Aleksandro Goguno knygą „Klaida, 1941 metai“

Leidykla „Briedis“ pristato Vokietijoje gyvenančio rusų istoriko Aleksandro Goguno knygą „Klaida, 1941 metai“. Joje pasakojama apie Stalino ketinimus užkariauti Europą ir nušviečiamos kitos mažiau žinomos istorijos temos, pateikiami pastarųjų dviejų dešimtmečių straipsniai ir interviu su Antrojo pasaulinio karo ekspertais, Sovietų Sąjungos totalitarizmo žinovais.

Paskutiniame knygos skyriuje publikuojami anksčiau neskelbti Vokietijos, Rusijos, Ukrainos, Moldovos archyvų dokumentai apie 1941 m. įvykius, Kremliaus šeimininko sumanymus ir siekius. Be to, pateikiama Rumunijos specialiųjų tarnybų ir NKVD pranešimų, Raudonosios armijos ir laivyno žvalgybos bei operatyvinio planavimo dokumentų, Trečiojo reicho diplomatų pranešimų, karo dalyvių atsiminimų, kitų anksčiau nežinomų tos epochos liudijimų, pavyzdžiui, Stalino nurodymas dėl Lenkijos SSR sukūrimo jau 1939 metais.

Garsus istorikas ir knygos „Ledlaužis“ autorius Viktoras Suvorovas apie šią knygą rašo: „1941 m. birželio 22 d. Vokietijos kariuomenė užgriuvo Sovietų Sąjungą triuškinamuoju smūgiu. Praėjo 80 metų, bet ginčai nerimsta. Atrodytų, dėl ko ginčytis? Dar pirmoje klasėje mokytoja Marjivana kiekvienam iš mūsų aiškiai išdėstė, liepė išmokti atmintinai ir raiškiai padeklamuoti: „Vasaros naktį, auštant, Hitleris davė įsakymą savo kariuomenei ir pasiuntė vokiečių kareivius prieš visus sovietinius žmones. Tai reiškia – prieš mus.“ Viskas galutinai aišku ir paprasta. Ėmė Hitleris ir įsakė. Tačiau atidžiai įsižiūrėjus, regis, buvęs aiškus vaizdas darosi neryškus. Kuo labiau domimės, tuo daugiau klausimų kyla. Ir reikia turėti nemažai drąsos tuos klausimus pateikti bent jau sau. Ryžtingas tyrinėtojas Aleksandras Gogunas narsiai stoja į durtynes su Kremliaus oficialia propaganda. Jis kelia klausimus, į kuriuos joks Kremliaus ideologas neturi atsakymų. Gogunas parašė knygą, kuri bus smerkiama, jam ant galvos pasipils įžeidinėjimų ir prakeiksmų lavina, bet niekam nepavyks paneigti jo išvadų, sumenkinti jo atradimų reikšmės.“

1980 m. Leningrade (dab. Sankt Peterburgas) gimęs A. Gogunas studijavo istoriją ir filosofiją. Pagrindinės jo temos yra Antrasis pasaulinis karas, ginkluotas antisovietinis pogrindis, Stalino baudžiamosios operacijos, ypač Vakarų Ukrainoje. Autorius žinomas kaip Putino režimo kritikas, griežtai smerkiantis Rusijos agresiją Ukrainoje. Gimtojoje šalyje jo knygos paskelbtos „juodinančiomis“ ir išimamos iš prekybos. 2016 m. lietuviškai jau buvo išleista A. Goguno knyga „Stalino komandosai“.

Knygą „Klaida, 1941 metai“ iš rusų kalbos vertė Vytautas Leščinskas.

Informacijos šaltinis – leidykla „BRIEDIS”

2023.06.10; 06:00

Gintaras Vaičiūnas. Istorikas. Slaptai.lt nuotrauka

Slaptai.lt skelbia 5-ąją ištrauką iš istoriko Gintaro Vaičiūno veikalo „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras; 2023 metai). Šiame tekste pasakojama apie trėmimus į Sibirą.

1941 m. gegužės 23 d. LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro Piotro Gladkovo įsakymu Nr. 0037 buvo sudarytas Lietuvos žmonių trėmimo operatyvinis štabas, susidedantis iš devynių čekistų. Kiekvienoje apskrityje trėmimui rengti ir vadovauti buvo paskirti vadinamieji operatyviniai trejetai (operatyvinės trejukės), sudaryti iš NKGB ir NKVD pareigūnų, kurių dauguma buvo rusai, atsiųsti iš įvairių SSRS respublikų ir sričių.

Anykštėnų trėmimus rengė ir jų vykdymą kontroliavo Utenos apskrities operatyvinis trejetas: Utenos apskrities NKGB skyriaus Kontržvalgybos poskyrio viršininkas, valstybės saugumo jaunesnysis leitenantas Aleksandras Železniakovas, Utenos apskrities NKGB skyriaus Kontržvalgybos poskyrio viršininko pavaduotojas, valstybės saugumo jaunesnysis leitenantas Nikolajus Kuzminas ir Vilniaus miesto NKGB skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis, valstybės saugumo seržantas Sergejus Metelkinas, kartais jį pavaduodavo LSSR NKGB tardymo dalies tardytojas, valstybės saugumo leitenantas Ivanas Nozdrevas. Šeimų trėmimus Anykščių valsčiuje tiesiogiai vykdė Utenos apskrities NKVD-NKGB skyriaus ir Utenos apskrities LKP(b) partijos ir vykdomojo komiteto potvarkiais sudarytos operatyvinės trėmimo vykdytojų trejukės.

Tuo metu Utenos apskrities NKVD skyriui vadovavo Georgijus Leonovas, LKP(b) partijos komitetui – Vilhelmas Mačiūnas, Vykdomajam komitetui – Petras Kukta. Vadovaudamiesi valsčių vadovų atsiųstomis rekomendacijomis, jie paskyrė trėmimų vykdytojus vietose. Anykščių valsčiuje trėmimų vykdytojus iš vietinių sovietinių įstaigų darbuotojų ir sovietinių aktyvistų pasiūlė Anykščių apskrities LKP(b) partijos komiteto sekretorius Petras Katinas ir valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Andrius Navickas, bet operatyvinių trejukių vadovais buvo paskirti Utenos apskrities NKVD skyriaus čekistai iš NKVD kariuomenės dalinių, kurie buvo atsiųsti į Lietuvą trėmimams vykdyti. Rengiantis trėmimams informaciją apie asmenis, numatytus ištremti, rinko sovietinių įstaigų darbuotojai, sovietiniai aktyvistai ir sovietų saugumo agentai. Vadovaujantis jų surinkta medžiaga (valsčiaus vykdomojo komiteto pažymomis, agentų pranešimais), buvo sudaromos trėmimų bylos.

Teroras ir represijos buvo nukreipti ne tik prieš lietuvius, bet ir prieš žydus. Nemaža jų dalis, ypač pasiturintys žydai, sovietų valdžios nerėmė. Labiausiai jiems buvo nepriimtina sovietų vykdoma turto nacionalizacija. 1941 m. birželio 14 d. iš Anykščių miesto okupantai ir jų talkininkai ištrėmė 10 žydų šeimų ir 7 lietuvių šeimas. 2 tremtinių šeimos buvo turtingų žydų, 3 šeimos – žydų sionistų ir 5 šeimos – žydų savanorių, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. 1941 m. iš viso buvo ištremti 79 Anykščių miesto gyventojai, iš jų 43 žydai (10 šeimų), 5 lenkai (1 šeima) ir 31 lietuvis (7 šeimos). Dar papildomai 29 lietuviai (7 šeimos) ir 3 lenkai (1 šeima) ištremti iš Anykščių valsčiaus kaimiškųjų vietovių.

Pateikiami žydų prisiminimai apie trėmimą

Samuelis Taicas:
Žydus vežė į Sibirą kaip ir lietuvius. Antai Kagano šeimą ištrėmė vien todėl, kad vienas sūnus Hiršas buvo sionistas-revizionistas. Juos bandė gelbėti antrasis sūnus Rufkė, komunistas. Tėvų reikalu jis nuvažiavo į Vilnių, į CK. Tėvai jau buvo nuvežti iki Švenčionėlių, bet juos sugrąžino, tačiau seserys Minucha ir Brainė vis tiek atsidūrė Sibire. Beje, seserys liko gyvos, o tėvus nužudė Anykščiuose.

Naumas Eingornas:
Tą liūdną birželio naktį mus iš namų išvedė raudonarmiečiai ir keli vietos komjaunuoliai žydai. Taigi lietuviai man nieko blogo nepadarė. Na, o tėvo turtelis buvo visai menkas: jei pirkdavo karvę, niekad neužtekdavo savų pinigų, reikėdavo skolintis. Vienintelis jo „nusikaltimas“ tegalėjo būti tai, kad savanoriu ėjo į Lietuvos kariuomenę. Bet argi Lietuva jam – ne tėvynė?

Danielius Eingornas:
Buvo penktadienis, baigiau darbą, laukėm šabo. Ketvirtą valandą ryto prie mūsų namų suburzgė mašina, pabeldė keli vyrai. Jie buvo ginkluoti, vieną iškart pažinau – Dovydą Pamą. Stovėjau vienais apatiniais, bet, pistoletu pasidrąsinęs, naktinis „svečias“ dėl visa ko patikrino, ar po naktiniais neturiu ginklo… Paskui pasakė: „Duodam 40 minučių, ruoškitės!“ Išsigandę, nieko nesuprasdami, sumetėm daiktelius į vežimą (mašina nubirbė toliau, matyt, pas kitus…), ant jų susodinom vaikus. Mudu su žmona iki stoties paskui vežimą ėjome
pėsti. Žmonai ta kelionė buvo apskritai baisi, nes jai artėjo laikas gimdyti…

Nors iš Anykščių žydų (43 asmenys, 10 šeimų) buvo ištremta daugiau negu lietuvių (31 lietuvis, 7 šeimos), bet lietuviai 1941 m. trėmimo dienomis kalbėjo, kad žydai tremia žmones.

Valerija Žemaitytė:
1941 m. birželio 14-ąją išgirdom: „Žydai žmones veža!“ Tokia buvo anykštėnų lietuvių reakcija į pirmąjį masinį trėmimą. Netrukus sužinojom, kad išvežtos ir kelios turtingesnių žydų šeimos. Bet niekas tuo netikėjo, sakė: pavežės dėl akių iki kito miestelio ir paleis. Juk valdžioj – vieni žydai!

Trėmimų traukinys. Slaptai.lt nuotr.

Iš archyvinių dokumentų matyti, kad operatyvinėse trejukėse buvo žydų tautybės sovietinių aktyvistų, bet jų viršininkais buvo skiriami enkavėdistai, dažniausiai įvairių NKVD kariuomenės dalinių kariškiai, atvykę tremti Lietuvos gyventojų. Tarp Anykščių valsčiaus trejukių narių buvo ir sovietinių aktyvistų – lietuvių bei rusų. Vieną operatyvinę trejukę sudarydavo nuo dviejų iki keturių asmenų. Paprastai viena operatyvinė grupė (trejukė) turėdavo iš namų išvaryti ir nuvežti arba pėsčiomis nuvaryti iki Anykščių geležinkelio stoties 2–3 tremtinių šeimas. Kai kuriose tremtinių bylose išliko trėmimo vykdytojų (trejukių narių) pavardės. Anykštėnus trėmė enkavėdisto Aleksandro Čiupachino vadovaujama grupė, kurią sudarė pats Čiupachinas, Anykščių veltinių artėlės partinės organizacijos sekretorius Dovydas Pamas ir kino teatro direktorius Abelis Zilberis (ši grupė ištrėmė ir Eingornų šeimą), enkavėdisto Konstantino Farafonovo grupė, kurią sudarė pats Farafonovas, komjaunuolis Nikolajus Šaripovas, Anykščių valsčiaus NKVD skyriaus milicininkai Petras Bareikis ir Jonas Ilčiukas, enkavėdisto Ivano Sibatorkino grupė, kurią sudarė pats Sibatorkinas, komunistas Abraomas Dovidavičius ir Anykščių MTS direktoriaus pavaduotojas Abrosimas Baranovas, Utenos apskrities NKGB skyriaus darbuotojo Georgijaus Konstantinavo grupė, kurią sudarė pats Konstantinovas, Anykščių valsčiaus NKVD skyriaus milicijos įgaliotinis Antanas Vilimas ir 1-osios apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkas J. Tutkus, enkavėdisto Ivano Alajevo grupė, kurią sudarė du nariai – Alajevas ir Andrioniškio apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkas Ignas Labeika. Tarp trėmimo vykdytojų – operatyvinių trejukių narių – nurodyti 7 rusai, 5 lietuviai ir 3 žydai, dauguma rusų, penki iš septynių, buvo nevietiniai NKVD dalinių kariškiai ir čekistai, atsiųsti į Anykščius trėmimo metu.

Tremtis. Vytauto Visocko nuotr.

Operatyvinių trejukių nariai tremtinių šeimas nuveždavo arba nuvarydavo pėsčiomis į Anykščių geležinkelio stotį. Ten juos prieš išvežant saugojo enkavėdistai ir vietiniai Anykščių valsčiaus milicininkai bei sovietiniai aktyvistai. Palyginus 1941 m. archyvinius dokumentus trėmimų bylose ir liudininkų pasakojimus apie trėmimus 1994–1995 m., matyti, kad jie sutampa. 1941 m. tremiant Kaganų šeimą iš Anykščių, sustojus tremtinių ešelonui Švenčionėliuose, jie buvo ešelono viršininko įsakymu, jam gavus nurodymą iš Vilniaus, išlaipinti, paleisti ir autobusu parvežti atgal į Anykščius, bet iš ešelono ištrūkti pavyko tik komunisto Ruvino Kagano, tuo metu dirbusio Vilniuje, tėvams Bereliui ir Lėjai Kaganams. Matyt, kalbos Anykščiuose, kad žydai tremia savus tik iki artimiausios geležinkelio stoties, pasklido, kai Kaganai grįžo namo, nors jų dukros ir Ruvino seserys Braina ir Minucha Kaganaitės buvo ištremtos. Tėvus nuo dukrų atskyrė čekistai, kai tėvai, paleisti iš vagono, nuėjo į stotį tvarkytis dokumentų, o nepilnametės seserys perone liko saugoti iš vagono iškrautų daiktų. Tuo metu jas, besėdinčias perone, pamatė ešelono sargybiniai, kurie nežinojo, kad Kaganai paleisti, o seserys to paaiškinti nesugebėjo, nes rusiškai nemokėjo, ir kol jų tėvai buvo stotyje, Braina ir Minucha vėl buvo sukištos į vagoną ir iškeliavo į Altajaus kraštą.

Masiniai trėmimai į Sibirą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nors iš tremtinių ešelono išleido ne tik žydus Kaganus, bet ir vieną lietuvį, Anykščių verslininką, komunistų rėmėją Joną Laskauską. Jis buvo išleistas Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje tiesioginiu LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus nurodymu ešelono viršininkui, deja, Laskausko žmona Ona ir mažametė dukra Nijolė tuo metu jau buvo vežamos kitu ešelonu į tremtį per Baltarusiją. Prasidėjus karui ir kilus suirutei, A. Gudaičio-Guzevičiaus telefonograma ešelono viršininko nepasiekė, ir komunistų rėmėjo Laskausko šeima atsidūrė Altajaus krašte.

Tačiau neabejotina, kad žydų komunistų pozicijos partijoje ir administracijoje, jų dalyvavimas sovietizuojant kraštą negali būti pagrindas kaltinti visą Lietuvos žydų etninę bendruomenę masiniu kolaboravimu ir suversti jai atsakomybę už Lietuvos okupaciją ir sovietizavimą.

Gintaras Vaičiūnas. „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras; 2023 metai).

2023.05.07; 08:00

Istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Slaptai.lt skelbia 4-ąją ištrauką iš istoriko Gintaro Vaičiūno veikalo „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras; 2023 metai). Šiame tekste pasakojama apie kadrų politikos ypatumus Anykščių krašte pirmaisiais sovietinės okupacijos metais.

(…) Anykščių valsčiaus pagrindinėse įstaigose – LKP(b) partijos ir vykdomuosiuose komitetuose – po komunistų partijos valymo naujų žmonių atsirado nedaug, keitėsi tik vadovai. 1940 m. spalio–lapkričio mėnesį Anykščių valsčiaus LKP(b) partijos sekretoriumi vietoje A. Bermano paskirtas P. Katinas, valsčiaus LKP(b) vykdomojo komiteto pirmininku vietoje R. Kagano paskirtas A. Baniūnas, valsčiaus LKP(b) vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju vietoje A. Baniūno paskirtas A. Navickas ir LKP(b) vykdomojo komiteto sekretoriumi vietoje C. Jofaitės paskirtas P. Katinas (ėjo dvejas pareigas). Žydų komunistų vadovai I. Meskupas ir Ch. Aizenas, nuo 1940 m. vasaros vadovavę LKP(b) kadrų politikai, koordinavę visų grandžių partijos ir sovietinės administracijos aparato formavimą ir socialinį politinį valymą, plačiai įtraukė žydus į sovietinę administraciją ir stiprino jų pozicijas.

Beveik 79 proc. visų žydų komunistų buvo įdarbinti administracijoje: jie sudarė apie 15 proc. sovietinių valdininkų ir jų atstovavimas sovietinėse įstaigose buvo beveik du kartus didesnis, palyginus su jų skaičiumi tarp Lietuvos gyventojų. Žydai buvo susitelkę ir LKP(b) organuose: jie sudarė 25,4 proc. LKP(b) centro ir 22 proc. miestų bei apskričių komitetų aparato darbuotojų. Ypač daug žydų dirbo partijos ir sovietinių įstaigų kadrų, ypatinguosiuose ir finansų skyriuose. Kadangi kadrų skyriai vadovavo visų grandžių valdininkijos valymui ir jį vykdė, jie įgijo didelę įtaką parenkant bei iškeliant darbuotojus ir lėmė įstaigų tarnautojų tarnybinį likimą, juose klestėjo protekcionizmas. Aizenas ir kiti kadrų skyrių vedėjai bei darbuotojai atvirai proteguodavo savo aplinkos, dažniausiai žydų tautybės, žmones: parūpindavo jiems darbo ir iškeldavo į aukštus postus, kadrų valymo metu užtardavo netgi bolševikams nepriimtinus buvusius įmonių savininkus ir neleisdavo jų pašalinti iš darbo.

Kadangi to nesulaukė kitų tautybių valdininkai, tai suformavo sovietinių valdininkų nuomonę, kad žydai atlieka lemiamą vaidmenį partijoje, ir sudarė terpę antisemitinėms nuotaikoms plisti. Okupacijos pradžioje komunistinio judėjimo dalyvių skaičius Anykščių miesto žydų bendruomenėje buvo menkas – 35, arba 2,28 proc. visų Anykščių mieste gyvenusių žydų (1939 m. rugsėjo mėn. duomenys), bet jie užėmė svarbiausius postus vietinėje okupacinėje administracijoje, ir tai galėjo būti viena iš priežasčių, kodėl anykštėnai 1940 m. sovietinę valdžią
pradėjo vadinti žydų valdžia (…).

Kadrų pokyčiai kitose valsčiaus valdžios įstaigose Anykščių valsčiaus partijos ir vykdomieji komitetai, kuriuose bendrai dirbo apie 10–15 valdininkų, neskaitant techninio personalo, buvo svarbiausios, bet ne vienintelės įstaigos valsčiuje. Pirmosios sovietinės okupacijos metais atsirado daug naujų darbo vietų, nes Lietuvos nepriklausomybės metais dirbę žmonės net ir turėdami kompetencijas netiko okupantų administracijai, jie niekada nepriklausė komunistinėms organizacijoms ir net nebuvo šių organizacijų rėmėjai, ne visi buvo darbininkiškos ar pusiau darbininkiškos kilmės ir nepasižymėjo besąlyginiu klusnumu naujajai valdžiai, todėl daugelis iš jų buvo atleisti.

Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais

Naujų darbo vietų atsirado ir prasidėjus nacionalizacijai, nes komunistams reikėjo nacionalizuojamų įmonių ir dvarų administratorių (komisarų), žemės reformos specialistų, naujai įsteigtų Liaudies teismo, globos namų, mašinų traktorių stočių, liaudies namų, švietimo ir gydymo įstaigų vadovų, administratorių ir specialistų. Komunistai steigė profsąjungas ir pirmines partines organizacijas nacionalizuotose įmonėse, kurioms taip pat reikėjo vadovų ir sekretorių. Mokant, kaip kurti „naująjį“ gyvenimą, reikėjo instruktorių. Naujiems darbuotojams komunistų keliamus partiškumo, „revoliucinės praeities“ „geros“ (darbininkiškos arba pusiau darbininkiškos) kilmės reikalavimus galėjo mažiau ar daugiau atitikti šie anykštėnai komunistai ir komjaunuoliai bei buvę MOPR-o nariai: Joselis Birgeras, Hodė Bermanaitė, Sofija Bermanaitė, Abramas Bermanas, Chackelis Berzonas, Judelis Berzonas, Michlė Bulovkaitė, Mina Bulovkaitė, Abromas Dovidavičius, Boruchas Dovidavičius, Dovydas Dovidavičius, Chaimas Druskinas, Dobė Dubinovskaitė, Antanas Jačys, Jocha Gantvergeraitė, Feigė Gantvergeraitė, Cipė Jofaitė, Sara Lėja Kacaitė, Ruvinas Kaganas, Golda Karabelnikaitė, Leizeris Karabelnikas, Izraelis Kravecas, Faivušas Laferis, Kalmanas Laferis, Ruvinas Laferis, Zelikas Laferis, Boruchas Montviliškis, Dovydas Pamas, Antanas Petronis, Chava Piketkinaitė, Estera Levinaitė-Stakliškienė, Jankelis Šapira, Chana Ševachaitė, Beilė Ševachaitė, Liuba Ševachaitė, Zelikas Ševachas, Samuelis Taicas. Taip pat Anykščių valsčiaus kaimiškųjų vietovių gyventojai: Juozas Dilys, Matas Kalčys, Vladas Kalčys, Adomas Laucius, Balys Labeika, Jonas Labeika, Ignas Labeika, Juozas Laskauskas, Anėlė ir Juozas Leščinskai, Tadas Mickūnaitis.

Nepriklausomybės metais Anykščiuose gyveno trys lietuviai komunistai: Antanas Jačys, Vaclovas Gliaudelis ir Antanas Petronis, bet buvę komunistai – Anykščių gyventojai V. Gliaudelis, Z. Bermanas ir Š. M. Kopansas – bendradarbiavo su Lietuvos policija, todėl buvo laikomi išdavikais.

1940-ųjų vasarą, pačioje okupacijos pradžioje, okupantai galėjo pasikliauti 40–50 jų pačių nustatytus reikalavimus atitinkančiais Anykščių valsčiaus gyventojais, iš jų lietuvių buvo apie 12–15 ir vienas rusas Safronas Šaripovas. Tačiau dalis iš jų komunistiniame judėjime reiškėsi silpnai ir buvo gana pasyvūs. 1934–1936 m. laisvės atėmimo bausmėmis už komunistinę veiklą Lietuvos kariuomenės teismo buvo nubausti 17 anykštėnų komunistų – 14 žydų ir 3 lietuviai: A. Jačys, A. Petronis ir A. Laucius, o kiti dėl įrodymų stokos buvo išteisinti.

Okupacijos metais gal ir 17 teistų komunistų būtų pakakę svarbiausioms pareigybėms ir darbo vietoms užimti, bet dalis jų išvyko iš Anykščių dirbti į kitus miestus, kaip ištikimi Maskvos vykdomai politikai komunistų partijos kadrai buvo nusiųsti dirbti vadovaujančiais darbuotojais į formuojamas sovietinio ir partinio administracinio aparato struktūras, kiti papildė okupacines represines NKVD ir NKGB žinybas (A. Bermanas, V. Gutauskas, R. Kaganas, N. Kaškinas, M. Kaštaljanovas, A. Vildžiūnas, J. Vildžiūnas, V. Vildžiūnas), o dalis, matyt, neteko savo narystės partijoje per jos gretų valymą.

A. Bermanas, visoje apskrityje atsakingas už komunistų kadrų politiką, apgailestaudamas pripažino, kad iki 1941 m. gegužės Anykščių valsčiaus partinė organizacija priėmė tik du buvusius kandidatus (matyt, tai buvo valsčiaus komunistų vadovas P. Katinas ir Vykdomojo komiteto pirmininkas A. Navickas)26. Nėra žinoma, kuriuo metu tapo komunistais anykštėnai Nikolajus Kaškinas ir Michailas Kaštaljanovas, kurie iki karo dirbo Utenos apskrities LKP(b) komitete instruktoriais ir priklausė ne Anykščių, bet Utenos komunistų organizacijai, nors jų šeimos tuo metu gyveno Anykščiuose. Greičiausiai iki Sovietų Rusijos ir Vokietijos karo nespėta priimti kandidatų į LKP(b) narius Jono Barkausko, Vlado Butėno, Vlado Butkevičiaus, Stasio Kačergio, Juozo Sabaliausko ir Ivano Trofimovo.

Sovietinei valdžiai labiau sekėsi didinti komjaunuolių skaičių: 1940–1941 m. į komjaunimą įstojo Alfonsas Baltenis ir Pranas Baranauskas – abu iš Andrioniškio bažnytkaimio, Epifanas, Leontijus ir Marija Berezniovai, Chaimas Druskinas, Mejeris Fainbliumas, Chana ir Leiba Hechteriai, Nikolajus Šaripovas – visi iš Anykščių, Vladas Kalčys iš Andrioniškio bažnytkaimio, Marjaša Karabelnikaitė iš Anykščių, Edvardas Kruopienis iš Burbiškio bažnytkaimio, Leiba, Mejeris ir Zelikas Kurklevskiai iš Anykščių, Anastazija ir Jerofėjus Nikiforovai iš Naujonių kaimo, Povilas Repečka, Balys Slavinskas – abu iš Andrioniškio bažnytkaimio, Aleksandras ir Leontijus Špalovai, Samuelis Taicas – visi iš Anykščių, Julija Vildžiūnaitė iš Andrioniškio bažnytkaimio.

1940–1941 m., pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu, archyviniuose šaltiniuose kaip LKP nariai ir komjaunuoliai Anykščių valsčiuje iš viso paminėti 19 lietuvių, 14 žydų ir 13 rusų.

Okupacijos pradžioje žydai Anykščiuose nesudarė daugumos tarp valsčiaus įstaigų darbuotojų, bet užėmė svarbiausius valdžios postus: valsčiaus LKP(b) komiteto sekretoriaus, Vykdomojo komiteto pirmininko ir sekretoriaus. Nors po LKP reorganizacijos ir valymo juos pakeitė lietuvių tautybės komunistai, bet daugelyje kitų valsčiaus įstaigų vadovais dirbo žydai: Anykščių ambulatorijos vedėjas Chaimas Icikovičius, kino teatro direktorius Abelis Zilberis, nacionalizuojamų įmonių – lentpjūvių, malūnų, vyno daryklos – komisaras Dovydas Rivesmanas, vyr. buhalteris Zelikas Ševachas, veltinių artėlės, sudarytos iš aštuonių nacionalizuotų veltinių gaminimo įmonių, vadovas Jankelis Ševachas, šios įmonės partinės organizacijos sekretorius Dovydas Pamas, buvusių Šaulių namų, pavadintų Liaudies namais, direktorius Henochas Talas, ugniagesių komandos viršininkas Benjaminas Šliosbergas, Liaudies teismo tarėjai Leiba Gechteris, Ruvinas Kaganas, Izraelis Kravecas, Abromas Pamas, Henochas Talas ir Abelis Zilberis, įgaliotiniai valstybiniam kreditui remti Anykščių miesto 2-ojoje apylinkėje Boruchas Dovidavičius, Boruchas Garberis, Chaimas Margolis, Rocha Reznikavičienė ir Menachas Talas.

Nemaža dalis išvardytų įvairias pareigas gavusių žydų archyvinėje medžiagoje nėra įvardijami kaip komunistai ar komjaunuoliai, bet vietinė okupacinė administracija jais, be abejonės, pasitikėjo skirdama vadovais ar kitas svarbiais valdininkais. Okupantams ir jų marionetinei valdžiai vykdant nacionalizacijos ir sovietizacijos politiką nemažai lietuvių prarado darbus. Norint mieste gauti geriau apmokama darbą reikėjo pažįstamų iš vietos valdžios atstovų.

Sofija Kazlauskienė, 1940 m. netekusi darbo Anykščių ambulatorijoje, apie savo padėtį papasakojo taip: „Tada mano kaimynė Jofienė sako: „Parašysim tau laišką, nuvažiuosi Utenon pas žydą Bermaną.“ Nuvažiavau. O kai grįžau, po trijų dienų mane priėmė į ligoninę.“

Pagalbos į žydus kreipėsi ir verslininkas, buvęs komjaunuolis ir nuolatinis komunistinio pogrindžio rėmėjas Jonas Laskauskas. Po sovietinės nacionalizacijos jis neteko pragyvenimo šaltinio – iš jo buvo atimta geležies parduotuvė, lentpjūvė ir knygynas. Turėdamas aukštąjį išsilavinimą ir tikėdamasis gauti ekonomisto darbo kurioje nors nacionalizuotoje Anykščių įmonėje, jis kreipėsi į savo draugus iš buvusio komunistinio pogrindžio. Laskauskui rekomendaciją parašė vienas Anykščių komunistų partijos komiteto vadovų Ruvinas Kaganas ir Vykdomojo komiteto sekretorė Cipė Jofaitė.

Netrukus Laskauskas, gavęs jų raštišką rekomendaciją, įsidarbino ekonomistu Anykščių vyno gamykloje. Tokie ir panašus įvykiai, taip pat vietinės sovietų valdžios vadovų tautybė, įtvirtino žmonių sąmonėje stereotipą, kad sovietų valdžia yra žydų valdžia, nors žemutinės grandies valdininkai – Anykščių valsčiaus apylinkių vykdomųjų komitetų pirmininkai ir jų pavaduotojai – buvo lietuviai, išskyrus Šlavėnų apylinkės vykdomojo komiteto pirmininką rusą Stepaną Kaštaljanovą.

Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nėra žinoma, kiek žydų tautybės asmenų įsidarbino valsčiaus milicijoje, įvairiose įstaigose ir nacionalizuotose įmonėse, bet jų ten galėjo būti daugiau negu lietuvių, nes valdančiųjų gretose daugumą sudarė žydai (…).

(…) Komunistinė veikla pogrindyje Lietuvos valstybei nebuvo itin pavojinga, nes ji tuo metu apsiribojo komunistinės spaudos platinimu, agitacija ir organizaciniais darbais. Tačiau prasidėjus sovietinei okupacijai visi komunistai, komjaunuoliai, MOPR-o organizacijos nariai bei kiti sovietų valdžios rėmėjai tapo pagrindiniais okupacinio režimo planų vykdytojais Lietuvoje. Jie rinko informaciją apie priešiškai nusiteikusius, okupantų priskirtus prie socialiniai pavojingų asmenų Lietuvos piliečius, dalyvavo juos sulaikant ir siunčiant į kalėjimus bei tremtį, organizavo turto atėmimą, vykdė sovietizacijos politiką visose gyvenimo srityse. Antrasis pasaulinis karas ir pirmoji sovietinė okupacija sustiprino politinius bei tautinius prieštaravimus Anykščių krašte ir visoje Lietuvoje, taip pat paskatino penktosios kolonos susiformavimą tarp anykštėnų žydų ir rusų.

Gintaras Vaičiūnas. „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“. LGGRTC; 2023-ieji metai

2023.05.05; 06:00

Istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Įspūdžiai iš diskusijos „Komplikuotos biografijos tarp istorijos, atminties, politikos ir teisės“ (diskusijos objektas – partizanų vado J.Krištaponio (J.Krikštaponio) biografijos faktai ir veikla“

Ukmergės savivaldybė vis aktyviau valstybės institucijų spaudžiama išmontuoti paminklinį akmenį, skirtą Lietuvos laisvės gynėjui, Vyties apygardos partizanų vadui kapitonui Juozui Krikštaponiui. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 ir šiais metais kreipėsi į Ukmergės savivaldybę prašydama išmontuoti paminklinį akmenį J.Krikštaponiui, todėl kad Lietuvos žydų bendruomenės ir, istorikų profesionalų nuomone, kurie atstovauja Lietuvos istorijos institutą ir LGGRTC, tai yra institucijas, turinčias teisę vykdyti ekspertizes istoriniais klausimais, J.Krikštaponis dalyvavo žydų žudynėse. Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas savo rašte atsakydamas Lietuvos Respublikos kanceliarijai ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai nurodė, kad iš istorikų gautoje istorinėje bei archyvinėje medžiagoje nėra pateikta nenuginčijamų ir aiškių bei visuotinai pripažintų įrodymų dėl Krikštaponio dalyvavimo žudynėse. Dėl to Ukmergės rajono savivaldybė Mero iniciatyva, suderinus su Lietuvos istorijos instituto vadovybe, buvo nutarta organizuoti viešų diskusijų ciklą, pavadintą „Komplikuotos biografijos tarp istorijos, atminties, politikos ir teisės“.

Ginčytini J.Krištaponio biografijos faktai

Diskusijos pagrindu tapo Lietuvos istorijos instituto mokslų daktaro Mindaugo Pociaus pranešimas ir jo parengta pažyma „Apie J.Krištaponio (J.Krikštaponio) biografiją ir veiklą“. Savo pranešime istorikas akcentavo, kad archyviniuose dokumentuose J.Krištaponis ne kartą paminėtas kaip Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo bataliono 2-os kuopos vadas. Tai patvirtino net 9 buvę šio bataliono policininkai per savo duotus parodymus KGB-bistams (M.Pocius savo pranešime dėl laiko stokos nekonkretizavo, kokius konkrečiai parodymus apie J.Krikštaponį davė šie policininkai, pažymoje smulkiau išnagrinėjo tik 3 iš 9 liudininkų parodymus apie J.Krikštaponio veiklą vokiečių okupacijos metais), taip pat šį faktą, M.Pociaus teigimu, patvirtina išlikę 2-ojo policijos bataliono dokumentai. M.Pociaus pažymoje nurodyta, kad šis batalionas 1941 m. spalio-gruodžio mėnesiais daugiau nei penkiolikoje Baltarusijos vietovių sušaudė 15 452 žydus ir ne mažiau kaip 2360 karo belaisvių. Žudynėse dalyvavo visos trys bataliono kuopos, o 2-ai šio bataliono kuopai likviduojant Rudensko getą 1941 m. spalio 10 d. vadovavo J.Krikštaponis. Kad jis tuo metu ėjo 2-os kuopos vado pareigas, patvirtina Kauno policijos komendantūros dokumentai ir 2-osios kuopos policininko Martyno Kačiulio 1980 m. duoti pakartotini parodymai (pirmą kartą duodamas parodymus KGB-istams jis tvirtino, kad tuo metu 2-ai kuopai vadovavo Nikodemas Reikalas; taip ir neaišku, kodėl M.Kačiulis po 32 metų pakeitė parodymus).

Juozas Krikštaponis. Visuotinė lietuvių enciklopedija

Kitas M.Pocius pažymoje nurodytas J.Krikštaponio dalyvavimo žudynėse faktas – Minsko karo belaisvių lagerio Nr. 352 kalinių sušaudymas. Apie tai, kad J.Krikštaponis dalyvavo šiose žudynėse, patvirtino 2-os kuopos policininkas Stasys Rutkauskas per KGB apklausą 1961 metais ir 2-ojo bataliono 1-os kuopos vadas kpt. Juozas Ūselis, kuris savo 1962 m. duotose parodymuose KGB parodė, kad tuo metu, kai vyko karo belaisvių stovyklos naikinimo operacija, J.Krikštaponis vadovavo antrajai kuopai, tai pat paminėjo ir J.Krikštaponio padėjėjo Tamošiūno pavardę. Svarbus faktas, įrodantis J.Krikštaponio kaltę, M.Pociaus nuomone, yra Kauno policijos komendantūros dokumentai, 2-ojo policijos bataliono dokumentai, patvirtinantis, kad tuo metu, kai buvo likviduojamas Rudensko getas ir Minsko karo belaisvių lageris Nr. 352, J.Krikštaponis vadovavo 2-ojo bataliono 2-ajai kuopai, taip pat šių žudynių liudininkų ir dalyvių M.Kačiulio, S.Rutkausko, J.Ūselio ir dar 6 M.Pociaus nekonkretizuotų nei jo pažymoje, nei pranešime liudininkų parodymų KGB-istams.

Sulyginęs šiuos dokumentus M.Pocius padarė galutinę išvadą: „Dėl J.Krikštaponio dalyvavimo žudynėse nėra abejonių ir čia reikia dėti tašką“. Baigdamas apkaltino valstybės institucijas bei oponentus: „Grįžtant prie J.Krikštaponio istorinio atminimo problemos dera pasakyti, kad ji byloja apie kai kurių valstybinių įstaigų politinės valios nebuvimą, nepasitikėjimą valstybės ekspertinėmis institucijomis, specialistais, kartu atskleidžia dalies visuomenės istorinės sąmonės nebrandumą, abejingumą, pasyvumą, bendražmogiškų vertybių stoką. Institucijų sprendimai ar neveiklumas dėl J.Krikštaponio veiklos yra indikatorius, rodantis ir ateityje parodysiantis mūsų įstaigų vadovų refleksiją ir sąmoningumo lygmenį holokausto politinės atminties ir valstybės istorinės atminties būklę“. Baigdamas šį pranešimą istorikas M.Pocius pasiūlė demontuoti Ukmergės centre stovintį paminklą Vyties apygardos partizanų vadui J.Krikštaponiui.

Išklausius istoriko M.Pociaus pranešimą diskusijoje atsirado ir jam oponuojančių klausytojų. Daugiausiai M.Pociui buvo oponuojama dėl J.Krištaponio asmenybės nustatymo. Pranešimą skaitęs Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos (NOKT) pirmininkas Audrius Skaistys pastebėjo, kad įvairiuose dokumentuose partizanų vado pavardė rašoma skirtingai: Krikštaponis ir Krištaponis, kartais jis vadinamas ne Juozu, bet Jonu, vienuose dokumentuose jis įvardintas Jono sūnumi, kituose – Karolio sūnumi.

Alfonsas Vaišvila. Slaptai.lt nuotr.

Pranešimą skaitęs teisės mokslų habilituotas daktaras, profesorius, žinomas teisės teoretikas ir filosofas Alfonsas Vaišvila pabrėžė, kad diskusijos metu turi būti atsakyta į visus klausimus nieko nenutylint. Jis savo pranešimą pavadino “kelias į susikalbėjimą yra mąstymas nuo abstraktaus prie konkretaus” ir konstatavo, kad šią problemą būtina įvertinti visapusiškai ne tik iš istorinės, bet ir teisinės pusės. Pranešėjo nuomone, tai, ką istorikai įrodys ar kas bus pasakyta dėl J. Krikštaponio veiklos, bus tik privačios nuomonės, neturinčios oficialumo ir todėl neįpareigojančios. Teisingumas teisinėje valstybėje vykdomas ne pažymomis, o teismo sprendimu. Tai nurodo mūsų konstitucija, kuri sako ”asmuo nekaltas, kol jo kaltumo neįrodys įstatymų nustatyta tvarka ir jo kaltumas bus pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu” Šis klausimas yra grynai teisminis, ir tie oficialūs asmenys, kurie J.Krikštaponį vadina žudiku, viešai skelbiasi gyvenantis neteisinėje autoritarinėje valstybėje, kur atskiri pareigūnai ar šiaip asmenys gali pavaduoti teismus ir patys spręsti, kas yra kaltas, kam ir už ką gali būti statomi ir nestatomi paminklai. Demokratinėje valstybėje kiekvienas gali turėti savo nuomonę, taip pat ir apie J.Krikštaponį, ar jis kaltas ar ne, bet kartu kiekvienas privalo žinoti, kad, jo nuomone tik privati, o privačiomis nuomonėmis teisinėje valstybėje nėra valdoma.

Profesorius A.Vaišvila pažymėjo, kad svarbu išsiaiškinti, kokie yra žinomi dokumentai ir šaltiniai ir kiek jie yra patikimi ir ar patys šaltiniai yra pakankami J.Krikštaponiui metamiems kaltinimams pagrįsti, nes KGB tardytojai, vykdydami savo viršininkų valią, sukurpdavo jiems naudingus dokumentus, pvz., visiems žinomą plataus masto nusikaltimą sušaudant lenkų karininkus Katynėje KGB-istai priskyrė vokiečiams, net surado virš 100 liudininkų bei ekspertų kurie patvirtino šią išvadą. KGB-istai nuslėpė žiaurius A.Ramanausko-Vanago kankinimus dokumentuose įvardindami, kad sužalojimus sau padarė pats kalinys, ir daugelis kitų atvejų, todėl naudoti šiuos protokolus istoriniuose tyrimuose reikia ypač atidžiai ir atsakingai.

Įvertindamas istoriko M.Pociaus pranešimą A.Vaišvila pastebėjo, kad savo pranešime istorikas labai neatsargiai užsiminė, kad kai kurie dokumentai dar nėra pakankami, jog galima būtų padaryti kategorišką išvadą dėl J.Krikštaponio kaltės,

Evaldas Pašilis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Pranešimą skaitęs buvęs Lietuvos generalinis prokuroras, teisėjas, Ukmergės teisininkų bendruomenės atstovas Evaldas Pašilis atkreipė į daktaro M.Pociaus pažymoje esančius prieštaravimus paskaitęs šią ištrauką: „Asmenvardžio naudojimo faktai neleidžia daryti galutinės išvados (reikia papildomų tyrimų), bet galima daryti atsargią prielaidą, kad tikrasis J. Krikštaponio (Krištaponio) asmenvardis buvo Krištaponis. Galima prielaida, atgavus nepriklausomybę tikrasis asmenvardis Krištaponis dėl dokumentuose pasitaikančių įvairių variacijų pradėtas klaidingai rašyti kaip Krikštaponis. Tai neturėtų klaidinti dėl asmens tapatybės. Tai vienas ir tas pats asmuo“. E.Pašilis atkreipė dėmesį, kad pažymos autorius, išreikšdamas abejonę, kad „asmenvardžio naudojimo faktai neleidžia daryti galutinės išvados (reikia papildomų tyrimų)“, o po to tvirtindamas, kad tai vienas ir tas pats asmuo, tuo pasako, kad ir jis pats nėra galutinai išsitikinęs, ar būtent partizanų vadas J.Krikštaponis yra tas pats asmuo, tarnavęs Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo batalione Baltarusijoje.

E.Pašilio nuomone, asmenvardžio nustatymo faktas yra esminis bet kokios ekspertizės išvadoje teisme, bet teismui ekspertizės išvados yra tik rekomendacinės ir nėra privalomos. E.Pašilis taip pat pastebėjo, kad ne vien tik J.Krikštaponis vadovavo 2-ojo bataliono 2-os kuopai, jį šiose pareigose keisdavo Nikodemas Reikalas, todėl M.Pocius pažymoje parašė, kad dėl šio fakto nustatymo reikalingi papildomi tyrimai. E.Pašilys atkreipė dėmesį, kad apie J.Krikštaponio dalyvavimą žudynėse paliudiję 2-jo bataliono policininkai šiuos parodymus davė ne laisva valia. Tai pat atkreipė dėmesį į policininko Martyno Kačiulio parodymus, kuris 1948 m. vasarą tardymo metu parodė, kad 1941 m. spalio- lapkričio mėnesiais (kai vyko žudynės) 2-ojo bataliono 2-os kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas, o per 1980 m. vykusią apklausą tas pats M.Kačiulis tvirtino, kad kuopai vadovavo J.Krištaponis. Pažymos autorius M.Pocius tai pat pastebėjęs šį prieštaravimą parašęs „Kodėl M.Kačiulio parodymai prieštaringi, neaišku, reikalingi papildomi tyrimai“. Įvertinęs daktaro M.Pociaus pažymą iš teisinės pusės E.Pašilys pasiūlė rašyti tokią išvadą: „Pateikti faktai negali patvirtinti galutinės išvados dėl J.Krikštaponio kaltės, reikia papildomų tyrimų”.

Po pranešėjų trumpai pasisakęs LR Seimo narys, istorijos mokslų daktaras, prof. dr. Valdas Rakutis pažymėjo, kad dirbdamas prie Lietuvos kariuomenės karininkų vardyno jis rado ne vieną besidubliuojančią pavardę, tarp jų surado ir kelis Krištaponius bei Krikštaponius. Patarė pažymos autoriui M.Pociui panagrinėti ir prie sovietų 1940-1941 m. baigusių Kauno karo mokyklą karininkų sąrašą. Pažymėjo, kad šioje srityje istorikai iki galo neatliko savo darbų, būtina iki galo atlikti J.Krištaponio asmenybės indentifikaciją ir patarė  nekaltinti kitų, bet girdėti ir kitos pusės argumentus.

Po pranešimų prasidėjo diskusijos, kuriose dalyvauti užsirašė (buvo pakviesti) istorikas Petras Stankeras, LGGRTC istorikas, mokslų daktaras Alfredas Rukšėnas, dienraščio “Lietuvos rytas” žurnalistas Vytautas Bruveris ir Vilniaus Universiteto docentas, istorijos mokslų daktaras Nerijus Šepetys.

Stendas, pasakojantis apie sunkią Lietuvos partizanų kovą prieš sovietinius okupantus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Diskusiją pradėjęs  P.Stankeras pastebėjo, kad Lietuvoje prasidėjo kova su preitimi ir ši veikla labiausiai pastebima demontuojant paminklus. Jis pasiūlė saugoti visus paminklus, nesvarbu kam jie bebūtų pastatyti ir pateikė paminklų asmenybėms, kurios vertinamos nevienareikšmiškai, pavyzdžius – pastatyti paminklai iki šiol saugomus demokratinėse Vakarų šalyse.

LGGRTC istorikas Alfredas Rukšėnas labiausiai iš visų istorikų Lietuvoje ištyręs J.Krikštaponio veiklą vokiečių okupacijos metais detaliai išdėstė visus šaltinius ir juose surastą informaciją apie J.Krikštaponį. Jo nuomone, J.Krikštaponis nebuvo blogietis, nes prasidėjus karui nuo pirmos dienos pasitraukė iš Raudonosios armijos, nuo 1943 metų antinacinės rezistencijos dalyvis, buvo Lietuvos partizanų vadu, tačiau tiesiog buvo patekęs į nedėkingas aplinkybes. A.Rukšėnas išsamiai paaiškino susirinkusiems, kad istorikams užtenka faktų archyviniuose dokumentuose tvirtinti, kad buvo tik vienas Lietuvos karininkas Juozas Krikštaponis nežiūrint, kad kai kuriuose dokumentuose ši pavardė rašoma skirtingai – Krikštaponis ir Krištaponis. Istorikas paminėjo, kad J.Krikštaponis buvo išvykęs į Baltarusiją Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo bataliono sudėtyje ir ten pakaitomis 1941 m. spalio-gruodžio mėnesiais su Lietuvos kariuomenės karininku Nikodemu Reikalu vadovavo 2-ajai šio bataliono kuopai. A.Rukšėnas nedetalizavo archyviniuose dokumentuose surastos informacijos apie konkrečią J.Krikštaponio veiklą Baltarusijoje, bet pažymėjo kad esamos gausios informacijos iš pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo bataliono dokumentų bylos ir buvusio šio bataliono policininkų tardymo ir apklausos protokolų užtenka tvirtinti, kad J.Krikštaponis tikrai buvo Baltarusijoje ir vadovavo 2-ojo bataliono 2-ajai kuopai, kai šį kuopa šaudė Rudensko žydus ir Minsko karo belaisvių lagerio kalinius. A.Rukšėnas pažymėjo, kad šios išvados daromos sugretinus ir išanalizavus dviejų rūšių dokumentus, vokiečių okupacijos metais sudarytus 2-ojo policijos bataliono dokumentus ir sovietinės okupacijos metų surašytus buvusių šio bataliono policininkų tardymo ir apklausos protokolus.

Jeigi nesimokėte istorijos – išmintingai patylėkite. Slaptai.lt nuotr.

VU docentas Nerijus Šepetys savo kalboje daug dėmesio skyrė koloboravimo problemai. Jis kaip ir M.Pocius kritikavo diskusijoje dalyvavusių teisininkų argumentus. Jo nuomone, vienų ar kitų Lietuvos žmonių bendradarbiavimas su okupaciniu režimu jau nebėra teisinė problema, nes tai įrodo Lietuvos teismų praktika, kai tokios bylos sprendžiamos, bet kokių istoriniu klausimu ekspertai teismuose yra tik istorikai, nes niekas kitas nėra kompetentingas paaiškinti šiuos klausimus. Žmogus, kuris duoda įsakymą, yra didesnis ir svarbesnis nusikaltėlis, negu tas, kuris laiko ginklą. Istorikai remiasi faktais, kurie yra gyvenimo tiesos ir akivaizdumo dalykas. Pagrindinė šio klausimo pusė moralinė. J.Krikštaponis buvo ir Lietuvos laisvės kovotojas, ir karo nusikaltėlis. Gali būti ir komunistinis veikėjas, dalyvavęs žydų žudynėse. Gali būti ir žydas, dalyvavęs karo nusikaltimuose, tiesa, priverstas prieš savo tautiečius. Gali būti buvęs nacis, paskui padėjęs gelbėti žydus. O mes nutarėme blogus darbus nutylėti ir pripažinti tik gerus darbus. J.Krištaponis bendradarbiavo su vokiečių okupacine administracija, todėl jis buvo koloborantas.

Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Diskusijoje dalyvavęs „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris pabrėžė, kad tai nėra vien J.Krikštaponio atvejis, panašių istorijų yra daugiau, ir nupasakojo, kad net partizanų vadų 1949 m. vasario 16 akto signatarų tarpe galimai 2 yra prisidėję prie holokausto. Tai esą nustatė LGGRTC istorikai, rengdami leidinį apie partizanų akto signatarus. Vienas iš tokių pagrindinis 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos autorius Juozas Šibaila-Merainis. „Yra istorinių duomenų, kurie leidžia teigti, kad J.Šibaila-Diedukas galėjo dalyvauti konvojuojant žydų tautybės asmenis iš Balninkų į jų žudynių vietą prie Ukmergės“. Apžvalgininkas iškėlė klausimą apie holokaustą ir pats į jį atsakė. Tai buvo milžiniška industrija, tam reikėjo viso aparato, nebūtinai dalyvavę šiame nusikaltime tik žudė. Mes turime išrinkti iš savo panteono tuos kovotojus už laisvę, kurie prisidėjo prie holokausto, tuo mes susilpninsime priešo (rusų) pozicijas. Mes pademonstruosime, kad mūsų patriotizmas blaivus ir atviras. Rusų propogandoje žydų žudynės Pabaltijo šalyse esminė tema. Pagrindinis to tikslas – kompromituoti mus Vakarų partnerių akyse vis dar kaip antisemitinę naciją, meluojančią ir kažką slepiančią. Kai parodysim, kad mes patys išsiaiškinom, va mes turime duomenis ir tuo būdu išmušim pagrindines kortas priešams iš rankų.

Nuotrauka, kurioje užfiksuoti 1945 m. gruodį Žagarės aikštėje išniekinti partizanų kūnai. Lietuvos ypatingasis archyvas

Tai niekaip nediskredituoja partizanų kovos,bet kaip tik ją sustiprina. „Ar, mūsų nuomone, kaip valstybės ir visuomenės nuomone, tokie žmonės pagrįstai galėjo būti ar galimai yra susitepę vienokiu ar kitokiu dalyvavimu holokausto procese? Ar jie turi būti gerbiami, įamžinami valstybės ar savivaldybės institucijų rankomis?“ Baigdamas V.Bruveris nepritariančius jo nuomonei oponentus ir dalį nebrandžios visuomenės apibūdino kaip žmones, kuriems būdingas banalus antisemitizmas, iškreiptas infantilus ir visiškai  nebrandus patriotizmas, akla kietakaktiška gynyba, empatijos Lietuvos piliečiams, kurių nužudyta beveik 200 000, nebuvimu.

Baigdamas diskusiją Ukmergės rajono savivaldybės meras Rolandas Janickas pasidžiaugė, kad pavyko suorganizuoti šį renginį, padėkojo visiems atvykusiems ir kalbėjusiems diskusijose ir paklausė „Kas toliau, kaip mes Lietuvoje turime dėlioti išėjimą iš šios situacijos, nes kitos tautos žuvusius už savo Tėvynės laisvę laiko didvyriais ir turi savo strategija šiuo klausimu. Todėl ir mums būtina suformuoti šią strategiją kurios šiuo metu nėra. 

Išklausius diskusijos dalyvių, kurie visapusiškai iš istorinės, teisinės ir moralinės pusės nagrinėjo partizanų vado J.Krištaponio (J.Krikštaponio) biografijos faktus ir veiklą bei išnagrinėjus istorijos mokslų daktaro M.Pociaus pažymą apie J.Krikštaponio veiklą man kaip šios diskusijos klausytojui kilo tokių minčių ir įžvalgų.

Sovietinių budelių aukos Rainių miškelyje. Slaptai.lt nuotr.

Iš istorinės pusės

  1. LK majoro A.Impulevičiaus vadovaujamas Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos 2-asis batalionas nebuvo savarankiškai veikiantis lietuvių policijos organizacinis vienetas, jis klausė nacių okupacinės vadovybės. Tiesiogiai lietuvių policijos batalionas buvo pavaldus vokiečių 11-ajam rezerviniam policijos tarnybos batalionui bet istorijos mokslų daktaro M.Pociaus pažymoje tik užsimenama apie A.Impulevičiaus bataliono pavaldumą, bet nesinaudojama archyviniais dokumentais, kuriuose galima būtų rasti informacijos apie vokiečių 11-ojo rezervinio policijos tarnybos bataliono veiklą ir išsiaiškinti apie šio bataliono vokiečių policininkų vykdytas žydų ir karo belaisvių žudynes. Išnagrinėjus visus žinomus šaltinius, ypač vokiečių archyvų dokumentus apie jų rezervinių policijos dalinių veiklą Baltarusijoje, galima būtų atsakyti į šiuos esminius klausimus J.Krikštaponio „byloje“; 
  1. Kokią įtaką ir galią turėjo lietuvių policijos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo  bataliono, šių batalionų kuopų ir būrių vadai (tarp jų ir J.Krikštaponis) paskiriant jiems pavaldžius policininkus į „šaudymo“ komandas ir jiems vadovaujant šaudymų metu.  
  2. Kieno įsakymu, (žodiniu nurodymu) vokiečių 11-ajam rezervinės policijos tarnybos bataliono vadovybės narių ar Lietuvos pagalbinės  policijos tarnybos 2-ojo policijos tarnybos bataliono vadovybės narių (tarp jų ir J.Krikštaponio) buvo atrenkami į                         „ šaudymo“ komandas lietuvių policininkai.
    Telšių kalėjimas, iš kurio NKVD išvežė politinius kalinius į Rainių miškelį ir ten žiauriai nukankino. Slaptai.lt nuotr.
  3. Istoriko M.Pociaus pažymoje kaip žydų ir karo belaisvių žudikai nurodytos LK majoro A.Impulevičiaus vadovaujamos Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos bataliono trys kuopos. Tarp jų ir 2-oji kuopa, vadovaujama J.Krikštaponio. M.Pocius savo pažymoje naudoja klaidingą išsireiškimą – „kuopa šaudė“. Karinį dalinį – kuopą sudaro 3 būriai ir 90-120 karių. Kaip rodo kiti istoriniai šaltiniai, „šaudymo“ komandas visada sudarydavo tik savanoriai. Todėl pilnos sudėties  2-oji kuopa (apie 100 policininkų) negalėjo šaudyti. ,šaudė tik dalis šios kuopos policininkų ir jiems, matyt, vadovavo ne kuopos vadas J.Krikštaponis, bet žemesnio rango kuopos pareigūnas, toks kaip ne vieno policininko per apklausas paminėtas LK leitenantas, kuopos ginklininkas Nikodemas Reikalas, tai pat LK leitenantas kuopos vado J.Krikštaponio padėjėjas J.Tamošiūnas. M.Pociaus pažymoje nurodoma, kad 2-oji kuopa (apie 100 policininkų) sušaudė apie 70 Rudensko geto žydų, (pvz., Vilniaus ypatingąjį būrį, kuris sušaudė Paneriuose prie Vilniaus apie 70 000 žmonių, sudarė tik 70 šaudytojų, vėliau būrys sumažintas iki 40 asmenų.) Todėl būtina išsiaiškinti šiuos klausimus:
  4. Ar lietuvių policijos pagalbinės  policijos tarnybos 2-ojo  bataliono dokumentuose  yra informacijos apie policininkus, kuriems buvo mokami atlyginimų priedai po šaudymų?.
  5. Kodėl 2-osios  kuopos ginklininkui N.Reikalui buvo mokomas kuopos vado atlyginimas ir kokias pareigas jis tiesiogiai privalėjo vykdyti?
  6. Ar 2-ojo  bataliono dokumentuose yra išlikę sąrašai policininkų, kuriems buvo nemokamai išduodama degtinė (šio produkto nemokamai išduodavo šaudymuose dalyvavusiems asmenims)?
  7. Istorikai A.Rukšėnas ir M.Pocius, vadovaudamiesi lietuvių policijos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo  bataliono dokumentais nustatė, kad  J.Krikštaponis 1941 m. spalio mėnesio 6 d. buvo komandiruotas į Baltarusiją. Taip pat šie istorikai, jau vadovaudamiesi kitais dokumentais – buvusių šio bataliono policininkų  parodymais, KGB tardytojams duotais 1962-1982 metais, nustatė, kad spalio 10 d. J.Krikštaponio vadovaujama 2-oji kuopa Rudenske šaudė žydus, o spalio 16 dieną jo vadovaujama kuopa šaudė karo belaisvius greta Minsko. Šiuos dokumentus sugretinę jie daro išvadą, kad J.Krikštaponis tuo metu dalyvavo šaudymuose, nes vadovavo 2-ajai šio bataliono kuopai. Manau kad ši išvada negali būti galutinė ir nėra teisinga. Norint ją pagrįsti būtina atsakyti į šiuos klausimus;
    Petras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius
  8. Kodėl istorikai, darydami galutinę išvadą apie J.Krikštaponio vadovavimą šaudymams remiasi tik 1962-1982 pakartotinų tardymų metu sudarytais buvusių policijos tarnybos 2-ojo bataliono policininkų apklausos protokolais ir J.Krikštaponio kaltės įrodymų neranda Stalino režimo metais rašytuose to paties bataliono policininkų apklausų protokoluose?.  Nuo 6-ojo dešimtmečio KGB keitė taktiką ir kovai su savo priešais vis aktyviau pasitelkdavo kompromitavimą ir dezinformacija. Taikant šiuos metodus buvo stengiamasi formuoti viešąją nuomonę. Kompromituojanti informacija dažnai buvo pačių KGB-istų kūrinys siekiant apjuodinti gerą žmogaus vardą, todėl KGB tardytojams buvo keliami ir informacinio karo uždaviniai. Postalininiu laikotarpiu iš tardomųjų gauta informacija apklausų protokoluose buvo surašoma taip, kad tiktų KGB priešų kompromitacijai. Šie protokolai buvo pradėti spausdinti propogandinėse knygose, KGB parengtuose dokumentų rinkiniuose, pvz. „faktai kaltina“ rajonų spaudoje. Tokie informacinio karo specialistų parengti dokumentai buvo pateikiami ir vykdant JAV Teisingumo ministerijos Specialiųjų tyrimų skyriaus pagalbos prašymus nagrinėjant asmenų, įtariamų karo nusikaltimais, bylas. Pagrindinis to tikslas – trukdyti kelti išeiviams Lietuvos laisvinimo bylą Vakaruose. Tą labai gerai iliustruoja 2-ojo bataliono, 2-osios kuopos policininko M.Kačiulio parodymai. Jeigu 1948 m. jis tvirtino, kad civilių asmenų šaudymui Rudenske ir greta Minsko vadovavo 2-osios kuopos ginklininkas Nikodemas Reikalas, tai po 32 metų apklausos metu jis “prisiminė”, kad tuo metu kuopai vadovavo J.Krikštaponis. Parodymus jis davė 1982 m. rugpjūčio 16 d. vykdant SSRS generalinio prokuroro pavedimą dėl JAV Teisingumo ministerijos Specialiųjų tyrimų skyriaus pagalbos prašymo 2-ojo bataliono 2-os kuopos 3-ojo būrio vado Jurgio Juodžio byloje. 
  9. Kodėl istoriko M.Pociaus pažymoje neišanalizuoti visų 2-ojo bataliono policininkų tardymo ir apklausų protokolai ir neatsakyta į šiuos klausimus; kiek iš viso policininkų nurodė, kad J.Krikštaponis vadovavo šaudymams ir kiek 2-ojo bataliono policininkų, duodami parodymus, neminėjo V.Krikštaponio pavardės?
    NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.
  10. Kodėl istorikas M.Pocius, skaitydamas pranešimą, akcentavo, kad yra net 9 buvusių 2-ojo bataliono policininkų parodymai apie J.Krikštaponio dalyvavimą civilių gyventojų šaudymuose, nors jo pažymoje pateiktos ištraukos tik iš trijų liudininkų 2-ojo bataliono policininkų; Martyno Kačiulio, Stasio Rutkausko ir Juozo Ūselio pakartotinų apklausų vykdytų 1961-1962 ir 1980-1982 protokolų?
  11. Kodėl daugiausiai apie J.Krikštaponio veiklą per apklausas papasakojusio liudininko Martyno Kačiulio parodymai prieštaringi (skiriasi 1948 ir 1980 m. parodymai dėl J.Krikštaponio)?
  12. Koks buvo 2-ojo bataliono 2-osios kuopos policininkų, kurie buvo apklausiami kaip liudininkai ar kaltinamieji, likimas. Ar visi jie buvo nuteisti, kur gyveno ir dirbo atlikę bausmę? Kaip susiklostė pagrindinių liudininkų Martyno Kačiulio, Stasio Rutkausko ir Juozo Ūselio likimas?
  13. Ar keitėsi ir kaip šiems liudininkams pateikti kaltinimai jiems iškėlus bylas ir ar išliko tie patys kaltinimai jų nuosprendžiuose?

Iš teisinės pusės

Istorikų pasisakymuose, pritrūkus konkretumo ir tikslumo vertinant J.Krikštaponio veiklą, pačią šios problemos esmę savo pasisakymuose nurodė teisininkai; teisės mokslų habilituotas daktaras, profesorius Alfonsas Vaišvila ir buvęs Lietuvos Generalinis prokuroras, teisėjas Evaldas Pašilis. Jie atkreipė dėmesį, kad J.Krikštaponis be teisinio pagrindo kaltinamas sunkiais nusikaltimais žmoniškumui bei karo nusikaltimais ir pabrėžė, kad šis klausimas yra grynai teisminis. Teisingumas teisinėje valstybėje vykdomas ne pažymomis, o teismo sprendimu. Tai nurodo Lietuvos Respublikos konstitucija, kuri sako ”asmuo nekaltas, kol jo kaltumo neįrodys įstatymų nustatyta tvarka ir jo kaltumas bus pripažintas įsiteisėjusių teismo nuosprendžiu”. Demokratinėje valstybėje kiekvienas gali turėti savo nuomonę, taip pat ir apie J.Krikštaponį, ar jis kaltas ar ne, bet kartu kiekvienas privalo žinoti, kad jo nuomonė tik privati, o privačiomis nuomonėmis bei pažymomis teisinėje valstybėje nėra valdoma.

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Profesorius A.Vaišvila siūlė išsamiai panagrinėti šaltinius apie J.Krikštaponio veiklą ir jų sudarymo aplinkybes. Svarbiausia, kiek jie yra patikimi ir ar patys šaltiniai yra pakankami J.Krikštaponiui metamiems kaltinimams pagrįsti. E.Pašilis papildė profesorių atkreipdamas dėmesį, kad apie J.Krikštaponio dalyvavimą žudynėse paliudiję 2-jo bataliono policininkai šiuos parodymus davė ne laisva valia, todėl iškyla jų parodymų legitimumo klausimas. Teisininkai buvo vieningos nuomonės, kad istorikų pateiktoje informacijoje apie J.Krikštaponio veiklą nėra nenuginčijamų ir aiškių bei visuotinai pripažintų įrodymų, kuriais vadovaujantis galima būtų kategoriškai teikti, kad J.Krikštaponis dalyvavo civilių asmenų žudynėse ir yra karo nusikaltėlis. E.Pašilis teisiškai išnagrinėjęs istoriko M.Pociaus pažymą apie J.Krištaponio veiklą pasiūlė istorikui šiai pažymai parašyti tokią galutinę išvadą: „Pateikti faktai negali patvirtinti galutinės išvados dėl J.Krikštaponio kaltės, reikia papildomų tyrimų“. Lietuvos Respublikos Seimo narys, istorijos mokslų daktaras, profesorius Valdas Rakutis, apibendrindamas istoriko M.Pociaus pasisakymą bei jo sudarytą pažymą apie J.Krikštaponio veiklą bei įvertinęs teisininkų pastabas, išsakė tokią savo nuomonę; istorikai iki galo neatliko savo darbų ir patarė nekaltinti kitų, bet girdėti ir kitos pusės argumentus.

Atsakydamas į kritiką M.Pocius pabrėžė, kad jis vykdo ne ikiteisminį tyrimą ir nėra prokuroras, bet vykdė istorinį tyrimą, kurio rezultatas jam aiškus: J.Krikštaponis dalyvavo žudynėse, čia nėra jokių abejonių, ir kad istorikų nuomonė šiuo klausimu vieninga – J.Krikštaponis dalyvavo civilių asmenų žudynėse.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Mano, kaip eilinio diskusijos klausytojo, nuomone, istoriniu požiūriu tyrimas dėl J.Krikštaponio veiklos bus nebaigtas, kol bus neatsakyta į šiame straipsnyje mano pateiktus ir daugelio besidominčių Lietuvos laisvės kovų istoriją piliečių klausimus.

Teisiniu požiūriu problemos nėra – žmogaus kaltumą ar jo nekaltumą, taip pat ir J.Krikštaponio, gali įrodyti tik teismas.

Moraliniu požiūriu, jeigu mes pradėsime vertinti mūsų laisvės kovų didvyrius vadovaudamiesi tik čekistų tardymų metu surašytais apklausų protokolais ir juos vertinsim nekritiškai, o kaip gryną tiesą, tai dauguma 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių bus vertinami tik kaip nacių talkininkai ir holokausto dalyviai, o tie Lietuvos partizanai, kurie 1941 m. buvo dar per jauni dalyvauti sukilime, bus įvardinti kaip nekaltų civilių Lietuvos gyventojų žudikai. Bet moralistai pamiršta, kad dėl visų Lietuvos bėdų kalti okupantai, kurių užrašyti “faktai” kai kuriems istorikams tampa nenuginčijama tiesa, kuriuos jie įvardina gyvenimo tiesos ir akivaizdumo dalyku.   

Labai taikliai diskusiją baigė Ukmergės rajomo savivaldybės meras Rolandas Janickas: „Kas toliau kaip mes Lietuvoje turime dėlioti išėjimą iš šios situacijos, nes kitos tautos žuvusius už savo Tėvynės laisvę laiko didvyriais ir turi savo strategiją šiuo klausimu. Todėl ir mums būtina suformuoti šią strategiją kurios šiuo metu nėra”. 

2021.12.22; 07:00

Červenės kalėjimas

Pirmąją karo tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos dieną, 1941 m. birželio 22-ą, SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku Lietuvos teritorijoje buvo paskelbta karo padėtis. Tai reiškė, kad iš čia turėjo būti evakuoti politiniai kaliniai. Pagal pirmąjį kalinių evakavimo planą iš Lietuvos turėjo būti išvežti visi 5900 kalinių, bet Sovietų Sąjungos kariniai pralaimėjimai vertė keisti planus ir juose atsirado terminas „evakuacija pagal I kategoriją“ – sušaudymas.

Antrąją karo naktį, iš birželio 23-iosios į 24-ąją,iš Kauno kalėjimo Nr. 1 buvo išvežta apie 100 kalinių (įvairiais duomenimis nuo 90 iki 118 kalinių). Maršrutu Karmėlava–Jonava–Ukmergė–Molodečnas juos gabeno į Minską, tačiau Molodečne dalis geležinkelio sąstato buvo nukreipta Polocko link. Į Polocką kaliniai neatvyko – 1941 m. birželio 26 d. šalia Bigosovo geležinkelio stoties buvo sušaudyti: Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Steigiamojo Seimo narys, Ministro Pirmininko pavaduotojas, švietimo ministras, diplomatas Kazys Bizauskas, moksleivis Albinas Sakalas, studentas Juozas Kazys Vosylius, tarnautojai Ignas Bieliūnas ir Tadeušas Kognovickis, mjr. Stasys Šaulys, kpt. Antanas Gedmantas, žurnalistas Jonas Jablonskis, policininkai Teofilius Knyva, Justinas Petkus-Petkevičius, Juozas Švoba ir Stasys Valkauskas, darbininkas Petras Limantas, karys Vytautas Purvys, amatininkas Jonas Šeškūnas.

Kita dalis kalinių buvo nugabenti į Minską ir uždaryti kalėjime.Dalis jų 1941 m. birželio 24 d. vakare ten buvo sušaudyti: vienuolis Martynas Gedvilas, plk. Steponas Rusteika, žurnalistė Vanda Pranckonienė, kpt. Albertas Švarplaitis, tarnautojai BroniusKantauskas ir Vladas Raupys, Jonas Šleinys.

Likę gyvi lietuviai kaliniai birželio 25-ąją kartu su kitais 2 tūkst. kaliniųiš Minsko kalėjimo buvo varomi pėsčiomis į Červenę. Štai kaip šią kelionę aprašo likęs gyvas liudininkas pulkininkas Jonas Petruitis savo knygoje„Kaip jie mus sušaudė“:

„Mes, didžiulė kelių tūkstančių pajuodusių, nudriskusių, vienmarškinių ir basų — vyrų ir moterų — vora, labai skubiai kažin kur, užgriuvusiomis [Minsko] gatvėmis vingiuodami, einame, tikriau sakant, bėgame, net uždusdami bėgame. O čia iš abiejų pusių, per porą žingsnių nuo mūsų voros, šautuvus į mus atkišę, enkavedistai vis dar mus ragina: „Skorėj, skorėj!” „Neotstavai!” Bėgdami nakties tamsoje klaikiomis, tik liepsnojančių gaisrų nejaukiai tarp stūksančių griuvėsių milžiniškų šešėlių apšviestomis, gatvėmis pro žmonių gulinčius lavonus matome, kad bėgame iš sugriauto liepsnojančio miesto. Kur mus veda, kur mes taip skubiai bėgame — nežinome. Be to, mus lydi labai įkyri muzika: „pach, pach – pach, pach… pach, pach – pach!”… Tai enkavedistai visą laiką be jokios paliovos šaudo bandančius iš voros bėgti ir atsiliekančius kalinius. Pradėjom po truputį nerimauti. Jei jie mus ves du šimtus kilometrų, neduodami nei valgyti, nei gerti, be abejo, tokiu būdu pakeliui visus iššaudys, Mogiliovo nepasiekus. Iš tikrųjų, kaip vėliau sužinojome, jie ir turėjo įsakymą elgtis taip, kad mes visi, nepasiekę Mogiliovo, išnyktume, bet jau Červenėje (Igumenėje) jiems buvo sutrukdyta tą uždavinį vykdyti.(…) Atsirado vienas gudruolis, kuris pradėjo žygiuoti visomis keturiomis — keliais ir rankomis. Bet jis nespėja eiti sykiu su mumis, mes jį labai greit aplenkiame. Jis vis tiek nenusimena, tikisi tokiu būdu išvengsiąs dviejų revolverio šūvių. Padėti jam niekas nebegali, nes visi galvojame, ar nepasekti jo pavyzdžiu. Enkavedistai, matydami repečkomis einantį, irgi sako: „Eto chorošo, očen chorošo!” (Tai gerai, labai gerai).“

Ešelonų išvykimo ir judėjimo žiniaraštyje apie šį kalinių varymą parašyta tik tiek: „Iš Minsko išvesti pėsčiomis 2 tūkst.kalinių. Iki Červenės apie 500 kalinių kontrrevoliucionierių išvyko pagal I kategoriją“ (buvo sušaudyti).

Birželio 26-ąją gerokai sumažėjusi kalinių kolona buvo suvaryta į Červenės kalėjimą. Kaliniai nežinojo, kad birželio 27 d. Baltarusijos SSR NKVD Kalėjimų valdybos viršininkas Stepanovas iš Maskvos gavo telegramą: „duotas įsakymas blankų, datuotų birželio 26, atsikratyti vietoje…“. Blankai, kurių reikia atsikratyti – likę gyvi politiniai kaliniai.

Naktį iš birželio 26-osios į 27-ąją mirčiai pasmerktų kalinių grupę išvarė iš Červenės kalėjimo Bobruisko link. Išėjus iš miestelio, koloną lydėję enkavėdistai pradėjo šaudyti atsiliekančius kalinius, o paskui pamiškėje buvo surengtos visų kalinių žudynės. Kadangi žudė tamsoje, tai šaudė netaikliai, o sužeistus kalinius pribaiginėjo kastuvėliais. Iš J. Petriučio 1942 m. prisiminimų: „Vaitojantiems ir dar kiek kalbantiems enkavedistai kastuvėlių ašmenimis galvas skaldė. Pradžioje nesupratau, ką jie ten daro, nes kai patamsyje pasigirsta keistas duslus skambtelėjimas „kvankt”, tuojau toje vietoje dejavimas nurimsta. Paskui, gerai įsižiūrėjęs, pamačiau, kad jie spatuko žambu dejuojančiam šveičia tiesiog į galvą, ir šis tuojau nutyla. Matyti, jiems nebe pirmiena tokie darbai dirbti, gerai įgudę vienu smogtelėjimu perskelti žmogui galvą, nes karinis kastuvėlis gan aštrus ir pakankamai svarus. Matyti, šaudyti patamsyje jiems buvo nelabai patogu gal ir dėl to, kad mes čia greta stovėjome. Nedejuojančius, bet tik gulinčius, praeidami pro šalį, apspardo, apdaužo ir palieka gulėti. Vėliau sužinojau, kad kai kurie iš mūsiškių, naudodamiesi nepaprasta tamsa, gerai sugebėjo suvaidinti negyvėlius. Kad ir labai skaudžiai jie buvo spardomi ir daužomi, bet neaiktelėjo, iškentė neparodydami jokio gyvybės ženklo. Paskui pabėgo į miško gilumą. Bet tokių, kuriems atėjo mintis į galvą tuo būdu išvengti mirties, buvo nedaug.“

Tą naktį buvo nužudyti: krašto apsaugos ministras, nepriklausomybės kovų dalyvis, Lietuvos kariuomenės pulkininkas, Lietuvos karo atašė Čekoslovakijoje ir Baltijos valstybėse Balys Giedraitis, studentai Glemža, Vytautas Pėža ir Stasys Tilinskas, gydytojas Petras Kupčiūnas, žurnalistas Vincas Daudzvardas-Daugvardis, darbininkai Jonas Abromaitis ir Antanas Simanavičius, tarnautojai Antanas Barzda, Bronius Bikinas, Adomas Jonaitis ir Aleksandras Nemčiauskas, pulkininkas Juozas Šarauskas,  ltn. Juozas Jakaitis, majorai Vladislavas Opulskis ir Jonas Špokevičius, policininkai Vasilijus Rutkauskas ir Juozas Zdanavičius ir dešimtys kitų žymių lietuvių veikėjų, paprastų ūkininkų, darbininkų ir tarnautojų.

Gyvųjų liko apie keturiasdešimt, tarp jų – broliai kunigai Petraičiai.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2021.06.25; 09:27

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Paskutinę birželio savaitę sukanka 80 metų nuo pačių žiauriausių sovietų okupantų egzekucijų, įvykdytų Lietuvoje 1941 metų birželio pabaigoje.

1941 m. birželio 22 d. kilęs Vokietijos–Sovietų Sąjungos karas sutrukdė sovietų  okupantų pradėtam lietuvių naikinimui. Tačiau net ir bėgdami iš Lietuvos komunistai paliko bene kruviniausią savo pirmos okupacijos žymę: 1941 m. birželio 22–28 d. beveik 1 tūkst. kalinių ir civilių gyventojų (iš jų 99 proc. – lietuviai) buvo itin žiauriai nužudyti.

Pirmąją karo dieną SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku buvo nurodyta visas politinių kalinių bylas perduoti kariniams tribunolams, kurie dažniausiai kaliniams skirdavo aukščiausiąją bausmę – sušaudyti. Sovietų saugumo NKVD dokumentuose tai buvo vadinama „kalinių evakuacija pagal I kategoriją“.

Tačiau dar negavęs nurodymų iš Maskvos, Lietuvos SSR NKGB Tardymo skyriaus viršininkas Eusiejus Rozauskas (Ovsiej Rozovskij) pats kreipėsi į NKGB liaudies komisaro pavaduotoją Davidą Bykovą siūlydamas: „Neturint galimybių evakuoti kalinių iš Kauno kalėjimo Nr. 1, išskirti iš jų pavojingiausius ir prieš atsitraukiant sušaudyti“.

Deja, besitraukiantys sovietiniai okupantai ir jų kolaborantai nepasitenkino politinių kalinių sušaudymu: labai daug jų nužudė sadistiškai kankinant. 

Rainių žudynės

1941 m. naktį iš birželio 24 į 25 d. Rainių miškelyje sadistiškai nukankinti 75 Telšių kalėjimo kaliniai. Vietos gyventojams atradus užkastus kankinius paaiškėjo, kad „daugelis jų buvo visiškai praradę žmogišką pavidalą – į pakaušius sukaltos vinys, kai kurių kiaušai sutraiškyti, lyties organai nupjaustyti ir sukišti į burnas, pirštai nukapoti, kūnai nuplikyti karštais kopūstais, akys išbadytos, daug durtinių žaizdų, iš nugaros išlupinėti odos diržai, pilvai perpjauti ir į juos sukištos rankos, kitų rankos už nugaros surištos viela. Žudynių vietoje rasti šie kankinimo įrankiai: dinama, kuria kankinamieji buvo purtomi elektros srove, katilas su šutintais kopūstais, kelių vielų bizūnai su švino antgaliais.” Pasak liudininkų, „motinos neatpažino vaikų, žmonos – savo vyrų, broliai ir seserys – brolių, taip baisiai buvo sužaloti lavonai. Yra faktų, kad žmonos apraudojo ne savo vyrus, palaidojo juos lyg savus, išgyveno baisiausias pragaro kančias, o jų vyrai, buvę išvežti į kitus kalėjimus ir po kiek laiko išsilaisvinę grįžo.“

Rainių žudynės

Praėjus metams po Rainių žudynių, 1942 m.  vienas jų organizatorių, Telšių NKVD skyriaus viršininkas Petras Raslanas savo laiške Lietuvos kompartijos sekretoriui Antanui Sniečkui  aiškino, kad kaliniai buvo žudomi, nes jis „įsitikinęs, jog ten ne­buvo nė vieno nekalto“.  Kuo gi nusikalto taip nukankinti žemaičiai?

20-ečiai Telšių moksleiviai, ateitininkas Hermenchildas Žvirzdinas ir skautai Zenonas Tarvainis bei Kazys Puškorius nestojo į komjaunimą, 18-etis moksleivis Adomas Rakas bandė nuo okupantų pabėgti per Vokietijos sieną, broliai Kavoliai – 20-etis Boleslovas ir 30-etis Petras – leido laikraštėlį „Laisvės varpas“, 30-etis ūkininkas Jonas Telšinskis agitavo nebalsuoti už okupantų valdžią, 36-erių agronomas Karolis Kisevičius replikavo komunistų surengtame mitinge. Už panašius „nusikaltimus“ nukankinti ir trys broliai Antanavičiai: 20-etis Juozas, 23-rių Antanas ir 26-rių Jonas, kurių tėvai ir dvi seserys prieš 10 dienų – birželio 14-ą – buvo ištremti į Komiją (tėvai mirė tremtyje po metų, viena iš seserų – po ketverių). Pusė nukankintųjų Rainių miškelyje – Šaulių sąjungos nariai, beveik visi – aktyvūs piliečiai, karšti Tėvynės patriotai, tarp kurių ir nepriklausomybės kovų dalyvis, Vyčio kryžiaus kavalierius, Kretingos advokatas Vladas Petronaitis.

Ilgus dešimtmečius buvo manoma, kad Rainių miškelyje buvo užkasti 73 kankinių kūnai, tačiau 2011 m. LGGRTC atlikus istorinius tyrimus, nustatyta, kad užmušti buvo 75 asmenys. Dauguma belaisvių nužudyti sutriuškinus galvas, subadžius durtuvais ar kitais įrankiais, tik dešimt nušauti. Dar trys kūnai buvo užkasti netoliese: vėliau paaiškėjo, kad tai Raudonosios armijos karių palaikai su šautinėmis žaizdomis pakaušyje (darytinos prielaidos, kad jie nubausti už tai, kad atsisakė kankinti arba todėl, kad neapdairiai saugojo kalinius). Tą pačią 25-osios naktį už kelių kilometrų nuo Telšių, netoli Džiugėnų kaimo, sovietų kariai nužudė dar trys kalinius, paliktus Telšių kalėjime ir iš ten bandžiusius pabėgti.

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas – sadistas
Petras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius

Kitą dieną tie patys žudikai – du sunkvežimiai NKVD kariuomenės – atvyko į Sedą, esančią už 25 km nuo Telšių, tikėdamiesi ten sunaikinti Birželio sukilėlių Sedos štabą. Sukilėliai spėjo pasitraukti, todėl okupantai tenkinosi žudydami tuos, kuriuos nurodė vietos komunistai Žuta, Sparnauskas, Gurauskas, broliai Duniai, Irkinas. Nukankinti keturiolika Sedos gyventojų, tarp jų dvi moterys: 40 metų Antanina Budrienė, prekybininkė, buvo kalta tuo, kad darydama tvarką eilėje prie parduotuvės užsirišo baltą sukilėlių raištį; sadistai jai nupjovė krūtis, išlupo akis ir suskaldė galvą, liko našlaičiai trys 5–12 metų vaikai. 30-etė liaudies menininkė Jadvyga Lukošienė nužudyta už tai, kad bėgo budeliams iš paskos prašydama paleisti vyrą; našlaičiais liko du vaikai: 6 mėnesių ir 3 metų.

Rainių ir Sedos žudynių, kaip, beje, ir visų kitų birželio pabaigos egzekucijų, organizatoriai ir dalyviai liko nenubausti. Lietuvoje susikūrus Sąjūdžiui, prokuratūra pradėjo tirti Rainių žudynes, tačiau jose dalyvavęs Telšių vykdomojo komiteto pirmininkas Domas Rocius jau buvo žuvęs 1943 m., kiti įtariamieji – Telšių NKVD viršininkas Petras Raslanas ir leitenantas Nachmanas Dušanskis pasislėpė Rusijoje ir Izraelyje, o šios valstybės atsisakė juos išduoti Lietuvai.

Pravieniškių žudynės

1941 m. birželio 26 d. įvykdyta kalinių naikinimo akcija Pravieniškių lageryje nuo kitų žudynių skyrėsi ne tik masiškumu, bet ir tuo, kad buvo žudomi visi be išimties Pravieniškių lagerio kaliniai ir netgi jų prižiūrėtojai su šeimomis.

Pravieniškių žudynės

Karo pradžioje Pravieniškėse, už trijų eilių spygliuotos vielos tvoros, buvo kalinami jau nuteisti kaliniai, kurių bausmės laikas buvo neilgas – iki 4 metų. Tarp jų buvo 80 internuotų lenkų ir 20–30 už įvairius nusikaltimus nuteistų raudonarmiečių. Pravieniškių lageryje visi sargybiniai ir prižiūrėtojai buvo lietuviai. Prasidėjus karui, kalinti raudonarmiečiai buvo apginkluoti ir išvežti. Manoma, kad vienas tokių išleistųjų, leitenantas Kiseliov, grįžo į Pravieniškių kalėjimą su besitraukiančia sovietų armijos divizija ir suorganizavo keršto akciją.

Pirmiausia buvo nužudyti 21 lagerio tarnautojas ir 6 jų žmonos bei dukteris: 13 bei 16 metų mergaitės. Po to kulkosvaidžiais ir automatais sušaudyti iš barakų į uždarą kiemą išvaryti kaliniai. Per žudynes likusio gyvo K. Gailiaus liudijimu, šaudymo metu „kilo neįsivaizduojamai baisus klyksmas, maldavimai ir sužeistųjų dejavimas. Arčiau aukštos spygliuotos tvoros esantieji sužeistieji kruvinomis rankomis kabinosi į spygliuotas vielas ir dar kartą pašauti susmukdavo ant žemėje“. Tuos, kurie liko gyvi, rusai pribaigdavo durtuvais ar į sužeistuosiu mesta granata. Kauno miesto komendantūros karininko Mato Valeikos 1941 m. birželio 28 d. raporte minima, jog Pravieniškėse „buvo išžudyta 230 žmonių, taip pat iššaudyti prižiūrėtojai su šeimomis.”

Panevėžio žudynės

Prieš pasitraukdami iš Panevėžio komunistai žudė net dviejose vietose.

Pirmąją karo dieną Panevėžio apskrities ligoninė buvo paversta karo ligonine. Pasklidus gandams, kad tarp ligonių yra ir Birželio sukilimo dalyvių, čekistai suėmė ligoninės vedėją Juozą Žemgulį, chirurgus Antaną Gudonį ir Stasį Mačiulį, seselę Zinaidą Kanevičienę. Jie ir dar dar trys panevėžiečiai – buhalteris Antanas Čibinskas, geležinkelininkas Kazys Šlekys, inžinierius Vilhelmas Vaišvila – naktį iš birželio 25 į 26 d. buvo žiauriai tardomi ir galiausiai nukankinti Raudonosios armijos dalinio štabo rūsyje.

Panevėžio medikų žudynės

Birželio 25 d. netoli Panevėžio cukraus fabriko, Plukių kaimo ūkininko laukuose, taip pat buvo sušaudyti iš Panevėžio apskrities vykdomojo komiteto rūsių atvežti devyniolika politinių kalinių: Kupiškio gimnazistai Danielius Kulikauskas, Juozas Lisauskas ir Jurgis Pajarskis, Amatų mokyklos mokinys Bronius Tumonis, mokytojas Kazys Jurgevičius, muziejininkas ir vargonininkas Povilas Grakauskas, raštininkas Liudvikas Čepelė ir kt. Pasak liudininkų, egzakucijos metu čekistai smaginosi taip: mėtė gyvus kalinius į duobes ir kritimo metu į juos šaudydavo.

Kitos žudynės

Besitraukdami iš Lietuvos sovietai įvykdė beveik keturias dešimtys grupinių žudynių, iš kurių dauguma – itin žiaurios.

1942 m. leistame leidinyje „Bolševizmo metai“ rašoma, kaip buvo nukankinti Kretingos kalėjimo politiniai kaliniai: „Užkasti ir surasti lavonai liudija, kad žmonės buvo pakabinti ant medžio ir gyvi sudeginti. Daug užkastųjų dar papildomai buvo prispausti akmenimis, kas, kaip teigia gydytojas, reiškia, kad buvo užkasti dar gyvi. Kiti rasti su nulupta rankų oda, nuskalpuoti ar nukirstomis galvomis.”

Kun. Juozo Prunskio 1944 m. Čikagoje išleistoje knygelėje rašoma, kad Petrašiūnų kapuose aptiktoje duobėje rasti 29 politinių kalinių lavonai – dauguma jų buvo nužudyti plaktuko smūgiu į galvą.

Raseinių kalėjime rasti nukankinti politiniai kaliniai su sulaužytais blauzdikaliais, išsukinėtomis rankomis, sutrupintais šonkauliais, Rokiškio aukos buvo taip baisiai sužalotos, kad artimieji juos galėjo pažinti tik iš drabužių.

Nemažai politinių kalinių sovietai spėjo išvežti iš Lietuvos teritorijos ir nužudyti Baltarusijoje arba Rusijoje: iki liepos 20 d. į Rusijos gilumą sovietai išvežė 1363 kalinius, t. y. maždaug 25 procentus visų Lietuvoje kalintų žmonių.

Nuotraukos iš LVCA ir LGGRTC archyvų.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2021.06.24; 08:00

Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kviečia į parodos, skirtos Rainių tragedijos 80-mečiui, atidarymą Okupacijos ir laisvės kovų muziejaus kiemelyje (Aukų g. 2A, Vilnius).

Parodos atidaryme kalbės krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, kultūros viceministras Albinas Vilčinskas, Telšių rajono savivaldybės mero pavaduotojas Mantas Serva, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausioji istorikė Rūta Trimonienė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas. Atidaryme dalyvaus Veronika Povilionienė, saksofonininkas Petras Vyšniauskas.

Trys kilometrai į rytus nuo Telšių, Rainių miškelyje, 1941 m. naktį iš birželio iš 24-osios į 25-ąją besitraukiantys sovietų kariai, talkinami vietinių NKGB ir NKVD pareigūnų, sadistiškai nužudė 76 Telšių kalėjimo politinius kalinius. Žuvusieji – tarnautojai, ūkininkai, moksleiviai, mokytojai, prekybininkai, amatininkai, darbininkai iš Telšių, Kretingos ir kitų vietovių, vienintelė jų „kaltė“ buvo Tėvynės meilė ir nenoras paklusti sovietų valdžiai. Šį birželį minime Rainių tragedijos 80-ąsias metines.

Parodoje „Rainių tragedija: atmintis gyva“ eksponuojamas žiauriai nukankintų žmonių sąrašas, kaltinimai, kuriais remiantis buvo suimti ir vėliau nužudyti žmonės. NKVD ir NKGB darbuotojai pasinaudojo tuo, kad prasidėjo karas, ir naikino kitokių pažiūrų žmones, buvusių lietuviškų organizacijų (tautininkų, jaunalietuvių, šaulių ir kt.) narius. Jie buvo suimti už vadinamąją „antisovietinę veiklą“, įvairias tautiškumo apraiškas.

Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Parodoje eksponuojami NKVD-NKGB Telšių apskrities skyriaus viršininko Petro Raslano ir Telšių vykdomojo komiteto pirmininko D. Rociaus 1942 m. spalio 7 d. paaiškinimai Lietuvos komunistų partijos sekretoriui Antanui Sniečkui. P. Raslanas rašė: „buvo prieita išvados, kad palikti Telšių kalėjime virš 70 kontrrevoliucionierių savaime jau sudaro organizuotą gaują prieš Raudonąją armiją, ir juos ten palikti yra nusikaltimas. Tada man davė dalinį kariuomenės, keturis sunkvežimius ir du tankus, ir pasiūlė grįžti į Telšius. Aš sutikau ir pasiėmęs keletą darbuotojų ir Telšių Vykdomojo komiteto pirmininką drg. D. Rocių, 24-VI-41 m. į pavakarį išvykau.“ Vėliau P. Raslanas teigė: „Aš esu įsitikinęs, jog ten nebuvo nė vieno nekalto.“

Taip pat eksponuojami liudininkų prisiminimai, kaip buvo išvežti politiniai kaliniai, kaip surasti jų palaikai, taip pat ekspertų išvados atkasus kapavietes. Yra eksponuojamas 2001 m. balandžio 5 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendis P. Raslanui.

Parodoje nuosekliai pasakojama, kokia buvo to meto politinė situacija Lietuvoje, už ką, kodėl suimti ir kalinti žmonės, kaip jie mirė. Parodyta, kad apie Rainių tragedijos nusikaltimus prabilta tik 1988 metais, vėliau sudaryta vyriausybinė komisija karo nusikaltimams tirti. Vienintelis gyvas likęs 1941 m. birželio 24–25 d. žudynių vykdytojas P. Raslanas Šiaulių apygardos teismo nutarimu (jam nedalyvaujant) nuteistas kalėti iki gyvos galvos.

Parodoje eksponuojamos nuotraukos, dokumentai iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo, Šiaulių apygardos teismo archyvo.

Kviečiame registruotis į parodos atidarymą ›.

Paroda „Rainių tragedija: atmintis gyva“ nuo birželio 16 iki 22 d. eksponuojama Okupacijos ir laisvės kovų muziejaus skverelyje (Aukų g. 2A, Vilnius).

Informacijos šaltinis – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

2021.06.17; 02:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Kastytis Stalioraitis

Ant buvusių KGB rūmų gali nelikti kai kurių iškaltų atminimo lentose partizanų pavardžių? Šis klausimas keltas ir LNK televizijoje, ir portale delfi.lt.

Pagrindas taip klausti yra. „Paaiškėja, kad žmogus nužudė kažkokį partinį darbuotoją buitinėmis aplinkybėmis ir po to išėjo arba mėgino išeiti į partizanus, jam iškelta byla ir jis nuteistas. Kadangi buvo į tą situaciją pažiūrėta nelabai kritiškai, tas žmogus atsidūrė ant tos sienos – tokių ir panašių atvejų yra, yra“, – vakar LNK žinioms paaiškino LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas Rytas Narvydas (delfi.lt portalas).

Bet juk jei byloje pažymėta, kad žmogus nužudė stalininio režimo partietį, nesvarbu, buitinėmis aplinkybėmis ar kitokiomis, ir dar siejamas su „banditais” (partizanais, – K.S.), tai byla – vienareikšmiškai politinė baisaus totalitarinio režimo sąlygose. Tikėti tokių bylų objektyvumu nėra jokio pagrindo. Kitaip pripažįstame visus partizanų ar jų ryšininkų NKVD tardymo metodus, įkalčių surinkimo būdus, jų vertinimą, “liudytojus” ir pan. teisėtais ir nekeliančiais abejonių.

Istorikas, anksčiau LGGRTC dirbęs dabartinis krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas prisiminė, kad prieš iškalant pavardes ant buvusių KGB rūmų, biografijos peržiūrėtos nuodugniai. A. Anušauskas dėl nei vienos pavardės neabejoja. „Pabrėšiu, 1944-1947 metais sušaudytų MGB asmenų – buvo peržiūra kiekvienos pavardės, biografijos, buvo tikrinama, ieškoma duomenų, kad tarp jų nebūtų tokių žmonių, kurie būtų susiję su holokausto akcijomis, būtų nacistinės valdžios koloborantai arba tiesiog okupacinės kariuomenės kariškiai“, – sakė A. Anušauskas.

Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ministras žino, ką sako. Verta paskaityti jo straipsnį  „Genocidas. MVD—MGB tardymo metodai”, kuriame  nagrinėjama kaip NKVD—NKGB—MVD—MGB sistemoje 1944—1953 m. buvo naudojami kankinimai.

Pateiksiu tik portale partizanai.org paskelbto straipsnio išvadas:

1.    MVD ir MGB darbuotojai 1944—1953 m. plačiai naudojo kankinimus tardydami kaltinamus vadinamaisiais „valstybiniais nusikaltimais“, t.y. už pasipriešinimą okupacinei valdžiai.

2.    Kankinimų naudojimas buvo reglamentuotas specialių SSSR MVD-MGB instrukcijų.

3.    Tarp kankinimo priemonių vyravo mušimas rankomis ir kojomis, rimbais ir guminėmis lazdomis. Nors kitų kankinimo priemonių panaudojimas dokumentuose mažai atsispindi, bet buvo įmanomas bet kokių kitų priemonių naudojimas.

4.    Kankinimais ar be kankinimų išgautų prisipažinimų apie dalyvavimą pasipriešinime okupaciniam režimui, pakakdavo įrodyti suimtojo tariamai kaltei ir apkaltinti pagal Rusijos SFSR Baudžiamojo kodekso 58-ą straipsnį.

5.    NKVD—MVD ir NKGB—MGB pagrindinių tardymo metodų — kankinimų ir provokacijų taikymas neretai pasibaigdavo tardomųjų smurtine mirtimi.

6.    Tardydami suimtuosius kankinimus naudojo NKVD—MVD Kovos su banditizmu skyriaus (valdybos), MGB tardymo skyriaus, vietinių MVD—MGB skyrių darbuotojai (pradedant viršininku ir baigiant operatyviniu įgaliotiniu), MVD (vėliau MGB) Vidaus kariuomenės dalinių ir pasienio kariuomenės dalinių kariškiai (tardydami mūšio lauke į nelaisvę paimtus partizanus). Vykdydami savo viršininkų įsakymus arba savo iniciatyva milicininkai, MVD—MGB skyrių vertėjai ir stribai („liaudies gynėjai“) taip pat dalyvavo kankinimuose ir žudynėse.

7.    Kankinimų naudojimas — nusikaltimas žmogiškumui, todėl anksčiau minėtų įstaigų darbuotojai, kurie prisidėjo prie šių nusikaltimų, turėtų būti persekiojami Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka.

Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Turint tokias išvadas, nesunku įsivaizduoti, kad „teisiami” partizanai, nenorėdami patirti dar baisesnius kankinimus ir trokštantys mirties kuo greičiau, „prisipažindavo” bet ką padarę, net dalyvavę “tarybinių žmonių žudynėse” nacių okupacijos metais (tuo metu SSSR taip buvo įvardinamas Holokaustas). Tokie atvejai visiškai įmanomi, jei dalyvavimas grindžiamas tik “liudytojų” parodymų dėka kilusiais įtarimais, kai trūksta tik prisipažinimo.

Buvę KGB rūmai. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Beje, apie anų laikų liudytojus, neretai, matyt, ir suinteresuotus skundikus. Civilizuotoje suverenioje demokratinėje valstybėje liudytojas prisiekia sakyti tik tiesą ir priesaiką pasirašo, priesaiką savo valstybei, jos piliečiams. NKVD partizanų bylose liudytojai, matyt, prisiekinėjo, jei prisiekinėjo, sakyti tik tiesą draugui Stalinui.

Ne mano vieno nuomone, jei atrastos “juodosios dėmės” pagerbtųjų atminimo lentomis biografijose bus pagrįstos vien tik NKVD bylomis, NKVD dokumentais, jos neturėtų tapti pretekstu pašalinti jų atminimo lentas iš buvusios KGB rūmų sienų. Viliuosi, kad taip ir bus.

2021.04.18; 08:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Apie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC), toliau – Centro, generalinio direktoriaus patarėjo Vidmanto Valiušaičio ūdymą ir atsistatydinimą rašiau slaptai.lt š.m. vasario 1 d. (Tamsūs debesys virš LGGRTC). Tarp kitų ūdymų jis Lietuvos žydų bendruomenės, vadovaujamos Fainos Kukliansky (pristatyti nereikia), smerkiamas už įžymaus Lietuvos politinio ir karinio veikėjo Jono Noreikos – Generolo Vėtros dalyvavimo Holokauste neigimą. Tuo, matyt, galima apkaltinti ir visą Centrą:

“Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) trečiadienio rytą išplatino naujausias išvadas dėl nevienareikšmiškai vertinamo Jono Noreikos – Generolo Vėtros. Išvadose teigiama, kad pats J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo ir buvo laikomas antinacinio pasipriešinimo dalyviu” (Simona Voveriūnaitė, Delfi 2019-12-18).

Esu filosemitas pagal paveldėjimą. Mano tėvas, vokiečių okupacijos metais dirbdamas Vilniaus miesto sekretoriumi (antroji po vokiečio burmistro pareigybė), slapta gelbėjo žydus, išduodamas jiems dokumentus, pagal kuriuos jie buvo ne žydai. Geroji likimo ironija. Traukdamasis su vermachto inžinieriniu daliniu (Todt) prie Gdansko tėvas pateko į sovietų kariuomenės nelaisvę. Tardė karininkas žydas Rabinovičius. Ištardęs liepė vykti į vokiečių kariuomenę ir aiškinti, kad priešintis beviltiška, geriausia – sudėti ginklus. Dalinys, su kuriuo toliau traukėsi tėvas, pasidavė į nelaisvę britams. Kai “atšilimo” SSSR laikais grįžo iš Vakarų Vokietijos, žydai to neužmiršo. Galiu tik spėlioti, koks būtų jo likimas, jei būtų pakliuvęs į NKVD nagus. Turbūt, panašus į J. Noreikos. Stalino laikais oficialiai Holokaustas okupuotose teritorijose būdavo įvardinamas kaip taikių gyventojų žudymas, neminint tautybės. Jų gelbėjimas karo metu nebuvo laikomas dideliu nuopelnu ir po karo (Увековечение Холокоста в СССР, yadvashem.org/ru/).

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Tęsiu toliau.

Bet viskas V. Valiušaičio atsistatydinimu nesibaigė.

Priminsiu, prieš tai, sausio 28 d., septyniolika Centro darbuotojų istorikų išplatino kreipimąsi į Seimo pirmininkę, Seimo Žmogaus teisių komitetą, Švietimo ir mokslo komitetą bei Centro generalinį direktorių (Modesta Gaučaitė-Znutienė. Akibrokštas Genocido centre: už viešai išsakytas abejones – įspėjimas centro istorikei, LRT.lt 2021.01.28). Jei trumpai, kreipimesi reiškiamas susirūpinimas istorijos mokslo nuvertinimu, kreipiant istorinius tyrimus ideologizacijos, politizacijos linkme (skatinimas užsiimti „istorijos gynyba“ ir „atminties karais“), naujojo vadovo reformomis, planuojamais struktūriniais pertvarkymais, vadovybės kaita. Ypač buvo piktinamasi Vidmanto Valiušaičio paskyrimu Generalinio direktoriaus vyresniuoju patarėju, sukuriant jam naują pareigybę ir parašant naujus, specialiai jam pritaikytus pareiginius nuostatus. Galima spėti, kad aukščiau paminėtą Centro pranešimą apie J. Noreiką jie priskyrė “prie istorijos mokslo nuvertinimo, kreipiant istorinius tyrimus ideologizacijos, politizacijos linkme”.

Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.

Kreipimesi siūloma sudaryti istorikų ekspertų darbo grupę, įtraukiant į ją užsieniečius, prie Centro įsteigti Mokslo Tarybą, į kurią pakviesti dalykinį lauką išmanančius autoritetingus mokslininkus (pasirašiusių vardus pavardes galima surasti minėtame LRT.lt straipsnyje “Akibrokštas…”).

Jokių kaltinimų Centro vadovybei, ar tai administracinės teisės pažeidimais, ar tarnybiniais nusižengimais, aplaidumu darbe ir panašiai, nerasite. Įspūdis tik toks, kad Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktoriui ir kitiems, pasirašiusiems Kreipimąsi, nepatinka numatomos reformos, nors jos, kaip suprantu, neprieštarauja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro įstatymui.

Vasario 1 d. Centro generalinis direktorius Adas Jakubauskas agentūrai BNS komentuodamas susidariusią situaciją teigė, kad įtampa centre kilo pradėjus pertvarką. „Pradedant reformas, o reformuoti įstaigą reikia, visuomet atsiranda dalis žmonių, kurie yra nepatenkinti. Kaip taisyklė, tokių žmonių yra mažuma, bet kai sutrikdyta žmonių komforto zona, jie pradeda priešintis“, – sakė A. Jakubauskas. Jis tvirtino penktadienį surengęs Genocido centro Istorijos departamento darbuotojų pasitarimą. Direktoriaus teigimu, per jį paaiškėjo, kad problema išpūsta, o kai kurie LGGRTC raštą pasirašę darbuotojai nežinojo, ką pasirašo. „Vieni sakė: aš pritariu vienam punktui, kiti sako: aš pritariu kitam punktui, o tokios bendros pozicijos ir nebuvo. Čia buvo trijų-keturių žmonių pozicija neva centre kažkas negerai“, – sakė direktorius.

Vasario 4 d. sekė kitų Centro darbuotojų kreipimasis į Seimą (Pasirodė alternatyvus Genocido centro darbuotojų kreipimasis į Seimą: apgailestauja, „kad keli kolegos pasisakė visų vardu“ LRT.lt 2021.02.05). Straipsnio pavadinimas LRT.lt viską pasako. Pasirašiusieji – už tai, kad visas iškilusias problemas reikia spręsti bendru visų Centro darbuotojų sutarimu (pasirašė šešiasdešimt vienas Centro darbuotojas,  darbuotojų pavardės ir parašai saugomi Centre).

Vasario 10 d. LGGRTC portale Genocid.lt pranešama, kad Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos (toliau – Komisija) nuotoliniame posėdyje buvo svarstomas 17-kos Centro darbuotojų viešas krepimasis į Seimo vadovybę ir dabartinė padėtis Centre. Posėdžiui pirmininkavęs Seimo narys, akademikas Eugenijus Jovaiša sakė, kad šis klausimas svarstomas todėl, kad pagal Komisijos nuostatus Komisija „atlieka Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro veiklos parlamentinę kontrolę“.

Posėdžio metu buvo išklausyti tiek skundą pasirašiusios pusės atstovas, Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius dr. Arūnas Bubnys, tiek Centro generalinis direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas, kiti Centro darbuotojai.

Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Dauguma Komisijos narių konstatavo, kad neišgirdo problemų, kurių nebūtų galima išspręsti įstaigos viduje, kurios esmingai skirtųsi nuo kitų institucijų darbinių klausimų, dėl kurių reikėjo kreiptis į Seimo vadovybę. Taip pat buvo pabrėžta, kad niekas negali varžyti istorikų akademinės laisvės ir nurodyti jiems galutinio tyrimų rezultato, tačiau istorikai turi tirti atsakingai. Seimo nariai taip pat pažymėjo, kad Centras nėra mokslinė, akademinė įstaiga, Centro įstatyme numatytos Centro veiklos ir uždaviniai yra žymiai platesni, nei moksliniai tyrimai, todėl negalima Centro paversti dar vienu istorijos institutu, kaip to, matyt, siekia Kreipimosi autoriai ir jų rėmėjai už Centro ribų.

Posėdžio pabaigoje Komisija nutarė kreiptis į Seimo Valdybą prašydama įtraukti Komisijos atstovą į Seimo darbo grupę, nagrinėsiančią 17 darbuotojų kreipimąsi.

Atrodytų, Seimui pradėjus svarstyti Kreipimąsi, už jo ribų reikalas baigtas, bent kol Seimas padarys išvadas.

Bet ne, po dviejų savaičių septynioliką nepatenkintųjų Centre iš išorės parėmė dar trylika Vilniaus Universiteto istorikų (VU istorikai laišku kreipėsi į Jakubauską: „problemos nėra vien akademinio ar juolab vadybinio pobūdžio“, LRT.lt, 2021.02.25). Savo atvirame laiške A. Jakubauskui jį pasirašiusieji žeria jam priekaištus, kuriais gali tikėti ar netikėti, citatų ar nuorodų laiške nėra. Laiškas, bent man, labiau primena panelės atsisveikinimąsu jau buvusiu mylimuoju susipykus ir išdėjus laiške viską, ką apie jį patį ir jo draugus ji galvoja (visų pasirašiusių vardus pavardes galima surasti minėtame LRT.lt straipsnyje “VU istorikai laišku…”).

„Tikime, kad LR Seimas imsis ryžtingų veiksmų, reformuodamas Jūsų dar vadovaujamą įstaigą, bet sunkiai įsivaizduojame, kad Jūs rasite sau vietą atnaujintame ir sustiprėjusiame tyrimų centre“, – parašė šie trylika.

Net tie septyniolika iš Centro, kreipdamiesi į Seimą, neprašo, kad Adas Jakubauskas būtų atleistas iš pareigų, bent jau kol nepraeis jo pirmoji  penkerių metų kadencija iš dviejų galimų.

Už lango, o gal jau ir namie – pandemija su visomis pasekmėmis sveikatai, ekonomikai, asmeninėms pajamoms ir t.t. Ir Seimas tokiu metu mažos grupelės, kuri nesutaria su Centro vadovybe, prašomas atlikti vidinę Centro reformą, pareikalausiančią, galbūt, įstatymo pataisų, o tai – ne vieno mėnesio darbas.

Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.

Jei minėtiems septyniolikai atrodo, kad reikia keisti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymą jų įsivaizduojamai reformai, reikia ne viešus laiškus rašyti, o parengti įstatymo su atitinkamomis pataisomis projektą, surinkti 50 tūkst. piliečių, turinčių rinkimų teisę, parašų jam paremti, ir Seimas privalės jį svarstyti. Galimas ir paprastesnis būdas – surasti projekto šalininkų Seime, kurie teiktų Seimui jį svarstyti. Nors Kreipimąsi pasirašiusieji eksponuoja save ir į save panašius, juos remiančius, aukštos kvalifikacijos istorikais profesionalais, panašu, kad teisėje jie nenusimano. O Centro istorikams teisę, ne tik tiriamojo laikotarpio, išmanyti – būtina. Kitaip jų profesionalumu ir kvalifikacijomis galima suabejoti.

Tačiau jei įstatymo keisti nėra būtinybės, tai kiekvienas teisininkas pasakys, kad jokio teisinio pagrindo Seimui su jame esančiais įvairių partijų politikais kištis į jo paskirto LGGRTC generalinio direktoriaus Ado Jakubausko vykdomą reformą nėra. Kitaip klausimas iš tiesų būtų, anot Kreipimosi autorių, politizuotas.

Dvikova. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Tikėkimės, kad viskas baigsis taip, kaip buvo pasisakyta aukščiau minėtame Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos nuotoliniame posėdyje, dalyvaujant tiek skundą pasirašiusios pusės atstovui, Centro departamento direktoriui dr. Arūnui Bubniui, tiek Centro generaliniam direktoriui prof. dr. Adui Jakubauskui. Dauguma Komisijos narių konstatavo, kad neišgirdo problemų, kurių nebūtų galima išspręsti įstaigos viduje, kurios esmingai skirtųsi nuo kitų institucijų darbinių klausimų, dėl kurių reikėjo kreiptis į Seimo vadovybę.

2021.03.01; 16:17

Juozas Barkauskas–Vėjūnas (stovi dešinėje). LGGRTC nuotr.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) pranešė, kad pavyko surasti ir atpažinti 11-os ginkluoto pasipriešinimo dalyvių ir jų rėmėjų palaikus.
 
Vilniaus Našlaičių kapinėse rasti ir identifikuoti sovietinių okupantų mirties bausme nubaustų ir sušaudytų partizanų – 33 metų Vytauto apygardos Lokio rinktinės Sartų rajono štabo viršininko Vytauto Miškinio–Viesulo (sušaudyto 1962 m.) ir 35 metų Prisikėlimo apygardos štabo aprūpinimo skyriaus viršininko Pranciškaus Prusaičio–Lapės – paskutiniojo mirties bausme nubausto partizano (sušaudyto 1963 m.) – palaikai.
 
2019 m. Druskininkų savivaldybės Leipalingio kapinėse reekshumuoti 34 partizanų palaikai, iš kurių jau atpažinti 7 partizanų ir 2 rėmėjų palaikai, dar 3 asmenų palaikai baigiami identifikuoti.
 
Leipalingyje atpažinti 16 metų rėmėjas Alfonsas Bubnelis, 18 metų ryšininkas Vytautas Kauzonas, Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Vytenio tėvūnijos vadas 39 metų Petras Vilkelis–Barzdukas, Vytenio tėvūnijos partizanai: 21 metų Juozas Barkauskas–Vėjūnas, 21 metų Petras Žakevičius–Tautmylis, 26 m. VDU Medicinos fakulteto studentas Antanas Šerkšnas–Bijūnas, 31 m. Bolius Sotnikas–Milžinas, taip pat Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai: 19 metų Petras Videika–Klevas ir 25 m. Vladas Amšiejus–Neris.
Visi šie laisvės kovų dalyviai žuvo Leipalingio valsčiuje.
 
Keturi iš jų žuvo 1949 m. kovo 9 dieną, kai okupantai aptiko Norkūnų kaime esantį bunkerį (žuvo partizanai Bolius Sotnikas–Milžinas ir Juozas Barkauskas–Vėjūnas) ir Smališkės kaime Onos Paliutienės namuose esantį bunkerį (iš čia žuvusių atpažinti partizanai Petras Vilkelis–Barzdukas ir Petras Žakevičius–Tautmylis). Iš stipriai sudarkytų palaikų galima daryti prielaidą, kad MGB-istai į O. Paliutienės namuose esantį bunkerį buvo įmetę granatą.
 
1949 m. lapkričio 14 d. agentui smogikui suorganizavus fiktyvų susirinkimą Panaros pamiškėje žuvo partizanai Vladas Amšiejus–Neris ir Petras Videika–Klevas bei du ryšininkai, iš kurių atpžintas Vytautas Kauzonas.
 
Partizanas Antanas Šerkšnas–Bijūnas žuvo 1947 m. per čekistų surengtą pasalą Dulgininkų ir Valančiūnų kaimų sandūroje.
Jauniausio rasto pasipriešinimo dalyvio 16-ečio Alfonso Bubnelio palaikus čekistai buvo užkasę Leipalingio NKVD būstinės kieme. 
 
1991 m. Leipalingio gyventojų iniciatyva iš įvairių miestelio vietų buvo iškasti ir Leipalingio kapinėse palaidoti 34 pokario pasipriešinimo dalyvių palaikai. 2019 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro iniciatyva ir užsakymu palaikai buvo reekshumuoti, palaikų ir artimųjų DNR mėginių sugretinimus atliko ir žuvusiųjų tapatybę nustatė Valstybinės teismo medicinos tarnybos vyresnioji ekspertė dr. Jūratė Jankauskienė, antropologinius tyrimus atliko Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros dr. Justina Kozakaitė.
 
Ieškodamas partizanų palaikų ir remdamasis archyvinių duomenų fragmentais 2017 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo (LGGRT) centras taip pat organizavo ir koordinavo archeologinius tyrimus Vilniaus Našlaičių kapinėse, kurių metu 2018 m. buvo surasti partizanų Adolfo Ramanausko–Vanago ir Albino Ivanausko–Topolio, 2019 m. – Antano Kraujelio–Siaubūno ir Juozapo Streikaus–Stumbro, 2020 m. – Vytauto Miškinio–Viesulo ir Pranciškaus Prusaičio–Lapės palaikai.
 
LGGRT centro užsakymu Našlaičių kapinių kompleksinius archeologinius tyrimus vykdė Vilniaus universiteto archeologas dr. Gintautas Vėlius; palaikų paieškas ir atpažinimą Našlaičių kapinėse ir Leipalingyje koordinavo LGGRT centro Memorialinio departamento vyr. patarėjas Eugenijus Peikštenis, istorinius tyrimus vykdė ir artimųjų mėginius surinko vyr. istorikai Rimantas Zagreckas ir Dalius Žygelis.
Šiais metais Našlaičių kapinėse bus tęsiami archeologiniai tyrimai, Leipalingyje bus ieškoma dar nerastų palaikų bei identifikuojami jau rasti palaikai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.15; 00:30

Lietuva didziajame kare. Petro Rusecko sudaryta knyga

Garsaus tarpukario Lietuvos visuomenininko, buvusio knygnešio ir Nepriklausomybės kovų dalyvio Petro Rusecko (1883–1945) parengta knyga „Lietuva Didžiajame kare“ pirmą kartą pasirodė 1939 m. Vilniuje. Anuomet Lietuvoje ir pasaulyje Didžiuoju karu vadintas 1914–1918 m. vykęs Pirmasis pasaulinis karas. Ko gero, tada tik nedaugelis jautė, kad netrukus pasaulį užgrius dar daugiau gyvybių nusinešęs Antrasis pasaulinis, todėl Didysis karas tapsiąs Pirmuoju pasauliniu.

Šioje P. Rusecko sudarytoje knygoje surinkti mūsų krašto gyventojų prisiminimai apie vokiečių okupaciją Pirmojo pasaulinio karo metais.

Anot sudarytojo, „netvarkingai besitraukianti caro valdžia paliko Lietuvą naujiems okupantams be jokios globos, nesuorganizavus iš vietos žmonių jokios valdžios ar atstovybės, net mažiausių nurodymų nedavus, kaip žmonėms karo baisybių saugotis, kaip laikytis su atėjūnais, kaip ginti savo teises. […] Įkandin besitraukiančiai caro kariuomenei ėjo vokiečiai. Ištisais kaimais, miesteliais žmonės nuo jų bėgo, bet daugelyje vietų pasiliko ir sutiko juos su pasitikėjimu. Esą kultūringi žmonės, džentelmenai ir nieko blogo beginkliams nedarysią.“

Deja, tikrovė buvo visiškai kitokia. Kaip ir kiekvienas okupantas, vokiečiai atėjo ne vaduoti iš carinės priespaudos, o naudotis ir išnaudoti. Knygoje surinkta daugybė liudijimų apie Lietuvos žmones užgriuvusius vargus: naujųjų atėjūnų plėšikavimus, priverstinį gyventojų varymą į darbus, kitokią prievartą, netgi žmogžudystes. Kai kurie liudininkai prisimena mūšių akimirkas, žuvusiųjų kūnais nusėtus laukus, okupacinės vokiečių valdžios potvarkius, neteisybę, savivalę.

Toli vienas nuo kito gyvenusių žmonių prisiminimai stebėtinai panašūs. Jie sukrečia autentiškumu, kuriame susipina baimė ir neviltis.

Išgyvenusieji Didįjį karą pasakoja apie siaubingus laikus. Tačiau 1939 m., kai pasirodė ši knyga, istorija Lietuvai ruošė dar kraupesnius išbandymus: bolševikų okupaciją, raudonąjį terorą, o paskui ir naują dviejų kruvinų totalitarinių režimų karą. Kaip ir per Pirmąjį pasaulinį, mūsų kraštas vėl atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. 

Neaplenkė baisi lemtis ir šios knygos sudarytojo P. Rusecko. 1940 m. jis apsigyveno Vilniuje, dalyvavo įvairių lietuviškų organizacijų veikloje, dirbo knygų antikvariate. 1944 m. pabaigoje P. Ruseckas buvo suimtas NKVD. Po metų žuvo Postornensko (Kazachstanas) lageryje.

2020.12.07; 10:15

Nuotrauka, kurioje užfiksuoti 1945 m. gruodį Žagarės aikštėje išniekinti partizanų kūnai. Lietuvos ypatingasis archyvas

Lietuvos ypatingasis archyvas pristato unikalią nuotrauką, kurioje užfiksuoti 1945 m. gruodžio mėn. Žagarės aikštėje sumesti nukauti Lietuvos partizanai. Kitoje nuotraukos pusėje užrašyta data ‒ 1945 m. gruodžio 8 d.
 
Tokios nuotraukos yra labai retos, nes NKVD‒NKGB pareigūnai panašius vaizdus fotografavo retai, o eiliniams gyventojams už tokių faktų fiksavimą grėsė tremtis arba ilgi metai lagerio. 
 
Stepulaičių šeimos tremties byloje, kurioje rasta ši nuotrauka, nurodyta, kad maždaug 15 partizanų buvo nukauti per 1945 m. gruodžio pradžioje Žagarės valsčiaus Judraičių miške sovietinio saugumo surengtą karinę-čekistinę operaciją.
 
Tarp nukautų partizanų liudininkai vėliau atpažino Žagarės valsčiaus Martyniškių kaime gyvenusius tris brolius Arlauskus ir iš Šiaulių apskrities Gruzdžių valsčiaus kilusius keturis brolius Kundrotus. Šie partizanai 1944‒1945 m. lankydavosi Žagarės valsčiuje, Juodeikių kaime gyvenusių Stepulaičių namuose.
 
Juozas ir Marcelė Stepulaičiai bei du nepilnamečiai jų vaikai už partizanų slėpimą, aprūpinimą maisto produktais bei kitokios materialinės pagalbos teikimą, 1951 m. rugsėjo 20 d. buvo ištremti į Irkutsko srities Tyretės rajoną. Iš tremties šeima sugrįžo 1958 m. pradžioje.
 
Nukautų Lietuvos laisvės kovotojų kūnų niekinimas yra vienas skaudžiausių pokario Lietuvos istorijos epizodų, taip pat – vienas brutaliausių komunistinio režimo nusikaltimų. Pokario metais Lietuvos miestų ir miestelių aikštėse numesti žuvusių partizanų kūnai gulėdavo po kelias dienas, o kartais net ir ištisas savaites. Toks ciniškas sovietų valdžios elgesys turėjo atgrasyti Lietuvos gyventojus nuo priešinimosi okupaciniam režimui.
 
Kūnų niekinimas turėjo ir „operatyvinę prasmę“. Taip saugumas siekė išsiaiškinti žuvusių partizanų artimuosius, gimines bei žmones, palaikiusius ryšius su antisovietinio pogrindžio dalyviais. Kiekviena sūnų apraudanti motina, kiekvienas ilgesnį laiką prie išniekintų kūnų stabtelėjęs ar žmogiškas emocijas parodęs žmogus, kurio nors žuvusio partizano giminaitis ar pažįstamas rizikuodavo pats patekti į saugumo akiratį, būti suimtas, nuožmiai tardomas ar ištremtas kaip „bandito-nacionalisto“ šeimos narys.
 
Vėlesniais metais sovietų valdžia visais būdais stengėsi ištrinti atmintį apie žuvusius Lietuvos laisvės kovotojus.
 
Sušaudytų Adolfo Ramanausko-Vanago, Juozapo Streikaus-Stumbro, paskutinio nukauto partizano Antano Kraujelio-Siaubūno ir kitų partizanų kūnai būdavo sumetami ir užkasami bevardėse kapinėse, bendrose duobėse su kriminaliniais nusikaltėliais. 
 
Nuotrauką galima pamatyti Lietuvos ypatingojo archyvo interneto svetainėje  http://www.archyvai.lt/lt/lya/zagares-turgaus-aikste.html arba paskyroje feisbuko socialiniame tinkle  https://www.facebook.com/lietuvosypatingasisarchyvas/.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.05; 11:30

Tuskulėnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmadienį Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso koplyčioje-kolumbariume rengiamas Tuskulėnų aukų atminimo dienos minėjimas.
 
Per Atvirų durų dieną vilniečiai ir sostinės svečiai kviečiami aplankyti Okupacijų ir laisvės kovų muziejų, Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso koplyčią-kolumbariumą ir ekspoziciją „Tuskulėnų dvaro paslaptys“.
 
Po Tuskulėnų aukų pagerbimo koplyčioje-kolumbariume ceremonijos rengiama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro dokumentinio filmo „Kapas 27/3. Vanago sugrįžimas“ peržiūra (režisierius Algis Kuzmickas).
 
Buvusiame Tuskulėnų dvare rasti 724 sovietų aukų palaikai. Dalis kalinių nužudyti itin žiauriu būdu: ne sušaudant, o suknežinant kaukoles keturbriauniu įrankiu.
 
Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje mirties bausme nuteistų asmenų nuosprendžių vykdymu rūpinosi NKGB (MGB) A skyrius. Šio skyriaus darbuotojai, iš karo tribunolų ir Ypatingojo pasitarimo gavę dokumentus apie paskelbtą mirties nuosprendį bei informaciją, kuriame kalėjime nuteistasis laikomas, mirtininkus iš įvairių įkalinimo įstaigų perkeldavo į Vilniaus NKVD (MVD) 1-ąjį kalėjimą (dabar Lukiškių skg. 6), o iš ten – į Vilniaus NKGB (MGB) vidaus kalėjimą (dabar Gedimino pr. 40 / Aukų g. 2A).
 
Po kiekvienos egzekucijos kūnai būdavo nurengiami, sumetami į sunkvežimį, apdengiami brezentu ir naktį vežami užkasti į uždarą, NKGB (MGB) karių saugomą Tuskulėnų dvaro teritoriją. Atvežtus palaikus sumesdavo į paruoštas iš anksto duobes.
 
Kaip masinė kapavietė ši teritorija buvo naudojama nuo 1944 m. rudens iki 1947 m. pavasario, kai SSRS Aukščiausiosios Tarybos gegužės 26 d. įsaku mirties nuosprendis buvo pakeistas 25 metų laisvės atėmimo bausme (nuo 1950 m. mirties bausmė vėl pradėta vykdyti). Per 1944–1947 metus NKGB (MGB) vidaus kalėjime Vilniuje mirties bausmė buvo įvykdyta 767 asmenims (dar 7 mirė kalėjime neįvykdžius mirties nuosprendžio).
 
1994–1996 m. ir 2003 m. atlikus archeologinius tyrimus, Tuskulėnų dvaro teritorijoje buvo rasti 724 žmonių palaikai. Tik septynių iš jų buvo atiduoti artimiesiems ir Telšių vyskupijai, o kitų 717 sovietinio totalitarinio režimo aukų palaikai 2004 m. lapkričio 2 d. atgulė koplyčioje-kolumbariume.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.28; 00:30

Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanai Albinas Dručkus-Sūnus (k) ir Juozpas Streikus-Stumbras (d). Lietuvos ypatingojo archyvo ir LGGRTC fondų nuotr.

Sekmadienį Panevėžio Kristaus Karaliaus kapinėse bus laidojamas partizanas, Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijos vadas Juozapas Streikus-Stumbras.
 
Prieš 58 metus, 1962 m. rugpjūčio 17 d., sovietų valdžia J. Streikų-Stumbrą sušaudė Vilniaus KGB kalėjime. Jo palaikai rasti pernai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui vykdant partizanų paieškas Vilniaus miesto Antakalnio kapinių teritorijoje, vadinamose „Našlaičių“ kapinėse.
 
J. Streikus-Stumbras nuo 1941 iki 1958 m. aktyviai priešinosi sovietinei imperijai, rašoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešime. 1941 m. sovietų okupacijos metu pradėjo slapstytis nuo sovietų valdžios, platino antisovietinius atsišaukimus. 1941 m. birželio 24 d. kartu su kitais Birželio sukilimo dalyviais išlaisvino Antazavės miestelį nuo sovietų valdžios.
 
Nuo 1944 m. liepos mėnesio – tėvo vadovaujamo Žalgirio būrio partizanas, slapyvardžiu „Stumbras“. 1945 m. rugsėjo 28 d. žuvus tėvui tapo Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos vado pavaduotoju. 1947 m. rugsėjo mėnesį paskirtas šios kuopos vadu, o 1949 m. sausio 7 d. – Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijos vadu.
 
Dalyvavo daugkartiniuose ginkluotuose susirėmimuose su stribais ir NKVD daliniais Lietuvos ir Latvijos teritorijose.
 
J. Streikui-Stumbrui sugauti buvo siūlomi dideli pinigai. 1950 m. į kuopą buvo infiltruoti du agentai, tačiau jų tapatybė buvo atskleista ir sovietų klasta, kaip skelbiama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešime, nepavyko.
 
Nuslopus partizaniniam karui ir LSSR KGB pirmininkui Kazimierui Liaudžiui garantavus partizanų neliečiamumą, 1958 m. liepos 22 d. J. Streikus-Stumbras legalizavosi kartu su jaunesniu broliu partizanu Izidoriumi Streikumi-Girėnu.
 
Tačiau brolius Streikus sovietų valdžia apgavo, 1961 m. spalio 6 d. KGB juos suėmė ir nuteisė: Juozapą – mirties bausme, Izidorių – 15 m. lagerio.
 
„Nors sakoma, kad kas sako teisybę, tas savo mirtimi nemiršta, bet man jau nebesvarbu, nes aš vis tiek ant bedugnės krašto. Ko norėti iš žmogaus, jei net kiekvienas paukštelis, žvėrelis savo lizdą ar olą gina, stodamas į kovą net su stipriausiu. Kodėl kankinote ginklus sudėjusius partizanus? Kam reikėjo kankinti mūsų šeimas, reikalaujant, kad tėvai išduotų vaikus, vaikai – tėvus, brolius, seseris? Ar galima reikalauti, kad tėvai išduotų vaikus, kai žmogaus prigimtis reikalauja ginti savo šeimos interesus? Kuo buvo kalta mano motina arba seserys, kad mes išėjome į mišką?
Juozapas Streikus-Stumbras – suimtas. LYA archyvo nuotr.
 
Kam reikėjo kankinti elektros srove? Kam reikėjo nušautus partizanus numesti gatvėse, moteriškes apnuoginti ir suguldyti nepadoriai – tai matydavo net vaikai. Generolas Liaudis užtikrino mums neliečiamybę ir laisvą gyvenimą. Generolas iš Maskvos taip pat žodžiu užtikrino mums laisvę. Po legalizacijos mes dirbome dorai, ką liudija charakteristikos iš darboviečių. Bet dabar yra sulaužyti visi pažadai…”, – teisiamas kalbėjo J. Streikus-Stumbras.
 
J. Streikus-Stumbras sušaudytas 1962 m. rugpjūčio 17 d. Vilniuje.
 
1998 m. J. Streikui pripažintas kario savanorio statusas, Krašto apsaugos ministerijos 1999 m. įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis, prezidento 2001 m. dekretu jis apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.16; 08:52

Vadim Birštein. „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“

Istorikas ir visame pasaulyje pripažintas molekulinės genetikos mokslų daktaras Vadimas Biršteinas, rašydamas knygą „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“, tam tikru požiūriu nuo savo pagrindinės genetiko specialybės nenutolo. Tik šįkart tyrimo objektas buvo ne žmogaus, organizmo DNR, o šalies genetinio kodo šifravimas.

Maskvoje gimęs, baigęs Maskvos universitetą ir čia apsigynęs daktaro disertaciją V.Biršteinas iki pat emigracijos į JAV 1991 m. buvo aktyvus žmogaus teisių gynėjas, akademiko Andrejaus Sacharovo įsteigtos Rusijos žmogaus teisių nevyriausybinės organizacijos „Memorial“ narys ir tyrinėtojas. Kodėl jam atrodė svarbu pasitelkus archyvinę medžiagą grįžti į Rusijos gyventojams ypač sunkų Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpį, kuris oficialiojo Kremliaus visada buvo vaizduojamas gražesnis, nutylint, draudžiant kalbėti apie tai, kas nedaro garbės, pats autorius knygos įžangoje apibūdina taip:

„Kaip ir visi, gimę Maskvoje per karą, iš vaikystės girdėjau pasakojimų apie katastrofiškus 1941 metus, nes sovietų vadovybė buvo nepasirengusi vokiečių puolimui bei veržliam žygiui, ir apie paniką, kuri apėmė Maskvą 1941 m. spalio 16 d., kai vokiečių tankai pasiekė Maskvos priemiesčius. Mano mama, gydytoja, buvo mobilizuota 1941 m., tarnavo karo lauko ligoninėje nuo 1941 m. birželio iki 1943 m. pabaigos ir buvo daugelio baisių įvykių liudininkė. Pavyzdžiui, tūkstančiams civilių savanorių, pasiųstų ginti Maskvą pašauktinių, buvo duodamas vienas šautuvas trims kariams. Tas pats vienas šautuvas tekdavo trisdešimčiai Leningrado pašauktinių, o šaudmenų visai neturėta. […]Dar slogesni buvo šykštūs tėvų draugų pasakojimai apie kasdienį gyvenimą fronte: ypatingi šių be jokios suvokiamos priežasties suimamus karininkus, bausmės batalionus, kareivius, siunčiamus į ataką per minų laukus (mano tėvo artimiausias draugas tai patyrė pats), sušaudymus priešais rikiuotę, baisius lavonais nubarstytų laukų vaizdus, tankus, kurių vikšrai užkimšti iš žmogaus mėsos susidariusiu mišiniu.“

Atidžiau patyrinėti, kas karo metais vyko Raudonojoje armijoje, Rusijos kalėjimuose, šalį apraizgiusiuose lageriuose buvo akis badantys aukų skaičiai, kurie oficialiuose šaltiniuose irgi visada buvo stipriai pamažinti. Bet 2017 m. Rusijos Federacijos Dūmoje nuskambėjo naujas žmonių netekčių per vadinamąjį Didįjį tėvynės karą (tai yra Antrąjį pasaulinį) skaičius: „1941–1945 m. SSRS gyventojų sumažėjo daugiau kaip 52 milijonais 812 tūkst. Iš jų dėl karo įvykių poveikio – per 19 milijonų kariškių ir apie 23 milijonus civilių gyventojų.“

Galima palyginti: amerikiečių per Antrąjį pasaulinį karą visuose frontuose žuvo 416 tūkst., vokiečių ir jų sąjungininkų kariuomenė neteko nuo 3 iki 3,6 mln. kariškių Rytų (Rusijos) fronte ir nuo 1 iki 1,5 mln. – Vakarų fronte. Be to, žuvo maždaug 2 mln. civilių asmenų.

Ieškodamas atsakymų, kodėl karą laimėjusi Rusija patyrė milžiniškų žmogiškųjų nuostolių, V. Biršteinas tarsi po ląstelę ir molekulę narsto archyvinę medžiagą, istorinius dokumentus, įvairių istorikų tyrimais paremtus veikalus, liudininkų, amžininkų prisiminimus.

Kas tie knygos įžangoje autoriaus minimi ypatingišiai? Tai pervadinti slaptos Stalino įkurtos ir tiesiogiai jam pavaldžios organizacijos „SMERŠ“ darbuotojai, dar vadinti smeršininkais.

Liguistai siekdamas kontroliuoti viską, kas vyksta šalimais ir toli nuo jo, 1943 m. pradžioje Stalinas slaptu įsakymu įsteigia karinę kontržvalgybos struktūrą „SMERŠ“ (trumpinys iš „Smertj špionam“ – „Mirtis šnipams“). Smeršininkai nekovoja su priešais, bet gaudami sotesnį kąsnį už frontininkus patogiai įsikuria fronto linijų užnugaryje ir prižiūri Raudonosios armijos vadus, generolus, paprastus karius bei sėja baimę. Dėl slaptumo „SMERŠ“ darbuotojus kartais būdavo sunku atpažinti net Raudonosios armijos kariškiams. Jie dėvėjo įprastą karinę uniformą ir turėjo įprastinius karinius laipsnius, t. y. formaliai ši tarnyba buvo pavaldi gynybos liaudies komisariatui. Kažkas suabejojo Stalino įsakymu ar žodžiu, parodė nepagarbą – ir iš „savųjų“ gretų išlindęs smeršininkas tokį be gailesčio ir teismo sprendimo galėdavo sušaudyti vietoje priešais karių rikiuotę. Pradėjęs nuo nedidelių grupelių fronto linijose, į karo pabaigą „SMERŠ“ aparatas įspūdingai išsiplėtė.

Maskvoje įsikūrusiai kontržvalgybos „SMERŠ“ vyriausiajai vadovybei (jai vadovavo tiesiogiai Stalinui pavaldus Viktoras Abakumovas, kurio valdiniai kurpė bylas, tardė, sadistiškai kankino) priklausė 646 darbuotojai, o „SMERŠ“ lauko padaliniai turėjo ne mažiau kaip 18–20 tūkstančių žmonių. 1943 m. „SMERŠ“ kontržvalgybos valdybos veikė 12 frontų ir 4 karinėse apygardose, o kiekvienoje šių valdybų būta 112–130 (frontų) ar 102–193 (apygardos) darbuotojų. Kiekvienas frontas ar apygarda buvo sudaryta iš 2–5 armijų su savais „SMERŠ“ skyriais. Taigi visose 680 divizijų veikė kontržvalgybos „SMERŠ“ skyriai, kurių kiekvienas turėjo po 57 darbuotojus, o korpusuose jiems dar buvo pridedama po 5 darbuotojus.

Beje, Rusijoje archyvinė medžiaga apie karinę kontržvalgybą „SMERŠ“ pirmąkart tapo prieinama tik 2003 m. „SMERŠ“ darbuotojai sekė savus sovietų kariškius, dažnai Stalino įsakymu suimdami net aukščiausius vadus, tyrė milžinišką kiekį tariamų ir tikrų tėvynės išdavikų bei šnipų bylų ir filtravo (tai reiškia tardė ir kankino) buvusius karo belaisvius. Rusų kareivis ištrūko iš vokiečių nelaisvės ir jam pavyko pasiekti savus? Nėra ko džiaugtis, nes patekus atgal pas „savus“ laukdavo kvotos ir kankinimai. „SMERŠ“ tapo pačiu tikriausiu teroro įrankiu, kurio saviškiai bijojo ne ką mažiau nei priešo.

smersh
Smersh

„Jie buvo ištobulinę sadistišką būdą: apverčia tave ant nugaros, nutraukia kelnes, išskečia kojas ir kad ims čaižyti šikšniniu rimbu. Neištveriamas skausmas, ypač jei čaižo patraukdami… Čia jau pasirašysi net tai, kad pasmaugei savo motiną, likus trejiems metams iki tavo paties gimimo“, – pasakojo Ivanas Černovas, kuriam pavyko išlikti gyvam.

Toks pat „filtras“ laukė priešo užimtoje teritorijoje atsidūrusių, bet „išlaisvintų“ civilių, o vėliau, karui pasibaigus, smeršininkai ėmė filtruoti visus vokiečių nelaisvę išgyvenusius repatriantus.

Iš viso nuo 1941 iki 1945 m. karo tribunolai nuteisė 472 tūkst. sovietų kariškių, kurių bylas kurpė karinė kontržvalgyba, ir iš jų 217 tūkst. sušaudyti. Maždaug 5,4 mln. sovietų karo belaisvių ir į Vokietiją darbams išvežtų civilių asmenų buvo perkošti per „Smeršo“ darbuotojų „filtrą“. 600 tūkst. iš jų nuteisti ir pateko į Gulago lagerius. Rytų Europoje „SMERŠ“ operatyvininkai „valė“ užkariautas teritorijas, šalindami visus, kurie ateityje galėjo bent menkiausiai priešintis būsimajam šių šalių sovietizavimui.

Tiesą sakant, smeršininkai okupuotas šalis ne tik „valė“, tai yra nebaudžiami žudė, kankino, prievartavo, bet kartu su kitais „išvaduotojais“ marodieriavo: traukiniais į Rusiją iš Vokietijos, Vengrijos, Rumunijos, Baltijos ir kitų „išvaduotų“ šalių buvo vežamos mašinos, baldai, meno kūriniai, juvelyriniai dirbiniai ir apskritai viskas, ką jie manydavo esant vertinga, net matracai, butų durų matiniai stiklai, vonios ir t.t.

Pasibaigus karui Stalinui žudynių nepakako. Jam ėmė vaidentis, kad nuolat rezgami sąmokslai prieš jį. Ligoninėje mirė svarbus jo aparato žmogus – Stalinui pasirodė, kad aplaidūs gydytojai žydai jį nužudė, ir gimė daugybę šios profesijos atstovų į lagerius ar sušaudyti pasiųsta „Gydytojų sionistų byla“. Viena giminaitė, Stalino įsitikinimu, per daug kalba – ir „SMERŠ“ darbuotojai, paties įpykusio Stalino vadovaujami, suima jo gimines, šių draugus, kolegas bei tolimus pažįstamus ir kurpia „Alilujevų bylą“.

Nuo Stalino draugo, giminaičio iki „liaudies priešo“ – mažiau nei vienas žingsnis. Beveik dešimtmetį Stalino įsakymu žiauriai kitus kankinęs, luošinęs, žudęs ir apskritai per daug žinojęs „SMERŠ“ vadovas V. Abakumovas galiausiai pats apkaltinamas pataikavimu sovietų pareigūnų gydytojams žydams. O tai reiškė sabotažą prieš patį Staliną ir tėvynės išdavimą. V. Abakumovas, daugiau nei pora metų žiauriai tardytas ir muštas buvusių savo pavaldinių, 1954 m. pabaigoje pats išgirsta nuosprendį sušaudyti.

„Jei neatskleisite teroristų, amerikiečių agentų tarp gydytojų, tai būsite ten, kur dabar yra Abakumovas“, „Aš iš MGB neprašinėsiu. Aš galiu ir pareikalauti, ir per snukį duoti, jei jūs nevykdysite mano reikalavimų“, „Mes jus užvaikysime kaip avinus“, – tokiais žodžiais „didysis“ Stalinas plūdo naująją pervadintą „SMERŠ“ vadovybę.

Šiuo metu, kai Rusija įžūliai glaisto jai nepatogius istorinius faktus, su jos oficialiąja ideologija besikertančias tiesas ir vėl ima atstatinėti paminklus, kurti filmus apie tuos žmones, kuriuos pasaulis vadina žmogžudžiais ir nusikaltėliais, ši knyga pasitarnauja kaip tiesos veidrodis. Čia nėra interpretacijų ar asmeniškumų, čia kalba faktai, bylos, įstatymai, prisiminimai, tyrimai. Ir ilgas sąrašas, kur ir ką patiems galima susirasti bei pasitikrinti.

Šio išsamaus veikalo kantrius skaitytojus istorikas ir molekulinės genetikos specialistas V. Biršteinas tarsi priverčia pamąstyti: kokia dabartinės Rusijos DNR? Ar, palyginti su Stalino laikais, ji keičiasi, į kurią pusę mutuoja, kiek tamsi Stalino Rusijos praeitis turi įtakos dabartiniam šios šalies genetiniam kodui.

XXX

Ištrauka iš Vadimo Biršteino knygos „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“

Vadus – nubausti

1943 m. 60 % Leningrado frontot ribunolų nagrinėtų bylų figūravo kaltinimai „antisovietine propaganda“ (58-10 straipsnis)11. Daugumai nuteistųjų bausmė nuo penkerių iki dešimties metų PDL buvo pakeičiama tarnyba bausmės batalionuose bei kuopose.

Nuteistiems karininkams trys mėnesiai bausmės batalione prilygo dešimčiai metųkalėjimo. Net generolai frontuose buvo suiminėjami už „antisovietinę propagandą“ ar išdavystę. Štai keletas pavyzdžių. 1943 m. gegužę smeršininkai suėmė generolą leitenantą Vladimirą Tamručį, Pietvakarių fronto tankų junginių vadą, vos jam išėjus iš ligoninės: buvo apkaltintas valstybės išdavimu, ir septynerius metus praleido Suchanovo kalėjimo vienutėje nežmoniškomis sąlygomis. 1950 m. jis mirė, taip ir nesulaukęs teismo.

Netrukus ilgalaikiu Suchanovo kaliniu tapo kitas generolas. 1943 m. gruodį generolas leitenantas Ivanas Laskinas iškviestas į Maskvą neva gauti paskyrimo į naujas pareigas. Laskinas, tarnaudamas Šiaurės Kaukazo fronto štabo viršininku, tapo pasaulyje žinomu kariškiu. Būtent jis 1943 m. sausio 31 d. vadovavo operatyvinei grupei, kuri Stalingrade paėmė nelaisvėn 6-osios armijos aukštuosius karininkus drauge su feld-maršalu Friedrichu Pauliumi. Be to, Paulius kaip tik pasidavė pačiam Laskinui.

Maskvoje generalinio štabo pavaduotojas Aleksejus Antonovas pranešė Laskinui apie jo paskyrimą 4-ojo Ukrainos fronto štabo viršininku. Bet iš pradžių gynybos liaudies komisariato vyriausiosios kadrų valdybos viršininkas Filipas Golikovas pasiuntė Laskiną į pamaskvės sanatoriją „Archangelskoje“, kad jis neva pailsėtų. Tačiau jau kitą dieną, gruodžio 18-ąją, į Laskino kambarį įėjo jam nepažįstamas majoras ir pareiškė, kad yra pasiųstas Golikovo jį nugabenti į Maskvą. Kaip netrukus paaiškėjo, majoras ir du jį lydintys kiti karininkai iš tikrųjų buvo „Smeršo“ operatyvininkai. Jie privertė Laskiną sėsti į automobilį, kuriuo generolas buvo nuvežtas į į nelemtai pagarsėjusio Lubiankos valstybės saugumo pastato vidinį kiemą. Atsiminimuose Laskinas rašė:

nkvd
NKVD budeliai

„Karininkai atėmė iš manęs asmeninį ginklą ir iškratė kišenes… Buvau įvestas į didelį kambarį be langų, tuojau nuo pečių nulupo generolo antpečius, nuo krūtinės – ordinus, ir du sargybiniai, suėmę mane už rankų aukščiau riešų, nuvedė geležiniais laiptais pas visų svarbiausią asmenį – „Smeršo“ generalinės valdybos viršininką…generolą pulkininką Abakumovą, kuris nužvelgė mane nuo kojų iki galvos ir nuožmiu balsu pasakė: „Klok apie savo nusikaltimus.“ Aš kategoriškai atsakiau, kad prieš Tėvynę niekada ir jokių nusikaltimų nesu padaręs ir nemaniau padaryti… „Mes norėjome tave suimti, – toliau rėkė jis, – dar 1938 metais… ir be reikalo taip nepadarėme. O tu iki šiol mėginai ignoruoti mūsų organus. Dabar sužinosi, kas esi!“

Kaip žinoma, „organais“ čekistai mėgo vadinti patys save. Iš pradžių Laskinas laikytas ir tardytas Lefortovo kalėjime, o vėliau perkeltas į Suchanovo kalėjimą. Likimo ironija, kad 1943 m. gruodžio 31 d. Amerikos vyriausybė jį apdovanojo kryžiumi „Už didžius nuopelnus, už ypatingą didvyriškumą per karines operacijas prieš mūsų bendrą priešą, Vokietiją, Antrajame pasauliniame kare“. Matyt, Vakarų sąjungininkams feldmaršalo Pauliaus paėmimas nelaisvėn atrodė labai svarbus.

1944 m. sausio 3 d. Laskinui pateiktas kaltinimas, esą jis buvęs vokiečių agentas ir vykdęs šnipinėjimo veiklą prieš Sovietų Sąjungą (58-1b straipsnis). Tačiau jis nebuvo teisiamas, o toliau laikomas Suchanovkoje. Tik 1952 m. rugsėjo 2 d. SSRS aukščiausiojo teismo karinė kolegija nuteisė Laskiną, tada jau kaltinamą karinės pareigos nevykdymu (193-17a straipsnis), dešimčia metų laisvės atėmimo. Laskinas neva sulaužė karinę priesaiką 1941 m., kai jo kariuomenė buvo vokiečių apsupta, sunaikino savo partijos nario bilietą, atsikratė pistoleto ir pakeitė karinę uniformą į civilius drabužius. Jį taip pat tardė vokiečių vadovybė – šį faktą jis nuo „organų“ slėpė ilgą laiką. Matyt, visi šie išgalvoti kaltinimai buvo panaudoti, siekiant nuslėpti tai, kad Laskinas, nepadaręs jokio realaus nusikaltimo, jau beveik dešimt metų praleido Maskvos tardymo kalėjimuose. 1953 m. gegužės 29 d., po Stalino mirties, Laskinui nuosprendis buvo panaikintas ir byla nutraukta nesant nusikaltimo sudėties. Laskinas paleistas iš kalėjimo, ir sovietiniai apdovanojimai jam grąžinti. Paskui jis toliau tarnavo kariuomenėje.

Vykstant Laskino teisių SSKP eilėse atkūrimui, paaiškėjo ir priežastis, dėl kurios visa tai jam nutiko. Kaip Laskinui pranešė partinės komisijos pirmininkas, jį įskundė Abakumovui Šiaurės Kaukazo fronto KŽS „Smerš“ viršininkas Michailas Belkinas, kuris labai norėjo gauti antrą Lenino ordiną, bet Laskinas nesutiko pristatyti jo šiam apdovanojimui sakydamas: „Beje, aš visiškai nežinau, kaip atrodo jūsų darbas fronte.“ Vietoj šio apdovanojimo fronto karo taryba Belkiną teikė apdovanoti 1-ojo laipsnio Tėvynės karo ordinu, kurį šis ir gavo.

Tikriausiai Laskino nesutikimas Belkiną labai nustebino. Sprendžiant iš Boriso Averbucho, turėjusio seržanto laipsnį ir tarnavusio 8-osios gvardijos armijos KŽS „Smerš“ vertėju,  „Smeršo“ karininkai lengvai gaudavo kovinius apdovanojimus:

„Smeršo“ karininkams ordinų negailėta, ir niekas negalėjo suprasti, kaip kontržvalgybos skyriuje veikia apdovanojimų virtuvė. Vyresnysis leitenantas Traiciukas per pusantrų metų gavo keturis kovinius ordinus, nors nė karto nesilankė pirmosiose linijose. Jis, nė karto neperžengęs fronto linijos ir nedalyvavęs likviduojant kokią nors diversantų grupę, turėjo ant kitelio prisikabinęs kovinių apdovanojimų daugiau nei bet kuris šaulių bataliono vadas.

„Smerše“ tarnavusių raudonarmiečių ir seržantų beveik nesiimta apdovanoti, tik pačioje karo pabaigoje keletas žmonių pamaloninti ordinais ir medaliais. Aš atėjau į kontržvalgybą su koviniu medaliu ir 1945 m. gegužę už dalyvavimą spec. operacijoje per Berlyno šturmą buvau apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinu.“

Laskino suėmimas ir visa „byla“ buvo Belkino keršto padarinys. Tik 1966 m. Laskinui buvo atiduotas Amerikos kryžius „Už didžius nuopelnus“.

Sibiro karinės apygardos KOP operatyvinės valdybos viršininko generolo majoro Boriso Teplinskio byla buvo asmeniškesnė už Abakumovo bylą. Generolas Teplinskis suimtas dėl savo draugo, aukštas pareigas einančio NKVD karininko Viktoro Iljino, tuo metu NKVD 3-iosios valdybos (slaptos politinės) 2-ojo skyriaus viršininko. Pagal vieną iš dviejų versijų, Iljinas pateikė Abakumovui kompromituojančios informacijos apie jo, Abakumovo, meilės nuotykius. Tačiau Pavelas Sudoplatovas atsiminimuose tikina, kad Iljinas suimtas todėl, kad Teplinskiui pranešė apie VKŽV „Smerš“ rengimąsi jį suimti, o Abakumovas šį atvejį panaudojo kaip dingstį pasiskųsti Stalinui Merkulovo ir Berijos bei jų valdinių veiksmais. Tikriausiai abu šie įvykiai nebuvo laužti iš piršto.

Kad ir kaip ten būtų, 1943 m. balandžio 28 d. Abakumovas pats suėmė Teplinskį, o po penkių dienų, gegužės 3-iąją, Merkulovo kabinete suimtas Iljinas. Teplinskis su Iljinu apkaltinti priešiška veikla, sąmokslu ir antisovietine propaganda. Sprendžiant pagal tai, kad Iljinas kaltintas dar ir „slaptų žinių atskleidimu“, jis, matyt, iš tiesų įspėjo Teplinskį. Ši byla tapo viena iš tų, kurios buvo neatverstos daugelį metų. Per tardymus Teplinskis buvo negailestingai mušamas, ir jis vienuolika kartų skelbė bado streiką.

Tik 1952 m. vasarį YPA prie MGB nuteisė Iljiną aštuonerius metus ir 10 mėnesių laisvės atėmimo už antisovietinę propagandą, o tada jis paleistas, nes tas laikas jau praėjo, kol buvo tardomas. Po mėnesio, 1952 m. kovą, karinė kolegija nuteisė Teplinskį 10 metų laisvės atėmimo. Jis buvo paleistas po Stalino mirties. Abu netrukus reabilituoti nesant kokio nors jų padaryto nusikaltimo sudėties.

1944 m. balandžio 1 d. Abakumovas pateikė Stalinui ilgą pranešimą, kuriame jis išvardijo savo valdinių pranešimus apie tai, kad „Vakarų fronto vadas armijos generolas [Vasilijus] Sokolovskis ir jo štabo viršininkas [Aleksandras] Pokrovskis neužtikrina vadovavimo kovinėms operacijoms.“

Štai keletas šio pranešimo ištraukų:

„Taigi Raudonosios armijos generalinio štabo operatyvinio užnugario viršininkas generolas leitenantas [A. I.] Šimonajevas pareiškė: „Vakarų frontas nuo 1942 metų iki šios dienos eikvoja šaudmenų du tris kartus daugiau nei kiti frontai, bet norimų laimėjimų nebuvo ir nėra… Sokolovskis ir Pokrovskis prastai organizuoja žvalgybą, todėl neturi aiškaus supratimo apie priešą – apie jo karinių inžinerinių įtvirtinimų skaičių, nors tai labai svarbu renkantis vietą priešo gynybai pralaužti.“ […}

Sovietinis lageris

…Papulkininkis Aleksejevas pasakė: „Vakarų fronte ištikus menkiausioms nesėkmėms, štabas tyčia perdėtai įvertina priešo pajėgų dydį. Tikslių duomenų apie kariuomenę neteikia… Akių muilinimo įvertinant priešo pajėgas faktai vyksta [fronto žvalgybos skyriaus pulkininko J.] Iljino pastangomis pagal Pokrovskio nurodymą“ […]

Raudonosios armijos generalinio štabo žvalgybos skyriaus viršininkas [Fiodoras] Kuznecovas, turėdamas iš mūsų gautos medžiagos apie nekokią padėtį Vakarų fronto žvalgybos skyriuje, š. m. sausį [1944 m.] pasiuntė ten komisiją, vadovaujamą [SSRS prokuroro pavaduotojo] generolo leitenanto [Afanasijaus] Vavilovo, kurioje buvo majoras Krylovskis. Komisija aptiko žvalgybos skyriaus darbe daug bjaurių dalykų ir priešo pajėgų dydžio išpūtimo faktų…

Iljinskis, Pokrovskiui pritariant, ėmėsi priemonių, siekdamas sukompromituoti šią komisiją, ir net apkaltino Krylovskį, kad jis, būdamas Vakarų fronte, užuot dirbęs, sistemingai girtavo. Taip Pokrovskis ir Iljinskis pasiekė, kad dėl nustatytų bjaurių dalykų Vakarų fronto karo taryba reikalingų priemonių nesiėmė…

Š. m. kovo 25 d.… dėl prasto organizavimo per artilerinį rengimą RS įrenginiai [t. y. „katiušos“] paleido salvę į saviškius pėstininkus, dėl ko 352-osios divizijos daliniai patyrė didelių nuostolių. Pokrovskis… prašė niekam apie tai nepasakoti…

Vakarų fronto karo tarybos narys generolas leitenantas [Levas] Mechlis, kalbėdamasis su kontržvalgybos valdybos viršininku generolu leitenantu [Pavelu] Zeleninu, pasakė, kad Sokolovskis nesuprantamas žmogus, uždaras, nepatenkintas generalinio štabo atskirais žmonėmis… vadino juos veltėdžiais, o kartais dėl kai kurių paliepimų ironizuoja ir juos kritikuoja…“

Stalinas, siekdamas susigaudyti, kokia padėtis susiklostė Vakarų fronte, paskyrė naują specialią penkių žmonių komisiją, vadovaujamą Georgijaus Malenkovo. Komisijos nariai buvo DVRAPV viršininkas Aleksandras Ščerbakovas ir žvalgybos valdybos viršininkas Fiodoras Kuznecovas. Mechlis perdavė Malenkovui vieno iš vadų, kuris skundėsi Abakumovo valdiniais, anoniminį laišką. Turbūt Mechlis norėjo pavaizduoti, kad jis visomis jėgomis stengiasi padėti nubausti Sokolovskį. Nežinomo vado anoniminis laiškas buvo parašytas su didele aistra ir neapykanta smeršininkams:

„Šis laiškas yra kaip skaudančios širdies šauksmas, ir prašau Jus, draugas Stalinai, manęs už tai griežtai nesmerkti.

Štai kokia padėtis susidarė Vakarų fronte, vykstant dalinių ir junginių vadų pjudymui bei persekiojimui. Vadais absoliučiai nepasitikima. Daliniuose ir junginiuose viską valdo, kaip sakoma, karaliauja ir viešpatauja kontržvalgybos įgaliotiniai. Jie kaip nori, taip savivaliauja… Jais visada tikima, o vadais – niekada…

…Vadai sekami kiekviename žingsnyje. Jei vadas ką nors išsikviečia, tai jis po susitikimo su vadu iškart patenka į kontržvalgybą: kam kviestas ir koks buvo pokalbis…

Iš vado atimtos visos teisės ir iniciatyvos. Vadas negali nieko nuspręsti be kontržvalgybos įgaliotinio sutikimo. Iš vadų atimtos moterys [ŽLŽ], o kiekvienas kontržvalgybininkas turi po vieną ar po dvi. Kiekviename žingsnyje gąsdinama Mechliu, ir dabar nuotaika nepavydėtina, o juk dauguma iš jų, negailėdami savo gyvybių, gynė tėvynę ir turi nuo 4 iki 8 ordinų.

Kodėl taip yra? Nejau grįžo 1937-ieji, 1938-ieji metai – taip skaudu ir apmaudu.

Aš nepasirašau, nes žinau, kad jei pasirašysiu, tai tikrai pražūsiu, ir ši padėtis yra tikra.“

1944 m. balandžio 11 d. didžiulės apimties Malenkovo komisijos pranešime buvo aprašyta dar didesnį pasipiktinimą keliančių faktų negu tie, apie kuriuos pranešė Abakumovas. Per tą laiką žlugo vienuolika Vakarų fronte pradėtų karinių operacijų. Nuostoliai buvo didžiuliai: „Tose be rezultatų likusiose operacijose nuo 1943 m. spalio 12 d. iki 1944 m. balandžio vien aktyviuose [kovos] veiksmų ruožuose frontas neteko 62 326 žuvusiųjų, 219 419 buvo sužeistųjų. Dar pridėjus nuostolius pasyviuose fronto ruožuose, išeitų, kad Vakarų frontas nuo 1943 m. spalio iki 1944 m. balandžio neteko 330 587 žmonių. Be to, per tą laiką iš Vakarų fronto į ligonines pateko 53 283 ligoniai.“ Istoriko Boriso Sokolovo skaičiavimais, per tą patį laiką vokiečių nuostoliai šiame fronte buvo apie 13 000 žuvusiųjų, t. y. maždaug penkiskart mažesni negu Raudonosios armijos.

Komisijos išvada buvo štai kokia: „Operacijų Vakarų fronte nesėk-mių svarbiausia priežastis yra nepatenkinamas fronto vadovybės vadovavimas.“28 Pranešime taip pat rekomenduojama pašalinti iš pareigų Sokolovskį, Pokrovskį, Ilnickį ir kitus vadus. Pranešime kaltinamas iki Mechlio buvęs karo tarybos narys Nikolajus Bulganinas, taip pat Mechlis, kad nepranešė vyriausiajai vadovybei apie Vakarų fronto karinės vadovybės klaidas, ir rekomendavo Bulganinui skirti papeikimą. 1944 m. balandžio 12 d. Stalinas pasirašė direktyvą, kad nesėkmingas Vakarų frontas pervadinamas „3-iuoju Baltarusijos frontu“29. Trys buvusio Vakarų fronto armijos perduotos naujai sukurtam 2-ajam Baltarusijos frontui.

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nepaisant sunkių kaltinimų Abakumovo ir Malenkovo pranešimuose, šį kartą Vakarų fronto vadams bausmė buvo itin švelni. Sokolovskis buvo nušalintas, bet tuojau paskirtas 1-ojo Ukrainos fronto štabo viršininku. Pokrovskis toliau tarnavo, eidamas 3-iojo Baltarusijos fronto štabo viršininko pareigas. Tik Ilnickis neteko savo posto. Mechlis tapo 2-ojo Baltarusijos fronto karo tarybos nariu, o Bulganinas –1-ojo Baltarusijos fronto karo tarybos nariu.

Netrukus, 1944 m. lapkritį, Bulganinas taip pat pakilo tarnyboje iki gynybos liaudies komisaro pavaduotojo pareigų. Jis taip pat tapo VGK nariu. Dabar frontų karinė vadovybė raportuodavo Bulganinui, o šis pranešdavo Stalinui, kas jam atrodė reikalinga. Stalinui tiesiogiai toliau buvo pavaldūs tik Abakumovas ir Ščerbakovas su savo valdybomis.

Priežastys, dėl kurių Stalinas palaikė ir rėmė Bulganiną, nėra žinomos. Pagal veteranų atsiminimus, tarp kariškių frontuose klaidžiojo legendų apie Bulganino girtavimą bei apie tai, kad jis laikė ištisą haremą jaunų moterų. Be to, būdamas karo tarybų narys, jis turėjo penkis adjutantus, du telefonistus, virėją, ordonansą, t. y. tarną, ir asmeninių sargybinių. Štai kaip aprašė generolas Piotras Grigorenka Bulganino dalyvavimą fronto karo tarybos posėdyje:

„Per vaidinimą [t. y. būsimosios operacijos aptarimą pas 2-ojo Pabaltijo fronto vadą Markianą] Popovą, atėjo Bulganinas – girtas iki žemės graibymo. Veidas ryškiai raudonas, išpurtęs, po akimis maišeliai. Priėjo prie Markiano Michailovičiaus, kyštelėjo ranką ir nudribo greta prie stalo. O kitiems net nelinktelėjo… Popovas Bulganinui pasakė:

– Nikolajau Ivanovičiau, paprašyk visus atėjusius drauge su tavimi persikelti į priimamąjį.

– Aš nenoriu palikti politinio biuro nario vieno, – griežtai ir aiškiai mesdamas iššūkį ištarė baisūnas NKVD uniforma.

– Nikolajau Ivanovičiau, aš dar kartą prašau. Negaliu toliau dirbti, kol čia bus bent vienas pašalinis.

– Štai kaip jūs visi užsikrėtėte įtarumu. O reikia suprasti ir draugą – mano apsaugos viršininką. Jis taip pat turi instrukcijų ir net gali jų nepaisyti. Aš jam duosiu įpareigojimą, o jis tuojau paskųs, kad trukdau jam eiti tarnybą.

– Nežinau, nežinau, Nikolajau Ivanovičiau, bet aš, esant pašaliniams, operacijos plano neaptarinėsiu.

Jie dar šiek tiek pasiginčijo. Ir galiausiai Bulganinas įsakė visiems išeiti. Visą likusią aptarimo dalį jis prasnaudė. Ir paskui pasirašė viską nė nežvilgtelėjęs.“

Stalino aplinkoje Bulganinas buvo laikomas profesiniu atžvilgiu menkiausiai išsimokslinusiu kariškiu. Ir atrodo visiškai neįtikima, kad per visą karą Bulganinas laikytas SSRS valstybės banko valdybos pirmininku.

Ištrauka iš Vadimo Biršteino knygos „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“

2020.08.11; 15:00

Aleksandras Stulginskis – lageryje

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui pavyko atrasti Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio (1922 – 1926 m.) dienoraščio originalą, kuris buvo rašytas Kanske, Krasnojarsko pataisos darbų lageryje (sutrumpintai – Kraslagas). Dienoraštis rastas Ypatingajame archyve saugomoje aštuoniolikos asmenų byloje K1-58-42880, kurią sudaro apie tūkstantis puslapių.

Kalėdamas Kraslage dienoraštį A. Stulginskis rašė nuo 1941 m. rugpjūčio iki spalio, nes vėliau kratos metu jį konfiskavo lagerio prižiūrėtojai ir pateikė kaip „kontrrevoliucinės veiklos“ įrodymą. Dienoraštis rašytas paprastu pieštuku mažoje 5×7 cm dydžio languoto popieriaus užrašų knygelėje, joje – 14 lapelių, bet visų nespėta prirašyti.

Dienoraščio tekstas – daugiausia žodžių santrumpos, kuriomis buvęs prezidentas žymėjosi pavardes, vietoves ir įvykius. A. Stulginskio byloje saugomas ir Kraslago vertėjo Kagano atliktas dienoraščio vertimas į rusų kalbą. Iki šiol manyta, kad A. Stulginskio dienoraščio originalas yra sunaikintas, todėl prezidento biografai naudojosi šiuo verstiniu rusišku variantu.

Pasak LGGRTC gen. direktoriaus prof. Ado Jakubausko, dienoraščio atradimas svarbus todėl, kad nuo šiol mokslininkai gali remtis originalu, o ne verstiniu dokumentu: „Tai yra faktinis įrodymas, ką ir kaip žymėjosi lageryje 56 metų buvęs Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis.“

Aleksandras Stulginskis su žmona

1941 m. birželio pradžioje A. Stulginskis kartu su šešiolika aukštų Lietuvos pareigūnų (aštuonioliktasis suimtasis buvo garvežio mašinistas) be teismo ištremtas į Krasnojarsko kraštą vadinamajame „A klasės“ vagone. Vagono kategorija įvardyta ne pagal komfortą, o pagal jame keliavusių belaisvių rangą: buvęs trijų ministrų kabinetų teisingumo ministras Stasys Šilingas, buvęs susisiekimo ministras Jokūbas Stanišauskas, buvęs švietimo ministras Juozas Tonkūnas, pulkininkas Povilas Dundulis, Vyčio kryžiaus ordinų kavalierius Antanas Pošiūnas, diplomatas Jonas Aukštuolis ir kt.

Dešimties NKVD tardytojų beveik metus kurptoje byloje minėti pareigūnai buvo apkaltinti antitarybine propaganda lageryje, siekiu sukurti nusikalstamą antitarybinę Lietuvos kalinių grupuotę ir kitais politiniais nusikaltimais pagal 58-ojo Rusijos TFSR baudžiamojo kodekso straipsnį.

Kraslago KGB operatyvinis įgaliotinis Anciperovas rašo, kad „A. Stulginskis, būdamas areštuotas, užsiėmė kontrrevoliucine veikla: buvo aktyvus kontrrevoliucinės formuotės dalyvis, dalyvavo grupiniuose susibūrimuose, ragindamas lietuvius aktyviai kovoti prieš sovietų valdžią, kartu su S. Šilingu, J. Stanišausku, J. Tonkūnu ir kitais svarstė klausimą dėl lietuvių savišalpos komiteto sukūrimo, skleidė provokacinius gandus, rašė dienoraštį, kuriame fiksavo lagerio gyvenimą“.

Aleksandro Stulginskio lagerio dienorastis

Pasak dienoraštį suradusios LGGRTC tyrėjos D. Vilkelytės, būtų prasminga šią svarbią bylą išversti ir paskelbti internete – įskaitomu tekstu su ekspertų komentarais, nes ji ypatinga net ir pagal sovietinę jurisdikciją: „Dešimt metų nenuteisti žmonės iš vieno lagerio pergabenami į kitą, bylos dokumentuose rašoma, jog pirmajame lageryje jie buvo… komandiruotėje. Tardymo lapuose pažymėta, kad vienas prieš lietuvius nusiteikęs liudininkas yra beraštis, bet tai jam netrukdo patvirtinti, kad tardymo protokolas surašytas teisingai.

Dokumentai sufalsifikuoti taip negrabiai, kad net Kraslago prokuroras grąžina bylą tikslinti, o suimtieji nuteisiami tik po 11 metų– 1952 m. Visiems nuteistiesiems skirta po 25 m. laisvės atėmimo, nors daugiau kaip pusė jų – dešimt žmonių – tuo metu jau buvo mirę lageryje nuo ligų ir bado.“

Byloje saugomas ir SSSR Valstybės saugumo ministro Viktoro Abakumovo paaiškinamasis raštas SSKP generaliniam sekretoriui Josifui Stalinui – taip buvo reaguota į A. Stulginskio skundą dėl dešimtmetį trukusio kalinimo be teismo.

Dienoraštis atspindi dvidešimtojo amžiaus vergu paversto žmogaus būtį. Jį rašo buvęs valstybės vadovas, išsilavinęs, pasiturintis žmogus, iš kurio sovietų valdžia konfiskavo 173 ha ūkį Kretingos raj. Jokūbavo kaime: nuo drėgmės tinstančios rankos, paleisti viduriai, kliedėjimas naktimis, pakilusi temperatūra, nuolatinis badmiriavimas – 29 gramai kruopų arba perpuvę agurkai, po to dvi dienos visiško bado. Ir nerimas – kur paslėpti nelegaliai turimą termometrą? Atrodo, kad čia mums ruošiami kapai.

Nuotr. iš LYA ir LGGRTC archyvų

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2020.08.06; 17:30

Vladas Turčinavičius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuva jau 30 metų nepriklausoma valstybė, bet stebint mūsų valdžių elgesį vidaus ir užsienio srityje, susidaro vaizdas, kad jie dar nepribrendo savarankiškai valdyti valstybės, gal jie nesuvokia, kad Lietuva yra istorijos ir tarptautinės teisės subjektas.

Stebėtina, kad mūsų istorikai nerašo, o valdžios atstovai nesiremia svarbiausiu santykių su Rusija pamatu: 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos Taikos sutartimi su Sovietų Rusija. Kaip tik šiandien sukanka 100 metų nuo šios Sutarties pasirašymo bei Lietuvos valstybės suvereno teisių gražinimo.

Istoriškai pažvelgsiu į buvusios didelės valstybės Lietuvos Dižiosios kunigaikštijos santykius su Rusijos imperija XIX a.

Po 2-jo ATR pasidalijimo 1793 07 22 Gardino Seimas sutiko, kad Baltoji Rusia iki Nemuno aukštupio atitektų Rusijai kaip stačiatikių rusėnų žemės ir tarėsi su Rusija dėl ilgalaikės taikos. Taip pat Seimas priėmė svarbiausią Lietuvai dokumentą – patvirtino sutartį su Rusijos imperija, kurioje prisiekė „amžiną ir nepajudinamą taiką“ tarp ATR ir Rusijos su apibrėžta Lietuvai siena tarp etninių lietuvių katalikų ir stačiatikių rusėnų. Lenkijos karalius ir Lietuvos DK Stanislovas Augustas Poniatovskis savo ir būsimų valdovų vardu atsisakė nuo bet kokių pretenzijų į Rusijos užimtas teritorijas, o imperatorė Jekaterina II pažadėjo nekelti jokių pretenzijų dėl kitų ATR teritorijų.

Deja, grįžusio iš Amerikos Nepriklausomybės karų generolo Tado Kosciuškos sukeltas sukilimas dėl unitarinės Lenkijos valstybės atstatymo sulaužė šią sutartį ir buvo pralaimėtas bei tapo pretekstu visiškai panaikinti Lenkijos ir Lietuvos Rzeczpospolitą, ją pasidalijant tarp ano meto imperijų: Rusijos, Prūsijos ir Austrijos. Remiantis istoriniais faktais galima teigti, kad T. Kosciuškos sukilimas buvo beprasmis Lietuvos valstybingumui, atnešęs lietuvių tautai žudynes, o ypač pabrėžtina, kad T. Kosciuškos įsakymu buvo išžudytas LDK valdantysis elitas, veikiantis dėl Lietuvos valstybingumo išsaugojimo. Lietuvos DK Didžiojo kunigaikščio titulas atiteko Rusijos valdovei Jekaterinai II, kuris buvo paveldimas vėlesnių Romanovų dinastijos palikuonių.  Vilčių ir pastangų atstatyti LDK valstybingumą Rusijos imperijos sudėtyje buvo iki 1815 m. Vienos kongreso, apie tai rašiau ankstesniuose straipsniuose ir šiuos Lietuvos valstybingumo atstatymo žygius darė kunigaikštis, Rusijos Senato senatorius ir imperatoriaus Aleksandro I slaptasis patarėjas, Mykolas Kleopas Oginskis. Stebėtina, kad mūsų istorikai M. K. Oginskio politinės veiklos netyrinėja, gal jiems draudžia Lenkija, o gal nedrįsta žvelgti į istoriją iš Lietuvos interesų.

1863 m. Valstiečių sukilimas Lietuvoje. Konstantino Bogdano istorinė kompozicija. Slaptai.lt nuotr.

1814-15 m. Vienos kongresas sprendė Europos politinę ir ekonominę tvarką po Napoleono karų, kuris buvo sušauktas Austrijos, Jungtinės Karalystės, Prūsijos ir  karo laimėtojos Rusijos iniciatyva kuriame dalyvavo 216 valstybių vadovai. Nors Vienoje buvo susirinkę visi valstybių atstovai, lemiamą žodį turėjo tik Austrijos, Jungtinės Karalystės, Prūsijos, Rusijos, bei Prancūzijos atstovai. Vienos kongresas, vietoje Napoleono 1807 m. įsteigtos Varšuvos kunigaikštystės su Užnemunės Dainava ir Suduva, įkūrė Lenkijos karalystę Rusijos imperijos sudėtyje, Rusijai priskyrė ir autonominę Suomijos kunigaukštystę, ne veltui imperatoriui Aleksandrui I Helsinkyje buvo pastatytas ir stovi paminklas. Na, o Lietuvos DK suvereno teisės buvo  paliktos Rusijos imperijai ir ar buvo kongrese kalbama apie LDK nežinoma, nes Lietuvos istorijos institutas apie tai netyrinėja.

Lenkijos  Karalystė buvo vadinama Kongresinė ir turėjo autonomines teises Rusijos imperijoje, savo Seimą, Vyriausybę ir net kariuomenę. Šis Lenkijos Seimas savo nutarimuose net Lietuvos  vardo nemini, o vadina Vilniaus vaivadija, priešingai Rusijos imperija pagal  1792 m. II pasidalijimo sienas buvusią LDK teritoriją pavadino Lietuvos gubernija, kurioje vedė autonominę Lietuvos švietimo ir kultūros politiką. Ši palanki lietuvių tautai politika tęsėsi iki 1831 m. sukilimo, kurį tenka vadinti beprasmiu lietuvių tautai, nes tauta patyrė represijas, o autonominė kultūrinė švietėjiška politika buvusioje LDK teritorijoje buvo nutraukta ir Vilniaus universitetas uždarytas.

Po 1863 m. sukilimo Rusijos valdžia vykdė represijas prieš lietuvių tautą, o 1864 m. įvedė lietuviškos spaudos draudimą lotynišku raidynu, nors iki sukilimo S. Daukanto, M. Valančiaus ir kitų Žemaitijos šviesuolių pastangomis veikė lietuviškos mokyklos ir buvo leidžiama lietuviška spauda. Galima daryti išvadą, kad abu sukilimai  buvo beprasmiai lietuvių tautai, atnešę didžiules žmonių aukas, o  žvelgiant ano meto Lietuvos šviesuolių akimis buvo sukeltas Lenkijos politikų mesianizmo vykdyto lietuvių ir kitų LDK tautų atžvilgiu bei sukilimą skatino Vakarų imperijos, turėdamos tikslą susilpninti Rusijos imperiją. Žodžiu, karštuoliai ir lengvatikiai lenkai sukėlė abu sukilimus, kuriuose daugiausiai buvo žudoma ir nukentėjo lietuvių tauta.

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

Rusijos caro valdžia padarė ir nuolaidų valstiečiams, pataisė 1861 m. reformą, sumažino privalomosios žemės išpirkos mokestį, paspartindama baudžiavos liekanų likvidavimą ir kapitalizmo raidą. Susidarė sąlygos augti ūkininkams visoje Lietuvos gubernijoje (Rusijos Šiaurės vakarų krašte), ne tik Užnemunės Dainavoje ir Sūduvoje, kurioje baudžiava buvo panaikinta Napoleono dar 1807 m. ir ši Užnemunės teritorija buvo pavadinta Suvalkų gubernija. XIX a. antroje pusėje išsilavinusių ūkininkų sūnų dėka ėmė sparčiai rastis tautinė nekilmingųjų inteligentija. Nekilmingųjų sluoksnis tapo laisvės vedliu į 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybę. Užnemunės Lietuvoje užgimė idėja atkurti Nepriklausomą Lietuvą, kurią plėtojo nauji lietuvių tautos Didžiavyriai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir kiti lietuvių šviesuoliai. Jie tęsė S. Daukanto ir M. Valančiaus idėjas: ugdyti lietuvių tautinę savimonę per kultūrą, švietimą, kalbą.

Trumpai apie Lietuvos atgimimo patriarchą, Didžiavyrį Joną Basanavičių (1851-1927), gimęs Ožkabaliuose, Vilkaviškio apskrityje, lietuvių tautos atgimimo puoselėtojas, įkūręs ir redagavęs įžymųjį lietuvišką laikraštį „Aušra”, mokslininkas, gydytojas, vienas svarbiausių Lietuvos Nepriklausomybės siekėjų. 1879 m. birželio 11 d. baigęs Maskvos universitetą gavo teisę verstis gydytojo praktika. Kultūrinę, švietėjišką ir politinę veiklą pradėjo dar studijuodamas Maskvos universitete. Tyrė Lietuvos istoriją, etnologiją, lietuvių kultūrą, kalbą, rinko tautosaką, rūpinosi lietuvių tautos švietimu, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu. 

Gulinėti prie paminklo Vincui Kudirkai, pasirodo, – galima. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos Didžiavyris Vincas Kudirka (1858-1899) gimė Paežeriuose Vilkaviškio apskrityje – baigęs Marijampolės gimnaziją įstojo studijuoti mediciną į Varšuvos universitetą, kurį baigė 1889 m. Dar studijuodamas įsitraukė į politinę veiklą, dėl ko teko dviem metams nutraukti studijas. Gan per trumpą laiką gydytojas V. Kudirka paliko gilų ženklą lietuvių tautinio sąjudžio veikloje, prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, J. Basanavičiaus „Aušros” tesėjas, tautos atgimimo laikraščio „Varpas” įkūrėjas ir redaktorius, Lietuvos himno „Tautiškos giesmės” autorius.

Apgailėtina, kad šių didžiavyrių paminklai sostinėje Vilniuje buvo pastatyti tik 2009 m. V. Kudirkai ir 2018 m. J. Basanavičiui, nors 1990 m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pirmoji Sąjudžio laikų Vilniaus Taryba paminklų sąraše šiuos asmenis įrašė pirmuosius.

Nekilmingųjų sluoksnis, išugdytas XIX a. antroje pusėje, atvedęs ir įgyvendinęs Lietuvos Nepriklausomybę, tai ne tik 20 asmenų Nepriklausomybės signatarų, bet būtina vardinti dar keletą Didžiavyrių: broliai Vileišiai – Petras (1851-1926), Antanas (1856-1919), Jonas (1872-1942). Ypač minėtini Lietuvos bajorai atsikratę prolenkiškos tapatybės (vis tik ką daro švietimas ir apsišvietusių lietuvių įtaka) ir savo veiklą skyrę Lietuvai: Žemaitijos bajorai – Stanislovas Narutavičius (1862-1932), broliai Biržiškos – Mykolas (1882 – 1962), Vaclovas (1884-1956) ir Dzūkijos bajoras Donatas Malinauskas (1869-1942). Galima pabrėžti, kad šie Lietuvai nusipelnę asmenys išsimokslino Rusijos universitetuose: Sankt-Peterburgo, Maskvos, Kijevo, Varšuvos, bet ne Vilniaus universitete, kuris buvo uždarytas dėl Lenkijos sukelto 1831 m. sukilimo.

Žvelgiant į XX a. istorinius įvykius yra minėtini: Rusijos valdžios sprendimas naudingas Lietuvos atgimimui – 1904 m. sugražinta lietuviška spauda, o 1905 m. įvykęs lietuviškų gubernijų atstovų Didysis Vilniaus Seimas, vadovaujant Jonui Basanavičiui nusprendė atkurti Lietuvos autonomiją – dar buvo vadovaujamasi paskutinių LDK vadovų tikslais.

Lietuvai atsikurti ir naujoms valstybėms Estijai ir Latvijai atsirasti bei įsitvirtinti palankios sąlygos susidarė prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir 1914 m. JAV prezidentui Tomui Vudro Vilsonui paskelbus Tautų apsisprendimo deklaraciją. Po bolševikų 1917 m. perversmo šią Tautų apsisprendimo teisę pripažino ir Sovietų Rusija, ji 1917 m. lapkričio 16 d. paskelbė „Rusijos tautų teisių deklaraciją“. Ši Deklaracija skelbė visų tautų lygias teises, jų suverenumą ir teisę patiems apsispręsti bei kurti savarankiškas valstybes. Nors Sovietų Rusijos deklaracija buvo daugiau propagandinė ir iš esmės šios deklaruojamos teisės vėliau buvo taikomos kitoms daugiatautėms valstybėms, ji padėjo skleisti komunistinę doktriną pasaulyje. Tačiau visa tai yra Sovietų Rusijos dviveidiško imperinio elgesio taktika, pagal kurią Lietuva neprivalo paklusti, o nuolat Rusijai priminti ir reikalauti elgtis pagal Tarptautinės teisės nuostatas. Sovietų Rusija privalėjo po Deklaracijos paskelbimo pripažinti Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės okupaciją kuri prasidėjo po 1831 m. sukilimo.

Tarptautinės teisės ir Tautų apsisprendimo deklaracijos nuostatas atitinka lietuviškų gubernijų atstovų konferencijos, vykusios 1917 m. rugsėjo mėn. Vilniuje, priimta Lietuvos valstybės atkūrimo deklaracija, kurioje buvo išrinkta  Lietuvos Taryba. Demokratiškai išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba, pirmininkaujant Jonui Basanavičiui, 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą: „Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybės šiuo pareiškimu:

Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.

Lietuvos Taryba pranešdama apie tai vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę“.

Nors pirmoji valstybė, 1918 m. kovo 23 d. pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę de fakto, buvo Vokietija, tačiau esanti Lietuvoje Vokietijos kariuomenė trukdė Nepriklausomybę įgyvendinti. Tik Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį  karą, Reichstagas pripažino tautų apsisprendimo teisę ir 1918 m. spalio 20 d. Lietuvai leido sudaryti Vyriausybę. Vokietijai strategiškai buvo naudinga turėti kaimynystėje Lietuvos valstybę, o ne Rusijos imperiją, juolab Sovietų Rusiją.

Pabrėžtina, kad 1918 m. rugpjūčio 29 d. Rusijos imperijos teisių perėmėja Sovietų Rusija panaikino Abiejų Tautų Respublikos (Rzeczpospollitos) pasidalijimų aktus.

Nors Sovietų Rusija 1919 m. dar bandė įsitvirtinti Lietuvos teritorijoje, pasiųsdama Raudonosios armijos būrius, tačiau Lietuvos savanorių kariuomenės ji buvo išvyta už Daugpilio. D. Britanija ir Estija taikos sutartis su Sovietų Rusija pasirašė dar 1920 m. vasario mėn., tuo pripažindamos bolševikinę Rusijos vyriausybę, ir tik praėjus pusei metų Sovietų Rusija atsisakė Lietuvos suvereno teisių, kurios buvo atitekę po Rzeczpospolitos pasidalijimų Rusijos imperijai bei lyg tai patvirtintų Vienos kongrese. Lietuvos santykiai su Sovietų Rusija galutinai buvo nustatyti Lietuvos Respublikos ir Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašytąja Taikos sutartimi. Pirmuoju Sutarties straipsniu Rusija iškilmingai patvirtino Lietuvos teises į nepriklausomybę ir kartu atsisakė bet kokių Rusijos siekių į Lietuvos teritoriją šiais žodžiais: „Pasirėmus „Rusijos tautų teisių  deklaracija“, visos tautos turi laisvą apsisprendimo teisę, kuri gali būti išplėsta ligi visiško atsiskyrimo nuo valstybės, kurios dalį sudarė Rusija, be paslėptų minčių pripažįsta Lietuvos valstybę nepriklausoma ir suverenia su visomis teisėmis ir išvadomis, išplaukiančiomis iš šio pripažinimo. Rusija amžiams atsisako suvereninių teisių į lietuvių tautą ir jos žemę. Ankstesnis Lietuvos priklausymas Rusijai lietuvių tautos jokiu požiūriu neįpareigoja savoje teritorijoje“.

Ši Taikos sutartis apibrėžė sienas, lietuvių  gyvenamoje teritorijoje  su Gardino ir Lydos sritimis ir tai beveik atitiko 1792 m. II padalijimo sienas, tarp stačiatikių rusėnų ir katalikų lietuvių.

Štai kur pagal tarptautinę teisę yra tolimesnių santykių tarp Rusijos ir Lietuvos pamatas, todėl galima tik apgailestauti, kodėl dabartinės Lietuvos valdžia nemini šios sutarties 100-mečio, o viešojoje erdvėje per 30 metų neaptinkame jokių diskusijų šia tema.

Sovietų Rusija 1922 m. tapusi Sovietų sąjunga,  1926 m. rugsėjo 28 d. pasirašė su Lietuva Nepuolimo paktą, kuris dar kartą patvirtino 1920 m. Taikos sutartį su nubrėžtomis sienomis, kurio pirmasis ir antrasis straipsnis  nustatė: 1. „Taikos sutartis, pasirašyta tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos Maskvoje, 1920 m. liepos 12 d., kurios visi nuostatai palieka galioje ir nepažeidžiami, lieka Lietuvos – Sovietų Sąjungos santykių pagrindu. 2. Lietuvos Respublika ir Sovietų Sąjunga įsipareigoja tarpusavy visomis aplinkybėmis respektuoti jų suverenumą, kaip ir jų teritorijų integralumą ir nepažeidžiamumą“. Sovietų komisaras užsienio reikalams Maksim Litvinov pareiškė: „Visas pasaulis turi matyti, kad mūsų pasirašytos sutartys nėra laikinos ir nepriklauso nuo konjuktūros, nuo atsitiktinių aplinkybių, bet yra išreiškimas mūsų pastovios ir amžinos taikos, kurios pagrindiniu elementu yra jaunų Pabaltijo valstybių nepriklausomybių išlaikymas…“

Lenkijos herbas. Slaptai.lt nuotr.

Po Pilsudskio perversmo Lenkijoje, Kaune susidarė įspūdis, jog Lenkija Lietuvos atžvilgiu turi pavojingų kėslų. Savaitę prieš pasirašant Nepuolimo sutartį Maskvoje, 1926 rugsėjo 21, Lietuvos vyriausybė per savo atstovus užsienyje įteikė įvairių kraštų vyriausybėms memorandumą, iškeliantį Lenkijos agresyvumą ir jos grasinimą karu rytų Europai – štai pavyzdys dabartinei Lietuvos valdžiai, kaip duoti atkirtį neteisėtiems Lenkijos reikalvimams keisti lietuvių kalbos raidyną bei rašyti pase pavardes lenkų raidėmis. Būdamas Maskvoje premjeras Mykolas Sleževičius gavo iš Sovietų sąjungos užsienio reikalų komisaro Georgijaus Čičerino notą, kuri patvirtino, „kad faktiškas Lietuvos sienų sulaužymas, kuris Lenkijos buvo padarytas priešingai lietuvių tautos valiai, nepakeitė Socialistinių Tarybų Respublikų Sąjungos nusistatymo dėl teritorinio Lietuvos suvereniteto, nustatyto 1920 metų liepos mėn. 12 d Taikos sutarties Lietuvos su Rusija 2 straipsnyje ir jo priede.“

Pagaliau iš G. Čičerino notos paaiškėjo ir tai, dėl ko Lietuva dar neturėjo raštiško pareiškimo iš Sovietų Sąjungos dėl jos sutarties su Lenkija. Jos 1921.III.18  Taikos sutartis su Lenkija pasirašyta Rygoje, nors ir nustatė Lenkijos valstybės sieną toli į rytus nuo Kerzono linijos, Maskva notoje dar kartą raštiškai patvirtino Lietuvai, kad ir toliau galioja 1920 m. Taikos sutartis su Lietuva ir joje apibrėžtomis sienomis.

Šiomis sutartimis nustatyti santykiai dar labiau sustiprėjo Sovietų Sąjungai 1934 m. įstojus į Tautų Sąjungą ir tapus Tarptautinės teisės subjektais. Tačiau Sovietų Sąjungai 1939 m. žiemą užpuolus Suomiją, o Vakarų valstybės, vengdamos konflikto su Sovietų sąjunga, efektyviai nepadėjo Suomijai, tačiau 1939.XII.14 ją tik pašalino iš Tautų sąjungos. Prisitaikanti Lietuva, norėdama išlikti ištikima savo neutralumo politikai, 1939 m. rugsėjo 1 d. griežtai laikėsi tarptautinių ir iš dvišalių sutarčių išplaukiančių įsipareigojimų.

Kai Lietuva vykdanti neutralumo politiką 1939 m. rugsėjo pirmoje pusėje nėjo atsiimti Pietryčių Lietuvos su Vilniumi, tuomet Sovietų sąjunga rugsėjo 17 d. puolė Lenkijos okupuotą Pietryčių Lietuvą, ją okupavo, tuo pažeidė tarptautinę teisę ir sutartis su Lietuva. 1939 m. spalio 10 d. Prievartine sutartimi su Lietuva sugražino tik dalį Lietuvos teritorijos su Vilniumi, tačiau privertė mūsų vadovus įsileisti 25 tūkst. Raud. Armijos karių ir sukurti 5-ias jų karines bazes. Tai buvo sovietų imperializmo ir begėdiškos politinės suktybės išraiška, nes Kremlius pažeisdamas 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį ir vėlesnes ją patvirtinančias sutartis, ne tik padiktavo sąlygas, bet ir atplėšęs daugiau kaip pusę Vilniaus krašto teritorijos prijungė ją prie Sovietų imperijos. Tai buvo pradžios žygis 1940 m. birželio 16 d. visiškai Lietuvos okupacijai, kai Sovietų sąjunga po grasinančio ultimatumo Lietuvai, įvedė 250 tūkst Raudonosuios armijos karių. Diktuojant Krermliui buvo sudaryta vadinama Liaudies vyriausybė su Justu Paleckiu priešakyje.

nkvd_000
NKVD budeliai

Surengtas Liaudies Seimo rinkimų farsas, nes nebuvo renkama, o tik balsuojama už Komunistų partijos pasiūlytus kandidatus ir sovietų teroro struktūrai NKVD verčiant piliečius eiti ir balsuoti. Ši vyriausybė ir Seimas negalėjo priimti sprendimų, kurie būtų išreiškę Lietuvos valstybės ir tautos valią, nes esant okupacinei Sovietų sąjungos kariuomenei, nei referendumai, nei rinkimai pagal tarpatautinę teisę nėra laikomi laisvi ir tuo pačiu teisėti. Tad Lietuvos komunistų partijos vadovaujama delegacija 1940 m. rugpjūčio 3 d. nuvykusi į Maskvą ir pareiškusi norą  būti priimtai į Sovietų sąjungą yra neteisėtas veiksmas. Po Lietuvos okupacijos ir inkorporacijos prasidėjo Lietuvos piliečių ir vadovų teroras ir tremtys. Visa tai vykdė sovietinės teroro organizacijos NKVD, KGB, prisidengę socialinių klasių kovos ideologija vykdė tautos genocidą. Teroras tęsėsi iki pat nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų sąjungos 1941 m. birželio 22 d. karo pradžios.

Politinė organizacija Lietuvių aktyvistų frontas, kuris 1940 m. buvo įkurtas Lietuvos diplomatų Vakarų valstybėse, o jo vadovaujantys centrai veikė Vilniuje ir Kaune bei jo sukūrimui pritarė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Lietuvių aktyvistų frontas pogrindyje  subūrė apie 36 tūkstančius Lietuvos piliečių, kurių tikslas buvo atkurti Lietuvos valstybės suverenumą, todėl organizavo Lietuvoje sukilimą prieš Sovietinius okupantus. Sukilimas prasidėjo 1941 m. birželio 22 d.  sukilėliai užėmė Vilnių, Kauną, kitus miestus ir buvo išvyta okupacinė Raudonoji armija, o birželio 23 d. jau buvo sudaryta Laikinoji Lietuvos Vyriausybė, kuri paskelbė Lietuvos valstybės Aktą atstatantį Lietuvos valstybės Nepriklausomybę ir viešai – per radiją paskelbė Laikinosios Vyriausybės sudėtį. Akivaizdu, kad naujasis okupantas nacistinė Vokietija užėmė Lietuvą kaip suverenios valstybės teritroriją, todėl po penkių savaičių Laikinąją Lietuvos vyriausybę paleido.

Pirma, todėl atsižvelgiant į tarptautinę teisę tenka pabrėžti, kad 1941 m. Laikinosios Lietuvos Vyriausybės Birželio 23 d. Nepriklausomybės deklaracija yra veiksni ir ja reikia remtis kalbant su Vakarais, registruojant JT bei duodant atkirtį dabartinės Rusijos valdžios propagandai.  Reikia reikalauti Seimo, kad 1941 m. Birželio 23 d. paskelbtas Nepriklausomybės Aktas būtų priimtas  Lietuvos valstybės Aktu. Ypač dabar tapo labai svarbu ir lengviau  kai  Europos Teismas pripažino teisėta Lietuvos partizanų kovą prieš sovietinius okupantus, o partizanų naikinimą lietuvių tautos genocidu.

Antra, pagal teisinę logiką tais atvejais kai tuo pačiu klausimu yra du teisės aktai, tai galioja tas, kuris yra paskesnis. Net jei 1940 m. liepos mėn. neteisėtai išrinkto Liaudies Seimo  nutarimu Lietuvos valstybės suverenumas tapo atiduotas Sovietų Sąjungai, o 1941 m. Tautos sukilimu jis iš Sovietų Sąjungos atkovotas ir Birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės Nepriklausomybės Atkūrimo Aktu   paskelbtas pasauliui ir tapo Tautos kaip suvereno teisės turėtojos atkurtas. Tokiu atveju teisiškai akivaizdu, kad sąjungininkai 1944 metais negalėjo laikyti Lietuvą išvaduota kaip Sovietų Sąjungos respublika. Sovietų sąjungine respublika pagal statusą Lietuva  jau nebebuvo nuo 1941 m. birželio 23-osios ir faktiškai ją išvadavo kaip suverenios Lietuvos valstybės teritoriją, laikinai okupuotą nacistinėsVokietijos. Tai reiškia, kad po karo Lietuva turėjo suvereno teisę lygią su tokiomis išvaduotomis šalimis, kaip Lenkija, Čekoslovakija ar kitos šalys ir po karo gavusios atskiros Liaudies demokratinės valstybės statusus. Sovietų Sąjunga, diktavusi sąlygas Vakarų sąjungininkams dalinantis pokarinę Europą, šią Lietuvos teisę į suverenumą pažeidė be teisėto pagrindo priskirdama ją Sovietų Sąjungos teritorijai. Akivaizdu, kad tam, jog po karo Lietuva teisėtai galėtų būti laikoma Sovietų Sąjungos dalimi, teisiškai buvo būtina iš naujo atlikti 1940 m. įvykdytą Lietuvos “įstojimo” į ją ceremonialą arba rengti referendumą Jungtinių Tautų priimta tvarka – dalyvaujant jų atstovams ir JT kariniems daliniams. Nei viena, nei kita atlikta nebuvo, todėl Sovietų Sąjungos veiksmai, vykdyti po karo Lietuvos valstybės kaip teisėtos suvereno teisės turėtojos atžvilgiu, be pagrindo laikant ją Sovietų Sąjungos teritorijos dalimi, yra neteisėti ir nusikalstami.

Rusiškas automatas. Slaptai.lt nuotr.

Akivaizdu, kad Sovietų sąjungos diktatoriaus J. Stalino veiksmai prieš karą ir po karo yra nusikalstami prieš tarptautinę teisę ir prieš humanitarinę teisę ir nagrinėtini Tarptautiniame Teisme. Tenka priminti Lietuvos valdžiai, kad J. Stalinas 1956 m. Sovietų sąjungos valdžios buvo pripažintas nusikaltėliu, todėl šiuolaikinės Rusijos propagandai bei jos prezidentui, vykdančiam II Pasaulinio karo kilimo priežasčių reviziją, yra pats laikas apie tai priminti, o gal net pradėti derybas su Rusija dėl šių nusikaltimų ir Lietuvos piliečių genocido kompensacijų bei Lietuvos teritorijų grobimo. Ypač svarbu Europos sąjungai kelti klausimus dėl karinės bazės likvidavimo Karliaučiaus srityje ir Kultūros paveldo konvencijos pažeidimų pakeičiant srities istorinius pavadinimus  sovietiniais pavadinimais.

„Lietuvai šiandien būtina turėti savo istorijos ir kultūros politiką. Istorijos politika nėra istorijos profesorių politikavimas. Istorija yra mokslas ir ją reikia tyrinėti. Požiūrio į istorinius įvykius derinimas tik su viena tauta, valstybe ir apeinant kitas, dalyvavusias tuose pačiuose įvykiuose, yra negalimas iš principo“. – sako teisininkas Liudvikas Rasimas, Nepriklausomybės paskelbimo signataras.

Teksto autorius – istorikas Vladas Turčinavičius

2020-07-12

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.

Antrojoje straipsnio dalyje apžvelgiau Lietuvos antinacinio pogrindžio dokumento dalį – memorandumo „Lietuva vokiečių civilinės administracijos valdžioje“ skyrių „Žydų sunaikinimas“ (Vidmantas Valiušaitis. „Lietūkio“ garažo atgarsiai – JAV diplomatų depešoje).

Šis liudijimas buvo parengtas 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje ir JAV valstybės departamentą pasiekė 1943 m. gegužės mėnesį, per amerikiečių ambasadą Stokholme.

Sudėtingą jo kelią iki Vašingtono šiek tiek minėjau praėjusiame straipsnyje. Čia galėčiau pridurti, kad šį dokumentą JAV pasiuntinybei Stokholme paskolino Solomon Adler-Rudel, žydų agentūros, skatinusios emigraciją į Palestiną ir turėjusios savo atstovybę Londone, vadovas. Jis šį dokumentą gavo per Lietuvos diplomatinę tarnybą Šveicarijoje. Galima manyti, kad dokumentas S. Adler-Rudelį pasiekė per Edvardą Turauską, rezidavusį Berne. Būtent Turauskas palaikė panašaus pobūdžio kontaktus, nes misijos vadovas Jurgis Šaulys gyveno Lugane ir laikėsi šiek tiek atokiau nuo diplomatiniam jo statusui rizikos galinčių kelti žygių. Turauskas pasiuntinybėje buvo žemesnio rango diplomatas ir plati komunikacija vyko per jį, nors misijos vadovui Šauliui tarnybinius reikalus smulkiai kone kasdien referuodavo raštu.

Turauskas palaikė ryšius ir su visais formaliai ar neformaliai veikiančiais Lietuvos diplomatinės tarnybos postais – nuo Londono, Berlyno, Romos iki Vašingtono ir Buenos Airių.

S. Adler-Rudelis, pasak istoriko Augustino Idzelio, buvo „žymus tuo, kad bandė išgelbėti kuo daugiau Vokietijos žydų. Jis pats buvo Vokietijos žydas. Ir tą raportą apie žydų padėtį Lietuvoje jis perdavė Amerikos ambasadoriui Stokholme Hershalui V. Johnsonui.“

Taigi, jau 1943 m. gegužės mėn. JAV valstybės departamentas žinojo, kas buvo daroma su žydais Lietuvoje. „Lietuvis, kuris parašė tą raportą, faktų neiškraipė, – teigia A. Idzelis. – Ten minima, kad buvo žmogus, kuris [„garažo“] žudynių metu grojo armonika. Šis faktas paminėtas trijuose šaltiniuose. Viename šaltinyje minimas akordeonas, dviejuose – armonika. Vokiškam šaltinyje sakoma, kad buvo grojamas Lietuvos himnas. Lietuviškas šaltinis mini, kad tai buvęs „Slabotkos žydų maršas“. O Stokholmo raporte rašoma, kad tai buvo „polonezas“. Faktas, kad kažkas buvo grojama. Bet kiekvienas, pagal savo tautinę priklausomybę, atpažino skirtingą melodiją.“

Augustinas Idzelis, išeivijos istorikas

Svarbu pabrėžti, kad lietuviai to fakto neslėpė. Tai buvo dokumentuota jau 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje, o 1943 m. gegužę Vašingtonas tai jau žinojo. Neneigiama, kad buvo įsivėlę ir lietuvių. Drauge Stokholmo raporte minima, kad vadovavo SS karininkai, o iš lietuvių veikė politiniai kaliniai, ką tik išėję iš kalėjimo. Jie kerštavo, atpažinę asmenis, kurie juos kankino kalėjime.

A.Idzelis teigia: „Tas raportas yra svarbus istorinis dokumentas apie žydų padėtį Lietuvoje per holokaustą. Jis buvo parengtas lietuvių ir, su žydų pagalba, slaptais keliais pasiekė Amerikos ambasadą Stokholme, vėliau atsirado Amerikoje. Aš toliau tęsiu tyrinėjimus apie S. Adler-Rudel ir kitus žmones, kurie ten veikė.“

Kaip gaila, kad Augustinas Idzelis prieš pusantrų metų mus paliko ir apie šiuos jo tyrimus nieko daugiau nebeišgirdome. Bet tai verta dėmesio tyrinėjimų kryptis, kurią, tikiuosi, pratęs kas nors iš jaunų Lietuvos istorikų.

Memorandumo skyrius „Žydų sunaikinimas“ ne tik įdomus, bet ir svarbus taip pat ir kitu požiūriu. Esama gausios istorinės literatūros, kaip baigiantis Antrajam pasauliniam karui ėmė plaukti informacija į Jungtines Valstijas iš vokiečių okupuotų kraštų apie nacių rengiamą žydams „Final Solution“ arba vokiškai „Endlösung“, t.y. visišką jų fizinį sunaikinimą. Londone rezidavusios egzilinės lenkų vyriausybės, vadovaujamos gen. W. Sikorskio, emisaras Jan Karski, susitikęs su W. Churchilliu ir F. Rooseveltu, sakė: „Atvirai jiems kalbėjau apie beviltišką žydų padėtį, pabrėždamas, kad pagalba gali ateiti tik iš Vakarų. Nes lenkai yra bejėgiai, jie gali išgelbėti nebent vienetus, bet negali sustabdyti žydų naikinimo proceso.“

Tačiau amerikiečių vyriausybė, net ir patys Amerikos žydai, skeptiškai žvelgė į tokius pranešimus ir daug dėmesio į tai nekreipė, kol karo pabaigoje išvydo žiaurią tiesą.

Pirmosios žinios apie žydų naikinimą amerikiečius pradėjo pasiekti 1943-ųjų pradžioje. Tad šis lietuvių parengtas memorandumas yra vienas pirmųjų dokumentų, pranešusių Vakarams, kas tuo metu dėjosi vokiečių okupuotoje Europoje.

Antanas Valiukėnas

Šioje vietoje norėčiau dar kartą grįžti prie Antano Valiukėno. Lietuvių istoriografijoje, atsižvelgiant į jo vaidmenį ir reikšmę antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo sąjūdyje, jis yra nepelnytai užmirštas. Iš dalies galima suprasti kodėl. Prosovietinės istoriografijos tradiciją atvirai ar šiek tiek pridengta forma tęsiantiems užsienio ir vietiniams Lietuvos istorijos aiškintojams jis yra labai neparankus. Kadangi jo veikla ir likimas griauna grubią, itin primityviai istoriją atspindinčią sovietinę schemą: kas nebuvo su Maskva – tas buvo su Berlynu; o jeigu kas buvo „su Berlynu“ – automatiškai buvo „fašistas“, „nacis“ ir „žydšaudys“, geriausiu atveju – „žydšaudžių globėjas“ arba „žydšaudžių kurstytojas“.

A. Valiukėnas į tą schemą netelpa. Ne tik netelpa, bet ir iliustruoja tragišką Lietuvos istorijos tarpsnį, kai pasipriešinimo okupantams ir kovos už Lietuvos laisvę galimybės buvo be galo ribotos, jos formos – neįtikėtinai sudėtingos, o rizika – neįsivaizduojamai didelė. Ačiū Dievui, yra išlikę nemažai dokumentų, pagal kurios esma galimybių pakankamai išsamiai nušviesti Valiukėno veiklą ir aprašyti jo asmenybę. Bet tai – ateities uždavinys. Čia paminėsiu tik keletą faktų, kurie svarbūs straipsnyje nagrinėjamai temai.

„A. Valiukėnas buvo labai svarbus slaptos tarnybos atstovas, – teigia A. Idzelis. – Jis buvo dvigubas agentas – dirbo SD ir Vakarų žvalgybai. Amerikos žvalgyba gaudavo visą informaciją iš Lietuvos ir iš Berlyno per A.Valiukėną. Jie gerai orientavosi, kas darosi Lietuvoje.“

Istorikas Arvydas Anušauskas taip pat yra skyręs dėmesio A. Valiukėnui. Vertingame dokumentiniame filme „Dingę Berlyne“ ir pagal jį parengtame to paties pavadinimo straipsnyje, publikuotame knygoje „XX amžiaus slaptieji archyvai“ (bendraautorė G. Sviderskytė), jis atskleidžia šiurpią istoriją – gyvų žmonių, kuriuos NKVD laikė savo priešais, gaudynes pokariniame Berlyne.

„Speciali KGB operatyvinė grupė Vokietijoje esą turėjo sulaikyti karo nusikaltėlius, – rašo Arvydas Anušauskas. – Vėliau paaiškės, kad iš tiesų jie neteisėtais būdais persekiojo ar net grobė įtakingesnius Lietuvos politikus, karininkus, ekonomistus ir visai niekuo dėtus žmones, perdavinėjo juos į Vilnių ar Maskvą, o ten kaltinimai buvo dažniausiai klastojami, – suimtuosius teisdavo, tremdavo ar net šaudydavo slapta.“

Šiai grupei vadovavo Aleksandras Slavinas, dvidešimt devynerių metų NKVD papulkininkis. Žurnalistas Valdas Vasiliauskas, paskelbęs ne vieną straipsnį apie A. Slaviną, apibūdina jį kaip „gabų NKVD kontržvalgybos  karininką“, sutriuškinusį LAF Žemaitijos skyrių anksčiau negu prasidėjo 1941 m. Birželio sukilimas, o vėliau lietuvių rezistentų medžioklę pavertusį „savo amatu ir pašaukimu“. Išėjęs į atsargą Slvinas „iki paskutinio  atodūsio kompromitavo nepriklausomą Lietuvą ir kovotojus už jos laisvę, pasitelkęs Lietuvos žydų tragediją“. (V. Vasiliauskas. KGB klasika)

A. Anušauskas rašo, kad Slavinas gimė 1916 m. Maskvoje: „Tėvas Jakovas buvo kilęs iš Mogiliovo gubernijos, motina – pasiturinti, kelis namus turėjusi Kauno žydė. Maskvoje išgyvenę revoliuciją ir Pirmąjį pasaulinį karą, Slavinai grįžo į Kauną ir rėmė pogrindyje veikiančius komunistus.“

anusauskas_slaptai.lt
Arvydas Anušauskas. Vytauto Vsocko (Slaptai.lt) nuotr.

Už antivalsybinę veiklą A. Slavinas du kartus nepriklausomos Lietuvos saugumo buvo suimtas, bet abusyk išsisuko. Po Lietuvos okupacijos išsyk įsidarbino saugume, kuris tučtuojau virto NKVD Lietuvos skyriumi.

„Slavinas su nedidele KGB grupe Berlyne pradėjo veikti 1945-ųjų gegužės pabaigoje, – pažymi A. Anušauskas ir tęsia: – Slavino grupės narių lengvatomis asmeniškai pasirūpino Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija, kuris tuo pat metu organizavo masinius trėmimus okupuotoje Lietuvoje. Berijos pavaduotojas Bogdanas Kobulovas Lietuvos KGB operatyvinės grupės vadovui išdavė ypatingą leidimą veikti okupuotoje Vokietijoje: „Visoms SMERŠ, NKVD, valstybės saugumo operatyvinėms grupėms. Prašau operatyvinės grupės viršininkui papulkininkiui Aleksandrui Slavinui teikti visokeriopą pagalbą ieškant ir suimant karo nusikaltėlius.“

Tačiau tai tebuvo formalus dokumentas. Asmeniškai Slavinas, pasak A. Anušausko, „gavo leidimą Berlyne veikti pagal aplinkybes ir savo nuožiūra – tai yra pačiam spręsti ką daryti ir ko – ne.“

Kas buvo Slavino grupės nariai, ilgai buvo laikoma paslaptyje, jie buvo vadinami vien vardais arba slapyvardžiais. Tik vėliau buvo nustatyta, kad jo grupėje, kaip nurodo A. Anušauskas, „darbavosi kapitonas Icchakas Blochas, vyresnysis leitenantas Stepas Franskevičius, leitenantai Litvinavičius ir Jonas Pumputis, taip pat Slavino brolis, jaunesnysis leitenantas Julius Slavinas.“

A. Anušauskas šią detektyvinio romano vertą istoriją pasakoja toliau: „Kagėbistai žinojo, kad visai neseniai Antaną [Valiukėną] buvo sučiupę SMERŠ‘o agentai, bet jis sugebėjo pasprukti. Todėl šį kartą prie jo teko sėlinti ypač atsargiai, per pažįstamus. Kagėbistai išsiaiškino, kad Valiukėną kartais aplanko dvi seserys – Milda ir Romutė Alseikaitės. Jie atėjo paskui merginas į restoraną ir apsimetė, kad niekaip nesusikalba su padavėju. 21 ir 23 metų seserys susibičiuliavo su užsimaskavusiais agentais. Šie neskubėjo iškloti savo tikslų ir, norėdami pelnyti pasitikėjimą, jas įdarbino vertėjomis, bičiuliškai bendravo ir tik atsargiai provokavo vis daugiau išsikalbėti atvirai. Viešėdami seserų bute agentai ilgainiui sužinojo viską, ko jiems reikėjo.“

SMERŠ agentų pirmąsyk Valiukėnas buvo suimtas 1945 m. gegužės 19 d. Suėmimo metu buvo paimta Valiukėno surinkta, tačiau nespėta perduoti į Vakarus informacija apie padėtį Lietuvoje antrąsyk užplūdus ją bolševikams. Antanui tąsyk pasisekė: tardymo metu jam pavyko pabėgti, tačiau liko be dokumentų ir be išteklių.

Sesučių Alseikaičių plepumas ir patiklumas baigėsi tragiškai ne tik jų pažįstamam A. Valiukėnui, bet ir joms pačioms: „patriotais“ apsimetusių Slavino enkavedistų įkalbintos „važiuoti namo“, jos sutiko, ir buvo nuvežtos tiesiai… į Lukiškių kalėjimą. O iš ten – pasiųstos dar toliau, į Archangelsko sritį. Tiesa, vėliau jos buvo amnestuotos, „nesant nusikaltimo sudėties“.

„Taip Alseikatės sumokėjo už pažintį su Valiukėnu, –rašo Anušauskas. – Vargšės merginos galėjo net nežinoti, kad jaunas jų draugas dėl savo praeities ir pažinčių tiesiog masino kagėbistus.“

Tą patį tvirtina ir A. Idzelis. Kai jam priminiau to paties likimo kaip ir Valiukėnas susilaukusį gen. Petrą Kubiliūną, istorikas atsakė: „Kubiliūnas nebuvo toks svarbus. Jam buvo tik atkeršyta už generalinio tarėjo pareigas. O A. Valiukėnas buvo visai kitos kategorijos žaidėjas. A. Slavinas žinojo ką daro, nebuvo kvailas.“

Antano sesuo Elena Valiukėnaitė-Budnikienė liudija, kad Slavino smogikai, Valiukėno „nepažindami, tik turėdami nuotrauką, naršė po Berlyną, apsimesdami lietuviais-patriotais, bėgančiais nuo sovietų į Vakarus“. Ir jiems – pasisekė, „pasikvietus į talką vokiečių komunistus, kuriems pasakė, kad tai esąs nacių šnipas“.

NKVD medžiojamos aukos suėmimą Anušauskas taip aprašo: „Persekiodama Antaną Valiukėną, 1945 m. birželio 7 dieną Slavino grupė Berlyne sulaikė kitą lietuvį, kuris slapstėsi kartu su juo. Kagėbistai dar nežinojo, kad architektas Matas Valeika buvo vokiečių karinės žvalgybos – abvero – leitenantas slapyvardžiu „Putinas“. Todėl apgaule išgavo žinių apie Valiukėną ir jį paleido. Iš Mato Valeikos ir seserų Alseikaičių kagėbistai sužinojo visas Valiukėno slaptavietes. Dar po dviejų dienų, birželio 9-ąją, Valiukėnas įkliuvo į pasalą ir paties Slavino lydimas išvežtas į Vilnių.“

Čia ilgai tardytas ir 1946 m. kovo 19 d. LSSR NKVD kariuomenės tribunolo nuteistas dešimčiai metų kalėjimo ir penkeriems metams tremties. Nežinomomis aplinkybėmis A. Valiukėnas mirė ar buvo nužudytas 1946 m. liepos 16 d.

Jo mirties aplinkybės labai mįslingos. KGB dokumentuose mirties vieta nurodoma Ivdelagas, stovykla N-240 (Sverdlovsko sritis). Tačiau E. Budnikienė liudija, kad „vienas kalinys jį buvo sutikęs Nachodkos persiuntimo punkte“. Nachodka yra dar toliau į rytus už Vladivostoko, prie Japonijos jūros. Lietuvos politinių kalinių bendrijos „Kolyma“ tinklapyje nurodoma, kad A. Valiukėno mirties vieta – Nachodka. Ir jis galėjo žūti per Nachodkoje 1946 m. liepos 24 d. įvykusį sprogimą.

Kur jo kapas – nežinia. Mirties dieną Antanas Valiukėnas (1913-1946) buvo vos 33-ejų metų amžiaus…

Kodėl sovietų saugumui Valiukėnas buvo toks svarbus?

Istorikas Juozas Bagušauskas, tyrinėjęs Lietuvos archyvų raidą ir jų likimą, pažymi, kad jau 1944 m. sausio 2 d. L. Berija ir V. Merkulovas pasirašė įsakymą „dėl priemonių, gerinant valstybinių archyvų fondų panaudojimą čekistiniame darbe“. SSRS sričių, kraštų, respublikų archyvų valdybų ir skyrių viršininkams pasitarime Maskvoje 1944 m. lapkričio 22–25 d. buvo nurodyta, kad „pagrindinis archyvų uždavinys yra tiksliai ir laiku įvykdyti šį įsakymą“.

Tai reiškė, kad visi archyvai atsiduria išskirtinai sovietų slaptosios policijos žinioje, naudojami tik jos nuožiūra ir pirmiausiai – operatyviniam darbui. Pagrindinė archyvų funkcija, apie kurią vengta viešai kalbėti, buvo represinė. Archyvuose sukaupti slaptųjų skyrių dokumentai turėjo tarnauti NKVD ir NKGB struktūroms, renkančioms duomenis apie asmenis, kurių mąstysenos propagandos pagalba komunistai pakeisti neįstengė, todėl siekė sunaikinti fiziškai.

Lietuvos žmonių persekiojimo ir jų kontrolės mastą parodo J. Bagušausko pateikiami skaičiai. Vien 1946 m. užslaptinti ir visiškon NKVD žinion patekę Lietuvos archyvai gavo 25 233 paklausimus apie asmenis, nepriklausomybės laikais priklausiusius įvairioms politinėms organizacijoms, o ypač – apie dalyvavusius 1941 m. Birželio sukilime. Jie buvo čekistų taikinys Nr. 1, tad reikalauta duomenų, „demaskuojančių juos kaip liaudies priešus“.

Kaip gi kitaip NKVD galėjo vertinti Antaną Valiukėną, kuris buvo ne tik Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) 1940 m. lapkričio 17 d. steigiamojo akto signataras (V. Valiušaitis. Atrastas Lietuvių aktyvistų fronto įsteigimo aktas), bet ir asmeninis Kazio Škirpos sekretorius? Juo labiau, kad jis buvo gerai išsilavinęs ir kvalifikuotas asmuo.

Baigęs Švėkšnos gimnaziją ir 1931 m. pradėjęs studijuoti Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete, Valiukėnas išėjo neblogą žurnalistikos mokyklą – redagavo studentų žurnalą „Akademikas“, vėliau – žurnalą „Jaunoji karta“, skaitė spaudos apžvalgas Lietuvos radiofone.

NKVD kariuomenės puolimo inscenizacija Vilniuje prie Baltojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1937 m. išvyko į Šveicariją, Ciuricho universitete studijavo pedagogiką ir sociologiją, kartu dirbdamas „Lietuvos aido“ korespondentu. 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjus karui, kaip ir kiti užsienio studentai, turėjo grįžti į šalį, iš kurios jis buvo atvykęs. Grįžęs į Kauną redagavo „Vairo“ žurnalą.

Sesuo Elena Budnikienė taip pasakoja apie Valiukėno atsiradimą Berlyne: „1940 m. birželio 14 d. pasitraukė į Vokietiją (birželio 15-ąją Lietuva buvo okupuota – V.V.). Rudenį, paleistas iš pabėgėlių internato, apsigyveno Berlyne. Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa pakvietė jį užimti sekretoriaus pareigas. Gerai mokėdamas vokiečių kalbą, jis aktyviai dalyvavo Lietuvos pasiuntinybės veikloje. Buvo patikimas ministro patarėjas ir raštų redaktorius. Be to, parūpindavo informacijos Lietuvos bylos reikalais, plėtodamas santykius su įvairiais mums draugiškais užsieniečiais. Jo gabumų ir drąsos dėka svarbus informacijos pluoštas paplisdavo demokratiniuose Vakaruose.“

Štai koks netikėtas paveikslas išryškėja: narys to „baisiojo“LAF‘o, kurį sovietinė propaganda 50 metų visaip koneveikė ir peizojo, pasirodo, trejus su puse Antrojo pasaulinio karo metų palaikė slaptus ryšius su demokratiniu Vakarų pasauliu, aprūpindamas informacija, kurios negalėjo gauti iš kitų Vakarams prieinamų šaltinių.

Kitaip tariant, tų 74 JAV diplomatinių depešų iš Stokholmo, skelbiamų T. Remeikio knygoje „Lithuania under German occupation 1941-1945“, nebūtų buvę, jeigu ne K. Škirpos sekretorius. Augustinas Idzelis sako tiesiai šviesiai: tą medžiagą „surinko Antanas Valiukėnas Berlyne. Ir tai vienas iš pagrindinių šaltinių suprasti padėtį Lietuvoje vokiečių okupacijos laikotarpiu“.

Netenka abejoti, kad Valiukėnas tokios veiklos nebūtų vykdęs be K. Škirpos žinios. Priešingai. Ta veikla, greičiausiai, buvo vykdoma būtent su Škirpos žinia ar net jo pavedimu. Kadangi Valiukėnas buvo itin patikimas Škirpos žmogus ir imdavosi rizikos bei atsakomybės vykdyti pavojingas misijas. Tai liudija jo rizikinga kelionė iš Berlyno į Kauną 1941 m. liepos 26 d.

Laikinoji Lietuvos vyriausybė tuo metu patyrė milžinišką spaudimą trauktis vokiečiams iš kelio. Naktį iš liepos 23 į 24-ąją, gestapas, voldemarininkų rankomis, prieš Laikinąją vyriausybę surengė pučą ir nušalino komendantą pulk. J. Bobelį, nors pačios vyriausybės galutinai sudemoralizuoti neįstengė.

Pulkininkas Kazys Škirpa

Liepos 26 d. Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Kazys Škirpa jį premjero pareigose pavaduojančiam Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui parašė ilgą laišką, kuriuo siekė palaikyti jį morališkai ir pabrėžti pagrindines politines nuostatas, nuo kurių vyriausybė jokiomis aplinkybėmis neturinti atsitraukti. Pagrindinės keturios buvo šios:

„1. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės reikalavimo jokiomis aplinkybėmis nenusileisti.

2. Laik[inajai] Vyriausybei bei paskiriems jos nariams į jokią kolaboraciją su vokiečių numatoma okupacine valdžia Lietuvai nesileisti, kokia skraiste jie bebandytų savo tikslus prieš Lietuvą pridengti.

3. Skaityti juos [vokiečius – V.V.] naujais krašto okupantais ir stengtis jiems kuo mažiau ką duoti, atbulai – viską taupyti Lietuvos ateičiai.

4. Nuo bet kokio lietuvių kariuomenės organizavimo susilaikyti, kol Reichas nestoja ant Lietuvos suverenumo pripažinimo pagrindo ir nepripažįsta Lietuvos Vyriausybės; atbulai, saugotis nuo beprasmiškų aukų ir taupyti mūsų tautos vyrus galutiniam Lietuvos išlaisvinimui.“ (Nepriklausomybės sąsiuviniai 2019 2(28))

„Jį [laišką – V.V.] tą pačią liepos 26 d. išsiunčiau į Kauną su savo asmens sekretorium Antanu Valiukėnu, specialiu kurjeriu, kuris buvo smulkiausiai informuotas apie mano pastangas Berlyne, – rašo Škirpa savo knygoje „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“ ir tęsia: –Paslėpęs savo užantyje šį svarbų laišką, A. Valiukėnas perkirto „žaliąją sieną“ aktyvistams įprastu metodu [perėjo sieną nelegaliai – V.V.] ir, ją laimingai palikęs užpakaly su visomis vokiečių pasienio sargybomis, pasileido paskolintu dviračiu per kuone visą Žemaitiją Kauno link. Tai davė jam gerą progą patirti krašto gyventojų tikrąsias nuotaikas po tariamo išlaisvinimo, kurias jam ne vienas lietuvis ūkininkas, kur tik Valiukėnas buvo stabtelėjęs atsikvėpti, apibūdino maždaug tais pačiais žodžiais: „vienas okupantas išėjo, kitas atėjo“.

Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.

Įsidėmėkime: jau 1941 m. liepą lietuviams tai buvo visiškai aišku, net ūkininkai tai suprato!

LAF centro Berlyne ryšiai, per Antaną Valiukėną, Lietuvos pasiuntinį Stokholme Vytautą Gylį, Lietuvos pasiuntinybės patarėją Berne Edvardą Turauską, Švedijos karinį atašė Berlyne pulk. Carlą H. Juliną Dannfeltą, net ir Solomoną Adler-Rudelį, su JAV ambasada Stokholme yra dokumentuoti. Tai reiškia, kad istorija yra žymiai sudėtingesnė ir daug įdomesnė, negu aprėpia sovietiniai istorijos interpretavimo stereotipai, masiškai tiražuojami dabartinės Rusijos propagandos ir ją aptarnaujančio personalo.

Sąžiningiems istorijos tyrinėtojams su tais faktais reikia „kažką daryti“. Jie netelpa į sovietinės istoriografijos „Prokrusto lovą“. Galbūt kaip tik dėl to yra žmonių, kurie„pyksta ant faktų“. Ir kai jų negali paneigti, tada sako, kad „ne tie žmonės“ juos atrado arba jų kvalifikacijos ne tos, kad „galėtų atrasti“.

Taip yra ir su Juozu Lukša-Daumantu. Į „Prokrusto lovą“ jis netelpa. Ir prie jokio „garažo“ jo neprirakinsi.

2020.07.11; 08:30

Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.

Kai Seimas 2021-uosius paskelbė Juozo Lukšos-Daumanto metais, istorikė Auksė Ūsienė savo Veidaknygės paskyroje paskelbė: „Labai puiki žinia, tik mažų mažiausiai keista, kad tokia naujiena nesusilaukė pagrindinių žiniasklaidos priemonių dėmesio. Bet dar svarbiau pastebėti kas šioje situacijoje atliks vanagaičių ir zurofų vaidmenį, tapatų veiksmams, kai buvo skelbiami A. Ramanausko – Vanago metai. Taigi, mieli mano fb draugai, kai tik pamatysit kas labiausiai verkia dėl šio Seimo nutarimo, žinokit, kad tai ne šiaip sau. Tai reiškia, kad Kremlius aktyvavo savo lėles, o jau už dienos kitos apie tai, kaip Lietuva garbina nacius bei fašistus rašys ir sputnik’ai su rubaltic’ais. Štai taip veikia propagandos mašina ir jos talkininkai.“

Reakcijos ilgai laukti neteko. Ji – žinoma. Apie tai – nekalbėsiu. Prasmingiau, manau, pažvelgti pozityviai: ką gero mums duoda ši antilietuviška propagandinė ataka?

Vargu ar Adolfas Ramanauskas-Vanagas šiandien būtų tokia populiari ir visuomenės plačiai gerbiama istorinė asmenybė, jeigu ir jis nebūtų apipiltas purvais, 2018-uosius Seimui paskelbus jo vardo metais. Neteisybė ir padaryta moralinė skriauda nukankintam partizanų vadui, žymiai sustiprino visuomenės dėmesį Vanago asmenybei, o istorijos tyrinėtojams sustiprino imperatyvą imtis darbų, kurių normaliomis aplinkybėmis tikriausiai nebūtų atlikę. Juozo Lukšos-Daumanto atveju istorija, matyti, kartojasi.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Šio straipsnio „normaliomis aplinkybėmis“ irgi tikriausiai nebūčiau rašęs. Tačiau mane paskatino televizijoje neseniai matytas interviu, kuriame viena asmenybė, nepatenkinta Seimo nutarimu, laidos vedėjos paklausta, ar turinti ji konkrečių žinių, kad J. Lukša-Daumantas dalyvavo holokauste, atsakė klausimu: „Gerbiama ponia, o kodėl aš turiu turėti žinių?“

Aš žinių šiek tiek turiu. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad žinau daugiau už kitus, bet ką žinau – tuo pasidalinsiu.

Pirmiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į faktą, kad Juozo Lukšos-Daumanto žmonos Nijolės Bražėnaitės šeima yra pasižymėję žydų gelbėtojai, mirtinai rizikavę vokiečių okuopacijos metais. Šią istoriją prieš septynetą esu aprašęs plačiame interviu su ponia Lukšiene, kur ji papasakojo kaip Bražėnai išgelbėjo 5 metukų mergytę Sara Šilingovski ir 9 metų berniuką Aleksą Gringaus (Vidmantas Valiušaitis. Legendinio partizano Daumanto žmona – apie okupantus, lietuvius ir žydus).

Jos šeimos žygdarbis yra atitinkamai įamžintas Jeruzalėje.

Čia tinka pridurti, kad Bražėnų šeima, įskaitant Nijolę, buvo išsilavinę inteligentai ir gilūs krikščionys. Nijolė niekada nebūtų tekėjusi už žudiko, jeigu bent mažiausias įtarimų šešėlis jai būtų praslinkęs.

Bet tai – moralinė plotmė.

Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.

Faktinė – irgi jokiais dokumentuotais įrodymais nepagrįsta, išskyrus insinuacijas, atsiradusias po to, kai prieš porą dešimtmečių Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje tinklapyje buvo pagarsintas iš Lietuvos kilusio žydo Josepho A. Melamedo tariamai „istorinių dokumentų“ rinkinys „Lietuva: nusikaltimas ir bausmė“ („Lithuania: Crime and Punishment“). Netrukus jis paskelbė vadinamąjį „Melamedo sąrašą“ – per keturis tūkstančius neva „lietuvių žudikų žydšaudžių“.

Tarp tikslų, kuriuos šiuo kūriniu kėlė sau Melamedas, pasak to tinklapio, buvo „ne tik kovoti su antisemitizmo banga Lietuvoje ir reikalauti teisingumo karo nusikaltėliams, bet ir grąžinti „pavogtą turtą“ Lietuvos žydams, gyvenantiems Izraelyje, ar jų palikuonims“.

Tame „Melamedo sąraše“ surašyti, praktiškai, visi žymesnieji asmenys, vadovavusieji arba aktyviau pasireiškusieji lietuvių antisovietinėje ir antinacinėje rezistencijoje. Apkabinėti, be kita ko, baisiausiais epitetais. Be jokių faktų ar pagrindimo. Tiesiog: taip autoriui atrodė.

Tarkim, „karininkas Adolfas Ramanauskas“ (slapyvardis jo neminimas) neva buvęs „žiaurus masinių žudynių dalyvis, vienas iš pagrindinių žydų žudikų Druskininkuose, Merkinėje, Butrimonyse, Jiezne ir kitur.“ Juozas Lukša (irgi neminint slapyvardžio) atestuojamas kaip „žiaurus sadistas“, „žudikas – 68 nekaltų žmonių žudynių „Lietūkio“ garaže 1941 m. birželio 27 d. herojus“. Ir t.t.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikai ne vienu atveju (G. Šidlauskas. Sąrašai, sąrašai, magiški SĄRAŠAI) kritiškai įvertino šį „sąrašą“ (Dėl vadinamojo J. Melamedo sąrašo).

Kad tai nesąmonė – iškart suprato ir Chaimas Bargmanas, Kauno žydų bendruomenės narys, Kauno gidas ir istorijos žinovas. Jis pareiškė: „Nepatikėsite, bet aš pirmasis Lietuvoje sukritikavau „Melamedo sąrašą“. Parašiau įtakingiems izraeliečiams, kad partizanų vadas Juozas Lukša – Daumantas neturi būti linksniuojamas kartu su tikrais žydšaudžiais.“ (Dievas ar Zuroffas juos turi teisti?).

Bet čia – detalė. Šiandien tas „sąrašas“ jau yra dingęs iš Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje tinklapio, tačiau popierinis leidinys yra Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Vis dėlto jo blogas poveikis, kaip matyti, yra padarytas ir pasekmės jaučiamos. Vėl mums tenka aiškintis ir tesintis dėl dalykų, kurie sąžiningiems istorikams jokių abejonių nekelia.

Kokie yra šių dienų žmonių manymai apie anų laikų įvykius – mažareikšmis dalykas, jeigu tos nuomonės nėra pagrindžiamos svariais įrodymais, tvirtais argumentais ar patikimais liudijimas. Patys vertingiausi, be abejo, yra amžininkų liudijimai: įvykių metu rašyti dokumentai, pačių įvykių dalyvių ar juos savo akimis mačiusiųjų žmonių parodymai.

Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša.

Dera priminti, kad net sovietų propagandistai, Genriko Zimano redaguoto LKP laikraščio „Tiesa“ žurnalistai – Menašas Chienas, Kostas Šmigelskis ir Edvardas Uldukis, – 1961 metais, t.y. praėjus dešimtmečiui po J. Lukšos-Daumanto žūties, jo vardui suteršti išleidę ideologinį paskvilį „Vanagai iš anapus“, nepajėgė parengti dokumentais įrodomo ir įtikinamo pasakojimo apie herojaus „nusikalstamą veiklą“, o sukrapštė tik savotišką „literatūrinę kompoziciją“ su tiesiogine kalba, kurioje neįmanoma atskirti tikrų faktų nuo politinio užsakymo vykdytojų fantazijos.

Bet net ir šiame, pagal blogiausius sovietinės propagandos pavyzdžius orkestruotame leidinėlyje, nėra jokių nuorodų, kad J. Lukša-Daumantas būtų galėjęs dalyvauti „Lietūkio“ garažo žudynėse. Galima neabejoti, kad tos „kaltės“ jam būtų džiaugsmingai prirašytos, jeigu būtų buvę tam bent mažiausio pagrindo. Juk kaip tik tuo metu Kaune vyko sovietinis parodomasis žydšaudžių teismas, kurio metu buvo apklausinėjami žydų žudynių dalyviai, tarp jų – ir „Garažo“ žudynių veikėjai bei liudininkai. Tačiau apie Juozą Lukšą toje byloje niekur net neužsimenama, tad pritempinėti jo vardą prie „Garažo“ įvykių net ir sovietinei propagandai atrodė, matyt, gerokai per daug.

„KGB tardytojai galėjo naudotis savo turtingu archyvu“, – rašo istorikas Arvydas Anušauskas, vienas iš geriausiai į „Garažo“ žudynių epizodą įsigilinusių profesionalų. Drauge su žurnaliste Gražina Sviderskyte, apie tuos įvykius jis yra sukūręs 3 dalių dokumentinį filmą, išleidęs knygą „XX amžiaus slaptieji archyvai“ (2008), kurioje šią temą nagrinėja labai detaliai.

Jis tęsia: „Antai 1944 metais NKVD kontržvalgybininkai tardę Praną Baleniūną. <…> Baleniūno tardymo detalė: jam žinomas baltaraištis Josifas Vaitkevičius esą buvo tikras sadistas. Jis esą „garaže plovimo žarna pro burną pildavo vandens tol, kol žmogus mirdavo“. Bet enkavėdistus labiau domino kitas Baleniūno pažįstamas – nepriklausomos Lietuvos generolas Vladas Nagius-Nagevičius. Todėl daugiau detalių apie Josifą Vaitkevičių neišliko ir jo galima kaltė buvo neįrodyta. Panašiai pro KGB koštuvą praslydo dar vienas įtariamasis – Algirdas Antanas Pavalskis, keliais slapyvardžiais dangstęsis NKVD ir gestapo agentas. Egzistuoja versija, jog ir Pavalskis galėjo dalyvauti pogrome – kad išvengtų bausmės už ryšius su NKVD ir įsiteiktų gestapui. Po karo jis vėl pakeitė pažiūras ir provokavo lietuvių partizanus.“

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Remdamasis savo paties tyrimais, liudininkų parodymais, vokiečių ir lietuvių istorikų darbais, A. Anušauskas yra nustatęs, kad garažo žudynėse dalyvavo vokiečių gestapo, SS ir SD karininkai bei kareiviai, taip pat 5 ar 6 aktyviai prisidėję civiliai lietuviai. Tas „Lietūkio“ garažo epizodas buvo tyrinėtas vokiečių prokurorų, kai šeštame dešimtmetyje, netoli Štutgarto esančiame Liudvigsburgo miestelyje, buvo nagrinėjama už karo nusikaltimus teisiamų gestapininkų byla. Vokiečių teisininkai, pasak Anušausko, „buvo tikri, kad pogromą Kaune – kaip ir kitus pirmuosius SSRS-Vokietijos karo dienomis – organizavo vokiečių saugumo tarnybos – gestapas, SS ir SD. O teisingiau – šiems pavaldus operatyvinis dalinys, žinomas kaip „Einsatzgrupė“. Šie operatyvininkai į Kauną atvyko dar prieš įsigalint okupacinei vokiečių valdžiai.“

Galimų lietuvių-budelių pavardes, kiek tai buvo įmanoma nustatyti pagal šiuo metu prieinamą medžiagą Lietuvos ir Vokietijos archyvuose, Anušauskui yra pavykę identifikuoti. Jis mini šiuos asmenis: Juozas Surmas, Pranas Matiukas, Vytautas Čaikauskas (Čekaitis), Stasys Gailiūnas (Gasiliūnas). Dar įvardijami kaip galimai dalyvavę Vincas Paškevičius ir Edmundas Bžeskis.

Įdomu tai, kad KGB, pasak Anušausko, „skirtingu laiku sulaikė, tardė ar sekė beveik visus žinomus įtariamuosius, bet nė vienam nepateikė kaltinimų. Tik vieną iš jų sušaudė – už kitus nusikaltimus.“ Ir dar reikšminga detalė: nė vienos paminėtų įtariamųjų nuotraukos neišliko. Anušausko liudijimu, ir „iš Ypatingojo archyvo bylų ir net Centrinio valstybės archyvo jos dingo.“

Savo tyrimą Arvydas Anušauskas yra pristatęs Holkausto muziejuje Vašingtone. Ten žmonės nustebo visa tai išgirdę. Reakcija? Na, tai, sako, bet juk įvairios enciklopedijos rašo ką kita – organizavo ir žudė, girdi, vieni lietuviai…

Vis dėlto yra išlikę kitų svarbių dokumentų ir liudijimų, susijusių su įvykiais „Lietūkio“ garaže, kurie A. Anušausko tyrime neminimi ir, mano nuomone, nėra pakankamai plačiai žinomi. O juos ne tik žinoti, bet ir tarptautinei bendruomenei pristatyti tikrai verta.

Bet apie tai – kitame straipsnyje.

2020.07.09; 07:00

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lukiškių aikštėje supiltas smėlis – šiaip neblogas dalykas. Gera statybinė medžiaga (neabejoju, kad savivaldybės ūkininkai trina delnus, jog rudeniop, kai stos vėsios dienos, jis pateks į jų statybvietes). Smėly vaikučiai žaidžia (ogi vaikai – mūsų ateitis, sako socialistai, atsiprašau – socialinių posakių žinovai). Gultai (nesakau nelietuviškai – šezlongai) asocijuojasi su NKVD kalėjimo gultais šalia šio “byčo”. Moterys puikuojasi jei ne savo linijomis, tai bent maudymukais (nevartoju, žinoma, rusicizmo – “kupalnykais”), o šalia einantys praeiviai vyrai jas nužvelgia su neslepiamu ketinimu realizuoti savo macholibido (vėlgi sunkiai verčiama svetimybė)…

Anava kaimynas ir trečio aukšto Vasario 16-osios gatvės name (na, ir kaip puikiai derinasi jos pavadinimas su smėlio Laisve!) įsitaisė stiprius žiūronus ir desertui prie rytinės kavos vis nužvelgia apsinuoginusias damas šiame pliaže (atsiprašau – paplūdimyje). Jo karantininė subjurusi nuotaika pasitaiso…

Genderistai (neverčiu) tvirtina, kad čia gera vieta sugulti ir tos pačios lyties padarams (dėmesio, LGBT!), įskaitant ir šuniukus. Sutemus (gal nebūtinai?) čia galima ir pasimylėti. Juk – Laisvė!

Beje, apie Laisvę. Ką ten Vilniaus meras filosofuoja apie Laisvę? „Pliažas Lukiškių aikštėje įrengtas, kad galėtume džiaugtis iškovota laisve”, sako jis. „Šiandien mes matome laimingus žmones ir galime švęsti tai, kad esame laimėtojai savo laisvės kovoje“, tvirtina basomis smėlį patikrinęs R. Šimašius.

Kaipgi smėlis asocijuojasi su Laisve? Ginčytina filosofija. Žinome posakį: kaip smėlis pro pirštus. Vadinasi, ta kaina, kurią tūkstančiai užmokėjo savo krauju ir kančiomis saugumo rūmuose, tėra nieko verta – lyg pro pirštus prasprūdęs smėlis? O jeigu ant to karjere iškasto smėliuko voliojasi pusnuogės porelės, o šuniukas ar katinėlis užkasa savo pridarytus kakučius (vertimo nėra), tai anokia čia pagarba tai Kovai ir Laisvei…

Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.lt

Meras kalba, kad geriausia vieta paplūdimui – „natūralu“ – Lukiškių aikštė. Ką reiškia „natūralu“? Gamtiška? Na, taip, gamtiški reikalai visi natūralūs. O jei teisininkas meras susipykęs su sąvokomis, tai čia IQ tyrimai nepadės…

Dabar apie šios „natūros“ kainą. Jis sako, kad smėliuko supylimas kainavo apie 60 tūkst. euriukų. Kiti apskaičiavo virš šimto. Rugsėjį paplūdimio surinkimas kainuos dar tiek. Savivaldybė, žinoma, turi laisvų pinigų, nes pandemijai užraukti valstybė skolinasi milijardus… Lėšų švaistymas? Ko gero. Tegul LRT tyrimų skyrius susidomi.

Dar apie valstybinę kalbą. Teisininkas turėtų ne tik gerai žinoti įstatymus, bet ir jų šventai laikytis. Juk buvo Teisingumo ministras… Bet tos iškabos apie „byčus“ (o ir sąskambis angliškai nepadorus) ir „šarkus“ atitinka pačią idėją: lyg smėlis pro pirštus… Čia negaliu nepastebėti ir griežto Audrio Antanaičio, VLKK vadovo, pareiškimo, bet jis irgi susigeria į tą smėlį kaip ūmi vasaros liūtis… Apskritai visame Vilniuje anglicizmai įžūliai ima viršų. Ir ne tik prie R. Šimašiaus.

Koks šios smėlėtos pasakėčios moralas? Rinkimai? Politikavimas? Prieš metus įsteigtos Laisvės partijos reitingai? Jauno politiko ambicijos? Argumentas A. Armonaitės siūlymui, kad meras galės būti geras Prezidentas? Nenoras nusileisti A. Zuoko šarvuočiui, traiškiusiam mersedesą? Neskubėkime.

Juk netruks prabėgti dar du šios vasaros mėnesiai, kai miesto meras pajus, jog – smėlis išbyrėjo pro pirštus…

2020.06.27; 12:30