Namikas Alijevas. profesorius, teisės mokslų daktaras, nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius

Chankende gyvenančio Armėnijos piliečio, buvusio smogiko, vadovavusio taikių Azerbaidžano Mešali kaimo gyventojų naikinimo 1991 metų gruodį akcijai, Vagifo Chačiatriano sulaikymas Lačino pasienio kontrolės punkte sukėlė armėnų ir jų šalininkų emocijų audrą. Žmogaus, kaltinamo nusikaltimu žmonijai, teisėtas sulaikymas pavadintas „pagrobimu“. Maža to, į darbą kibo armėnų juristai, bandydami įrodyti, kad Chačiatrianas ne karinis nusikaltėlis, o jo nekalti veiksmai jau likę už senaties terminų.

Esmė tokia, kad Vagifo Chačiatriano nusikaltimai – ne greitosiomis sulipdyti, kaip įprastai daroma Armėnijoje suklydusių Azerbaidžano kareivių atžvilgiu. Apie jo nusikaltimus Azerbaidžane žinoma seniai. 2013 metų lapkričio 13 dieną Vagifui Chačiatrianui buvo iškelta byla pagal AR BK (Armėnijos Respublikos Baudžiamojo kodekso) 103 (genocidas) ir 107 (gyventojų deportacija arba priverstinis perkėlimas) straipsnius. Kadangi buvo nežinoma, kur jis yra, jis buvo perduotas tarptautinei paieškai. Yra tyrimo institucijų patvirtintų liudytojų parodymų, foto dokumentų. Taigi senis Chačiatrianas nėra „etninės neapykantos auka“, kaip bando pavaizduoti armėnai. Tas žmogus atliko konkrečius nusikaltimus, kuriuos tarptautinė teisė apibrėžia kaip karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. O tokiems nusikaltimams nėra ir negali būti senaties termino, jie neužmirštami. Tarptautinė teisė karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui traktuoja kaip sunkiausius nusikaltimus. Tarptautinė teisė praktikoje netaiko senaties termino tokiems nusikaltimams. Jokioje deklaracijoje, akte ar konvencijoje, susijusioje su teisminiu persekiojimu ar bausmėmis už karinius nusikaltimus bei nusikaltimus žmoniškumui, nekalbama apie tų nusikaltimų senaties terminą. Efektyvi bausmė už tokius nusikaltimus yra reikšmingas veiksnys, atgrasant nuo jų pakartojimo, ginant žmogaus teises bei pagrindines laisves, stiprinant pasitikėjimą, skatinant tautų bendradarbiavimą ir užtikrinant tarptautinę taiką ir saugumą.

Gal skaitytojams informacija pasirodys šiek tiek per sunki, bet šis atvejis būtent toks, kai verta žvilgterėti būtent į dokumentus.

1968 metų lapkričio 26 SNO Generalinė Asamblėja (XXIII) 2391 rezoliucija priėmė Konvenciją dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Pagal ją jokie senaties terminai netaikomi už tokius nusikaltimus, nepriklausomai nuo jų įvykdymo laiko:

a) karinius nusikaltimus, kaip jie apibrėžiami Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo 1945 metų rugpjūčio 8 įstatuose ir patvirtinti Jungtinių Tautų Organizacijos rezoliucijomis – 3 (I) 1946 m. vasario 13 d. ir 95 (I)1946 m. gruodžio 11, o taip pat už „rimtus pažeidimus“, išvardytus 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijose dėl karo aukų apsaugos;

b) nusikaltimus žmoniškumui, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo įvykdyti karo ar taikos metu, kaip jie apibrėžiami Niurnbergo tarptautinio karo tribunolo 1945 m. rugpjūčio 8 Įstatuose ir patvirtinti Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1946 m. vasario 13 d. 3 (I) ir 1946 m. gruodžio 11 d. 95 (I) rezoliucijose, už išvarymą dėl ginkluoto užpuolimo ar okupacijos ir nežmoniškų veiksmų, kurie yra apartheido politikos pasekmė, o taip pat už genocido nusikaltimą, apibrėžiamą 1948 metų Konvencijoje dėl genocido nusikaltimo užkardymo ir baudimo už jį, net jei tie veiksmai nepažeidžia tos šalies, kurioje jie buvo įvykdyti, vidaus įstatymų;

Temidė

Jei įvykdytas kuris nors iš minėtų nusikaltimų, šios Konvencijos nuostatos taikomos valstybinės valdžios atstovams ir privatiems asmenims, kurie veikia kaip tų nusikaltimų vykdytojai arba  tų nusikaltimų bendrininkai, arba tiesiogiai skatina kitus asmenis vykdyti tokius nusikaltimus, arba dalyvauja suokalbyje jiems vykdyti, nepriklausomai nuo jų baigties, o taip pat ir valstybinės valdžios atstovams, leidžiantiems juos vykdyti.

Vagifas Chačiatrianas vykdė nusikaltimus, patenkančius į tarptautinių kategoriją.

Pagal 1945 m. Tarptautinio karo tribunolo Įstatus tarptautiniais nusikaltimais buvo pripažįstami ypač pavojingi žmonijos civilizacijai pagrindinių tarptautinės teisės principų ir normų pažeidimai. Jie skirstomi į 3 grupes:

– nusikaltimai taikai;

– karo nusikaltimai;

– nusikaltimai žmoniškumui.

2002 m. liepos 1 įsigaliojo Tarptautinio baudžiamojo teismo statutas (Romos statutas), kuris numato tarptautinę baudžiamąją atsakomybę už 1) genocido nusikaltimus, 2) nusikaltimus žmonijai, 3) karo nusikaltimus ir 4) agresijos nusikaltimus.

Kaip matome, viename ir kitame tarptautiniame dokumente kaip karo nusikaltimus tarptautinė teisė traktuoja karo įstatymų ir papročių pažeidimus: okupuotų teritorijų civilių gyventojų žudymus, kankinimus bei ėmimą vergijon ar kitiems tikslams; karo belaisvių žudymą ar kankinimą; įkaitų žudymą, visuomeninės ar privačios nuosavybės plėšikavimą, beprasmišką miestų bei kaimų griovimą, karine būtinybe nepateisinamą naikinimą ir kt. Romos statuto 8 str. nustato Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikciją ilgam karinių nusikaltimų sąrašui.

Ir per Pirmąjį Karabacho karą, ir per 2020 metų karą Armėnijos Respublika, jos ginkluotosios pajėgos įvykdė tiek karo nusikaltimų, tad labai sunku bus surasti tarptautinėje humanitarinėje teisėje draudimą, kurio jos nebūtų pažeidusios. Kai po Armėnijos okupacijos buvo išvaduotos Azerbaidžano teritorijos, visas pasaulis pamatė armėnų įvykdytus karinius nusikaltimus.

Antrankiai

Bet jų kaltė neapsiriboja vien karo nusikaltimais. Armėnijos Respublika įvykdė agresiją prie Azerbaidžaną, kuri patvirtinta JTO Saugumo Tarybos, jos Generalinės Asamblėjos, Europos Žmogaus Teisių Teismo, Europos Tarybos, Islamo bendradarbiavimo organizacijos, Neprisijungimo judėjimo ir kitų tarptautinių organizacijų dokumentuose. Armėnijos Respublikos ginkluotosios pajėgos okupavo 20 procentų Azerbaidžano teritorijos, Be to, jau įrodytas tas faktas, kad Armėnijos Respublikos ginkluotosios pajėgos Azerbaidžano Chodžaly mieste įvykdė genocidą. Azerbaidžanas turi surinkęs visus būtinus įrodymus toje baudžiamojoje byloje. O pats tas faktas pripažintas daugelio pasaulio valstybių.

Už visa tai atsakinga Armėnijos Respublika. Neabejojame, kad visi kaltininkai bus nubausti. Vagifo Chačiatriano sulaikymas – tai tik pradžia.

Autorius: Namikas Alijevas, teisės mokslų daktaras, profesorius, Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius, Valstybės valdymo akademijos prie Azerbaidžano Respublikos Prezidento Tarptautinių santykių ir užsienio politikos katedros vadovas.

2023.08.03; 08:11

Vladimiras Putinas. Interente gausu videomontažų, kuriuose diktatorius vaizduojamas miręs

Haga, kovo 17 d. (AFP-ELTA). Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT) penktadienį paskelbė, kad išdavė Rusijos prezidento Vladimiro Putino arešto orderį dėl „neteisėtos Ukrainos vaikų deportacijos“.
 
Hagoje įsikūręs TBT pranešė, kad dėl panašių kaltinimų taip pat išdavė arešto orderį Rusijos prezidento vaiko teisių įgaliotinei Marijai Lvovai-Belovai.
 
Vladimiro Putino grimasa

Rusija nėra TBT narė. Kol kas neaišku, kaip TBT planuoja užtikrinti šių arešto orderių vykdymą.
 
„Šiandien Tarptautinio baudžiamojo teismo II ikiteisminio tyrimo kolegija išdavė arešto orderius dviem asmenims dėl padėties Ukrainoje: Vladimirui Vladimirovičiui Putinui ir Marijai Aleksejevnai Lvovai-Belovai“, – sakoma TBT pranešime.
 
V. Putinas „įtariamas padaręs karo nusikaltimą – neteisėtą gyventojų (vaikų) deportaciją ir neteisėtą gyventojų (vaikų) perkėlimą iš okupuotų Ukrainos teritorijų į Rusijos Federaciją“.
 
TBT nurodė, kad nusikaltimai padaryti po 2022 metų vasario 24 dienos, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą.
 
„Yra pagrįstų priežasčių manyti, kad V. Putinui tenka individuali baudžiamoji atsakomybė už minėtus nusikaltimus“, – teigė TBT.
 
Vladimiras Putinas. Viešojoje erdvėje gausu tokių videomontažų

V. Putinas, pasak TBT, buvo atsakingas ir dėl tiesiogiai padarytų veikų, ir dėl to, kad „tinkamai nekontroliavo civilinių ir karinių pavaldinių, kurie vykdė šias veikas, arba leido jas vykdyti“.
Vladimiras Putinas – susiraukęs
 
Arešto orderiai laikomi paslaptyje siekiant apsaugoti aukas ir liudytojus, sakoma teismo pranešime.
 
TBT yra paskutinė instancija, nagrinėjanti nusikaltimus, jei valstybės negali arba nenori ko nors patraukti baudžiamojon atsakomybėn už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui.
 
TBT prokuroras Karimas Khanas pradėjo tyrimą dėl įtariamų karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui Ukrainoje, praėjus vos kelioms dienoms po Rusijos invazijos pradžios.
 
„Karo grobis“
 
Anksčiau šį mėnesį po vizito Ukrainoje K. Khanas sakė, kad įtariamus vaikų grobimus „mano biuras tiria prioritetine tvarka“.
 
„Su vaikais negalima elgtis kaip su karo grobiu“, – sakė jis kovo 7 dienos pareiškime.
Vladimiras Putinas. Grobuonies dantys. EPA – ELTA foto
 
Paskelbęs savo nuotrauką šalia tuščių lovyčių, K. Khanas sakė, kad lankėsi vaikų globos namuose pietų Ukrainoje, ir jie buvo „tušti – kaip įtariama, vaikų deportavimo iš Ukrainos į Rusijos Federaciją“ arba kitas okupuotas teritorijas rezultatas.
 
K. Khanas taip pat patvirtino, kad TBT tiria išpuolius prieš „ypatingos svarbos civilinę infrastruktūrą“ Ukrainoje ir kad jis lankėsi keliose tokių smūgių vietose.
 
Kartu su Ukrainos generaliniu prokuroru „mes pabrėžėme savo bendrą įsipareigojimą užtikrinti, kad tokie veiksmai būtų visapusiškai ištirti, o asmenys, padarę įtariamus tarptautinius nusikaltimus, būtų patraukti atsakomybėn“, pridūrė jis.
 
Putinas senatvėje. Foto montažas

TBT prokuroras savo pareiškime sakė, kad „jaučia, jog teisingumo įgyvendinimo  procesas įsibėgėja“.
 
K. Khanas anksčiau yra apibūdinęs Ukrainą kaip „nusikaltimo vietą“, taip pat lankėsi Bučos mieste, kur AFP žurnalistai matė mažiausiai 20 gatvėje gulinčių kūnų.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.
 
Nei Rusija, nei Ukraina nėra TBT narės, tačiau Kyjivas pripažino teismo jurisdikciją ir bendradarbiauja su K. Khano biuru.
 
Rusija neigia įtarimus dėl jos karių įvykdytų karo nusikaltimų. Ekspertai teigia, kad mažai tikėtina, jog ji kada nors perduos kokius nors įtariamuosius.
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2023.03.19; 07:29

Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.

Vašingtonas, kovo 18 d. (AFP-ELTA). JAV prezidentas Joe Bidenas penktadienį pareiškė, kad Tarptautinio baudžiamojo teismo (TBT) išduotas Rusijos prezidento Vladimiro Putino arešto orderis dėl kaltinimų karo nusikaltimu deportuojant Ukrainos vaikus yra „pagrįstas“.
 
Šis žingsnis „yra labai stiprus“, – sakė J. Bidenas žurnalistams Baltuosiuose rūmuose, kartu pažymėdamas, kad JAV nėra TBT narės.
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2023.03.19; 07:00

Vašingtonas, vasario 14 d. (AFP-ELTA). Rusija laiko mažiausiai 6 000 Ukrainos vaikų perauklėjimo stovyklose, o tai gali būti laikoma karo nusikaltimu, teigiama antradienį paskelbtame JAV tyrime.
 
Nuo karo pradžios beveik prieš metus vaikai, tarp kurių buvo ir vos keturių mėnesių kūdikių, buvo išvežti į 43 stovyklas visoje Rusijoje, įskaitant Maskvos aneksuotą Krymą ir Sibirą, „prorusiškam patriotiniam ir kariniam švietimui“, sakoma Jeilio humanitarinių tyrimų laboratorijos ataskaitoje, kurią finansavo JAV valstybės departamentas.
 
Jeilio universiteto tyrėjas Nathanielis Raymondas teigė, kad Rusija „akivaizdžiai pažeidė“ Ketvirtąją Ženevos konvenciją dėl elgesio su civiliais karo metu, ir pavadino ataskaitą „milžinišku vaikų grobimo pavojaus signalu“ (JAV vadinamas „Amber alert“).
 
Rusijos veikla „kai kuriais atvejais gali būti laikoma karo nusikaltimu ir nusikaltimu žmoniškumui“, – sakė jis žurnalistams.
 
Ataskaitoje raginama suteikti galimybę neutraliai institucijai patekti į stovyklas ir nedelsiant sustabdyti Ukrainos vaikų įvaikinimą.
 
Ukrainos vyriausybė neseniai pareiškė, kad daugiau kaip 14 700 vaikų buvo deportuoti į Rusiją, kur kai kurie iš jų buvo seksualiai išnaudojami.
 
JAV ataskaitoje, kuri grindžiama palydovinėmis nuotraukomis ir viešais duomenimis, teigiama, kad į stovyklas buvo išsiųsta mažiausiai 6 000 vaikų, tačiau šis skaičius „tikriausiai yra gerokai didesnis“.
 
Rusija tvirtina, kad gelbsti našlaičius arba veža vaikus gydytis. Kai kurie tėvai buvo spaudžiami duoti sutikimą išsiųsti savo vaikus, kartais tikintis, kad jie sugrįš, sakoma ataskaitoje.
 
Joje teigiama, kad Rusijos valdžios institucijos siekia vaikams per mokyklų programas, ekskursijas į patriotines vietas ir pokalbius su veteranais diegti promaskvietiškas pažiūras.
 
Vaikai taip pat buvo mokomi naudotis šaunamaisiais ginklais, nors N. Raymondas teigia, kad nėra įrodymų, jog jie būtų siunčiami kovoti.
 
Ataskaitoje teigiama, kad su šia operacija yra glaudžiai susiję V. Putino padėjėjai, ypač prezidento įgaliotinė vaiko teisėms Marija Lvova-Belova, ir cituojami pastarosios žodžiai, kad rusų šeimos įsivaikino 350 vaikų ir kad dar daugiau kaip 1 000 vaikų laukia įvaikinimo.
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2023.02.13; 05:19

Prokuratūra

Ukrainoje įvykdytus ir vis dar kasdien vykdomus karo nusikaltimus Lietuvoje jau paliudijo daugiau nei trys šimtai į Lietuvą atvykusių ukrainiečių. Tokius naujausius šio tyrimo duomenis pateikia Generalinė prokuratūra.
 
„Šiuo metu apklausti beveik trys šimtų liudytojų. Virš septyniasdešimt asmenų pripažinti nukentėjusiais“, – Eltai nurodė Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vedėja Elena Martinonienė.
 
Prokuratūra akcentuoja, kad tinkamai užfiksuotus žmonių liudijimus bei visą vaizdinę dokumentinę medžiagą vėliau ketinama perduoti Ukrainos prokuratūrai, nes tai itin reikšmingi duomenys siekiant vėliau teisme įrodyti įvykdytus karo nusikaltimus, nusikaltėlių tapatybes ir kitas nusikaltimų aplinkybes.
 
Tam, kad tokių duomenų rinkimas vyktų kuo sklandžiau ir kuo paprasčiau žmonėms, visi į Lietuvą atvykę karo pabėgėliai registracijos metu gauna anketas, kuriose gali pažymėti, jog yra nukentėję arba tapę karo nusikaltimų liudytojais ir yra informuojami apie galimybes liudyti artimiausioje policijos įstaigoje.
 
Jei žmogus anketoje pažymi, kad turi duomenų apie įvykdytus karo nusikaltimus, tuomet pareigūnai su juo vėliau susisiekia, pasitikslina informaciją ir apklausia. Generalinė prokuratūra pabrėžia, kad apklausiami yra tie, kas nurodo, jog patys nukentėjo nuo karo nusikaltimų, juos matė asmeniškai arba turi tai liudijančios vaizdinės medžiagos.
 
Informuoti pareigūnus apie turimą vaizdinę medžiagą arba norą duoti parodymus žmonės tai pat gali ir internetu – šiam tikslui policija sukūrė specialią platformą. Joje lietuvių, ukrainiečių, rusų bei anglų kalbomis taip pat yra pateikiami visiems suprantami aktualių teisinių sąvokų paaiškinimai bei karo nusikaltimų pavyzdžiai. Informacija apie galimus būdus pranešti turimą informaciją apie karo nusikaltimus teisėsaugai dalijasi ir Ukrainos ambasada Lietuvoje.
 
Ikiteisminį tyrimą dėl Ukrainoje vykdomos agresijos, karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmogiškumui Lietuvos generalinė prokuratūra pradėjo 2022 metų kovo 1 d. Šiame ikiteisminiame tyrime dirba 40 prokurorų, policijos bei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnų grupė.
 
Nuo 2022 m. kovo 25 d. sudaryta ir jungtinė tyrimo grupė, kurios veikloje dalyvauja septynių valstybių atstovai ir Tarptautinio Baudžiamojo Teismo prokuroras. Jungtinės tyrimo grupės tikslas – keistis įrodymais ir informacija tarp šalių, palengvinti tyrimų atlikimą ir baudžiamąjį persekiojimą atitinkamose valstybėse, siekiant, kad už nusikaltimų darymą atsakingi asmenys būtų perduoti teismui.
 
Nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai yra pavojingos veikos, pažeidžiančios visuotinai pripažintus karo įstatymus ir papročius arba humanitarinės teisės leistiną elgesį su civiliais, karo belaisviais ar kitais asmenimis, kuriems suteikiama tarptautinė apsauga, padarytos karo, ginkluoto konflikto ar okupacijos metu.
 
Nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų atvejais įvardijama civilių gyventojų žudymas, sunkus sveikatos sutrikdymas, kankinimas, neteisėtas įkalinimas, pavergimas ar deportacija, seksualiniai nusikaltimai, žmonių persekiojimas dėl politinių, nacionalinių, etninių motyvų. Taip pat nusikaltimais laikoma ir kultūrinės reikšmės objektų naikinimas, karo belaisvių kankinimas ar nužudymas, vertimas karo belaisviams ar civiliams tarnauti priešo ginkluotose pajėgose.
 
Nusikaltimų pavyzdžiais įvardijama ir civilių, medicinos ar civilinės gynybos personalo, karo ar civilinės ligoninės, sužeistų asmenų ar ligonių vežančių transporto priemonių bombardavimas, apšaudymas arba kitoks užpuolimas, aiškiai iš mūšio pasitraukusių ir nesipriešinančių kombatantų ir kitų asmenų užpuolimas, gyvenamųjų vietovių, neginamų civilinių objektų, gyvenviečių ar miestų bombardavimas, apšaudymas arba kitoks užpuolimas.
 
Taip pat bombardavimas, apšaudymas arba kitoks užpuolimas prieš didelį pavojų aplinkai ir žmonėms keliantį objektą – atominę elektrinę, užtvanką, nuodingųjų medžiagų saugyklą ir pan., žinant, kad dėl jų gali atsirasti labai sunkių padarinių. Uždraustų karo priemonių ar kariavimo būdų naudojimas taip pat yra vienas iš karo nusikaltimų.
 
Rugilė Augustaitytė (ELTA)
 
2023.01.10; 04:43

Amnesty international. Slaptai.lt foto

Kyjivas, rugpjūčio 4 d. (AFP-ELTA). Ukrainos užsienio reikalų ministras ketvirtadienį kritikavo ir vadino „nesąžininga“ „Amnesty International“ ataskaitą, kurioje teigiama, kad Kyjivas, kovodamas su Rusijos invazija, kelia pavojų civiliams gyventojams, nes dislokuoja karius gyvenamuosiuose rajonuose.
 
„Toks „Amnesty International“ elgesys nėra susijęs su tiesos ieškojimu ir pranešimu pasauliui, tai yra klaidingo lygiavertiškumo kūrimas – tarp nusikaltėlio ir aukos, tarp šalies, kuri naikina šimtus ir tūkstančius civilių, miestų, teritorijų, ir šalies, kuri desperatiškai ginasi“, – „Facebook“ tinkle paskelbtame vaizdo įraše sakė Dmytro Kuleba.
 
Ketvirtadienį žmogaus teisių gynimo organizacija „Amnesty International“ pareiškė, kad Ukrainos pajėgos pažeidžia tarptautinę teisę ir kelia pavojų civiliams gyventojams, įrengdamos bazes gyvenamuosiuose rajonuose, įskaitant mokyklas ir ligonines.
 
Tokia gynėjų taktika „jokiu būdu nepateisina beatodairiškų Rusijos išpuolių“, teigiama naujoje organizacijos ataskaitoje, o kai kurie Rusijos „karo nusikaltimai“, įskaitant ir Charkivo mieste, nebuvo siejami su šia taktika.
 
Tačiau „Amnesty“ išvardijo incidentus, kai Ukrainos pajėgos galimai kėlė pavojų civiliams gyventojams 19 miestų ir kaimų Charkivo, Donbaso ir Mykolajivo regionuose.
 
„Užfiksavome, kad Ukrainos pajėgos, veikdamos apgyvendintose teritorijose, kelia pavojų civiliams gyventojams ir pažeidžia karo įstatymus“, – sakė „Amnesty“ generalinė sekretorė Agnes Callamard. – Būdami gynybinėje pozicijoje Ukrainos kariškiai neatleidžiami nuo pareigos laikytis tarptautinės humanitarinės teisės“.
 
Ataskaitoje teigiama, kad gyvenamieji rajonai, kuriuose buvo įsikūrę Ukrainos kariai, buvo už kelių kilometrų nuo fronto linijos, ir buvo „tinkamų alternatyvų“, kurios nekeltų pavojaus civiliams gyventojams.
 
Tačiau, pasak ataskaitos, kariai neliepė civiliams gyventojams evakuotis iš šių teritorijų, nors jie smogė Rusijos pajėgoms ir dėl to buvo apšaudyti atsakomąja ugnimi.
 
„Amnesty“ tyrėjai matė, kad Ukrainos pajėgos penkiose vietovėse naudojo ligonines kaip „de facto karines bazes“, taip pat – ir 22 mokyklas. Nors mokyklos uždarytos, jos buvo civiliniuose rajonuose.
 
„Mes neturime jokios įtakos tam, ką daro kariuomenė, bet sumokame kainą už tai“, – pranešime cituojamas vienas gyventojas.
 
Ukrainos vyriausybė griežtai atmetė šią ataskaitą, teigdama, kad „Amnesty“ veikia išvien su Kremliaus propagandistais.
 
Ukrainos ginkluotosios pajėgos imasi visų priemonių, kad civiliai gyventojai būtų perkelti į saugesnes vietoves, sakė Mychailas Podoliakas, vyriausiasis prezidento Volodymyro Zelenskio padėjėjas.
 
„Vienintelis dalykas, keliantis grėsmę ukrainiečiams, yra (Rusijos) egzekutorių ir prievartautojų armija, atvykstanti (į Ukrainą) vykdyti genocido, – rašė jis tviteryje. – O mūsų gynėjai gina savo tautą ir šeimas“.
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2022.08.05; 07:15

V. Putinas ir A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.

Penktadienį Teisingumo ministerija kartu su Teisės ir demokratijos centru rengia tarptautinę konferenciją „Baudžiamoji atsakomybė už agresiją prieš Ukrainą. Kaip įvykdyti teisingumą?“, kurioje bus diskutuojama, ar egzistuojantys tarptautinės teisės teisiniai mechanizmai gali užtikrinti Putino, Lukašenkos ir jų vadovaujančio lygmens bendrininkų individualią baudžiamąją atsakomybę už agresijos nusikaltimą ir ar yra erdvės Specialiam tribunolui.
 
Konferencijoje nuotoliniu būdu kalbės Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba, buvęs Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Gordonas Brownas. Nuotoliniu būdu diskusijose dalyvaus Ukrainos teisingumo ministras Denis Malyuska. Į renginį atvyks pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, Lenkijos Teisingumo ministerijos valstybės sekretorius Sebastian Kaleta, buvęs Latvijos Prezidentas Valdis Zatlers, Londono universiteto koledžo profesorius Philippe Sands, Leideno universiteto Tarptautinės institucinės teisės profesorius Niels Blokker, kiti tarpvyriausybinių organizacijų atstovai, politikai, Europos valstybių vyriausybių atstovai, akademikai, pilietinės visuomenės atstovai, teisininkai ir plačiosios visuomenės atstovai.
 
Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Konferencijoje bus diskutuojama apie tai, kodėl nuteisimas už agresijos nusikaltimą yra gyvybiškai svarbus tarptautinės bendruomenės išlikimui ir persekiojimo už šį nusikaltimą galimybės; apie agresyvios Rusijos politikos kilmę, tikslus, ideologinį agresijos karo pagrindimą.
Bus aptariami teisiniai mechanizmai Rusijos agresijos kontekste: ar yra erdvės Specialaus Tribunolo steigimui, koks galėtų būti Tarptautinio Baudžiamojo Teismo vaidmuo, pradėtų nacionalinių tyrimų dėl agresijos nusikaltimo Ukrainoje svarba ir sėkmės perspektyvos ir kiti klausimai.
 
Lietuva ir kitos šalys kreipėsi į Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą, prašydamos pradėti Ukrainoje vykdomų karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui tyrimą. Per rekordiškai trumpą laiką – parą nuo kreipimosi – buvo paskelbtas sprendimas tirti situaciją Ukrainoje. Taip pat sudaryta pirmoji jungtinė tyrimo grupė (Ukraina, Lenkija, Lietuva) karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui tirti. Prie šios grupės prisijungė ir Tarptautinis Baudžiamasis Teismas bei Eurojustas, padedantis koordinuoti tyrimą.
 
Kovo 4 d. tarptautinės viešosios teisės juristai, vieši asmenys ir žmogaus teisių gynėjai iš įvairių šalių paskelbė pareiškimą, raginantį steigti Specialųjį Tribunolą, kuris užtikrintų Rusijos ir Baltarusijos vadovų baudžiamąją atsakomybę dėl agresijos Ukrainoje.
 
Balandžio 8 d. Baltijos šalys įstojo į Tarptautiniame Teisingumo Teisme pradėtą bylą (Ukraina prieš Rusijos Federaciją) dėl įtarimų genocidu pagal JT Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį.
 
Konferencijos šeimininkai – teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska bei Teisės ir demokratijos centro vadovas Dainius Žalimas.
 
Konferencijos globėja – ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė.
 
Eleonora Budzinauskienė (ELTA)
 
2022.05.06; 07:06

Kyjivas, balandžio 8 d. (dpa-ELTA). Ukrainos Borodiankos mieste gelbėtojai vien tik iš po dviejų susprogdintų gyvenamųjų namų griuvėsių ištraukė 26 kūnus.
 
Visą aukų skaičių sunku įvertinti, sakė Ukrainos generalinė prokurorė Iryna Venediktova, paskelbusi šią žinią socialiniame tinkle „Facebook“.
 
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis anksčiau teigė, kad padėtis Borodiankoje yra „daug baisesnė“ nei Bučoje, kur, pasitraukus Rusijos pajėgoms, buvo aptikti civilių kūnai, sukėlę tarptautinį pasipiktinimą. Ukraina kaltina Rusijos karius, o Maskva tai neigia.
 
Ukrainos vidaus reikalų ministras Denisas Monastyrskis anksčiau sakė, kad Borodianka yra vienas iš labiausiai sugriautų miestų Kyjivo regione. Šalies generalinės prokuratūros duomenimis, šiame miestelyje yra ir daugiausia aukų Kyjivo regione.
 
Živilė Aleškaitienė (DPA)
 
2022.04.08; 07:24

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Džiugu, jog Lietuvoje rengiamos būtent tokios paskaitos. Omenyje turiu Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inicijuotą atvirų pamokų ciklą, skirtą Lietuvos mokinius supažindinti su Ukrainos istorija, didvyrišku Ukrainos pasipriešinimu, Rusijos dezinformacija. Lietuvai būtina žinoti, kuo mus nori įtikinti Rusija, kaip privalome elgtis, kad netaptume akli Kremliaus propagandistai.

Lietuviškoji analizė

Teisingai elgiasi ir Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikai, kruopščiai fiksuojantys unikalius atvejus, turinčius priešiškos informacinės veiklos bruožų. 

Kaip nurodoma Lietuvos kariuomenės pranešime, atsižvelgiant į neigiamos informacinės veiklos intensyvumą, periodiškumą ir turinį, pagrindiniai taikiniai buvo NATO, Lietuvos narystė Aljanse ir mūsų valstybės užsienio politika.

Analizė – rimtas reikalas. Slaptai.lt foto

Nieko keisto. Vyraujantis melagingas naratyvas – NATO kursto ir ginkluoja Ukrainą karui su Rusija. Kita tema – aktyviai skleistas priešiškas pasakojimas dėl spartaus NATO pajėgumų didinimo Baltijos šalių regione: nors NATO prisistato kaip gynybinis aljansas, tačiau, pasinaudodamas buvusiomis „sovietinėmis respublikomis“, neva palaipsniui mėgina „pasmaugti“ Rusiją, kuri tik ginasi, o ne puola. Tarp melagienų populiaraus būta tvirtinimo, esą NATO skėtis negarantuoja nė vienos Aljanso narės saugumo (Vakarų pažadai ir pasirašytos sutartys nevertos „nė dolerio“). O Rytų Europos valstybės, manančios, kad jos, kitaip nei Kyjivas, yra visateisės NATO narės, „ateinančiais metais sulauks labai didelės ir nemalonios staigmenos“.

Turime teisę nerimauti

Tiek Švietimo ir mokslo ministerija, tiek Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas atlieka reikalingą, svarbų darbą. Tačiau Mėnulis turi dvi puses. Šviesiąją ir tamsiąją. Kodėl bijoma pažvelgti į blogąją pusę?

Toje blogojoje pusėje susikaupė daug klausimų. Kas į juos atvirai, sąžiningai atsakys? Pavyzdžiui, kokiam naratyvui vis tik priskiriamas 1994-aisiais pasirašytas Budapešto memorandumas, kuomet JAV ir Didžiosios Britanijos vadovai raštiškai pažadėjo rūpintis Ukrainos teritoriniu vientisumu? JAV ir Didžioji Britanija (apie Rusijos pažadus neverta aušinti burnos – patalogiški melagiai ir sukčiai) raštiškai įsipareigojo saugoti Ukrainą, bet jos nesaugojo nei tuo metu, kai iš Ukrainos buvo atimtas Krymas, nei tuomet, kai Kremlius atplėšė dalį Donecko ir Luhansko teritorijų. Dabar, 2022-aisiais, kai Ukraina puolama iš visų pusių, vėl keista reakcija: nei Vašingtonas, nei Londonas nedrįsta uždaryti Ukrainos oro erdvės Rusijos karo lėktuvams, net bijoma Ukrainai perduoti kelias dešimtis sovietinių naikintuvų.

Džo Baideno ir Vladimiro Putino akistata. Youtube.com

Antra, kokiam naratyvui mūsų analitikai prisikiria JAV prezidento Joe Bideno patikinimus, esą amerikiečių kariai negins Ukrainos, nes ji nepriklauso NATO aljansui, o štai Baltijos šalis amerikiečių kariuomenė gins ginklu. Bet juk Kuveitas, Vietnamas ir Afganistanas taip pat nepriklausė NATO aljansui, tačiau Vašingtonas pasiuntė amerikiečių karius ginti šias šalis. Be to, ar Joe Bideno patikinimai, jog Vašingtonas tikrai nesiųs savo karių į Ukrainą, nes bijoma Trečiojo pasaulinio karo, neskatina Vladimiro Putino dar žiauriau, dar bjauriau pulti Ukrainos? 

J. Bideno ir V. Putino susitikimas. EPA-ELTA nuotr.

Trečia, kodėl bijome lyginti Rusijos ir NATO bei Europos Sąjungos narių pareiškimus dėl Ukrainos vakarietiškų perspektyvų? Panašumų – daug. Rusija triūbija, jog Ukrainai draudžiama siekti NATO ir ES narystės, Berlynas ir Paryžius teisinasi, esą Ukraina turinti teisę tapti šių organizacijų nare, bet tai esą įvyks labai labai negreit. Ką vokiečių ir prancūzų politikai šitaip bando pasakyti? Kol Ukraina neturės Maskvos palaiminimo, tol derybas dėl narysčių NATO ir ES struktūrose vilkinsime iki begalybės, nes mes paniškai bijome V.Putino, tik nenorime prisipažinti biją Kremliaus kaip Velnias – kryžiaus?

Susiklosčius šioms aplinkybėms lietuviai, mano supratimu, turi ne tik teisę, bet net prievolę nerimauti.

Sutinku, perprasti užsienio politiką – sudėtinga. Blefuojama, meluojama, pažadama, išduodama. Retsykiais tyčia klaidinamas priešas, kartais – netyčia. Keičiasi interesai, draugai tampa mirtinais priešais, priešai tampa sąjungininkais. Neatmetu galimybės, jog Džo Baidenas elgiasi itin išmintingai. Bet jo nuolatiniai priminimai, esą amerikiečių karių tikrų tikriausiai nebus Ukrainoje, – labai bloga žinia besiginančiai Ukrainai ir labai puiki informacija agresyviai besielgiančiam Kremliui.

Karo nusikaltėliui – aukščiausias Lietuvos apdovanojimas

Dabar imkime keletą lietuviškų pavyzdžių, kaip nederėjo elgtis mums, lietuviams. Tikriausiai visi, kurie skaito mano asmeninius pastebėjimus, žino, jog esu geros nuomonės apie Prezidentę Dalią Grybauskaitę, mat ji kadaise atvirai pavadino V.Putiną nusikaltėliu, o dabar – kritikuoja Vakarus dėl per mažos paramos Ukrainai.

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau D.Grybauskaitė yra žengusi, deja, vieną labai bjaurų žingsnį. Tai nutiko 2012-ųjų metų pabaigoje. Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi ji apdovanojo Rusijos prezidentą Borisą Jelciną (po mirties). Borisui Jelcinui skirtas valstybinis apdovanojimas buvo įteiktas jo našlei Nainai Jelcinai. Už B.Jelcino asmeninį indėlį įtvirtinant Lietuvos valstybingumą ir plėtojant Lietuvos ir Rusijos Federacijos tarpvalstybinius santykius.

Taip, B.Jelcinas buvo palankus Lietuvai. Bet jei Lietuva – padori valstybė, ar mes turėjome teisę apdovanoti šį Rusijos vadovą net menkučiu ženkliuku? Juk jis – karo nusikaltėlis. Jis, būtent jis, 1994-aisiais pradėjo nusikalstamą karą prieš mažytę Čečėniją. Jo vadovaujama kariauna Čečėnijoje elgėsi lygiai taip pat, kaip šiandien elgiasi jo statytinio V.Putino kariniai galvažudžiai Ukrainoje. Džiaugdamasi dėl B.Jelcino laikysenos 1991-ųjų sausį Lietuva vis tik privalėjo žvelgti plačiau. Tai kas, kad B.Jelcinas keletą metų buvo Lietuvai palankus. Svarbu, kad jis vėliau, 1994-aisiais pradėdamas karą prieš čečėnus, tapo tikru karo nusikaltėliu.

Karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui

Kita tema – Medininkų žudynių byla, kuomet Lietuvos teismuose buvo teisiamas Rygos omonininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas. Šia byla domėjausi ištisus trejetą metų, esu ją skersai išilgai išanalizavęs. Tuometinėse savo publikacijose teigiau, jog negalima toms žudynėms primesti nei nusikaltimų žmoniškumui, nei karo nusikaltimų. Kad ir kaip būtų gaila Medininkų poste nužudytų mūsų pareigūnų, kad ir koks niekšiškas buvo naktinis užpuolimas, savo tekstuose perspėdavau, kaip tuomet vadinsime nusikaltimus, kai žudys šimtus ir net tūkstančius civilių? Į mane tuomet žiūrėjo kaip į nesusipratėlį, kaip į Rusijos propagandistą ar net Rusijos agentą.

Šiandien norėčiau paklausti mane Rusijos agentu vadinusiųjų: ar net dabar, matydami karo baisumus Ukrainoje, tebetvirtinate, jog tarp Medininkų žudynių ir karo Ukrainoje galima brėžti lygybės ženklą?

Nesuprantamas pataikavimas

Prezidentas G. Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Trečioji tema – sveiku protu nesupratamas Lietuvos pataikavimas Armėnijai. Štai Elta skelbia, jog Prezidentas Gitanas Nausėda ką tik pasveikino naująjį Armėnijos Respublikos prezidentą Vahagną Khachaturyaną. Pažymėjęs, kad Armėnijos prezidentas pradeda eiti pareigas nepaprastai sudėtingu Europai ir visam pasauliui laikotarpiu, kuomet Ukraina patiria karinę Rusijos agresiją, šalies vadovas palinkėjo kolegai sėkmės ir ryžto vedant savo šalį demokratijos ir pagarbos žmogaus teisėms keliu.

Mūsų šalies vadovas taip pat išreiškė įsitikinimą, kad glaudesnis Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimas ne tik prisidės prie gerovės Armėnijos žmonėms kūrimo, bet ir padės vystyti dvišalį dialogą.

Jerevane – prorusiškas mitingas

Suprantu, toks diplomatinis etiketas. Negalima nepasveikinti naujojo prezidento. Tačiau vos ne tą pačią dieną prie Rusijos ambasados Jerevane pastato (kovo 14-ąją) buvo surengtas mitingas, kurio dalyviai palaikė Rusijos agresiją prieš Ukrainą.

Prie Rusijos ambasados Jerevane – antiukrainietiškas mitingas

Susirinkę vyrai, jų būta per 200, pareiškė pasiruošę kovoti prieš Ukrainą rusų kariuomenės gretose. Susirinkusieji šūkavo, kad Rusija – strateginė Armėnijos partnerė, kad armėnai palaiko Kremlių, kad trokšta kuo greičiau išvykti į frontą.

Mitinguotojai rankose laikė Rusijos ir Armėnijos vėliavas. Jie taip pat įteikė laišką Rusijos ambasados darbuotojams. Laišką pasirašiusieji reikalavo, kad Maskva juos kuo greičiau išsiųstų į Ukrainą kariauti prieš ukrainiečius.

Tai – Sputnik Armenia informacija. Žinių, jog prie Rusijos ambasados Jerevane būtų rengiamas antirusiškas mitingas, kurio dalyviai smerktų Rusijos agresiją prieš Ukrainą, – neteko girdėti. Neteko girdėti ir žinių, jog armėnai būtų surengę protesto akciją prie Rusijos karinės bazės Giumri mieste.

Tad Prezidento G.Nausėdos pasakėlės apie „glaudesnį Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimą“ šiandien atrodo tarsi nesusipratimas. Juolab kad Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, užuot taręsis dėl taikos Pietų Kaukaze tiesiogiai su Azerbaidžano prezidentu Ilchamu Alijevu, vėl važinėja į Paryžių pas Emmanuelį Macroną kaulyti paramos. Kas dėsninga: Armėnijos premjeras dar nespėjo parskristi iš Paryžiaus, o armėnų separatistai jau apšaudė azerbaidžaniečių karius Karabache (2020-ųjų rudenį azerbaidžaniečiai susigrąžino ne visas jiems pagal tarptautinę teisę priklausančias Karabacho teritorijas).

Onikas Kardašas. Armėnų kilmės intelektualas

Sudėjus viską į krūvą turime liūdną paveikslą: viena vertus, G.Nausėda visur ir visada kritikavo Kremlių dėl agresyvių veiksmų Ukrainoje, tačiau tas pats G.Nausėda koketuoja su Rusijos sąjungininke – bent šiuo metu rankomis ir kojomis Kremlių palaikančia Armėnija. Ir nė vieno lietuviško perspėjimo, esą Armėnija vis tik privalanti pasitraukti iš visų Azerbaidžanui priklausančių Karabacho žemių. Nė vieno lietuviško apgailestavimo, jog armėnų separatistai, nepatenkinti Azerbaidžano pergalėmis 2020-ųjų rudenį, vėl eskaluoja karą.

Prezidento G.Nausėdos patarėjams siūlau susirasti armėnų kilmės intelektualo Oniko Kardašo knygas, peržiūrėti jo skelbtus videointerviu, ką jis pamatė, atvykęs į armėnų separatistų valdytą Karabachą. Ogi išniekintas mečetes, išraustas musulmonų kapines, sunaikintus azerbaidžaniečių istorijos, kultūros paminklus. Jis, būdamas armėnas, negalėjo gyventi tarp separatistų armėnų. Jis baisėjosi jų pasakojimais, kaip dašnakai tyčiojosi iš vietinių azerbaidžaniečių.

Šiandien – tiek pastebėjimų.

2022.03.15; 08:00

Seifas al Islamas Gaddafis. EPA – ELTA nuotr.

Tripolis, lapkričio 25 d. (AFP-ELTA). Libijos rinkimų komisija gruodį vyksiančiuose prezidento rinkimuose neleido dalyvauti buvusio diktatoriaus Muammaro al-Gaddafio sūnui. Dėl teisinių priežasčių ir remiantis teisėsaugos informacija kandidatuoti neleista iš viso 25 asmenims, pranešė komisija.
 
Tuo tarpu prezidento posto siekti galės įtakingas generolas Chalifa Haftaras, buvęs vidaus reikalų ministras Fathis Bashagha ir pereinamojo laikotarpio vyriausybės Tripolyje vadovas Abdulhamidas Dbeibahas.
 
Seifas al Islamas Gaddafis dėl spėjamų nusikaltimų žmogiškumui yra ieškomas Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Hagoje. Jį teismas Tripolyje 2015 metais už akių nuteisė mirties bausme dėl nusikaltimų per maištą, kurio metu nuo valdžios buvo nuverstas jo tėvas. Vėliau konkuruojanti vyriausybė Rytų Libijoje suteikė jam malonę.
 
Liepą S. al I. Gaddafis po kelerių metų vėl pasirodė viešumoje ir interviu laikraščiui „The New York Times“ paskelbė apie planus sugrįžti į politiką. Jis po dešimtmečio chaoso norįs atkurti „prarastą Libijos vienybę“.
 
Dalyvaut gruodžio 24 dieną vyksiančiuose rinkimuose paraiškas pateikė beveik šimtas kandidatų. Sausį bus renkamas naujas parlamentas. Planuojami rinkimai yra JT stebimo šalies demokratizacijos proceso dalis. Jo metu 2020-ųjų spalį susitarta ir dėl paliaubų.
 
Libiją po M. al Gaddafio nuvertimo 2011 metais krečia smurtiniai konfliktai ir kova dėl valdžios. Į mūšius įsitraukusios ir užsienio pajėgos bei samdiniai iš Rusijos ir Turkijos. Nuo 2020 metų spalio galiojančios paliaubos laikomos trapiomis.
 
Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2021.11.26; 05:54

Baltarusijos diktatoriaus akys. Vilniuje demonstruojamų plakatų eksponatas. Slaptai.lt nuotr.

Generalinis prokuroras Evaldas Pašilis pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso XV skyriaus „Nusikaltimai žmogiškumui ir karo nusikaltimai“ 1003 straipsnio „Kankinimas“ 1 dalį.
 
Šis proceso sprendimas priimtas išsamiai susipažinus su lapkričio 30 d. Generalinei prokuratūrai pateiktu Lietuvoje šiuo metu gyvenančio Baltarusijos piliečio M. CH. pareiškimu dėl smurto, kurį jis nurodė patyręs spalio 13 d. Baltarusijos sostinėje Minske.
 
Pareiškėjo nurodytos įvykio aplinkybės bei prokuratūrai pateikti kiti pirminiai duomenys įvertinti kaip turintys nusikaltimo, kuriam, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamuoju kodeksu, yra taikoma universali jurisdikcija, požymių.
 
Universali jurisdikcija reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė už tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus taikoma, nepaisant nukentėjusiųjų bei įtariamųjų turimos pilietybės, nusikaltimo padarymo vietos bei to, ar valstybėje, kurioje buvo padarytas nusikaltimas, už tai baudžiama pagal įstatymą. Prie tokių nusikaltimų Lietuvoje priskiriamas ir asmens kankinimas – vienas iš nusikaltimų žmoniškumui.
 
„Tarptautinė bendruomenė vieningai sutaria dėl universalios jurisdikcijos būtinumo ir svarbos ginant esmines žmogaus teises bei stabdant, užkardant sunkius tarptautinius nusikaltimus, tačiau tokios bylos visgi yra retos ir keliančios labai daug teisinių klausimų. Todėl suprantu, kad ir šis ikiteisminis tyrimas bus itin sudėtingas, atidžiai visų stebimas, ir tikrai niekas šiandien negali pasakyti, kada ir kuo jis baigsis. Tačiau jei vadovaujamės žmogaus teisėmis kaip pamatine vertybe, šioje situacijoje turime tik vieną teisingą sprendimą – teisėtais būdais surinkti ir tinkamai užfiksuoti kuo daugiau įrodymo vertę turinčių duomenų, būtinų teismo procesui, kada ir kur jis vyktų. Nelikti nuošalyje įpareigoja ir mūsų pačių istorija“, – sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą komentuoja generalinis prokuroras Evaldas Pašilis.
Baltarusijos OMONas siautėja. EPA – ELTA nuotr.
 
Prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą pateikęs Baltarusijos pilietis teigia, kad šių metų spalio 13 d. Minske patyrė netikėtą užpuolimą ir kankinimus, kuriuos, jo manymu, vykdė Aliaksandro Lukašenkos režimui lojalūs jėgos struktūrų pareigūnai. Pareiškime teigiama, kad šių struktūrų smurtą bei kankinimus patiria ir kiti Baltarusijos piliečiai, kurie protestuoja prieš suklastotus šalies vadovo rinkimų rezultatus. M. CH. taip pat teigia, kad į Vilnių buvo priverstas atvykti bijodamas dėl savo saugumo bei dėl šios priežasties negalėjęs ginti savo teisių Baltarusijoje.
 
Siekiant teisme įrodyti minimą nusikaltimą, ikiteisminio tyrimo metu turi būti gauti duomenys apie tai, kad kankinimas vykdytas veikiant valstybės vardu. Taip pat neatmetama, kad tikrinant visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes bus gauti duomenys ir apie kitus galimai nukentėjusius asmenis.
 
Organizuoti, kontroliuoti ir vadovauti šiam ikiteisminiam tyrimui pavesta Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamentui, atlikti tyrimo veiksmus – Lietuvos kriminalinės policijos biurui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.12.09; 12:10

Armėnijos ataka prie civilius Azerbaidžane
Armėnijos ataka. Bardos gatvės

Esu ne sykį kritikavęs Lietuvos sąjungininkę NATO struktūrose Didžiąją Britaniją, kam ši 1982-aisiais kariavusi su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų. Mano supratimu, šias salas skiria tiek daug tūkstančių jūrmylių, kad Londono politikai, įrodinėjantys, esą tas visai kitame pasaulio gale esantis salynas yra britų teritorija, – elgiasi ir kvailai, ir juokingai.

Tačiau jei žvelgtume į prieš beveik pusę amžiaus kilusį Argentinos – Didžiosios Britanijos konfliktą dėl teritorijų, privalėsime sutikti, jog abi pusės, siekdamos savo tikslų, elgėsi garbingai. Gal ir šokiruojančiai skamba posakis „elgėsi garbingai“, juk karas yra karas, ir vis tik noriu paaiškinti, ką turiu omenyje. Nė viena pusė nenaudojo draudžiamų metodų. Prieš argentiniečius ginklą pakėlę britai nebombardavo Argentinos miestų, neapšaudė Argentinos civilių objektų, nesiekė sunaikinti Argentinos naftos ir dujų rezervuarų, hidroelektrinių. O argentiniečiai taip pat elgėsi vyriškai – pralaimėję karą dėl Malvinų salų jie nepuolė rengti teroro aktų Londone, nerengė išpuolių prieš britų diplomatus Europos Sąjungos šalyse, nepuldinėjo britų ambasadų Vakaruose. Vaizdžiai tariant, džiaukimės bent dėl šitokio santūrumo.

Deja, tokių garbingo elgesio pavyzdžių šiandieniniame pasaulyje – ne tiek daug. Dažniau elgiamasi pažeidžiant tarptautines nuostatas. Viena iš akivaizdžiai negarbingai besielgiančių šalių šiandien yra Armėnija. Tiek Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, tiek Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas puikiai žino, jog tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Apie tai byloja kad ir 2008 metų kovo 14 dieną Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 86-oje plenarinėje sesijoje priimta rezoliucija Nr. 62/243 dėl „Padėties okupuotose Azerbaidžano teritorijose“. Šiuo dokumentu dar kartą patvirtinta Europos Sąjungos nuostata, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui, jog Armėnija privalanti kuo greičiau iš Kalnų Karabacho išvesti visas savo okupacines pajėgas, jog nė viena „pasaulio valstybė neturi pripažinti situacijos, susidariusios dėl Azerbaidžano teritorinių praradimų, teisėta, arba teikti pagalbą palaikant tokią padėtį“.

Armėnijos ataka. Žuvę ir sužeisti azerbaidžaniečių vaikai
Armėnijos ataka. Tarp žuvusiųjų – moteris

Tad jei jau oficialusis Jerevanas priešinasi Azerbaidžano teritorinį vientisumą gerbiančios tarptautinės bendruomenės nuostatoms, tai tegul kaunasi garbingai – Kalnų Karabacho teritorijoje. Azerbaidžanas taip ir elgiasi. Jis nepaleido nė vienos kulkos į Armėnijos miestus ir kaimus, ligonines ir dujotiekius. O štai Armėniją vadinti garbingai besielgiančia puse neapsiverčia liežuvis. Slaptai.lt duomenimis, vien nuo 2020 metų rugsėjo 27-osios iki 2020 metų spalio 28 dienos imtinai Armėnijos pajėgos apšaudė nieko bendro su Kalnų Karabachu neturinčius, akivaizdžiai Azerbaidžanui priklausančius Giandžos, Bardos, Tertero, Agdamo miestus ir šių rajonų kaimus. Vien per tą mėnesį Azerbaidžane nuo Armėnijos artilerijos žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai (322 civiliai azerbaidžaniečiai buvo sužeisti).

Bet tai – dar ne visos Jerevano nuodėmės. Armėnijos pajėgos mėgino apšaudyti Baku – Tbilisio – Ceyhano ir Baku-Novorosijsko vamzdynus, taikėsi į Mingačevyro hidroelektrinę (viena iš didžiausių Pietų Kaukaze: ją sunaikinus, būtų nukentėję apie 100 tūkst. cvivilių azerbaidžaniečių; laimė, Azerbaidžano kariuomenė sugebėjo neutralizuoti šias raketas joms nepasiekus tikslo). Užfiksuoti keli atvejai, kai buvo apšaudyti Kizio rajono žaliosios naftos ir kondensato eksporto vamzynai. Beje, Kizis nuo dabartinės fronto linijos nutolęs apie 300 km, kiti Armėnijos pajėgų apšaudyti azerbaidžaniečių civiliai objektai nuo ginčijamo Kalnų Karabacho nutolę mažiausiai 100 km.

Pabrėžtina ir tai, kad Armėnijos ataka prie Giandžos miestą (senoji Azerbaidžano sostinė) bus įrašyta į istoriją kaip pirmasis atvejis, kai ESBO veikloje dalyvaujanti valstybė panaudojo balistinę raketą SCUD/“Elbrus“ prieš civilius objektus kitoje ESBO misijose dalyvaujančioje valstybėje. Prieš civilius objektus Azerbaidžane taip pat naudotos kasetinės bombos, kurias tarptautinės konvencijos griežtai draudžia. Taip pat užfiksuotas atvejis, kai Pietų Kaukazo dujotiekį bandyta susprogdinti paleidus „Smerch“ 9M525 raketą su 9 N235 bombomis.

Armėnijos ataka kasetinėmis bombomis

Kodėl Armėnija bombarduoja civilius Azeraidžano objektus? Ji siekia išprovokuoti oficialųjį Baku atsakyti tuo pačiu – kad šis bombarduotų Armėnijos miestus. Tada oficialusis Jerevanas galėtų šauktis pagalbos, esą Azerbaidžanas užpuolęs Armėniją. O kol Azerbaidžanas kariauja savo teritorijoje, Armėnija nei teoriškai, nei praktiškai negalinti prašyti niekieno pagalbos. Remiantis tarptautine teise, Azerbaidžanas nieko blogo nedaro – susigrąžina savo žemes.

Armėnijos ataka prieš Terterio rajono gyventojus

Kad susigrąžinimas yra skausmingas, naudojant karines priemones, – Azerbaidžanas mažiausiai kaltas. Tarptautinė bendruomenė turėjo užtektinai laiko priverst Armėniją išsinešdinti iš svetimų teritorijų. Azerbaidžanas kantriai laikė net trisdešimt metų.

Beje, Armėnija nesiliauja vėl šaudžiusi į Azerbaidžano miestus. Tad civilių azerbaidžaniečių aukų – ilgainiui bus dar daugiau.

Mano supratimu, dėl Tertere, Bardoje, Giandžoje žuvusių civilių azerbaidžaniečių kalta pirmiausia Armėnijos valdžia – Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas ir premjeras Nikolas Pašinianas. Be jų žinios vargu ar kas būtų drįsęs šaudyti į Azerbaidžano miestus. Net jei ir be jų palaiminimo tai nutikę, jie vis tiek už viską atsako. Jie – šiandieninės Armėnijos galvos, vadovaujančios karinėms struktūroms. Tad duomenis apie Tertere, Bardoje, Giandžoje žuvusius vaikus, moteris, senelius derėtų perduoti tarptautiniams teismams, tiriantiems karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Omenyje pirmiausia turiu tarptautinį Hagos tribunolą, kuriame jau buvo nagrinėtos žudynių aplinkybės buvusioje Jugoslavijoje. Jei Hagos teismas tyrė, sakykim, Slobodano Miloševičiaus ar Radovano Karadičiaus bylas, šis teismas turėtų atidžiai pažvelgti ir į šiandieninės Armėnijos valdžios veiksmus.

Vienintelis galvosūkis tik toks – Bardos, Giandžos, Tertero apšaudymai priskirtini karo nusikaltimams ar nusikaltimams žmoniškumui?

2020.11.09; 10:00

Sausio 13-osios barikados. Vilnius. Vytauto Visocko nuotr.

Lietuvos apeliacinis teismas antradienį grįžta prie 1991 m. Sausio 13-osios ir kitų įvykių bylos nagrinėjimo, kurį šių metų pavasarį nutraukė dėl paskelbto karantino.
Sausio 13-osios barikados. Vytauto Visocko nuotr.
 
Baudžiamojoje byloje dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 27 d. nuosprendžiu 67 kaltinamieji pripažinti kaltais ir nubausti laisvės atėmimo bausmėmis nuo 4 iki 14 metų. Byloje gautas 61 apeliacinis skundas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendį ginčija nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai, nuteistieji ir jų gynėjai, prokurorai.
 
Byla savo apimtimi, nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų skaičiumi yra viena didžiausių baudžiamųjų bylų, nagrinėtų šalies teismuose. Šioje byloje nukentėjusiaisiais pripažinta daugiau kaip 700 asmenų.
 
Sausio 13-osios byloje baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys yra kaltinami dėl tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymo, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimo, kankinimo ar kitokio nežmoniško elgesio su jais ar jų turto apsaugos pažeidimo, draudžiamos karo atakos, uždraustų karo priemonių naudojimo.
Sausio 13-osios barikadų fragmentas prie Lietuvos Seimo. Slaptai.lt nuotr.
 
Bylą nagrinės teisėjų kolegija, susidedanti iš Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Ernestos Montvidienės ir Justo Namavičiaus. Atsižvelgiant į bylos apimtį, proceso dalyvių skaičių, prognozuojamą bylos nagrinėjimo trukmę ir siekiant užtikrinti sklandų teisėjų kolegijos darbą, šią bylą nagrinėti atsargine teisėja paskirta Egidija Tamošiūnienė.
 
Teismas, įvertinęs Lietuvoje susiklosčiusią situaciją dėl koronaviruso infekcijos (COVID-19 ligos) plitimo ir atsižvelgęs į sveikatos specialistų rekomendacijas, didelės apimties bylą, kurioje labai daug proceso dalyvių, nagrinės Mykolo Romerio universitete, kurio didžiojoje auditorijoje telpa iki 400 asmenų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.15; 00:30

Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis sako, kad Sausio 13-osios byla pagaliau šiek tiek „krustelėjo“. Bet profesoriui vis dar iškyla klausimų, kodėl kaltinamajame akte nėra kaltinimo tuomečiam Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui.

„Verdiktą dar paskelbs, bet pradinė oficiali informacija jau iškalbinga. Sako, didžioji Sausio 13-osios byla užbaigta. Tikiuosi, kad ne, bet apie tai vėliau. Yra sąrašas įtariamųjų, virtusių kaltinamaisiais. Visi mato, kad nė tarp vienų, nė tarp kitų nebuvo ir nėra Michailo Gorbačiovo. Juokinga, bet apie tai vėliau. Byla pradėta (taip informuojama) 2016-aisiais, tad vos (!) 25 metams prabėgus po didžiosios agresorių ir sąmokslininkų surengtos žmogžudystės. Stropumo rekordas. Nedaug betrūko, kad vietinis kaltintojas prokuroras palengvėjęs nudžiugtų išsipildžius jo vilčiai: na, štai ir lauktoji senatis, bus rami galva. Šeši už kažką jau anksčiau nuteisti, ir gana. Kaltinimų nepasunkinsi, užmuštiems nebepadėsi… Pasimelskim ir išlenkim taurelę – to tikėtasi“, – DELFI portale rašo V. Landsbergis.

Sausio 13-oji. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Pasak profesoriaus, kad „įveiktas sabotažas, jau šis tas. Kad Kremliuje įniršis – irgi šis tas, jei tik ne apsimestinis“.

„Mat persekioti, gąsdinti kitos valstybės teisininkus, kam jie persekioja sunkiai įtariamuosius – tai prudencinio durnyno viršūnė. Esu jau viešai patarinėjęs neatsakinėti į laiškus iš tokios įstaigos, bet pasisaugoti einant pro šalį gatve reiktų. Na, nebent nuoširdžiai pasiteirautume: ar jūs iš tikrųjų, ar tik liepiami apsimetate? Bet gal ir mūsų pusės dviprasmybė tyčia sugalvota ir sutartai leidžiama net Maskvoje, kad galų gale viskas keliautų į nustebusį Tarptautinį žmogaus teisių teismą: tai nuteisėt iešmininkus nė neapklausę stoties viršininko? Baikit su tokia lietuviška prudencija“, – teigia profesorius.

slapti_gorbacovo_archyvai
Michailo Gorbačiovo archyvai

V. Landsbergis pabrėžia, kad M. Gorbačiovui reikia kelti atskirą bylą.

„Kas kita, jei M. Gorbačiovas išskirtas būsimai atskirai bylai. Dėl karinės agresijos inicijavimo ir nestabdymo, gavus žinių kad žudomi civiliai žmonės. Ir dėl nusikaltimų dangstymo, antai net apdovanojant žudikus didvyrių ordinais. Jie, berods, neatšaukti. Pamatysim, ar po šios bus keliama atskira byla Gorbačiovui. Kaip ir atskiroji byla dėl Lietuvos pareigūnų kolaboravimo Sausio agresijoje. Nenorėčiau, kad tokios bylos nekėlimas reikštų jų išteisinimą ad hoc ir iš anksto“, – DELFI rašo profesorius.

ELTA primena, Vilniaus apygardos teismas baigė nagrinėti rezonansą sukėlusią vadinamąją Sausio 13-osios bylą. Nuosprendį teisėjų kolegija skelbs kitų metų vasario 18 dieną. Šią bylą sudaro 709 tomai dokumentų. Nukentėjusiųjų šioje byloje – beveik 500, liudytojų – apie 1 tūkst. Vien kaltinamasis aktas – iš 13 tomų. Deja, daugeliui iškyla klausimų kodėl kaltinamajame akte nėra kaltinimo tuomečiam Sovietų Sąjungos vadovui M. Gorbačiovui. Teismo procese dalyvavo du Rusijos karininkai, dar 64 kaltinamieji dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui teisiami už akių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.16; 07:11

Dėl buvusių savo branduolinių bandymų Ramiajame vandenyne Prancūzija apskųsta Tarptautiniam Baudžiamajam Teismui Hagoje. Ji kaltinama nusikaltimais žmogiškumui, antradienį Niujorke sakė Polinezijos nepriklausomybės aktyvistas Oscaras Temaru. „Tai mes skolingi visiems tiems žmonėms, kurie mirė nuo branduolinio kolonializmo padarinių.

Ieškinys teismui pateiktas spalio 2-ąją. Juo remiantis, esą atsakomybėn turėtų būti patraukti visi dar gyvi Prancūzijos prezidentai. „Mums Prancūzijos branduoliniai bandymai yra tiesioginis kolonizacijos padarinys. Priešingai, nei tvirtina Prancūzija, mes nesutikome, kad bandymai būtų atlikti pas mus. Jie mums buvo primesti grasinant paskirti karinę vyriausybę“, – kalbėjo buvęs Prancūzijos Polinezijos prezidentas.

Prancūzija 1966-1996 metais Mururoa ir Fangataufos atoluose Prancūzijos Polinezijoje atliko 193 branduolinio ginklo bandymus. Daugybė vėžinių susirgimų regione siejami su ginčytinais bandymais. 2010 metais įstatymu buvo sukurtas mechanizmas kompensacijoms. Tačiau aukų sąjungoms to nepakanka.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.10; 08:45

saakasvislis_veliava
Gruzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Praėjus 10 metų vis dar nežinome, kuo baigėsi vos penkias dienas ir naktis trukęs karas Pietų Osetijoje.

Savęs užpulti neįmanoma

Rusijos naujienų tarnyba “Eurasia Daily“ nelaukė iki paskutinės dienos ir dar liepos 30 d. pranešė, kad nuo „08.08.08“ praėjo 10 metų. 2008 m. rugpjūčio 8 d. Gruzija, rašo, klastingai užpuolė Pietų Osetiją, apšaudė taikius gyventojus raketomis ir atakavo tankais. Manyta per kelias dienas nušluoti nuo žemės paviršiaus gyvenvietes, o žmones išvaryti arba sunaikinti. Dar buvo „planas B“: gyventojams pasipriešinus, užnuodyti vandens šaltinius… Gruzijos valdovai nuo viduramžių kėsinosi į visa aplinkui, tačiau patiems jėgų neužteko, todėl ieškojo plėšrių kaimynų, Rusijos imperijos ir komunistinės Maskvos, o mūsų dienomis – JAV ir Europos Sąjungos palaikymo. Būtent „pastariesiems“ pritariant ir buvo įvykdytas „barbariškas Pietų Osetijos užpuolimas“. Tačiau gruzinų užmačias sužlugdė su stebėtinu atkaklumu pasipriešinę „savanoriai“ ir Rusijos kariuomenės daliniai, įžengę į Pietų Osetiją savo taikdarių ir ten gyvenančių Rusijos piliečių gelbėti. Gruzijai žaibo karas baigėsi panišku bėgimu ir nenuplaunama gėda.

“Eurasia Daily“ nurodė tik autoriaus vardą – pavardę, tačiau tai žinant… Šį tekstą parašė „Pietų Osetijos žurnalistikos veteranas“, be to – „Pietų Osetijos parlamento informacinės-analitinės valdybos viršininkas“. Ne viskas jo kūriniuose šia tema perdėm „herojiška“. Antai prieš kelerius metus jis atskleidė, kas atsitiko neišgaudžius į Pietų Osetiją prasismelkusių šnipų ir diversantų: šie pranešė kam reikia svarbių objektų Cchinvalyje (pagrindiniame Pietų Osetijos mieste) koordinates ir dėl to rugpjūčio 8-ąją gruzinai „pirmosiomis salvėmis užklojo“ taikdarių dislokavimo vietas, parlamentą, vyriausybę, vidaus reikalų ministeriją, miliciją, universitetą, kita…

Rusijos leidinys „Nezavisimaja gazeta“ 10-mečio proga paprašė pasisakyti ne etatinį propagandistą, o ekspertą – Politinės ir karinės analizės instituto direktoriaus pavaduotoją Aleksandrą Chramčichiną („Karas 08.08.08. Pabaigos žodis“). Rusijoje, paaiškino politologas, gruzinų veiksmus šiame kare vadina „agresija“. Tačiau prieš dešimt metų nė viena pasaulio valstybė nepripažino Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės, taigi abi šios respublikos, teisiškai, buvo Gruzijos dalimi. Todėl nėra pagrindo kalbėti apie Gruzijos agresiją prieš Pietų Osetiją. „Įvykdyti agresiją prieš pačius save neįmanoma“, – pareiškė politologas ir dėl aiškumo pridūrė skliaustuose: „Tada juk ir Rusijos veiksmus Čečėnijoje galima vadinti agresija.“

Galiausiai susiprotėjo! O “Eurasia Daily“, pasiskubinusi pranešti apie „klastingą užpuolimą“, prašovė – kaip galima užpulti save? Toliau ir neskaitytum, jeigu ne į akis krintanti „Agresija“. Vis dėlto būta agresijos! „Tačiau Gruzija, kad ir kaip paradoksaliai tai atrodytų, įvykdė agresiją prieš Rusiją, užpuolusi jos taikdarius (šalies karinio kontingento užpuolimas prilygsta visos šalies užpuolimui).“  

Maskva niekada nebūna kalta!

Kaltinimas Gruzijai užpuolus taikdarius – ne naujas, tai girdime ir skaitome nuo pačių pirmųjų „penkių dienų karo“ valandų visus tuos dešimt metų. Pradedant Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo rugpjūčio 8 d. 15 val. Maskvoje perskaitytu pareiškimu. „Šiandien naktį Pietų Osetijoje Gruzijos kariuomenė įvykdė agresijos aktą prieš Rusijos taikdarius ir taikius gyventojus“, tarp žuvusių yra ir taikdarių. Rusijos prezidentui privalu ginti valstybės piliečius visur ir visada, todėl jis imasi atitinamų „žingsnių“. Po kelerių metų, dalydamasis prisiminimais apie tuos įvykius, Medvedevas aiškino sprendimą imtis atsakomųjų veiksmų priėmęs „nė minutės nedvejodamas“ dar naktį į rugpjūčio 8-ąją, po to, kai jam pranešė apie Rusijos piliečių, taip pat ir taikdarių, žūtį…

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas vos kelios dienos po karo britų leidinyje „The Financial Times“ aiškino, „kodėl Rusijos veiksmai Gruzijoje buvo teisingi“. Pietų Osetija jau 16 metų gyvena de facto nepriklausoma nuo Gruzijos, dauguma tenykščių gyventojų yra Rusijos piliečiai ir jų saugumo labui pagal 1992 metais su Gruzija pasirašytą susitarimą ten laikomas nedidelis Rusijos karinis taikdarių kontingentas. Rugpjūčio 8 d. taikdarius užpuolė Gruzijos sausumos ir oro pajėgos, yra žuvusiųjų; taip pat žuvo, kai kuriais duomenimis, iki 1 600 taikių gyventojų (vėliau Rusijos tyrimų komitetas pranešė nustatęs 162 asmenų žūtį – red.). Gruzinų veiksmai Pietų Osetijoje yra genocidas. Atsakydama į neišprovokuotą užpuolimą Rusija įvedė į Pietų Osetiją savo karinį kontingentą („nei viena pasaulio valstybė neliktų abejinga jos piliečių žudymui ir išvarymui iš namų“). Tai, kad gruzinai sąmoningai šaudė į taikdarius, patvirtina stebėtojai ir ten buvę žurnalistai. „Rusijos karinis atkirtis Gruzijai, užpuolusiai Rusijos piliečius ir taikdarių kontingento kareivius, buvo visiškai proporcionalus.“

Tų metų rugpjūčio pabaigoje Rusijos vyriausybės pirmininkas Vladimiras Putinas amerikiečių televizijos kompanijai CCN aiškino, kad Gruzijos ginkluotosios pajėgos rugpjūčio 8 d. 12 val. vietos laiku užgrobė taikdarių miestelį Cchinvalio pietiniame pakraštyje ir puolė Rusijos taikdarių batalioną šiaurinėje miesto dalyje. Žuvo keletas dešimčių taikdarių, šimtai taikių gyventojų ir „tik po to Rusijos prezidentas priėmė sprendimą įvesti kontingentą mūsų taikdarių ir taikių gyventojų gyvybėms gelbėti“. Suprantama, Rusijos vadovybė buvo numačiusi, kaip veiks iškilus grėsmei taikdarių ir Rusijos Federacijos piliečių, pastoviai gyvenančių Pietų Osetijoje, saugumui.

Michailas Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.

„Išgelbėti bet kokia kaina“ – šitaip pavadintą dokumentinį filmą Rusijos valstybinis TV kanalas „Rosija“ parodė praėjus nuo „08.08.08“ vieneriems metams. Rugpjūčio 8-osios rytą 7 val. filmavimo grupė su Rusijos kariuomenės daliniu „dumia“ į Cchinvalį: „naktį miestą užpuolė Gruzijos kariuomenė. Žūva vaikai, moterys, seniai. Gruzinų tankai iš arti naikina mūsų taikdarių batalioną“. Filmo autorius kalba apie „kovos draugų“ ir „visos tautos“ gelbėjimą.

Tiesa, „atidūmė“ tik po geros paros; žurnalistų lydimas 58-os armijos vadas tuoj pat pateko į gruzinų kareivių ugnį ir sužeistą generolą nugabeno į lauko ligoninę – kaip ir TV žurnalistą su kolegomis. Vis dėlto filme trumpai parodoma, kas dedasi taikdarių miestelio viduje „rugpjūčio 8 d. 9 val. ryto, pirmosiomis minutėmis po taikdarių bataliono užpuolimo“. Jo autoriai pasiskolino pietrytiniame miesto pakraštyje esančiame „Aukštutiniame miestelyje“ pačių taikdarių telefonu nufilmuotą vaizdą ir pridėjo savo tekstą: „Valstybės ginkluotosios pajėgos – ne kokia nors gauja – mėgina sunaikinti taikdarių padalinį!“

Prieš kelias dienas savaitraštis „Zvezda“ išspausdino pokalbį su Rusijos pasiuntiniu Pietų Osetijoje Muratu Kulachmetovu. Jį kalbinęs žurnalistas Aleksandro Kocas iki gyvenimo pabaigos nepamirš to, kas atsitiko prieš 10 metų, nes tik per plauką liko gyvas minėtame „58-os armijos štabo kolonos sušaudyme“. Rusijos generolas Kulachmetovas tomis dienomis Cchinvalyje vadovavo Mišrioms taikos palaikymo pajėgoms (Rusija, Gruzija, Šiaurės Osetija). Žurnalistas: „Rusų taikdarių bataliono apšaudymas – tiesiu taikymu iš tankų – vienas dramatiškiausių to karo momentų, čia nusikalstami veiksmai, man atrodo, visiems akivaizdūs.“ Generolas: „Tai pati tikriausia šventvagystė“ (кощунство). Jam ir po 10 metų sunku tuo patikėti: „Aš, tiesą sakant, iki paskutinio momento netikėjau, kad Gruzijos  vadovybė tai padarys. Aš net neįsivaizdavau, kad jie peržengs šį Rubikoną. Peržengė.“

Prieš kelias dienas Rusijos vyriausybės pirmininkas Dmitrijus Medvedevas interviu leidiniui „Komersant“ pasakė, kad 2008 m. rugpjūčio 8 d. Gruzijos vadovybė, „užpuolusi senius ir vaikus, užpuolusi Rusijos taikdarius, iš esmės paskelbė karą Rusijai“. Tarptautinė konflikto Pietų Osetijoje tyrimo komisija padarė išvadą, kad agresiją pradėjo Gruzija. „Ir šito iš istorijos jau neišbraukti.“

Paskutinį žodį tars teisėjai Hagoje?

2008 metų pabaigoje Europos Sąjungos užsienio šalių ministrų sprendimu sudaryta Tarptautinė komisija Pietų Kaukaze rugpjūtyje vykusio karo aplinkybėms tirti savo išvadas pateikė po 10 mėnesių. Karinius veiksmus pradėjo Gruzija – po daugelį mėnesių Rusijos prieš ją vykdytų priešiškų veiksmų (pavyzdžiui, masinis Rusijos piliečių pasų išdavimas Gruzijos gyventojams be šalies vyriausybės sutikimo). Rusijos kariuomenės brovimąsi į Gruzijos gilumą komisija pripažino tarptautinės teisės pažeidimu. Abchazijos ir Pietų Osetijos pripažinimą nepriklausomomis valstybėmis, tai yra Gruzijos teritorijos vientisumo ir suvereniteto pažeidimą – irgi. Visas Pietų Osetijos pajėgų operacijas, išskyrus vykdytas tiesiogiai gruzinų puolimui atremti, ir ypatingai prievartą prieš etninius gruzinus Pietų Osetijoje bei už jos ribų – tarptautinės humanitarinės teisės ir žmogaus teisių pažeidimu. O štai konflikto pradžioje, komisijos nuomone, Rusija panaudojo jėgą teisėtai  – gynimuisi.

Komisija iškėlė klausimą, ar pateisinamas buvo Gruzijos karinės jėgos panaudojimas prieš Rusijos taikdarius Gruzijos teritorijoje (Pietų Osetijoje), ir atsakė į jį neigiamai. Rusija turėjo teisę atremti puolimą prieš savo taikdarius priemonėmis, proporcingomis grėsmei. Ir tik paskesni Rusijos ginkluotųjų pajėgų veiksmų mastai akivaizdžiai viršijo reikalingus taikdariams apginti.

Agresyvioji Rusija

Šių metų gegužės 23 d. Europos žmogaus teisių teismo didžioji kolegija išklausė šalis byloje „Gruzija prieš Rusiją“ – dabar teliko sulaukti sprendimo šiame precedento neturinčiame tarpvalstybiniame ginče. Ieškinyje tvirtinama, jog dėl masinių Gruzijos piliečių teisių pažeidimų Abchazijoje ir Pietų Osetijoje 2008 metų rugpjūčio karo eigoje ir paskesniu laiku yra atsakinga Rusija, nes abejos teritorijos yra Rusijos kontroliuojamos ir jose  taikoma šios valstybės teisė.

Paskutiniame posėdyje Gruzijai atstovaujantis advokatas kalbėjo, jog Pietų Osetijos pajėgos išvarė 26 tūkstančius šiame krašte gyvenusių gruzinų, apiplėšė jų namus, daug  gyvenviečių tiesiog sulygino su žeme. Rusija kontroliavo šį regioną, tačiau nieko nesiėmė etniniam valymui užkardyti. Tai – karo nusikaltimas. Gruzijos pusė, be to, kaltina Rusiją 70 gruzinų kaimų bombardavimu, taip pat apšaudžius Gorio miestą raketomis jau pasitraukus iš ten Gruzijos kariams –  apšaudymo metu žuvo keliolika žmonių, tarp jų – olandų žurnalistas. Rusijos atstovai savo ruožtu aiškino, kad Gruzijos pusės kaltinimai Rusiją suplanavus karinę operaciją ir įvykdžius agresiją yra nepagrįsti, Rusija nekontroliavo šių teritorijų nei konflikto metu, nei po jų ir dėl aukų nieko dėta. „Gruzija atakavo taikiai miegantį Cchinvalį“ ir Rusijos kariuomenės veiksmai buvo reikalingi jos piliečiams ir taikdariams, teisėtai esantiems konflikto zonoje, apginti. Tai, kad gruzinai puolė taikdarius, yra „akivaizdus faktas“.

Gruzijos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka

2016-ųjų pradžioje Tarptautinis baudžiamasis teismas leido pradėti tyrimą dėl įvykių Pietų Osetijoje 2008 metais (savarankiškas tyrimas pradedamas konflikto dalyvių pusių tyrimą pripažinus neobjektyviu). Prokurorė to ėmėsi parengtinio tyrimo metu paaiškėjus, kad Pietų Osetijoje ginkluoto konflikto metu liepos 1–spalio 10 d. galėjo būti vykdomi nusikaltimai žmoniškumui (nužudymai, prievartinis perkėlimas) ir karo nusikaltimai (taikių gyventojų puldinėjimas, tyčiniai nužudymai, plėšimai). „Pietų Osetijos faktiškoji valdžia“ galėjo nužudyti mažiausiai 113 etninių gruzinų jų priverstinio perkėlimo metu. Iš viso perkelta iki 18,5 tūkstančio asmenų, nusiaubta apie 5 tūkstančiai namų. Tyrimą pradėjusios prokurorės žodžiais, „etninių gruzinų, gyvenusių konflikto zonoje, sumažėjo ne mažiau kaip 75 procentais“ ir esama pagrindo įtarti, kad prie to aktyviai prisidėjo Rusijos kariai. Ir dar: Hagos prokurorė neatmetė, kad Gruzijos ginkluotųjų pajėgų puolimas prieš Rusijos taikdarius gali būti pripažintas karo nusikaltimu.

„Nezavisimija gazeta“ laikraščio autorius Gruzijos veiksmus „08.08.08“ vadina „visiškai beprotiška avantiūra“, kurią sukurstė šiuolaikinėje karyboje nieko neišmanantis, tačiau labai ugningas Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis. Ir daugelis tam pritaria – ne todėl, kad Gruzijai vadovavo toks žmogus (Medvedevas: „psichiškai nesubalansuotas“), o todėl, kad sveikam protui nesuvokiama, kam reikėjo pulti Rusijos taikdarius. Jeigu Rusija visa galybe būtų peržengusi Gruzijos sieną, tada suprantama: traukitės atgal, nes paimsime taikdarius įkaitais. O dabar atsitiko „paradoksas“: taikdarių apšaudymas Rusijos vadovybei tapo dingstimi įvesti kariuomenę.

Gynybos ministerija melavo, o generolas – tylėjo

Vladimiras Putinas CCN  žurnalistui ir visam pasauliui rugpjūčio 28 d. sakė: „Štai aš jums paskaitysiu Generalinio štabo pranešimą…“ Ten parašyta, ką Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko pavaduotojas apskelbė rugpjūčio 9-ąją: vakar anksti rytą gruzinai sunaikino pirmuosius Rusijos taikdarių stebėjimo postus, po to Rusijos taikdarių bataliono teritoriją apšaudė iš artilerijos pabūklų, o dar vėliau Rusijos taikdarių dislokavimo vietas bombardavo gruzinų aviacija. „Tuo pačiu metu gruzinų tankai tiesiu taikymu mušė į Jungtinį taikdarių štabą ir taikdarių bataliono teritoriją.“ O leidinys RBK spėjo apie tai pranešti rugpjūčio 8-osios vakare (18:39): „Taikdarių štabo rajone dabar vyksta įnirtingi mūšiai panaudojant šarvuotą techniką“, žuvo 12 Rusijos taikdarių, „Rusijos gynybos ministerijos duomenimis, Gruzijos kariai pribaigia sužeistus Rusijos karius ir vietinius gyventojus tiesiai užimtuose postuose“. 

2008 m. rugpjūčio 21 d. Rusijos valstybinis laikraštis „Rosijskaja gazeta“ pateikė „Gruzijos karių žvėriškumo liudijimus“ (Варвары XXI века). „Pietų Osetijos nepaprastųjų situacijų ministerijos informacijos skyriaus viršininkui“, einančiam dar ir osetinų taikdarių bataliono spaudos atstovo pareigas, susiklostė įspūdis, kad „gruzinams ir užsienio samdiniams buvo įsakyta deginti visa jų kelyje ir naikinti visus reprodukcinio amžiaus žmones“.

Baudėjai, rašoma leidinyje, neslėpė, kad jų pagrindinis tikslas buvo ne tik taikūs gyventojai, bet ir Rusijos kariai (vienai rūsyje pasislėpusiai moteriai gruzinai pasakė: „Mes šaudome ne į osetinus, mes atėjome žudyti rusų kareivių“).  Tas pats atstovas spaudai papasakojo, kaip iš savo kabineto jis atbėgo į Jungtinį taikdarių štabą ir paprašė duoti jam granatą ar pistoletą – norįs mirti tikru vyru, o ne gėdingai kankinamas. „Pro mūsų taikdarių miestelį pravažiavo gruzinų tankai. Demonstratyviai, pergalingai, tarytum rodydami, kad rusai ir osetinai niekur nesidės, bus desertui.“ Vyras neabejojo, kad papuolus į nelaisvę jiems geriausiu atveju perpjaus gerklę, ir pasiuntė artimiesiems telefonu keletą atsisveikinimo žinelių…Tačiau tuo metu Cchinvalio padangėje ėmė sukiotis Rusijos naikintuvai, „mūsų taikdariai ir Pietų Osetijos gyventojai sulaukė ilgai lauktos pagalbos“.

Osetinų taikdarių bataliono kapitonas kiek vėliau vietiniam leidiniui papasakojo, jog naktį į rugpjūčio 8-ąją buvo poste Gruzijos teritorijoje, 7 kilometrai nuo Cchinvalio. Gruzinai prieš vidurnaktį pasitraukė iš posto, palikę jame Rusijos karius ir jį – vienintelį osetiną, o netrukus prasidėjo miesto apšaudymas iš pabūklų. „Tiesiog stebuklas, kad Gruzijos gynybos ministerijos kareiviai nesusidorojo su taikdariais. Greičiausiai, agresoriai pamanė, kad tie vis viena niekur nesidės ir gali pasitarnauti kaip įkaitai.“

Rugpjūčio 8-osios naktį „Pietų Osetijos saugumo tarybos sekretorius“, Rusijos kariuomenės pulkininkas Anatolijus Barankevičius praleido „komandiniame punkte“ vieno iš vyriausybinių pastatų rūsyje su kitais „ministrais“. Ilgiau ten negalėjo likti, nes pastatas degė: „Nusprendėme eiti į taikdarių štabą.“ Ten, be taikdarių, rado būrį žurnalistų bei aplinkinių namų gyventojų. Barankevičius pasisiūlė su „savanoriais“ stoti į žiedinę gynybą ir laikytis, kol ateis Rusijos kariuomenė. Tačiau generolas Kulachmetovas ne tik nesutiko, o ir pareiškė, kad pulkininko su ginkluotais žmonėmis buvimas čia nepageidaujamas. „Aš tau, Rusijos karininkui, pavydžiu, tu gali kovoti ir garbingai mirti – pasakė jam taikdarių vadas. – O mano misija kita.“

Tame pačiame RBK pranešime („Gruzinų kareiviai pribaigia sužeistus Rusijos taikdarius“) dar parašyta: „Apie karinius veiksmus Rusijos taikdariams buvo pranešta išvakarėse. Gruzijos vadovai primygtinai rekomendavo mūsų kareiviams nesikišti į tai, kas vyksta Pietų Osetijos teritorijoje.“ Minėto filmo „Išgelbėti bet kokia kaina“ autorius žurnalistas Aleksandras Sladkovas po penkerių metų leidinyje „Nezavisimaja gazeta“ rašė: „Žemutinio miestelio“, kur buvo taikdarių štabas, gruzinai nelietė ir net važinėjo per šį miestelį“. Ir tebetvirtino tą patį, ką ir savo filme: į „Aukštutinį miestelį“ gruzinai šaudė iš tankų.

Išeina, kad kitur Rusijos taikdarius gruzinai paliko ramybėje, o štai į „Aukštutinį miestelį“ pliekė iš visų pabūklų? Kodėl?

Kaip tampama Rusijos didvyriais

Netrukus po „penkių dienų karo“ Rusijos taikdarių batalionui „Aukštutiniame miestelyje“ vadovavusiam papulkininkiui Konstantinui Timermanui suteikė „Rusijos didvyrio“ vardą („asmeniškai sunaikino 6 priešo kareivius“, o iš viso jo vadovaujami padaliniai per pirmą mūšių parą sunaikino 6 tankus, 4 šarvuočius, apie 50 karių). Buvo sužeistas, pateko į  ligoninę ir ten sveikdamas Šiaurės Kaukazo karinės apygardos laikraščio žurnalistui papasakojo, kada ir kaip gruzinai pradėjo į juos šaudyti rugpjūčio 8-osios rytą. 6:20 iš gruzinų tanko paleistas pats pirmas sviedinys pataikė į kareivines ir sunaikino stebėjimo punktą trečiajame aukšte. „Žuvo du taikdariai.“ Karininkas nutylėjo, kas jie tokie.

Iš tikrųjų žuvo vienas – „Pietų Osetijos gynybos ir nepaprastųjų situacijų ministerijos“ artilerijos ugnies koreguotojas. Leitenanto „žygdarbis“ buvo aprašytas apybraižoje iškalbingu pavadinimu: „Plūsdamas krauju, karininkas šaukė į raciją priešininko koordinates“. Kaip papasakojo žuvusiojo žmona, rugpjūčio pabaigoje jos vyrą pasiuntė į „Aukštutinį miestelį“ pas taikdarius. Jis labai gerai išmanė savo darbą ir net gruzinai stebėjosi jo profesionalumu. Žmona pasakojo vėliau internete perskaičiusi vieno gruzinų pulkininko žodžius, kad į jų planus neįėjo pulti taikdarių. Tačiau… Ant taikdarių kareivinės stogo buvo stebėtojas, kuris galėjo labai pakenkti Gruzijos planams užimti Cchinvalį. Internete gruzinai vadina jos vyrą Rusijos žvalgybos pulkininku – žmonos nuomone, visiškai be pagrindo…

GRU emblema – skraidančioji pelė

Kitą sužeidė – irgi ne „tikrą taikdarį“, o Rusijos gynybos ministerijos generalinio štabo vyriausiajai žvalgybos valdybai (GRU) priklausančios 10-os atskirosios specialiosios paskirties brigados 107-o būrio radistą-šaulį. Vėliau jis papasakojo, kad „palaikė ryšį su specialiosios paskirties grupėmis, veikiančiomis priešininko užnugaryje“. Sąmokslo teorijų tyrėjai dar iki pasirodant knygai apie GRU specialiųjų grupių žygius (Военный спецназ России) atskleidė, kad Pietų Osetijoje veikė bent 4-5, o gal ir daugiau operatyvinių (diversinių) grupių. Apie vieną jų išsamiausiai parašyta svetainėje, priklausančioje… internetinei parduotuvei. „Pietų Osetijos teritorijoje iki prasidedant kariniams veiksmams veikė iš 10-os atskirosios specialiosios paskirties brigados 107-o būrio sudarytas taikdarių kontingentas – būtent šis GRU specialiosios paskirties junginys pirmasis stojo į mūšius su Gruzijos ginkluotosiomis pajėgomis. Rugpjūčio 8 d. intensyviomis atakomis prieš 10-os brigados atskirosios brigados būrį prasidėjo tas penkių dienų karas.“ Nuostoliai: 5 žuvo, 18 sužeista.

Karo Pietų Osetijoje baigtį lėmė Rusijos ginkluotųjų pajėgų 58-oji armija – tam neprieštaravo 2012 metais žurnalisto pakalbintas buvęs jos vadas generolas Anatolijus Chruliovas. Žurnalistui paklausus, ar derinti veiksmai su tuo pat metu ten veikusia GRU 10-a specialiosios paskirties brigada, atsakė: Taip, sąveika buvo, bet jie vykdė jų aukštesnės vadovybės iškeltus uždavinius.“ Kremlius šio generolo nuopelnus įvertino kukliu „Šlovės“ ordinu ir netrukus išleido į atsargą (nuo 2015 metų – „Abchazijos respublikos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininkas“).

2011-ųjų metų rudenį Rusijos prezidentas Medvedevas atskrido į Krasnodaro kraštą ir iškilmingai apdovanojo GRU 10-ą atskirąją specialiąją brigadą Žukovo ordinu. Iki tol šis didžiai garbingu laikomas apdovanojimas buvo įteikiamas aukštiems karininkams, pergalingai įvykdžiusiems reikšmingas karines operacijas. Prezidentas priminė, kad praėjo treji metai nuo tos dienos, kai Gruzijos kariuomenė užpuolė Pietų Osetiją. „Tada agresoriui kelią pastojo Rusijos taikdariai, tarp kurių buvo ir jūsų tarnybos draugai. Labai sudėtingomis, dramatiškomis dienomis jie garbingai įvykdė savo pareigą, kai kurie jų – savo gyvybės kaina.“ 76 karius apdovanojo ordinais ir medaliais.

Andrėjus Ilarionovas. A.Ilarionovas buvo Vladimiro Putino ekonomikos patarėjas, po to – Kato instituto Vašingtone vyresnysis mokslo darbuotojas.

Kruopštus visokių paslaptingų istorijų narpliotojas Andrejus Ilarionovas tyrė, kuo nusipelnė du „Aukštutiniame miestelyje“ žuvę kariai, po mirties paskelbti „Rusijos didvyriais“. Vienas buvo GRU 10-os specialiosios paskirties brigados 107-o būrio žvalgas-minuotojas (diversantas). Rugpjūčio 8-ąją „koregavo taikdarių snaiperių ugnį“. Buvo sužeistas, tačiau pats sutvarstė žaizdą ir, kentėdamas skausmą, šaudė toliau, „asmeniškai sunaikino“ keturis Gruzijos karius, uždengė savo kūnu draugą ir, galiausiai, netekdamas jėgų, iš granatsvaidžio pamušė pro miestelio vartus įsilaužusį tanką… Antras apdovanotasis po mirties – „tikras taikdarys“, žvalgas. Bataliono vadas vėliau pasakos, kad sprogusio tanko sviedinio skeveldra jį sužeidė, o bėgusį įkandin leitenantą – užmušė, tačiau karo gydytojas iš karto neabejodamas nustatė: kaklą perskrodė kulka. Ir atskrieti jį galėjo tik iš aukštesnės vietos, o ne per tvorą, supančią miestelį. Greičiausiai, snaiperis šovė iš kareivinių pusės.

Andrejus Ilarionovas, ištyręs visus tuos dienos įvykių liudininkų parodymus, jų filmuotus vaizdus (ir tą, parodytąjį filme „Išgelbėti bet kokia kaina“), padarė išvadą: tankai nebuvo atropoję iki miestelio ir pėstininkai tą rytą taikdarių nepuolė. Iš vaizdo įrašų galima spręsti šaudant iš kareivinių pusės ir į kareivines, tačiau kulkos lekia tolokai nuo taikdarių, jie nusiteikę anaiptol ne karingai ir labiausiai jiems tuo metu rūpi: kas šaudo iš kareivinių? Juk tai – atsakomosios ugnies provokavimas!

Snaiperio kulka tada sužeidė ir dar vieną taikdarį. Kas į juos šaudė?

2018.08.08; 08:25

Medvilnės byla… Vyresniosios kartos lietuviai turėtų prisiminti šią Kremliaus gausiai išreklamuotą temą. Juk praėjo tik 25-eri metai. Anų laikų sovietinė schema lengvai atpažįstama: tuometinė SSRS tardytojų grupė keletą metų intensyviai tyrė finansinius reikalus Uzbekistane. Iš Maskvos į Taškentą atvykę tyrėjai tvirtino – aukščiausia Uzbekistano respublikos valdžia labai korumpuota. Uzbekų nomenklatūra neva susikrovė pasakiškus turtus nesąžiningai prekiaudama baltuoju auksu – medvilne. Byla subliuško tik 1991-aisiais, subyrėjus Sovietų Sąjungai.

Garsioji „Medvilnės byla” 

Kodėl prasminga prisiminti 1983 – 1989-ųjų įvykius Uzbekistane? Šiais metais Uzbekistane susibūrė iniciatyvinė grupė, kuri reikalauja į teisiamųjų suolą sodinti tuometinės specialiosios SSRS Generalinės prokuratūros tardymo grupės vadovą Telmaną Gdlianą, vadovavusį „Medvilnės bylos“ tyrimui. Po šiuo prašymu pasirašė daug žinomų Uzbekijos politikos, meno, visuomenės veikėjų. Pavyzdžiui, istorikas – publicistas Šuhratas Salamovas, psichologinių mokslų dr. Mahmudas Iuldaševas, rašytojas Akbaras Mirzo…

Uzbekistanas

Laiško autoriai mano, kad „Medvilnės byla“, nepaisant akivaizdaus fakto, jog Uzbekistane tuomet tikrai būta nesąžiningų finansinių operacijų, vis tik dirbtinai sukurpta, nes piniginių machinacijų dydžiai Uzbekistane mažai kuo skyrėsi nuo vagysčių ir prirašinėjimų kitose SSRS respublikose. Tuo tarpu bausmių Uzbekistanas sulaukė milžiniškų. Uzbekų visuomenė šiandien įsitikinusi, kad jų respublika anuomet buvo net mažiau korumpuota nei Gruzija, Moldavija, Armėnija ar Ukraina. Ir vis tik Uzbekijoje surengti patys gausiausi valdžios pakeitimai. Net paviršutiniškai perželgus, kiek iš viso buvo suimta ir įkalinta asmenų, akivaizdu, kad SSRS vadovybė ją sukurpė ne tiek prieš tuometinio Uzbekistano vadovo Šarafo Rašidovo klaną (Samarkando klanas), kiek prieš visą Uzbekistaną. Tokie įtarimai sustiprėja atidžiai peržiūrėjus statistiką: vien 1986-ųjų vasarą prieš teismą stojo 22 tūkst. žmonių, o po trejų metų teisiamųjų suole jau sėdėjo apie 58 tūkst. Uzbekijos SSR gyventojų; iš partinių ir vykdomųjų Uzbekistano organų dėl kaltinimų sukčiavus prekiaujant medvilne pašalinta ne mažiau 70 proc. funkcionierių; tarp 1986 ir 1987-ųjų metų paskelbti net keturi mirties nuosprendžiai aukšto rango Uzbekistano nomenklatūros atstovams (tiesa, patys tyrėjai, vėliau atsidūrę kaltinamųjų aba įtariamųjų vietoje, dabar teisinasi nurodydami žymiai mažesnius skaičius – iškeltos tik 64 bylos arba, iškelta tik 4 tūkst. bylų).

Tad Kremliaus valdžiai tuomet greičiausiai rūpėjo ne teisė ir teisingumas, o politiniai motyvai – siekta savo įtakoje išlaikyti uzbekų tautą kaip klusnų vasalą, kad vėliau ją būtų lengva stumtelėti į vieną ar kitą pusę, ir tuo pačiu klusnias išlaikyti visas likusias musulmoniškas Vidurinės Azijos respublikas. Juk Uzbekistanas anuomet buvo sovietinės Vidurinės Azijos lyderis. Kaip jis pasielgs, panašiai mėgins laviruoti ir kitos Vidurinės Azijos respublikos. Vadinasi, „Medvilnės bylą“ inspiravusios jėgos troško parodyti kumštį ne tik uzbekams, bet ir turkmėnams, kazachams, tadžikams. Štai kas nutiks, jei neklausysite Kremliaus !

Uzbekų visuomenė įžvelgia „nusikaltimus žmoniškumui”

Uzbekistano sostinė Taškentas

Uzbekus dera pasveikinti iškėlus tokią iniciatyvą – jei kilo įtarimų ir esama įrodymų, kad byla prieš Uzbekistaną buvo dirbtinai konstruojama, – kodėl jos neįvertinus šių dienų akimis? Bet „Medvilnės bylos“ peržiūrėjimas Uzbekijoje – tik viena medalio pusė. Uzbekų iniciatyvinė grupė žada kreiptis į tarptautinį Hagos teismą, kad šis išnagrinėtų žymiai platesnę temą – „nusikaltimus žmoniškumui“.

Juk 1983 – 1989 metais, kol buvo tiriama korupcija Uzbekistane, į kalėjimus vadinamoji SSRS teisėsauga sodino ne vien sukčiavimu įtariamus vyrus, bet ir jų vaikus, žmonas. Vaikai ir žmonos paimti kaip įkaitai, kad įtariamieji greičiau prisipažintų ir atiduotų užgyventą turtą (taip pat būta savižudybių, kankinimų, turto prievartavimų).

Uzbekų šviesuomenės tvirtinimu, ištisus šešerius metus iš Kremliaus atsiųsta tyrėjų grupė terorizavo uzbekų tautą, linksniuodama ją kaip didžiausius korupcionierius ir banditus visoje Sovietų Sąjungoje (štai tada ir kilo pasakojimai apie siautėjančią uzbekų mafiją, kuri ir žiauri, ir gudri, ir gausi). Raginimas kreiptis į tarptautinius teismus ginant Uzbekistano garbę buvo paskelbtas Nacionaliniame informaciniame Uzbekistano portale Uz.A dar šių metų gegužės 3 dieną. Ši informacija sulaukė 30 tūkst. peržiūrėjimų. Raginimą teisti pagrindinį „Medvilnės bylos“ stūmėją Telmaną Gdlianą ragina ir kiti uzbekų internetiniai portalai – Kun.uz, Podrobno.uz, Dario.uz (šiuose portaluose kreipimąsis taip pat sulaukė gausaus skaitytojų būrio – nuo 25 iki 45 tūkst. peržiūrų).

Maskvai prireikė „valdomo chaoso”

Vienas iš bylos peržiūrėjimo tarptautinėse institucijose organizatorių – uzbekų istorikas Šuhratas Salamovas. Jis mano, jog „Medvilnės byla“, dar kitaip vadinta „Uzbekų byla”, centrui buvo reikalinga tik tam, kad Uzbekistane įsisiūbuotų „valdomas chaosas“. Bet „valdomas chaosas“ uzbekams brangiai kainavo – kad ir žudynes Ferganoje, kilusias nacionaliniu pagrindu (vietiniai Ferganos gyventojai mirtinai susipyko su turkais meshetais).

Taip pat nesunku suprasti, kodėl šio tyrimo metu ir dar ilgokai po jo uzbekų tauta jautėsi morališkai sužlugdyta, paniekinta, išprievartauta. Atkreipkime dėmesį į skaičius: vien 1987 – 1989-aisiais metais sovietinėje respublikinėje spaudoje rusų kalba milijoniniais tiražais paskelbta apie 400 straipsnių, demaskuojančių vadinamąją uzbekų mafiją, tarsi gruzinų, moldavų, rusų, čečėnų, azerbaidžaniečių, armėnų mafijų SSRS teritorijoje nebūtų nė kvapo.  

Net kriminaliniais nusikaltimais užsiimanti Uzbekijos milicija buvo demoralizuota. Ji bijojo pirštą pajudinti. Todėl respublikoje galvas tikrai pakėlė banditai, vagys, prievartautojai. Būtent tada ir susikūrė organizuotos nusikaltėlių grupės. Vien tik 1984 metais šioje respublikoje užfiksuoti 308 žiaurūs ginkluoti užpuolimai, 1406 stambios vagystės, 5101 vagystė iš butų. O 1980-aisiais respublikoje jau siautėjo keli šimtai organizuotų, ginkluotų gaujų. Pažymėtina, kad jos ėmė siautėti ne iki vadinamosios „Medvilnės bylos“, o ją tiriant, kai Uzbekistane įsivyravo baimė ir netikrumas.  

Pataikavimas Kremliui nepadėjo

Akivaizdu ir tai, kad Kremlius didžiausią pyktį sukoncentravo į Uzbekistaną nepaisant aplinkybės, jog tuometinis Uzbekistabo SSR bosas buvo užtektinai draugiškas centrui. Š. Rašidovas buvo užtektinai lojalus Kremliui – jokių užuominų apie nepriklausomybę, jokių pasipriešinimų masinei rusifikacijai. Kremlius neturėjo nė menkiausio preteksto Š.Rašidovą kaltinti nacionalizmu. Sakykim, 1939 – 1979 metais rusų Sovietų Sąjungoje padaugėjo nuo maždaug 100 milijonų iki 137 milijonų (pagausėjo 37 proc.), o Uzbekistane – nuo 727 tūkst. iki 1 milijono 666 tūkst. (pagausėjo net 129 proc.). Š. Rašidovas niekad neprieštaravo, kad Uzbekistane būtų masiškai steigiamos rusiškos mokyklos, o uzbekiškos – uždaromos, kad valstybine respublikos kalba taptų rusų, išstumdama uzbekų kalbą. Jis net neprieštaravo, kai jam nuolat primesdavo KGB vadovą iš centro. Tik paskutinysis Uzbekistano KGB vadovas buvo vietinis, iš Uzbekistano. Bet ne uzbekas, pagal tautybę – armėnas.  

Be to, kai 1983-aisiais uzbekų lyderį iškvietė į Maskvą ir jam įteikė vadinamąjį „juodąjį ženklą“, – jis neprieštaravo. Jis sutiko atsistatydinti. Tik ne tą pačią dieną, o rudenį, kai bus nuimtas medvilnės derlius. Tačiau Kremlius nelaukė nė tų kelių mėnesių. Masiniai areštai prasidėjo dar vadovaujant Š. Rašidovui. Ir tai pražudė sovietinį funkcionierių, turėjusį silpną širdį (šlubuoti širdis pradėjo dar 1942-aisias fronte po patirto sunkaus sužeidimo). Neišlaikęs įtampos Š. Rašidovas mirė 1983 metų spalio 31-ąją.

Tad versija, esą „Medvilnės byla“ sukurpta siekiant galutinai pavergti Uzbekistaną, – įtikinama. Bent jau verta platesnių tyrimų ir apmąstymų. Taip pat svarbu pabrėžti, jog Kremlius visąlaik mėgo tarpusavyje kiršinti tautas – įkaitusias žarijas žarstė svetimomis rankomis. Neatsitiktinai tarp „Medvilnės bylos“ tyrėjų nebuvo nė vieno uzbeko. O ir rusų tautybės atstovų tyrimo grupės vadovybėje – ne tiek daug (Nikolajus Ivanovas). Tikrasis vadinamosios Medvilnės bylos (kitaip dar vadinamos uzbekišku reikalu) iniciatorius buvo L. N. Melkumovas. Uoliu vykdytoju tapo T. Gdlianas, jo pavaduotoju – A. Kartašianas, priedangą organizavo G. Karakozovas. Taip pat nėra sunku susigaudyti, kas tuo metu patardavo į valdžią Kremliuje sparčiais žingsniais kopusiam Michailui Gorbačiovui – A. Aganbegianas. 1988 metais M.Gorbačiovo dešiniąja ranka kuruojant tarptautinius reikalus tapo G. Šachnazarovas…

Teisinę neliečiamybę suteikė Armėnija

Būtent toks Kremliaus pasirinkimas formuojant tyrėjų grupę buvo itin ciniškas omenyje turint galimą ne tik tautinę, bet ir religinę priešpriešą (juk armėnai ir uzbekai išpažįsta skirtingas religijas). Žodžiu, beprasmiška slėpti, kas buvo pagrindiniai, didžiausius įgaliojimus turėję „Medvilnės bylos“ tyrėjai, įskaitant ir T. Gdlianą. Nestebina ir faktas, kad 1989-aisiais, kai pats Kremlius nusprendė peržiūrėti įspūdingai išpūstus „Medvilnės bylos“ rezultatus, SSRS ypatingai svarbių bylų tardytojas T. Gdlianas skubiai išrenkamas SSRS liaudies deputatu būtent nuo Armėnijos – sulaukia teisinės neliečiamybės nuo teisinių persekiojimų Armėnijos dėka.

Maža to, Armėnijoje maždaug 200 tūkst. egzempliorių tiražu skubiai išleidžiama T. Gdliano  prisiminimų knyga „Nusikalstamų laikų mafija“, kurioje šis prokuroras išdėsto savąją įvykių versiją – uzbekų vadovams byla iškelta pagrįstai, tyrimas atliktas sąžiningai, apie piktnaudžiavimus negali būti nė kalbos… Knygos įžangoje rašoma: „Gdlianui neleido brūkštelėti paskutiniojo štricho jo puikiai pradėtame tyrime. Nuo atsakomybės išsisuko tie, kuriuos jis demaskavo kaip profesionalus juristas ir kaip puikus oratorius. Jo nesugebėjo papirkti, įbauginti, nutildyti. Jėgos buvo labai nelygios, bet jis vis tik liaudies atmintyje išliko nugalėtoju…“ Pompastiškos įžangos autorius – prof. Surenas Zolianas.

Iškalbinga ir dar viena detalė: nors tuo metu Uzbekistane gyveno vos 0,2 proc. armėnų, Uzbekistano valdžioje jų buvo neproporcingai daug. Sakykim, VRM gretose jų būta apie 25 proc.; visi – vadovaujančiuose postuose. Tačiau tiriant „Medvilnės bylą“ nė vienas armėnų tautybės politikas, milicininkas ar partinis veikėjas nesėdo į kalėjimą, nė vienam iš jų nebuvo pareikšti nė menkiausi įtarimai. Sukčiais Uzbekistane pripažinti tik uzbekai, tadžikai, ukrainiečiai, azerbaidžaniečiai.

Kokia Nikolos Pašiniano reakcija?

Uzbekistanas. Adventure.com nuotr.

Žodžiu, dar nežinia, ar uzbekų aktyvistams pasiseks šią bylą prastumti iki tarptautinių teismų. Juk Europa ne visuomet objektyvi musulmonams. Taip pat įdomu, kaip uzbekišką iniciatyvą belstis į tarptautinių teismų duris vertins konkretus Armėnijos politikas, aršiai besipykstantis su Azerbaidžanu, Turkija ir Gruzija – tai dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. Lengva numanyti, jog N.Pašinianas greičiausiai demonstruos priešiškumą – darys taip, kaip ir apibūdindamas konfliktą dėl Kalnų Karabacho su Azerbaidžanu, ginčus dėl 1915-aisiais nutikusios tragedijos su Turkija bei teritorinius nesutarimus su Gruzija (Sakartvelas): armėnų kaltės negali būti nė kruopelytės, jei kas nors kaltas – tai tik ne jie…

2018.08.06; 06:30

Nuotraukose – 1991-ųjų Sausio 13-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Paskelbus apie Rusijos Federacijos Tyrimų komiteto sprendimą iškelti baudžiamąsias bylas Lietuvos prokurorams ir teisėjams nagrinėjantiems Sausio 13-osios bylas, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra primena, kad mūsų valstybės Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad teisingumą vykdo tik teismas, o teisėjai bei prokurorai yra nepriklausomi ir vykdydami savo pareigas klauso tik įstatymo.

Sausio 13-osios minėjimas 2016-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Šią žinią galiu vertinti tik kaip bandymą bauginant baudžiamuoju persekiojimu paveikti mūsų valstybės prokurorų bei teisėjų darbą. Tai prieštarauja teisingumo principams, kuriais vadovaujasi demokratinės teisinės valstybės.“ – sako E. Pašilis.

Joks oficialaus pranešimas apie Lietuvos teisėjų bei prokurorų atžvilgiu pradėtą baudžiamąjį persekiojimą iš Rusijos Federacijos šiuo metu nėra gautas.

Prokuratūra primena, kad šių metų gegužės mėnesį Generalinės prokuratūros prokurorai, palaikantys valstybinį kaltinimą Sausio 13-osios byloje, baigiamosiose kalbose pasiūlė kaltinamiesiems skirti bausmes, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamajame įstatyme.

Sausio 13-osios minėjimas Lietuvos Seime 2015-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaltinimų dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų veikiant organizuotoje grupėje sulaukė 67 Rusijos Federacijos, Ukrainos ir Baltarusijos Respublikos piliečiai, 1991 m. ėję vadovaujančias pareigas Sovietų Sąjungos komunistų partijoje, Gynybos, Vidaus reikalų ministerijose, Valstybės saugumo komitete (KGB), jų sukarintuose padaliniuose.

Iš minėtų kaltinamųjų 65 yra teisiami jiems nedalyvaut teisminiame procese, t. y. už akių, o du kaltinamieji dalyvauja Vilniaus apygardos teisme.

Sausio 13-osios minėjimo akimirka Lietuvos Seime 2017-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šešis asmenis, subūrusius organizuotą grupę ir į ją įtraukusius kitus kaltinamuosius, prokurorai prašė teismo pripažinti kaltais, padarius nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, ir pasiūlė skirti jiems griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos, bausmę atliekant kalėjime. Likusius kaltinamuosius, t. y. 61 asmenį, prokurorai prašė teismo pripažinti kaltais, padarius nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, ir skirti jiems laisvės atėmimo bausmes nuo 12 iki 20 metų, jas atliekant pataisos namuose.

1991 m. sausį jėga buvo siekiama Nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą grąžinti į Sovietų Sąjungos sudėtį. Karinių veiksmų metu, užimant Spaudos rūmus, Televizijos bokštą, Lietuvos radijo ir televizijos pastatus bei komendanto valandos metu buvo nužudyta 14 civilių, daugiau nei 800 civilių buvo sužaloti. Šioje byloje nukentėjusiais pripažinti 790 asmenų.

Prokurorai taip pat teismo prašė priteisti solidariai iš kaltinamųjų nukentėjusiesiems pagal jų pareikštus civilinius ieškinius – 1 120 000 Eur ir 11 365 460 Eur žalą Lietuvos valstybės naudai.

Šis teisminis procesas dar nėra baigtas

Informacijos šaltinis – Lietuvos Generalinė prokuratūra

2018.07.24; 06:30

Prancūzijos cemento, betono ir statybų įrangos milžinei „Lafarge“ ketvirtadienį buvo pateikti kaltinimai bendrininkavus vykdant nusikaltimus žmogiškumui bei finansavus teroristines organizacijas. Tokie kaltinimai bendrovei pareikšti dėl to, kad ji, norėdama per karą išlaikyti savo gamyklą Sirijoje, sumokėjo milijonus dolerių džihadistų grupuotėms, tarp jų – ir „Islamo valstybei“ (IS).

Šaltinio teismų sistemoje teigimu, bendrovė taip pat kaltinama stačiusi į pavojų buvusių cemento gamyklos, veikusios Šiaurės Sirijos Džalabijos mieste, darbuotojų gyvybes.

Teigiama, kad tai – pirmas kartas, kai kuriai nors pasaulio bendrovei buvo pareikšti kaltinimai bendrininkavus vykdant nusikaltimus žmogiškumui.

Iki teismo proceso pradžios „Lafarge“ nurodyta sumokėti 30 mln. eurų užstatą.

Aštuoni vadovaujančias pareigas bendrovėje ėję asmenys, tarp jų – buvęs generalinis direktorius Bruno Laffont’as, jau buvo apkaltinti teroristinės grupuotės finansavimu ir (arba) pavojaus kitų asmenų gyvybėms sukėlimu.

Įtariama, kad mainais į leidimą bendrovės gamyklai Džalabijoje veikti ir toliau „Lafarge“ IS ir kitoms kovotojų grupuotėms sumokėjo beveik 13 mln. eurų. Sandorį su kovotojais cemento milžinė sudarė tuo metu, kai kitos Prancūzijos bendrovės jau buvo pasitraukusios iš Sirijos.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.29; 05:30

LGGRTC Genocido muziejuje Vilniuje 2017-aisiais buvo atidaryta paroda Hodžaly aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.

Neseniai Azerbaidžano žmonės paminėjo 26-ąsias Chodžalio tragedijos metines. 1992 metų vasario 26 d. armėnų separatistų pajėgos, užėmusios šį nedidelį miestelį Kalnų Karabache, surengė masines taikių gyventojų žudynes. Dabar, prabėgus kelioms savaitėms po metinių minėjimo visame pasaulyje, galime apibendrinti, kaip oficialusis Jerevanas tebemeluoja bandydamas nuslėpti savąją kaltę.

Armėnų akibrokštas metinių dieną

„Chodžalio skerdynių metinės: šiurpus istorijos puslapis, kurio nevalia pamiršti“ – taip pavadintą straipsnį paskelbė Rusijos naujienų tarnyba „Federal Pres“ vasario 26-ąją.

Jame rašoma, jog „istorikai Chodžalio genocidą laiko vienu sunkiausių nusikaltimų ne tik prieš azerbaidžaniečių tautą, tačiau ir prieš visą žmoniją.“ Tos nakties įvykiai kelia siaubą iki šiol. Kaltieji privalo būti nubausti – kad to pasaulyje niekur ir niekada nepasikartotų.

Apie tai parašė ir kai kurie kiti Rusijos leidiniai. „Nezavisimaja gazeta“ priminė („Безразличие к трагедии в Ходжалы неприемлемо“), kad sutinkamai su tarptautine teise prieš Chodžalio gyventojus įvykdytas nusikaltimas turi būti pripažintas genocidu, o jo kurstytojai patraukti atsakomybėn. „Svobodnaja presa“ priminė („Ходжалы: память, которую не убить“), kad karas Kalnų Karabache įsiplieskė „Armėnijai pareiškus teritorines pretenzijas Azerbaidžanui“. Pasaulis nepamiršo nedidelio Azerbaidžano miestelio ir jo gyventojus ištikusios tragedijos. Ją primena paminklai: Olandijoje – Hagoje, Bosnijos mieste Sarajave, Turkijos sostinėje Ankaroje, tolimajame Mechike… Pastararųjų metinių išvakarėse Turkijoje atidengtas dar vienas paminklas Hodžalio genocido aukoms pagerbti. Internetinis laikraštis „Dni.ru“ savo ruožtu priminė: tarptautinė žmogaus teisių gynimo organizacija „Human Rights Watch“ tiesioginiais Chodžalio tragedijos kaltininkais paskelbė armėnų separatistus. Esama daugybės žudynių vietoje pabuvojusių žurnalistų liudijimų apie šiurpų susidorojimą su taikiais gyventojais. 

Rusijos valstybės dūmos deputas, Rusijos – Azerbaidžano tarpparlamentinės draugystės grupės vadovas Dmitrijus Saveljevas pasiuntė vyriausybinę telegramą Azerbaidžano Respublikos prezidentui Ilhamui Alijevui. „Rusijos liaudis, – sakoma joje, – šiandien liūdi kartu su Azerbaidžano žmonėmis. Genocido aktas, nusinešęs 613 žmonių gyvybes, pasaulio bendrijos turi būti pasmerktas, o kaltieji susilaukti griežtos bausmės. Negalima likti abejingam žvelgiant į šiurpius fotokronikos kadrus, užfiksavusius nežmoniško žiaurumo nusikaltimą. Visi drauge turime padaryti visa įmanoma, kad tokia tragedija daugiau nepasikartotų.“

Tokią dieną Armėnijoje reikėtų bent patylėti. Kur tau!

Vasario 26 d. Armėnijos naujienų tarnyba „News.am“ paskelbė rusišką tekstą miglotu pavadinimu – „За Ходжалинской трагедией стоит Азербайджан“. Tačiau iš pirmojo sakinio paaiškėja, kas turima galvoje: „už įvykius Chodžalio mieste atsakinga Azerbaidžano pusė, o ne Armėnijos“. Taip pasakė „Pabėgėlių iš Azerbaidžano SSR  kongreso“ atstovė Mariam Avakian. Esą armėnams užpuolus miestą („Chodžalio užėmimas armėnų pusei turėjo milžinišką reikšmę“) taikūs gyventojai traukėsi Agdamo miesto link ir ten buvo azerbaidžaniečių pajėgos, kurios, „pamačiusios žmones, atidengė į juos ugnį“.

Didesnio melo išgalvoti neįmanoma!

Vadinasi, melavo visi, kurių liudijimai paskelbti antai knygoje “Khojaly Witness of a war crime – Armenia in the Dock”, pasirodžiusioje Londone 2014 metais, o vėliau išleistoje rusiškai (2015), prancūziškai (2016). Visi – žmonės, liudiję, ką matė savo akimis; apie tai rašę įvairių šalių žurnalistai ir tuos įvykius tyrę mokslininkai. Ir visos tarptautinių žmogaus teisių organizacijų ataskaitos (Memorial, Human Rights Watch/Helsinki) – apgaulė? Žiniasklaidoje – ir užsienio (The Washington Post, Le Monde, The Times), ir Rusijos (Труд, Комсомольская правда, kt.) – skelbtos nuotraukos irgi  yra kažin kokia klastotė?

Išeina, viso pasaulio sąmokslas prieš armėnus – ne kitaip? Vadinasi, ne Armėnija turi stoti prieš tarptautinį teismą, o Azerbaidžanas?

… 1992 metų vasario 26-osios rytą Rusijos karinių oro pajėgų sraigtasparnis, valdomas Leonido Kraveco, skrido viršum Chodžalio apylinkių, kai antrasis pilotas šūktelėjo: „Žiūrėkite, kiek visko primėtyta!” Įgulos vadas paleido mašiną žemiau: tai, kas margavo, buvo keli šimtai žmonių kūnų. „Po lauką vaikščiojo smogikai ir šaudė į sužeistuosius, – vėliau pasakojo Kravecas. – Mus pamatę, jie atidengė ugnį į sraigtasparnį. Mums pavyko pasprukti“.

Tą patį vakarą Azerbaidžano prezidento atstovas paprašė Rusijos karinės vadovybės malūnsparnio Azerbaidžano TV grupei į tą vietą nuskraidinti; kartu su Baku žurnalistu Čingizu Mustafajevu (po trijų mėnesių žuvo Kalnų Karabache, sprogus separatistų minai) skrido grupelė Rusijos ir užsienio žurnalistų. Nors sraigtasparnis buvo paženklintas raudonu kryžiumi, juos apšaudė. Vis dėlto pilotui pavyko nutupdyti sraigtasparnį, o netrukus vėl įsodinti Čingizą ir kitus, spėjusius paimti kelis nužudytų vaikų kūnelius, tarp kurių buvo ir atskridusio milicininko „baisiai sužalotas“ 3-4 metų sūnelis. „Jūs įsivaizduojate, kas atsitinka, kai kulka pataiko į vaiko galvą? Beveik nelieka galvos.“

Šiuo sraigtasparniu skridęs Rusijos televizijos žurnalistas Jurijus Romanovas filmavo 37 sekundes, tačiau savo akimis spėjo pamatyti daugiau. „Visas didžiulis laukas iki artimojo horizonto buvo nusėtas moterų, senių, visokio amžiaus, nuo kūdikių iki paauglių, berniukų ir mergaičių lavonais…“  O tolumoje jis įžvelgė karuomenės maskuojamąja uniforma vilkinčias žmogystas,kurios „iš automatų leido ugnį į mūsų sraigtasparnį, kaip ugniagesiai vandenį iš žarnų.“

Patikėjus Mariam Avakian, išeitų, kad „azerbaidžaniečių pajėgos“ apšaudė sraigtasparnį, kuriuo nuskraidinti žurnalistus prašė Azerbaidžano prezidento atstovas?

Armėnijos prezidento Seržo Sarksiano prisipažinimas dėl nusikaltimų Hodžaly mieste

Galiausiai. Bene pati nesuvokdama, ką sako, Mariam Avakian melu apkaltino… patį Armėnijos prezidentą Seržą Sargsianą. Išeitų, jis melavo, kai prieš penkiolika metų, būdamas Armėnijos gynybos ministru, britų žurnalistui Tomui de Valui pasakė: „Iki Chodžalio azerbaidžaniečiai manė, kad su mumis galima juokus krėsti, kad armėnai neišdrįsiantys pakelti rankos prieš taikius gyventojus. Tačiau mes įstengėme pergalėti tai [sulaužyti stereotipą]. Štai kas atsitiko.“ Šiuos žodžius randame Tomo de Valo knygoje „Juodasis sodas. Armėnija ir Azerbaidžanas tarp taikos ir karo“, dienos šviesą išvydusioje 2003 metais.

Jerevanui tarptautinė teisė – tuščias garsas

Kaip žinome, 2001 metais Armėnija ir Azerbaidžanas įstojo į Europos Tarybą. 2005-aisiais Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos priimtoje deklaracijoje „Dėl konflikto Kalnų Karabacho regione“ apgailestaujama: praėjus daugiau kaip 10 metų nuo karinių veiksmų pradžios konfliktas Kalnų Karabacho regione lieka nesureguliuotas. Šimtai tūkstančių žmonių iki šiol tebėra persikėlėlių padėtyje ir gyvena siaubingomis sąlygomis. „Didelė dalis Azerbaidžano teritorijos tebėra okupuota armėnų pajėgų, o Kalnų Karabacho regioną tebekontroliuoja separatistų pajėgos“.

Šiame dokumente atsižvelgiama į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos 1993 metais priimtas keturias rezoliucijas (822, 853, 874, 884) ir primygtinai reikalaujama išvesti ginkluotąsias pajėgas iš visų okupuotų teritorijų.

2008 metais Jungtinių Tautų generalinės asamblėjoje priimtoje rezoliucijoje „Dėl padėties okupuotose Azerbaidžano teritorijose“ (62/243) sakoma nekintamai gerbiant ir palaikant Azerbaidžano Respublikos teritorinį vientisumą tarptautinės bendrijos pripažintų sienų ribose ir reikalaujama „nedelsiant, visiškai ir be išlygų išvesti visas armėnų pajėgas iš visų okupuotų Azerbaidžano Respublikos teritorijų“; nė viena valstybė negali pripažinti teisėta padėties, susiklosčiusios okupavus Azerbaidžano Respublikos teritorijas.

Paminklo Hodžaly aukoms pagerbti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.

2015-ųjų vasarą šeši Azerbaidžano piliečiai laimėjo bylą prieš Armėniją Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre. Teismas nustatė: Kalnų Karabachas, Lačino rajonas ir kitos aplinkinės teritorijos yra Azerbaidžano sudėtinės dalys, kurias ginklu okupavo Armėnijos Respublika ir dabar jas kontroliuoja. Sprendime sakoma, kad karas prasidėjo nuo Armėnijos SSR aukščiausiosios tarybos sprendimo (1989) prijungti Azerbaidžano sudėtyje esančią Kalnų Karabachą autonominę sritį prie Armėnijos SSR. Armėnijos teritorinės pretenzijos ir jos mėginimai aneksuoti dalį Azerbaidžano žemių tapo pagrindine iš pradžių ginkluoto konflikto, o paskui ir dviejų valstybių karo priežastimi. Armėnijos Respublika įsitraukė į Kalnų Karabacho konfliktą nuo pirmųjų jo dienų, o jos karinė parama buvo pagrindinis veiksnys, leidęs užgrobti Azerbaidžano teritorijas.

EŽTT pripažino Armėnijos mėginimus pasisavinti teises į priverstinių pabėgėlių azerbaidžaniečių žemę neteisėtais. Esminių teisių konvencijos ginami Azerbaidžano piliečiai turi teisę grįžti į savo namus – ten, kur jie pastoviai gyveno, atgauti nuosavybę ir turtą. Kaip nurodoma sprendime, dabartinėmis sąlygomis didžiausia kliūtimi tam yra okupuotose teritorijose esantys Armėnijos kariuomenės daliniai. Europos žmogaus teisių teismo sprendimas yra galutinis. EŽTT sprendimai yra privalomi, jų vykdymą  kontroliuoja atitinkamos Europos Tarybos institucijos.

Būtume neteisūs sakydami, jog Strasbūro teismo sprendimo svarbą pasaulinė žiniasklaida visiškai nutylėjo. 2015-ųjų rudenį įtakingas amerikiečių leidinys „The Washington Times“ išspausdino straipsnį apie Kalnų Karabachą („Revisiting evenst in Nagorno-Karabakh“), kurio motto: Rusijai ir Armėnijai tarptautinė teisė yra tuščias garsas (emptynotion). „Tai, kad Armėnija yra okupantė, – neabejotinas faktas“, – teigia jo autorius profesorius Aleksandras Muronsonas. Straipsnis įsidėmėtinas būtent tuo, kad savo teiginį profesorius grindžia ne tik žinoma JT Saugumo Tarybos rezoliucija, tačiau ir Europos žmogaus teisių teismo sprendimu byloje „Čiragovas ir kiti prieš Armėniją“.

Iš tiesų – „Armėnijai tarptautinė teisė yra tuščias garsas“. Šių metų sausio 24 d. Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas pasakė kalbą Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos sesijoje. Jo žodžiais, „Azerbaidžanas įžiebė karą, siekdamas visiško armėnų išnaikinimo Arcache“. Armėnai turi teisę vadinti Kalnų Karabachą Arcachu arba dar kaip, tačiau meluoti viso pasaulio akivaizdoje…

Agresorių laukia atpildas

Žinomas rusų istorikas, karinis ekspertas ir politologas Olegas Kuznecovas praėjusių metų pavasarį parengė peticiją Rusijos Federacijos valstybės dūmai, ragindamas pripažinti armėnų teroristų nusikaltimus Chodžalyje mieste azerbaidžaniečių tautos genocidu (nusikaltimu žmoniškumui). Tai padarė, kaip sakė žurnalistams, „iš vidinio įsitikinimo, nesiekdamas kokios šlovės ir liaupsių.“ Monografijos „Armėnų transnacionalinio terorizmo istorija XX šimtmetyje“ autorius po daugelio metų tyrinėjimo mano suvokęs šio „etninio kriminalinio reiškinio“ esmę. „Aš tai žinau ir noriu, kad tai žinotų ir mano tėvynainiai.“

Šiame dokumente sakoma, kad Chodžalio gyventojų masines žudynes vykdė Kalnų Karabacho armėnų separatistų grupės „Arabo“ smogikai, vadovaujami Libano piliečio Manvelo Jegizariano. Bedrininkavo buvusios Sovietų Sąjungos, o tuo metu – Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ginkluotųjų pajėgų 366-to motorizuoto šaulių pulko 2-ojo bataliono, vadovaujamo Seirano Oganiano, kariai, daugiausia armėnai; Oganianas 2008–2016 metais ėjo Armėnijos Respublikos gynybos ministro pareigas. Peticijoje nurodoma, jog įsakė susidoroti su taikiais gyventojais asmeniškai Kalnų Karabacho „savigynos pajėgų komiteto pirmininkas“ Seržas Sargsianas (2008 metais tapo Armėnijos Respublikos prezidentu).

Hodžaly aukoms atminti

Masinių žudynių metu žuvo 613 žmonių, iš jų 63 vaikai, 106 moterys, 70 pagyvenusių žmonių; 56 žmonės nužudyti itin žiauriai; Iš 8 šeimų neliko nei vieno gyvo. 487 žmonės, tarp jų 76 vaikai, buvo sužeisti, 150 žmonių dingo be žinios, 1 275 žmonėms teko įkaitų dalia. Savuosius namus turėjo palikti iš viso 5 379 žmonės.

Peticijoje taip pat primenama, jog šį armėnų teroristų nusikaltimą Azerbaidžano gyventojų genocidu pripažino Meksikos, Turkijos, Kolumbijos, Gvatemalos, Peru, Jordanijos, Hondūro, Džibučio parlamentai; nusikaltimu žmoniškumui – Pakistano, Sudano, Izraelio, Čekijos parlamentai, taip pat Islamo Konferencijos Organizacijos parlamentinė asamblėja.

Rusijos visuomeninio-politinio laikraščio „Tribuna“ vasario 26 d. išspausintame straipsnyje („Война всех против всех: уроки Ходжалы“) rašoma, kad „jau nuo XIX amžiaus armėnų šovinistai-nacionalistai nuosekliai varė azerbaidžaniečių tautos etninio valymo ir genicido politiką. Apie tai liudija daugybė istorinių dokumentų“. Chodžalio tragedija yra Armėnijos vadovybės įvykdytas azarbaidžaniečių tautos genocidas, nors pasaulio bendrija šito dėl „regioninių elitų interesų“ iki galo nepripažįsta. Tačiau po to, kas įvyko, pasaulio žmonės į Armėniją žvelgia kaip į agresorę ir tokia ji išliks ateities kartose. Chodžalio tragedija pasaulio visuomenę perspėja, kaip pavojinga nuolaidžiauti Armėnijos vadovybei, linkusiai į karines provokacijas ir avantiūras. Galiausiai, agresorių neišvengiamai laukia istorinis atpildas ir tai gali įvykti kievieną valandą.

Slaptai.lt informacija

2018.03.15; 04:50