Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.

Kai Seimas 2021-uosius paskelbė Juozo Lukšos-Daumanto metais, istorikė Auksė Ūsienė savo Veidaknygės paskyroje paskelbė: „Labai puiki žinia, tik mažų mažiausiai keista, kad tokia naujiena nesusilaukė pagrindinių žiniasklaidos priemonių dėmesio. Bet dar svarbiau pastebėti kas šioje situacijoje atliks vanagaičių ir zurofų vaidmenį, tapatų veiksmams, kai buvo skelbiami A. Ramanausko – Vanago metai. Taigi, mieli mano fb draugai, kai tik pamatysit kas labiausiai verkia dėl šio Seimo nutarimo, žinokit, kad tai ne šiaip sau. Tai reiškia, kad Kremlius aktyvavo savo lėles, o jau už dienos kitos apie tai, kaip Lietuva garbina nacius bei fašistus rašys ir sputnik’ai su rubaltic’ais. Štai taip veikia propagandos mašina ir jos talkininkai.“

Reakcijos ilgai laukti neteko. Ji – žinoma. Apie tai – nekalbėsiu. Prasmingiau, manau, pažvelgti pozityviai: ką gero mums duoda ši antilietuviška propagandinė ataka?

Vargu ar Adolfas Ramanauskas-Vanagas šiandien būtų tokia populiari ir visuomenės plačiai gerbiama istorinė asmenybė, jeigu ir jis nebūtų apipiltas purvais, 2018-uosius Seimui paskelbus jo vardo metais. Neteisybė ir padaryta moralinė skriauda nukankintam partizanų vadui, žymiai sustiprino visuomenės dėmesį Vanago asmenybei, o istorijos tyrinėtojams sustiprino imperatyvą imtis darbų, kurių normaliomis aplinkybėmis tikriausiai nebūtų atlikę. Juozo Lukšos-Daumanto atveju istorija, matyti, kartojasi.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Šio straipsnio „normaliomis aplinkybėmis“ irgi tikriausiai nebūčiau rašęs. Tačiau mane paskatino televizijoje neseniai matytas interviu, kuriame viena asmenybė, nepatenkinta Seimo nutarimu, laidos vedėjos paklausta, ar turinti ji konkrečių žinių, kad J. Lukša-Daumantas dalyvavo holokauste, atsakė klausimu: „Gerbiama ponia, o kodėl aš turiu turėti žinių?“

Aš žinių šiek tiek turiu. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad žinau daugiau už kitus, bet ką žinau – tuo pasidalysiu.

Pirmiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į faktą, kad Juozo Lukšos-Daumanto žmonos Nijolės Bražėnaitės šeima yra pasižymėję žydų gelbėtojai, mirtinai rizikavę vokiečių okuopacijos metais. Šią istoriją prieš septynetą esu aprašęs plačiame interviu su ponia Lukšiene, kur ji papasakojo kaip Bražėnai išgelbėjo 5 metukų mergytę Sara Šilingovski ir 9 metų berniuką Aleksą Gringaus (https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2013/08/19/news/legendinio-partizano-daumanto-zmona-apie-okupantus-lietuvius-ir-zydus-4376293/amp/?fbclid=IwAR264Tm6xcODe3VVVxjuAN2Rjroyb6RGEtw-IWEjOh6ATVPfI3YY9W7cnMQ).

Jos šeimos žygdarbis yra atitinkamai įamžintas Jeruzalėje.

Čia tinka pridurti, kad Bražėnų šeima, įskaitant Nijolę, buvo išsilavinę inteligentai ir gilūs krikščionys. Nijolė niekada nebūtų tekėjusi už žudiko, jeigu bent mažiausias įtarimų šešėlis jai būtų praslinkęs.

Bet tai – moralinė plotmė.

Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.

Faktinė – irgi jokiais dokumentuotais įrodymais nepagrįsta, išskyrus insinuacijas, atsiradusias po to, kai prieš porą dešimtmečių Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje tinklapyje buvo pagarsintas iš Lietuvos kilusio žydo Josepho A. Melamedo tariamai „istorinių dokumentų“ rinkinys „Lietuva: nusikaltimas ir bausmė“ („Lithuania: Crime and Punishment“). Netrukus jis paskelbė vadinamąjį „Melamedo sąrašą“ – per keturis tūkstančius neva „lietuvių žudikų žydšaudžių“.

Tarp tikslų, kuriuos šiuo kūriniu kėlė sau Melamedas, pasak to tinklapio, buvo „ne tik kovoti su antisemitizmo banga Lietuvoje ir reikalauti teisingumo karo nusikaltėliams, bet ir grąžinti „pavogtą turtą“ Lietuvos žydams, gyvenantiems Izraelyje, ar jų palikuonims“.

Tame „Melamedo sąraše“ surašyti, praktiškai, visi žymesnieji asmenys, vadovavusieji arba aktyviau pasireiškusieji lietuvių antisovietinėje ir antinacinėje rezistencijoje. Apkabėti, be kita ko, baisiausiais epitetais. Be jokių faktų ar pagrindimo. Tiesiog: taip autoriui atrodė.

Tarkim, „karininkas Adolfas Ramanauskas“ (slapyvardis jo neminimas) neva buvęs „žiaurus masinių žudynių dalyvis, vienas iš pagrindinių žydų žudikų Druskininkuose, Merkinėje, Butrimonyse, Jiezne ir kitur.“ Juozas Lukša (irgi neminint slapyvardžio) atestuojamas kaip „žiaurus sadistas“, „žudikas – 68 nekaltų žmonių žudynių „Lietūkio“ garaže 1941 m. birželio 27 d. herojus“. Ir t.t.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikai ne vienu atveju (https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/g-sidlauskas-sarasai-sarasai-magiski-sarasai.d?id=70736352&fbclid=IwAR2L5THMD12B9f5ddTpg7bszXXmHtVTHLpLQ1EDUmBhA5GEVMzT5imQVjEc) kritiškai įvertino šį „sąrašą“ (https://komentaras.lt/del-vadinamojo-j-melamedo-saraso/).

Kad tai nesąmonė – iškart suprato ir Chaimas Bargmanas, Kauno žydų bendruomenės narys, Kauno gidas ir istorijos žinovas. Jis pareiškė: „Nepatikėsite, bet aš pirmasis Lietuvoje sukritikavau „Melamedo sąrašą“. Parašiau įtakingiems izraeliečiams, kad partizanų vadas Juozas Lukša – Daumantas neturi būti linksniuojamas kartu su tikrais žydšaudžiais.“ (http://ukininkopatarejas.lt/dievas-ar-zuroffas-juos-turi-teisti/).

Bet čia – detalė. Šiandien tas „sąrašas“ jau yra dingęs iš Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje tinklapio, tačiau popierinis leidinys yra Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Vis dėlto jo blogas poveikis, kaip matyti, yra padarytas ir pasekmės jaučiamos. Vėl mums tenka aiškintis ir tesintis dėl dalykų, kurie sąžiningiems istorikams jokių abejonių nekelia.

Kokie yra šių dienų žmonių manymai apie anų laikų įvykius – mažareikšmis dalykas, jeigu tos nuomonės nėra pagrindžiamos svariais įrodymais, tvirtais argumentais ar patikimais liudijimas. Patys vertingiausi, be abejo, yra amžininkų liudijimai: įvykių metu rašyti dokumentai, pačių įvykių dalyvių ar juos savo akimis mačiusiųjų žmonių parodymai.

Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša.

Dera priminti, kad net sovietų propagandistai, Genriko Zimano redaguoto LKP laikraščio „Tiesa“ žurnalistai – Menašas Chienas, Kostas Šmigelskis ir Edvardas Uldukis, – 1961 metais, t.y. praėjus dešimtmečiui po J. Lukšos-Daumanto žūties, jo vardui suteršti išleidę ideologinį paskvilį „Vanagai iš anapus“, nepajėgė parengti dokumentais įrodomo ir įtikinamo pasakojimo apie herojaus „nusikalstamą veiklą“, o sukrapštė tik savotišką „literatūrinę kompoziciją“ su tiesiogine kalba, kurioje neįmanoma atskirti tikrų faktų nuo politinio užsakymo vykdytojų fantazijos.

Bet net ir šiame, pagal blogiausius sovietinės propagandos pavyzdžius orkestruotame leidinėlyje, nėra jokių nuorodų, kad J. Lukša-Daumantas būtų galėjęs dalyvauti „Lietūkio“ garažo žudynėse. Galima neabejoti, kad tos „kaltės“ jam būtų džiaugsmingai prirašytos, jeigu būtų buvę tam bent mažiausio pagrindo. Juk kaip tik tuo metu Kaune vyko sovietinis parodomasis žydšaudžių teismas, kurio metu buvo apklausinėjami žydų žudynių dalyviai, tarp jų – ir „Garažo“ žudynių veikėjai bei liudininkai. Tačiau apie Juozą Lukšą toje byloje niekur net neužsimenama, tad pritempinėti jo vardą prie „Garažo“ įvykių net ir sovietinei propagandai atrodė, matyt, gerokai per daug.

„KGB tardytojai galėjo naudotis savo turtingu archyvu“, – rašo istorikas Arvydas Anušauskas, vienas iš geriausiai į „Garažo“ žudynių epizodą įsigilinusių profesionalų. Drauge su žurnaliste Gražina Sviderskyte, apie tuos įvykius jis yra sukūręs 3 dalių dokumentinį filmą, išleidęs knygą „XX amžiaus slaptieji archyvai“ (2008), kurioje šią temą nagrinėja labai detaliai.

Jis tęsia: „Antai 1944 metais NKVD kontržvalgybininkai tardę Praną Baleniūną. <…> Baleniūno tardymo detalė: jam žinomas baltaraištis Josifas Vaitkevičius esą buvo tikras sadistas. Jis esą „garaže plovimo žarna pro burną pildavo vandens tol, kol žmogus mirdavo“. Bet enkavėdistus labiau domino kitas Baleniūno pažįstamas – nepriklausomos Lietuvos generolas Vladas Nagius-Nagevičius. Todėl daugiau detalių apie Josifą Vaitkevičių neišliko ir jo galima kaltė buvo neįrodyta. Panašiai pro KGB koštuvą praslydo dar vienas įtariamasis – Algirdas Antanas Pavalskis, keliais slapyvardžiais dangstęsis NKVD ir gestapo agentas. Egzistuoja versija, jog ir Pavalskis galėjo dalyvauti pogrome – kad išvengtų bausmės už ryšius su NKVD ir įsiteiktų gestapui. Po karo jis vėl pakeitė pažiūras ir provokavo lietuvių partizanus.“

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Remdamasis savo paties tyrimais, liudininkų parodymais, vokiečių ir lietuvių istorikų darbais, A. Anušauskas yra nustatęs, kad garažo žudynėse dalyvavo vokiečių gestapo, SS ir SD karininkai bei kareiviai, taip pat 5 ar 6 aktyviai prisidėję civiliai lietuviai. Tas „Lietūkio“ garažo epizodas buvo tyrinėtas vokiečių prokurorų, kai šeštame dešimtmetyje, netoli Štutgarto esančiame Liudvigsburgo miestelyje, buvo nagrinėjama už karo nusikaltimus teisiamų gestapininkų byla. Vokiečių teisininkai, pasak Anušausko, „buvo tikri, kad pogromą Kaune – kaip ir kitus pirmuosius SSRS-Vokietijos karo dienomis – organizavo vokiečių saugumo tarnybos – gestapas, SS ir SD. O teisingiau – šiems pavaldus operatyvinis dalinys, žinomas kaip „Einsatzgrupė“. Šie operatyvininkai į Kauną atvyko dar prieš įsigalint okupacinei vokiečių valdžiai.“

Galimų lietuvių-budelių pavardes, kiek tai buvo įmanoma nustatyti pagal šiuo metu prieinamą medžiagą Lietuvos ir Vokietijos archyvuose, Anušauskui yra pavykę identifikuoti. Jis mini šiuos asmenis: Juozas Surmas, Pranas Matiukas, Vytautas Čaikauskas (Čekaitis), Stasys Gailiūnas (Gasiliūnas). Dar įvardijami kaip galimai dalyvavę Vincas Paškevičius ir Edmundas Bžeskis.

Įdomu tai, kad KGB, pasak Anušausko, „skirtingu laiku sulaikė, tardė ar sekė beveik visus žinomus įtariamuosius, bet nė vienam nepateikė kaltinimų. Tik vieną iš jų sušaudė – už kitus nusikaltimus.“ Ir dar reikšminga detalė: nė vienos paminėtų įtariamųjų nuotraukos neišliko. Anušausko liudijimu, ir „iš Ypatingojo archyvo bylų ir net Centrinio valstybės archyvo jos dingo.“

Savo tyrimą Arvydas Anušauskas yra pristatęs Holkausto muziejuje Vašingtone. Ten žmonės nustebo visa tai išgirdę. Reakcija? Na, tai, sako, bet juk įvairios enciklopedijos rašo ką kita – organizavo ir žudė, girdi, vieni lietuviai…

Vis dėlto yra išlikę kitų svarbių dokumentų ir liudijimų, susijusių su įvykiais „Lietūkio“ garaže, kurie A. Anušausko tyrime neminimi ir, mano nuomone, nėra pakankamai plačiai žinomi. O juos ne tik žinoti, bet ir tarptautinei bendruomenei pristatyti tikrai verta.

Bet apie tai – kitame straipsnyje.

2020.07.09; 07:00

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lukiškių aikštėje supiltas smėlis – šiaip neblogas dalykas. Gera statybinė medžiaga (neabejoju, kad savivaldybės ūkininkai trina delnus, jog rudeniop, kai stos vėsios dienos, jis pateks į jų statybvietes). Smėly vaikučiai žaidžia (ogi vaikai – mūsų ateitis, sako socialistai, atsiprašau – socialinių posakių žinovai). Gultai (nesakau nelietuviškai – šezlongai) asocijuojasi su NKVD kalėjimo gultais šalia šio “byčo”. Moterys puikuojasi jei ne savo linijomis, tai bent maudymukais (nevartoju, žinoma, rusicizmo – “kupalnykais”), o šalia einantys praeiviai vyrai jas nužvelgia su neslepiamu ketinimu realizuoti savo macholibido (vėlgi sunkiai verčiama svetimybė)…

Anava kaimynas ir trečio aukšto Vasario 16-osios gatvės name (na, ir kaip puikiai derinasi jos pavadinimas su smėlio Laisve!) įsitaisė stiprius žiūronus ir desertui prie rytinės kavos vis nužvelgia apsinuoginusias damas šiame pliaže (atsiprašau – paplūdimyje). Jo karantininė subjurusi nuotaika pasitaiso…

Genderistai (neverčiu) tvirtina, kad čia gera vieta sugulti ir tos pačios lyties padarams (dėmesio, LGBT!), įskaitant ir šuniukus. Sutemus (gal nebūtinai?) čia galima ir pasimylėti. Juk – Laisvė!

Beje, apie Laisvę. Ką ten Vilniaus meras filosofuoja apie Laisvę? „Pliažas Lukiškių aikštėje įrengtas, kad galėtume džiaugtis iškovota laisve”, sako jis. „Šiandien mes matome laimingus žmones ir galime švęsti tai, kad esame laimėtojai savo laisvės kovoje“, tvirtina basomis smėlį patikrinęs R. Šimašius.

Kaipgi smėlis asocijuojasi su Laisve? Ginčytina filosofija. Žinome posakį: kaip smėlis pro pirštus. Vadinasi, ta kaina, kurią tūkstančiai užmokėjo savo krauju ir kančiomis saugumo rūmuose, tėra nieko verta – lyg pro pirštus prasprūdęs smėlis? O jeigu ant to karjere iškasto smėliuko voliojasi pusnuogės porelės, o šuniukas ar katinėlis užkasa savo pridarytus kakučius (vertimo nėra), tai anokia čia pagarba tai Kovai ir Laisvei…

Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.lt

Meras kalba, kad geriausia vieta paplūdimui – „natūralu“ – Lukiškių aikštė. Ką reiškia „natūralu“? Gamtiška? Na, taip, gamtiški reikalai visi natūralūs. O jei teisininkas meras susipykęs su sąvokomis, tai čia IQ tyrimai nepadės…

Dabar apie šios „natūros“ kainą. Jis sako, kad smėliuko supylimas kainavo apie 60 tūkst. euriukų. Kiti apskaičiavo virš šimto. Rugsėjį paplūdimio surinkimas kainuos dar tiek. Savivaldybė, žinoma, turi laisvų pinigų, nes pandemijai užraukti valstybė skolinasi milijardus… Lėšų švaistymas? Ko gero. Tegul LRT tyrimų skyrius susidomi.

Dar apie valstybinę kalbą. Teisininkas turėtų ne tik gerai žinoti įstatymus, bet ir jų šventai laikytis. Juk buvo Teisingumo ministras… Bet tos iškabos apie „byčus“ (o ir sąskambis angliškai nepadorus) ir „šarkus“ atitinka pačią idėją: lyg smėlis pro pirštus… Čia negaliu nepastebėti ir griežto Audrio Antanaičio, VLKK vadovo, pareiškimo, bet jis irgi susigeria į tą smėlį kaip ūmi vasaros liūtis… Apskritai visame Vilniuje anglicizmai įžūliai ima viršų. Ir ne tik prie R. Šimašiaus.

Koks šios smėlėtos pasakėčios moralas? Rinkimai? Politikavimas? Prieš metus įsteigtos Laisvės partijos reitingai? Jauno politiko ambicijos? Argumentas A. Armonaitės siūlymui, kad meras galės būti geras Prezidentas? Nenoras nusileisti A. Zuoko šarvuočiui, traiškiusiam mersedesą? Neskubėkime.

Juk netruks prabėgti dar du šios vasaros mėnesiai, kai miesto meras pajus, jog – smėlis išbyrėjo pro pirštus…

2020.06.27; 12:30

Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Peržiūrėdamas asmeninį archyvą aptikau savo pirmąją publikaciją azerbaidžanietiška tema. Tai – 1999-aisiais metais rugpjūčio mėnesį tuometiniame „Valstiečių laikraštyje“ paskelbtas straipsnis apie Lietuvos partizanu tapusį azerbaidžanietį. Už šį rašinį esu dėkingas istorikui Gintarui Vaičiūnui. Būtent jis man pasiūlė 1999-ųjų vasarą imtis pasakojimo apie Lietuvos miško broliu tapusį azerbaidžanietį Šakirą Sadykovą.

Istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – tikroji Šakiro gyvenimo istorija.

Tikroji Šakiro gyvenimo istorija  

Azerbaidžanietį Abdulą Sadykovą Gasrat-ogly, Kazikumlato kaimo gyventoją (Azerbaidžanas), 1950-aisiais iškvietė į Kirovobado MGB skyrių. Sovietinio saugumo darbuotojai, dauguma kurių buvo rusai, pasiteiravo, ar Abdula turi brolį Šakirą. Abdula patvirtino, jog Šakiras Sadykovas – jo brolis. Tačiau nežinąs, kur šiuo metu esąs jaunėlis. Paskutinį sykį brolį matė 1941 ųjų pradžioje, kai šiam buvo įteiktas šaukimas į sovietų kariuomenę.

Azerbaidžano saugumo karininkai „paguodė“. Šakiras gyvas. Jis – Lietuvoje. Tiesa, suimtas, „nes kaltinamas banditizmu, nekaltų lietuvių žudymu, plėšikavimu“.

Abdula apstulbo. Brolį Šakirą Kazikumlato kaimo gyventojai laikė ypatingai doru, principingu, nuoširdžiu, išsilavinusiu žmogumi. Abdula dar bandė teisinti brolį, esą visi, kas pažinojo Šakirą, greičiau galvą leis nukirsti nei patikės, jog Šakiras tapo banditu. Tačiau saugumiečiai į kalbas nesileido:

  • Ruoškis kelionei. Turėsi atpažinti brolį.

Vilniaus KGB kalėjime kalinamas azeraidžanietis, pasirodo, tikrai buvo jo brolis. Brolių susitikimas truko trumpai. Šakiras, be abejo, nespėjo papasakoti Abdulai, kodėl „žudė lietuvius“.

„Tikroji Šakiro gyvenimo istorija“. 1999 metų rugpjūčio mėnuo. „Valstiečių laikraštis“

Abdula į gimtąjį Geokčajaus rajoną grįžo skaudančia širdimi. Jis nemokėjo nei rašyti, nei skaityti, nesidomėjo politika, nesusigaudė, kas vyksta Baltijos kraštuose. Todėl į sovietinių saugumiečių kaltinimus žiūrėjo labai rimtai.

1950-ųjų gruodžio mėnesį jam pranešė, esą brolis Šakiras – nuteistas. Kokią bausmę Šakirui skyrė sovietinis Lietuvos teismas, Abdulos niekas neinformavo. Tik 1975 metais Abdula sužinojo, kad jo broliuką „už banditizmą Lietuvoje“ sušaudė. Mirties nuosprendį įvykdė 1951 metų balandžio 18 dieną Vilniaus MGB kalėjime.

Abdula buvo paskutinysis vaikas gausioje Sadykovų šeimoje. Taigi niekas iš azerbaidžaniečių Sadykovų giminės taip ir nesužinojo tikrosios Šakiro gyvenimo istorijos. O būtų žinoję, būtų didžiavęsi Šakiru, nes jį, priešingai negu teigė KGB karininkai, Raseinių apskrities lietuviai gerbė ir mylėjo.

Kaip Šakiras Sadykovas atsidūrė Lietuvoje? 1941 metų liepos mėnesį Baltarusijos tetitorijoje jis pateko vokiečiams į nelaisvę. Iki 1941-ųjų gruodžio pabaigos buvo kalinamas įvairiose karo belaisvių stovyklose. O 1942 metų pardžioje jį perdavė Raseinių apskrities ūkininkams kaip „pigią darbo jėgą“. Azerbaidžanietis Rasienių krašte plušo iki pat 1944 metų pabaigos. Kai rusai antrą sykį okupavo Žemaitiją, Šakiras pradėjo slapstytis. Slapstytis sekėsi. Raseiniškiai žinojo, jog tas juodaplaukis azerbaidžanietis – savas. Ir darbštus, ir sąžiningas, ir ištvermingas. Todėl žemaičiai jį noriai priglausdavo, parūpindavo maisto.

Susišnekėdavo su Šakiru, beje, lietuviškai.

Azerbaidžanietis turėjo puikią atmintį, taigi jau 1944-ųjų pabaigoje laisvai šnekėjo lietuviškai. Net rašyti lietuviškai pramoko. KGB archyvuose yra išlikusi jo užašų knygutė, kurioje esama eilėraščių tiek azerbaidžanietiškai, tiek lietuviškai surašytų. Keli posmai skirti ir „gražiajai Lietuvai“.

O 1945 metų rugpjūčio 8 dieną, kai azerbaidžanietis ilsėjosi Aleksandraičių kaime pas Liudviką Čepienę, į sodybą užsuko du moteriškės sūnūs partizanai ir jų vadas. Miško broliai į Aleksandraičių kaimą atvyko specialiai – jie pasiūlė Šakirui tapti Lietuvos partizanu. Šakiras ilgai nedvejodamas sutiko. Žemaitijos miško broliai taip pasitikėjo azerbaidžaniečiu, kad jį iš karto supažindino su garsiais to meto partizanų vadais. Taip Šakras tapo Kęstučio apygardos partizanu. 1948 metais jam, buvusiam sovietinės armijos kulkosvaidininkui, teko saugoti net Kęstučio apygardos štabo narius.

Buvę KGB rūmai. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Šakiro nuopelnai Lietuvos partizaniniam judėjimui – neabejotini. Jis dalyvavo keliuose rimtuose susidūrimuose su NKVD kariuomene, padėjo likviduoti keletą sovietų valdžios pareigūnų, sėkmingai atliko keliolika kolūkio turto konfiskavimo operacijų. Jo priešinimąsis sovietų valdžiai nutrūko 1950 metų balandžio 10 dieną. Tądien jį suėmė. Tardė iki pat lapkričio. Žinių, kaip buvo kankinamas, nėra. Tačiau tais metais sovietų valdžia dar taikydavo „fizines bausmes suimtiesiems“. Oficialiai kaltintas dėl to, kad įstojo į „nacionalistinę lietuvių gaują, kurioje aktyviai veikė penkerius metus“.

Nuosprendžio būta negailestingo. Skyrė mities bausmę sušaudant. Kartu su Šakiru tą pačią dieną Vilniuje sovietai sušaudė dar du miško brolius.

Štai kokia tikroji azerbaidžaniečio Šakiro gyvenimo istorija.

Gintaras Visockas, Gintaras Vaičiūnas

„Valstiečių laikraštis“, 1999 metų rugpjūčio 21 diena

2020.06.04; 06:20

Juozas Grigulevičius. Paminklinė lenta

1951-aisiais metais Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja sušaukė sesiją, kurioje buvo apžvelgiama politinė ir ekonominė padėtis Lotynų Amerikos šalyse. Toje sesijoje ypač aršiai siautėjo tuometinis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Andrėjus Vyšinskis.

Nesiskaitydamas nei su žodžiais, nei su diplomatui privalomomis etiketo taisyklėmis, jis negailestingai užsipuolė būtent tas Lotynų Amerikos valstybes, kurios simpatizavo Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Labiausiai tąsyk kliuvo nedidelei Kosta Rikos valstybei, kuri palaikė draugiškus santykius su Vašingtonu. Žodžiu, SSRS diplomatijos šefas elgėsi kaip tikras chamas. O tuometiniai Kosta Rikos vadovai buvo pasimetę. Jie nežinojo, kaip deramai atsikirsti į iš piršto laužtus kaltinimus, beje, pateiktus grubia, diplomatams nebūdinga maniera.

Išeitį surado tuometinis Kosta Rikos ambasadorius Vatikane Teodoras Bonefil Kastro. Jis per naktį parašė padorumo ribų neperžengiantį, tačiau šmaikštų, žaismingą, argumentuotą bei įtikinamą atsaką sovietų diplomatams. Kitą dieną Kosta Rikos vadovai sesijoje perskaitė tą laišką viešai, girdint visiems sesijos dalyviams. Oficialus Kosta Rikos atsakas sulaukė ovacijų ir pritarimo.

O pasipūtusiam SSRS diplomatijos šefui A.Vyšinskiui nieko kito nebeliko kaip gėdingai tylėti. Raudonuojantis, siuntantis, prakaituojantis A.Vyšinskis suprato, jog rusiškos replikos čia nepadės, nes jo oponentai pasirodė esą gerokai iškalbingesni. Sesijos dalyvių simpatijos buvo skirtos mažosios Kosta Rikos atstovams.

Po akivaizdžios diplomatinės sėkmės Kosta Rikos ambasadorius Vatikane tapo asmeniniu Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministro A.Vyšinskio priešu. Nesunku įsivaizduoti, kokiais epitetais A.Vyšinskis apibūdindavo poną T.B.Kastro, kai siųsdavo diplomatinius laiškus į Maskvą. Kosta Rikos diplomatas Vatikane buvo pravardžiuojamas ir “sarginiu imperializmo šunimi”, ir “aklu, kvailu amerikiečių politikos trubadūru”. O SSRS diplomatas Italijoje Michailas Kostyliovas savo ataskaitose Kosta Rikos atstovą apibūdindavo kaip “itin SSRS santvarkai nepalankų reakcionierių”.

Kosta Rika

Tuo tarpu Kosta Rikos diplomatas T.B.Kastro po skandalo JTO sesijoje ėmė sparčiai kopti karjeros laiptais. Pavyzdžiui, jam iš karto buvo pavesta kuruoti santykius ir su tuometinėmis Jugoslavijos bei Italijos vadovybėmis. Kosta Rikos diplomatą pagerbė net tuometinis Popiežius Pijus XII, surengdamas išskirtinį priėmimą.

Tačiau vertindamos pono T.B.Kastro veiklą iš tikrųjų klydo abi pusės: ir sovietų diplomatai, laikydami jį mirtinu SSRS priešu, ir vakariečiai, manydami, kad jis – nuoširdus Amerikos draugas. T.B.Kastro buvo itin slaptas sovietų žvalgybos agentas. Apie tai, kad T.B.Kastro yra su SSRS žvalgyba ryšius palaikantis žvalgas – nelegalas, – 1951-aisiais žinojo tik Stalinas ir dar keli sovietinės žvalgybos viršininkai. Ši paslaptis nebuvo atskleista iki pat šio žvalgo mirties 1988 metais. Kai kurių papildomų žinių apie šį sėkmingai sovietų žvalgybai dirbusį šnipą pavyko sužinoti tik po 1991-ųjų, kai žlugo pati Sovietų Sąjunga.

Kas gi iš tiesų buvo Kosta Rikos ambasadorius T.B.Kastro? Atsakymas į šį klausimą turėtų dominti ne vien Rusiją, Kosta Riką ar Vatikaną. Šią istoriją verta įsiminti ir Lietuvai, kadangi Kosta Rikos ambasadoriumi apsimetinėjęs T.B.Kastro iš tikrųjų buvo … Lietuvoje gimęs karaimas Juzef Grigulevič.

J.Grigulevič gimė 1913-aisiais metais Vilniaus karaimų šeimoje. Iš pradžių jis buvo būtent Juzef Grigulevič. Tačiau Lietuvai išsilaisvinus iš carinės Rusijos okupacijos ši šeima sulietuvino savo pavardes. Juzef Grigulevič tapo Juozu Grigulevičiumi. Bet Juozo Grigulevičiaus draugystė su Lietuva nebuvo ilga. Karaimas J.Grigulevičius simpatizavo komunistinėms idėjoms, propagavo revoliucijas. Todėl nenuostabu, kad 1931-aisiais už komunistinę propagandą buvo uždarytas į kalėjimą. Po kelerių metų paleistas į laisvę J.Grigulevičius išvyko gyventi į Lenkiją, iš kurios už komunistinių idėjų propagavimą netrukus taip pat buvo išprašytas.

Tada šis karaimas atsidūrė Prancūzijoje. Čia jis užmezgė ryšius su tarptautinėmis kairiosiomis organizacijomis, kurios finansiškai remdavo viso pasaulio revoliucionierius. Tos organizacijos kaupė milžiniškas lėšas, reikalingas revoliucijos propagandai. Tiksliau tariant, rūpinosi ne tuo, kaip pavalgydinti arba aprengti ištremtus revoliucionierius, o kaip surengti revoliucinius maištus. Pagrindinis kairiosios organizacijos, į kurią įstojo ir karaimas iš Vilniaus, rėmėjas buvo Kremlius. O lėšų srautus prižiūrėdavo NKVD agentai.

J.Grigulevič dirbo Paryžiuje prisidengęs Martino Edmondo Antuano pavarde. Kad J.Grigulevič nėra tikras prancūzas, niekam net į galvą nešaudavo. Mat šis karaimas buvo velniškai gabus užsienio kalboms. Užsienio kalbas jis išmokdavo labai greitai. Bet svarbiausia, kad išmoktomis kalbomis jis kalbėdavo be mažiausio akcento. Prancūzijoje jį laikė tikru prancūzu. O Ispanijoje – tikru ispanu. Savo žvalgybinės karjeros metu J.Grigulevič teko apsimesti dar ir tikru argentiniečiu bei tikru meksikiečiu. Iš viso šis iš Lietuvos kilęs karaimas laisvai ir be akcento kalbėjo maždaug dešimčia kalbų.

Sovietų žvalgyba ilgai nelaukusi nusprendė užverbuoti poną J.Grigulevič. Maskvoje puikiai žinojo, kad “karaimas Juzekas” iš tiesų yra gimęs Lietuvoje, kad jam nepatikusi lietuviška nepriklausomybė, kad jam už komunistines pažiūras teko sėdėti net kalėjime. Tuometiniai SSRS žvalgybos vadovai nusprendė verbuoti J.Grigulevič Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Ir būtų nesunkiai užverbavę, jei ne atsitiktinumas. Tuomet sunkiai susirgo Argentinoje gyvenęs J.Grigulevič tėvas, ir sūnus nedelsdamas išplaukė į Buenos Aires karšinti senojo tėvo. Verbavimo procedūra atidėta palankesniam momentui.

Ispanijoje kilus pilietiniam karui J.Grigulevič neliko nuošalyje. Jis palaikė komunistuojančių ispanų pusę. Tapęs 5-ojo pulko kuopos vadu padarė puikią karinę karjerą, kadangi minėtasis pulkas kovėsi pačiuose sudėtingiausiuose kariniuose placdarmuose. Beje, J.Grigulevič kariavo kaip argentinietis Chose Okampo. Net ir čia šį avantiūristo gyslelę turėjusį “argentinietį” lydėjo sėkmė. Jis nebuvo net sužeistas, nors elgėsi drąsiai, nesislėpdavo už bendražygių nugarų.

Šnipai, žvalgyba, kontržvalgyba. Slaptai.lt nuotr.

Štai tada sovietų žvalgyba dar kartą prisiminė “iš Vilniaus kilusį Juzeką”. Ir nusprendė “poliglotą bei šaltakraujišką avantiūristą” užverbuoti neatidėliojant šios procedūros vėlesniems laikams. Verbavimo operacija patikėta aukšto rango rezidentui Aleksandrui Orlovui (Švedui). “Juzeką iš Vilniaus” užverbuoti buvo itin lengva. J.Grigulevič seniai buvo pasiruošęs bendradarbiauti su to meto SSRS slaptosiomis tarnybomis. Slapta verbavimo procedūra buvo vien formalumas. J.Grigulevič savo noru, niekieno neverčiamas tapo žvalgybininku – nelegalu.

Tiesa, iš pradžių sovietų žvalgai tikrino, ar J.Grigulevič yra patikimas agentas. Jam buvo pavesta likviduoti keletą ispanų komunistams kenkiančių anarchistų. Tie darbininkų gretose didelę įtaką turėję anarchistai dažnai būdavo populiaresni nei komunistai. Štai tokius ir reikėjo arba nušauti, arba nunuodyti, arba suvažinėti.

Pats J.Grigulevič savo rankomis greičiausiai nieko nežudė. Jam tekdavo tik rengti pasikėsinimo planus. Jo parengti pasikėsinimo planai veikdavo tiksliai kaip šveicariški laikrodžiai. Jokių klaidų, jokių nesėkmių. Tačiau esama ir versijos, kad J.Grigulevič vargu ar pavyko išvengti budelio vaidmens. Juk tuometinis SSRS vadovas Stalinas siekė, kad visi žvalgybininkai, nežiūrint nei į rangą, nei į užimamą padėtį, būtų asmeniškai rankas susitepę krauju. Tokius lengviau valdyti. Tokie – patikimesni. Todėl neatmestina versija, jog mažų mažiausiai vieną sykį J.Grigulevič pačiam teko nuspausti pistoleto gaiduką.

Ko tik imdavosi “Juzefas iš Vilniaus”, viskas jam klojosi kuo puikiausiai. Ilgainiui jis tapo verslininku. Vertėsi kavos pupelių prekyba Europos turguose. Kavos pupeles pirkdavo Kosta Rikoje, paskui gabendavo į Senąjį Žemyną ir parduodavo Paryžiuje, Briuselyje ar Berlyne. Štai tada Kosta Rikos valdžia jį ir pastebėjo. Netrukus karaimas iš Lietuvos tapo Kosta Rikos diplomatu, per naktį parengusiu tą garsųjį laišką, įsiutinusį SSRS diplomatus. Tapęs Kosta Rikos ambasadoriumi dar ir Italijoje bei Jugoslavijoje, “Juzefas iš Vilniaus” sulaukė sudėtingos ir pavojingos užduoties – parengti pasikėsinimą į tuometinį Jugoslavijos lyderį Josifą Broz Tito. Greičiausiai būtų parengęs nepriekaištingą planą. Bet Stalinui drįsdavęs prieštarauti Jugoslavijos prezidentas mirė sava mirtimi. Todėl rengti nužudymo plano J.Grigulevič neteko.

O štai Stalino oponentui Levui Trockiui ne taip puikiai pasisekė kaip pasisekė J.B.Tito. L.Trockis buvo nužudytas alpinistų kirtikliu. Iš pradžių 1940-ųjų gegužę buvo išžudyta beveik visa L.Trockio šeima, o po kelerių mėnesių – ir pats L.Trockis. Ši politinio pobūdžio žmogžudystė išsamiai ir smulkiai aprašyta tūkstančius kartų. Tiek rusų, tiek anglų ar prancūzų kalbomis. Bet tik nedaugelis šiandien žino, kad pasikėsinimo į L.Trockį planą rengė būtent tas iš Lietuvos išvažiavęs J.Grigulevič.

Po L.Trockio nužudymo sovietų nelegalas J.Grigulevič persikėlė į Argentiną, kurioje nesedėjo sudėjęs rankų. 1941 – 1943 metais jis organizavo diversijas tuose argentinietiškuose prekybos laivuose, kurie iš Argentinos į tuometinę Vokietiją gabeno įvairiausio pobūdžio krovinius. Mat iki pat 1944-ųjų Argentina palaikė oficialius ryšius su Adolfo Hitlerio valdoma Vokietija.

snipinejimas_enciklopedija
Šnipinėjimo enciklopedija

Į Maskvą nelegalas J.Grigulevič grįžo jau po Stalino mirties, todėl jam pavyko išvengti stalinistinių represijų: sušaudymo “už tėvynės išdavimą” arba sovietinių lagerių už “nelojalumą sovietų valdžiai”. Išėjęs iš žvalgybos J.Grigulevič apsigynė mokslų daktaro disertaciją, Maskvoje prie SSRS Mokslų Akademijos įkūrė Lotynų Amerikos institutą, parašė apie 30-im mokslinio pobūdžio knygų. Mirė 1988-aisiais savo mirtimi – kaip žymus sovietų mokslininkas, SSRS Mokslų Akademijos narys – korespondentas. Pirmosios užuominos apie jo žvalgybinę veiklą pasirodė sovietų spaudoje tik po jo mirties 1988-aisiais metais.

Šiandien oficialiame Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) tinklapyje Juzef Grigulevič įvardinamas kaip itin svarbus, reikšmingas, daug gero Maskvai nuveikęs “šaltojo karo” laikų agentas – nelegalas. Kai kuriuose rusiškuose leidiniuose tik puse lūpų užsimenama, kad šis karaimas buvo kilęs iš Lietuvos. O jei ir užsimenama apie šią aplinkybę, tai būtinai pabrėžiama, jog tuometinėje smetoninėje Lietuvoje būta tokios žiaurios diktatūros, kad J.Grigulevič nieko kito nebeliko, kaip kuo greičiau bėgti į užsienį.

Parengta remiantis užsienio spaudos pranešimais.

2020.06.02; 07:00

Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pergalės Didžiajame tėvynės kare 75-metį mininčioje Rusijoje oficialiai paskelbta, kad karas nusinešė 26,6 milijono žmonių gyvybių, veikiančioji armija neteko 8,6 milijono karių. Kare žuvo 20 milijonų vyrų ir 6,5 milijono moterų.

Chrenas težino, kaip laimėjome

Gegužės 9 d. Rusijos vyriausybės laikraštis „Rosijskaja gazeta“ parašė, kad tiksliam žuvusiųjų skaičiui nustatyti prireikė dešimtmečių. Daugiau kaip du milijonai karių žuvo vaduodami Lenkiją, dar 1 milijonas – Čekoslovakiją ir Vengriją, daugiau kaip 300 tūkstančių – imdami Berlyną. Beveik 14 milijonų piliečių žuvo okupuotose teritorijose… Jeigu nieko daugiau nežinotume, vis viena iš karto kristų į akis, nekalbant apie visa kita: kiek daug vyrų – ne karių… Maskvoje vienas teatrų parodė spektaklio „Linksmasis kareivis“ pagal to paties pavadinimo rašytojo, karo dalyvio Viktoro Astafjevo apysaką vaizdo įrašą. Pastatymo meno vadovas Sergejus Bezrukovas pasakė juos norėjus parodyti, kas iš tikrųjų nugalėjo – „paprasti rusų kareiviai, kurių, deja, neskaičiavo (не считали)“.

1987 metų pabaigoje Viktoras Astafjevas laiške tyrėjų nenustatytam karvedžiui rašė: „O kiek pragaišinote liaudies kare? Žinote juk ir pamenate. Baisu pasakyti tikrą skaičių, tiesa? Jį paskelbus, vietoj paradinės kepurės reikėtų dėtis vienuolio ašutinę, Pergalės dieną klauptis ant kelių vidury Rusijos ir maldauti žmonių atleidimo už nevykusiai laimėtą karą, kuriame priešus užvertė lavonais, paskandino rusų kraujyje.“

Sovietų Sąjungoje ir Rusijoje pagarsėjęs aktorius Jevgenijus Vestnikas Didžiojo tėvynės karo metais tarnavo artilerijoje (tėvą sušaudė 1937 metais, motiną ištrėmė, pats augo „liaudies priešų“ vaikams skirtame internate). Dvi dešimtys metų po karo jam pasitaikė keliauti vienu traukiniu su Sovietų Sąjungos maršalu Semionu Timošenka (šis karo išvakarėse ir jo pradžioje buvo SSRS liaudies komisaras, dvejus pirmuosius karo metus vadovavo įvairiems frontams – tai buvo Raudonosios armijos triuškinimo laikotarpis). Maršalas pakvietė aktorių į kupė, kur neapsieita be konjako ir karo prisiminimų. Nuo vaišių įdrąsėjęs aktorius paklausė: „Drauge maršale, o juk vokiečiai buvo daug stipresni už mus. Kaip gi išėjo, kad vis dėlto karą laimėjome mes?“ Maršalas, tais metais – Sovietinio karo veteranų komiteto pirmininkas, gurkštelėjo konjako, patylėjo ir atsakė: „O velniai žino“. Taip pasigirdo (А хрен его знает) TV kanalo „Kultura“ laidą žiūrėjusiam rašytojui Vladimirui Čunichinui, parašiusiam ne vieną knygą apie Sovietų Sąjungai katastrofiškai susiklosčiusią karo su vokiečiais pradžią.

(Kai kas aiškina, kad tą kasdien vartojamą ne visiškai delikatų žodį (хрен) reikia rašyti didžiąja raide – esą tai senovės slavų išminties dievo vardas; minėtas posakis vartojamas, kai slapta įvykio prasmė neįkandama paprastam mirtingajam.)

Žinoma, maršalas turėjo galvoje ne Chreną. Timošenka, aiškina Čunichinas, taip atsakė todėl, kad tuometės ideologijos rėmuose nebuvo kito atsakymo – negi nuoširdžiame pokalbyje pliaukšti apie kolektyvinę komunistų partijos išmintį, atvedusią didvyrišką liaudį į pergalę. Pasak šio rašytojo, visaip komentuojant šį maršalo atsakymą (kaip antai: maršalų ir generolų bukumo liudijimas) pamirštamas pats klausėjas. Jaunesnysis leitenantas Vestnikas matė sovietinę kariuomenę iš vidaus, galėjo palyginti su vokiečių, bet ir praėjus dvidešimt metų buvęs frontininkas tebieškojo atsakymo į jį kankinantį klausimą. Nepadėjo ir pokalbis su maršalu…

Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Čurichinas 2011 metais išleistoje knygoje („Когда нас в бой пошлёт товарищ Сталин…“) aiškina, kad ir dabar tūlas atsakytų panašiai, kaip senas maršalas, aišku, turėjęs savo nuomonę. Čurichinas irgi turi savo nuomonę: SSRS buvo tada ne šiaip silpnesnė už Vokietiją, ji buvo daug silpnesnė.

Pasak jo, stebėtina ne tai, kad 1941 metais įvyko katastrofa. Stebėtina, kad vis dėlto Raudonoji armija atsilaikė. Teisybę sakant, neturėjo atsilaikyti. Ant plaukelio viskas kabėjo, bet atsilaikė. Tai atsitiko, šio rašytojo galva – ir dar daugelyje galvų tas pats, todėl, kad kaip tik visaip smerkiamas Molotovo ir Ribentropo paktas ir buvo tas plaukelis: suteikė Sovietų Sąjungai 20 mėnesių taikos laikotarpį, per kurį pavyko (ne be to paties Timošenkos pastangų) labiau apsiginkluoti ir bent kiek įgusti pėstininkams šaudyti, o vadams – vadovauti…

2015 metais baigto leisti 12-os tomų enciklopedinio veikalo „Didžiojo tėvynės karo 1941-1945 m. istorija“ autoriai rašo negalėję nutylėti to, kad per visą visą pokario metą pasaulinėje istoriografijoje buvo iškreipiami Didžiojo tėvynės karo įvykiai, jų klastojimas įgavo neregėtą mastą.

Todėl šiame veikale autoriai ėmėsi svarbaus uždavinio: apginti istorinę tiesą apie karą. Ir vis dėlto 1-ajame tome jie pripažįsta: „Kad ir kas būtų sakoma, tiesa yra ta, kad pergalės kaina galėjo būti ir ne tokia aukšta.“

Nespėjo užsėti aerodromų…

Sovietinių laikų istorikai arba nutylėdavo Raudonajai armijai katastrofiškai susiklosčiusią  karo pradžią, arba aiškindavo – kaip tai daro minėtas rašytojas ir kiti – esą daug stipresnis priešininkas klastingai užpuolė taikingą šalį etc. Iš tikrųjų karo išvakarėse iki galo nemobilizuotoje Raudonojoje armijoje buvo 5 774 tūkstančiai karių – daugiau negu Vokietijos su sąjungininkais – 4 307  tūkstančiai.

suvorovas_trilogija
Viktoro Suvorovo – Rezuno trilogija apie sovietų imperijos grobuoniškumą

1992 metais pasirodė veikalas „1941 metai – pamokos ir išvados“ (1941 год — уроки и выводы), tiesa, su žyma „Tarnybiniam naudojimui“. Matyti, jį pradėjo rašyti Gorbačiovui valdant („Sovietų Sąjunga, vykdydama savo taikingą politiką…“), o baigė po SSSR žlugimo („kas iš esmės buvo Hitlerio galutinis tikslas jo sukurstytame kare“). Gynybos ministerijos suburta karo istorikų grupė turėjo paneigti neperseniausiai išėjusiose Viktoro Suvorovo knygoje („Ледокол“) paskleistą „kliedesį“, kad SSSR rengėsi užpulti Vokietiją, bet Hitleris aplenkė Staliną; autoriai piktinosi: „išeina SSRS lygiai su Vokietija atsakinga už Antrojo pasaulinio karo kilimą!“

Viktoras Suvurovas – Rezunas. Gordonua.com nuotr.

Šios knygos autoriai priėjo prie išvados, kad priešininkas užklupo RKKA nepasirengusią netikėtam puolimui – jo laukta ne anksčiau kaip liepos mėnesio antroje pusėje (iš tikrųjų – Gynybos liaudies komisaro 1941 m. birželio 19 d. įsakymo viename punktų skaitome: iki liepos 1 d. užsėti visus pasienio aerodromus žole). Viena Generalinio štabo planavimo klaidų (pabraukta pačių autorių) yra ta, kad „ginkluotųjų pajėgų strateginio paskleidimo ir operatyvinių kariuomenės grupuočių išdėstymo Vakarų strategine kryptimi sampratoje vyravo puolamieji tikslai„. Praktiškai neliko ribos tarp kovinių veiksmų pagal sienos priedangos planą ir pirmųjų didelių operacijų (kovinių veiksmų perkėlimo į priešininko teritoriją).

Greičiausiai jau nesužinosime, ar Stalinas ketino kokia nors išprovokuota dingstimi (kaip ją sumanė Suomijai pulti) smogti Vokietijai, bet akivaizdu, kad per dvi savaites nuo karo pradžios turėjo būti mobilizuotas ir visiškai pasirengęs koviniams veiksmams kariuomenės pirmasis strateginis ešelonas, smogtas triuškinamas smūgis ir toliau puolama priešininko teritorijoje – Varšuvos, Liublino, Krokuvos kryptimis. Hitleris užpuolė tuo metu, kai šimtai sąstatų su kariais iš vidaus karinių apygardų (ten nuo gegužės vidurio mokymų priedanga papildomai sutelkė 755 tūkstančius prievolininkų) ir visa kita karui būtina teberiedėjo į vakarus. Birželio 22 d. pasienį buvo pasiekę 83 ešelonai, o 455 sąstatus karas užklupo kelyje.

Viktoro Rezuno – Suvorovo knygos apie Antrąjį pasaulinį karą – jo priežastis, eigą ir pasekmes. Slaptai.lt nuotr.

Kuro, šaudmenų, ginklų atsargos sandėliai, taip pat aerodromai atsidūrė visiškai prie pat valstybinės sienos irgi dėl to paties: „vyravo puolamieji tikslai“. Tai dar 1988 metais pripažino generolas pulkininkas Genadijus Pastuchovskis (po kelerių metų bus pskirtas Užnugario ir transporto karo akademijos viršininku) straipsnyje apie tai, kodėl karo pradžioje Raudonosios armijos užnugario tarnybą ištiko suirutė: operatyvinio užnugario paskleidimas  kariuomenei užėmus strateginę gynybą ar traukiantis nebuvo numatytas; agresijos atveju pasienio frontai turėjo veržtis į priešininko teritorijos gilumą. Vien Pietryčių fronte traukiantis susprogdino 1933 vagonus šaudmenų ir sunaikino daugiau kaip 38 tūkstančius tonų kuro; praėjus dviem karo savaitėms, apie 200 sandėlių atsidūrė vokiečių rankose. Priešininkas bombardavo aerodromus su nepakilusiais lėktuvais.

Maršalas Konstantinas Rokosovskis savo prisiminimuose („Kareivio pareigą“ pirmą kartą išleido 1969 metais smarkiai apkarpytą ir tik po daugelio metų išbraukta buvo grąžinta) rašė, kad tuoj po Vokietijos užpuolimo jis, mechanizuoto korpuso vadas, atplėšęs ypatingo slaptumo operatyvinį paketą, rado visiškai parengtam koviniam junginiui skirtą direktyvą. Tuo tarpu korpusas buvo dar tik formuojamas, be kovinės technikos ir transporto. Ir nieko apie tai, kas darytina, priešininkui užpuolus tokioje padėtyje. „Apie ką galvojo tie, kurie kūrė tokias direktyvas ir dėjo jas į operatyvinius paketus, saugomus po devyniomis spynomis? – klausė autorius 1969 metų leidime išbrauktoje atsiminimų dalyje. – Juk jų nurodymai buvo aiškiai neįvykdomi. Ir jie tai žinojo, bet vis viena rašė nurodymus, esu tikras, tam, kad pasiteisintų ateityje, mes, žiūrėkite, buvome įsakę tokiems ir tokiems junginiams „ryžtingai“ veikti. Jiems buvo nė motais, kad toks įsakymas – tai mechanizuoto korpuso siuntimas sunaikinimui. Nelygiuose mūšiuose krito geriausi tankistai, kautynėse pasiaukojamai vykdydami pėstininkų užduotis.“

Tą pačią birželio 22-ąją RKKA vadovybė pasiuntė keturių frontų karo taryboms direktyvą su įsakymu „smogti galingą atsakomąjį smūgį“ ir baigiantis birželio 24-ajai užimti Suvalkų ir Liublino rajonus. Deja, apgailestauja vienas pradžioje minėtam rašytojui artimas autorius, kontrpuolimas Gardino rajone nieko iš esmės nepakeitė, nors „sovietiniai kareiviai nenumaldomai troško nugalėti priešą“ (vokiečių akimis, šis kontrpuolimas buvo „didelis taktinis pralaimėjimas“, kainavęs RKKA daugiau kaip 100 tankų).

Vokiečių generolo Franco Halderio, sausumos kariuomenės generalinio štabo viršininko (iki 1942-ųjų rudens, kai Hitleris dėl nesutarimų atstatydino jį iš pareigų) Antrojo pasaulinio karo metais rašytame dienoraštyje apie pirmąją karo su SSRS dieną randame parašyta: vokiečių kariuomenės puolimas užklupo priešininką nepasirengusį. Taktikos požiūriu priešininko kovinė rikiuotė nebuvo pritaikyta gynybai. Priešas traukiasi padrikai, operatyvinio traukimosi požymių nematyti nė ženklo, labai tikėtina, kad tokio atsitraukimo galimybė tiesiog nebuvo svarstoma.

Tankų taranai  ir žmonių lavinos

Kitas Vermachto generolas, Fridrichas fon Melentinas, vadovavęs Rytų fronte tankų korpuso štabui, parašė kelias knygas apie tankų kautynes, jos buvo išleistos ir Rusijoje, viena jų leidyklos sumanytu pavadinimu „Šarvuotas vermachto kumštis“. Vokietijos-SSRS karo pradžioje kaip tik galingi tankų junginių „pleištai“ skrodė Raudonosios gynybines linijas, smelkėsi į gilumą, kol galiausiai viskas baigdavosi ištisų divizijų apsupimu – „katilu“ ir šimtų tūkstančių RKKA karių pasidavimu į nelaisvę. 1941-ųjų liepos viduryje iš 170 Raudonosios armijos divizijų, stojusių prieš Vermachtą, 28 buvo visiškai sutriuškintos (iš jų 24 – Vakarų fronte), 70 divizijų neteko daugiau kaip pusės karių ir technikos. 1941 metų pabaigoje beveik ištirpo visas RKKA pirmasis strateginis ešelonas. Vokiečių nelaisvėje atsidūrė apie 3,9 milijono sovietinių karių. Vermachto nuostoliai: apie 100 tūkstančių nukautų, sužeistų ir dingusių be žinios.

1941-ųjų rugsėjį, 76-tą karo dieną, generolas Halderis rašo, kad viename fronto bare „priešininkas vėl pradėjo įnirtingas atakas praėjusio karo dideliems mūšiams būdingu stiliumi“. Vermachto vadai ryžtingai atsisakė Pirmajame pasauliniame kare, kuriame patys dalyvavo, vokiečių generolų taikytos taktikos, kai puolimo metu veržiamasi iki pat priešininko apkasų ir tada imama darbuotis durtuvais. Pagal naują taktiką puolamas priešininkas turi būti naikinamas iš atstumo – vos atsidūrus pozicijoje, iš kurios galima pataikyti; Vermachto pėstininkas dabar pagrįstai buvo vadinamas šauliu.

Tam pačiam generolui Melentinui anksčiau teko planuoti ir Vermachto pėstininkų veiksmus, tad išnarstė ir „rusų“ pėstininkų taktiką, kurią paskui aprašė daug plačiau nei jo viršininkas. Jis tikino, kad rusai visada niekino mirtį, bet komunistinis režimas dar labiau sustiprino šį bruožą. Rusų koviniams veiksmams būdinga tai, kad vadai siunčia į mūšį, ypač puolime, daug gyvosios jėgos ir technikos, ir nesitraukia: du kartus nepavykus atakai, kuri dažnai būna neapgalvota, puolama ir trečią, ir ketvirtą kartą, nežiūrint patirtų nuostolių, su tuo pačiu užsispyrimu ir šaltakraujiškumu. Iki pat karo pabaigos rusai, nepaisydami didelių nuostuolių, siuntė į puolimą pėstininkus beveik glaustomis eilėmis ir turėdami jėgos persvarą pasiekė didelių pergalių.

Karinis paradas Maskvoje

Labai gausios rusų divizijos paprastai puldavo siauru frontu, kareiviai prieš gynybos barą išdygdavo kaip iš po žemių ir atrodydavo neįmanoma sulaikyti atslenkančią laviną. Gynybos ugnimi padarytos spragos būdavo kaip mat užtaisomos; viena po kitos risdavosi pėstininkų bangos ir tik žmonių ištekliams išsekus galima buvo tikėtis jų atoslūgio. Bet tada rusai dažniausiai nesitraukdavo ir vėl verždavosi į priekį. Jie pakeisdavo savo nukraujavusius dalinius neįtikėtinu greitumu. Tokioms atakoms atremti labiau reikalinga buvo ne ginklo galia, o nervų stiprybė… Tiesa, generolo nuomone, rusai darė vieną taktinę klaidą, kurios taip ir neįstengė atsikratyti net patyrę žiaurias pamokas. Jiems rodėsi labai svarbu užimti aukštumas. Jie mušėsi dėl kiekvienos aukštumos su didžiausiu atkaklumu, nors rodėsi tam nesant nė menkiausios taktinės būtinybės. Bet jie vis viena šturmuodavo ir patirdavo didelius nuostolius.

Savų bijojo labiau nei priešų

Vokiečių generolas tokią nuomonę susidarė žvelgdamas per žiūronus iš savo štabo stebėjimo punkto. Patiems Raudonosios armijos eiliniams ir sežantams atrodė kitaip. Menotyros profesorius iš tuomečio Leningrado Nikolajus Nikulinas atsiminimus apie karą parašė 1975 metų rudenį, atostogaudamas „kurortiniame Baltijos jūros miestelyje“ – per savaitę išklojo ant popieriaus viską, kas buvo pritvinkę širdyje. Rankraštis daugiau kaip 30 metų pragulėjo autoriaus rašomojo stalo stalčiuje, jis neketino jos teikti spaudai nė subyrėjus Sovietų Sąjungai, bet jį skaičiusieji vis dėlto prikalbėjo… 2007 metais leidyklos „Ermitažas“ (profesorius kaip tik šiame pagarsėjusiame meno muziejuje ir darbavosi) Sant Peterburge išleista knyga „Atsiminimai apie karą“ susilaukė dar kelių leidimų. Ermitažo direktorius Michailas Piotrovskis pratarmėje rašė: „Knyga rūsti ir baisi. Skaityti ją skaudu. Skaudu todėl, kad joje labai nemaloni tiesa“.

smersh
Smersh

Nikulinas, žygyje nuo Leningrado iki Berlyno keturis kartus sužeistas ir, jo paties žodžiais, per stebuklą išlikęs gyvas, rašo žvelgiantis ne iš viršaus, generolų varpinės, iš kur viskas matyti, o iš apačios – ką mato kareivis, šliaužiantis ant pilvo fronto purvynu. Kare, rašo, visu akivaizdumu pasimatė bolševikų santvarkos niekšiškumas. Štai pavyzdys. Iš aukštųjų sferų ateina įsakymas: užimti aukštumą. Pulkas šturmuoja ją savaitė po savaitės, kasdien netekdamas daugybės žmonių. Tačiau gretos vis papildomos, žmonių užtenka. O tarp jų ir sutinę distrofikai iš Leningrado, kuriems gydytojai nurodę gulėti lovoje, ir keturiolikamečiai, kuriuos dar anksti šaukti į kariuomenę. „Pirmy-y-yn!!!“, ir viskas. Galiausiai kuris kareivis ar leitenantas, būrio vadas, ar rečiau kapitonas, kuopos vadas, visu tuo pasibaisėjęs, neišlaiko: „Negalima galabyti žmonių! Ten, aukštumoje, betonas, mūsų 76 mm patrankėlė jo nepramuš!“ Tuoj sukrunta politinis vadovas, SMERŠ’as („Mirtis šnipams!“ – 1943 metais įsteigtos trys kontržvalgybinės represinės organizacijos, pavaldžios Gynybos, Karinio jūrų laivyno ir Vidus reikalų komisariatams). Visada atsiranda kurie paliudys: „Taip, kareivių akivaizdoje suabejojo dėl mūsų pergalės.“ Tuoj pat iš anksto atspausdintame lape, kur tereikia įrašyti pavardę, brūkštelėjama: „Sušaudyti rikiuotės akivaizdoje!“ arba „Pasiųsti į bausmės batalioną!“ Ir  vėl: „Pirmy-y-yn!!!“

„Kariuomenė ėjo į ataką, – rašo Nikolajus Nikulinas, – genama siaubo. Siaubą kėlė susitikimas su vokiečiais, su jų kulkosvaidžiais ir tankais, su ugnine bombų ir artilerijos mėsmale. Ne mažesnį siaubą kėlė nenumaldoma grėsmė būti savų sušaudytam.“ Sušaudymus vykdė prieš mūšį – griebdavo kokius suvargėlius arba kas nereikalinga leptelėjo, arba pirmus pasitaikiusius dezertyrus, kurių niekada netrūko, išrikiuodavo diviziją „П“ raide ir be kalbų pribaigdavo nelaimėlius. Todėl kareivis NKVD ir komisarų bijojo labiau negu vokiečių. Puolime, jeigu pasuksi atgal, gausi užtvaros būrio (заградотряд) kulką. Šie būriai, būdavo, iš kulkosvaidžių šienaute šienaudavo be įsakymo atsitraukiančius pulkus. „Baimė vertė kareivius eiti į į mirtį.“

Nikulinas prisimena: 1941-ųjų sausyje atsiuntė papildymą iš Sibiro – penkis šimtus 17-18 metų jaunuolių. Augaloti, stiprūs vyrukai, slidininkai, kraujas su pienu. Visi naujais puskailiniais, veltiniais. Komjaunuoliai. Visi su automatais. Veržiasi į mūšį. O čia kaip tik atsirado puolančiųjų kelyje vokiečių atsparos punktas – kaimelis ant kalvos vidury laukų. Iš namų telikę akmens pamatai – už jų daug kulkosvadžių ir minosvadžių. Įveikti  septynių šimtų metrų užsnigtą plynę niekaip neįmanoma – viskas apšaudoma. Puolimas įstrigo. Ir tada girtas generolas įsako slidininkams: „Pirmyn!! Užimti kaimą!“ Ir batalionas, šaukdamas „Urrrааааа!!!“ pasileido lauku. Apie du šimtus metrų nušliuožė slididininkai, o po dešimt minučių ant sniego gulėjo vieni lavonai. Negrįžo nei vienas…

Nikolajus Nikulinas lankėsi Vokietijoje, Bavarijoje, kur pabuvojo svečiuose pas tuose pačiuose mūšiuose prie Leningrado dalyvavusį Erviną. Šis su feldmaršalo fon Manšteino divizija, užkariavusia Sevastopolį, 1942-ųjų vasarą atvyko prie Leningrado. Buvo įsakyta žūtbūt užimti miestą. Neišdegė. Žiauriuose kautynėse padėjo galvas sovietų 2-oji armija, tačiau ir vokiečių gyvų išliko nedaug. Artilerijos stebėtojas Ervinas tada darė tą patį, ką ir ir artileristas seržantas Nikolajus: šaudė iš patrankų arba gynėsi nuo puolančiųjų kulkosvaidžių ugnimi… Svečiui iš Rusijos susidarė įspūdis, kad šeimininkas širdies gilumoje tebeniekina rusus. „Kas per keista tauta? – kalbėjo vokietis buvusiam priešininkui. – Mes priklojome jų dviejų metrų aukščio rietuves. O jie vis lenda ir lenda po kulkomis, ropščiasi per lavonus, mes mušame, mušame, o jie vis lenda ir lenda…“ Ponas Ervinas prisiminė kautynes Kurše, kur jis su kitais pateko į nelaisvę ir po to trejus metus vertė maumedžius Sibiro taigoje: „Kartą rusai didelėmis pajėgomis pakilo į ataką. Mes juos pasitikome sutartina kulkosvaidžių ir prieštankinių pabūklų ugnimi. Likę gyvi ėmė trauktis. O tada iš rusų tranšėjų smogė dešimtys kulkosvaidžių ir prieštankinių pabūklų. Mes matėme, kaip  niekieno juostoje blaškėsi ir žuvo minios jūsų nuo siaubo pamišusių kareivių!“

Profesorius Nikolajus Nikulinas gal vis dėlto tikėjosi, kad kada nors tautiečiai perskaitys jo prisiminimus. „Didžiojo Stalino neslėgė nei sąžinė, nei moralė, nei tikėjimas ir jis sukūrė tokią pačią didžią partiją, kuri ištvirkino visą šalį ir pamynė kitamintystę. Todėl radosi ir toks požiūris į žmones.“ Vieną kartą seržantas netyčia nuklausė kautynėse dalyvaujančio šaulių bataliono vado ir komisaro pokalbį: „Dar dvi dieneles pakariausime, paklosime likusiuosius ir keliausime į užnugarį performavimui. Tada tai pagyvensime!“ O kiek sykių girdėjo pasakant panašiai į vieno generolo žodžius: „Pamanykite, žmonės! Žmonės – tai dulkės!“

Patys sušaudė 15 divizijų

Rinkinyje „Nuslėptoji karo tiesa“ (1992) nurodoma, kad 1941-ųjų vasarą buvo respresuota 30 aukštų karo vadų (po Stalino mirties juos reabilitavo) ir nežinia kiek vidutinės ir žemesniosios grandies. Teisininko Viačeslavo Zviagincevo knygoje „Karas ant Temidės svarstyklių“ (Война на весах Фемиды) sakoma oficialiai skelbiamą karo metų teismų statistiką visiškai neatitinkant tikrojo to meto vaizdo. Autoriaus skaičiavimu, nuo 1941 m. birželio 22 d. iki 1942 m. liepos 21 d. buvo suimta 107 aukšti vadai: vienas maršalas, 72 generolai, 6 admirolai, likusieji –  ​divizijų ir kiti vadai. Iš jų 45 žmones (34 generolus) nuteisė mirties bausme, 10 žmonių mirė kalėjime. Ir tai dar ne visi – kai kuriuos suėmė prieš karą ir nuteisė karo metu. Dar vieno autoriaus duomenimis, represuota iš viso 54 generolai ir admirolai, 48 sušaudė, 6 mirė kalinami. Tai sudarė apie 12 % sovietinio generaliteto netekčių per visą karą.

Profesorius „Karo prisiminimuose“ anaiptol nesutirštino spalvų. Antai Pietvakarių fronto politinės propagandos valdybos viršininko pranešime sakoma: 1941-ųjų vasarą, nuo birželio 29 d. iki liepos 1 d., sulaikyta ir grąžinta į frontą iki 5 000 kareivių, pabėgusių iš 6-to šaulių korpuso, ypatingasis skyrius sušaudė 100 dezertyrų. Vienoje divizijų mūšio metų 80 prievolininkų iš vakarinių Ukrainos SSR sričių atsisakė šaudyti – visi jie sušaudyti rikiuotės akivaizdoje. Kitas dokumentas. Leningrado fronto ypatingojo skyriaus Vyriausiosios būstinės atstovui Klementijui Vorošilovui rašoma, kad 1942 metų gegužės-gruodžio mėnesiais apkaltinus šnipinėjimu, išdavikiškais ketinimais, kenkimu, dezertyravimu ir luošinimusi suimta beveik 4 tūkstančiai kareivių ir karininkų, iš kurių 1538 žmonės nuteisti aukščiausiąja bausme.

1941-ųjų rugpjūčio pradžioje Vyriausioji būstinė išleido įsaką (vėliau vadintą „Nė žingsnio atgal!“): vadus ir politinių darbuotojus, kurie mūšio metu nusiplėšia skiriamuosius ženklus, pabėga į užnugarį ar pasiduoda į nelaisvę, laikyti piktybiniais dezertyrais, jų šeimos turi būti suimtos kaip sulaužusiųjų priesaiką ir išdavusių savo tėvynę šeimos. Įpareigoti visus aukštesniuosius vadus  ir komisarus šaudyti vietoje tokius dezertyrus… Kiekvienas karo karys, nepriklausomai nuo jo tarnybinės padėties, privalo  pareikalauti iš viršininko, kad apsuptyje būtina muštis ( драться) iki paskutiniųjų, o jeigu toks viršininkas ir dalis raudonarmiečių linksta pasiduoti į nelaisvę – naikinti juos visomis priemonėmis, antžeminėmis ir oro, o iš pasidavusių į nelaisvę raudonarmiečių šeimų atimti valstybines pašalpas ir paramą.   

Pietvakarių fronto vado įsakyme rašoma apie šio fronto karinio prokuroro pateiktus duomenis, liudijančius kai kurių dalinių vadus viršijant valdžią, savavališkai sušaudant, smurtaujant; neretai tai daroma būnant neblaiviems raudonarmiečių ir vietinių gyventojų akivaizdoje (nurodomi konkretūs atsitikimai). Šie ir kiti piktinantys faktai nustatyti jau po to, kai Gynybos komisaras Stalinas 1941-ųjų rudenį išleido įsakymą dėl piknaudžiavimo represijomis.

stalinasPAL
Stalinas

1995 metais justicijos generolas pulkininkas Anatolijus Muranovas (buvęs SSRS teisingumo ministerijos karo tribunolų valdybos viršininkas) paskelbė straipsnį apie karo prokurorų veiklą Didžiojo tėvynės karo metais („Деятельность органов военной юстиции в годы Великой Отечественной войны“) su tokiais duomenimis: karo metais tribunolai nuteisė 2 530 663 žmones už karinius, kriminalinius ir kontrrevoliucinius nusikaltimus; iš jų mirties bausmė skirta 284 344 teisiamiesiems; sušaudė 157 593 žmones… Skaitytojams buvo ko nustebti: sunaikinta vos ne 15 divizijų! Knygos autorius nurodo, kad daugiausia neteisėtų nuosprendžių buvo paskelbta kontrrevoliucinės propagandos ir agitacijos bylose. 1941-ųjų rudenį teisingumo komisariato vyriausiosios karinių tribunolų valdybos viršininkas ir RKKA vyriausiasis prokuroras išleido direktyvą, kurioje perspėjama: nepagrįstai keliamos bylos paėmusiems rastus fašistinius atsišaukimus, jeigu nenustatytas tų asmenų piktvališkumas.

(Antihitlerinės koalicijos statistika: britų karo tribunolas nuteisė myriop 40 karių, prancūzų – 102, amerikiečių – 146; per penkerius karo metus vokiečių karo tribunolu nuosprendžiais mirties bausme nubausta 7810 žmonės.)

„Pergalės maršalą“ vadino „Mėsininku“

Apie maršalą Jurijų Žukovą (Liaudies maršalas, Maršalas kareivis, Pergalės maršalas) jo gerbėjai sako, kad buvo griežtas, bet teisingas. Negailėjo kitų, bet ir savęs negailėjo. Kentėjo nuo Stalino 46-aisiais ir nuo Chruščiovo 57-aisiais, nes šie, girdi, negalėjo pakęsti nepriklausomo ir ryžingo maršalo, ginančio prieš valdovus tikruosius liaudies interesus.

zukov_tikras
Žukovas

Pats Žukovas 1944-ųjų vasaros pabaigoje viename pranešimų į Būstinę svarstė, kaip tvarkyti armiją po karo, rašė, kad vadas turi būti išsilavinęs žmogus (культурным человеком). „Teisybę sakant, dėl mūsų kadrų išsilavinimo ir kultūros stokos mes labai dažnai patirdavome didelių technikos ir gyvosios jėgos nuostolių, nepasiekę galimos sėkmės.“ Gal dabar jis manė kitaip, negu 1941 metų rudenį, kai vadovaudamas Leningrado frontui, šifruotame įsakyme 1941 m. rugsėjo 28 d. grasino griežtesnėmis bausmėmis nei kiek anksčiau Stalinas įsakyme „Nė žingsnio atgal“: išaiškinti visai asmeninei sudėčiai, kad visų pasidavusių į nelaisvę šeimos bus sušaudytos ir sugrįžę iš nelaisvės jie taip pat bus sušaudyti?

1943-ųjų rudenį, Raudonajai armijai ėmus trūkti pajėgų įveikti Dnepro upei, vadai pradėjo telkti vietinius gyventojus. O uniforma, ginklai? Tikinama, maršalas Žukovas supykęs: dar aprengti ir apginkluoti juos (хохлов)? „Visi jie išdavikai! Kuo daugiau Dnepre nuskandinsime, tuo mažiau po karo į Sibirą reikės siųsti.“ Čia ir kitur pasitelktieji buvo vadinami „juodašvarkiais“, nes vilkėjo panešiotais švarkais ar šimtasiūlėmis, ginklą turėjo kas kelintas. Kam jiems uniforma, juk daugelis žus pirmosios atakos metu! Ukrainos tyrėjai teigia, kad vykstant mūšiams Ukrainos teritorijoje į Raudonąją armiją mobilizavo 900 tūkstančių „vienkartinių kareivių“. Vienu jų pabuvusio ukrainiečių rašytojo Anatolijaus Dimarovo atsiminimais, „juodašvarkiams“ prieš puolant įsitvirtinusius vokiečius davė po pusplytę – gal priešininkas pamanys, kad puolančiųjų rankose granatos ir eikvos šovinius; iš 500 nuėjusių į ataką gyvų liko penkiolika… Ukrainoje lankęsi vokiečiai karo veteranai pasakojo gailėjęsi miniomis prieš juos varomų paauglių ir šaudę jiems į kojas…

Tarp karo atsiminimų autorių, be maršalų, generolų ir kitų, randame ir vairuotojo prisiminimus. Tiesa, tai maršalo Žukovo asmeninis vairuotojas Aleksandras Bučičius, kuriam 66 puslapiuose išguldyti ką matė ir patyrė pakeliui į Berlyną padėjo istorijos profesorius („170 000 километров с Г.К.Жуковым“). Vairuotojas pasakoja maršalą  prieš Varšuvos šturmą įsakius vadams ir politiniams darbuotojams: visas užduotis vykdyti su mažiausiais nuostoliais, branginti kiekvieną žmogų. Dar keli puslapiai, ir vairuotojas pasakoja apie patį šturmą.

Keistai prasidėjo puolimas – artilerinis parengimas netruko ir pusės valandos. Tada pakilo „ypatingasis ešelonas“ – daugiausia pėstininkai. Galingi tankai tebestovėjo sutelkimo rajonuose. Viskas klostėsi ne taip kaip įprasta, bet pergalė buvo neįtikėtina. Priežastys išaiškėjo vėliau ir autoriui pasirodė būtina apie jas pasakyti, nes ši operacija patvirtino sovietinius vadus savo gebėjimais pranokstant vokiečių generolus. Kodėl toks trumpas buvo artilerijos parengimas? Maršalas Žukovas sutaupė sviedinių, kurie netrukus labai pravertė. Kodėl pirmoji pakilo „karo lauko karalienė“ – pėstininkija? Maršalas išsaugojo tankus, kurie prasiveržė „nemirtingųjų pėstininkų“ padarytais „koridoriais“…

berlynas_musis_1945
Mūšis dėl Berlyno 1945 metais

Oficialieji istorikai seniai sielojasi, kad vis mėginama (tų mėginimų įtartinai daug ir galima įtarti vykstant suplanuotai kampanijai) „sovietų (rusų) vykdomų kovos veiksmų strategiją ir taktiką susieti su nereikalingomis ir nepateisinamomis aukomis“. Esą rusų generolų buvo viena taktika: pergalė bet kokia kaina. Blogiausia, kaip kartais taip rašoma net mokykliniuose istorijos vadovėliuose, kurių autoriai ištisus mūšius paverčia beprasmio kraujo praliejimo pavyzdžiais ir aiškina, kad to galima buvo išvengti. Vienas iš tokių neteisingai aprašomų mūšių vyko Berlyno prieigose 1945-ųjų balandžio viduryje  – tai tris paras trukęs maršalo Georgijaus Žukovo vadovaujamas Zelevo aukštumų šturmas. Esą tai buvo net ne operacija, o puolimas kaktomuša, „mėsininkui“ Žukovui žengiant per savo kareivių lavonus aplenkti kitus generolus ir pelnyti nugalėtojo laurus. Ir atsiranda, deja, tuo patikinčių. Tuo tarpu, aiškina tie istorikai, tai buvo nestandartinis maršalo sprendimas, supainiojęs visas Vermachto generolų kortas. Šis šturmas atitraukė pagrindines vokiečių kariuomenės jėgas ir leido viso labo per tris dienas sutriuškinti vokiečius. Tai, kad Raudonoji armija Zelevo aukštumose prarado apie 25 000 karių, nereiškia visus juos žuvus – apie 70% buvo sužeisti ir vėliau grįžo į rikiuotę.

…Zelevo auštumų šturme (visaip jis vadinamas, taip pat ir“ beprotišku“) dalyvavaujančio bataliono vadas mėgino priešintis įsakymui vėl pulti. Esą vokiečių ugnies sistema  nenuslopinta ir artilerijai vertėtų dar padirbėti. Jam prigrasino sušaudymu, jeigu tuoj pat neįsakys valdiniams pulti. Po kelių atakų iš 800 karių rikiuotėje liko ne daugiau kaip šimtas. Kai bataliono likučiai jau rengėsi trauktis, šaudymas netikėtai  nutrūko. Bataliono vadas su keliais kariais įsiveržė į betono lizdą. Kulkosvaidininko padėjėją nušovė. Paties kulkosvaidininko nelietė: jis pamišo, regėdamas prieš save lavonų kalną…

2020.05.09; 18:00

Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pažadėjo parašyti išsamų straipsnį, paneigiantį prasimanymus apie Antrojo pasaulinio karo kilimo priežastis. Rusija nesiliauja kaltinusi visus istorijos klastojimu, tačiau iš SSRS paveldėtus svarbiausius 1939-1945 metų dokumentus laiko archyvuose po devyniomis spynomis.

Te jie paspringsta faktais ir argumentais

Vladimiras Putinas 2019-ųjų pabaigoje – 2020-ųjų pradžioje bent šešis kartus įvairiose auditorijose kaltino Vakarų valstybes ir ypač Lenkiją Antrojo pasaulinio karo padegimu. Apžvalgininkai suskato aiškintis, ko jam taip parūpo karo istorija. Rusijos prezidentą galėjo papiktinti Lenkijos vadovybės atsisakymas pakviesti jį į renginius, skirtus karo pradžios 80-mečiui, ir Osvencimo koncentracijos stovyklų išlaisvinimo 75-ųjų metinių minėjimą. O daugelio nuomone, tai buvo atsakymas į  Europos parlamento 2019 metų rudenį priimtą  rezoliuciją dėl Europos istorinio atminimo svarbos jos ateičiai.

Europos parlamento rezoliucijoje sakoma, kad Antrąjį pasaulinį karą sukurstė dviejų totalitarinių režimų – komunistinės Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos – 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyta nepuolimo sutartis, arba Molotovo–Ribentropo paktas, su slaptaisiais protokolais, pagal kuriuos jie pasidalijo Europą. Nors 1989 metų pabaigoje SSRS liaudies deputatų suvažiavimas pasmerkė su nacistine Vokietija sudarytų susitarimų pasirašymą, teigiama rezoliucijoje, dabartinė Rusijos valdžia pastaraisiais metais nepripažįsta SSRS atsakomybės už šį susitarimą bei jo pasekmes ir kaltina karo sukurstimu Lenkiją, Baltijos valstybes ir Vakarų šalis. Rusija nesidygi kraipyti istorinius faktus tam, kad pateisintų sovietinio totalitarinio režimo įvykdytus nusikaltimus. Prie dokumento kūrimo daugiausia prisidėjo kaip tik Lenkijos atstovai (neliko nuošalyje ir Lietuvos).

Europos deputatų užuominą, kad SSRS irgi atsakinga už Antrojo pasaulinio karo kilimą, Putinas pavadino „visiška nesąmone“. SSRS prilyginimą Vokietijai jis praėjusių metų pabaigoje, ataskaitinėje spaudos konferencijoje, pripažino „cinizmo viršūne“; kas taip sako, piktinosi, „nežino istorijos, rašyti ir skaityti nemoka“. Tada ir pažadėjo parašyti straipsnį apie SSRS veikimą Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. „Aš būtinai jį paskelbsiu, – pažadėjo. – Kai aš skaitau archyvų dokumentus, viskas tampa absoliučiai aišku.“

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Sausio viduryje Maskvoje vykusioje spaudos konferencijoje laikinasis užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas papasakojo apie Rusijos diplomatų žygius senaisiais metais. Be kitų dalykų, jis pasakė, kad nesiliaus mėginimai apmeluoti šalį kalbant apie Antrojo pasaulinio karo baigtį ir jo kilimo priežastis, taip pat mėginimai pasitelkti šį melą Rusijos vaidmeniui tarptautinėje arenoje sumenkinti. Lavrovas vėl patvirtino prezidentą Vladimirą Putiną rašant išsamų straipsnį apie Antrąjį pasaulinį karą, kuris „grindžiamas išimtinai faktais – naujais duomenimis, paimtais iš Rusijos archyvų“.

Kiek ankstėliau Rusijos prezidentas savo pranešime Federaliniam susirinkimui priminė, kad šiemet šalis minės Pergalės Didžiame Tėvynės kare 75-metį ir pareiškė, kad „mes turime apginti tiesą apie Pergalę“. Įžūlus melas, mėginimas perversti istoriją atremtini faktais ir tam bus pateiktas išsamiausias archyvinių dokumentų kompleksas, prieinamas ir šalies piliečiams, ir visam pasauliui. Po kelių dienų paaiškėjo, kad tai bus Antrojo pasaulinio karo meto dokumentų centras. „Mes būtinai įkursime archyvinių dokumentų centrą, – pasakė Rusijos prezidentas susitikime su karo dalyviais ir patriotinės visuomenės atstovais Sankt Peterburge. – Mes užkimšime burną tiems, kurie mėgina perversti istoriją, parodyti ją melagingoje šviesoje ir sumenkinti mūsų tėvų ir senelių vaidmenį, mūsų didvyrių, kurie žuvo gindami savo Tėvynę ir visą pasaulį nuo rudojo maro, nuo nacizmo.“ Ir pakartojo: „Mes šitas bjaurias burnas užkimšime dokumentais visiems laikams.“ Ir dar kartą, atsiprašęs už rupumą: „Šitas bjaurias kai kurių užsienių veikėjų burnas, kurias jie varsto dėl trumpalaikės politinės naudos, mes užkimšime teisinga dokumentine informacija.“

Putinas užsimojo parašyti straipsnį, nesulaukęs knygos „Ant karo slenksčio. 1939 metai“ (На пороге войны. 1939 год) pristatymo, įvykusio Maskvoje kovo pabaigoje. Straipsnių rinkinio pristatytojai pasigyrė, kad prie jo prisidėjo (tokia seka vardijama) Rusijos, Didžiosios Britanijos, Baltarusijos, Vokietijos, Ukrainos, JAV, Italijos istorikai. „Ši knyga yra pavyzdys, kad istoriją turi tirti istorikai, o ne politikai ir ne politikieriai, – pasakė Rusijos karo istorikų draugijos globėjų tarybos pirmininkas Sergejus Ivanovas (buvęs Prezidento administracijos vadovas, dar anksčiau – gynybos ministras; atsargos generolas pulkininkas, karjerą pradėjęs viename padalinyje su Vladimiru Putinu Leningrado KGB). – Autoriai pateikė gerą pamoką tiems, kurie mėgina perprasminti istoriją ir pavaizduoti save aukomis.“ Minėtos draugijos pirmininkas Vladimiras Medinskis (dar neseniai – kultūros ministras, dabar Rusijos prezidento patarėjas) nurodė, kad šios knygos pranašumas yra 30 profesionalių istorikų „kolektyvinė įžvalga“, kai tuo tarpu nūnai paplitęs „autorinis“ požiūris dažnai iškreipia istoriją.

Pastarasis priekaištas taikomas, suprantama, ne Putinui, o siuvantiems, kaip buvo pasakyta, pagal 8 dešimtmečio „Amerikos balso“ veikalus. Ir vis dėlto – kadangi minėtoji knyga skirta visiems norintiems žinoti „tikrą tiesą apie Antrojo pasaulinio karo pradžią“, o knygoje nurodoma, kad „sovietų ir vokiečių paktas tapo paskutiniu mėginimu sustabdyti kraujo praliejimą“ ir kita, ką Putinas ne kartą yra aiškinęs, nekyla abejonių jo straipsnyje visa taip ir liksiant. Kitas reikalas yra „nauji duomenys, paimti iš Rusijos archyvų“ – išeitų, jie istorikams iki šiol nežinomi?

Klastojimo nuojauta

Po Putino „užčiaupsime“ kas piktinosi ar šaipėsi, o vienas komentatorius prisiminė Jozefo Gebelso kalbą apie totalinį karą, pasakytą Berlyno sporto rūmuose 1939 metų vasarį (ji laikoma vienu manipuliavimo masine sąmone pavyzdžių). Joje būsimasis Trečiojo reicho švietimo ir pripagandos ministras patarė žydų spaudai nustoti melavus, „nes ateis diena, kada mūsų kantrybė trūks ir mes užčiaupsime žydams jų įžūlias, melagingas burnas“. Bet tai, kaip sakoma, emocijos.

„Nėra reikalo kopijuoti dokumentus ir telkti juos kažin kokiame dirbtiniame centre, – atsakė į Putino sumanymą istorikas Nikita Petrovas. – Ne centrą reikia kurti, o tiesiog nubraukti slaptumo žymą nuo visų sovietinių dokumentų.“ Pasak jo, dokumentų apie prieškarį ir karo pradžią yra pakankamai. Tačiau esama labai svarbaus Raudonosios armijos (RKKA) aukščiausiosios vadovybės, Vyriausiosios vadovybės būstinės dokumentų klodo, kuris iki šiol neatskleistas. Reikia vykdyti įstatymą, kuris nurodo, kad valstybės paslaptį sudarantys duomenys negali būti slepiami ilgiau nei 30 metų, o žvalgybos – 50 metų. Tuo tarpu slaptumas vis pratęsiamas, nors įstatymas leidžia tai daryti tik išimtiniais atvejais.

Tolumoje – FSB (buvęs KGB) pastatas

Taip istorikas kalba praėjus dešimtmečiui po to, kai jis nesėkmingai skundė teismuose Ferderalinės saugumo tarnybos (FSB) draudimą susipažinti su kai kuriais SSSR saugumo ministerijos (MGB) įsakymais, reikalingais jo tyrimui apie NKVD-MGB veikimą Vokietijoje 1945-1953 metais. Ir tik Konstitucinis teismas galiausiai (2012) išaiškino, kad 30 metų dokumentų slaptumo režimas taikomas duomenims „ir iki, ir po įstatymo priėmimo“. Tačiau archyvuose dokumentas ir toliau gali likti paslaptyje – tyrėjams daug kas neprieinama dėl draudimo susipažinti su asmeninio ir šeiminio gyvenimo duomenimis nepraėjus 75 metams be tų asmenų ar jų palikuonių sutikimo.

Pastaruosius du dešimtmečius archyvus lankantys istorikai savo kailiu patyrė, kaip juose darėsi vis sunkiau gauti pageidaujama (nuo 10 dešimtmečio ėmė slėpti ir tai,  kas buvo paskelbta), ir labai abejoja, kad jiems staiga ant lėkštelės atneš iki tol po devyniomis spynomis laikytus dokumentus. Nikita Petrovas pranašauja, kad tame centre bus surinkta tai, kas reikalinga, ir nebus to, kas nereikalinga, tai yra bus tai, kas reikalinga istorijos suvokimui Kremliaus nustatyta vaga kreipti.

Komunistų išpažintis miniai reikalaujant

2011 metais Tarptautinės draugijos „Memorialas“ atstovas istorikas Janas Račinskis kalbėjo, kad Rusija yra šalis su pavogta istorija. „Kas rašyta įvairiais sovietinės valdžios laikotarpiais – tai penkios skirtingos istorijos versijos, visos jos melagingos, kalnai melo, o visa šalies istorija tebeslepiama archyvuose.“ (Prisiminkime humoristo „Rusija yra šalis su nenuspėjama istorija“; deja, ne „visa“, štai tik vienas pavyzdys: gal perdedama sakant, kad Stalino įpėdiniu 1953-aisiais tapęs ir po trejų metų diktatoriaus kultą nuvainikavęs Nikita Chruščiovas „archyvus naikino vagonais“, bet nurodoma, kiek maišų dokumentų su jį patį kompromituojančiais dokumentais buvo sunaikinta – vienuolika).

Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir SSRS vadovu (1985 – 1991) tapusio Michailo Gorbačiovo paskelbtų reformų dalis buvo atvirumas – garsiai prabilta apie valstybės įvykdytus nusikaltimus Josifo Stalino valdymo metais. Pirmą kartą paskelbtas Chruščiovo slaptas pranešimas apie Stalino asmens kultą, kurį jis perskaitė Sovietų Sąjungos komunistų partijos XX suvažiavime 1956 m. vasario 25 d. (beje, birželio 4 d. jį išspaudino „The New York Times“). Apie Molotovo ir Ribentropo akto pasmerkimą jau pasakyta. Ilgai spyriojęsis Gorbačiovas galiausiai (1990) pripažino: turimi archyviniai dokumentai leidžia padaryti išvadą, kad dėl karininkų ir kitų belaisivių lenkų žudynių Katynėje bei kitose vietovėse 1940 metų pavasarį yra atsakingi SSRS vidaus reikalų komisariato (NKVD) vadovai.

nkvd_000
NKVD budeliai

1992 metais Rusijoje vykdant demokratine reformas priimtas archyvų įstatymas atvėrė Rusijos ir užsienio tyrėjams visas saugyklas, kuriuose buvo laikomi su politinėmis represijomis ir žmogaus teisių pažeidimu SSRS 1917 -1991 metais susiję dokumentai; visuomenė sužinojo, kad  politiniais motyvais buvo represuota daugiau kaip 4 milijonai žmonių. Dabar šviesą išvydo dokumento iš vadinamojo „Paketo nr. 1“, iki tol prieinamo tik valstybės vadovams, pirmas egzempliorius – komunistų partijos viršūnės, politinio biuro, sprendimas be kaltinimų sušaudyti NKVD karo belaisvių stovyklose laikomus 14 700 asmenų ir 11 000 asmenų, kalinamų vakarinių Ukrainos ir Baltarusijos sričių kalėjimuose.

Išslaptinti archyvai davė daug naujo peno ir istorikams, tiriantiems SSRS vadovybės politiką Antrojo pasaulinio karo išvakarėse bei karinės vadovybės veikimą pradiniu Vokietijos-SSSR karo laikotarpiu. Antai buvo paskelbti 7 ypatingo slaptumo dokumentai dėl SSRS ginkluotųjų pajėgų strateginio paskleidimo Rytuose ir Vakaruose; 1940 metų pavasarį parengtame Juodosios jūros laivyno oro pajėgų operacijų plane nurodomi šie galimi priešininkai: Anglija, Prancūzija, Rumunija, Turkija (planuota bombarduoti laivus Bosforo sąsiauryje, Sueco kanale, Karinių oro pajėgų vyriausioji valdyba buvo parengusi maršrutų Indijoje aprašymą ir karo pramonės objektų sąrašą toje pačioje Indijoje, taip pat Turkijoje, Irane, Afganistane, Irake, Sirijoje, Palestinoje, Egipte). Naujausieji „svarstymai“ buvo parengti ne anksčiau kaip 1941 m. gegužės 15 d. karo su Vokietija ir jos sąjungininkais atvejui ir ragino Kremlių nedelsti: kadangi Vokietija mobilizavo savo kariuomenę su užnugariu, reikia užbėgti už akių jos paskleidimui ir smogti, kol ji nespėjo organizuoti frontų ir kariuomenės rūšių sąveikos.

1998 metais Rusijos prezidento Boriso Jelcino pavedimu išėjusio dviejų tomų dokumentų rinkinio „1941 metai“ pratarmėje akademikas Aleksandras Jakovlevas (kadaise vienas aktyviausių SSRS reformatorių) rašė, kad „tik dabar atsirado galimybė pažvelgti į slaptus archyvus ir pamėginti atskleisti tiesą apie 1941 metų tragediją“ (turimas galvoje Stalino valdymo laikotarpiu ir vėlesniais dešimtmečiais nutylimas arba prasimanymais dangstomas RKKA  triuškinimas Vokietijos-SSSR karo pradžioje). Sudarytojai susipažino su 10 tūkstančių įslaptintų sovietinės politinės ir karinės vadovybės dokumentų, iš kurių atrinko daugiau kaip 600, išsamiausiai apibūdinančių Didžiojo tėvynės karo pradžios įvykius; daugelis jų skelbiami pirmą kartą. Pratarmės pabaigoje akademikas rašo, kad tai – tik dalis archyvuose esančių dokumentų ir kad knyga bus paskata plėsti šio Tėvynei kritinio meto tyrimą.

Valstybės vadovo archyvas ar Mėlynbarzdžio siaubo kambarys?

Aleksandro Jakovlevo palinkėjimas liko balsas tyruose. Jeigu pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino valdymo pradžioje įvyko, kaip dažnai pasakoma, „archyvinė revoliucija“, tai visa, kas dėjosi šiame fronte XX amžiaus pabaigoje ir ypač XXI amžiaus pirmajame dešimtmetyje, prašosi pavadinama „kontrrevoliucija“.

Kai 2000 metais išėjo Michailo Meltiuchovo knyga («Упущенный шанс Сталина») –  išsamiausias Antrojo pasaulinio karo priešistorės tyrimas, kolegos pastebėjo skyriuje „Sovietinis karinis planavimas 1940 – 1941 metais“ iš 122 šaltinių archyviniais tesant 7. Pats istorikas pripažino turėjęs pasitenkinti tuo, kas prieinama. Esą Rusijos istoriografija susidarė gana išsamų vaizdą, kaip buvo rengiami karinio planavimo dokumentai strateginiu lygiu, tačiau kompleksinis dokumentų, sudarančių sovietinį operatyvinį planą (paskleidimas, pradinių strateginių operacijų vykdytojų tikslai ir užduotys) tebelieka neįmanomas dėl atitinkamų 1939 – 1941 metų dokumentų slaptumo.

KGB archyvų paslaptys

Jau prieš dešimtmetį nepriklausomi istorikai pastebėjo: diskusijos dėl Antrojo pasaulinio karo kilimo priežasčių ir jo pobūdžio vyksta, tačiau abi pusės savo išvadas grindžia nedaugeliu antraeilių arba netiesioginių dokumentų, iš kurių neįmanoma susidaryti nuoseklaus vaizdo. O kažin kur visiškai netoliese dūli tonos neprieinamų popierių – esminių dokumentų, kurių paskelbimas aiškiai atsakytų į daugelį, o gal ir visus klausimus. Ir esama žmonių, kurie viską kuo geriausiai žino, – tai slaptųjų archyvų saugotojai. Tačiau jie tyli. Todėl peršasi akivaizdi išvada: valdiškieji karo istorikai iš Generalinio štabo archyve saugomų paslapčių nieko naudinga jų skleidžiamai oficialiajai versijai išpešti jau negali – kitu atveju visa tai seniai būtų išslaptinta; moksliniai duomenys slepiami tik tam, kad nepapultų į priešininkų rankas. Kremliui paklusniems istorikams telieka plūsti, pravardžiuoti, bauginti oponentus; socialiniuose tinkluose veikia to paties raugo istorikų grupė, kuri su piktdžiuga pjudo šunimis jiems nepatinkančius.

Rusijos federalinė archyvų tarnyba stebisi: ko triukšmaujama, iš valstybiniuose archyvuose esančių dokumentų vos 4,3 % tebelieka įslaptinta.

Prieš penkerius metus istorijas Leonidas Maksimenkovas rašė („Закрытые папки“), kad Didžiosios Pergalės 70-čio išvakarėse sudėtinga gauti netgi tuos karo laikų dokumentus, kurie nėra slapti. Istorikas nesutinkantis su Federalinės archyvų tarnybos vadovo žodžiais, esą išslaptinta ir tyrėjams prieinama 95 % dokumentų iš dabar Rusijos valstybiniame socialinės ir politinės istorijos archyve (РГАСПИ) laikomo asmeninio Stalino fondo. Iš 1693 dokumentų nprieinami 224 – tai yra ne tiek jau mažai, turint galvoje, kad prieinama ir daugybė archyvinio šlamšto: laikraštinės iškarpos, paties Stalino parašyti veikalai, knygos iš jo asmeninės bibliotekos. Kai kurių dokumentų įslaptinimas kelia nusistebėjimą, antai slepiama ir Stalino pataisos ultimatume feldmaršalui Pauliui ir jo vadovaujamai kariuomenei, apsuptiems prie Stalingrado, ir „Pravdos“ laikraštyje skelbti Stalino atsakymai darbo žmonėms, aukojusiems tankų ir lėktuvų gamybai. Kitų įslaptintų dokumentų net pavadinimai neatskleidžami.

Tie kiti  iš tikrųjų yra „ypatingos svarbos“. Tokią išvadą padarė apsilankęs Kanadoje, Toronto univertsiteto bibliotekoje: ir iš ten esančio Stalino fondo pilno apyrašo sužinojo, kas Maskvoje užklijuota. Iš karo laikų neprieinama: Vyriausiosios vadovybės būstinės ir Valstybinio gynybos komiteto direktyvos ir įsakymai, Generalinio štabo ir Žvalgybos valdybos, karo oro pajėgų, karo laivyno, karo pramonės komisariatų šifruotos telegramos, gynybos liaudies komisaro įsakymai, Vyriausiosios vadovybės būstinės ir Valstybinio gynybos komiteto direktyvos ir įsakymai, šifruotos Stalino telegramos liaudies komisariatų, vietiniams partiniams, sovietiniams, ūkiniams vadovams, frontų ir partizaninio pasipriešinimo vadams etc. etc.

LRT studijoje komentuojamas Rusijos valdžios sprendimas uždraust rodyti filmą „Stalino mirtis“. Slaptai.lt nuotr.

Slepiama, apie ką Stalinas susirašinėjo su pirmuoju Sovietų Sąjungos maršalu ir gynybos liaudies komisaru Vorošilovu, Raudonosios armijos (RKKA) frontų karo tarybų nariu Chruščiovu, RKKA vyriausiosios politinės valdybos (prieš tai vadinosi „politinės propagandos“) viršininku, generolų siaubu Mechliu. Istorikas, Išvardijęs tai ir dar daugiau, klausia: „Ar galima be šio dokumentų rinkinio kalbėti apie Sovietų Sąjungos karinę ir politinę istoriją iš viso ir apie pasirengimą karui ir pradinį jos laikotarpį skyrium?“

Visiškoje tamsoje tarptautiniai santykiai. Antai slepiamas Stalino susirašinėjimas ne tik su Lenkijos Respublikos vyriausybės tremtyje vadovais, bet ir Kremliui lojaliais lenkų veikėjais. Negalima sužinoti, ką Stalinas rašė Antihitlerinės koalicijos narės Prancūzijos vadovams, dėl ko derėjosi su JAV prezidento Ruzvelto patikėtiniu 1941 metų rudenį, apie ką visą karo metą susirašinėta su JAV diplomatais. Austrija, Bulgarija, Čekoslovakija, Iranu, Ispanija, Italija, Japonija, Suomija…

Istorikas apgailestauja: jau vien Stalino ranka rašytos pastabos, pataisos, nurodymai daugelyje dokumentų (o juk dar yra įslaptintas 738 lapų „Su Stalino rezoliucijomis siunčiamų dokumentų registravimo žurnalas“) galėtų pasitarnauti ne vienai daktarinei disertacijai, bet šio žanro kūryba slepiama… Ta proga galime prisiminti Michailo Gorbačiovo žodžius: „Stalinas visas kraujyje. Aš skaičiau jo rezoliucijas ant nutarimų, kuriuos pluoštais jis pasirašinėjo kartu su Molotovu, Vorošilovu, Kaganovičiumi ir Ždanovu. Šis penketas buvo uoliausias.“

Nuo rusų liaudies slepiama, kaip ji nugalėjo

Prieš dvejus metus žiniasklaidoje pranešta, kad Rusijos gynybos ministerijos centrinis archyvas planingai išslaptino beveik visas Didžiojo tėvynės karo laikotarpio bylas, neatskleista teliko apie 0,02%, arba daugiau kaip 2 000 bylų. Istorikas Igoris Ivlevas pakomentavo: esminiai yra fronto, karinės apygardos, aukščiau – Generalinio štabo ir Gynybos liaudies komisariato dokumentai, iš kurių tyrėjams teprieinama, geriausiu atveju, ne daugiau kaip 25%. Todėl teigtina, kad tik vienas ketvirtadalis oficialiai skelbiamų duomenų apie karą yra pagrįsta esminiais dokumentais. Visa kita – kaip atrodo „dvaro istorikams“, kaip nutarė vadovybė. Konkrečiai istorikus domina kovinių veiksmų operatyviniai planai ir visa, kas susiję su konkrečių kariuomenės padalinių veikimu po mobilizacijos; 1941 m. gegužės 24 d. įvykusiame posėdyje, kuriame dalyvavo Gynybos ir Karinio jūrų laivyno komisariatų, generalinio štabo ir visų Vakarų karinių apygardų vadai, štabų viršininkai, karinių oro pajėgų vadai ir kita, jau nekalbant apie terminus.

Karinis paradas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.

Kai 2011 metais Rusijoje išleido dokumentų rinkinį, skirtą Didžiojo tėvynės karo pradžios 70-mečiui, šis istorikas atkreipė dėmesį, kad nauja jame beveik nėra. Tuo tarpu neskelbiama tonos daug svarbesnių dokumentų iš uždarų fondų. Jo akimis, nuo rinkinio „1941 metai“ pasirodymo 1998 metais naujų autentiškų to meto dokumentų nebuvo atskleista. Rusijos istoriografija tarsi sustojo kažin kokiame „mirties taške“. Kas atsitiko? Kodėl išleistoje naujoje 12-os tomų Didžiojo tėvynės karo istorijoje (Истории Великой Отечественной войны 1941-1945 гг.) nerašoma apie žygio į Vokietiją planus, kuriuos jis skaitęs ir konspektavęs?

Cenzūra: pasakyti galima ne viską ir ne visada.

„Matyti, tyrėjai pasiekė barjerą, kurį įveikus galėtų būti atskleisti labai nemalonūs ir, ko gero, netgi gėdingi šalies tikrosios istorijos, taip pat ir karo, puslapiai,“ – spėja istorikas. Atskleidus visus dokumentus, gali būti, paaiškėtų tikrasis ir kitų sovietinių politinių ir karo veikėjų vaidmuo tragiškuose 1939 -1945 metų įvykiuose, o ne tik ta kaltė, kurią oficialioji istorija priskiria vienam Stalinui.

Kito istorikas, Kirilo Aleksandrovo, nuomonė: atskleidus visus Gynybos ministerijos centriniame archyve slepiamus dokumentus, Stalino įpiršta karo versija pasirodys visiškai nepagrįsta. O svarbiausia, gali rastis atsakymas į klausimą: kodėl šalis už pergalę kare sumokėjo tokią pasibaisėtiną kainą ir kas dėl to kaltas? Gali būti, kad slepiami armijos politinių skyrių dokumentai, pavyzdžiui, dėl moralinių dalykų, irgi padarys slogų įspūdį. Ši tiesa nepasitarnaus triumfo nuotaikoms visuomenėje kelti.“

2020.05.05; 08:00

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Lemiamas liudijimas

Sunku nuspėti, kiek Rūtos Vanagaitės, neteisingai apkaltinusios savo senelį Vanagą dalyvavimu Holokauste, pavyzdys paveikė Jono Noreikos anūkę Silvia Foti, tačiau užsienio žiniasklaidai S. Foti vaidmuo atrodė labai įtikinamas: kas gali būti stipriau už pačios vaikaitės nuosprendžius? Ir dar kokius nuosprendžius!

BBC World Service radijo laida „Outlook“ pasikalbėjo su kapitono Jono Noreikos anūke Silvia Foti ir jo aukų giminaičiu Grant Gochin. 23 minučių pasikalbėjimo anglų kalba klausėsi 75 milijonai klausytojų, tai yra, 1% žmonijos. Laida pavadinta „Tiesa apie mano senelį didvyrį“, – „Vakarų eksprese“ skelbia litvako G.Gochino samdomi tyrėjai. Ir kaip visuomet – skambus melas: tie 75 milijonai yra ne tos laidos klausytojai, bet BBC tinklapio gerbėjai. „Mano senelis–brutalus kolaborantas“, „Kas buvo mano motina? Mano močiutė? Kas aš?“, „Amerikietė pasmerkė Lietuvą už jos senelio-nacisto heroizavimą“ (čia jau Kremliaus ruporų džiugesys) – tokios ir panašios antraštės pasipylė po pasaulį.

O vasarop perskaitėme štai tokį pareiškimą:

Esu Silvia Foti, Jono Noreikos anūkė. Faktai apie mano Senelį tikrai akivaizdūs. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išsisukinėjimai, neigiantys jo kaltę, dergia Tautą ir žeidžia mano Senelio aukų atminimą ir orumą. 

Negaliu abejingai stebėti, kaip Lietuvos Valdžia apgaulingai iškraipo ir perrašinėja istoriją su tikslu pateisinti savo sumanymą mano Senelį paversti tautos didvyriu. Jis toksai nebuvo. Mano Senelis buvo Holokausto kaltininkas, ir jis buvo ne vienintelis. Lietuva turi laisvę ir kartu atsakomybę pažvelgti į lietuvių veiksmus Holokausto metu. Turime pamatyti savo senelių nusižengimus. Jau laikas. Raginu Lietuvos Valdžią pasakyti tiesą ir pašalinti visus mano Senelio apdovanojimus. Tiesiog, tokiu būdu pagerbti jo aukas. Prašau visus laisvę ir taiką mylinčius lietuvius pasirašyti šią peticiją vardan Jono Noreikos aukų, dėl jų gailestauti, jų gedėti, juos gerbti.

Garbės signatarais sutiko būti J.Noreikos aukų [!] giminaičiai, taip pat pagarbūs žydai šviesuoliai, stebėję istorinį teismo posėdį [čia turbūt turimas omeny Dovydas Kacas – apie jo vaidmenį sustabdant A. Ramanausko-Vanago paminklo statybą New Britaine jau rašėme]. Kartu su S. Foti pasirašė jos vyras, katalikų parapijos diakonas Franco Foti, ir jų sūnus Gabriel Foti [taigi, J. Noreikos provaikaitis], kartu su G. Gochinu pasirašė jo vyras, Russell JamesLyon, jų sūnus, Lietuvos pilietis Bryce Gochin-Lyon“…

„Garbės (!) signataru“ taip pat panoro būti Tomas Venclova, atkakliai ginantis savo dėdės – Petro Cvirkos (kuris kartu su jo tėvu Antanu Venclova pasirašė sovietų okupantų deklaraciją dėl Lietuvos „įstojimo“ į sovietų imperiją) įamžinimą, Rūta Vanagaitė ir jos „Mūsiškių“ bendraautorius  Efraimas Zuroffas, litvakų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Šią liepą minint Šiaulių geto sunaikinimo 75-etį Šiauliuose buvo atidengta atminimo lenta žydų gelbėtojui kunigui Jonui Borevičiui. Iškilmingoje ceremonijoje kalbėjusi litvakų pirmininkė Faina Kukliansky ironizavo dėl netikrų žydų gelbėtojų vilko kailyje – taikė Jonui Noreikai, kurį Genocido tyrimo centras, remdamasis Domo Jasaičio ir kitais šiauliečiais liudytojais, pavadino žydų gelbėtojų „stogu“. Žavi likimo ironija: p. Kukliansky, organizavusi tarptautinį pasipriešinimą prieš J. Noreikos atminimo lentą, pati to nenutuokdama, ir parodė vartus, į kuriuos, perfrazuojant Šventraštį, ir reikia belstis. Būtent kunigas jėzuitas Jonas Borevičius, Gaono žydų muziejaus siūlymu už žydų gelbėjimą apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, ir saugojo didžiąją Jono Noreikos paslaptį!

Lietuvos jėzuitų provincijos archyve guli dokumentuoti 1986 m. kun. Jono Borevičiaus liudijimai, pasakyti Čikagos teisme, byloje Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Antaną Virkutį. Ši byla, į kurią kun. J. Borevičius buvo pakviestas kaip tų laikų liudininkas, nėra niekaip susijusi su Jonu Noreika ir jo vardo greičiausiai J. Borevičius net nebūtų ištaręs, jei ne amerikiečių nepatiklumas. Jie taip atkakliai tardė kun. J. Borevičių, bandydami įsitikinti, ar jis tikrai buvo Šiaulių pogrindžio dalyvis, ar tikrai gelbėjo žydus, taip ilgai klausinėjo visokiausių smulkmenų – kas, kada ir kaip – kad vienu momentu tėvas Borevičius net pyktelėjo: „prieš Jus juk sėdi inteligentiškas žmogus, kunigas“. Po to atsiprašė… Užtat mes turime būti dėkingi amerikiečiams už tą įkyrų naivumą.

„Tėve Borevičiau, ar Jūs žinote apie pogrindinį judėjimą, vykusį Lietuvoje nacių okupacijos metais?“ „Taip, žinau. Jis buvo aktyvus. O vieną dieną, pogrindžio vadas susitiko su manimi ir paprašė bendradarbiauti“. „Tas vadas, apie kurį kalbate, koks buvo jo vardas?“ „Jonas Noraika [Noreika].“ „Ar jis vadovavo visos Lietuvos mastu?“ „Ne. Tik Vakarų Lietuvos.“ „Šiaulių srities?“ „Vakarų Lietuvos, tai daugiau nei Šiaulių.“  „Ar tai apėmė ir Šiaulių sritį?“ „Vakarinę dalį, ponia“. „Koks buvo pogrindžio tikslas?“ „Kai jis manęs paprašė dalyvauti tame [pogrindžio] darbe, aš jam pasakiau, jog man priimtina tik labdaringa, o ne politinė ar karinė veikla. Ir jis sakė, jog su tuo sutinka. Ir paprašė sutelkti nedidelę kunigų grupelę, kuri tiesiogiai padėtų žydams Šiaulių gete.“ „Ar galite paaiškinti, kodėl pasakėte p. Noraikai [Noreikai], jog nenorite dalyvauti politiniuose arba kariniuose reikaluose?“ „Labai paprastai. Aš esu katalikų kunigas, ponia. Taigi, pasakiau jam, jog užsiimu socialiniu, o ne politiniu ar kariniu darbu.“ „Kaip suorganizavote šią kunigų grupelę?“ „Labai paprastai…“

Kun. J. Borevičius. LJPA nuotrauka

Kun. J. Borevičius, matyt, pamokytas J. Noreikos, žydų gelbėjimo grupelę suorganizavo pagal antinacinio pasipriešinimo organizacijoje „Lietuvių frontas“ veikusią griežtą konspiracinę taisyklę pogrindžio grupes sudaryti tik iš 3 asmenų. Kun. J.Borevičius kitus du kunigus pasirinko ne tik pagal patikimumą, bet ir pagal jų gyvenamas vietas, tinkamas žydus išvesti iš miesto. Šiaulių žydų getas buvo netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, tad šios bažnyčios kunigas P. Dzegoraitis naktį per geto tvoros skylę išvesdavo žydus ir atvesdavo prie miesto centre esančios Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios, kur kunigavo J. Borevičius. Keletą valandų pailsėję jėzuitų rezidencijoje, apie 2-3 nakties žydai iškeliaudavo į Kužius, esančius 12 km. nuo Šiaulių, kur apsistodavo Kužių klebono A. Kleibos pastogėje. Joje kartais buvo slepiama net iki 15–20 žydų šeimų, kol kun. A. Kleibai pavykdavo surasti juos priimančius ūkininkus. 

Paklaustas, ar be šių trijų kunigų dar kas nors dalyvavo gelbėjimo grupelėje, kun. J. Borevičius atsakė: „Pogrindyje dirbama trise. Trys ir trys, ir trys… Nes, jeigu tave pagaus ir kankins, ir jei prarasi šaltakraujiškumą, stiprybę, tuomet papasakoti gali tik apie kitus du. Jeigu apie tai žinotų didesnė žmonių grupė, tuomet būtų sunku išlaikyti paslaptį, ir mūsų sunkiai, bet pasitenkinimą teikiančiai užduočiai padėti vargšams žmonėms, iškiltų didžiulis pavojus; naciai juk galėjo viską sunaikinti ir, Dievulėliau, tėvą Zigoraitą, tėvą Kleibą ir mane nušauti.“

Amerikiečiams teisininkams tas ypatingas slaptumas atrodė įtartinas: „Aš suprantu, kad Jums tai atrodo akivaizdu, nes gyvenote tuo laikotarpiu. Bet ar galite paaiškinti teismui, kodėl sakote, jog tai buvo tokia paslaptis, kad niekieno neklausėte apie jų įstraukimą į pogrindžio veiklą?“„Pogrindis – labai griežta paslaptis, ponia. Vadovybė nurodo, ką turi daryti ir viskas. Pogrindyje kiekviena grupė turi savo užduotį. Tik mes trys žinojome šį faktą. Kiti nujautė, kad kažkas vyksta. Bet tai buvo slapti reikalai. Ponia, jeigu apie faktą žinos tik vienas žmogus – tai bus paslaptis. Jeigu du žmonės – tai jau rizika. Jeigu trys žmonės – didelė rizika.“

Paklaustas, ar gelbėjant žydus sulaukdavo kokios nors paramos iš kitų šiauliečių, atsakė: „Buvo keli mano draugai, gydytojai. Viena gydytoja Šiauliuose mano prašymu įtaisė vieną žydų vaiką, tiesiog kaip pagalbininką ligoninėje [kun. J. Borevičius pasakojo apie iš Kauno geto pabėgusios G. Perienės sūnų, kurį J. Borevičius atsiuntė Sofijai Jasaitienei, o ši per daktarę Janiną Luinienę priglaudė ligoninėje. Šis G. Perienės pasakojimas buvo aprašytas sovietmečiu, 1967 m., išleistoje knygoje „Ir be ginklo kariai“ ir šią knygą teismo metu kun. J. Borevičius pateikė kaip įrodymą apie jo gelbėtus žydus Šiauliuose]. Paklaustas, ar kas nors jam pasakojo apie politinę pogrindžio veiklą Šiauliuose, kun. J. Borevičius atsakė: „Aš niekieno neklausiau, nes niekas man ir nepasakotų. Tai buvo itin griežta paslaptis.“

Kun. J. Borevičius nurodė atvejį, kuo baigėsi griežtos konspiracijos nesilaikymas: „Tėvo Poschelos draugas ruošė daugybę gimimo liudijimų, bet [kažkam išdavus] naciai jį pakorė“. Į klausimą „kada pradėjo tarnauti pogrindyje“, kun. J. Borevičius atsakė: „Atėjus vokiečiams, beveik tuo pat metu, aš sutikau dirbti pogrindyje su tais dviem kolegomis gelbstint žydus.“ Paklaustas „Ar kada sakėte pamokslus, nukreiptus prieš tai, kaip naciai elgiasi su žydais?“, kun. J. Borevičius atsakė: “Mano metodas buvo daryk ką nors, o ne kalbėk. Galbūt buvo žmonių, kurie tik kalbėjo, bet nieko nedarė.“

Štai ir viskas – labai reikšmingas kun. Jono Borevičiaus liudijimas sudėjo, kaip sakoma, visus taškus ant „i“, grandinė užsidarė, beliko surašyti išvadas.

Svarbiausioji iš jų vėl sulauks oponentų tūžmasties, bet juk negalime netikėti tais garbingais ir kilniadvasiais žmonėmis, žydų gelbėtojais, nes tai reikštų netikėti ir jų darbais.

Todėl pirmoji išvada būtų tokia – Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo. Kun. J. Borevičiaus liudijimą dėl J. Noreikos pastangų gelbėti Šiaulių žydus papildo daugelio Šiaulių žydų gelbėjimo operacijų organizatorės Sofijos Jasaitienės, apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, liudijimas, kad Frenkelio odos fabriko meistro sūnus Jonukas „gelbėjimo tikslu buvo išvežtas į Vaiguvos vaikų prieglaudą“ – ši prieglauda buvo tiesiogiai pavaldi ir jai finansavimą skyrė J. Noreikos vadovaujama apskrities valdyba. Šiaulių aps. finansų sk. vedėjas Antanas Gurevičius liudija, kad Vaiguvos vaikų prieglaudoje „buvo slapstomi 7 žydų vaikai bei suaugusi žydaitė, ten ėjusi prieglaudos sekretorės pareigas“. Visa tai vyko J. Noreikos pastangomis, todėl A. Gurevičius J. Noreiką įtraukė į žydų gelbėtojų sąrašą.

Kaip jau minėta, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas dr. Domas Jasaitis liudija, kad Šiaulių miesto ir apskrities rezistencinė taryba (Šiaulių skyriui vadovavo dr. D. Jasaitis, o Šiaulių apskričiai – Jonas Noreika) leido pogrindinį laikraštį „Lietuva“, „kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir buvo priminta, kad visi, prisidedą prie tų įvykių, Lietuvai atsistačius bus patraukti teismo atsakomybėn ir teisiami už padarytas žmogžudystes ar už bendradarbiavimą jas vykdant“.

Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė

Antroji išvada: Jonas Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios. Kun. J. Borevičiaus liudijimas, kad J. Noreika jį pakvietė dirbti pogrindžiui „beveik tuo metu, kai atėjo vokiečiai“, ir kitos anksčiau išdėstytos istorinės aplinkybės, kuriomis Jonas Noreika buvo paskirtas Šiaulių apskrities viršininku, leidžia teigti, kad Jonas Noreika šias pareigas pasirinko kaip priedangą veikimui pogrindyje.

Trečioji išvada: iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų.   

Paradoksą, kodėl J. Noreika perdavinėjo nacių nurodymus dėl Žagarės geto steigimo, tačiau vėliau organizavo žydų gelbėjimą iš Šiaulių geto, taip rizikuodamas ne tik savo, bet ir mažametės dukrelės bei žmonos gyvybėmis, galima paaiškinti tik vienu būdu: iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika ir kiti šiauliečiai manė, kad žydai galės būti saugūs tik getuose. Tokią išvadą patvirtina ir kitos aplinkybės.

Okupuotoje Lietuvoje (kaip ir kitur) naciai žydams paliko tik vieną galimybę likti gyviems – gyventi gete, nes už geto ribų pagautas žydas, neturėjęs specialaus leidimo, buvo baudžiamas mirties bausme.

Buvęs Šiaulių geto kalinys Leiba Lipšicas liudija: „1941 m. rugpjūčio 15 d. mūsų šeima buvo įkalinta Šiaulių gete. Bandžiau slapstytis pas pažįstamus ūkininkus Deivių kaime, bet buvau priverstas juos palikti. Neturėdamas kitokios išeities nutariau patekti į [Šiaulių] getą. Jeigu žydas turi Vermachtui naudingą profesiją, gali gaminti karui reikalingą produkciją, jis reikalingas ir apgyvendinamas gete. Kiti – likviduojami“.

Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke, vienas iš Žagarės ir Šiaulių getų iniciatorių ir organizatorių, po karo taip pat teigė tuo metu nesupratęs, kad getai baigsis žydų sunaikinimu. 1969 m. Liubeko (Vokietija) teismas atmetė H. Geweckei ir jo pavaduotojui Evaldui Bubui pateiktus kaltinimai dėl Holokausto; E. Bubas (kurį D. Jasaitis apibūdina kaip rafinuotai žiaurų) buvo visiškai išteisintas, o H. Gewecke nuteistas puspenktų metų kalėti už tai, kad jo nurodymu Šiaulių gete buvo pakartas B. Mazoveckis, paslapčia į getą įsinešęs maisto.   

Ir paskutinė svarbi išvada: tiek Joną Noreiką, tiek 1941 m. Birželio sukilėlius ar partizanus kompromituoti sovietai skyrė daug lėšų ir pastangų, o šį darbą KGB pulkininko V. Putino vadovaujamas Kremlius tebevykdo iki šiol. Ryškiausias Jono Noreikos-Generolo Vėtros kompromitavimo pavyzdys yra 1973 m. KGB užsakymu išleista knyga „Masinės žudynės Lietuvoje“, kurios redaktoriai – Boleslovas Baranauskas, 1940 m. buvęs NKVD Šiaulių apygardos viršininkas, vėliau – LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojas ir Eusiejus Rozauskas (Ovsiej Rozovskij) – LSSR NKGB Tardymo skyriaus viršininkas, nuo 1960 m. – Archyvų valdybos prie LTSR Ministrų tarybos viršininkas. Šioje knygoje prieš J. Noreiką ar kitus lietuviškos savivaldos darbuotojus panaudotos netiesos klišės beveik pažodžiui taikomos ir šiandien.

Kaip rašo buvusi Kauno karo muziejaus istorikė Violeta Rutkauskienė, „siekiant kompromituoti antisovietinio pasipriešinimo judėjimo dalyvius, LKP CK nutarimu 1959 m. pradžioje buvo įkurta speciali archyvinių dokumentų skelbimo redakcija. Jai vadovavo buvęs NKVD/KGB tardytojas Boleslovas Baranauskas, redakcijai aktyviai talkino KGB operatyvinių darbuotojų grupė, atrinkinėjusi KGB saugomus archyvinius dokumentus, daiktinius įrodymus, rinko ir sistemino archyvinę medžiagą, atskleidžiančią „nacionalistų veiklą“, skelbė dokumentus, kompromituojančius pasipriešinimo dalyvius ir Laisvės kovotojus, partizanus. Vien šiais tikslais 1959-1960 m. respublikiniuose laikraščiuose KGB duomenimis buvo paskelbta per 452 straipsniai, dokumentinės apybraižos, kuriose negatyvių faktų pagrindu buvo niekinama antisovietinio pasipriešinimo ir jo organizacijų, Lietuvos Respublikos politinių institucijų veikla. KGB selektyviai parinktos archyvinės medžiagos pagrindu išleistos knygos „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“ (1960), „Archyviniai dokumentai apie nacionalistų antiliaudinę veiklą“ (1961), „Hitlerininkų penktoji kolona Lietuvoje“ (1961), „Masinės žudynės Lietuvoje (1941–1944)“, „Hitleriniai parašiutininkai“ (1966), serija „Faktai kaltina“. Šios ir dar daugelis kitų šios redakcijos leistų knygų dar ir dabar plačiai naudojamos rašant skaudžią karo metų Lietuvos istoriją.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Pavyzdys autorių kolektyvo JAV Holokausto muziejaus 2012 m. leidinys – “ Encyclopedia of camps and Ghettos 1933-1945″ tomas 2. Puslapiai 1032 – 1157 skirti Lietuvai, jos miesteliams ir vietovėms ir ten įkurtų žydų getų ir lagerių istorijai aprašyti. Šioje enciklopedijoje NKVD tardytojų – Eusiejaus Rozausko ir Bronislovo Baranausko knygos kaip pirminiai šaltiniai panaudoti net 82 kartus, tuo tarpu šiuolaikiniams Lietuvos mokslininkams, besispecializuojantiems to laiko istorijoje dėmesys gerokai mažesnis: A. Bubnio tyrimais pasiremta -35 kartus, o A. Eidintu tik apie 20 kartų. Nemažiau didesnį nusistebėjimą kelia tai, kad šios ir panašios knygos, atrodo, yra kaip tyrimų kelrodis J. Noreikos- Generolo Vėtros anūkei Silvijai Foti, rašančiai knygą apie savo senelį, ir jos pačios seneliui keliamus kaltinamus dėl nusikaltimų prieš žmogiškumą. 

Beveik nėra abejonių, kad šių dienų įvykiai iškylantys dėl Škirpos, Ramanausko, J. Noreikos- Gen. Vėtros yra šių veikėjų paskleisto melo ir šių asmenų aktyvios veiklos pasekmė.

(Bus daugiau)

2019.12.19; 06:00

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ar partizanai žudė civilius? Klausimas ne toks jau retas ir paprastas. Ne klausimą, o teiginį su liudytojų patvirtinimais galima aptikti ne tik teismų praktikoje, bet viešojoje žiniasklaidoje.

Akis užkliuvo už šį birželį, artėjant gedulo ir tremčių minėjimo metinėms, Ekspertai.eu (suprask: europinis portalas) paskelbto tokio Povilo Masilionio straipsnio, kuriame tvirtinama, kad mes vėl grįžtame į pokarį, kai vyrauja „nekritiškas pokario partizanų vaidmens, jų žygių bei „žygių“ vertinimas, peraugantis į kitokių nuomonių ir net menkiausių prieštaravimų nepripažįstantį „miško brolių“ kultą…“ Dabartinius politikus jis įvardija kaip „šiuolaikiniais politiniais banditais“, už solidžią neseniai išleistą knygą „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944-1953. Mitai ir tikrovė“ kritikuoja „partizanų dievintojų odes“ kuriantį Vladą Terlecką, išgiria Mindaugo Pociaus, Henriko Šadžiaus, Broniaus Pilkausko kūrinius ir, žinoma, savo publicistinį veikalą „Gyvenimo gabalai“, kuriame šis buvęs LKP CK instruktorius „partizanų vykdytą civilių gyventojų terorą“…

Yra ir pavyzdžių: partizanų reidas Troškūnų valsčiuje, nužudyta Gailiūnų pradinės mokyklos mokytoja, Lebrikų šeimos tragedija Šilalės valsčiuje, Žąsinų giminės egzekucija Troškūnų apylinkėje ir t.t. Vl.Terleckas, neneigiantis, kad tarp civilių šiame pasipriešinimo okupantui kare irgi buvo netekčių, savo atsakyme „Vorutoje“ įtikinamais faktais įrodo, kad tarp žuvusių šių „nekaltų“ žmonių dauguma buvo stribai arba kolaboravę su sovietais asmenys. Daugelis jų nebuvo „beginklių civilių žmonių aukos“, kaip rašė P.Masilionis.

Savo komunistine praeitimi besididžiuojantis buvęs žurnalo „Gairės“ vyr. redaktorius pagarsėjo rinkiniu „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“, kurioje surinko buvusių stribų, jų palikuonių, taip pat sovietinių funkcionierių liudijimus. Joje nė žodžiu neužsimenama apie NKVD, „liaudies gynėjų“, čekistų, infiltruotų į pasipriešinimo gretas, darytas piktadarybes, dalyvavimą trėmimuose ir žudynėse.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Kitas nužudytųjų gynėjas – portalas Ldiena.lt – detaliai aprašo Lebrikų šeimos iš Šilalės rajono tragediją, kai partizanai įvykdė egzekuciją penkiems jos nariams, ir daro išvadą: garbingi partizanų mundurai aptaškyti civilių krauju. Pasitelktas ir Seimo narys Dainius Kepenis, skandalingai siūlęs pastatyti bendrą paminklą ir stribams, ir partizanams. Kitas parlamentaras, istorikas Arvydas Anušauskas įrodė, kad trys iš nužudytų Lebrikų buvę stribai.

Mėginimai apibendrinti ir teigti, jog kone visi partizanai terorizavę ir žudę civilius ir beginklius gyventojus – tai naujas nusikaltimas. Deja, kaip ir M. Ivaškevičiaus romano ar R. Vanagaitės veikalo atvejais, tokiems rašytojams netaikoma jokia atsakomybė. Jie ir toliau, kaip ir komunistinis instruktorius P. Masilionis, „instruktuoja“ visuomenę, kokie geri buvę „liaudies gynėjai“ (jie esą gynę liaudį nuo banditų) ir kokie baisūs teroristai, plėšikai bei lėbautojai buvo partizanai. Iš pavienių faktų falsifikuojama „tiesa“, kuri juodina visą kovą su okupantu.

Svetainėje Partizanai.org išsamiai paaiškinta, ar partizanai laikytini teroristais (http://www.partizanai.org/failai/html/partizanu-kovos.htm). „Bene kiekvienas kaimo gyventojas žinojo, už kuriuos veiksmus jis gali nukentėti nuo partizanų, – pabrėžiama šioje studijoje. –  Juk partizanai dažniausiai bausdavo tuos, kuriuos įtarė dėl ryšių su saugumu, partijos veikėjus, valdžios darbuotojus, vėliau tuos, kurie turėjo vyraujantį vaidmenį kolūkių steigime ir valdyme. Partijos aktyvistai, įtariami šnipai ir valdžios darbuotojai dažnai būdavo įspėjami, kad nukentės, jei nenutrauks savo veiklos. Komunistams kaime būdavo nesaugu, veiklesnieji dažnai persikeldavo į miestus ir miestelius gyventi“.

 Žinomi tik keli atvejai, kai partizanai įvykdė platesnės apimties atpildo veiksmus, kuriais buvo mėginama žudyti žmones be detalios atrankos. 1949 m. gegužės 1 d. į Šimonių klubą buvo įmesta mina — žuvo 16 žmonių, 13 sužeista. 1948 m. balandžio 14 d. Merkinėje susprogdintas klubas — žuvo 3 žmonės, 19 sužeista. Rugpjūčio 11 d. į klubą Alovėje įmesta mina, kuriai sprogus 47 žmonės užmušti ar sužeisti. Komunistų istorikai nuolat mini šiuos ir tik šiuos incidentus, tad manytina, kad daug kitų panašių masinio smurto veiksmų nebūta. Kad buvo tiek mažai tokių incidentų per aštuonerius metus, rodo didelį partizanų nuosaikumą ir kovos tikslų supratimą.

Juozas Markulis, sovietų agentas, vienas iš didžiausių lietuvių tautos niekšų – išdavikų.

Dažniausiai būdavo likviduojami „enkavėdistai“, MGB pareigūnai, kolūkių pirmininkai, bet daugeliu atvejų prieš tai jie būdavo įspėjami nutraukti kolaboravimą. Komunistai ir okupacinės valdžios darbuotojai karo sąlygomis buvo laikomi okupacinio režimo pareigūnais ir tautos išdavikais, nusipelniusiais griežtos bausmės. Bet, pavyzdžiui, partizanai ketino mirtimi nubausti sovietinį agentą Markulį, dėl kurio išdavysčių žuvo daug partizanų, tačiau į Vilnių nuvykę partizanai dėl kelių atsitiktinumų negalėjo nuosprendžio įvykdyti.

Pasitaikydavo ir nekontroliuojamų nusikaltimų. Ričardas Čekutis ir Darius Žygelis savo tyrime „Laisvės kryžkelės. Partizanų karo lauko teismai“ rašo apie partizanų karo lauko teismus. Jie buvo rengiami drausmei bei partizanų statutams nusižengusiems laisvės kovotojams bei kitiems ginkluotiems asmenims, nepriklausantiems organizuotoms bei centralizuotoms partizaninėms struktūroms.

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Štai kad ir žinomo partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago prisiminimuose nurodomas minėtame 1945 m. Merkinės miestelio puolime dalyvavusių laisvės kovotojų sąrašas. Prie kiekvieno slapyvardžio trumpai aprašomas ir kiekvieno jų tolesnis likimas. Vien šiame sąraše nurodomi keli partizanai, kurie buvo karo lauko teismo nuteisti mirties bausme už įvairius nusižengimus. A. Ramanauskas tame sąraše nurodo, kad jie visi buvo nuteisti už plėšikavimą ir nekaltų gyventojų žudymą.

Toliau autoriai rašo: „Tikrai buvo tokių partizanų, kurie manė, jog, jeigu jie jau pasuko pasipriešinimo keliu, vadinasi, jiems viskas leistina ir tarsi atleidžiama. Tačiau štabuose dirbę pareigūnai visuose susitikimuose ar vizituodami kaip tik pabrėždavo priešingą dalyką – kad buvimas partizanuose kovotojams uždeda kur kas didesnę atsakomybę, nei civiliams gyventojams. Bent jau dėl to, kad partizanų rankose yra ginklai, o jie kartais galėjo būti nukreipti ir į nekaltus asmenis. O už tai buvo baudžiama, kartais net mirtimi. Kaip minėta, partizanai kalėjimų neturėjo, todėl ypatingais atvejais buvo būtinos net ir pačios griežčiausios bausmės.“

Todėl nuolat tvirtinti, kad kone visas partizaninis judėjimas buvo nukreiptas į civilių gyventojų žudymą, kuo ir užsiima kai kurie nuo komunistinio nomenklatūrinio išskirtinumo neatvėsę kairieji, yra tas pats „stribizmas“. Iš tikrųjų, jis, pasirodo, gajus ir šiandien. Bet ar jis baudžiamas?

2019.11.21; 06:00

Genocido aukų muziejus Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Etatiniai Lietuvos istorijos mitų griovėjai neįsiklausė į Prezidento Gitano Nausėdos žodžius, pasakytus po to, kai Vilniaus meras Remigijus Šimašius liepė nuimti Generolo Vėtros atminimo lentą: „Sprendimas neišmintingas, sukiršinęs visuomenę“.

Neįvardyta Lietuvos „akademinė istorikų bendruomenė“ suabejojo, ar pelnytai Vilniaus centre, ant buvusios KGB būstinės sienų, iškaltos kai kurių šio pastato rūsiuose nužudytų žmonių pavardės. Bet užrašai įrėžti taip giliai, kad, norint juos ištrinti, teks apgadinti rūmus, kuriuose įsikūrusios valstybės įstaigos.

Taupė šovinius

1944 – 1947 metais Vilniaus NKVD (vėliau – KGB) kalėjime sovietai nužudė 767 žmones. 2000-aisiais dailininkas Gitenis Umbrasas ant pastatą puošiančių granito plokščių iškirto beveik 200 aukų vardus, pavardes ir nuorodas, kada suimtieji partizanai, dvasininkai, mokytojai ir pasiturintys ūkininkai, kuriems, Kremliaus nuomone, tremtis į Sibirą buvo per švelni bausmė, gimė ir buvo sušaudyti. Bet dar dažniau – užmušti kirvio kirčiu į pakaušį ar kūjo smūgiu į smilkinį, nes sovietai taupė šovinius.

nkvd
NKVD banditai

Dabar į Gedimino prospektą ir Lukiškių aikštę pasisukusiame pastate yra įsikūręs Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, dalis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC), Lietuvos ypatingasis archyvas, Lietuvos apeliacinis ir Vilniaus apygardos teismai.

Budrūs darbuotojai

LGGRTC generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė sako, kad kai kurias pavardes teks nugramdyti. Budrūs LGGRTC darbuotojai savarankiškai, net neinformavę savo viršininkės, ištyrė ir pranešė žiniasklaidai, kad prieš 20 metų buvusio KGB kankinimų centro cokolinis aukštas, keliais laipteliais žemiau grindinio, lietuviška Raudų siena kaip Jeruzalėje paverstas skubotai. Penki ar šeši ant užsienio turistų dažnai fotografuojamo fasado įamžinti asmenys neverti tokios garbės – vieni Lietuvos partizanų būriuose kovojo labai trumpai arba tik galvojo prisidėti prie „miškinių“, o vokiečių pagalbinėje policijoje per Antrąjį pasaulinį karą tarnavo daug ilgiau, iš kitų hitlerininkai 1941 m. rekvizavo arklį su vežimu nužudytų žydų turtui pergabenti.

Kas dar užklius?

Bet ir tie „susitepusieji“ buvo nukankinti Vilniaus NKVD kalėjime, paskui užkasti Tuskulėnų dvaro parke. Ir pagal pirmykščių žmonių paprotinę teisę, ir pagal romėniškuosius ar viduramžių įstatymus, netgi pagal šiuolaikines Jungtinių Tautų konvencijas NKVD nukankinti asmenys po egzekucijų iškart tapo aukomis, nes iš jų sovietai atėmė teisę gintis sąžiningame teisme. Nesvarbu, ką budeliai prirašė nužudytųjų bylose, kuriomis šiandien vadovaujasi „demaskuotojai“.

Tuskulėnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

NKVD kalėjime 1946 m. lapkričio 18 d. buvo nušautas ir Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius. Gal ir jo pavardę uolieji Lietuvos istorijos tamsiųjų dėmių valytojai pareikalaus nuo sienos pašalinti? 1944 m. rudenį vyskupas V. Borisevičius laimino „hitlerininkų parankinius“, anot Rusijos užsienio reikalų ministerijos informacijos ir spaudos departamento, – Tėvynės apsaugos rinktinės savanorius, kurie 1944 m. spalio mėnesį bandė sustabdyti rusų tankus Žemaitijoje. Iš lauko riedulių sumūryta piramidė sovietų okupacijos aukoms atminti prie buvusios KGB rezidencijos gal irgi būtų užkliuvusi, bet dažais arba anglių gabalėliais užrašytus tremtinių tėviškių pavadinimus ir negrįžusiųjų iš Sibiro pavardes per ketvirtį amžiaus lietūs nuplovė, saulė išblukino (paminklas pastatytas 1994 m.).

Amerikos pavyzdys

Ant Vašingtono Vietnamo karo memorialo, kurį bandė mėgdžioti Lukiškių bunkerio projektuotojas Andrius Labašauskas, pagrindinio paminklo, 75 metrų ilgio ir 3 metrų aukščio sienos iš juodojo marmuro, iškaltos 58 320 amerikiečių kareivių ir civilių pavardės. 1955-1975 metais jie žuvo Pietryčių Azijoje.

Kai kurie po mirties pagerbti kareiviai per Vietnamo karą tarnavo leitenanto Viljamo Kolio (William Calley) vadovaujamame pėstininkų būryje. 1968 m. kovo 16 d. Pietų Vietnamo Milajaus kaime (sovietų Lietuvos žiniasklaida jį vadino Songmiu) būrio kariai nužudė 347 žmones (valstiečius, jų žmonas ir vaikus). Amerikiečiai keršijo už savo draugus, žuvusius per komunistų partizanų pasalas, netekusius kojų, rankų nuo priešų klastingai paslėptų minų. Leitenantas V. Kolis buvo nuteistas už karo nusikaltimą, tačiau niekam Amerikoje nešautų į galvą darkyti Vietnamo memorialo sienos, uždažyti, išskusti dalį įrašų. Karas baigėsi, Vietnamas stengiasi, kad praeities košmarai netrukdytų pelningai prekiauti su Amerika, o amerikiečių turistai išleistų kuo daugiau dolerių egzotiškoje šalyje, apie kurią dažnai pasakojo jų tėvai, Vietnamo karo veteranai.

Nutrauktų diplomatinius santykius

Varšuva iškart nutrauktų diplomatinius santykius su Lietuva, jeigu mūsų valdžia paprašytų pataisyti užrašus ant karinės organizacijos „Armia Krajowa“ (AK), kuri kadaise atkakliai priešinosi Lenkiją okupavusiems hitlerininkams ir išlaisvinusiems sovietams, kovotojų paminklų. AK nariai Lenkijoje – didvyriai, o Vilnijoje – lietuviškų kaimų degintojai.

Karaliaučiaus krašto Įsručio miestą sovietų generolo Ivano Černiachovskio garbei Maskva 1946 m. pavadino Černiachovsku. Mažojoje Lietuvoje nebeliko lietuvininkų, kai Rytų Prūsiją 1944-1945 metais pervažiavo Raudonosios armijos 3-iojo Baltarusijos fronto vado I. Černiachovskio tankai, skubėdami išvaduoti Europą nuo rudojo maro. I. Černiachovskio paminklas iki šiol stovėtų Vilniaus Vinco Kudirkos (sovietų laikais – I. Černiachovskio) aikštėje, jeigu 1993 m. rusai patys jo nebūtų išsivežę kartu su generolo palaikais.

Neatitinka istorinės tiesos

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

2017 m. Biržų r. savivaldybės administracija Nemunėlio Radviliškio sovietų kareivių kapuose pastatė informacines lenteles, kad rusiški įrašai ant paminklų „Amžina šlovė  kritusiems didvyriams, išvadavusiems Biržus“ yra „ideologizuoti ir neatitinka istorinės tiesos“. Bet Rusijos ambasada Vilniuje pagrasino teismais, buvęs Biržų r. meras Valdemaras Valkiūnas uždraudė pykdyti Kremlių, o kitos mūsų savivaldybės apskritai linkusios leisti rusų diplomatams šeimininkauti „Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektuose“ (raudonarmiečių kapinėse) kaip savo namuose.

Sovietinių represijų simbolis

Tačiau nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Triukšmas dėl įrašų ant buvusio Vilniaus KGB kalėjimo sienos paskatino Lietuvos visuomenę labiau pasidomėti šiuo sovietinių represijų simboliu.

1899 m. iškilusiuose rūmuose iki 1915 metų nuosprendžius neklusniems lietuvių inteligentams skelbė Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos teismas. 1915–1918 metais į pastatą įsikraustė kaizerinės Vokietijos okupacinės valdžios įstaigos. 1918 m. lapkritį–gruodį čia duris atvėrė atkurtos Lietuvos kariuomenės savanorių šaukimo punktas ir Vilniaus miesto komendantūra.

1919 m. sausį–balandį pastate patogiai įsitaisė bolševikinės Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybės liaudies komisarai, kapitalistus į kartuves siuntė revoliucinio tribunolo teisėjai.

Sklido aimanos

Kai lenkai, sulaužę 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartį, užgrobė pietryčių Lietuvą, iki 1939 metų rūmuose posėdžiavo Lenkijos teismai.

Nuo 1940 m. rudens pastate girdėjosi garsūs SSRS Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) tardytojų keiksmai ir sklido prislopintos suimtųjų aimanos. Pusrūsyje įrengtas NKVD Vilniaus valdybos kalėjimas.

1941-1944 metais – Vokietijos slaptosios policijos (Gestapo) ir Trečiojo reicho valstybės saugumo tarnybos (SD) būstinė. Tuos laikus primena daugiausia lenkiški kalinių įrašai ant kamerų sienų.

1944-1991 metais – NKVD, NKGB, MGB, KGB Lietuvos SSR padalinys ir vidaus kalėjimas, 1959 m. pavadintas tardymo izoliatoriumi.

Turi gerus mokytojus

Po karo nešildomame Vilniaus NKVD kalėjimo karceryje suimtieji buvo laikomi tik su apatiniais drabužiais, gaudavo vos 200–300 g duonos per parą ir pusę litro vandens. Miegoti buvo leidžiama tik 5 val., pasivaikščioti nevesdavo. Karceriu buvo baudžiami kalėjimo taisyklių nesilaikantys kaliniai, pavyzdžiui, mėginantys nusnausti dieną, su kitais suimtaisiais bandę bendrauti stuksendami į sieną Morzės abėcėlę.

Buvę KGB rūmai Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Dar baisiau buvo vadinamuosiuose vandens karceriuose. Kaliniai stovėdavo lediniame vandenyje (žiemą – ant ledo) arba stengdavosi kaip akrobatai išsilaikyti ant paaukštinimo. Vos užsnūdę griūdavo į vandenį.

Šeštajame dešimtmetyje, sovietų režimo „atšilimo“ laikais, kai teisine valstybe apsimetusi Sovietų Sąjunga bandė gauti iš Vakarų paskolų ir nusipirkti Jungtinėse Valstijose grūdų, vandens karceriai uždaryti. Viename įrengtas medicinos kabinetas, kitame – kalėjimo biblioteka.

Daugelis kamerų kalėjimo dokumentuose vadinamos vienutėmis, tačiau pokario metais jose būdavo sugrūsta iki 15 žmonių. 19441947 metais kamerose nebuvo jokių baldų – gultų, lovų ar spintelių. Suimtieji miegodavo atsirėmę į sieną arba ant grindų, pasitiesę kokį drabužį, jei turėdavo. Grindys dažniausiai buvo cementinės. Vadinamoji pirmoji kamera perdažyta net 18 kartų, norint paslėpti kalinių paliktus įrašus. Šiandieniniai gatvių pavadinimų keitėjai ir atminimo lentų naikintojai turi gerus mokytojus.

Lietuvių netektys – statistika?

Pasiklausius tų anoniminių istorikų, kurie nori padailinti KGB pastato sieną, atrodo, tarsi lietuvių genocido nė nebuvo. Ukrainiečių, kuriuos Maskva 1932–1933 metais numarino badu, „holodomoras“, masinės armėnų žudynės 1914–1923 metais turkų valdomosiose teritorijose, jau nekalbant apie holokaustą – išskirtinės, unikalios tragedijos, o XX a. ne kartą okupuotų, naikintų, tremtų lietuvių netektys – statistika. Net buvęs Genocido aukų muziejus politiškai korektiškai pernai pervadintas Okupacijų ir laisvės kovų muziejumi.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Mat iš Sibiro buvo galima grįžti, o Baltarusijos Červenėje, Maskvos Butyrkų kalėjime nužudytiems Lietuvos karininkams, ministrams, žurnalistams, kunigams pagal Jungtinių Tautų „tarptautinį mokslinį“ apibrėžimą netinka genocido aukų sąvoka.

Popiežius Pranciškus, pernai meldęsis buvusio Vilniaus KGB tardymo izoliatoriaus kamerose, praėjusį šeštadienį užmovė kardinolo žiedą Kauno arkivyskupui emeritui, politiniam kaliniui, tremtiniui Sigitui Tamkevičiui, kuris ne kartą išbandė kietus KGB kalėjimo gultus.

Iš Vatikano kitaip atrodo Lietuvos istorija?

Arnoldas Aleksandravičius – „Ūkininko patarėjo“ korespondentas

2019.10.11; 07:25

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Įsisiūbavus diskusijai apie generolą Vėtrą, Kazį Škirpą, jų atminimo įamžinimą, paminklų likimą ir vietinių politikų atsakomybę, kažkaip nuošalyje lieka, atrodytų, toks vertingas visuomeninis nusiteikimas kaip patriotizmas. O juk jis yra svarbus valstybės atsparumo, netgi nacionalinio saugumo, tautinės tapatybės dėmuo. Apie tai ne kartą rašiau.

Bet štai šiandien akivaizdu, kad patriotizmas išplaunamas, jis tampa menkaverte detale, dažnai niekinama ar netgi tapatinama su juodžiausiais nacionalizmo pasireiškimais. Šiomis dienomis „didžiausias Lietuvos portalas“ savo titulinį puslapį atveria tiems, kurie pateisina Lietuvos laisvės kovotojų naktinį atminimo naikinimą (čia puikiai tiktų nelietuviškas „istrebiteli“ terminas), pasirenkant brėkštantį rytą, kai visi giliai įmigę, ir prie Vrublevskio bibliotekos nė gyvos dūšios (vėlgi asocijuojasi su NKVD trėmimų praktika).

Vieni tiesmukai tokio atminimo naikintojų kritikus vadina atgimstančiais fašistais (Bernardas Gailius), kiti, mėgaudamiesi moksline terminologija, giria Vilniaus mero sprendimą kaip „politiškai drąsų ir teisingą“ (Paulius Gritėnas), o čia staiga išdygsta save disidentu laikantis reemigrantas, šlovinantis P. Cvirką, S. Nėrį ir teigiantis, kad nei nuo jų, nei nuo Justo Paleckio ar Antano Sniečkaus Lietuvos likimas nepriklausė (Tomas Venclova).

Baikite juodinti Lietuvą. Slaptai.lt nuotr.

Tuomet kas nuo Vėtros, Škirpos priklausė, kad jų atminimas šiuo metu taip niokojamas? Ko gero, ir juos garbusis politologas pavadintų fašistais, nes vienu metu pasidavė galingai nacių įtakai…

Ar tai tik sutapimas, kad ir Kremliaus propagandistai Ukrainos Maidano gynėjus tebevadina fašistais, o garsusis „Sputnik News“ visaip niekina „miško brolius“ ir garbina tuos, kurie atvežė Stalino saulę, bei politiniu kankiniu vadina šiandien cypėje laikomą šnipinėjimu įtariamą Algirdą Paleckį?..

Rašytojas Vytautas Rubavičius, anksčiau rašęs apie „pseudopatriotus“ nuolat linčiuojantį ir nacionalizmą keikiantį T. Venclovą, tvirtina, kad tokie žmonės rikiuojasi į vieną gretą su Rūta Vanagaite, Mariumi Ivaškevičiumi, visokiais judėjimo „Lietuva be nacizmo“ ar „Būkime vieningi“ veikėjais, ir jie tampa – sąmoningai ar ne – Kremliaus paspirtukais.

Visi šie paminklų nukėlimai, paminklinių lentų daužymai ir laisvės kovų dalyvių diskreditavimas susipina į vieną pynę, kurioje nėra patriotizmo gijos, sveiko tautinio pasididžiavimo audinio. Jis sąmoningai ištrinamas iš lietuvio savimonės, pakeičiant neva moderniomis globalistinėmis arba atvirai kai kam naudingomis ideologinėmis sąvokomis.

Jau ne kartą dalinausi tokiu įspūdžiu: prieš šešerius metus, artėjant Kovo 11-ajai, Dalia Grybauskaitė, kaip įprasta, savo pozicijos nevyniojo į vatą ir į kitos šalies žurnalisto klausimą apie nacionalistiškai nusiteikusio jaunimo eitynes Vilniaus gatvėmis aiškiai atkirto: „Jūs pasakėte nacionalistai, o aš juos pavadinčiau patriotiškai nusiteikusiu tautiniu jaunimu…“

Gulinėti prie paminklo Vincui Kudirkai, pasirodo, – galima. Slaptai.lt nuotr.

Toks atsakymas ne juokais užpykdė patriotizmo kritikus, o Prezidentė rizikavo prarasti jų paramą artėjančiuose antros kadencijos rinkimuose. Bet taip neįvyko…

O jeigu dabar šį atsaką perkeltume į naujai išrinktojo Prezidento lūpas?

2019.07.30; 18:30

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Keli žodžiai apie Joną Noreiką-Generolą Vėtrą (netrumpas tekstas skaitantiems):

1. Klausiate, apie jo santykį su vokiečiais ir sovietais…

Labai trumpai jis tą santykį apibrėžė uždarame karinio tribunolo posėdyje: „Būdamas Lietuvos kariuomenėje, aš daviau priesaiką, kad būsiu ištikimas laisvai, nepriklausomai Lietuvai. Aš tvirtai laikausi savo įsitikinimų. Aš stojau į kovą prieš Sovietų Sąjungą, prieš bolševikus. Visi faktai, kurie aiškiai nušviesti parengtiniame tardyme, ir teisminiame tardyme patvirtina, kad aš su savo dalyviais norėjau kovoti už nepriklausomą Lietuvą. Sėdėti sudėjęs rankas aš negalėjau. Aš siekiau tikslo, bet vieko nepadariau. Prašau teismą mane išteisinti pagal kaltinimo 1 punktą, kad aš savanoriškai tarnavau vokiečiams, o pagal kitus punktus prašau sušvelninti bausmę“. Taigi, jis pats asmeniškai neigė savanorišką „atsidavimą“ vokiečiams.

2. Indrė Makaraitytė klausia, „ar generolas Vėtra pasirašė tik įsakymą dėl žydų turto?“. Prieš 22 metus, kaip mokslinis redaktorius skaitydamas su J.Noreika kartu nuteisto Viktoro Ašmensko knygos rankraštį paprašiau, kad būtinai įrašytų visus faktus, net neparankius. Viską įrašė ir paskelbė 1998 metais. Paskelbė dokumentus, kuriuos Šiaulių apskrities viršininkas J.Noreika pasirašė vokiečių karo komendanto reikalavimu.

Taip karinė, o vėliau civilinė vokieičų administracija naudojosi lietuvių savivalda spręsdama savo reikalus. Tad buvo pasirašytas ir vokiečių parėdymas žydams nuo liepos 25 iki rugpjūčio 15 d. persikelti gyventi į viršaičių nurodytas vietas. Ir nurodymas, kad „žydai, turį miesteliuose nekilnojamąjį turtą, privalo jį likviduoti, pirmiausia susikeisdami su tais gyventojais, į kurių namus jie bus įkeldinti. Ir draudimą savintis žydų turtą, ir nurodymą surašyti žydų turtą ir globoti jį „iki atskiro parėdymo“. Ir pasirašė vokiečių generalinio tarėjo pavaduotojo pavedimu nurodymus „globoti pabėgusių komunistų ir žydų turtą, jų sodus ir daržus.

Žydai persikraustydami į kitas vietas savo nuožiūra galėjo pasiimti kilnojamąjį turtą“. Kodėl kalba tik apie turto priežiūrą, kaip žydų perkraustymo pasekmę? Mat apskrities viršininko buvo tokios pareigos, o policijos ar saugumo įstaigos nebuvo jo pavaldume. Ar vokiečių ypatingosios grupės, Hamano „skrajojantis būrys“ (pasitelkę ir kelis sukarintus lietuvių dalinius) sprendė perkeliamų žydų tolimesnį likimą? Be abejonės taip. Vokiečiai žudynių organizavimo procesą laikė paslaptyje, „rezultatų“ su lietuvių administracija neaptarinėjo.

Kas atsitiko su žydų turtu, gal domina? Visas turtas buvo perimtas specialios vokiečių įsteigtos įmonės (kartu paimtas ir sovietų nacionalizuotas lietuvių turtas bei tremtinių turtas), kuri Lietuoje valdė ir administravo keliasdešimt tūkstančių objektų pumpuodama lėšas į Vokietiją. Štai kas buvo rašoma lietuvių diplomatų 1943 07 06 Berne parengtame biuletenyje apie padėtį Lietuvoje: „Kauener Zeiting“ pateikia apžvalgą apie okupantų sudarytosios „Grundstuckgesellschaft“ veikimą. Ši bendrovė yra paėmusi savo žinion visus miestų namus ir sklypus, kurie bolševikų laikais buvo nusavinti. Pasak šio pranešimo, kurio autorius yra tos bendrovės direktorius Fr.Stein, vokiškoji bendrovė perėmusi „dešimtis tūkstančių“ objektų. Jos centras esąs Kaune, o visame krašte veikia 353 skyriai su keliais tūkstančiais tarnautojų. Bendrovė valdanti taip pat iš žydų atimtą turtą, be to žmonių turtą, kurio savininkai išdeportuoti. Pati bendrovė, kaip konstatuojama, esanti vokiečių generalinio komisaro vykdomasis organas, o pats darbas esąs vykdomas „vokiškais metodais“.

3. Kodėl ne tik lietuviams buvo svarbu, kad savivaldoje būtų nei ne vietiniams gyventojams palankių, tai bent neutralių žmonių. Štai „Kauener Zeitung“ (26.VI. 1943) užsipuola tuos lietuvius, kurie pardavinėja maisto produktus žydams. Laikraštis, grasindamas, kad tokiems lietuviams būsią užkabinti žydiški ženklai (Dovydo žvaigždė), rašo: „Penkios vietinės moterys buvo nubaustos po vieną mėnesį kalėjimo, nes jos pardavinėjo maisto produktus žydams…“.

Nespekuliuosiu liudininko S.Grunskio pasakojimu, kad J.Noreikos mažametė dukra Dalia dalijo gatvėje praeinantiems žydams motinos iškeptas bandeles. Tačiau J.Noreika buvo tas pareigūnas, kuris apgindavo vietinius gyventojus net nuo lietuvių policijos, kuri turėjo kontroliuoti karo metu parduodamų maisto produktų rinką, iš kurios šešėlio maisto produktų gaudavo ir getuose vis dar kalinami žydai. 1942 m. balandžio 17 d. apgynė Joną Saliūną, liepos 4 d. – Ulitą Metlevaitę ir t.t. Nesigilinsiu į jo pagalbą lietuvių antinaciniam pogrindžiui ar santykius su antinacine organizacija „Lietuvių frontas“, tačiau būtent visas J.Noreikos veikimas būnant apskrities viršininku pačių vokiečių administracijos ir gestapo buvo įvertintas kaip priešiškas. J. Noreika atsiduria tarp to pusšimčio lietuvių, kurie jau 1943 m. kovo 26 d. buvo įkalinti Štuthofo koncentracijos stovykloje.

4. Gal J. Noreika slėpė savo pažiūras ar šiaip buvo žiaurus, kas būtų buvę sunku nuslėpti? Pasižiūrėkime ką rašo kitas štuthofietis Aleksandras Kantvilas: „Jonas Noreika (…) vokiečių laikais Šiaulių apskrities viršininkas, labai populiarus, šiauliškių ir apylinkės ūkininkų labai mylimas ir gerbiamas, visada užtarėjas prieš okupantų priespaudą, persekiojimus (…). Noreika priėmė visą inteligenciją, žinias, sugebėjimus ir gabumus, kurie garavo iš tokių Lietuvos garsenybių tarp keturių kazemato sienų (…) Jis neatsitraukė nuo prof. Jurgučio, išsiurbdamas visus jo smegenis mokėsi anglų kalbos, tobulino vokiečių kalbą, rusų ir lenkų. Mokėsi apie viską, viską matė ir girdėjo ir viską krovė savo galvon. Su tokia energija, pasišventimu, darbštumu Noreika darė viską (…). Tačiau Noreika nebuvo sausas, jis buvo jaučiąs, jautrus, nuoširdus, paslaugus, tikras džentelmenas, taip pat karštas, kaip ugnis. Supykdavo, akimis sužaibuodavo, bet mylėjo save sutramdyt ir piktų žodžių ar verksmų nepraleisdavo“.

Gen. Vetra
Jonas Noreika

5. Antinacinis lietuvių pasipriešinimas taip pat sprendė klausimą, kas gi laikytinas vokiečių okupacinės valdžios kolaborantu? Pirmiausia antinacinėje spaudoje tokiais buvo įvardijami tie, kurie nuosekliai atstovavo tik vokiečių valdžios interesus (pvz. generalinis tarėjas gen. Kubiliūnas). Klausimas, kas ir kiek atsakingas už bendrapiliečių žydų ir lietuvių žūtis buvo paliekamas individualiam įvertinimui, selektyviai pateisinant represijas tų atžvilgiu, kurie tarnavo Sovietų Sąjungai ar buvo susiję su komunistų partija (kas iš esmės buvo vienas ir tas pats). Antinacinis pasipriešinimas jokiu pavidalu nematė brutalaus sovietinio totalitarinio režimo, kaip sąjungininko. Realios sąlygos vertė vienaip ar kitaip apsispręsti, tačiau dauguma aplinkybių nepriklausė nuo Noreikos ar dar kieno nors pasirinkimų.

Štai apsisprendęs grįžti į Lietuvą, J.Noreika liko su silpstančiu prof. V.Jurgučiu, kol pats susirgo šiltine ir pasveikęs buvo mobilizuotas į sovietinę armiją tik 1945 m. gegužės 5 d. Ne, karo veiksmuose nedalyvavo. Mobilizuotas prievarta jis pasirinko tarnauti eiliniu kareiviu, nors turėjo karinį kapitono laipsnį. Tarnavo eiliniu šaulių pulkuose kažkur prie Holšteino, kol lapkričio mėn. viduryje buvo demobilizuotas ir lapkričio 27 d. atvyko į Lietuvą.

6. J.Noreikai Vilniuje pirmiausia talkino buvę Štuthofo lagerio kaliniai: prof. V.Jurgutis, advokatas Petras Kiškis, plk. ltn. Petras Masiulis, rašytojas Balys Sruoga. Jis besisukdamas jų aplinkoje gaudavo pagalbą ir iš tų žmonių, kurie jį pažinojo kaip Šiaulių apskrities viršininką. Tai ne tiesiogiai gali patvirtinti, kad tarnaudamas (kaip pabrėžė – „ne savo noru“) savivaldojoje vokiečių okupacijos metais, buvo prisimenamas geru žodžiu. Dirbdamas šv. Jokūbo ligoninėje ir Mokslų akademijoje, jis pats pradėjo kaupti informaciją apie padėtį Lietuvoje. Jis tuo metu negalėjo žinoti, kad prasidėjusi naujoji okupacija vos per metus nusinešė beveik 10 tūkst. gyvybių, iš kurių apie 4300 nužudė brutalioji gen. Vetrovo vadovaujama NKVD 4-oji divizija. Išgirdęs apie partizanus, rinko informaciją apie juos ir stengėsi surasti ryšio kanalus.

7. Ar J.Noreikos suburta Lietuvos Tautinė Taryba veikė trumpai ir nieko reikšmingo nenuveikė? J.Noreikos suburta pogrindinė organizacija iš tiesų veikė trumpai – vos pora mėnesių. Tačiau siautėjant sovietiniam saugumui visos pogrindžio organizacijos buvo trumpalaikės, o eiliniai ginkluoti partizanai vidutiniškai metus ar dvejus sugebėdavo išsilaikyti tokioje aršioje kovoje. Organizacijos branduolyje buvo šiaulietė poetė Ona Lukauskaitė-Poškienė (beje, XX a. 8-ojo dešimtmečio viduryje ji tapo ir Lietuvos Helsinkio grupės steigėja) ir Dailės fondo direktoriaus pavaduotojas Stasys Gorodeckis-Radžiūnas.

Taktikos klausimais buvo prisilaikoma kiek kito požiūrio, negu jau įsivyravęs ginkluotoje rezistencijoje. Buvo orientuojamasi į „tautos sukilimą“, kai tam bus palankus metas (sutapsientis su Vakarų ir Sovietų Sąjungos karo pradžia), kol kas numatant taupyti jėgas ir vengti aktyvaus pasipriešinimo. Jei palygintume su K.Škirpos požiūriu į valstybę, tai čia buvo labai aiškiai ir nedviprasmiškai orientuojamasi į demokratinę, prezidentinę ir suverenią Lietuvos valstybę. Menki ir trumpalaikiai ryšiai su partizanais neleido išvystyti aiškios pasipriešinimo strategijos, o tikslios informacijos stoka (tik kaimuose jos netrūko) apie sovietinį terorą, neleido suvokti partizaninio ginkluoto pasipriešinimo neišvengiamumo.

Deja, nepriklausomai nuo J.Noreikos ar jo organizacijos narių, sovietinis saugumas pasinaudojo viena aplinkybe. Mat tarp J.Noreikos ikikarinių pažinčių buvo tūlas Juozas Albinas Markulis, tuo metu jau užverbuotas kaip saugumo agentas. Suėmus daugumą tikros organizacijos narių buvo paskleistas gandas, kad dalies organizacijos narių suėmimai nepalietė ir šiai tariamai grupei vadojauja J.Markulis – Erelis. Šis jau užmezgęs ryšius su tikru pogrindžiu nuo 1946 m. pavasario ėmėsi vystyti teiginį, kad ginkluotas pasipriešinimas turi būti nutrauktas „jėgų saugojimo“ tikslu (detaliau galite pasiskaityti mano knygoje „Išdavystė. Markulio dienoraščiai“).

8. Ar buvo gausi J.Noreikos organizacija? Ne, ji nepasižymėjo ypatingu dydžiu – sovietinis saugumas suėmė 1946 m. vasario-kovo mėn. daugiau kaip dešimt žmonių su „Generolu Vėtra“ priešakyje, o kovo – balandžio mėn. dar dvi dešimtis su LTT susijusių jaunuolių. Bendras suimtų žmonių skaičius pasiekė 41. Organizacijos planus galima pavadinti ir išskirtiniais: nuo planų užmegsti ryšius su užsieniu pagrobiant lėktuvą „Po-2” ir V.Ašmenkui bei poetui K.Jakubėnui (tam pačiam, kurį Rašytojų sąjungoje buvo užsipuolęs P.Cvirka) nuskrendant į Švediją, iki planų suvienyti visas Lietuos pogrindžio organizacijas ir sukurti centrinę vadovybę. Realiai nė viena LTT išleista direktyva nebuvo įgyvendinta egzstuojant pačiai Tautinei Tarybai.

„Atsišaukimą į laisvąsias pasaulio tautas“ galima laikyti reiškingesniu dokumentu, nes jis liudijo LTT surinktą informaciją apie padėtį Lietuvoje. Čia ir žinios apie terorą, kankinimus, naikinimus deginant gyvus žmones, trėmimus, žuvusiųjų palaikų niekinimą turgaus aikštėse, ginkluotą pasipriešinimą: „Prasidėjus masiniams trėmimams, visoje Lietuvoje vyksta nuolatinės kruvinos kovos. Pasipriešinimui numalšinti rusai metė specialius NKVD dalinius ir karinius junginius. Kovose dalyvavo tankai ir artilerija. Tragišku savo gyvenimo momentu lietuvių tauta kreipiasi į visus garbingus pasaulio žmones, į visas laisvę mylinčias tautas, prašydama pagalbos prieš žmogaus orumo engimą…“.

9. Ar tikrai J.Noreika buvo suimtas ir kankinamas? Taip. Teko išnagrinėti jo tardymo protokolus. Nors tardymai trukdavo ne vieną valandą – protokolai trumpi. 113 tardymų ir 31 protokolas. Kartais visai nieko nerašoma. Būtent tuo metu „nepripažinusiems liaudies priešams“ buvo taikomos „aktyvaus tardymo priemonės“. Kadangi prieš ketvirtį amžiaus teko bendrauti ir su šioje byloje kaltintais asmenimis renkant duomenis apie kankinimus, tai šį tą galėčiau pakartoti. Pirmiausia, kankintojų atrama buvo tas pats MGB ministro pavaduotojas pplk. Leonardas Martavičius, kuris po dešimtmečio dalyvavo ir A.Ramanausko-Vanago kankinime. MGB tardymo skyriaus viršininkas Eusiejus Rozauskas taip pat tardė nerašydamas jokių protokolų. Tardomas sau prisiėmė visą atsakomybę ir pasivadino visų partizanų ginkluotųjų pajėgų vadu. Okupantai į protokolus rašė pirmiausia tai, ką norėjo girdėti. Kai ką J.Noreika paneigdavo, jei vėl buvo sugrįžtama prie to paties klausimo.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Toje pačioje byloje suimtas lakūnas V.Ašmenskas prisiminė, kad „plk. E.Rozausko nurodytas, atsiguliau kniūbsčias ant kėdės, kojos kadaravo vienoje kėdės pusėje, o galva nusviro kitoje. Pasipila visa kruša smūgių…“

10. J.Noreika kariniame tribunole nuo pat pradžių kategoriškai neigė, kad „savanoriškai tarnavo vokiečiams“. Visi liudijimai apie vokiškosios okupacijos metus vienaip ar kitaip liudija, kad J.Noreika matė sovietinį terorą iš arti, trėmimus vertino kaip genocidą ir atidarinėjo Šiauliuose „Raudonojo teroro muziejaus“ parodą. Tad iš pradžių kvietė lietuvius padėti kovoje su bolševizmu, tačiau vėliau, atsižvelgiant į nacistinės okupacijos realijas, tapo antinacinės organizcijos Lietuvių fronto įgaliotiniu Šiauliuose ir priešinosi okupantų spaudimui, kol galiausiai buvo gestapo suimtas.

1946 m. lapkričio 20 – 22 d. kariniame tribunole jam nebuvo iškelti kokie nors kaltinimai tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvavus „tarybinių piliečių“ (taip tuo metu buvo įvardijami nužudyti žydai) žudynėse. Greičiau priešingai – visi parodymai ir liudijimai rodė jau mano minėtą J.Noreikos užsispyrimą siekti dalyvauti antisovietiniame pasipriešinime. J.Noreika- Generolas Vėtra ir jo bendražygis, adjutantas 22 metų Zigmas Laukaitis-Šerkšnas nuteisiami mirties bausme, o 1947 m. vasario 26 – 27 d. sušaudyti MGB rūsiuose bei užkasti Tuskulėnuose (būtent ten, kolumbariume, dabar saugomi beveik visų aukų palaikai). Lietuvos Respublikos Aukščiausias teismas visus šios bylos dalyvius reabilitavo 1991 m. gegužės 27 d.

11. Kas išdavė J.Noreiką su bendražygiais ir koks išdaviku likimas? MGB iš agentų sužinojusi apie Lietuvos tautinę tarybą pradėjo bylą „Falanga“, kuriai informaciją teikė agentai Klevas, Sibiriakovas ir Oras. Prieš ketvirtį amžiaus KGB archyvų tyrinėtoja Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė nustatė, kad agentas Nr. 15764 slapyvardžiu Oras – rašytoja, Vilniaus m. tarybos deputatė Valerija Valsiūniėnė. Tai būtent jai O.Lukauskaitė-Poškienė parodė atsisšaukimą į pasaulio tautas ir suklydo. Neužilgo prasidėjo suėmimai… Valerijos Valsiūnaitės atminimo lenta kabo kaip kabėjusi.

12. Generolo Vėtros supo ir sups patys įvairiausi mitai. Išsigalvotos ir tikros istorijos. Pavyzdžiui, kai S.Gorodeckis-Radžiūnas pasiūlė parašyti kasacinį skundą ir laimėti laiko – 1947 m. gegužės mėn. laikinai sustabdytas mirties bausmės vykdymas (iki 1950 m. sausio), Noreikos atsakymas buvo kupinas tų pačių minčių, kaip ir kalba teisme: „Ne. Nerašysiu. Kategoriškai draudžiu rašyti mano vardu. Mano teismas neteisėtas. Esu karo belaisvis. Vykdžiau savo – kario priesaiką ir pareigą. Esu priėmęs vyriausiojo laisvės kovų vado pareigas ir paklūstu tik Tautinei Tarybai…“.

13. O kaip gi anūkės S.Foti vertinimai? Manau, kiekvienas vertina pagal savo žinias ir supratimą bei mums nežinomas paskatas iš draugų (kad ir šiuo atveju turiu galvoje Foti bei Granto Gochino tandemą). Štai Noreikos duktė, operos solistė Dalia Noreikaitė-Kučėnienė kažkada parašė eiliuotą „Tėvo testamentą“:

Atmink, mano meilės kūdiki,
Jėga yra dvejopa:
Griaunanti – tai neapykantos jėga, 
O burianti jėga – tai meilė.“

Aš neidealizuoju. Tačiau nepriimu vertinimų, kurie iš dabarties „visažinių“ pozicijos perkeliami į praeitį ir mėginama moralizuoti kankintus, kalintus ir nužudytus žmones. Pabrėžiu – kankintus ir nužudytus!

Informacijos šaltinis – www.arvydasanusauskas.lt

2019.07.28; 15:02

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kastytis STALIORAITIS

Man regis, kuri nors miesto deputatų frakcija, pavieniai deputatai ar visuomeninė organizacija, pavyzdžiui, LLKS, turėtų kreiptis į teismą (teisininkai patars, į kokį), reikalaujant pripažinti paties klausimo svarstymą savivaldybėje neteisėtu ir neturinčiu pasėkmių. Juo labiau, kad tai pirmas toks „unikalus“ atvejis Lietuvos Didžiosios  Kunigaikštystės ir Lietuvos Respublikos istorijoje, kai vietinė savivaldybė, kaimas, imasi kaltintojo vaidmens visos valstybės istorinio veikėjo atžvilgiu su teisinėmis pasekmėmis.

Neteisėtumas akivaizdžiai matomas kad ir iš Kauno savivaldybės lūkuriuojančios pozicijos K. Škirpos atžvilgiu. Jei ji nieko nesiims, arba, dar daugiau, surengs posėdį tuo pačiu klausimu savo parapijoje ir balsavimu nutars, kad K. Škirpa ano meto sąlygose nenusikalto padorumui ir vertas jo atminimo įamžinimo bet kokiu būdu, o rytoj jau kitos sudėties savivaldybė, Vilniuje, Kaune, Pasvalyje ar dar kitur, vėl atkeis prieš tai buvusios sprendimą ir taip be galo, tai ar ne graudžiai juokinga visa tai atrodys visiems Lietuvos piliečiams?

Piketuotojai gina Kazio Škirpos garbę. Vilnius, Europos aikštė, liepos 10 diena. Slaptai.lt nuotr.

Ir dar. 

Dokumentas, kuris svarstomas miesto savivaldybės Taryboje, vadinasi nekaltai: „DĖL TRISPALVĖS VARDO SUTEIKIMO ALĖJAI IR JOS RIBŲ“. Ne pervadinimo. Galima net pagalvoti, kad ta Alėja bus padalinta į dvi dalis – Kazio Škirpos ir Trispalvės su atitinkamomis ribomis. Bet juokas juokais, o niekas kol kas nekalba apie ankstesnio, 1998 m. sprendimo, kuris suteikė alėjai Kazio Škirpos vardą, pripažinimą negaliojančiu. Ir kaip jis skamba. Juk jame turėjo būti surašytas šio teisės akto pagrindimas. Bandžiau per google surasti, bet nepavyko (tikriausiai – negabus). Tik akivaizdu, kad, kol nebus panaikintas ankstesnis sprendimas, formaliai galios abu, kol teismas nenuspręs kitaip.

Galima pasvarstyti, gal geriau pakeisti svarstomo klausimo pavadinimą tokiu: „DĖL KAZIO ŠKIRPOS ALĖJOS PERVADINIMO Į KAZIO ŠKIRPOS TRISPALVĖS ALĖJĄ“?

Tai, kad jam asmeniškai vadovaujant Trispalvė buvo iškelta Gedimino pilies bokšte (jei neklystu, vėliavą iškėlė jis asmeniškai), yra nepaneigiamas istorinis faktas, ir motyvuotas buvo sprendimas pavadinti alėją jo vardu 1998 m. būtent Gedimino kalno papėdėje. Bandymas tą faktą nutylėti ar neįamžinti visos tiesos yra istorijos klastojimas.  

Tokiu būdu išsprendus klausimą atkristų galimas teisminis ginčas.

O istorikai (ne politikai) tegul toliau tyrinėja Kazio Škirpos biografiją ir naujus atradimus pateikia visuomenei.

Gal suras, kad jis buvo paieškomas Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolui, bet pasislėpė: slapta amerikiečių buvo evakuotas į Paryžių, vėliau slėpėsi Airijoje pramanytomis pavardėmis, o 1949 m. slapta persikėlė į JAV ir apgaulės būdu gavo darbą Kongreso bibliotekoje Vašingtone.

Jei tai pasitvirtins, ne vietinės savivaldybės, o įgaliota tam valstybinė institucija galės įpareigoti visas savivaldybes in corpore pašalinti visus jo atminimo ženklus.

Susibūrimas, kurio dalyviai gynė Kazio Škirpos garbę. Vilnius, Europos aikštė, liepos 10-oji. Slaptai.lt nuotr.

Kol kas esmė, mano nuomone, tokia. Vikipedijoje rašoma štai kas: „1944 m. įteikė (Kazys Škirpa) Reicho vyriausybei memorandumą, kuriame reikalaujama atšaukti okupaciją Lietuvoje. Birželio 14 d. vokiečių suimtas ir išsiųstas į politinių internuotųjų stovyklą. Karui pasibaigus, amerikiečių evakuotas į Paryžių. 1946 m. persikėlė į Airiją, 1949 m. emigravo į JAV, dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone. 1957–1958 m. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) komisijos, siekusios suvienyti visas partijas ir rezistencinius sambūrius, pirmininkas.“

Tai, ką, mano nuomone, sugalvojo R.Šimašius, R. Vaisbrodas ir kiti, teisti po mirties žmogų, kurį gelbėjo amerikiečiai, kurie leido jam gyventi JAV (kuriose R. Šimašiaus, R. Vaisbrodo tautiečiai JAV politiniame gyvenime ir anuomet vaidino ne paskutinį vaidmenį) ir dar sukurti VLIKĄ, yra mažų mažiausiai įtartina. 

Štai šito Vladimiras Putinas ir jo bendraminčiai Lietuvoje, matyt, niekaip negali K. Škirpai ir to meto amerikiečiams iki šiol atleisti. Puikiai prisimenu sovietmetį, kai ant VLIKO buvo Sovietų Sąjungoje pilamas toks purvas, taip pat ir antisemitinio pobūdžio, kad dabar net sunku įsivaizduoti.  

NKVD-KGB-FST?

2019.07.12; 20:30

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Džiugu, kad pagaliau prasidėjo vieša mokslininkų, istorikų diskusija, tiksliau – įvadas į ją, apie 1941 metų birželio sukilimo objektyvų, kiek įmanoma, vertinimą. 

Prieš tai TS-LKD frakcijos nariai Seime įregistravo rezoliuciją dėl sukilimo pagerbimo. Esą ši diena nepelnytai pamirštama ir birželio 23-ioji laikytina tokia pat svarbia, kaip vasario 16-oji ir kovo 11-oji. „Tai yra svarbu mūsų identitetui, mūsų supratimui, kas mes esame. Manau, kad tai yra labai svarbus dokumentas, juolab, kad Seimas jau anksčiau yra įtraukęs birželio 23, sukilimo dieną, į atmintinų dienų sąrašą“, – teigė TS-LKD frakcijos narys Audronius Ažubalis.

Štai kas rašoma Vikipedijoje apie sukilimą:

„Sukilimas prasidėjo pirmąją karo (prieš stalininę Sovietų Sąjungą) dieną ir vyko savaitę – birželio 2228 d. Sukilėliai sudarė Lietuvos Laikinąją vyriausybę1941 m. birželio 23 d. rytą per Kauno radiją sukilėlių vadas Leonas Prapuolenis paskelbė apie Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir Lietuvos laikinosios Vyriausybės sudarymą (kartu buvo paskelbta ir vyriausybės sudėtis). Kovos su besitraukiančiais Raudonosios armijos daliniais ir komunistų aktyvistais vyko ne tik Kaune, bet ir Vilniuje bei visoje Lietuvoje. Lietuvoje, vienintelėje iš sovietų okupuotų kraštų, prasidėjus Vokietijos–Sovietų Sąjungos karui kilo ginkluotas sukilimas. Sukilimą organizavo Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). Sukilimo metu Lietuvoje prasidėjo nacių organizuotas žydų Holokaustas.

Š.m. birželio 19 d. Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija pakvietė visuomenę į diskusiją „1941 metų sukilimas Lietuvoje: mitai ir realybė“.

Arūnas Gumuliauskas. Slaptai.lt nuotr.

„Jau ne vienerius metus Lietuvoje Birželio sukilimas keistai virtęs tarytum tabu tema, kuria kalbėti vengiama arba kalbama vaikantis skandalingų antraščių, neretai įtraukiant užsienio žiniasklaidą ir Lietuvos juodinimu liūdnai pagarsėjusius asmenis. Manome, kad laikas apie Birželio sukilimą kalbėti atvirai ir dalykiškai – su pagarba dalyviams ir aukoms, įvertinant jo svarbą, atmintį, jautrius ir sudėtingus aspektus. Seimas turėtų parodyti tokio visuomenei ir specialistams atviro kalbėjimo pavyzdį“, – įsitikinęs komisijos pirmininkas prof. Arūnas Gumuliauskas.

Iš to, ką paskelbė Slaptai.lt apie diskusiją, supratau, kad yra dvi problemos. 

Pirmoji ir svarbiausioji, – atskirti grūdus nuo pelų, teisėtus sukilimo organizatorių ir dalyvių veiksmus, nuo, kaip paprastai būna bet kokiuose sukilimuose, į jį įsitraukusių be galimybės juos kontroliuoti žmonių veiksmus suvedinėjant asmenines sąskaitas, taip pat ir realizuojant savo užslėptą dėl kažkokių priežasčių tautinę neapykantą, tapusią sudėtine Hololausto dalimi.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Antroji – pasiekti, kad pirmajai problemai išspręsti valstybė skirtų finansavimą, nes priešiškų Lietuvai jėgų tarptautinė propaganda, jau dabar nesunkiai matomi jos melai bei šmeižtai apie Sukilimą, nukreipti į Lietuvos, kaip valstybės, reputacijos menkinimą sąjungininkų akyse ir tuo pačiu jų abejones dėl bendros jos gynybos NATO rėmuose. 

Asmeniškai aš, taip pat, suinteresuotas šių problemų sprendimu. Ir štai kodėl.

Mano dėdė, Algirdas Eduardas  Šakalys, dalyvavo sukilime. Tuo metu jis gyveno Zarasuose. Jis buvo baigęs Kauno Aukštuosius Kūno Kultūros kursus ir mokytojavo Zarasuose. Vokiečiams pradėjus kąrą prieš Staliną, o enkavėdistams dar nepasitraukus iš Lietuvos, jis atidarė sulaikytų ir sušaudymui pasmerktų lietuvių izoliatoriaus duris ir išleido juos į laisvę. Tačiau enkavėdistai jį patį pagavo ir sušaudė. Palaidotas Zarasų kapinėse. Apie tai rašiau savo knygoje „Antarktidos imperatorius“ (apie Algirdo Šakalio sūnėną, žinomą pasipriešinimo okupacijai dalyvį Vladą Šakalį). 

Birželio sukilimas: mitai ir tikrovė. Diskusija Seime. Slaptai.lt nuotr.

Vienas iš Sukilimo tikslų buvo išgelbėti nuo paskutinių enkavėdistų žvėriškumų žmones. Išvežti jų enkavėdistai jau neturėjo sąlygų, bet sadistiškai nukankinti, kaip Rainiuose, dar turėjo galimybių.

Buvo dar vienas Šakalys (vardo, deja, nežinau), kuris prasidėjus karui į besitraukintį Raudonosios Armijos dalinį iš Zarasų bažnyčios bokšto atidengė ugnį iš kulkosvaidžio. Bet jis – ne iš mūsų giminės. Tai man motina pasakojo, kaip ir apie savo jauniausią brolį Algirdą. Ji sakė, kad vėliau ir tarp zarasiečių būta painiavos, kuris ten iš Šakalių šaudė į Raudonąją Armiją.

Tad, kaip supratau, pagrindinis klausimas, kiek Sukilimas susijęs su Holokaustu.

P.S. Mano tėvas, tarnavęs Lietuvos Respublikos Ginklavimosi valdyboje Kaune vertėju, likimo valia vokiečių okupacijos metais tapo Vilniaus miesto sekretoriumi, matyt, dėl aukšto išsilavinimo ir gero vokiečių kalbos žinojimo. Kelias dienas net pavadavo miesto burmistrą – vokietį, šiam pabėgus besiartinant Raudonajai armijai. Suspėjo ir jis pasitraukti į Vakarus. O po to, Nikitos Chruščiovo „atlydžio“ laikais, šeimos pasiilgęs, sugrįžo į LTSR. Gerus savo santykius su išlikusiais gyvais po Holokausto vilniečiais (galėčiau keletą jų inteligentų pavardžių išvardinti) man paaiškino tuo, kad, būdamas Vilniaus miesto sekretoriumi, išdavinėjo jiems suklastotus, jų ne holokaustišką asmenybę patvirtinančius, dokumentus. 

Sudėtingi tie lietuvių keliai Holokausto istorijoje, kaip ir Birželio sukilimo metu.

2019.06.21; 06:18

Sovietinės kariuomenės puolimo inscenizacija Vilniuje prie Baltojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis ir frakcijos seniūno pavaduotoja Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė kreipėsi į Vokietijos sportinių drabužių, avalynės ir inventoriaus gamintoją „Adidas“ dėl sovietinės simbolikos drabužių.
 
Kreipimesi pažymima, jog daug Europos šalių ne tik mini totalitarinio režimo aukų atminimą, bet ir yra uždraudusios naudoti sovietinius bei nacių režimo simbolius, todėl TS-LKD vardu prašoma vienos didžiausių sportinės aprangos gamintojos Europoje parodyti atsakomybę ir užtikrinti, kad visi sovietiniai drabužiai būtų pašalinti iš visų „Adidas“ parduotuvių ir susijusių mažmenininkų.
 
Socialiniuose tinkluose pradėjo plisti informacija, jog Londone esančios „Adidas“ parduotuvės vitrinoje demonstruojami raudoni, sovietine simbolika ir užrašu „USSR“ (angl. – Union of Soviet Socialist Republics, liet. – SSRS) pažymėti drabužiai, taip keliant klausimą dėl įmonės pozicijos ir totalitarinių režimų padarytų nusikaltimų supratimo.
 
„Totalitarizmas yra XX a. blogis ir nėra „blogesnio“ ar „geresnio“ totalitarinio režimo. Tarptautinės korporacijos turi atsižvelgti į istorijos faktus, gerbti aukų atminimą ir susilaikyti nuo sovietinės nostalgijos skatinimo ar totalitarinių režimų padarytų nusikaltimų pateisinimo. Tikrai visame pasaulyje būtų nesuprantama, jei „Adidas“ pagamintų teminę drabužių liniją su nacistine simbolika, tačiau kažkodėl užsimerkiama prieš Sovietų Sąjungos ženklus. Esu įsitikinusi, kad yra ir kitų būdų, kaip švęsti sporto laimėjimus, o ne šlovinti režimą, atsakingą už milijonų mirtis ir kančias“, – teigė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
 
Kaip primena konservatoriai, įrašai socialiniuose tinkluose pasirodė Lietuvai minint Gedulo ir vilties dieną, kai pagerbiamos NKVD – Sovietų sąjungos represinės žinybos – vykdytų trėmimų aukos.
 
Parlamentarai savo kreipimesi atkreipia korporacijos dėmesį, kad vien Lietuvoje 1941 m. birželio 14-18 dienomis į Sibirą, gyvuliniuose vagonuose, buvo ištremta per 18 500 žmonių: moterų, senjorų, vaikų ir kūdikių.
 
Tai buvo pirmoji iš 35 sovietinio režimo vėliau įvykdytų trėmimo operacijų. Stalino valdymo metu, 1940-1953 m., beveik 300 000 žmonių buvo ištremti iš Lietuvos arba įkalinti gulaguose – priverstinio darbo stovyklose, o 20 000 pasipriešinimo dalyvių ir jų rėmėjų – nužudyti. Sovietų represijos prieš Baltijos šalis tęsėsi per visą okupacijos laikotarpį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.17; 13:55

Balandžio 16 d. 17.30 val. Vilniuje, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatyta nauja žurnalisto, publicisto, istorijos tyrinėtojo Vidmanto Valiušaičio knyga „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“. V.Valiušaičio veikale – rimtos diskusijos istorinėmis temomis su Amerikos lietuvių istoriku, advokatu dr. Augustinu Idzeliu (1942-2018).

Taigi – kodėl Lietuvos istorikai ignoruoja, vengia, nemėgsta kai kurių istorinių šaltinių? Kuo reikšminga dr. A.Idzelio surasta istorinė medžiaga?

Kaip teigia V.Valiušaitis, „pats svarbiausias skirtumas nuo kai kurių Lietuvos istorijos aiškintojų yra štai kas: dr. A. Idzelis naudoja platesnę faktografinę bazę – ne vien NKVD, KGB, Komunistų partijos paliktas tardymo bylas, sovietinių pareigūnų atsiminimus bei liudijimus. Jis gilinosi ir į Vakarų diplomatų šaltinius bei Vakarų istorikų tyrimus, Amerikos archyvuose saugomus archyvinius duomenis“.

„Dar labai svarbu pabrėžti, jog istoriją dr. A. Idzelis vertina plačiame tarptautiniame kontekste, matydamas ją kaip Europoje susiklosčiusių įvykių fragmentus, kaip Europos istorijos dalį. Jis nevertino Lietuvos izoliuotai, be ryšio su tarptautiniais įvykiais, kaip tai dažnai daro paviršutiniškai ar vienpusiškai to laikotarpio procesus traktuojantys komentatoriai“, – sako V.Valiušaitis.

Beje, pagrindinė knygos tema – pirmosios bolševikų ir nacių okupacijų (1940–1945) traktavimo klausimas.

Renginyje dalyvavo knygos autorius V. Valiušaitis, prof. Arūnas Gumuliauskas ir prof. Vytautas Landsbergis. Renginiui vadovavo prof. Algis Norvilas, Šv. Ksavero universiteto Čikagoje eksperimentinės psichologijos profesorius emeritas, dr. A. Idzelio studijų draugas ir bendražygis.

Slaptai.lt skelbia pirmąją šios diskusijos dalį. Artimiausiu metu bus paskelbta daugiau.

2019.04.17; 08:21

Balandžio 16 d. 17.30 val. Vilniuje, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatyta nauja žurnalisto, publicisto, istorijos tyrinėtojo Vidmanto Valiušaičio knyga „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“. V.Valiušaičio veikale – rimtos diskusijos istorinėmis temomis su Amerikos lietuvių istoriku, advokatu dr. Augustinu Idzeliu (1942-2018).

Šiame videoreportaže skelbiamas Seimo nario, istoriko prof. Arūno Gumuliausko komentaras, kaip, pavyzdžiui, NKVD ir KGB bandė mums primesti svetimas kaltes.

2019.04.17; 12:20

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Jei nebūtų Ivaškevičiaus, jį būtų vertėję išgalvoti… Nes būtent jo dėka jau ilgą laiką netyla diskusija apie problemas, kurias mūsų vartotojiškoje visuomenėje bevelijama nutylėti, ignoruoti, apsimesti, jog jų jau nebėra, kaip nebėra kolūkių, planinės ekonomijos ar komunizmo statytojo moralinio kodekso… Kad nebėra priešpriešos tarp stribų palikuonių ir partizanų, tremtinių, politinių kalinių palikuonių.

Bet tos problemos, kaip ir priešiškumas tarp laisvės kovotojų ir okupantams tarnavusių stribų  – tebėra, kaip tebėra ir pavojus Lietuvai vėl būti įtrauktai į „priklausomybę“ nuo didžiųjų, grobuoniškų, imperinio sindromo apsėstų kaimynų valios ar malonės. Todėl niekur nedingsta klausimas: kurią Lietuvą rinktis kūrėjui, rašytojui, režisieriui, pasiryžusiam gvildenti būtent šituos istorijos aspektus, o ne, sakysime, drugelių poravimosi ar top modelių „sunkaus“ gyvenimo peripetijas.

Renkasi kūrėjas, renkasi ir kūrybos produkto vartotojas. Kai deklaruojama kūrėjo laisvė vaizduoti, ką nori ir kaip nori, tenka pripažinti ir vartotojo teisę „vartoti“ tik tai, kas jam priimtina, bei kritikuoti, atmesti tai, kas nepatinka, nepriimtina…

Vertinant M. Ivaškevičiaus kūrybą, išryškėjo kelios grupės diskutuojančiųjų.

Vieni beatodairiškai gina kūrėjo teisę į niekuo, nei sąžine, nei tiesa neribojamą laisvę. Šitoje stovykloje daugumą sudaro patys kūrėjai. Jei panaši diskusija vyktų Seime ar kokios nors savivaldybės Taryboje, procedūrinės taisyklės reikalautų šitos grupės atstovams nusišalinti nuo sprendimo priėmimo, nes išryškėtų vadinamieji „privatūs“ interesai, kurie dažniausiai sunkiai suderinami su visuomenės interesais. Bet kultūros erdvėje galioja kitos taisyklės.

Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Kiti ne mažiau energingai gina nuomonę, jog kūrėjas gyvena ne tik kultūrinėje, bet ir pilietinėje erdvėje; jis – lygiavertis savo tautos, savo pilietinės bendruomenės narys, kaip ir tie, kurie žiūri, skaito, klausosi sukurtų kūrinių, todėl jam, kūrėjui, privaloma viskas, kas privaloma artojams, inžinieriams, mokytojams, policininkams, teisėjams ar lakūnams. Vadinasi, ir kūrėjo laisvė baigiasi ten, kur prasideda „kito nosis“, mano sąžinė, todėl savo kūriniais jis neturėtų šmeižti, skaudinti, įžeidinėti savo bendruomenės, savo visuomenės narių, t. y., turėtų galvoti apie savo kūrybos pasekmes ir prisiimti asmeninę atsakomybę už jas.

Šitie reikalavimai ypač opūs literatams, poetams, prozaikams, nes žodis ne tik žeidžia, bet ir žudo.

Pagaliau, yra ir trečioji grupė, kuri renkasi katino Leopoldo poziciją: „Gyvenkime draugiškai“.

Jie – taikytojai, aštrių kampų glaistytojai, etinio, nacionalinio ir/ar socialinio gaisro gesintojai. Tai labai reikalinga grupė, primenanti mums, kad visi mes – tos pačios žemės, tos pačios tautos vaikai, siejami tos pačios istorijos. Tik – su skirtingais norais ir skirtinga vertybių sistema. Tik… Tik?!

Liudvika Pociūnienė portale Bernardinuose.lt  rašo: „Skandalas – visada pamoka, galima ją išmokti, o galima ir neišmokti.“ Ir žvalgosi, sąžiningai mėgindama pamatyti, ką iš nacionalinės premijos sukelto skandalo išmoko skandalo herojus M. Ivaškevičius: „Tai koks gi tas intelektualinis kraštovaizdis po šių metų Vasario 16-osios? Koks laureato Mariaus Ivaškevičiaus paliktasis jame pėdsakas? Apgailėtinai skambantis skundas dėl susilaukto purvo savo atžvilgiu? Bet ar tas purvas nebuvo paties Ivaškevičiaus drėbtelėtas ant kovojusiųjų ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę, sugrįžęs rikošetu jam pačiam ir kartu aptaškęs kai kuriuos jo gynėjus, pritarėjus ir patarėjus? Deja, tarp tų pritarėjų neatsirado nė vieno, kuris draugiškai pasiūlytų tiesiog nusivalyti…“

Gražu, bet naivu buvo tikėtis, kad kas nors iš „pritarėjų“ patartų nusivalyti purvą: juk jie to purvo nemato ir nenori matyti.

Lietuvos partizanė. LGGRTC nuotr.

Pritariu kiekvienam L.Pociūnienės žodžiui, kai ji teigia: „Kūrėjas turi ne tik teisę kurti laisvai. Kūrėjas turi ir pareigą pats vidujai būti laisvas nuo garbėtroškos, godumo, pigių manipuliacijų. O svarbiausia ginti savo vidinę laisvę nuo puikybės, kuri atima norą ir gebėjimą suprasti, reflektuoti, tikrinti, gretinti mitus ir faktus – atlikti tą nematomą darbą, kurio publika nepastebės.“

Aš tą mintį būčiau išsakiusi tiesmukiškiau: „Kūrėjo laisvė yra ne beribė, o apribota atsakomybe prieš žmones, kuriems jis kuria, ir prieš savo sąžinę – jei jis ją turi“.

Bet kiek bediskutuotume apie kūrėjus, jų laisves ir atsakomybes, visada atsiras žmonių, kuriems nevaržoma kūrėjo laisvė yra svarbiau, nei kokios nors visuomenės grupės pageidavimas „neteršti to, kas šventa“. Ir juos galima suprasti, prisiminus neseną mūsų istoriją bei tas moralines bei juridines „nuospaudas“, kurias kūrėjams pritrynė sovietų valdžios vykdyta  cenzūra.

Kur kas sunkiau suprasti kūrėjams premijas skirstančias komisijas, ypač jei premija – Nacionalinė!

Prisiminkime, kam ir už ką skiriamos Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos: premijos kasmet skiriamos „siekiant skatinti kūrėjų kūrybą, įvertinti reikšmingiausius kultūros ir meno kūrinius“. 

Taigi, dabar žinome, kad ir M. Ivaškevičiui, postmoderniajam kūrėjui, premija skirta ne tik už jo pastarųjų metų indėlį į teatro repertuarą ir pan., kaip skelbia Komisija, bet kad būtų skatinama jo kūryba, neįvardijant konkrečių kūrinių. Vadinasi, skatinamas ir skandalingasis romanas „Žali“, ir ne mažiau skandalinga pjesė „Madagaskaras“.

Beje, vėliau jau ir pats autorius prisipažino, kad kai ką būtų rašęs kitaip. Vadinasi, pripažįsta, kad būta nusižengimų, kurių, sulaukęs brandesnio amžiaus, jau nekartotų.

Bet gerbiamai Komisijai tai neįdomu. Kaip ir neįdomu, kurias M. Ivaškevičiaus kūrybos kryptis, menines priemones, pasirinktą koncepciją ji paskatino premija. Komisijos nariai, matyt, gyvena savo ypatingai sterilioje erdvėje, laisvoje nuo politinių ir/ar kūrybinių aistrų, diskusijų, laisvoje nuo etinių ir pilietinių įsipareigojimų visuomenei, kurios lėšomis – mokesčių mokėtojų pinigais – pagiriamasis žodis tampa realia, sąskaita banke išreiškiama, ir todėl labai veiksminga skatinimo priemone – premija.

Partizanas su motina. LGGRTC nuotr.

Komisijos nariai nepastebėjo ir to, kokia daugybė žmonių pagarbiai lydėjo į paskutinę amžinos ramybės vietą Adolfo Ramanausko – Vanago palaikus, nieko negirdėjo, kad 2019 metus Seimas paskelbė generolo Jono Žemaičio-Vytauto metais. Antraip vargu ar profesorė Viktorija Daujotytė, taip subtiliai jaučianti visus padorumo ir nepadorumo atspalvius ir nevengianti apie tai pakalbėti, vargu ar būtų pritarusi skirti premiją ir tuo skatinti autorių, nužeminusį būtent šį partizaną ir jo žygdarbį.

Komisijai tikriausiai nė motais, kaip visuomenė vertina jos pasirinkimą. Arba „motais“ tik tie vertinimai, kurie sutampa su jos pačios pa(si)rinkimu. Žinoma, nestinga karščiausių Komisijos šalininkų – provokacijas mene pamėgusių kūrėjų klano atstovų. Ir jiems ne keista, kad karščiausi M. Ivaškevičiaus kūrybos gerbėjai – Rusijoje, kaip R. Vanagaitės – Izraelyje?

Netrūksta simpatijų partizanų kovos vertinimui rusų smogiko akimis ir čia, Lietuvoje. Kaip rašo fb komentatorė Aida Podinskaitė, „Yra ir lietuvių, kurie papildo tas gretas. Bet tada nebesistebi. Plius tas reikalas, kad mes į daug ką žiūrime savo tėvų akimis. O jei tėvai buvo tikri homosovietikus? Arba stribai?“

Tai ką gi paskatino premija M. Ivaškevičiui? Ogi – neapsakomai platų požiūrį į Antrojo pasaulinio karo peripetijas ir pasekmes Lietuvoje, kai lygia dalimi godotinas ir rusų okupantas, susibroliavęs su stribais, ir pats save gyvuliškoms gyvenimo sąlygoms pasmerkęs didvyris-partizanas; ir bukas prievartautojas, ir savo gyvybę už tėvynės laisvę ryžęsis paaukoti mokytojas-inteligentas. Ir tik todėl, kad  likimas juos suvedė tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje? Šito pakanka? O jų veiksmų prasmė, tikslas – nesvarbu?

Ko gero, po pasaulį jau klajoja kūriniai, kuriuose stalininės represijos, jų išbadėjusios, iškankintos, lagerių utėlių apgraužtos aukos vaizduojamos budelių – gal Jeršovo, gal Berijos akimis. O į krematorijus varomus žydus žvelgia paniekos ir neapykantos kupinos akys jų sargybinių vokiečių, kuriems Hitlerio propaganda „išaiškino“, kad dėl žydų kaltės tokios mažos vokiečių darbininkų algos, tokia primityvi jų buitis. O jei kas pasipiktintų tokiais kūriniais, visada atsiras itin tolerantiškas skaitytojas, kuris patars jiems, kaip patarė man dėl Ivaškevičiaus „Žalių“:  „Tiesiog. Įsijunkim EMPATIJĄ. Atskirkim autorių nuo HEROJAUS.“

Aš, žinoma, pasidomėjau: empatiją – kam? Herojui rusui, okupantui, kurio akimis  partizanai – gyvuliai, gyvenantys gyvuliškomis sąlygomis, po žemėmis, kurių visas gyvenimas telpa erdvėje tarp išmatų ir spermos? Ar tikrai lietuvį skaitytoją, mūsų vaikus „praturtino“ TOKS žvilgsnis į skaudžiausią mūsų istorijos laikotarpį? Padėjo suprasti, kodėl anuomet jauni žmonės rinkosi tokį nužmoginantį gyvenimą? Padėjo suprasti partizanų aukos ir kančios prasmę?

Atsakymo nesulaukiau.

O gal kas nors galvoja, kad nebemodernu kalbėti ir rašyti apie veikėjų veiksmų, poelgių paskatas, tikslus, prasmę jų pačių ir juos gerbiančios tautos akimis?

Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Šarūno ir Žaibo būrių partizanai žygyje. LGGRTC archyvo nuotr.

Gal galvoja, kad gyvename steriliame pasaulyje, kur nebeliko nei priešų, nei draugų, nei agresorių, nei aukų, todėl nebereikia patriotų, nebereikia narsuolių, autoritetų, herojų, nebereikia patriotizmo pavyzdžių, kurie įkvėptų ir mus, o gal mūsų anūkus pavojaus valandą pasmerkti save kančiai, vargui, žūčiai – vardan tautos laisvės?

Tomas Venclova, advokataudamas M. Ivaškevičiui, aiškina, kad „rimti kultūrininkai nusipelno savo kraštui ne mažiau negu partizanai ar rezistentai ir tikrai daugiau negu rėksmingi politikai“.

Galima būtų sutikti, jei kalbėtume apie tikrai „rimtus“ kultūrininkus, o ne apie Ivaškevičiaus tipo istorijos spekuliantus, kuriems, pasak K. Sajos, tiesa nereikalinga.

Partizanai buvo žmonės. Ne šventieji. Bet šventas buvo tikslas, kurio jie siekė, dėl kurio kovojo, kentėjo šaltį, badą, purvą, ir dėl kurio žuvo.

Pasėsim vėją, leisim žeminti laisvės gynėjus – anksčiau ar vėliau pjausim nelaisvę.

2019.02.25; 07:31

Česlovas Iškauskas. Slaptai.lt nuotr.

Štai ir ne tik kalendorinės, bet ir tikrosios žiemos pranašas – lengvas sniegutis. Jis nubalina stogus ir žemę, po baltu nuometu paslepia purvą ir šiukšles, atšviežina jausmus ir atgaivina viltis, kad apsivalysime, vėl viskas bus gerai, kad judėsime į priekį. Juk netrukus ir diena pradės ilgėti…

Dar prieš kelis dešimtmečius į Lietuvą atkeliaudavo štai tokios žiemos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O vis tik – keletas miestiečio lapkritinių pabambėjimų. Šįkart jų tik du.

I pabambėjimas

Lapkritis baigėsi mokytojų sukilimu. Dešimtys jų okupavo ŠMM rūmus, protestuodami prieš netikusią švietimo reformą ir „trijų krepšelių“ idėją, kuri netenkina pedagogų.

Miegmaišiai, picos, uždaryti tualetai, grasinimai policija, nuovargis ir kantrybė. Atėjo savaitgalis. Būrelis mokytojų nesitraukia. Ministrė ir ministerijos klerkai poilsiauja ir ramiai geria rytinę kavą: juk savaitgalis…

Taigi, jėgos nelygios. Šalyje streikuoja 73 ugdymo įstaigos – apie 3 proc. visų bendrojo lavinimo mokyklų, iš viso apie 1600 pedagogų iš visų 45 tūkst. dirbančių. Trys savaitės nemokomi mokiniai, o jų maždaug 16 tūkstančių. Netrukus kalėdinės atostogos. Nuo gruodžio 22 iki sausio 2-os, o gal dar ilgiau, valstybės įstaigų klerkai ir mokiniai išeis šventinių atostogų. Darbas apmirs ne tik ŠMM, bet ir Seime bei Vyriausybėje. Protesto ateitis miglota.

Abiejų šalių derybininkai kaltina vieni kitus nepagrįstomis ambicijomis ir reikalavimais. Vieniems netinka rugsėjį įvestas etatinis mokytojų apmokėjimo modelis, kiti gi tvirtina, kad protestuotojų reikalavimai pernelyg išpūsti ir nerealūs. Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos vadovas Andrius Navickas reikalauja padidinti mokytojų atlyginimus penktadaliu, ministrė Jurgita Petrauskienė atkerta, kad iš karto daugiau kaip 200 mln. eurų sumos biudžete neįmanoma rasti, ją galima numatyti tik kitų metų biudžete, kuris bus tvirtinamas Seime tik prieš šv. Kalėdas. Vadinasi, teigia ŠMM vadovai, mokytojų atlyginimų pakėlimas nukeliamas iki 2020 m.

Prie Seimo – mokytojų protesto akcija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tai netenkina mokytojų. Nesusikalbėjimas tęsiasi. Visa bėda, kad streikuojantys mokytojai neturi didelės paramos visuomenėje. Daugeliui žmonių apskritai neaiški reformos esmė ir kodėl ji suvedama į mokytojų atlyginimų didinimą. Nedirbantiems šioje srityje nesuprantama mokytojų apmokėjimo („trijų krepšelių“) esmė. Kai veidaknygėje to paklausiau žinomo filosofo, rašytojo ir edukologo Liutauro Degėsio, jis pasiūlė atskirti reformą ir apmokėjimą. „Su „reforma“ etatinis atlyginimas neturi nieko bendro. Tai buvo nevykęs, techniškai neapskaičiuotas bandymas imituoti mokytojų atlyginimų kėlimą… manau, kad daug efektyviau būtų buvę – nesupriešinant mokytojų, kai vieniems prideda, kitiems atima – visiems įvesti etato normą, standartą – pavyzdžiui, 18 pamokų – etatas, ir sumažinti mokinių skaičių klasėje – automatiškai atsirastų daugiau klasių, daugiau darbo vietų, daugiau etatų, ir mokytojai galėtų uždirbti daugiau. Ir problema paprasta – pinigų net nereikėtų daugiau, reikėtų tik nebandyti taupyti švietimo sąskaita, nes tikrai neaišku, kur švietimo pinigai. Nes: jeigu švietimui skiriama 2 procentai nuo BVP, o BVP padidėjo, o mokyklų skaičius sumažėjo, tai likusioms mokykloms turėjo likti daugiau. Klausimas: kur pinigai?“, – svarstė garsus edukologas (atsiprašau, kad šį jo pasažą be leidimo kopijuoju iš viešosios žiniasklaidos).

Tad iš tiesų: kur pinigai?

Tarp pedagogų irgi nėra visiško sutarimo. Pagaliau įsikišo ir Prezidentė. Penktadienį ji pareiškė: „Kaktomuša tarp Vyriausybės ir švietimo profesinių sąjungų užsitęsė per ilgai, o padėtis tampa nekontroliuojama. Vyriausybė kartu su profesinėmis sąjungomis turi užtikrini, kad moksleiviai kuo greičiau galėtų grįžti į klases, – sakė šalies vadovė. – Tokiomis aplinkybėmis tolesnis ministrės darbas kelia abejonių“, – pridūrė ji.

Iš tiesų, pertvarkos švietimo sistemoje, atrodo, ne pagal liaunus ministrės pečius. Tačiau ji nuduoda nesuprantanti Prezidentės užuominos ir nemano, kad reikia trauktis. O čia – savaitgaliai, šventės, atostogos… Laikymasis įsikibus ministrės kėdės, nesuprantama baimė bendrauti su streikuojančiais, nenoras įtikinti Premjerą, kad tam tikras nuolaidas daryti būtina, – štai tos asmeninės politikės ir „profesionalės“ ambicijos, kurios trukdo „minkštųjų“ derybų su protestuotojais eigai.

Beje, ar S. Skvernelis ir Seimo švietimo ir mokslo komiteto nariai, ypač jos pirmininkas E. Jovaiša, o gal ir pats parlamento vadovas gali užsukti į apgultą ministeriją? Klausimas daugiau negu retorinis.

II pabumbėjimas

Ar jūsų niekada neaplankė toks palyginimas: kaip siejasi Adolfo Ramanausko – Vanago tragedija su lapkričio 25 d. įvykdyta nauja Rusijos agresija Kerčės sąsiauryje? Lyg ir jokio ryšio…

A. Ramanauskas-Vanagas pripažintas Lietuvos valstybės vadovu. Eltos nuotr.

Kai perskaičiau mėnesio pabaigoje plačiai pristatytą istoriko Arvydo Anušausko knygą „Aš esu Vanagas“, pirmas buvo ne gedėjimo, gailesčio ir užuojautos aukai ir artimiesiems jausmas, bet įkyri mintis, kad sovietiniai paniekos, prievartos ir kitos tautos pavergimo metodai gajūs ir šiandien.

Koks nepaprastai platus buvo pokarinio meto sovietinių struktūrų parengtas kiekvieno Lietuvos žmogaus sekimo ir žeminimo tinklas! NKVD ir KGB nesitaikstė su priemonėmis, ištekliais ir būdais. Nei sekamojo amžius, nei lytis, nei padėtis visuomenėje A. Sniečkaus bendrams nebuvo kliūtis. Net partizanų vado dukrelei, kelerių metų Auksutei („дочь бандглаваря Раманаускаса Ауксуте“ – užrašas po mažametės nuotrauka) buvo sudaryta byla.

Sučiupti A. Ramanauską – Vanagą N. Dušanskio vadovaujami smogikai parengė begalę planų, sukūrė neįtikėtinai platų agentų tinklą, ir partizanas vienoj vietoj suklupo: artimiausias jo bičiulis, klasės draugas nuo 1941 m., užsimaskavęs KGB agentas A. Urbonas jį išdavė, ir atsargumą praradęs kovotojas 1956 m. spalio 12 d. buvo suimtas bei išvežtas į KGB įgaliotinio Kaune P. Raslano kabinetą…

Pastebėjote: A. Ramanauskas – Vanagas buvo sekamas ir sučiuptas beveik vien lietuvių ir jų pagalbininkų pastangomis. Rusiškų pavardžių A. Anušausko tyrime kur kas mažiau. Tad ar verta stebėtis, kad nemažam būriui tautiečių iki šiol kabinamos žydšaudžių etiketės…

Rusija įkalino devynis Ukrainos jūreivius. EPA-ELTA nuotr.

Taigi, pokario atėjūnų panieka tautos vertybėms, laisvei ir kovai prieš okupantus atsispindi ir šiandienos įvykiuose. Pagal 2003 m. gruodį pasirašytą Ukrainos ir Rusijos sutartį „Dėl bendradarbiavimo naudojantis Azovo jūra ir Kerčės sąsiauriu“ bet kokie Ukrainos laivai – ir prekybiniai, ir kariniai – turi teisę plaukioti numatytose zonose. Po Krymo aneksijos niekas sutarties neanuliavo. Tai kodėl po 15 metų Rusijos karinė armada staiga apšaudo Ukrainos laivus, užblokuoja sąsiaurį ir sulaiko 21 ukrainiečių jūreivį? Dabar jie tardomi garsiojoje Lubiankoje ir „Matroskaja tyšina“, kur anais laikais NKVD kankinimų mašiną yra išgyvenęs ne vienas ukrainietis, rusas, lietuvis…

Klasta, panieka kitai tautai, laisvės ir apsisprendimo paniekinimas gyvas ir šiandien. Argi lietuvių tautos genocidas, ar tremtys ir kalėjimai, ar šiuolaikinė įžūli agresija prieš Ukrainą – ne to paties „kagėbistinio“ krūmo raudonos uogos? Mes niekur toli nenužengėm. Teroristinė valstybė peri savo vaikus ir jiems iškart į rankas įbruka peilį.

2018.12.01; 15:47

Istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Netrukus dienos šviesą turėtų išvysti istoriko Gintaro Vaičiūno parengtas „ŽUVUSIŲ ANYKŠČIŲ KRAŠTO PARTIZANŲ ŽINYNAS“

Kuo jis svarbus, aktualus ir prasmingas?

Pirmiausia skelbiame prof. habil. dr. Antano TYLOS įvadinį žodį.

Šis Gintaro Vaičiūno leidinys – „Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinynas“ − yra kruopščiai ir kantriai, su didžiuliu asmeniniu pasišventimu parengtas darbas apie anykštėnų ryžtingą pasipriešinimą sovietinių okupantų režimui, siekiant jį dezorganizuoti ir atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Kiekvienas, šią knygą paėmęs ir perskaitęs, pajus, kad iš tikrųjų sunku suvokti, kaip Anykščių krašto žmonės, siaučiant sovietinės kariuomenės baudžiamiesiems būriams, stribams, šnipams, vykstant masiniams trėmimams į Sibirą, suiminėjimams ir įkalinimams, galėjo turėti tiek ryžto ir valios priešintis didžiulei okupanto karinei ir administracinei jėgai, tikėti sunkiai pasiekiama pergale. Miškuose ir sodybose prieglobstį rado ginkluoti partizanai, keliais, takais, laukais keliavo ryšininkai – moterys, merginos, jaunuoliai. Virė nematomos, tik jaučiamos slaptos, okupantams nepasiduodančios valstybės gyvenimas.

Anykščių kraštas tapo Aukštaitijos partizanų kovos centru. Čia daug vietų, menančių partizanines kovas. Burbiškio miškas, Šimonių giria, Kurklių šilas, Drobčiūnų, Pajuodžio, Baltušavos ir kiti miškai, Trakinių, Rubikių, Valų, Ivonių, Žvirblėnų, Aknystėlių, Paandrioniškio, Balteniškių kaimai 1948–1949 m. tapo partizanų tvirtove. Buvo sumanyta į Šimonių girią perkelti visos Lietuvos partizanų vadovybę. Sutrukdė tik sustiprėjusios represijos. Anykščių rajonas buvo vienintelis Lietuvoje, pagal partizanų organizacinę struktūrą priklausęs net penkioms − Algimanto, Didžiosios Kovos, Vyčio, Vytauto ir LLA 3-osios Šiaurės Lietuvos − Aukštaitijos partizanų apygardoms. Didžioji rajono dalis priklausė Vytauto apygardos Liūto rinktinei ir Algimanto apygardos Šarūno rinktinei. Čia buvo svarbios partizanų vadavietės, štabai, iš čia vadovavo žymūs partizaninės kovos vadai. Čia buvo leidžiami partizanų periodiniai leidiniai: „Partizanų kova“, „Tėvynei šaukiant“, „Aukštaičių kova“, „Pragiedruliai“, „Į Laimės žiburį“.

Lietuvos partizanė

Anykščių krašte virė žūtbūtinė kova su okupantais, čia nuolatos jautėsi pasipriešinimo dvasia. Iki šiol tik savarankiškai išsivadavimo kovą tyrinėjusiems buvo žinoma, kas buvo tie Anykščių krašto Laisvės kovotojai, jų žygiai, žūtys, tragedijų vietos. Istorijos nežinantys lieka vaikais… Kas tie kariai, kovoję ir tą kovą laimėję nenugalėti, kas tie partizanai, žuvę kartu su savo jaunyste, palikę nepavergtųjų vardą, pasakoja ši knyga. Ji padės įsiminti jų ryžtą, narsą, jų vardus, jų žygių, kovų ir žūties vietas. Jie taps visų mūsų bendražygiais.

Prof. habil. dr. Antanas TYLA

XXX

Iš partizano Albino Milčiuko-Tigro dienoraščio, rašyto 1945–1949 m.

Kas padės žūstančiam Lietuvos kraštui? Gal tik Dievo stebuklas. Gal tik patys Lietuvos vyrai, pasiryžę kovoti už tautos laisvę. Pamažu formuojasi partizanų būriai ir pradeda kovą prieš milijoninę armiją.

Esu eilinis Lietuvos pilietis – partizanas ir džiaugiuosi, kad galiu būti Lietuvos partizanų gretose, savo krauju ir veikla siekti laisvės Lietuvai. O jeigu jos siekdamas žūsiu nuo azijato kulkos, mano pasakojimas nutrūks, bet liks mano tauta, mano broliai, kurie gal sugebės dar geriau papasakoti. Savo pasakojimą pradedu rašyti ne už stalo, ne kokiame nors kabinete, sėdėdamas minkštame krėsle, bet miške ant kelmo…

Rašau todėl, kad žmonės žinotų, ką išgyveno Lietuvos partizanai, kovodami prieš bolševikinę priespaudą. Mes trokštame ir siekiame laisvės savo tautai. Ryžtingai ir nenuilstamai veikdami, sutelkę visas jėgas, mes nugalėsime šį raudonąjį milžiną, kuris anksčiau ar vėliau nusprogs dėl savo klastingų kruvinų darbų.

Nors mūsų nedaug, tačiau mes kovosime ir nugalėsime.

Kiekvienas blaiviai mąstantis Lietuvos pilietis mato ir supranta, kas ištiko mūsų mažą tautą po to, kai į mūsų žemę įsibrovė milijoninė armija puslaukinių sužvėrėjusių bolševikų, kurie vos įžengę į Lietuvos kraštą neparodė lietuviams jokio, net mažiausio, žmogiškumo. Gyva drama: nuo pirmųjų dienų kaimuose pilna bolševikų kareivių-enkavedistų. Lietuviai nestoja į bolševikinę armiją. Lietuvos jaunuoliai ieško, kur gauti ginklų, ir eina į miškus, kur susibūrę ginkluoti priešinasi žvėriškiems NKVD organams. Kiti dar lieka namie, nenorėdami palikti savo šeimos. Ateina kareiviai ir pamatę namie jauną vyrą, kartais net nepatikrinę jo dokumentų, išsiveda į kiemą ir nušauna. Dega sodybos, o gaisrų liepsnas palydi laukinis bolševikų kvatojimas.

Partizanas su motina

Baisi mirties šmėkla apglėbė Lietuvos žemę – mūsų tautą. Lietuvis nežino, kur dėtis. Mirtis, ašaros… Aimanos ir pagalbos šauksmai skamba Lietuvos vaikų lūpose… Kas padės žūstančiam Lietuvos kraštui? Gal tik Dievo stebuklas. Gal tik patys Lietuvos vyrai, pasiryžę kovoti už tautos laisvę. Pamažu formuojasi partizanų būriai ir pradeda kovą prieš milijoninę armiją. O kur ginklai, kur šaudmenys? Jie įsigyjami visokiais būdais. Visa tai priklauso nuo meilės Tėvynei, nuo ryžto. Ar kiekvienas iš šių vyrų tikisi laimėti kovą? Ar gal tik sau pačiam siekia laisvės? Apie tai jis mažiausiai galvoja. Jo širdyje – meilė Tėvynei, o kovai pakėlė niekuo nekaltų lietuvių kraujas, nekaltai į Sibirą tremiamų senelių ir vaikų ašaros. Jeigu būčiau rašytojas, aš, be abejo, gražiau parašyčiau šį savo pasakojimą, tačiau, kita vertus, jei būčiau rašytojas, mano pasakojime būtų daug fantazijos, o dabar aš rašau tikrą tiesą. Esu eilinis Lietuvos pilietis – partizanas ir džiaugiuosi, kad galiu būti Lietuvos partizanų gretose, savo krauju ir veikla siekti laisvės Lietuvai.

O jeigu jos siekdamas žūsiu nuo azijato kulkos, mano pasakojimas nutrūks, bet liks mano tauta, mano broliai, kurie gal sugebės dar geriau papasakoti. Savo pasakojimą pradedu rašyti ne už stalo, ne kokiame nors kabinete, sėdėdamas minkštame krėsle, bet miške ant kelmo. Tai dar būtų nieko, bet nereikia pamiršti, kad mane persekioja bolševikų gaujos ir todėl turiu nuolat dairytis. Rašau todėl, kad žmonės žinotų, ką išgyveno Lietuvos partizanai, kovodami prieš bolševikinę priespaudą. Mes trokštame ir siekiame laisvės savo tautai. Ryžtingai ir nenuilstamai veikdami, sutelkę visas jėgas mes nugalėsime šį raudonąjį milžiną, kuris anksčiau ar vėliau nusprogs dėl savo klastingų kruvinų darbų.

Nors mūsų nedaug, tačiau mes kovosime ir nugalėsime. Geriau mirsime Lietuvos laukuose, bet azijatui- bolševikui nevergausime.

XXX

PRATARMĖ

„Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinynas“ parengtas remiantis LYA (buv. KGB archyvo) dokumentais ir liudininkų atsiminimais apie partizaninį karą Anykščių krašte nuo 1944 m. rugsėjo mėn. iki 1953 m. spalio mėn., kai žuvo paskutinieji mūsų krašto partizanai. Iš viso žinyne paminėti 1 385 Lietuvos partizanai (iš jų – 1 048 anykštėnai), 348 partizanų ryšininkai bei rėmėjai (iš jų − 203 anykštėnai), 183 okupantų ir jų talkininkų nužudyti civiliai, kurie slapstėsi be ginklo arba buvo nužudyti iš keršto. (iš jų − 173 anykštėnai).

Per devynerius metus – nuo 1944 m. rugsėjo iki 1953 m. spalio mėn. − 236 Anykščių rajono vietovėse žuvo 830 Lietuvos partizanų (812 vyrų bei 18 moterų).

Anykščių rajone gimė arba gyveno bet žuvo kituose Lietuvos rajonuose 114 partizanų.

Buvo suimti 225 Anykščių krašto partizanai. Iš jų 46 mirė kalėjimuose ir tremtyje, 17 buvo nuteisti mirties bausme ir sušaudyti, 160 grįžo iš tremties.

Bendras žuvusių kautynėse, nužudytų Lietuvoje, mirusių kalėjimuose, lageriuose ir tremtyje Lietuvos partizanų anykštėnų skaičius – 1 006.

Susišaudymų ir karinių susidūrimų tarp partizanų ir Rusijos čekistų bei jų vietinių talkininkų metu mūsų rajone žuvo arba iš keršto buvo nužudyti 47 partizanų rėmėjai bei ryšininkai, 158 mirė per tardymus, lageriuose bei tremtyje.

Bendras žuvusių laisvės kovotojų (partizanų, ryšininkų ir rėmėjų) anykštėnų skaičius – 1 212 asmenų.

Taip pat žinyne paminėti 263 partizanai ir 2 ryšininkai, kilę ne iš mūsų krašto, bet žuvę vienoje iš 67 kaimyninių rajonų vietovių 5 km atstumu nuo Anykščių rajono ribos.

Kartu su partizanais lietuviais mūsų rajone žuvo 2 vokiečiai, 1 čekas (buvę Vermachto kariai) ir 1 ukrainietis (buvęs RA dezertyras).

Pirmasis žuvęs ginkluoto pasipriešinimo dalyvis Anykščių rajone − elmininkietis šaulys Julius Stolia.

Jis žuvo 1944 m. liepos mėn. 14 d. prie Vosgėlių k., Anykščių sen., susišaudyme su antrą kartą mūsų kraštą okupuojančios Raudonosios armijos žvalgais.

Klemensas Širvys – Sakalas, Juozas Lukša – Skirmantas, Benediktas Trumpys – Rytis (iš kairės į dešinę).

Paskutiniai partizanai mūsų krašte žuvo 1953 metais. Jie slapstėsi po vieną, nes visi bendražygiai jau buvo žuvę. Paskutiniuosius partizanus nužudė MGB agentai smogikai. 1953 m. birželio mėn. 30 d. Garbėnų miško pakraštyje, netoli Plentaukos vnk., Kavarsko sen., žuvo Pranas Jurkėnas-Eimutis − paskutinis Vytauto apygardos Vaižganto rinktinės Laisvės rajono Tigro būrio partizanas. 1953 m. rugpjūčio mėn. 9 d. Broniaus Bernadišiaus sodyboje Umėnų k., Troškūnų sen., nušautas paskutinis Vytauto apygardos Vaižganto rinktinės Vilties tėvūnijos Traidenio būrio partizanas Mykolas Šileika-Kaimynas. 1953 m. rugsėjo mėn. 27 d. Elenos Dailidėnienės sodyboje Šapio k., Traupio sen., žuvo paskutinis Vyčio apygardos Gedimino rinktinės Aušros tėvūnijos partizanas, Vyčio apygardos štabo ūkio skyriaus viršininkas Mykolas Janulis-Tautvydas. 1953 m. spalio mėn. 11 d. Rakutėnų k., Troškūnų sen., netoli savo namų nužudytas Vytauto apygardos Vaižganto rinktinės Vilties tėvūnijos Kęstučio būrio partizanas Vincas Peslikas-Griausmas. 1953 m. spalio mėn. 23 d. Putriškių k., Traupio sen., nušautas Vyčio apygardos Gedimino rinktinės Aušros tėvūnijos Radvilos būrio partizanas Jonas Tilindis-Žvalgas. Ilgiausiai mūsų krašte partizanavo Vytautas Petronis-Nemunas iš Diktarų k., Skiemonių sen., legalizavęsis 1954 m. kovo mėn. 11 d. Anykščiuose.

Jis kartu su Antanu Kraujeliu-Siaubūnu buvo paskutiniai Vytauto apygardos Liūto rinktinės Žėručio rajono partizanai. A. Kraujelis-Siaubūnas dažnai lankydavosi ir Skiemonių seniūnijoje. Vienas patikimiausių jo rėmėjų ir ryšininkų buvo Jonas Ruzgas iš Smaltiškio kaimo. Tik 1962 m. KGB nustatė, kad A. Kraujelis daug kartų lankėsi pas šį ryšininką, ir tais pačiais metais J. Ruzgą nuteisė 10 m. lagerio. Atlikęs bausmę, į Tėvynę J. Ruzgas grįžo 1972 m.

Ilgiausiai Anykščių rajone išsilaikė J. Raudonikio-Patašono būrio „Už laisvą Lietuvą“ partizanas Povilas Strolia iš Kubiliškių k., Kurklių seniūnijos. Jis buvo sužeistas 1944 m. spalio mėnesį, netrukus suimtas, bet pabėgo iš saugomos palatos Utenos ligoninėje. Grižęs į tėviškę slapstėsi be ginklo, bet buvo KGB agento susektas. 1959 m. kovo mėn. 21 d. čekistai jį sulaikė Kirkų k., Anykščių seniūnijoje.

Paskutinieji Anykščių krašto partizanai Vytautas Petronis ir Povilas Strolia nebuvo teisiami, nes KGB tikėjosi, jog tai išgirdęs A. Kraujelis-Siaubūnas ateis legalizuotis. Sovietiniuose laikraščiuose buvo aprašyta, kad legalizavęs V. Petronis laisvai gyvena Anykščiuose ir dirba veltinių fabrike „Spartakas“, o sulaikytajam P. Stroliai išduotas sovietinis pasas ir jam leista balsuoti rinkimuose į LSSR Aukščiausiąją Tarybą.

Jeigu A. Kraujelis būtu legalizavęsis, jo likimas tikriausiai būtų buvęs toks pat, kaip ir paskutinio Rokiškio krašto partizano − Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyčio kuopos vado Juozo Streikaus-Stumbro. Jis legalizavosi 1958 m. liepos mėn. 18 d., gavęs Lietuvos SSR VRM ministro generolo Kazio Liaudžio garantiją raštu, kad nebus teisiamas, tačiau 1961 m. rugsėjį buvo suimtas, o 1962 m. birželį nuteistas mirties bausme ir sušaudytas.

„Pokario metu susiformavę partizanų būriai išaugo į didelius junginius − visą Lietuvą apimančią karinę struktūrą. Partizanų kariniai gebėjimai ir pasiaukojama kova dėl nepriklausomybės atsiskleidė tūkstančiuose susirėmimų ir kautynių su kur kas gausesnėmis karinėmis okupantų pajėgomis. Daugiau kaip dvidešimt tūkstančių lietuvių žuvo su ginklu rankose arba buvo nukankinti. Šie skaudūs praradimai buvo reikšmingi ir prasmingi, nes Lietuvoje buvo pristabdyta asimiliacija ir tautinio identiteto naikinimas. Partizanai parodė pasauliui, kad savanoriškas Lietuvos įsijungimas į SSRS yra mitas. Tai paskatino laisvojo pasaulio valstybes nepripažinti Lietuvos okupacijos ir sustiprino pogrindinį laisvės judėjimą. Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį − dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva ir išlieka“ (ištrauka iš Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalbos, pasakytos 2010 m. gegužės mėn. 14 d. teikiant apdovanojimus Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos proga).

Bendras represuotų rajono gyventojų skaičius – 5 952 (1941−1953 m. dabartinio Anykščių rajono teritorijoje gyveno nuo 40 000 iki 45 000 gyventojų, represuota nuo 14 iki 16 %).

Iš jų:

ištremta – 4 902;

nužudyta tėvynėje – 1 050;

nužudyta kalėjimuose ir tremtyje arba mirė tremtyje − 829 (nėra žinomas mirusių tremtyje skaičius

nuo 1950 m. iki 1953 m.).

Bendras žuvusiųjų rajono teritorijoje partizaninio karo metu skaičius − 1 627.

Iš jų:

Lietuvos partizanų – 830;

okupantų nužudytų civilių (besislapstančių be ginklo, partizanų šeimų narių, partizanų ryšininkų ir

rėmėjų bei jų šeimų narių) – 222;

kitų civilių, kurių žūties aplinkybės nėra gerai žinomos – 382;

sovietinių aktyvistų (stribų, milicininkų, komunistų, sovietinės valdžios partinių, administracinių bei

ūkinių struktūrų tarnautojų) – 193.

XXX

Priežastys, skatinusios kovoti partizanų gretose

Dauguma istorikų, tyrinėjančių partizaninį judėjimą Lietuvoje, nurodo keturis pagrindinius veiksnius, skatinusius jaunus Lietuvos vyrus išeiti partizanauti: pirmosios bolševikų ir vokiečių okupacijos patirtis; nežabotas sovietinis teroras pirmaisiais pokario metais; Vakarų intervencijos viltis; patriotizmas (1).

Patirtis 1940−1944 m. bei patriotizmas

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai.

Pirmosios bolševikų okupacijos 1940−1941 m. patirtis parodė, kur link veda kapituliacija ir nesipriešinimas okupacijai: nuolankumas bolševikams nesustabdė pirmųjų masinių trėmimų, suėmimų, turto konfiskavimo bei visų pasiekimų, sukurtų Nepriklausomoje Lietuvoje, naikinimo. Bet jau po metų daugelis lietuvių ryžosi pradėti kovą prieš okupacinį režimą, todėl prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui kiekviename

Lietuvos valsčiuje, miestelyje, kaime ar bažnytkaimyje spontaniškai kūrėsi partizanų būriai. Šių būrių nariai yra vadinami ir 1941 m. birželio sukilimo dalyviais, nors patys sukilimo dalyviai save vadino Lietuvos partizanais.

Anykščių miesto partizanų būrys, kuriame buvo 179 partizanai, susikūrė 1941 birželio 25 d. Dauguma šio būrio partizanų priklausė Nepriklausomybės metais veikusiam Dariaus ir Girėno šaulių būriui. Anykščių partizanų būriui buvo pavaldūs Andrioniškio (43 partizanai) ir Burbiškio (32 partizanai) būriai. Tokie būriai susikūrė visuose Anykščių rajono miesteliuose.

Vien tik Anykščių valsčiaus ribose veikę partizanai išaiškino ir sulaikė 56 sovietinės valdžios aktyvistus ir rėmėjus, per 60 Raudonosios armijos karių, apsaugojo vietinius gyventojus nuo plėšimų ir besitraukiančių bolševikų keršto (2).

Nuo 1943 m. daugelis partizanų įstojo į vietinius savisaugos būrius, palaikiusius tvarką apylinkėse, kuriose aktyvėjo iš SSRS atsiųstų diversantų organizuojami raudonųjų partizanų būriai. 1944 m. nemažai jų stojo savanoriais į generolo P. Plechavičiaus vadovaujamą Vietinę rinktinę.

Visi Lietuvos partizanai buvo išaugę Nepriklausomybės metais, per kuriuos buvo pasiekta nemaža pažanga visose gyvenimo srityse. Tėvynės patriotais juos išugdė tėvai, Nepriklausomos Lietuvos mokyklos bei visuomeninės organizacijos. Dėl savo pasirinkimo − „geriau žūti už Tėvynę, negu vergauti bolševikams“ − jie neabejojo. Pasiryžimą kovoti už Laisvę stiprino ir tikėjimas: išlikusios partizanų maldaknygės liudija, kad partizanai kasdien melsdavosi, dažnai priimdavo sakramentus, nešiojo rožančius; jų tarpe ateistų nebuvo.

Tikėjimas jiems teikė vilties sulaukti Laisvės.

Varnabūdės miške žuvę Tauro apygardos partizanai

Partizanų dalia buvo nepaprastai sunki. Jie nepajėgė stoti į atvirą kovą su galingu priešu, bet jautė pareigą tęsti priešinimąsi, kol Vakarai privers Rusiją išvesti savo kariuomenę. Kovos vyko partizanams nepalankiomis gamtos ir geopolitinėmis sąlygomis: juk Lietuvoje nėra nei kalnų, nei pakankamai didelių miškų ar pelkių, kur jie galėtų saugiai pasislėpti, nebuvo ir tokių kaimyninių šalių, į kurias galėtų pasitraukti laikinam poilsiui. Dėl nesibaigiančių pavojų partizanai turėjo prisitaikyti prie gyvenimo po žeme, to dvasią ir kūną alinančio slapstymosi bunkeriuose ir naktinių žygių. Slėgė ir tai, kad priešas ne tik niekino žuvusiųjų lavonus, bet ir bausdavo, tremdavo partizanų šeimas.

Be to, greitai Rusijos saugumo organų pagrindiniu kovos būdu tapo klasta ir išdavikų verbavimas. Ir vis tiek partizanai nepalūždavo, priešo apsupti susisprogdindavo granata ar nusišaudavo paskutiniu šoviniu, kad neišduotų kovos draugų ar šeimos narių, suimti ir kankinami neišdavė savo bendražygių. Tik nedaug suimtų partizanų buvo užverbuoti ir tapo MGB agentais smogikais. Anykščių rajone tokių neatsirado nė vieno.

Sovietinis teroras pirmaisiais pokario metais

Pirmieji antrosios sovietinės okupacijos metai (1944−1945 m.) buvo didžiausio teroro prieš Lietuvos gyventojus metai. 1944 m. rugpjūčio 1 d. rusų okupuotoje Lietuvos dalyje buvo paskelbta 18−35 m. amžiaus vyrų mobilizacija į Raudonąją Armiją. Taip SSSR dar kartą sulaužė Hagos konvencijos nuostatas, draudžiančias imti vietos gyventojus į okupantų kariuomenę (3). Pirmieji mūsų krašto beginkliai gyventojai „išvaduotojų“ armijos buvo nužudyti jau pirmąjį okupacijos mėnesį: 1944 07 23 nužudė Vilių Ordą jo paties namuose Eidrigonių kaime, Kavarsko valsčiuje, o Šventupio viensėdyje, prie Vilkabrukių kaimo (Vyžuonų vlsč., dabar − Svėdasų sen.), 1944 07 26 nužudė šio viensėdžio šeimininkų Tuskenių žentą Petrą Zarembą.

Rusų karininkui patiko Tuskenių tarnaitė Ona, tad norėjo ją išsivesti. Zaremba pabandė merginą užstoti ir čia pat, prie namų, buvo nušautas. Taip pat RA kareiviai 1944 m. liepos mėn. prie namų nušovė Petrą Vildžiūną iš Vaišviliškių kaimo, Kavarsko valsčiaus, ir Kostą Kinderį iš Vaitkūnų kaimo, Svėdasų valsčiaus. Einant frontui per Lietuvą ir Anykščių kraštą daugelis vietinių gyventojų buvo apiplėšti plėšikaujančių RA kareivių; pirmiausiai atimdavo arklius ir maisto produktus. RA fronto kariuomenės daliniai mūsų krašte laikėsi apie 2 savaites, netrukus juos pakeitė NKVD (čekistų) užnugario kariuomenės daliniai, kurie jau rugsėjo mėnesį pradėjo gaudyti šaukiamojo amžiaus vyrus ir persekioti sovietų valdžios priešus. Dauguma lietuvių boikotavo prievartinę mobilizaciją, slapstėsi arba stojo į partizanų būrius, nenorėdami būti aukomis kare už bolševikinės Rusijos pergalę.

Vengiančių tarnauti vyrų šeimos patirdavo okupantų bei jų talkininkų stribų smurtą, terorą, suėmimus. 1944 m. rudenį čekistų aukomis tapo besislapstantys šaukiamojo amžiaus beginkliai jaunuoliai iš Kavarsko valsčiaus: Aloyzas Keiba ir Povilas Žemaitis iš Varnelių kaimo, Bronius Sadauskas iš Dvarelių kaimo, Kazys Kvieska iš Jakūnų kaimo. Suimtas ir per tardymą Kavarsko NKVD skyriuje nužudytas kalvis Vincas Vildžius iš Juodžių kaimo, Kavarsko valsčiaus. Pavienių sovietų priešų naikinimas siekiant kuo daugiau mobilizuoti į RA šauktinių ir įtvirtinti sovietų valdžią Lietuvos kaimuose nepavyko, todėl vykdyti Maskvos genocido politikos 1944 m. rugsėjo mėnesį į Lietuvą atvyko SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro Lavrentijaus Berijos pavaduotojas Sergejus Kruglovas. Susitikime su NKVD darbuotojais jis nurodė: „Užtenka švelnaus elgesio, sentimentalumoǃ Šukuokite miškus, kirtimus, kaimusǃ Jei operacijų metu kas nors mėgintų sprukti, nors ir būtų neginkluotas, − laikykite banditu ir nušaukite be jokio tolesnio tyrimo. Jokio teismo jiems nereikiaǃ Jei tokiems asmenims pavyktų įbėgti į namus, ūkį ar kaimą, laikykite banditų namais, banditų ūkiu, banditų kaimuǃ Ir tuos kaimus sudeginkite. Turtą, gyvulius konfiskuokite ir perduokite partiniams ir sovietiniams organams“ (4).

Sovietiniai nusikaltėliai

S. Kruglovas 1944 m. gruodžio mėn. pradžioje parengė masinių baudžiamųjų akcijų prieš Lietuvos gyventojus planą, patvirtintą SSRS NKVD-NKGB komisaro L. Berijos įsakymu Nr. 001257/00388, kuris NKVD kariams suteikė visišką veiksmų laisvę Lietuvoje (5).

Per šias baudžiamąsias čekistų operacijas Anykščių rajone buvo nužudyti 97 beginkliai gyventojai. Vien tik per 1944 m. gruodžio 14 dieną Plikiškių, Sedeikių, Šilagalių, Žliobiškio (Andrioniškio sen.), Kanapynės, Mitrų, Pajuodžių, Surdegio, Žviliūnų (Troškūnų sen.) kaimuose buvo nužudyti 23 žmonės. Žudynes Andrioniškio seniūnijoje vykdė NKVD pasienio kariuomenės 95-ojo pasienio būrio 3-osios komendantūros 70- ies kareivių būrys, vadovaujamas šios komendantūros vado majoro Čertovo, o Troškūnų seniūnijoje − to paties 95-ojo pasienio būrio 1-osios komendantūros kareiviai, vadovaujami majoro Saltykovo ir vyr. leitenanto Lukino (6). 1945 m. enkavedistai ir jų talkininkai stribai bei sovietiniai aktyvistai Anykščių rajone nužudė 95 beginklius civilius gyventojus; iš jų 49 beginkliai slapstėsi savo namuose ar netoli jų. Dalis nužudytų jaunuolių net nesislapstė, tikėdamiesi, kad jų nelies dėl jauno amžiaus (daug kas iš jų turėjo suklastotus gimimo pažymėjimus), kiti turėjo įvairias valdžios išduotas pažymas, leidžiančias atidėti tarnybą armijoje, pvz., apie darbą prie geležinkelio ar miškų ūkyje.

Deja, siautimų ir gaudynių metu visi jauni vyrai buvo sulaikomi, vieni nušaunami vietoje, kiti suimami ir uždaromi į kalėjimus, o iš ten išsiunčiami į lagerius. Dauguma sulaikytų šaukiamojo amžiaus vyrų buvo išsiunčiami į karių rengimo stovyklas Baltarusijoje bei Rusijoje, kur juos paskubomis, per 3 mėnesius, paruošdavo frontui.

Didžiausios baudžiamosios operacijos 1945 m. vyko balandžio bei liepos mėnesiais. 1945 m. balandžio 30 d. enkavedistai prie Rubikių ežero esančiuose Mačionių, Meliaušiškio, Rubikių bei Šiaulių kaimuose nušovė 10 vyrų, iš jų 3 buvo partizanai, kiti 7 slapstėsi nuo kariuomenės. Šešiolikmetis Alantos amatų mokyklos moksleivis Juozas Tyla nesislapstė, nes dėl amžiaus į kariuomenę dar nebuvo šaukiamas, bet vis tiek buvo nušautas (7). 1945 m. liepos 9 d. enkavedistai Levaniškių ir Šapio kaimuose (Traupio sen.) nužudė 12 jaunų  vyrų, iš jų 3 šešiolikmečius jaunuolius. 1945 m. liepos 10 d. NKVD kariuomenės daliniai vykdė siautimą Kavarsko valsčiuje. Šios operacijos metu aktyviai dalyvavo ir saugumo operatyviniai darbuotojai, vietinių apylinkių užverbuoti agentai, kurie ir suteikdavo visą informaciją apie savo kaimynus partizanus, jų rėmėjus ar besislapstančius vyrus. NKVD kareiviai išvaikščiojo rugių laukus, išmindė vasarojų, degino namus, kuriuose įtardavo esant besislapstančiųjų. Veršelių kaime jie sudegino Pivorų namus, kurių du sūnūs, Bronius ir Albinas, buvo Broniaus Sudeikio-Čigono būryje. Taip pat sudegino miško aikštėje esančios eiguvos trobesius, kad juose nesilankytų partizanai, Dabužėlių kaime sušaudė eigulį Bronių Mackevičių jo paties namuose. Netoli Narbutų kaimo esančiame Tumų vienkiemyje padegė klojimą, iš jo iššokusį Viktorą Tumą subadė šakėmis ir vėl įmetė į ugnį, o kieme nušovė sodybos šeimininkę Oną Tumaitę (8).

Juozas Markulis, sovietų agentas

Dideli kariuomenės siautimai 1945 metais mūsų rajone vyko beveik kas mėnesį. Šių operacijų metu buvo žudomi žmonės, atimamas bei naikinamas jų turtas, padegami namai. Rajone nėra nė vienos seniūnijos, kurioje partizaninio karo metais okupantai nebūtų deginę sodybų. 1945 m. birželio 27 d. kautynių metų buvo sudegintas Maskoliškio kaimas Kurklių seniūnijoje – visos 6 sodybos (9). Po susidūrimo su partizanais 1944 m. gruodžio 22 d. Važdėlių kaime NKVD kariuomenės čekistai ir stribai gretimuose Čiunkių, Petkūnų bei Maldeikių kaimuose sudegino 6 sodybas, nušovė 7 vietos gyventojus, tarp jų ir šešiolikmetį Vladą Arlauską (10).

1944−1945 m. masinių baudžiamųjų akcijų metu Anykščių rajono teritorijoje buvo nužudyti 192 civiliai beginkliai gyventojai, iš jų − 105 jauni vyrai, kurie slapstėsi be ginklo savo namuose ar greta jų.

Ne visus sugautus šaukiamojo amžiaus jaunuolius čekistai bei jų talkininkai šaudė vietoje, didesnę dalį sulaikydavo ir išsiųsdavo į šauktinių apmokymo stovyklas. Ten naujokai kentė nuolatinį badą, gyveno antisanitarinėmis sąlygomis ir dėl to masiškai sirgo įvairiomis peršalimo bei infekcinėmis ligomis. Kai kurie dėl nuolatinio badavimo ir ligų taip nusilpdavo, kad net tekdavo komisuoti. Tadas ir Jonas Kavoliūnai iš Mikierių kaimo, Andrioniškio seniūnijos, 1944 m. gruodžio mėnesio pabaigoje pateko į Raudonosios armijos karių rengimo stovyklą Kozelsko mieste, prie Smolensko (Rusija), bet nebaigę apmokymų nuo nuolatinio bado ir peršalimų susirgo distrofija. Abu smarkiai ištino, jų kūnai apteko votimis, iš kurių nuolat bėgo pūliai, dėl to jie, kaip nebetinkami rusų armijai, buvo komisuoti ir paleisti, bet sugrįžę į namus nebeatsigavo ir greitai mirė (11).

Tokie atvejai apmokymo stovyklose nebuvo reti. Uždarytieji RA šauktinių apmokymo stovyklose apie savo varganą būklę išsiliedavo laiškuose giminaičiams. Tuos laiškus cenzūruodavo čekistai ir apie šauktinių nuotaikas pranešdavo vadovybei. Štai šauktinis V. Vačys savo laiške į namus rašė: „Milinė mums atstoja patalynę, duonos gauname 500 gramų ir 1,5 litro sriubos per dieną, šaukštelį cukraus ir 20 gramų žuvies arba pusę silkės, bet žuvies būna tik dukart per savaitę. Kai mūsų žmonės grįš į Lietuvą, jų nepažins, visi labai sublogę. Vienas kito negalime pažinti. Daug iš mūsų serga ir miršta. Per dieną miršta po 2 ir 3 žmones. Kiaules geriau maitina už mus, jeigu mus maitintų taip, kaip Lietuvoje kiaules, tai mes būtume patenkinti. Nelaimingas tas žmogus, kuris į kariuomenę pakliuvo“.

Partizanų palapinė

Tie, kurie nenumirė nuo bado ir ligų, nepabėgo ar nenusižudė, iš apmokymų stovyklų buvo išsiųsti tiesiai į frontą, į Rytprūsiuose ar Kurše kariaujančius dalinius. Į mirtį fronte juos lydėjo ginkluota rusų karių sargyba. „Jauni vyrai eina mirti išbalusiais ir pageltonavusiais veidais, patys nežinodami už ką“, − laiške rašė mobilizuotas A. Paliūnas (12).

Per pusantrų metų − nuo 1944 m. rugpjūčio mėn. iki 1945 m. pabaigos − sovietai į Raudonąją armiją mobilizavo apie 70 000 lietuvių, iš jų daugiau kaip pusė − 44 562 − į karinius komisariatus buvo atvesdinti jėga. Dalis vėliau pabėgo iš komisariatų arba pakeliui į karines stovyklas, ar vežant iš apmokymo stovyklų į frontą. Kare žuvo kas trečias − ne mažiau kaip 25 000 (36%) mobilizuotų į Raudonąją armiją lietuvių (13). Iš Piktagalio kaimo, Kavarsko valsčiaus, kilę keturi vyrai – Jonas ir Aleksas Giniečiai, Alfonsas Riška ir Juozas Dziena buvo pabėgę iš Raudonosios armijos ir slapstėsi. Jų šeimoms buvo paskelbtas ultimatumas – jeigu jie neprisistatys į Kavarsko NKVD skyrių, bus sudegintos sodybos. Visi keturi, norėdami išgelbėti savo šeimas, nuvyko „prisiduoti“ į Kavarską. Nė vienas iš fronto į namus nebegrįžo (14).

Toks nežabotas masinis teroras, pradėtas vykdyti Rusijos čekistų vidaus kariuomenės, privertė daugelį jaunų vyrų imtis ginklo. Visi, pasiryžę kovoti, susibūrė į partizanų būrius, nes vieni besislapstydami daug greičiau žūdavo. Ginkluotas partizanų būrys atsilaikydavo ir prieš nedidelius NKVD kariuomenės dalinius, išvaikydavo vietinių stribų gaujas.

Vakarų intervencijos viltis

Lietuvoje jau vokiečių okupacijos metais iš gausios antinacinės, pogrindinės spaudos bei vietinių lietuviškosios administracijos pareigūnų buvo žinoma, kad 1941 m. rugpjūčio 14 d. antihitlerinės koalicijos narės JAV ir Anglija pasirašė Atlanto chartiją, kurioje įsipareigojama atstatyti visų iki karo egzistavusių valstybių suverenumą ir sukurti kolektyvinio saugumo sistemą Europoje. Prie Atlanto chartijos rugsėjo mėnesį prisijungė Belgija, Nyderlandai, Norvegija, Lenkija, Jugoslavija, Graikija, Čekoslovakija, Liuksemburgas, emigracinė generolo Š. de Golio vadovaujama Prancūzijos vyriausybė ir net Sovietų Sąjunga, kuri, nors chartiją ir pasirašė, niekada jos nesilaikė − kaip ir kitų svarbių tarptautinių sutarčių.

Lietuvos partizanai, pradėję savo kovą 1944 m. vasarą, grįžus į Lietuvą okupacinei Rusijos kariuomenei tikėjo, kad pasibaigus karui su Vokietija Lietuvai bus sugrąžintas suverenitetas, kaip tai buvo nurodyta Atlanto chartijoje. Šio dokumento antrasis punktas skelbė: JAV ir Didžioji Britanija nesutiks su jokiais teritoriniais pakeitimais, prieštaraujančiais suinteresuotų tautų laisvai pareikštiems norams. Trečiajame chartijos punkte buvo pabrėžiama, kad šalys, pasirašiusios šį dokumentą, gerbia visų tautų teisę pasirinkti valdymo formą, kokią šios nori: jos siekia atstatyti suverenumo teises ir savivaldą tų tautų, kurios buvo prievarta jų netekusios (15).

Lageriuose ir tremtyje

Nors šiame dokumente nebuvo rašoma, kokiais būdais bus siekiama atstatyti suverenumo teises ir savivaldą tų tautų, kurios buvo jų netekusios, ir kada tai įvyks, bet beveik visi partizanai tikėjo, kad tai įvyks iškart pasibaigus karui, kai bus pasirašyta taikos sutartis. Taigi pasibaigus Antrajam pasauliniam karui jie kovojo toliau ir nesiruošė pasiduoti okupantams. Viltis, kad kils naujas karas ir Lietuva vėl bus laisva, nuolat ruseno beveik iki pat ginkluotojo pasipriešinimo pabaigos. Kiekvieno partizanų dalinio štabas stengėsi įsigyti radijo imtuvą ir pasiklausyti žinių iš užsienio, kurias paskui skelbdavo partizanų spaudoje. Partizanus pasiekiančios žinios nuolat teikė vilčių, kad Vakarai imsis žygių dėl Lietuvos išvadavimo. Bet koks tarptautinės padėties paaštrėjimas, partizanų nuomone, vedė į Vakarų karą su SSSR. Viltingų žinių teikė V. Čerčilio kalba Fultone (JAV) 1946 m. kovo 5 d., laikoma šaltojo karo prieš SSRS pradžia, 1946 m. vasarą ir rudenį vykusi Paryžiaus taikos konferencija, 1947 m. kovo 12 d. paskelbta JAV prezidento H. Trumeno doktrina, kuria buvo įsipareigojama demokratinių šalių vyriausybėms, kovojančioms su komunistais, padėti užtikrinti pasaulio stabilumą ir taiką, visoms tautoms grąžinti turėtą suverenitetą, taip pat 1948 birželio 24 d. SSRS pradėta Vakarų Berlyno blokada, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) sukūrimas 1949 m.

Bet dauguma partizanų vadų nuo 1948 m. ėmė suvokti, kad greito išvadavimo iliuzijos sklaidosi. Kai kuriose partizanų apygardose įvairiais įsakymais ar nurodymais buvo mėginama riboti naujų partizanų priėmimą. Tai parodo ir pogrindžio spaudoje jau maždaug 1948-aisiais ar 1949-ųjų pradžioje vyravusios nuostatos, kad vargu, ar Vakarai rengiasi kariauti su rusais, ypač dėl Baltijos kraštų laisvės. Partizanai nežinojo, kad Atlanto chartiją pasirašiusi SSRS dar 1943 m. vykusioje Teherano konferencijoje sugebėjo išsiderėti sąjungininkų JAV ir Didžiosios Britanijos abejingumą pakartotinei okupacijai, neatsisakant okupacijos ir aneksijos nepripažinimo nuostatų. Taigi, dėl Baltijos šalių okupacijos niekas nesirengė kariauti. Šį kartą okupacija buvo pavadinta „išvadavimu“ (16).

Jonas Žemaitis – Vytautas, Lietuvos didvyris

Beveik visi partizanai tikėjo, kad greitai prasidės Lietuvos išvadavimas, kai kurie vadai meluodavo eiliniams kovotojams, norėdami suteikti vilties. Šiaurės rytų srities vadas Juozas Kimštas-Žalgiris, nuo 1947 m. kovo mėnesio įsikūręs Šimonių girioje, partizanams rodydavo amerikiečių gamybos automatą bei pistoletą, sakydamas, kad jie yra iš krovinio, lėktuvais atgabento iš Vakarų ir pristatyto į Labanoro girią. O iš tiesų tuos ginklus kažkas buvo išsaugojęs nuo Nepriklausomos Lietuvos laikų ir juos perdavęs partizanams… (17)

MGB agentai, siekdami savo tikslų, kartais taip pat tvirtindavo, kad greitai prasidės Lietuvos išvadavimas iš sovietų valdžios. 1946 m. čekistai, norėdami įtikinti Vytauto apygardos partizanų vadus, kad MGB agentas Juozas Markulis-Erelis turi ryšių su Vakarais, išleido neva JAV lietuvių emigrantų parengtą žurnalą „Šviesa“ (1946 11 06 Nr. 3), kuriame įdėjo Vytauto apygardos partizanų fotografijas, ištraukas iš partizanų laikraščio „Laisvės šauklys“, partizanų dokumentus, JAV prezidento Hario Trumeno fotografiją ir neva jo pasakytus žodžius apie Lietuvos partizanų kovą. Šis žurnalas kartu su kita MGB agento J. Markulio-Erelio korespondencija buvo pristatytas Vytauto apygardos vadui (18).

Žinyną parengė GINTARAS VAIČIŪNAS

Nuotraukos iš asmeninio autoriaus archyvo bei Lietuvos ypatingojo archyvo (p. ), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (p. ), A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus skaitmeninio archyvo (p. )

2018.10.25; 09:00

Slaptojo agento šešėlis. Slaptai.lt nuotr.

Visuose rinkimus reglamentuojančiuose įstatymuose siūloma numatyti kandidatų prievolę viešai paskelbti, jeigu ne pagal savo kilmės valstybės užduotis yra sąmoningai bendradarbiavę su kitos valstybės specialiosiomis tarnybomis.

Tokias Prezidento, Seimo, Savivaldybių tarybų rinkimų ir Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo pataisas Seimo posėdžių sekretoriate įregistravo Seimo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos- Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) frakcijos narys Zbignevas Jedinskis.

Jis taip pat siūlo užtikrinti, kad rinkimų įstatymai neprieštarautų Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo nuostatomis.

„Priėmus įstatymų pataisas būtų užtikrinta, kad kandidatų, nuslėpusių nuo rinkėjų slapto bendradarbiavimo su užsienio valstybių specialiosiomis tarnybomis faktus, mandatai būtų panaikinami atitinkamo rinkimų įstatymo nustatyta tvarka“, – sako Seimo narys Z. Jedinskis.

Pasak jo, šiuo metu rinkimų įstatymuose nėra suderinti reikalavimai kandidatams pateikti informaciją apie bendradarbiavimą su užsienio valstybių specialiosiomis tarnybomis. Seimo rinkimų įstatyme yra nuostata, kuri numato, jog kiekvienas kandidatas į Seimo narius turi viešai paskelbti, jeigu ne pagal Lietuvos Respublikos užduotis yra sąmoningai bendradarbiavęs su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis.

Prezidento rinkimų įstatymas numato, kad pretendentas būti kandidatu į Respublikos Prezidentus po to, kai Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) priima sprendimą išduoti jam rinkėjų parašų rinkimo lapus, privalo iki įregistravimo kandidatu į Respublikos Prezidentus pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai duomenis apie savo darbą SSRS ar buvusių sovietinių respublikų NKVD, NKGB, MGB, KGB ir kitų užsienio valstybių atitinkamose tarnybose (struktūrose).

Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymas kalba apie prievolę kandidatui viešai paskelbti, jeigu ne pagal savo kilmės valstybės narės užduotis yra sąmoningai bendradarbiavęs su kitos valstybės specialiosiomis tarnybomis.

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas nenumato prievolės kandidatui paskelbti rinkėjams, jeigu ne pagal savo kilmės valstybės užduotis yra sąmoningai bendradarbiavęs su kitos valstybės specialiosiomis tarnybomis.

„Tačiau Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatyme numatyta, jog keliamas kandidatu į savivaldybės tarybos narius asmuo Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikia informaciją apie savo slaptą bendradarbiavimą su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, kas šiuo metu faktiškai nevyksta, kadangi šie abu įstatymai nėra suderinti tarpusavyje. Atsižvelgiant į susidariusią situaciją siūlome tarpusavyje suderinti rinkimų įstatymus ir taikyti vienodus reikalavimus kandidatams“, – sako projektą parengęs LLRA-KŠS frakcijos narys Z. Jedinskis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.26; 08:03