Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Laisvės gynėjai žinojo, kad bus šmeižiami

Dar neišblėsus partizaniniam pasipriešinimui įžvalgesni Lietuvos partizanai jau numatė, kad ateityje jų pasišventusi kova bus teršiama pagal okupanto pagamintą kurpalį.

„Kelsis Lietuva – mūsų jau nebebus. Joje vėl užvirs gyvenimas – mūsų niekas neatmins, banditų vardais vadins — mums bus skaudu“, – savo dienoraštyje nerimavo Tauro apygardos partizanų kapelionas Justinas Lelešius-Grafas, kunigas, žuvęs 29-erių.

„Kovoja visi idealistai, gražiausias tautos žiedas, nebijąs už savo tėviškę galvą paguldyti. Nėra kovos be aukų, lygiai kaip nėra laisvės be pasišventimo. Ar ateitis mokės įvertinti šių žmonių karžygiškumą? Dalis tautos supras, bet bus tokių, kurie visa tai su purvais maišys. Šliužams arų nesuprasti!“, – dienoraštyje pranašiškai klausė Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius – Dzūkas, medicinos fakulteto studentas, žuvęs 25-erių.

„Okupantai mėgdavo mus vadinti lietuvių vokiškaisiais nacionalistais. Taip jie mus vadindavo norėdami sukompromituoti krašte ir užsienyje — gal atsiras tokių, kurie patikės, kad mes kovojame už nacių reikalus, išduodame savo Tėvynę“, – savo atsiminimuose perspėjo partizanų ginkluotojų pajėgų vadas, Adolfas Ramanauskas – Vanagas, mokytojas, žiauriai nukankintas ir sušaudytas 39-erių metų.

Okupantų primestos istorijos klastotės

Genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai perspėja, kad tiriant Lietuvos partizaninį pasipriešinimą ar kitas karo ir pokario žaizdas, negalima remtis vien jų budelių – KGB bylomis, kuriose partizanai vadinami banditais ir kur apstu netikrų, juos juodinančių „faktų“.

„Kiek asmenų per partizaninį karą buvo nubausta mirties bausme – duomenų nėra. Partizanai neslėpė karo lauko teismo nuosprendžių, priešingai, apie kiekvieną sunaikintą šnipą stengėsi apylinkėse išplatinti atsišaukimus, kuriuose nurodydavo, už ką įvykdytas nuosprendis. Didžioji dalis partizanų archyvų buvo sunaikinta, o okupacinė valdžia, nors nuolat kaltino partizanus nekaltų žmonių žudymu, niekada nepateikė išsamių nužudytųjų sąrašų. Tai buvo daroma sąmoningai, kad niekas negalėtų patikrinti, kiek gi iš tikrųjų žmonių nužudė partizanai. 

Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

1953 metais, baigiantis partizaniniam karui, emgėbistai (kagėbistai) statistinėse ataskaitose nurodė, kad pokarį partizanai nukovė 12,9 tūkstančio asmenų. Šį skaičių sudarė tiek NKVD (KGB) kariškiai, stribai ir ginkluoti aktyvistai, tiek civiliai asmenys, nubausti karo lauko teismo nuosprendžiais ar atsitiktinai žuvę per susišaudymus. Tačiau iš tikrųjų į šį skaičių buvo įskaitytos ne tik partizanų aukos. Kadangi visus nusikaltimus registravo ta pati žinyba – NKVD (KGB), banditais vadinusi ir kriminalinius nusikaltėlius, ir partizanus, į „banditų“ nužudytųjų asmenų skaičių pateko ir įvairių plėšikų bei recidyvistų nužudyti asmenys.

Be to, partizanų vardu žudė ir patys enkavedistai – stribai, MGB smogikai, raudonarmiečiai. Prisimenant, kad daugelis šnipų ir aktyvių kolaborantų irgi buvo ginkluoti, partizanų karo lauko teismų nuosprendžiais nužudytų civilių asmenų skaičius per tokį ilgą karą būtų tikrai labai nedidelis. Tačiau propagandiniais sumetimais laikui bėgant okupacinė valdžia šį skaičių nuolat didino: 1957 metais KGB pirmininko ataskaitoje jau buvo nurodyta, kad partizanai nužudė 15 tūkstančių, o 1985-aisiais – net 25 tūkstančius civilių asmenų,“ – knygoje „Pasipriešinimo istorija: 1944-1953 metai” pastebi Nijolė Gaškaitė – Žemaitienė.

Tikras partizaninio pasipriešinimo tyrimas įmanomas tik išgirdus pačius partizanus – išanalizavus jų dienoraščius, laikraščius, prisiminimus. Atsižvelgdamas į artėjančias Adolfo Ramanausko – Vanago šimtąsias gimimo metines, LGGRT Centras pakartotinai išleido Adolfo Ramanausko – Vanago prisiminimų knygą „Daugel krito sūnų“, kurios ištraukas apie skaudžiausias partizaninio pasipriešinimo problemas čia pateikiame. 

Netikri partizanai

Adolfas Ramanauskas Vanagas

 „Priešas buvo ne tik kad nepalyginamai gausesnis ir geriau ginkluotas, bet jau turėjo net kelių dešimtmečių kovos su pasipriešinimu, kylančiu savos valstybės viduje, patirtį.

Mes mokėmės iš kartaus patyrimo, kuris buvo įgyjamas neretai net gyvybės kaina.

Okupantas su mumis kovojo visomis be išimties priemonėmis ir metodais. Visas blogybes krašte okupantai priskyrė mums. Jie su istrebiteliais nesivaržydami naktimis plėšikaudavo, žudydavo apsirengę partizanų uniformomis ir paskui sakydavo, kad tai visa įvykdė „banditai“. Jie, kaip ir visur, laikėsi tokio požiūrio: „Šmeižk, meluok, — vis kas nors prilips“.

Buvo, žinoma, atsitikimų, kad ir partizanai padarydavo nusikaltimų, bet juos ištyrus, nusikaltėliai būdavo nubaudžiami labai griežtai — mirties bausme sušaudant.

Adolfas Ramanauskas – Vanagas. „Daugel krito sūnų…“ Knygos viršelis

Čia noriu pridurti, kad ir plėšikai neretai dangstydavosi partizanų uniforma. Kartais net civiliai asmenys plėšikaudavo.

Man pačiam su vyrais netikėtai pavyko užklupti Subartonių miške du ūkininko sūnus iš Masališkių kaimo, kurie turgaus dienomis, apsiginklavę šautuvais ir apsivilkę partizanų uniforma, apiplėšinėdavo žmones. Vienas iš jų, betykojančių miške aukų, buvo pačiuptas ir nubaustas mirties bausme, o antrasis paspruko.

Mūsų kovos taktika reikalavo, kad kiekvieną žiemą partizanų judėjimas vis labiau sulėtėtų. Vyrai stengdavosi pasirūpinti maisto atsarga ir ilgą laiką neišeiti iš žieminių slėptuvių. Neretai partizanai iš komunistų konfiskuodavo bekoną ar telyčią, nes gerieji žmonės ir taip partizanus maitindavo pavasarį, vasarą ir rudenį.

Vis dėlto paaiškėdavo, kad paimamų bekonų skaičius ėmė didėti ir net patikimiausi žmonės kartais nusiskųsdavo, jog naktį ginkluoti vyrai, pasivadinę partizanais, paima jų nupenėtas kiaules.

Partizanai imdavo kaltinti vieni kitus, nes manydavo, kad bekonus atiminėja kitų skyrių vyrai iš tų rajonų, kurie jiems nepriklauso. Kaltininkų nustatyti nepavykdavo, nes visi gynėsi to nedarą.

Dėl to partizanai įpareigojo gyventojus, kad jie stengtųsi asmenis, atvykstančius paimti bekono, įsidėmėti iš veido ar bent įsiminti jų apsiginklavimą. Vienu metu partizanams, veikiantiems Ryliškių apylinkėje, buvo pranešta, kad bekonus atiminėja net dvylikos vyrų, ginkluotų automatais ir rusiškais šautuvais, grupė. Per vieną tokį apiplėšimą, kai iš gyventojo buvo paimta didelė paskerstos kiaulės dalis, moteris pažino tarp ginkluotų vyrų kelis istrebitelius iš Merkinės miestelio. Ji pasiryžo nusikaltimą iškelti viešumon“.

Partizanų mirties bausmės

„Šnipas yra pats bjauriausias tautos išgama. Kaip tik todėl gyventojai ir partizanai visuomet stengėsi juos pašalinti nuo sveikojo tautos kamieno. Kova su jais visuomet buvo ir tebėra labai sunki ir atsakinga. Sąlygos, kuriomis partizanams tenka rinkti žinias apie šnipus ir kitus tautos išgamas, yra nepaprastos. Jiems reikia remtis parodymais, kuriuos pateikia vietos gyventojai, nes patikrinti šių žinių šaltinius dažnai yra labai sunkiai prieinamas dalykas. Žinoma, partizanai stengiasi kuo daugiau gyventojų apklausti, bet ir tai padaryti platesniu mastu dėl ypatingų aplinkybių ne visuomet yra įmanoma. Ištardyti kaltinamąjį taip pat nėra palankių sąlygų, nes kiti jo šeimos nariai tuoj galėtų suprasti, kas suteikė partizanams žinių apie šnipo veiklą. Tardydami partizanai paprastai nekankina, nes tai nesiderina su tauraus kovotojo morale.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

Nagrinėtose bylose sunkiausia būdavo nustatyti, ar liudytojai suteikia teisingas ir neperdėtas žinias, ar kartais net ir keli asmenys neliudija asmeniško keršto sumetimais. Sprendimas atimti žmogui gyvybę — tai nėra paprastas dalykas. Partizanai kalėjimų ar pataisos namų neturi, o nusikaltėliui kartais būna per maža griežto perspėjimo. Savo aplinkraščiuose, įsakymuose, instrukcijose ir nuostatuose partizanų vadovybė visuomet stengdavosi kiek galėdama atkreipti visų partizanų dėmesį į atsakomybę nagrinėjant civilių asmenų bylas. Sunkinančia aplinkybe kartais būdavo laikoma tai, kad partizanai ar net jų vadai dėl nepakankamo išsilavinimo nepajėgdavo įsigilinti į ypatingos reikšmės aplinkybes, susijusias su byla. Aukštesniesiems partizanų vadams ne visuomet būdavo įmanoma visur apeiti, apklausinėti, patikrinti ir pirmininkauti sprendžiamoms byloms.

Žinoma, partizanų vadovybė stengdavosi prižiūrėti, kad būtų vadovaujamasi teisingumu sprendžiant bylas, kontroliuoti ir griežčiausiai nubausti tuos, kurie sąmoningai nusižengdavo teisingumui ar lengvabūdiškai švaistydavosi mirties bausmėmis. Už tokius nusižengimus man pačiam teko surengti Partizanų karo lauko teismą partizanams Gegužei, Jurginui, Riešutui ir jo draugui, Tėveliui, Ūseliui, Studentui. Jie už tokius nusikaltimus ir dar kai kuriuos kitus nusižengimus buvo nuteisti mirti.

Gyventojai parodymus pateikdavo žodžiu arba raštu, pasirašydami slapyvardžiais. Reikalauti tikrojo parašo buvo neįmanoma jau vien saugumo sumetimais. Juk archyvai dažnai patekdavo priešui, o tas net iš slapyvardžio atpažindavo žinias suteikusį asmenį. Niekas negalėjo būti tikras, kad partizanas, surinkęs žinias ir pranešimus su parašais, nebus rusų nukautas. Apskritai partizanai siekė kuo stropiausiai bylas išnagrinėti, nes jie gerai žinojo, kad, pasirašydami bylos protokolus, prisiima atsakomybę už visą bylos nagrinėjimą ir nuosprendį. Tai buvo kaip reikiant išaiškinta visiems partizanams, ir jie dažniausiai, bent aš tuo esu įsitikinęs, stengdavosi būti teisingi ir nelengvabūdiški.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Kartais iš šalies žiūrint gali atrodyti, kad vienas ar net keli likviduoti šeimos nariai buvo geri ir teisingi piliečiai. Iš tikrųjų jie buvo patys pavojingiausi šnipai. Į sulikviduotų šnipų namus atsilankydavo MGB pareigūnai ir surašydavo protokolus, kokie tik jiems patikdavo. Liudyti jiems reikėjo, žinoma, ne bet kaip, nes žmogus susilauktų įtarimo ir nepavydėtino likimo.

Skaudu partizanams išgirsti pasakant, kad yra tariamai neteisingai nukautų. Blogiausia tai, kad retai galima spaudoje ar žodžiu paskelbti, už ką anie buvo nubausti aukščiausia bausme. Juk tokiu atveju nukentėtų lojalūs gyventojai. Likimas žiaurus, nes kartais partizanai ir jų vadai, kurie sudarė ir nagrinėjo bylas, taip pat jau yra žuvę, o bylų protokolų likimas dažnai nežinomas. Kažin ar visi byloje liudiję žmonės, kurie ir laisvės sulauks, žinodami, kad kovotojai žuvę, ir nenorėdami turėti nemalonumų iš likusių sulikviduotojo šeimos narių, patvirtins anksčiau duotus parodymus?! Manau, kad gali visaip būti. . .

Žinoma, ir partizanai padarė klaidų, bet už tokius nusikaltimus keli kovotojai susilaukė mirties bausmės, nors jie vadovavosi ne savais tikslais. Jų didžiausia kaltė buvo ta, kad jie lengvabūdiškai patikėjo kitų parodymais, duotais grynai asmeniško keršto sumetimais. Tik keli nusikaltę partizanai teisiamųjų bylose vadovavosi ne sąjūdžiui privalomais nuostatais, bet momento įspūdžiu ir savo nuožiūra. Taigi keliais atvejais tie partizanai likvidavo keletą žmonių, kurie su teisiamuoju buvo saistomi tik tuo, kad buvo tos pačios šeimos nariai. Tuos atsitikimus pasmerkė visi taurūs kovotojai, o nuteistų myriop partizanų bylų protokolai ir mirties nuosprendžiai buvo paskelbti sąjūdžio nariams. Priešas, žinoma, tokius atsitikimus panaudojo plačiausiai propagandai. Kartais jis net naktimis sulikviduodavo jam nepatikimas šeimas ir padegdavo trobesius, prisidengęs partizanų vardu.

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Viena yra aišku ir neabejotina, kad partizanai niekuomet nekankindavo ir neišniekindavo lavonų. Tuo tarpu priešas visuomet skelbdavo, jog partizanai išniekina lavonus: nupjausto krūtis, sukapoja juos kirviu ar net pjūklu supjausto į gabalus, o po to dar sudegina. Žinoma, niekas tuo nepatikėdavo, nes visi gyventojai žinodavo, kad partizanai niekuomet taip nesielgia. Galbūt priešas, mums tiesiog neįsivaizduojamo ir neįtikėtino sadizmo praktikuotojas, kur nors savo rankomis išniekindavo lavonus, o po to suvarydavo iš apylinkių gyventojus pasižiūrėti šiurpiausių vaizdų. Visiems lietuviams gerai žinoma, kad bolševikai visiškai nesivaržo panaudodami bet kokius metodus, kai siekia savo tikslo. Tikslas jiems visuomet pateisina priemones“.

2018-ieji paskelbti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d.  Deklaracijos signataro, gynybos pajėgų vado, Pietų Lietuvos partizanų srities vado, žurnalisto, mokytojo Adolfo Ramanausko – Vanago metais.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2017.01.03; 12:00

Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) generolas leitenantas Grigorijus Omelčenka. Nuotrauka iš asmeninio generolo archyvo.

Jelena Poskannaja; Gordonua.com

Interviu leidiniui „Gordon“ buvęs liaudies deputatas ir Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) narys, Ukrainos didvyris, Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) generolas leitenantas Grigorijus Omelčenka papasakojo apie lėktuvo katastrofos Rusijoje, Smolenske, per kurią žuvo Lenkijos aukščiausios politinės vadovybės elitas, savąjį tyrimą.

Papasakojo ir apie Rusijos prezidento Vladimiro Putino vaidmenį Smolensko tragedijoje, apie lėktuvo sunaikinimo operacijos organizavimą ir realizavimą, Rusijos poveikį tyrimo eigai ir kodėl ji nenori grąžinti lenkams lėktuvo Tu-154M skeveldrų.

XXX

Generolas leitenantas Grigorijus Omelčenka – teisės mokslų kandidatas, Ukrainos didvyris. Anksčiau buvo SBU karinės kontržvalgybos skyriaus viršininkas, Aukščiausiosios Rados penkių šaukimų deputatas ir ETPA narys 2006–2010 metais. Daugiau kaip septynerius metus jis tiria lėktuvo Tu-154M katastrofą ties Smolensku, per kurią žuvo Lenkijos aukščiausioji politinė vadovybė, kartu ir šalies prezidentas Lechas Kačinskis.

Kaip pasakojo Gr. Omelčenka leidinio „Gordon“ korespondentui, į tą darbą jį pastūmėjo Lenkijos ir Pabaltijo kolegos iš ET PA, kurie paprašė atlikti nepriklausomą privatų tyrimą. Be to, buvo ir asmeninių motyvų – sudužusiame lėktuve buvo politikui artimų žmonių.

Omelčenkos tyrimas pagrįstas informacija, gauta iš atvirų šaltinių (tėvynės ir užsienio žiniasklaidos, interneto), Rusijos ir Lenkijos techninių valstybinių lėktuvo katastrofos priežasčių nustatymo komisijų pranešimų. Jis taip pat asmeniškai bendravo su karinės ir civilinės aviacijos ekspertais, surinko daug konfidencialios informacijos, o „jai gauti galimybių pakanka“, pabrėžė pašnekovas. Didelę dalį žinių Omelčenka išklojo knygoje „Prezidento lėktuvas“, kuri išėjo 2012 metais. Bet tuo jo darbas nesibaigė. Tada daugelio faktų jis nenorėjo atskleisti, kad nepakenktų tyrimui. Tik pasikeitus Lenkijoje valdžiai jis perdavė Varšuvai savo triūso rezultatus.

Interviu leidiniui „Gordon“ Omelčenka papasakojo, kokių faktų aptiko pastaraisiais metais, kokios medžiagos turi tyrimas Vakarų tyrėjų bei specialiųjų tarnybų darbo dėka, o taip pat apie tai, kodėl Rusija neišduos lenkams lėktuvo nuolaužų ir užsispyrusi laikysis savosios lėktuvo katastrofos versijos.

Kremlius buvo priverstas nusileisti, bet tai padarė ciniškai – davė leidimą skristi nelikus nė parai iki vizito. Šiandien jau žinoma, kad lėktuvas iš anksto buvo pasmerktas žūti.

– Ne taip seniai Lenkija kreipėsi į JTO ir Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą (TBT) tikėdamasi, kad jie padės išsireikalauti sudužusio lėktuvo nuolaužas. Kaip manote, ar padės tokio aukšto rango tarptautinių institucijų įsikišimas?

– Rusija puikiai supranta, kad visų nusikaltimų pėdsakų neįmanoma sunaikinti, todėl neketina ir negrąžins nuolaužų lenkams. Jos laikomos po atviru dangumi, ir visus tuos septynerius metus jas metodiškai naikina sniegas, lietus, šaltis, karštis. Lenkija jau siuntė protesto notą RF vyriausybei. Nepadėjo. Tai jau nebe taip ir svarbu. Tarptautiniai ekspertai ir kariniai specialistai įrodė, kad lėktuvas buvo susprogdintas prieš nusileisdamas.

Padėti gali (ne tik Lenkijai, bet ir Ukrainai bei kitoms pasaulio šalims, prieš kurias RF įvykdė nusikaltimų) tik visiška Rusijos prezidento Vladimiro Putino izoliacija. Reikia iš pradžių sustiprinti finansines sankcijas, areštuoti Putino artimiausios aplinkos žmonių sąskaitas bei nekilnojamąjį turtą užsienyje, politinę bei karinę vadovybę, paskelbti jų tarptautinę paiešką ir suimti. Pašalinti RF iš visų tarptautinių organizacijų, taip pat ir iš JTO. Baigti bet kokį meilikavimą Putinui, net nutraukiant diplomatinius santykius su šalimi. Po tokių priemonių Rusija greitai atsikratys režimo, o būsimieji šalies vadovai patys nugabens Putiną ir karinius nusikaltimus vykdžiusius jo bendrininkus į Hagos tribunolą.

SBU ženkliukas

Putino sukurtas režimas turi būti pasmerktas pasaulio bendrijos, o pats diktatorius – likviduotas, jeigu nenutrauks karo Ukrainoje ir Sirijoje, jei neišlaisvins okupuoto Krymo ir dalies Donbaso ir savo noru nepasiduos tarptautiniam teisingumui.

Situacijoje, kuri susiklostė dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, Putino likvidavimas pagal tarptautinės teisės normas ir nacionalinius įstatymus bus pripažintas teisėtu, analogiškas Usamos bin Ladeno nužudymui. To tarptautinio nusikaltėlio sunaikinimas, pasak RF užsienio reikalų ministro Lavrovo, buvo pateisinamas tarptautinės teisės ir teisės į savigyną požiūriu. Tada gi Dmitrijus Medvedevas, būdamas Rusijos prezidentu, vienas iš pirmųjų pasveikino JAV prezidentą Baraką Obamą ir kartu su juo pasidžiaugė „teroristo numeris vienas“ likvidavimu.

Aš įsitikinęs, jog Medvedevas ir Putinas kartu pasidžiaugs, kai dviese sėdės tarptautiniame kalėjime, vienoje kameroje, o jų ne pakars, kaip Sadamą Huseiną, arba nesudraskys ir nenužudys, kaip Muamarą Kadaafį.

– Jūs tikite, kad pagaliau byla bus perduota teismui ir kaltininkai bus nubausti? Kiek metų praėjo, o tyrimas nebaigtas…

– Tikėjimas ir viltis – puikūs dvasiniai jausmai, be kurių sunku gyventi, bet jie nėra žinojimas! Istorija ne kartą patvirtino, kad karinius nusikaltėlius anksčiau ar vėliau teisia. Tai patvirtina ir tai, kad Tarptautinis tribunolas nuteisė 161 buvusios Jugoslavijos karinį nusikaltėlį.

Noriu pabrėžti, kad jeigu kas nors mano, jog tokias bylas, kaip Lenkijos lėktuvo ar Malaizijos Boingo katastrofa, galima ištirti per keletą mėnesių, tai jis ne profesionalas.

Iškart po katastrofos aš supratau, nors ir neturėjau pakankamai įrodymų, jog Rusijos ministro pirmininko Putino nurodymu buvo parengta kelių etapų speciali operacija, kuri neleistų įvykti Lecho Kačinskio vizitui į Katynę.

– Ir kodėl gi Kremlius taip nenorėjo įleisti Lenkijos delegacijos?

– Čia susipynė istorija, ideologija ir paprasčiausiai patologiška Putino neapykanta Kačinskiui, kuris iš visų ES lyderių buvo principingiausias Rusijos užsienio politikos kritikas. Ypač po karo Gruzijoje, kurį Lenkijos prezidentas griežtai pasmerkė, pavadindamas Rusiją valstybe-agresore, o Putiną – grėsme pasauliui.

Putinas negalėjo atleisti Kačinskiui vizito į Gruziją 2008 metų rugpjūčio 12 kartu su Ukrainos, Latvijos, Lietuvos, Estijos prezidentais ir pasisakymo mitinge Tbilisyje. Tas vizitas, iš esmės, sutrukdė Rusijos kariuomenei visiškai okupuoti Gruziją ir areštuoti prezidentą Michailą Saakašvilį, kuriam Putinas grasino asmeniškai. Maža to, Kačinskis pasirinko politinį glaudaus bendradarbiavimo su JAV ir ES kursą ir nusprendė dislokuoti Lenkijoje amerikiečių priešlėktuvinės gynybos sistemas.

Trumpai priminsiu vieną istorinį faktą: 1943 metų balandį vokiečiai surengė šalia Smolensko, ties Katynės kaimu, enkavedistų sušaudytų belaisvių lenkų karininkų kapinyno kasinėjimus ir nugabeno transporto lėktuvu Lenkijos delegaciją į tą patį aerodromą. Autobusais nuvežė lenkus, Raudonojo Kryžiaus atstovus ir dvasininkus į egzekucijos vietą. Delegacija pasimeldė, nusifotografavo, paėmė kai kokius sušaudytų karininkų daiktus, grįžo autobusu į aerodromą ir tuo pačiu lėktuvu į Varšuvą.

Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lechas Kačinskis nusprendė tą maršrutą pakartoti po 70 metų. Katynėje jis ketino pareikšti, kad karo belaisvių sušaudymas yra lenkų genocidas, ir pareikalauti iš Rusijos kaip SSSR teisių perėmėjos atsiprašyti lenkų tautos ir juridiškai išteisinti sušaudytuosius kaip nekaltai nužudytus. Tai Kačinskis pareiškė Putinui į akis dar 2009 metų rugsėjį Lenkijoje, dalyvaujant keliasdešimčiai Europos ir kitų pasaulio šalių vadovų.

Tai Putiną taip suerzino ir sužadino tokią neapykantą Kačinskiui, kad jūs net negalite įsivaizduoti! Putinas negalėjo leisti pažeminimui pasikartoti, ir dar „senojoje Rusijos žemėje“, Smolenske! Rusija nesutiko su lenkų numatytu apsilankymo Katynėje scenarijumi. Kačinskio atstovai pareiškė, kad jeigu jiems neleis pakartoti maršruto, kils tarptautinis skandalas. Ir Kremlius buvo priverstas nusileisti, bet tai padarė ciniškai – davė leidimą skristi nelikus nė parai iki vizito. Šiandien jau žinoma, kad lėktuvas buvo iš anksto pasmerktas žūčiai.

Tiriant Lenkijos ir Malaizijos lėktuvų sunaikinimo aplinkybes aš nustačiau, kad apie 30 generolų bei pulkininkų, susijusių su įvairiomis nusikalstamomis specialiosiomis operacijomis, žuvo paslaptingomis aplinkybėmis.

– 2012 metais išėjo Jūsų knyga „Lėktuvas prezidentui“. Ar ten paskelbta informacija – tai išsami tyrimo ataskaita?

– Aš tada paskelbiau ne visą medžiagą. Pašalinau vieną skyrių. Buvau priverstas tai padaryti, nes Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas visiškai pasidavė Putinui ir bylos tyrimo monopoliją atidavė Rusijai, kuri iškart visą kaltę už lėktuvo katastrofą suvertė Lenkijos ekipažui ir blogam orui. Aš nuogąstavau, kad per ankstyvas tos informacijos paskelbimas gali privesti prie mano gautų įrodymų sunaikinimo.

Tik kai valdžia Lenkijoje pasikeitė ir Generalinėje prokuratūroje buvo sudaryta nauja tyrimo grupė ir Gynybos ministerijoje komisija, aš nusiunčiau jiems mano nustatytus faktinius duomenis ir pradėjau publikuoti savo tyrimo medžiagą. O iki tol objektyvus tyrimas buvo neįmanomas ir beprasmis. Jis buvo visiškai kontroliuojamas Rusijos specialiųjų tarnybų per jų totalią agentūrą Lenkijoje.

Pateiksiu pavyzdį: 2010 metų vasarą vienoje Vakarų Europos šalyje Lenkijos karinės žvalgybos bendradarbiai gavo iš JAV kolegų (jų iniciatyva) fotografijas iš palydovo, kuriose užfiksuotas Lenkijos lėktuvo Tu-154M sprogimas. Lenkijos žvalgai iškart suprato, kokia čia sėkmė! Įkvėpti sėkmės, grįžo į Varšuvą ir pranešė apie susitikimo rezultatus. Lenkijos Užsienio žvalgybos tarnybos (SBU analogas) vadovas Kšištofas Bondarikas apie gautas fotografijas raštu pranešė Tuskui. Tuskas davė komandą paslėpti viską „ilgam į stalčių“ ir atsisakė JAV pagalbos. Sužinoję apie tai, amerikiečiai pareiškė, kad Lenkijos vyriausybės elgesys – tai Lenkijos ir jos NATO sąjungininkių interesų išdavystė. 

Dar pavyzdys: tą pačią vasarą į Lenkijos ambasadą Maskvoje atėjo Rusijos specialiųjų tarnybų karininkas, kuris paprašė suteikti jam ir jo šeimai politinį prieglobstį Vakarų Europoje mainais už žinias apie tai, kaip buvo suplanuotas teroro aktas, parengta ir atlikta Lenkijos lėktuvo sunaikinimo operacija. Visiems žinoma, kad kiekvienoje ambasadoje po diplomato priedanga dirba žvalgai. Gavę tokią informaciją lenkų diplomatai-žvalgai iškart apie tai pranešė vadovybei, pasiuntę raštišką žinutę ir RF piliečio, kuris kreipėsi, pareiškimą. Žvalgybos vadovai pranešė Tuskui, o šis, savo ruožtu, davė nurodymą visą medžiagą ir informaciją apie tą žmogų nusiųsti RF FSB.

Tą informaciją dokumentais patvirtino Lenkijos Seimo uždarame posėdyje 2016 metų gegužės 11 dieną Lenkijos ministras – specialiųjų tarnybų koordinatorius Mariušas Kaminskis. Koks to Rusijos piliečio likimas – nežinia. Greičiausiai jis buvo sunaikintas FSB agentų ir tapo „nelaimingo atsitikimo“ auka. 

FSB emblema

Jau po to, kai knyga buvo išėjusi, aš nustačiau, kokios Rusijos FSB ir GRU grupės dalyvavo lėktuvo sunaikinime, kaip į darbą buvo įtraukti asmenys, užsiimantys juodąja magija (RF gynybos ministerijoje yra įslaptintas MTI – Mokslinių tyrimų institutas, kuris užsiima karine astrologija ir kuris sudarė brolių Kačinskių, lėktuvo įgulos ir net paties lėktuvo natalinį astrologinį žemėlapį), sužinojau, koks likimas asmenų, kurie vykdė specialią Lenkijos delegacijos sunaikinimo operaciją. Jų likimas tragiškas. Antai, diversinės grupės, vadovaujamos Rusijos Ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo Vyriausiosios valdybos (anksčiau – GRU) viršininko pavaduotojo Jurijaus Ivanovo, po įvykdytos operacijos buvo „išvalytos“.

– Kai Jūs sakote „išvalytos“, ar tai reiškia – nužudytos?

– Aš Jums atsakiau jų kalba. „Išvalė“ – reiškia: likvidavo. Visai taip, kaip 2014 metų liepą „išvalė“ karinį „Buko“ ekipažą, kuris numušė Malaizijos Boingą.

FSB „valymo“ grupė iš pradžių nušovė visus išgyvenusius lėktuvo katastrofą ties Smolensku. Kaip tai vyko – yra nufilmuotas vaizdas mobiliuoju telefonu, kuris buvo įdėtas į internetą. Pasak amerikiečių žurnalistų, CŽV patvirtino po katastrofos išgyvenusių lenkų nužudymo faktą. Paskui FSB žmonės likvidavo Ivanovo diversines grupes kartu su specialistais, kurie, panaudodami šiuolaikiškas technologijas, išmušė iš nusileidimo kurso lėktuvą ir jį sunaikino.

Pats Ivanovas irgi neilgai teišgyveno. Beje, jis mokėsi Kijevo Frunzės aukštojoje karinės vadovybės mokykloje, karinės žvalgybos fakultete. Ją baigė 1980 metais. Pas mane dar išlikusi jo mokyklos absolvento nuotrauka. Aš asmeniškai su juo susipažinau dirbdamas tyrėju 1977 metais.

Praėjus pusmečiui po Smolensko katastrofos Ivanovo palaikus žvejai aptiko Turkijos pakrantėje. Oficiali versija: karo žvalgas nuskendo, neapskaičiavęs savo jėgų, atostogaudamas Sirijoje, Latakijos kurorte, Sirijos prezidento Bašaro Asado vasaros rezidencijoje, esančioje už 90 km nuo tos vietos, kur rasti palaikai.

Ivanovo kolegos atliko savą tyrimą ir išsiaiškino, kad generolą likvidavo FSB slapto padalinio specialistai. Mano duomenimis, tai atsitiko po to, kai išgėręs Ivanovas prasitarė kolegoms iš Rusijos ir Sirijos specialiųjų tarnybų, kad jis, „kaip Ivanas Susaninas, įvedė lenkus į mišką ties Smolensku ir paleido „Niką“ į psiakrew (šunsnukius) Kačinskį ir liachus“. Ir pasigyrė, kad už tai Pergalės dieną gavo ordiną iš Putino rankų. Užstalės dalyviai ne išsyk suprato, už ką „tokia boba“. Ivanovas paaiškino, kad jo „specai“ panaudojo aukšto dažnio elektromagnetinę patranką, pavadintą pergalės deivės vardu, o taip pat paleido aerodrome dirbtinį rūką iš ginkluotėje turėtų aerozolinių agregatų.

– Paklausykite, specialiosios paskirties specialistų parengimas – labai brangus malonumas. Nejaugi po kiekvienos operacijos naikins tiek specų?

– Nebūkite naivūs, nusiimkite „rožinius akinius“. Tai įprasta praktika bet kurių specialiųjų tarnybų darbe. Toks nešvarus darbas buvo ypač dažnas sovietų laikais. Prisiminkite Žukovo žodžius: „Kareivių negailėti – bobos dar prigimdys“. Tai pačios sistemos, saugančios totalinį režimą ir jo diktatorių, mūsų atveju – Putiną, egzistencijos dėsnis.

Tirdamas Lenkijos ir Malaizijos lėktuvų sunaikinimo aplinkybes aš nustačiau, kad apie 30 generolų ir pulkininkų, susijusių su įvairiomis nusikalstamomis specialiomis operacijomis Čečėnijoje, Gruzijoje, Ukrainoje ir kitose šalyse, kurias atlikti įsakė Putinas, žuvo paslaptingomis aplinkybėmis. Kažkas nusišovė, kažkas „atsitiktinai“ žuvo nuo kulkos medžioklėje, kažkas iššoko pro langą arba pakliuvo po traukiniu, kažkas žuvo per transporto įvykį kelyje, o apie mirusius nuo infarkto ar insulto nėra ko ir kalbėti. Visi jie buvo Putino užsakytų arba suorganizuotų nusikaltimų liudytojai.

Tik vienas pavyzdys. Rusijos Vidaus žvalgybos tarnybos pulkininkas Sergejus Tretjakovas. Jis vadovavo Rusijos žvalgybos specialiosioms operacijoms JAV 1995 – 2000 metais ir paprašė amerikiečių politinio prieglobsčio. Jis tiesiogiai apkaltino Putiną Lenkijos lėktuvo sunaikinimu ties Smolensku. Po poros mėnesių anksčiau niekada sveikata nesiskundęs 53-jų metų Tretjakovas staiga mirė savo namo kieme. Mirties priežastis FTB žinoma. Bet ji, kaip ir jam žinoma informacija, JAV specialiųjų tarnybų įslaptinta.

Bet kokios mafijos (kriminalinės, politinės, finansinės) įstatymas: geriausias liudytojas – miręs liudytojas. Rusijos FSB – SSSR KGB teisių perėmėja. Ji savo šėtoniškoje veikloje išsaugojo savo protėvių – VČK, OGPU, NKVD, KGB – dvasią, pritaikydama moderniausius metodus Putinui neįtinkantiems asmenims naikinti.

Jeigu lėktuvas iš tikrųjų nukrito iš tokio aukščio, kad užkliudė beržą (kaip tvirtina rusai), jis būtų suskilęs į keturias ar šešias dideles nuolaužas, ir daugelis keleivių būtų likę gyvi.

– Viename iš paskutinių Lenkijos tyrimo komisijos pareiškimų kalbama apie sprogimą lėktuve: „Staigų temperatūros šuolį sudėtinga paaiškinti kokiomis kitokiomis priežastimis, išskyrus sprogimą, ypač kai prasidėjo virtinė trikdžių, kuriuos užregistravo lėktuvo prietaisai. Jie buvo užregistruoti tuo momentu, kai užfiksuotas paskutinis TAWS sistemos signalas. Pabandykim aptarti, apie ką čia kalbama?

– Tas pareiškimas taip pat patvirtino mano ankstesnes išvadas, kurias aš pasiunčiau į Lenkiją dar 2016 metų birželį. Mano nuomone, pirmasis smūgis lėktuvui buvo suduotas iš aukšto dažnio elektromagnetinės patrankos „Nika“. Būtent tai ir užfiksavo savirašiai. Paprastai sakant, patranka išvedė iš rikiuotės elektroniką, ją išlydė kaip sūrį mikrobangėje krosnelėje. Paskui, po kelių sekundžių, lėktuvas buvo susprogdintas termobariniu užtaisu. Tokią išvadą padariau ne tik aš, bet ir kiti ekspertai.

Aš atkreipiau dėmesį, kad beveik visi lėktuvo keleivių kūnai buvo apanglėję ir be drabužių. Tai galėjo atsitikti nuo nepaprastai galingos sprogimo bangos. Ją galėjo sukurti termobarinis užtaisas. Toksai sudrasko net šarvuotą karinę techniką. Per sprogimą temperatūra pakyla iki tūkstančio laipsnių, nuo jos kūnai ir suanglėjo. Ekspertai nustatė, kad gaisro lėktuve nebuvo, jis nedegė. Buvo tik atskiri degimo židiniai, kurie lengvai ir greitai buvo užgesinti.

Rusijos armija ginkluota įvairių modifikacijų raketiniais pėstininkų liepsnosvaidžiais „Šmel“, taip pat ir su branduoliniais užtaisais. Man pavyko rasti to ginklo naudojimo instrukciją. Jūs dabar ją matote, bet publikuoti negalima.

Termobarinio užtaiso kuro ir oro mišinys įsiskverbė į lėktuvo sparnus per išleistus dangtelius ir į tas vietas, kur yra šasi, kurios tuo momentu jau buvo išleistos. Aerozolinio mišinio sprogimas sunaikino visa, kas gyva, o lėktuvą sudraskė į gabalus dėl nukritusio slėgio.

Jei pažvelgsime į nuotraukas ir vaizdo įrašus iškart po katastrofos, tai aiškiai matyti, kokios didelės buvo lėktuvo nuolaužos. Dabar palyginkite su Rusijos Tarpvalstybinio aviacijos komiteto nuotrauka. Tas vaizdelis iškalbingai patvirtina, kad didelės lėktuvo nuolaužos buvo specialiai sunaikintos.

Aš turiu operatyvinį vaizdo įrašą (jį perdaviau Lenkijai), įamžinusį, kaip Rusijos MČS (Ypatingųjų situacijų ministerija) bendradarbiai laužtuvais daužo išlikusius sveikus iliuminatorius, o ekskavatoriaus kaušais ir kūjais – dideles lėktuvo fiuzeliažo nuolaužas, nors tai kategoriškai draudžiama. Tai buvo daroma specialiai: ant iliuminatorių, apmušalų, šasi ir lėktuvo elektroninės įrangos liko specifinių pėdsakų nuo aukšto dažnio elektromagnetinės patrankos ir termobarinio užtaiso.

– Jūs tvirtinate, kad lėktuvas atakuotas du kartus. Kada tai atsitiko?

– Šiais laikais lėktuvai-šnipai gali lengvai daug ką susekti. Aš mačiau lėktuvo susprogdinimo nuotraukas, ir ne tik jas. Nuotraukos ir ekspertizės jau pridėtos prie Lenkijos baudžiamosios bylos medžiagos.

Iškart pabrėšiu, kad paskutines 30 Lenkijos lėktuvo skrydžio minučių Putinas realiu laiku žiūrėjo operacijos eigą monitoriuje savo kabinete, kaip po metų ir JAV prezidentas Barakas Obama žiūrėjo online režimu operaciją „Neptūno strėlė“, sunaikinant „teroristą numeris vienas“ Usamą bin Ladeną.

Keletą minučių prieš lėktuvo susprogdinimą buvo išjungta jo elektronika ir elektra – tai buvo elektromagnetinės patrankos „Nika“ ataka. Po to sekė termobarinio užtaiso smūgis, ir lėktuvas, buvęs visiškai arti žemės, subyrėjo į keletą didelių gabalų ir dešimtis tūkstančių smulkių skeveldrų.

Tas mano išvadas Rusija gali paneigti tik su viena sąlyga – jei išduos Lenkijai visas lėktuvo nuolaužas (įskaitant elektroninę ir elektros įrangą, kabinos bei iliuminatorių stiklų skeveldras), kad būtų atlikta nepriklausoma tarptautinė ekspertizė. Kad nepriklausoma ekspertizė patvirtins mano išvadas ir analogiškas kitų ekspertų išvadas, aš neabejoju.

– Kodėl Jūs toks garantuotas?

– Amerikoje Akrono miesto universiteto specialioje laboratorijoje apie 40 žymiausių JAV, Didžiosios Britanijos, VFR, Niderlandų, Ispanijos ir kitų pasaulio šalių specialistai kartu su NASA specialistais atliko įvairių ekspertizių, tirdami Lenkijos Tu-154M lėktuvo katastrofos priežastis. Jie padarė vienareikšmę išvadą – lėktuvas pradėjo byrėti dar ore, iki atsitrenkdamas į  žemę, o tai įmanoma tik dėl lėktuvo sprogimo.

Jeigu lėktuvas būtų iš tikrųjų nukritęs iš tokio aukščio, kad kliudytų beržą (kaip tvirtina rusai), jis būtų subyrėjęs į keturis ar šešis didelius gabalus ir daugelis keleivių būtų likę gyvi. O realiai iš lėktuvo teliko keletas didelių nuolaužų ir apie 60 tūkstančių smulkių skeveldrų, o jų išsibarstymas 600 iš 700 metrų perimetro aikštėje, ekspertų nuomone, liudija buvus sprogimo.

Lėktuvo ekipažas buvo tyčia suklaidintas. Iš tikrųjų lėktuvas vedamas leistis „pikiravimo“ kampu, šalia nusileidimo tako, – beveik 150 metrų kairiau nuo jo, maždaug už 500 metrų nuo jo krašto.

– Pasak Jūsų, Tu-154M sunaikinimas – ne šiaip teroro aktas, o ištisa speciali operacija. Jums žinomos jos detalės?

– Pabrėšiu, kad operacija buvo ne vieno akto, o buvo numatyti keli variantai. Juos vykdė įvairūs Rusijos specialiųjų tarnybų padaliniai, ir kiekvienam iš jų buvo užbrėžti savi uždaviniai bei jų vykdymo seka.

Pirmasis operacijos etapas vadinosi „Nekviestas svečias“ („Totorius“) – analogiškai kaip žinoma patarlė. Jos uždavinys – perskirti Donaldo Tusko ir Lecho Kačinskio vizitą į Smolenską, suteikiant oficialų statusą tik Tusko vizitui, o Kačinskio vizitui – privatų statusą. Tą operacijos dalį Putinas sėkmingai įvykdė dalyvaujant Tuskui, su prezidento Medvedevo ir Rusijos URM pagalba.

Man pavyko nustatyti, kad padalyti vizitą Putinas ir Tuskas nusprendė dar 2009 metų rugsėjo 1-ąją Gdanske. Po renginio Antrojo pasaulinio karo pradžios 70-osioms  metinėms paminėti, vaikštinėdami prieplaukos pakrante, jie slapta susitarė kartu vyriausybiniu lygiu paminėti Katynės tragedijos 70-metį, nedalyvaujant Kačinskiui.

Rusija kategoriškai prieštaravo, kad Kačinskio vadovaujama Lenkijos delegacija atskristų lėktuvu būtent į Smolensk-Severnyj aerodromą, nors balandžio 7 dieną jame nusileido Tuskas ir Putinas, kurie kartu surengė vyriausybiniu lygiu gedulingą paminėjimą pagal Rusijos scenarijų.

Operacijos, kurią vykdė Rusijos gynybos ministerijos Generalinio štabo Vyriausioji valdyba, kodas – IS, t. y., jos organizatorių nuomone, buvo Rusijos trejybė – istorinė, nacionalinė ir dvasinė.

Kodėl IS? Pirma dedamoji – Ivanas Susaninas, Rusijos nacionalinis herojus, kuris 1613 metų žiemą nuvedė būrį „liachų“ į mišką pražūčiai, užtat buvo užkapotas kardais, o patys lenkai miške sušalo. Antra IS dedamoji nukelia mus į 1939 metų rugsėjį, kai SSSR ir Vokietija pagal slaptą Hitlerio ir Josifo Stalino susitarimą okupavo ir padalijo Lenkiją, o taip pat į 1940 metų pavasarį, kai jo įsakymu buvo sušaudyti 21 857 lenkų karo belaisviai. Trečia dedamoji – Stalino garbei Antrojo pasaulinio karo metais taip buvo pavadintas pavojingiausias ir sunkiausias tankas.

Antrasis operacijos etapas – neleisti lėktuvui nutūpti Smolenske. Reikia iškart pabrėžti, kad jeigu kariniai dispečeriai (skrydžių grupės vadovai) nebūtų sąmoningai suklaidinę Lenkijos lėktuvo ekipažo, tai, turint omeny aukštą vado, antrojo piloto, šturmano ir skrydžio inžinieriaus, kuriems jau yra tekę veikti panašiomis aplinkybėmis, profesionalumą, jie būtų sėkmingai nutupdę lėktuvą. Pažymėsiu, kad lėktuvo vadas Arkadiušas Protasiukas sėkmingai nutupdė tą patį lėktuvą tame pačiame aerodrome, kai juo skrido kaip antrasis pilotas balandžio 7 dieną su Tusko vadovaujama delegacija.

Aerodromo, kuriame turėjo nusileisti Lenkijos Tu-154M, statusas – karinis. Toks buvo ir Lenkijos prezidento lėktuvas. Karo aviacijoje galioja kitokios skrydžių saugumo taisyklės, nei civilinėje. Jei trumpai, tai: civilinėje aviacijoje sprendimą nusileisti priima lėktuvo vadas, o kariniuose aerodromuose ir kariniams lėktuvams sprendimą leisti ar drausti nusileidimą priima tik skrydžių vadas, o ne ekipažo vadas!

Kai „staiga“ atsirado rūkas, kuris krito žemiau nusileidimui aerodrome nustatytos leistinos matomumo normos, skrydžių vadovas ir nusileidimo zonos vadovas žinojo, kad, pagal skrydžių saugumo instrukciją Smolensk-Severnyj aerodrome ir RF federacinių skrydžių saugumo taisykles, tupdyti lėktuvą draudžiama. Reikėjo nedelsiant uždaryti aerodromą, uždrausti Lenkijos lėktuvo vadui ruoštis nusileidimui ir pasiųsti jį į Vnukovo aerodromą, kuris Maskvos buvo nurodytas kaip atsarginis. Taip buvo pasielgta su Rusijos kariniu transporto lėktuvu, kuris gabeno transportą Lenkijos delegacijai. Bet ne su Tu-154M.

Skrydžių vadovas pranešė Maskvai, kad negalima nutupdyti lėktuvo dėl oro sąlygų. Bet iš ten gavo komandą vesti lėktuvą į nusileidimą. Kadangi skrydžių vadovas – kariškis, jis pakluso nusikalstamam aukštesnio viršininko įsakymui, žinodamas, kad niekas neturi teisės kištis į jo tarnybinę veiklą priimant sprendimus. Jis privalo vykdyti skrydžių saugumą reglamentuojančius federalinių taisyklių nurodymus ir aerodromo instrukciją, o ne įsakymą iš Maskvos.

Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo“

Kariškių pareigūnai – skrydžių vadovas pulkininkas Nikolajus Krasnokutskis, skrydžių vadovas papulkininkis Pavelas Pliusninas, nusileidimo zonos vadovas majoras Viktoras Ryženka, jų aukštesnis viršininkas generolas Vasilijus Sucharevas ir pareigūnas iš Maskvos generolas Vladimiras Benediktovas (davęs rekomendacinį įsakymą vesti Tu-154M į nusileidimą) buvo atsakingi už Lenkijos prezidento lėktuvo skrydžio saugumą Rusijos oro erdvėje ir jo saugumą nusileidžiant Smolensk-Severnyj aerodrome. Pažeidę minėtas Federalines taisykles bei instrukciją, jie įvykdė karinį pareigybinį nusikaltimą.

Lenkija jau pasiuntė Rusijai prašymą patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn. RF tyrimo komitetas atsisakė vykdyti tą prašymą.

Maža to, lėktuvo ekipažas buvo tyčia klaidinamas, kad jis tiksliai ruošiasi nusileidimui (dispečeriai kartojo: „Jūs kurse, jūs slystate (pereinate į glissade)“. O iš tikrųjų lėktuvas buvo vedamas į nusileidimą „pikiravimo“ kampu, – daugiau nei 150 metrų kairiau nuo tako ir maždaug už 500 metrų nuo jo krašto. Tokį atstumą patvirtino Maskvos techninė komisija. Jeigu skrydžių vadovai būtų vedę lėktuvą tiksliai į nusileidimo taką, tai Tu-154M būtų nusileidęs net aklai.

Technikos specialistai, kurie aprašinėjo lėktuvo prietaisų būklę, užfiksavo įdomų faktą: aukščio matuoklio rodmenys lėktuvo vado ir šturmano ekrane skyrėsi daugiau kaip 50 metrų. Lėktuvui tai mirtinai pavojinga, jei matomumas blogas. Ir nė vienas iš ekipažo narių nebūtų galėjęs perjungti aukščio matuoklio, neatsistodamas nuo krėslo.

– Ir kaip tokį parametrų skirtumą paaiškinti techniniu požiūriu?

– Ekspertai įsitikinę, kad šiuolaikiškomis technologijomis lėktuvo elektroninėse sistemose ir aerodromo bokšte buvo atliktos manipuliacijos. Stačiai sakant, „akiniuotis“ (hakeris) sulaužė apsaugos sistemą, tuo pačiu įsilaužė į Lenkijos lėktuvo ir skrydžių vadovų aerodromo bokštelyje kompiuterius, pakoregavo lėktuvo kurso ir nusileidimo kampo parametrus, padidindamas slydimo kampą, o tai ir nesprogdinant lėktuvo sukeltų katastrofą. Pastebėti tokį pakeitimą kompiuterio monitoriuje praktiškai buvo neįmanoma.

– Visiškai aišku, kad rusai negalėjo viso to prasukti nedalyvaujant lenkams…

– Žinoma, išdavikų visada atsiranda. Gynybos ministras Antonijus Macerevičius pasiuntė Lenkijos Generalinei prokuratūrai oficialų pareiškimą, kad buvęs ministras pirmininkas Donaldas Tuskas būtų patrauktas atsakomybėn už „diplomatinę išdavystę“, padariusią žalos valstybės interesams. Jam gresia 10 metų kalėjimo.

Donaldas Tuskas. EPA – ELTA nuotr.

Lenkijos prokuratūra pateikė kaltinimus Lenkijos vyriausybės, kuriai vadovavo Tuskas, kanceliarijos vadovui ir dviem pareigūnams, o taip pat dviem Lenkijos ambasados Maskvoje bendradarbiams.

Lenkijos generaliniam prokurorui pasiųsta medžiaga, kurioje pasakojama apie Lenkijos ir Rusijos specialiųjų tarnybų „glaudų bendradarbiavimą“, kad tyrimas būtų atliekamas Rusijai tinkama linkme, apie tai, kaip FSB per savo agentūrą Lenkijoje kontroliavo bylos tyrimą, kurį vykdė buvę Lenkijos kariniai prokurorai. Jiems jau iškelta byla.

Tarp Lenkijos ginkluotųjų pajėgų karininkų atskleisti trys RF specialiųjų tarnybų agentai. Jie jau nuteisti. Esama informacijos, kad generolas Ivanovas koordinavo Kačinskio lėktuvo sunaikinimo operaciją kartu su vienu iš seniausių Lenkijos karinės žvalgybos karininkų, kuris savo laiku buvo užverbuotas Rusijos GRU. Lenkijos kontržvalgyba tuos duomenis tikrina.

Dar daug klausimų liko neatsakytų. Lenkijos tyrėjai dabar aiškinasi: ar Rusijos karinio lėktuvo Il-76, kuris gabeno transportą Lenkijos delegacijai, bet nenusileido dėl rūko, ekipažo nariai ir vadas gyvi; ar gyvi sargybiniai, kurie buvo lėktuve ir privalėjo garantuoti Lenkijos delegacijos saugumą; ar gyvas rusų karinis šturmanas, gerai žinojęs Smolensk-Severnyj aerodromą, kuris turėjo skristi kartu su Kačinskiu balandžio 10 dieną, bet prieš patį skrydį buvo nuo jo nušalintas; kas iš Lenkijos gynybos ministerijos pareigūnų paskutiniu momentu įsakė atšaukti iš reiso rusų šturmaną.

Šie asmenys turi būti apklausti apie visas bylos aplinkybes.

Dabar, klausydamas Lenkijos oficialių pareiškimų, džiaugiuosi už kolegas ir jaučiu, kad nepraradau profesionalumo. Jie patvirtina mano ankstesnes išvadas ir surinktų duomenų teisingumą. Lenkijos tyrėjai nustatė, kad didelė dalis žuvusiųjų medicininių dokumentų buvo suklastoti, rusai pakeitė kai kieno kūnus. Aš tvirtinau, kad negalėjo būti „geležinio“ beržo, kurį neva tai sparnu kliudė lėktuvas ir nuo smūgio į žemę subyrėjo. Išsyk buvo aišku, kad lėktuvas nenuskrido iki beržo. Vėliau ir tai patvirtino ekspertai.

EPA-ELTA nuotraukoje – Vladimiras Putinas

Mano tyrimas – neoficialus, jo išvados – negalutinės ir neprivalomos tyrimui ir teismui. Bet jis nušviečia daugelį aplinkybių ir pagrindžia išvadą, kad Lenkijos prezidento lėktuvo katastrofa buvo Putino organizuoto teroro aktas. O galutines išvadas turi padaryti Tarptautinis tribunolas Hagoje, prieš kurį turi stoti kaip kaltinamieji Putinas, Medvedevas, Tuskas ir Rusijos specialiųjų tarnybų vadovai.

Informacijos šaltinis – Gordonua.com

2017.12.19; 06:00

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui pateikiame maždau prieš metus (2016-ųjų vasario mėnesį) skelbtą žurnalisto Gintaro Visocko tekstą „Didžioji žydų pareiga – sudrausminti praradusius saiką saviškius“. Šiandien, niekaip nenurimstant Rūtos Vanagaitės sukeltam skandalui, šis straipsnis nėra praradęs aktualumo.

XXX

Gintaras Visockas

Žydai – unikali tauta. Visuomet sakiau ir sakysiu, jog lietuviai turi mokytis iš žydų – vieningumo, užsispyrimo, drąsos… Žydai sukūrė vieną iš efektyviausiai dirbančių žvalgybų, vieną iš stipriausių pasaulyje kariuomenių, tarp žydų – ypač daug išsilavinusių, turtingų, įtakingų žmonių. Tokį gausų būrį išsilavinusių žmonių turinti tauta tiesiog pasmerkta sėkmei.

Tiesa, pasaulyje nėra nieko amžino. Kai kurios kadaise skaitlingos tautos išnyko, neatlaikiusios karų, marų ir ekonominių suiručių. Kai kurios nūnai įtakingos tautos ateityje greičiausiai praras savo svarbą, nes neperpras globalizacijos klastų.

Bet tikriausiai visi sutiksime, jog žydai nė kiek nepanašūs į naciją, kuriai grėstų šių dienų civilizacijos rykštės – asimiliacija, menkas gimstamumas, emigracija, girtuoklystė, išsigimimai.

Todėl kartoju – Lietuvai gyvybiškai svarbu palaikyti su Izraeliu draugiškus santykius. Vien dėl to, kad matytume, kaip galima sėkmingai tvarkytis iš visų pusių apsuptiems nedraugiškų kaimynų.

Bet štai atsiranda lietuvių, kurie nei iš šio, nei iš to ima draskyti užgijusias žaizdas. Vėl iš po skverno ištraukiama mums kadaise klastingai primesta tendencinga žydšaudžių etiketė. Nors, vadovaujantis sveika nuovoka, lietuvius šitaip vadinti – didžiausia šventvagystė. Nepriklausomoje Lietuvoje niekas niekad žydų nešaudė. Laisvės nepraradusioje Lietuvoje niekas niekad nerengė žydų pogromų. Kai žydai buvo žudomi Paneriuose, Kaune ar Vilniuje – Lietuvos nebuvo. Lietuvą tomis tragiškomi dienomis buvo okupavusi Vokietija. Ne bet kokia Vokietija, o būtent toji, kurios vadovas žydus troško išnaikinti kaip naciją. Lietuviai pateko į baisią, kraupią bėdą.

Primityvu analizuoti, koks tipiškas žydus žudžiusio lietuvio paveikslas, nes lietuvis buvo atsidūręs dviprasmiškoje situacijoje. Kad ir kaip gudrautų mūsų oponentai, kaltinimus dėl Paneriuose ar Kaune nužudytų žydų reikia adresuoti tik Vokietijai.

Nepaisant Antrojo pasaulinio karo žiaurumų, lietuviai turėjo drąsos gelbėti žydus. Ne tik gelbėdavo, bet ir išgelbėdavo. Žydus gelbėjusių lietuvių – labai daug. Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido centro (LGGRTC) istorikas Arūnas Bubnys sekmadieninėje televizijos laidoje (LRT televizija, 2016.01.31) minėjo, jog daugiausiai žydų Antrojo pasaulinio karo metais Europoje išgelbėjo būtent lietuviai (skaičiuojant pagal gyventojų skaičių). Ne prancūzai, ne italai, ne lenkai, o mes, lietuviai. Bet mums kažkodėl kryptingai primetama žydšaudžių etiketė.

Man regis, šiandieninė Lietuva padarė viską, ką privalėjo padaryti civilizuota, demokratinė šalis, pagerbdama žydų tragediją. Viešėdamas Izraelyje Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas viešai atsiprašė už lietuvių klystkelius. LGGRTC išleido dešimtis knygų ir dokumentų apie žydų skausmą. Narpliojant sudėtingus karo metais nusavinto turto klausimus, Lietuva padarė didelių nuolaidų. Žydų kapai reguliariai prižiūrimi. Lietuvoje veikia žydiški muziejai, ekspozicijos. Niekas negali neigti, niekas neneigia žydų genocido. Ko dar galima reikalauti iš Antrojo pasaulinio karo metais žiauriai nukentėjusios Lietuvos?

Ir vis tik Rūta Vanagaitė išleidžia knygą „Mūsiškiai“. Civilizuotoje, demokratinėje Lietuvoje negalima uždrausti R.Vanagaitei rašyti apie Antrojo pasaulinio karo tragediją. Bet ar ne per daug tokių rašinių? Teisus žurnalistas Česlovas Iškauskas, portale delfi.lt priminęs, kiek daug įtakingų žydų tarnavo žydus Europoje masiškai žudžiusio Adolfo Hitlerio komandoje? Kodėl niekas Lietuvoje nenagrinėja šios – ir žydai šaudė žydus – temos?

O kur žydų, analizuojančių NKVD, GPU ir KGB struktūroms tarnavusių savo tautiečių nusikaltimus, knygos?

Lietuva sąžiningai suskaičiavo lietuvius, kurie, rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybėmis, juos gelbėjo. O kada bus išleista knyga apie žydus, kurie pokario metais gelbėjo lietuvius nuo NKVD, GPU ir KGB žiaurumų, kurie padėjo mums išvengti lagerių ir tremčių? Nėra tokios knygos. Ir nebus, nes tokių gelbėtojų vargu ar buvo.

Ši detalė – iškalbinga. Jei jau svarstome, kodėl lietuviai vokiečių okupuotoje Lietuvoje pakėlė ranką prieš savo kaimynus žydus, praverstų išsiaiškinti, kodėl sovietų okupuotoje Lietuvoje aukšti pareigūnai žydai neištiesė pagalbos rankos buvusiems kaimynams lietuviams. Šios temos galėtų imtis, pavyzdžiui, žurnalistas Arkadijus Vinokuras. Bet nesiima.

Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl“

Tačiau dar svarbiau įsisąmoninti, jog, analizuodami praeities skaudulius, neturime teisės susipykti. O juk toks pavojus egzistuoja. Ten, kur nėra saiko, susipykti visuomet lengva. Iliustracijai pravers žurnalisto Andriaus Užkalnio įtarimai (portale delfi.lt), jog esama jėgų, kurios siekia Lietuvą sukiršinti su Izraeliu. Logika paprasta: kuo dažniau lietuviams bus prikaišiojama, kad jie – žydšaudžiai, o ne žydų gelbėtojai, tuo mes aršiau priešinsimės tokioms tendencijoms.

Žurnalistas A.Užkalnis įvardina vieną iš tų, kurie tarp žydų ir lietuvių nuolat kala priešiškumo pleištą. Tai – Efraimas Zurofas, Simono Vyzentalio centro Jeruzalėje direktorius. A.Užkalnis teisus: „…tai, ką vienas iš Izraelio sūnų daro Lietuvoje (viešųjų ryšių prasme) yra taip kvaila, trumparegiška ir priešiška sveikam protui ir susitaikymui, kad man norisi ranka užsidengti veidą ir tyliai kūkčioti“.

Suvokti, kaip mes dirbtinai priešinami su žydais, padėti gali Anapilin iškeliavusio rašytojo Jono Mikelinsko traktatas apie sudėtingus lietuvių ir žydų tarpusavio santykius „Kada Kodėl taps Todėl: holokaustas be politikos ir komercijos“. Kadaise žurnale „Metai“ skelbta analizė nesulaukė deramo žydų dėmesio. Nesulaukė greičiausiai todėl, kad J.Mikelinskas minėjo ne tik lietuvių, bet ir žydų klaidas.

Žydai nenori suprasti, kad visur reikalingas saikas. Pono E.Zurofo sudrausminimas – tai jų, padoriųjų žydų, prievolė ir pareiga. Viešai, garsiai, visomis pasaulio kalbomis įtakingiausiuose JAV, Europos ir Izraelio leidiniuose atsiriboti nuo tokių žydų kaip Nachmanas Dušanskis – irgi visų padoriųjų žydų garbės reikalas.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2016.02.01; 09:50

Rašytoja Rūta Vanagaitė atsiprašo dėl savo pareiškimų apie garsųjį partizaną Adolfą Ramanauską-Vanagą. Portalas Slaptai.lt pateikia jos laišką ir tuo pačiu savo skaitytojų klausia, ar galima tikėti šios moteriškės nuoširdumu, praregėjimu, geranoriškumu? Ar galima atleisti šlykščius išpuolius prieš mūsų partizanų vadus, įskaitant ir Adolfą Ramanauską – Vanagą? Tuo pačiu – kaip derėtų vertinti žydų bendruomenės laikyseną iškilus šiam skandalui – adekvati, o gal per mažai aštri?

Bet svarbiausia, koks, jūsų nuomone, tikrasis lietuvius su žydais sukiršinti siekusios R.Vanagaitės tikslas? 

XXX

„Aš nenorėjau skandalo. Nenorėjau įskaudinti garsiojo partizanų vado dukros ir jos tėvo atminimo“, – rašo R. Vanagaitė. Savo atsiprašymo laiške ji pabrėžė nenorėjusi netekti savo ir savo šeimos dvasios ramybės.

„Nenorėjau netekti visų savo knygų. Netekau. Mano komentarai nuskambėjo pačiu netinkamiausiu laiku – linksmos autobiografinės knygos pristatymo dieną. Priešingai nei skelbiama sąmokslo teorijose, tai buvo atsitiktinis sutapimas ir didelė mano klaida. Ji kainavo man labai brangiai“, – rašo R.Vanagaitė.

R. Vanagaitė gailisi klausimus dėl A. Ramanausko-Vanago praeities neapdairiai iškėlusi netinkamu metu bei dėl to, kad jos pateikti faktai nuskambėjo kaip kaltinimai Lietuvos didvyriui.

„Mano žodžiai buvo priimti kaip priešiškų jėgų inicijuota ataka prieš Lietuvą. Tokios reakcijos jokiu būdu nesitikėjau ir esu jos sukrėsta“, – sako rašytoja.

R. Vanagaitė aiškino nežinojusi istorijos detalių, todėl prisipažino padariusi didžiulę klaidą.

„Esu sukrėsta ir faktų, kuriuos šiandien iškėlė į viešumą detaliai dokumentus tyręs istorikas Darius Juodis savo interviu. Tikrai jų nežinojau: nei apie partizanų vado santykius su KGB ir jo motyvus, nei apie siaubingus ir ilgus jo kankinimus. Šiandien aš atvirai pripažįstu, kad mano išsakyta nuomonė dėl to, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas nepatyrė kankinimų, o susižalojo pats, buvo visiškai klaidinga, paremta bylose užfiksuotu melu, stengiantis paslėpti kankinimų pėdsakus. Labai gailiuosi dėl savo skubotų ir arogantiškų komentarų viešumoje.“

R. Vanagaitė visgi vylėsi, kad Lietuvos Ypatingajame archyve viešai peržiūrai kada nors bus atvertos visos: ir agentūrinės, ir kitos NKVD ir KGB bylos, su kuriomis susipažinti ji negalėjusi, nes jos yra prieinamos tik profesionalams.

Apibendrindama savo atsiprašymo laišką R. Vanagaitė prabilo ir apie demokratinės, necenzūruojamos visuomenės svarbą bei tai, kad reikia savikritiškai žvelgti į save. Tai, anot jos, ji daranti atsiprašymo laišku.

„Ir vis dėlto šito skandalo akivaizdoje aš ir toliau tikiu, kad brandi atvira demokratinė visuomenė yra ta, kuri gali atverti visus savo istorijos puslapius jų necenzūruodama, netaikydama tiesai naudingumo kriterijaus. Tikiu, kad Lietuvoje atsiras istorikų, kurie atskleis Lietuvos visuomenei visą istorinę tiesą be baimės ir be savicenzūros. Tikiu, kad tiktai tiesai atvira visuomenė gali būti laisva ir atspari priešiškai propagandai“, – akcentavo R. Vanagaitė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.04; 02:00

Lietuvos parlamento narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Ar lietuviai pajėgūs sukurti daugiaserijinį meninį filmą apie miško brolių kautynes su sovietų kariuomene?

Įsivaizduokime, kad Lietuvos ekranuose pasirodo, sakykim, šimto serijų kvapą gniaužiantis nuotykinis meninis filmas apie partizanų kovas, išdavystes, agentus smogikus, stribų ir NKVD siautėjimus, ryšininkus, pasiaukojimą, drąsą, unikalias žvalgybines operacijas… O jei tas filmas būtų dar angliškai, prancūziškai, vokiškai, ispaniškai įgarsintas?

Seimo narys Kęstutis MASIULIS mano, kad šį sudėtingą sumanymą, nors ir sunku, bet vis tik – įmanoma įgyvendinti. Ko trūksta? Drąsos, pinigų, užsispyrimo?

2017.07.27

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai.

Neseniai NATO tinklalapyje buvo paskelbtas trumpas dokumentinis filmukas apie pokario rezistenciją sovietų okupantams, kurie išvadavę Baltijos šalis „pamiršo“ išvesti savo armiją ir leisti valstybėms vystytis savarankiškai.

Kremliaus diplomatinė atstovybė tiesiog „pasiuto“ dėl neva  istorijos klastojimo bei „išvaduotojų“ prilyginimo okupantams. „Minkštasis“ karas prasidėjęs kibernetineje erdvėje virto Kremliaus propagandos „fake“ (liet. klastotė). Kremliaus pykčiui kurstyti dar “padėjo” Lenkijos atvira konfrontacija dėl pergalės II- ojo pasaulinio karo vertinimo ir sovietinės armijos kaip išvaduotojos vaidmens.

Kremlių siutina, jog kalbant apie Lenkijos išvadavimą yra menkinamas sovietų armijos vaidmuo bei niekinami „išvaduotojų“ monumentai. Rusijos diplomatai teigia, jog Lenkija bando perrašyti istoriją. Rusija primena, kad vaduojant Lenkiją sovietų karių žuvo daugiau nei JAV neteko savo karių per visą II-ojo pasaulinio karo laikotarpį.

Žinodami, kaip sovietai vertino žmogaus gyvybę, mūsų tai nestebina. Radikaliausi Rusijos politikai pripažįsta, jog per visą SSRS gyvavimo laikotarpį buvo sunaikinta milijonai žmonių, kurie vienaip ar kitaip nepritarė vykdomai sovietinės propagandos politikai ar šiaip kažkam buvo „antipatiški“, kuriems neverta gyventi sovietinėje visuomenėje. 

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai
1950-aisiais į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša – Skirmantas.

Šioje pokario rezistencijos istorijoje man keisčiausiai atrodo KGB ir smogikų (rus. Istrebitely) „stribai“ vaidmuo. KGB archyvuose yra dokumentai, liudijantys, jog daug baudžiamojo pobūdžio operacijų buvo planuojamos ir vykdomos KGB, imituojant rezistentų veiklą ir tokiu būdu norint įtikinti Lietuvos visuomenę miško brolių žiaurumu juos juodindami, norint nukreipti dėmesį nuo pagrindinės, laisvos Lietuvos atkūrimo, idėjos. Oficialioji statistika, liudija, jog II – ojo pasaulinio karo metu Lietuvoje buvo nužudyta apie 195000 žydų tautybės ir apie 50000 kitų tautybių Lietuvos piliečių bei apie 60000 išvežta priverstiniams darbams į Vokietiją. Sovietų sąjunga į savo armiją mobilizavo 108000 Lietuvos piliečių.

Lietuvių tauta niekuomet neužmirš nukautų partizanų kūnų išniekinimo. Nacių budeliai sudegino Pirčiupio žmones, bet leido palaidoti savo aukas su kunigu, maldomis ir kapų pašventinimu. Komunistiniai budeliai, nukovę mūsų partizanus arba pagrobę beviltiškoje padėtyje nusižudžiusiųjų kovotojų kūnus, atveždavo ir išversdavo juos į miestelių aikštes. Juos draskydavo šunys ir krankliai. Vėliau juos slaptai pakasdavo pakelių grioviuose. Ar reikia klausti, kurie genocidininkai turėjo savyje daugiau humanizmo? Aš, kaip dar gyvas liudininkas, galiu patvirtinti, jog mano tėvelį, kuris tuomet turėdamas vos 16 metų, buvo nuteistas ir ištremtas į Rusijos lagerius, kur iki Stalino mirties atliko „bausmę“ už antitarybinę veiklą.

Lietuvos partizanė

Tik po Stalino mirties jam pavyko reabilituotis, nes buvo nuteistas kaip nepilnametis. Mano senelis buvo kalvis ir todėl taip pat neišvengė „sovietų Temidės“ gailestingumo ir buvo nuteistas dėl paramos partizanams. Likimas seneliui buvo negailestingas ir jis lageryje mirė (o gal buvo nužudytas?) Mano Motina taip pat patyrė stalininio laikotarpio „privalumus“, kai buvo suimta ir du metus kalinta bei kankinta be teismo, nenustačius nusikaltimo sudėties (pakako vien tik įtarimo), jog rėmė partizanus, buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą.

Nenorėdamas pateisinti fašizmo ir jo padarytų nusikaltimų (ypač žydų tautybės žmonėms), galiu teigti, jog lietuvių tautai didesnę žalą padarė „komunizmas“, tą faktą patvirtina ir statistiniai duomenys.

Dėl Kremliaus pasipiktinimo pokario rezistencijai  tiktų patarlė „žiūrėkit, vagies kepurė dega“. Kiek „išvaduotojų“ nuodėmių mes nežinome, tik neseniai yra paviešinti faktai apie „nugalėtojų žygdarbius“ prievartaujant bei plėšiant civilius gyventojus, t. y. „teisėti sovietinių karių karo grobiai“ ir t.t.

Gal šiuo atveju galioja nerašyta taisyklė, kad nugalėtojų niekas neteisia? Bet tada nereikia teisti ir kitos pusės, t. y. priešininkų ketinimų apsiginti. Demokratiniam pasauliui brangiai kainavo ir tebekainuoja besąlyginis sovietų sąjungos pripažinimas II- ojo pasaulinio karo didžiausiu indėlininku į pergalę su visomis privilegijomis, kurios suteikė sovietams galimybę viešpatauti, daugelyje išvaduotų nuo fašizmo valstybių, tačiau patyrė dar didesnę, dabar jau komunistinę prievartą, kuri įtakojo ir pilietinę nesantaiką.

Manau, jog „komunistinė ideologija“ vis dar gyva ir turi savo gerbėjų ratą visame pasaulyje todėl, jog nežino ar nėra tinkamai informuoti apie tikruosius šios „nusikalstamos organizacijos darbelius“. Dar neteko regėti tokios klastingos politinės organizacijos, kuri kalbėtų viena, darytų kitą, o galvotų trečia. Jeigu trečiasis reichas atvirai skelbė savo politines ambicijas dėl savo tautos išskirtinumo ir kitų tautų naikinimo, tai sovietai, viešindami lygybę, brolybę ir vienybę, realiai darė tą patį, ką ir fašistai, tik slaptai.

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Man teikia viltį, jog šiandien vis daugiau Rusijos politikų bei kiti visuomenės veikėjų pradeda atviriau kalbėti apie realią šalies padėtį bei vykdomą žalingą valstybei bei Rusijos tautai vidaus ir užsienio politiką. Tol, kol pati Rusija nepripažins savo vykdytos bei vykdomos politikos klaidų, tol bus sunku pasitikėti bei normalizuoti politinius bei ekonominius tarpusavio santykius. Dabartiniu metu stebime Rusijos ginklavimosi piką bei didelį norą daryti įtaką pasaulyje vykstančių  politinių procesų sprendime.

Liaudies patarlė byloja: norėti nedraudžiama, kol norai nieko nekainuoja. Rusijos imperinės ambicijos brangiai kainuoja tiek pačiai Rusijai, tiek visiems tiems, kurie tam prieštarauja. Tol, kol dar gyvas bent vienas rezistencijos kovų liudininkas, tol mes netikėsime, kad mūsų miško broliai buvo savo tautos naikintojai. Todėl šiandien yra labai svarbu surinkti kuo daugiau įrodymų, kurie atskleistų kilnius miško brolių siekius išlaisvinti „komunizmo šmėklos“ pavergtas tautas.

Galiu drąsiai teigti, kad tikrieji lietuvių tautos žudikai buvo ne miško broliai, o NKVD ir jų pakalikai stribai.

2017.07.25; 09:00   

Algimantas Zolubas, šios analizės autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1941 m. birželio sukilimo diena – Birželio 23-ioji kaip atmintina 1997 m. liepos 3 d. įrašyta tarp Lietuvos atmintinų dienų, tačiau „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ Respublikos teisės aktu nebuvo įteisintas.

Ką gi minime, į ką atsiremiame? Ar į chaotišką, gal ir neblogą, tačiau neapibrėžtą, manipuliacijoms pasiduodantį, ar turime sukilimą skelbiantį, prieš okupaciją sukilti duotą signalą –  istorinį akcentą? Turime pareiškimą „Birželio sukilimo deklaravimas“, paskelbtą 1941 m. birželio 23 d. per Kauno radiją, kuris ir paskatino Tautą sukilti.

Štai jis: „Susidariusi Laikinoji ir naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautiniais vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais. „Lietuvos Laikinosios Vyriausybės 1941 m. birželio 23 d. priimto, per Kauno radiją paskelbto pareiškimo „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ tekstas yra įrašytas Kauno radiofono garso plokštelėje Decelith 36251, kuri saugoma Lietuvos vaizdo ir garso archyve, saugojimo Nr. 2772.

Vilniuje Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos ir kitų visuomeninių organizacijų rūpesčiu minėjimas jau treti metai iš eilės vyko Nepriklausomybės aikštėje, vyksta Kaune ir kitose Lietuvos vietose, tik valstybiniu lygmeniu neskiriama ir minutė pagerbti 2000 žuvusių sukilimo dalyvių atminimą.

2016 m. birželio 23 d. Seimas, užuot „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimą“  savo nutarimu įteisinęs kaip mūsų vadavimosi iš okupacijos istorinį akcentą – Valstybės aktą, svarstė ir balsavimui pateikė rezoliuciją-pareiškimą, tačiau net tokiai rezoliucijai-pareiškimui nebuvo pritarta (už – 31, prieš – 1, susilaikė – 45). Pasigirdus iš pasisakančiųjų, kad Sukilimas ir Laikinoji vyriausybė gali būti siejami su žydų genocido pradžia, vienam Seimo nariui pasiūlius ją ta kryptimi redaguoti, Seimas redagavimui pritarė.

Pritrūkus argumentų Sukilimui ir Laikinajai vyriausybei mesti šešėlį, pasitelkta absurdiškai pritempta sąsaja su žydų genocido pradžia. Tiek Sukilimo paskelbimas, tiek Laikinosios vyriausybės veikla niekaip nėra susijęs su žydų genocido pradžia. Genocidas vyko pagal nacių planus Laikinajai vyriausybei nedalyvaujant ir jos neatsiklausus. Sukilimo skelbėjus ir Laikinąją vyriausybę tuomet reikėtų kaltinti ir už anuomet vykusias Rainių, Pravieniškių, Juodupės, Panevėžio gydytojų žudynes, nes jų pradžia sutapo su Sukilimo paskelbimu.

Jei Sukilimas įtrauktas į Minėtinų dienų sąrašą, jei tą dieną mini visuomenė, tai sukilimą jau esame įvertinę kaip teigiamą reiškinį. Tiek Lietuvoje, tiek JAV, kur Sukilimo byla buvo nagrinėjama su ypatingu dėmesiu, šešėlis dėl žydų genocido pradžios Sukilimui ir Laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Brazaičiui buvo išsklaidytas. JAV atstovų rūmų Teisės komiteto Imigracijos pakomisės pirmininkas Jashua Eilbergas 1975 metų sausio 13 d. oficialiai kreipėsi raštu į JAV Lietuvių bendruomenės krašto valdybos visuomeninių reikalų tarybos pirmininką Algimantą Gečį informuodamas, kad kaltinimai J.Brazaičiui ir J. Šlepečiui yra nepagrįsti ir patikino, kad šis dokumentas padės sumažinti tas įtampas ir nusivylimus, kuriuos tie du vyrai ir jų draugai turėjo patirti. Tačiau kažkam įtampas ir nusivylimus teberūpi skatinti, kažkokią naudą iš to išpešti.

Yra kita akivaizdžiai esminė, ne menama, o reali priežastis. Šiuo balsavimu Seimas parodė nuoseklų palankumą LKP atžvilgiu – Seimo posėdyje 2016 m. birželio 9 d. partijos nepasmerkę ir neįvardinę nusikalstama, Tautos genocidą vykdžiusia organizacija, dauguma balsavo prieš arba susilaikė, nes sukilimas buvo nukreiptas prieš sovietinį okupantą, o pastarojo organizatorė ir įkvėpėja buvo SSRS Komunistų partija, kurios padalinys buvo LKP, taigi balsuojant už rezoliucijos priėmimą, drauge būtų smerkiamas ir SSRS KP padalinys – LKP. Todėl ir prisireikė rezoliucijos redagavimo. Balsuoti už redaguotą rezoliuciją Seimas nusprendė birželio 28 d. Tačiau redaguotos rezoliucijos redakcinė grupė nepateikė, todėl dėl jos balsavimas neįvyko, taigi liko galioti Seimo sprendimas – rezoliucijai-pareiškimui nepritarti.

Rezoliucijomis paprastai išreiškiami siekiai, įpareigojimai, padėties vertinimai, nesuteikiantys sankcijos privalomai juos vykdyti, todėl valstybės aktais nelaikomi. Taigi Seimas pasinaudojo tokiu dokumento statusu, savo aukščiausios valstybės institucijos galiomis, ir, tarsi pingpongo kamuoliuką atmetė, grąžino 2015 m. gegužės 22 d. konferencijai, vietoj Seimo nutarimo paskelbti „Birželio sukilimo deklaravimą Valstybės teisės aktu.

Praėjo metai, išrinktas naujas Seimas 2017-06-27 savo rezoliucija ryžosi pasmerkti ir įvardyti LKP kaip nusikalstamą represinę organizaciją. Štai ji:

Lietuvos Respublikos Seimas,

minėdamas 1941 m. birželio 14-osios Sovietų Sąjungos okupacinio režimo vykdytų tremčių 76-ąsias metines;

pažymėdamas, kad 1940-ųjų birželio 15 d. įvykdyta brutali sovietinė Lietuvos okupacija atnešė Lietuvai ir jos žmonėms milžinišką žalą, o okupacijos metu įvykdyti okupacinio režimo nusikaltimų žmogiškumui vykdytojai iki šiol nesulaukia tinkamo tarptautinio ir nacionalinio valstybinio įvertinimo;

 primindamas, kad panašaus pobūdžio nacių režimo nusikaltimai tiek Vokietijoje, tiek nacių okupuotose teritorijose tarptautinės bendruomenės pastangomis buvo teisiškai įvertinti Niurnbergo Tribunolo ir kad šio proceso metu buvo įvertinti ne tik atskirų nacių režimo lyderių ar veikėjų padaryti nusikaltimai, bet ir pati nacionalsocialistų partija buvo pripažinta nusikalstama;

 sveikindamas jungtinę 2015 m. lapkričio mėn. 5d. Baltijos šalių Teisingumo ministrų deklaraciją, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai pripažinta būtinybė tinkamai įvertinti okupacinio komunistinio režimo padarytą žalą ir užtikrinti, kad ateities kartos įgautų pilną supratimą apie okupacinio laikotarpio nusikaltimus ir jų vykdytojus.   

 įsitikinęs, kad siekiant adekvataus tarptautinio sovietinių okupacinių nusikaltimų įvertinimo, pati Lietuva turi būti atlikusi viską, kas yra būtina, kad tokie nusikaltimai būtų politiškai ir teisiškai įvertinti nacionaliniu lygiu;

 pabrėždamas, kad 1998 m liepos mėn. 16 d. Seimo priimtu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS Valstybės Saugumo Komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 1-uoju straipsniu buvo konstatuota, kad „SSRS valstybės saugumo komitetas (NKVD, NKGB, MGB, KGB – toliau VSK) pripažįstamas nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje“;

 primindamas, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą konstatavo lemiamą Sovietų Sąjungos komunistų partijos vaidmenį okupuojant ir aneksuojant Lietuvą bei kitas Baltijos valstybes (Kuolelis ir kiti prieš Lietuvą, Ždanoka prieš Latviją, kt. bylos);

 atsižvelgdamas į 1949 m. vasario mėn. 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos Deklaraciją, kurioje paskelbta, kad „Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam Lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, yra nelaikoma teisine partija“;

 pažymi, kad Lietuvos komunistų partija (LKP) sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 m. ir 1944–1990 m.) šalyje įtvirtino diktatūrą, veikė kaip paklusni ir iniciatyvi SSKP valios reiškėja ir įgyvendintoja srities organizacijos teisėmis bei yra atsakinga už šias SSRS okupacines valdžios priemones: Lietuvos piliečių genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus, įskaitant masines represijas, terorą, baudžiamąsias akcijas, trėmimus, kovotojų už Lietuvos laisvę, taip pat civilių gyventojų naikinimą, režimo priešininkų kalinimą ir kankinimą, kitokį jų persekiojimą, sovietizaciją, okupuotos Lietuvos piliečių ir juridinių asmenų turto nacionalizaciją ir konfiskaciją, prievartinę kolektyvizaciją, prievartinę mobilizaciją į SSRS kariuomenę, ateizaciją, cenzūrą, kultūros ir religijos paminklų naikinimą bei kitokį pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių paneigimą;

 konstatuoja, kad SSKP padalinio Lietuvoje Lietuvos Komunistų partijos veikloje galimai yra nusikalstamos veiklos požymių, organizuojant ir per pavaldžias represines struktūras vykdant nusikaltimus prieš Lietuvos gyventojus – genocidą, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus;

 kviečia Lietuvos Respublikos Vyriausybę, vadovaujantis susiklosčiusia Lietuvos įstatymų leidybos tradicija vertinant Sovietų Sąjungos represines struktūras Lietuvoje (žr. įstatymą „Dėl SSRS Valstybės Saugumo Komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“), kuo skubiau parengti Lietuvos Respublikos įstatymą, kuris Lietuvos Komunistų partiją pripažintų nusikalstama organizacija;

 pabrėžia, kad šioje rezoliucijoje yra sprendžiama Lietuvos Komunistų partijos kaip juridinio asmens nusikalstamos veiklos vertinimo problema, o konkrečių asmenų, vykdžiusių ar dalyvavusių vykdant okupacinio režimo nusikaltimus, baudžiamosios atsakomybės klausimas yra sprendžiamas šiuo metu galiojančiais, baudžiamąją atsakomybę realizuojančiais įstatymais.

Balsavo Seimo nariai 78 iš 141. Balsavimo rezultatai: už – 53, prieš – 1, susilaikė – 24, rezoliucijai pritarta. Tai sveikintinas, pagarbos vertas naujo Seimo žingsnis, liudijantis išrinktųjų apsivalymą nuo komunistinio paveldo. Kadangi tariami kliuviniai „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ įteisinti Respublikos teisės aktu jau pašalinti, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga 2017-07-12 kreipėsi į LR Seimo Pirmininką Viktorą Pranckietį su raginimu 1941 m. birželio 23 d. pareiškimą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ teisiškai įvertinti ir paskelbti LR teisės aktu.

Visuomenė viliasi, kad netrukus bus žengtas ir antras, įtvirtinantis Valstybės raidai svarbų Birželio 23-sios istorinį akcentą teisės aktu, žingsnis.

2017.07.14; 10:28

Sakoma, kad kuprotą ištiesina tik grabas. Tačiau ne visi kupriai vienodi, nes visokių kuprų esama, todėl ne visus kuprius ištiesina grabas ir ne visų tiesinimui reikalingas grabas. SSRS, turėdama Komunistų partijos (SSKP) kuprą, ja pasidalino su okupuotomis šalimis, tarp jų, uždėdama Lietuvai LKP kuprą. 

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

1989 m. pabaigoje LKP pati atliko kosmetinę operaciją – atsiskyrė nuo SSKP, tačiau ir po Nepriklausomybės atkūrimo iki 1990 m. gruodžio 8 d. dar vadinosi LKP, kol savo suvažiavime partija pakeitė pavadinimą ir pasivadino Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP). LKP nariai automatiškai tapo LDDP nariais, o 2001 m. sausį LDDP ir Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) susivienijo į vieningą LSDP. Taigi be kaltės pripažinimo, be atsiprašymo, išskyrus garbingai pasielgusį Seimo narį Česlovą Juršėną ir dar kelis, atsiprašiusius už komunistų nuodėmes, tebenešioja LKP kuprą, tik kitaip pavadintą. Kupros neatsikratė ir kitose partijose buvę LKP nariai.

Kupros nusimetimo link

Vykusios išorinės metamorfozės metu vidinio apsivalymo, savo praeities vertinimo, išskyrus atmetimą LKP ant SSKP platformos, iš tikrųjų neįvyko, nes nariai, išskyrus naujus, liko buvę LKP nariai. Kadangi jie turėjo patirtį vadovauti ir valdyti, paveldėjo iš LKP „partijos auksą“ ir kitokį turtą, jos įsišaknijusią ideologiją, LSDP buvo „pasmerkta“ tapti valdančiąja.

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos Komunistų partija – politinė partija, veikusi 1918–1991 m. kaip sudedamoji SSRS Komunistų partijos (iki 1952 m. vadinosi VKP(b); po 1952 m. – TSKP) dalis.

Ji buvo valdančioji ir vienintelė partija Lietuvoje sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 m. ir 1944–1990 m.). Jos ideologija rėmėsi K.Markso, F.Engelso ir Lenino teorijomis. LKP vadovavo represinėms struktūroms, trėmimams į Sibirą, pokario metais LKP organizavo liaudies gynėjų (stribų) ir etatines saugumo formuotes kovai su Lietuvos partizaniniu judėjimu.

Kadangi Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nebuvo priimtas desovietizacijos įstatymas, etatiniai KGB darbuotojai atleisti-demobilizuoti kaip kariškiai, KGB parankinių neetatinių darbuotojų liustracija atlikta tik išpažintimi vienam VSD „kunigėliui“ su prisipažinusio asmens įslaptinimu, dešimt metų brendo reikalas įvertinti ir pasmerkti SSRS KP ir jos padalinį Lietuvos KP, kaip tautų genocido organizatorius.

Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA), vienijanti 46 šalis, priėmė rezoliuciją, kurioje ryžtingai pasmerkė masinius žmogaus teisių pažeidimus, įvykdytus totalitarinių komunistinių režimų, ir pasiūlė buvusių bei esamų komunistinių partijų vadovams dar kartą įvertinti šių organizacijų vaidmenį bei padarytus nusikaltimus. Patirties Europos šalys galėjo semtis iš Lietuvos, 2000 metų birželio 12–14 dienomis Vilniuje pirmą kartą pasaulio istorijoje vykusio tarptautinio kongreso „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“. Jame dalyvavę 24 valstybių atstovai įsteigė Tarptautinį Vilniaus visuomeninį tribunolą. Jis teisiniu, politiniu ir socialiniu požiūriu įvertino komunizmo ideologiją bei nusikalstamas komunistų sukurtų režimų veikas.

Naujoje ETPA rezoliucijoje vėl buvo akcentuojama, kad reikia tarptautiniu mastu pasmerkti totalitarinio komunistinio režimo nusikaltimus. Rezoliucijoje taip pat nurodoma, kad Centrinėje ir Rytų Europoje tarptautiniai totalitarinių komunistinių režimų padarytų nusikaltimų tyrimai niekur nebuvo pradėti, o jų sumanytojai ir vykdytojai nebuvo teisiami tarptautinės visuomenės, kaip tai buvo padaryta nacizmui. Kaip žinome, nacių vadeivos Niurnbergo tribunolo už žmonijai padarytas piktadarybes buvo nuteisti pakarti. Gaila, kad nėra tiesioginės aiškios nuorodos, kad tam tikros nacionalinės ar tarptautinės valstybinės organizacijos valstybiniu lygiu imtųsi tirti komunistinių režimų padarytus nusikaltimus. Taigi apie didžiausią pasaulio tragediją, per kurią prarasta 100 mln. žmonių, toliau nebuvo kalbama valstybiškai.

Metamorfozė

Susidaro įspūdis, kad kol nėra paskatos iš nukentėjusių valstybių, Europos šalys, parėmusios rezoliuciją, neketina išsamiai išnagrinėti šio klausimo ir priimti atitinkamų sprendimų. Didžiųjų valstybių ekonominis ir politinis elitas tuo nesuinteresuotas. Atvirkščiai, jis norėjo gerų santykių su Rusija, potencialia gamtinių išteklių tiekėja. Bendrauti su Rusija kur kas naudingiau negu su šalimis, kurios yra nukentėjusios nuo komunistinių totalitarinių režimų. Juk ne jie nukentėjo nuo komunistinių režimų.

Konferencija kuprą  įvardino ir pasmerkė, Seimas ją paliko

Praėjus 15 metų po tarptautinio kongreso „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ ir jo sukurto Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo, 2015 m. gegužės 22 d. LR Seimo Kovo 11-osios Akto salėje įvyko konferencija, kurioje dalyvavo ir už rezoliuciją, smerkiančią komunistinį režimą, balsavo Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, asociacijos (26 organizacijos), Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos bei sovietiniuose gulaguose kentėjusiųjų organizacijų atstovai.

Konferencija „Lietuvos gyventojų genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, atsižvelgdama į SSKP ir jos padalinio LKP nusikaltimų turinį, pobūdį ir mastą, remdamasi Konferencijos konstatuojama dalimi, nusprendė:

– įvardinti ir paskelbti SSKP ir jos padalinį Lietuvoje – LKP – nusikalstama represine organizacija 1940–1941 ir 1944–1991 metais, Lietuvos gyventojų genocido organizatore ir vykdytoja, tokią nusikalstamą veiklą pasmerkti;
– pakeisti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 99, 100, 104, 105, 106, 107,108, 114, 115, 118, 120, 122 straipsnių redakcijas ir nurodyti, kad už juose išvardintus nusikaltimus atsako ne tiktai Lietuvos Respublikos piliečiai, kiti fiziniai asmenys, bet ir juridiniai asmenys;
– kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimą Konferencijos sprendimą įteisinti Valstybės teisės aktu; 
– siūlyti Lietuvos Respublikos Seimui ir Vyriausybei kreiptis į Europos Parlamentą dėl SSKP ir jos padalinio LKP, kaip tautų genocido organizatorių ir vykdytojų nusikalstamos veiklos politinio įvertinimo.

Nors visa medžiaga Seimui buvo perduota iškart po minimos konferencijos, tačiau tik po pakartotinų raginimų, 47 Seimo narių parašais inicijuotas 2016 m. birželio 9 d. posėdis įvyko.

Seimas atmetė opozicinės TS-LKD frakcijos inicijuotą rezoliucijos projektą, kad buvusi Lietuvos komunistų partija būtų pripažinta nusikalstama organizacija ir šalies gyventojų genocido vykdytoja. LKP kupra išliko.

Ne tik gyventi su kupra neturėtų būti jauku, bet ir, išeinant anapus, palikuonims palikti jausmą, kad jų senelis ar tėvas, močiutė ar motina kuproti grabe guli, – negeras palikimas.

O padėtį ištaisyti įmanoma, nesunku, tačiau dabar jau priedermė tų, kurie birželio 9 d. balsavo prieš arba susilaikė. Žinotina, kad tiesos, kaip ir šviesos, nuslėpti neįmanoma, todėl dokumentas su jais ar be jų, anksčiau ar vėliau bus priimtas.

Nešioti komunistinę kuprą ar atsitiesti, – besipriešinančių LKP pasmerkimui ar „stovinčių po medžiu“ – Seimo narių valioje.

Kas ir kaip balsavo Seime 2016 m. birželio 9 d.

Balsavo prieš: Mindaugas Bastys, Stasys Brundza, Sergej Dmitrijev, Arūnas Dudėnas, Edmundas Jonyla, Benediktas Juodka, Kirkilas, Jonas Kondrotas, Orinta Leiputė, Raimundas Markauskas, Albinas Mitrulevičius, Audrius Nakas, Antanas Nesteckis, Milda Petrauskienė, Darius Petrošius, Domas Petrulis, Raminta Popovienė, Giedrė Purvaneckienė, Vytautas Saulis, Algirdas Sysas, Eduardas Šablinskas, Jonas Varkala, Birutė Vėsaitė, Edvardas Žakaris,

Susilaikė: Virginija Baltraitienė, Juozas Bernatonis, Bronius Bradauskas, Petras Čimbaras, Kęstutis Daukšys, Larisa Dmitrijeva, Vilija Filipovičienė, Viktoras Fiodorovas, Vytautas Gapšys, Vydas Gedvilas, Petras Gražulis, Kazys Grybauskas, Gediminas Jakavonis, Vytautas Kamblevičius, Kęstutis Komskis, Vidas Mikalauskas, Gintautas Mikolaitis, Dangutė Mikutienė, Kristina Miškinienė, Andrius Palionis, Raimundas PaliukasRimas Antanas Ručys, Julius Sabatauskas, Ričardas Sargūnas, Valerijus Simulik, Valdas Skarbalius, Irena Šiaulienė, Gintaras Tamošiūnas, Darius Ulickas, Vitalija Vonžutaitė, Mečislovas Zasčiurinskas, Aleksandras Zeltinis, Remigijus Žemaitaitis.

Frakcijos: Darbo partijos – 3 prieš, 17 susil, „Tvarka ir teisingumas – 5 susil., Liberalų sąjūdžio – 5 už, Lietuvos socialdemokratų – 19 prieš, 10 susil., Mišri Seimo narių grupė – 6 už, 2 prieš, – 1 susil., TS-LKD – 26 už. Balsavime nedalyvavo 51 Seimo narys.

Kadangi LKP nomenklatūrininkai bei eiliniai partijos nariai yra pasibarstę po įvairias partijas, todėl iš balsavimo matyti jų santykis su jų kilmės partija, tos partijos liekanų dydis jų sąmonėje.

Rezoliucijos svarstymas ir balsavimas dėl jos nebuvo beprasmiai; jie labai aiškiai atsiskleidė ir parodė visuomenei, kas Seime yra kas, kam totalitarinis komunistinis rėžimas išliko labai mielas, kam – tik mielas, kam – smerktinas, nusikalstamas, trumpai tariant, – kas labai kuprotas, kas – mažiau, kas – tiesus.

Praėjo metai, išrinktas naujas Seimas 2017-06-27 ryžosi pasmerkti ir įvardyti LKP kaip nusikalstamą represinę organizaciją.

Lietuvos Respublikos Seimas,

minėdamas 1941 m. birželio 14-osios Sovietų Sąjungos okupacinio režimo vykdytų tremčių 76-ąsias metines;

pažymėdamas, kad 1940-ųjų birželio 15 d. įvykdyta brutali sovietinė Lietuvos okupacija atnešė Lietuvai ir jos žmonėms milžinišką žalą, o okupacijos metu įvykdyti okupacinio režimo nusikaltimų žmogiškumui vykdytojai iki šiol nesulaukia tinkamo tarptautinio ir nacionalinio valstybinio įvertinimo;

primindamas, kad panašaus pobūdžio nacių režimo nusikaltimai tiek Vokietijoje, tiek nacių okupuotose teritorijose tarptautinės bendruomenės pastangomis buvo teisiškai įvertinti Niurnbergo Tribunolo ir kad šio proceso metu buvo įvertinti ne tik atskirų nacių režimo lyderių ar veikėjų padaryti nusikaltimai, bet ir pati nacionalsocialistų partija buvo pripažinta nusikalstama;

sveikindamas jungtinę 2015 m. lapkričio mėn. 5d. Baltijos šalių Teisingumo ministrų deklaraciją, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai pripažinta būtinybė tinkamai įvertinti okupacinio komunistinio režimo padarytą žalą ir užtikrinti, kad ateities kartos įgautų pilną supratimą apie okupacinio laikotarpio nusikaltimus ir jų vykdytojus.  

įsitikinęs, kad siekiant adekvataus tarptautinio sovietinių okupacinių nusikaltimų įvertinimo, pati Lietuva turi būti atlikusi viską, kas yra būtina, kad tokie nusikaltimai būtų politiškai ir teisiškai įvertinti nacionaliniu lygiu;

pabrėždamas, kad 1998 m liepos mėn. 16 d. Seimo priimtu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS Valstybės Saugumo Komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 1-uoju straipsniu buvo konstatuota, kad „SSRS valstybės saugumo komitetas (NKVD, NKGB, MGB, KGB – toliau VSK) pripažįstamas nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje“; 

primindamas, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą konstatavo lemiamą Sovietų Sąjungos komunistų partijos vaidmenį okupuojant ir aneksuojant Lietuvą bei kitas Baltijos valstybes (Kuolelis ir kiti prieš Lietuvą, Ždanoka prieš Latviją, kt. bylos);

atsižvelgdamas į 1949 m. vasario mėn. 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos Deklaraciją, kurioje paskelbta, kad „Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam Lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, yra nelaikoma teisine partija“;

pažymi, kad Lietuvos komunistų partija (LKP) sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 m. ir 1944–1990 m.) šalyje įtvirtino diktatūrą, veikė kaip paklusni ir iniciatyvi SSKP valios reiškėja ir įgyvendintoja srities organizacijos teisėmis bei yra atsakinga už šias SSRS okupacines valdžios priemones: Lietuvos piliečių genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus, įskaitant masines represijas, terorą, baudžiamąsias akcijas, trėmimus, kovotojų už Lietuvos laisvę, taip pat civilių gyventojų naikinimą, režimo priešininkų kalinimą ir kankinimą, kitokį jų persekiojimą, sovietizaciją, okupuotos Lietuvos piliečių ir juridinių asmenų turto nacionalizaciją ir konfiskaciją, prievartinę kolektyvizaciją, prievartinę mobilizaciją į SSRS kariuomenę, ateizaciją, cenzūrą, kultūros ir religijos paminklų naikinimą bei kitokį pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių paneigimą; 

konstatuoja, kad SSKP padalinio Lietuvoje Lietuvos Komunistų partijos veikloje galimai yra nusikalstamos veiklos požymių, organizuojant ir per pavaldžias represines struktūras vykdant nusikaltimus prieš Lietuvos gyventojus – genocidą, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus;

kviečia Lietuvos Respublikos Vyriausybę, vadovaujantis susiklosčiusia Lietuvos įstatymų leidybos tradicija vertinant Sovietų Sąjungos represines struktūras Lietuvoje (žr. įstatymą „Dėl SSRS Valstybės Saugumo Komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“), kuo skubiau parengti Lietuvos Respublikos įstatymą, kuris Lietuvos Komunistų partiją pripažintų nusikalstama organizacija; 

pabrėžia, kad šioje rezoliucijoje yra sprendžiama Lietuvos Komunistų partijos kaip juridinio asmens nusikalstamos veiklos vertinimo problema, o konkrečių asmenų, vykdžiusių ar dalyvavusių vykdant okupacinio režimo nusikaltimus, baudžiamosios atsakomybės klausimas yra sprendžiamas šiuo metu galiojančiais, baudžiamąją atsakomybę realizuojančiais įstatymais.

Balsavo Seimo narių: 78 iš 141. Balsavimo rezultatai: už – 53, prieš – 1, susilaikė – 24, pritarta.

Balsavo prieš:  Petras Gražulis.

Susilaikė: Viktoras Rinkevičius, Julius Sabatauskas, Algimantas Salamakinas, Rimantas Sinkevičius, Kęstutis Simonovas, Lauras Stacevičius, Zenonas Streikus, Rimantė Šalavičiūtė, Irėna Šiaulienė, Audrys Šimas, Tomas Tomilinas, Petras Valiūnas, Juozas Varžgalys, Antanas Vinkus.

Koks gajus sovietinis paveldas, kaip sunku atsisakyti komunistinės kilmės parodė vienas balsavusysis prieš ir 24 susilaikiusieji bei nedalyvavę balsavime Seimo nariai.  

2017.06.29; 10:23

Garbingasis Dievo tarnas Teofilius Matulionis gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškyje, Utenos apskrityje. Jis buvo antras iš trijų vaikų giliai tikinčių pasiturinčių valstiečio Jurgio Matulionio ir Onos Juočepytės šeimoje. 1873 m. liepos 1 d. buvo pakrikštytas parapinėje Aluntos bažnyčioje.

Būdamas ketverių neteko motinos, kuri mirė sulaukusi vos 27-erių metų. Jau vaikystėje išryškėjo jo didelis polinkis į mokslus. Pabaigęs licėjų Daugpilyje (Latvija), 1892 m. įstojo į Sankt Peterburgo (Rusija) seminariją. Tačiau jo požiūris į kunigystę buvo toks griežtas ir pagarbus, kad, jau būdamas seminaristas ir nesijausdamas vertas kunigystės pašaukimo, metams iš seminarijos pasitraukė. 1895 m. toliau tęsė teologijos studijas ir 1900 m. kovo 4 d. buvo įšventintas į kunigus. Buvo vikaras Varaklianuose ir klebonas Bikavoje (Latvija). Nuo 1910 m. buvo vikaru Šv.Kotrynos bažnyčioje Sankt Peterburge (Rusija). Mogiliovo vyskupijos vyskupas darbininkų kvartale jam patikėjo pastatyti Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, tačiau statybos darbus pertraukė 1917 m. įvykusi revoliucija.

1923 m. T. Matulionis kartu su Mogiliovo vyskupu Janu Cieplaku ir kitais penkiolika Petrogrado kunigų pirmą kartą buvo suimtas NKVD agentų ir nuteistas trejiems metams kalėjimo. Bausmę atliko Maskvos Butyrkų ir Sokolnikų kalėjimuose. Praėjus dvejiems metams, 1925 m. vasario 25 d., savo parapijiečių dėka, buvo išleistas iš kalėjimo. Grįžęs į Petrogradą, kuris tuo metu buvo pervadintas Leningradu, ėjo Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebono pareigas. 1928 m. gruodžio 28 d. popiežiaus Pijaus XI sutikimu slapta nominuotas tituliniu Matregos vyskupu ir paskirtas Leningrado apaštalinio administratoriaus koadjutoriumi. 1929 m. vasario 9 d. taip pat slapta iš Leningrado apaštalinio vikariato vyskupo Antono Maleckio priėmė vyskupo šventinimus.

1929 m. lapkričio 25 d. vyskupas T. Matulionis buvo suimtas antrą kartą ir nuteistas kalėti Baltojoje jūroje esančiame Solovkų salų lageryje, kuris buvo vienas iš žiauriausių Sovietų Sąjungos lagerių. 1933 m. gegužę buvo nubaustas vieniems metams izoliavimo bei sunkiųjų darbų. Tų pačių metų spalio 19 d., Lietuvai ir Sovietų Sąjungai keičiantis politiniais kaliniais, kartu su kitais dešimt kunigų ir trimis pasauliečiais išlaisvintas jis išreiškė norą atsidėti apaštalavimui Rusijoje, tačiau buvo priverstas grįžti į Lietuvą. Po metų nuvyko į Vatikaną, kur jį 1934 m. kovo 24 d. privačioje audiencijoje priėmė Popiežius Pijus XI. Po to T. Matulionis vyko į JAV, Šventąją Žemę ir Lenkiją. Grįžęs į Lietuvą garbingasis Dievo tarnas buvo nominuotas Kauno vyskupu augziliaru, o 1938 m. paskirtas Kauno seserų benediktinių bažnyčios rektoriumi. 1938 m. spalio 13 d. Kauno arkivyskupas Juozapas Skvireckas vyskupą T. Matulionį paskyrė oficiolu. 1940 m. balandžio 19 d. vyskupui T.Matulioniui patikėtos Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigos, tačiau dėl sovietų įsiveržimo 1940 m. birželio 15 d. vyskupas šias pareigas ėjo labai trumpai.

1943 m. vokiečių okupacijos laikotarpiu garbingajam Dievo tarnui patikėtos naujos pareigos: jį popiežius Pijus XII paskyrė Kaišiadorių vyskupu. Po metų, 1944 m., sovietų armija antrą kartą užėmė Lietuvą ir komunistų režimas vėl pradėjo persekioti Bažnyčią. 1946 m. gruodžio 18 d. Kaišiadorių vyskupas suimtas trečią kartą, o 1947 m. rugsėjo 27 d. nuteistas septyneriems metams kalėjimo. Iš pradžių jis buvo nugabentas į Oršos kalėjimą, o iš ten perkeltas į Vladimiro kalėjimą.

1954 m. atlikęs bausmę garbingasis Dievo tarnas buvo perkeltas į Potmos (Rusija) invalidų namus ir tik 1956 m. grįžo į Lietuvą. Negavęs leidimo grįžti į Kaišiadoris, T.Matulionis įsikūrė Birštono klebonijoje, kur jį nuolatos sekė KGB agentai. Nepaisydamas garbaus amžiaus ir silpnos sveikatos jis vis labiau rūpinosi Kaišiadorių vyskupijos valdymu ir Bažnyčios Lietuvoje reikalų tvarkymu. Vyskupus ir kunigus jis ragino nesileisti į kompromisus ir nekolaboruoti su režimu.

1957 m. gruodžio 25 d., vykdydamas popiežiaus valią, be komunistų režimo sutikimo ir norėdamas užtikrinti vadovą Kaišiadorių vyskupijai, vyskupu pašventino Vincentą Sladkevičių, kuris vėliau tapo kardinolu.

Po metų Kaišiadorių vyskupas buvo ištremtas į Šeduvą, toliau nuo savo vyskupijos. 1960 m. gegužės 31 d. Šventasis Tėvas Jonas XXIII T.Matulioniui suteikė Šventojo Sosto asistento titulą, o 1962 m. vasario 9 d. – arkivyskupo titulą. 1962 m. rugpjūčio 17 d. namuose, kuriuose buvo apgyvendintas Teofilius, įvyko labai nuodugni krata, o po trijų dienų arkivyskupas mirė. Rugpjūčio 23 d. Dievo tarnas buvo palaidotas Kaišiadorių katedros kriptoje.

2016 m. gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus Šventųjų skelbimo kongregaciją įgaliojo paskelbti dekretą dėl Dievo Tarno Teofiliaus Matulionio kankinystės bei jo paskelbimo palaimintuoju.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017 metų birželio 25 diena, Vilnius

Šiandien Lietuva mini 76-ąsias Birželio 23-osios sukilimo metines. Ši data labai simbolinė ir tikrai verta iškilmingo paminėjimo, tačiau kasmet vis mažiau prisimenama ir kontraversiškiau vertinama.

Pamėginkime pasigilinti, kodėl taip yra ir kam tai naudinga.

Birželio 23-iosios sukilimas ir bolševikų propaganda

Pagarba Lietuvos didvyriams. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bolševikams kartais galima pavydėti jų sugebėjimo meluoti nuosekliai ir be jokių skrupulų. Nuo pat 1940 metais sovietinės okupacijos pradžios iki XXI amžiaus Rusijos istorijos vadovėliuose kartojasi nuolatinis ciniškas melas – kad Baltijos šalys buvo pavargusios nuo žiauraus ir tironiško autoritarinio režimo ir laukė savo utėlėtų „išvaduotojų“ iš Rytų. Tam buvo organizuojami sveikinimo mitingai, tam buvo sukurta Liaudies vyriausybė, imituojami „demokratiniai“ ir „laisvi“ rinkimai.

Tačiau labiausiai sovietų pasaką, kad nebuvo brutalios okupacijos, griauna ne pasakojimai apie tremtį, pokario rezistencinės kovos ar išslaptinti Molotovo Ribentropo pakto slaptieji protokolai, kuriuose aiškiai skelbimas Europos pasidalinimas tarp dviejų žiauriausių XX amžiaus totalitarinių režimų. Visa tai ne taip griauna tą melą kaip Birželio 23-osios visuotinis sukilimas, kilęs visoje Lietuvoje ir išvijęs sovietų banditus dar vokiečiams net neįžengus į Lietuvos miestus ir miestelius.

Birželio 23-iosios sukilimas ir Lietuvoje gyvenančios tautinės bendrijos

Sovietiniai, dabartinės Rusijos ideologai ir žmonės, kurie dėl kitų priežasčių yra nusiteikę prieš Birželio 23-osios sukilimą, naudojasi sena kliše – kad sukilėliai, vadinamieji „baltaraiščiai“ yra ne kas kitą, o žydšaudžiai ir būtent jie, o ne specialios vokiečių grupės yra kalti dėl Lietuvos žydų žudynių.

Nuo pat sovietmečio baltaraiščiai sukilėliai siejami su žymiosiomis žudynėmis Ūkio garaže ir nors jau ne vienas istorinis tyrimas įrodė, kad prie šių žudynių lietuviai beveik neprisidėjo, pasaka sekama toliau ir yra ja šventai tikinčių.

Taip pat mėgstama juodinti idėjinio sukilimo vado Kazio Škirpos ir Laikinosios vyriausybės atminimą priskiriant jiems antisemitizmą. Sukilėliai žudė tik tuos žydus, kurie buvo susiję su NKVD, LKP ir kitomis represinėmis struktūromis ir žudė ne todėl, kad jie žydai, o todėl, kad tie veikėjai parsidavė ir tarnavo sovietams. Lygiai taip pat „baltaraiščiai“ naikino ir lietuvius, rusus, lenkus, baltarusius, ukrainiečius, bet ne dėl tautybės, o dėl prisidėjimo prie Lietuvos naikinimo, tremčių, kankinimų, žudynių ir kitų baisių Raudonojo maro nusikaltimų. O jei vienos ar kitos tautinės bendrijos atstovų tose struktūrose buvo didesnis procentas, juk ne sukilėliai kalti.

Labai norisi tikėti, kad ateities istorikai plačiai nušvies šį istorijos etapą ir atskirs pelus nuo grūdų. Jei kai kurie sukilėliai vėliau susitepė nekaltų Lietuvos piliečių, kad ir kokia jų tautybė buvo, krauju, jie turi būti pasmerkti, o pats Sukilimas, jo tikslai ir vertybės turi būti apginti. Juk tarp sukilėlių buvo ne vien lietuviai, pasitaikė ir tautinių mažumų atstovų, kurie nekentė raudonųjų ir prisidėjo genant juos lauk iš Lietuvos.

Birželio 23-iosios sukilimas ir dabartis

Šiuo metu mūsų šalis su kiekviena diena netenka vis daugiau suvereniteto. Pilietiškumas, patriotizmas ir tikėjimas, kad nuo mūsų, Lietuvos piliečių, kas nors šioje šalyje dar priklauso, blėsta ne dienomis, o valandomis. Žmonės jau emigruodami ne tik „balsuoja kojomis“, bet ir „protestuoja kojomis“. Tie, kurie liko, bijo prarasti savo darbą, kurį dirba už tai, kad galėtų šiaip ne taip prasimaitinti ir pamaitinti savo šeimą, jie tikrai neprotestuos, nekovos už savo teises, neapgins savo teisės į gyvenimą, o ne apgailėtiną išgyvenimą.

Dabartiniai valstybės išlaikomi propagandistai stengsis apeiti bet kokio sukilimo temą, nes stichiškas, galingas ir šluojantis viską sukilimas yra visų pirma grėsmė, kad tauta supras savo jėgą, savo galią ir valią, savo galimybes.

Kitas dalykas – tai dabartinės Europos sąjungos viršūnėlių koketavimas su komunistiniu režimu, tas bukas nenoras suprasti, kad tarp nacių ir bolševikų ideologijos ir žalos civilizacijai galima drąsiai dėti lygybės ženklą. Europa į komunizmą žiūri atlaidžiai ir net su tam tikru vaikišku, naiviu smalsumu, sovietiniai simboliai nėra prilyginami nacistiniams ir kairieji banditėliai, vadinamieji „antifa“ Vakarų Europos saugumo struktūrų nedomina arba jei kartais sudomina, tai labai menkai.

Todėl užsiminimas apie sukilimą, kuris 1941 metais iš karto po to, kai Hitlerio vadovaujamo Trečiojo reicho kariuomenė užpuolė Sovietų Sąjungą, smogė bėgančiai sovietinei kariuomenei ir kalbant tiesiai, išvalė kelią pergalingam Vokietijos kariuomenės maršui link Maskvos, dažnam Vakarų Europos veikėjui atrodo neteisingas, kolaboracinis, išdavikiškas ar bent jau mažų mažiausiai neetiškas. Juk jiems per istorijos pamokas pasakojo tik apie holokaustą ir sudegintus rusų kaimus, tačiau veidmainingai tylėjo apie tūkstančius Lietuvos, Latvijos ir Estijos inteligentų, žiauriai ir žvėriškai nukankintų vien per pirmuosius sovietinės okupacijos metus. Apie sadistiškai išpjaustytus mokytojų, kunigų ir karininkų kūnus, kuriuos po keleto savaičių ekshumavo vokiečių okupantai trijose Baltijos valstybėse, paskelbdami apie tai visam pasauliui. Tačiau tai buvo priskirta nacių propagandai ir net dabar nėra populiaru apie tai kalbėti Vakarų Europoje, diskutuojant apie Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus.

Kartais susidaro toks jausmas, kad statistinis europietis, kalbėdamas apie karo žiaurumus, vis dar jaučiasi sąjungininkais su utėlėtų azijatų ordomis, taigi, nesistebėkime, kad mūsų tautos sukilimas jiems nesuvokiamas ir kartais atrodo vertas pasmerkimo ir užmiršimo. Tačiau mes neturime pamiršti jo, šviesti ne tik savo piliečius, bet skleisti sukilimo faktą visai Europai, įrodyti, kad tai nebuvo kolaboravimas su naciais, kad tai buvo tautos veržimasis į laisvę, okupanto išvijimas ir tikėjimas artėjančia nepriklausomybe.

Apibendrinat galima pasakyti, kad mes patys privalome apginti savo istoriją, savo teisę į neiškraipytą tautos atmintį. Niekas neturi jos iš mūsų atimti, ir niekas, išskyrus mus pačius, jos neapgins. Nes istorija, kaip ir žmogaus atmintis yra labai individuali ir šiek tiek subjektyvi gerąja prasme. Kiekviena tauta istorinius įvykius atsimena, supranta ir interpretuoja skirtingai, nes iš skirtingų prizmių ją matė. Jei mes perimsime ne savo, o kitų surašytą istorinį naratyvą, mes prarasime save, mes prarasime savo praeitį ir tapsime, kaip tie praradę atmintį amžinų meksikietiškų muilo operų herojai, tada nebeliks tautos, nebeliks ir šios valstybės prasmės.

Todėl belieka pasveikinti Seime sudarytą, profesoriaus Arūno Gumuliausko vadovaujamą, Valstybinės atminties komisiją, kuri, tikėkimės, atims iš bumblauskų ir nikžentaičių istorijos interpretavimo ir monopolio teisę ir tada mes turėsime savo, lietuvišką istorijos matymą, kuris padės mums išlikti savimi.

Gal pradėkime nuo teisingo ir pagarbaus 1941 metų Birželio 23-iosios sukilimo ir jame dalyvavusių didvyrių įvertinimo?

2017.06.23; 06:35

Grūto parko eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narių Audroniaus Ažubalio ir Lauryno Kasčiūno iniciatyva pateiktas rezoliucijos projektas, kuriuo siekiama Lietuvos komunistų partiją įvardinti nusikalstama organizacija.

Ketinimai – gražūs, prasmingi. Kumunistinę partiją reikia bent jau morališkai pasmerkti. Seniai reikėjo taip pasielgti. Bet ar pavyks komunistų partiją įvardinti nusikalstama organizacija? Ar tokių rezoliucijų skelbimas – pati aktualiausia šios dienos tema? Ar ji nesukels atvirkščio rezultato?

Juk liustracija buvo prasminga prieš du dešimtmečius. Nūnai –  viskas beviltiškai pavėluota. Dabar – kokia nauda iš tokių rezoliucijų? Ar šią rezoliuciją priėmus bus panaikinta Socialdemokratų partija? Ar taip nesiekiama pigaus populiarumo? Ar neatsitiks taip, kad rezoliucija bus dar sykį atmesta ir komunizmo gerbėjai dar sykį galės iš mūsų šaipytis?

Visi šie klausimai neramina Slaptai.lt redakciją.

O dabar Jūsų dėmesiui – ELTA agentūros pranešimas

Pasak parlamentarų, sovietinės okupacijos laikotarpių 1940-1941 ir 1944-1990 m. Lietuvos komunistų partija buvo sudėtinė Sovietų Sąjungos Komunistų partijos dalis ir atliko pagrindinį vaidmenį Lietuvoje įtvirtinant diktatūrą bei represinį režimą, todėl yra atsakinga už okupacijos metu padarytą žalą ir nusikaltimus.

Anot Seimo narių, paradoksalu, kad nors 1998 m. Seime buvo priimtas įstatymas, kuriuo sovietinės valdžios jėgos ir saugumo struktūros (NKVD, NKGB, MGB, KGB) buvo pripažintos nusikalstamomis organizacijomis, vykdžiusiomis genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą okupuotoje Lietuvos Respublikoje, pagrindinis okupacinės valdžios organas LKP tokio įvertinimo nesulaukia iki šiol.

„Toks skaudaus ir sudėtingo Lietuvos istorijos etapo nenuoseklus vertinimas yra viena iš istorinės atminties politikos trūkumo šalyje pasekmių, leidžiantis įvairiems okupaciniu laikotarpiu LKP ir jos struktūros veikloje aktyviai dalyvavusiems veikėjams šiandien kalbėti, jog „ir tada dirbome Lietuvai“ ar „istoriją palikime istorikams“. Todėl šia rezoliucija, kuri teikiama pakartotinai, siekiame ištaisyti šią iki šiol egzistuojančią istorinio vertinimo spragą ir pagrindinę okupacinį represinį režimą kontroliavusią organizaciją įvardinti nusikalstama struktūra“, – rezoliucijos projekto parengimo motyvus aiškina vienas iš dokumento rengėjų, konservatorius A. Ažubalis.

„Panašaus pobūdžio nacių įvykdyti nusikaltimai tarptautinės bendruomenės buvo teisiškai įvertinti Niurnbergo tribunolo, kur ir pati nacionalsocialistų partija buvo pripažinta nusikalstama organizacija. Tai tapo vienu pagrindinių pokario Europos istorinės atminties naratyvų. Deja, tačiau iki šiol Europoje sovietinių nusikaltimų vertinimas nesusilaukia lygiaverčio ir atitinkamo įvertinimo, o ir sovietinį, ir nacistinį terorą patyrusių Vidurio ir Rytų Europos valstybių istorinė atmintis gerokai skiriasi nuo tik nacistinį režimą išgyvenusių Vakarų Europos šalių. Todėl siekdama bendro istorinio raudonojo teroro vertinimo turime padaryti viską, kad pirmiausia patys sau išdrįstume aukščiausiu lygiu įvardinti daiktus tikrais vardais“, – apie poreikį įvertinti nusikalstamą LKP veiklą kalbėjo kitas rezoliucijos projekto rengėjas, konservatorius L. Kasčiūnas. 

Pačios šlykščiausios asmenybės: Marksas su Engelsu, Leninas ir Stalinas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Rezoliucijoje pabrėžiama, kad ja yra sprendžiama Lietuvos komunistų partijos kaip juridinio asmens nusikalstamos veiklos vertinimo problema, o konkrečių asmenų, vykdžiusių ar dalyvavusių vykdant okupacinio režimo nusikaltimus, baudžiamosios atsakomybės klausimas yra sprendžiamas šiuo metu galiojančiais, baudžiamąją atsakomybę realizuojančiais įstatymais.

Šis rezoliucijos projektas, atsiliepiant į Lietuvos patriotinių nevyriausybinių organizacijų kvietimą, Seime buvo įregistruotas dar praėjusią kadenciją, tačiau Socialdemokratų frakcijos atstovų Seime pastangomis projektas buvo atmestas ir išimtas iš darbotvarkės jo net nesvarsčius.

Projekto rengėjai, pakartotinai teigdami rezoliuciją svarstyti Seimui, tikisi, kad naujos kadencijos Seimo sudėtis suteikia unikalų šansą žengti šį istoriškai svarbų žingsnį.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.20; 06:10

Kiekviena proga tiek televizijos, tiek radijo laidose, tiek popieriniuose leidiniuose esu raginamas būti tolerantišku. Visažiniai dėdulės su tetulėmis nutaiso protingas veido išraiškas ir įtikinėja, kaip sveika, gražu ir modernu elgtis tolerantiškai. Tarsi aš nebūčiau tolerantiškas. Tarsi lietuvių tauta nebūtų tolerantiška. 

Modernusis Vilnius. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Taigi nuolat kirba įtarimai – kam reikalingos įkyriai brukamos tolerancijos pamokos? Ar tik nenorima įpiršti nepilnavertiškumo komplekso, kad būtume dar pakantesni viskam, kas ne mūsų, kas ne pagal mus?

Gal specialiai kurstoma mintis, kad lietuviai, nors romūs kaip avelės, vis tik galėtų dar labiau mylėti kitaip besielgiančius, priešingai manančius, atbulom žygiuojančius? Kad greičiau prarastume savo stuburą, ištirptume, taptume kitais?

Vienas iš kryptingų tolerancijos mokytojų – Ovidijaus Lukošiaus redaguojamas IQ žurnalas. Atsiverskite vasario mėnesio numerį. Jame – net dvi didelės publikacijos tolerancijos tema. Eglė Verseckaitė – Grzeskowiak straipsnyje „Tolerancijos galima išmokti“ svarsto, kurios žmonių grupės yra labiausiai nepakančios ir kaip keičiasi jų požiūris.

Publikacija  įdomi, reikalinga. Ir vis dėlto tendencijos akivaizdžios. Lietuva – tarp atsilikėlių. 2016-ųjų tolerancijos ir įtraukimo indekse Lietuva įvertinta 54,05 taško iš 100 ir užėmė 58 vietą pasaulyje. Taigi „Lietuvoje taip pat labiausiai paplitusi kitokios etninės kilmės ir netradicinės seksualinės orientacijos žmonių diskriminacija…“

Tikiu šių apklausų reikalingumu. Žinoti reikia viską. Taip pat pravartu suvokti, kodėl tarp nepakančiausių yra pensininkai ar nė dienos užsieniuose negyvenęs jaunimas. Ir vis dėlto leiskite nusistebėti – kur, kada ir kaip mes diskriminavome svetimas tautas bei seksualines mažumas? Mūsų tiek mažai, kad net ir norėdami nieko nenuskriaustume. O jei vis tik lietuviai ko nors ir nemėgsta, ar tai jau labai blogai? Jeigu esame demokratai, būkime demokratiški visur ir visada – nedrauskime turėti nei teigiamos, nei neigiamos nuomonės. Man regis, civilizuotoje valstybėje turėtų egzistuoti galimybė ne vien mylėti. Negi lietuviai privalo vienodai gerbti absoliučiai visas Pasaulio tautas? Jei aš myliu visas tautas, išskyrus, sakykim, zulusus, jau nesu pagarbos vertas žmogus? O gal padoru versti lietuvius mylėti tuos, kurie mus buvo pavergę?

Atidžiai skaitant žurnalą IQ, o šį žurnalą kantriai peržiūriu jau ne vienerius metus, ima ryškėja tikrasis tolerancijos puoselėtojų bruožas – netolerancija. Mes privalome šokti pagal jų dūdelę, gerbti jų nuostatas ir nuomones, o jie – ne. Mat jų požiūris – vienintelis teisingas. Tik jie turi teisę nustatyti, kas gražu ir bjauru.

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Įsiminė ir dar viena IQ publikacija – išskirtinis interviu „Metas prisiminti Europą griuvėsiuose“. Tai – IQ apžvalgininko Simo Čelutkos pokalbis su ET Žmogaus teisių komisaru Nilu Muižnieku. Tekstas – nors prie žaizdos dėk. Kas gi gali prieštarauti universalioms tiesoms – žmogaus negalima diskriminuoti nei dėl rasės, nei dėl religijos, nei dėl seksualinių polinkių. Taip pat visiems bent kiek protaujantiems žmonėms akivaizdu, kad žmogaus teisių gynimas – svarbus ir prasmingas užsiėmimas.

Tačiau ten esama ir keistokų užuominų: „Deja, antiliberalios nuotaikos stiprėja ir Vakarų Europoje. Vis dar esu priblokštas konservatyvių nuostatų stiprėjimo Rytų Europos šalyse, kuriose konservatyvios pažiūros tampa vis įtakingesnės, o liberaliai mąstantys žmonės pastaraisiais metais pritilo.“

Ar tikrai yra būtent taip? Man atrodo, kad įvykiai klostosi kiek kitaip. Pastaruosius kelis dešimtmečius liberalios nuotaikos peržengė visas sveiko proto ribas, įkyriai, piktai, primygtinai nurodinėdamos, jog vienintelė mūsų teisė – toleruoti tai, ką jie nurodys reikalinga toleruoti. Liberalai net bausmes bandė įvesti už atsisakymą toleruoti jų nuomones. Jie neleido mums net abejoti, ką galima ir ko negalima toleruoti. Per daug stipriai suspausta spyruoklė dabar šauna į priešingą pusę. Taigi dėl stiprėjančių konservatyvių nuostatų kalti būtent patys liberalai, atkakliai ignoruojantys, niekinantys, smerkiantys tradicinio sukirpimo žmonių įsitikinimus. Kur gi tai matyta: pamišėlio teplionė traktuojama kaip meno kūrinys? Kas gi sugalvojo: moksleivis turi tokias pat teises kaip ir mokytojas? Kokiam cinikui šovė į galvą: nusikaltėliu reikia labiau rūpintis nei auka? Kodėl tautinis kostiumas vaikui – blogiau nei specialiai apiplėšyti džinsai? Tautinė eisena demosntruojant pasididžiavimą lietuviška kilme – smerktina, o štai žygiavimas siekiant demonstratyviai nurodyti savo seksualinę kryptį, – gražu ir prasminga?

Keistoka ir dėl to, kaip ponas N.Muižniekas prisimena „Europą griuvėsiuose“. Jei būsime netolerantiški, neigsime žmogaus teises, vėl įsivelsime į pasaulinius karus!? Nesąmonė. Europa griuvėsiais tapo ne todėl, kad neigė žmogaus teises. Europa 1939 – 1945-aisiais atsidūrė griuvėsiuose todėl, kad per daug ilgai dėl kvailumo ir bailumo toleravo tokius niekšus kaip Hitleris ir Stalinas.

Tame pačiame žurnalo IQ numeryje rasite informaciją „Už atvirą žodį ir drąsą“. Joje rašoma, kad šių metų vasario 11-ąją Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje per iškilmingą ceremoniją nuskambėjo pavardė to, kuris pripažintas 2016-ųjų Tolerancijos žmogumi. Tikriausiai jau visi žinome, kad tokią nominaciją jau 16 kartą skelbia „Sugiharos fondo – Diplomatai už gyvybę“ valdyba. Taigi „tolerancijos žmogumi skelbiamas asmuo, savo veiksmais, viešu pavyzdžiu arba atviru žodžiu stojęs prieš ksenofobijos ir antisemitizmo, kitaminčių, kitatikių bei kitataučių persekiojimą, pasisakęs prieš radikalizmo apraiškas bei prietarus politiniame ir visuomeniniame Lietuvos gyvenime“.

Premija reikalinga. Bet ar reikalingas tik tokio pobūdžio įvertinimas? O kur „premija“, kurią traktuotume kaip simbolinį „gėdos stulpą“? O gal manome, kad medalis teruri vieną pusę, lazda – tik vieną galą? Vadinamąją „gėdos stulpo“ premiją skirtume tiems, kurie tyčiojasi iš lietuviškumo. Tokių per pastaruosius metus susikaupė ypač daug. Prie simbolinio „gėdos stulpo“ derėtų kalti visus tuos, kurie nenori, kad Lukiškių aikštėje stovėtų didingas paminklas Laisvei, kurie menkina Joną Basanavičių, kurie tyčiojasi iš Lietuvos partizanų, kurie Vilniaus krašto švietimo reikalus ragina atiduoti Lenkijos žinion…

Prie simbolinio „gėdos stulpo“ šiandien labiausiai norėtųsi priremti žurnalistą Rimvydą Valatką, vasario 27-ąją portale delfi.lt paskelbusį publikaciją „Ko esam verti kaip tauta, jei mus gaudo gimtosios kalbos policija?“

Stebina ne tai, kad keliama problema, kiek teisių derėtų patikėti mūsų kalbininkams bei Valstybinei lietuvių kalbos komisijai. Stebina tonas. Mano supratimu, besirūpinančius lietuvių kalbos grynumu ir taisyklingumu kalbininkus lyginti su NKVG, KGB ar Komunistų partija, – tiesiog niekšiška. Jo ir kelių jo vienminčių sapaliojimai apie kalbą tokie nemokšiški, tokie absurdiški, kad neverti jokio dėmesio.

Bet gal didieji tolerancijos puoselėtojai mano, kad aš privalau būti palankus kalbininkus niekinančiam R.Valatkai ir priešiškas lietuvių kalbą ginantiems kalbininkams?

Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org.

2017.03.13; 10:15

Ką gi, įvyko vakar vadinamoji diskusija Rotušėje dėl pulk. Kazio Škirpos gatvės likimo. Žinoma, geriau kai žmonės kalbasi negu nesikalba. Juolab, kalbasi mandagiai, vieni kitų neužgauliodami ir nežemindami. 

Vidmantas Valiušaitis, šio komentaro autorius. Šarūno Mažeikos nuotr.
Vidmantas Valiušaitis, šio komentaro autorius. Šarūno Mažeikos nuotr.

Tai šita prasme tą pasikeitimą nuomonėmis galima vertinti pozityviai. Tačiau problemos išlieka ir jos daug gilesnės, negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Esminis klausimas yra teisingumo. Ar tinkama yra istorinę asmenybę, šalies nepriklausomybei ir laisvei neabejotinai daug nusipelniusį žmogų, apkaltiną ne jo padarytais nusikaltimais, tam tikra dalimi ir apmeluotą, kurio vadinamoji „kaltė“ niekaip niekada nebuvo įrodyta, net nebandant gilintis į istorines to laikmečio peripetijas, iš anksto pasmerkti, nukabinti gatvės lentelę, pažeminti ir pakasti istorinėje užmarštyje?

Kaip šiandien elgiamasi su Kaziu Škirpa, rytoj, galimas daiktas, gali būti pasielgta su kiekvienu iš mūsų. Kai Pontijus Pilotas nusiplovė rankas ir išdavė nekaltą Žmogų nukryžiuoti, nors ir neradęs jame kaltės, jis irgi išdavė tik paprastą „triukšmadarį“. Bet su šiuo „triukšmadariu“ jis išdavė principą: nepasmerkti nekalto žmogaus – kas jis bebūtų!

K.Škirpa nebus paskutinis, jeigu bus paaukotas „vardan ramybės“. Jis bus pirmutinis. Toliau seks kiti. Vieniems nepatinka V.Kudirka, kitiems – J.Basanavičius, tretiems – Just.Marcinkevičius, ketvirtiems – J.Brazaitis ir taip toliau. Vieną dieną pasijusime, kad mes neturime savo praeities. Mūsų nebuvo. Ir mūsų nėra. Nes mes patys – niekas. Jokie. Kadangi nežinome kas buvome, kas esame, kuo norime būti.

Kodėl apie tai kalbu? Todėl, kad vakarykšėje diskusijoje mane labiausiai nustebino visiškas faktų nepaisymas, istorinio konteksto ignoravimas, ano laikmečio vertinimas iš šiandienio savo žinojimo „aukštumos“, tarsi ano meto žmonės būtų žinoję tai, ką mes šiandien išdidžiai apžvelgiame jau turėdami prieš akis istorinę perspektyvą ir jos politinius vertinimus.

Galiu dar suprasti visuomenininkus ir rašytojus, kuriems istorinis požiūris į praeities įvykius gali būti sunkiau suvokiamas. Vadovautis jausmais, emocijomis, ne faktais ir istorinio konteksto pažinimu jiems natūraliai paprasčiau. Bet istorikai?

Jelio universiteto profesorius Timothy Snyder parašė ir 2010 m. išleido vertingą knygą „Kruvinos žemės“. Knygoje autorius analizuoja masines žmonių žudynes teritorijoje tarp Berlyno ir Maskvos. Joje nuo 1933 iki 1945 metų žuvo 14 milijonų žmonių. Naciai atsakingi už 9.5 milijonus aukų, o sovietai čia nužudė 4.5 milijonus gyventojų. Snyder neskaičiavo aukų, kurios žuvo koncentracijos stovyklose ar gulage. 

Kazys Škirpa, dėl kurio atminimo Vilniaus Rotušėje kilo karštos diskusijos.
Pulkininkas Kazys Škirpa, dėl kurio atminimo Vilniaus Rotušėje kilo karštos diskusijos.

2011 ir 2012 m. „Kruvinos žemės“ susilaukė dviejų lietuviškų leidimų. Iki 2014 m. knyga išėjo dar 35 kalbomis. Knyga – per 500 psl. Tik 16-oje puslapių minima Lietuva.

Apie Kazį Škirpą T.Snyderis taip rašo: „Sovietai trėmė lietuvius tą patį mėnesį, kai į Lietuvą įžengė vokiečių kariuomenė, o NKVD kalėjimuose juos šaudė vos prieš kelias dienas, iki atvykstant vokiečiams. Lietuvos diplomatas Kazys Škirpa rėmėsi šiomis kančiomis radijo laidose, skatindamas minias žudyti.“

O tiesa yra tokia: nei Škirpa kalbėjo per radiją, nei tuo metu buvo Kaune. Berlyne vokiečiai jam uždėjo namų areštą iškart po to, kai sužinojo, kad Lietuvoje prasidėjo sukilimas ir sukilėliai be vokiečių leidimo paskelbė Laikinąją Lietuvos vyriausybę.

Pirmojoje T.Snyderio knygos laidoje anglų kalba rašoma, kad K.Škirpa atvyko į Kauną drauge su vokiečių kariuomene. Vėliau šitas nesusipratimas iš kitų laidų buvo išimtas, bet fantastikos žanro tvirtinimas, kad jis „kalbėjo per radiją“ ir „ragino minias žudyti“ liko.

Labiausiai mane vakar nustebino istorikas Antanas Kulakauskas. Jį vis dėlto vertinu kaip išmintingą žmogų ir gerą istoriką. Tačiau jo vakarykčio pasisakymo, vienareikšiškai pasmerkusio K.Škirpą, nesupratau. Aš jam tiesai uždaviau klausimą: istorikai, taip gerai žinote istoriją, kodėl nei vienas nereagavote į T.Snyderio klaidą? Juk dabar 35 šalių istorikai remsis tuo veikalu ir jį cituos savo darbuose? Bet tai akivaizdi netiesa!..

Ne, tai, sako, aš K.Škirpos asmens savo pasisakyme nevertinu, tik siūlau nukabinti gatvės lentelę…

Kitas istorikas K.Škirpa paskelbė „antisemitu“. Aš klausiau, ar kas nors tyrinėjo K.Škirpos palikimą, ar jo veikalai, korespondencija yra išleisti Lietuvoje? Net jo svarbiausioji knyga „Sukilimas Lietuvos valstybingumui atstatyti“ tebėra Lietuvoje neišleista. Nekalbant jau apie jo straipsnių rinkinius, korespondenciją. Fašisto Blyno dienoraštis išleistas, juo bandoma remtis grindžiant LAF ideologiją, bet K.Škirpos raštų privengiama. Kodėl? Ar ne todėl, kad jais pagrįsti kaltinimus K.Škirpai būtų sunku?

O man teko Jungtinėse Valstijose tyrinėti K.Škirpos archyvą, skaityti laiškus ir daugelį jo straipsnių. Man neteko užtikti nieko panašaus į nusistatymą prieš žydus ar bet kurią kitą tautą. Vienintelis dalykas, prieš ką jis buvo nusistatęs ir su kuo kovojo, tai Lietuvą pavergęs okupantas – Sovietų Sąjunga.

Tai štai tokioje padėtyje, kai istorinės figūros intelektualinis palikimas, faktiškai, visuomenei yra neprieinamas, jis kaltinamas būtais ar nebūtais nusikaltimais, vyksta „visuomeninė diskusija“. Bet akivaizdu, kad net istorikai apie šį asmenį ir jo vaidmenį bei jo palikimą turi miglotą supratimą. Tačiau teikia vertinimus, tarsi žinotų.

Gerai, kad apibendrinant išsakytas mintis Darius Kuolys vis dėlto pastebėjo, kad istorijoje „faktai irgi turi reikšmės“. Tai teikia vilties, kad Vilniaus miesto taryba, su meru Remigijus Šimašius priešakyje, kurio padorumu neturiu mažiausio pagrindo abejoti, priimdama sprendimą faktų neignoruos.

Priešingu atveju nueiti galima labai toli. Kas nors nuoširdžiai tiki, kad Sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“ arba Medininkuose irgi „savi“ iššaudė muitininkus. Tokie tikėjimai irgi aiškinami savaip interpretuotais „faktais“.

2016.11.30; 14:18

Solidarizuojantis su Ukrainos tauta Lietuvoje minima Ukrainos Holodomoro aukų atminimo diena,  renginiai vyks 2016 lapkričio 26 d. Kaune  ir  lapkričio 25 – 27 d.d. Vilniuje.

Holodomoras (ukrainiečių kalba – Голодомор) – 1932 – 1933-ųjų metų badas, viena didžiausių nacionalinių katastrofų Ukrainos valstybės istorijoje.

Holodomoras
Holodomoras

Badą specialiai ir tikslingai organizavo sovietų valdžia, kad pažabotų ukrainiečių išsivadavimo iš okupacijos troškimą. Kiti įsitikinę, jog Holodomorą nulėmė ekonominės problemos, kurias sukėlė sovietų kvailai diegiama kvaila industrializacija.

2008-ųjų metų kovo mėnesį Ukrainos parlamentas ir kai kurių kitų šalių vyriausybės Holodomorą pripažino genocidu.

Aukų skaičius – milžiniškas. Manoma, kad Holodomoro metu mirė nuo 7 iki 10 mln. žmonių. SSRS valdžia nustatė labai aukštas grūdų rekvizicines normas, kurias Ukrainos valstiečiai turėjo atiduoti valdžios organams. Kaimuose žmonėms nebepakako maisto, todėl jie badavo neturėdami ką valgyti.

Sovietų valdžia ilgai niekšiškai  neigė, kad šis badas apskritai buvo, o vėliau Rusijos slaptosios tarnybos NKVD, vėliau – KGB, labai nenoriai atidarė savuosius archyvus, kuriuose esama informacijos apie šią tragediją. Šiandieninė Rusija taip pat visais būdais mėgina neigti egzistavus Holodomorą arba bent jau stengiasi aukų skaičių sumažinti iki 3 milijonų.

Šiandien, lapkričio 25-ąją, rengiama akcija „Uždek žvakę“ prie paminklo sovietų okupacijos aukoms Gedimino pr. Ir Aukų g. sankirtoje.

Informacijos šaltinis – Slaptai.lt portalas.

2016.11.25; 06:16

Rusijoje valstybės paslaptis saugoma 30 metų, tad po dviejų dešimtmečių, jeigu iki to laiko nieko neatsitiks, bus išslaptinta Rusijos vyriausiojoje karo prokuratūroje saugoma baudžiamoji byla Nr.159. Beveik 15 metų trukęs tyrimas buvo baigtas 2004-aisiais nutarimu, kuris saugomas paslaptyje.

Bent jau iki 1994 metų bylos pavadinimas buvo toks: „Dėl lenkų karo belaisvių iš NKVD Kozelsko, Ostaškovo ir Starobelsko specialiųjų stovyklų sušaudymo 1940 metų balandžio-gegužės mėnesiais“. Viena iš žinomų sušaudymo vietų – Katynės miškas netoli Smolensko

Katynės tragedija. Kadras iš Andžėjaus Vaidos menininio filmo "Katynė".
Katynės tragedija. Kadras iš Andžėjaus Vaidos menininio filmo „Katynė“.

Rusijos parlamento pareiškimas – tik popierėlis

Ne vienas autorius beveik vienodais žodžiais rašo Tarptautinį karo tribunolą priėmus sprendimą: Trūkstant įrodymų, neįtraukti Katynės žudynių į Tarptautinio karo tribunolo nuosprendį. To juodai ant balto parašyta Niurnbergo proceso dokumentuose nerasime. Negirdėti, kad ir rengiant Nuosprendį dėl to būtų buvę kokių svarstymų, nors virė labai karšti ginčai ir sovietinė pusė su daug kuo nenorėjo sutikti. Kaip žinome, SSRS atstovaujantis Tribunolo narys Jona Nikitčenka parašė atskirąją nuomonę, kurioje nesutiko su sprendimu visiškai išteisinti tris teisiamuosius, nepripažinti nusikalstamomis organizacijomis Vokietijos vyriausybės ir Ginkluotųjų pajėgų vadovybės, skirti Rudolfui Hesui kalėjimo iki gyvo galvos, o ne mirties bausmę.

Tai, kad Niurnbergo procese vokiečių kaltinamas 11 000 lenkų karininkų – karo belaisvių nužudymu Katynės miške netoli Smolensko iš Kaltinimo išvados nebuvo perkeltas į  Nuosprendį ir sovietų pusė dėl to neprotestavo, Stalino vaikaičio ir šio idėjinių brolių nė kiek netrikdo. Esą Nuosprendyje vokiečių nusikaltimai pateikti apibendrintai ir savaime suprantama, kad kalbant apie vokiečių karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui turima galvoje ir Katynė. To pagrindas yra Tribunolo priimtas dokumentas „SSSR-54“ – oficialus valstybinės  komisijos pranešimas.

Jiems nė motais priešingi pareiškimai, nuskambėjęs per pastarąjį ketvirtį amžiaus, pradedant nuo 1990 m. balandžio 13 d., kai SSRS valstybinė naujienų agentūra (TASS) paskelbė, kad Katynės tragedija yra vienas iš sunkių stalinizmo nusikaltimų ir sovietinė pusė dėl to labai apgailestaujanti.

Rusijos valstybinė dūma 2010 m. lapkričio 26 d. priėmė pareiškimą „Dėl Katynės tragedijos ir jos aukų“, kuriame masinį lenkų karininkų sušaudymą prie Smolensko ir kitose vietovėse pavadino Stalino režimo nusikaltimu. Tų metų pavasarį buvo paskelbti dokumentai, kurie, kaip sakoma šiame pareiškime, daugelį metų buvo laikomi slaptuosiuose archyvuose, ir kurie ne tik atskleidžia šios baisios tragedijos mastus, bet ir liudija, kad Katynės nusikaltimas buvo įvykdytas tiesioginiu Stalino ir kitų sovietinių vadovų nurodymu.

Dar iki šio pareiškimo Stalino režimo nusikaltimu Katynės žudynes pripažino Rusijos vadovai – Vladimiras Putinas ir Dmitrijus Medvedevas. (Katynės žudynės – bendras lenkų karininkų sušaudymo trijose vietovėse vardas, iki 1991 metų vienintelė sušaudymo vieta buvo žinoma Katynė, tik vėliau baudžiamosios bylos Nr. 195 tyrėjai nustatė, kur buvo sušaudyti Ostaškovo ir Starobelsko lagerių kaliniai; buvo sušaudyti net ik karininkai, bet ir Lenkijos  šviesuomenės atstovai.)

O štai pilietis Jevgenijus Džiugašvilis to nepripažino ir nepripažįsta. Jis padavė Dūmą į teismą dėl tikrovės neatitinkančių teiginių ir jo giminaičio, Stalino, orumo įžeidimo.

Kai prieš pusantrų metų Stalino vaikaitis įskundė profesorių Feldmaną, kitas rusų istorikas, Aleksandras Diukovas, parašė: Prašom perduoti piliečiui E.J. Džiugašviliui, kad aš (tas ir toks) laikau NKVD (SSSR vidaus reikalų liaudies komisariatą) atsakingu dėl lenkų karo belaisvių sušaudymo 1940 metų pavasarį. O dėl piliečio E.J. Džiugašvilio, tai laikau jį nepakaltinamu idiotu, kuriam reikalingas skubus psichiatrinis tyrimas. Tegul parašo ant manęs įskundimą (донос) dėl nacizmo reabilitavimo. Aš – ne taikus profesorius Feldmanas, aš iškart jam priešinį ieškinį skelsiu.

80-ties Džiugašvilis, Josifo Stalino idėjinių palikuonių draugijos pirmininkas, kaip mat įskundė ir Diukovą, o dėl pastarojo, irgi didelio ir dar keturiasdešimt nesulaukusio Rusijos patrioto, tai negirdėti, kad būtų skėlęs iškart ar vėliau…

Tuo tarpu… Liudininkas pasakoja, kad rugsėjo 2 d. viename iš Rusijos tyrimų komiteto Maskvos skyrių budėtojas, justicijos kapitonas, surengė ištisą spektaklį, siekdamas išsisukti nuo jam teikiamo dokumento priėmimo. Be pagrindo teigė, kad pareiškimas neteisingai surašytas, šiurkščiai reikalavo perspausdinti tekstą ir atnešti kitą dieną, neteisėtai… ir t.t. ir pan. Galiausiai pareiškimą su daugybe pataisymų ranka ir po smulkmeniškų priekabių priėmė, bet ne kaip pranešimą apie nusikaltimą, o kaip piliečio kreipimąsi

Skaitytojas jau suprato: tai pilietis Džiugašvilis atnešė pareiškimą, tą patį, apie kurį kalbėjome praėjusioje dalyje – dėl baudžiamosios bylos iškėlimo mokyklinio vadovėlio autoriams. Skaitytojas gali pasipiktinti: jį patį reikia teisti!

Jeigu reikia – kokiu pagrindu?

Džiugašviliui nė motais Dūmos pareiškimas „Dėl Katynės tragedijos“. Jis nelaimėjo civilinės bylos prieš Dūmą, bet ją nagrinėjusio Maskvos miesto Tverės rajono teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimu mojuoja kaip pergalės vėliava ir ten parašyta diegia į naujus ir naujus skundus. Mat teismas nustatė: Rusijos valstybinės dūmos pareiškimas yra jį pasirašiusiųjų subjektyvus Stalino veiklos vertinimas ir jų asmeninis supratimas apie Stalino įtaką, jų nuomone – neigiamą, situacijoje, susijusioje su Katynės tragedija ir jo aukomis. Taigi šis pareiškimas niekam neprivalomas!

Visus gelsti žodžio laisvė

Deja, išpešti iš Dūmos deputatų bent ką materialine prasme ieškovui nepavyko. Teismas nustatė, kad frazė Katynės nusikaltimas buvo įvykdytas tiesioginiu Stalino nurodymu neabejotinai yra vertinamoji nuomonė (kitaip sakant, ne faktas, kurio tikrumą reikia įrodyti). Ir apskritai „Pareiškimo“ autoriai neperžengė leistinos kritikos ribos ir nei ieškovo, nei jo senelio orumo neįžeidė. Pasak teismo, J.V.Stalinas, kaip profesionalus politikas, kurio atžvilgiu kritikos ribos yra platesnės nei privataus asmens, išėjęs į politinę areną sąmoningai susitaikė su neišvengiamybe – kad jo kiekvieną žodį ir žingsnį akylai seks didelė dalis visuomenės Rusijos Federacijos teritorijoje, taip pat ir už jos ribų, vadinasi, jis ir jo šeimos nariai, giminaičiai turi rodyti daugiau pakantumo…

Beje, ne tik Dūmos deputatus, bet ir kitus Stalino kaltę dėl Katynės žudynių aikštėn kėlusius autorius, tarp jų Rusijoje žinomą žurnalistą Vladimirą Poznerį (2012), kaip atsakovus Džiugašvilio iškeltose bylose gelbėjo tik Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija: kiekvienas turi teisę reikšti savo nuomonę (10-tas straipsnis). Ir Europos žmogaus teisių teismo precedentai, kaip nesunku suprasti iš Tverės rajono teismo sprendimo (teisėja teįrašė Staliną bei Rusijos Federacijos teritorijoje ir… pasmerkė kiekvieną naują skaitytoją liūdnai nusišypsoti).

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius.

Kodėl Rusijos teismuose nuo Džiugašvilio atakų tenka gintis Konvencijos 10-tu straipsniu, užuot patiesus jį ant menčių Faktu? Tas ir yra, kad Faktas – Stalino anūko vėliavoje, arba to paties Tverės rajono teismo sprendimo 2-me puslapyje: Stalinas (tikroji pavardė – Džiugašvilis) 1917-1953 metais buvo sovietinis politinis, valstybinis, karinis ir partinis veikėjas. Jis taip pat buvo vienas iš SSRS vadovų ir Katynės tragedijos metu, 1941 metų rugsėjo mėnesį. Nurodytos aplinkybės teismo pripažįstamos visuotinai žinomomis ir nereikalingos įrodymų.

Šią visuotinai žinomą ir įrodymų nereikalingą aplinkybę – kad Katynės tragedija įvyko 1941 metų rugsėjį – Džiugašvilis perkėlė į pastarąjį panešimą apie mokyklinio vadovėlio autorių paskleistas žinomai melagingas žinias ir tuo padarytą nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 543.1 straipsnyje „Nacizmo reabilitavimas“.

Ir nieko jam nepadarysi – teismuose juk nėra nustatyta kitos datos. Tegalima neigti dar vieną šio skundo teiginį – kad Rusijos vyriausioji karinė prokuratūra 1990-2004 metais vykdytą tyrimą dėl Katynės žudynių nutraukė nesant nusikaltimo sudėties. Negali būti! Baudžiamoji byla Nr. 159 (taip tas tyrimas dažniausiai vadinamas) iš tikrųjų buvo nutraukta 2004 metais, rugsėjo 21 dieną, bet, kaip pranešė kitų metų kovo 11 d. surengtoje spaudos konferencijoje Rusijos vyriausiasis karinis prokuroras – dėl kaltinamųjų mirties.

Niekas neklausė, kodėl prokuroras vos ne pusę metų tylėjo apie bylos nutraukimą, visi nekantravo: pavardes! Nesulaukė. Per tą laiką Tarpžinybinės valstybinių paslapčių apsaugos komisija iš 183 bylos tomų 116 įslaptino, taip pat ir patį nutarimą nutraukti bylą – su pavardėmis.

Ne vienerius metus tarptautinės visuomeninės žmogaus teisių gynimo organizacijos „Memorialas“ vietiniai atstovai teismuose reikalavo išslaptinti bent bylos Nr.159 nutarimą – juk pagal Rusijos įstatymus valstybinių įstaigų ar pareigūnų nusikaltimai negali būti valstybės paslaptimi; nužygiavo iki Aukščiausiojo teismo, bet ir ten nieko nepešė: viskas teisėta!

Tiesa, kai ką iš prokurorų pavyko išpešti. Pavyzdžiui, tai, kad kaltais pripažinti kai kurie aukšti SSRS pareigūnai (gal keturi) ir kad jų veiksmai kvalifikuojami pagal 1926-1958 metais Rusijos SFR veikusį baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę RKKA vadovaujančios sudėties asmeniui už valdžios viršijimą ypač sunkinančiomis aplinkybėmis, sukėlusį sunkias pasekmes.

RKKA – tai Darbininkų ir valstiečių raudonoji armija. Vadinasi, aukščiausias tarp kaltinamų pareigūnų gali būti NKVD komisaras Lavrentijus Berija (sušaudytas 1953 metų pabaigoje –  kaip ir dar du jo pavaldiniai, irgi galimai įrašyti bylos Nr.159 nutarime).

Tris dienas kaltas buvo Stalinas

Per tiek metų daugelis pamiršo, kad tyrimas byloje Nr.159 jau buvo vieną kartą nutrauktas – dar 1994 m. liepos 13 dieną. Vyriausiosios karinės prokuratūros tyrimo grupės vadovas Anatolijus Jablokovas nutarė nutraukti tyrimą irgi dėl kaltinamųjų mirties. Bet kaltinimai buvo pateikti kitu pagrindu – pagal Tarptautinio karo tribunolo įstatų 6 straipsnio a, b, c punktus (nusikaltimai taikai, karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui – tuos pačius, pagal kuriuos sovietai kaltino vokiečius Niurnberge). Kaltinamieji: VKP(b) CK politinio biuro nariai Stalinas, Molotovas, Vorošilovas, Mikojanas, Kalininas ir Kaganovičius; Berija ir kiti NKVD aukštesnio ir žemesnio rango pareigūnai. Vyriausiosios karinės prokuratūros ir Rusijos generalinės prokuratūros vadovai su nutarimu nesutiko ir po kelių dienų jį panaikino; nutarta tyrimą tęsti vadovaujant kitam prokurorui.

Čia prašosi parašyti tokia išvada: Taigi, Stalinas ir VKP(b) politinio biuro nariai, priėmę privalomą vykdytojams sprendimą dėl lenkų sušaudymo, išvengė moralinės atsakomybės už  itin sunkaus nusikaltimo padarymą.

Kaip tik tokį sakinį parašė iš prokurorų į advokatus perėjęs Jablokovas 2009 metais savo straipsnyje „Kaltuoju paskirtas Berija“ (Виновным назначен Берия) savaitraštyje „Novaja gazeta“. Autorių irgi gelbėjo teisė reikšti nuomonę, kai jį dėl šito ir kitų tikrovės neatitinkančių sakinių padavė į teismą… žinoma, tas pats Džiugašvilis. Beje, ne vien Maskvoje, bet ir Strasbūre, Europos žmogaus teisių teisme, kuriam pasiskundė Stalino anūkas, buvusį prokurorą gelbėjo tas 10-tas straipsnis.

Jablokovas rašė apie tai, ką prokurorai išaiškino byloje Nr.159. Savo teiginiams pagrįsti prašė teismo išreikalauti tą bylą iš Vyriausiosios karinės prokuratūros, bet veltui: valstybės paslaptis! Atsakovui apsiginti greičiausiai padėjo ir tai, ką teisininkai vadina pasitikėjimo tyrėju prezumpcija – vis dėlto pats tyrė bylą, skaitė dokumentus, apklausė daugybę liudytojų. Bet ir šioje byloje buvo nustatyta: tai, ką buvęs prokuroras pasakė apie jo paties tirtos bylos turinį, yra jo subjektyvus vertinimas; Stalino apibūdinimas straipsnyje kraugerys žmogėdra (sodriai pasakyta!) – išimtinai vaizdingas palyginimas.

Atsakovas Jablokovas teisme pasakė kalbą. Joje ne viena vieta verčia suklusti, kaip antai: Net jeigu tyrimas nebūtų gavęs Paketo Nr.1 (ten dabar ir Rusijos moksleiviams žinomas VKP (b) CK politinio biuro nutarimas sušaudyti, kiek nužudyta nurodanti pažyma ir kita), SSRS kaltė dėl daugiau kaip 22 tūkstančių Lenkijos piliečių sušaudymo 1940 metais būtų buvusi įrodyta Vyriausiosios karinės prokuratūros tyrimu byloje Nr.159.

Tų slapčiausių dokumentų, kuriuos 1990 metų pabaigoje atsistatydinęs žlugusios prezidentas Michailas Gorbačiovas (slėpė ligi paskutinės valandos) perdavė Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui, prokurorai savo tyrimo pradžioje nė akyse nebuvo regėję. „Paketas Nr.1“ išlindo dienos švieson tik 1992 metų rudenį – Jelcino atstovai pateikė jame esančius dokumentus Konstituciniam teismui, kur komunistai ginčijo prezidento įsaką uždrausti komunistų partiją, kaip SSKP vadovybės padarytų nusikaltimų įrodymą. Komunistų gynėjai tada užginčijo jų tikrumą, aiškino, esą kalta ne pati SSKP, o asmeniškai Stalinas, Berija ir panašiai – surengti komunistų partijai antrąjį Niurnbergo tribunolą, kaip svajojo naujieji demokratai, neišdegė.

Netrukus karinių prokurorų teikimu buvo atliktos šių dokumentų braižo bei kitokios ekspertizės – ekspertai patvirtino jų tikrumą. Prokurorai „Paketą Nr.1“ įtraukė į bylą kaip labai svarbų įkaltį, bet, Anatolijaus Jablokovo nuomone, svarbiau ne pavieniai neginčijami dokumentai, o jų vieninga visuma, atskleidžianti visą siaubingo nusikaltimo vaizdą.

Rusijos prokurorų byla Nr.159 prieš SSSR dokumentą Nr.54

Buvęs prokuroras Anatolijus Jablokovas teisme, kur turėjo gintis, pasakė dar kai ką. Jo žodžiais, prokurorai bylos Nr. 159 tyrimo eigoje nustatė, kad sovietinė įvykių versija, išdėstyta Burdenkos specialiosios komisijos pranešime, esanti suklastota NKVD. Burdenkos komisija VKP (B) CK biuro ir vyriausybės 1944 m. sausio 14 d. buvo sudaryta tam, kad suteiktų teisėtumo ir objektyvumo jau parengtam dokumentui.  Dar iki atvykstant į Katynę akademikui Burdenkai ir komisijos nariams, ten 1943 m. spalio-1944 m. sausio mėnesiais buvojo NKVD operatyvinė grupė, vadovaujama Raichmano.

Burdenkos komisija į Smolenską atvyko sausio 18 d., o jau sausio 26 d. pagrindiniame komunistų laikraštyje „Pravda“ pasirodė „Specialiosios komisijos pranešimas“. Tai, kad šis pranešimas buvo nurašytas iš NKVD parengto „projekto“, neabejotina – viskas tas pats, net ir teksto riktai. 

Devynis dokumentus su 1941 metų data Burdenkos komisija ištraukė iš kišenių tų, kuriuos parengtinio tyrimo metu buvo atkasusi NKVD grupė. Mat vokiečiai, laimei, nesužiūrėjo visų kišenių turinio ir paliko juos pačius demaskuojančių įkalčių. Beveik visus šiuos sovietams naudingus liudijimus aptiko teismo medicinos ekspertas Zubkovas. Prokurorai pasidomėjo: kas toks? Pasirodė, kad sovietams atsiėmus Smolenską Zubkovui iškėlė baudžiamąją bylą dėl talkininkavimo vokiečiams, bet ją nutraukė, kai tas sutiko slapta bendradarbiauti su NKVD čekistais. 

Pasirodė, kad ir astronomijos profesorius Bazilevskis, sovietų pusės liudytojas Niurnbergo procese, lygiai taip buvo sutikęs bendradarbiauti su NKVD (kaip ir daugelis kitų iš daugiau kaip šimto „Burdenkos komisijos pranešime“ liudytojais nurodytų žmonių, slegiamų kaltinimo talkininkavimu vokiečiams). Rusų kariniai prokurorai nustatė, kad įrašai Smolensko burmistro Menšagino bloknote, kurį radęs sakėsi Bazilevskis ir kurį sovietai kaip įkaltį prieš vokiečius įtraukė į Niurnbergo proceso dokumentą „SSSR-54“, yra suklastoti. Pats Menšaginas tuo metu buvo uždarytas NKVD vidaus kalėjime (už talkininkavimą vokiečiams nuteistas 25 metus kalėti, atbuvo visus, išėjęs į laisvę sužinojo apie Bazilevskio liudijimą ir juos paneigė).

Dar 2000 metais lenkų žurnalistės Kristinos Kurčab-Redlich kalbinamas „Moskovskije novosti“ žurnalistas Genadijus Žavoronkovas sakė žinąs 10  žmonių, prisidėjusių prie žudynių Katynėje, bet jų senatvės dėl praeities žygių niekas netrikdo. Taip pat sakė kalbėjęs su moterimi, kuri neslėpė: Taip, sušaudė mūsiškiai, bet viešai apie tai kalbėti bijanti. Pasak žurnalisto, visus tuos metus jai mokėjo už tai, kad sakytų buvus priešingai ir iki šiol ji gaunanti pinigus iš KGB (sovietinis saugumo komitetas nustojo gyvavęs jau 1991 metų pabaigoje, bet daugelis taip vadino ir Rusijos saugumo tarnybą).

Teisme nuskambėjusi NKVD operatyvinės grupės vadovo Raichmano pavardė galėjo niekam neužkliūti, tuo tarpu jį gerai pažinojo tam tikruose sluoksniuose ir SSRS, ir užsienyje, vienoje ir Rusijoje išleistoje knygoje jis pavadintas niekingiausiu profesionaliu žudiku. Savųjų platesniame tarpe jis pagarsėjo taburete užmušęs kvočiamąjį, savo tautietį, bet juodžiausius jo darbus žinojo nedaugelis. Su Leonidu Raichmanu siejamos SSRS slaptųjų tarnybų užsienyje įvykdytos politinės žmogžudystės (Levo Trockio ir kitų), tuoj po karo jis medžiojo ir kvotė Hitleriui artimus nacių veikėjus, o netrukus šis kontržvalgybos generolas rezgė diversijas ir provokacijas prieš pasipriešinimo sąjūdžius Lietuvoje, Ukrainoje, Lenkijoje.

Taigi šis šlykščiausių ir slapčiausių Kremliaus užmačių vykdytojas, vienas iš neseniai Stalino įkurtos baudžiamosios kontržvalgybos (SMERŠ – „mirtis šnipams“) vadovų, 1943 metų rudenį atvyksta į Katynę… tik palaikų atkasti. Ir dar: Niurnberge, kas žino, regi SSRS vyriausiąjį kaltintoją Rudenką susitinkant su kažin kokiu Zaicevu ar kaip jis ten, žmogumi, labai panašiu į Leonidą Raichmaną…

Iki 1994 metų tyrimą baudžiamojoje byloje Nr.159 vykdę prokurorai padarė tokią išvadą: NKVD Katynėje naikino jų pačių padaryto nusikaltimo įkalčius, o jų vietoje paliko suklastotus vokiečių kaltės įrodymus. Burdenkos komisijos išvados buvo viena iš klastočių, kurios ėmėsi stalininė partinė-valstybinė vadovybė ir NKVD organai tiesai apie Katynės piktadarystę nuslėpti. Panaikintame 1994 metų bylos Nr.159 nutarime nurodyta, kad pagal to meto įstatymus nusikaltimus padarė taip pat asmenys, klastoję Specialiosios komisijos išvadas ir Sovietų Sąjungos kaltinimo įrodymus Niurnbergo procese bei slėpę tai vėlesniais metais.

Ko nepadarė tėvas, padarė sūnus?

Kaip žinome, 1946 m. gegužės 22 d. (kiti nurodo 23-iąją) Niurnberge žuvo SSRS vyriausiojo kaltintojo Romano Rudenkos padėjėjas Nikolajus Zoria (sovietų tvirtinimu, nusišovė valydamas asmeninį pistoletą). Dažnas teigia, kad generolas nusižudė, nes neįstengė tinkamai atkirsti teisiamųjų gynybai, prabilusiai apie Molotovo-Ribentropo pakto slaptąjį protokolą. Jį esą skubiai iškvietė į Maskvą, ir jis suprato, kas jo ten laukia…

Žuvusio prokuroro sūnus, Jurijus Zoria, taip ir nesiaiškino tėvo žūties aplinkybių iki pat savo mirties 1998 metais. Bet tėvo savižudybe netikėjo. Pasak jo (ir kai kurių kitų autorių) Zoria buvo įpareigotas palaikyti sovietinės pusės kaltinimą ir dėl Katynės žudynių (po to, kai Tribunolas nusprendė apklausti liudytojus). Ir buvo ne iškviestas, o pats pasiprašė savo viršininko, SSRS prokuroro Goršenino, leidimo atvykti į Maskvą. Esą vokiečių kaltės įrodymai jam pasirodė neįtikinami ir jis norėjo apie tai pranešti Andrejui Vyšinskiui. Kitą dieną rastas negyvas.

Prokuroras Zoria ir šiaip, neįpareigotas užduoties, galėjo kolegoms pasakyti savo nuomonę dėl Katynės, nes apie tenykščius įvykius žinojo daugiau nei kiti (išskyrus, suprantama, žmogų, panašų į kontržvalgybos generolą Raichmaną). Mat dar vykstant karui buvo komandiruotas į Raudonosios armijos užimtą Lenkiją SSRS atstovo prie laikinosios vyriausybės Nikolajaus Bulganino patarėju. Bendravo su lenkų prokurorais, padėjo sutramdyti ten siautėjusią sovietinę kontržvalgybą (SMERŠ); susipažino ir su lenkų turimais dokumentais dėl Katynės žudynių. Kalbama, Zoria leido Krokuvos prokurorui Romanui Martiniui savarankiškai tirti tuos dokumentus. 1946 m. kovo 30 d. Martinį nušovė buvęs „Armia Krajowa“ kovotojas, tuometis liaudies milicininkas ir, spėjama, čekistų agentas.

Sklido gandas, kad Stalinas, sužinojęs apie SSRS prokuroro žūtį, drėbė: Užkasti kaip šunį! Zorią palaidojo Leipcige kaip eilinį. Tuo tarpu Lenkijos užsienio reikalų ministras Leonas Chainas parašė į Maskvą: Generolo Zorios netektis man dar skaudesnė dėl to, kad dirbant bendrą darbą pajutau jame nuoširdų demokratinės Lenkijos bičiulį; prašė leidimo apdovanoti po mirties Zorią lenkišku ordinu, bet atsakymo nesulaukė.

Nežinia, ar Kremlius reikalavo Zorios atvykimo, ar jis pats prašėsi, bet Maskvoje gegužės 24 d. tikrai įvyko Komisijos sovietų atstovų Tarptautiniame karo tribunole Niurnberge darbui vadovauti posėdis, pirmininkaujamas Vyšinskio, ir jame buvo aptarti tolesni sovietų veiksmai rengiantis liudytojų apklausai Katynės provokacijos byloje. Sprendimų dalyje vėl pirmoji posėdyje nedalyvavusio Raichmano pavardė – jam su dar dviem sudarytos komisijos nariais pavesta per penkias dienas atrinkti dokumentus vokiečių provokacijai Katynėje atskleisti, iškviesti numatytus liudytojus į Maskvą, susitarti su Goršeninu ir Rudenka dėl jų kelionės į Niurnbergą.

2005 metų pavasarį Varšuvoje prezidentas Aleksandras Kvasnevskis apdovanojo ordinu „Nuopelnai Lenkijos Respublikai“ 32 visuomenės veikėjus ir mokslininkus iš buvusios Sovietų Sąjungos – už didelį indėlį atskleidžiant tiesą apie Katynės nusikaltimą. Tarp apdovanotųjų – ir Jurijus Zoria (po mirties).

Jurijus Zoria – vienas iš pirmųjų, o gal pirmasis, užėjęs NKVD pėdsakus Katynės tragedijoje. Bylos Nr. 159 ekspertizės išvadose sakoma, jog svarus čekistų kaltės įrodymas esą tai, kad Katynės miške 1943 metais atkastieji buvo tie patys asmenys, kuriuos NKVD konvojus nurodė 1940 metų balandžio-gegužės mėnesiais iš Kozelsko lagerio išsiunčiamų lenkų belaisvių sąrašuose. Iki pastarųjų sąrašų ir kitų dalykų tada, 1989 metų pavasarį ir vasarą, dar slaptuose archyvuose leistinai neleistinai prisibrovė kaip tik Karo diplomatijos akademijos dėstytojas Jurijus Zoria.

1997 metais Rusijos itin piktų kairiųjų leidžiamas laikraštis apšaukė Nikolajų ir Jurijų Zorias tėvynės išdavikais, vokiečių kaltę suvertusiems SSRS: Kas nepavyko tėvui, padarė sūnus.

Jurijui Zoriai nebuvo paslapčių baudžiamojoje byloje Nr.159 iki tyrimo nutraukimo 1994 metais – jis įėjo į ekspertų komisiją, rengusią šioje byloje išvadas (iš kurių ir sužinome kai ką daugiau). Bet savo tėvo mirties aplinkybių jis taip ir neišsiaiškino.

2016.11.06; 03:10

Slaptai.lt jau pasakojo, kad Rusijoje ir už menką abejonę mokykliniame istorijos vadovėlyje išdėstytomis tiesomis galima sulaukti baudžiamosios atsakomybės.

O dabar – pasakojimas apie tai, kaip ir už ką pilietis reikalavo iškelti baudžiamąją bylą … istorijos vadovėlio autoriams. Pagal tą patį Baudžiamojo kodekso 354.1 straipsnį „Nacizmo reabilitavimas“.

Skundikai tik ir laukė šito straipsnio

Ir žemesnysis teismas, o visai neseniai ir Maskvos miesto teismas atsisakė patenkinti Jevgenijaus Džiugašvilio skundus dėl atsisakymo pagal jo pareiškimą iškelti baudžiamąją bylą. Bet šis pilietis yra sukurpęs daug ieškinių dėl vieno ir to paties dalyko, skundžia jam nepalankius žemesniųjų teismų sprendimus Rusijos aukščiausiajam teismui, ir šiomis dienomis turėtume sužinoti, ar vėl apskundė.

Pilietis Džiugašvilis savo 2016 m. rugsėjo 1 d. „Pareiškime dėl nusikaltimo“ prašė Rusijos tyrimo komiteto iškelti baudžiamąją bylą 10 klasės istorijos vadovėlio autoriams pagal Baudžiamojo kodekso 354.1 straipsnį „Nacizmo reabilitavimas“. Šiame straipsnyje numatyta atsakomybė už neigimą faktų, nustatytų Tarptautinio karo tribunolo nuosprendyje, pritarimą nusikaltimams, nustatytiems nurodytame nuosprendyje, taip pat skleidimą žinomai melagingų žinių apie SSRS veiksmus Antrojo pasaulinio karo metais.

Pareiškėjui naujame Rusijos moksleiviams skirtame vadovėlyje užkliuvo ši pastraipa: Tragiškai susiklostė Lenkijos karininkų likimas sovietinėje nelaisvėje. Juos laikė penkiuose lageriuose, iš kurių žinomiausias – Katynėje (Smolensko sritis). Šių stovyklų karo belaisviai lenkai buvo sušaudyti VKP (b) CK politinio biuro 1940 m. kovo 5 d. sprendimu, archyvinių dokumentų liudijimu, žuvo 21 857 žmonės.

VKP (b) – tai  Sovietų Sąjungos komunistų partija (bolševikų), kurios centro komiteto politiniam biurui priklausė visa valdžia SSRS, o tame biure – jokių oficialių valstybinių pareigų nuo 1922 iki 1941 metų neturėjusiam Josifui Stalinui. 1934 metais įvykusiame Sovietų Sąjungos komunistų suvažiavime kalbėtojai pagarbino Staliną 1 500 kartų. SSRS vykdytos politinės represijos dar vadintos Stalino represijomis. Pačių jų vykdytojų duomenimis, vien 1937-1938 metais NKVD (SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato) organai areštavo 1 575 259 žmones, iš jų 681 692 sušaudė.

Pastarajame pareiškime 1936 metais gimęs Jevgenijus Džiugašvilis nenurodo esąs Josifo Stalino vaikaitis. Bet Rusijoje ir ypač Gruzijoje daugelis žino: tai Stalino vyresniojo sūnaus Jakovo nesantuokinis sūnus; 2002 metais tai pripažino Tbilisio apygardos teismas. Tiesa, kai kas iš Stalino atžalyno to nepripažįsta. 2015 metais Jevgenijus Džiugašvilis išleido prisiminimų knygą „Mano senelis – Stalinas! Jis – šventasis“, kurioje aiškina ir tai, dėl ko kai kurie giminės jo kratosi.

Savo senelį gyvą jis matė vienintelį kartą, kai Suvorovo karo mokyklos auklėtinių gretose žygiavo parado Raudonojoje aikštėje metu. Pats Jevgenijus Jakovlevičius neprisistato Stalino vaikaičiu: Koks jis man senelis? Vadas, draugas Stalinas – štai kas jis man. Bet neatsisakė suvaidinti Staliną filme apie Jakovą Džiugašvilį, savo tėvą.

Atsargos pulkininkas Jevgenijus Džiugašvilis enciklopedijose pristatomas kaip sovietinis karinis mokslininkas – inžinierius ir istorikas, profesorius. Rusijos ir Gruzijos visuomenės ir politikos veikėjas, įvairių sambūrių šiuose valstybėse vadovas ir narys. Pavyzdžiui, 1999 metais dalyvavo rinkimuose į Valstybės dūmą kaip vienas iš trijų „Stalino bloko už SSRS“ lyderių (blokas nesurinko reikiamo balsų skaičiaus).

Nuo 1996 metų Gruzijoje pirmininkauja Josifo Stalino idėjinių palikuonių draugijai. Šis pavadinimas geriausiai parodo jo nekintamas pažiūras: Stalino valdymo epocha yra mūsų tėvynės aukso amžius, Stalinui žeriami priekaištai – didelis melas. Kai kurie autoriai tvirtina jį nusipelnius supratimo ir pagarbos už tai, kad ir žlugus Sovietų Sąjungai neišdavė savo senelio, liko ištikimas komunistiniams idealams.

Džiugašvilio kritika neaplenkia ir pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino įpėdinio Vladimiro Putino vykdomos politikos. Pasak Stalino anūko, Putinas ėmė ir supjudė mus su mums gimininga tauta, su Ukraina. Mes neturime protingų vadovų, vieni vagys.

Jis kritikavo Krymo aneksiją, sakydamas, kad pusiasalį galima buvo susigrąžinti ne jėga, o teisiškai arba, blogiausiu atveju, nupirkti (Laikai jau ne tie. Jau 21 amžius, o mūsų lyderiai veikia po senovei). Rusija, girdi, neturi teisės šantažuoti Ukrainos dujų kaina, nes ukrainiečiai, baltarusiai ir kitų buvusių SSRS tautų žmonės Raudonosios armijos gretose kartu kovojo prieš nacizmą, gynė šalį ir jos išteklius ir dabar turi teisę į juos.

2010 metais jis padavė į teismą pačią Rusijos Federacijos valstybinę dūmą, tiksliau jos daugumą, kurie balsavo už  pareiškimą „Dėl Katynės tragedijos ir jos aukų“. Esą teiginys Katynės nusikaltimas buvo įvykdytas tiesioginiu Stalino nurodymu neatitinka tikrovės ir įžeidžia jo senelio, Josifo Stalino, garbę ir orumą. Be to, reikalavo iš Dūmos deputatų, balsavusių už šį pareiškimą, priteisti 100 mln. rublių jo senelio atminimui ir jam pačiam, Stalino giminaičiui, padarytos moralinės žalos atlyginimui. Kai žemesnysis teismas jo ieškinio nepatenkino, kreipėsi į Aukščiausiąjį teismą. Bet jam ir tai ne lubos – kitoje byloje jis pasiekė Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre.

Atsiradus Baudžiamajame kodekse straipsniui „Nacizmo reabilitavimas“, Džiugašvilis (kartu su jam talkinančia, o teisingiau – jo vardu veikiančia grupe) ėmė pulti nauju teisiniu pagrindu ir dar smarkiau. 2015-ųjų pavasarį apkaltino neigimu faktų … pritarimu nusikaltimams… skleidimu… Rusijos istoriką Davidą Feldmaną, vienoje TV laidoje pasakiusį, kad NKVD vykdytojai sušaudė tūkstančius belaisvių lenkų karininkų, ir pareikalavo jam iškelti baudžiamąją bylą pagal 354.1 straipsnį. Po kelių dienų Tyrimų komitetui įskundė dar du žmones: politologą ir Federacijos tarybos (Rusijos parlamento aukštųjų rūmų) narį.

1946 metai. Prašom pateikti papildomus įkalčius!

Jau kiek metų Stalino vaikaitis su bendražygiais įrodinėja, jog 11 000 lenkų karo belaisvių Katynės miške nužudė vokiečiai. Tai jie rašo ir pastarajame įskundime: jų kaltės faktas nustatytas Tarptautinio karo tribunolo 1946 m. vasario 14 d. procesiniu sprendimu ir 1946 m. spalio 1 d. nuosprendžiu. Jie neabejodami nurodo ir nusikaltimo sumanytojus: nuosprendžiu nustatytas teisiamųjų Hermano Geringo ir Alfredo Jodlio asmeninės kaltės faktas.

Tiesiog nuostabu! Koks procesinis sprendimas? Iš kur asmeninės kaltės faktas?

Vasario 14 d. nė koks procesinis sprendimas dėl Katynės žudynių negalėjo būti priimtas, nes SSRS prokuroras tos dienos vakariniame posėdyje nebaigė savo kalbos ir tęsė ją kitą rytą.

Iš tikrųjų jeigu ką galima laikyti procesiniu sprendimu, tai Tribunolo atsisakymą be papildomų svarstymų priimti sovietinio kaltintojo vasario 14 d. pateiktą dokumentą, vėliau pagarsėjusį kaip „Burdenkos komisijos pranešimas“ (Maskvoje 1944 m. sausio 14 d. sudarytai specialiajai komisijai lenkų karininkų belaisvių nužudymo Katynės miške aplinkybėms tirti ir nustatyti vadovavo Raudonosios armijos vyriausiasis chirurgas akademikas Nikolajus Burdenka); Niurnbergo procese „Pareiškimas“ kaip SSRS įrodomasis dokumentas gavo registracijos vardą – „SSRS-54“. 

Katynės tragedija. Kadras iš Andžėjaus Vaidos menininio filmo "Katynė".
Katynės tragedija. Kadras iš Andžėjaus Vaidos menininio filmo „Katynė“.

Tik šis sprendimas Teismo buvo priimtas gerokai vėliau. Tribunolo nariai kovo 12 d. parengtiniame posėdyje nusprendė patenkinti gynybos (konkrečiai – Geringo advokato Oto Štamerio) prašymą iškviesti liudytojus Katynės žudynių aplinkybėms paaiškinti, nors SSRS skirtasis Tribunolo narys Jona Nikitčenka tam visaip priešinosi: Kai kalbama apie visiems žinomus istorinius faktus, Tribunolas priima juos be įrodymų, pripažįsta juos įrodytais (atsisakė balsuoti, bet visi sąjungininkų atstovai pasisakė „už“).

Atrodė, sovietai nesitikėjo tokio akibrokšto. Kovo 18 d. SSRS vyriausiasis kaltintojas Romanas Rudenka kreipėsi į Teismą griežtu laišku, kuriame sprendimą apklausti liudytojus pavadino ypač pavojingu precedentu, nes tai esą leidžia gynybai be galo vilkinti procesą keliant abejones dėl įrodymų, pagal Tribunolo įstatų 21 straipsnį laikomų neginčijamais. Šiame laiške Rudenka surašė viską taip, kaip buvo nurodyta jam skirtoje Komisijos sovietų atstovų Tarptautiniame karo tribunole Niurnberge darbui vadovauti instrukcijoje. Bet protestą pasirašė jis vienas, nes palenkti sovietų pusėn sąjungininkų kaltintojų, kaip ragino „Vyšinskio komisija“, jam nepavyko.

Rudenkos demaršas atrodė pagrįstas: sutinkamai su 21 straipsniu Tribunolas turi priimti  sąjunginių valstybių oficialius dokumentus be papildomų įrodymų, taigi tai taikoma ir „Burdenkos komisijos pranešimui“. Bet balandžio 6 d. posėdyje Tribunolas pirmą kartą nusprendė savaip: turi priimti, bet neprivalo (beje, Įstatai leido nukrypti nuo nustatytų taisyklių, jeigu to prireiktų teisingumo labui). Ir sutiko su gynybos prašymu iškviesti liudytojus kryžminei apklausai. Sovietų atstovai tam žūtbūtinai priešinosi, o Rudenka elgėsi taip įžūliai ir nepadoriai, kad Tribunolo narys amerikietis Frensis Bidlas neiškentė: Amerikoje tuojau pat pasiųstų prokurorą į kalėjimą už teismo negerbimą.

Ir tuo nesibaigė. Birželio 19 d. Tribunolo uždarame posėdyje Nikitčenka pasiūlė Katynės byloje pasitenkinti raštiškais liudijimais, o pačių liudytojų nekviesti (iki to laiko Maskvoje spėta surašyti daugiau kaip pusšimčio žmonių apklausos protokolus, tam reikalui vadovavo iš Niurnbergo atvykęs SSRS vyriausiojo kaltintojo pavaduotojas Levas Smirnovas). Bet Teismas nenusileido. Galiausiai susitarta išklausyti ne daugiau kaip po tris abiejų pusių liudytojus.

Tarptautinio karo tribunolo kaltinime sakoma: 11 000 lenkų karininkų – karo belaisvių buvo nužudyta Katynės miške netoli Smolensko (tiesa, trys mėnesiai iki prasidedant procesui išdalytame kaltinimo išvados tekste buvo kitas skaičius: 925). Vokiečių kaltę turėjo įrodyti Tribunolui pateiktas dokumentas „SSSR-54“.

Šiame dokumente sakoma, kad lenkai karo belaisviai, buvę trijuose lageriuose vakariau Smolensko, ir vokiečių okupantams užėmus Smolenską tebebuvo ten iki 1941 metų rugsėjo įskaitytinai. 1941 metų rudenį Katynės miške buvo vykdomi masiniai lenkų karo belaisvių iš minėtų lagerių sušaudymai. 1942-1943 metų žiemą karo eiga pakrypo ne vokiečių naudai. Sovietų Sąjungos karinė galia vis didėjo, SSRS ir sąjungininkų vienybė darėsi tvirtesnė. Vokiečiai nutarė imtis provokacijos tam, kad savo piktadarystę primestų sovietinės valdžios organams, tikėdamiesi sukiršinti rusus su lenkais ir paslėpti savo nusikaltimo pėdsakus.

Smulkiau apie tai aiškinama skyriuje „Vokiečių provokacijos kilimas“ (Возникновение немецкой провокации). Galiausiai „Bendrose  išvadose“ nurodoma: masinį lenkų karo belaisvių sušaudymą Katynės miške vykdė vokiečių karinė įstaiga, prisidengusi sąlygišku pavadinimu „537-to statybos bataliono štabas“, kuriai vadovavo papulkininkis Arnesas.

Dokumente „SSRS-54“ vokiečių provokacija vadinama tai, apie ką 1943 m. balandžio 13 d. pranešė vokiečių radijas: Smolensko srities gyventojai nurodė vokiečių valdžios atstovams vietą, kur bolševikai vykdė masinio naikinimo akcijas ir kur GPU sunaikino dešimt tūkstančių Lenkijos karininkų (GPU vokiečiai ir toliau vadino NKVD valstybės saugumo valdybą, 1917 metais  bolševikų įkurtos ČK, politinės policijos, pirmtakę). Balandžio 16 d. Sovietų Sąjungos informacijos tarnyba (Совинформбюро) atkirto, kad Vokietijos radijo pranešimas yra šlykštus šmeižikiškas prasimanymas ir sovietų nelaisvėje buvusius lenkus nužudė patys vokiečiai 1941 metais, kai sovietiniai daliniai pasitraukė iš Smolensko rajono.

 Vokiečių sukviesta tarptautinė gydytojų komisija nustatė, kad lenkai buvo sušaudyti 1940 metų kovo ir balandžio mėnesiais.

Juodoji sovietų diena Niurnberge

Kaip matyti iš posėdžio stenogramos, po kryžminės liudytojų apklausos (liepos 1-2 d.) SSRS vyriausiojo kaltintojo pavaduotojui Smirnovui prireikė kreiptis į Tribunolo pirmininką Džefrį Lorensą trumpu pareiškimu. Sovietų pusė, pasakė jis, atrinko tris liudytojus iš 120 apklaustų asmenų, turi daugelio jų tinkamai patvirtintus raštiškus parodymus ir gali Tribunolo reikalavimu juos tuoj pat pateikti, taip pat iškviesti bet kurį iš apklaustųjų. Štameris tam neprieštaravo su sąlyga, kad ir gynybai bus leista iškviesti atitinkamai papildomų liudytojų. Lorensas tarė paskutinį žodį: Tribunolas jau yra nusprendęs; mes daugiau neklausysime liudijimų šiuo reikalu. Ir iškart ėmėsi už akių teisiamo Martino Bormano…

Ne be reikalo sovietai prieš porą savaičių siūlė apsieiti iš viso be liudytojų! Kaip dabar žinome, sovietai abejojo ir dėl savųjų, bet daugiausia nerimavo, ką pasakys gynybos pakviestieji. Gynyba pateikė liudytojų pavardes kelios savaitės iki apklausos pradžios, o kaltinimo pusė laikė savo liudytojus paslaptyje iki pat paskutinės minutės, paskelbė juos tik posėdžio dieną, ir tai – pareikalavus gynybai. Sovietų abejonės pasitvirtino su kaupu.

Liepos 1 d. posėdyje Smirnovas susimovė vos pradėjęs apklausinėti gynybos liudytoją Fridrichą Arensą (o ne Arnesą, kaip jau išaiškėjo iš gynybos apklausos, ir ne buvusį kažin kokios slaptos karinės įstaigos, o kariuomenės ryšių pulko vadą). Liudytojas vėl paaiškino į Katynę atvykęs 1941 metų lapkričio pabaigoje. Bet sovietų prokuroras neatlyžo. Kai jis kelintą kartą vokiečio paklausė, ar šis buvęs Katynėje 1941 metų rugsėjo ar spalio mėnesiais, už liudytoją atsakė Tribunolo pirmininkas: Jis sako, kad ten nebuvo.

Dešinėje - Josifas Visarionovičius Stalinas.
Dešinėje – Josifas Visarionovičius Stalinas.

Dokumente „SSSR-54“ buvo rašoma, jog norint išsiaiškinti tai, kas įvyko Katynės miške 1941 metų rugsėjį, ypatingai svarbią reikšmę turi astronomijos profesoriaus Boriso Bazilevskio liudijimas. Suprantama, sovietai buvusį Smolensko burmistro pavaduotoją atgabeno į Niurnbergą. Žurnalistams jis jau buvo pasirodęs 1944 metų pradžioje Smolenske, Burdenkos komisijos surengtoje spaudos konferencijoje; vienas užsienietis  tada jį apibūdino ne itin patraukliai: drebantis mažas žmogelis.

Advokato Štamerio apklausiamas Bazilevskis visiškai sutriko. Štameris: Ponas liudytojau, jūs iki pertraukos, man atrodo, skaitėte savo parodymus? Ar ne taip? Bazilevskis: Aš nieko neskaičiau. Mano rankose tik teismo planas.

Dėl vokiečių kaltės, tai Bazilevskis paaiškino ją suvokęs iš miesto burmistro žodžių 1941 metų rugsėjį. Vieną kartą Menšaginas jam pasakė, kad karo belaisvius lenkus rengiamasi sunaikinti. O kitą sykį, po dviejų savaičių, klausiamas dėl lenkų belaisvių, burmistras atsakė, ką pats sužinojęs iš vokiečių komendanto: Su jais viskas baigta. Dar iš Menšagino Bazilevskis sužinojo, kad lenkų sušaudymas – tai grandis Vokietijos vykdomos antilenkiškos politikos, ypatingai paaštrėjusios sudarius rusų-lenkų sutartį (tikrai kaip iš rašto). Pats belaisvių sušaudymo vietos nematęs ir negalįs nurodyti žmogaus, kuris dalyvavo ar matė sušaudymą.

Nežinia, kas ir kada liepos 1-ąją pavadino juoda sovietų diena Niurnberge. Tą dieną vertėjavo 23-metė Tatjana Stupnikova. Po daugelio metų ji savo prisiminimuose „Nieko, išskyrus tiesą“ (Ничего, кроме правды, 1998) aprašė, kaip jautėsi:  Man ta diena tikrai buvo juoda, nors aš buvau tik vertėja posėdžių salėje. Girdėti ir versti liudytojų parodymus man buvo neapsakomai sunku. Ir šį kartą ne dėl vertimo keblumo, o dėl nenumaldomo gėdos jausmo, kad vienintelę, daug iškentėjusią Tėvynę ne be pagrindo galima įtarti įvykdžius sunkų nusikaltimą.

Kuo čia dėtas Geringas?

Tarptautinio karo tribunolo nuosprendyje Katynė nepaminėta, tad iš kur Stalino idėjiniai palikuonys ėmė teisiamųjų Hermano Geringo ir Alfredo Jodlio asmeninės kaltės faktą? Nebent iš 1953 metais pasirodžiusio „Didžiosios sovietinės enciklopedijos“ 20-o tomo. Ten straipsnelyje „Sušaudymas Katynėje“ rašoma: 1945-1946 metais Tarptautinis karo tribunolas Niurnberge pripažino Geringą ir kitus pagrindinius vokiečių karo nusikaltėlius kaltais dėl lenkų liaudies naikinimo politikos vykdymo, taip pat dėl lenkų karo belaisvių sušaudymo Katynės miške.

Nuosprendyje dar gyvas Geringas vadinamas antru pagal svarbą nacistinio režimo veikėju po Hitlerio – jis būtų buvęs pakarta pats pirmas, jeigu būtų neprarijęs nuodų. Kaip sakoma Nuosprendyje, Geringas vadovavo visoms Vokietijos ekonomikos šakoms, jam įsakius užimtos teritorijos buvo plėšiamos, o gyventojai varomi priverstiniam darbui. Jis išleido direktyvas dėl sovietų ir prancūzų karo belaisvių panaudojimo ginklų pramonėje; jis kalbėjo apie lenkų ir olandų kaip karo belaisvių grobimą, jeigu prireiks, ir jų panaudojimą darbams.

Taigi Geringas siekė ne naikinti karo belaisvius užimtose kraštuose, o panaudoti juos Vokietijoje, kas visiškai suprantama, nes vadovavo visai ekonomikai.

Dar didesnė paslaptis, kodėl Stalino anūkas prie Geringo prikergė Alfredą Jodlį, buvusį Vokietijos ginkluotųjų pajėgų operatyvinio vadovavimo skyriaus viršininką. Jis buvo pakartas (generolas pulkininkas prašė sušaudymo, bet Tribunolas nesutiko). Jodlio nuosprendyje nurodoma jį prisidėjus prie Hitlerio kuriamų direktyvų ir įsakymų: dėl sovietinių komisarų šaudymo, Maskvos ir Leningrado miestų sunaikinimo ir kelių kitų. Bet apie lenkus – nė mur mur.

To negana! Rusijos generalinės prokuratūros internetinėje svetainėje susirandame straipsnį  apie Niurnbergo tribunolą („70 лет назад завершил работу Нюрнбергский трибунал“), kuriame prie Jodlio pavardės skliausteliuose parašyta: po mirties išteisintas iš naujo nagrinėjant bylą Miuncheno teisme 1953 metais. Kitoje vietoje apie tai pranešama su šauktuku – (!). Iš tikro yra ko nustebti – juk Rusijoje Niurnbergo tribunolo nuosprendis įteisintas kaip galutinis, neatšaukiamas!

Tiesa, rusiškoji „Vikipedija“ prie išteisintas 1953 metų vasario mėnesį, priduria: bet jau tų pačių metų rugsėjį Bavarijos politinio išlaisvinimo ministras visuomenės spaudžiamas atšaukė sprendimą dėl Niurnbergo teismo sprendimo pakeitimo. Dar kitur rasime: JAV spaudžiamas… Jeigu vis dėlto viename iš tikresnių šaltinių Widerrufdes Widerrufsdes Urteils suprasime kaip sprendimo atšaukti atšaukimą, tai išeis, kad Jodlio kaltė buvo įvertinta ne taip griežtai (ne pagrindinis nusikaltėlis, o prisidėjęs). Kad ir kaip būtų, Jodlio žmona atgavo konfiskuotą šeimos nuosavybę ir įgijo teisę į pensiją.

Žodžiu, dėl Jodlio kaltės nederėtų kirsti iš peties, juo labiau kad 1949 metais Niurbergo procese Prancūzijai atstovavęs kaltintojas prasitarė mirties bausmės skyrimą Alfredui Jodliui buvus teismo klaida (sovietai ir svarstant nuosprendžius liko sau ištikimi – pritarimo vienus būtinai pakarti siekė sutikdami su švelnesnėmis bausmėmis kitiems).

Ne mažiau stebėtina ir tai, kodėl Stalino anūkas prie kaltų dėl Katynės žudynių nepriskyrė Hanso Franko, buvusio Vokietijos okupuotų teritorijų generolo gubernatoriaus. Gal nė neskaitė SSRS vyriausiojo kaltintojo kalbų Niurnbergo procese? Paprastai sakoma, jog po liepos 2 d. Tribunolo pirmininko žodžių mes daugiau neklausysime liudijimų šiuo reikalu sovietai paspaudė uodegą ir daugiau apie Katynę neprasižiojo. Prasižiojo! Ir tai padarė Rudenka savo baigiamojoje kalboje 1946 m. liepos 29 dieną.

Rudenka apie pasaulinio istorinio masto nusikaltėlį kalbėjo su užmoju: jis pasiuntė du milijonus lenkų į katorgą Vokietijoje tam, kad prieš pasmerkdamas mirčiai viską išsunktų iš jų Reicho naudai; vokiečių laikinai užgrobtose Lenkijos žemėse jo įvestas režimas buvo nežmoniškas milijonų žmonių naikinimo įvairiais, bet vienodai nusikalstamais būdais režimas. Neatsitiktinai (kaip įsitikino Teismas iš neseniai šioje salėje nuskambėjusių buvusio Smolensko burmistro pavaduotojo profesoriaus Bazilevskio parodymų) Franko įvestą Lenkijoje režimą sau pavyzdžiu laikė vokiečių fašistiniai žudikai, sunaikinę 11 tūkstančių belaisvių lenkų karininkų Katynės miške.

 

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius.

Toliau Rudenka pagarsino Franko slapto pranešimo Hitleriui dalį, kur Katynė minima dar tris kartus. Generolo gubernatoriaus žinias iš Katynės pats prokuroras vadina provokaciniais vokiečių pranešimais iš Katynės; ir vien Katynė čia reiškia tą patį: vokiečių pranešimą apie atrastus sušaudytus lenkų karininkus. Frankas skundžiasi Hitleriui, kad lenkų visuomenė nepasiduodanti to pranešimo įtakai ir prikišanti vokiečiams didelį mirtingumą vokiečių koncentracijos stovyklose. Iš to prokuroras daro išvadą, kad Frankas labai gerai žinojo, kas dedasi koncentracijos stovyklose, nors apklausiamas kalbėjo priešingai. 

Tribunolo nuosprendyje pripažįstama, jog Frankas savo valia ir sąmoningai dalyvavo Lenkijoje vykdytame terore, prisidėjo prie daugiau kaip vieno milijono lenkų išvarymo į Vokietiją priverstiniam darbams ir mažiausiai trijų milijonų žydų sunaikinimo. Bet nurodoma ir šiokių tokių švelninančių aplinkybių: visiškai neabejotina, kad didelė dalis Frankui inkriminuojamų nusikalstamų veiksmų buvo vykdoma per policiją ir kai kurie nusikaltimai, galimas dalykas, galėjo būti įvykdyti jam nežinant ir kai kuriais atvejais netgi jam nesutinkant. Gali būti, kad kai kurie nusikaltimai buvo vykdomi ne Frankui nurodžius, o gavus tiesioginius įsakymus iš Vokietijos.

Generolas gubernatorius Frankas nesutarė su SS fiureriu Himleriu ir netgi buvo, kaip pastebėjo vienas autorius, gal ir ne visai be pagrindo, nežabotos policijos savivalės priešininkas. Tiesa, tai jam nepadėjo išvengti kilpos. Bet pavyzdys galvažudžiams, kaip matyti iš Nuosprendžio, jis buvo ne iš tinkamiausių. Astronomijos profesorius Bazilevskis, regisi, nė nesistengė tuo įtikinti Teismo. Juo labiau kad ir vokiečių fašistiniai, ir kiti žudikai žudė pagal įsakymus, o ne ką nors pamėgdžiodami.

(Bus daugiau)

2016.11.03; 06:26

Šio pranešimo problematiką paskatino faktas, jog pastaruoju metu populiariuose žiniasklaidos tinkluose imta metodiškai menkinti ir pasijuokti iš lietuvių inteligentijos.

Tačiau lietuvių inteligentija yra puolama savų ir svetimų visus dvidešimt penkerius metus, nuo kurių pradžios skaičiuojame valstybės atgimimą. Nuosekliai menkinami šviesuoliai ir autoritetai, puoselėję lietuvybę sunkmečiais ir okupacijų laikotarpiu. Jie kaltinami arba tuo, kad yra pasenusių pažiūrų ir neprisitaiko prie naujų pasaulio iššūkių, arba tuo, kad jų padedama suklestėjo naujoji tautai svetima nomenklatūra.

Continue reading „Daiva Tamošaitytė: „Lietuvių inteligentijos laikysena ištautinamoje ir išvalstybinamoje visuomenėje““

Kai teismai vertina užsakytus nužudymus, didesniu nusikaltėliu laikomas ne žudikas, o nužudymo užsakovas, nes žudikas tėra įrankis nužudymo užsakovo rankose.

Kai kalbame apie ČK, NKVD, NKGB, MGB, MVD, KGB, tas prievartos struktūras reikia laikyti nusikaltimų vykdytojomis, užsakovų įrankiais. Represijų organizatoriai tarsi pamirštami, nes jie, gerai užsimaskavę, betarpiškai represijų nevykdė, egzekucijose tiesiogiai nedalyvavo.

Iš tikrųjų represijų, prilygstančių tautiniam, religiniam bei ideologiniam genocidui, organizatorė buvo SSRS Komunistų partija, Lietuvoje – jos padalinys – Lietuvos komunistų partija (LKP). LKP buvo represijų užsakovė, jai buvo pavaldūs SSRS represinių struktūrų padaliniai Lietuvoje. Jie iš LKP gaudavo užduotis, partijai už nuveiktus juodus darbus ir atsiskaitydavo.

Continue reading „Apkaltinti ir teisti laisvės kovotojus, kad nereikėtų nusikaltėlių teisti“

Po to, kai parlamentinė grupė „Už istorinę atmintį ir teisingumą“ prieš savaitę organizavo pasitarimą, kuriame gimė idėja peržiūrėti ir iš naujo įvertinti okupaciją šlovinančių paminklų „vertę“ ir jų įrašymą į kultūros vertybių registrą, Kremliaus išlaikomas interneto portalas „Baltijos naujienos“ pradėjo puolimą.

Parlamentinės grupės pirmininkas Arvydas Anušauskas teigia, kad pastaruoju metu minima, jog du paminklai sovietiniams kariams, žuvusiems vaduojant Lietuvą, „tapo vandalizmo objektais“. Seimo narys mano, kad kalbama apie Trakų rajone stovintį paminklą NKVD kareiviams, kurie buvo nukauti Lietuvos partizanų ir jokio fronto net iš toli nematė.

Continue reading „Kremliaus ruporai gina pozicijas ant Žaliojo tilto“

Buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis teisus, kai rašo, jog Lietuvai reikia herojų. Herojų reikia visoms valstybėms, visoms tautoms. Kas nežino šios tiesos? Taip pat nieko nenustebinsime primindami, jog, bėgant metams, požiūris į herojus kartais keičiasi. Pasaulio istorijoje gausu pavyzdžių, kai herojai ilgainiui nuvainikuojami ar net išmetami į šiukšlyną.

Taip, herojus nelygu herojui. Geriau, kai jie – be menkiausio nuodėmės šešėlio. Tačiau publikacijos „Mums reikia herojaus“ autorius padarė grubią klaidą, kai pamėgino sumenkinti Aukštaitijos partizaną Antaną Kraujelį – Siaubūną. Girdi, šis vyras nevertas mūsų pagarbos, apdovanojimų ir meninių filmų, nes „nužudęs ar dalyvavęs nužudant ne mažiau kaip vienuolika (bet galimas daiktas – daugiau) civilių asmenų“.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Teigiamų herojų paieška, profesoriaus apsauga ir pomėgis keliauti“