Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis

Gintaras Visockas

„Ilga kelionė į Hankendį“ – tai grožinio pobūdžio tekstas, pasakojantis apie Azerbaidžano istorija susidomėjusio lietuvių žurnalisto keliones, įspūdžius, pastebėjimus. Nepaisant kelių išgalvotų situacijų, čia gausu tikrai nutikusių nuotykių, tikrai patirtų jausmų. Pagrindinis herojus Mikis jaučia būtent tai, ką kadaise teko savo kailiu patirti šių eilučių autoriui, keliaujančiam į Baku, Giandžą ar Nachičevanę. Būtų kvaila tai neigti. Tačiau riebaus lygybės ženklo brėžti taip pat nederėtų.

Be to, šiuo rašiniu susidomėjusius skaitytojus perspėju: „Ilga kelionė į Hankendį“ – ne vien apie Azerbaidžaną, kurį, beje, išties pamilau ir laikau savo antrąja Tėvyne. Čia mėginu svarstyti, ar prasminga žurnalistinė veikla, jei taviškis rašinys po kelių savaičių (ką jau bekalbėti apie kelerius metus), tampa neįdomus, neaktualus?

Šioje „kelionėje“ aprašau ir kitą ne kartą suvoktą gyvenimišką patirtį: tik ilgai ir kantriai plušant įmanoma patirti pergalių. Verkšlendamas, tinginiaudamas, vaikydamasis lengvų honorarų nieko nepasieksi.

Trečioji man svarbi tema – ar Lietuva nėra praradusi savigarbos, ar ne per lengvai leidžiamės stumdomi net tų, kuriuos pagarbiai vadiname „strateginiais partneriais“?

Kokia šios knygos literatūrinė vertė – bijau svarstyti. Baiminuosi todėl, kad per pastaruosius tris dešimtmečius, aktyviai dirbdamas žurnalistu, iki kaklo įklimpau į žurnalistinių štampų, bjaurių, primityvių konstrukcijų liūną. Išsiropšti, išsiveržti iš šios pelkės – ne taip paprasta.

Už šią knygą esu dėkingas azerbaidžaniečiams draugams, kurie padėjo keliauti po Azerbaidžaną. Jei ne jų kantrybė, nuoširdus rūpestis, šios odisėjos nebūtų buvę.

Jei būsime sveiki gyvi, 2022-aisiais metais numatęs išleisti „Ilgos kelionės į Hankendį“ tęsinį.

2021.12.30; 08:00

Slaptai.lt skelbia dar vieną žiupsnelį nuotraukų. Jos darytos visur – Kernavėje, Vilniuje, Alytuje, Baku, Ordubade, Punske… Jos – kelerių metų senumo. Nuotraukos – pačios įvairiausios. Kai kurios iš jų turi išliekamąją vertę, kai kurios brangios tik šių eilučių autoriui.

Gintaras Visockas

« 1 2 »

2019.12.20; 00:30

Jūsų dėmesiui – keletas nuotraukų, kuriose užfiksuotas Azerbaidžanas. Nuotraukų autorius – žurnalistas Gintaras Visockas.

Nėra šioje galerijoje vaizdai.

2018.10.07; 15:00

Kur ir kaip norėčiau praleisti gegužės 28-ąją?

Atsakymas skaitytojui tikriausiai pasirodys neįprastas. Bet jis – nuoširdus.

Gegužės 28-ąją norėčiau būti Azerbaidžane. Jei tik atsirastų galimybė, nedvejodamas skrisčiau į Azerbaidžaną pažiūrėti, kaip šios rytietiškos, musulmonikos šalies žmonės švenčia Nepriklausomybės dieną. Tą šventę norėčiau pamatyti savo akimis.

Continue reading „Gegužės 28-oji – ne vien Azerbaidžano šventė”

« 1 3 »

Sunku keliais žodžiais papasakoti, kokį įspūdį paliko azerbaidžanietiška autonominė Nachičevanės respublika. Ten gyvenimas – ypatingas. Nachičevanės respublikoje gyvenantys azerbaidžaniečiai neturi tiesioginio ryšio su Azerbaidžanu. Jie iš visų pusių suspausti milžiniškų, neperžengiamų kalnagūbrių.

Bet kalnai – ne pati didžiausia kliūtis, skirianti juos nuo Azerbaidžano. Nachičevanės gyventojai – priešiškos Armėnijos apsuptyje. Prieš du dešimtmečius Rusijos ginkluotųjų pajėgų padedama Armėnija okupavo maždaug 20 proc. azerbaidžanietiškų žemių, įskaitant ir Kalnų Karabachą. Šios žemės azerbaidžaniečiams iki šiol negrąžintos. Tarp Armėnijos ir Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų – labai trapios paliaubos. Visuose pasienio ruožuose būta klastingų armėniškų diversijų. Todėl ši aplinkybė negali neturėti įtakos Nachičevanės azerbaidžaniečių gyvenimo būdui.

Tiesa, nemanykite, jog Nachičevanės azerbaidžaniečiai jaučia baimę ar skursta. Tiesiog jų gyvenimo ritmas – kiek kitoks nei Azerbaidžane. Jie niekur neskuba. Ir svečiams jie ypatingai draugiški. Svečiai čia priimami dar nuoširdžiau, dar karščiau, nors ir pats Azerbaidžanas pagrįstai laikomas ypatingai svetingu, kur draugiškumas ir pagarba svečiui „liejasi per kraštus“.

O ten, kur ši autonominė respublika nesiriboja su priešiška Armėnija, ji ribojasi su Iranu, kuris taip pat, deja, nėra draugiškas Azerbaidžanui. Iranas priešiškai žvelgia į Azerbaidžaną, nes, kaip ir Armėnija, kadaise pagrobė didelį gabalą azerbaidžanietiškų žemių, vadintų Pietų Azerbaidžanu. Pietų Azerbaidžanas atiteko Iranui tuomet, kai Iranas, flirtuodamas su carine Rusija, ėmėsi svetimų žemių dalybų.

Taigi dabar daug milijonų azerbaidžaniečių gyvena dabartinio Irano teritorijoje. Beveik tris kartus daugiau nei pačiame Azerbaidžane. Tad nenuostabu, jog Iranas nuolat sunerimęs, kad tik oficialusis Baku nepradėtų kelti Pietų Azerbaidžano priklausomybės klausimo.

Štai toks pagrindinis iš visų pusių priešiškų valstybių supamo Nachičevanės regiono ypatumas.

Kitas išskirtinis Nachičevanės bruožas – čia gimė ir užaugo buvęs Azerbaidžano prezidentas Heidaras Alijevas, dabartinio šalies vadovo Ilchamo Alijevo tėvas. Tad Nachičevanėje – daug Heidaro Alijevo atminimui rodomų pagarbos ženklų. Nachičevanėje įkurtas specialus Heidaro Alijevo muziejus, čia stūksto modernūs H.Alivevo vardo rūmai, kur rengiamos visos svarbiausios konferencijos bei pasitarimai. O ir visuose kituose Nachičevanės muziejuose, pavyzdžiui, Istorijos – architektūros muziejuje, Kilimų muziejuje, esama ekspozicijų, skirtų H.Alijevo atminimui.

Nachičevanės azerbaidžaniečiai ypatingai gerbia karių, žuvusių 1992 – 2014-aisiais ginant šalies teritorinį vientisumą, atminimą. Žuvusieji kariai čia pagarbiai vadinami šachidais. Kiekviename stambesniame muziejuje – specialios ekspozicijos su portretinėmis šiuo laikotarpiu žuvusiųjų jaunuolių ir vyrų nuotraukomis. Ekskursijų vadovai skiria ypač daug dėmesio šiai skaudžiai temai. O mus lydėjusieji azerbaidžaniečių diplomatai nuolat kartojo, kad prarastas žemes jie susigrąžins bet kokia kaina. Susigrąžis arba gražiuoju, arba piktuoju.

Įspūdinga ir Nachičevanės tvirtovė, kurioje įrengtas muziejus, gausus senoviškų ginklų, rankdarbių ir paveikslų. Muziejaus gidai išsamiai papasakojo, kiek ši tvirtovė atlaikė priešų antpuolių ir apgulčių, kiek čia gyvybių neteko Azerbaidžano didvyrių ir karžygių.

Beje, Nachičevanės miesto pakraštyje įkurta unikali gydykla. Ji įrengta po žeme. Jos stogas – akmeniniai didžiulio kalno luitai. Specialiojoje gydykloje – prietema ir virtinės lovų. Čia, kalnų požemiuose, gydosi kvėpavimo ligų kamuojami pacientai. Gydymo metodas – oras, sodriai persisunkęs gydomųjų savybių turinčios druskos ir jodo dalelėmis. Vieniems ligoniams „Duzdago“ fizioterapiniame centre užtenka praleisti naktį. Sunkesniems ligoniams rekomenduojama šią procedūrą pakartoti keletą kartų.

Neišdildomą įspūdį paliko ir šalia Ordubado miesto esantys kalnai, kuriuos azerbaidžaniečiai laiko šventais. Legenda byloja, jog šių kalnų urvuose nuo persekiotojų viduramžiais slėpėsi islamo tikėjimą išpažinę jaunuoliai. Jaunuoliai buvo verčiami pakeisti tikėjimą. Bet trys šimtai jaunuolių užsibarikadavo kalnų urvuose ir verčiau pasirinko amžiną miegą nei išdavystę.  

Šiandien slaptai.lt skelbia 80 nuotraukų, pasakojančių apie Nachičevanę ir Ordubadą.

2014.10.20; 03:15