Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.
Generalinės prokuratūros prokuroras, papildomai atlikęs tyrimą, spalio 17 d. priėmė nutarimą panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro priimtą nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones dėl atminimo lentos Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai demontavimo.
To paties nutarimo dalis, kuria atsisakyta taikyti viešojo intereso gynimo priemonės dėl Kazio Škirpos alėjos pavadinimo keitimo, palikta nepakeista.
Įvertinus tai, kad tiek Vilniaus miesto savivaldybės mero, tiek administracijos direktoriaus veiksmai demontuojant atminimo lentą J. Noreikai-Generolui Vėtrai buvo neteisėti, siekiant, kad ateityje analogiški veiksmai nepasikartotų, prokuroras priėmė nutarimą įspėti Vilniaus miesto savivaldybės merą ir administracijos direktorių, kad nedarytų teisės pažeidimų.
Vilniaus miesto savivaldybės meras vienasmeniškai priėmė sprendimą dėl atminimo lentos J. Noreikai-Generolui Vėtrai nuėmimo politiniais motyvais. Nutarime pažymėta, kad nurodytas sprendimas buvo priimtas žodžiu, pažeidžiant Vietos savivaldos įstatymo nuostatas, kad mero sprendimai įforminami potvarkiais.
Ta aplinkybė, kad Vilniaus savivaldybės taryba nėra nustačiusi tvarkos dėl atminimo lentų demontavimo, nesuponuoja išvados, jog meras turi teisę vienasmeniškai priiminėti sprendimus dėl tokių lentų demontavimo, nes tai nenumatyta mero kompetenciją nustatančiuose teisės aktuose.
Vilniaus savivaldybės mero veiksmai, vienašališkai priimant politinį sprendimą dėl atminimo lentos Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai nuėmimo, nesant atitinkamo teisinio reguliavimo, teisės aktuose įtvirtintų aiškių tokio sprendimo priėmimo tikslų bei kriterijų ir nepriskirti mero kompetencijai, įvertinti kaip nurodytų vietos savivaldos principų pažeidimas ir veikimas ultra vires. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus žodinio mero nurodymo dėl atminimo lentos demontavimo vykdymas vertintinas kaip neteisėto nurodymo vykdymas.
Be to, atsižvelgiant tiek į sprendimo priėmimo bei atminimo lentos demontavimo aplinkybes, padaryta išvada, kad akivaizdžiai buvo pažeisti viešumo ir skaidrumo principai.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus sprendimui nukabinti atminimo lentą, skirtą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, nuo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos padalinus visuomenę į dvi priešingas nuomonių stovyklas, Kultūros paveldo centras (KPC) pateikė Kultūros paveldo departamentui rekomendacijas dėl naujos Generolo Vėtros gerbėjų pakabintos lentelės vertingųjų savybių.
Taigi siūloma pripažinti, kad atminimo lenta yra bibliotekos vertingoji savybė.
Tai Eltai patvirtino KPC direktorius Virgilijus Kačinskas.
„Departamentas buvo davęs mums pavedimą patikslinti pastato vertingąsias savybes, mes tą darbą atlikome ir jau savo išvadas pateikėme departamentui“, – sakė V. Kačinskas.
Jo vadovaujamas Kultūros paveldo centras, pasak V. Kačinsko, rekomenduoja lentos nenukabinti, pripažįstant ją pastato vertingąja dalimi.
Tokia rekomendacija buvo suformuota, atsižvelgiant į patvirtintą vertinimo tvarką, sako KPC direktorius.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
„Mes siūlome, kad lenta Generolui Vėtrai būtų pripažinta pastato vertingąja savybe ir tai padarėme remdamiesi teisės aktais. Tai yra kultūros ministro įsakymu, kuriuo jis patvirtino vertinimo ir atrankos kriterijų aprašą. Ten yra punktai tokie, kad jeigu neatitinka amžiaus cenzo dalis ar objektas, yra išimtys numatytos: šiuo atveju pirmoji išimtis yra tai, kad tai susiję su laisvės išsivadavimo kovomis ir rezistenciniu pasipriešinimu“, – Eltai teigė V. Kačinskas.
KPC vadovo teigimu, bendruomenė kreipėsi į centrą, prašydama išsaugoti J. Noreikos atminimo lentelę.
„Dar vienas punktas yra, kuris atitinka išimtį, – tai, kad vietos bendruomenės atstovai kreipėsi su prašymu šitą lentą paskirti vertingąja pastato savybe, nes tai svarbu jų bendruomenės identitetui ir savimonei“, – tvirtino V. Kačinskas.
KPC pateikus rekomendacijas Kultūros paveldo departamentui, šis, pasak jo, turėtų įpareigoti vertinimo tarybą priimti galutinę išvadą.
„Departamento funkcija yra formuoti vertinimo tarybų darbotvarkę.
Departamentas turi įtraukti į vertinimo tarybos darbotvarkę šitą klausimą, ir jau tada vertinimo taryba savarankiškai, be visų kitų, kadangi yra sudaryta atskirai iš ekspertų, priima sprendimą galutinai“, – sakė V. Kačinskas.
Paklaustas, ar tai reiškia, kad vertinimo tarybai pritarus Generolo Vėtros lentelę laikyti Vrublevskių bibliotekos pastato vertingąja savybe, jos nebus galima nuimti, V. Kačinskas tai patvirtino. „Taip, tikrai taip“, – patvirtino V. Kačinskas.
ELTA primena, kad liepos pabaigoje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos Generolo Vėtros atminimo lenta nuimta Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu. Kritikų teigimu, J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininkas, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Tuo metu J. Noreikos gynėjai akcentuoja jo nuopelnus antisovietiniame pogrindyje ir tai, kad jis vėliau pats buvo įsitraukęs į antinacistinį pogrindį.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Vėliau prie Prezidentūros vyko mitingas, kuriame susirinkę J. Noreikos-Generolo Vėtros gerbėjai pareiškė susirūpinimą valstybės atminties politika, o tuo pat metu ant Vrublevskių bibliotekos sienos buvo pakabinta nauja atminimo lenta šiai kontraversiškai vertinamai istorinei asmenybei.
Policija, vertindama, ar lentelės pakabinimo metu nebuvo pažeista viešoji tvarka, dalį tyrimo perdavė Kultūros paveldo departamentui, kuris turėtų nustatyti, ar nebuvo pažeistas vertingas pastatas.
Lietuvos didvyriai Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Demokratija yra gerai. Deja, ji yra gerai ne tik padoriems piliečiams, patriotams, bet ir tiems, kurie kasasi po valstybės pamatais, t. y. piktybiškai gadina rūpestingai puoselėjamą sodo veją. Jie net turi savo pavadinimą, savo vardą – specifine leksika su specifiniu kvapeliu.
O kur demokratijos ribų kraštas, t. y. riba, kurią peržengus vien moralinis vertinimas jau nebeveikia arba neturi prasmės, – ar kas žino?
Na, gal Baudžiamasis kodeksas? O gal tik simbolinės nuobaudos pagal Civilinį kodeksą? Nei viena, nei kita daugeliu atvejų paprasčiausiai netaikoma – pasitenkinama viešu skandalu ir pamirštama.
Skandalas dėl Vilniaus savivaldybės mero Remigijaus Šimašiaus vienasmene iniciatyva nukabintos atminimo lentos generolui Jonui Noreikai-Vėtrai taip pat jau rimsta. Ir jokių pasekmių nebus. Bent jau Šimašiui.
Gedimino pilies bokšte slapta nukabinta ir atminimo lenta sukilimo prieš sovietus organizatoriui Kaziui Škirpai, panaikintas jo vardo gatvės pavadinimas tame pačiame Vilniuje.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šimašiaus sukelta tautos supriešinimo (ir susipriešinimo) banga vėl (po odiozinės Vanagaitės išpuolių) į paviršių išplukdė šiukšlių šiukšlyčių kalną. Ant jo viršūnės, tarsi koks alpinistas, sėdi pats Vilniaus meras.
Normalioje demokratijoje jo jau seniai nebūtų nė padujų. Jeigu pats nesusipranta atsistatydinti.
Dabar antai meras nuo šiukšlių kalno viršaus stebi, kaip Kremliaus propagandistai jį liaupsina kaip „tikrą vyrą“. Nors tikru vyru jis, deja, nė nekvepia, ir jau vien dėl to, kad juodus darbus laisvoje šalyje atlieka tamsiu paros metu.
Kuomet Vanagaitės (net nesinori jos vardo minėti) kampanija prieš A. Ramanauską-Vanagą susilaukė aštrios didelės mūsų visuomenės dalies kritikos bei buvo nepaneigiamai įrodytas jos šmeižtas Vanago adresu, ją vis tiek užstojo Europos žydų kongreso vadovas Rusijos milijardierius Mošė Kantūras. Beje, jo nuomonę „opiais“ klausimais labai atidžiai išklauso pats Kremliaus šeimininkas Vladimiras Putinas.
Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas
Vanagaitės „odisėją“ perėmė ir kiti. Antai Amerikoje gyvenantis litvakas Grantas Arthuras Gochinas piktinasi Lietuvos genocido centro išvadomis dėl K. Škirpos ir J. Noreikos. Net į teismą yra padavęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrą dėl esą neteisingų jo išvadų, įrodančių minėtų asmenų nekaltumą.
Beje, neseniai jis yra gavęs net Lietuvos pilietybę!
Petras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius
O gal dar kas nors prisimena Dušanskį, Raslaną ir jų dėka patirtas nežmoniškas Lietuvos patriotų kančias Telšių rajono Rainių miškelyje, gydytojų žudynes Panevėžyje?
Įdomu, ką apie tai galvoja buvęs (?) Vanagaitės globėjas, “medžiotojas” iš pašaukimo Efraimas Zurofas?
Gal panašiai kaip Izraelio rašytojo Amos Oz romano “Pasakojimas apie meilę ir tamsą” vieno iš herojaus (irgi Efraimo) lūpomis ištartas anuometinio Izraelio ministro pirmininko Menachemo Begino vieno iš tikslų vertinimas: “…jei mes, žydai, staiga pratrūksime šaukti, tapsime visiškai kitokie nei praeities žydai, anaiptol ne akla ir silpna skersti genamų avių kaimenė, bet atvirkščiai – grėsmingi ir baisūs it vilkai. Jei tik mokėsim ešaukti, visi plėšrūnai beregint mūsų išsigąs ir atiduos mums viską, ko tik užsigeisime: vieni valdysime visa kraštą, susigrąžinsime visas šventąsias vietas, prarysime Jordaniją, o visas išsilavinęs pasaulis mus gerbs ir mylės…”.
Būtent sadisto N.Dušanskio apie A. Ramanauską-Vanagą skelbiamais falsifikatais remdamasis Efraimas Zurofas dar 2017 m. spalio 28 d. tviteryje rašė: „Lietuvių didvyrio vaidmuo Holokausto nusikaltimuose turėtų neleisti jam būti pavadintam 2018 metų valstybės didvyriu“.
Efraimas Zurofas
Lietuvoje galvas vėl ėmė kelti ir jau šį pasaulį paliekančių buvusių stribų bei kolaborantų atžalynas. Internetinėje erdvėje pilna prakeiksmų Lietuvai, neapykantos partizanams ir apskritai Lietuvos Laisvės bylai.
Bet užuot ėmęsis įstatymų griežtinimo Lietuvos laisvės šmeižikams (iki pilietybės atėmimo) Lietuvos seimas murkdosi savo menkų merkantilinių tikslų pelkėje, vis labiau į ją grimzdamas.
Žiūrėjimas Rusijos pusėn nė kiek netrikdo ir jo pirmininko Viktoro Pranckiečio, keletą metų slėpusio VSD jam pateiktą pažymą apie įtartinus seimo narės Irinos Rozovos ryšius su Rusijos ambasados “diplomatais”. Vien dejavimas – Karbauskis skriaudžia…
Gal pagaliau atsitokėkime, ir ištiesinkime savo pažeistą stuburą, nes vėliau net chirurginė operacija gali nebepadėti.
Vytautas Radžvilas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Smulkios nuoskaudos greitai užsimiršta. Bet pasaulyje būna tokio blogio, kurio padariniams ištaisyti reikia ištisų dešimtmečių, sutelkto kartų darbo, didžiulės išminties ir kantrybės. Blogis, kuris mus ištiko, buvo Molotovo-Ribentropo paktas. Mes jį minėjome pernai, minėjome šiais metais, galų gale minėjome jį per tą lemtingą mitingą Vingio parke, kuris grąžino mums istorinę atmintį.
Šito blogio šešėlis šiandien tvyro čia, virš mūsų sostinės, ir todėl reikia labai tiksliai įvardyti, kas tai yra. Birželio sukilimas iš tiesų yra didis mūsų istorijos momentas ir kartu didelės tragedijos pradžia. Kiekvienas, turintis nors lašelį sąžinės ir krislelį sveiko proto, žmogus sutiks, kad mūsų bendrapiliečių žydų kančios buvo iš tikrųjų didelė ir tie, kurie sutepė savo rankas kaimynų krauju, kurie nešiojosi jų daiktus, yra padugnės ir tautos atmatos, nevertos atleidimo. Tie, kurių nepasiekė teisingumo ranka, tikėkime, sulaukė jo stodami prieš Aukščiausiojo teismą. Mes esame atviri ir nebijome istorinės tiesos. Esame pasiryžę apie ją kalbėti.
Tačiau istorinės tiesos paieškos virsta visai kitkuo, kai jas įkvepia kerštas ir neapykanta. Būtent kerštas ir neapykanta, kurie užtemdė tas paieškas ir iš tikrųjų sutrukdė žaizdų gijimą ir susitaikymą, atvedė mus į šitą aikštę. Reikia aiškiai suprasti, kad Kazio Škirpos ar Generolo Vėtros puolimas nėra asmenų puolimas.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Mes, lietuviai, dar nesuvokiame, kas įvyko lemtingą 1941 metų birželio dieną, kai sukilome. Mes buvome vienintelė Sovietų Sąjungos pavergta tauta, kuri sugebėjo sukilti ir net paskelbti savo valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Štai kodėl per visą Šaltąjį karą ir iki šios dienos šis sukilimas yra klaikios Kremliaus neapykantos taikinys. Kremlius žino, kad tautos atmintyje jis dar nėra galutinai išdildytas ir todėl urmu viso sukilimo pasmerkti neįmanoma.
Todėl Kremlius pasirinko šėtoniškai klastingą taktiką – jie puola šio sukilimo vadus, apkaltindami juos tuo, ko šie niekada nepadarė. Šios taktikos esmė yra išvirkščias komunistinis triukas. Kadaise jie kalbėjo, kad „mes visi dirbame Lietuvai“ – tiek Lietuvos išdavikai, tiek jos patriotai. Dabar šitą suktą argumentą jie išvertė kaip pirštinę ir sako: „atsiribokime nuo visų, kas bendradarbiavo su okupaciniais režimais“.
Į šį „argumentą“ labai paprastai atsakau klausimu tiems, kas jį pateikia. Pasakykite man nors vieną komunistinį kolaborantą, kuris parvežė Stalino saulę iš Maskvos ir kuris būtų sulaikytas Maskvoje ir jam būtų neleista grįžti į Lietuvą, kaip kad buvo neleista grįžti į Lietuvą Birželio sukilimo organizatoriui Kaziui Škirpai.
Pasakykite man nors vieno sovietinio kolaboranto pavardę, kuris neva dirbdamas Lietuvai, būtų atsidūręs GULAG`e ir patyręs baisias kančias ar miręs kankinio mirtimi, kaip kad nacių stovyklose kentėjo Birželio sukilimo dalyviai, įskaitant tą patį Joną Noreiką. Kasdienės propagandos išplautam protui užtektų vien šito, kad suprastų, kas iš tiesų vyksta.
Yra kitas labai svarbus dalykas, kurį Lietuva turi pagaliau suvokti. Šiandien sakoma, kad Generolas Vėtra steigė žydų getus.
Mes iš tiesų šviesmečiais atsiliekame nuo Lenkijos, nes nesugebame pasakyti, ką sugebėjo ji. Kai buvo prabilta apie lenkų mirties stovyklas, lenkai, neneigdami, kad daug jų tautiečių kaip ir mūsiškių dalyvavo nusikaltimuose, suprato, kad tada Lenkijos kaip valstybės nebuvo. Juk šio propagandinio žaidimo esmė yra atskirų žmonių kaltes suversti ištisoms valstybėms ir jas po to šantažuoti.
Tad jeigu kalbame apie Joną Noreiką, mums kaip pavyzdys nuolatos primenamas vienas žmogus, kuris prieš Noreiką atsisakė tapti Šiaulių apskrities viršininku.
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
O gal mąstykime nestandartiškai ir kitaip? Gal kaip tik tai buvo padorus, sąžiningas, bet silpnas žmogus, kuris sunkiausią Lietuvai valandą nesugebėjo prisiimi atsakomybės?
Ką turiu omenyje. Kiekviena tauta, kai ją pavergia okupantas, gelbsti ką gali. Viena iš galimybių išgelbėti, ką tik gali, yra įtaisyti savo žmones okupacinėse struktūrose, kad jie sušvelnintų okupacijos siaubą šalies piliečiams. Nežinau, ar Generolas Vėtra pats asmeniškai išgelbėjo žydų tautybės bendrapiliečius. Tačiau niekas, net didžiausi Lietuvos priešai, negali paneigti, kad Noreika žinojo laisvėje vykstant žydų gelbėjimo akcijas.
Sveiko proto žmogus turėtų susimąstyti ir savęs paklausti: kada lengviau išgelbėti žmones, virš kurių kybo mirties pavojus? Ar tada, kai viskam vadovauja užkietėjęs nacių kolaborantas, ar kai tą daro Lietuvos patriotas, kuris nemato gelbėjimo operacijų?
Iki kokio cinizmo turime prieiti, kad nesuvoktume, jog tokio patrioto kaip Vėtros ryžtas užimti pareigas šitokiomis aplinkybėmis daugybei žmonių realiai reiškė bilietą į gyvenimą?
Nors Lietuvoje nacionalsocializmas nebuvo populiarus, nors Lietuva buvo vienintelė Europoje nacius prieš karą nuteisusi valstybė, pripažinkime, kad tokios pasaulėžiūros žmonių buvo. Jeigu į šias pareigas nebūtų ėję Lietuvos patriotai, žmonės kaip Noreika ar Škirpa, tikrieji „Hitlerio šunys“ būtų tvarkę Lietuvą.
Tačiau mes šiandien leidžiamės mulkinami, nes nebesuvokiame realių dalykų. Viena yra fotelinis humanizmas, teisiantis iš istorijos perspektyvos, kitkas yra realus žmogiškas humanizmas, kuris suvokia, koks buvo to meto pasirinkimas.
Tas pasirinkimas buvo arba naciai visose administracinėse pareigose, kurie negailestingai naikintų Lietuvą ir žydų bendruomenę, arba lietuviai patriotai, kurie suprasdami, kad tie žmonės galbūt pasmerkti, nepavertė jų paskutinių dienų pragaru ir daugelį jų dar išgelbėjo sabotuodami sprendimus.
Tai ne viskas. Ši propagandinė operacija prieš Lietuvą ir jos Sukilimą neatsitiktinai vyksta dabar, kai akyse byra geopolitinė pasaulio tvarka. Maskva nori ne tik atkeršyti Škirpai ir Sukilimui. Ji puikiai supranta, ką laimėtų, jei mes šiandien pralaimėtume.
Vyksta žūtbūtinis parengiamasis mūšis, kurio tikslas yra įtikinti pasaulį ir pačių lietuvių rankomis pripažinti, kad mūsų Sukilimas buvo viso labo nacių pakalikų sąmokslas prieš teisėtą Sovietų Sąjungos valdžią.
Meluoja tie, kurie sako, kad reikalauja panaikinti viešą atminimą tik tų žmonių, kurie tariamai dalyvavo nacių nusikaltimuose ir bendradarbiavo su okupaciniu režimu.
Piketas Europos aikštėje; ginama Kazio Škirpos garbė ir orumas. Slaptai.lt nuotr.
Logika yra labai aiški: jeigu Birželio sukilimas bus diskredituotas, Ramanauskas-Vanagas, kuris šiandien dar mandagiai vadinamas tikrųjų-nesuteptųjų Lietuvos patriotų vadu, anksčiau ar vėliau bus įvardintas kaip vadovavęs žydšaudžių gaujoms Lietuvos miškuose. Zurofas su Vanagaite tą jau pabandė, tačiau žengė per anksti ir per toli, prieš tai nebaigę naikinti Sukilimo atminimo.
Šis strateginės propagandos planas parengtas tiesiog tobulai. Lietuvos nelaimė ta, kad beveik neturime žmonių, kurie sugeba perskaityti tokias operacijas. Todėl priešiškos jėgos su mumis žaidžia kaip katė su pele. Kodėl visa tai gali atsitikti?
Mes užmirštame, kad esame replėse, o puolimas vyksta iš dviejų pusių. Maskva mums primetinėja valią mūsų vakariečių sąjungininkų rankomis. Siekiame ir sieksime artumo su Vakarais, norime būti Vakarų sąjungininkais. Tačiau negalime nematyti, kad ES vyriausiasis vadovas lyg niekur nieko atidenginėja paminklus Karlui Marksui, kai visi žinome, kad nežmogiška ir nusikalstama nacionalsocializmo ideologija tam tikra prasme buvo atsakas į komunistinį marksizmą. Šis komunistinis marksizmas atėjo į Lietuvą ir čia pasiekė labai daug.
Šiandien žiūrėdamas Lietuvos radiją ir televiziją, sekdamas akademines diskusijas, apskritai stebėdamas žiniasklaidą jaučiuosi lyg gyventume 1987-1988 metais. Iš visur sklinda sovietinio komunizmo tvaikas. Yra kartojamos tiesos ir tai daroma tais pačiais žodžiais, nuo kurių darėsi negera jau tada ir kurių tarėmės atsikratę visiems laikams. Senąją nusikalstamą ideologiją sugebėta įvilkti į vadinamųjų vakarietiškų ar europinių vertybių rūbą. Žmonės iš tiesų to neatpažįsta.
Veikiant milžiniškam propagandos aparatui jau trisdešimt metų, vos tik atkūrus valstybę ypač mūsų jaunimui pradėta sėti tai, kas vadintina sielos nuodais.
Paprastas pavyzdys – garsusis Ivaškevičiaus romanas, kuriame mūsų partizanai vaizduojami kaip niekingos būtybės, apsėstos keistos idėjos turėti kažkokią Lietuvos valstybę. Kaip bus eilinį kartą apgavo ir suviliojo postmodernistinis romanas.
Autoriui užteko vaizduotės nutapyti labiausiai atstumiančius mūsų herojų bruožus. Tačiau niekas neprabilo apie tai, kad šios vaizduotės autoriui staiga pritrūko lemiamoje vietoje – nepavyko sugalvoti pramanytų herojų vardų. Partizanų vardai knygoje tikri. Ką tai reiškia?
Suprasti galima prisimenant vieną Rusijos imperijos tradiciją, kurią tęsė SSRS, jos KGB ir dabartinė Rusija iki mūsų dienų. Pagal ją nepakanka fiziškai nužudyti priešus, jų kūnus. Siekiama juos antrą kartą nužudyti dvasiškai.
Rugsėjo 5-oji. Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.
Ką gali prieš tokio romano įtaką (o menas visada remiasi jausmais) padaryti teisingos, bet sausos frazės ir faktai, apie tai, kas iš tiesų buvo ir ką darė mūsų partizanai.
Tokiomis knygomis norimi dalykai įspraudžiami į sąmonę skaitytojui to nesuvokiant. Toks žaidimas įgauna vis didesnį mastą.
Todėl manau, kad jeigu kalbame apie Lietuvos išlikimą, žinokime, kad prieš Lietuvą vykdoma milžiniška hibridinio karo operacija. Jeigu nieko nedarysime, tikrai sulauksime dienos, kai mūsų šaunioji LRT rodys šitą mitingą ir sugebės pasakyti, kad jo dalyviai reikalavo ne išsaugoti Škirpos ir Noreikos atminimo ženklus, o juos nuimti. Mes tikrai nenumaldomai slenkame link to. Esu tikras, kad mus gali prikelti nuostabūs prieš daugybę metų parašyti žodžiais:
O, juk bus ta diena… Kai pro vėliavų Plazdantį mišką Baltas Vytis pakils Ir aukštai danguje suspindės…
Manau, kad šitame danguje užteks vietos spindėti ne tik Vyčiui. Jame užteks vietos visų Lietuvos tautinių bendrijų ženklams, taip pat ir Dovydo žvaigždei.
Bet mes turime padaryti vieną dalyką. Mums susitaikyti neturi trukdyti tie, kurie 50 metų naikino Lietuvą. Turime iškelti klausimą, kodėl istorinės atminties klausimus sprendžia ir didžiausi ekspertai yra žmonės su sovietine praeitimi.
Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.
Jeigu mes norime sudarinėti komisijas, tai pirmas reikalavimas turėtų būti patikrinti, ar šitie žmonės ir jų artimieji neturėjo sąsajų su okupaciniu režimu ir jam netarnavo.
Mes turime suprasti, kad praeitis niekada nesibaigia. Praeitis yra jėga, kuri mus stumia į ateitį.
Ir aš manau, kad praeitis mus tikrai nuves į ateitį. Mes rasime sutarimą, supratimą su visais mūsų piliečiais. Sugebėsime, galų gale, visam laikui ištiesti susitaikymo ranką ir mūsų žydų bendruomenei tada, kai vadovausimės tiesa, bet šitos tiesos paieškas įkvėps sąžinė, meilė ir ištikimybė Lietuvai.
Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.
Holokaustas – skaudi ir jautri tema, todėl svarbi kiekviena detalė, kas tuo metu vyko, ir negalima neįsigilinus kaltinti mirusių žmonių. Jie negali apsiginti. Todėl pateikiu melus, kuriais manipuliuoja kaltinantys J. Noreika.
Melas Nr. 1
Noreika neva kolaboravo su vokiečiais. Tai melas. Šiauliu apskrities viršininku Noreiką paskyrė Lietuvos valdžia. 1941 m. liepos pabaigoje lankydamasis Kaune J. Noreika susitiko su buvusiu Lietuvos kariuomenės pulkininku Šlepečiu, kuris tuo metu buvo Laikinosios vyriausybės vidaus reikalų ministras. J. Noreika jį pažinojo dar nuo tarnybos Lietuvos kariuomenėje laikų. Ministras pasiūlė J. Noreikai užimti Šiaulių apskrities viršininko pareigas. Jis sutiko ir Šlepetys tuojau pat pasirašė įsakymą dėl jo paskyrimo į šias pareigas. Kitą dieną J. Noreika išvyko į Šiaulius ir 1941 m. rugpjūčio 3 d. perėmė iš Igno Urbaičio apskrities viršininko pareigas (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 9792/3, t. 1, l. 127–128). Pagal kitus duomenis jis apskrities viršininko pareigas pradėjo eiti nuo rugpjūčio 5 d. (LCVA, f. R-1099, ap. 1, b. 1, l. 107).
Melas Nr. 2
Noreika neva pasirašė dokumentus dėl Šiauliu geto steigimo. J. Noreika nėra perdavęs jokių įsakymų dėl Šiaulių geto, nes pagal tuo metu galiojusį savivaldos įstatymą Šiaulių burmistras nebuvo pavaldus Šiaulių apskrities viršininkui. Šiauliu apskrityje vykusį žydų izoliavimo procesą galima sąlyginai išskirti du etapus. Pirmajame, nuo 1941 m. birželio pabaigos iki liepos 18 d., vyko pasirengimas konkretiems žydų izoliavimo darbams. Antrasis etapas, t. y. konkretūs su žydų izoliavimu susiję darbai, prasidėjo 1941 m. liepos antrojoje pusėje. 1941 m. liepos 18 d. pasirodė burmistro skelbimas dėl žyduų padėties. Dalis Šiaulių miesto žydų turėjo persikelti į mieste įrengtą getą, kiti žydai turėjo persikelti į Žagarę (Šiaulių getas: kalinių sąrašai 1942, Vilnius, 2002, p. 75).
Kaip matome J. Noreika šiuo laikotarpiu net nedirbo Šiauliu apskrities viršininku, tas pareigas iki 1941m rugpjučio 5 d. vykdė Ignas Urbaitis.
Melas Nr. 3
Noreika neva steigė Žagarės getą. Žagarės getas pradėtas steigti dar 1941 m. birželio pabaigoje, tuo metu Šiauliu apskrities viršininku dirbo Ignas Urbaitis, kuris 1941 m. liepos 23 d. paskelbė dokumentą Nr. 6, kuriuo visiems apskrities miestelių žydams nuo liepos 25 d. buvo įsakyta nešioti ant kairiosios krūtinės pusės Dovydo žvaigždę, vaikščioti ir rodytis viešose vietose nuo 6 iki 20 val. Miestelių žydai nuo 1941 m. liepos 25 d. iki rugpjūčio 15 d. turėjo persikelti gyventi į valsčių viršaičių bei miestų burmistrų nurodytas vietas. Žydai, kurie nevykdys šių nurodymų, turėjo būti baudžiami (Masinės žudynės Lietuvoje 1941–1944 m. Dokumentų rinkinys, Vilnius, 1973, d. 2, p. 225–226; Šiaulių getas: kalinių sąrašai 1942, Vilnius, 2002, p. 72–80).
Kaip rašiau minėtuose žydų diskriminavimo ir izoliavimo veiksmuose J.Noreika nedalyvavo, nes Šiaulių apskrities viršininko pareigas iš I. Urbučio perėmė 1941 m. rugpjūčio 3 (5?) d.
Melas Nr. 4
Noreika pasirašė įsakymą dėl žydų perkėlimo į Žagarės getą. Tai melas, nes įsakyma pasirašė Ostlando reicho komisaras Heinrichas Lohse 1941 m. rugpjūčio 13 d., kuris paskelbė laikinąsias direktyvas dėl elgesio su Ostlando reicho komisariato teritorijoje gyvenusiais žydais. Jose buvo nurodyta, kad kaimiškos vietovės turi būti išvalytos nuo žydų. Žydai turi būti sukoncentruoti miestuose arba didžiųjų miestų rajonuose, kuriuose turi būti sukurti getai. (Уничтожение евреев СССР в годы немецкой окупации (1941–1944). Сборник документов и материалов. – Иерусалим: Яд Вашем, 1991, с. 47–48). Vykdydamas šias direktyvas Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke 1941 m. rugpjūčio 14 d. įsakė apskričių viršininkams ir miestų burmistrams visus žydus iškeldinti į getus (LCVA, f. R-1099, ap. 1, b. 1, l. 151–152).
Ir tik po šių įsakymų 1941 m. rugpjūčio 22 d. pasirodė Šiaulių apskrities viršininko J. Noreikos raštas „Visiems Šiaulių apskrities valsčių viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams“, kuris skelbė, kad Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke įsakė žydus, pusiau žydus iškelti iš valsčių ir miestelių bei apgyvendinti juos viename rajone – gete.
Net daugelį ieškančių tiesos Jono Noreikos istorijoje baugina ir klaidina žydų suvarymo į geto ir jų turto konfiskavimo faktas.
O tiesa paprasta. Pas tave į kabinetą įsiveržia ginkluotas nacis, įremia tau į smilkinį pistoletą ir liepia vykdyti įsakymą, neperžengiantį gyvybės ribos. O, ne, aš nevykdysiu jūsų įsakymo, aš atsistatydinu, turėjo išdidžiai pareikšti Jonas Noreika. Ir gauti kulką į kaktą? Toks pasirinkimas?
Vėliau, kai jau pistoleto prie smilkinio nebuvo, jis pasirinko Štuthofą.
Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.
Apie tai, kaip naciai susidorodavo su nepaklusniais europiečiais, net savais vokiečiais, literatūros su įrodymais – kiek nori. Žinoma, pistoletas galėjo būti, galėjo ir nebūti. Galėjo pakakti ir ginkluotų automatininkų kieme. Ir komendanto tonas galėjo būti mandagus.
Tik ne J. Noreika, jei gyvas būtų, civilizuotoje valstybėje turėtų įrodinėti, kad buvo pistoletas ar automatininkai, o tie, kurie jį kaltina, įrodyti, kad jų nebuvo ir kad J. Noreikai iš viso nieko nebūtų atsitikę už įsakymo nevykdymą.
Kol ketvirtadienį prie Prezidentūros vyko mitingas, kuriame susirinkę Jono Noreikos – Generolo Vėtros gerbėjai išreiškė susirūpinimą valstybės atminties politika, ant Vrublevskių bibliotekos sienos buvo pakabinta nauja atminimo lenta Generolui Vėtrai.
ELTA primena, kad liepos pabaigoje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos nuimtos Generolo Vėtros atminimo lentos kritikai teigė, kad J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininkas, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo.
Tuo metu J. Noreikos gynėjai akcentuoja jo nuopelnus antisovietiniame pogrindyje ir tai, kad jis vėliau pats buvo įsitraukęs į antinacistinį pogrindį.
Neretai kalbant apie Lietuvos valstybės veikėjų veiklą nacių okupacijos metais jie apibūdinami epitetu „kolaborantai”. Girdi, jei jie ir neprisidėjo prie Holokausto, tai mažų mažiausiai kolaboravo su naciais, o tai – nenuplaunama dėmė jų biografijoje, ir todėl jie negali būti viešai pagerbiami.
Iš Lietuvių kalbos žodyno:
Kolaborantas – (pranc. collaborationniste < lot. collaboro – bendradarbiauju; terminas pradėtas vartoti Prancūzijoje, vėliau Belgijoje, Olandijoje) – išdavikas; asmuo, bendradarbiaujantis su visuomenės daugumos neremiama valdžia; šalies pilietis, bendradarbiaujantis su okupacine valdžia.
Bendradarbiavimas – tai bendras darbas kokiam nors tikslui pasiekti.
Ryškūs nebendradarbiavimo su naciais pavyzdžiai – Kazys Škirpa ir Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Abu juos naciai rado Laikinosios Vyriausybės (ne nacių) paskirtus į pareigas. Ir nei vienas, nei kitas nebendradarbiavo su naciais taip, kaip suprantamas bendradarbiavimas.
Yra kitas, lietuviškas, žodis – „prisitaikymas”. Prisitaikė prie aplinkybių, bet nesusitaikė su jomis. Būtent todėl naciai K.Škirpai Berlyne paskyrė namų areštą, o karui baigiantis suėmė ir išsiuntė į politinių internuotųjų stovyklą. O J. Noreiką jie patalpino Štuthofo konclageryje.
Mano akimis žiūrint, žmogaus įvardinimas kolaborantu, jei jis toks nebuvo, – įžeidimas ir šmeižtas.
Dar neišsiaiškinau, ar prokuratūra privalo savo iniciatyva ginti viešąjį interesą, kai šmeižiamas ir įžeidinėjamas nebegalintis pats apsiginti Lietuvos valstybės veikėjas. Bet gal kas nors, perskaitęs šias eilutes, išmano mirusiųjų šmeižto ir įžeidimo bylas?
Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Vakar mūsų aukšto rango politikas, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius galutinai pasmerkė Joną Noreiką-Generolą Vėtrą rytinėje „Žinių radijo” laidoje, esą jo dalyvavimas nusavinant žydų turtą įrodytas ir jokių kalbų apie jo heroizavimą būti negali.
Gerai dar, kad nepaminėjo Kazio Škirpos. Manykime, kad dėl Kazio Škirpos alėjos pervadinimo turi abejonių.
Dar paminėjo, kad procesą Lietuvoje stebi vos ne viso civilizuoto pasaulio žydai. Leido suprasti, kad, jei neklausysime savųjų žydų-putinistų, blogai bus Lietuvai, nes viso pasaulio žydams šiandien svarbesnių reikalų nėra.
Nors diskusijos, dokumentų vertinimai dar tebevyksta, nors prezidentas Gitanas Nausėda paprašė politikų į tuos reikalus nesikišti, viską palikti ekspertams, politikui į tai buvo nusispjauti.
O ekspertai, pavyzdžiui, nenuginčijamai įrodė, kad Jonas Noreika, Lietuvos laikinosios vyriausybės paskirtas į Šiaulių apskrities viršininko pareigas dar vokiečiams neatėjus, asmeniškai nėra perdavęs jokių įsakymų dėl Šiaulių geto. Tiesiog vizavo okupacinės karinės valdžios įsakymą dėl geto steigimo ir perkeltų į jį žydų nuosavybės likimo.
Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.
Gal galėjo ginklu, ar kaip nors kitaip, pasipriešinti vokiečių karinės valdžios įsakymui? Juolab, kad žydiškų getų Europoje tuo metu buvo daugybė ir jie dar neturėjo to kruvino Holokausto atspalvio.
Dar daugiau. Ekspertas Dalius Stancikas pateikė Genocido ir rezistencijos tyrimo centro neginčijamus faktus ir liudijimus apie tai, kad būdamas Šiaulių apskrities viršininku Jonas Noreika tuo pat metu priklausė antinaciniam pogrindžiui, gelbėjusiam žydus:
Akivaizdu, kad Kremliaus žydai-putinistai ir jų parankiniai Lietuvoje įsisiautėjo. Jeigu teismai neduos toms Kremliaus utėlėms Lietuvoje rimto teisinio atkirčio, rytoj jie pareikalaus iš istorijos vadovėlių moksleiviams išbraukti Kazio Škirpos ir Jono Noreikos bet kokį paminėjimą.
Kviečiu laikytis moratoriumo istorinės atminties trynimui, – neseniai sakė prezidentas Gitanas Nausėda. Tai – subtili užuomina Vilniaus merui ir Vilniaus miesto tarybai savanoriškai atstatyti padėtį iki atminties ištrynimo, o jei ne, atminties ištrynimus vien Vilniaus mieste teismuose be vargo pripažinti neteisėtais, kol tęsis Prezidento pasiūlytas moratoriumas, kol visos Lietuvos ekspertai, o ne Vilniaus politikai, sudės visus taškus ant „i“.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Istorinė atmintis neturėtų būti vieno kurio nors miesto ar savivaldybės spręstinas klausimas, o nacionaliniu lygiu priimama nutartis” – Prezidento žodžiai.
Beje, nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Jei iki Kremliaus utėlių sukelto skandalo dėl Kazio Škirpos ir Jono Noreikos būtų Lietuvoje padaryta apklausa, kas žino apie juos apskritai ką nors, vargu ar bent vienas iš šimto atsakytų – taip, o tarp jaunų tokių būtų dar mažiau. Dabar, neabejoju, būtų kitaip.
Naujienų agentūros praneša, kad šeštadienį Vilniuje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos buvo nuimta, iš viešosios erdvės pašalinta Jono Noreikos – generolo Vėtros atminimui skirta memorialinė lenta.
Savivaldybė praneša, kad veiksmas atliktas, vykdant asmeninį miesto mero Remigijaus Šimašiaus nurodymą. Iš tiesų, jeigu Kazio Škirpos alėjos pervadinimo užmanymą ką tik dar buvo siekiama kažkaip pridengti miesto Tarybos balsavimu, tai jau šįkart išdrąsėjęs pašlemėkas miesto mero poste griebėsi asmeninės iniciatyvos, užsimojęs subjauroti Lietuvos didvyrio, iškilaus laisvės kario atminimą. Vaizduotė neišneša, bet yra taip, kad ši menkysta pernelyg nesivaržydama prilygino Lietuvos didvyrio garbei skirtos atminimo lentos pašalinimą sovietinių skulptūrų nuėmimo nuo Žaliojo tilto akcijai. Dievobaimingesnis žmogus tikriausiai nustebtų – kodėl neatsivėrė žemė jam po kojomis, išsakius tokias blevyzgas.
Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
R.Šimašius yra žinomas personažas, tačiau, esant progai, priminsiu kai kuriuos svarbesnius jojo biografijos momentus. Anas viešojoje erdvėje pirmą kartą pasimatė, tapęs liūdnai pagarsėjusio Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) pamokslininku. Keletą metų R. Šimašius, prisistatydamas LLRI ekspertu, plušėdamas dėl didžturčių naudos, savo paskviliais intensyviai nuodijo žmonių sąmonę, kitaip nepasakysi.
Ypač iš tų laikų man įstrigo šio eksperto genialus (?) paaiškinimas, kad nieko blogo, jog turtingi žmonės užgrobia ežerus ir savavališkai aptveria jų pakrantes, neprileisdami kitų poilsiautojų prie vandens, nes esą tokie grobikai iškerta paežerėse brūzgynus, pagerina vandens telkinių estetinį vaizdą. Įdomiausia tai, kad tokį teisinį nihilizmą su didele pompa skelbė žmogus, pagal išsilavinimą teisininkas.
Vėliau šis neva teisininkas tapo Teisingumo ministru, išgarsėjęs šiame poste niekam neprilygstančiu nešvankumu, nes būtent jo vadovaujama institucija suteikė A.Lukašenkos režimui informaciją, kuri leido įkalinti iškilų Baltarusijos opozicijos veikėją. Kaip atrodo bent man, ne teisininkui, dėl tokios pasibjaurėtinos šunybės R. Šimašius turėjo būti teisiamas, tačiau bendražygiai kažkaip išsuko jo uodegą.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Tikėkimės, kad dabar, R. Šimašiui taip drastiškai atkreipus dėmesį į save, prie šio klausimo bus galima grįžti, regis, tokiems nusikaltimams senaties terminas netaikomas. Nė iš tolo nekalbu čia apie šio žmogaus moralinę atsakomybę, nes po R.Šimašiaus sapaliojimų apie moralinį kompasą straipsnyje, skirtame K. Škirpos suniekinimui, žodis „moralė“ lieka taip subjaurotas, kad dabar kelia tik baisų pasidygėjimą (po šio straipsnio išspausdinimo delfi.lt žodžių derinys „moralinis kompasas“ bent mano pasąmonėje atsispindi kaip padugnės atpažinimo skiriamasi ženklas). Kalbame čia apie baudžiamąją atsakomybę. Kaip atrodo bent man, R. Šimašiui turi būti keliama baudžiamosios atsakomybės byla dar ir dėl to, kad dėl savo politinių ambicijų ir grynai egoistinių motyvų anas sužlugdė perspektyvią skrydžių bendrovę.
Štai taip išgarsėjo netalentingas, miesto ūkyje nesusitvarkantis meras. Įsivaizduoju, kad politinių kalinių, tremtinių ir kitos patriotinės organizacijos netrukus iškels R.Šimašiui teisminį ieškinį dėl Lietuvos didvyrio atminimo išniekinimo.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kita vertus, kad neprailgtų mums laukti bylos atomazgos, kviečiu Lietuvos žmones Vilniaus mero adresu siųsti smirdančių kojinių siuntas (jeigu tokių turite) gražiame įpakavime, gal net perrištas kaspinėliu. R.Šimašius mėgsta gražius kostiumus. Tai – faktas. Tačiau būna ir taip, kad net užsistovėję manekenai ima ir pradeda pūti bei smirdėti. Sunešiotų kojinių poros gražiame įpakavime kontrastas mums visiems tai primins.
Du skaudūs pralaimėjimai – netekome Kazio Škirpos alėjos Gedimino kalno papėdėje ir paminklinės Jono Noreikos lentos ant Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos.
Be abejo, kaltė Vilniaus savivaldybės, kuriai vadovauja liūdnai pagarsėjęs Remigijus Šimašius, – milžiniška. Neatlaikė spaudimo, o greičiausiai ir nenorėjo elgtis principingai, tvirtai, lietuviškai.
Tačiau pats metas analizuoti, ko nepadarėme mes, gynusieji tiek Kazio Škirpos, tiek Jono Noreikos garbę. Kokios mūsų klaidos? Ar gausiai susirinkome prie Seimo šių metų birželio 23-iąją, kai minėjome 1941-ųjų Birželio sukilimo sukaktį? Ar gausi buvo protesto akcija Europos aikštėje priešais Vilniaus miesto savivaldybę? Ar užtektinai daug mokslinių konferencijų surengėme Seime ir Martyno Mažvydo bibliotekoje? Ar užtektinai sukurta dokumentinių, meninių filmų apie Birželio sukilimą, kiek mūsų rašytojai parašė įdomių, kvapą gniaužiančių romanų apie Birželio sukilėlius? O jei nesukūrė, neparašė – kodėl? Kas trukdė?
Kaip Birželio sukilimo didvyrius pastaraisiais dešimtmečiais propagavo mūsų istorijos institutai bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras?
Nepadarytų arba prastai padarytų darbų ginant šviesų K.Škirpos ir J.Noreikos atminimą – daug…
O dabar – keletas nuotraukų, pasakojančių, kaip bandėme apginti K.Škirpos ir J.Noreikos garbę.
Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Jei neklystu, merai neturi teisinės neliečiamybės.
Štai jau antrą kartą Vilniaus meras galimai paniekino mirusiųjų atmintį. Pirmą kartą, kai neseniai, liepos 24 d., galimai melagingai ar apgaulingai Vilniaus miesto tarybos posėdžio pradžioje pateikė žodžius apie žydų išvarymą, kaip Kazio Škirpos. Antrą kartą šiandien, liepdamas nuimti Jono Noreikos atminimo lentą su savo paaiškinimais (beje, ar gavo meras LR Kultūros paveldo prie Kultūros ministerijos departamento leidimą nuimti lentą ?), kai net teismas yra pripažinęs, jog Jonas Noreika vokiečių okupacijos metais tiesiogiai ar netiesiogiai nedalyvavo žydų genocide.
313 BK straipsnis. Mirusiojo atminimo paniekinimas
2. Tas, kas viešai paskleidė apie mirusįjį melagingus prasimanymus, galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą jo atminimui, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.
Ir yra dar vienas BK straipsnis, kuris galimai gali būti pritaikytas Vilniaus merui:
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
170 straipsnis. Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę
1. Tas, kas turėdamas tikslą platinti gamino, įsigijo, siuntė, gabeno, laikė dalykus, kuriuose tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta ar kurstoma diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba kurstoma smurtauti, fiziškai susidoroti su tokia žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu, arba juos platino, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
2. Tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
3. Tas, kas viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba finansavo ar kitaip materialiai rėmė tokią veiklą, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės merą Remigijų Šimašių, atkreipdamas dėmesį, kad per pastarąjį mėnesį Vilniaus mieste buvo nuniokoti net trys istoriniai bei religiniai paminklai: išpuolis prieš Jono Noreikos paminklinę lentą, Balsiuose išniekintas naujai pastatytas kryžius ir paminklas Artūrui Sakalauskui, parlamento gynėjui, paskutinei Lietuvos okupacijos aukai, kariui savanoriui, prie Lietuvos Respublikos Seimo.
Seimo narys sako, kad vandalizmas prieš mūsų istorinius ir religinius paminklus tampa nerimą keliančia tendencija. Todėl privalu imtis veiksmų, apsaugančių mūsų istoriją ir tapatybę įamžinančius paminklus, kurie yra mūsų tautos pagarbos tiems žmonėms, mūsų istorijai ir tapatybei išraiška.
„Sveikintina, kad Vilniaus miesto savivaldybė atstatė Jono Noreikos paminklinę lentą, tačiau įdomu yra tai, kad Artūrui Sakalauskui skirtą paminklą sutvarkė kariai savanoriai, o savivaldybė į išpuolį atitinkamai sureaguoti nespėjo. Tokia situacija kelią nerimą ir susirūpinimą, kad atmestinai žiūrima į istorinę atmintį, kad duodamas kelias tolesniam vandalizmui“, – teigia L. Kasčiūnas.
Seimo narys kreipimesi rašo, kad nutikę išpuoliai tik įrodo, jog paminklai ir atminimo vietos nėra tinkamai prižiūrėtos – neįdiegtas apšvietimas, nėra vaizdo kamerų. Kai kurie paminklai ar atminimo vietos yra apskritai užmiršti.
Vienas tokių – tai poetui, filosofui ir restauratoriui Mindaugui Tamoniui, kovojusiam prieš raudonąjį melą ir terorą, prie Pavilnio geležinkelio bėgių, ant kalvelės, netoli nuo M. Tamonio žūties vietos pastatytas kryžius bei koplytstulpis, skirtas Sibiro tremtinių atminčiai.
„Problema ta, kad apie šią vietą žino mažai žmonių, nėra orientacinių rodyklių ir patogaus tako, todėl žmonės priversti eiti geležinkelio bėgiais. Tai tik vienas iš tokių apleistų vietų pavyzdžių, kurioms savivaldybė neturėtų likti abejinga ir tinkamai pasirūpinti. Neturime leisti vandalizmui tapti nebaudžiamu. Svarbu saugoti ir puoselėti istorinę atmintį bei atitinkamai rūpintis paminklais ir atmintinomis vietomis“, – pabrėžia konservatorius L. Kasčiūnas.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Jungtinėse Amerikos Valtijose gyvenanti Silvia Foti, Jono Noreikos-Generolo Vėtros vaikaitė, prisistato Lietuvoje ir užsienyje su peticija „Jonas Noreika – ne didvyris“. Ji teigia, kad Lietuvos valdžia „slepia tiesą“, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC), neigdamas jo kaltę, „išsisukinėja, dergia tautą ir žeidžia senelio aukų atminimą“. Ji kviečia „pašalinti visus jos senelio apdovanojimus“ ir „tokiu būdu pagerbti jo (?!) aukas“, ragina „pasirašyti peticiją vardan Jono Noreikos aukų“.
S. Foti dar 2018 m. liepą JAV kairiųjų pažiūrų leidinyje „Salon“ pažėrė paviršutiniškų samprotavimų, niekinančių Jono Noreikos atminimą, ir sukėlė visuomenės tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje supriešinimo bangą.
Būtina pabrėžti, kad S. Foti motina dr. Dalia Noreikaitė-Kučėnienė, profesionali mokslininkė – tyrinėtoja, knygų autorė, surinkusi medžiagą ir pradėjusi rašyti monografiją apie savo tėvą (dėl ankstyvos mirties užbaigti nespėjo), buvo visiškai priešingos nuomonės, negu tą medžiagą paveldėjusi jos dukra. To fakto ignoruoti nevalia, kaip ir spekuliuoti to laikotarpio istorijos tiesiogiai neišgyvenusios, užsienyje gimusios ir užaugusios vaikaitės emocijomis.
Dirva Lietuvos laisvės kovotojų, paaukojusių savo gyvybes už Tėvynės laisvę, šmeižimui rengiama labai kryptingai. Skandalingai pagarsėjęs Rūtos Vanagaitės ir Efraimo Zurofo duetas, valstybei paskelbus 2018 metus Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago metais, bandė sumenkinti jo šviesų atminimą. Ir tik LGGRTC dėka, suradus išniekintus palaikus, padedant pilietinei visuomenei, pavyko apginti jo garbingą vardą ir deramai su valstybės pagarba iškilmingai palaidoti.
Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Slaptai.lt nuotr.
2019 metus valstybė pradėjo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos 70 metų sukakties paskelbimu ir Lietuvos Prezidento Jono Žemaičio -Vytauto paminėjimu. Manome, nėra atsitiktinumas, kad būtent Vasario 16-ąją, Nacionalinė literatūros ir meno premija buvo įteikta rašytojui Mariui Ivaškevičiui, romane „Žali“ išsityčiojusiam ne tik iš partizanų vadovo Jono Žemaičio-Vytauto, kankinto ir sušaudyto Maskvoje, bet ir iš viso Lietuvos partizaninio judėjimo atminimo.
Jubiliejinių metų nepakantumo atmosferą beatodairišku puolimu prieš išskirtinę rezistencijos asmenybę – Joną Noreiką-Generolą Vėtrą papildo užsienyje gyvenančio ir per „pagalbininkus“ Lietuvoje veikiančio asmens Grant Gochin nesiliaujantis raštų srautas Lietuvos įstaigoms. Istorinį kontekstą neigiančiais aiškinimais, vienpusiška faktų atranka ir paviršutinišku jų interpretavimu (tą patvirtino istorikai ir teismas), jis aršiai puola ne tik kapitoną J. Noreiką, bet ir patį LGGRTC, bandydamas per teismus priversti Lietuvos mokslininkus vadovautis ne profesionalių tyrimų išvadomis, bet pareiškėjo pageidavimais.
Tai precedento neturintis atvejis, tai daugiau nei puolimas prieš vieną valstybės įstaigą! Tai kėsinimasis į laisvą mokslininkų valią savarankiškai atlikti tyrimus vadovaujantis sąžine ir profesine kompetencija. Tai ir puolimas prieš Lietuvos valstybės suverenitetą, siekiant teisės iš užsienio nustatinėti, ką ir kaip jos mokslininkai turi tirti, ką žmonės privalo gerbti, o ko ne. Lenkijos valdžia surado adekvačių priemonių reaguoti į bandymus iškraipyti Lenkijos valstybės istoriją. Mūsų politikams linkėtina solidarizuotis su kolegų lenkų pricipinga laikysena ir pagaliau išdrįsti atsistoti Lietuvos žmonių pusėje.
Negalima užmiršti, kad J. Noreika čia nėra „vienišas“. Šmeižto kampanijos prieš Birželio sukilimo iniciatorių pulkininką ir diplomatą Kazį Škirpą, Laikinosios vyriausybės vadovą Juozą Brazaitį, prezidento A. Smetonos sesers sūnų, žuvusį atkakliame mūšyje prieš sovietų kariuomenės dalinius Juozą Krikštaponį, ilgiausiai partizanų gretose išsilaikiusį kovotoją Antaną Kraujelį ir kitus antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo vadovus bei dalyvius atitinka Kremliaus ideologo, fondo „Istorinė atmintis“ direktoriaus Aleksandro Diukovo koncepciją ir Rusijos propagandos istorijos aiškinimus: kas nėjo su Maskva, tas ėjo su Berlynu; todėl visi, kurie nekovojo „už Maskvą“, dabar privalo dalytis su Berlynu po Antrojo pasaulinio karo tekusia atsakomybe.
Pulkininkas Kazys Škirpa
Šitokį istorijos aiškinimą Maskvos valdantieji sluoksniai bando primesti sąmoningai ir apgalvotai. Naudojant šią rafinuotą istorijos traktavimo schemą sąmoningai eliminuojama lietuvių kova dėl sovietų užgniaužtos laisvės ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo. Nėra atsitiktinumas, kad iki šiol neigiamas Baltijos valstybių okupacijos faktas. Tai ne vien kompensacijų dėl okupacijos žalos atlyginimo klausimas. Tuo bandoma ignoruoti bolševizmo įvykdytus nusikaltimus sovietų okupuotose Baltijos šalyse, išryškinti vien nacių okupacijos padarinius, o atsakomybę už šio totalitarinio režimo nusikaltimus suversti Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvės kovotojams.
Visuomenė čia, deja, palikta viena argresyvaus informacinio karo akivaizdoje. Pavieniai autoriai deda daug pastangų atremti istorijos iškraipymus, tačiau jie aršiai puldinėjami asmeniškai. Politikai vengia reikšti poziciją, iš esmės „laikosi po medžiu“. Susidaro įspūdis, kad visuomenės informacinis saugumas Lietuvos valdžiai nelabai rūpi, nuo šių politinių procesų ji tarsi nusišalinusi. Pasekmės skaudžios: visuomenė supriešinta, mokslininkai ir įstaigų tarnautojai įbauginti, galvas kelia gaivalai.
Sunku paaiškinti akivaizdžiai dvigubų standartų taikymą. Sakysim, A. Diukovui užsimojus Vilniuje pristatyti propagandinę knygą „Holokausto išvakarėse“, įrodinėjančią, esą lietuvių rezistencija atsakinga „už Lietuvos žydų išnaikinimą“, neišduodama viza, į Lietuvą jis neįsileidžiamas. Tuo metu G. Gochino daromos žalos mastas dėl tedencingų aiškinimų ir šališkai interpretuojamų istorijos epizodų yra didesnis. Bet jis ne tik gali čia laisvai skleisti ir platinti savo pseudoistorinius „tyrimus“, trikdyti LGGRTC veiklą, bet dar ir apdovanojamas Lietuvos pilietybe!
Ponios Foti peticija, kaip ir skubotas dalies Prezidentinės komisijos sovietų ir nacių okupacinių režimų nusikaltimams įvertinti pareiškimas, mūsų nuomone, yra aktyvaus politinio spaudimo „iš šalies“ priemonės. Ir nepriklausomai nuo to, kokiais išvedžiojimais visa tai būtų bandoma dangstyti, jų nėra ir nebus įmanoma atsieti nuo gerai koordinuojamo tarptautinio informacinio puolimo prieš Lietuvą srauto.
Šios atakos tikslas nėra Jonas Noreika-Generolas Vėtra. Jo atminimas yra labiau simbolis, ties kuriuo susitinka skirtingos pažiūros ne vien į istoriją, bet ir į tautos tapatybę, jos atminties paveldą, egzistencinius iššūkius, politinę šiandienos tikrovę.
Tai politinis aspektas. Dar yra teisinis ir dorovinis įpareigojimas, kuris paveda valstybei gerbti teisingumą, ginti jos piliečių nekaltumo prezumpciją. Juo labiau kai kaltinimai – apie seniai mirusius piliečius, ypač žuvusius kankinių mirtimi, kurių atsakomybės klausimo sąžiningai įvertinti nebėra nei teisinių, nei moralinių prielaidų – nebėra gyvų nei įvykių dalyvių, nei liudininkų. Čia vėlgi verta atsigręžti į Lenkijos patirtį.
Ko vertas teisingumas, jei laisvės kovotojai, kalinti, kankinti ir nužudyti nacių bei sovietinėse koncentracijos stovyklose, dabar kaltinami holokaustu, vadovaujantis vien priešų paliktais užrašais bei okupacinių režimų vietininkų sukurtais formaliais raštais, kurių dalis abejotino patikimumo? Esama bent penkių skirtingo tipo tikrų ar tariamų J. Noreikos parašų pavyzdžių. Ar kas nors atliko kvalifikuotą dokumentų autentiškumo ekspertizę?
Genocido aukų muziejus. Slaptai.lt nuotr.
Todėl privalu nutraukti tolimesnę šios temos politinę eskalaciją, įtampos visuomenėje didinimą, priešiškumo kurstymą. Tokiomis priemonėmis jokio pozityvaus rezultato pasiekti neįmanoma. Vykdomas beatodairiškas spaudimas, vadovaujantis tik vienpusiška istorijos interpretacija, ignoruojančia sovietų įvykdyto genocido pasekmes, prieštarauja Europos Parlamento 2009 m. balandžio 2 d. rezoliucijai dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo. Ten aiškiai pasakyta: „istorinių faktų neįmanoma interpretuoti visiškai objektyviai“ ir kad „visiškai objektyvaus istorinio jų perteikimo nėra“. Todėl niekas neturi teisės tvirtinti, kad istoriją „interpretuoja objektyviai“. Tačiau akivaizdu, kad būtent šito – teisės „objektyviai“ interpretuoti istoriją – kai kas gviešiasi.
Todėl kreipiamės į aukščiausius šalies vadovus, prašydami ir ragindami pagaliau išgirsti Lietuvos visuomenės balsą, ne vien klausytis pageidavimų „iš šalies“, ir stoti „ginti Lietuvos rubežių“ (S. Lozoraičio paskutiniai žodžiai): išmintingai įvertinti besiklostančią padėtį, imtis visų priemonių, kad būtų užtikrinta visuomeninė rimtis, teisės viršenybė ir teisingumas, sudarytos sąlygos istorikams dirbti savo darbą, o ne eikvoti jį teismuose, „aiškinantis“ neaiškius interesus atstovaujantiems veikėjams.
Šį laišką, adresuotą svarbiausioms Lietuvos valdžios institucijoms, pasirašė Lietuvos sąjūdžio tarybos pirmininkas Andrius Tučkus, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus (NOKT) koordinacinės tarybos pirmininkė Angelė Jakavonytė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkas Vidmantas Samys, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko pavaduotojas Petras Musteikis.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis ir Arūnas Gumuliauskas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės merą Remigijų Šimašių, ragindami jį atstatyti sudaužytą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai pagerbti skirtą memorialinę lentą ant Vrublevskių bibliotekos sienos Vilniuje.
„Atsižvelgiant į viešojoje erdvėje pasirodžiusią informaciją, kad Vilniaus miesto savivaldybė lentos atkurti neplanuoja, esame sunerimę, kad tokia pozicija gali pateisinti vandalizmo aktus ir paskatinti panašius veiksmus ateityje. Todėl raginame merą atstatyti sunaikintą memorialinę lentą ant Vrublevskių bibliotekos sienos arba tai savo jėgomis padarys visuomeninės organizacijos“, – teigia L. Kasčiūnas.
A. Ažubalis sako, kad lenta J. Noreikai privalės būti atstatyta: „Neatmestina, kad tokias barbariškas akcijas paskatino ir aukštų Lietuvos pareigūnų, tokių kaip Linas Linkevičius, Lietuvoje ir toli už jos ribų viešai reikštas nepasitenkinimas šia lenta. O kai valstybės institucijų (teismų ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro) vertinimu pradeda abejoti Vyriausybės nariai – rezultatus matome.”
„Mero pasisakymas atskleidžia visiškai formalistinį ir nevalstybinį požiūrį. Atminimo lenta jam atrodo tik viešosios išlaidos, kaip koks šviesoforas ar autobusų stotelė. Tačiau paminklai ir atminimo lentos yra tautos pagarbos žmogaus aukai išraiška. Dabar tai nesuprantama. Priešingai, duodamas kelias tolesniam vandalizmui. Vilniaus mieste vidury dienos sudaužyta lenta ir savivaldybės vadovas sutinka, kad to pasekmės liktų visam laikui. Tai žalia šviesa visiems vandalams griauti viską, kas jiems nepatinka. Ar pradėsime savo nuožiūra lupti gatvių pavadinimų lenteles ir griauti paminklus, o meras leis tam vykti, ieškodamas kam permesti atsakomybę ir išlaidas? Neturėtume nusileisti iki tokio teisinio nihilizmo. Atminimo lenta privalo būti atstatyta vien iš pagarbos teisės viršenybei Lietuvoje“, – įsitikinęs prof. A. Gumuliauskas.
Nepaisant to, kad atminimo lentą daug kartų reikalauta pašalinti, o viešojoje erdvėje buvo kuriamos visuomenę priešinančios kontraversijos, šių metų kovo pabaigoje Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė JAV gyvenančio Lietuvos piliečio Granto A. Gochino skundą ir kaltinimus J. Noreikai kolaboravus su naciais, o remiantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro paskelbtomis išvadomis, J. Noreikos veikla nelaikytina kolaboravimu, nes nacių okupacijos metu būdamas Šiaulių apskrities viršininku jis taip pat aktyviai veikė antinaciniame pogrindyje.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Pirmadienį Vilniaus centre, ant Vrublevskių bibliotekos sienos, kūju sudaužyta Jonui Noreikai-generolui Vėtrai skirta atminimo lenta. Įtariama, kad lentą sudaužė į Prezidento postą kandidatavęs Kazimieras Juraitis ir į Europos Parlamentą kandidatuojatis Stanislovas Tomas. DELFI žiniomis, pirmadienį policijos pareigūnams paskambino pats S. Tomas ir pranešė sudaužęs lentą kūju.
Kovo 27 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) atmetė Granto Arthuro Gochino skundą dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) rašto, kuriuo buvo atsisakyta pakeisti istorinę išvadą apie Joną Noreiką (generolą Vėtrą), panaikinimo ir įpareigojimo pakartotinai atlikti tyrimą, primena ELTA.
Simono Wiesenthalio centras ir garsusis nacių medžiotojas Efraimas Zuroffas pasipiktino ir pasmerkė esą nežmonišką Vilniaus apygardos administracinio teismo (VAAT) sprendimą atmesti Granto Arthuro Gochino skundą dėl Jono Noreikos-generolo Vėtros.
„Teismo sprendimas yra absoliučiai absurdiškas, tai yra nacių aukų ir visų žmonių su bent kruopele padorumo ir išminties įžeidimas“, – sakoma S. Wiesenthalio centro vadovo Rytų Europos reikalams E. Zuroffo pranešime.
JAV gyvenantis G. A. Gochinas prašė teismo panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) raštą, kuriame teigiama, kad J. Noreika nedalyvavo masinėse žydų žudynėse Antrojo pasaulinio karo metais. Teismas tokį G. A. Gochino prašymą atmetė, argumentuodamas, kad LGGRTC rašte rėmėsi faktiniais duomenimis ir rašytiniais dokumentais, primena ELTA.
„Simono Wiesenthalio centras smerkia teismo sprendimą atmesti Lietuvos žydų palikuonio G. A. Gochino prašymą panaikinti J. Noreikai, kuris buvo aktyvus Lietuvos žydų žudynių dalyvis, skirtus apdovanojimus“, – sakoma S. Wiesenthalio centro pranešime.
Pasak E. Zuroffo, tokie teismų sprendimai niekada nebus priimtini.
„Joks sprendimas, išteisinantis nacių kolaborantus, aktyviai dalyvavusius brutaliame Lietuvos žydų naikinime, nebus priimtas“, – sakė E. Zuroffas.
Nacių medžiotojas taip pat pažėrė kaltinimų, esą Lietuvoje naciai žudikai yra pagerbiami, o kruvina jų praeitis yra ignoruojama, todėl, ragino jis, veiksmų turi imtis Europos Sąjunga.
G.A. Gochino teigimu, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, praėjusių metų liepos 18-ąją atmesdamas jo prašymą dėl istorinės išvados pakeitimo, neaptaria nė vieno iš jo pateiktų istorinių dokumentų, selektyviai pasirinkdamas atsakymo temas ir išvengdamas pagrindinės temos – J. Noreikos ir Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) vaidmens Žemaitijos žydų žudynėse. Pasak G. A. Gochino, savo išvadas Centras grindžia subjektyvia, įrodymais neparemta nuomone.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią administracinę bylą, G. A. Gochino skundą atmetė kaip nepagrįstą, pirmiausia įvertinusi tą aplinkybę, kad pareiškėjo užklausa Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui yra prašymas, o ne skundas Viešojo administravimo įstatymo prasme. Šis įstatymas nustato, kad prašymas – tai su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimą subjektą, o skundas – kreipimasis dėl asmens teisių pažeidimo. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Centrą, siekė ginti ne asmenines teises ar interesus, o gauti informaciją ir pateikti savo poziciją keliamu klausimu.
Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Keisti (o gal pavojingi?) dalykai dedasi Lietuvoje. Atsiranda vis daugiau tokių, kurie, dangstydamiesi „kita nuomone“ ir mūsų valstybės tolerancija demokratijos iškovojimams, buriasi į susivienijimus, marginalines grupeles, griaunančias susiformavusias tautines vertybes ir graužiančias valstybingumo pamatus. Prie jų jungiasi net tie, kuriems, atrodytų, Lietuvoje tik gulbės pieno tetrūksta…
Iš kokių ėdžių maitinasi „tituškos“?
Klaipėdos apylinkės teismas trečiadienį, kovo 27 d., turėtų skelbti sprendimą Viačeslavo Titovo byloje. Prieš teismą jis stojo antradienį, posėdyje taip pat dalyvavo žinomas istorikas, Seimo narys Arvydas Anušauskas, parašęs knygą „Aš esu Vanagas“, ir politikos apžvalgininkas Marius Laurinavičius. V. Titovas pateikti parodymus žodžiu atsisakė, mat, jie gali neatitikti Rusijos ambasados instrukcijų. Jam pateiktus kaltinimus jis vadina politiniu persekiojimu.
Prokuroras teigia, kad V. Titovas, menkindamas partizanų vadą ir skleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, veikė sistemingai. Byloje inkriminuotos penkios nusikalstamos veikos, o padarytų veiksmų – apie 20. „Kaltinimai pakankamai dideli. Buvo naudojama neapykanta, žeminanti kalba, neva tai Lietuvoje gyvuoja nacistinės partijos. Paprastai kalbant, teigiama, kad kas Titovo nepalaiko, tie yra tarsi fašistai“, – žurnalistams sakė prokuroras Simonas Genys.
Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Slaptai.lt nuotr.
Tai, kad kaltinamasis nesiteikia teismui atsakyti į kaltinimus žodžiu, čia pat, salėje, rodo, jog šis politikas bijo liudininkų ir specialistų argumentų ir slapstosi nuo teisingumo rašydamas įvairius paskvilius apie Adolfą Ramanauską-Vanagą.
Šįkart jis naudojasi politiniu skydu: mat, su kitu visuomeninio rinkimų komiteto „Titov ir teisingumas“ nariu gavo vietą naujai išrinktoje Klaipėdos miesto savivaldybės taryboje. Bolotiruodamasis į mero postą jis tebuvo ketvirtas, nors surinko nemažai – apie 7 proc. rinkėjų balsų.
Žinoma, Klaipėda jau nuo sovietinių laikų yra SSRS karinio komplekso citadelė, ir šiandien daug buvusių kariškių bei prie jų prisišliejusių visuomenininkų yra išnaudojami Rusijos dezinformacijos mašina, kuri sėja nepasitikėjimą Lietuvos istorine išsivadavimo iš okupacijos kova ir niekina jos didvyrius. Dienraštis „Klaipėda“ stebisi, kaip V. Titovas su savo keturių asmenų šeima sugeba išgyventi už jo deklaruojamus 169 eurus… Žemiau skurdo ribos esą gyvena ir dar du trečdaliai jo kolegų iš Lietuvos rusų sąjungos Klaipėdos skyriaus.
Laikraštis rašo, kad kai kurie jų yra aktyvūs Rusijos ambasados renginių lankytojai. A. Anušauskas teigia, kad „tarp Lietuvos rusų sąjungos kandidatų į Klaipėdos miesto tarybą buvo atstovų iš Antihitlerinės koalicijos šalių Antrojo pasaulinio karo dalyvių organizacijos, iš Rusijos piliečių asociacijos Klaipėdoje, iš Perelozų sentikių religinės bendruomenės, iš Baltijos jaunimo asociacijos „Juvenis”. Visos šios bendruomenės gauna pinigus iš Rusijos ambasados. Renginių biudžetai neskelbiami. Pasikėliau Rusijos valstybės kontrolės ataskaitą, kurioje revizuotas fondas, finansuojantis tėvynainių „veiklą” užsienyje. Ten jie tiesiai šviesiai rašo – nėra kontrolės, nėra apskaitos, nėra viešumo, skaidrumo ir informacijos“.
Kitaip sakant, savo vietininkus Klaipėdoje sočiai maitina Kremliaus propagandistai. Tai informacinio karo prieš nepriklausimą Lietuvą dalis.
Zurofiada tęsiasi…
Kovo 27 d. sulaukėme ir kito su šia byla susijusio sprendimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas paskelbė sprendimą dėl Granto Arthuro Gochino skundo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Jis atmetė skundą, kuriuo centras ragintas pakeisti istorinę išvadą į tokią, kad tarpukario karininkas kolaboravo su naciais.
Lietuvos didvyris Jonas Noreika
Pernai Kalifornijoje gyvenantis Lietuvos pilietis G.A. Gochinas prašė teismo įpareigoti LGGRTC naujai, išsamiai, nešališkai, nepiktnaudžiaujant valdžia, susipažinti su jo pateikta 69 puslapių „Užklausa dėl Jono Noreikos nusikaltėlių gaujos“ ir jos prieduose esančius dokumentus.
Jis tikėjosi, kad Centras pakeis savo istorinę pažymą dėl J.Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, kad būtų aišku, jog J.Noreika nelaikytinas didvyriu. J.Noreikos aukų giminaitį G.A.Gochiną žeidžia J.Noreikai skirti paminklai, paminklinės lentos, gatvių ir mokyklos pavadinimai.
JAV ir britų žiniasklaidoje pasirodė tariamos J. Noreikos anūkės Silvia Foti pritarimas G.A.Gochino užklausai. Laikraštyje „Chicago Tribune“, BBC laidoje, WiKIPEDIA portale pasirodė žinučių, kad J. Noreika dalyvavęs holokauste ir pats šaudęs žydus. 58 metų mokytoja ir žurnalistė, gimusi ir augusi „lietuviškame“ Čikagos priemiestyje, savo tyrimą paskelbė knygoje „Tiesos beieškant“ („In search of the truth“). Tyrime ji pritaria G.A.Gochino skundui prieš LGGRTC ir aiškina, esą S. Foti motina pasakojusi, kad J. Noreika-Generolas Vėtra gyręsis, jog šaudęs žydus.
Įtakingų E. Zurofo veikėjų pastangomis šie liudijimai išplito po visą pasaulį. Jie surado pritarimo ir Lietuvoje. Prie kaltinimų Genocido tyrimo centrui prisijungė ir publicistas, politikos veikėjas Arkadijus Vinokuras, DELFI paskelbęs straipsnį „„Genocido centras gina netiesą. Kodėl?”
Kaip jam atsakydamas rašo Šarūnas Mažeika, be neteisingų, niekuo nepagrįstų kaltinimų centrui, akivaizdžių istorinės tiesos iškraipymų jame yra ir tiesioginis bandymas paveikti teismą, nagrinėjusį G. A.Gochino skundą prieš centrą.
Melas nesiliauja net po teismo sprendimo. Štai kovo 28 d. G.A.Gochino užklausos autorius, filosofas dr. Andrius Kulikauskas „kviečia visus į renginį susipažinti su teismo nuosprendžiu ir plačiau aptarti, kaip mums įvairiai atsakyti už Lietuvą“. Jis papasakos, kaip „kapitono J. Noreikos legenda išaugo ir kaip ji sunyko“.
Organizuotas puolimas prieš pokario kovotojus, tapusius laisvės kovų prieš nacių ir sovietų okupantus didvyriais nesiliauja, į šį propagandinį frontą metamos didžiulės, gerai finansuojamos pajėgos, kuriose šmėkščioja ir lietuvių menininkai, ir politikos veikėjai, o prie jų netiesiogiai prisideda ir įvairių nacionalinių komisijų nariai.
Tikėtina, kad tokios pastangos prieis liepto galą, kaip pelnyto atpildo šiomis dienomis sulaukė šešios dešimtys Sausio 13-osios bylos kaltinamųjų.
Šiandien Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė JAV gyvenančio Lietuvos piliečio Granto A. Gochino skundą prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Šioje byloje G. A. Gochinas prašė teismo įpareigoti Genocido ir rezistencijos tyrimo centrą pakeisti savo istorinę išvadą dėl J. Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, teigdamas neva J. Noreika kolaboravo su naciais ir dalyvavo Holokauste.
Tuo tarpu Centras G.A. Gochino medžiagą teismui įvertino kaip „nacių propagandos atkartojimą, kad už Holokaustą Lietuvoje neva atsakingi ne vokiečiai, o lietuviai.“
Centras taip pat šiandien paskelbė, kad J. Noreikos veikla nelaikytina kolaboravimu, nes nacių okupacijos metu būdamas Šiaulių apskrities viršininku jis taip pat aktyviai veikė antinaciniame pogrindyje, padėjo Šiaulių žydų gelbėtojams. Už antinacinį pasipriešinimą J. Noreika dvejus metus buvo kalinamas Štuthofo koncentracijos lageryje.
Centras tai pagrindė šiais teiginiais:
– Lietuvoje įvestas nacių okupacijos režimo tipas skyrėsi nuo okupacinio režimo tipo Vakarų Europos dalyje. Lietuviškos savivaldos sistema atsikūrė kaip nepriklausomos Lietuvos institucijos, o ne kaip nacių valdžios marionetė.
– J. Noreika Šiaulių apskrities viršininku buvo paskirtas ne nacių, bet Lietuvos Laikinosios vyriausybės. J. Noreika, kaip ir dauguma atsikūrusios savivaldos atstovų, buvo įsitikinęs, kad buvimas šiame poste bus naudingas Lietuvai ir jos piliečiams. Sutelktomis lietuvių antinacinio pogrindžio ir savivaldos tarnautojų pastangomis pavyko sužlugdyti ne vieną nacių skelbtą lietuvių mobilizaciją į vokiečių kariuomenę, taip pat neleista suburti SS lietuvių legiono (iš visų okupuotų Europos šalių SS batalionų tautiniu pagrindu vokiečiams nepavyko suburti tik Lietuvoje ir Lenkijoje). Prie šių antinacinių veiksmų aktyviai prisidėjo ir J. Noreika.
Sakydamas baigiamąją kalbą sovietų teisme J. Noreika sutiko su visais kaltinimais dėl pasipriešinimo sovietų valdžiai, išskyrus kaltinimą, kad „savanoriškai tarnavo vokiečiams“.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
– Kaltinimai J. Noreikai dėl Plungės žydų žudynių nepagrįsti, jie remiasi tik vieno asmens prisiminimais – tai prieštarauja kitų asmenų liudijimams ir kitai faktinei medžiagai.
– 1941 m. vasarą vokiečiams pavyko įtraukti J. Noreiką į žydų atskyrimo reikalų tvarkymą. Būdamas Šiaulių aps. viršininku J. Noreika perdavė Šiaulių apygardos komisaro H. Gewecke įsakymą žydus iškeldinti į Žagarės getą, taip pat įsakymą dėl žydų turto likvidavimo. Pabrėžtina, kad tai nebuvo J. Noreikos valia paskelbti įsakymai, tai buvo vokiečių nurodymų perdavimas.
Taip pat pažymėtina, kad 1941 m. vasarą dauguma Lietuvos piliečių (tarp jų ir žydų) getų nesuvokė kaip vieno iš Holokausto etapų. Tai pagrindžia nacių raštai, lietuvių liudijimai ir žydai istorikai.
Panašūs kaip J. Noreikai kaltinimai (kolaboravimu su naciais ir prisidėjimu prie žydų izoliavimo) buvo pateikti ir Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Ambrazevičiui – Brazaičiui bei vidaus reikalų ministrui Jonui Šlepečiui. 1974 m. JAV Kongreso prašymu JAV Teisingumo departamentas dėl šių kaltinimų atliko išsamų tyrimą ir jų veikloje neradus nusikaltimo įrodymų, juos išbraukė iš įtariamųjų sąrašo.
Tarptautiniu mastu diskutuojama, ar geto vidaus struktūros – žydų taryba (judenratas) ir geto vidaus policija, vykdžiusios nacių nurodymus geto teritorijoje, vertintinos kaip nacių kolaborantės. Tuo tarpu Lietuvoje pakabintos atminimo lentos Kauno žydų geto seniūnų tarybos pirmininkui ir Kauno geto policijos vadovui.
– Būdamas Šiaulių apskrities viršininku J. Noreika buvo aktyvus pogrindinės antinacinės lietuvių organizacijos „Lietuvių frontas“ dalyvis: įkūrė karinės organizacijos „Kęstutis“ Šiaulių apygardos štabą, rūpinosi apskričių štabų įkūrimu Telšių ir Mažeikių apskrityse, platino „Lietuvių fronto“ spaudą, prisidėjo prie pogrindinio Šiaulių apskrities laikraščio leidimo, šiame laikraštyje išspausdino nacizmą kritikuojantį savo straipsnį, priešinosi lietuvių mobilizacijai į vokiečių kariuomenę, SS lietuvių legiono suformavimui (iš visų okupuotų Europos šalių SS batalionių tautiniu pagrindu vokiečiams nepavyko suburti tik Lietuvoje ir Lenkijoje). Dėl šių veiksmų 1943 m. J. Noreika buvo įkalintas Štuthofo koncentracijos lageryje, kur kalėjo iki karo pabaigos. Istorijos tyrėjas M. Bloznelis jį įtraukė tarp 53 žymiausių „Lietuvių fronto“ dalyvių.
– Šiaulių antinacinės rezistencijos pogrindis, kuriam priklausė J. Noreika, aktyviai gelbėjo žydus.
J. Noreika tampriais pogrindiniais ir asmeniniais ryšiais buvo susijęs su pagrindiniu žydų gelbėjimo Šiauliuose tinklo organizatoriumi daktaru Domu Jasaičiu, kartu leido ir platino pogrindinę spaudą. Šiaulių apskrities rezistencinės tarybos leidžiamas laikraštis išspausdino straipsnį, kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir nurodyta, kad Lietuvai atstačius nepriklausomybę bus teisiami vykdę ar prisidėję prie žydų žudymo.
Žydus gelbėję šiauliečiai pasitikėjo J. Noreika, jį vertino labai teigiamai. Daug žydų išgelbėjęs D. Jasaitis apibūdino J. Noreiką kaip rezistentą, „griežtai gynusį krašto reikalus prieš okupantus“. Šiaulių viceburmistras V. Pauža, nacių persekiojamiesiems išdavęs daugiau kaip 300 asmens pažymėjimų, J. Noreiką vertino kaip „didį patriotą, mirusį dėl mūsų ir Lietuvos laisvės“. Šiaulių aps. finansų sk. vedėjas A. Gurevičius vertino J. Noreiką kaip žydų gelbėtoją, nes J. Noreikos pavaldume esanti Vaiguvos vaikų prieglauda slėpė 7 žydų vaikus ir žydę auklę. J. Noreikos bendražygis D. Riauka liudija, kad pirmomis karo dienomis J. Noreika įkalbėjo vežimu važiuojančią žydų šeimą skubiai slėptis nuo vokiečių. Nacių suimtas, tardytas ir kalintas J. Noreika neišdavė Šiaulių žydų gelbėtojų ir pogrindžio dalyvių.
Lietuvos didvyris Jonas Noreika
– Savo atsiminimuose žydų gelbėtojai ir antinacinio pogrindžio dalyviai J. Noreiką vertina kaip žmogišką ir pasiaukojančią asmenybę. Savo gyvenimu J. Noreika įrodė, kad Tėvynės reikalai ir rūpestis kitais žmonėmis jam buvo svarbiau už asmeninę naudą: jis aktyviai priešinosi tiek nacių, tiek sovietų vykdytiems genocidams, dėl ko abiejų režimų buvo įkalintas ir 36 metų nužudytas.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Jau metus laiko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – Centras) sulaukia nuožmaus reikalavimo sudėtingą ir skausmingą Lietuvos istoriją vertinti ne pagal istoriografijoje priimtus metodus, ne pagal istorinius faktus, bet pagal atskirų asmenų norus.
Šis spaudimas pasireiškia dešimtimis skundų įvairioms valstybės institucijoms, redakcijoms, užverčiant Centrą paklausimais, viešoje erdvėje, taip pat ir tarptautinėje, skleidžiant netiesą apie Centrą, Lietuvą, istorinius veikėjus, šmeižiant bei atvirai grasinant sunaikinti Centrą arba pakeisti jo vadovybę. Vienas iš tokių netiesos skleidimo atvejų baigėsi tuo, kad pernai minint Adolfo Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines jo gimimo vietoje, New Britaine (JAV), buvo nelauktai atsisakyta ilgai siekto susitarimo pastatyti partizanų vadui Centro pagamintą paminklą.
Centras ne kartą kantriai ir išsamiai aiškino savo tyrimų rezultatus, bandydamas šį puolimą paversti civilizuotu istoriniu dialogu, būdingu Vakarų demokratijoms, tačiau JAV gyvenančio Lietuvos piliečio G. A. Gochino sukurtas judėjimas remiasi principu, kad daug kartų pakartota netiesa galiausiai bus priimta už tiesą, o teiginiai, iš esmės prieštaraujantys tarptautinėje istoriografijoje pripažintiems faktams (pvz. kad neva ne vokiečiai, o lietuviai sumąstė ir pradėjo Holokaustą), taps moksliniu pagrindu.
Vienas iš tokių necivilizuoto spaudimo pavyzdžių yra Arkadijaus Vinokuro straipsnis „Genocido centras gina netiesą. Kodėl?“ (DELFI, 2019-03-07), kuriame be neteisingų, niekuo nepagrįstų kaltinimų Centrui, akivaizdžių istorinės tiesos iškraipymų yra ir tiesioginis bandymas paveikti teismą, šiuo metu nagrinėjantį G.A. Gochino skundą prieš Centrą. Centras laikosi principo, kad teismo proceso metu diskusijos ir argumentai ginčijamu klausimu turi būti išsakomi teismo salėje, o ne žiniasklaidoje, todėl savo nuomonę apie Centrui metamus kaltinimus dėl tyrimo Jono Noreikos-Generolo Vėtros atžvilgiu atsakys tik teismui priėmus sprendimą. Tačiau į kitą neteisingą kaltinimą, pareikštą A. Vinokuro straipsnyje ir ne kartą minėtą G. A. Gochino ir jo advokato raštuose valstybinėms institucijoms, būtina sureaguoti dabar.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Tai kaltinimas, neva Centras „savanaudiškais arba politiniais tikslais klastoja istoriją“ (G.A. Gochino ir A. Vinokuro leksika), teigdamas, jog Laikinosios Vyriausybės ministro pirmininko Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio veikla 1974 m. JAV Kongreso prašymu buvo išsamiai tirta ir jis reabilituotas JAV teisingumo ministerijos. Nepaisydami istorinių dokumentų ir daugkartinių Centro argumentų, jo priešininkai užsispyrusiai teigia savo: neva J. Ambrazevičiaus-Brazaičio veiklos tyrimas buvo nutrauktas dėl jo mirties, todėl neva jis nereabilituotas ir neva Centras “sąmoningai meluoja”.
Šis istorinis faktas (ir tokios netiesos paneigimas) yra labai svarbus Lietuvai, nes tiek nacių, tiek komunistų režimų bandymai vokiečių nusikaltimus suversti lietuviams, o Lietuvos Laikinąją Vyriausybę paversti atsakingą už Holokaustą Lietuvoje, nuolat įvairiais lygiais tebekartojami ir šiandien.
Todėl Centras dar kartą viešai akcentuoja: dėl šių kaltinimų 1974 m. JAV Kongreso prašymu buvo tirta Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio ir šios vyriausybės vidaus reikalų ministro Jono Šlepečio veikla ir po išsamaus tyrimo jie buvo reabilituoti (išbraukti iš įtariamųjų sąrašo), nes jų veikloje nebuvo rasta nusikaltimo įrodymų. Tai akivaizdžiai liudija šie JAV institucijų dokumentai.
XXX
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
JAV Atstovų rūmų Teismų Komitetas
Vašingtonas, KOLUMBIJOS APYGARDA 20515
JAV Kongreso Atstovų rūmų pastatas (2429 Rayburn House Office Building)
Vašingtonas, Kolumbijos apygarda 20515
1975 m. sausio 13 d.
DEVYNIASDEŠIMT TREČIASIS KONGRESAS
IMIGRACIJOS, PILIETYBĖS IR TARPTAUTINĖS TEISĖS PAKOMITETIS
DŽOŠUA EILBERGAS (JOSHUA EILBERG), JAV Atstovų rūmų narys nuo PENSILVANIJOS valstijos, PIRMININKAS
DŽEROMAS P. VALDY (JEROME P. WALDIE), nuo KALIFORNIJOS VALSTIJOS
VALTERIS FLAUERSAS (WALTER FLOWERS), nuo ALIASKOS VALSTIJOS
DŽONAS F. SEIBERLINGAS (JOHN F. SEIBERLING), nuo OHAJO VALSTIJOS
ELIZABETĖ HOLTZMAN (ELIZABETH HOLTZMAN), nuo NIUJORKO VALSTIJOS
VILJAMAS J. KYTINGAS (WILLIAM J. KEATING), nuo OHAJO VALSTIJOS
TOMAS REILSBEKAS (TOM RAILSBACK), nuo ILINOJAUS VALSTIJOS
ČARLZAS R. VIGINSAS (CHARLES R. WIGGINS), nuo KALIFORNIJOS VALSTIJOS
HAMILTONAS FIŠAS, JAUNESNYSIS (HAMILTON FISH, JR.) nuo NIUJORKO VALSTIJOS
GARNERIS J. KLAINAS (GARNER J. CLINE), PATARĖJAS TEISĖS KLAUSIMAIS
ARTURAS P.ENDRESAS, JAUNESNYSIS (ARTHUR P. ENDRES, JR.) PATARĖJO PADĖJĖJAS
DONALDAS G. BENAS (DONALD G. BENN) PIRMASIS PATARĖJO PADĖJĖJAS
FRANSIS F. KRISTI (FRANCES F. CHRISTY), TEISĖS AKTŲ ANALITIKAS
Stanislovui A.Gečiui (Mr. Stanley A. Gecys)
JAV lietuvių bendruomenės (Lithuanian-American Community, Inc.)
Vykdomajam viceprezidentui
1004 Robinson Building
42 South 15th Street
Filadelfija, Pensilvanijos valstija 19102
Gerb. p. Gečy,
Siunčiame iš Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos gauto rašto kopiją, kurioje teigiama, jog Juozo Brazaičio ir Jono Šlepečio pavardės pašalintos iš JAV gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų sąrašo; šių asmenų atžvilgiu vykdytas tyrimas sustabdytas.
Toks sprendimas pagrįstas tuo, jog Imigracijos ir natūralizacijos tarnyba nustatė, jog nėra jokių įrodymų, kad minėti asmenys dalyvavo kokiose nors prieš žydus nukreiptose arba nacius remiančiose veiklose.
Tikiu, jog šis dokumentas pasitarnaus palengvinant spaudimo ir nevilties naštą, tekusią minėtiems asmenims ir jų draugams ryšium su jiems mestais kaltinimais.
Su geriausiais linkėjimais,
Pagarbiai
DŽOŠUA EILBERGAS /parašas/
XXX
JUNGTINIŲ VALSTIJŲ TEISINGUMO DEPARTAMENTAS
IMIGRACIJOS IR NATŪRALIZACIJOS TARNYBA
VAŠINGTONAS, KOLUMBIJOS APYGARDA, 20536
PRAŠOME ATSAKYMĄ PERSIŲSTI IR NURODYTI ŠIOS BYLOS NR. CO 703.951
Gerb. pirmininke Eilbergai,
Patvirtinu, jog gavau Jūsų 1974 m. gruodžio 20 d. laišką, kuriame prašoma pateikti bendradarbiavimu su naciais įtariamų Juozo Brazaičio ir Jono Šlepečio atžvilgiu šios Tarnybos vykdyto tyrimo ataskaitą. Tarnyba parengė bendrą ponų Brazaičio ir Šlepečio atžvilgiu vykdyto tyrimo ataskaitą, kadangi šiems asmenims mesti kaltinimai beveik identiški: Lietuvos Laikinosios Vyriausybės gyvavimo laikotarpiu, nuo 1941 m. birželio 23 d. iki 1941 m. liepos 12 d. (trys savaitės), p. Brazaitis, veikdamas kaip švietimo ministras ir laikinai einantis Ministro Pirmininko pareigas, ir p. Šlepetys, veikdamas kaip vidaus reikalų ministras, buvo atsakingi už Žydų mažumos atžvilgiu organizuotas represijas, vykdytas jų abiejų išleistų įsakų pagrindu.
Siekdamas Jums reikalingą informaciją pateikti aiškiai, kompaktiškai ir racionaliai, išvardiju pridedamų, su šiomis bylomis susijusių, dokumentų kopijų pavadinimus:
1.Informacinis dokumentas apie Joną Šlepetį.
2.Informacinis dokumentas apie Juozą Brazaitį.
3.Spausdintos medžiagos apie p. Brazaitį kopija. Medžiaga publikuota 1958 m. Juozo Kapočiaus leidyklos išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ (anglų kalba), atspausdintoje spaustuvėje Lithuanian Encyclopedia Press, Inc., veikusioje Bostone, Masačiusetso valstija.
4.Dokumentas, sudarytas kiekvienai iš minėtų asmenų bylų atskirai, kuriame išvardyti subjektai, į kuriuos buvo kreiptasi vykdant minėtą tyrimą: karo dokumentų saugojimo centrai, organizacijos, pavieniai asmenys, Vokietijos prokurorai, žurnalistai ir kiti karo nusikaltimų sferoje pripažinti ekspertai.
Be to, kas paminėta pradžioje, buvo susisiekta su maždaug keturiasdešimt (40) galimų informacijos šaltinių Jungtinėse Valstijose, Europoje ir Artimuosiuose Rytuose. Nė iš vieno šių šaltinių nebuvo išgauta jokios įrodomojo pobūdžio informacijos. P. Šlepetys savo valia atvyko pas Tarnybos pareigūnus ir, patvirtinęs savo liudijimą priesaika, nuodugniai apibūdino savo buvusią tarnybą Laikinojoje Lietuvos Vyriausybėje bei su ja susijusius savo veiksmus. P. Šlepetys kategoriškai neigė kaltinimų tikrumą. Bandant išgauti panašų liudijimą iš p. Brazaičio, sužinota, jog pastaruoju metu šis asmuo buvo patyręs ketvirtą širdies smūgį ir buvo gydomas ligoninėje. P. Brazaičio gydytojas teigė, jog jo paciento prognozė nepalanki, gydytojas negalėjo pasakyti už kiek laiko būtų galima apklausti p. Brazaitį nepadarant žalos jo būklei.
Vertinimo komitetas, į kurio sudėtį įeina itin aukštos kvalifikacijos Tarnybos skyrių pareigūnai, atsakingi už visų bylų, susijusių su Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų bylų nagrinėjimo priežiūrą, stebėseną ir vertinimą, neseniai užbaigė ponų Brazaičio ir Šlepečio bylų nagrinėjimą. Šio komiteto teigimu, tiriant su bylomis susijusią medžiagą, nebuvo gauta jokių esminių įtarimus (žr. aukščiau) patvirtinančių įrodymų. Todėl komitetas mano, jog, nesant priešingai tvirtinančios informacijos, tolimesnis tyrimas tampa nereikalingas.
Atsižvelgus į tai, kas aukščiau išdėstyta, ponų Brazaičio ir Šlepečio pavardės pašalintos iš Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų sąrašo, o atitinkamo tyrimo veiksmai sustabdyti. Nepaisant to kas atlikta, nagrinėjant tokio tipo bylas, yra įprasta, atsiradus naujiems informacijos šaltiniams, juos užklausti dėl tapatybės nustatymo ir įrodomąją vertę turinčios informacijos gavimo. Jei, vykdant tokią procedūrą, reikšmingi duomenys aptinkami, tyrimo veiksmai atnaujinami siekiant tų pačių tikslų.
Tikimės, jog aukščiau pateikta informacija buvo naudinga ir Jums pagelbėjo.
Pagarbiai,
Įgaliotasis komiteto narys
Leonardas F. Čapmanas, Jaunesnysis (Leonard F. Chapman, Jr.)/parašas/
XXX
Gerbiamam Džošua Eilbergui
Atstovų rūmai
Vašingtonas, Kolumbijos apygarda, 20515
Priedai
BYLOJE REGISTRUOJAMAS DOKUMENTAS
byla: BRAZAITIS, Juozas A8 222 100
Siekiant informacijos aukščiau nurodytu klausimu, buvo susiekta su toliau išvardytais, užsienyje veikiančiais karo dokumentų saugojimo centrais, Vokietijos prokurorais, organizacijomis, pavieniais asmenimis ir kitais informacijos šaltiniais. Šiai dienai nebuvo gauta jokios įrodomojo pobūdžio informacijos nė iš vieno tų šaltinių.
1-Žydų geto kovotojų, stovyklų kalinių ir nacių aukų Amerikos federacija, 505 Penktoji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija
2-Žydų kultūros klubai ir draugijos, 1133 Brodvėjus, Niujorkas, Niujorko valstija
3-Morning freiheit, redaktorius Chaimas Suleris (Chaim Suller); 35 Rytų12-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija
4-Jewish Currents, redaktorius Norisas Šapesas (Norris Schappes); 22 Rytų 17-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija
5-Pasaulio žydų kongresas, 15 Rytų 84-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija
6-Amerikos žydų kongresas, 15 Rytų 84-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija
7-Rusijos žydų bendruomenės centras, 20 Vakarų 72-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija
8-Sandoros sūnų (B‘naiB‘rith) lyga prieš šmeižtą, 315 Lexington Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija
9-Žydų darbo komisija, 25 Rytų 78-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija
10-Lenkijos žydų federacija, 345 8-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija
11-Komitetas prieš nacizmą ir antisemitizmą, 345 8-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija
12-Vienigosios restitucijos organizacija, 1241 Brodvėjus, Niujorkas, Niujorko valstija
13-Ukrainos naujienos, redaktorius Mikaelis Hanusiakas (Michael Hanusiak), 85 Rytų 4-oji Gatvė Niujorkas, Niujorko valstija
14-Žydų mokslinių tyrimų institutas YIVO, 86-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija
15-Dorotė Rabinovič (Dorothy Rabbinovitz), reporterė, 55 Rytų 9-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija
16-Fricas Veinšenkas (Frits Weinschenk), Vokietijos konsulato Niujorke konsulas, 630 5-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija
1974 m. rugsėjo 23 d.,
Parengė /parašas//
XXX
NYC 50/40.378
(Dėl Jungtinėse Valstijose gyvenančių nacių karo nusikaltėlių sąrašo) (tęsinys)
17-Frederikas Alberti (Frederick Alberti), advokatas, 1180 6-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija
Ar bus apginta Jono Noreikos garbė? Slaptai.lt nuotr.
Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) pradėjo nagrinėti Granto Arthuro Gochino skundą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui panaikinti raštą, kuriuo buvo atsisakyta pakeisti istorinę išvadą apie Joną Noreiką (generolą Vėtrą) ir įpareigoti pakartotinai atlikti tyrimą.
JAV gyvenantis G. A. Gochinas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro praėjusių metų liepos 18 d. raštą ir įpareigoti atlikti administracinę procedūrą pagal pareiškėjo pateiktą 2018 m. birželio 15 d. užklausą ir jos prieduose esančius dokumentus. Užklausoje prašoma įvertinti visus argumentus bei archyvinius dokumentus ir pakeisti istorinę išvadą dėl J.Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, joje aptariant visus archyvinius dokumentus, pateiktus užklausoje.
Pasak G.A.Gochino, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, atmesdamas jo prašymą dėl istorinės išvados pakeitimo neaptaria nė vieno iš jo pateiktų istorinių dokumentų, selektyviai pasirinkdamas atsakymo temas ir išvengdamas pagrindinės temos – J. Noreikos ir Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) vaidmens Žemaitijos žydų žudynėse.
G. A. Gochino teigimu, savo išvadas Centras grindžia subjektyvia, įrodymais neparemta nuomone.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr. Ne pirmus metus visuomenėje kyla diskusijos dėl J. Noreikos atminimo įamžinimo, primena ELTA. Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) reikalauja nuimti J. Noreikos atminimui skirtą lentą ant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato. LŽB teigimu, J. Noreika tiesiogiai prisidėjo prie holokausto vykdymo politikos Lietuvoje, yra išlikę J. Noreikos pasirašyti dokumentai dėl žydų izoliavimo.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymoje rašoma, kad „apibendrinant galima teigti, kad vokiečių okupacijos laikotarpiu J. Noreika nėra dalyvavęs žydų masinėse naikinimo operacijose Telšių ir Šiaulių apskrityse. Tačiau okupacinei nacių valdžiai jį, kaip ir kitus lietuvių civilinės administracijos pareigūnus, pavyko įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą“.
Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimą šioje administracinėje byloje numato skelbti kovo 27 d.
