiškai to laikotarpio procesus traktuojantys komentatoriai“, – sako V.Valiušaitis.

Beje, pagrindinė knygos tema – pirmosios bolševikų ir nacių okupacijų (1940–1945) traktavimo klausimas.

Renginyje dalyvavo knygos autorius V. Valiušaitis, prof. Arūnas Gumuliauskas ir prof. Vytautas Landsbergis. Renginiui vadovavo prof. Algis Norvilas, Šv. Ksavero universiteto Čikagoje eksperimentinės psichologijos profesorius emeritas, dr. A. Idzelio studijų draugas ir bendražygis.

Slaptai.lt skelbia pirmąją šios diskusijos dalį. Artimiausiu metu bus paskelbta daugiau.

2019.04.17; 08:21

Balandžio 16 d. 17.30 val. Vilniuje, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatyta nauja žurnalisto, publicisto, istorijos tyrinėtojo Vidmanto Valiušaičio knyga „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“. V.Valiušaičio veikale – rimtos diskusijos istorinėmis temomis su Amerikos lietuvių istoriku, advokatu dr. Augustinu Idzeliu (1942-2018).

Šiame videoreportaže skelbiamas Seimo nario, istoriko prof. Arūno Gumuliausko komentaras, kaip, pavyzdžiui, NKVD ir KGB bandė mums primesti svetimas kaltes.

2019.04.17; 12:20

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Jei nebūtų Ivaškevičiaus, jį būtų vertėję išgalvoti… Nes būtent jo dėka jau ilgą laiką netyla diskusija apie problemas, kurias mūsų vartotojiškoje visuomenėje bevelijama nutylėti, ignoruoti, apsimesti, jog jų jau nebėra, kaip nebėra kolūkių, planinės ekonomijos ar komunizmo statytojo moralinio kodekso… Kad nebėra priešpriešos tarp stribų palikuonių ir partizanų, tremtinių, politinių kalinių palikuonių.

Bet tos problemos, kaip ir priešiškumas tarp laisvės kovotojų ir okupantams tarnavusių stribų  – tebėra, kaip tebėra ir pavojus Lietuvai vėl būti įtrauktai į „priklausomybę“ nuo didžiųjų, grobuoniškų, imperinio sindromo apsėstų kaimynų valios ar malonės. Todėl niekur nedingsta klausimas: kurią Lietuvą rinktis kūrėjui, rašytojui, režisieriui, pasiryžusiam gvildenti būtent šituos istorijos aspektus, o ne, sakysime, drugelių poravimosi ar top modelių „sunkaus“ gyvenimo peripetijas.

Renkasi kūrėjas, renkasi ir kūrybos produkto vartotojas. Kai deklaruojama kūrėjo laisvė vaizduoti, ką nori ir kaip nori, tenka pripažinti ir vartotojo teisę „vartoti“ tik tai, kas jam priimtina, bei kritikuoti, atmesti tai, kas nepatinka, nepriimtina…

Vertinant M. Ivaškevičiaus kūrybą, išryškėjo kelios grupės diskutuojančiųjų.

Vieni beatodairiškai gina kūrėjo teisę į niekuo, nei sąžine, nei tiesa neribojamą laisvę. Šitoje stovykloje daugumą sudaro patys kūrėjai. Jei panaši diskusija vyktų Seime ar kokios nors savivaldybės Taryboje, procedūrinės taisyklės reikalautų šitos grupės atstovams nusišalinti nuo sprendimo priėmimo, nes išryškėtų vadinamieji „privatūs“ interesai, kurie dažniausiai sunkiai suderinami su visuomenės interesais. Bet kultūros erdvėje galioja kitos taisyklės.

Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Kiti ne mažiau energingai gina nuomonę, jog kūrėjas gyvena ne tik kultūrinėje, bet ir pilietinėje erdvėje; jis – lygiavertis savo tautos, savo pilietinės bendruomenės narys, kaip ir tie, kurie žiūri, skaito, klausosi sukurtų kūrinių, todėl jam, kūrėjui, privaloma viskas, kas privaloma artojams, inžinieriams, mokytojams, policininkams, teisėjams ar lakūnams. Vadinasi, ir kūrėjo laisvė baigiasi ten, kur prasideda „kito nosis“, mano sąžinė, todėl savo kūriniais jis neturėtų šmeižti, skaudinti, įžeidinėti savo bendruomenės, savo visuomenės narių, t. y., turėtų galvoti apie savo kūrybos pasekmes ir prisiimti asmeninę atsakomybę už jas.

Šitie reikalavimai ypač opūs literatams, poetams, prozaikams, nes žodis ne tik žeidžia, bet ir žudo.

Pagaliau, yra ir trečioji grupė, kuri renkasi katino Leopoldo poziciją: „Gyvenkime draugiškai“.

Jie – taikytojai, aštrių kampų glaistytojai, etinio, nacionalinio ir/ar socialinio gaisro gesintojai. Tai labai reikalinga grupė, primenanti mums, kad visi mes – tos pačios žemės, tos pačios tautos vaikai, siejami tos pačios istorijos. Tik – su skirtingais norais ir skirtinga vertybių sistema. Tik… Tik?!

Liudvika Pociūnienė portale Bernardinuose.lt  rašo: „Skandalas – visada pamoka, galima ją išmokti, o galima ir neišmokti.“ Ir žvalgosi, sąžiningai mėgindama pamatyti, ką iš nacionalinės premijos sukelto skandalo išmoko skandalo herojus M. Ivaškevičius: „Tai koks gi tas intelektualinis kraštovaizdis po šių metų Vasario 16-osios? Koks laureato Mariaus Ivaškevičiaus paliktasis jame pėdsakas? Apgailėtinai skambantis skundas dėl susilaukto purvo savo atžvilgiu? Bet ar tas purvas nebuvo paties Ivaškevičiaus drėbtelėtas ant kovojusiųjų ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę, sugrįžęs rikošetu jam pačiam ir kartu aptaškęs kai kuriuos jo gynėjus, pritarėjus ir patarėjus? Deja, tarp tų pritarėjų neatsirado nė vieno, kuris draugiškai pasiūlytų tiesiog nusivalyti…“

Gražu, bet naivu buvo tikėtis, kad kas nors iš „pritarėjų“ patartų nusivalyti purvą: juk jie to purvo nemato ir nenori matyti.

Lietuvos partizanė. LGGRTC nuotr.

Pritariu kiekvienam L.Pociūnienės žodžiui, kai ji teigia: „Kūrėjas turi ne tik teisę kurti laisvai. Kūrėjas turi ir pareigą pats vidujai būti laisvas nuo garbėtroškos, godumo, pigių manipuliacijų. O svarbiausia ginti savo vidinę laisvę nuo puikybės, kuri atima norą ir gebėjimą suprasti, reflektuoti, tikrinti, gretinti mitus ir faktus – atlikti tą nematomą darbą, kurio publika nepastebės.“

Aš tą mintį būčiau išsakiusi tiesmukiškiau: „Kūrėjo laisvė yra ne beribė, o apribota atsakomybe prieš žmones, kuriems jis kuria, ir prieš savo sąžinę – jei jis ją turi“.

Bet kiek bediskutuotume apie kūrėjus, jų laisves ir atsakomybes, visada atsiras žmonių, kuriems nevaržoma kūrėjo laisvė yra svarbiau, nei kokios nors visuomenės grupės pageidavimas „neteršti to, kas šventa“. Ir juos galima suprasti, prisiminus neseną mūsų istoriją bei tas moralines bei juridines „nuospaudas“, kurias kūrėjams pritrynė sovietų valdžios vykdyta  cenzūra.

Kur kas sunkiau suprasti kūrėjams premijas skirstančias komisijas, ypač jei premija – Nacionalinė!

Prisiminkime, kam ir už ką skiriamos Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos: premijos kasmet skiriamos „siekiant skatinti kūrėjų kūrybą, įvertinti reikšmingiausius kultūros ir meno kūrinius“. 

Taigi, dabar žinome, kad ir M. Ivaškevičiui, postmoderniajam kūrėjui, premija skirta ne tik už jo pastarųjų metų indėlį į teatro repertuarą ir pan., kaip skelbia Komisija, bet kad būtų skatinama jo kūryba, neįvardijant konkrečių kūrinių. Vadinasi, skatinamas ir skandalingasis romanas „Žali“, ir ne mažiau skandalinga pjesė „Madagaskaras“.

Beje, vėliau jau ir pats autorius prisipažino, kad kai ką būtų rašęs kitaip. Vadinasi, pripažįsta, kad būta nusižengimų, kurių, sulaukęs brandesnio amžiaus, jau nekartotų.

Bet gerbiamai Komisijai tai neįdomu. Kaip ir neįdomu, kurias M. Ivaškevičiaus kūrybos kryptis, menines priemones, pasirinktą koncepciją ji paskatino premija. Komisijos nariai, matyt, gyvena savo ypatingai sterilioje erdvėje, laisvoje nuo politinių ir/ar kūrybinių aistrų, diskusijų, laisvoje nuo etinių ir pilietinių įsipareigojimų visuomenei, kurios lėšomis – mokesčių mokėtojų pinigais – pagiriamasis žodis tampa realia, sąskaita banke išreiškiama, ir todėl labai veiksminga skatinimo priemone – premija.

Partizanas su motina. LGGRTC nuotr.

Komisijos nariai nepastebėjo ir to, kokia daugybė žmonių pagarbiai lydėjo į paskutinę amžinos ramybės vietą Adolfo Ramanausko – Vanago palaikus, nieko negirdėjo, kad 2019 metus Seimas paskelbė generolo Jono Žemaičio-Vytauto metais. Antraip vargu ar profesorė Viktorija Daujotytė, taip subtiliai jaučianti visus padorumo ir nepadorumo atspalvius ir nevengianti apie tai pakalbėti, vargu ar būtų pritarusi skirti premiją ir tuo skatinti autorių, nužeminusį būtent šį partizaną ir jo žygdarbį.

Komisijai tikriausiai nė motais, kaip visuomenė vertina jos pasirinkimą. Arba „motais“ tik tie vertinimai, kurie sutampa su jos pačios pa(si)rinkimu. Žinoma, nestinga karščiausių Komisijos šalininkų – provokacijas mene pamėgusių kūrėjų klano atstovų. Ir jiems ne keista, kad karščiausi M. Ivaškevičiaus kūrybos gerbėjai – Rusijoje, kaip R. Vanagaitės – Izraelyje?

Netrūksta simpatijų partizanų kovos vertinimui rusų smogiko akimis ir čia, Lietuvoje. Kaip rašo fb komentatorė Aida Podinskaitė, „Yra ir lietuvių, kurie papildo tas gretas. Bet tada nebesistebi. Plius tas reikalas, kad mes į daug ką žiūrime savo tėvų akimis. O jei tėvai buvo tikri homosovietikus? Arba stribai?“

Tai ką gi paskatino premija M. Ivaškevičiui? Ogi – neapsakomai platų požiūrį į Antrojo pasaulinio karo peripetijas ir pasekmes Lietuvoje, kai lygia dalimi godotinas ir rusų okupantas, susibroliavęs su stribais, ir pats save gyvuliškoms gyvenimo sąlygoms pasmerkęs didvyris-partizanas; ir bukas prievartautojas, ir savo gyvybę už tėvynės laisvę ryžęsis paaukoti mokytojas-inteligentas. Ir tik todėl, kad  likimas juos suvedė tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje? Šito pakanka? O jų veiksmų prasmė, tikslas – nesvarbu?

Ko gero, po pasaulį jau klajoja kūriniai, kuriuose stalininės represijos, jų išbadėjusios, iškankintos, lagerių utėlių apgraužtos aukos vaizduojamos budelių – gal Jeršovo, gal Berijos akimis. O į krematorijus varomus žydus žvelgia paniekos ir neapykantos kupinos akys jų sargybinių vokiečių, kuriems Hitlerio propaganda „išaiškino“, kad dėl žydų kaltės tokios mažos vokiečių darbininkų algos, tokia primityvi jų buitis. O jei kas pasipiktintų tokiais kūriniais, visada atsiras itin tolerantiškas skaitytojas, kuris patars jiems, kaip patarė man dėl Ivaškevičiaus „Žalių“:  „Tiesiog. Įsijunkim EMPATIJĄ. Atskirkim autorių nuo HEROJAUS.“

Aš, žinoma, pasidomėjau: empatiją – kam? Herojui rusui, okupantui, kurio akimis  partizanai – gyvuliai, gyvenantys gyvuliškomis sąlygomis, po žemėmis, kurių visas gyvenimas telpa erdvėje tarp išmatų ir spermos? Ar tikrai lietuvį skaitytoją, mūsų vaikus „praturtino“ TOKS žvilgsnis į skaudžiausią mūsų istorijos laikotarpį? Padėjo suprasti, kodėl anuomet jauni žmonės rinkosi tokį nužmoginantį gyvenimą? Padėjo suprasti partizanų aukos ir kančios prasmę?

Atsakymo nesulaukiau.

O gal kas nors galvoja, kad nebemodernu kalbėti ir rašyti apie veikėjų veiksmų, poelgių paskatas, tikslus, prasmę jų pačių ir juos gerbiančios tautos akimis?

Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Šarūno ir Žaibo būrių partizanai žygyje. LGGRTC archyvo nuotr.

Gal galvoja, kad gyvename steriliame pasaulyje, kur nebeliko nei priešų, nei draugų, nei agresorių, nei aukų, todėl nebereikia patriotų, nebereikia narsuolių, autoritetų, herojų, nebereikia patriotizmo pavyzdžių, kurie įkvėptų ir mus, o gal mūsų anūkus pavojaus valandą pasmerkti save kančiai, vargui, žūčiai – vardan tautos laisvės?

Tomas Venclova, advokataudamas M. Ivaškevičiui, aiškina, kad „rimti kultūrininkai nusipelno savo kraštui ne mažiau negu partizanai ar rezistentai ir tikrai daugiau negu rėksmingi politikai“.

Galima būtų sutikti, jei kalbėtume apie tikrai „rimtus“ kultūrininkus, o ne apie Ivaškevičiaus tipo istorijos spekuliantus, kuriems, pasak K. Sajos, tiesa nereikalinga.

Partizanai buvo žmonės. Ne šventieji. Bet šventas buvo tikslas, kurio jie siekė, dėl kurio kovojo, kentėjo šaltį, badą, purvą, ir dėl kurio žuvo.

Pasėsim vėją, leisim žeminti laisvės gynėjus – anksčiau ar vėliau pjausim nelaisvę.

2019.02.25; 07:31

Česlovas Iškauskas. Slaptai.lt nuotr.

Štai ir ne tik kalendorinės, bet ir tikrosios žiemos pranašas – lengvas sniegutis. Jis nubalina stogus ir žemę, po baltu nuometu paslepia purvą ir šiukšles, atšviežina jausmus ir atgaivina viltis, kad apsivalysime, vėl viskas bus gerai, kad judėsime į priekį. Juk netrukus ir diena pradės ilgėti…

Dar prieš kelis dešimtmečius į Lietuvą atkeliaudavo štai tokios žiemos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O vis tik – keletas miestiečio lapkritinių pabambėjimų. Šįkart jų tik du.

I pabambėjimas

Lapkritis baigėsi mokytojų sukilimu. Dešimtys jų okupavo ŠMM rūmus, protestuodami prieš netikusią švietimo reformą ir „trijų krepšelių“ idėją, kuri netenkina pedagogų.

Miegmaišiai, picos, uždaryti tualetai, grasinimai policija, nuovargis ir kantrybė. Atėjo savaitgalis. Būrelis mokytojų nesitraukia. Ministrė ir ministerijos klerkai poilsiauja ir ramiai geria rytinę kavą: juk savaitgalis…

Taigi, jėgos nelygios. Šalyje streikuoja 73 ugdymo įstaigos – apie 3 proc. visų bendrojo lavinimo mokyklų, iš viso apie 1600 pedagogų iš visų 45 tūkst. dirbančių. Trys savaitės nemokomi mokiniai, o jų maždaug 16 tūkstančių. Netrukus kalėdinės atostogos. Nuo gruodžio 22 iki sausio 2-os, o gal dar ilgiau, valstybės įstaigų klerkai ir mokiniai išeis šventinių atostogų. Darbas apmirs ne tik ŠMM, bet ir Seime bei Vyriausybėje. Protesto ateitis miglota.

Abiejų šalių derybininkai kaltina vieni kitus nepagrįstomis ambicijomis ir reikalavimais. Vieniems netinka rugsėjį įvestas etatinis mokytojų apmokėjimo modelis, kiti gi tvirtina, kad protestuotojų reikalavimai pernelyg išpūsti ir nerealūs. Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos vadovas Andrius Navickas reikalauja padidinti mokytojų atlyginimus penktadaliu, ministrė Jurgita Petrauskienė atkerta, kad iš karto daugiau kaip 200 mln. eurų sumos biudžete neįmanoma rasti, ją galima numatyti tik kitų metų biudžete, kuris bus tvirtinamas Seime tik prieš šv. Kalėdas. Vadinasi, teigia ŠMM vadovai, mokytojų atlyginimų pakėlimas nukeliamas iki 2020 m.

Prie Seimo – mokytojų protesto akcija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tai netenkina mokytojų. Nesusikalbėjimas tęsiasi. Visa bėda, kad streikuojantys mokytojai neturi didelės paramos visuomenėje. Daugeliui žmonių apskritai neaiški reformos esmė ir kodėl ji suvedama į mokytojų atlyginimų didinimą. Nedirbantiems šioje srityje nesuprantama mokytojų apmokėjimo („trijų krepšelių“) esmė. Kai veidaknygėje to paklausiau žinomo filosofo, rašytojo ir edukologo Liutauro Degėsio, jis pasiūlė atskirti reformą ir apmokėjimą. „Su „reforma“ etatinis atlyginimas neturi nieko bendro. Tai buvo nevykęs, techniškai neapskaičiuotas bandymas imituoti mokytojų atlyginimų kėlimą… manau, kad daug efektyviau būtų buvę – nesupriešinant mokytojų, kai vieniems prideda, kitiems atima – visiems įvesti etato normą, standartą – pavyzdžiui, 18 pamokų – etatas, ir sumažinti mokinių skaičių klasėje – automatiškai atsirastų daugiau klasių, daugiau darbo vietų, daugiau etatų, ir mokytojai galėtų uždirbti daugiau. Ir problema paprasta – pinigų net nereikėtų daugiau, reikėtų tik nebandyti taupyti švietimo sąskaita, nes tikrai neaišku, kur švietimo pinigai. Nes: jeigu švietimui skiriama 2 procentai nuo BVP, o BVP padidėjo, o mokyklų skaičius sumažėjo, tai likusioms mokykloms turėjo likti daugiau. Klausimas: kur pinigai?“, – svarstė garsus edukologas (atsiprašau, kad šį jo pasažą be leidimo kopijuoju iš viešosios žiniasklaidos).

Tad iš tiesų: kur pinigai?

Tarp pedagogų irgi nėra visiško sutarimo. Pagaliau įsikišo ir Prezidentė. Penktadienį ji pareiškė: „Kaktomuša tarp Vyriausybės ir švietimo profesinių sąjungų užsitęsė per ilgai, o padėtis tampa nekontroliuojama. Vyriausybė kartu su profesinėmis sąjungomis turi užtikrini, kad moksleiviai kuo greičiau galėtų grįžti į klases, – sakė šalies vadovė. – Tokiomis aplinkybėmis tolesnis ministrės darbas kelia abejonių“, – pridūrė ji.

Iš tiesų, pertvarkos švietimo sistemoje, atrodo, ne pagal liaunus ministrės pečius. Tačiau ji nuduoda nesuprantanti Prezidentės užuominos ir nemano, kad reikia trauktis. O čia – savaitgaliai, šventės, atostogos… Laikymasis įsikibus ministrės kėdės, nesuprantama baimė bendrauti su streikuojančiais, nenoras įtikinti Premjerą, kad tam tikras nuolaidas daryti būtina, – štai tos asmeninės politikės ir „profesionalės“ ambicijos, kurios trukdo „minkštųjų“ derybų su protestuotojais eigai.

Beje, ar S. Skvernelis ir Seimo švietimo ir mokslo komiteto nariai, ypač jos pirmininkas E. Jovaiša, o gal ir pats parlamento vadovas gali užsukti į apgultą ministeriją? Klausimas daugiau negu retorinis.

II pabumbėjimas

Ar jūsų niekada neaplankė toks palyginimas: kaip siejasi Adolfo Ramanausko – Vanago tragedija su lapkričio 25 d. įvykdyta nauja Rusijos agresija Kerčės sąsiauryje? Lyg ir jokio ryšio…

A. Ramanauskas-Vanagas pripažintas Lietuvos valstybės vadovu. Eltos nuotr.

Kai perskaičiau mėnesio pabaigoje plačiai pristatytą istoriko Arvydo Anušausko knygą „Aš esu Vanagas“, pirmas buvo ne gedėjimo, gailesčio ir užuojautos aukai ir artimiesiems jausmas, bet įkyri mintis, kad sovietiniai paniekos, prievartos ir kitos tautos pavergimo metodai gajūs ir šiandien.

Koks nepaprastai platus buvo pokarinio meto sovietinių struktūrų parengtas kiekvieno Lietuvos žmogaus sekimo ir žeminimo tinklas! NKVD ir KGB nesitaikstė su priemonėmis, ištekliais ir būdais. Nei sekamojo amžius, nei lytis, nei padėtis visuomenėje A. Sniečkaus bendrams nebuvo kliūtis. Net partizanų vado dukrelei, kelerių metų Auksutei („дочь бандглаваря Раманаускаса Ауксуте“ – užrašas po mažametės nuotrauka) buvo sudaryta byla.

Sučiupti A. Ramanauską – Vanagą N. Dušanskio vadovaujami smogikai parengė begalę planų, sukūrė neįtikėtinai platų agentų tinklą, ir partizanas vienoj vietoj suklupo: artimiausias jo bičiulis, klasės draugas nuo 1941 m., užsimaskavęs KGB agentas A. Urbonas jį išdavė, ir atsargumą praradęs kovotojas 1956 m. spalio 12 d. buvo suimtas bei išvežtas į KGB įgaliotinio Kaune P. Raslano kabinetą…

Pastebėjote: A. Ramanauskas – Vanagas buvo sekamas ir sučiuptas beveik vien lietuvių ir jų pagalbininkų pastangomis. Rusiškų pavardžių A. Anušausko tyrime kur kas mažiau. Tad ar verta stebėtis, kad nemažam būriui tautiečių iki šiol kabinamos žydšaudžių etiketės…

Rusija įkalino devynis Ukrainos jūreivius. EPA-ELTA nuotr.

Taigi, pokario atėjūnų panieka tautos vertybėms, laisvei ir kovai prieš okupantus atsispindi ir šiandienos įvykiuose. Pagal 2003 m. gruodį pasirašytą Ukrainos ir Rusijos sutartį „Dėl bendradarbiavimo naudojantis Azovo jūra ir Kerčės sąsiauriu“ bet kokie Ukrainos laivai – ir prekybiniai, ir kariniai – turi teisę plaukioti numatytose zonose. Po Krymo aneksijos niekas sutarties neanuliavo. Tai kodėl po 15 metų Rusijos karinė armada staiga apšaudo Ukrainos laivus, užblokuoja sąsiaurį ir sulaiko 21 ukrainiečių jūreivį? Dabar jie tardomi garsiojoje Lubiankoje ir „Matroskaja tyšina“, kur anais laikais NKVD kankinimų mašiną yra išgyvenęs ne vienas ukrainietis, rusas, lietuvis…

Klasta, panieka kitai tautai, laisvės ir apsisprendimo paniekinimas gyvas ir šiandien. Argi lietuvių tautos genocidas, ar tremtys ir kalėjimai, ar šiuolaikinė įžūli agresija prieš Ukrainą – ne to paties „kagėbistinio“ krūmo raudonos uogos? Mes niekur toli nenužengėm. Teroristinė valstybė peri savo vaikus ir jiems iškart į rankas įbruka peilį.

2018.12.01; 15:47

Istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Netrukus dienos šviesą turėtų išvysti istoriko Gintaro Vaičiūno parengtas „ŽUVUSIŲ ANYKŠČIŲ KRAŠTO PARTIZANŲ ŽINYNAS“

Kuo jis svarbus, aktualus ir prasmingas?

Pirmiausia skelbiame prof. habil. dr. Antano TYLOS įvadinį žodį.

Šis Gintaro Vaičiūno leidinys – „Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinynas“ − yra kruopščiai ir kantriai, su didžiuliu asmeniniu pasišventimu parengtas darbas apie anykštėnų ryžtingą pasipriešinimą sovietinių okupantų režimui, siekiant jį dezorganizuoti ir atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Kiekvienas, šią knygą paėmęs ir perskaitęs, pajus, kad iš tikrųjų sunku suvokti, kaip Anykščių krašto žmonės, siaučiant sovietinės kariuomenės baudžiamiesiems būriams, stribams, šnipams, vykstant masiniams trėmimams į Sibirą, suiminėjimams ir įkalinimams, galėjo turėti tiek ryžto ir valios priešintis didžiulei okupanto karinei ir administracinei jėgai, tikėti sunkiai pasiekiama pergale. Miškuose ir sodybose prieglobstį rado ginkluoti partizanai, keliais, takais, laukais keliavo ryšininkai – moterys, merginos, jaunuoliai. Virė nematomos, tik jaučiamos slaptos, okupantams nepasiduodančios valstybės gyvenimas.

Anykščių kraštas tapo Aukštaitijos partizanų kovos centru. Čia daug vietų, menančių partizanines kovas. Burbiškio miškas, Šimonių giria, Kurklių šilas, Drobčiūnų, Pajuodžio, Baltušavos ir kiti miškai, Trakinių, Rubikių, Valų, Ivonių, Žvirblėnų, Aknystėlių, Paandrioniškio, Balteniškių kaimai 1948–1949 m. tapo partizanų tvirtove. Buvo sumanyta į Šimonių girią perkelti visos Lietuvos partizanų vadovybę. Sutrukdė tik sustiprėjusios represijos. Anykščių rajonas buvo vienintelis Lietuvoje, pagal partizanų organizacinę struktūrą priklausęs net penkioms − Algimanto, Didžiosios Kovos, Vyčio, Vytauto ir LLA 3-osios Šiaurės Lietuvos − Aukštaitijos partizanų apygardoms. Didžioji rajono dalis priklausė Vytauto apygardos Liūto rinktinei ir Algimanto apygardos Šarūno rinktinei. Čia buvo svarbios partizanų vadavietės, štabai, iš čia vadovavo žymūs partizaninės kovos vadai. Čia buvo leidžiami partizanų periodiniai leidiniai: „Partizanų kova“, „Tėvynei šaukiant“, „Aukštaičių kova“, „Pragiedruliai“, „Į Laimės žiburį“.

Lietuvos partizanė

Anykščių krašte virė žūtbūtinė kova su okupantais, čia nuolatos jautėsi pasipriešinimo dvasia. Iki šiol tik savarankiškai išsivadavimo kovą tyrinėjusiems buvo žinoma, kas buvo tie Anykščių krašto Laisvės kovotojai, jų žygiai, žūtys, tragedijų vietos. Istorijos nežinantys lieka vaikais… Kas tie kariai, kovoję ir tą kovą laimėję nenugalėti, kas tie partizanai, žuvę kartu su savo jaunyste, palikę nepavergtųjų vardą, pasakoja ši knyga. Ji padės įsiminti jų ryžtą, narsą, jų vardus, jų žygių, kovų ir žūties vietas. Jie taps visų mūsų bendražygiais.

Prof. habil. dr. Antanas TYLA

XXX

Iš partizano Albino Milčiuko-Tigro dienoraščio, rašyto 1945–1949 m.

Kas padės žūstančiam Lietuvos kraštui? Gal tik Dievo stebuklas. Gal tik patys Lietuvos vyrai, pasiryžę kovoti už tautos laisvę. Pamažu formuojasi partizanų būriai ir pradeda kovą prieš milijoninę armiją.

Esu eilinis Lietuvos pilietis – partizanas ir džiaugiuosi, kad galiu būti Lietuvos partizanų gretose, savo krauju ir veikla siekti laisvės Lietuvai. O jeigu jos siekdamas žūsiu nuo azijato kulkos, mano pasakojimas nutrūks, bet liks mano tauta, mano broliai, kurie gal sugebės dar geriau papasakoti. Savo pasakojimą pradedu rašyti ne už stalo, ne kokiame nors kabinete, sėdėdamas minkštame krėsle, bet miške ant kelmo…

Rašau todėl, kad žmonės žinotų, ką išgyveno Lietuvos partizanai, kovodami prieš bolševikinę priespaudą. Mes trokštame ir siekiame laisvės savo tautai. Ryžtingai ir nenuilstamai veikdami, sutelkę visas jėgas, mes nugalėsime šį raudonąjį milžiną, kuris anksčiau ar vėliau nusprogs dėl savo klastingų kruvinų darbų.

Nors mūsų nedaug, tačiau mes kovosime ir nugalėsime.

Kiekvienas blaiviai mąstantis Lietuvos pilietis mato ir supranta, kas ištiko mūsų mažą tautą po to, kai į mūsų žemę įsibrovė milijoninė armija puslaukinių sužvėrėjusių bolševikų, kurie vos įžengę į Lietuvos kraštą neparodė lietuviams jokio, net mažiausio, žmogiškumo. Gyva drama: nuo pirmųjų dienų kaimuose pilna bolševikų kareivių-enkavedistų. Lietuviai nestoja į bolševikinę armiją. Lietuvos jaunuoliai ieško, kur gauti ginklų, ir eina į miškus, kur susibūrę ginkluoti priešinasi žvėriškiems NKVD organams. Kiti dar lieka namie, nenorėdami palikti savo šeimos. Ateina kareiviai ir pamatę namie jauną vyrą, kartais net nepatikrinę jo dokumentų, išsiveda į kiemą ir nušauna. Dega sodybos, o gaisrų liepsnas palydi laukinis bolševikų kvatojimas.

Partizanas su motina

Baisi mirties šmėkla apglėbė Lietuvos žemę – mūsų tautą. Lietuvis nežino, kur dėtis. Mirtis, ašaros… Aimanos ir pagalbos šauksmai skamba Lietuvos vaikų lūpose… Kas padės žūstančiam Lietuvos kraštui? Gal tik Dievo stebuklas. Gal tik patys Lietuvos vyrai, pasiryžę kovoti už tautos laisvę. Pamažu formuojasi partizanų būriai ir pradeda kovą prieš milijoninę armiją. O kur ginklai, kur šaudmenys? Jie įsigyjami visokiais būdais. Visa tai priklauso nuo meilės Tėvynei, nuo ryžto. Ar kiekvienas iš šių vyrų tikisi laimėti kovą? Ar gal tik sau pačiam siekia laisvės? Apie tai jis mažiausiai galvoja. Jo širdyje – meilė Tėvynei, o kovai pakėlė niekuo nekaltų lietuvių kraujas, nekaltai į Sibirą tremiamų senelių ir vaikų ašaros. Jeigu būčiau rašytojas, aš, be abejo, gražiau parašyčiau šį savo pasakojimą, tačiau, kita vertus, jei būčiau rašytojas, mano pasakojime būtų daug fantazijos, o dabar aš rašau tikrą tiesą. Esu eilinis Lietuvos pilietis – partizanas ir džiaugiuosi, kad galiu būti Lietuvos partizanų gretose, savo krauju ir veikla siekti laisvės Lietuvai.

O jeigu jos siekdamas žūsiu nuo azijato kulkos, mano pasakojimas nutrūks, bet liks mano tauta, mano broliai, kurie gal sugebės dar geriau papasakoti. Savo pasakojimą pradedu rašyti ne už stalo, ne kokiame nors kabinete, sėdėdamas minkštame krėsle, bet miške ant kelmo. Tai dar būtų nieko, bet nereikia pamiršti, kad mane persekioja bolševikų gaujos ir todėl turiu nuolat dairytis. Rašau todėl, kad žmonės žinotų, ką išgyveno Lietuvos partizanai, kovodami prieš bolševikinę priespaudą. Mes trokštame ir siekiame laisvės savo tautai. Ryžtingai ir nenuilstamai veikdami, sutelkę visas jėgas mes nugalėsime šį raudonąjį milžiną, kuris anksčiau ar vėliau nusprogs dėl savo klastingų kruvinų darbų.

Nors mūsų nedaug, tačiau mes kovosime ir nugalėsime. Geriau mirsime Lietuvos laukuose, bet azijatui- bolševikui nevergausime.

XXX

PRATARMĖ

„Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinynas“ parengtas remiantis LYA (buv. KGB archyvo) dokumentais ir liudininkų atsiminimais apie partizaninį karą Anykščių krašte nuo 1944 m. rugsėjo mėn. iki 1953 m. spalio mėn., kai žuvo paskutinieji mūsų krašto partizanai. Iš viso žinyne paminėti 1 385 Lietuvos partizanai (iš jų – 1 048 anykštėnai), 348 partizanų ryšininkai bei rėmėjai (iš jų − 203 anykštėnai), 183 okupantų ir jų talkininkų nužudyti civiliai, kurie slapstėsi be ginklo arba buvo nužudyti iš keršto. (iš jų − 173 anykštėnai).

Per devynerius metus – nuo 1944 m. rugsėjo iki 1953 m. spalio mėn. − 236 Anykščių rajono vietovėse žuvo 830 Lietuvos partizanų (812 vyrų bei 18 moterų).

Anykščių rajone gimė arba gyveno bet žuvo kituose Lietuvos rajonuose 114 partizanų.

Buvo suimti 225 Anykščių krašto partizanai. Iš jų 46 mirė kalėjimuose ir tremtyje, 17 buvo nuteisti mirties bausme ir sušaudyti, 160 grįžo iš tremties.

Bendras žuvusių kautynėse, nužudytų Lietuvoje, mirusių kalėjimuose, lageriuose ir tremtyje Lietuvos partizanų anykštėnų skaičius – 1 006.

Susišaudymų ir karinių susidūrimų tarp partizanų ir Rusijos čekistų bei jų vietinių talkininkų metu mūsų rajone žuvo arba iš keršto buvo nužudyti 47 partizanų rėmėjai bei ryšininkai, 158 mirė per tardymus, lageriuose bei tremtyje.

Bendras žuvusių laisvės kovotojų (partizanų, ryšininkų ir rėmėjų) anykštėnų skaičius – 1 212 asmenų.

Taip pat žinyne paminėti 263 partizanai ir 2 ryšininkai, kilę ne iš mūsų krašto, bet žuvę vienoje iš 67 kaimyninių rajonų vietovių 5 km atstumu nuo Anykščių rajono ribos.

Kartu su partizanais lietuviais mūsų rajone žuvo 2 vokiečiai, 1 čekas (buvę Vermachto kariai) ir 1 ukrainietis (buvęs RA dezertyras).

Pirmasis žuvęs ginkluoto pasipriešinimo dalyvis Anykščių rajone − elmininkietis šaulys Julius Stolia.

Jis žuvo 1944 m. liepos mėn. 14 d. prie Vosgėlių k., Anykščių sen., susišaudyme su antrą kartą mūsų kraštą okupuojančios Raudonosios armijos žvalgais.

Klemensas Širvys – Sakalas, Juozas Lukša – Skirmantas, Benediktas Trumpys – Rytis (iš kairės į dešinę).

Paskutiniai partizanai mūsų krašte žuvo 1953 metais. Jie slapstėsi po vieną, nes visi bendražygiai jau buvo žuvę. Paskutiniuosius partizanus nužudė MGB agentai smogikai. 1953 m. birželio mėn. 30 d. Garbėnų miško pakraštyje, netoli Plentaukos vnk., Kavarsko sen., žuvo Pranas Jurkėnas-Eimutis − paskutinis Vytauto apygardos Vaižganto rinktinės Laisvės rajono Tigro būrio partizanas. 1953 m. rugpjūčio mėn. 9 d. Broniaus Bernadišiaus sodyboje Umėnų k., Troškūnų sen., nušautas paskutinis Vytauto apygardos Vaižganto rinktinės Vilties tėvūnijos Traidenio būrio partizanas Mykolas Šileika-Kaimynas. 1953 m. rugsėjo mėn. 27 d. Elenos Dailidėnienės sodyboje Šapio k., Traupio sen., žuvo paskutinis Vyčio apygardos Gedimino rinktinės Aušros tėvūnijos partizanas, Vyčio apygardos štabo ūkio skyriaus viršininkas Mykolas Janulis-Tautvydas. 1953 m. spalio mėn. 11 d. Rakutėnų k., Troškūnų sen., netoli savo namų nužudytas Vytauto apygardos Vaižganto rinktinės Vilties tėvūnijos Kęstučio būrio partizanas Vincas Peslikas-Griausmas. 1953 m. spalio mėn. 23 d. Putriškių k., Traupio sen., nušautas Vyčio apygardos Gedimino rinktinės Aušros tėvūnijos Radvilos būrio partizanas Jonas Tilindis-Žvalgas. Ilgiausiai mūsų krašte partizanavo Vytautas Petronis-Nemunas iš Diktarų k., Skiemonių sen., legalizavęsis 1954 m. kovo mėn. 11 d. Anykščiuose.

Jis kartu su Antanu Kraujeliu-Siaubūnu buvo paskutiniai Vytauto apygardos Liūto rinktinės Žėručio rajono partizanai. A. Kraujelis-Siaubūnas dažnai lankydavosi ir Skiemonių seniūnijoje. Vienas patikimiausių jo rėmėjų ir ryšininkų buvo Jonas Ruzgas iš Smaltiškio kaimo. Tik 1962 m. KGB nustatė, kad A. Kraujelis daug kartų lankėsi pas šį ryšininką, ir tais pačiais metais J. Ruzgą nuteisė 10 m. lagerio. Atlikęs bausmę, į Tėvynę J. Ruzgas grįžo 1972 m.

Ilgiausiai Anykščių rajone išsilaikė J. Raudonikio-Patašono būrio „Už laisvą Lietuvą“ partizanas Povilas Strolia iš Kubiliškių k., Kurklių seniūnijos. Jis buvo sužeistas 1944 m. spalio mėnesį, netrukus suimtas, bet pabėgo iš saugomos palatos Utenos ligoninėje. Grižęs į tėviškę slapstėsi be ginklo, bet buvo KGB agento susektas. 1959 m. kovo mėn. 21 d. čekistai jį sulaikė Kirkų k., Anykščių seniūnijoje.

Paskutinieji Anykščių krašto partizanai Vytautas Petronis ir Povilas Strolia nebuvo teisiami, nes KGB tikėjosi, jog tai išgirdęs A. Kraujelis-Siaubūnas ateis legalizuotis. Sovietiniuose laikraščiuose buvo aprašyta, kad legalizavęs V. Petronis laisvai gyvena Anykščiuose ir dirba veltinių fabrike „Spartakas“, o sulaikytajam P. Stroliai išduotas sovietinis pasas ir jam leista balsuoti rinkimuose į LSSR Aukščiausiąją Tarybą.

Jeigu A. Kraujelis būtu legalizavęsis, jo likimas tikriausiai būtų buvęs toks pat, kaip ir paskutinio Rokiškio krašto partizano − Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyčio kuopos vado Juozo Streikaus-Stumbro. Jis legalizavosi 1958 m. liepos mėn. 18 d., gavęs Lietuvos SSR VRM ministro generolo Kazio Liaudžio garantiją raštu, kad nebus teisiamas, tačiau 1961 m. rugsėjį buvo suimtas, o 1962 m. birželį nuteistas mirties bausme ir sušaudytas.

„Pokario metu susiformavę partizanų būriai išaugo į didelius junginius − visą Lietuvą apimančią karinę struktūrą. Partizanų kariniai gebėjimai ir pasiaukojama kova dėl nepriklausomybės atsiskleidė tūkstančiuose susirėmimų ir kautynių su kur kas gausesnėmis karinėmis okupantų pajėgomis. Daugiau kaip dvidešimt tūkstančių lietuvių žuvo su ginklu rankose arba buvo nukankinti. Šie skaudūs praradimai buvo reikšmingi ir prasmingi, nes Lietuvoje buvo pristabdyta asimiliacija ir tautinio identiteto naikinimas. Partizanai parodė pasauliui, kad savanoriškas Lietuvos įsijungimas į SSRS yra mitas. Tai paskatino laisvojo pasaulio valstybes nepripažinti Lietuvos okupacijos ir sustiprino pogrindinį laisvės judėjimą. Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį − dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva ir išlieka“ (ištrauka iš Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalbos, pasakytos 2010 m. gegužės mėn. 14 d. teikiant apdovanojimus Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos proga).

Bendras represuotų rajono gyventojų skaičius – 5 952 (1941−1953 m. dabartinio Anykščių rajono teritorijoje gyveno nuo 40 000 iki 45 000 gyventojų, represuota nuo 14 iki 16 %).

Iš jų:

ištremta – 4 902;

nužudyta tėvynėje – 1 050;

nužudyta kalėjimuose ir tremtyje arba mirė tremtyje − 829 (nėra žinomas mirusių tremtyje skaičius

nuo 1950 m. iki 1953 m.).

Bendras žuvusiųjų rajono teritorijoje partizaninio karo metu skaičius − 1 627.

Iš jų:

Lietuvos partizanų – 830;

okupantų nužudytų civilių (besislapstančių be ginklo, partizanų šeimų narių, partizanų ryšininkų ir

rėmėjų bei jų šeimų narių) – 222;

kitų civilių, kurių žūties aplinkybės nėra gerai žinomos – 382;

sovietinių aktyvistų (stribų, milicininkų, komunistų, sovietinės valdžios partinių, administracinių bei

ūkinių struktūrų tarnautojų) – 193.

XXX

Priežastys, skatinusios kovoti partizanų gretose

Dauguma istorikų, tyrinėjančių partizaninį judėjimą Lietuvoje, nurodo keturis pagrindinius veiksnius, skatinusius jaunus Lietuvos vyrus išeiti partizanauti: pirmosios bolševikų ir vokiečių okupacijos patirtis; nežabotas sovietinis teroras pirmaisiais pokario metais; Vakarų intervencijos viltis; patriotizmas (1).

Patirtis 1940−1944 m. bei patriotizmas

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai.

Pirmosios bolševikų okupacijos 1940−1941 m. patirtis parodė, kur link veda kapituliacija ir nesipriešinimas okupacijai: nuolankumas bolševikams nesustabdė pirmųjų masinių trėmimų, suėmimų, turto konfiskavimo bei visų pasiekimų, sukurtų Nepriklausomoje Lietuvoje, naikinimo. Bet jau po metų daugelis lietuvių ryžosi pradėti kovą prieš okupacinį režimą, todėl prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui kiekviename

Lietuvos valsčiuje, miestelyje, kaime ar bažnytkaimyje spontaniškai kūrėsi partizanų būriai. Šių būrių nariai yra vadinami ir 1941 m. birželio sukilimo dalyviais, nors patys sukilimo dalyviai save vadino Lietuvos partizanais.

Anykščių miesto partizanų būrys, kuriame buvo 179 partizanai, susikūrė 1941 birželio 25 d. Dauguma šio būrio partizanų priklausė Nepriklausomybės metais veikusiam Dariaus ir Girėno šaulių būriui. Anykščių partizanų būriui buvo pavaldūs Andrioniškio (43 partizanai) ir Burbiškio (32 partizanai) būriai. Tokie būriai susikūrė visuose Anykščių rajono miesteliuose.

Vien tik Anykščių valsčiaus ribose veikę partizanai išaiškino ir sulaikė 56 sovietinės valdžios aktyvistus ir rėmėjus, per 60 Raudonosios armijos karių, apsaugojo vietinius gyventojus nuo plėšimų ir besitraukiančių bolševikų keršto (2).

Nuo 1943 m. daugelis partizanų įstojo į vietinius savisaugos būrius, palaikiusius tvarką apylinkėse, kuriose aktyvėjo iš SSRS atsiųstų diversantų organizuojami raudonųjų partizanų būriai. 1944 m. nemažai jų stojo savanoriais į generolo P. Plechavičiaus vadovaujamą Vietinę rinktinę.

Visi Lietuvos partizanai buvo išaugę Nepriklausomybės metais, per kuriuos buvo pasiekta nemaža pažanga visose gyvenimo srityse. Tėvynės patriotais juos išugdė tėvai, Nepriklausomos Lietuvos mokyklos bei visuomeninės organizacijos. Dėl savo pasirinkimo − „geriau žūti už Tėvynę, negu vergauti bolševikams“ − jie neabejojo. Pasiryžimą kovoti už Laisvę stiprino ir tikėjimas: išlikusios partizanų maldaknygės liudija, kad partizanai kasdien melsdavosi, dažnai priimdavo sakramentus, nešiojo rožančius; jų tarpe ateistų nebuvo.

Tikėjimas jiems teikė vilties sulaukti Laisvės.

Varnabūdės miške žuvę Tauro apygardos partizanai

Partizanų dalia buvo nepaprastai sunki. Jie nepajėgė stoti į atvirą kovą su galingu priešu, bet jautė pareigą tęsti priešinimąsi, kol Vakarai privers Rusiją išvesti savo kariuomenę. Kovos vyko partizanams nepalankiomis gamtos ir geopolitinėmis sąlygomis: juk Lietuvoje nėra nei kalnų, nei pakankamai didelių miškų ar pelkių, kur jie galėtų saugiai pasislėpti, nebuvo ir tokių kaimyninių šalių, į kurias galėtų pasitraukti laikinam poilsiui. Dėl nesibaigiančių pavojų partizanai turėjo prisitaikyti prie gyvenimo po žeme, to dvasią ir kūną alinančio slapstymosi bunkeriuose ir naktinių žygių. Slėgė ir tai, kad priešas ne tik niekino žuvusiųjų lavonus, bet ir bausdavo, tremdavo partizanų šeimas.

Be to, greitai Rusijos saugumo organų pagrindiniu kovos būdu tapo klasta ir išdavikų verbavimas. Ir vis tiek partizanai nepalūždavo, priešo apsupti susisprogdindavo granata ar nusišaudavo paskutiniu šoviniu, kad neišduotų kovos draugų ar šeimos narių, suimti ir kankinami neišdavė savo bendražygių. Tik nedaug suimtų partizanų buvo užverbuoti ir tapo MGB agentais smogikais. Anykščių rajone tokių neatsirado nė vieno.

Sovietinis teroras pirmaisiais pokario metais

Pirmieji antrosios sovietinės okupacijos metai (1944−1945 m.) buvo didžiausio teroro prieš Lietuvos gyventojus metai. 1944 m. rugpjūčio 1 d. rusų okupuotoje Lietuvos dalyje buvo paskelbta 18−35 m. amžiaus vyrų mobilizacija į Raudonąją Armiją. Taip SSSR dar kartą sulaužė Hagos konvencijos nuostatas, draudžiančias imti vietos gyventojus į okupantų kariuomenę (3). Pirmieji mūsų krašto beginkliai gyventojai „išvaduotojų“ armijos buvo nužudyti jau pirmąjį okupacijos mėnesį: 1944 07 23 nužudė Vilių Ordą jo paties namuose Eidrigonių kaime, Kavarsko valsčiuje, o Šventupio viensėdyje, prie Vilkabrukių kaimo (Vyžuonų vlsč., dabar − Svėdasų sen.), 1944 07 26 nužudė šio viensėdžio šeimininkų Tuskenių žentą Petrą Zarembą.

Rusų karininkui patiko Tuskenių tarnaitė Ona, tad norėjo ją išsivesti. Zaremba pabandė merginą užstoti ir čia pat, prie namų, buvo nušautas. Taip pat RA kareiviai 1944 m. liepos mėn. prie namų nušovė Petrą Vildžiūną iš Vaišviliškių kaimo, Kavarsko valsčiaus, ir Kostą Kinderį iš Vaitkūnų kaimo, Svėdasų valsčiaus. Einant frontui per Lietuvą ir Anykščių kraštą daugelis vietinių gyventojų buvo apiplėšti plėšikaujančių RA kareivių; pirmiausiai atimdavo arklius ir maisto produktus. RA fronto kariuomenės daliniai mūsų krašte laikėsi apie 2 savaites, netrukus juos pakeitė NKVD (čekistų) užnugario kariuomenės daliniai, kurie jau rugsėjo mėnesį pradėjo gaudyti šaukiamojo amžiaus vyrus ir persekioti sovietų valdžios priešus. Dauguma lietuvių boikotavo prievartinę mobilizaciją, slapstėsi arba stojo į partizanų būrius, nenorėdami būti aukomis kare už bolševikinės Rusijos pergalę.

Vengiančių tarnauti vyrų šeimos patirdavo okupantų bei jų talkininkų stribų smurtą, terorą, suėmimus. 1944 m. rudenį čekistų aukomis tapo besislapstantys šaukiamojo amžiaus beginkliai jaunuoliai iš Kavarsko valsčiaus: Aloyzas Keiba ir Povilas Žemaitis iš Varnelių kaimo, Bronius Sadauskas iš Dvarelių kaimo, Kazys Kvieska iš Jakūnų kaimo. Suimtas ir per tardymą Kavarsko NKVD skyriuje nužudytas kalvis Vincas Vildžius iš Juodžių kaimo, Kavarsko valsčiaus. Pavienių sovietų priešų naikinimas siekiant kuo daugiau mobilizuoti į RA šauktinių ir įtvirtinti sovietų valdžią Lietuvos kaimuose nepavyko, todėl vykdyti Maskvos genocido politikos 1944 m. rugsėjo mėnesį į Lietuvą atvyko SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro Lavrentijaus Berijos pavaduotojas Sergejus Kruglovas. Susitikime su NKVD darbuotojais jis nurodė: „Užtenka švelnaus elgesio, sentimentalumoǃ Šukuokite miškus, kirtimus, kaimusǃ Jei operacijų metu kas nors mėgintų sprukti, nors ir būtų neginkluotas, − laikykite banditu ir nušaukite be jokio tolesnio tyrimo. Jokio teismo jiems nereikiaǃ Jei tokiems asmenims pavyktų įbėgti į namus, ūkį ar kaimą, laikykite banditų namais, banditų ūkiu, banditų kaimuǃ Ir tuos kaimus sudeginkite. Turtą, gyvulius konfiskuokite ir perduokite partiniams ir sovietiniams organams“ (4).

Sovietiniai nusikaltėliai

S. Kruglovas 1944 m. gruodžio mėn. pradžioje parengė masinių baudžiamųjų akcijų prieš Lietuvos gyventojus planą, patvirtintą SSRS NKVD-NKGB komisaro L. Berijos įsakymu Nr. 001257/00388, kuris NKVD kariams suteikė visišką veiksmų laisvę Lietuvoje (5).

Per šias baudžiamąsias čekistų operacijas Anykščių rajone buvo nužudyti 97 beginkliai gyventojai. Vien tik per 1944 m. gruodžio 14 dieną Plikiškių, Sedeikių, Šilagalių, Žliobiškio (Andrioniškio sen.), Kanapynės, Mitrų, Pajuodžių, Surdegio, Žviliūnų (Troškūnų sen.) kaimuose buvo nužudyti 23 žmonės. Žudynes Andrioniškio seniūnijoje vykdė NKVD pasienio kariuomenės 95-ojo pasienio būrio 3-osios komendantūros 70- ies kareivių būrys, vadovaujamas šios komendantūros vado majoro Čertovo, o Troškūnų seniūnijoje − to paties 95-ojo pasienio būrio 1-osios komendantūros kareiviai, vadovaujami majoro Saltykovo ir vyr. leitenanto Lukino (6). 1945 m. enkavedistai ir jų talkininkai stribai bei sovietiniai aktyvistai Anykščių rajone nužudė 95 beginklius civilius gyventojus; iš jų 49 beginkliai slapstėsi savo namuose ar netoli jų. Dalis nužudytų jaunuolių net nesislapstė, tikėdamiesi, kad jų nelies dėl jauno amžiaus (daug kas iš jų turėjo suklastotus gimimo pažymėjimus), kiti turėjo įvairias valdžios išduotas pažymas, leidžiančias atidėti tarnybą armijoje, pvz., apie darbą prie geležinkelio ar miškų ūkyje.

Deja, siautimų ir gaudynių metu visi jauni vyrai buvo sulaikomi, vieni nušaunami vietoje, kiti suimami ir uždaromi į kalėjimus, o iš ten išsiunčiami į lagerius. Dauguma sulaikytų šaukiamojo amžiaus vyrų buvo išsiunčiami į karių rengimo stovyklas Baltarusijoje bei Rusijoje, kur juos paskubomis, per 3 mėnesius, paruošdavo frontui.

Didžiausios baudžiamosios operacijos 1945 m. vyko balandžio bei liepos mėnesiais. 1945 m. balandžio 30 d. enkavedistai prie Rubikių ežero esančiuose Mačionių, Meliaušiškio, Rubikių bei Šiaulių kaimuose nušovė 10 vyrų, iš jų 3 buvo partizanai, kiti 7 slapstėsi nuo kariuomenės. Šešiolikmetis Alantos amatų mokyklos moksleivis Juozas Tyla nesislapstė, nes dėl amžiaus į kariuomenę dar nebuvo šaukiamas, bet vis tiek buvo nušautas (7). 1945 m. liepos 9 d. enkavedistai Levaniškių ir Šapio kaimuose (Traupio sen.) nužudė 12 jaunų  vyrų, iš jų 3 šešiolikmečius jaunuolius. 1945 m. liepos 10 d. NKVD kariuomenės daliniai vykdė siautimą Kavarsko valsčiuje. Šios operacijos metu aktyviai dalyvavo ir saugumo operatyviniai darbuotojai, vietinių apylinkių užverbuoti agentai, kurie ir suteikdavo visą informaciją apie savo kaimynus partizanus, jų rėmėjus ar besislapstančius vyrus. NKVD kareiviai išvaikščiojo rugių laukus, išmindė vasarojų, degino namus, kuriuose įtardavo esant besislapstančiųjų. Veršelių kaime jie sudegino Pivorų namus, kurių du sūnūs, Bronius ir Albinas, buvo Broniaus Sudeikio-Čigono būryje. Taip pat sudegino miško aikštėje esančios eiguvos trobesius, kad juose nesilankytų partizanai, Dabužėlių kaime sušaudė eigulį Bronių Mackevičių jo paties namuose. Netoli Narbutų kaimo esančiame Tumų vienkiemyje padegė klojimą, iš jo iššokusį Viktorą Tumą subadė šakėmis ir vėl įmetė į ugnį, o kieme nušovė sodybos šeimininkę Oną Tumaitę (8).

Juozas Markulis, sovietų agentas

Dideli kariuomenės siautimai 1945 metais mūsų rajone vyko beveik kas mėnesį. Šių operacijų metu buvo žudomi žmonės, atimamas bei naikinamas jų turtas, padegami namai. Rajone nėra nė vienos seniūnijos, kurioje partizaninio karo metais okupantai nebūtų deginę sodybų. 1945 m. birželio 27 d. kautynių metų buvo sudegintas Maskoliškio kaimas Kurklių seniūnijoje – visos 6 sodybos (9). Po susidūrimo su partizanais 1944 m. gruodžio 22 d. Važdėlių kaime NKVD kariuomenės čekistai ir stribai gretimuose Čiunkių, Petkūnų bei Maldeikių kaimuose sudegino 6 sodybas, nušovė 7 vietos gyventojus, tarp jų ir šešiolikmetį Vladą Arlauską (10).

1944−1945 m. masinių baudžiamųjų akcijų metu Anykščių rajono teritorijoje buvo nužudyti 192 civiliai beginkliai gyventojai, iš jų − 105 jauni vyrai, kurie slapstėsi be ginklo savo namuose ar greta jų.

Ne visus sugautus šaukiamojo amžiaus jaunuolius čekistai bei jų talkininkai šaudė vietoje, didesnę dalį sulaikydavo ir išsiųsdavo į šauktinių apmokymo stovyklas. Ten naujokai kentė nuolatinį badą, gyveno antisanitarinėmis sąlygomis ir dėl to masiškai sirgo įvairiomis peršalimo bei infekcinėmis ligomis. Kai kurie dėl nuolatinio badavimo ir ligų taip nusilpdavo, kad net tekdavo komisuoti. Tadas ir Jonas Kavoliūnai iš Mikierių kaimo, Andrioniškio seniūnijos, 1944 m. gruodžio mėnesio pabaigoje pateko į Raudonosios armijos karių rengimo stovyklą Kozelsko mieste, prie Smolensko (Rusija), bet nebaigę apmokymų nuo nuolatinio bado ir peršalimų susirgo distrofija. Abu smarkiai ištino, jų kūnai apteko votimis, iš kurių nuolat bėgo pūliai, dėl to jie, kaip nebetinkami rusų armijai, buvo komisuoti ir paleisti, bet sugrįžę į namus nebeatsigavo ir greitai mirė (11).

Tokie atvejai apmokymo stovyklose nebuvo reti. Uždarytieji RA šauktinių apmokymo stovyklose apie savo varganą būklę išsiliedavo laiškuose giminaičiams. Tuos laiškus cenzūruodavo čekistai ir apie šauktinių nuotaikas pranešdavo vadovybei. Štai šauktinis V. Vačys savo laiške į namus rašė: „Milinė mums atstoja patalynę, duonos gauname 500 gramų ir 1,5 litro sriubos per dieną, šaukštelį cukraus ir 20 gramų žuvies arba pusę silkės, bet žuvies būna tik dukart per savaitę. Kai mūsų žmonės grįš į Lietuvą, jų nepažins, visi labai sublogę. Vienas kito negalime pažinti. Daug iš mūsų serga ir miršta. Per dieną miršta po 2 ir 3 žmones. Kiaules geriau maitina už mus, jeigu mus maitintų taip, kaip Lietuvoje kiaules, tai mes būtume patenkinti. Nelaimingas tas žmogus, kuris į kariuomenę pakliuvo“.

Partizanų palapinė

Tie, kurie nenumirė nuo bado ir ligų, nepabėgo ar nenusižudė, iš apmokymų stovyklų buvo išsiųsti tiesiai į frontą, į Rytprūsiuose ar Kurše kariaujančius dalinius. Į mirtį fronte juos lydėjo ginkluota rusų karių sargyba. „Jauni vyrai eina mirti išbalusiais ir pageltonavusiais veidais, patys nežinodami už ką“, − laiške rašė mobilizuotas A. Paliūnas (12).

Per pusantrų metų − nuo 1944 m. rugpjūčio mėn. iki 1945 m. pabaigos − sovietai į Raudonąją armiją mobilizavo apie 70 000 lietuvių, iš jų daugiau kaip pusė − 44 562 − į karinius komisariatus buvo atvesdinti jėga. Dalis vėliau pabėgo iš komisariatų arba pakeliui į karines stovyklas, ar vežant iš apmokymo stovyklų į frontą. Kare žuvo kas trečias − ne mažiau kaip 25 000 (36%) mobilizuotų į Raudonąją armiją lietuvių (13). Iš Piktagalio kaimo, Kavarsko valsčiaus, kilę keturi vyrai – Jonas ir Aleksas Giniečiai, Alfonsas Riška ir Juozas Dziena buvo pabėgę iš Raudonosios armijos ir slapstėsi. Jų šeimoms buvo paskelbtas ultimatumas – jeigu jie neprisistatys į Kavarsko NKVD skyrių, bus sudegintos sodybos. Visi keturi, norėdami išgelbėti savo šeimas, nuvyko „prisiduoti“ į Kavarską. Nė vienas iš fronto į namus nebegrįžo (14).

Toks nežabotas masinis teroras, pradėtas vykdyti Rusijos čekistų vidaus kariuomenės, privertė daugelį jaunų vyrų imtis ginklo. Visi, pasiryžę kovoti, susibūrė į partizanų būrius, nes vieni besislapstydami daug greičiau žūdavo. Ginkluotas partizanų būrys atsilaikydavo ir prieš nedidelius NKVD kariuomenės dalinius, išvaikydavo vietinių stribų gaujas.

Vakarų intervencijos viltis

Lietuvoje jau vokiečių okupacijos metais iš gausios antinacinės, pogrindinės spaudos bei vietinių lietuviškosios administracijos pareigūnų buvo žinoma, kad 1941 m. rugpjūčio 14 d. antihitlerinės koalicijos narės JAV ir Anglija pasirašė Atlanto chartiją, kurioje įsipareigojama atstatyti visų iki karo egzistavusių valstybių suverenumą ir sukurti kolektyvinio saugumo sistemą Europoje. Prie Atlanto chartijos rugsėjo mėnesį prisijungė Belgija, Nyderlandai, Norvegija, Lenkija, Jugoslavija, Graikija, Čekoslovakija, Liuksemburgas, emigracinė generolo Š. de Golio vadovaujama Prancūzijos vyriausybė ir net Sovietų Sąjunga, kuri, nors chartiją ir pasirašė, niekada jos nesilaikė − kaip ir kitų svarbių tarptautinių sutarčių.

Lietuvos partizanai, pradėję savo kovą 1944 m. vasarą, grįžus į Lietuvą okupacinei Rusijos kariuomenei tikėjo, kad pasibaigus karui su Vokietija Lietuvai bus sugrąžintas suverenitetas, kaip tai buvo nurodyta Atlanto chartijoje. Šio dokumento antrasis punktas skelbė: JAV ir Didžioji Britanija nesutiks su jokiais teritoriniais pakeitimais, prieštaraujančiais suinteresuotų tautų laisvai pareikštiems norams. Trečiajame chartijos punkte buvo pabrėžiama, kad šalys, pasirašiusios šį dokumentą, gerbia visų tautų teisę pasirinkti valdymo formą, kokią šios nori: jos siekia atstatyti suverenumo teises ir savivaldą tų tautų, kurios buvo prievarta jų netekusios (15).

Lageriuose ir tremtyje

Nors šiame dokumente nebuvo rašoma, kokiais būdais bus siekiama atstatyti suverenumo teises ir savivaldą tų tautų, kurios buvo jų netekusios, ir kada tai įvyks, bet beveik visi partizanai tikėjo, kad tai įvyks iškart pasibaigus karui, kai bus pasirašyta taikos sutartis. Taigi pasibaigus Antrajam pasauliniam karui jie kovojo toliau ir nesiruošė pasiduoti okupantams. Viltis, kad kils naujas karas ir Lietuva vėl bus laisva, nuolat ruseno beveik iki pat ginkluotojo pasipriešinimo pabaigos. Kiekvieno partizanų dalinio štabas stengėsi įsigyti radijo imtuvą ir pasiklausyti žinių iš užsienio, kurias paskui skelbdavo partizanų spaudoje. Partizanus pasiekiančios žinios nuolat teikė vilčių, kad Vakarai imsis žygių dėl Lietuvos išvadavimo. Bet koks tarptautinės padėties paaštrėjimas, partizanų nuomone, vedė į Vakarų karą su SSSR. Viltingų žinių teikė V. Čerčilio kalba Fultone (JAV) 1946 m. kovo 5 d., laikoma šaltojo karo prieš SSRS pradžia, 1946 m. vasarą ir rudenį vykusi Paryžiaus taikos konferencija, 1947 m. kovo 12 d. paskelbta JAV prezidento H. Trumeno doktrina, kuria buvo įsipareigojama demokratinių šalių vyriausybėms, kovojančioms su komunistais, padėti užtikrinti pasaulio stabilumą ir taiką, visoms tautoms grąžinti turėtą suverenitetą, taip pat 1948 birželio 24 d. SSRS pradėta Vakarų Berlyno blokada, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) sukūrimas 1949 m.

Bet dauguma partizanų vadų nuo 1948 m. ėmė suvokti, kad greito išvadavimo iliuzijos sklaidosi. Kai kuriose partizanų apygardose įvairiais įsakymais ar nurodymais buvo mėginama riboti naujų partizanų priėmimą. Tai parodo ir pogrindžio spaudoje jau maždaug 1948-aisiais ar 1949-ųjų pradžioje vyravusios nuostatos, kad vargu, ar Vakarai rengiasi kariauti su rusais, ypač dėl Baltijos kraštų laisvės. Partizanai nežinojo, kad Atlanto chartiją pasirašiusi SSRS dar 1943 m. vykusioje Teherano konferencijoje sugebėjo išsiderėti sąjungininkų JAV ir Didžiosios Britanijos abejingumą pakartotinei okupacijai, neatsisakant okupacijos ir aneksijos nepripažinimo nuostatų. Taigi, dėl Baltijos šalių okupacijos niekas nesirengė kariauti. Šį kartą okupacija buvo pavadinta „išvadavimu“ (16).

Jonas Žemaitis – Vytautas, Lietuvos didvyris

Beveik visi partizanai tikėjo, kad greitai prasidės Lietuvos išvadavimas, kai kurie vadai meluodavo eiliniams kovotojams, norėdami suteikti vilties. Šiaurės rytų srities vadas Juozas Kimštas-Žalgiris, nuo 1947 m. kovo mėnesio įsikūręs Šimonių girioje, partizanams rodydavo amerikiečių gamybos automatą bei pistoletą, sakydamas, kad jie yra iš krovinio, lėktuvais atgabento iš Vakarų ir pristatyto į Labanoro girią. O iš tiesų tuos ginklus kažkas buvo išsaugojęs nuo Nepriklausomos Lietuvos laikų ir juos perdavęs partizanams… (17)

MGB agentai, siekdami savo tikslų, kartais taip pat tvirtindavo, kad greitai prasidės Lietuvos išvadavimas iš sovietų valdžios. 1946 m. čekistai, norėdami įtikinti Vytauto apygardos partizanų vadus, kad MGB agentas Juozas Markulis-Erelis turi ryšių su Vakarais, išleido neva JAV lietuvių emigrantų parengtą žurnalą „Šviesa“ (1946 11 06 Nr. 3), kuriame įdėjo Vytauto apygardos partizanų fotografijas, ištraukas iš partizanų laikraščio „Laisvės šauklys“, partizanų dokumentus, JAV prezidento Hario Trumeno fotografiją ir neva jo pasakytus žodžius apie Lietuvos partizanų kovą. Šis žurnalas kartu su kita MGB agento J. Markulio-Erelio korespondencija buvo pristatytas Vytauto apygardos vadui (18).

Žinyną parengė GINTARAS VAIČIŪNAS

Nuotraukos iš asmeninio autoriaus archyvo bei Lietuvos ypatingojo archyvo (p. ), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (p. ), A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus skaitmeninio archyvo (p. )

2018.10.25; 09:00

Slaptojo agento šešėlis. Slaptai.lt nuotr.

Visuose rinkimus reglamentuojančiuose įstatymuose siūloma numatyti kandidatų prievolę viešai paskelbti, jeigu ne pagal savo kilmės valstybės užduotis yra sąmoningai bendradarbiavę su kitos valstybės specialiosiomis tarnybomis.

Tokias Prezidento, Seimo, Savivaldybių tarybų rinkimų ir Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo pataisas Seimo posėdžių sekretoriate įregistravo Seimo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos- Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) frakcijos narys Zbignevas Jedinskis.

Jis taip pat siūlo užtikrinti, kad rinkimų įstatymai neprieštarautų Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo nuostatomis.

„Priėmus įstatymų pataisas būtų užtikrinta, kad kandidatų, nuslėpusių nuo rinkėjų slapto bendradarbiavimo su užsienio valstybių specialiosiomis tarnybomis faktus, mandatai būtų panaikinami atitinkamo rinkimų įstatymo nustatyta tvarka“, – sako Seimo narys Z. Jedinskis.

Pasak jo, šiuo metu rinkimų įstatymuose nėra suderinti reikalavimai kandidatams pateikti informaciją apie bendradarbiavimą su užsienio valstybių specialiosiomis tarnybomis. Seimo rinkimų įstatyme yra nuostata, kuri numato, jog kiekvienas kandidatas į Seimo narius turi viešai paskelbti, jeigu ne pagal Lietuvos Respublikos užduotis yra sąmoningai bendradarbiavęs su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis.

Prezidento rinkimų įstatymas numato, kad pretendentas būti kandidatu į Respublikos Prezidentus po to, kai Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) priima sprendimą išduoti jam rinkėjų parašų rinkimo lapus, privalo iki įregistravimo kandidatu į Respublikos Prezidentus pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai duomenis apie savo darbą SSRS ar buvusių sovietinių respublikų NKVD, NKGB, MGB, KGB ir kitų užsienio valstybių atitinkamose tarnybose (struktūrose).

Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymas kalba apie prievolę kandidatui viešai paskelbti, jeigu ne pagal savo kilmės valstybės narės užduotis yra sąmoningai bendradarbiavęs su kitos valstybės specialiosiomis tarnybomis.

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas nenumato prievolės kandidatui paskelbti rinkėjams, jeigu ne pagal savo kilmės valstybės užduotis yra sąmoningai bendradarbiavęs su kitos valstybės specialiosiomis tarnybomis.

„Tačiau Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatyme numatyta, jog keliamas kandidatu į savivaldybės tarybos narius asmuo Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikia informaciją apie savo slaptą bendradarbiavimą su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, kas šiuo metu faktiškai nevyksta, kadangi šie abu įstatymai nėra suderinti tarpusavyje. Atsižvelgiant į susidariusią situaciją siūlome tarpusavyje suderinti rinkimų įstatymus ir taikyti vienodus reikalavimus kandidatams“, – sako projektą parengęs LLRA-KŠS frakcijos narys Z. Jedinskis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.26; 08:03

smershPrieš 25 metus pasitraukė Lietuvą siaubusi okupacinė kariuomenė

„Jeigu toks plėšikavimas ir smurtas tęsis ir Kaune, tai prapuls paskutinės mūsų simpatijos Raudonajai Armijai“, – tokius LKP pirmojo sekretoriaus A. Sniečkaus žodžius SSRS vidaus reikalų komisaras L. Berija perdavė generaliniam sekretoriui J. Stalinui 1944 m. liepos 23 d.

„Klaipėdos ir Šilutės srityse įsigalėjo visuotinis moterų prievartavimas, nepriklausomai nuo jų tautybės, fizinio stovio ar amžiaus. Gražus miestas Šilutė, paliktas vokiečių be mūšio, šiuo metu atrodo atstumiančiai“, – taip apie armijos „išvaduotojos“ laimėjimus praneša Klaipėdos NKGB viršininkas Kuzmin.

Šiuos ir kitus dokumentus galima rasti naujoje Genocido tyrimo centro internetinės svetainės rubrikoje „Okupacinio režimo institucijų represiniai veiksmai“. Čia bus skelbiami įvairių okupacinių institucijų – komunistų partijos, Raudonosios armijos, VRM ir kt.dokumentai, atskleidžiantys jų represinius ir prievartinius veiksmus Lietuvoje 1944–1953 m.

Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo“

Prieš 25 metus, 1993 rugpjūčio 31-ą, Lietuvą paliko paskutinieji okupacinės kariuomenės daliniai, todėl minint šią datą nauja rubrika pradedama dokumentų apie Raudonąją armiją viešinimu. Visuomenei pateikiami NKVD, NKGB, SMERŠ, karinio tribunolo, VRM dokumentai, atskleidžiantys cinišką armijos „išvaduotojos“ siautėjimą Lietuvoje.

 Barbariškas MažosiosLietuvos niokojimas

1944 gruodį Klaipėdos NKGB viršininkas Kuzmin LSSR valstybės saugumo komisarui Guzevičiui rašo, kad Klaipėdos kraštą užėmę sovietų kariai nedelsiant ėmė naikinti viską, kas vertinga. Motyvuojant, jog tai priklauso priešui, buvo daužomos parduotuvių vitrinos ir grobstomos likusios prekės, laužomos butų durys, niokojami vertingi baldai. Rezultatas – gražus miestas Šilutė, paliktas vokiečių be mūšio, šiuo metu atrodo atstumiančiai: nėra nei vienos išlikusios parduotuvės, beveik nėra tinkamų gyventi butų.

nkvd
NKVD

  

Metalo laužo rinkimo komandos sprogdina veikiančias žemės ūkio mašinas, įvairaus pobūdžio variklius, iš įmonių išveža vertingą įrangą: susprogdinta Priekulės valsčiaus gyventojo Matučio vilnos apdirbimo mašina, remonto dirbtuvėse sudaužyti visi įrenginiai, į metalo laužą išvežti 4 lokomotyvai, Šilutėje susprogdintas vidaus degimo variklis ir t.t. Pasekmė – Šilutėje nebeveikia elektros stotis, Vilkyčiuose –   malūnas.

Klaipėdos ir Šilutės srityse įsigalėjo visuotinis moterų prievartavimas, nepriklausomai nuo jų tautybės, fizinio stovio ar amžiaus. Prievartautos ir septyniasdešimtmetės senolės ir keturiolikmetės mergaitės – netgi tėvų akivaizdoje. Pavyzdžiai: 1944 m. lapkričio pabaigoje 11 karių išprievartavo Priekulės valsčiaus gyventoją jos vyro akivaizdoje. Šilutės apskrityje du kariai, uždengę maišu galvą, tarpdury išprievartavo 70-etę senolę. Gruodžio 10 d. du kariškiai nušovė pro šalį einančią pagyvenusią moterį.

Okupavę Klaipėdos kraštą raudonarmiečiai puolė suiminėti 17-48  metų amžiaus vyrus ir perkėlinėti pafrontės gyventojus. Perkeliamiesiems neduodavo laiko susiruošti, išgabendavo vienmarškinius. Taip Kuršių nerijos gyventojai liko be galvijų ir duonos. Nustatyta nemažai atvejų, kai Mažojoje Lietuvoje atimti galvijai ir kitas turtas buvo siunčiami į Lietuvos gilumą ir ten iškeičiami į naminę degtinę.

1944 gruodį KGB Priekulės viršininkas Kazakov LSSR vidaus reikalų ministrui Bertašiūnui rašo, kad po kariškių siautėjimo dauguma Priekulės namų nebetinkami gyventi: stiklai išmušti, pečiai išardyti, baldai sulaužyti, žemės ūkio inventorius sudaužytas ir išvežtas į metalo laužą. Daugelis kariškių užsiima grobstymu, moterų prievartavimu ir net užmušinėjimu. Gyventojai, pamatę kariškius nakties metu, bėga iš namų ir slapstosi.

Vietinė valdžia bejėgė

1944 gruodžio 26 NKGB Kauno atstovas Radionov rašo SSRS ir LSSR vidaus reikalų komisarams, kad dėl kontržvalgybos „Smerš“ dalinių siautėjimo Kaune, dėl masinių suėmimų daugelis kauniečių pereina į nelegalią padėtį. Net 11 siautėjančių „Smerš“ padalinių nepaklūsta jokiems vietos valdžios, net NKGB reikalavimams.

1944 rugpjūty Vilniaus įgulos vadas Vetrov savo rašte nurodo apie savivalę pačioje įgulos teritorijoje: rugpjūčio 18 d. karys savavališkai nuėjo sprogdinti Neryje žuvų, rugpjūčio 19 d. be jokios priežasties vyko 15 minučių susišaudymas tarp įgulos karių ir kalėjimo prižiūrėtojų, rugpjūčio 22 d. be sąmonės girti įgulos karininkai šaudėsi tarpusavyje ir t.t.

Šaltojo karo laikų karikatūra. Sovietinis skorpionas puola.

1944 m. Kauno NKVD viršininkas Svečnikov ataskaitoje rašo, kad spalio 19 naktį du Garliavos apskrityje esančio aviacijos dalinio kariškiai apiplėšimo tikslais nužudė Vytauto Maraušaičio šeimą: jį patį, motiną Oną ir seserį Mariją. Spalio 20 naktį aviacijos dalinio vyresnysis M. Kopylov, kerštaudamas, kad  14-etė Marija Drulaitė atsisakė su juo lytiškai santykiauti, užmušė ją, jos mamą, dėdę Juozą ir sunkiai sužeidė 12-etį paauglį.

1945 m. divizijos vado pavaduotojas Gerasimenko vidaus reikalų ministrui Bartašiūnui rašo, kad rugsėjo 1-ą girtas jaunesnysis leitenantas Savin, norėdamas išprievartauti merginą, ją sumušė, užpjudė šunimi. Rugpjūčio 31 d. jefreitorius Smirnov neteisėtai sulaikė Budos kaimo gyventoją Tanulevičių ir bandė sušaudyti ant tilto – šis sužeistas suspėjo nušokti į upę. Rugsėjo 2 d.to paties Smirnovo įsakymu buvo sušaudytas be dokumentų sutiktas vietos gyventojas Šaškas – Smirnov šias žudynes motyvavo tuo, kad norėjo pagerinti sunaikintų partizanų skaičių.

1945 m. sausio mėn. Alytaus vykdomojo komiteto pirmininkas prašo LSSR liaudies komisarų tarybos stabdyti kovai prieš partizanus atsiųstą pasieniečių dalinį, nes šis degina ne tik „priešų sodybas“, bet ir kitas, taip pat apiplėšinėja gyventojus, atima gyvulius, kitokį turtą.

1946 m. gruodžio 22 d. Kauno restorane „Metropolitene“ besilinksmindamas majoras Kominov nušovė odos gamyklos „Raudonoji žvaigždė“ skyriaus viršininką ir sužeidė vyriausiąjį mechaniką.    

Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

SSRS NKVD įgaliotinis Lietuvai Tkačiov rašo vidaus reikalų ministrui Berijai, kad rugsėjo 3 d. Vilniaus Katedros aikštėje 7 girti karininkai pradėjo šaudyti, užmušė 6-erių berniuką ir sužeidė senolę, taip pat sumušė tvarkos daryti atvykusius milicininkus. Rugsėjo 21 d. girtas eilinis Zolodenko įmetė į Morkucko butą granatą ir sunkiai sužeidė jo žmoną ir kaimynę. Rugsėjo 7 d. du kariai Plungės elektros stotyje nuo pagrindinio variklio nusipjovė diržą, dėl ko  elektros stotis sustojo. Rugpjūčio 13 d. didelė kariškių grupė Švenčionių rajono kolūkyje nurinko obuolius 20 hektarų sode; kolūkio direktoriui pradėjus protestuoti mėtė granatas į tvenkinį, užmušė 2 tūkstančius karpių ir galiausiai į ežerą išleido visą veisiamą mailių. „Panašių pavyzdžių galima pateikti labai daug. Be žmogžudysčių, plėšimų ir patyčių kasdien įvykdoma šimtai vagysčių, prie kurių kariškiai taip priprato, kad net nebelaiko nusikaltimais. Kasdien, sutemus, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje girti kareiviai be priežasčių šaudo ir tai taip pat nelaikoma nusikaltimu“,  – Kremliui skundėsi net NKVD koordinatorius.

1947 m. ataskaitoje Bartašiūnas SSRS vidaus reikalų ministrui Kruglovui rašo, kad 1947 m. sausio – gegužės mėnesiais Lietuvoje dislokuoti kariškiai įvykdė 206 baudžiamuosius nusikaltimus: 9 žmogžudystes, 52 apiplėšimus, 134 vagystes ir kt.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Būta net tragikomiškų nusikaltimų – štai kaip papulkininkis Jurkov „tvarkėsi“ Biržuose. 1946 m. liepos mėnesį Jurkov  savavališkai užėmė LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatės Kutraitės buto kambarį. Rugsėjo 14 d. Jurkov jau užima visą partorgo Vaidilos butą, į gatvę išvarydamas penkerių asmenų šeimą, o vėliau dar ir Biržų prokuratūros tardytojo Jonaičio butą, išmesdamas jam nereikalingus daiktus. Už šiuos veiksmus Jurkov buvo nubaustas tik įspėjimu.

Plačiau apie tai – www.kgbveikla.lt

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC)

2018.08.31; 08:10

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Š. m. rugpjūčio 1 d. parlamentarai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas nesulaukę Vyriausybės iniciatyvos, įregistravo įstatymą dėl Lietuvos komunistų partijos (LKP) įvardinimo nusikalstama organizacija. Socialiniame tinkle komentuodamas savo frakcijos narių iniciatyvą, TS-LKD pirmininkas, Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad tokie A. Ažubalio ir L. Kasčiūno projektai tėra pigus populizmas ir „ne partijos pozicija“.

Seimo narys Audronius Ažubalis

TS-LKD pirmininko įvardijimas pigiu populizmu šokiravo daugelį visuomeninių organizacijų ir TS-LKD narių, o tvirtinimas, kad projektas neatitinka partijos pozicijos, akivaizdžiai prasilenkia su tiesa.

Seimo Kovo 11-osios Akto salėje 2015 m. gegužės 22 d. vyko konferencija „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, kuri priėmė atitinkamą rezoliuciją, 2017 m. birželio 27 d. priimta Seimo rezoliucija „Dėl Lietuvos komunistų partijos nusikalstamos veiklos įvertinimo“ projektas Nr. XIIIP-873.

Kai teismai vertina užsakytus nužudymus, didesniu nusikaltėliu laikomas ne žudikas, o nužudymo užsakovas, nes žudikas tėra įrankis nužudymo užsakovo rankose. Kai kalbame apie ČK, NKVD, NKGB, MGB, MVD, KGB, tas prievartos struktūras reikia laikyti nusikaltimų vykdytojomis, nusikaltimų užsakovų įrankiais. Represijų politinis organizatorius – Komunistų partija tarsi pamirštama, nes ji betarpiškai masinių represijų nevykdė, egzekucijose tiesiogiai nedalyvavo, tačiau jas suplanavo, pavedė represinėms struktūroms nusikaltimus vykdyti.

Palyginimui tinka mūsų laikų žurnalisto nužudymo byla. Dėl žurnalisto Vito Lingio nužudymo kalėjęs žudikas Igoris Achremovas po 18 metų išleistas į laisvę, nužudymo užsakovas Borisas Dekanidzė – sušaudytas.

Genocido organizatorius

Iš tikrųjų represijų Sovietų Sąjungoje, prilygstančių tautiniam, religiniam bei ideologiniam genocidui, organizatorė buvo SSRS Komunistų partija, Lietuvoje – jos padalinys – Lietuvos komunistų partija (LKP). LKP buvo represijų užsakovė, jai buvo pavaldūs SSRS represinių struktūrų padaliniai Lietuvoje. Jie iš LKP gaudavo užduotis, partijai už nuveiktus juodus bei kruvinus darbus ir atsiskaitydavo. Todėl Lietuvoje LKP CK, miestų bei rajonų komunistų partijos bei jų parankinius komjaunimo sekretorius reikia laikyti nepalyginamai didesniais nusikaltėliais už etatinius kagėbistus bei jų slaptus neetatinius bendradarbius. Kadangi tai buvo iš esmės kriminalinė struktūra, kagėbistai buvo torpedos, o partiečiai ir ypač jų vadai – torpedų paleidėjai.

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Respublikos Seimas 1999-01-12 priėmė įstatymą patvirtindamas, kad „1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija yra valstybės teisės aktas“. Deklaracija griežtai pabrėžė, kad „…asmenys okupacijos metais išdavę Tėvynę, bendradarbiavę su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimui, susitepę išdavystėmis ar krauju yra atsakingi prieš teismą“. Tačiau šis įstatymas atgulė archyve.

Kaip Nepriklausomybė tapo jos imitacija

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimu Nr. I-1690, 1991 m. rugpjūčio 22 d. LKP buvo uždrausta (ant SSKP platformos), tačiau atsiskyrusioji LKP nuo SSRS KP niekaip valstybiniu lygmeniu nebuvo įvertinta, ji be kalčių išpažinimo, atgailos (teisminio įvertinimo) įsiropštė į Seimą, valstybines institucijas, buvęs pirmasis LKP CK sekretorius A. Brazauskas tapo prezidentu. Taigi, 1990-03-11 formaliai atgauta nepriklausomybė faktiškai pasiliko priklausomybėje nuo komunistinio paveldo su jame įsišaknijusiu tos pačios SSRS KP turiniu.

Labai panašu, kad įvykęs Sąjūdžio su LKP ne viešas susitarimas, t. y. jauną vyną supilti į senus maišus, nepasiteisino; pripelijusiuose maišuose vynas ne tik nesubrendo, bet sugedo. Atgavus Nepriklausomybę, turėjęs sekti atitinkamas tyrimas, nusikaltimų vertinimas neįvyko. Penkis dešimtmečius trukusi sovietinė Lietuvos okupacija, fiziškai sunaikintas įgalus nepriklausomai valstybei atstovauti sluoksnis bei susovietinta visuomenė neteko politinės valios deramai atstovauti suvereniai tautai, nusikaltimus tirti, vertinti, organizuoti teisminį procesą. Sėkmingai paskelbusi Nepriklausomybę, Lietuva pakliuvo į buvusios komunistinės partinės nomenklatūros su kriminaliniais sovietinio paveldo požymiais priklausomybę.

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nuo pat nepriklausomybės atgavimo girdėti balsai, jog nekaltųjų kraują praliejusi Komunistų partija turi būti įvardyta kaip nusikaltėlė ir teisiama netaikant senaties, kaip ir Vokietijos nacistų partija. Tačiau „stipriųjų“ pragmatiniai interesai nustelbia moralines žmonijos nuostatas. Žinant, kokią destruktyvią veiklą visame pasaulyje vykdė SSRS Komunistų partija, akivaizdu, kad ji – nusikalstama, represinė, pamynusi žmoniškumą organizacija. Netaikant senaties turi būti surengtas tarptautinis komunizmo teismas – „Antrasis Niurnbergas“ (vadovavusių komunistų-bolševikų nusikaltimus įvertinantis nuolat veikiantis tribunolas). Toks procesas galėtų reabilituoti moralines žmonijos vertybes, grąžinti pasitikėjimą tarptautinėmis institucijomis, jų teisingumu ir žmoniškumu, taip pat tautas ir valstybes įspėti, kad už padarytą žmonijai blogį privaloma atsakyti.

Reikalingas sovietinę Komunistų partiją smerkiantis aktas

Kol tarptautinis komunizmo teismas neįvyko ir Komunistų partijos nenuteisė, būtina teisingumo vardan priimti valstybinį aktą su aiškia šios partijos pasmerkimo nuostata. Jau niekas nebepaneigs, kad SSRS komunistų partija ir jos padalinys Lietuvoje nuo pat 1940 metų organizavo tautos genocidą, vadovavo represinėms struktūroms, o, 1990 m. atkūrus Nepriklausomybę, jos vadovai ir aktyvūs nariai be ribojimų ėjo į aukščiausias Lietuvos valstybės valdymo, teisėtvarkos bei teisėsaugos institucijas. Todėl Lietuvos komunistų partija, tik persivadinusi kitu vardu, įsisteigę jos dukterinės ar kitokios be aiškios ideologijos partijos, išlaikė vidinę priklausomybę nuo sovietinio paveldo, todėl ir neturi politinės valios komunistų partiją smerkti, nes tai būtų savęs pasmerkimas. Ir nežiūrint į tai, vaduotis iš sovietinio paveldo lieka vienintelis kelias – įvardinti LKP kaip nusikalstamą represinę organizaciją ir ją pasmerkti.

Antikomunistinis kongresas ir tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo procesas

„Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ 2000 metais priėmė kreipimąsi į Jungtinių Tautų Organizaciją, pasaulio valstybių parlamentus ir vyriausybes dėl Tarptautinio komunizmo ir komunistinių nusikaltėlių teismo įsteigimo. Taip pat priėmė rezoliucijas „Dėl „genocido“ sąvokos reikšmės išplėtimo“, „Dėl komunistinių okupacinių režimų padarytos žalos atlyginimo“, „Dėl tarptautinio bendradarbiavimo tiriant ir teisiškai įvertinant komunizmo nusikaltimus“. Praėjo 15 metų, nei pasaulio valstybių parlamentai, nei vyriausybės neatsiliepė.

Kai Rusijos Federacijos vadovai atvirai apgailestauja dėl SSRS griūties, o tos valstybės vadovas Putinas ją vadina tragedija, kai Kaukaze, Padniestrėje, Ukrainoje ta šalis ginklu vykdo reokupaciją, būtina vardan istorinės atminties išsaugojimo, vardan kelis dešimtmečius trukusio raudonojo tvano įvardijimo nusikaltimu žmonijai, vardan tų, kurie kovoje žuvo ir prabilti nebegali, organizuoti patriotinių visuomeninių organizacijų konferenciją, kuri įvertintų SSRS komunistų partiją ir jos padalinį Lietuvoje kaip Tautos genocido organizatorių ir vykdytoją per jai pavaldžias represines struktūras, išreikštų jos moralinį pasmerkimą, kreiptųsi į Seimą, kad jis pareikalautų Europos Parlamentą organizuoti tarptautinį sovietinio komunizmo teismą. Kaltinamąją medžiagą turi ir galėtų pateikti teismui ne tik buvę SSRS okupuotos šalys, bet ir Rusijos Federacija – SSRS teisių ir pareigų perėmėja. Tarptautinio teismo akivaizdoje būtų įvertinta komunizmo grėsmė visai bendrijai ir kiekvienai narei atskirai, plačiau atsivertų pasaulio valstybių akys, o Rusijos Federaciją sustabdytų nuo agresijos kaimyninių šalių atžvilgiu. Tačiau ar Seimas išdrįs reikalauti „Antrojo Niurnbergo“, jei pati Lietuvos Respublika iki šiol nėra įvertinusi SSRS KP ir jos padalinio LKP kaip genocido organizatoriaus nusikaltimų? Čia žodį turi tarti Tauta.

Kaip vyksta komunistinių nusikaltimų tyrimai

LR Seimas 1997 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. VIII-236 priėmė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) įstatymą, o 1997 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. VIII-505 patvirtino Centro nuostatus. Centras buvo įvardytas kaip tarpžinybinė valstybės institucija, tirianti visas genocido bei nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui apraiškas ir Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, inicijuojanti genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, įamžinanti laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą.

Sovietinis lageris

Nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti buvo sudaryta Tarptautinė komisija vadovaujantis prezidento Valdo Adamkaus 1998 m. rugsėjo 7 d. pasirašytu dekretu. Šiuo dekretu skelbta, kad istorinės tiesos nustatymas esąs nacionalinis prioritetas, tautų santarvės pagrindas.

Baigėsi antras dešimtmetis nuo šių institucijų įkūrimo, tačiau nei istorinė tiesa nenustatyta, nei genocido organizatoriai ir vykdytojai įvertinti. LGGRT centras, užuot inicijavęs ir vykdęs genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, ieško slaptų neetatinių represinių struktūrų pagalbininkų, tarsi jie būtų pagrindiniai nusikaltėliai, o pastaruoju metu, neabejotinai dėl buvusių represijų organizatorių spaudimo, ėmė ieškoti „nusikaltėlių“ tarp partizaninio karo dalyvių.

Sovietinį komunistinį paveldą, kaip blogio imperijos palikimą, būtina įvardyti, įvertinti, pasmerkti. Būtina viešinti sovietinės komunistinės nomenklatūros sąrašus, įvertinti asmenų, kaip Tautos genocido organizatorių, vaidmenį. Tai ir būtų LGGRT centro esminė priedermė; demaskavus blogį, rastųsi galimybė organizuoti „Antrąjį Niurnbergą“.

Nelengvas kelias į tikrą, o ne tariamą nepriklausomybę, tačiau turėsime jį nueiti, jei siekiame tapti realiai nuo sovietinio kriminalinio paveldo nepriklausoma valstybe.

2018.08.02; 19:23

Istorikas Gintaras Vaičiūnas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Partizaninis judėjimas Svėdasų krašte kaip ir visoje Rytų Lietuvoje prasidėjo 1944 metų rudenį. Pirmasis partizanų būrys Svėdasų valsčiuje buvo įkurtas 1944 spalio 29 d. Pirmojo partizanų būrio kūrimo iniciatoriai buvo keturi Svėdasų valsčiaus gyventojai – Lietuvos kariuomenės (LK) puskarininkis, Svėdasų vls. šaulių būrio vadas (J.Tumo-Vaižganto sesers Marijonos Nakutienės anūkas) Albertas Nakutis iš Malaišių kaimo, ūkininkas, šaulys Augustas Baltuška iš Kunigiškių kaimo, inžinierius-geodezininkas (kultūrtechnikas) Jurgis Guzas iš Galvydžių kaimo ir inžinierius geodezininkas (kultūrtechnikas) Juozas Rimkus iš Vikonių kaimo. J.Guzas ir J.Rimkus buvo baigę Kėdainių aukštesniąją kultūrtechnikos ir geodezijos mokyklą, kultūrtechnikos skyrių.

Vokiečių okupacijos metais J.Guzas dirbo Svėdasų valsčiaus inžinieriumi-melioratoriumi, J.Rimkus ūkininkavo tėvų ūkyje Sliepsiškio kaime. Šie partizaninio judėjimo Svėdasų krašte pradininkai 1944 spalio 29 d. davė priesaiką kovoti už Lietuvos nepriklausomybę ir pasiskirstė pareigomis; štabo viršininku ir sekretoriumi išrinktas Jurgis Guzas, partizanų būrio vadu  Albertas Nakutis, būrio vado padėjėju Augustas Baltuška, būrio I-ojo skyriaus vadu Juozas Rimkus. Visi keturi partizanų būrio kūrimo iniciatoriai sudarė štabo tarybą. Tarybos nariams nustatytos tokios pareigos; J.Guzas sekė radijo žinias, jas pasižymėdavo ir apie tai informuodavo kitus štabo tarybos narius, bei rūpinosi laikraščio ir atsišaukimų spausdinimu. A.Nakutis – rūpinosi būrio organizavimu, vadovavo būriui ir stengėsi užmegzti ryšius su kitais partizanų būriais. A.Baltuška – visais aukščiau minėtais klausimais padėjo būrio vadui. J. Rimkus organizavo savo apylinkėje; Galvydžių, Sliepsiškio, Vikonių kaimuose partizanų skyrių.

Iki 1944 gruodžio 24 dienos būrio organizatoriams pavyko Svėdasų valsčiuje sukurti 3 partizanų skyrius iš viso 60 partizanų, 1-asis Vikonių-Sliepsiškio apylinkės, skyriaus vadas Juozas Rimkus, skyriuje buvo 16  partizanų, 2-asis Kunigiškių –Vaitkūnų apylinkės, skyriaus vadas  Augustas Baltuška skyriuje 24  partizanai, 3-asis Butėnų apylinkės, skyriaus vadas Steponas Šukys skyriuje 20  partizanų. Visi 3 partizanų skyriai buvo pavaldūs pogrindinės Svėdasų valsčiaus organizacijos „Nepriklausoma Lietuva“ štabui. Štabui vadovavo J.Guzas, jo nariais buvo A.Nakutis, J.Rimkus, A.Baltuška, be to, prie štabo buvo priskirti nuolatiniai ryšininkai; Romas Šalaka iš Pauriškių kaimo, Bronius Stukas iš Galvydžių kaimo ir Stasys Nakutis iš Malaišių kaimo.

Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Šarūno ir Žaibo būrių partizanai žygyje. LGGRTC archyvo nuotr.

Dauguma pirmųjų 1944 metais veikusių Svėdasų krašte partizanų laikėsi apie savo namus, kai valsčiuje pasirodydavo NKVD kariuomenė ir pradėdavo kratas kaimuose, partizanai pasitraukdavo į Šimonių girią ir kitas atokesnes vietas; 1-ojo skyriaus partizanai turėjo savo slėptuvę (bunkerį) netoli Priegodo ežero (Šimonių girios 181 kvartale), 3-ojo skyriaus partizanai turėjo savo slėptuvę (bunkerį) netoli Ešerinėlio balos (Šimonių girios 188 kvartale), 2-ojo skyriaus partizanai kilus pavojui iš Kunigiškių ir Vaitkūnų kaimų pasitraukdavo į užpelkėjusio Jaros (Vaitkūnų) ežero nendrynus netoli Vaitkūnų kaimo. 1944  metų pabaigoje Svėdasų valsčiaus teritorijoje buvo apie 180 ginkluotų partizanų. „Nepriklausomos Lietuvos“ organizacijos partizanai stengėsi plėsti savo įtaką ir į kaimyninius Debeikių, Šimonių bei Skapiškio valsčius ir nusiuntė pas kaimynus štabo ryšininką Aleksą Matelį, kad užmegztų ryšius, bet jis grįžęs pranešė, kad šių kraštų partizanai dar neturi aiškios vadovybės, todėl tuo metu pastovesnių ryšių su kaimynais užmegzti nepavyko. Šis faktas rodo, kad svėdasiečiai šiame krašte pirmieji pradėjo organizuotą partizaninę kovą. Jie pirmieji visame Rokiškio, Anykščių, Kupiškio regione pradėjo leisti pogrindinę spaudą. Tai buvo nedidelis laikraštėlis, apie 100 egzempliorių tiražu išleistas „Į kovą“, iš viso per 2 (lapkričio-gruodžio) mėnesius buvo išleisti 4 šio laikraštėlio numeriai, spausdinti buvo paruoštas ir 5 numeris, bet 1944 12 24 dieną NKVD-istams sunaikinus organizacijos štabą visi partizanų dokumentai ir spausdinimo mašinėlė pateko priešui į rankas.

Taip pat Šimonių girioje veikęs pirmasis šio krašto partizanų štabas parengė ir išplatino valsčiuje 12 egzempliorių atsišaukimų „Į lietuvius“, šiuose atsišaukimuose buvo kviečiami stoti į partizanų gretas, partizanų būrio įstatų išspausdinta 20 egzempliorių, 8 egzemplioriai „Įspėjimai milicininkams ir skrebams“ ir 8 egzempliorai atsišaukimų „Į Svėdasų miestelio gyventojus“, 10 egzempliorių partizanų skyriaus kūrimo instrukcijų. Partizanų skyriaus kūrimo instrukcijoje buvo aprašyta ir partizanų priesaikos davimo tvarka. Pirmieji šio krašto partizanai prisiekdavo taip; atsistojęs be kepurės prieš būrio arba skyriaus vadą, naujokas pakelia dešinės rankos du pirštus aukštyn  ir kartoja žodžius, kuriuos skaito skyriaus vadas, o stojantis į būrį kartoja. Priesaikos žodžiai: „Įstodamas į lietuvių partizanų būrį akivaizdoje Dievo, Tėvynės kankinių ir visų kritusių už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę prisiekiu: Visomis jėgomis kovoti už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę ir lietuvių tautos gerovę, pasiduodu šios organizacijos drausmei vykdydamas vadovybės įsakymus ir švenčiausiai laikydamasis man patikėtų paslapčių. Gerai žinau, kad už sąmoningą paslapčių išdavimą ir įsakymų nevykdymą gresia man mirties bausmė. Tai, ką pasižadu, tegu Aukščiausiasis man ištesėti padeda. Galiu žūti, bet priesaikos nesulaužysiu“.

Davęs priesaiką naujokas savo ranką žodžius nusirašydavo ir atmintinai juos išmokdavo.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

Matyt, daugelis Svėdasų vyrų apsisprendė stoti į partizanų gretas perskaitę 1944 12 03 dieną Nepriklausomos Lietuvos būrio štabe 100 egzempliorių tiražu išspausdintą ir valsčiuje išplatintą atsišaukimą, kuris skelbė: „Lietuviai! Sunkus ir žiaurus dabartinis mūsų gyvenimo momentas, kurį mes dabar ypatingai jaučiame. Geriausi mūsų tautos sūnus kaip šunys iš savo sodybų vaikomi ir šaudomi. Mes esame visai beteisiai vergai. Mūsų tautos išsigimėliai ir įvairaus plauko išdavikai deda visas pastangas mus sugaudyti ir išsiųsti pražūtin. Neturime teisės ramiai gyventi savo tėvų sukurtose ir kruvinu prakaitu nulaistytose sodybose, kurias mes turime su skaudančia širdimi perleisti, kad išsaugotume gyvybę. Lietuvi, būk veiklus ir organizuotas ir užmiršk asmeniškas ambicijas ir savanaudiškumą. Susirišk su dirbančiais partizanais, stok į jų eiles. Gana po krūmus pletkavoti, bet reikia veikti, reikia imtis konkretaus darbo. Tamstai bus pasiūlyta stoti į organizuojamą savisaugos partizanų skyrių. Tad stok ir įstojęs visomis jėgomis dirbk. Viskas mūsų brangiai Tėvynei Lietuvai. Perskaitęs siųsk toliau“.

Kaimynystėje Adomynės parapijoje ir Svėdasų valsčiaus vakarinėje dalyje veikė buvusio policijos vachmistro Alfonso Paškevičiaus – Liūto, kilusio iš Miškinėlių kaimo Adomynės parapijos 40 vyrų partizanų būrys, pavadintas LPS Gedimino rinktinės Karalienės pulko būriu. Šiame būryje daugiausiai buvo vyrų iš Šimonių valsčiaus, bei svėdasiečiai iš Jotkonių, Miškinių, Rimdžių, Čiukų, Zoviškių. Šis būrys taip pat kaip ir Nakučio 1944-1945 m. pastovios dislokacijos vietos neturėjo, dažnai keldavosi iš vienos vietos į kitą. Veikė Svėdasų, Šimonių, Kamajų, Skapiškio valsčiuose. Priešams nuo 1945 vasaros sunaikinus LPS Gedimino rinktinę, kuri dar buvo vadinama Rokiškio rinktine, nes dauguma šios rinktinės partizanų būrių veikė Rokiškio apskrityje, Svėdasų valsčiuje veikę A.Paškevičiaus–Liūto ir A.Nakučio-Viesulo vadovaujami partizanų būriai sukūrė valsčiaus LLA organizaciją. Jos vadu išrinktas A.Nakutis, organizacijos štabo viršininku A.Paškevičius. Jis dar buvo vadinamas Svėdasų valsčiaus partizanų štabo komendantu arba  Šimonių girios komendantu.

Svėdasų valsčiaus rytinėje dalyje bei kaimyniniuose Užpalių ir Vyžuonų valsčiuose veikė 1941 m. sukilimo dalyvio policininko Stasio Gimbučio 30 partizanų būrys. Jį sudarė Užpalių valsčiaus bei Svėdasų valsčiaus Liepagirių, Aulelių, Narbūčių kaimų vyrai. Būrio vado gimtinė – Liepagirių kaimas. Greta šio būrio buvusioje Vyžuonų valsčiaus Šventupio apylinkėje. Dabar dalis šios apylinkės priklauso Svėdasų seniūnijai. Šioje apylinkėje taip pat kaimyniniuose Vyžuonų bei Debeikių valsčiuose veikė 1941 metų sukilimo dalyvio Vlado Buitvydo iš Vilkabrukių kaimo vadovaujamas 35 partizanų būrys. Jame buvo vyrai iš Svėdasų seniūnijos Vilkabrukių, Kunigiškių, Žaliosios, Debeikių seniūnijos Šventupio, Varkujų kaimų.

1950-aisiais į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša – Skirmantas.

Dažnai į Svėdasų valsčiuje esančią didžiausią Šiaurės Rytų Lietuvoje Šimonių girią atvykdavo kaimyninių Debeikių, Vyžuonų, Skapiškio, Viešintų, Kamajų, Kupiškio, Utenos valsčių partizanai. Pagrindinės partizaninio judėjimo atsiradimo priežastys buvo prasidėjęs sovietinis teroras, masinė nuo 18 iki 35 metų amžiaus vyrų mobilizacija į frontą ir tikėjimas, kad sovietinė okupacija truks neilgai.

Norėdamas sunaikinti partizanus sovietinis saugumas ėmėsi represijų prieš partizanų šeimas. Pradėtas aktyviausių partizanų šeimų turto konfiskavimas, nuolatinės kratos ir bauginimai. 1945 metais konfiskuotas 23 Svėdasų valsčiuje gyvenusių partizanų šeimų turtas. Tais pat metais suimti 35 valsčiaus gyventojai, kurių dauguma apkaltinti ryšiais su partizanais. NKVD-istai kartu su skrebais ne tiek kovojo su partizanai, kiek terorizavo ir žudė civilius gyventojus, 1944-1945 metais valsčiuje nužudyta 18 civilių gyventojų, iš jų 12 beginklių nuo kariuomenės besislapstančių jaunuolių, 4 nešaukiamojo amžiaus vyrai ir 2 moteris.

Pirmas per antrąją sovietinę okupaciją 1944 07 26  nužudytas Petras Zaremba gyvenęs Šventupio vnkm., pas savo uošvius stambius ūkininkus Tuskenius. Atėjęs į šį vienkiemį RA karininkas norėjo iš namų išsivęsti Tuskenių tarnaitę Oną. P.Zaremba bandė ją užsistoti ir čia pat kieme buvo nušautas.

Svėdasų valsčiaus gyventoją Aleksą Zobarską iš Grikepelių kaimo 1944 m. rugsėjo mėnesį prie Adomynės bažnyčios šventoriaus nušovė rusų kareiviai, 1944 metų gruodžio mėnesį nušauti Vladas Būga iš Galvydžių kaimo, Augustas Tamošiūnas iš Kušlių, Albinas Pilkauskas iš Gykių, Vladas ir Jonas Buitvydai iš Narbūčių, Vincas Budreika ir Kostas Kinderis iš Vaitkūnų kaimo. Dalis jų slapstėsi nuo kariuomenės, kiti nušauti kaip sovietų valdžios priešai, jų tarpe – aktyvus šaulys Juozas Lapienis ir LK savanoris Augustas Tamošiūnas.

Dalis žmonių nužudyti rusų kareivių ir skrebų per susidūrimą su partizanais. Taip atsitiko Šeduikių kaime 1945 09 12 dieną, NKVD kareiviai, vadovaujami kapitono Kirnasovo, čia nužudė 4 partizanus ir dvi moteris vietines gyventojas Eleną Pajėdienę ir Valeriją Čerškuvienę.

Nepriklausomos Lietuvos būrio vadas Jurgis Guzas savo dienoraštyje, 1944 12 21 rašytame Šimonių girioje, užrašė: „Jau 5 mėnesiai kaip Raudona armija mūsų krašte Svėdasuose. Jie pasirodė liepos 14 dieną. Tuo metu lietuviai nežinojo, ką daryti, ar lįsti į žemę, ar bėgti į užsienį, ar prašyti prieglaudos, ar laukti galo. Per trumpą laiką ir jų valdžia iš miško susirinko. Kurį laiką buvo ramu, po to jie pradėjo važinėti po kaimus, rinkti radijas ir nešioti šaukimus į Raudoną armiją. Kai niekas į tai nereagavo, pradėjo niekšai siautėti, gaudyti sabotažininkus, šaudyti beginklius. Vienas kitas pakliuvo į lagerius, ten juos trumpai apmokė ir į frontą. Valsčiuje prasidėjo partizanų judėjimas. Liepagirių kaime jie sudegino Gimbučio pastatus, patį šeimininką, partizano tėvą ir 14 metų brolį nušovė vietoje. Bet mūsų valsčiuje lyginant su kitais valsčiais plėšimų dar nedaug. Kamajų valsčiuje baisiau“.

Svėdasų valsčiaus partizanų aktyvumą rodo Rokiškio apskrities NKVD viršininko kapitono Kiselio 1945 01 02 dienos pranešimas savo viršininkams į Vilnių. Jis rašė: „Svėdasų, Panemunio ir Skapiškio valsčiuose įvažiavimas ir išvažiavimas į valsčių centrus uždarytas. Niekas negali pravažiuoti neapšaudytas. Daugelį gyvenamųjų vietų kontroliuoja partizanai. Svėdasų valsčiaus partizanai tiek suįžūlėjo, kad net pradėjo savo žemės reformą. Atima žemę iš tų, kuriems davė tarybų valdžia, ir perduoda ją savo rėmėjams. Kai kuriose vietose partizanai paskelbė vyrų mobilizaciją, Svėdasų valsčiaus vykdomojo kabineto pirmininkas Baltuška nušautas. Kiti vykdomo komiteto darbuotojai, bijodami dėl savo gyvybės, ruošiasi išvykti į Rokiškį. 1944 12 21 prie Svėdasų apšaudytos 8 karinės mašinos, važiavusios į Daugpilį“.

1945 03 01 tas pats kapitonas Kiselis savo viršininkui generolui Bartašiūnui rašė: „Rokiškio apskrityje veikia 8 partizanų būriai, kuriuose yra apie 600 partizanų, be to, 700 vengiančių eiti į kariuomenę ir dezertyrų iš Raudonosios armijos. Svėdasų valsčiuje nėra operatyvinių darbuotojų, dirbančių kovos su banditizmu linija. Valsčiaus NKVD viršininkas leitenantas Djakovas nužudė raudonarmietį, todėl patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Operatyviniai darbuotojai sėdi valsčiaus centre ir retai iš jo išvyksta į kaimus ir vienkiemius, nesusitinka su agentais, netgi nežino savo valsčiaus kelių, todėl operatyvinis darbas labai silpnas. Milicijos viršininkas smarkiai panikuoja, kartais prie kitų piliečių šneka antisovietiškai. Valsčiaus NKVD skyrius turi tris agentus Dalgį, Kliną ir Subotą, abu jie dirba pagal bylas „Teroristai“, užvesta A.Paškevičiaus būriui ir „Pogromininkai“ užvesta A.Nakučio būriui. Valsčiuje žudomi sovietiniai partiniai aktyvistai, plėšiamas ir naikinamas valstybinių įmonių, sovchozų turtas. Vykdoma aktyvi propaganda valstiečių tarpe, jie kviečiami stoti į partizanus, draudžiama naujakuriams dirbti žemę. Ruošiamasi Svėdasų užėmimui. Didžiausią pavojų kelia Šimonių giria. Dėl karinės operacijos šioje girioje reikalinga solidi jėga, todėl prašau į tai atsižvelgti. Šiuo metu turimo kontingento 261 NKVD pulko 60 karių, kurie pridengia Svėdasų ir Skapiškių valsčius, neužtenka, nes partizanai daug juda iš vieno valsčiaus į kitą.“

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

1945 metais partizanai Svėdasų krašte nukovė 8 skrebus, 3 NKVD kariškius tarp jų viršilą, valsčiaus VK pirmininką Baltušką, valsčiaus milicijos įgaliotinį Baroną, 6 sovietinius partinius aktyvistus. Vilkabrukių kaimo partizanai tame pačiame kaime nušovė 5 Vyžuonų valsčiaus skrebus, o kartais su kitais partizanais Debeikių valsčiuje ties Černaučyznos kaimu nušovė 12 Vyžuonų valsčiaus skrebų ir aktyvistų. A.Paškevičiaus būrio partizanai Kamajų valsčiuje Gučiūnų kaime 1945 06 21 nukovė Kamajų valsčiaus NKVD poskyrio viršininką leitenantą Goriačevą. 1946 vasario iš 9 į 10 naktį Svėdasų valsčiaus partizanų štabo komendantas Alfonsas Paškevičius –Liūtas planavo su savo vyrais atakuoti Svėdasus. Prieš ataką visi partizanai numatė susitelkti Rimdžių miške ties Gykiais, bet netrukus Juodonių kaime A. Paškevičiui žuvus  šio plano buvo atsisakyta“.

Norėdami įbauginti okupantai sutelkė 1944 12 22 Svėdasuose savo pajėgas iš Rokiškio, Šimonių, Kupiškio ir apsupo Šimonių girią. Nepriklausomos Lietuvos partizanų būrio vadas apie tos dienos įvykius rašė taip: „NKVD jungtinės pajėgos, kurios buvo sutelktos Svėdasuose apsupo Galvydžių, Dienionių, Kušlių, Sliepsiškio kaimus. Vienas NKVD dalinys judėjo nuo Sliepsiškio, o antras nuo Dienionių ir Paliegės, trečias nuo Galvydžių pusės.  Aš pasiunčiau žvalgybą į miško pakraštį. Paaiškėjo, kad rusai pagavo ir išsivarė 5 žmones; brolius Vladą ir Petrą Pajėdas jų tėvą ir Joną Skipitį. Dar Valevičių kieme suėmė, Juozą Lapienį ir Vladą Būgą. Juozą sumušė iki sąmonės netekimo, Būgą ten pat sušaudė. Visi kiti mobilizuojami ir buvo išvaryti į Svėdasus. Ar kas išsigelbės, sunku pasakyti. Visus išsivarė surištomis rankomis“.

Vėliau sudarytose šiems asmenims baudžiamosiose bylose paaiškėjo šių nelaimingųjų likimas. Vladas Pajėda 1945 02 06 pasiskundė į Maskvą SSSR CK-ui. Jis rašė: „NKVD 1944 12 22 suėmė mano tėvą bei jaunesnįjį brolį (pas. Vladas taip pat buvo suimtas, bet skunde kažkodėl apie tai neužsimenama, tikriausiai todėl, kad jam tik slapta pavyko išsiųsti laišką iš kalėjimo) ir išvežė į Šimonys. Ten 4 paras mušė su lazdom ir šampalais (šautuvų grūstuvais), nedavė valgyti, tik gerti, panages badė įkaitinta viela. Paskui pervežė į Panevėžį, ten tardė 3 paras, pririšę prie stulpo lėtai lašino lašus į galvą, geležiniu lanku spaudė suimtųjų galvas, nes suimtieji neigė tai ką pasakė Šimonyse. Vilniuje laikė apie mėnesį, kaliniai badavo, vėl mušė per tardymą“.

Dar baisesnio likimo sulaukė kartu su Pajėdais suimtas svėdasietis 24 metų amžiaus Jonas Skipitis. Jis mirė 1945 08 18  Vilniuje Lukiškių kalėjime. Mirties priežastis nurodyta baudžiamojoje byloje įdėtame mirusiojo medicininės apžiūros akte. Akte pažymėta mirties priežastis –  hipertoninė liga ir inkstų nepakankamumas, aprašant mirusiojo kūną, pažymėta; oda gelsvos spalvos, riebalinio sluoksnio po oda nerasta, raumenis atrofavęsi, išoriškai apžiūrėjus ant kūno jokių sužalojimų nerasta.

Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Pasibaigus karui su Vokietija okupantai visoje Lietuvoje, o taip pat ir Aukštaitijoje padidino savo karių skaičių. Daugumoje valsčių buvo dislokuotos pastovios NKVD kariuomenės įgulos. Svėdasuose, Kamajuose, Skapiškyje būrio dydžio, Šimonyse, Rokiškyje kuopos dydžio. Tai buvo 4-osios NKVD divizijos, kuri pagarsėjo žiaurumu tremiant į Kazachstaną ir Vidurinę Aziją 1944 metais Krymo totorius, čečėnus, ingušus bei kitas Šiaurės Kaukazo tautas. Panevėžyje buvo dislokuoti 3 žvalgybiniai PO-2 markės lėktuvai, kurie dažnai skraidė virš Šimonių girios sekdami partizanus. Kelyje Šimonys-Svėdasai pradėjo budėti tanketės. NKVD (vėliau pavadinta MVD) kariuomenės kariškiams tarnyba Lietuvoje buvo prilyginta frontinei – už vienerius metus buvo užskaitomi treji. Už pasižymėjimą kautynėse su partizanais buvo mokamos nuo 100 iki 500 rublių premijos, mokami padidinti dienpinigiai, pasižymėję enkavadistai buvo skatinami įvairiomis deficitinėmis prekėmis; laikrodžiais, kostiumais, batais ir kt.

Skrebams buvo nuo 1945 metu rudens mokamos algos iš pradžių 350-400 rublių per mėnesį, vėliau nuo 500 iki 600 rublių per mėnesį, už nukautus ar suimtus partizanus jiems buvo mokamos nuo 100 iki 200 rublių premijos. Taip situacija pasikeitė  partizanų nenaudai ypač dėl išdavysčių. Išdavikai partizanams padarė daugiau žalos negu jungtinės okupantų pajėgos kartu sudėjus.

Pirmąjį rimtą smūgį Svėdasų valsčiuje patyrė „Nepriklausomos Lietuvos“ organizacijos partizanai. Dauguma šios organizacijos partizanų prieš 1944 metų Šv. Kalėdas iš Šimonių girios grįžo į namus pas saviškius. NKVD-istai namuose Butėnų kaime suėmė šio būrio partizanus brolius Steponą ir Osvaldą Žvirblius bei Vacį Budreiką. Budreiką per tardymą pasakė, kad žino partizanų bunkerius Šimonių girioje. Jis parodė priešui savo būrio bunkerius prie Sliepsiškio ir Galvydžių kaimų.

1945 01 03, 4 valandą ryto NKVD 95-ojo pasienio pulko, 3-ojo šaulių bataliono 7 kuopa, vadovaujama leitenanto M.Sidorič, užpuolė partizanų bunkerius, bet juose rado tik 7 partizanus, 6-ius suėmė, tarp jų – Svėdasų valsčiaus partizanų štabo viršininką Jurgį Guzą, šio būrio I-ojo skyriaus vadą Juozą Rimkų, taip bunkeriuose baudėjai surado nemažai partizanų ginklų, štabo archyvą, spausdinimo mašinėlę, atsišaukimų, pirmojo Svėdasų krašto partizanų leidinio „Į kovą“ egzempliorių.

1945 07 15 dieną Kurkliečių kaime Kamajų valsčiuje, kurį nuo Svėdasų valsčiaus skiria tik Malaišos upelis, ilsėjosi LLA A.Nakučio – Viesulo būrio partizanai, kai netikėtai juos užklupo skrebai bei kareiviai. Juos išdavė Kunigiškių kaimo Antanas Zovė, partizano Albino Mėginio sesuo pati matė jį tą rytą jojant link Svėdasų. Ši išdavystė kainavo 14 gyvybių. Žuvo 5 partizanai ir buvo nužudyti 9 civiliai Kurkliečių kaimo gyventojai.

Vyriausiajam iš Julijonui Vaičiui buvo 80 metų, Petrui Pajarskui ir Terėsei Mateikienei – 70. Baudėjai sudegino penkias sodybas ir į degantį namą įmetė Birutės Mateikienės trejų ir ketverių metų vaikus Algį ir Nijolę Mateikius. Motina po kurio laiko išprotėjo. Vėliau keršydami partizanai sušaudė išdavyste įtariama Antaną Zovę, Elžbietą Zovytę, aktyvisto tėvą Kazį Baukį, skrebo tėvą Feliksą Zovę, Antaną ir Praną Braknius.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografuota iš LGGRTC nuotr.

MGB agentas „Seibutis“ 1945 06 19 išdavė Gučiūnų kaime Kamajų valsčiuje stovyklavusius Alfonso Paškevičiaus būrio partizanus. 1945 06 21 25-ojo NKVD šaulių pulko 3 kuopos apsupo kaimą, žuvo 21 partizanas, suimta 10 partizanų rėmėjų.

MGB agentė „Stasė“ 1945 09 30 Šeduikių kaime Svėdasų valsčiuje suorganizavo partizanų vakaronę ir apie tai pranešė čekistams. MGB 12-ojo pasienio pulko pasieniečiai apsupo Elenos Pajėdienės sodybą, kur vyko vakaronė. Baudėjai nušovė 8 šio kaimo gyventojus, iš jų trys buvo partizanai. Jie sudegino E.Pajėdienės sodybą, tarp žuvusiųjų buvo 2 moterys; Elena Pajėdienė ir Valentina Čerškuvienė.

Partizanai išaaiškindavo išdavikus ir juos bausdavo; 1944 12 30 Vyžuonų valsčiaus NKGB agentas „Gaidukas“ čekistui leitenantui Trofimovui pranešė:

„1944 11 15 apie 8 valandą vakaro į mano namus Vilkabrukių kaime įsiveržė 15 partizanų. Įsiveržę į vidų jie liepė uždegti šviesą, 3 kartus šovė į lubas ir liepė abiems su žmona gultis ant grindų. Jiems vadovavo Vladas Buitvydas, kuris liepė vienam iš savo „bandytų“ įkrėsti mums po 15 šampalų, tada  vienas iš įsiveržėlių sumušė mano žmoną Konstanciją Pabedinskienę. Kai atskaitė 15 kartų, pats Buitvydas dar pridėjo 5 šampalus, pareiškęs, kad čia tau boba už Staliną. Paskui liepė laikyti liežuvį už dantų.“

Bet agentas „Gaidukas“ įspėjimo nepaklausė ir po poros mėnesių buvo išvestas į mišką ir iš ten nebesugrįžo.

1945 03 30 partizanai Čiukų kaime Svėdasų valsčiuje sulaikė Čiukų pieninės punkto direktorių, malūnininką ir Svėdasų MGB skyriaus agentą „Paštą“. Juos nusivedė į mišką ir ištardė. Pienininką  ir malūnininką po tardymo paleido, o „Paštą“ išsivedė į mišką ir jis iš ten nebesugrįžo.

Partizanų ryšininkas Stasys Indrašius prisimena, kad pas jį bunkeryje gyvenę partizanai stengėsi be reikalo daug šnekančių nešaudyti. Kai netoliese gyvenęs S.Indrašiaus kaimynas pradėjo per daug šnekėti pašaliniams, ko nereikia. Partizanai Viesulas, Rukas ir Vėjas išsivedė žmogelį vėlai rudenį prie gilios kūdros ir liepė plaukti iš vieno kranto į kitą. Taip žmogelis plaukiojo iš vieno kūdros kranto į kitą, kol smarkiai užduso ir sušalo. Tada partizanai paklausė, ar tam jau praėjęs karštis, kai jis patvirtino kad nebekaršta, paleido. Taip įspėtas žmogelis jokių rūpesčių partizanams daugiau nebekėlė.

Seime surengtos parados apie Lietuvos partizanų kovas su sovietais akimirka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Be karinių priemonių ir teroro prieš partizanų šeimas MGB ir MVD operatyvininkai ėmėsi ir klastos. 1945 metų birželio mėnesį jie partizanų šeimoms išsiuntinėjo laiškus, kuriuose buvo pranešama, kad karas baigėsi ir kvietė visus legalizuotis, o nepaklausius žadėjo nubausti partizano šeimą. Tokį laišką iš Svėdasų valsčiaus MGB viršininko leitenanto Kartašovo gavo ir Palskių šeima iš Tadauskų kaimo. Trys broliai Palskiai kovojo Nakučio – Viesulo būryje. Į šį saugumiečio laišką atsakė miško partizanų vadas, tikriausiai šiuo vardu pasivadino Albertas Nakutis-Viesulas. Jis čekistui atsakė taip:

“Gerbiamas viršininke, kad karas baigėsi, aš puikiai žinau. Kad gyvenimas mums miške nelengvas taip pat žinau. Balys Palskys yra mano būryje ir su Jūsų laišku atvyko pas mane kaip savo viršininką. Todėl aš rašau atsakymą jums vietoje jo. Apgaudinėjate jus mus jau nebe pirmą kartą. Laisvės mums neduosite, o kalėjimą pažadėsite ir todėl iš miško niekas neis. Mes puikiai informuoti iš užsienio, kad sovietų valdžia Lietuvoje greitai grius, todėl Jūsų įtikinėjimai mums nereikalingi. Mūsų kova yra teisinga, mano būrys tik iš ūkininkų, bet jie gerai supranta mūsų kovos tikslus ir uždavinius. Mes nenaikiname nekaltų žmonių. Mes mušame tik savo išdavikus ir mušime, nes tam yra mūsų štabo leidimas. Komunistų, kurie nieko blogo mums nėra padarę, nemušame. Bet turėkite omenyje, jeigu jus sovietų valdžios atstovai, apsunkinsite mūsų šeimų gyvenimą arba sugalvosite ištremti, už tai mes žiauriai atkeršysime. Tegu žydi Laisva ir Nepriklausoma Lietuva. Miško partizanų vadas.“

Tokie buvo pirmieji Laisvės kovų metai Svėdasų krašte. Bet toliau šis karas tesėsi dar 8 metus. Vien tik Svėdasų valsčiuje partizaninio karo metais žuvo 154  partizanai ir 9 partizanų ryšininkai bei rėmėjai, dar 29 svėdasiečiai partizanai ir jų ryšininkai bei rėmėjai mirė kalėjimuose bei lageriuose.

Naudoti informacijos šaltiniai; J. Guzo ir kt. baužiamoji byla LYA F K-1. Ap.58 B P-15304; LYA K-1 fondo, apyrašų Nr. K-15, K-19, ir K-21 Rokiškio apskrities NKVD-NKGB skyriaus operatyvinės bylos; Laisvės kovų archyvas 21 T 1997 Kaunas “Svėdasų partizanai“, sudarė ir parengė Vytautas Valunta.

2018.06.30

Birželio sukilimo visuomeninio minėjimo prie LR Seimo organizatoriai ir dalyviai 2017 m. birželio 23 d. kreipėsi į Prezidentę, Seimo Pirmininką ministrą Pirmininką ir Seimo narius, ragindami 1941 m birželio 23 d. dokumentą „NEPRIKLAUSOMYBĖS ATSTATYMO DEKLARAVIMAS“ pripažinti teisės aktu.

Kreipimosi tekstą pateikiame ištisai:

„Kiekvieno žmogaus gyvenime būna valandų, o kartais tik akimirkų, kuomet tenka priimti svarbius ir lemiamus sprendimus, nuo kurių priklauso ne tik jo, bet ir daugelio kitų žmonių ar net valstybių likimai. Sprendimus, kurie įtakoja kiekvieno iš mūsų tolimesnį gyvenimą, jo kokybę, vertę ir sąžinę. Sprendimus, nuo kurių priklauso mūsų ir vėlesnių kartų galimybė gyventi laisviems.

Amžių tėkmėje Lietuva eidama per okupacijų, priespaudos, karų ir sukilimų ugnį, išmoko vertinti Laisvę ir suprato, kokia brangia kaina ji perkama… Todėl kiekvienas bandymas ją atsikovoti iš okupanto ir pavergėjo, privalo būti gerbtinas.

Šiemet birželio 23 d. Lietuva minės 76-ąsias 1941 m. Birželio sukilimo metines. Sukilimo, tapusio paskata antrosios bolševikinės okupacijos metais įsižiebti ir suliepsnoti eilei išsivadavimo kovų bei akcijų, kurios tęsėsi iki pat 1991 m. sausio tryliktosios nakties. Nakties, po kurios pradėjo aušti ilgai lauktas Laisvės rytas…                   

Tokio ryto, gal būt Aukščiausiojo valia, tuomet simboliškai sutapusiu su brėkštančia ilgiausia metų diena, Lietuva laukė nuo pat 1940 m. vasaros. Tos vasaros, kuomet išduota savo politikų, valdžios ir aukščiausių kariuomenės vadų, buvo išniekinta ir brutaliai išprievartauta iš Rytų plūstančių, kraupiai raudonų, sulaukėjusių ordų bei jiems parsidavusių mūsų tautiečių.

Tos, 1941 m. birželio 22–28 sukilimo dienos, veržliu vasaros audros viesulu nuvilnijusiu per visą Lietuvą, tapo vienu iš svarbiausių mūsų tautos dvidešimtojo amžiaus Laisvės kovų proveržiu, įvariusiu siaubą paniškai bėgančiai bolševikinio okupanto kariuomenei bei okupacinės valdžios pakalikams ir tuo pačiu išsaugojusiai nuo beatodairiško plėšimo bei sugriovimo Kauno, Vilniaus, taip pat kitus Lietuvos miestus su jų istoriniu bei kultūriniu paveldu. Išsaugojusiu, dviejų tūkstančių Lietuvos vaikinų ir merginų gyvybės kaina… Mūsų pareiga tai prisiminti ir gerbti!

1941 m. Birželio sukilimas išskirtinis tuo, jog pati jo esmė, o kartu ir visi, tiek gyvi, tiek kritę jo didvyriai ištisus dešimtmečius buvo šmeižiami ir menkinami antrąja raudono potvynio banga į Lietuvą sugrįžusių okupantų bei jų propaganda įtikėjusiųjų. Nors šis sukilimas tęsėsi tik septynias birželio dienas su vieninteliu tikslu – atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, jo dalyviams buvo ir, deja, tebėra raudonojo šleifo įtakota propaganda, melu bei pastangomis klijuojamos žydšaudžių, teroristų ir panašios etiketės.

Tarpukario Lietuvos žmonės ištisus dvidešimt du metus (1918–1940) savitarpio pagarboje gyveno, dirbo ir puikiai sutarė su šalia gyvenančiais kitataučiais jos piliečiais.  1941 m. Birželio sukilimas nebuvo karas prieš juos!

Pasibaigus sukilimui ir birželio 28-ąją sukilėliams padėjus (Ne sudėjus! Jų dar prireiks pokario partizaninėje Laisvės kovoje!..) ginklus, sukilimas, kaip karinis struktūrinis vienetas, nėra ir negali būti atsakingas už pavienius jo dalyvius, nuėjusius tarnauti naujajam okupantui ar sukilimo metu atliktus keršto aktus už raudonojo sadisto ir jo pakalikų nukankintus savo artimuosius. Prisiminkime per vienerius bolševikmečio metus į Sibirą ir Šiaurę ištremtus bei įkalintus daugiau nei 18 000 mūsų tautiečių… Prisiminkime bolševikinių išgamų masiškai išžudytus politinius kalinius Pravieniškėse, Rainiuose, nukankintus Panevėžio gydytojus, tarp kurių buvo ir rusų tautybės asmenų… Besitraukiančių NKVD‘istų nukapotomis galūnėmis kankinančiai mirčiai pasmerktą žemaičių ūkininko šeimą, nepagailint net mažamečių vaikų, Kvėdarnos apylinkėje už tai, jog tą lemtingą rytą išskalbusi, lauke padžiaustė baltą patalynę… Bukaprotis NKVD‘istų vadas tai palaikė pasidavimo vokiečiams ženklu… Bent trumpam save įsivaizduokime tos šeimos tėvo, brolio ar sūnaus vietoje… O tokių budelių NKVD tardytojų sąrašuose netrūko nei lietuviškų, nei rusiškų, nei žydiškų, nei lenkiškų pavardžių. Išgamos ir niekšai tautybės neturi! O sukilimai nevyksta be priežasties… Tai įvertinkime ir supraskime!

Tik mums patiems lemta apsispręsti, kas brangu ir ar turime gerbti tas vertybes, už kurias kovojo ir padėjo galvas mūsų tėvai bei protėviai.

Vertybes, kurių visuma yra mūsų Laisvė, mūsų teisė kalbėti gimtąja kalba, pasaulio žemėlapyje surasti laisvą ir nepriklausomą šalį, mūsų Tėvynę Lietuvą ir savo vardus rašyti lietuviškai!

2015 ir 2016 metais Lietuvos Baikerių Kongreso, 2016-tais, dar ir Krikščionių motociklininkų sąjungos atstovai iš Kauno vežė bendrai su Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga pasirašytą Kreipimąsi, reikalaujantį Lietuvos laikinosios Vyriausybės paskelbtą 1941-06-23 dokumentą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažinti Lietuvos Respublikos teisės aktu ir jį įteikė LR Prezidentei bei Seimo Pirmininkei. Deja, keliems susireikšminusiems Seimo nariams, kurių tarpe yra įmetėjusių, tačiau iki šiol daktarinės disertacijos taip ir nesugebėjusių apginti „Taikomosios istorijos“ propaguotojų, pasiūlius eilę įvairiausių absurdiškų pataisų, dokumento svarstymas LR Seime įstrigęs iki šiol. Verta paminėti, jog tokie, dargi svarbiems Seimo komitetams priklausantys istorikai siūlė teikti rezoliuciją, kurioje turėjo būti įrašytas kaltinimas sukilėliams, jog šie, esą, nesugebėjo sustabdyti Lietuvoje vokiečių vykdyto holokausto! Nebūtų nuostabu, jog ateityje iš tų pačių Seimo narių – istorikų išgirstume naują kaltinimą 1941 m. Birželio sukilėliams, kad jie neužkirto kelio Antrajam Pasauliniam karui! Apie kokią, taip mąstančio Seimo nario, kompetenciją ir intelektą, apskritai, dar galima kalbėti?!..

Tikime ir laukiame, jog  šis, naujai išrinktas Seimas, pagaliau ryžtingai padarys, tai ką, vardan pagarbos kritusiems už Laisvę, turėjo padaryti ankstesnis!

Neabejotina, jog anksčiau ar vėliau šis dokumentas taps teisės aktu. Sveikintume, jeigu tai atliktų kilnaus tikslo vedamas šis Seimas“.

Deja, nei 2015 m. gegužės 22 d. LR Seimo Kovo 11-osios Akto salėje įvykusi konferencija, kurioje dalyvavo ir už DRKLARACIJOS įteisinimą Valstybės aktu balsavo Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, asociacijos (26 organizacijos), Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga bei sovietiniuose gulaguose kentėjusiųjų organizacijų atstovai, nei šis kreipimasis jokio atgarsio nesulaukė.

Birželio sukilimas yra įtrauktas į Valstybės minėtinų dienų sąrašą, visuomenė ją iškilmingai mini, valdžios – ne. Ir šiemet Birželio 23-oji Seime nebuvo minima, ją minėjo visuomenė prie Seimo Nepriklausomybės ir Lukiškių aikštėse. Į organizatorių kvietimą išeiti į aikštę ir paminėti sukilimą atsiliepė tik penki Seimo nariai, neprikėlė jų iš šiltų kėdžių net 60-ties užvestų motociklų motorų priminimas.

Belieka konstatuoti, kad aukščiausios Valstybės valdžios, nepaisydamos visuomenės nuomonės dirba sau, kaip patiriame iš žiniasklaidos,  sprendžia savo kišenių bei kosmetikos lygio reikaliukus, o valstybei dirba visuomenė. Antai šimtai milijonų litų ir eurų iššvaistyti konkursams Lukiškių aikštei, o memorialą per amžius kovojusiems ir žuvusiems, nepaisant valdžių trikdžių, kuria ir įgyvendina visuomenė. Daugiausia paminklų nepriklausomybės kovų vietose pastatė ne Valstybė, o patriotiškai nusiteikusi Lietuvos pilietinė visuomenė.

Lietuvos laisvės kovotojai linki Seimui atsikvošėti, paskelbti DEKLARACIJĄ valstybės teisės aktu, Sukilimą 2019 metais minėti drauge su visuomene.

2018.06.27; 15:36

Neseniai dienos šviesą išvydo istoriko, publicisto Vidmanto Valiušaičio knyga „Ponia iš Venecijos tavernos“ („Mūsiškiai“ ir kiti prašalaičiai savoje istorijoje“). Tai – aktualus, reikšmingas veikalas tiems, kurie domisi Lietuvos istorija, kuriems svarbu, kad mūsų praeitis būtų traktuojama objektyviai, be iškraipymų, nutylėjimų.

Knygos autorius Vidmantas Valiušaitis analizuoja, kodėl vis dar menkinamas nepaprastai svarbus Lietuvos įvykis – 1941-ųjų metų Birželio sukilimas. Išties smalsu žinoti: kodėl Birželio sukilėliams bandoma primesti kaltę dėl Holokausto, kodėl mūsų knygynuose karts nuo karto pasirodo tokie darbai kaip „Mūsiškiai“ arba „Mes nešaudėme“, kodėl mūsų teismams užtenka NKVD tardymo protokolų, kodėl kai kurie mūsų istorikai duomenų apie 1940 – 1941-uosius metus Lietuvoje neieško Vakarų archyvuose?

Slaptai.lt skelbia išsamų knygos autoriaus Vidmanto Valiušaičio komentarą. Dabar Jūsų dėmesiui – 2-oji dalis.

2018.06.24; 12:17

Buriatija. Tremtiniai tiesia geležinkelį. LGGRTC nuotr.

1941 metų birželio 14-ą paryčiais komunistai pradėjo masinius trėmimus iš Lietuvos. Okupantai ir vietiniai kolaborantai auštant įsiverždavo į miegančių gyventojų namus, kratos metu atimdavo brangesnius daiktus ir liepdavo ruoštis tremčiai.

Nors Lietuva pirmajai sovietų okupacijai nesipriešino, masiškai naikinti lietuvių tautą buvo rengiamasi nuo pat jos pradžios.

1940 m. sausį NKVD (KGB pirmtakas) numatė pirminį represijoms pasmerktų žmonių skaičių – apie 320 tūkstančių. Vien iš 485 Kauno  vidurinių mokyklų mokytojų norėta suimti 165. Užkliuvo net pradinių mokyklų mokiniai, priklausę katalikų organizacijai „Angelaičiai“.

Tačiau iškart tokio masto represijoms neužteko pajėgų. Visgi per kelias 1941 m. birželio dienas į lagerius išvežta 7,5 tūkst. vyrų, ištremta 12,5 tūkst. žmonių, iš jų – virš 5 tūkst. vaikų.

Po nacių okupacijos vėl grįžę sovietiniai okupantai lietuvių genocido ėmėsi su nauju įniršiu – iki pat Josifo Stalino mirties 1953 m.

1941-1953 m. iš okupuotos Lietuvos komunistai ištrėmė 130 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš jų 28 tūkst. mirė tremties vietose. Iš 1941-ais išvežtų politinių kalinių sugrįžo tik dešimtadalis.

Šiemet minime 70-etį nuo 1948 metais vykdytų didžiųjų tremčių. Tuomet gegužės – birželio mėn. į sunkiai išgyvenamas Sibiro dykras gyvuliniuose vagonuose buvo išvežta 40 tūkst. lietuvių – iš jų ketvirtadalis vaikų, beveik pusė moterų, 5 tūkst. senjorų. Šiai nežmoniškai operacijai pavadinimu „Vesna“ („pavasaris“) buvo sutelktos neproporcingai didelės pajėgos – vidutiniškai vienam tremtiniui, netgi vienam vaikui – po trėmėją.

„Atsimenu beveik viską: vieną naktį mus su motina pažadino, ji labai skubiai mus aprengė, verkdama, kaip pakliuvo ir kuo pakliuvo. Namai buvo pilni ginkluotų vyrų. Įsakymas duotas per pusę valandos pasiruošti ir išvažiuoti, kur ir kodėl – mums nieko neaiškino. Mes buvome penkios seserys. Aš pati vyriausia (vienuolikos metų), o mažajai tik metai ir trys mėnesiai. Kol mus aprengė, nebuvo kada nei maisto paimti, nei rūbų. Lauke laukė tik vienas vežimas ir, kai mus visas susodino, neliko nei vietos, nei laiko dar ką nors įsidėti. Mes visos buvome labai išsigandusios ir nakties tyloje girdėjosi tik mūsų klykimas“, – šviežiai išleistoje knygoje „Didžiosios tremtys. Buriatija. 1948 m.“ prisiminimais dalijasi Janina Stankevičiūtė Jakaitienė.

Masiniai trėmimai į Sibirą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šioje knygoje užrašyta ir šiurpi architekto, dailininko Jono Lukšės atmintis: „1948 m. gegužės mėn. baigęs du skyrius ir gavęs gerą pažymėjimą, lėkiau namo sėkme pasidalytisu tėvais. Deja, džiaugsmas greitai išblėso.

Gegužės 22-osios rytą namie buvo neįprastas sujudimas: vaikščiojo svetimi žmonės, ginkluoti kareiviai, motina blaškėsi. Sesuo Vanda be perstojo verkė. Laiko davė dvi valandas ir įsakmiai ragino: „Greičiau judinkitės.“ Iš įpratimo motina dar skubėjo pašerti gyvulius, pamelžti karvę, bet ją sudraudė: juk išveža į pražūtį. Iš 1941 ir 1945 m. suimtųjų jokių žinių nebuvo. Kažkas atnešė kepaliuką duonos. Motina pro kareivius veržėsi atiduoti moterims trejų metukų Viliuką. Vanda vis verkė. Pasiėmiau portfelį su mokyklinėmis knygomis. Davė komandą išvažiuoti. Pakinkytu vežimu atvežė už kapinių, ten stovėjo sunkvežimiai jau su žmonėmis. Ilgai žiūrėjau į tolstančią sodybą, malūno kontūrus, kapinių mūrinę tvorą, dingstantį Nevėžį. Aštuonmečio vaiko gimtinės vaizdas neišnyko net po devynerių tremties metų. (…)

1949 m. balandžio mėn. dar buvo šalta. Susirgo tėvas. Iš mamos kalbų supratau, kad be rimto gydymo tėvas neišgyvens, o medikų nebuvo. Kaliau sau į galvą, jog dirbsiu visus sunkius darbus, kad tik pasveiktų tėvelis. Jis labai kosėjo, net su kraujais, jam šalo kojos, kliedėjo, vis prašė gerti. Trečią naktį motina mus pažadino. Su žibaline spingsule (be stiklo, nes tai buvo prabangos prekė) sustojom prie mirštančio tėvelio, kartodami motinos sakomą maldą. Buvo šalta, pustė. Motina į laidotuves mūsų neleido. Labai sielojausi dėl tėvelio netekties. Daugiau nereikėjo manęs raginti atnešti iš upės vandens, prasimanyti malkų. Nuolatinis alkis pamažu nutolo. Eidamas iš mokyklos vis tikėjausi pamatyti sugrįžusį tėvelį.

Po daugelio metų mėginu įsivaizduoti, kokią kančią turėjo patirti motina. Dabar neretai sakoma – ištvėrė. Riba tarp „būti“ ir „nebūti“ yra labai plona.“

Nederėtų užmiršti šio genocido ideologijos – komunizmo ir pagrindinių jo vykdytojų:

Vladimiro Lenino – svarbiausio komunizmo diktatūros įkvėpėjo, konclagerių įkūrėjo, atsakingo už tautų naikinimą ir milijonų žmonių žudynes, Josifo Stalino, Sovietų imperijos vadovo, atsakingo už tautų genocidą ir daugiau kaip 20 milijonų žmonių žudynes, Laverentijaus Berijos, komunizmo budelio, atsakingo už milijonų žmonių žudynes, Vsevolodo Merkulovo, L. Berijos pavaduotojo, vieno aktyviausių lietuvių naikinimo organizatorių, Sergejaus Kruglovo, SSRS vidaus reikalų komisaro, inicijavusio Klepočių ir kitas žiaurias žudynes, Antano Sniečkaus, okupantų kolaborantinės valdžios Lietuvoje vadovo, atsakingo už masines gyventojų represijas, Josifo Bartašiūno – vieno svarbesnių lietuvių genocido vykdytojo, Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus, vidaus reikalų komisaro, organizavusio pirmąsias masines gyventojų represijas okupuotoje Lietuvoje, Aleksandro Slavino, vieno iš pirmųjų NKVD vadų okupuotoje Lietuvoje, trėmimų ir tremtinių turto grobstymo organizatoriaus, Petro Raslano, Nachmano Dušanskio – Rainių žudynių, tremčių ir partizanų naikinimo organizatorių bei dalyvių, Leonardo Martavičiaus, vieno žiauresnių tremčių ir partizanų naikinimo organizatoriaus bei dalyvio, Aleksejaus Sokolovo – partizanams naikinti skirtų agentų-smogikų būrių organizatoriaus ir kitų, kurių biografijas ir veikimo metodus galite rasti adresu: www.kgbveikla.lt

—-

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kviečia į šiuos Gedulo ir vilties dienos renginius:

Birželio 14 d. 

Dokumentinio filmo „1941-ieji: tremtis vaikų akimis“ rodymas Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Konferencijų salėje. Filmo peržiūros vyks 10, 12, 14, 16 val. 

Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

16 val. Atminimo valanda-koncertas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kieme, Vilniuje (Didžioji g. 17/1) su Veronika Povilioniene ir kitais muzikantais.

Birželio 14–15 d. 

10–18 val. 

Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicijų (Aukų g. 2A) ir Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso ekspozicijos „Tuskulėnų dvaro paslaptys“ (Žirmūnų g. 1N) lankymas. 

Parodų „Palaimintasis Teofilius Matulionis buvusiuose KGB rūmuose“ (vidinis muziejaus kiemelis, Aukų g. 2A) ir „Liudiję žmogiškumą“ (Konferencijų salė, Žirmūnų g. 1F) apžiūrėjimas. 

Lankytojams bus atvira Tuskulėnų rimties parke esanti koplyčia-kolumbariumas (Žirmūnų g. 1F). 

Įėjimas į visus renginius – nemokamas!

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Prieš gerą dešimtmetį buvau pradėjusi skelbti, kaip Lietuva šmeižiama panaudojant su Lietuva nesusijusias nuotraukas ar net klastotes. Paskui numojau ranka, nes tas šmeižimas (tyčia ar netyčia) vyksta nuolat,  permanentiškai. Kaip matysite iš straipsnio, nelabai kas reagavo.
Bet kai pamačiau, kiek filme „Pasaulio tautų teisuoliai“ prifarširuota šiurpių su Lietuva nesusijusių vaizdų, nebegalėjau tylėti.

Kad Lietuvos televizijų kanalų laidose, ypač kalbant apie įvykius nacionalsocialistinės Vokietijos okupuotoje Lietuvoje, ekranus „puošia“ nieko bendro su Lietuva neturinčios nuotraukos, jau yra įprastas dalykas. Panaši padėtis ir kai kuriose interneto svetainėse.

Prieš 10 metų „Lietuvos Aide“ šių eilučių autorė paskelbė, kaip vienoje LRT „Amžininkų“ laidoje su Latvija susijusios nuotraukos  šmėžuoja kalbant apie Lietuvos žydų žudynes, o  dvi iš tų nuotraukų – (šiandien jau žinoma, jog jos abi buvo fotomontažas. – I.T.) buvęs Yad Vashemo direktorius Y. Aradas knygoje „The Partisan“ siejo su Švenčionimis. Autorė pelnė ypatingą defending history „garbę“ – straipsnis, be iliustracijų, buvo paskelbtas anglų kalba, o Algirdo Pilvelio redaguojamas laikraštis buvo išvadintas antisemitiniu (autoriai nežinojo, kad Algirdo Pilvelio mama buvo žydė – I.T .).  Vis dėlto paskelbtos iliustracijos davė  teigiamų rezultatų – į rusų kalbą išverstoje minėtoje knygoje, kurios vienas skyrius skirtas autoriaus siautėjimui Lietuvą okupavusių enkavedistų gretose, tų iliustracijų neliko.

Labai laukiau filmo apie Pasaulio tautų teisuolius iš Lietuvos, kuris pradėtas rodyti kovo 6 d.,  nes dviejose gausios mano giminės šeimose taip pat buvo gelbėjami žydai. Beje, visi gelbėtojai skaudžiai nukentėjo per antrąją sovietinę okupaciją.

Nemaloniai nustebino Dominyko Kubiliaus pasakojimo fone šmėkščiojantys kadrai, nieko bendro neturintys su Lietuva. Vien trumpame filmo anonse ir kiek ilgesniame filmo pristatyme „Labo ryto“ laidoje buvo net keliolika holokaustu besidomintiems pažįstamų nuotraukų, tarp jų –  jau kelinti metai žiniasklaidoje prieinamų video filmų kadrai apie 1941 metų įvykius Latvijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Nekalbant apie kitas filme pasitelktas „nuotraukas“.

Reaguoti į tokius kadrus pirmiausia padrąsino Audriaus Matulaičio paskelbti pastebėjimai dėl to, kaip LRT žurnalistas Virginijus Savukynas aplaidžiai naudojasi archyvais. Paveldosaugos specialistui A. Matulaičiui ne vis tiek pat, kokie vizualūs epizodai prikergiami Lietuvai (https://www.alfa.lt/straipsnis/50261218/kaip-zydu-zudynes-latvijoje-per-neapdairuma-perkeltos-i-lietuva). Džiugu, kad į jo pastebėjimą ir Ronaldo Galinio komentarą buvo rimtai sureaguota.

Antra priežastis, dėl kurios reikia viešinti tokių nuotraukų ar net klastočių skelbimą, buvo tai, jog  iki šiol rodytose filmo dalyse ukrainiečių skausmas dėl artimųjų, kuriuos Lvove 1941 m. birželio pabaigoje žiauriai nužudė enkavedistai, taip pat aukų kūnai ryškiais kadrais rodomi kalbant apie žydų žudynes Lietuvoje.

Pradėsime nuo trumpučio vos 25 sekundžių filmo anonso. Jį vis dar galima pamatyti adresu:

http://www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/37/204540/dokumentikos-cikle-pasaulio-teisuoliai-pribloskiancios-istorijos-apie-lietuviu-drasa-holokausto-metais

Trečiąją sekundę, skambant tekstui „Vienos tautos totalinis naikinimas“ matome šį kadrą:

Internete yra adresų daugeliu kalbų, kuriais galima pamatyti siužetų su šia nuotrauka bei filmų kadrų, iliustruojančių nacistinės Vokietijos ypatingųjų būrių – Einsatzkomandų – veiklą. Komentaruose veiksmas vyksta tai Ukrainoje, tai Baltarusijoje, tai Sovietų Sąjungoje. Bet  dažniausiai ši scena priskiriama žydų žudynėms Liepojoje.

Galima pažiūrėti ir pilną video įrašą (1:21) adresu:

https://www.youtube.com/watch?v=mroRsZ5ygUY&t=7s

Greta nurodytas filmo pavadinimas, jo autorius ir saugojimo vieta: „Documentary of mass murder of the Jews from Liepaja. Yad Vashem.  A German photographer Reinhard Wiener.“

Kad įsitikintume R. Wienerio autoryste, galime pažiūrėti ir pasiklausyti, kokiu dramatišku balsu šis buvęs Vokietijos karo laivyno fotografas pasakojo, kaip jis filmavo sušaudymą Liepojoje:

https://www.youtube.com/watch?v=npypqxdFY1c – pirma pasakojimo dalis, 4:54

https://www.youtube.com/watch?v=-uOlNSCPs40 – antra pasakojimo dalis, 2:10

R. Wieneris kalba vokiškai, ekrane yra angliški subtitrai. Trumpas pasakojimo turinys, ką fotografas matė filmuodamas:

„Į Liepoją jis atvažiavo automobiliu iš Klaipėdos. Buvo liepos pabaiga ar rugpjūčio pradžia. Sustojo netoli nedidelio pajūrio miškeio, juos (bendrakeleivių neįvardija – I.T.) pasitiko kareiviai. Tada visi  nuėjo prie egzekucijos vietos. Filmavo stovėdamas maždaug 50 metrų atstumu nuo didžiulio iškasto griovio. Abipus griovio stovėjo vokiečių kariškiai kaip žiūrovai. Netrukus atvažiavo sunkvežimis su žmonėmis. Pirmieji iššoko ginkluoti civiliai su geltonais raiščiais, o paskui atvežtieji su geltonais lopais ant krūtinių ir nugarų. Žydai turėjo lipti nuo kėbulo. Buvo šlubų ir invalidų. Vieni kitiems padėjo išlipti. Visi turėjo sustoti į eilę. Po to esesininkai ir latvių savisaugininkai juos ėmė varyti prie griovio. Atvarytieji turėjo šokti į griovį ir bėgti juo iki galo. Paskui jie sustojo nugara į egzekucijos būrį ir suprato, kas jų laukia. Buvo duotas įsakymas šauti. Baigus šaudyti, du vyrai su pistoletais rankose ėjo palei griovį, šaudami ten, kur dar buvo gyvybės ženklų“.                                                     

Minėtojo R. Wienerio filmo kadrai yra puikus pavyzdys, kaip atskiri jo vaizdai pasitelkiami iliustruojant  nacionalsocialistinės Vokietijos nusikaltimus skirtingose vietose.

Antai prieš nepilnus metus per Maskvos žinių programą „Vesti“ buvo paskelbta „sensacinga“ naujiena (2017 05 05):

https://www.youtube.com/watch?v=e5_1g2D8bi8

„2017 m. Rusijos gynybos ministerija išslaptino „trofėjinius“ dokumentus apie nacių piktadarybes Chersone. Nuotraukas raudonarmiečiai (sic!) aptiko žuvusių vermachto kareivių kišenėse ar pas belaisvius. Unikalūs dokumentai – sovietinių karo belaisvių ir civilių gyventojų žudynės, vermachto įsakymai, kuriais nurodoma  visa tai laikyti paslaptyje. Po 1945 metų tuos dokumentus štai dabar  parodys pirmą kartą (sic!). Atėjus vokiečiams, Chersono psichiatrinėje ligoninėje buvo 1200 pacientų, visi jie buvo sušaudyti“ (19:26-19:28) – tariant tuos žodžius, rodomi iš sunkvežimio bėgantys R. Wienerio nufilmuoti Liepojos žydai, Dominyko Kubiliaus filme rodoma minėtoji scena prie duobės Latvijoje – tuo tarpu rusų diktoriaus balsas tęsia „o kūnai buvo sumesti į karjerą“.

Pasak šio diktoriaus, Chersono archyvo darbuotojai  teigia, jog, turint galvoje visus tuos nusikaltimus, jiems sunku suprasti tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje, kur įžeidinėjami karo veteranai, atgimsta nacizmas, rengiamasi neleisti švęsti Pergalės dienos,  tuo tarpu (21:35 – 21:38,  be komentarų) rodomos dvi nuotraukos iš serijos, kaip 1941 m. spalio mėn. Minske buvo nubausta mirties bausme pakariant Maša Bruskina.

Laidoje minimame archyve (dėl klastotojų neapsižiūrėjimo? – I.T) pateikiamos dvi „tikros” Minsko egzekucijos nuotraukos – ši ir ta pati  nuotrauka iš apversto negatyvo.

Šito kadro nebūčiau priminusi, jei mūsų aptariamame 25 sekundžių anonse po Danutės Čiurlionytės žodžių „aš negaliu suprasti“, aštuntąją sekundę, nebūtume išvydę minėtosios serijos nuotraukos, kuri dažniausiai interpretuojama kaip Minsko pogrindininkų Mašos Bruskinos ir Kirilo Truso egzekucijos scena:

 

 

 

 

 

Nesunku suprasti, kodėl minėtieji filmo kadrai ir nuotraukos  buvo pasitelktos Rusijos televizijos laidoje – priminti nacių nusikaltimus (su išpūstais skaičiais) ir eilinį kartą apšmeižti Ukrainą. Bet ką bendro su Lietuva turi tie kadrai?

Tikrai apgailėtina, kad „Pasaulio teisuolių“ kūrėjai šiuos minskiečius ir nacių kariškius rodo lietuviškame kontekste. Kas galėtų paneigti, jog jie leidosi suklaidinami Vilniaus Gaono valstybinio žydų muziejaus fondų darbuotojų, kurių neišprusimo (ar tik?) auka tapo net Alfonsas Eidintas? Dvi šios serijos nuotraukos publikuotos jo knygoje „Žydai, lietuviai ir holokaustas“, Vilnius, 2002, tarp 336 ir 337 teksto puslapių,  bei jos angliškame vertime. Nuotraukų komentaras „Dvi A. Impulevičiaus vadovaujamo bataliono nuotraukos iš Baltarusijos. Akcija Minske, kariant sovietų partizanus“. Skirtumas tarp Alfonso Eidinto ir lietuviško filmo kūrėjų panaudotų nuotraukų yra tik tas, kad viena iš jų spausdinta iš apversto negatyvo.

Šią nuotrauką priminiau dar ir dėl to, kad ji kartojasi ir kitose Dominyko Kubiliaus filmo serijose – kad mūsų žiūrovės ir žiūrovai bent mintyse nesileistų klaidinami.

Užtektų priminti, jog 1998 metais buvo paskelbtas viešas vokiečių žurnalistės Annegrit Eichhorn pareiškimas, kaip ji buvo pasibaisėjusi, kai šioje nuotraukoje atpažino savo tėvą (kuris vėliau žuvo). Pasak dukters, jos tėvas karo metais tapo „piktadariu“, nes „stebėjo“, kaip „jauni žmonės buvo kariami vien už tai, kad belaisviams padavė gabalėlį duonos.“ (Klaus Sojka: „Bilder, die fälschen“, München,1999,  111 p.)

Skaitytojams norėčiau priminti, jog dar prieš 10 metų  išsamų žurnalistinį tyrimą apie minėtosios egzekucijos Minske nuotraukas,  tai pat apie bandymus kaltę už baltarusių pogrindininkų sušaudymą suversti lietuviams bent trijuose laikraščiuose buvo paskelbusi šių eilučių autorė. Ir šiandien vienas šio straipsnio variantas prieinamas adresu: http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/slaptieji/20080213/2-1.html

Daugiau laiko „Pasaulio tautų teisuolių“ serijai buvo skirta filmo premjeros dieną, 2018 m. kovo 6-ąją, „Labo ryto“ laidoje: http://www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/37/205342/antradienio-vakara-premjera-dokumentikos-ciklas-pasaulio-teisuoliai#wowzaplaystart=1711000&wowzaplayduration=335000

Studijoje svečiavosi šio ciklo idėjos autorius ir režisierius Dominykas Kubilius.

Tiktai filmo pradžioje buvo parodytos trys gerai pažįstamos nuotraukos iš Kauno geto gyvenimo. Daugiausia vaizdų buvo iš filmų apie didžiausių Europos getų – Varšuvos ir Lodzės – nykią kasdienybę ir tragišką žydų likimą. Gerbiamiesiems skaitytojams pateikiame tų filmų adresus, pagal nuorodas galima įsitikinti, kuris vaizdas pasitelktas kalbant apie didvyrius, gelbėjusius Lietuvos žydus.

(I) Lodzės getas, filmas vokiečių kalba „Nacių kolaborantai – Chaim Rumkowski“  https://www.youtube.com/watch?v=ILpqYpkS3U4

Tas pats filmas anglų kalba https://www.youtube.com/watch?v=ofGvSQs59rM1

(II) Filmas „912 Varšuvos geto dienų“  https://www.youtube.com/watch?v=OfbWsjeePKg

(III)  https://www.youtube.com/watch?v=iQzPy3Eo–8  – Dokumentinis filmas apie holokaustą Varšuvos gete Antrojo pasaulinio karo metais

(IV) 4:22 minučių filmas be teksto „Varšuvos geto vaikai“ https://www.youtube.com/watch?v=g7d0GTQ2ovE&t=202s

Toliau tik nurodysime filmo, iš kurio pasitelktas vaizdas kalbant apie Lietuvos žydų gelbėtojus, romėnišku skaičiumi pažymėtą numerį ir laiką, kai tas vaizdas rodomas ekrane.

Supažindindamas su pagrindiniais filmo herojais. D. Kubilius kalbėjo: „Pasaulio tautų teisuoliai yra tie žmonės, kurie oficialiai Jad Vašem moksliniame institute yra pripažinti kaip gelbėtojai. Teikti lietuvius pasaulio teisuolio vardui gali tik išgelbėtas žydas. Pasaulio teisuoliai yra tie žmonės, kurie rizikavo savo gyvybe ir, gelbėdami žydus, nesiekė jokio pasipelnymo. […]

Laidos vedėjas: „[Gelbėtojų] sąrašas ilgas, bet kažkaip reikėjo atsirinkti“.

Ir „atsirinko“– skambant šiems laidos vedėjo žodžiams, išvystame … su Lietuva visiškai nesusijusius vaizdus – dokumentinio filmo apie holokaustą Varšuvos gete (III) epizodus (penkių sekundžių siužetas – 1:16 iki 01:20).

(2)

D. Kubiliui tariant „Yra sąrašas – beveik tūkstantis lietuvių šiai minutei pripažintų Jad Vašem Izraelyje“, matome to paties filmo apie nykią kasdienybę Varšuvos gete tęsinį (01:21–01:24):

 

(3)

 

 

Kadangi net „Pasaulio tautų teisuolių“ kūrėjams šis filmas, matyt, nebuvo žinomas – priešingu atveju būtų paminėję rodomų vaizdų šaltinį. Todėl priminsime jo istoriją. Su ja šiame filme supažindina buvęs Varšuvos geto kalinys, filmo konsultantas ir diktorius Aleksandras Bernfesas: „Aukščiausiu nacių vadovybės lygmeniu buvo priimtas sprendimas padaryti vaizdo įrašą apie laipsnišką 600 000 Varšuvos  žydų (keturiskart daugiau negu Lietuvos žydų! – I.T.) naikinimą. Vokietijos armijos, SS ir gestapo operatoriai gavo užduotį trejus metus fotografuoti ir siaurajuoste kamera filmuoti geto gyvenimą. Aleksandras Bernfezas ištisus 20 metų rinko tas nuotraukas ir filmuotos medžiagos fragmentus. Į jo kolekciją pateko net nuotraukų iš asmeninio Himmlerio albumo. Iš šių nuotraukų ir filmuotos medžiagos buvo sukurtas BBC filmas. Ataskaita apie tai, kas vyko – žiauri ir siaubinga istorija. Ją pristatome kaip paminklą tūkstančiams vyrų, moterų ir vaikų, kurie mirė Varšuvos gete“: https://www.youtube.com/watch?v=iQzPy3Eo–8

Tik minėtajame filme apie Varšuvos getą (III) pirma matome prie dubens pasilenkusią mergytę (2, 22:36–22:37), o paskui vyras, pasiėmęs puodą (kitas vaizdas), pakyla ir nueina kairėn (22:43). Šios scenos, skambant liūdnai muzikai, iliustruoja napaprastai varganą vaikų kasdienybę Varšuvos gete –  jame iki 1942 m. vasaros nuo bado ir ligų mirė apie 10 000 vaikų.

Tokia pat tvarka abu šie  vaizdai išdėstyti ir filme „912 Varšuvos geto dienų“ (II, 7:16–7:17)

Slenkant šiems niūrios buities vaizdams, diktorius pasako, jog Varšuvos gete buvo patalpinta apie 100 000 žmonių. Iš jų buvo atimta nuosavybė, jie tapo benamiais,  badavo.

Trečioji nuotrauka (3) iš trijų sekundžių „Labo ryto“ įrašo (01:22 – 01:24) paimta iš šešių sekundžių minėtojo filmo atkarpos (II, 7:30 – 7:37), o už kadro skamba tekstas, jog niekinami nelaimingieji daug parų guli be miego, jie žvelgia pilnomis baimės karščiuojančiomis akimis. Tas siužetas kartojasi taip pat filme apie holokaustą Varšuvos gete (III, 23:01– 23:07). Ką bendro ši tikrai tragiška žmonių padėtis turi su Lietuvos žydų gelbėtojais?

Toliau – dar įdomiau. Režisierius sako: „Atsirinkome, pradžioje atsiremdami į garsias pavardes. Pradėjome tyrinėti tas istorijas, mane asmeniškai nustebino tai, kad sąraše yra labai daug garsių pavardžių“ (1:40 -1:42), o tuo metu išvystame, kaip iš vieno Lvovo kalėjimo 1941 m., užėmus miestą vermachtui, išnešami sovietinio NKVD žiauriai nužudytų ar sušaudytų politinių kalinių kūnai.

(4)

 

 

 

Iš tikrųjų reikia stebėtis, kad režisierius, regis, nematęs nė vieno filmo apie pirmąsias nacių okupacijos dienas Lvove, nes ukrainiečių, vokiečių, lenkų, rusų filmuose ši scena rodoma primenant NKVD aukas. Atėjus vokiečiams, nužudytųjų kūnai buvo išnešami  iš kalėjimų kiemų. Tie, kas atidžiai seka dokumentinius filmus apie nacių ir sovietų okupacijų žiaurumus, žino, jog mūsų žiniasklaida žiauriausioms ir pagal mastą neturinčioms precedento šioms NKVD žudynėms kažkodėl visai neskiria dėmesio. Google‘je jos paskutinį kartą trumpai paminėtos aptariant J. Hofmanno knygą „Naikinamasis Stalino karas 1941–1945“. Istorikai ir politikai mėgsta kalbėti apie kai kuriuos LDK palikuonis – o visiškai nesaugome Lvove žiaurai nužudytų LDK gyventojų palikuonių atminimo. Užtat net kiekvienas moksleivis žino apie Aušvico/Osvencimo koncentracijos stovyklos žiaurumus, net apie jame veikusį bordelį, nors ten daugiausia kalėjo ne buvusios LDK, o Lenkijos bei įvairių Vakarų Europos šalių žydai, romai, politiniai kaliniai, sovietiniai karo belaisviai.

Nuo 1941 m. birželio 22 iki birželio 28-osios trijuose Lvovo kalėjimuose buvo nužudyta 4150 politinių kalinių (iš Ukrainos VRLK Lvovo srities kalėjimų skyriaus viršininko Josifo Lermano ataskaitos). Tarp nužudytųjų buvo ukrainiečių, lenkų, žydų, net vokiečių karo belaisvių. Tai 55 kartus daugiau negu nukankintųjų Rainiuose. Rodyti tų kankinių kūnus kaip holokausto aukas Lietuvos teritorijoje yra, švelniai tariant, pasityčiojimas iš Raudonojo tvano aukų.

D. Kubiliui tariant: „Tai reiškia, jog tai nelietė eilinių lietuvių“ (01:44–01:45), ekrane matome sielvartaujančius Lvovo kalėjimuose enkavėdistų nužudytųjų gimines ir artimuosius.

(5)

 

 

 

 

 

Adresu https://www.youtube.com/watch?v=JYaUW_U9LQE galima pasižiūrėti 7 minučių dokumentinį siužetą apie įvykius Lvove, 1:47 – 1:51 nešami enkavedistų nužudytųjų kūnai (kaip 4 pav.), o 1:52 – 1:56 matome tyliai raudančias moteris (kaip 5 pav.), jų rauda lydi ir toliau išnešamus NKVD aukų kūnus.

Skambant sakinio „tai nelietė eilinių lietuvių“ pabaigai (1:46-1:47) ir D. Kubiliui pradedant tarti sakinį „Žydus gelbėjo nuo prezidento Griniaus iki operos solisto Kipro Petrausko šeimos …“, ekrane išvystame sceną iš Lodzės geto (I, 1:37 – 1:38). Šiame filme, einant didžiulei miniai (nors žmonės be Dovydo žvaigždžių), diktorius kalba apie tai, jog iš Lodzės geto viršininko Ch. Rumkovskio vėl ir vėl buvo reikalaujama, kad perduotų į koncentracijos stovyklas deportuotinų žydų (6). Tame pačiame filme toliau ši minia eina, skambant tekstui: „1942 m. iš Lodzės geto deportuota 50 000 žydų“ ( I, 33:40-33:42). (6)

Tas pats vaizdas filme apie Varšuvos getą (III) aiškinamas kaip žydų deportavimas iš Varšuvos (39:35 –39:37).

D. Kubilius (2:33-2:35): „Kiek mes pasakojome tų istorijų – jos tikrai labai unikalios, jos primena Džeimsą Bondą … [šnipų žaidimus], – o kadre – geto policininkai tempia  vaiką, ne itin švelniai laikydami jį už pakarpos (7):

(7)

Ši scena vėlgi paimta iš filmo „912 Varšuvos geto dienų“ (II, 9:16–9:18). Prieš pasirodant tiems geto policininkams, filme matome, kaip pro geto sienoje užmaskuotas skyles išlenda vaikai, kad mieste galėtų įsigyti maisto, toliau rodo, kaip geto policininkas varo vaikus nuo sienos. Šią sceną su dviem policininkais išvystame Lietuvos pasaulio tautų teisuolių kontekste, o minėtojo filmo diktorė sako: „Policininkai saugojo sieną ir dažnai  nušaudavo vaikus. Kai kūnai sustingdavo, jie grįždavo ir pasigardžiuodami pusryčiaudavo.“

Dokumentiniame  filme apie holokaustą Varšuvos gete (III, 44:29 – 44:32) išvystame tą pačią sceną su berniuku, prieš tai pasakoma, jog 1943 m. 330 000 žydų buvo išvežti į Treblinką, o per tas sekundes, kai geto policininkai tempia berniuką, diktorius sako: [Varšuvos] gete paliko tik 60 000 žydų.

Trumpame filme be teksto apie Varšuvos geto vaikus (IV, 0:46–0:48), kaip ir II filme, ši scena eina iš karto po to, kai pro skylę sienoje išlenda keli vaikai.

Filme apie Lodzės getą rodomas šis kadras (I, 1:11–1:13) ir kalbama apskritai apie okupaciją, kaip elgtųsi žmogus, atsakingas už kankinamų ir žudomų tautiečių likimus.

Po berniuką vedančių dviejų policininkų, D. Kubiliui baigiant sakyti sakinį „jos primena Džeimsą Bondą … šnipų žaidimus, (02:37 – 02:41)  išvystame skubiu žingsniu žengiančius … Lodzės geto policininkus. Filme apie Lodzės getą diktorius, žengiant tiems policininkams, sako: (I, 35:17–35:19) „1942 m. rugsėjo mėn. gautas nacių reikalavimas, dar baisesnis negu visi ankstesnieji – okupantai pareikalavo, kad kiekvienas žydų vaikas iki 10 metų ir kiekvienas suaugęs vyresnis negu 65 metų turi būti perduoti išvežimui.“ 

(8)

 

 

 

 

 

Toliau D. Kubilius kalba, kaip sudėtinga buvo pabėgti ar išnešti iš geto vaiką (02:47-2:53), tik neaišku kodėl tuo metu rodomi aukšti vokiečių pareigūnai ir Petras Kubiliūnas. O vietoj to galėjo parodyti žiauriausius nacius, kurie organizavo ir vykdė žydų žudynes Lietuvoje – Bruno Kitelį, Francą Murerį, Ypatingojo būrio vadą Martiną Vaisą, Helmutą Rauką, Karlą Jegerį, Fricą Jordaną.

Filmo autoriui tariant „net po kelis mėnesius buvo treniruojamasi pabėgimui“, ekrane rodoma nuotrauka (9), kuri, kalbant apie holokaustą Ukrainoje, dažniausiai priskiriama Lvovo pogromui, kuris vyko 1941 m. paskutinėmis birželio denomis (2:58–3:04):

 

(9)

 

 

 

 

Ir toliau D. Kubiliui kalbant apie žydų gelbėjimą, ekrane rodomos  nuotraukos, kurios priskiriamos Lvovo pogromui:

 

(10)

 

 

 

 

D. Kubilius: „pats asmeniškai kai kalbinau išgelbėtuosius žydus“ (03:05-03:07).

(11)

D. Kubilius: „kurie dar gyvi šiai dienai, tai jie patys sako „aš nežinau…“ (03:09 -03:11).

 

 

 

 

 

 

 

D. Kubilius: „[nežinau], ar aš taip pasielgčiau“ (03:11-13).

(12)

 

 

 

 

 

 

 

Nepavyko aptikti duomenų apie šių nuotraukų autorystę. Daugiausia nuotraukų, kuriose užfiksuoti nacių ir vietinių „nacionalistų“ nusikaltimai buvusios SSRS teritorijoje, priskiriama „atsitiktiniams praeiviams“ (naciams ar vietiniams gyventojams, nors žinoma, jog fotografuoti pogromus net vokiečiams buvo leidžiama tik su specialiais leidimais) arba vokiečių karo belaisviams – jos aptiktos neva tarp belaisvių dokumentų arba net jų kišenėse. Pabandykime įsivaizduoti, kaip į nelaisvę patekęs vokietis kišenėje saugojo, kad tik neprapultų nacistinės Vokietijos okupacijos žiaurumų paliudijimai.

Iš D. Kubiliaus pasirinktų Lvovo pogromui priskiriamų nuotraukų teko aptikti tik vienos (11) komentarą: „Moterį, galimai žydę, verčia nusirengti minios akivaizdoje“ (Предположительно еврейскую женщину заставляют раздеваться на глазах толпы. Фото: Livejournal/ https://www.nur.kz/1502139-lvovskiy-pogrom-uzhasy-velikoy-oteche.html ) – bent nurodytas nuotraukos šaltinis ir pridurta „galimai“.

Žinomas fotomenininkas, fotografijos istorijos tyrinėtojas Stanislovas Žvirgždas taip įvertino 9, 10 ir 11 nuotraukų autorystę: „Jos negali būti padarytos praeivių, nes fotografuojantieji būtų nukentėję. Be to, tikėtina versija, kad jos yra surežisuotos.“

Tai versijai galima pritarti ir dėl to, jog, stengiantis ištrinti iš ukrainiečių atminties žiauriausias NKVD įvykdytas žudynes Lvove, visaip šmeižiami ukrainiečiai, o daugybė „nuotraukų“, iliustruojančių neva Banderos šalininkų surengtą Lvovo pogromą, tarp jų ir minėtosios (9, 10, 11,12), nuolat skelbiamos įvairiuose portaluose. Panašiai tiražuojami ir fotomontažai, siejami su žudynėmis Kauno NKVD (prieš sovietų okupaciją – „Lietūkio“) garaže: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lietukio-garazas-klastociu-pinklese.d?id=12723652

Ir vėl kyla klausimas – ką bendro visos aptartos nuotraukos turi su Lietuvos žydų gelbėjimu?

Juk matėme, kaip, kalbant apie Pasaulio tautų teisuolius Lietuvoje, vos per pusketvirtos minutės ekrane be jokių papildomų komentarų šmėkščiojo vaizdai iš Lodzės, Varšuvos getų, Minsko, Lvovo, NKVD žudynių aukos.

Šių eilučių autorė negalėjo tylėti, nes daugelis šių vaizdų (nemažai dar ir  kitų, netgi žinomų klastočių) šmėkščioja ir beveik visose Dominyko Kubiliaus filmų serijose. Gal šis straipsnis paskatins ir kitus LRT laidų rengėjus nacionalsocialistinės Vokietijos okupacijos temomis jausti atsakomybę žiūrovams, netgi istorijai, ir dėmesingiau naudotis archyvais.

Taip pat pageidautina ir taisyklingesnė lietuvių kalba.

Autorė dėkoja Jonui Česnavičiui, Artiomui Napadiuk ir Juozui Valiušaičiui už filmų stop kadrų parūpinimą.

2018.05.09; 06:30

Trečiadienį Marijampolės rajono Grybinės kaime atsisveikinta su paminklu tarybiniams aktyvistams. Marijampolės savivaldybės tarybos sprendimu paminklas NKVD darbuotojams atiduotas į Grūto parką.

Paminklas į Kultūros vertybių registrą neįtrauktas.

Rusijos ambasada Lietuvoje pabrėžia, kad toks skubus sprendimas demontuoti paminklą kelia rimtą susirūpinimą.

„Sprendžiant iš visko, valdžia taip pradeda taikyti sovietinių paminklų griovimo Lietuvoje mechanizmą, laikydama jį kone gelbėjimu nuo vandalų išpuolių.

Aišku, pateikdami pakoreguotą požiūrį į tokius Lietuvos užmojus, į šį incidentą atsižvelgsime įamžindami represuotų lietuvių atminimą Rusijos Federacijos teritorijoje“, – teigia Rusijos ambasada Lietuvoje.

Grybinės kaime esantis paminklas skirtas tarybiniams aktyvistams, žuvusiems 1946 metais šio kaimo kryžkelėje, pastatytas 1977 metais. Sovietmečiu paminklas buvo prižiūrimas, apsodintas gėlėmis, o Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, jo niekas ir nebeminėjo, Šunskų seniūnija tik žolę nupjaudavo. Praktiškai apie šį paminklą žinojo tik vietos gyventojai, rašo laikraštis „Suvalkietis“.

Šiais metais paminklas pradėtas niokoti. Pirmas chuliganų išpuolis buvo vasario 18 dieną, po Lietuvos šimtmečio minėjimo. Ant paminklo raudonais dažais buvo nupieštos svastikos ir žvaigždės. Seniūnija paminklą nušveitė. Išpuolis pasikartojo lygiai po mėnesio. Ant paminklo raudonais dažais buvo nupieštos dvi svastikos ir vyriškas organas. Dėl paminklo išniekinimo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Pirmadienį posėdžiavusi Marijampolės savivaldybės taryba nusprendė paminklą atiduoti Grūto parkui. Ten, atgavus Nepriklausomybę, išvežtas ir Kapsuko paminklas.

Anot Marijampolės savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiojo specialisto Gedemino Kuncaičio, teisingiausia būtų dabar Grybinės kaime pastatyti paminklinį akmenį, kuris atspindėtų istoriją, neįžeistų nei vienos, nei kitos pusės.

Pasak Šunskų seniūnijos seniūno Rimanto Lekecko, žemė, kur stovėjo paminklas, yra valstybinė. Seniūnija su bendruomene svarsto, kad galbūt toje vietoje tiktų pastatyti koplytstulpį žuvusiems partizanams pagerbti, nes toje kovoje 1946 metais buvo aukų iš abiejų pusių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.22; 00:01

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Rašinyje „Vyriausiojo policijos komisaro atgaila už miliciją“ (DELFI.lt 2018 m. sausio 15 d.) Ramūnas Bogdanas greta kitų brandžių minčių teigia: Kada nuodėmės kupra nebeleidžia vaikščioti iškėlus galvą, kada saviškių kaltė maudžia lyg sena žaizda, atimdama ramų miegą, kada suvokiama, jog po savęs kiekvienas palieka vienokį ar kitokį pėdsaką – tuštumą, gėdą ar pasididžiavimą, – tada ateina atgailos metas. 

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Autorius teiginį, regis, taiko buvusios sovietinės milicijos luomui, konkrečiau – Sauliui Skverneliui. Ir įspėja: Atsargiai su raiteliais, kurie nekreipia dėmesio, ką sutrypė kelyje jie ar jų luomas. Nes kitas sutryptasis galite būti jūs.

Blaivi įžvalga, gerai parašyta, taikliai pritaikyta.

Generalinis policijos komisaras Skvernelis ar jam pavaldūs pareigūnai 2012 metų gegužės 17 dieną pasiuntė į Garliavą 240 sovietinio OMON-o tipo policininkų, kurie pasitelkę dujas, elektrą ir kitas ypatingąsias priemones, tampė ir mušė tiesos reikalaujančius žmones (tai užfiksavo vaizdo kameros), akivaizdžiai smurtavo. Antsiuvuose ant jų rankovių buvo Vytis, todėl jie išniekino valstybės simbolį. Dabar tie tampyti ir mušti, budėję žmonės vėl tampomi po teismus. Ne taikūs budėtojai, o „omonininkai“ ir juos pasiuntę pareigūnai todėl turi būti teisiami. Atgailos čia nepakanka.

O kaip su kitais, KGB, kolaborantų, teisėjų, prokurorų luomais?

KGB_dokumenty
KGB dokumentai – po devyniais užraktais

KGB etatiniai darbuotojai be išpažinties ir atgailos buvo atleisti kaip karinio dalinio kareivėliai, dažnas gauna LR ir RF pensijas, kiti dirba verslo ar kitokiose galimai priedangos struktūrose.

Kolaborantai – kgb agentai ir bildukai, kurie atliko VSD „klebonui“ išpažintį, neatlikę nei žodžiu nei raštu atgailos, buvo įslaptinti, kiti, neatlikę išpažinties, dabar viešinami.

Teisėjai, net kėdžių teismuose nepakeitė, tik po smakrais ant grandinės Vytį pasikabino, tarsi lojalumą valstybei pabrėždami, Gedimino stulpais grandinę pasigražino.

Sovietiniai prokurorai be liustracijos, be atsiprašymų, be atgailos, be melo detektorių, pratęsę nenutrūkstamą darbo stažą nepriklausomoje Lietuvoje, taip pat vytį prisisegė.

Todėl iš luomų, kuriems buvo priimtina LSRS NKVD komisaro Lietuvoje Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus Kalvio Ignoto teisybė, laukti tikros tiesos – beviltiška.

Bažnyčiose tikinčiųjų bendruomenė Mišių pradžioje žodžio liturgijos metu kalba labai prasmingo Atgailos akto žodžius: „Prisipažįstu visagaliam Dievui ir jums, broliai seserys, kad labai nusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais“. Nors tarp nusidėjimų apsileidimai minimi ketvirtoje vietoje, tačiau dažnai jie būna trijų pirmųjų priežastimi.

Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Kai teisėsaugos institucijos, nesusimąstydamos jog jos nėra valstybė, priima sprendimus valstybės vardu, o visuomenė mato akivaizdų sprendimų nepagrįstumą, ji iš valstybės įsakmiai reikalauja TIESOS.

Sausio 13-ąją apdovanota Laisvės premija, iš Seimo tribūnos prabilusi vienuolė Nijolė Sadūnaitė išreiškė neigiamą nuomonę teisėsaugos atžvilgiu, tepaprašė neslėpti tiesos, neslėpti žmogaus. Ji išreiškė tiesai neabejingos visuomenės lūkestį

Aukšti valstybės vadovai, kuriems privalu žinoti ir skelbti visuomenei tiesą, Prezidentė ištarė „nežinau“, Premjeras pasišaipė, vienuolės žodžius vadindamas melu. Tiesos ir žmogaus slėpimas tik valstybės apsileidimas? Jei tai apsileidimas, jis – nusikalstamas, skleidžiamos netiesos priežastis.

2018.01.18; 06:00