Kai teismai vertina užsakytus nužudymus, didesniu nusikaltėliu laikomas ne žudikas, o nužudymo užsakovas, nes žudikas tėra įrankis nužudymo užsakovo rankose.

Kai kalbame apie ČK, NKVD, NKGB, MGB, MVD, KGB, tas prievartos struktūras reikia laikyti nusikaltimų vykdytojomis, užsakovų įrankiais. Represijų organizatoriai tarsi pamirštami, nes jie, gerai užsimaskavę, betarpiškai represijų nevykdė, egzekucijose tiesiogiai nedalyvavo.

Iš tikrųjų represijų, prilygstančių tautiniam, religiniam bei ideologiniam genocidui, organizatorė buvo SSRS Komunistų partija, Lietuvoje – jos padalinys – Lietuvos komunistų partija (LKP). LKP buvo represijų užsakovė, jai buvo pavaldūs SSRS represinių struktūrų padaliniai Lietuvoje. Jie iš LKP gaudavo užduotis, partijai už nuveiktus juodus darbus ir atsiskaitydavo.

Continue reading „Apkaltinti ir teisti laisvės kovotojus, kad nereikėtų nusikaltėlių teisti“

Po to, kai parlamentinė grupė „Už istorinę atmintį ir teisingumą“ prieš savaitę organizavo pasitarimą, kuriame gimė idėja peržiūrėti ir iš naujo įvertinti okupaciją šlovinančių paminklų „vertę“ ir jų įrašymą į kultūros vertybių registrą, Kremliaus išlaikomas interneto portalas „Baltijos naujienos“ pradėjo puolimą.

Parlamentinės grupės pirmininkas Arvydas Anušauskas teigia, kad pastaruoju metu minima, jog du paminklai sovietiniams kariams, žuvusiems vaduojant Lietuvą, „tapo vandalizmo objektais“. Seimo narys mano, kad kalbama apie Trakų rajone stovintį paminklą NKVD kareiviams, kurie buvo nukauti Lietuvos partizanų ir jokio fronto net iš toli nematė.

Continue reading „Kremliaus ruporai gina pozicijas ant Žaliojo tilto“

Buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis teisus, kai rašo, jog Lietuvai reikia herojų. Herojų reikia visoms valstybėms, visoms tautoms. Kas nežino šios tiesos? Taip pat nieko nenustebinsime primindami, jog, bėgant metams, požiūris į herojus kartais keičiasi. Pasaulio istorijoje gausu pavyzdžių, kai herojai ilgainiui nuvainikuojami ar net išmetami į šiukšlyną.

Taip, herojus nelygu herojui. Geriau, kai jie – be menkiausio nuodėmės šešėlio. Tačiau publikacijos „Mums reikia herojaus“ autorius padarė grubią klaidą, kai pamėgino sumenkinti Aukštaitijos partizaną Antaną Kraujelį – Siaubūną. Girdi, šis vyras nevertas mūsų pagarbos, apdovanojimų ir meninių filmų, nes „nužudęs ar dalyvavęs nužudant ne mažiau kaip vienuolika (bet galimas daiktas – daugiau) civilių asmenų“.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Teigiamų herojų paieška, profesoriaus apsauga ir pomėgis keliauti“

karaimas_2

1951-aisiais metais Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja sušaukė sesiją, kurioje buvo apžvelgiama politinė ir ekonominė padėtis Lotynų Amerikos šalyse. Toje sesijoje ypač aršiai siautėjo tuometinis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Andrėjus Vyšinskis.

Nesiskaitydamas nei su žodžiais, nei su diplomatui privalomomis etiketo taisyklėmis, jis negailestingai užsipuolė būtent tas Lotynų Amerikos valstybes, kurios simpatizavo Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Labiausiai tąsyk kliuvo nedidelei Kosta Rikos valstybei, kuri palaikė draugiškus santykius su Vašingtonu. Žodžiu, SSRS diplomatijos šefas elgėsi kaip tikras chamas. O tuometiniai Kosta Rikos vadovai buvo pasimetę. Jie nežinojo, kaip deramai atsikirsti į iš piršto laužtus kaltinimus, beje, pateiktus grubia, diplomatams nebūdinga maniera.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: karaimas Juozas Grigulevičius“

Karlas Rudolfas Tuomi – sovietų karinės žvalgybos bendradarbis, vėliau tapęs Amerikos agentu. Tiksliau tariant – dvigubu agentu.

Tuomis gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Patėvis suomis jam nuo vaikystės piršo komunizmo idėjas. 1933 metais Tuomių šeima išvyko iš Mičigano į Sovietų Sąjungą. Po ketverių metų NKVD areštavo patėvį, ir Karlas jo daugiau niekada nebematė.

Kad išmaitintų šeimą, jaunuoliui teko įsidarbinti miško paruošose, o 1939 metais jis buvo pašauktas į tarnybą Raudonojoje Armijoje. Nors Tuomis išėjo specialųjį parengimą, 1941 metų vasarą, kai Vokietija užpuolė SSSR, jis buvo paskirtas į pėstininkus. Už šaunumą ir drąsą kovose pelnė apdovanojimą.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: agentas Kaarlo Rudolf Tuomi“

Ministerium für Staatssicherheit – VDR Valstybės saugumo ministerija. Pagrindinė Rytų Vokietijos specialioji tarnyba. Įsteigta 1950 metų balandį atitinkamų sovietinių organų – MGB ir jos pirmtakų NKGB bei NKVD pavyzdžiu (Vokietijos Demokratinė Respublika buvo paskelbta 1949 metų spalio 7 dieną).

MFS buvo sudaryta iš kelių smulkesnių specialiųjų žinybų, kurios padėjo rusams palaikyti prosovietinį režimą, įvestą okupuotos Vokietijos sovietinėje zonoje 1948 metų gegužę. Bet net ir po VDR paskelbimo sovietų armijos žvalgyba (GRU) ir kiti sovietiniai valstybės saugumo organai toliau veikė Rytų Vokietijoje, nesilpnindami aktyvumo.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: MFS (Ministerium für Staatssicherheit)“

Šiandien Rusija – slaptosios policijos šalis. Kaip tik prie tokios išvados priėjo savo knygoje „Naujoji dvarininkija. FSB istorijos bruožai“ buvę laikraščio „Izvestija“ žurnalistai Andrejus Soldatovas ir Irina Borogan, rašo Gerhardas Gnaukas Vokietijos leidinyje Die Welt.

Autoriai, nusprendę artimai užsiimti Rusijos specialiųjų tarnybų tematika, pateikia knygoje savą požiūrį į Rusijos slaptųjų tarnybų raidą per pastaruosius 20 metų, praėjusius po Sovietų Sąjungos žlugimo.

Continue reading „Naujoji dvarininkija – „pavojingiausioje pasaulio valstybėje““

« 1 3 »

Liepos 6-ąją  – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną – portalo Slaptai.lt žurnalistai dalyvavo pėsčiųjų žygyje „Dzūkų kovų keliais“. Tai – antrasis kasmetinis pėsčiųjų žygis, skirtas Lietuvos valstybės dienai paminėti.

Politiko Gedimino Jakavonio organizuoti 20-ies ir 40-ies km ilgio pėsčiųjų žygiai prasidėjo Senojoje Varėnoje prie Nepriklausomybės paminklo. Jų maršrutas driekėsi nuo Senosios Varėnos link Dainavos girios ir vaikų poeto Anzelmo Matučio drėvės (Pauosupės kaimas). Žodžiu, eita vietomis, kurios mena daug mums svarbių, brangių, įsimintinų vietų.

XXX

Istorikai mano, kad Varėnos žemėje XV amžiuje buvo įkurtas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto medžioklės dvaras ir pilis, kur Vytautas Didysis su savo dvariškiais paraleisdavo daug laiko ne tik medžiodamas, bet ir rūpindamasis kariuomenės stiprinimo reikalais. Varėnos dvare Vytautas Didysis parašė daug laiškų įvairių valstybių vadovams. Pirmasis laiškas parašytas1413 metų sausio 13-ąją, taigi jau po Žalgirio mūšio. Ordino magistrui adresuotame laiške pažymima, kad laiškas rašytas būtent „naujajame medžioklės dvare, vadinamame Varėna, greta Merkio upės“.

XXX

Senojoje Varėnoje gimė kompozitorius ir dailininkas M.K.Čiurlionis (1875 – 1911). Jo namo vietoje šiuo metu stovi tik paminklinis akmuo.

2013 metų balandžio 10 dieną Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretu patvirtintas Senosios Varėnos herbas.

Varėnos miestelis įsikūrė dėl geležinkelio „Vilnius – Gardinas“ atšakos, nutiestos 1862 metais. Didžiausia miesto šventė – „Grybų šventė“, organizuojama nuo 1996-ųjų paskutinįjį rugsėjo šeštadienį.

XXX

Per aštuonerius kovų metus su sovietiniais okupantais dzūkų partizanai patyrė daug pergalių, o kartu patyrė ir skaudžių netekčių. Didžiausia tragedija čia įvyko 1949 metų sausio 24 – 25 dienomis, kada buvo išduota DLK Vytauto grupės vadavietė.

XXX

Pauosupės kaimas garsus vaikų poeto A.Matučio drėve – muziejumi. Drėvė buvo A.Matučio darbo kabinetas.

Pauosupėje yra gyvenęs ir žymus grafikas Algimantas Švažas su šeima. Čia jis išdrožė senųjų dievų stabų – šventu puslankiu išrikiavo Perkūną, Žemyną, Velnią…

XXX

Lynežeris – miškų kaimas. Jo mokykloje dirbo žinomi poetai Kostas Kubilinskas ir Algirdas Skinkys. Į Lynažerio pradžios mokyklą K.Kubilinskas atvyko dirbti 1947-aisiais. Nors jis buvo puikus vaikų poetas, tačiau jis talkino sovietų saugumo struktūroms persekiojant mūsų partizanus.

Lynažerio kaimas įsikūręs prie ežero, miško apsuptyje. Kaimo pavadinimas susijęs su ežero vardu. Čia stovi 13 sodybų, turinčių architektūros paminklo statusą. Pasak vietinių gyventojų, tos kaimo trobos statytos labai seniai.

XXX

Kriokšlio ( arba Šumas) – kaimas Varėnos rajone. Kaimą upė Ūla dalina į dvi dalis – Kriokšlį ir Šumą. Šumo pusėje auga du ąžuolai, pasodinti 1933-aisiais, S.Dariaus ir S.Girėno žūties dieną (sodino Kazimieraičių draugija).

Karaviškės kaimas. Pagal lenkų valdžios 1921-aisiais atliktą surašymą kaime gyveno 11 žmonių, iš kurių visi užsirašė lietuviais.

XXX

Dudičiuose stovi paminklas 1863 metų sukilimui atminti (vienam iš sukilėlių vadų – Liudvikui Narbutui ir jo bendražygiams). Dubičiai – pats lietuviškiausias kaimas Baltarusijos pasienyje.

Ūlos ir jos aukštupio Pelesos pakrantėse žmonių gyventa jau ankstyvajame akmens amžiuje.

Liudvikas Narbutas, istoriko Teodoro Narbuto sūnus, buvo vienas pirmųjų sukilimo organizatorių Vilniaus gubernijoje. Jis gimė 1831 metais Šaurų dvare, Lydos apskrityje. Liudvikas, iš mažens prisiklausęs tėvo pasakojimų apie didvyriškas lietuvių kovas su vokiečių ordinais, visa širdimi pamilo savo kraštą. Už dalyvavimą slaptoje jaunimo organizacijoje ir rastus nelegalius raštus 18-metis Liudvikas buvo suimtas, nuplaktas rykštėmis ir atiduotas į kariuomenę. Tarnavo Kaukaze. Už pasižymėjimą jam buvo suteiktas karininko laipsnis.

Po Nikolajaus I mirties buvo amnestuotas, tad 1859-aisiais grįžo į tėvynę ir apsigyveno Vilniuje. Lietuvos komiteto paskirtas Lydos apskrities kariniu viršininku, Liudvikas turėjo organizuoti ginkluotą sukilimą apskrityje ir vadovauti vienam iš būrių. Sunkiausia buvo apsirūpinti ginklais.

Vasario 13-ąją Liudvikas su savo broliu Boleslovu ir keliais savanoriais išvyko į mišką. Persikėlus L.Narbuto būriui arčiau Vilniaus, prie jo prisidėjo dailininko Mykolo E.Andriolio vadovaujamas Vilniaus jaunimo būrelis. L.Narbutui artėjant prie Vilniaus, generalgubernatorius V.Nazimovas susirūpino, kad sukilėliai neužpultų miesto, todėl buvo sustiprinta miesto apsauga.

Pirmą kartą L.Narbuto būrys kovėsi su baudžiamąja rusų kariuomene kovo 9 dieną prie Rūdninkų. Atakavo sukilėlius pulkininkas Vinbergas su trimis kuopomis pėstininkų ir kazokų šimtine.

Sukilėliai atrėmė puolimą. Po sėkmingų kautynių L.Narbuto būrys atvyko į Nočios girią. Norėdamas suklaidinti priešą, būrio vadas dažnai keitė vietą, sunaikino tiltą per Katros upę. Tuo tarpu štabo kapitono Timofejevo pėstininkų ir kazokų daliniai išskubėjo ieškoti L.Narbuto vadovaujamų sukilėlių.

Balandžio 11-ąją prie Dubičių įvyko kautynės. L.Narbutas, turėdamas 150 žmonių ir nežinodamas priešo jėgų, pasitraukė.

Iš Gardino pasiųstas pulkininkas Verneris su trimis kuopomis pėstininkų ir eskadronu dragūnų aptiko L.Narbuto būrį prie Laukštutėnų dvaro, netoli Kalvių kaimo. Nors padėtis buvo nepatogi, L.Narbutas balandžio 20-ąją buvo priverstas stoti į kautynes. Priešo gretose buvo 42 nukauti ir daug sužeistų, o sukilėlių gretose – keliolika sužeistų ir 7 nušauti. Žuvo ir L.Narbuto adjutantas Vladislovas Novickis, inžinerijos karininkas.

L.Narbuto būrys vėl susirinko prie Dubičių. Žinodamas apie gausias priešo jėgas, kurios jį persekiojo, L.Narbutas, keisdamas vietą ir visaip klaidindamas priešą, parinko būriui nuošalią vietą miškuose tarp balų. Savo brolį Boleslovą jis pasiuntė į Trakų apskritį pas sukilėlių vadą Feliksą Vislouchą, prašydamas pagalbos.

Be to, jis tikėjosi pagalbos ir iš Lydos. L.Narbutas su savo būriu lūkuriavo prie Dubičių. Čia jo būrį buvo aplankiusi sesuo Teodora Mančiunskienė, kuri atvežė sukilėkliams maisto, pinigų, laiškų.

Už L.Narbuto galvą Vilniaus generalgubernatorius V.Nazimovas buvo pažadėjęs 1000 rublių. Tokiais pinigais susigundė miško sargas Bazilis Karpovičius ir pasisiūlė Timofėjevui parodyti sukilėlių stovyklą. Timofėjevas, tiksliai sužinojęs, kur slapstosi sukilėliai, persikėlė per Katrą. L.Narbuto būrys buvo užpultas krūmingose balose gegužės 4-ąją.

Per kautynes L.Narbutas buvo pašautas į koją. Nešamas draugų iš mūšio lauko Liudvikas antrą kartą sužeidžiamas. Šį kartą – į kaklą. Mirdamas pasakė: „Mirštu už Tėvynę“. Dalis būrio išsiblaškė po mišką. Kautynėse kartu su vadu žuvo trylika sukilėlių. Jie palaidoti bendrame kape Dubičiuose. Čia 1933 -aisiais pastatytas paminklas su užrašu „Už jūsų ir mūsų laisvę“. Vėliau įrengtas ir skulptūrų skveras.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.07.07

mossad_5555555

Goldšteinas Volfas (g. 1921) žinomas kaip pirmasis sovietų šnipas, dirbęs prieš Izraelį. Volfas Goldšteinas gimė Rytų Europoje žydų šeimoje. Dar paauglystėje susižavėjo komunistine ideologija ir, kai kuriais duomenimis, buvo iš pradžių užverbuotas NKVD darbui prieš Izraelį.

V.Goldšteinas nuvyko į Izraelį 1948 metais, kai ten vyko karas už nepriklausomybę, ir įsitaisė dirbti į Užsienio reikalų ministeriją, Ekonomikos skyrių. Kaip ir dauguma repatriantų, jis pasikeitė vardą ir pavardę, tapo Avnis Zejevas.

Šeštajame dešimtmetyje V.Goldšteinas Izraelio URM‘o linija išvyko į Briuselį, o vėliau į Belgradą. Jis galėjo prieiti prie Izraelio vyriausybinių ryšio kanalų ir žinojo apie visas slaptas derybas, kuriose dalyvaudavo Izraelio valdžia.

Continue reading „Pirmasis sovietų šnipas, dirbęs prieš Izraelį“

Slaptai.lt dėmesys ir vėl nukreiptas į RTVi televizijos ir radijo “Echo Moskvy” laidą “Osoboje mnenije”. Šį kartą skelbiame sutrumpintą žurnalo “The New Times” vyriausiosios redaktorės Jevgenijos ALBAC komentarą. “Osoboje mnenije” viešnią Jevgeniją Albac kalbina žurnalistė Olga Žuravliova. Pagrindinė pokalbio tema – niūri Rusijos tikrovė.

Olga Žuravliova: Tai programa „Ypatinga nuomonė“, aš – Olga Žuravliova, šiandien mano pašnekovė – Jevgenija Albac, žurnalo “The New Times”vyriausioji redaktorė.

Pirmasis klausimas, kuris mane rimtai domina. Kaip Jums atrodo iš paskutiniųjų naujienų, kokį svarbiausią uždavinį šiuo metu sprendžia dabartinė valdžia Rusijoje?

Continue reading „Jevgenija Albac: “Štai kas yra katastrofa”“

Džulijus Rozenbergas (Julius Rosenberg, 1918 – 1953) – amerikietis, centrinis internacionalinės „Atominės šnipų grupės“ narys. Ši grupė aprūpindavo Sovietų Sąjungą slapta informacija apie Amerikos atominės bombos kūrimo programą. Džulijaus Rozenbergo žmona Etel (Ethel) irgi priklausė tai grupei.

Kilę iš Rusijos žydų, ponai Rozenbergai gimė ir užaugo Niujorke. Džulijus baigė Niujorko koledžą ir įgijo inžinieriaus elektriko specialybę, o Etel, turėjusi gražų operinį balsą, buvo baigusi tik vidurinį mokslą. Ji buvo trejais metais vyresnė už savo vyrą.

Amerikos kontržvalgyba aptiko Rozenbergų pėdsakus 1949 metais po to, kai buvo suimtas, prisipažino ir buvo nuteistas britų mokslininkas fizikas Klausas Fuksas (Klaus Fuchs).

Bendras anglų–amerikiečių–kanadiečių tyrimas buvo paremtas itin slaptais duomenimis, gautais perėmus ir iššifravus radijo pranešimus, kuriais sovietų šnipai, veikę Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijoje, keitėsi su Maskva.

Operacija – jos kodas „Venona“ – buvo taip giliai įslaptinta, kad jos medžiagos buvo neskelbtinos ir negalėjo būti panaudotos kaip įrodymai nagrinėjant teisme. Amerikiečiai buvo suinteresuoti, kad rusai kuo ilgiau nesužinotų, jog jų ankstesni slapti užšifruoti pranešimai skaitomi priešų.

Todėl Rozenbergai buvo demaskuoti ne tiek per „Venonos“ medžiagas, kiek per ištisą grandinę parodymų, kuriuos davė suimti ir prisipažinę šnipinėję „atominės grupės“ nariai.

Continue reading „Sutuoktinių Džulijaus ir Etel Rozenbergų išdavystė“

Kaip rašo laikraštis „Kommersant“, RF Konstitucinis teismas (KT) nutarė, kad valstybės slaptieji archyvai, įslaptinti prieš 30 metų ir seniau, gali būti atverti. Taip sakoma nuosprendyje dėl istoriko „Memorial“ centro pirmininko pavaduotojo Nikitos Petrovo skundo.

Nuosprendis buvo priimtas dar 2012 metų lapkričio 22 dieną (dokumento Nr. 2226-0/2012).

Continue reading „KT pripažino, kad Rusijos FSB, neatverdama archyvų, elgiasi neteisingai“

Artūras Artuzovas(1891 – 1939) – aukštas Sovietų žvalgybos pareigūnas (tikroji pavardė Frauči) gimė italų kilmės šveicaro šeimoje. Tėvas, įsikūręs Rusijoje, gamino sūrius. Rusų istorikas Antonas Ovsejenka savo knygoje „Stalino laikai“ (The Time of Stalin, 1981) taip aprašo A.Artuzovą: „Ramus, kuklus žmogus, niekada nesegėjęs apdovanojimų ir panašesnis į kaimo mokytoją“.

Continue reading „„Kiekvieno doro žmogaus pareiga – nužudyti Staliną““

vanagas

Prieš 55 me­tus bu­vo su­šau­dy­tas pas­ku­ti­nis par­ti­za­nų va­das Adol­fas Ra­ma­naus­kas

Skau­džios oku­pa­ci­jos pa­sek­mės, pa­tir­tos per 50 me­tų, ir da­bar su skaus­mu at­si­mu­ša į mū­sų są­mo­nę, į mū­sų tau­ti­nę sa­vi­mo­nę, į mū­sų iš­li­ki­mą. Prieš 55 me­tus, 1957 m. lap­kri­čio 29-ąją, Vil­niu­je so­vie­ti­niai bu­de­liai su­šau­dė 1956 me­tais su­im­tą ir metus kan­kin­tą pas­ku­ti­nį Lie­tu­vos par­ti­za­nų va­dą Adol­fą Ra­ma­naus­ką, sla­py­var­džiu Va­na­gas.

Tai bu­vo ga­lu­ti­nis ko­vo­jan­čios Lie­tu­vos ato­dū­sis. Tik ke­le­tas par­ti­za­nų, slaps­tę­si pa­vie­niui, dar iš­si­lai­kė ne­pa­si­duo­da­mi oku­pa­ci­nei val­džiai. Taip jau bu­vo lem­ta, kad pa­pras­tas mo­ky­to­jas A. Ra­ma­naus­kas ta­po vie­nu iš Lie­tu­vos lais­vės ko­vos są­jū­džio (LLKS) va­dų, o ga­liau­siai LLKS ta­ry­bos pir­mi­nin­ku, Lie­tu­vos gin­kluo­tų­jų pa­jė­gų va­du ir su­ge­bė­jo tęs­ti ko­vą be­veik 12 me­tų.

Tai­gi A. Ra­ma­naus­ko-Va­na­go ko­va tru­ko be­veik tiek pat, kiek gy­va­vo vi­sas gin­kluo­tas an­ti­oku­pa­ci­nis po­grin­dis – nuo anks­ty­vo 1945-ųjų pa­va­sa­rio iki vė­ly­vo 1956-ųjų ru­dens. Nors prieš 22 me­tus A. Ra­ma­naus­ko ir ki­tų par­ti­za­nų sie­kis bu­vo įvyk­dy­tas – Lie­tu­va ta­po ne­pri­klau­so­ma, – ta­čiau vi­sos tie­sos apie šio par­ti­za­nų va­do gy­ve­ni­mą nie­kuo­met ne­su­ži­no­si­me: KGB do­ku­men­tai ar­ba iš­vež­ti į Ru­si­ją, ar­ba ir čia, Lie­tu­vo­je, sau­go­mi po de­vy­niais už­rak­tais.

Continue reading „Išdavysčių akivaizdoje“

ernst_kaltenbrun

“Cepelinas” – sudėtingos nacistų operacijos, rengiant Maskvoje pasikėsinimą į sovietų diktatorių Josifą Staliną, kodinis pavadinimas.

Planas pradėtas rengti 1941 metų liepą, kai Vyriausiosios imperijos saugumo valdybos (RSHA) šefas Ernstas Kaltenbruneris pasiteiravo Vokietijos karinių oro pajėgų (Luftvaffe) specialiojo pulko KG 200 vado (jis išmesdavo agentus priešo teritorijoje), ar galima būtų išlaipinti žmogų ne toliau kaip per 100 km nuo sovietų sostinės. Tuo metu vokiečių frontas ėjo kelių šimtų kilometrų atstumu nuo Maskvos.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: nepavykusi operacija „Cepelinas““

tumaviciute_slaptai

Vilnius. Šviečia fakelai.  Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopa, kariai, savanoriai, jaunieji šauliai, visuomeninių organizacijų atstovai lapkričio 22-ąją po vakarinių Mišių Bernardinų bažnyčioje iškilminga eisena pagerbė 1942 m. bolševikų nužudytų aštuonių Lietuvos ministrų atminimą.

Pagerbti žuvusiųjų neatvyko nė vienas buvęs ar esamas ministras.

Nei radijo, nei televizijos, nei dienraščių žurnalistai nepanoro papasakoti Lietuvai apie iškilius Tėvynės sūnus.

Continue reading „Kam dirba ministrai (žuvusių ministrų pagerbimas be ministrų)“

borisevicius_vyskupas

Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius gimė 1887 m. lapkričio 23 d. Bebrininkuose, Paežerių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje gausioje (13 vaikų) valstiečių šeimoje. Mokėsi Petrapilio šv. Kotrynos gimnazijoje.

Baigęs Seinų kunigų seminariją, teologijos mokslus studijavo Fribūro (Šveicarija) universitete, kur įgijo teologijos licenciato laipsnį. 1910 m. įšventintas kunigu. Dirbo Suvalkų Kalvarijos, Minsko ir Voronežo tikinčiųjų tarpe.

Dirbdamas Minske X rusų armijoje 1917m. šelpė lietuvių moksleivius.

Šiai draugijai kun. V. Borisevičiaus padovanojo kunigaikštienės Radvilienės (30.000 rublių vertės) sidabrinį servizą. Tai tapo pagrindu įsteigti ateitininkų savišalpos fondą ir padengti žymią dalį namų statybos išlaidų. Dalyvavo Petrapilio lietuvių seime. Sugrįžęs į Lietuvą 1918 m., dirbo kapelionu Marijampolės gimnazijoje. 1922 – 1926 metais profesoriavo Seinų kunigų seminarijoje, buvo Marijampolės miesto tarybos narys ir kurį laiką jos pirmininkas. 1926m. įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, Telšių vyskupas Justinas Staugaitis jam pavedė kurijos kanclerio pareigas.

Continue reading „Kodėl vyskupas Vincentas Borisevičius 1944-ųjų rudenį nepasitraukė į Vakarus?“

nkvd_000

Šiemet sukanka 70 metų, kai Sverdlovske 1942 m. mėn. buvo sušaudyti aštuoni 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos Ministrų kabineto nariai – ministras pirmininkas Pranas Dovydaitis, vidaus reikalų ministrai Petras Aravičius, Antanas Andziulaitis, Zigmas Starkus, susisiekimo ir užsienio reikalų ministras Voldemaras Vytautas Čarneckis, švietimo ministras Kazys Jokantas, krašto apsaugos ministras Juozas Papečkys ir finansų ministras Jonas Sutkus.

Continue reading „Kiek lietuvių sušaudyta Sverdlovsko NKVD kalėjime“

rozenberg_etel

Džulijus Rozenbergas (Julius Rosenberg, 1918 – 1953)amerikietis, centrinis internacionalinės „Atominės šnipų grupės“ narys.

Ši grupė aprūpindavo Sovietų Sąjungą slapta informacija apie Amerikos atominės bombos kūrimo programą. Džulijaus Rozenbergo žmona Etel (Ethel) irgi priklausė tai grupei.

Kilę iš Rusijos žydų, ponai Rozenbergai gimė ir užaugo Niujorke. Džulijus baigė Niujorko koledžą ir įgijo inžinieriaus elektriko specialybę, o Etel, turėjusi gražų operinį balsą, buvo baigusi tik vidurinį mokslą. Ji buvo trejais metais vyresnė už savo vyrą.

Amerikos kontržvalgyba aptiko Rozenbergų pėdsakus 1949 metais po to, kai buvo suimtas, prisipažino ir buvo nuteistas britų mokslininkas fizikas Klausas Fuksas (Klaus Fuchs). Bendras anglų–amerikiečių–kanadiečių tyrimas buvo paremtas itin slaptais duomenimis, gautais perėmus ir iššifravus radijo pranešimus, kuriais sovietų šnipai, veikę Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijoje, keitėsi su Maskva.

Continue reading „Sutuoktinių Rozenbergų išdavystė“