Michailas Lesinas

John Schindler / The Observer

„Laidoje „60 minučių“ prezidentas Donaldas Trampas (Trumpas) pagaliau pripažino, kad Vladimiras Putinas, „galimas dalykas“, žudo savo priešininkus užsienyje, bet tikino, kad Kremlius nedarytų tokių dalykų JAV teritorijoje. Daug kas JAV žvalgybos tarnybose su tokia nuomone nesutiks“, – rašo savo straipsnyje leidinyje Observer ponas Džonas R. Šindleris, buvęs JAV NSA analitikas ir kontržvalgybos bendradarbis.

Pasak Šindlerio, „Vašingtono kontržvalgus prislėgė Trumpo atsakymas, kai televizijos vedėja Lesli Štal paklausė, ar Putinas žudo užsienyje“.

Štal paklausė: „Ar jūs sutinkate, kad Vladimiras Putinas susijęs su žmogžudystėmis? Su nuodijimais?“

Trumpas atsakė: „Turbūt jis susijęs, taip. Aš turiu omeny, aš ne…“

„Turbūt?“ – perklausė Štal.

Trumpas tęsė: „Bet aš jais pasikliauju (neaišku, ką jis turi omeny, – red. past.), tai vyksta ne mūsų šalyje“.

Šindleris čia įžiūri tam tikrą pažangą. „Mūsų prezidentas eina link pripažinimo, ką mūsų sąjungininkai yra pareiškę oficialiai, – link pripažinimo, kad Putino valdomas Kremlius žudo priešininkus užsienyje“.

Vladimiras Putinas ir Michailas Lesinas

„Trumpas kategoriškai pareiškė, kad Rusija tokių dalykų mūsų šalyje nedarytų“, – primena Šindleris. Ir prieštarauja: „Rusai, pabėgę nuo Putino, dabar miršta mįslinga mirtim daugybėje šalių. Taip pat ir Amerikoje“.

Jis atkreipia dėmesį į Michailo Lesino mirtį Vašingtone prieš beveik trejus metus.

„Kaip ir daugelis kitų žymių rusų, Lesinas galų gale prarado Putino malonę, o paskui pabėgo į saugią Ameriką“, – sakoma straipsnyje. Autorius tvirtina: „Lesino nelaimė, kad Maskva laikė jį perbėgėliu, kuris ištrūko nuo kontrolės ir pasislėpė Amerikoje, priglobęs begalybę Kremliaus paslapčių. Tai, kad Lesinas bendradarbiavo su mūsų teisingumo ministerija, nebuvo labai kruopščiai slepiama paslaptis, ir galima spėti, kad Rusijos žvalgyba apie tai sužinojo“.

Autoriaus nuomone, JAV vyriausybė labai karštai netroško įminti Lesino mirties mįslę: FTB nesusidorojo su jo apsauga ir norėjo užgniaužti bylą, o prezidentas barakas Obama nenorėjo užsitraukti Putino pykčio.

„Kas iš tiesų nutiko Lesinui, lieka mįslė. JAV žvalgybos tarnybų darbuotojai, pažįstantys rusus, laiko juokinga oficialią išvadą, kad jo mirtis – nelaimingas atsitikimas. Žvalgybos pranešimai nuo 2015 metų pabaigos rodė, kad Lesino mirtis buvo užsakyta žmogžudystė, kurią užsakė Kremlius, o skeptiškas specialiųjų tarnybų darbuotojų požiūris prasmuko į spaudą. Kaip pernai interviu leidiniui BuzzFeed sakė vienas FTB bendradarbis, „Biure nė vienas žmogus netiki, kad tas vyrukas pasigėrė, parkrito ir mirė. Visi mano, kad jam smogė“, – rašo autorius.

„Tokia nuomonė paplitusi ir JAV bei sąjunginių šalių kontržvalgybos sluoksniuose. Niekas niekur nėra saugus, jeigu Putinas iš tikrųjų jam trokšta mirties. Kremlius seka perbėgėlius, taip pat ir Amerikoje, ir buvę Rusijos žvalgybos darbuotojai, dabar gyvenantys JAV yra saugomi CŽV, nervinasi“, – sakoma straipsnyje.

Šindleris nurodo, kad Lesino byla Baraką Obamą nušviečia ne itin maloniai. „Kadangi Trumpas niekada nepraleidžia progos papiktžodžiauti apie Obamą, jo viešas Kremliaus „šlapių darbelių“ Amerikoje neigimas kelia nepatogius klausimus, iš kurių nė vienas nėra malonus Baltiesiems rūmams“, – baigia autorius.

Šaltinis: The Observer

2018.10.31; 12:00

Reality Winner kalėjime

Frederik Obermaier / Tages-Anzeiger

„Ji atskleidė slapto NSA (Nacionalinio saugumo agentūra) dokumento apie Rusijos įsilaužimus per rinkimus JAV turinį – dabar Realiti Viner (Reality Winner) laikoma tėvynės išdavike“, – rašo Šveicarijos leidinio Tages-Anzeiger žurnalistas Frederikas Obermajeris.

Tas laiškas galėjo pakeisti pasaulio politiką. Vokas grėsė sprogimu: jame buvo penkių puslapių itin slapta Amerikos žvalgybos tarnybos (NSA) analizė. Dokumente sakoma, kad Rusijos karinė žvalgyba įvykdė kibernetinę ataką mažiausiai prieš vieną Amerikos kompaniją tam, kad gautų informacijos apie programinį aprūpinimą, kuris turėjo būti naudojamas per prezidento rinkimus JAV. Be to, žmonėms, atsakingiems už rinkėjų registraciją, buvo išsiųsti 122 elektroniniai pranešimai, per kuriuos gavėjų kompiuteriuose būdavo įvedama šnipinėjimo programinė įranga. Laišką su slaptu dokumentu išsiuntė Realiti Li Viner, pasakoja leidinys.

Reality Winner

Dabar Viner jau 14 mėnesių sėdi kalėjime, amerikiečių akyse ji yra tėvynės išdavikė. Džordžijos teismas nuteisė ją 5 metams ir 3 mėnesiams kalėti.

„Iš pradžių Čelsi Mening, paskui Edvardas Snoudenas, dabar Realiti Viner. Jų bylos byloja apie praktiškai šizofrenišką elgesį JAV su informatoriais, atskleidžiančiais specialiųjų tarnybų veiklą: jų demaskavimus giria daugelis, bet jie patys yra persekiojami“, – pabrėžia Obermajeris.

Realiti Viner, tarnavusi JAV KOP, mokėjo darių, forsių ir puštų kalbas, klausydavo ir vertė NSA būstinėje žmonių pokalbius kitame pasaulio pakrašty. Ji padėdavo nuspręsti, ką laikyti teroristu, ką reikia nužudyti pasinaudojus dronu, o ką ne. Viner, rašo žurnalistas, buvo svarbus „sraigtelis Amerikos karinėje mašinoje“.

Bredlis Meningas, save laikantis moterimi.

Atleista iš tarnybos Viner dirbo NSA filiale Džordžijoje ir, kaip ir anksčiau, turėjo teisę susipažinti su itin slaptais dokumentais, įskaitant ir penkių puslapių analizę apie numanomą įtaką JAV prezidento rinkimams 2016 metais, kurią, kaip prisipažino Viner, ji slapta išnešė iš savo griežtai saugomos darbo vietos, paslėpusi dokumentą pėdkelnėse. „Manau, ji buvo įsitikinusi, kad gyventojai turi žinoti jo turinį“, – sako jos motina Bili-Džin Devis.

Laišką su dokumentu Viner, reikia manyti, išsiuntė Onliner-portalui The Intercept, spausdinusiam tyrimus apie Amerikos vyriausybę bei specialiąsias tarnybas.

Edvardas Snoudenas

Prokuratūra patraukė Realiti Viner atsakomybėn pagal „Įstatymą dėl šnipinėjimo“, tuo tarpu JAV konfidenciali informacija reguliariai perdavinėjama be rimtų padarinių, pabrėžia straipsnio autorius. Antai, buvęs CŽV vadovas Deividas Petreusas perdavė slaptą informaciją savo mylimajai ir atsipirko pinigine bauda. „Generolams JAV, matyt, galioja kitos taisyklės, nei paprastiems specialiųjų tarnybų kareiviams ir tarnautojams, ypač jei jie demaskuoja informaciją, nušviečiančią vyriausybę nenaudingai“, – baigia Obermajeris.

Informacijos šaltinis: Tages-Anzeiger

2018.09.03; 08:28

Apie ką šnekėjosi Rusijos ir JAV prezidentai už uždarų durų? EPA-ELTA nuotr.

Josh Meyer / Politico

„Prezidento Trumpo išsireikalavimas, kad susitikimas su Rusijos prezidentu Putinu vyktų formatu tête-à-tête, apribojo JAV saugumo tarnybas, kurios įprastai tokį susitikimą būtų stebėjusios iš arti; bet Amerikos žvalgyba vis dėlto turi išskirtinių galimybių surinkti informaciją apie pokalbio temas į vieną visumą“, – rašo Politico žurnalistas Džošas Mejeris.

„Didele dalimi tai įmanoma todėl, kad Amerikoje egzistuoja super slapta informacijos rinkimo tarnyba, kurios specializacija – operatyvus priešininkų pokalbių pasiklausymas, įskaitant ir asmenis, lydėjusius Putiną viršūnių susitikime Helsinkyje. Šaltiniai, informuoti apie JAV žvalgybos galimybes, neoficialiai pareiškė esą įsitikinę, kad vadinamoji Specialioji informacijos rinkimo tarnyba (Special Collection Service) ne tik gavo Putino „informacijos rinkinuką“ apie dviejų valandų susitikimą, bet ir išsiaiškino, ką iš tikrųjų galvoja apie tą susitikimą Kremliaus žvalgybos tarnybų vadovai ir kaip jie jį vaizduoja, adresuodami pranešimus savo užsienio kolegoms“, – rašo straipsnio autorius.

„Tai reiškia, kad NSA ir CŽV strateginė padėtis ne tokia jau nenaudinga, kaip viešai kalbėjo JAV žvalgybos tarnybų pareigūnai. Bet kadangi jie, tikriausiai, neturi reikalingiausio žvalgybos duomenų elemento – pažodinės ataskaitos apie tai, ką būtent pasakė per susitikimą Trumpas ir Putinas, – tie pareigūnai, matyt, iš dalies veikia aklai, vykdydami savo misija – stengdamiesi padėti Amerikos politikos kūrėjams nuspėti tolesnius įvykius“, – spėja Meejris.

„Jeigu, būdamas tête-à-tête su Putinu, prezidentas suformulavo ar pakeitė kažkokią politiką, bet atsisako kam nors pasakyti, kas būtent atsitiko, kaip gali nacionalinio saugumo aparatas rengti tarnybinius užrašus ir argumentų sąrašus kitiems susitikimams, kurie įtakos būtent tą politiką?“ – kelia klausimą buvęs CŽV pareigūnas Deivis Prisas.

„Dabartiniai ir buvusieji JAV žvalgybos tarnybų pareigūnai pastebi situacijos ironiją: pats Trumpas – vienintelė kliūtis, kad jie galėtų galutinai patvirtinti jo paties teiginius ir aiškiai atskleisti visą vaizdą, kas gi vyko Helsinkyje. Praktiškai prie kiekvieno kito prezidento, sakė mūsų leidiniui kai kurie šaltiniai, būtinai būtų padaryti tokio esminio įvykio garso ir vaizdo įrašai, ypač jeigu kambaryje nebuvo kokio nors artimiausio patarėjo su konkrečia užduotimi detaliai konspektuoti visa, kas dedasi.

Be to, iš Putino pusės taip yra garantuotai. Amerikos žvalgybos analitikai norėtų išstudijuoti kiekvieną Trumpo ir jo sukto priešininko žodį, veido išraišką ir gestų bei mimikos kaitą, o taip pat pasidalyti savo išvadomis su Baltaisiais rūmais, Kongresu, JAV ginkluotųjų pajėgų ir diplomatijos vadovais, o ir su daugybe sąjungininkų žvalgybos tarnybose visame pasaulyje“, – sakoma straipsnyje.

Tačiau, kaip sako buvęs NSA radiotechninės žvalgybos vyresnysis analitikas Džonas Šindleris, amerikiečiai gali sužinoti, kas kalbėta susitikime, tik iš NSA pranešimų, „kur tai, kas kalbėta susitikime, perpasakojama iš rusiškų žodžių“, o taip pat ir Prancūzijos bei kitų šalių URM versijų, pagrįstų tuo, ką toms šalims papasakojo rusai. Šindleris sakė: „Žvalgybos požiūriu, labai svarbu, kokią informaciją mes renkame susitikime. Bet kadangi nėra JAV versijos, su kuria ją galima būtų sutikrinti, galimas dalykas, rusai meluoja apie tą susitikimą, o mes to net nesuprasime“.

„Galų gale mes surinksime visas versijas to, kas įvyko, – pridūrė Šindleris, – išskyrus Trumpo versiją“.

Mejeris tvirtina: net jeigu JAV žvalgybos tarnybų pareigūnai gaus visą susitikimo ataskaitą, jų galimybės pasinaudoti ta informacija bus kraštutinai ribotos: Trumpas gali net paskelbti, kad informacija rinkta be jo leidimo, tai yra neteisėtai.

Autorius rašo: „Pasak dabartinių ir buvusių Amerikos valdininkų, kadangi galutinai dėl viršūnių susitikimo buvo susitarta vos keletą savaičių prieš jį surengiant, JAV žvalgybos tarnybų vadovams teko paskubėti, kad dislokuotų savo agentus, analitikus ir techninio informacijos rinkimo specialistus renginio, kuris potencialiai gali būti vienas iš lemtingiausių per Trumpo prezidentavimą, pasiklausymo „pozicijose“. Speciali informacijos rinkimo tarnyba – superslapta „perėmėjų“ iš NSA ir CŽV komanda, be abejo, pradėjo užsimti pozicijas, vos tik buvo priimtas sprendimas, sako šaltiniai“.

Pasak buvusių JAV žvalgų, Helsinkyje taip pat veikė ir kiti JAV žvalgybos aparato ir JAV sąjungininkų, neutralių šalių, tokių kaip Suomija, ir tokių JAV priešininkų, kaip Kinija,  žvalgybos tarnybų elementai.

„Amerikos valdininkai laikė savaime suprantamu dalyku, kad Rusija išdėstys Helsinkyje nesuskaičiuojamą daugybę žvalgybos agentų“, – tęsia autorius.

„Bet, kaip sako kai kurie dabartiniai ir buvę valdininkai, JAV žvalgybos nuo pat pradžių buvo nepalankioje padėtyje. Pagal nusistovėjusį protokolą, Koutsas ar kiti žvalgybos tarnybų vadovai privalo informuoti aukščiausius Baltųjų rūmų asmenis, gal ir Trumpą ar patarėją nacionalinio saugumo reikalams Boltoną, apie tai, ką NSA, CŽV ir kitos žinybos gali padaryti iki viršūnių susitikimo, per jį ir po jo. Kas iš tikrųjų – įskaitant ir tai, ar Trumpas ir jo komanda, – uždraudė per tą procesą naudoti kokias nors konkrečias galimybes žvalgybiniams duomenims rinkti, – viena iš griežčiausiai saugomų ir įslaptintų paslapčių“, – rašo Mejeris.

Du buvę JAV žvalgybos pareigūnai sakė, kad kiek pamena – pirmą kartą viršūnių susitikime labiau nerimavo dėl savo šalies lyderio žodžių ir poelgių, negu dėl jos priešininko.

JAV prezidento D.Trump ir Rusijos prezidento V.Putino spaudos konferencija Helsinkyje. EPA – ELTA nuotr.

Pasak autoriaus, dabar Rusijos valstybinė žiniasklaida „leidžia medžiagą vieną po kitos apie tai, kaip Rusija juda į priekį tais klausimais, kuriais Trumpas pasiūlė nuolaidas. Gi Amerikos žvalgai gaišta daugiau laiko ir eikvoja daugiau jėgų, kad išsiaiškintų, ar iš tikrųjų Trumpas padarė nuolaidų ir ar neatskleidė informacijos, kurios neturėjo atskleisti, tvirtina Šindleris, Prisas ir Piteris Harelas, kuris Obamos administracijoje buvo aukšto rango Valstybės departamento valdininkas.

„Mes leidome rusams viešai ir neoficialiai pasakoti tai, kas neva tai buvo aptarta susitikime, – sakė Harelas. – O JAV neturi jokios sukoordinuotos galimybės tam atsikirsti“.

Informacijos šaltinis: Politico

2018.07.26; 08:00

Nyderlandų žvalgybos AIVD būstinė. ANP nuotr.

Nyderlandų žvalgybos ir saugumo tarnyba identifikavo apie dešimt Rusijos Cozy Bear grupuotės hakerių, pranešė laikraštis De Volkskrant, remdamasis šaltiniais iš Olandijos ir Amerikos specialiųjų tarnybų.

Nyderlandų žvalgybos ir saugumo tarnyba (AIVD) nuo 2014 metų vasaros turėjo priėjimą prie Rusijos hakerių grupuotės Cozy Bear kompiuterių. Apie tai sausio 25 pranešė laikraštis De Volkskrant, remdamasis šaltiniais iš Olandijos ir Amerikos specialiųjų tarnybų.

Publikacijoje sakoma, kad Cozy Bear grupuotei vadovavo RF Užsienio žvalgybos tarnyba. Gautą informaciją Nyderlandai perduodavo dviem Amerikos agentūroms – CŽV ir NSA. Tos medžiagos davė pagrindo apkaltinti Rusiją kišimusi į JAV prezidento rinkimų eigą 2016 metais.

Amerikos specialiosios tarnybos mainais pasiūlė olandams priėjimą prie kitų slaptųjų duomenų, tvirtinama straipsnyje. Tame kontekste minimas Nyderlandų atliekamas 2014 metų liepą Donecko srityje numušto Malaizijos Boingo 777 katastrofos tyrimas.

Cozy Bear grupuotę olandų agentai sekė nuo vienerių iki dvejų su puse metų. Vėliau hakeriai pakeitė apsaugą, apibendrinama straipsnyje.

Apie tai, kad prie hakerių atakų visame pasaulyje prisidėjo Rusija, pareiškė JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija, Vokietija ir eilė kitų šalių. RF prezidentas Vladimiras Putinas atmetė kaltinimus, bet sakė, kad kibernetiniai nusikaltėliai galėjo turėti patriotinių motyvų.

Informacijos šaltinis: Gordonua.com

2018.01.29; 05:00

WikiLeaks

Pasitvirtino, ką ir taip buvo galima nujausti. „WikiLeaks“ steigėjas, nenumaldomo aktyvisto bei demaskuotojo įvaizdį puoselėjantis Džulijanas Asandžas (Julianas Assangeas) praėjusių metų vasarą, vadovaudamasis savais sumetimais, atsisakė skelbti 68 gigabaitus su Rusijos valdžia susijusių nutekintų dokumentų. Apie tai rugpjūčio 18-ąją informavo žurnalas „Foreign policy“.

2014 metais BBC ir kitos naujienų agentūros paskelbė informaciją apie Maskvos karinę bei žvalgybinę veiklą Ukrainoje, 2016-aisiais „WikiLeaks“ gavo dvigubai didesnę žinių apie tai „porciją“ ir ją paskelbdama turėjo galimybę išsklaidyti įtarimus, kad interneto puslapio nekontroliuoja rusų specialiosios tarnybos. Tačiau to nepadarė.

Maištingo australo ryšių su Maskva tema tebėra „atvira“, arba teisus yra JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius Mikeas Pompeo, liepos 12-ąją Vašingtono strateginių ir tarptautinių tyrimų centre pareiškęs, jog laikas šį interneto puslapį vadinti tuo, kuo šis iš tiesų yra – Amerikai priešiška nevalstybine žvalgybos tarnyba, kurią kursto tokios valstybės kaip Rusija.

CŽV direktorius savo įvertinimą argumentavo JAV specialiųjų tarnybų išvada, jog rusų karinė žvalgyba pasinaudojo „WikiLeaks“, siekdama paskelbti jai dirbančių interneto įsilaužėlių išvogtą Demokratų partijos elektroninę korespondenciją per prezidento rinkimų kampaniją 2016-aisiais.

Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone.

Primintinas, tarkime, su demokratų susirašinėjimo paviešinimu susijęs fragmentas, kai 2016 metų rugpjūčio 21-ąją Vašingtono lobistas, dar kandidato į prezidentus Donaldo Trumpo patarėjas Rogeris Stoneas pareiškia, kad jo šefo oponentės, demokratų partijos kandidatės į prezidentus Hillary Clinton rinkimų štabo vadovas Johnas Podesta greitai liks be darbo. Pranašystė pasitvirtino, mat „WikiLeaks“ jo korespondenciją pradėjo publikuoti spalio 7 dieną.

Vėliau paaiškėjo, kad Federalinis tyrimų biuras (FTB) išsiaiškino, jog būta kontaktų tarp R. Stoneo ir J. Assangeo, taigi lobistas žinojo, ką kalba. Irgi vargu ar „tik“ sutapimas, kad „WikiLeaks“ pradėjo skelbti dosjė apie CŽV vykdomus interneto įsilaužimus praėjus vos kelioms dienoms, kai D.Trumpas apkaltino dar prezidentą Baracką Obamą neteisėtu jo rinkimų štabo pasiklausymu. Rinkimuose milijardierius buvo Maskvos favoritas, jam išlošus Rusijos dūmoje keltos šampano taurės, be to, jei Maskva siekė chaoso Vašingtone, jį gavo, tiesa, vertinant iš šiandienos perspektyvos, nežinia, ar dabar tuo džiaugiasi.

Tikriausiai primintini „WikiLeaks“ istorijos faktai. Kuomet interneto puslapis 2010-aisiais paskelbė JAV valstybės departamento diplomatinį susirašinėjimą, Rusija toje korespondencijoje buvo įvardijama „mafijine valstybe“. Tačiau kadangi sąvokos autoriai buvo Amerikos diplomatai, jai ta publikacija labiausiai ir pakenkė.

Tų pačių metų lapkritį susitikęs su „The New York Times“ žurnalistais J. Assangeas prisipažino nujaučiąs negatyvias diplomatinės korespondencijos paskelbimio pasekmes ir svarstąs pervažiavimo su visu „WikiLeaks“ į Rusiją galimybę. Gruodį Londono policijai jį suėmus pagal Švedijos (kur kaltintas seksualiniais nusikaltimais) orderį, kitą dieną Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nusistebėjo, kodėl „WikiLeaks“ steigėjas kalėjime, juk jei demokratija, tai tik pilna. Ir pridūrė, kad australas yra persekiojamas dėl informacijos apie JAV veiksmus Artimuosiuose Rytuose skleidimo.

Beje, vėliau interviu televizijos laidai „Democracy Now“ ponas J. Assangeas teigė, jog kuomet Edvardas Snoudenas (Edwardas Snowdenas) 2013 metais svarstė, kur jam pasiduoti iš Honkongo, jis rekomendavęs Maskvą kaip saugiausią vietą buvusiam JAV Nacionalinio saugumo agentūros (NSA) pareigūnui. Savo buvusių darbdavių už  informacijos apie JAV specialiųjų tarnybų vykdomą totalinį interneto visame pasaulyje sekimą paviešinimą spaudžiamas E.Snowdenas galų gale pasirinko Lotynų Ameriką, į kurią vyko su persėdimu Maskvoje, bet ten įstrigo, mat Amerikos valdžia panaikino jo pasą.

Ten reziduoja po šiai dienai, gavęs politinį prieglobstį iki šių metų pabaigos. Grįžimo į tėvynę atveju E. Snowdenui gresia įkalinimas iki 30 metų už šnipinėjimą. 2016-ųjų rugsėjo 13 dieną dar prezidentaujančiam B. Obamai buvo įteikta kelių nevalstybinių organizacijų, politinių aktyvistų bei kultūros veikėjų parengta peticija-prašymas prieš paliekant prezidento postą amnestuoti „nusidėjėlį“ (tuometiniai kandidatai H. Clinton ir D. Trumpas pareiškė to nedarysią). Dabar jau žinoma, kad to nepadarė ir B. Obama. 

Edvardas Snaudenas ir Džulijanas Asandžas – Rusijai naudingi paslapčių demaskuotojai?

Tebesiginčijama, kas yra buvęs NSA pareigūnas – specialiųjų tarnybų hierarchijai pasipriešinęs bei visuomenei svarbią informaciją atskleidęs herojus ar konfidencialią informaciją paviešinęs (nukopijavo 1,5 milijono NSA dokumentų, nors jo advokatai skaičių ginčija) šalies išdavikas. Pasak vienų, jis turėtų ne slapstytis autoritarinėje Rusijoje, o grįžti ir įrodyti savo veiksmų prasmingumą.

Šio argumento oponentai atremia, jog tik Amerika kalta, kad E. Snowdeans liko Rusijoje, mat anuliavo jo pasą po to, kai šis paprašė prieglobsčio visose Europos valstybėse ir gavo neigiamą atsakymą. Bet vėlgi – akcija su prašymu amnestuoti buvo dalis kampanijos, kurią turėjo vainikuoti režisieriaus Oliverio Stoneo filmo apie E.Snowdeną premjera.

O. Stoneas jau šiais metais sėkmingai susuko 4 dalių dokumentinį filmą apie prezidentą V.Putiną „The Putin Interviews“. Nors sulaukė nepatogių klausimų, honorarą režisierius neabejotinai gavo ir filmo reklaminė kampanija įvyko. Vertinannt iš dabartinės perspektyvos – nieko asmeniško…

2012 metų balandį, kai ėmė sekti „WikiLeaks“ finansavimo šaltiniai („Visa“ ir „Master Card“ spaudžiamos Vašingtono nustojo priimti pinigines aukas į interneto puslapio sąskaitą), Maskvos valstybinis televizijos kanalas „Russia Today“ pradėjo rodyti laidą „Rytojaus pasaulis“ su vedančiuoju J. Assangeu. Vis dar nežinoma, kiek jam ar „WikiLeaks“ sumokėta už išleistų 12 laidos epizodų.

2012-aisiais „WikiLeaks“ paskelbė Sirijos dosjė iš daugiau kaip 2 milijonų Basharo al Assado vyriausybės laiškų arba laiškų apie jį. J. Assangeo bendražygės Saros Harrison vertinimu, publikacija sukėlė nepatogumų ne tiek Damasko režimui, kiek jo oponentams. Vėliau „WikiLeaks“ šefas apkaltino Ameriką destabilizuojant padėtį Sirijoje ir nė žodžio neištarė apie B. Al Assado bei rusų kariškių vykomus nusikaltimus prieš žmogiškumą.

Po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos J. Assangeas pareiškė, kad tai Jungtinės Valstijos kišasi į Ukrainos reikalus, siekdamos įtraukti ją į Vakarų interesų sferą. Ir kad Vašingtonas su savo specialiosiomis tarnybomis aneksavo visą pasaulį. „WikiLeaks“ šefas palaikė Jungtinės Karalystės sprendimą trauktis iš Europos Sąjungos (ES), valingai ar ne prisidėdamas prie V.Putino pastangų klibinti Vakarų vienybę, daugybę kartų kritikavo NATO.

Netrūko šokiruotų „WikiLeaks“ reakcijos į vadinamųjų „Panamos dokumentų“ paskelbimą 2016-ųjų kovą. Vienu „garsiausių“ publikacijos siužetų buvo informacija apie milijardus dolerių sąskaitose fiktyvių kompanijų, kurias kontroliavo vienas artimiausių V. Putino draugų vilončelistas Sergejus Rolduginas. Pinigų kilmės aiškinimusi užsiėmė tarptautinė žiniasklaidos komanda, kurios sudėtyje buvo ir rusų „Vedomosti“ bei „Novaya gazeta“. „WikiLeaks“ suabejojo publikacijos objektyvumu, įsikabinusi aplinkybės, kad vienas tyrėjų „Organized Crimeand Corruption Reporting Project“ yra gavęs Georgo Soroso fondo bei JAV tarptautinio vystymo agentūros grantus.

Vienas buvęs „WikiLeaks“ bendradarbis „The New York Times“ yra sakęs (2016 09 01), jog maištingasis australas viską vertina pagal tai, kaip su juo elgiamasi. Iš Amerikos ir H. Clinton jis nuolat sulaukdavo nemalonumų, iš Rusijos – niekada. Irgi buvęs jo bandražygis Danielis Domscheitas-Bergas priduria, jog J. Assange kai kada „minkštai“ kritikuodavo Kremlių, bet dėl šio kiečiausių sprendimų prieš demokratiją bei žodžio laisvę paprastai tylėjo.

Tarkime, nepasmerkė įstatymo, suteikusio Kremliui neribotas galimybes sekti savo piliečius. Kai žurnalistai jį vis dėlto privertė pasisakyti šia tema, pripažino, jog Rusijoje akivaizdus „slenkantis autoritarizmas“, bet čia pat pridūrė, jog ir Amerikoje tas pats. O juk „WikiLeaks“ steigėjas šių metų balandžio 12-osios „The Washington Post“ numeryje taip žaviai pasisakė, jog interneto puslapis skelbia „nepatogų“ turinį, pirmiausia siekdamas patvirtinti didžią Amerikos praktiką nevengti bet kokių klausimų visuomenino svarstymo, taigi „WikiLeaks“ motyvai tokie patys kaip „The New York Times“ ar „The Washington Post.

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Amerikiečių rašytojas, advokatas bei žurnalistas (beje, visapusiškai palaikęs čia jau minėtą herojų E.Snowdeną) Glennas Greenwaldas „The New York Times“ (2016 09 01) apibendrina: „Julianas dievina dezinformaciją, tai jo aistra“.

Vis dėlto veikiau turime reikalą ne su dezinformacija ar kokiais sąmoningai piktavališkais sąmokslais, ne faktas, kad esama kokių „profesinių“ ryšių tarp rusų specialiųjų tarnybų ir J. Assangeo. Tiesiog energingi egocentrikai dėmesio siekia bet kokia kaina, taigi pasinaudoti jais vis dėlto paprasta, „WikiLeaks“ yra postmodernistinės epochos produktas, kurio veikla apskritai naudinga V.Putinui.

Šia prasme prisimintina Vladimiro Uljanovo-Lenino sąvoka „naudingi idiotai” (tiesa, ginčijamasi, priklauso jam ar Josifui Stalinui), bet jau 21 amžiaus sąlygomis. Tas atvejis, kai žodžio laisvės ir teisingumo pretekstais liejamas vanduo ant propagandos malūno, ne taip ir svarbu, tyčia ar ne.

Praėjusio amžiaus pradžios „naudingais idiotais“ buvo tuo metu paklausūs menininkai, tokie kaip rašytojai Lionas Feuchtwangeris ar Bernardas Shaw. Dabar tai – programišiai bei interneto įsilaužėliai, viskas atitinka laiko dvasią.

2017.08.28; 04:00

Kevin Poulsen/ The Daily Beast

„Vladimiro Putino laiškas gali būti daugybės formų. Jis gali būti toks šiurkštus, kaip pora rusų bombonešių, praskrendančių Aliaskos pakrantėse, arba toks pat mirtinas, kai perbėgėlio nužudymas Kijevo gatvėse“, – rašo Kevinas Pulsenas Amerikos leidinyje The Daily Beast.

O dabar Putinas, galimas dalykas, siunčia savo žinią Amerikos vyriausybei įmantresniu kanalu: eskaluodamas Amerikos žvalgybinių duomenų nutekinimą, kai praėjusią savaitę buvo paviešinta Nacionalinio saugumo agentūros operacija Artimuosiuose Rytuose ir joje dalyvavusio agentūros bendradarbio pavardė.

Kaip praneša autorius, „grupės, apsimetančios hakeriais ir pasivadinusios Shadow Brokers, nutekinimai prasidėjo paskutiniaisiais Obamos administracijos mėnesiais ir padažnėjo bei tapo svaresni po to, kai šį mėnesį JAV smogė Sirijos aviacijos bazei, tuo supykdydamos Rusiją“.

Grupės ryšys su Kremliumi ne toks akivaizdus kaip su įsilaužimais per prezidento rinkimus, rašo leidinys, bet „saugumo specialistai sako, kad Shadow Brokers puolimai sutampa su pasikartojančiu Rusijos GRU veiksmų modeliu per įsilaužimus rinkimų laikotarpiu“.

Kaip išsiaiškino Amerikos žvalgyba, per tą operaciją „Rusija sukūrė prasimanytų internetinių personažų, kad išplautų dalį vogtų elektroninių laiškų, pavyzdžiui, netikrą informatorių tinklapį, pavadintą DCLeaks, ir prasimanytą rumunų hakerį vardu Guccifer 2.0″.

Kaip primena autorius, Shadow Brokers pirmąsyk pasirodė scenoje 2016 metų rugpjūty, išspausdinęs NSA slaptus dokumentus įsilaužimui į užsienio kompiuterius siekiant rinkti žvalgybinius duomenis. FTB pradėjo tyrimą, ir rugpjūty agentai suėmė NBA rangovą Haroldą Martiną, aptikę, kad jis sandėliavo agentūros paslaptis savo namuose ištisus 20 metų, sakoma straipsnyje. „Bet kol Martinas laukė savo likimo federaliniame kalėjime, Shadow Brokers toliau publikavo pranešimus ir failus“.

Buvęs NSA rangovas Edvardas Snoudenas, atskleidęs agentūros paslaptis ir pasislėpęs Rusijoje, o taip pat kiti ekspertai padarė prielaidą, kad rusai gavo NSA slaptąjį kodą nedalyvaujant insaideriui, pažymi žurnalistas. „Žvalgybos tarnybos, įskaitant NSA, praktikuoja turėti kaip slaptą nuosavybę, nuomą arba įsilaužimą į vadinamuosius tarpinius viešai prieinamo interneto serverius, kad vykdytų savo atakas anonimiškai, – sakoma straipsnyje. – Į tuos kompiuterius būtinai pakraunami bent jau kai kurie agentūros instrumentai“.

Snoudenas spėja, kad rusai įsiskverbė į vieną iš tokių serverių, kad pavogtų NSA kodą.

Paskutiniai duomenys, Shadow Brokers paskelbti praėjusią savaitę, rodė NSA hakerio instrumentų sudėtingo rinkinio kodą, orientuotą į Windows sandarą, „tuo pačiu atverdami priėjimą prie kai kurių maždaug 2013 metų agentūros įrankių kiekvienam pradedančiam hakeriui, sugebančiam naudotis klaviatūra“.

Tačiau, kaip pažymi autorius, „tąsyk Shadow Brokers nepasiribojo kodu. Pirmą kartą per savo trumpą istoriją jie taip pat paskelbė vidinio naudojimo lenteles, dokumentus bei prezentacijas, kai kurios iš jų buvo su ženklais ar pastabomis „visiškai slaptai“, kurios pažįstamos visiems, kas matė Snoudeno nutekinimus“.

Kaip praneša leidinys, tas nutekinimas „detaliai demaskavo NSA 2013 metų hakerių operaciją, pavadintą Jeep Flea Market, kuri leido giliai įsibrauti į EastNets в Дубае kompaniją, atliekančią bankinius pervedimus daugeliui Artimųjų Rytų bankų – tai klausimas, aiškiai dominantis JAV žvalgybą“.

Tačiau hakeriai demaskavo ne tik operaciją. „Failuose paliktuose metaduomenyse buvo pavardė 35-rių metų NSA bendradarbio San Antonio, kuris, matyt, dalyvavo įsilaužime“. Kaip pažymi autorius, „NSA hakeriai nesusiduria su tokia pat rizika, kaip CŽV bendradarbiai, dirbantys po priedanga užsienyje, bet tikimybė, kad Rusija pradėjo atskleidinėti jų pavardes sąryšy su konkrečia operacija, kelia žvalgybininkų tarifą“.   

Žurnalisto nuomone, Shadow Brokers nutekinimas penktadienį išsyk paneigė vieną teoriją. „NSA niekada netalpintų PowerPoint įslaptintų lentelių bei skaidrių tarpiniame serveryje. Tokie duomenys galėjo ateiti tik iš NSA vidaus, – sakoma straipsnyje. – O tai rengia dirvą šaltojo karo laikų garsiojo žvalgybos ritualo – rusų „kurmio“ medžioklės – atgimimui su iš to išplaukiančiu agentūros moralinės dvasios nuosmukiu. „Aš manau, kad greičiausiai mes ieškome kažko, kas pažeidė taisykles iš vidaus, arba kontraktininko, kuris turėjo priėjimą prie informacijos, – pabrėžė kalbėdamas su autoriumi Carbon Blac kompanijos nacionalinio saugumo strategas Erikas O‘Nilas. – Šiaip ar taip, kažkas žvalgyboje yra aukšto rango šnipas“.

Bet jeigu Rusija ir turėjo „kurmį“ NSA-oje 2013 metais (mums artimiausia paskelbtų dokumentų data), IBM Resilient kompanijos techninis direktorius Briusas Šnajeris mano, kad vargu ar jis tebėra, kitaip nebebūtų Shadow Brokers, sakoma straipsnyje.

„Informacija spausdinama tik tada, kada ji naudingesnė, kad įpykintų, o ne žvalgybos sumetimais, – pabrėžė žymus amerikiečių kompiuterinio saugumo specialistas. – Jeigu jūs turite agentą NSA-oje, jūs nespausdinsite informacijos. Toks agentas pernelyg svarbus“.

„Snoudenas, kuris išsinešė iš NSA atmintinę su paslaptimis, parodė, kad dabar vogti ir slapta išsinešti slaptą informaciją palyginti lengva, – rašo autorius. – Tačiau O‘Nilas pabrėžia, kad FTB kontržvalgybos misija irgi lengvesnė dėl išsikerojančių sisteminių žurnalų ir serverių žurnalų įslaptintuose tinkluose“. „Norėtųsi galvoti, kad toji „kurmio“ medžioklė bus lengvesnė, nei anksčiau“, – pažymėjo ekspertas.

O kol kas laukite naujų Shadow Brokers pasireiškimų, apibendrina autorius. Nutekinimu penktadienį jie užsiminė apie naujus nutekinimus šią savaitę. „Kas žino, kas nutiks toliau?“

Informacijos šaltinis: The Daily Beast.

2017.04.23; 16:47

Tikrieji Trumpo ketinimai Rusijos atžvilgiu taip ir neaiškūs, bet jis Europą įtikinėja, kad JAV „neparduos“ Rytų Europos ir Ukrainos Rusijai. Kremliaus viltys blėsta.

Tuo tarpu įsisuka konspirologinės kautynės, rašo žiniasklaida: prezidento neprieteliai sako, kad dėl pergalės rinkimuose jis sudarė suokalbį su Putinu. Trumpas, priešingai, laiko save Barako Obamos sumanyto sąmokslo auka.

„Trumpo išrinkimą į prezidento postą Rusija sutiko džiūgaudama, o Europa – susirūpinusi, nes Trumpas viešai reiškė simpatijas Rusijos prezidentui Putinui, – rašo The Wall Street Journal žurnalistai. – Bet per šešias savaites, praėjusias nuo Trumpo prezidentavimo pradžios, emocijos ir ten, ir ten pradėjo keistis priešingai“.

Trumpas parinko keletą administracijos narių, kurie vykdo griežtą kursą Kremliaus atžvilgiu, o taip pat pradėjo kalbėti apie NATO palankesniu tonu.

Net vedantieji ekspertai kol kas spėlioja, kokie tikrieji Trumpo ketinimai, sakoma straipsnyje. Gal jis „pozuoja“ prieš derybas su Kremliumi, kurių tikslas – judėti link susitaikymo su Rusija ir rasti bendrą požiūrį į Europą ir Artimuosius Rytus, mano kai kas.

Europa ploja permainai, o Maskva nerimauja. Europos diplomatai pareiškė: juos įtikino, kad JAV „neparduos“ Rusijai Rytų Europos ir Ukrainos, nes taip pripažintų išplėstą Maskvos įtakos sferą.

Putino vyriausybė, priešingai, riboja viltis suartėti su JAV ar sušvelninti amerikiečių pozicijas, tvirtina autoriai, remdamiesi Dmitrijaus Peskovo ir Aleksejaus Puškovo pareiškimais.

Leidinyje rašoma: „Kremliaus ekspertai iš JAV sako, kad nuodugnus santykių su Rusija „perkrovimas“ visada būdavo sudėtingas uždavinys, nes Putinas, remdamasis vidaus politikos sumetimais, iš tikrųjų nenori tokio „perkrovimo“. Kremlius seniai įtikinėja, kad JAV stengiasi nuversti Putiną, ir prieš rinkimus kaitina antiamerikanizmą“.

„Mano nuomone, pranešimai apie Trumpo iniciatyvos Maskvos atžvilgiu mirtį per ankstyvos, – sakė Carnegie Endowment for International Peace tyrimų viceprezidentas Endrius Veisas. – Tai buvo jo požiūrio į užsienio politiką idee fixe“.

Center for the National Interest vykdomasis direktorius Polas Sondersas, priešingai, neatmeta, kad santykiai gali paaštrėti. „Kai Trumpas sako, kad nori pagerinti santykius, tai jam labai svarbu padaryti iš jėgos pozicijų, – paaiškino Sondersas. – O Rusijai tai, matyt, nepatinka“.

„Polemika apie prezidentą Trumpą ir Rusiją – tai, iš esmės, konkuruojančių konspirologinių teorijų tarpusavio kova, – leidinyje The Wall Street rašo Hudson Institute vyresnysis mokslinis bendradarbis Maiklas Doranasa. – Jei paklausysime prezidento neprietelių, tai dėl pergalės rinkimuose jis sudarė suokalbį su Putinu. Trumpas, priešingai, laiko save Obamos sumanyto ir turinčio jį suteršti, pavaizduoti Putino „mančžūrišku kandidatu“, sąmokslo auka.

Šeštadienį Trumpas pradėjo naują kautynių raundą, Twitter‘yje pareiškęs: „Prezidentas Obama klausėsi mano telefonų spalyje, tiesiog prieš rinkimus!“ Didelė dalis žiniasklaidos paskelbė, kad tas Trumpo pareiškimas neturi pagrindo. Džeimsas Kleperis, kuris buvo JAV Nacionalinės žvalgybos direktorius iki Obamos kadencijos pabaigos, pareiškė: „Nacionalinio  saugumo aparatas, kurį aš kuravau, nesiklausė prezidento telefonų, tuo metu išrinkto prezidento ar jam esant kandidatu, ar jo rinkiminio štabo telefonų“.

Doranas mano: galima situacija, kai ir Trumpo, ir Kleperio tvirtinimai teisingi (bent jau tiesiogine prasme).

Straipsnio autorius grynai teoriškai spėlioja, kad gal buvo klausomasi Trumpo neoficialaus politikos patarėjo Rodžerio Stouno, jo asmeninio juristo Maiklo Koeno ir jo tuomečio nacionalinio saugumo patarėjo Maio Flino. „Visi trys turėjo kažkokių ryšių su Maskva ar jos draugais“.

Autorius prašo nevadinti Trumpo skundų „nepagrįstais“. NSA sekti Trumpo partnerių pokalbiai bei susirašinėjimas „kol kas nedavė jokių įrodymų, kad būta Trumpo rinkiminio štabo ir Rusijos vyriausybės hipotetinio aljanso, užtat iššaukė visą srautą informacijos nutekinimų, kurie sudaro įspūdį, kad tokio aljanso būta“, sakoma straipsnyje.

Obama pakeitė NSA „telefoninių pasiklausymų“ plėtros taisykles ir garantavo, kad toji medžiaga bus paskleista daugybėje žinybų. Valdininkai tą žingsnį grindė siekiu sutrukdyti nuslėpti informaciją apie kenksmingus Rusijos veiksmus. Tas pagrindimas pats savaime sustiprino vaizdą, kad Trumpas sudaręs sąjungą su Putinu, o naujos taisyklės pametėjo šviežios medžiagos Trumpo priešininkams, „nutekinantiems“ informaciją, rašo Doranas.

Autorius apibendrina: „Prezidento kritikus piktina bet kokios prielaidos, kad Obamos administracija „nukalibravo“ NSA vykdytą sekimą, kad sutrukdytų Trumpui. Užtat jie prašo mūsų patikėti alternatyvia konspirologine teorija – kad Trumpas yra Putino marionetė. Įrodymų persvara kol kas liudija Trumpo naudai“.

The Independent praneša: „Buvęs kontržvalgas iš JAV NSA, saugumo ekspertas, šnipinėjimo ir terorizmo specialistas Džonas Šindleris Twiterr‘yje parašė: „Cha-cha, JAV žvalgybos bendruomenė turi daug SIGINT (perimtos slaptos informacijos, – red. past.) apie aukštus rusus, aptarinėjusius su Trumpo komanda jų suokalbį“.

Kitame įraše Šindleris pareiškė: „Vienas perimtas dviejų svarbių Kremliaus vyrukų pokalbis apie suokalbį su Trumpu, – nedidelis dalykas, keletas tokių pokalbių – labai didelis dalykas“.

The New York Times skiria straipsnį naujajam JAV prekybos ministrui Vilburui L. Rosui, pabrėždamas, kad „Kipro banko“ bendrasavininkis „nebuvo rusų draugas“.

„Kai amerikiečių milijardierius ir investuotojas Vilburas L. Rosas prieš trejus metus nusipirko „Kipro banko“ akcijų, jis tapo didelio, bet problemiško banko bendrasavininkiu su vicepirmininku, kuris anksčiau dirbo su Vladimiru Putinu Leningrado KGB, ir penkiais kitais rusais direktorių taryboje“, – rašo laikraštis.

„To pakako, kad kiltų įtarimų, kai prezidentas Trumpas paskyrė Rosą į prekybos ministro postą“, – rašo straipsnio autorius Endrius Higinsas. Tačiau Rosas netapo draugu rusams Kipre – maža to, iš esmės, jis juos išstūmė iš banko.

Vienintelis rusas, šiuo metu turintis reikšmingos įtakos banke, lieka Viktoras Vekselbergas.

2013 metų bankų krizė leido rusams, kai kuriems turėjusiems glaudžių ryšių su Kremliumi, įgyti „Kipro banko“ kontrolę, bent jau popieriuje, rašo autorius.

„Tai atsitiko, kai Kipro valdžia, kuriai beviltiškai reikėjo pinigų bankams palaikyti, konfiskavo milijardus dolerių „Kipro banko“ ir Laiki Bank, taip pat žinomo kaip „Kipro liaudies bankas“ depozituose. Daugiausia tai buvo rusų indėliai, ir jie kaip dalinę kompensaciją gavo „Kipro banko“ akcijų“, – paaiškino Higinsas.

Deja, sako didžiausios Kipro juridinės kompanijos steigėjas ir pirmininkas Andreas Neokleusas, niekas iš jų nenusimanė banko reikaluose, ir jie nesugebėjo susitarti, kokiais būdais išgelbėti nuo nusigyvenimo „Kipro banką“. Pasak jo, „Rosas tapo savotišku gelbėtoju“, nes turėjo daug patirties investuojant į probleminius aktyvus.

„Rosas tapo banko vicepirmininku 2014 metų lapkritį ir paliko tas pozicijas, kai buvo patvirtintas JAV prekybos ministru“, – rašoma leidinyje.

Informacijos šaltinis – inopressa.ru portalas.

2017.03.13; 05:57

Martin Untersinger /Le Monde

„Centrinė žvalgybos valdyba prognozavo „Sąjungos už liaudies judėjimą“ (UMP) pažeidžiamumą, susijusį su 2012 metų rinkimais“, – rašo laikraštyje Le Monde žurnalistas Martinas Unterzingeris.

Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV), pagrindinė JAV užsienio žvalgybos institucija, rimtai domėjosi Prancūzijos 2012 metų prezidento rinkimais, apie tai liudija WikiLeaks, Libération, Mediapart ir La Repubblica išspausdintas dokumentas, sakoma straipsnyje.

„2011 metų lapkričio mėnesio dokumente surašytos su būsimąja prezidentine kampanija susijusios temos, kurios tada domino CŽV. Kalbama apie kažką panašaus į „užsakymą“, adresuotą, konkrečiai, JAV Nacionalinio saugumo agentūrai, atsakingai už pasiklausymą, kur jai smulkiai pasakojama apie Amerikos valdžią dominančius klausimus ir apie taikinius, į kuriuos reikia susikoncentruoti. Tas dokumentas nenurodo, kokios informacijos prisirinko amerikiečiai, tuo labiau jis neatskleidžia priemonių, naudotų tam tikslui pasiekti. Ir vis dėlto, jis parodo, kokios temos labiausiai domino vedančiąją pasaulio valstybę apie Prancūziją, kuri rengėsi rinkiminei kampanijai“, – sako žurnalistas.

„CŽV imasi visų be išimties: po kruopštaus pirminių rinkimų Socialistų partijoje sekimo spalyje žvalgybos valdyba ketina „stebėti“ 2012 metų prezidento rinkimus. Nikolia Sarkozy ir UMP irgi atsiduria Amerikos žvalgybos taikinyje, ir tai nenuostabu“, – pažymi autorius.

„Atrodo, CŽV prognozuoja galimą dešiniųjų pralaimėjimą 2012 metų rinkimuose ir partijos pažeidžiamumą“, – tęsia autorius.

Amerikiečiai taip pat domisi Socialistų partija ir kitais kandidatais. Tarp „politinių partijų ir įdomių personų“ figūruoja Fransua Olandas, Marin Le Pen, Dominikas Stros-Kanas, informuoja žurnalistas.

„CŽV nori aprėpti platesnį Prancūzijos politinio gyvenimo akiratį ir prašo siųsti jai informaciją apie „naujas partijas bei politinius judėjimus, o taip pat neseniai atsiradusius kandidatus prezidento rinkimuose“, pavyzdžiui, domina jų nuomonė apie JAV“, – sakoma straipsnyje.

„Tas dokumentas nušviečia klasikinį žvalgybos metodą tiekiant politinei valdžiai visą būtiną informaciją, kurios jai gali prireikti savo užsienio politikoje. CŽV apie tai mini dokumente: surinkta informacija „padės analitikams įvertinti Prancūzijos porinkiminę politinę situaciją ir jos potencialų poveikį Prancūzijos ir Amerikos santykiams“. Veiksmai banalūs, bet juntami. CŽV dokumentas tai patikslina: šis dokumentas itin jautrus, nes šnipinėjimas tarp „draugų“ gali paliesti „skausmingas vietas“, – komentuoja žurnalistas.

„Nieko nenustebins tai, kad CŽV gavo užduotį rinkti žvalgybinius duomenis apie svarbiausius rinkimus vienoje iš stipriausių pasaulio valstybių. Tačiau tas dokumentas mums primena, kad mūsų laikais, kai Rusija elgiasi kaip pabaisa 2017 metų rinkimų išvakarėse, Prancūzija negali pasikliauti jokiais draugais šnipinėjimo srityje, net JAV“, – apibendrina  Unterzingeris.

Informacijos šaltinis: Le Monde leidinys.

2017.03.16; 09:50

Natalia Dvali

Donaldą Trumpą kompromituojanti medžiaga, kurioje kalbama apie galimus JAV prezidento ryšius su Rusijos valdžia, o taip pat kurioje pateiktos pikantiškos jo vizito Maskvoje detalės, – klastotė.

Bet pats tokios dosjė publikacijos faktas – tai šachas ir matas asmeniškai RF prezidentui Vladimirui Putinui, pareiškė leidiniui Gordon buvęs sovietų žvalgas, Putino bendrakursis KGB institute Jurijus Švecas, daugiau kaip prieš 20 metų emigravęs į JAV ir ten tapęs verslo žvalgybos analitiku.

2017 metų sausio 11 dieną, prieš devynias dienas iki naujojo JAV prezidento inauguracijos, amerikiečių leidinys „BuzzFeed News“ išspausdino 35 puslapių pranešimą apie Donaldo Trumpo ryšius su Rusijos valdžios atstovais. Dokumentą sudaro tarnybiniai užrašai, kurie, leidinio manymu, buvo sudėlioti buvusio Britanijos žvalgybos bendradarbio.

„The Wall Street Journal“ tvirtina, kad dokumento sudarytojas – buvęs MI6 agentas, o dabar Londono firmos „Orbis Business Intelligence Ltd.“ vadovas Kristoferis Stilas.

Publikuotame pranešime sakoma, kad Rusijos specialiosios tarnybos keletą metų rinko Donaldą Trumpą kompromituojančią medžiagą. Antai, dokumente tvirtinama, kad 2013 metais Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB) slapta kamera nufilmavo Trumpo ir rusų prostitučių orgiją Maskvos „Ritz-Carlton“ viešbutyje, o taip pat amerikiečių verslininkui artimų asmenų kontaktus su RF specialiųjų tarnybų agentais. Dosjė autorių šaltiniai tvirtina, kad surinkta kompromituojančia medžiaga „FSB pakankamai sukompromitavo Trumpą jo veiklos rėmuose Rusijoje, kad galėtų jį šantažuoti“.

Trumpą kompromituojanti medžiaga – apgaulė, bet pats jos paskelbimo faktas įvarė naująjį JAV prezidentą į griežtus rėmus Kremliaus atžvilgiu, o RF prezidentui Vladimirui Putinui ir išvis tapo spąstais. Apie tai interviu leidiniui „Gordon“ pareiškė buvęs sovietų žvalgas ir Putino bendrakursis iš Andropovo instituto, o dabar amerikiečių finansų analitikas Jurijus Švecas, daugiau kaip prieš 20 metų emigravęs į JAV.

 Trumpo „dosjė“ – absoliuti apgaulė. Bet pats publikacijos faktas – tai šachas ir matas asmeniškai Vladimirui Putinui

– Kam ir kokiu tikslu, jūsų nuomone, prireikė paskleisti Trumpo dosjė Amerikos žiniasklaidai?

– Aš buvau vienas iš nedaugelio žvalgybos bendradarbių šaltojo karo metais, kuris pats radau, apdorojau ir užverbavau JAV pilietį kaip agentą, o paskui, remdamasis iš jo gauta informacija, rašiau ypatingos svarbos pažymas aukščiausiajai SSSR vadovybei. Taip gavosi, man paprasčiausiai pasisekė. Mano profesionali eksperto nuomonė: Trumpo „dosjė“ buvo surašyta neišeinant iš biuro.

– Ką tai reiškia?

– Profesionalų kalba tokia „dosjė“ vadinama informaciniu analitiniu dokumentu. Tokių dokumentų rašymas – tai amatas, kurio ilgai ir nuobodžiai mokoma, ir jis turi savas taisykles bei kriterijus. Jie beveik vienodi viso pasaulio specialiosioms tarnyboms. Tų taisyklių ir standartų analizė leidžia nustatyti, ar jums prieš akis realus dokumentas, ar, kaip mes sakome profesionalų žargonu, „fanera“.

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.

Pavyzdžiui, yra meno ekspertai, kurie gali tvirtai pasakyti, ar jums prieš akis Rembranto paveikslas, ar klastotė, ir jų nuomonė bus priimta teisme, nors jie greta Rembranto nestovėjo. Lygiai tas pats ir su žvalgybos informaciniais dokumentais. Juose išdėstyta informacija turi atitikti tokius, pavyzdžiui, kriterijus, kaip slaptumas, aktualumas, informacijos patikimumas, ir būti parašyti visiškai konkrečiu būdu.

„Dosjė“ patikimumas profesiniu požiūriu lygus nuliui. Aš galiu paragrafą po paragrafo, sakinį po sakinio peržiūrėti tą dokumentą, kad tai įrodyčiau. Bet dabar to nedarysiu. Tai reikia aptarti su tais, kas turi ekspertinių žinių šiuo klausimu. Priešingu atveju tai bus tik kaip kalbos turguje apie stygų teoriją kosmologijoje.

– Paklausiu tiesiai: Trumpo dosjė – apgaulė?

– Absoliuti.

– Ir kokiame konkrečiame biure atsirado ta kompromituojanti medžiaga?

– Iš esmės, dabar tai jau nebesvarbu. Žymiai svarbiau „dosjė“ publikacijos faktas, nes tai šachas ir matas asmeniškai Putinui.

– Aš sutikčiau su jūsų argumentais, jeigu ne vienas „bet“. Trumpo dosjė surinko Kristoferis Stilas, beveik 20 metų išdirbęs britų žvalgyboje MI6. Būtent Stilas tyrė FIFA korupciją. Vargu ar tokio lygio profesionalas sutiktų regzti klastotę.

– Aš irgi sutikčiau su jumis, jeigu kadaise nebūčiau užsiiminėjęs „pagrindinio priešininko“ verbavimu.

Štai pirmajame „dosjė“ punkte iš esmės visiškai slaptos informacijos šaltiniu įvardijamas buvęs aukšto rango Rusijos žvalgybos pareigūnas, kuris dabar dirba Kremliuje, o tai pat dabartinis aukštas RF URM bendradarbis. Ir jie neva tai praneša žinias, kurias gali pranešti tik superagentas. CŽV ar MI6 bendradarbius, kurie kada nors yra užverbavę Maskvoje bent vieną tokio lygio agentą, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. O tokių, kas būtų užverbavęs tuo pačiu metu ir aukštą Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotoją, ir aukšto rango URM bendradarbį, greičiausiai išvis nėra.

Be to, jeigu MI6 turėtų tokių agentų Maskvoje, jie būtų vertinami kaip didžiausias laimėjimas žvalgybos tarnybų istorijoje, su jais būtų dirbama kaip su superagentais. Ir jokio privačios žvalgybos kompanijos bendradarbio prie jų net per patrankos šūvį neprileistų.

Na ir, pagaliau, mes juk tiksliai nežinome, kad būtent Kristoferis Stilas parašė tą „dosjė“. Kol kas apie tai tik žiniasklaida tauškia.  Beje, aš aptariau tą „dosjė“ su JAV ir Didžiosios Britanijos profesionalais. Mūsų nuomonės sutapo: dosjė nurodyti šaltiniai nekalbėjo to, kas jiems priskiriama. Nekalbėjo nei dokumento autoriui, nei jo informatoriams.

Trumpą „užmurzino“ Putinu. Vova seniai virto raupsuotuoju, prisilietimas prie kurio gali privesti prie politinės mirties bet ką, bent jau Amerikoje.

– Jeigu dosjė, kaip jūs tvirtinate, klastotė, tai kodėl JAV FTB pradėjo oficialų galimų Trumo ryšių su Kremliumi tyrimą?

– Aš nesakau, kad „dosjė“ buvo tuščias šūvis. Priešingai, jis davė pradžią įdomiems  įvykiams. Kelis mėnesius tas dokumentas klaidžiojo po daugybę Amerikos žiniasklaidos redakcijų, ir net Senate, bet niekas negalvojo jo spausdinti. Paskui Amerikos žvalgybos vadovai pateikia Obamai ir Trumpui slaptą pranešimą apie Rusijos kišimąsi į JAV rinkiminę kampaniją, o prie jo prideda trumpą dviejų puslapių „dosjė“ santrauką su paaiškinimu: štai kokia informacija klaidžioja po šalį, anksčiau ar vėliau ji bus vieša, todėl mes norime, kad jūs būtumėte tam pasirengę.

Ir praktiškai išsyk po to vienas Vašingtono portalas spausdina tą „dosjė“ ištisai. Žmonės nustebę, mažiausiai 50 procentų amerikiečių, kurie balsavo prieš Trumpą, reikalauja: „Mes norime žinoti, ar tai tiesa, ar ne!“ Atsiliepiant į darbo žmonių norus pradedami du oficialūs tyrimai. Pirmąjį atlieka FTB, CŽV, NSA (Nacionalinio saugumo agentūra) ir JAV finansų ministerijos finansinių nusikaltimų skyrius. Teismas suteikia jiems plačiausius įgaliojimus, įskaitant teisę gauti bet kokią informaciją, taip pat ir visus NSA elektroninius perėmimus, kurių priskaičiuojama milijardai, ir reikalauti informacijos apie visas bankų transakcijas. Ir čia jau pakvipo svilėsiais.

Antrą tyrimą pradėjo Senatas su teise priverstinai (jei prireiks) iškviesti bet ką ir apklausti davus priesaiką. Amerikiečiams, įtariamiems dėl kokių nors negerų dalykų, tai beveik tas pats, kaip stoti prieš Paskutinįjį teismą.

Formaliai tie tyrimai žvelgia į artimiausių Trumpo padėjėjų ryšius su RF. Bet kas žino, į ką visa tai pavirs?! Votergeitas irgi prasidėjo nuo kažkokios smulkmės tyrimo.

Informacijos šaltinis – www.gordonua.com portalas.

(Bus daugiau)

2017.01.29; 05:28

Gaidžio metai – svarbūs. 2017-ieji gali tapti lūžio laikotarpiu, kada viskas kardinaliai keičiasi. Nebūtinai gerojon pusėn. Užsienio politikos apžvalgininkai vis dažniau pripažįsta: griūna iki šiol galiojusi pasaulinė tvarka, ir į pasaulinę areną vėl ropščiasi vadinamoji „stipriojo teisė“. Kremlius bando įrodyti, jog stipresnysis turi visas teises, o silpnoji pusė teturi tik vieną teisę – nusilenkti stipresniojo valiai.

Lietuva privalo būti budri. Mums svarbu suvokti, kuo baigsis tikrą karą primenantys naujojo JAV prezidento ginčai su šalies specialiosiomis tarnybomis.

Kuo greičiau paaiškės, kas laimi  – JAV žvalgybininkai, kaltinantys Kremlių bandžius paveikti JAV prezidento rinkimų rezultatus, ar Donaldas Trampas (Donad Trump), neigiantis Vladimiro Putino hakerių įtaką jo pergalei, – tuo lengviau numatyti tolimesnius naujojo prezidento ketinimus dėl bendravimo subtilybių su šiandienine Rusija.

Tada tikriausiai bus galima svarstyti, ar Baltijos šalyse dislokuojami Amerikos daliniai – ilgam. Tokiu atveju būtų įmanoma net prognozuoti, ar į Lenkiją permetami vokiečių tankai, – taip pat ilgam. Juk Vokietijos elgsena saugant rytines NATO sienas priklauso ne vien nuo Vokietijos kanclerės, bet ir nuo JAV prezidento nuotaikų.

Ir vis dėlto atrodo, kad D.Trumpas – į didžiąją politiką įsiveržęs verslininkas, kurio veiksmų neįmanoma suvokti, jei manome, kad jis nėra nei Rusijos įtakos agentas, nei labai primityvus žmogus.

Lengva perprasti, kad būsimajam Baltųjų rūmų šeimininkui nėra malonu, kai Amerikos žvalgybinė bendruomenė sutartinai tvirtina „nė neabejojanti buvus milžinišką Rusijos slaptųjų tarnybų poveikį 2016-ųjų prezidento rinkimams JAV“. Tačiau, užuot viską neigęs, D.Trumpas, jei jis nuoširdus JAV patriotas ir pretenduoja tapti rimtu politiku, privalėtų elgtis kiek kitaip, nei elgiasi dabar. Žymiai išmintingiau. Pavyzdžiui, amerikiečių tautą ir pasaulį galėjo senų seniausiai nuraminti: „konkrečiais darbais įrodysiu, kad niekam negalima kištis į JAV rinkimus“. Štai tokie pareiškimai sumažintų įtarimus. Bet D.Trumpas elgiasi būtent taip, tarsi diskusijas dėl „įtakos agento“ ar „primityvaus kvailio“ norėtų kuo labiau sustiprinti. Labai iškalbingas Twitter paskyroje neseniai atsiradęs jo įrašas: „Geri santykiai su Rusija yra gerai, tik kvailiai ir buki žmonės gali manyti, kad tai blogai“ (šiuos žodžius cituoja ir alfa.lt).

Tikrai kvailumui nėra ribų. Kas gi įrodinėja, kad geri santykiai su Rusija – blogis? Visi mes tvirtinome, tvirtiname ir tvirtinsime: „bičiuliautis su svetimų žemių neokupuojančia Rusija – didžiausias gėris“. Bet štai bičiuliautis su svetimas teritorijas grobiančia Rusija – didžiausia nuodėmė. Man regis, ši aksioma tokia akivaizdi, kad nė nereikia papildomų paaiškinimų: padoriam, garbingam žmogui turėtų būti bjauru sėdėti net prie vieno stalo su V.Putinu, juolab jam ištiesti ranką. Tad ar galima manyti, kad D.Trampas išnaudojo visus limitus, peržengė visas ribas?

Be abejo, D.Trampui nėra lengva. Jis pateko tarp dviejų ugnių. Jis nežino, kaip išsinarplioti iš Rusijos primestų žaidimo taisyklių. 

Rusijos opozicionierius Vladimiras Milovas pastebi, kad D.Trampas – nepavydėtinoje padėtyje. Jo reputacija rimtai pašlijusi. Tvirtinti, kad, tapęs šalies lyderiu, pakels kairiųjų pažiūrų Barako Obamos sugriautą ekonomiką, – viena. O štai neigti V.Putiną davus įsakymą Rusijos žvalgybai įtakoti JAV prezidento rinkimus, – tai tas pat, kas advokatauti Rusijos slaptosioms tarnyboms. Nuo kaltinimų, esą jis išrinktas ne tik amerikiečių rinkėjų, bet ir Kremliaus intrigantų, D.Trampas gali tik … neigdamas Rusijos FSB, GRU, Rusijos programišių ir Rusijos prezidento nusikalstamas veikas, taigi  – kenkdamas pačiai Amerikai ir jos specialiosioms tarnyboms.

Amerikiečių publicistas, Aleksandro Litvinenkos fondo vadovas Aleksandras Goldfarbas – dar griežtesnis. Ukrainiečių portalui gordonua.com jis tvirtino, kad tarp JAV žvalgybos ir D.Trampo prasidėjo rimtas karas. JAV žvalgyba sako: „nėra jokių abejonių – Kremlius rimtai kišosi į JAV rinkimų kampaniją kibernetinių atakų pagalba, V.Putinas už tai asmeniškai atsakingas“. O ką tvirtina D.Trampas? Jis teigia netikįs amerikiečių žvalgybų ataskaitomis, nes, matote, kadaise jos apsižioplino Irake, tvirtinusios Sadamą Huseiną turint cheminį ginklą. Taip, tai buvo JAV žvalgybos klaida. S.Huseinas cheminio ginklo neturėjo.

Bet ar tai reiškia, kad NSA, CŽV ir visos kitos žvalgybinės organizacijos klysta tvirtindamos, jog Rusija prieš Ameriką seniai pradėjo kibernetinį karą? Kaltindamas savąsias žvalgybas, kad šios politikuoja, analizuodamos Rusijos veiklą, arba teigdamas, kad JAV slaptosios tarnybos nežino, kas organizavo programišių atakas prieš Hilary Klinton ir jos šalininkus, D.Trampas rimtai įžeidė Amerikos žvalgybas.

Tačiau A.Goldfarbas – ne pats aštriausias. Pats aštriausias buvo rusų publicistas ir politologas Andrejus Piontkovkis. Vertindamas naujojo JAV vadovo elgesį ginčijantis su savo žvalgybomis parašė: „D.Trumpas – kvailys, jei mano, kad už kiberntinių atakų prieš JAV slypi ne Kremlius“ (gordonua.com).

A.Piontkovskis aštriai kritikavo ir rusų komentatorius, kurie bando įtvirtinti nuomonę, esą prieš pat 2017-uosius metus parengtos JAV sankcijos Rusijai ir 35 rusų diplomatų išvijimas iš Amerikos – tai nueinančiojo B.Obamos asmeninis kerštas „žymiai šauniau savo kieme besitvarkančiam V.Putinui“.

Kad B.Obama primityviai kerštauja įtakingiausiu pasaulio politiku nominuotam V.Putinui, Rusijos radijui „Echo Moskvy“ pareiškė, pavyzdžiui, žymi Rusijos žurnalistė, politikos apžvalgininkė Julija Latynina.

Taip manančią J.Latyniną publicistas A.Piontkovskis pavadino kagėbiste, kuriai specialiai leidžiama dėl smulkių dalykų piktai kritikuoti V.Putiną. Užtat drąsios opozicionierės aureolę suskirūrusi J.Latynina privalo Kremliui atidirbti prastumdama V.Putino poziciją … pačiais svarbiausiais klausimais susiklosčius ypač nepalankiai situacijai. Versija dėl B.Obamos keršto – būtent tas atvejis, kada reikia sumenkinti V.Putinui skausmingus nueinančiojo JAV prezidento sprendimus. Tokią nuomonę  paskleisti naudingiausia patikėti ne atviriems Kremliaus propagandistams, nes jų žodžiai atrodys neįtikinamai, o būtent žurnalistams, kurie apsimeta esantys Kremliaus oponentai, mat jų pareiškimai atrodys panašūs į tiesą. Štai J.Latynina, pasak A.Piontkovskio, ir pratrūko…

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS (internetinė versija www.draugas.org)

2017.01.13; 08:46

Skotas Šeinas, Deividas I. Sendžeras / The New York Times

NSA darbuotoją tikriausiai kamuoja kaupimo sindromas. Bet ar tikrai būtent jis organizavo slaptos informacijos iš NSA nutekėjimą?

Jau daug sykių per pastaruosius trejetą metų prapuldavo, o paskui internetinėje erdvėje tapdavo viešai prieinama ypač slapta NSA informacija. Amerikos visuomenės šie demaskavimai jau nebeveikė, nes buvo aišku, kad tai – dar viena porcija iš Edvardo Snoudeno archyvo.

Tačiau JAV valstybės analitikai šį kartą skambina pavojaus varpais: paskutinioji slaptųjų duomenų vagystė – greičiausiai ne iš E.Snoudeno sukauptos duomenų bazės. Šią versiją pagarsino „The New York Times“ leidinio atstovai.

Jei tokie įtarimai pasitvirtintų, būtų galima manyti, jog Amerikos slaptosios tarnybos turi dar vieną mirtiną priešą: Edvardą Snoudeną – antrąjį. Šių metų rugpjūtį paaiškėjo, jog E.Snoudeno antrininkas greičiausiai yra NSA atstovas, mėgęs nesilaikyti elementariausių saugumo reikalavimų, – į namus parsinešdavęs slaptosios informacijos, kurios nebūdavo galima išsinešti iš darbo kabineto.

„Haroldas T.Martinas III, kurį FTB areštavo rugpjūčio 27-ąją, įžūliausiu būdu laužė pagrindinius saugumo reikalavimus – į namus parsinešdavo labai daug ypač slaptų dokumentų. Jis taip neatsargiai elgėsi metų metais – nuo pat 1990-ųjų.

Tačiau iškilo dar vienas galvosūkis. Haroldo T.Martino III veiklą tiriantys FTB pareigūnai nepajėgė įrodyti, jog egizstuoja neginčijamas ryšys tarp 52 metų amžiaus NSA pareigūno ir į viešumą patekusios slaptos informacijos.

Buvusi suimtojo žmona Jelizaveta Martin pareiškė, kad jos vyras negalėjo specialiai kam nors perduoti slaptų dokumentų arba jų paviešinti. Esą vyras visada buvo JAV patriotas. Apie šalies interesų išdavystę negalėtų būti jokios kalbos. Žmonos manymu, slaptus dokumentus vyras greičiausiai parsinešdavo namo, kad galėtų naktimis ramiai papildomai padirbėti.

Ir vis dėlto Martino laukia dideli nemalonumai. Net jeigu JAV teisėsaugai nepavyks įrodyti, kad jis specialiai paviešino itin konfidencialią informaciją, jam grės 11 metų kalėjimo bausmė už tai, kad išnešė slaptus dokumentus be leidimo ir laikė juos nesaugioje patalpoje.

Gali būti taip, kad kažkas specialiai įsilaužė į silpnai apsaugotą Martino vadinamąjį naminį kompiuterį namuose. FTB tiria, ar tas „kažkas“ galėjo žinoti, kur dirba kompiuterio savininkas bei apie jo silpnybes.

Informacijos šaltinis – The New York Times.

2016.10.09; 09:56

Greg Miller / The Washington Post

„Pasak JAV oficialių asmenų, JAV žvalgybos tarnybos plečia šnipinėjimo operacijas prieš Rusiją smarkiau, nei bet kada per visą laiką po šaltojo karo“, – rašo The Washington Post.

Šaltinių, panorusių likti anonimais, tvirtinimu, į jas pasitelkti ir „nelegalūs CŽV agentai, NSA kibernetinio šnipinėjimo potencialas, palydovinės sistemos bei kiti žvalgybos ištekliai“, – praneša žurnalistas Gregas Mileris. Anksčiau Amerikos žvalgyba buvo persimetusi nuo Rusijos grėsmių prie teroristinių grėsmių, o taip pat zonų, kur JAV vykdė kovos veiksmus.

„Amerikos oficialūs asmenys sakė, kad tie žingsniai – tai pastangų atkurti JAV žvalgybos galimybes, kurios atrofavosi, net kai Rusija pasistengė patvirtinti savo galią kaip globalinė valstybė, elementas. Pasak šaltinių, per pastaruosius dvejus metus Maskvos agresija užklupdavo JAV netikėtai: kalbame apie Krymą, Rusijos įsikišimą į karą Sirijoje ir jos spėjamą vaidmenį hakerių operacijose prieš JAV ir Europą“, – sakoma straipsnyje.

Neįvardytas aukšto rango JAV žvalgybos bendradarbis sakė, kad Amerikos žvalgybos tarnybos „stengiasi iš tikrųjų pasivyti Rusiją“. Jis paaiškino, kad terorizmas išlieka pagrindiniu rūpesčių objektu, bet šviežiose Baltųjų rūmų ir JAV nacionalinės žvalgybos Direktoriaus valdybos direktyvose „Rusija pirmą kartą nuo SSSR žlugimo laikų“ pakilo Amerikos žvalgybos prioritetinių uždavinių sąraše.

Leidinyje tvirtinama, kad šnipinėjimo eskalacija – tai dalis JAV ir Rusijos tarpusavio konfliktinių santykių ir rungtyniavimo, kurie atsinaujino po 20 metų tylos.

„JAV oficialūs asmenys pabrėžė: nors poreikis turėti geresnių žvalgybinių duomenų apie Rusiją laikomas neatidėliotina prioritetine užduotim, niekas neketina CŽV ar kitų žvalgybų veikloje grįžti prie šaltojo karo mastų“, – rašoma leidinyje. Pasak atitarnavusių valdininkų, šaltojo karo įkarštyje JAV žvalgybos tarnybos sekimui SSSR ir jos satelitinėse šalyse dažnai nukreipdavo 40 proc. ir daugiau savo personalo bei išteklių.

„Amerikos oficialūs asmenys pareiškė, kad dabar CŽV ir kitos žinybos nukreipia su Rusija susijusiam šnipinėjimui daugiausia 10 proc. savo biudžeto, beje, per pastaruosius dvejus metus toji dalis išaugo“, – sakoma straipsnyje.

Bet kritikai kaltina Amerikos specialiąsias tarnybas per dideliu lėtumu.

„Nesugebėjimas suprasti Vladimiro Putino planų ir ketinimų – didžiausia žvalgybos nesėkmė po rugsėjo 11“, – pareiškė JAV kongreso Atstovų rūmų Žvalgybos reikalų komiteto pirmininkas Devainas Nunesas.

Bet, pasak Amerikos valdininkų, Putino ketinimus nelengva nuspėti.

JAV Nacionalinės žinybos valdybos direktorius Džeimsas R. Kleperis-jaunesnysis sakė, kad Putinas „impulsyvus ir lankstus“. „Kas sudaro jo ilgalaikį planą? Aš nesu įsitikinęs, kad jis jį turi, – sakė pernai Kleperis interviu. – Mano nuomone, jis kasdien veikia ekspromtu“.

Tiesa, Amerikos dimisijos žvalgai mano, kad Putinas vadovaujasi aiškiais motyvais: nori sugrąžinti Rusijai solidžios JAV varžovės statusą, išklibinti Vakarų šalių vyriausybes, o taip pat patikrinti, kaip smarkiai galima provokuoti priešininką, kol tas sureaguos, sakoma straipsnyje.

Bet ir veikiantys, ir buvusieji Amerikos valdininkai sutiko, jog Putinas griebiasi išskirtinio saugumo, kad nuslėptų savo ketinimus bei planus.

JAV išleidžia šnipinėjimui maždaug 53 mlrd. dolerių per metus. Laikraštis spėja, kad Rusijos žvalgybos biudžetas daug mažesnis. Bet, kaip tvirtina valdininkai, Rusija nukreipia į JAV didžiąją dalį savo išteklių ir naudojasi operatyvinių darbuotojų persvara. Amerikos šaltinių duomenimis, SVR (Užsienio žvalgybos tarnyba) turi ne mažiau kaip 150 agentų JAV teritorijoje, rašo autorius.

„CŽV, atvirkščiai, Rusijoje turi daugiausia keletą tuzinų case-karininkų (taip vadinami valdybos bendradarbiai, atsakingi už paslapčių grobimą užsienyje), dar keletą tuzinų išmėtyta Rytų Europoje ir buvusiose SSSR respublikose“, – rašo Mileris, remdamasis atitarnavusiais valdininkais.

„Pastaraisiais metais tas skaičius išaugo, nes CŽV davė dešimtis papildomų „naujokų“, išėjusių iš jo mokymo centro šalia Viljamsburgo (Virdžinija) pastato, kurie vėliau aprėps ir Rusijos šnipinėjimą. Bet, pasak valdininkų, mažai kas iš tų neseniai pasamdytų bendradarbių moka rusų kalbą, ir jiems prireiks metų metus mokytis, kad taptų veiksmingais case-karininkais, gebančiais verbuoti šnipus ir valdyti šnipinėjimo tinklus“, – sakoma straipsnyje.

Kai dėl kontržvalgybos išteklių, tai disbalansas dar didesnis, tvirtina amerikiečių atitarnavę valdininkai.

„Kontržvalgybos operacijoje, kurią vykdo (Maskva) prieš JAV ambasadą, rezultatas skaičiuojamas tūkstančiais“ bendradarbių, sako buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Maiklas Makfolas.

Atitarnavę valdininkai tvirtina, kad FTB bendradarbių, kuriems pavesta sekti Rusijos vykdomą šnipinėjimą, žymiai mažiau.

„Buvusieji valdininkai sako, kad, nepaisant palyginti mažo skaičiaus, CŽV pastaraisiais metais stengėsi aktyviau verbuoti Rusijos oficialiuosius asmenis šnipinėti JAV naudai“, – sakoma straipsnyje. „Valdininkai sakė, kad, be to, CŽV agentai įžūliau ieško priėjimo prie Rusijos „objektų“ – mojuoja pakeliais pinigų, kad sugundytų numanomus „naujokus“ šalyje, kur viešpataujančia ideologija, išstūmusi komunizmą, tapo potraukis turtui“, – rašo straipsnio autorius.

Atsakydama Maskva sugriežtino Amerikos valstybės tarnautojų persekiojimą. Autorius primena birželio incidentą su amerikiečiu, kurį JAV ambasados Maskvoje rusų apsaugininkas pargriovė ant žemės. Oficialiuose pranešimuose tas amerikietis pavadintas diplomatu, bet laikraščio šaltiniai pareiškė, kad jis buvo CŽV bendradarbis ir dirbo Maskvoje po diplomatine priedanga.

O štai kibernetiniame šnipinėjime, Amerikos valdininkų nuomone, Rusija savo galimybėmis atsilieka nuo JAV.

Ir vis dėlto šaltiniai nuogąstauja, jog pagrindinės JAV galimybės šnipinėjimo sferoje taip nusilpo, kad joms atstatyti prireiks kelerių metų.

Pernai JAV Kongresas papildomai skyrė dešimtis milijonų dolerių šnipinėjimui, susijusiam su Rusija. „Bet oficialieji asmenys sakė, kad Amerikos žvalgybos tarnybos delsia įsisavinti tuos pinigus, o CŽV negavo papildomų įgaliojimų slaptoms operacijoms, nepatenkančioms į tradicines Maskvos šnipinėjimo kategorijas“, – sakoma straipsnyje.

Pasak korespondento, Putinas vargu ar patikės, kad JAV specialiųjų tarnybų veikla taip sukaustyta. Makfolas spėja, kad Putinas smarkiai perdeda CŽV ir kitų panašių organizacijų pasaulyje ir Vašingtone galimybes. „Bet kadangi jis taip žiūri į pasaulį, jis nori karą laimėti“, – pareiškė Makfolas.

Informacijos šaltinis: „The Washington Post“ leidinys.

2016.10.03; 06:23

Ed Pilkington / The Guardian

„Bernis Sandersas stojo vadovauti chorui žymių visuomenės veikėjų, kurie ragina suteikti malonę Edavardui Snoudenui, sudaryt su juo ikiteisminę sutartį arba, kai kuriais atvejais, jį visiškai išteisinti, – praneša Edas Pilingtonas laikraštyje The Guardian. 

Pasaulyje kyla didelis vajus, kad oficialusis Vašingtonas suteiktų malonę JAV interesus išdavusiam ir Rusijoje šiuo metu besislapstančiam Edvardui Snoudenui. Toks judėjimas - labai keistas.
Pasaulyje kyla didelis vajus, kad oficialusis Vašingtonas suteiktų malonę JAV interesus išdavusiam ir Rusijoje šiuo metu besislapstančiam Edvardui Snoudenui. Toks judėjimas – labai keistas.

Pareiškime laikraščiui The Guardian politikas, užėmęs antrą vietą keliant Demokratų partijos kandidatus į prezidentus, nurodo, kad Snoudenas padėjo apšviesti Amerikos visuomenę, kaip NSA savo masinio stebėjimo sistema pažeidė piliečių konstitucines teises.

Sandersas tvirtina, kad turi būti paskelbtas sprendimas, pripažįstantis tiek „šokiruojančius atskleidimus“, kuriuos (Snoudenas) atvėrė pasauliui, tiek ir nusikaltimą, kurį jis tuo pačiu pats atliko. Bet tai reikia padaryti taip, kad jis būtų „gelbėjamas nuo ilgo kalėjimo ar amžinos tremties“.

„Prie Sanderso prisidėjo 20 žymių visuomenės veikėjų – pradedant Holivudo aktoriais bei roko muzikantais ir baigiant politikais, profesoriais bei Blac Live Matters judėjimo aktyvistais, kurie ragina Baraką Obamą rasti kokį nors būdą leisti Snoudenui grįžti namo į JAV iš tremties Rusijoje.

Šie balsai skambėjo The Guardian tą pačią savaitę, kai JAV buvo rodomas Oliverio Stouno filmas „Snoudenas“, o grupių koalicija, kuriai priklauso ACLU ir Amnesty International, pradėjo naują kampaniją už tai, kad prezidentas Obama suteiktų malonę (Snoudenui) prieš pasitraukdamas iš posto“, – sakoma straipsnyje.

Tarp rašiusiųjų laikraščiui The Guardian – ir demaskuotojas Danielis Elsbergas, 1970 metais išspausdinęs „Pentagono popierius“. Jis ragina leisti Snoudenui panaudoti visuomenės interesų gynimą kaip aplinkybę, atleidžiančią nuo atsakomybės.

Suteikti malonę Snoudenui aistringai ragina tokie meno pasaulio atstovai, kaip aktorė Siuzen Sarandon, režisierius Teris Džiliamas, romanistas Baris Eisleris ir dainininkas iš Sonic Youth Tiorston Muras, – rašo Pilkingtonas. – Su Snoudeno sugrąžinimo į tėvynę vėliava atėjo aukšti politikai iš abiejų Atlanto pakrančių, tarp jų buvęs JAV senatorius Markas Udalas, britų parlamentaras Deividas Vinikas ir vokiečių Žaliųjų partijos narys Hansas Kristianas Štriobelė. Tokius raginimus skelbia ir žymūs intelektualai, tokie kaip Noamas Chomskis, Kornelis Vestas ir buvęs Sanderso varžovas demokratų prezidentinėse varžybose Harvardo teisės profesorius Lourensas Lesigas.

„Ne visi, kas šiandien rašė The Guardian, simpatizuoja demaskuotojui, – pabrėžia straipsnio autorius. – Buvęs NSA direktorius Maiklas Heidenas pareiškia, kad Snoudeną reikia teisti „visu įstatymų griežtumu“, jeigu jis grįš namo. Stiuartas Beikeris, taip pat NSA bendradarbis, tvirtina, kad Snoudeno surengtas nutekinimas padarė daug žalos JAV nacionaliniams interesams. Daugelis iš rašiusiųjų mūsų leidiniui ginčija tą požiūrį“.

Informacijos šaltinis: „The Guardian“ leidinys.

2016.09.25; 03:13

John Schindler / The Observer

„Kurmiai“ – užsienio valstybės agentai, infiltruoti ilgam laikotarpiui, gali pridaryti milžiniškų nuostolių, laikraštyje „The Observer“ rašo ekspertas Džonas R. Šindleris, anksčiau dirbęs JAV Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) analitiku ir kontržvalgybos skyriaus bendradarbiu.

„Tas faktas, kad internete neseniai pasirodė itin slapti hakerių instrumentai, kuriais naudojasi NSA, vėl sutelkė nepageidautiną dėmesį į žinybą, kuri jau trejus metus kaip vijurkas sukasi dėl pabėgusio į Maskvą Edvardo Snoudeno, pavogusio iš NSA daugiau kaip milijoną slaptų dokumentų“, – rašo autorius.

Šindleris primena: kituose straipsniuose jis jau išaiškino, kad hakerių instrumentų nutekinimas – ne įsilaužimo rezultatas, o tikslus požymis, jog į NSA infiltruotas vadinamasis „kurmis“. 

NSA - JAV Nacionalinė saugumo agentūra.
NSA – JAV Nacionalinė saugumo agentūra.

„Apskritai, aš šitai tvirtinau jau keletą metų. Tiesą sakant, ne paslaptis, kad tarp NSA bendradarbių yra vienas ar keletas rusų „kurmių“, ir Snoudenas – nesiskaito“, sakoma straipsnyje.

„Daugelis žvalgybų bandė vogti NSA paslaptis, bet tik rusams pavyko tai daryti nuolat“, – tęsia autorius.

„Tiesą sakant, NSA įsteigimas – iš dalies rusų „kurmio“ nuopelnas. Viljamas Veisbendas, kuris ilgą laiką buvo sovietų agentas, Antrojo pasaulinio karo metais infiltravosi į JAV armijos padalinį, kuris užsiėmė priešo šifrų įminimu. Šaltojo karo pradžioje Veisbendas pridarė milžiniškų nuostolių, atskleidęs informaciją apie slaptas Amerikos ir Britanijos radiotechninės žvalgybos programas, nukreiptas prieš SSSR“, – sakoma straipsnyje.

Autorius pabrėžia, kad Veisbendas taip ir nebuvo teisiamas už šnipinėjimą, o NSA nuslėpė jo bylą.

Po 10 metų į SSSR pabėgo du NSA dirbę matematikai – Viljamas Martinas ir Bernonas Mičelas. 1963 metais nusižudė NSA direktoriaus vairuotojas Džekas Danlepas, demaskuotas šnipinėjęs Sovietų Sąjungai.

1965–1967 metais jaunas prie NSA prikomandiruotas kareivis Robertas Lipka, galėjęs prieiti prie plataus spektro slaptos informacijos, pardavinėjo KGB vadovybei viską, ką tik galėdavo gauti.

„Tuo laikotarpiu NSA struktūrose buvo įsitaisęs kitas „kurmis“, kurio vaidmuo buvo svarbesnis, bet jo pavardė taip niekada ir nebuvo oficialiai įvardyta. KGB šaltiniai rodė antrą sovietų žvalgybos infiltravimą į agentūros štabo būstinę, kuris truko daugiau kaip 10 metų ir garantavo Maskvai priėjimą prie tikro slaptos informacijos lobyno, bet to išdaviko asmenybė liko neįminta. Agentūros vadovybė niekada nerodė ypatingo suinteresuotumo aptikti tą ar kitus „kurmius“, – sakoma straipsnyje.

Autorius apibendrina: NSA ilgą laiką per mažai domėjosi kontržvalgyba, tad nereikia tikėtis, kad dabar kas nors pasikeitė. „Be to, mes turime konkrečios informacijos apie rusų „kurmį“ – arba „kurmius“ – kurie užsislėpę agentūroje dabar“, – tvirtina jis. 

2010 metais per operaciją „Vaiduoklių istorijos“ FTB agentai areštavo 10 Rusijos Užsienio žvalgybos tarnybos SVR nelegalių agentų. Pasak autoriaus, ji „pateikė svarbių įkalčių, rodančių, kad JAV teritorijoje vis dar yra SVR agentų, kurie kol kas nesugauti. Tas Rusijos šnipų tinklas padėjo aptikti NSA užsislėpusio vieno ar kelių „kurmių“ pėdsakus. Nuo to laiko praėjo 6 metai, o apie kokių nors Rusijos „kurmių“ areštus apskritai negirdėti“, – sakoma straipsnyje.

„Esama ir daugiau požymių, kad NSA struktūrose yra infiltravęsi rusų agentai, neturintys nieko bendro su Snoudenu“, – tęsia autorius. Jo nuomone, per mažai dėmesio skirta Kanados karo jūrininko Džefrio Delailo bylai, – jis buvo suimtas 2012 metais ir prisipažino, kad beveik 5 metus reguliariai pardavinėjo paslaptis GRU (Rusijos Glavnaja razvedyvatelnaja upravlenije) vadovybei. Žymi dalis tos informacijos buvo iš NSA.

Autorius akcentuoja, kad, pasak vieno eksperto, „GRU nesidomėjo kai kuriomis pačiomis geriausiomis medžiagomis, kurias Delailas būtų galėjęs pateikti, ypač iš mokslo bei technikos srities, taip pat informacija apie tai, kaip Kanada ir jos sąjungininkės saugo užšifruotus ryšio kanalus“.

Šindlerio nuomone, tai galima paaiškinti tik vienaip: Maskva jau turėjo tą informaciją ir, vadinasi, dabar gali pasiklausyti visų, ko tik panorės. Beje, Snoudenas negalėjo perduoti  tos informacijos, nes negalėjo prie jos prieiti.

„Ir apskritai, Snoudenas niekada nebuvo „žvalgas“, kokį jis save vaizdavo. Kompiuterininkas ir sistemos administratorius, menkai tesusigaudęs radiotechninės žvalgybos informacijoje, kurią jis pavogė ir paviešino, Snoudenas pasitarnavo kaip priedanga tikrajai Maskvos „žvaigždei“, – sakoma straipsnyje. Autoriaus nuomone, tikrasis rusų „kurmis“ (arba keletas „kurmių“) iki šiol dirba NSA struktūrose.

„Būkime teisingi NSA atžvilgiu. Visos mūsų žvalgybinės bendrijos – ir ypač visų mūsų vyriausybinių institucijų – tarnybinių darbų kontržvalgybos sferoje sąrašas paprasčiausiai slegiantis“, – sakoma straipsnyje.

Autorius ragina NSA vadovybei rimtai užsiimti saugumu ir pradžiai sugauti keletą Rusijos „kurmių“.

Informacijos šaltinis: The Observer

2016.08.25; 14:38

John Crudele / New York Post

„Finansinėms rinkoms metas rengtis spalio staigmenai“, – tvirtina Džonas Krudele laikraštyje The New York Post.

 Žinoma, spalis visada buvo sunkus mėnuo Volstritui. Tačiau rinkos požiūriu būtų protinga rengtis siurprizui kuo greičiau, nes jis gali užklupti rugsėjy ar net šį mėnesį, priklausomai nuo to, kada Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nuspręs sukelti problemų. Nacionalinio saugumo agentūra

„Bet šiuo atveju kalbama net ne apie vieną siurprizą, o apie keletą galimų siurprizų“, – sakoma straipsnyje.

Tuos siurprizus autorius supranta kaip įvairias aplinkybes, kuriomis gali būti paskelbti elektroniniai laiškai, pagrobti hakerių (programišių) iš privataus Hilari Klinton kompiuterio serverio. Respublikonų partijos laiškų publikacijos nereikia tikėtis. Visų pirma todėl, kad Trampo pusėje – Putinas. Antra, todėl, kad jie greičiausiai parodytų, jog respublikonai susitarė prieš Trampą.

Pasak Krudele, Klinton laiškų turi ne tik Rusijos specialiosios tarnybos, bet ir NSA (Nacionalinė saugumo agentūra), kuri, kaip pranešė žurnalistui jo šaltinis iš šios agentūros, stebėjo, kaip rusai seka Hilari.

„NSA nė už ką nepaskelbtų tų laiškų oficialiai, bet visiškai galėtų juos nutekinti nutrūkęs nuo kontrolės agentas. Man sakė, kad Hilari nesutaria su NSA nuo pat pirmų savo dienų valstybės sekretorės poste“, – sakoma straipsnyje. Dingstis santykių pablogėjimui buvo Klinton reikalavimas įrengti Valstybės departamento apsaugotame informacijos centre neapsaugotas patalpas, kuriose ji galėtų naudotis savo Black Berry, sakoma straipsnyje.

„Jeigu kas nors NSA nuspręs nutekinti kokius nors Hilari laiškus, tai gali padaryti ne šiaip iš keršto, o dėl visiškai pagrįstų nuogąstavimų, kad, jeigu lapkričio 8-ąją Klinton laimėtų, rusai galėtų ją šantažuoti, jei demaskuoti laiškai iki to momento liks nepaviešinti, – pažymi Krudele. – NSA gali pasiteisinti – bent jau prieš save – tuo, kad ji užbėgo už akių galimai problemai. Tai galima pavadinti „prevenciniu nutekinimu“.

„Taip pat bus siurprizas, jei demokratai apmaus Trampą, – prognozuoja autorius. – Pavyzdžiui, nebus per didelio sukrėtimo, jei Vidaus apmokestinimo tarnyba pagaliau baigs Donaldo Trampo mokesčių dokumentacijos tyrimą ir prirems jį prie sienos“.

„Bet tai nebus siurprizas Volstritui neigiama prasme, nes – jeigu tuo pačiu metu neatsiras kokio nors kontrsiurprizo prieš Klinton, – tokia situacija paprasčiausiai patvirtins, kad Klinton bus pirmoji moteris prezidentė mūsų šalies istorijoje. O Volstritas, atrodo, su tuo jau sutiko“, – mano žurnalistas.

„Spalį rinką visuomet purto: griūtis 1929 metais, „Juodasis pirmadienis“ 1987-aisiais, minigriūtis 1989-aisiais – ir kokios nors naujienos apie Hilari gali vėl įsiūbuoti akcijas. Štai kodėl tai vadinama siurprizais“, – apibendrina Krudele.

Šaltinis: New York Post

2016.08.19; 06:24

Už poros žingsnių nuo oro uosto Šiaurės Karolinoje viena tamsiaplaukė, apsidairiusi, išpila skystą deguonį į šaldymo krepšį, prikimštą mažyčių aliuminio rutuliukų, pasakoja leidinys Newsweek.

„Po dispečerių bokštu iškyla tirštas baltas debesis – tokia „raganų sriuba“, kuri treška ir šnypščia, o niekieno nepastebėta tamsiaplaukė įšoką į savo džipą ir nuvažiuoja“, – rašo žurnalistas Džimis Popkinas.

Continue reading „Ar JAV žvalgyboms padeda ekstrasensai?“

Foreign Policy korespondentas Eliasas Grolis pasakoja apie plykstelėjusį žvalgų ir entuziastų susidomėjimą ginkluotų konfliktų informacija, kurią galima gauti iš atvirų šaltinių. Tuo laikotarpiu, kai buvo rengiama RF ginkluotųjų pajėgų karinė operacija Sirijoje, tas procesas „buvo dokumentuojamas vos ne realaus laiko režimu“.

Kataloguojant ir analizuojant milžiniškus informacijos kiekius, gautus iš atvirų šaltinių, ko gero, niekas nepasidarbavo tiek daug, kaip 29-rių metų Rusijos pilietis Ruslanas Levijevas, įsteigęs organizaciją, kurią jis vadina Conflict Intelligence Team, – sakoma straipsnyje. 

Continue reading „Kai asmenukės (selfie) tampa žvalgybos instrumentu“

„Viename iš tūkstančių aukštų daugiabučių, žiedu juosiančių Rusijos sostinę, jau dvejus metus slapstosi demaskuotojas Edvardas Snoudenas, kuris išsityčiojo iš JAV žvalgybos tarnybų, papasakojęs, kad jos kiša nosį į milijonų paprastų piliečių asmeninius pokalbius“, – primena Kerol Dž. Viljams laikraštyje Los Angeles Times.

Vienas iš viso to rezultatų – JAV Kongreso sprendimas uždrausti masiškai įrašinėti telefoninius pokalbius – „pirmasis per kelis dešimtmečius didelis JAV NSA (Nacionalinė saugumo agentūra) šnipinėjimo įgaliojimų apribojimas“. Žurnalistai, retransliavę Snoudeno atviravimus, gavo aukštus apdovanojimus, o režisierė Lora Poitras pelnė „Oskarą“ už dokumentinį filmą apie jį „Pilietis–4“  .

Continue reading „Perbėgėlis iš NSA Edvardas Snoudenas nori grįžti į JAV pagal savo sąlygas“

Vokietijos slaptoji tarnyba BND ženkliai sumažino bendradarbiavimo su analogiškomis JAV struktūromis apimtis.

Tai – bloga žinia. JAV ir Vokietijos slaptųjų tarnybų veikla „ranka rankon“ – visuomet geriau nei „darbas atskirai“. Juk Vokietija – įtakinga ir galinga JAV sąjungininkė Europoje. Tad kodėl ir vardan ko pykstamasi?

Continue reading „Bloga žinia: vokiškos kliūtys amerikiečių žvalgybai“

JAV Nacionalinio saugumo agentūra perėmė pagrindinių įtariamųjų buvusio Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbio Aleksandro Litvinenkos nužudymu susirašinėjimą ir pateikė faktų, liudijančių, kad Rusijos vyriausybė susijusi su jo žūtimi.

Apie tai rašoma straipsnyje, išspausdintame Didžiosios Britanijos laikraštyje The Telegraph, praneša Laisvės radijas.

Continue reading „JAV specialiosios tarnybos: Kremlius susijęs su Aleksandro Litvinenkos nužudymu“