Alžyro vicepremjeras, užsienio reikalų ministras Ramtane`as Lamamra, šią savaitę lankydamasis Italijoje ir Vokietijoje, įspėjo partnerius, kad šalyje į valdžią gali ateiti islamistai, o blogėjant situacijai Alžyre padidėtų migrantų srautas į Europą, praneša naujienų portalas TSA (Tout sur l’Algerie).

Jo šaltinių žiniomis, R. Lamamra per derybas Romoje ir Berlyne informavo apie du didžiausius pavojus, kuriuos kelia dabartinė krizė Alžyre, kur nuo vasario 22 d. vyksta daugiatūkstantinės protesto manifestacijos. Jų dalyviai reikalauja, kad kuo greičiau atsistatydintų šalies prezidentas Abdelazizas Bouteflika ir jo aplinka.

Pasak TSA, vicepremjeras įspėjo, kad vykstant pereinamajam procesui Alžyre į valdžią gali ateiti islamistai ir kad į Europą gali masiškai plūstelėti migrantai. Todėl R. Lamamra mėgino įtikinti Italijos ir Vokietijos pareigūnus, kad vienintelis būdas išvengti padėties blogėjimo Alžyre – šalies valdžios siūlomo plano realizavimas.

Kovo 11 d. 82 metų amžiaus A. Bouteflika, einantis valstybės vadovo pareigas nuo 1999 metų, kreipimesi į tautą paskelbė atsisakąs balotiruotis penktajai kadencijai, taip pat pranešė, kad balandžio 18 d. turėję įvykti prezidento rinkimai atidedami ir kad pradedamas pasiruošimas nacionalinei konferencijai, kuri turi parengti naujos šalies konstitucijos projektą. Naujo valstybės vadovo rinkimų data, pareiškė jis, bus paskelbta jau įgyvendinus reformas ir per referendumą priėmus naują šalies pagrindinį įstatymą.

Bet opozicija atmetė dialogą su valdžia, taip pat atsisakė dalyvauti nacionalinėje konferencijoje.

Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2019.03.22; 07:50

2018 m. Vokietijoje užfiksuota beveik 2 tūkst. nusikaltimų prieš pabėgėlius ir prieglobsčio ieškotojus. Nusikaltimų pobūdis – nuo užgauliojimų, turto sugadinimo iki kūno sužalojimų ir žmogžudysčių, informuoja naujienų agentūra dpa.

Vokietijos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, dauguma atvejų – 1 775 – buvo nukreipti tiesiogiai prieš pabėgėlius, 173 – prieš pastatus, kuriuose jie gyvena. Pranešta, kad iš viso buvo sužalota 315 žmonių.

Nors užpuolimų skaičius mažesnis nei 2016 ar 2017 m., tačiau gali būti, kad dalis pranešimų už 2018 m. bus registruota pavėluotai.

Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.17; 03:00

Vokietijos vidaus reikalų ministerija svarsto galimybę imtis sankcijų prieš tuos migrantus, kurie slepia savo tapatybę. Tai trečiadienį leidiniui „Focus Online“ pranešė žinybos atstovas Stephanas Mayeris.

„Mes norime būti griežtesni, pirmiausia duomenų apie tapatybę slėpimo klausimais, – sakė jis. – Su tais, kurie nuolat atsisako bendradarbiauti išduodant pasą atstojantį dokumentą arba aiškinantis tapatybę, reikia kur kas griežčiau elgtis suteikiant teisinį buvimo šalyje statusą arba skiriant socialinę pagalbą“.

Maždaug pusė pastaruoju metu į Vokietiją atvykusių prieglobsčio prašytojų nepateikė tapatybę patvirtinančių dokumentų. Gruodį Vokietijoje buvo priimtas įstatymas, numatantis, jog mokytis profesinio rengimo centruose ir gauti darbą šalyje gali tik tie pabėgėliai, kurie deda reikiamas pastangas, kad pareigūnai galėtų nustatyti jų tapatybę.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.03; 00:59

Šių metų gruodžio 4 d. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo surengta tarptautinė konferencije „ES ateitis: suverenių valstybių Europa“. Konferencijoje pranešimus skaitė svečiai iš Latvijos, Baltarusijos, Vokietijos ir Lietuvos atstovai.

Ypatingo dėmesio susilaukė Vokietijos bundestago Alternatyva Vokietijai frakcijos atstovai. Skaitytojų dėmesiui siūlome teisininko, dr. Christiano Wirtho pranešimą „Nacionalinių valstybių vidaus saugumas tautų Europoje“

Dr. Christian Wirth, AFD partija. Youtube.com nuotr.

Gerbiamosios ponios ir ponai, noriu pradėti pareikšdamas padėką savo ir visų partijos Alternatyva Vokietijai parlamentarų vardu renginio globėjui Arvydui Juozaičiui ir šios konferencijos organizatoriams ponams Gintarui Songailai ir ponui Algiui Avižieniui. Dėkojame už pakvietimą, už Jūsų atliekamą darbą ir suteiktą galimybę kalbėti čia, gražiame Vilniaus mieste.

Svečiavausi čia jau šių metų vasario mėnesį ir jau tada konstatavau, jog konservatyvių patriotiškai nusiteikusių lietuvių ir vokiečių pažiūros yra labai panašios ir tikrai yra daug daugiau to, kas mus sieja, nei aspektų, kurie mus skirtų. Pirmiausia mus sieja meilė mūsų tėvynėms, mūsų tautoms, kultūrai ir tradicijoms, kurias mes puoselėjame ir norime išsaugoti.

Per paskutinius metus Europos Sąjungos veikla kėlė grėsmę šioms vertybėms arba net bandė tikslingai jas panaikinti. Slenkantis švietimo lygio mažinimas, suverenumo teisių atėmimas iš nacionalinių valstybių, euro gelbėjimo akcijos ir vis labiau pučiama eurocentralizacija šiuo metu įgyja neokomunistinių tendencijų. Tuo tikslu kuriami vis didingesni beprotiški projektai, kaip antai Europos armija, kuri yra ne tik žingsnis į vieningą europinę valstybę, bet kelia pavojų taikai Europos viduje ir už jos ribų.

Nuo 2015 metų rugsėjo mūsų šalys ir mūsų bendra europinė kultūra susiduria su dar didesniu imanentiniu pavojumi…

Ponios ir ponai, neabejotinai supratote, apie ką aš kalbu. Žinoma, kalbu apie migracijos bangą, kuriai plisti leido Angela Merkel per savo vienasmeniškai pasirinktą neatsakingą politiką.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.

Atvėrusi sienas 2015 metų rugsėjo mėnesį visiems migrantams, ponia Merkel pažeidė tiek Gyvenamosios vietos ir Prieglobsčio įstatymų bei Konstitucijos 16a straipsnio nuostatas, tiek ir galiojančią ES teisę, o būtent Reglamentą „Dublinas III“. Ji paprasčiausiai neinformavo aukščiausiojo Federalinės vyriausybės kontrolės organo – Bundestago – apie savo sprendimą ir tokiu būdu šis sprendimas nebuvo įteisintas. Nepaisant visų viešų debatų, nepaisant visų akivaizdžių pasekmių, Bundstage nevyko jokių debatų ir nebuvo priimta jokio sprendimo šiuo klausimu!

Nepaisant rimtų įstatymų pažeidimų, ponia Merkel šio klausimo neapsvarstė ir su Europos kaimynais, kurie visi buvo pastatyti prieš įvykusius faktus ir iki šiandien sprendžia šių jos veiksmų sukeltus padarinius. Daugelis šių valstybių jau uždarė savo sienas ir taiko tikslingas priemones prieš tokį nekontroliuojamą masišką antplūdį. Austrija ir Italija, taip pat Vyšegrado valstybės, kurių priekyje yra Vengrija, sėkmingai pasipriešino merkelinei Vakarų Europos savigriovos politikai ir todėl yra šmeižiamos Vokietijos ir tarptautinėje spaudoje. Alternatyva Vokietijai sveikina šį pasipriešinimą ir pasisako už aiškią sienų uždarymo politiką bei išsiuntimą visų nelegalių ir kriminalinių migrantų, kurie nuo 2015 m. atvyko ne tik į Vokietiją, bet ir į visą Europą.

Merkel elgesys yra visiškai neatleistinas ir didelė tikimybė, jog Europai tai dar brangiai atsieis. Todėl mes, Alternatyva Vokietijai, įteikėme prašymą Konstituciniam teismui išnagrinėti institucinį kaltinimą prieš Angelos Merkel vyriausybę, kad ji būtų patraukta atsakomybėn dėl išdavikiško elgesio Vokietijos tautos bei kitų Europos tautų atžvilgiu, kurios taip pat nukentėjo dėl tokio jos elgesio.

Nuo 2015 m. į Vokietiją atvyko daugiau kaip 2 milijonai vadinamųjų pabėgėlių. Paduota daugiau kaip 1.6 mln. prašymų suteikti prieglobstį.

Daugiausia pabėgėlių atvyko iš Sirijos, Afganistano, Eritrėjos, Nigerijos, Somalijos ir Sudano: tai tik dalis migrantų kilmės šalių. Net iš Turkijos per šiuos metus atvyko 8.700 avantiūristų pabėgėlių. Labai didelis klaustukas, ar tikrai jie visi yra atvykę iš karo zonų arba galėtų būti traktuojami kaip patiriantys politinį persekiojimą. 

Klausimas dėl tų žmonių tikrosios tapatybės taip pat dažnai lieka neatsakytas. Nuo migracijos bangos pradžios tapo įprasta, kad dauguma atvykstančių į Vokietiją savo asmens dokumentus arba išmesdavo prieš atvykdami į Europą, arba nuslėpdavo juos nuo tarnybų ir tvirtindavo neturintys jokių dokumentų. Taip jie susikurdavo sau galimybę nurodyti tokią kilmės šalį, kuri vėlesnės procedūros metu suteikdavo jiems galimybę gauti leidimą pasilikti šalyje. Kad geriau atrodytų statistikos skaičiai, Vokietijos tarnyboms buvo aiškiai nurodyta tikėti kiekvieno pabėgėlio pateikiama versija ir nepatikrinus registruoti visus jų duomenis. 

Kaip minėta, teisę gauti prieglobstį turi tik pabėgėliai iš karo zonų ir dokumentais įrodomą politinį persekiojimą patiriantys asmenys. Asmenys, atvykstantys iš saugių trečiųjų šalių, neturi konstitucinio pagrindo prašyti prieglobsčio. Tinkamai taikant Vokietijos įstatymus, jiems turėtų būti neleidžiama įvažiuoti į šalį. Suprantama, kad tam reikėtų tinkamai veikiančios pasienio kontrolės, kurią, kaip visi žinome, Angela Merkel panaikino 2015 metais.

Deja, Vokietijoje yra daug advokatų, kurie pajuto, kad migracijos krizė atneš jiems daug pelningos veiklos, ir jie, puikiai žinodami, jog elgiasi nederamai, atstovauja šiems asmenims teismuose, išrūpindami jiems leidimą būti arba visam laikui likti šalyje, nors jų klientų teiginiai apie jų kilmę yra greičiausiai pramanyti ir/arba negali būti iki galo išaiškinti. Visa tai turi nusikalstamos veikos požymių, tačiau trūkstant pajėgumų ir politinės valios atitinkamose institucijose tai nėra išsiaiškinama iki galo.

Atvykus beveik 2 milijonams įvairių tautybių žmonių, kurie didžiąja dalimi yra musulmonų tikėjimo, o jų socialiniai įgūdžiai nė iš tolo nepanašūs į mūsiškius, Vokietijoje labai išaugo tam tikros rūšies kriminalinių veikų skaičius.

Iš žiniasklaidos Jums neabejotinai yra žinoma, jog Vokietijoje beveik nebūna dienos, kad neįvyktų kokie nors seksualinio priekabiavimo, prievartavimo, užpuolimų peiliu ar žmogžudysčių atvejai.

Pabėgėliai. EPA-ELTA nuotr.

Kaip išaugo nepilnamečių ir jaunimo nusikaltėlių skaičius tarp ne Vokietijos piliečių, įtariamų nusikaltimo padarymu, ypač akivaizdžiai matome iš 2015/2016 m. statistikos duomenų. Iš nusikaltimo padarymu įtariamų vokiečių 2016 m. nusikaltėlių skaičius sumažėjo 50 110.  T.y. nusikaltimo padarymu įtariamų vokiečių skaičius sumažėjo 3,4 proc. Per tą patį laikotarpį nusikaltimo padarymu įtariamų ne Vokietijos piliečių skaičius padidėjo 4,6 proc., t.y. 41 800. Negalima tiksliai nustatyti, ar didelė dalis kriminalinių nusikaltėlių iš tikrųjų yra nepilnamečiai, ar priskirtini nepilnamečių baudžiamajai teisei, nes pabėgėliai mėgsta nurodyti netikrą amžių.

Nors pabėgimo priežastys daugelyje šalių, pavyzdžiui, Sirijoje, nebėra tokios akivaizdžios, kaip anksčiau, o daugelyje regionų ir padėtis normalizavosi, bet federalinė vyriausybė net nebando grąžinti pabėgėlių į jų tėvynes. Daug problemų iškyla siekiant išsiųsti iš šalies tuos pabėgelius, kurių prašymai dėl prieglobsčio suteikimo buvo atmesti. Dėl tokių asmenų išleidžiamos lėšos kartais siekia kelis milijonus. Galima sakyti, jog Vokietijoje susikūrė net savotiška nauja ekonomikos šaka: atskiros organizacijos, taip pat advokatai specializavosi, kaip vilkinti užsieniečių išsiuntimą iš Vokietijos. Migrantai konsultuojami, kaip sukliudyti išsiuntimą.

Dažniausiai pateikiama pažyma apie kokią nors simuliuotą traumą, kurią išrašo į tą reikalą įtraukti gydytojai. Kitos galimybės užkirsti kelią išsiuntimui: pabėgėliai kur nors paslepia savo vaikus, arba jau įlaipinti į lėktuvą migrantai ima stipriai triukšmauti, todėl pilotas priverčiamas dėl atitinkamų skrydžio reikalavimų tokiems asmenims neleisti skristi.

Dabartinė ponios Merkel vadovaujama vyriausybė siekia ir čia pagražinti statistiką – mat, net tie asmenys, kurių prašymai dėl prieglobsčio suteikimo buvo atmesti, gali tapti tikraisiais migrantais, jei jie dirba bent patį paprasčiausią darbą.

Į Vokietiją kas mėnesį vis dar atvyksta ir įteikia prašymus dėl prieglobsčio suteikimo po 10 000 migrantų. Negana to, kad nepertraukiamai plūsta migrantų minios, ES ir Jungtinės Tautos planuoja naujus Europos kultūrai svetimų žmonių srautus į Europą.

Viena vertus, jau egzistuoja ES perkėlimo programa. Ji numato kasmet permanentiškai perkelti į Europą po 50 000 pabėgėlių, kuriems „ypač“ reikia apsaugos. Paskirstymo kvotas nustatys ne atskiros valstybės, jos bus nustatomos ES lygmeniu. Tai yra globa, kuri būdinga beveik diktatoriškam Europos Sajungos organų elgesiui.

Kita programa, apie kurią Jūs, galbūt, ne taip seniai išgirdote, yra Jungtinių Tautų migracijos sutartis. Todėl Jūsų šalies labui  norėčiau pastebėti,  jog apie šį pavojingą susitarimą, kuriuo turėtų būti legalizuota nelegali migracija, Lietuvoje pirmieji prabilo ir turėjo drąsos pasakyti teisybę Arvydas Juozaitis ir Algis Avižienis, o ne grupelė konservatorių, kurių tarpe buvo ir asmuo, kuris vasario mėnesį prieš pat mums atvykstant atšaukė kvietimą.

Jungtinių Tautų  migracijos sutartis sukels neregėto masto pabėgėlių srautus į Europą. Priklausomai nuo to,  į kuriuos asmenis šiuo klausimu kreipiamasi,  į Europą išsirengusių žmonių skaičius  galėtų siekti nuo 20 iki 300 milijonų. Iš to kylantis pavojus akivaizdus. Nekontroliuojamos, o vėliau legalizuotos migracijos padaryta žala kultūrai būtų neatitaisoma. Ne tik galimai, bet visiškai realiai iškiltų pavojus, jog negrįžtamai būtų sunaikintos senosios Europos tautos ir jų prigimtinė kultūra.

Migrantai. EPA – ELTA nuotr.

Kol dar nepasiektas vadinamasis „point of no return“ (taškas, prie kurio negrįžtama), dabar reikia veikti bendrai. Esame susidūrę su uždaviniu, kuriam  analogų veltui ieškotume istorijoje. Mūsų laikų ekologiniai fašistai ir neokomunistai Europos tautoms paskelbė karą. Jie teigia, jog visa tai nori sunaikinti tautinės Europos jėgos, iš tikrųjų yra priešingai.  Šie suklaidinti žmonės savo sergančią Europos Sąjungą painioja su Europa ir su per tūkstantmečius susiformavusia kultūra ir tradicija. Vieninteliai žmonės, kurie suvokia Europai iškilusią grėsmę, esame mes, Europos tautų patriotai, ir mes esame ne tie, kurie nori sugriauti Europą, mes norime išsaugoti Europą ir jos tautas mums, mūsų vaikams bei visoms būsimoms kartoms. Todėl džiaugiuosi, kad patriotinės ir tautinės Europos partijos ir sąjūdžiai vis labiau kontaktuoja, bendrauja ir suvokia, jog bendardarbiavimas turi esminės reikšmės sėkmei.

Bet mes nesirengiame, lyg kokie visažiniai, kištis į kurios nors tautos reikalus, tik norime bendrai imtis mums bendrai rūpimų temų. Šiuo požiūriu pirmiausia turime skirti dėmesį masinės migracijos temai ir rasti jos sprendimus. Be to, svarbus yra ir euro klausimas bei liūdna ES finansinė padėtis, taip pat eurocentrizmo silpninimas, o su  tuo susijęs ir suvereniteto teisių grąžinimas valstybėms. Tai tik kelios temos. Žinoma, tai nereiškia, jog bus atsisakyta savitarpio pagalbos. Bet  kiekvienu atveju tik esant savitarpio sutarimui. Bet juk kiekviname blogyje visada esti ir kai ko gero, o grėsmėje slypi ir šansas. Pasinaudokime juo, kad sukurtume  suverenių tautinių valstybių Europą, tėvynių Europą.  

Vertė Irena Tumavičiūtė    

2018.12.21; 07:10       

Lietuva pirmą kartą pralaimėjo bylą prieš pabėgėlius Europos Žmogaus Teisių Teisme. Prieglobsčio prašiusiai čečėnų šeimai su penkiais mažamečiais vaikais, kuri pasienyje buvo grąžinta į Baltarusiją, priteista sumokėti 22 tūkst. eurų kompensaciją.

Spyna. Slaptai.lt nuotr.

Kaip komentare Eltai teigė Jungtinių Tautų ir ES ekspertė pabėgėlių klausimais, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorė Lyra Jakulevičienė, antradienį Strasbūro teismo priimto sprendimo kaina – ne tik kompensacijai priteista suma, juolab kad pareiškėjai prašė dešimteriopai didesnės. 

Kaip pabrėžė ekspertė, teismo sprendimas labai aiškiai parodė, kad Lietuva turi problemų pasienyje.

„Čečėnų šeimos byloje prieš Lietuvą priimtas sprendimas – pirmasis, kuomet mūsų valstybė pralaimi prieglobsčio prašytojų byloje. Be to, šis sprendimas – vienas iš keleto panašių, kuriuos Strasbūro teismas priiminėjo prieš skirtingas valstybes, kilus ginčui, ar privaloma į valstybės teritoriją priimti asmenį, kuris neturi dokumentų, galiojančios vizos, tačiau šalyje ieško prieglobsčio. Ar privalu tokius asmenis priimti, nepriklausomai nuo to, kokiu keliu atvyksta – jūra, sausuma, ar vis dėlto valstybės gali atstumti pabėgėlius pasienyje”, – komentavo prieglobsčio teisės specialistė.

Lietuvoje prieglobsčio prašiusi šeima buvo grąžinta į Baltarusiją. Kaip atkreipė dėmesį prof. L. Jakulevičienė, ši šalis nelaikoma saugia prieglobsčio prašantiems asmenims. 

Kalbėdama apie bylos pralaimėjimo Strasbūre padarinius Lietuvai, Eltos pašnekovė jas siejo su platesne, bendra situacija Europoje, nes šiuo metu pabėgėlių ir apskritai migrantų klausimas ypač jautrus.

„Įvairios valstybės į ją reaguoja skirtingai: vengrai stato sienas, kitos valstybės bando atstumti pabėgėlius nuo sienos jūroje ar kitur pasienyje. Tačiau Strasbūro teismas šiuo klausimu labai nuoseklus – panašaus pobūdžio bylose konstatuojama, kad be vizos ar kitokių leidimų asmenys negali atvykti gyventi į kitos šalies teritoriją ir apsigyventi joje, bet atvejais, kai ieškoma apsaugos nuo persekiojimo kitoje valstybėje, laikomasi pozicijos, kad valstybių institucijos turi sudaryti galimybę tokiems asmenims pateikti prašymus likti šalyje. Jei pasiteisina, kad tokios apsaugos reikia, nuostata – leisti jiems likti šalyje”, – komentavo MRU profesorė.

Kaip pabrėžė prof. L. Jakulevičienė, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas – žinia Lietuvai, kad negalime apsistatyti sienomis. 

„Taip, į šalį negalės patekti užsieniečiai, kurie tokios teisės neturi, tačiau ieškantiems apsaugos tokios galimybės vis dėlto turi būti sudarytos“, – konstatavo Jungtinių Tautų ir ES ekspertė pabėgėlių klausimais.

Prof. L. Jakulevičienei gaila, kad Lietuvai nepavyko taikiai susitarti su prieglobsčio prašytojais, kurie dėl žmogaus teisių pažeidimo kreipėsi į Strasbūro teismą. 

„Teismo sprendimas labai aiškiai parodė, kad mes turime problemų pasienyje. Gal kartais nepagrįstai sekame kitų valstybių praktika, žiūrim, ką daro lenkai, vengrai, – valstybės, kurios gana kategoriškos migracijos, prieglobsčio klausimais, turint omenyje, kad ta pati čečėnų šeima Strasbūro teismui panašiu klausimu yra apskundusi ir Lenkiją“, – atkreipė dėmesį prof. L. Jakulevičienė. 

Teisininkės įsitikinimu, Lietuva turi turėti aiškią savo poziciją dėl prieglobsčio prašytojų, nepaisant to, kad nemažai valstybių Europoje kategoriškai pasisako apie pabėgėlius ir ieško ne visada teisėtų būdų, kaip jų neįsileisti.

Prof. L. Jakulevičienės nuomone, Lietuva gali turėti ir turi neblogai veikiančias procedūras (sprendimai priimami greitai, jei nustatoma, kad asmuo pagrįstai prašo prieglobsčio, leidžiama jam pasilikti, jei ne – jis grąžinamas). „Bet jei pasienyje prieglobsčio prašantiems asmenims nesudaroma galimybė patekti į tas procedūras, minėta Lietuvos pažanga tarsi paneigiama“, – atkreipė dėmesį ekspertė. 

ELTA primena, kad septynių asmenų čečėnų šeima – 1988 metais gimęs tėvas, 1994 metais gimusi motina ir penki jų vaikai – praėjusių metų pavasarį tris kartus bandė pateikti prieglobsčio prašymą Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje. 

Lietuva pripažinta pažeidusi du Europos žmogaus teisių konvencijos straipsnius, susijusius su draudimu kankinti ir teise į veiksmingą teisinę gynybą. „Įstatymas neleidžia Valstybės sienos apsaugos tarnybai neįleisti į šalį užsieniečių, kurie pateikė prieglobsčio prašymus, o sprendimą dėl to, ar nagrinėti prieglobsčio prašymą iš esmės, priima Migracijos departamentas, ne Valstybės sienos apsaugos tarnyba“, – rašoma Strasbūro teismo sprendime. 

Pasak Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjų, 2017 metų balandžio 16, gegužės 11 ir gegužės 22 dienomis neleidus pareiškėjams pateikti prieglobsčio prašymų ir išsiuntus juos į Baltarusiją, neįvertinus teiginių, kad jie susidurs su realia rizika būti grąžinti į Čečėniją, kur su jais bus netinkamai elgiamasi, buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Lietuvos Vyriausybė ginčijo – neva čečėnai prieglobsčio pasienyje neprašė, tačiau Strasbūro teismas nurodo priešingai. 

Bandžiusi į Lietuvą atvykti pirmą kartą šeima ant pasieniečių išduoto jiems dokumento, atsisakančio įleisti juos į šalį, parašė „Azul“ – Čečėnijos pabėgėlių naudojamą žodį prieglobsčio prašymui apibūdinti. Trečią kartą bandžiusi patekti į Lietuvą šeima padavė pasieniečiams prieglobsčio prašymą raštu. 

Teismą įtikino čečėnų argumentai, kad prieglobsčio visus tris kartus jie pasiprašė žodžiu. 

Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentavo, kad nei Lietuvos įstatymai, nei tarptautinė teisė nereikalauja prieglobsčio prašymus pateikti kokia nors specialia forma. 

Negavusi prieglobsčio Lietuvoje ir pasibaigus leidimui gyventi Baltarusijoje, čečėnų šeimai pernai vasarą teko grįžti į Rusiją. Ten vyras buvo sulaikytas. 2018 metų pradžioje šeima atvyko į Lenkiją, taip pat nesėkmingai bandė pateikti prieglobsčio prašymą, bet galiausiai laimėjo bylą Strasbūro teisme ir apsistojo šioje šalyje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.13; 07:00

Vokietijos kanclerė Angela Merkel penktadienį tvirtai gynė nuosaikų kursą, kurio laikėsi 18 metų vadovaudama Vokietijos krikščionių demokratų sąjungai (CDU). Kanclerės pasisakymas nuskambėjo partijai renkant naująjį vadovą. 


CDU renkant naują lyderį, A. Merkel gina savo politinį palikimą. EPA-ELTA nuotr.

Sutikdama ilgas atsistojusių partijos delegatų ovacijas, dalies kurių akyse žibėjo ašaros, o rankose buvo plakatai su užrašais: „Ačiū, šefe“, akivaizdžiai susijaudinusi A. Merkel teigė, kad jos vadovaujama CDU laimėjo ketverius nacionalinius rinkimus, nes liko ištikima savo principams. 

„Sunkiais laikais turėtume nepamiršti savo krikščioniškos ir demokratinės pozicijos“, – pabrėžė kanclerė. 

Kalbėdama apie visame pasaulyje plintantį populizmą ir tai, ką pavadino bendrų vakarietiškų vertybių krize, A. Merkel tvirtino, kad tvarkai, kurią ji gynė, kyla pavojus. 

„Ar tai būtų daugiašališkumo atmetimas, ar grįžimas prie nacionalizmo, ar tarptautinio bendradarbiavimo susiaurinimas iki sandorių sudarinėjimo ar prekybos karai, … hibridiniai karai, visuomenių destabilizavimas melagingomis naujienomis ar mūsų ES ateitis – mes, krikščionys demokratai, akis į akį susidūrę su tokiais iššūkiais, privalome parodyti, ką galime“, – kalbėjo kanclerė. 

Pagrindiniai pretendentai pakeisti A. Merkel CDU vadovės poste – dabartinė partijos generalinė sekretorė Annegret Kramp-Karrenbauer ir teisininkas Friedrichas Merzas – nesutaria, ar partija turėtų tęsti kanclerės kursą, ar jo atsisakyti. 

Trečiasis kandidatas, sveikatos apsaugos ministras Jensas Spahnas, itin kritiškai vertina 2015-aisiais A. Merkel priimtą sprendimą į šalį įsileisti daugiau kaip milijoną prieglobsčio prašytojų. Jo galimybės laimėti rinkimus laikomos ribotomis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.08; 10:00

Pabėgėliai. EPA-ELTA nuotr.

Nepanašu, kad pabėgėlių srautai į Europą mažės, ir šios problemos sprendimas gali būti tik politinis, po pokalbių su Rusijoje besilankančiu Vengrijos ministru pirmininku Viktoru Orbanu sakė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

„Migrantų skaičius nuolat didėja. Padėtis keičiasi tik geografiniu požiūriu ir srautai vėl didėja. Akivaizdu, migracijos į Europą potencialas milžiniškas“, – sakė V. Putinas.

Rusijos vadovo teigimu, didelės socialinės išmokos ir kitos išmokos Europoje tik skatina migracijos procesus. Pasak V. Putino, pirmiausiai jie kalbėjo apie migrantus iš Sirijos, Irako ir kitų Artimųjų Rytų šalių, o dabar kalba apie Užsachario Afriką. Dėl to nepanašu, kad pabėgėlių srautai į Europą mažės.

V. Putinas taip pat sulygino migracijos procesus Europoje ir Rusijoje, pabrėždamas, kad Rusija taip pat turi savų su migracija susijusių problemų.

„Tam tikru mastu, jie nėra geresni nei Europos, nes mes neturime jokių sienų su šalimis, iš kurių atvyksta migrantai. Tačiau paprastai šios šalys yra buvusios sovietinės respublikos“, – sakė V. Putinas ir pažymėjo, kad žmonės bent jau moka kalbėti rusiškai ir gali lengviau prisitaikyti prie naujų aplinkybių.

Anot V. Putino, kalbant apie Europą, padėtis šiuo atžvilgiu daug sudėtingesnė. „Į Europos šalis atvyksta visiškai skirtingo mentaliteto žmonės. Tokia adaptacija labai sudėtingas procesas“, – teigė jis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.19; 05:30

A. Babišas – Čekijos ministras pirmininkas. EPA-ELTA nuotr.

Čekijos premjeras Andrejus Babišas pareikalavo griežtesnės ES pabėgėlių politikos. „Mes pirmiausiai turime pasiųsti aiškų signalą, kad Europa (pabėgėliams) uždaryta ir daugiau niekas čia negali atvykti“, – interviu Prahos dienraščiui „Pravo“ sakė dešiniojo populistinio judėjimo ANO įkūrėjas.

Kartu Europos žinia, anot A. Babišo, turi skambėti taip: „Likite namuose, tada mes padėsime jums ten!“ Ministras pirmininkas pabrėžė, kad svarbu kalbėti aiškiai. „Jei aš pasakiau, kad mes nepriimsime nė vieno nelegalaus migranto, tai taip ir bus“, – aiškino A. Babišas.

Čekijos premjeras dar kartą atmetė pabėgėlių padalijimą ES šalims pagal kvotas. „Aš savo europiečiams pokalbių partneriams nuolat sakau savo nuomonę, kad niekas negali priversti mūsų ką nors priimti. Tik Čekija sprendžia, kas pas mus gali gyventi“, – sakė jis.

Iš Slovakijos kilęs verslininkas A. Babišas Čekijoje tapo multimilijardieriumi. Jis Čekijoje mėgstamas ne tik dėl savo prieš pabėgėlius nukreiptos retorikos, bet ir dėl to, kad pateikia save kaip kovotoją su „korumpuotu elitu“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.20; 11:47

Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis pasiekė kompromisą dėl prieglobsčio politikos, siekdami užbaigti nesutarimus, kėlusius grėsmę keturis mėnesius gyvuojančiai šalies koalicinei vyriausybei, informuoja BBC.

Po ilgai trukusių derybų H. Seehoferis atsiėmė grasinimus atsistatydinti iš vidaus reikalų ministro pareigų ir Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) lyderio posto.

Kaip pranešama, kanclerė sutiko sugriežtinti kontrolę pasienyje su Austrija, kad į Vokietiją nepatektų kitose ES šalyse prieglobsčio prašę žmonės. Bus įkurti tranzito centrai, kuriuose jie bus laikomi, kol galės būti išsiųsti atgal.

„Po intensyvių diskusijų tarp CDU ir CSU pasiekėme susitarimą dėl to, kaip ateityje galime užkirsti kelią nelegaliai migracijai pasienyje tarp Vokietijos ir Austrijos“, – reporteriams sakė H. Seehoferis.

Kanclerė taip pat pavadino susitarimą geru kompromisu.

CSU ir A. Merkel vadovaujama Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) dalijasi valdžia su centro kairiųjų Socialdemokratų partija (SPD), kuri dar turi pritarti paskutinės minutės kompromisui.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.03; 19:17

Ispanija šiuo metu į savo uostus neįsileis Vokietijos gelbėjimo laivo su 230 pabėgėlių. Nors šalis nori parodyti humanitarinį veidą, kaip tai padarė priimdama pabėgėlius iš gelbėjimo laivo „Aquarius“, tačiau visai kas kita yra „tapti jūrine pagalbos organizacija visai Europai“, pirmadienį interviu Ispanijos radijo stočiai „Cadena SER“ sakė viešųjų darbų ministras Josė Luisas Abalosas, kuris yra atsakingas ir už Ispanijos uostus.

Barselonos merė Ada Colau sekmadienį pasiūlė tapti „saugiu uostu“ pabėgėliams. „Taip, mes turime uostus, Barseloną, Valensiją, Palmą. Tačiau Ispanija negali viena prisiimti atsakomybės“, – interviu pabrėžė J. L. Abalosas.

Ispanijos premjeras Pedras Sanchezas tuo tarpu pareiškė esą už „Europos fronto“ sukūrimą. „Mes norime įkurti europiečių frontą, kuris kovotų su eurofobija“, – sakė socialdemokratas interviu Romos dienraščiui „La Repubblica“.

„Eurofobija yra didžiausia grėsmė ES. Yra vyriausybių, kaip Italijoje, kurios forsuoja antieuropietišką poziciją, kai pirmenybė teikiama nacionaliniam egoizmui. To priežastis yra ligšiolinė solidarumo iš ES pusės stoka šaliai, kuri priėmė pusę milijono žmonių“, – sakė P. Sanchezas.

Ispanija, anot jo, nereaguos nejautriai į „humanitarines tragedijas“ – kaip žmonių „Lifeline“ ir “ Alexander Maersk“ laivuose. „Tačiau akivaizdu, kad Ispanija viena negali duoti atsako į pabėgėlių krizę“, – pridūrė premjeras.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-06-26

Šią savaitę per dvi dienas prie Libijos krantų nuskendus daugiau kaip 200 migrantų, pagrindiniame migracijos maršrute Viduržemio jūroje, jungiančiame Afriką ir Europą, šiais metais žuvusių migrantų skaičius pasiekė mažiausiai 1 tūkst., pranešė Jungtinės Tautos.

Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuras (UNHCR) teigė, kad jį sukrėtė migrantų mirtys ir ragino imtis skubių veiksmų, siekiant sumažinti žmonių žūtis.

UNHCR duomenimis, antradienį ir trečiadienį per tris atskirus incidentus nuskendo apytikriai 220 migrantų.

Antradienį prie Libijos krantų nuskendo medinis pabėgėlius ir migrantus gabenęs laivas. Iš apytikriai 100 keleivių išgyveno tik 5, kuriuos išgelbėjo Libijos pakrančių apsaugos tarnyba.

Be kita ko, tą pačią dieną kitoje vietoje prie Libijos pakrantės nuskendo apie 130 žmonių plukdžiusi guminė valtis. Skelbiama, kad 60 žmonių išgelbėjo vietos žvejai, o 70 kitų nuskendo.

Trečiojo incidento metu trečiadienį nuskendo daugiau kaip 50 žmonių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.24; 09:05

Lenkijos (d) ir Vengrijos (k) premjerai neketina keisti savo pozicijos dėl pabėgėlių padalijimo. EPA-ELTA nuotr.

Lenkija ir Vengrija ginče dėl pabėgėlių padalijimo neatsisako konfrontacijos su Europos Sąjunga (ES). „Mūsų protėviai apsiverstų savo karstuose, jei mes sutiktume, kad kas nors kitas, o ne vengrai spręstų, kam būti mūsų valstybės teritorijoje“, – pirmadienį lankydamasis Lenkijoje pareiškė Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas.

Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis antrino V. Orbanui: „Mūsų sienų suverenumas turi likti mūsų vyriausybių kontrolėje“. Kartu jis pridūrė: „Prie Vyslos mes sprendžiame, kam atvykti į Lenkiją“.

ES šalys narės 2015 metais balsų dauguma nusprendė, kad kiekviena šalis privalo priimti nurodytą pabėgėlių skaičių. Budapeštas ir Varšuva tam priešinasi. Tai yra pirmoji V. Orbano kelionė į užsienį po perrinkimo balandį.

M. Morawieckis gynė ir ginčytiną abiejų šalių teisėsaugos reformą. Vidurio Europos šalys dėl savo komunistinės praeities turi reformuoti teisėsaugą, sakė jis. Šiuo klausimu Vakarų partnerės esą jų dažnai gerai nesupranta.

Europos Komisija kaltina Lenkijos valdančiąją Teisės ir teisingumo partiją (PiS) tam tikrais įstatymais padarius teisėsaugą pavadžią sau ir todėl yra pradėjusi sankcijų procedūrą dėl grėsmės pagrindinėms ES vertybėms.

Lenkija netgi galėtų netekti balso teisės ES Ministrų Taryboje. Vengrija paskelbė stosianti vyriausybės Varšuvoje pusėn. ES įžvelgia pavojų ir teisėsaugos sistemos Vengrijoje nepriklausomumui.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.15; 05:00

Juodojo Sodo tragedija. Dailininko Antano Šakalio mozaika. Slaptai.lt nuotr.

Sutikime, reikėtų gerokai pavargti, norint šiandien rasti analitinės, ekspertinės ir nešališkos informacijos apie mums taip menkai pažįstamą šalį, – Azerbaidžaną. Todėl nemenkas atradimas pasirodė lietuvių publicistų Leono Juršos („Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“) ir Gintaro Visocko („Juodojo sodo tragedija“) monografijos apie šią musulmonišką, ganėtinai paslaptingą ir per sudėtingus istorijos vingius gerokai nukraujavusią šalį ir jos tautą.

Atvirai prisipažinsiu, kas pirmiausiai, paėmus šias knygas į rankas, mane nustebino: tai informacijos, preciziškai surinktos bei meistriškai pateiktos, gausa. Ypač tai maloniai nustebina šiais laikais,kuomet rašantieji publicistiką labiau linkę pasikliauti savo susigalvotomis interpretacijomis, o ne gilia faktų analize bei jų susisteminimu.

Abi knygos labai kūrybiškai iliustruotos, išleistos Mokslotyros instituto, išspausdintos „Standartų spaustuvėje“. G. Visocko – 2016 m., L. Juršos – 2017 m.

Bandydamas bent probėgšmais apžvelgti šiuos du veikalus, pirmiausiai norėčiau sustoti ties G. Visocko „Juodojo sodo tragedija“, kurio pavadinimas, išvertus iš azerbaidžaniečių kalbos reiškia Kalnų Karabachas.

Kaip atsirado ši knyga? Anot paties autoriaus, tai ne vienerių metų darbas, pažymėtas kantriu ir nuosekliu faktų rinkimu – po kruopelytę, žingsnis po žingsnio studijuojant kiek įmanoma daugiau ir įvairių šaltinių. Jeigu neklystu, autorius kažkur yra užsiminęs, jog Azerbaidžano tematika yra paskelbęs per 100 straipsnių. Ir štai – rezultatas, sutalpintas į 240 psl. knygą.

Ir, atrodo, jis pavykęs.

O dabar svarbiausias klausimas: kodėl Azerbaidžanas?

Į jį autorius atsako labai paprastai ir nuoširdžiai:

Jokios paslapties nėra. Vaizdžiai tariant, kalčiausias šioje istorijoje… lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė – Mickevičius. Tuomet, kai Lietuvoje mažai kas domėjosi, kam turi priklausyti Kalnų Karabachas – armėnams ar azerbaidžaniečiams, į rankas pateko V. Krėvės tekstai, kuriuose apie azerbaidžaniečius rašoma labai palankiai. Tai buvo neįprasta, mat apie armėnus Lietuvoje anuomet vyravo palankesnė nuomonė nei apie azerbaidžaniečius. Ir vis dėlto Azerbaidžano sostinėje Baku kadaise gyvenusį mūsų rašytoją sunku įtarti buvus tendencingą ar nesąžiningą! Pradėjau ieškoti papildomų argumentų, faktų, skaičių. Pasirodo, apie azerbaidžaniečius Lietuvoje paskleista daug klaidinančių mitų…

G. Visocko knygą sąlyginai galima suskirstyti į tris dalis. Pirmojoje vyrauja faktinė publicistika, paremta asmeniniais pastebėjimais (publicistas ne kartą lankėsi šioje šalyje, artimai bendravo ne tik su paprastais piliečiais, bet ir žinomais visuomenės veikėjais – aut. past.); antrojoje – skaudžios azerbaidžaniečiams Kalnų Karabacho temos nagrinėjimas. Trečiojoje dalyje autorius pateikia gausybę nenuginčijamų faktų apie tai, kaip per kelis šimtmečius azerbaidžaniečių tauta patyrė begalę neteisybių ir skriaudų, pralaimėjimų, neteko daug savo teritorijų.

Būdingas šios knygos bruožas – nesumeluota autoriaus meilė šiai šaliai. Pripažinkime – to nesuvaidinsi net ir būdamas labai rafinuotu rašytoju.

…Gegužės 28-ąją norėčiau būti Azerbaidžane. Jei tik atsirastų galimybė, nedvejodamas skrisčiau į Azerbaidžaną pažiūrėti, kaip šios rytietiškos, musulmoniškos šalies žmonės švenčia Nepriklausomybės dieną (…). Taip, mums, lietuviams, ši diena – neįsimintina. Jokių iškilmių. O azerbaidžaniečiams gegužės 28-oji – šventas reikalas (…). Tai – lietuviškosios Vasario 16-osios analogas. Būtent 1918-ųjų gegužės 28-ąją buvo įkurta Azerbaidžano demokratinė valstybė. Beje, Azerbaidžanas anuomet buvo vienintelė pasaulietinė valstybė musulmoniškuose Rytuose. Tik, skirtingai nei Lietuva, ji nepajėgė atremti tuometinės sovietinės Rusijos klastų bei puolimų. Po kelerių metų Azerbaidžaną okupavo sovietinė Rusija, ir okupacija tęsėsi beveik iki 1991-ųjų (…).

Apie Azerbaidžaną lietuviškai jau išleista be „Juodojo Sodo tragedijos“ dar keletas svarbių veikalų: istoriko Algimanto Liekio ir publicisto Leono Juršos darbai, kuriose gvildenamos Pietų Kaukazo tautų problemos. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau toji meilė tolimajam kraštui, toli gražu, nereiškia autoriaus angažuotumo vertinant istorinius įvykius. Publicistas tiesiog kelia klausimus: kodėl Pietų Kaukaze dar septynioliktojo amžiaus pradžioje vyko sistemingas armėnų tautybės žmonių perkėlimas, kurį organizavo Rusijos imperija; kodėl ir dabar tarp šių dviejų tautų tvyro nuolatinė įtampa; kodėl armėnai nenori pripažinti, kad jau su šiuolaikinės Rusijos pagalba okupuotame Kalnų Karabache – istorinės azerbaidžaniečių šaknys, ir pan.?

Mano kukliu manymu, tie klausimų knygoje iškėlimai galėtų turėti ne tik pažintinę prasmę, besidomintiems geopolitika, bet ir edukacinę reikšmę esamiems bei būsimiesiems politologams, vertinantiems dabartinio pasaulio konstruktą, politinius prieštaravimus ir ateities vizijas.

Gaila, bet šiandieniniame pasaulyje beprotiškas įvykių greitis, jų kaita užgožia atrodytų dar nesenus okupuotų tautų skaudulius. Ką jau kalbėti apie 1991 – 1994-aisiais su rusų kariuomenės pagalba armėnų okupuotą Kalnų Karabachą, jei senojoje Europoje vis rečiau minima ligi šiol nuo Rusijos okupantų rankų krauju liejama Ukrainos žemė…

Štai kodėl, manau, verta ir net reikia perskaityti Juodojo sodo tragediją. Taip pat ir Tautų likimus pakeitusių politikų sprendimus. Tai, sakyčiau, retos knygos mūsų istoriografijoje.

Retos ir pamokomos.

Perskaityti ir apmąstyti vieną, mano manymu, baisiausių šiuolaikinės (?) žmonijos ydų, – tai trumpą atmintį, dėl kurios atsiranda visuotinis nesusikalbėjimas, skirtingas, neretai kardinaliai priešingas istorinių faktų interpretavimas.

Juk dar Julijus Cezaris yra rašęs: „Blogiausia, kad žmonės prisimena tik tai, kas įvyko paskiausia. Paikų žmonių atmintyje išliks ne blogi šių nusikaltėlių (…) darbai, o bausmė, kurią jiems skyrėme, – ypač, jeigu ji bus neįprastai  žiauri“.

Dabartiniame pasaulyje, ačiū Dievui, jau nekalbama apie žiaurias bausmes, bet ir vis rečiau, deja, kalbama apie tiesos ir teisingumo atstatymą karų ir kitokių negandų draskomose šalyse.

Viena iš tokių – ir yra Azerbaidžanas.

Istorija, kaip žinoma, yra linkusi kartotis. Šiandien mes vėl regime tautų kraustymąsi. Pabėgėlių srautai iš Rytų vėl plūsta į Europą. Vieni bėga dėl sotesnio duonos kąsnio, kiti – nuo karo nešamos mirties.

Man regis, kad ir dėl to, jog gerai neapmąstome praeities žmonijos padarytų klaidų ir neteisybių, šiandien vieningoji (?) Europa nebežino, ką daryti su naujais iššūkiais, yra paskendusi tarpusavio ginčuose.

Faktai, net jeigu jie ir nuogi, turi versti juos įsiminti. Kam? Į šį klausimą, regis, taikliausiai atsakė prof. dr. Istorikas Algimantas Liekis, taip pat besidomintis Azerbaidžano istorija:

„Prisiminti derėtų pirmiausia pragmatiniais sumetimais: ne visi atvykėliai, ne visi priglaustieji elgiasi taip, kaip derėtų elgtis svečiams. Ilgiau užsibuvę svečiai puola reikalauti lygiai tokių pat teisių, kokiomis vadovaujasi tikrieji šeimininkai. Kartais svečiai net išstumia tikruosius šeimininkus lauk.

2018.03.30; 08:31

Skambant reikalavimams, kad ateityje Europos Sąjungos (ES) lėšos būtų skirstomos atsižvelgiant į priimamų pabėgėlių skaičių, Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude’as Junckeris įspėjo dėl naujo Europos susiskaldymo.

„Aš esu (…) labai sunerimęs, jog egzistuoja ši praraja tarp Rytų ir Vakarų. Ji kartais gilėja, o kartais šie skirtumai išlyginami, – sakė J. C. Junckeris ES šalių lyderių susitikime. – Aš nenoriu naujo susiskaldymo Europoje, jo jau būta užtektinai“.

Briuselyje nuo penktadienio vyksta derybos dėl būsimo ES biudžeto projekto, kurį gegužės pradžioje 2021-2027 metams pateikė biudžeto komisaras Guntheris Oettingeris.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel yra pareiškusi, jog sieks, kad ateityje ES lėšų paskirstymas struktūriniu požiūriu mažiau išsivysčiusiems regionams būtų susietas su naujomis sąlygomis. Be kita ko, esą turėtų būti atsižvelgta ir į įsipareigojimus priimant pabėgėlius bei Europos vertybių laikymąsi.

Pirmiausiai Vengrija ir Lenkija nesutinka priimti pabėgėlių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.24; 04:00

Peiliu ginkluotas vyras pirmadienį užpuolė ir sužeidė vieno Vokietijos miestelio merą. Pareigūnų vertinimu, išpuolį paskatino pabėgėliams palanki mero pozicija.

Kanclerė Angela Merkel yra „pasibaisėjusi šiuo išpuoliu“, tviteryje rašė jos atstovas Štefenas Zeibertas (Steffen Seibert).

Vakarų Vokietijoje esančio Altenos miestelio merą Andrejasą Holšteiną (Andreas Hollstein) pirmadienį vakare vietos kebabų restorane užpuolė vyras, garsiai kritikavęs liberalią jo politiką pabėgėlių atžvilgiu.

56-erių užpuolikas, kuris atrodė apsvaigęs nuo alkoholio, merą puolė 30 centimetrų ilgio peiliu, pranešė elektroninė dienraščio „Spiegel“ versija. Vyras buvo sulaikytas įvykio vietoje.

Apie 17 tūkst. gyventojų turintis miestelis pasižymėjo tuo, kad priėmė didesnį nei reikalauta skaičių prieglobsčio prašytojų. Jų nuo 2015 metų į Vokietiją iš viso atvyko per milijoną.

Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės premjeras Arminas Lašetas (Armin Laschet) sakė, kad policija mano, jog prieš politiką surengtas išpuolis turėjo „politinį motyvą“.

A. Holšteinas buvo nuvežtas į vietos ligoninę, tačiau po kelių valandų buvo iš jos paleistas.

Jis padėkojo jam į pagalbą atskubėjusiam restorano darbuotojui, kuris taip pat buvo sužeistas.

„Mano pusėje buvo drąsių žmonių, džiaugiuosi, kad tebesu gyvas“, – vietos naujienų svetainei sakė A. Holšteinas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.29; 00:02

Trylika įvairioms Seimo frakcijoms atstovaujančių parlamentarų siūlo Seimui priimti rezoliuciją, kurioje „reiškia paramą, įsipareigoja remti ir solidarizuojasi su Lenkijos Respublika dėl prieš ją pradėtų Europos Sąjungos procedūrų ir rekomenduoja nepalaikyti galimų sankcijų“.

Seimo posėdžių sekretoriate įregistruotame rezoliucijos projekte „Dėl Lenkijos Respublikoje vykdomų sėkmingų reformų“ dėkojama Lenkijos Seimo maršalkai Marekui Kuchcinskiui už istorinį vizitą į Lietuvą ir išreikštą poziciją dėl dvišalių santykių stiprinimo.

Dokumento projekte kalbama apie ryžtingai ir sėkmingai įvykdytas šeimos stiprinimo reformas ir vykdomą politiką Lenkijoje, sakoma apie būtinybę palaikyti šias reformas ir žadama svarstyti jas pritaikyti Lietuvoje.

Rezoliucijos projektą teikia Seimo nariai Petras Gražulis, Zbignevas Jedinskis, Povilas Urbšys, Artūras Skardžius, Stasys Jakeliūnas, Juozas Imbrasas, Algimantas Dumbrava, Raimundas Martinėlis, Petras Nevulis, Rita Tamašunienė, Vanda Kravčionok, Arūnas Gumuliauskas, Rimantė Šalaševičiūtė.

Europos Sąjungos institucijose diskutuojama apie galimybę pritaikyti ekonomines sankcijas Lenkijai dėl teismų reformos ir politikos, atmetančios galimybę priglausti pabėgėlių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.10; 00:01

Ginče dėl pabėgėlių padalijimo Europos Sąjungoje (ES) Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas (Viktor Orban) apkaltino Briuselį „smurtu“ prieš jo šalį. Europos Komisijos pirmininko Žano Klodo Junkerio (Jean-Claude Juncker) „pateikta solidarumo principo interpretacija“ reiškia ne ką kitą, kaip „Vengrijos vertimą migrantų šalimi – nepaisant vengrų gyventojų valios“, – rašė V.

Orbanas laiške Ž. K. Junkeriui, kurį cituoja Vokietijos laikraštis „Bild“. Tai esą yra „ne solidarumas, o smurtas“, informuoja agentūra AFP.

Priešingai, nei „kai kurios svarbios ES šalys“, Vengrija niekuomet nebuvo kolonijinė valstybė, rašė V. Orbanas. Šios šalys esą „dėl savo įsipareigojimų, susijusių su savo buvusia, kaip kolonijinių valstybių, pozicija tapo migrantų šalimis“. Vengrija tuo tarpu nėra „migrantų šalis ir nenori tokia tapti“, – pabrėžė premjeras. Vengrija, anot jo, negali būti „verčiama tokiam pokyčiui“.

Ž. K. Junkerio „solidarumo principo interpretacija“ neatitinka nei „ES teisinių nuostatų“, nei „istorinių Vengrijos tradicijų“, akcentavo ministras pirmininkas.

V. Orbanas, be to, dar kartą pareikalavo, kad ES padengtų dalį išlaidų už pasienio tvoros statybą. Tvora ir vengrų pasieniečiai esą saugo „ne tik vengrus, bet ir austrus, vokiečius bei kitus ES piliečius“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.08; 02:00

Baigėsi devintasis nacionalinis projektas „Moksleiviai – į Vyriausybę“. Visą savaitę 30 gabių šalies abiturientų lankėsi Vyriausybėje, iš arti stebėjo šalies valdymo mechanizmą, bendravo su ministerijų ir Vyriausybės kanceliarijos atstovais. Projekto metu abiturientai turėjo galimybę susitikti su Ministru Pirmininku Sauliumi Skverneliu ir padiskutuoti emigracijos, pabėgėlių, karinių grėsmių temomis bei kitais klausimais.

Šiemet projekto „Moksleiviai – į Vyriausybę“ pagrindinė tema buvo emigracija. Projekto uždarymo renginyje „šešėliniais ministrais“ trumpam tapę abiturientai surengė diskusiją, kurios metu aiškinosi, kaip spręsti emigracijos problemas.

Jaunuoliai pabrėžė, kad norint sumažinti emigraciją kartu turi dirbti valdžia, žiniasklaida ir nevyriausybinės organizacijos. Moksleiviai pateikė siūlymus, kurie, jų manymu, padarytų gyvenimą Lietuvoje patrauklesnį. Anot „šešėlinių ministrų“, reikėtų didesnį dėmesį skirti švietimui, reformuoti „Sodrą“, įteisinti dvigubą pilietybę ir tos pačios lyties partnerystę.

Vadinamuosius „šešėlinius ministrus“ sveikino Vyriausybės kanclerė Milda Dargužaitė.

„Labai tikiuosi, kad kai kurie iš jūsų vis tik pasirinks ateiti dirbti valstybės labui, nes tikrai to reikia. Ir tikiuosi, kad jūs tą darysite ne dėl to, kad įdomu būti ministru, kad būsite svarbūs ir jus visi pažinos, bet dėl to, kad jums rūpi, jūs norite kažką pakeisti. Mes to ir tikimės iš jaunosios kartos – kad ateitų kuo daugiau žmonių, kuriems labai rūpi“, – kalbėjo Vyriausybės kanclerė.

Skaičiuojama, kad per pastarąjį dešimtmetį jaunimo Lietuvoje sumažėjo beveik 32 proc. (2008 m. Lietuvoje gyveno 810 tūkst. jaunų žmonių, 2017 m. pradžioje – 554 tūkst.). Emigracija – viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuvoje mažėja jaunų žmonių populiacija. 2016 m. iš Lietuvos emigravo 19 tūkst. 15-29 m. amžiaus jaunų žmonių – jie sudarė beveik pusę visų emigrantų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.26; 00:01

Lenkija ir toliau griežtai atmeta pabėgėlių padalijimą Europos Sąjungoje (ES). „Šis sprendimas yra netinkamas ir kelia grėsmę saugumui“, – sakoma Vidaus reikalų ministerijos Varšuvoje paskelbtame atsakyme Europos Komisijai. Dėl nepakankamo dalyvavimo ES pabėgėlių paskirstymo programoje Komisija birželį pradėjo sutarties pažeidimo nagrinėjimo procedūrą prieš Lenkiją, Vengriją ir Čekiją, informuoja agentūra dpa.

Lenkijos vyriausybė savo neigiamą poziciją dėl pabėgėlių padalijimo argumentuoja saugumo problemomis. Nacionalinis saugumas yra išskirtinai kiekvienos šalies narės atsakomybė, pranešime cituojamas vidaus reikalų ministras Mariušas Blaščakas (Mariusz Blaszczak). „Paryžius, Stokholmas, Briuselis, Berlynas, Mančesteris, Barselona. Kiek dar Europos miestų turi užpulti teroristai, kad Europos Sąjunga pabustų?“ – klausė ministras.

Iš viso pagal ES kvotas į Bendrijos šalis turi būti paskirstyta 160 000 pabėgėlių iš Italijos ir Graikijos, į kur pabėgėlių krizės įkarštyje 2015 ir 2016 metais atvyko ypač daug migrantų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.24; 00:01

Guy Taylor / The Washington Times

Vokiečių žvalgybos tarnybos rengiasi susidūrimui su kibernetinių atakų banga – nemalonios informacijos nutekinimu ir suklastotų naujienų sklaida socialiniuose tinkluose per tikėtiną Rusijos kampaniją, orientuotą į politinės nesantaikos kurstymą prieš rinkimus Vokietijoje ateinantį mėnesį, rašoma „The Washington Post“.

Kontržvalgyba „tvirtina, jog Maskva norėtų, kad VFR kanclerė Angela Merkel, pasisakanti už sankcijas Rusijai, rugsėjy pralaimėtų rinkimus, bet kadangi tokia baigtis nelabai tikėtina, Kremlius gali rengti išsišokimus, siekdamas susilpninti visuomenės „tikėjimą demokratija“, pažymi straipsnio autorius Gajus Teiloras.

Vokietijos užsienio reikalų ministras Tomas de Mezjeris priminė Rusijos poveikį neseniai vykusiems rinkimams Amerikoje ir Prancūzijoje, perspėdamas, jog „negalima atmesti, kad analogiškų pasikėsinimų į rinkimus bus ir Vokietijoje“.

„Bet kai kas, ypač Rytų Vokietijoje, kur Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kadaise glūdino savo KGB bendradarbio įgūdžius, beveik neabejoja, kad Kremliaus ardomoji veikla jau vedama ir kad jos tikslas bus net didesnis, negu Vokietijos žvalgyba pasirengusi pripažinti“, – tęsia autorius.

Vokietijoje yra 3 mln. rusakalbių, ir kaip spėja Dmitrijus Gaidelis, vietinio municipaliteto atstovas iš Rytų Berlyno Marcan-Helersdorfo rajono, kur gyvena daug Rusijos vokiečių, Maskvos tikslas – sukurstyti juos ir atkreipti tarptautinį dėmesį į juos.

„Įsiūbuoti Rusijos vokiečius – tuo suinteresuota Rusijos vyriausybė“, – sakė Gaidelis laikraščiui „The Washington Times“, neseniai lankydamasis rajone, kur, pasak jo, labiausiai piktinančiu „suklastotų naujienų“ pavyzdžiu tapo „valstybinės propagandinės žiniasklaidos“ 2016 metų sausį prastumta vadinamoji „Lizos byla“.

„Lizos byla“ prasidėjo tada, kai palydovinis RT televizijos kanalas, tinklalapis Sputnik International ir įvairiausia rusakalbė socialinė žiniasklaida staiga pradėjo skleisti naujienas su skandalingais pavadinimais, skelbiančias, kad, kaip spėjama, trys arabai pagrobė ir išprievartavo 13-metę rusų kilmės mergaitę, gyvenančią Marcan-Helersdorfo rajone.

„Istorija buvo prasimanyta, – tvirtina autorius. – Bet Vokietijos policija sugaišo daugiau kaip savaitę, kad nustatytų, jog mergaitė tą naktį buvo pas pažįstamą. Kai apie tai buvo sužinota, šimtai rusų kilmės vokiečių išėjo į demonstracijas miestuose visoje Vokietijoje“.

Mitingai prasidėjo tuo metu, kai šalis buvo užsiėmusi regioninėmis rinkimų kampanijomis, kuriose jau dominavo karšti debatai apie ankstesnį Merkel vyriausybės sprendimą priimti daugiau kaip milijoną pabėgėlių iš Sirijos ir kitų aplinkinių karo veiksmų zonų.

Analitikai „Lizos bylą“ vadina nerimą keliančiu signalu dėl potencialių Rusijos kišimosi padarinių. Atrodo, kad buvo siekta „parodyti, jog čia, Berlyne, esama rusų“, – sakė Gaidelis, pridurdamas, jog „Putinui būtų didelis malonumas, jeigu jis galėtų padaryti užuominą Merkel, kad jei ji nebus atsargi, tai 100 tūkstančių rusų gali išeiti į gatves“.

Pernai NATO atlikta „Lizos bylos“ analizė susitelkė į Rusijos vyriausybei priklausančios  žiniasklaidos vaidmenį, klasikines „dezinformacijos“ operacijas, kuriomis siekiama pakenkti Merkel. „Rusijos žiniasklaida užsienyje bendradarbiauja su kritikuojančiais sistemą žurnalistais, tariamais ekspertais ir abejotina žiniasklaida“, – sakoma analizės rašte.

Kremlius griežtai neigia bet kokius ardomuosius veiksmus, ir RT vadovybė pareiškimus apie savo operacijas Vokietijoje vadina nesąmone. „Kaltinama buvo be jokių įrodymų, be jokių „suklastotų naujienų“, kurias neva tai skleidžia RT, pavyzdžių“, – sakė leidiniu The Washington Times RT marketingo ir strateginės plėtros direktorė Ana Belkina.

„O priežastis paprasta – jų nėra, – kalbėjo ji. – Vedančioji žiniasklaida priima tuos kaltinimus iš prancūzų ir vokiečių figūrų už tikrą pinigą, neabejodama ir nesivargindama atlikti bent jau bazinį faktų patikrinimą“.

„Tie žmonės, kurie kaltina RT suklastotų naujienų platinimu, patys skleidžia netikras naujienas apie RT ir Rusiją“, – priduria ji.

Vokietijos kontržvalgybos tarnyba (BfV – Federalinė VFR konstitucijos apsaugos žinyba) stengiasi atkreipti dėmesį į Kremliaus remiamą „suklastotų naujienų“ sklaidos kampaniją. Bet daugiausia žinyba susitelkusi į kibernetinių atakų iš Rusijos pavojų.

Žinyba tvirtina, kad hakerių grupė, kurią remia Rusija, 2015 metais įsilaužė į kompiuterines sistemas Vokietijos parlamente ir 2016 metų gegužę nusitaikė į Merkel partiją – Krikščionių demokratų sąjungą (KDS). BfV praeito mėnesio pranešime sakoma, jog vokiečių politikai, į kuriuos nukreipti hakerių įsilaužimo į „konfidencialius elektroninius laiškus ir kitus delikačius duomenis veiksmai, turi suprasti, kad galinti sprogti ar kompromituojanti informacija gali būti išspausdinta“ prieš rugsėjo 24 dienos rinkimus, kuriuose Merkel pretenduos į ketvirtąją kadenciją.

„Jeigu Merkel ateinančiuose rinkimuose pralaimėtų, Putinas galėtų atkimšti Kremliuje šampano butelį, nes jis tikriausiai galvoja, kad ES sankcijas Rusijai bus lengviau atšaukti, jeigu nebus Merkel“, – sako KDS partijos parlamentaras Jurgenas Hardtas.

Hardtas interviu pažymėjo, kad nemato struktūrizuotos „mūsų rinkimų žlugdymo kampanijos“, kalbama greičiausiai „apie dezinformacijos kampaniją, kuri turi žmones įtikinti, kad Vokietijos vyriausybė ne tokia gera ir stipri, kaip jie mano“.

Šaltinis: The Washington Times

2017.08.10; 05:30