Baigėsi devintasis nacionalinis projektas „Moksleiviai – į Vyriausybę“. Visą savaitę 30 gabių šalies abiturientų lankėsi Vyriausybėje, iš arti stebėjo šalies valdymo mechanizmą, bendravo su ministerijų ir Vyriausybės kanceliarijos atstovais. Projekto metu abiturientai turėjo galimybę susitikti su Ministru Pirmininku Sauliumi Skverneliu ir padiskutuoti emigracijos, pabėgėlių, karinių grėsmių temomis bei kitais klausimais.

Šiemet projekto „Moksleiviai – į Vyriausybę“ pagrindinė tema buvo emigracija. Projekto uždarymo renginyje „šešėliniais ministrais“ trumpam tapę abiturientai surengė diskusiją, kurios metu aiškinosi, kaip spręsti emigracijos problemas.

Jaunuoliai pabrėžė, kad norint sumažinti emigraciją kartu turi dirbti valdžia, žiniasklaida ir nevyriausybinės organizacijos. Moksleiviai pateikė siūlymus, kurie, jų manymu, padarytų gyvenimą Lietuvoje patrauklesnį. Anot „šešėlinių ministrų“, reikėtų didesnį dėmesį skirti švietimui, reformuoti „Sodrą“, įteisinti dvigubą pilietybę ir tos pačios lyties partnerystę.

Vadinamuosius „šešėlinius ministrus“ sveikino Vyriausybės kanclerė Milda Dargužaitė.

„Labai tikiuosi, kad kai kurie iš jūsų vis tik pasirinks ateiti dirbti valstybės labui, nes tikrai to reikia. Ir tikiuosi, kad jūs tą darysite ne dėl to, kad įdomu būti ministru, kad būsite svarbūs ir jus visi pažinos, bet dėl to, kad jums rūpi, jūs norite kažką pakeisti. Mes to ir tikimės iš jaunosios kartos – kad ateitų kuo daugiau žmonių, kuriems labai rūpi“, – kalbėjo Vyriausybės kanclerė.

Skaičiuojama, kad per pastarąjį dešimtmetį jaunimo Lietuvoje sumažėjo beveik 32 proc. (2008 m. Lietuvoje gyveno 810 tūkst. jaunų žmonių, 2017 m. pradžioje – 554 tūkst.). Emigracija – viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuvoje mažėja jaunų žmonių populiacija. 2016 m. iš Lietuvos emigravo 19 tūkst. 15-29 m. amžiaus jaunų žmonių – jie sudarė beveik pusę visų emigrantų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.26; 00:01

Lenkija ir toliau griežtai atmeta pabėgėlių padalijimą Europos Sąjungoje (ES). „Šis sprendimas yra netinkamas ir kelia grėsmę saugumui“, – sakoma Vidaus reikalų ministerijos Varšuvoje paskelbtame atsakyme Europos Komisijai. Dėl nepakankamo dalyvavimo ES pabėgėlių paskirstymo programoje Komisija birželį pradėjo sutarties pažeidimo nagrinėjimo procedūrą prieš Lenkiją, Vengriją ir Čekiją, informuoja agentūra dpa.

Lenkijos vyriausybė savo neigiamą poziciją dėl pabėgėlių padalijimo argumentuoja saugumo problemomis. Nacionalinis saugumas yra išskirtinai kiekvienos šalies narės atsakomybė, pranešime cituojamas vidaus reikalų ministras Mariušas Blaščakas (Mariusz Blaszczak). „Paryžius, Stokholmas, Briuselis, Berlynas, Mančesteris, Barselona. Kiek dar Europos miestų turi užpulti teroristai, kad Europos Sąjunga pabustų?“ – klausė ministras.

Iš viso pagal ES kvotas į Bendrijos šalis turi būti paskirstyta 160 000 pabėgėlių iš Italijos ir Graikijos, į kur pabėgėlių krizės įkarštyje 2015 ir 2016 metais atvyko ypač daug migrantų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.24; 00:01

Guy Taylor / The Washington Times

Vokiečių žvalgybos tarnybos rengiasi susidūrimui su kibernetinių atakų banga – nemalonios informacijos nutekinimu ir suklastotų naujienų sklaida socialiniuose tinkluose per tikėtiną Rusijos kampaniją, orientuotą į politinės nesantaikos kurstymą prieš rinkimus Vokietijoje ateinantį mėnesį, rašoma „The Washington Post“.

Kontržvalgyba „tvirtina, jog Maskva norėtų, kad VFR kanclerė Angela Merkel, pasisakanti už sankcijas Rusijai, rugsėjy pralaimėtų rinkimus, bet kadangi tokia baigtis nelabai tikėtina, Kremlius gali rengti išsišokimus, siekdamas susilpninti visuomenės „tikėjimą demokratija“, pažymi straipsnio autorius Gajus Teiloras.

Vokietijos užsienio reikalų ministras Tomas de Mezjeris priminė Rusijos poveikį neseniai vykusiems rinkimams Amerikoje ir Prancūzijoje, perspėdamas, jog „negalima atmesti, kad analogiškų pasikėsinimų į rinkimus bus ir Vokietijoje“.

„Bet kai kas, ypač Rytų Vokietijoje, kur Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kadaise glūdino savo KGB bendradarbio įgūdžius, beveik neabejoja, kad Kremliaus ardomoji veikla jau vedama ir kad jos tikslas bus net didesnis, negu Vokietijos žvalgyba pasirengusi pripažinti“, – tęsia autorius.

Vokietijoje yra 3 mln. rusakalbių, ir kaip spėja Dmitrijus Gaidelis, vietinio municipaliteto atstovas iš Rytų Berlyno Marcan-Helersdorfo rajono, kur gyvena daug Rusijos vokiečių, Maskvos tikslas – sukurstyti juos ir atkreipti tarptautinį dėmesį į juos.

„Įsiūbuoti Rusijos vokiečius – tuo suinteresuota Rusijos vyriausybė“, – sakė Gaidelis laikraščiui „The Washington Times“, neseniai lankydamasis rajone, kur, pasak jo, labiausiai piktinančiu „suklastotų naujienų“ pavyzdžiu tapo „valstybinės propagandinės žiniasklaidos“ 2016 metų sausį prastumta vadinamoji „Lizos byla“.

„Lizos byla“ prasidėjo tada, kai palydovinis RT televizijos kanalas, tinklalapis Sputnik International ir įvairiausia rusakalbė socialinė žiniasklaida staiga pradėjo skleisti naujienas su skandalingais pavadinimais, skelbiančias, kad, kaip spėjama, trys arabai pagrobė ir išprievartavo 13-metę rusų kilmės mergaitę, gyvenančią Marcan-Helersdorfo rajone.

„Istorija buvo prasimanyta, – tvirtina autorius. – Bet Vokietijos policija sugaišo daugiau kaip savaitę, kad nustatytų, jog mergaitė tą naktį buvo pas pažįstamą. Kai apie tai buvo sužinota, šimtai rusų kilmės vokiečių išėjo į demonstracijas miestuose visoje Vokietijoje“.

Mitingai prasidėjo tuo metu, kai šalis buvo užsiėmusi regioninėmis rinkimų kampanijomis, kuriose jau dominavo karšti debatai apie ankstesnį Merkel vyriausybės sprendimą priimti daugiau kaip milijoną pabėgėlių iš Sirijos ir kitų aplinkinių karo veiksmų zonų.

Analitikai „Lizos bylą“ vadina nerimą keliančiu signalu dėl potencialių Rusijos kišimosi padarinių. Atrodo, kad buvo siekta „parodyti, jog čia, Berlyne, esama rusų“, – sakė Gaidelis, pridurdamas, jog „Putinui būtų didelis malonumas, jeigu jis galėtų padaryti užuominą Merkel, kad jei ji nebus atsargi, tai 100 tūkstančių rusų gali išeiti į gatves“.

Pernai NATO atlikta „Lizos bylos“ analizė susitelkė į Rusijos vyriausybei priklausančios  žiniasklaidos vaidmenį, klasikines „dezinformacijos“ operacijas, kuriomis siekiama pakenkti Merkel. „Rusijos žiniasklaida užsienyje bendradarbiauja su kritikuojančiais sistemą žurnalistais, tariamais ekspertais ir abejotina žiniasklaida“, – sakoma analizės rašte.

Kremlius griežtai neigia bet kokius ardomuosius veiksmus, ir RT vadovybė pareiškimus apie savo operacijas Vokietijoje vadina nesąmone. „Kaltinama buvo be jokių įrodymų, be jokių „suklastotų naujienų“, kurias neva tai skleidžia RT, pavyzdžių“, – sakė leidiniu The Washington Times RT marketingo ir strateginės plėtros direktorė Ana Belkina.

„O priežastis paprasta – jų nėra, – kalbėjo ji. – Vedančioji žiniasklaida priima tuos kaltinimus iš prancūzų ir vokiečių figūrų už tikrą pinigą, neabejodama ir nesivargindama atlikti bent jau bazinį faktų patikrinimą“.

„Tie žmonės, kurie kaltina RT suklastotų naujienų platinimu, patys skleidžia netikras naujienas apie RT ir Rusiją“, – priduria ji.

Vokietijos kontržvalgybos tarnyba (BfV – Federalinė VFR konstitucijos apsaugos žinyba) stengiasi atkreipti dėmesį į Kremliaus remiamą „suklastotų naujienų“ sklaidos kampaniją. Bet daugiausia žinyba susitelkusi į kibernetinių atakų iš Rusijos pavojų.

Žinyba tvirtina, kad hakerių grupė, kurią remia Rusija, 2015 metais įsilaužė į kompiuterines sistemas Vokietijos parlamente ir 2016 metų gegužę nusitaikė į Merkel partiją – Krikščionių demokratų sąjungą (KDS). BfV praeito mėnesio pranešime sakoma, jog vokiečių politikai, į kuriuos nukreipti hakerių įsilaužimo į „konfidencialius elektroninius laiškus ir kitus delikačius duomenis veiksmai, turi suprasti, kad galinti sprogti ar kompromituojanti informacija gali būti išspausdinta“ prieš rugsėjo 24 dienos rinkimus, kuriuose Merkel pretenduos į ketvirtąją kadenciją.

„Jeigu Merkel ateinančiuose rinkimuose pralaimėtų, Putinas galėtų atkimšti Kremliuje šampano butelį, nes jis tikriausiai galvoja, kad ES sankcijas Rusijai bus lengviau atšaukti, jeigu nebus Merkel“, – sako KDS partijos parlamentaras Jurgenas Hardtas.

Hardtas interviu pažymėjo, kad nemato struktūrizuotos „mūsų rinkimų žlugdymo kampanijos“, kalbama greičiausiai „apie dezinformacijos kampaniją, kuri turi žmones įtikinti, kad Vokietijos vyriausybė ne tokia gera ir stipri, kaip jie mano“.

Šaltinis: The Washington Times

2017.08.10; 05:30

Lietuvos spaudos puslapiuose – apie politikos įvykius per savaitę (2017 m. birželio 12-17 d.)

Seimo virtuvėlėje ir toliau kai kurie blynai panašūs į prisvilusius. Štai praeitą savaitę Seimo nariai panorėjo, kad jiems talkintų ne tik padėjėjai–sekretoriai, bet ir kur kas geriau mokami patarėjai. Ko gero, būrius bičiulių ir giminių patarėjais įdarbinę Seimo nariai susirūpino, kad be kvalifikuotos paramos negalės tinkamai atlikti pareigų, – spėjo „Lietuvos žinios“. 

Politinės korupcijos pančiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tęsėsi manevrai kare dėl Vyriausios rinkimų komisijos (VRK) pirmininko posto: pasak „Lietuvos žinių“, Seimo valdančiųjų iniciatyva išplėsti asmenų, kurių pareigos nesuderinamos su VRK pirmininko ir narių pareigomis, sąrašą gali paspęsti spąstus į rinkimų prievaizdus pretenduojančiam konservatoriui Viliui Semeškai. Esą Druskininkų savivaldybės tarybos nariui, aktyviam kurorto opozicijos lyderiui gali iškilti dilema dėl karjeros. Pataisoje siūloma papildyti asmenų, kurių pareigos nesuderinamos su VRK pirmininko ir narių pareigomis, sąrašą. Pataisą priėmus, į VRK negalėtų pretenduoti savivaldybių tarybų nariai. Neoficialiai užsimenama, kad nuostata taikoma specialiai Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) pasirinktam kandidatui V. Semeškai, rašė dienraštis.

Įvyko naujienų ir „valstiečių“ kovoje su opozicija dėl Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininko posto. Netikėtas manevras – viltį šį postą gauti praradusi Dovilė Šakalienė nusprendė perbėgti pas liberalus. Pasak „Lietuvos ryto“, taip įvyko, kai Seimas nepritarė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderių sumanytai Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pertvarkai, kurios tikslas buvo pakeisti dabartinį jos vadovą konservatorių Mykolą Majauską. Vis dėlto dienraštis turi įtarimų, kad M. Majauską turėjo pakeisti ne D. Šakalienė, bet šioje komisijoje esantis Robertas Šarknickas arba Asta Kubilienė. Apmaudu.

Dar vienas daugiau graudus nei juokingas Seimo sumanymas: penki parlamentarai siūlo uždrausti mobiliaisiais šnekantiems ar net juos iš kišenės išsiėmusiems žmonėms žengti į pėsčiųjų perėją, jei telefonas neprijungtas prie laisvų rankų įrangos. Esą telefonas blaško pėsčiųjų dėmesį lygiai taip pat, kaip vairuotojų. Vienas iš pataisos rengėjų konservatorius Algis Strelčiūnas „Vakaro žinioms“ tvirtino, kad policijos pajėgų užteks ir pėsčiųjų kontroliavimui.

Alkoholis. Vis dar nerimo aistros dėl alkoholio įstatymo pataisų – „Vakaro žinios“ ir toliau prikišinėjo neteisingus Pasaulio sveikatos organizacijos duomenis apie lietuvių išgeriamą alkoholio kiekį. Juos pataisius per metus vienas 15 metų ir vyresnis mūsų šalies gyventojas išgeria nebe 18,2 litro gryno alkoholio, o 16,3 litro. Paskelbta PSO statistika mūsų iš pirmosios gėrikų vietos neišstūmė, tačiau skaičiai vis tiek rodo, kad alkoholio suvartojimas Lietuvoje pastaruosius metus akivaizdžiai mažėja, teigė „Vakaro žinios“.

Labdara. Seimo Audito komitetas pateikė projektą, kuriam įsigaliojus nebeliktų labdaros ir paramos fondų su politikų pavardėmis, rašė „Vakaro žinios“. Tokie fondai yra politinė reklama už ne reklamai suaukotus pinigus, bei landa verslui neskaidriai remti įvairius veikėjus ir paskui reikalauti balsuoti taip, kaip reikia rėmėjams. Dienraščio teigimu, komiteto nariai ir neslėpė pataisas pasiūlę, kad nebevyktų, kas vyksta parlamentaro Gintaro Steponavičiaus labdaros fonde.

Kėvišiada. Radusi kaip, Kultūros ministrė Liana Ruokytė–Jonsson galų gale atleido iš pareigų ilgametį Nacionalinio operos ir baleto direktorių Gintautą Kėvišą. Tuo pasipiktino „Lietuvos rytas“, o „Vakaro žinios“ gana logiškai pasvarstė, kad ministrė jau ir nebeturėjo kur trauktis, nes situacija galų gale peraugo į įsižeidusios moters ir įsižeidusio vyro mūšį.

Vyriausybės žygiai. Mūsų vyriausybė visai ne prieš Europos Tarybos planą, kuriame  siūloma ES mastu priimti sprendimą, kad keturis mėnesius kūdikiu turėtų rūpintis vienas iš tėvų, o kitus keturis priežiūrą privalomai turėtų perimti kitas, rašė „Vakaro žinios“. Tiesa, Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis pripažino, kad tai būtų priverstinės abiejų tėvų vaiko priežiūros atostogos. Tarsi tos prievartos mūsuose būtų dar per mažai.

Ministerijos taško pinigus – kiekvienam viceministrui ir ministerijos kancleriui kas mėnesį suteikiama po daugiau nei 400 eurų nuosavo automobilio, naudojamo tarnybinėms reikmėms, išlaikymui neatsiskaitytinai. Gali būti, kad jie tuos pinigus įsideda į kišenę, spėjo „Vakaro žinios“. Dienraščio teigimu, kompensacijos mokamos už tarnybinio automobilio panaudojimo faktą, bet ne pagal realų transporto priemonės panaudojimą, todėl užtenka nors kartą automobilį panaudoti tarnybos reikmėms, ir jau galima kreiptis dėl kompensacijos.

Prezidentės pranešimas. Ar tikrai Prezidentė taip jau barė Seimą ir „valstiečius“? „Vakaro žinios“ pasiūlė atkreipti dėmesį į metinio pranešimo toną: nepiktą, labiau pamokantį, be konkrečių pavardžių. Tai juk gana palanku valdantiesiems – pasak dienraščio, jų veiduose baimė dingo, tik kvailoki pasiaiškinimai rodė, kad šio vis dar nesuprantą valdantys Lietuvą.

Sąjūdis. Nostalgiškame Dovilo Petkaus straisnyje, kurį spausdino „Vakaro žinios“, teigta: tada, kai pasibaigs Sąjūdis, baigsis ir Lietuvos egzistavimas. Nes Sąjūdis esąs būklė, kai mes atidėję savo vidinius vaidus ir pilvo gerovės klausimus, galime drąsiai pasakyti: kad ir kas nutiktų, visų pirma – Lietuva. Tačiau didelių vidinių pralaimėjimų jau yra ne vienas. Pirmiausia – kad nesugebėjome užauginti naujos patriotų kartos, o antra – kad oligarchinė sistema jau ketvirtį amžiaus sėkmingai laikosi: neleidžia nei įvesti progresinių mokesčių, nei kaip nors kitaip save apmokestinti.

Centukai. Vietoj to, kad apribotų atsiskaitymus grynaisiais pinigais, verčiau valdžia panaikintų smulkiausių nominalų centus, kaip kad jau beveik padarė olandai, suomiai, airiai, – svarstė „Vakaro žinios“. Bet greičiausiai politikų palaikymo sulaukia ne tai, kas žmonėms naudinga. Daug žmonių mėgsta taupyti grynaisiais, tad kam jiems drausti atsiskaityti sutaupytomis sumomis už vertingesnius pirkinius? „Vakaro žinios“ spėjo – tam, kad dalis pelno už sandorį atitektų bankams, kuriems politikai nuolat pataikauja. Matyt, yra priklausomi nuo jų – galbūt turi indėlių, tikisi paskolų lengvatinėmis sąlygomis ir pan.

Šeima. Tolerancija atidedama mažiausiai pusmečiui – „Lietuvos žinios“ paskelbė, kad ketinimai įteisinti vyro ir moters, taip pat homoseksualių asmenų partnerystę atidedami. Po pusės metų Seimo atmesto projekto autorės Liberalų sąjūdžio atstovės Viktorija Čmilytė–Nielsen ir Aušrinė Armonaitė galės jį teikti iš naujo. Pasak dienraščio, už partnerystę įteisinančias Civilinio kodekso pataisas vakar balsavo 29 parlamentarai, prieš buvo 59, susilaikė 20 politikų. Beje, Seimas net nesutiko, kad projektas būtų tobulinamas.

Siena. „Respublika“ pastebėjo, kad Lietuvos savo lėšomis pradėta stiprinti Europos Sąjungos išorinė siena – 2 m aukščio tvora su Rusijos Kaliningrado sritimi – mūsų valstybės biudžetui kainuos 3,6 mln. eurų. O kur kitų ES valstybių finansinis indėlis? – klausė „Respublika“. Negi Lietuva, būdama ES pasienio valstybe, tik savo pinigais turi užtikrinti ES išorinės sienos tvirtybę? Kadangi nelegalai į ES veržiasi ne Baltijos, bet Viduržemio jūra, vadinasi, ES pietinė siena vis dar kiaura. „Respublika svarstė, gal romioji Lietuva, norėdama įsiteikti ES vadovybei, galėtų kilniaširdiškai padovanoti 3,6 mln. eurų Graikijai ar Italijai.

Rolandas Paksas „Vakaro žiniose“ stebėjosi, kaip Europos Komisijos pirmininkui Žanui Klodui Junkeriui (Jean–Claude Juncker) ir jo komisarams į galvas šovė mintis, kad už kiekvieną nepriimtą pabėgėlį šalis turės sumokėti po 250 tūkst. eurų į Bendrijos iždą. Kodėl Europos Sąjungos vyriausiasis komisaras leidžia sau grasinamuoju tonu kalbėti apie suverenias valstybes? – klausė R. Paksas. Jo ironiškas pasiūlymas: gal Lietuva taip pat turėtų įvardinti sumas ir pateikti sąskaitas pagrindiniam globalistų štabui už šimtus tūkstančių emigravusių Tautos sūnų ir dukterų, kurie buvo priversti palikti savo Tėvynę dėl nedarbo, didžiulės pajamų nelygybės ir socialinės atskirties?

Ryšys. Galų gale Seime ir Vyriausybėje atsiras bent jau geresnis keitimasis informacija. „Lietuvos žinios“ rašė, kad parlamento valdyba paprašė Vyriausybės apsvarstyti galimybę skirti ministrų kabineto atstovą ryšiams su Seimu. Dienraštis primena, kad ankstesnių kadencijų metu savo patikėtinius į Seimą siųsdavo ir premjeras, ir prezidentas. Parlamento vadovų prašymas Vyriausybei skirti atstovą ryšiams su Seimu išgirstas: Premjeras Saulius Skvernelis dalyvauti Seimo valdybos, Seniūnų sueigos, komitetų posėdžiuose, kituose svarbiuose pasitarimuose siųs vieną savo patarėjų.

Atostogos. Atostogų nuotaikos pasiekė ir politiką – „Lietuvos žinios“ pasidomėjo, kaip šią vasarą ruošiasi ilsėtis Parlamentinių partijų lyderiai. Kaip jau įprasta, dauguma didžiųjų partijų vadovų žada atostogauti rugpjūtį, kai šalies politinis gyvenimas apmiršta. Jie džiaugiasi galėsiantys daugiau laiko skirti šeimai, tačiau per atostogas visiškai atitrūkti nuo aktualijų neketina. Dienraštis priminė, kad trys partiniai lyderiai, Seimo nariai, oficialių atostogų iš tiesų neturi, todėl poilsį derina su darbais, o norėdami kuriam laikui išvykti už Lietuvos ribų, apie savo planus privalo informuoti Seimo valdybą.

2017.06.19; 10:35

Keli šimtai žmonių šeštadienį protestavo prieš Suomijos vyriausybės politiką. Protesto akcijos vyko sostinės centre.

Akcijos dalyviai išėjo į miesto gatves su plakatais, raginančiais vyriausybę atsistatydinti, ir skandavo „Mes surengsime naujus rinkimus!“. Prie akcijos prisijungė opozicinių partijų atstovai, taip pat visuomeninės organizacijos, ginančios moksleivių, švietimo sistemos darbuotojų, nepasiturinčių žmonių, pensininkų, judėjimų, ginančių prieglobsčio prašytojų teises, narių interesus.

„Mes pasisakome prieš „premjero“ Juha Sipilės (Juha Sipila), Peterio Orpo (Petteri Orpo, finansų ministras) ir Timo Sonio (Timo Soini, užsienio reikalų ministras) politiką, kuri negerbia žmogaus teisių. Reikalaujame, kad vyriausybė nedelsiant atsistatydintų ir kad būtų surengti nauji rinkimai“, – skelbė organizacinis komitetas.

Akcijos dalyviai protestuoja prieš išlaidų švietimui mažinimą, vargingą nepasiturinčiųjų padėtį, kurios ministrų kabinetas, jų nuomone, nesistengia pagerinti, taip pat prieš priverstinę pabėgėlių deportaciją iš Suomijos į gimtinę.

Akcija vyko be incidentų, tvarką palaikė policijos pareigūnai. Protestus paskatino šią savaitę vykusios permainos vyriausybėje. Anot protestuotojų, ir po šių permainų ministrų kabineto politika nepasikeitė.

Koalicijai, sudarytai iš Centro, Nacionalinės koalicijos ir „Finns“ partijų, vadovaujantis J. Sipilė pirmadienį iš koalicijos pašalino „Finns“ ir net planavo antradienį įteikti šalies prezidentui savo vyriausybės prašymą atsistatydinti, siekiant gauti mandatą ieškoti naujos koalicijos partnerės. Tačiau antradienį netikėtai 20 iš 37 partijos „Finns“ parlamento narių pranešė atsiskiriantys nuo partijos ir formuojantys modernesnę frakciją „Naujoji alternatyva“, norinčią valdyti J. Sipilės koalicijoje. Šalies premjeras J. Sipilė sutiko tęsti su jais darbą.

Suomijos premjeras jau pareiškė, kad naujos sudėties ministrų kabinetas toliau laikysis priimtos vyriausybės darbo programos, kurią dar prieš dvejus metus kritikavo ir opozicija, ir visuomeninės organizacijos, visų pirma, dėl karpymo politikos.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.19; 10:59

Europos Komisija, anot šaltinių, dėl atsisakymo priimti pabėgėlius pradės nagrinėti sutarties pažeidimo nagrinėjimo procedūrą prieš Lenkiją, Vengriją ir Čekiją. Šioms šalims bus išsiųsti atitinkami formalūs raštai, pirmadienį agentūrai „Reuters“ sakė ES atstovai. 

Komisija kaltina Lenkiją, Čekiją ir Vengriją nedalyvaujant pabėgėlių iš Italijos ir Graikijos priėmime, kaip 2015 metų rugsėjį buvo nuspręsta daugumos ES valstybių. ES migracijos komisaras Dimitris Avramopulas (Dimitris Avramopoulos) antradienį Strasbūre ketina surengti spaudos konferenciją šia tema. Sutarties pažeidimo nagrinėjimo procedūra gali baigtis pinigine bauda atitinkamai šaliai.

Komisaras pradėti procedūrą grasino jau gegužę. Iš viso pagal ES kvotas į Bendrijos šalis turi būti paskirstyta 160 000 pabėgėlių iš Italijos ir Graikijos, į kur pabėgėlių krizės įkarštyje 2015 ir 2016 metais atvyko ypač daug migrantų. Tačiau iki šiol kitos ES šalys priėmė tik 20 000 pabėgėlių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.13; 04:00

Toli siekianti dezintegruojanti jėga iš Rytų, atsirandanti iš komunizmo susinaikinimo, skleidžia susiskaidymo fermentą Vakaruose. (Roberto de Mattei)

Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė.
Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė.

Šią konservatyvaus italų istoriko citatą išeities teiginiu straipsniui pasirinkau dėl to, kad ji nuostabiai tiksliai atskleidžia pastarojo ketvirčio amžiaus socialinių pokyčių problematiką ir patvirtina esminį Vakarų požiūrį į juos nepaisant stiprėjančios Europos šalių integracijos, o gal kaip tik dėl jos. Kad ir kokios skirtingos jėgos dalyvauja valstybių ir kultūrų dialoge, išoriniai pokyčiai nepajėgia užtušuoti tipiško vakarietiško esencializmo ir eurocentrizmo recidyvo, kuris greitai išryškėjo kilus Sirijos krizei, pabėgėlių antplūdžiui bei Rusijai pradėjus aktyvius karo veiksmus tiek europinėje kontinento dalyje (Ukrainoje), tiek Azijoje (Sirijoje).

„Dezintegruojanti jėga iš Rytų“ – tai ne tik Rusija. Tai ir Rytų bei Vidurio Europos šalys, kurios Vakaruose  nebuvo laukiamos išskėstomis rankomis, veikiau jos buvo priimtos nenoriai, palankiai sukritus pažangiems tarptautinės opinijos balsams. Tačiau daugeliui Vakaruose iki šiol atrodo, jog tai buvo klaida, ir ne tik dėl to, kad šaltasis karas kažkam ekonomiškai buvo naudingas. Komunizmo žlugimas, kaip paaiškėjo, Rusijos nesusilpnino, o tik sukėlė papildomus rūpesčius, nes buvusio komunistinio bloko šalių prisijungimas prie Vakarų ekonominės zonos klasikinį antagonizmą sustiprino (trumpas diplomatinis atlydys tebuvo atokvėpis prieš naujus ambicingo dabartinio Rusijos prezidento siekius), atitirpdė įšaldytus klausimus dėl to, ar teisingai po Antrojo pasaulinio karo buvo padalintas pasaulis, ir kaip ilgai tokį status quo pavyks išlaikyti. Kartu dorotis su pakitusiu, vėluojančiu neokomunistinių šalių mentalitetu, kaip paaiškėjo, nėra paprasta.

Užsispyrę „rytiečiai“ tapo kalti dėl to, kad juos kažkada okupavo, prievarta įdiegė svetimą pasaulėžiūrą, vykdė genocidą, todėl trauminės patirtys yra tokios gyvos, kad jie nori išsaugoti ir atkurti kad ir menką savarankiškumą, kurį Vakarai visada turėjo, bet, pasirodo, nenori jo pripažinti čekams ar vengrams, ką jau kalbėti apie ukrainiečius ar gruzinus. Nepadeda net paklusnių naujokių pastangos kuo greičiau įsilieti į Europos Sąjungą, o Vokietijai, regis, daug maloniau bendrauti su imigrantais iš Azijos, nei savo tautiečiais iš buvusios Rytų Vokietijos. Psichologinė siena tarp abiejų Vokietijų dar stūkso.

Ar tai paradoksas? Ne, jei manytume, jog vakarinei Europos daliai iš tiesų nesinori spręsti  bruzdančių tautų klausimo, nes tai „skleidžia susiskaidymo fermentą“, destabilizuoja, priverčia imtis atsakomybės. Todėl geriau koks nors Kadyrovo arba Lukašenkos tipo diktatorius tose šalyse, nei jų gyventojų teisė į demokratiją. Diktatoriai tampa neparankūs tada, kai ima demonstruoti per didelę karinę galią ar kelia terorizmo pavojų. O iki tol jie – puikūs „stabilizatoriai“, kuriems galima taikyti sankcijas, kontroliuoti ir jausti civilizacinę viršenybę.

Pabėgėliai išryškino daug nuoskaudų. Naujas smūgis lietuvių, vengrų, slovėnų ir kitų „rytiečių“ savivertei – tai, kad sirai, afganai, afrikiečiai nenori gyventi jų šalyse, net jei bėga nuo mirties, suirutės ir skurdo. Lietuviai, pamiršę pažeminimą dipukų stovyklose ir vėliau priverstinę tremtį bei jungą svetimų šalių fabrikuose dėl karo, kurio jie nesukėlė ir tapo aukomis, lygiuojasi į didžiąsias valstybes. Lietuva tapo jų politikos dalimi ir įrankiu, kartu prisiimdama ir istorinę atsakomybę už veiksmus, kurių nepadarė, ir dabar yra priversta labiau rūpintis atvykėliais, nei savo piliečių gerove. 

Šios pastangos atrodytų ne taip liūdnai, jei Baltijos valstybės priverstų Vakarus iš esmės peržiūrėti Antrojo pasaulinio karo padarinius. Net ir veikiant Jungtinėms Tautoms, atsikratyti primesto antrarūšiškumo pavyks tik tada, kai jose bus laimėtas mūšis dėl vienodai garbingo ir veiksmingo statuso nepaisant šalies dydžio ar karinių pajėgumų. Tokia yra demokratijos esmė, skelbiama kaip pasaulinės taikos garantas. Tikėtina, kad neseniai atsiradęs iškreipiantis faktorius, kada vienintelio individo teisė pradeda konkuruoti su visa žmogiškomis normomis ir kokio nors teisėjo paskelbtas nuosprendis įgyja galią laužyti net tarptautiniu lygmeniu pripažintas konvencijas, ilgai netvers.

Prieš dvidešimt metų numatęs Mastrichto sutarties padarinius, ūkinio ir piniginio suverenumo praradimą ir slinktį į bendrą europinę tapatybę bei pilietybę – politinio savarankiškumo netektį, konstatavęs, jog „šio proceso rezultatas yra tribalistinis naujosios kairės anarchizmas“, R. De Mattei yra ne vienintelis, kuris Bakunino modelio, liberalaus leftistinio viršvalstybinio ES elito dekonstrukciją mato kaip protingą išeitį. Tačiau grįžimas prie buvusių vertybių nesiūlo išsigelbėjimo mažosioms tautoms, nes, kaip ir daugelis reakcionierių, jis naudoja posakius, kuriuose didžiuojasi Šventąja Romos imperija arba teigia, kad „1992-aisiais sukanka 500 metų, kai europiečiai atrado ir civilizavo Ameriką“. Turbūt tai turėtų reikšti, kad Amerikos čiabuviai turėtų didžiuotis savo žemių, kultūros bei genofondo praradimu ir švęsti raudonosios rasės genocido pusės tūkstančio metų jubiliejų? Praslystanti anachronistinė retorika atidengia labai gajų ir tarsi atgimstantį  prieškarinį mentalitetą ir rodo, jog kalbėti apie pokolonialinę epochą ir kurio nors imperializmo pabaigą – gerokai per anksti.

Britai kovoja su pernelyg didele centralizacija, vykdoma iš Briuselio, tačiau suvokia ir galimo ekonominio atsiskyrimo nuo Europos Sąjungos padarinius, kurie, pasak ministro pirmininko Davido Camerono, prilygtų „žengimui į tamsą“. Jeigu tai gresia tokioms stiprioms valstybėms, kaip Jungtinė Karalystė, tai ką galėtų rinktis Lietuva? Kito pasirinkimo, nei ES, nėra, nors būtent tokios šalys, kaip Lietuva ar Lenkija, geriau nei Vakarų valstybės atpažįsta totalitarinio valdymo modelius, kai maksimalios kontrolės, unifikavimo, kišimosi į visuomeninę ir asmeninę piliečių erdvę masteliai didėja, tuo pačiu metu visa tai dangstant demokratijos arba „gerovės kiekvienam“ ir ypač diskriminuojamiesiems siekiais.

Rinktis arba šaltojo karo uždaras sienas, sumažėjusį žmonių bei kapitalo judėjimą, arba prievartinį ištirpimą federalizuotoje Europoje nėra viliojanti perspektyva. Geriausia būtų tikėtis, jog Europos politikai neis lengviausiu keliu, o vis dėlto imsis iš esmės spręsti tautų gerovės klausimus. Šią užduotį labai apsunkino milijonai pabėgėlių, kurie privertė suabejoti, ar deklaruojama socialinė apsauga, visokeriopa parama nuo karo bėgantiems žmonėms yra nepažeidžiama nuostata?  Ir nors regime šimtus savanorių, neatlyginamai padedančių karo aukoms kuo tik gali, nors tiriamoji žurnalistika itin kritiškai vertina kraštutinių dešiniųjų pasisakymus, pavyzdžiui, Danijos žmonių partijos pirmininko Sǿreno Esperseno nuomonę, jog pabėgėlių krizė yra „pragaištinga Danijai“, nes sukėlė „kultūrinį pokytį“ ir sudavė „ekonominį smūgį“ – lygiagrečiai matome ir augantį Vakarų lobistų grupių suinteresuotumą tik savo kišene ir sukauptu kapitalu.

Pažvelkime, kaip lobizmas pasireiškia Lietuvoje. Daugelio politikų ir verslininkų optimizmas ir pažadai, nepaisant šiurkštaus neatitikimo tarp jų žodžių ir ūkinio gyvenimo faktų, kone 30 nuošimčių siekiančios šešėlinės ekonomikos (ekonomikos vadovėliuose rašoma, kad tokiu atveju reikia kalbėti apie grėsmę valstybei), su kuria tarsi susigyventa – lyg pasaka be galo, kurios nebesinori klausytis, nes jos sekimas nieko nekeičia. Po eilinio sukrėtimo greitai susigyvenama su iškreiptomis gyvenimo formomis, normalioje visuomenėje laikomomis anomalija: vaikžudyste, savižudybėmis, agresyviu elgesiu mokykloje ir kitais reiškiniais, kurių mūsų visuomenėje (arba jų kraštutinių pavidalų) iki šiol nebuvo.

Žinoma, mes dar nepasiekėme JAV lygio, kuriose šaudymai mokyklose yra tapę kasdienos norma, kai pastaraisiais metais žuvo nekaltų žmonių netoli keturių tūkstančių. Mat šios šalies lobistai kovoja už „žmogaus teises“ apsiginti ir turėti ginklus, ir jų žodis nusveria JAV prezidento Baracko Obamos žodį. Vakarų demokratija ir šiuo atveju veikia nors tiek, kad tokios žiniasklaidos žvaigždės, kaip CNN žurnalistė Christiane Amanpour iškelia faktus į viešumą. Tačiau Lietuvoje į neviltį įkritusių, apkvaišusių ar visiškai išeities nematančių, sunkia depresija sergančių žmonių veiksmus įmanoma bent suvokti ir jų gailėtis kaip nelaimės ar sisteminių trūkumų aukų, kurios vis tiek bus teisiamos ir įkalinamos arba perduodamos psichiatrinėms tarnyboms.

Tuo tarpu prieš kelias dienas per vieną TV šou Laisvosios rinkos instituto direktoriui Žilvinui Šilėnui išsprūdo frazė, kuri mane sukrėtė labiau, nei siaučiantis cunamis Tailande. „Skurdas yra natūrali žmogaus būsena“, – pasakė dailus brangiu kostiumu vilkintis jaunikaitis, kurio ilgos blakstienos dengė primerktose plieninėse akyse slypintį priešiškumą likimo (o kartais ar ne tų pačių LLRI ideologų ilgametės veiklos?) nuskriaustiesiems, ir kuris it šventasis lange kasdien pasirodo čia vienoje, čia kitoje televizijos laidoje su akivaizdžiu uždaviniu atremti žmonių skundus. Šį šūkį: „SKURDAS – NATŪRALI ŽMOGAUS BŪSENA!“ reikėtų aukso raidėmis iškalti ant Laisvosios rinkos instituto durų, užsienio bankų ir kitų „nematomajai rinkos rankai“ pavaldžių institucijų. Tada būtų aišku, kokia programa jau ketvirtį amžiaus vykdoma Lietuvoje. Panašiai, kaip ant koncentracijos stovyklų buvo iškaltas šūkis: „Darbas išlaisvina“ (Arbeit macht frei).

Reikėtų padėkoti už tokį liberalistinės ideologijos atvirumą, nes ji praneša, jog kartu su krikščionybe turi išnykti ir jos socialinio gailestingumo normos. Vienuoliams buvo siūloma atsisakyti pasaulio gėrybių ir pereiti prie neturto. Bet niekas nekalbėjo, kad tikras krikščionis turi gyventi skurde, nes neturtas, kaip pasirinkta santūraus gyvenimo nuostata, neturi nieko bendra su skurdu. Skurdas – tai negalia, apsileidimas ir atsinaujinančios ligos, neraštingumas ir vagystė, virvė arba kirvis po kaklu. Skurstantis žmogus dangaus virš galvos nemato. Todėl šis postulatas apibūdina metodišką lietuvio asmenybės skurdinimą – didžiausią įmanomą nusikaltimą savam žmogui.

Ž. Šilėnas nevalingai perdavė žinią, kuri išreiškia veikiausiai esamas, bet slepiamas Europos lobistų nuostatas Rytų tautų atžvilgiu. Tokiu atveju jis atstovauja ne Lietuvai, o tarptautinei finansinei grupei, dar daugiau – jos ideologijai, pagal kurią lietuviai yra matomi kaip pati skurdžiausia darbo jėga, dar skurdesnė už pabėgėlius iš Afganistano, Šiaurės Afrikos, Pakistano ir Sirijos, mat tie pabėgėliai kontrabandininkams sugeba sumokėti tūkstantinius kyšius.

Todėl Lietuvos darbdaviams jau suformuotas požiūris į pabėgėlius kaip vertesnius už vietinius gyventojus, jų laukiama kaip darbo jėgos. Reikia tik kelių trūkstamų įstatymų potvarkių, ir pabėgėliai plūstelės ir į mūsų kraštus. Galbūty jie negalės džiaugtis itin dideliu uždarbiu, bet jei Europos sąjunga ir įkandin Lietuva išimties tvarka užtikrins medicininę ir socialinę apsaugą jų gausioms šeimoms, teisę į darbą, būstą, darželius, mokyklas ir religinius namus, taps aišku: „Skurdas – natūrali lietuvio būsena“, nes pirmenybę įgaus atkeltieji, lytinės, religinės bei etninės mažumos. Galbūt todėl Ž. Šilėnas braižo grafikus, kuriais mėgina parodyti, jog minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) didinimas mažina darbo vietų skaičių (!), tuo tarpu ekonomisto Justo Mundeikio atlikta statistinė analizė teigia priešingai. Matyt, tai, kad MMA perkamoji galia bent tris kartus sumažėjo vien dėl euro įvedimo ir toliau mažėja dėl vykstančios infliacijos ir kitų faktorių, įeina į LLRI planus?

O tai reiškia, kad lietuviai privalės sudaryti atkeltiesiems darbo vietas ir geresnes sąlygas bei algas, nei sau, statyti mečetes ir namus. O kada 2020 metais baigsis Europos finansavimas, nežmoniškos skolos bus išskirstytos lietuviams mokesčių pavidalu. Tikėtina, kad norint išvengti susidūrimų su naujakuriais, karo pabėgėliai ir toliau liks privilegijuoti tautos atžvilgiu (saugomi įstatymų ir policijos), o stambūs kapitalistai jokių mokesčių iš viso nemokės. Sunku suvokti, kas Lietuvoje rašo tokius ir panašius tautai pragaištingus scenarijus, bet jie prastuminėjami pakopomis visur, pradedant įmonėmis ir prekybos centrais, ir baigiant švietimo, kultūros ir mokslo institucijomis. Kas iš tikrųjų vyksta? Lietuva, niekada neturėjusi kolonijų, perima didžiųjų kolonijinių Europos valstybių globėjišką požiūrį į karo pabėgėlius kaip į laukiamą darbo jėgą. Angelos Merkel pareiškimai sudaro įspūdį, kad kvalifikuoti specialistai iš Sirijos turės adekvatų darbą Vakaruose. O tikrovė sako ką kita: daug plūstančių emigrantų, neturinčių asmens dokumentų, nėra kvalifikuoti ir tik bėga nuo suirutės, jų stovyklose vyksta stichiški protestai, jei jie sustabdomi ties Austrijos siena.

Protesto mitingas prie Lietuvos Vyriausybės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Protesto mitingas prie Lietuvos Vyriausybės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Braška ne tik ES siūlės; svyruoja JAV ir Europos šalių bendradarbiavimas, kintant karinių veiksmų pasaulyje vertinimo akcentams. Ryškėja revizionistinės nuotaikos, kai vėl iš laisvės citadelės pasigirsta balsai, teigiantys, kad priimti Baltijos šalis į NATO buvo skubotas žingsnis. JAV vykstantys prezidento rinkimai pateikia visai netikėtų perspektyvų, o tendencija yra bendra: apsiriboti, užsidaryti, neplėsti pagalbos į kitas šalis, nepriimti pabėgėlių. Niekas nesitikėjo, kad milijardierius Donaldas Trumpas, atstovaujantis respublikonams, taip sėkmingai rinks balsus ir, nuogąstaujama, išeis į rinkimų finišo tiesiąją.  Stebina ne tik jo gatvinė retorika ir faktas, kad lobistų grupės turi akivaizdžiai per didelę įtaką politiniams procesams. 

Prisimena ir paskutiniajame XX a. dešimtmetyje Niujorką drebinusi dviejų turtingiausių verslo ryklių, Trumpų ir Hiltonų šeimų, skandalinga istorija pešantis dėl nejudamo turto. Matyti ir negeri kultūriniai poslinkiai, nes jį remia daugiausia aukštojo mokslo neturintys amerikiečiai, kuriems patinka „kieto kumščio“ politika ir populistiniai pažadai. Todėl Nevadoje Trumpas pareiškė, kad jam „neišsilavinę žmonės yra patys mieliausi, nes jie – patys gudriausi“. Pareiškė ir tai, kad su su Rusijos prezidentu ras bendrą kalbą. Įdomu, koks likimas laukia Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO), pavyzdžiui, finansavimo požiūriu, jei Trumpas iš tikrųjų laimės. Bet kuriuo atveju, jei nesikeis Lietuvos užsienio politika, jei, pasak buvusio Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus JAV Žygimanto Pavilionio, diplomatai nesieks kryptingai ir sutelktai megzti ryšius su šios šalies įtakingais asmenimis, pagalba Lietuvai iš Amerikos gali mažėti.

Kol užsienio ir vietos žiniasklaida perteikia trikdantį vaizdą –  senyvo amžiaus kanditatą į JAV prezidentus kiaušinio trynio spalva dažytais plaukais, tribūnoje aistringa gestikuliacija bei kurtinamais verslo šūkiais žadantį vesti naciją paskui save – vyksta ne tik spartus grėsmingas klimato atšilimas, bet ir didžiausia pasaulio humanitarinė katastrofa, kurios niekas nepajėgia sustabdyti. Norint suvokti jos mastą ir esmę, būtina žvelgti į ją ne dichotomiškai (savas–svetimas,  rusai–amerikiečiai, teroristai–aukos ir panašiai), bet filosofiškai, iš šalies. Nuo to politinis katastrofos lygmuo tik taps skaidresnis. Užtenka net ne gyvai, o televizoriaus ekrane išvysti tūkstančius Tėvynę palikusius ir nežinion, tremtin pasileidusius žmones – senolius ir moteris išgąstingomis akimis, verkiančius iš baimės vaikus, kumščiais mojuojančius jaunus vyrus – kad širdis suakmenėtų iš gailesčio ir siaubo. Jų – milijonai, ir jie nežino, kas jų laukia. Šimtai ir tūkstančiai nekaltų žmonių nuskendo Viduržemio jūroje. Ar tradicinėms vertybėms, savo religijai, šeimai ištikimi žmonės, atsidūrę už svetimų vandenų, yra verti getų, kurie natūraliai formuosis nepaisant kol kas palankios socialinės Vakarų politikos? Kodėl į juos žvelgiama tik kaip į išnaudotinus žmogiškuosius išteklius arba potencialią grėsmę, nematant esminės grėsmės – nesąžiningų politikų, kurie ir sukūrė tokią situaciją?

Tai – gėdingas požiūris. Nevalia pamiršti, jog senosios Azijos ar šiaurės Afrikos tautos kadaise turėjo klestinčią savitą kultūrą ir istoriją, kurios atgimimo, tikrojo politinio savarankiškumo vėl atkakliai siekia. Siekia savo istorinėse žemėse, o ne už jūrų marių, kur jiems viskas svetima. Svetima žemė niekada netaps Tėvyne. Taps gimtine ir siauru ruoželiu, atkirstu nuo galingo protėvių kvėpavimo, nuo dvasinių autentiškos civilizacijos syvų. Kiek išvietintų, nuskurdintų giliausia prasme žmonių, kuriems mainais į savą valstybę, pačių kuriamą gerovę, turinčią prasmę tik civilizaciniame ir kultūriniame kontekste, siūlomi pigūs stiklo karoliai, tuo nepasitenkins ir ims priešintis? Tėvynė nėra kilnojamas sklypas. Ar to lietuvis, ką tik taip sunkiai atkovojęs laisvę, turi linkėti panašaus likimo broliams? 

Prie Lietuvos Vyriausybės susirinkę lietuviai reikalauja orių gyvenimo sąlygų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prie Lietuvos Vyriausybės susirinkę lietuviai reikalauja orių gyvenimo sąlygų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prisiminkime keletą esminių istorinių momentų, kuriuos norima nutylėti ir sumenkinti. Rytų europiečiai gerai žino slapto Molotovo-Ribbentropo pakto padarinius, kurio šešėlyje tebegyvena. Vidurio Rytų žmonės – pasekmes slaptos Sykeso-Picot sutarties, pasirašytos 1916 metais. Jau 1915-aisiais prancūzai (François Georges-Picot) ir anglai (seras Markas Sykesas) perbraižė žemėlapį (nubrėžė garsiąją liniją), kuria pasidalino būsimas kolonijas pasibaigus I pasauliniam karui, nieko nežinant tose teritorijose gyvenančioms tautoms. Pasirašius sutartį, Prancūzijai atiteko Libanas, Sirija, pietų Turkija ir dalis šiaurės Irako, o Didžiajai Britanijai – likęs Irakas, Jordanas ir visiška Palestinos kontrolė įskaitant Jeruzalę. Pasinaudoję arabų sukilėlių korta verčiant Otomanų imperiją, savarankiško apsisprendimo jiems nesuteikė. Sykesas pasižymėjo ir tuo, kad arabams nupiešė „arabų sukilimo vėliavą“ iš juodos, žalios, raudonos ir baltos spalvų, kurias vėliau su variacijomis pritaikė  Irako, Sirijos ir Jordano valdžia. Regėti jas plevėsuojant jam turėjo būt smagu.

Pridėjus garsiąją lordo Balfouro deklaraciją (1917 m.), kuri, kaip teigia amerikiečių žurnalistas Reesas Erlichas, sukūrė papildomą įtampos zoną neatsižvelgiant į vietos Palestinos gyventojus, Vidurio Rytai ir turi koflikto židinius iki šių dienų, o nuo 2011-ųjų visomis prasmėmis reikšmingo Arabų Pavasario – nežmonišką, žiaurų civilinį karą. Savus naftos karus ten žaidžia ir Amerika, iš arabų valstybių pindama klientų tinklą. Noamas Chomsky parašė įžangą naujausiai R. Erlicho analitinei studijai „Sirijos viduje“ (Inside Syria, 2014), kurioje kritiškai vertina JAV (ypač Obamos administracijos) veiksmus, paaiškina „madingą humanitarinės intervencijos teisę“ ir  „atsakomybę ginti“ – koncepcijas, kurios priklausomai nuo tarptautinių jėgų išsidėstymo gali kam nors pasirodyti „kitu imperializmo veidu“. Ir ar kaltas Koranas, kuriame pasakyta: „78 (84). Ir štai sudarėme sutartį su jumis: „Nepraliesite kraujo, ir nevysite vieni kitų iš nuosavų būstų“. Paskui jūs patvirtinot liudydami. 79 (85). Paskui jūs pasirodėte esą, kurie žudė vieni kitus ir vijo vieni kitus iš jų būstų, padėdami vieni kitiems prieš juos nuodėme ir nesantarve.“ (vertė Sigitas Geda).

Naujausioji istorija mirgėta mirga ydingais susitarimais, kurie nuolat pamina žmonių teisę gyventi be užsienio intervencijos, tiek „minkštos“, tiek „kietos“. Pagal 1994 metais pasirašytą Budapešto memorandumą Rusija, JAV bei Didžioji Britanija įsipareigojo saugoti Ukrainos žemių vientisumą, jei ši šalis atsisakys branduolinio ginklo. Ar ne puikiai „saugo“? Kiekvienas, slaptas ar atviras paktas, sutartis, deklaracija ar memorandumas reiškia, kad kažkas jau atsiriekė pyrago gabalą, atėmė apmulkintam kaimynui ginklą, jau skaičiuoja marodieriaus pajamas, juosiasi juostas, ant kurių kabės užkariavimo medaliai. Pasidarbavę guli lyg tigrai, sausros metu užėmę visą girdyklą. Ir ko nepadarysi dėl gazelių! Kol tigrų apetitai auga, Atlanto chartija (1941 m. rugpjūčio 14 d.) lieka iki galo neįgyvendinta.

Taigi žmonės ir politikai. Politikai ir žmonės. Žmonės, tampą politikais. Kartais politikai, tampantys žmonėmis. Nesibaigiantis procesas, amžinai riedantis ratas.

Agresyvi retorika Azijos tautų ažtvilgiu, taip pat NATO šalies, moderniosios Vakarams palankios Turkijos, kuri šiame konflikte veikiausiai suvaidins raktinį vaidmenį, atžvilgiu iš kai kurių lietuvių lūpų skamba veidmainiškai ir nevykusiai. Priešo ieškojimas, „priešiškų rasių“ skaldymas ir pavergimas, kad ir koks švelnus palyginti su senove bebūtų, akla kova su islamu anksčiau ar vėliau sugrįš triuškinančiu bumerangu. Bet kodėl visame tame politikos purvyne turi skęsti ir kraujyje rankas mirkyti Lietuvos ainiai, kurie galėtų eiti savarankišku keliu, vadovaudamiesi išmintinga protėvių strategija? Ar ne teisingiau būtų pirmiausia susitvarkyti santykius su artimiausiais kaimynais?  

Jei Lietuva bent namuose sėkmingai išspręs pabėgėlių krizės problemą, ji parodys, kad yra politinė tauta, pajėgi apginti žmogų. Tai vienas svarbiausių klausimų, į kuriuos privalės atsakyti naujai išrinktasis Seimas, europarlamentarai ir atstovai prie Jungtinių Tautų.

Šis rašytojos Daivos Tamošaitytės tekstas skelbta Rašytojų sąjungos leidinyje „Metai“ (2016 gegužė-birželis, Nr. 5-6).

2016.09.22; 04:53

Mes, lietuviai, esame homofobai. Bijome pabėgėlių, bijome rusų, nemylime Lenkijos ir lenkų, kuriems nesuteikiame teisės dokumentuose pavardes rašyti lenkiškai, tyčiojamės iš prancūzų, kurie labiau panašūs į negrus (prisimenat, kokia buvo reakcija į Kauno stadione iškeltą plakatą, kai Lietuvos rinktinė žaidė su Prancūzijos rinktine? Plakatas ironiškai sveikino Afrikos valstybės futbolininkus). 

Skaitytojų laiškai
Skaitytojų laiškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai faktas: ir dabar, Europos čempionate, į finalą Prancūziją išvedė ne kas kitas, o juodaodžiai.

Štai Vakaruose (Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje…) žmonės tolerantiški, ten svetingai priimami visų tautybių, visų rasių emigrantai…

Pasirodo, švelniai tariant, buvo ne visai taip. Didžiojoje Britanijoje neseniai įvykęs referendumas byloja visai ką kita. O būtent: minėtos tautos sukandusios dantis kentė globalistų siekį jas neutralizuoti, sumaišyti su atvykėliais, panašiai kaip Sovietų Sąjungos bolševikai – surusinti pavergtas šalis. Baltijos valstybėse gamyklos buvo statomos pirmiausia tam, kad atsirastų pretekstas į čia perkelti rusus – kaip trūkstamą darbo jėgą.

Anglai, pasirodo, nebuvo patenkinti, kai Europos Sąjungos politikai Anglijoje juos vertė tautine mažuma. Pasitaikė proga, ir jie pratrūko įžeidinėti šalį okupuojančius atvykėlius.

Ir tai tik pradžia. Artėja rinkimai Prancūzijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose… Nepanašu, kad prancūzai ir vokiečiai yra sužavėti dabartinių vadovų nacionaline politika, Briuselio siekiais dominuoti, nurodinėti, reglamentuoti kiekvieną žingsnį. Yra du keliai: arba ES bus tokia, kokia buvo Sovietų Sąjunga, t.y. diktatoriškai valdys „broliškas“ respublikas, arba Briuselio ir Sąjungos valstybių susilietimo taškai apims tik gyvybiškai svarbias sritis.

Pirmuoju atveju ES laukia Sovietų Sąjungos likimas, o antruoju: protingai tvarkantis, nesikišant į smulkmenas, nesiekiant visus suvienodinti pagal įtakingiausių valstybių kurpalį – galima būtų gyventi ramiai ir laimingai.

Akivaizdu – multikultūralizmas žlugo. Siekis sočiai gyventi iš alkanų Afrikos ir Azijos vergų darbo pagimdė dabar sunkiai išsprendžiamas problemas. Alkanųjų aname pasaulyje daugiau, negu civilizuotas pasaulis, t.y. Europos Sąjunga, gali juos pamaitinti.

Kodėl Lietuva išsivaikšto? Todėl, kad ji nepajėgia už darbą mokėti tiek, kiek gali Didžioji Britanija, Vokietija. Jeigu Europos Sąjungai rūpėtų Lietuvos, lietuvių tautos likimas, ji mums leistų, patartų vienaip arba kitaip reguliuoti bent jau aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių srautus iš tėvynės. O yra atvirkščiai – gydytojai ir kiti specialistai tiesiog viliojami kelis kartus didesniais atlygimimais.

Pražūtinga politika – dirbtinai, savanaudiškai perkėlinėti tautas iš vienos valstybės į kitą. Taip elgėsi Stalinas, panašiai, gal tik kiek maskuodamiesi, elgiasi šių dienų buvusieji Sovietų Sąjungos bičiuliai, madas diktuojantys iš Briuselio, Paryžiaus, Romos…

Šie jų paklydimai brangiai kainuoja ir dar brangiau kainuos artimiausioje ateityje pirmiausia senstančioms Europos tautoms.

Vytautas A.

2016.07.08; 10:08

„Balkano maršrutui“ papildyti pabėgėliams atsirado dar vienas kelias į Europą – „ledo maršrutas“. Vis daugiau pabėgėlių iš Viduriniosios Azijos atvyksta į Suomiją ir Norvegiją.

Skandinavijos šalyse gimsta bauginantis įtarimas: RF tyčia siunčia daugelį iš tų žmonių, kad darytų spaudimą Europai.

Continue reading „Rusijos slaptųjų tarnybų intrigos: siunčia pabėgėlius, kad destabilizuotų ES“

Siūlome susipažinti su prof. Alvydo Jokubaičio pranešimu, perskaitytu gruodžio 3 dieną minint Atviros Lietuvos Fondo (ang. Open Society Fund-Lithuania) 25-metį.

JAV finansininko ir filantropo Georgo Soroso 1990 m. spalio 5 d. įkurtas Atviros Lietuvos Fondas, iki 2008 m. veikęs ir kaip paramos fondas, buvo išsikėlęs tikslą skleisti atviros pilietinės visuomenės idėją.

Continue reading „Visiškai atvira visuomenė pasmerkta žlugti nuo savo atvirumo“

Dr. Laisvūnas Šopauskas Aikštės TV reportaže apie Prancūzijos teroro išpuolių pasekmes ir šiandieninę Europos situaciją kalbėjosi su prof. Vytautu Radžvilu.

Prancūzijos prezidentas F. Hollande‘as praėjus keletui dienų po teroro išpuolių savo kalboje pasakė: „tą penktadienį prancūzai žudė kitus prancūzus“. Toje pačioje kalboje jis paskelbė, kad Prancūzija yra karo būklėje ir pasiūlė keisti Konstituciją, kad galima būtų iš teroristų atimti pilietybę. Apžvalgininkai šioje kalboje pastebėjo tam tikrą nenuoseklumą ir melagystes, tipiškas Vakarų kairiesiems. Kaip galėtumėte pakomentuoti prezidento Hollande‘o bei kitų Vakarų valstybių isteblišmento atstovų retoriką?

Continue reading „Vytautas Radžvilas: „Europos Sąjunga – prie lemtingo slenksčio““

Lapkričio 9 d. Briuselyje vyko neeilinis Teisingumo ir vidaus reikalų tarybos (TVR) susitikimas. Jo metu buvo aptarti šalių veiksmai įgyvendinant Tarybos priimtus sprendimus dėl pabėgėlių perkėlimo iš Italijos ir Graikijos, taip pat tartasi, kaip toliau stiprinti bei įgyvendinti Europos Sąjungos (ES) atsaką į esamą migracijos krizę.

Italijos ir Graikijos ministrai susitikime pateikė naujausią informaciją apie esamą situaciją. Iki šiol imtasi įvairių priemonių, tačiau migracijos apimtys nesumažėjo. Iš viso perkelta 117 asmenų iš Italijos ir 30 asmenų iš Graikijos.

Continue reading „Briuselyje susitarta dėl tolesnių veiksmų, siekiant suvaldyti migracijos krizę“

Užsienio reikalų viceministras Raimundas Karoblis spalio 13 dieną Liuksemburge dalyvavo Europos Sąjungos Bendrųjų reikalų tarybos (BRT) susitikime, skirtame pasirengti spalio 15–16 d. Europos Vadovų Tarybos (EVT) susitikimui.

Pagrindinė EVT tema – migracija. Rugsėjo mėnesį neeilinio EVT susitikimo metu vadovai kalbėjo apie finansinę paramą siekiant išspręsti susidariusią situaciją dėl migracijos, šioje EVT planuoja aptarti išorinių sienų saugumą, grąžinimo ir readmisijos klausimus. Šalia kitų klausimų bus aptariama Ekonominė ir pinigų sąjunga bei Jungtinės Karalystės referendumas dėl narystės ES.

Continue reading „Užsienio reikalų viceministras: ES išorinių sienų apsauga yra ne pasirinkimas, o atsakomybė“

Valstybės saugumo departamentas (VSD), koordinuodamas valstybės institucijų kovą prieš terorizmą, sušaukė tarpžinybinį pasitarimą, kuriame buvo aptartos terorizmo prevencijos priemonės ir valstybės institucijų veiksmų koordinavimas, rengiantis priimti perkeliamus prieglobsčio prašytojus.

Susitarime dalyvavo VSD, Vidaus reikalų ir Užsienio reikalų ministerijų, Migracijos departamento, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Lietuvos kriminalinės policijos biuro atstovai.

Continue reading „Kaip VSD tarp pabėgėlių identifikuos su terorizmu susijusius asmenis?“

Politikai visada turi tikslą. Sprendžia ką nors dėl naudos. Valstybei ar rinkėjams, sau asmeniškai ar visiems po truputį. Vis spirga, kad ta nauda būtų realizuota. Ar bent tikisi palankaus rezultato.

Dabar sėdim blizgiame Eurolines autobuse ir ryjam akimis vaizdus pro TV langus. Už vairo pamišėliai. Kurie ir patys nežino, kur važiuoja. Klausk neklausęs – nepasakys. Nėra patvirtintos vizijos nors iki 2016 metų. A.Merkel ir Co prisiūkauta nelegalių atbėgėlių lavina nenaudinga niekam. Nei Vokietijai, nei Europai, nei rinkėjams, nei pačiai A.Merkel.

Continue reading „Dievas laimingų nemyli“

Deja, ir šiandien nėra aktualesnių temų už tą, kuri jau taip įkyrėjusi. Pabėgėliai, pabėgėliai, pabėgėliai… Niekur nuo jų nepabėgsi, nepasislėpsi, kaip nuo…

Palyginimų ant liežuvio galo daug, bet už kiekvieną gali susilaukti žurnalo „IQ“ redaktoriaus Ovidijaus Lukošiaus paniekos ir pasmerkimo. Jis rašo: „Neįmanoma sugalvoti veiksmingesnio būdo pritildyti feisbuko demagogus, kaip unikalūs reportažai iš pabėgėlių stovyklų ar interviu su Lietuvoje įsitvirtinusiais kitataučiais“.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Patikimiausias politinis projektas“

Po padėtį Sirijoje reziumuojančių B. Obamos ir V. Putino kalbų JT Generalinėje Asamblėjoje tapo akivaizdu, kad JAV ir jos vadovaujamos koalicijos bei neva savarankiškai veikiančios Rusijos susidūrimas su Nepripažinta Islamo valstybe (NIV) neišvengiamas, nes NIV turi būti sunaikinta.

Vakarų sąjungininkai Koalicijoje tebesitiki pergalingo sąjungininkų musulmonų motorizuotų pėstininkų žygio per NIV teritoriją. Patys jie kol kas savo sausumos kariuomenių siųsti nei į Siriją, nei į Iraką nežada.

Vakarai ir Rusija gali sulaukti teroro aktų

Continue reading „Sirija. Rusija – samdomo budelio rolėje“

Nėra lengva susigaudyti, kokių pavojų Lietuvai neša į Europą plūstantys pabėgėliai iš Afrikos ir Azijos. Bet kas čia blogo, jei nežinome, o nežinodami – nuogastaujame, abejojame, svarstome?!

Šio nežinojimo lietuviui nereikia gėdytis. Kitaip ir būti negalėjo. Mes nežinome tik todėl, kad iki šiol neturėjome tokios patirties. Mums neteko į savo miestus ir kaimus įsileisti tūkstančių Sirijos, Afganistano ir Irako gyventojų.

Continue reading „Čečėniška kalbėjimo maniera“

Maniau, kad Česlovas Iškauskas rimtesnis žurnalistas. Kai kurie jo straipsniai teisingai atspindi tikrovę. Tik ne šis, paskelbtas delfi.lt rugsėjo 26 d.: „Pabėgėliai iš Lietuvos: kada atiduosime skolą?“

Valdžia žurnalistų, politologų, psichologų, net kunigų pastangomis visokiais būdais bando įtikinti visuomenę, kad reikia priimti tuos, Iškausko žodžiais tariant, „tegul kitos kultūros, papročių ir ne tokio tviskančio intelekto“ žmones, nes Vokietijoje jie niekaip negali sutilpti, o Europos Sąjungos sienos visiškai nesaugomos. Daug niekų prirašyta, televizijų laidose prikalbėta apie būtiną pareigą, atjautą, žmogiškumą, apie lietuvių tautos tamsumą, nejautrumą kito žmogaus skausmui, kitų kultūrų ir rasių nepažinimą…

Continue reading „Replika dėl lietuviškosios skolos“