Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Labai norisi tikėti, savo vaizduotę gundau idilišku vaizdeliu, kad Lietuvos medikų sąjūdžio atsiradimas gali tapti lūžio tašku, siekiant labiau civilizuotų santykių lietuviškos medicinos padangėje, pakeliui į gerovės valstybę, nes  ankstesnysis gydytojų susivienijimo įpavidalinimo labanauskiniu kiaulės akių sindromo pavyzdžiu (Liutauras Labanauskas – Lietuvos gydytojų sąjungos pirminykas, įrodinėjantis, jog įsivyravusi praktika gydytojams nešti kyšius nėra joks blogis, neva greičiau tai yra didelis gėris) atvejis normalių refleksų žmogui gali sukelti tik pasibjaurėjimą ar panašią alerginę reakciją, kalbant medicinos terminais.

Kas be ko, pats Sąjūdžio pavadinimas įpareigoja prasiveržimui į naujus pavidalus. Tačiau Lietuvos medikų sąjūdžio pasipriešinimas ministerijos reikalavimui dėl saugumo sumetimų karantino metu pasirinkti darbą tik vienoje medicinos įstaigoje, bent trumpam atsisakant vojažų per daugybę darboviečių, verčia nusivilti. Žinia, Lietuvoje medikai kaip taisyklė dirba ne vienoje, bet keliose ligoninėse ar poliklinikose, žinomas net atvejis, kai gydytojas vienu metu dirbo net 9 medicinos įstaigose.

Neapsistodamas prie klausimo – dėl kokių priežasčių tokia praktika mūsų padangėje prigijo ir įsiteisino, dabar sau leisiu labai ramiu tonu konstatuoti tik abejonių nekeliantį faktą, kad vieno ir to paties gydytojo su savo kompetencijomis pasidalijimas tarp  daugybės ligoninių yra labiausiai tiesmukiškas užkrato paplatinimo būdas. Ypač verčia nerimauti ta aplinkybė, jog medikai, keliaujantys per kelias darbovietes, gali suteikti virusui, patys to nežinodami, labiausiai tiesioginę prieigą prie kolegų užkrėtimo. Jeigu COVID-19 įsismarkautų (neduokDie!), dėl tokio pačių gydytojų neatsakingumo gali prasidėti nevaldomi procesai, kai didžioji Lietuvos medikų dalis privalėtų palikti savo budėjimo postus, pasitraukdami į saviizoliaciją, t. y., pacientų požiūriu, į niekur. Mes nežinome ir tikriausiai niekados nesužinosime susargdintų viruso gydytojų statistikos tuo rakursu – dažniau užsikrėsdavo nuo ligonių ar vienas nuo kito, tačiau labai tiksliai galima pasakyti, kad didžioji gydytojų dalis į saviizoliaciją pasitraukė dėl bendravimo, tegul ir epizodinio, su savo užsikrėtusiais kolegomis. Taigi čia išties iškyla galimybė pasisverti kategorinio imperatyvo svarstyklėse – ar gydytojai sutiktų, neprotestuotų dėl to, jeigu užsikrėtęs kažkur virusu pacientas kaip paleista iš vieno įtaiso raketa apsilankytų visose Lietuvos medicinos įstaigose?

Etikos klausimai

Ar  Lietuvoje medikai miršta iš bado, jų lavonai jau voliojasi gatvėse? Toks klausimas gali kilti, matant tai, kaip jie įnirtingai aptartu atveju gina savo finansinius interesus, besipriešindami užmačioms karantino laikotarpiu gydytojus pririšti prie vienos darbo vietos, taip sakant, lokalizuojant juos. Kaip toks neatsakingumas dera ar nedera su profesine gydytojų etika, dar kitaip vadinama medicinos etika? Kita vertus,  labai ryžtingai atsisakydamas bet kokio moralizavimo, kaip pavojingo užkrato vengdamas pamokomojo tono, aš čia vis tik nepraleisiu progos  užduoti klausimą – kaip apskritai profesinė etika, o ypač vadinamoji medicinos etika, t. y. gydytojų profesinė etika dera su etika apskritai, t. y. su bendrąja arba, kitaip tariant, universaliąja etika, ar profesine vadinama etika turi kokį nors, bent mažiausio siūlelio pavidalo ryšį su  moralinės pozicijos pasirinkimu, žmogaus apsisprendimais gėrio ir blogio situacijose? Be abejonės, šis klausimas yra svarbus dėl paties momento ypatingumo, kita vertus, jį svarstyti, esant progai, įpareigoja dar ir ta aplinkybė, kad vadinamoji medicinos etika yra laikoma profesinės etikos apskritai etaloniniu pavyzdžiu. Kaip disciplina medicinos etika su dideliu aplombu yra dėstoma visuose sveikatos ar medicinos mokslų universitetuose.

Labiausiai bendra prasme etika yra filosofinė dorovės teorija, aiškinanti gėrio ir blogio, teisingo ir neteisingo žmogaus elgesio pagrindus. Savo ruožtu profesinė etika dažniausiai yra apibrėžiama kaip bendrosios etikos atšaka, siekianti išryškinti sektino elgesio tipus darbo vietoje, pateikianti pavyzdinį elgesio kodeksą pagal profesijos patirtį. Kita vertus, jeigu užteks valios atsispirti tuščiavidurių sąvokų gundymui, siekiant prasibrauti iki pačios tikrovės pravartu būtų iškelti tokį paprastą (bet ne prastą) klausimą – ar yra toks dalykas kaip profesinė dorovė?  

Darbo vietoje susiformavę nerašyti įstatymai, papročiai, tradicijos ir profesinio solidarumo priesakai geriausiu atveju gali būti pavadinti „klanine morale“ (atvirkščia žodžiui „moralė“ reikšme), tačiau toks darinys esmės požiūriu neturi nieko bendro su dorove. Taigi toliau čia visiškai teisėtai galima forsuoti kitą klausimą – ar nebus taip, kad vadinamoji profesinės etika yra beobjektė, taigi tuščiavidurė disciplina? Iš tiesų, profesinė etika yra sugrįžimas į tuos ikisokratinius laikus, kai dorovinio elgesio pagrindinis orientyras buvo mitologinis pasakojimas apie herojaus sugebėjimą tobulai atlikti savo funkcinį vaidmenį.  

Praeitą kartą kalbėjome apie tai, kad Immanuelio Kanto formuluotėse konceptualizuotas pagrindinis moralės dėsnis yra universalaus pobūdžio, t. y galioja visiems laikams ir visoms kultūroms, esą toks dėsnis galioja ne tik žmogui, bet apskritai protingai būtybei, taip pat ir Dievui. Tačiau jeigu mes varu arba savo noru sutinkame, kad didesniu ar mažesniu laipsniu gali būti prasmingas ir pokalbis apie profesijos pagrindu atsirandančius moralumo orientyrus, tai jau vien tokiu savo susitaikymu prisidedame prie bandymų užginčyti pagrindinio moralės dėsnio raiškos universalųjį pobūdį. Ne pro šalį bus dar kartą pastebėti, kad dorovei pagal prigimtį yra būdingos universalistinės tendencijos, taigi dorovės veiklos sferos bet koks susiaurinimas iškreivina dorovės prigimtį.

Savo ruožtu kiti tyrinėtojai, pripažindami išvadą, jog moralinio reguliavimo sfera yra žmogus, o ne jo profesija ar socialinis statusas, nurodo dar kitą profesinės etikos prasmingumo galimą pagrindą: esą yra taip, jog profesinės etika nepretenduoja pakeisti bendrojo moralumo visuomenėje, o tik siekia konkretizuoti bendrąsias moralės normas, pritaikant jas atskiram profesinės aplinkos atvejui. Tai yra vadinamoji atvejo etika. Medicinos etikoje kaip gerai išmankštintos demonstracinės versijos dažniausiai yra nurodomi reprodukcinių technologijų etinio kvalifikavimo, eutanazijos etinių kolizijų, biotechnologijų taikymo medicinoje etinio vertinimo ir kt. atskirieji atvejai. Kiek tokia atskiro atvejo etika gali būti laikoma pagrįsta?

Dar Grynojo proto kritikoje, o po to sprendimo galios aptarimui skirtame atskirame veikale I. Kantas, inventorizuodamas žmogaus pažintines galias, šalia intelekto ir proto išskyrė sprendimo galios sugebėjimą. Trumpai tariant, sprendimo galia čia apibrėžiama kaip žmogaus sugebėjimas taikyti intelekto nustatytas ar proto kuriamas taisykles atskiram konkrečiam atvejui arba, kitaip perfrazavus, kaip sugebėjimas atpažinti to atskiro atvejo subordinuotumą tai ar kitai taisyklei. Kritinės I. Kanto teorijos požiūriu, sprendimo galia yra ypatingas žmogaus sugebėjimas, kurio negalima išmokti ir kurį tik labai menka dalimi galima lavinti gyvenimiškos ir profesinės patirties pagrindu.

Teisinga – klaidinga

Kaip rašo kritinės filosofijos kūrėjas, sprendimo galia gali būti vadinama įgimtojo sumanumo specifiniu bruožu, kurio trūkumo negali atstoti jokia mokykla ir mokyklos kuriamas mokytumo tipas. Esą yra taip, jog mokykla net ir ribotam intelektui gali įkalti kiek tik nori taisyklių, tačiau žinojimas, mokytumas, net ir mokslingumas savaime neapsaugo nuo klaidingo tokių taisyklių taikymo ir nesėkmių. Dar daugiau, – I. Kantas šiuo klausimu kaip niekur kitur kalba labai kategoriškai, teigdamas, jog sprendimo galios stoka iš esmės yra tai, kas vadinama kvailumu, be to, esą tai yra toks negalavimas, kurio neįmanoma išgydyti. Taktiškasis I. Kantas čia jau neslėpdamas savo susierzinimo, pažymi, jog buka ir ribota galva stropiai mokydamasi gali pasiekti gana daug, net mokslingumo, tačiau esą sprendimo galios trūkumas visados  nurodys tik kvailumo triumfą.

Įdomu tai, jog tokia kvailumo apibrėžtis Grynojo proto kritikoje iš esmės sutampa su tautų pasakose prigijusiu kvailio įvaizdžiu. Žinoma, čia turime galvoje ne pasakų kuriamo „trečiojo brolio”, kuris apsukriųjų brolių yra vadinamas kvailiu, nors iš tiesų yra gyvenimo prasmę gelbstintis, išmintingas žmogus, pavyzdį, o kvailį tikrąja to žodžio prasme, t. y. iš esmės pasakų komišką personažą, dėl kurio iššaukiančio, sumaištį keliančio kvailumo nekyla jokių abejonių net atlaidžiajam pasakotojui. Kaip apsakomas toks sumaišties kaltininkas?

Jeigu atsiribosime nuo detalių, skirtingų atskirų tautų folklore, tai rasime tokią variantišką išvadą: kvailus nesusipratimus sukelia nurodymų sumaišymas, o, dar tiksliau tariant, nesugebėjimas susieti atskiro atvejo su žinoma, kataloge esančia taisykle.

Čia dažniausiai pasakojama apie vaikinuką, keliaujantį iš taško „a” į  tašką „b”, tarkime, išsiųstą aplankyti tolėliau gyvenančių giminaičių ir pagal mamos pamokymus žinančio, jog, pavyzdžiui, pakeliui sutikus lėtai judančią laidotuvių procesiją, būtina nusilenkti, persižegnoti bei išsakyti savo apgailestavimus dėl atsitikusios nelaimės. Taigi, kaip matome, čia niekam netrūksta geros valios, įsipareigojimo geram tonui, noro bendrauti. Bėda tik ta, jog pagrindinis herojus pradeda sielvartauti ir viešai rodyti savo užuojautą sutikęs būtent vestuvių procesiją. Nesugebėjęs įžvelgti skirtumo ir tuo pagrindu pertvarkyti nurodymo, mūsų herojus gauna į kuprą ir pelno kvailio reputaciją.

Taigi, išvada peršasi savaime, profesinės etikos kaip konkretizacijos pavyzdžio supratimas be visa ko kito gali būti vertinamas kaip žmogaus orumo pažeidimas, nes čia didesniu ar mažesniu laipsniu yra abejojama žmogaus sugebėjimu pritaikyti bendrąją taisyklę atskiram atvejui, laikant jį tokiu kretinu, kurį reikia gelbėti, natūraliosios sprendimo galio neturėjimą dorovės sferoje bandant pridengti savotišku profesinės etikos protezu.

Kvailumas

Dabar, diskutuodamas šia tema, prisiminiau, kad tais mitologiniais sovietiniais laikais krykštaudamas skaičiau kažkokiame dienraštyje išguldytą interviu su Pravieniškių įkalinimo įstaigos vienu iš vadovų, jeigu neklystu, viršininko pavaduotoju auklėjimui, kuris įrodinėjo, jog kalėjimas stengiasi auklėti ir galop perauklėja nusikaltėlius, pateikdamas pavyzdį, jog štai  jo vadovaujamuose pataisos namuose ypatingas dėmesys yra skiriamas ateistiniam auklėjimui (tarsi žmogus būtų padaręs kriminalinį nusikaltimą dėl to, kad iki to laiko buvo nepakankamai ateistiškai nusiteikęs, o dabar, tapęs ateistu, įžengs į dorovės kelią). Taigi, kaip atrodo bent man, medicininė etika su dorove turi bendro tik tiek, kiek ateisto įsipareigojimas grįsti savo pasirinkimus 10 Dievo įsakymų.  

Kaip sako Sokratas, žmogaus neįmanoma išmokyti dorovės išoriškai, jis jos išmoksta tik pats iš  savęs, t. y. savęs pažinimo būdu. Ne treniruodamasis medicininės etikos baruose, o perimdamas kultūrinį žmonijos patyrimą, taip pat ir gydytojas, mūsų mylimas daktaras, žengia savęs pažinimo keliu, anksčiau ar vėliau išdrįsdamas būti savimi.

(Bus daugiau)

2020.04.15; 18:00

Buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, atrodo, neišvengs proceso dėl nelegalaus rinkimų kampanijos finansavimo. Prancūzijos konstitucinė taryba penktadienį atmetė N. Sarkozy skundą dėl proceso. Taryba nusprendė, kad procesas prieš 64-erių buvusį prezidentą yra teisėtas.

Konstitucinė taryba argumentavo, kad N. Sarkozy galimai nusižengė padorumui, kurio tikimasi iš kandidato ar išrinkto valstybės pareigūno.

N. Sarkozy per savo nesėkmingą perrinkimo prezidentu kampaniją 2012-aisiais daugiau kaip 20 mln. eurų viršijo įstatymo numatytą viršutinę išlaidų ribą.

Konservatorius N. Sarkozy nuo 2007 iki 2012 metų buvo Prancūzijos prezidentas.

Procesas susijęs su viešųjų ryšių agentūra „Bygmalion“, kuri fiktyviomis sąskaitomis mėgino N. Sarkozy rinkimų kampanijos išlaidas oficialiai išlaikyti žemiau aukščiausios galimos 22,5 mln. eurų ribos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.18; 08:23

Skvernelio ir Tapino dvikova. Eltos nuotr.
Visuomenės veikėjas, žurnalistas Andrius Tapinas trečiadienį „Laisvės TV“ eteryje pranešė, kad, nesulaukęs premjero Sauliaus Skvernelio atsiprašymo ir Seimo Etikos ir procedūrų komisijai nepradėjus tyrimo dėl ministro pirmininko šmeižto jo atžvilgiu, kreipsis į teismą. 

„Šią savaitę Vilniaus apygardos administraciniam teismui įteiksiu pareiškimą, kuriame atsakovu numatytas Lietuvos Respublikos Seimas, o trečiuoju asmeniu – ministras pirmininkas Saulius Skvernelis“, – „Laisvės TV“ eteryje kalbėjo A. Tapinas.

Žurnalistas teigė, kad nepradėjusi tyrimo Seimo Etikos ir procedūrų komisija pažeidė viešojo administravimo įstatymo objektyvumo, įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir išsamumo principus.

Kreipimusi į teismą dėl komisijos veiksmų A. Tapinas neapsiriboja ir taip pat žada kreiptis į prokuratūrą dėl S. Skvernelio pareiškimų.

„Šią savaitę Vilniaus apygardos prokuratūrai įteiksiu pareiškimą dėl ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio galimai įvykdytos nusikalstamos veikos pagal Baudžiamojo kodekso 154 straipsnį – šmeižimas“, – pranešė žurnalistas.

A. Tapino teigimu, Sauliaus Skvernelio kreipimasis į specialiąsias tarnybas dėl neva organizuojamo perversmo paniekino jo garbę ir orumą ir pakenkė jo įkurtos „Laisvės TV“ veiklai. Pasak jo, premjeras atsisakė paneigti savo pareiškimus, bet iki šiol nepateikė nė vieno fakto, kuris pagrįstų jam mestus kaltinimus.

„Žiūrėkim į šitą situaciją kaip į precedentą. Kas būna, kai valstybės struktūros ir aukščiausi pareigūnai, neabejotinai siekdami persekioti žurnalistus už kritiką juos menkinant ir siekiant pakirsti visuomenės pasitikėjimą jais, leidžia sau šnekėti vėjus, šmeižti, tyčiotis ir žeminti valstybės, kuriai jie prisiekė tarnauti, pilietį, o tas pilietis nusprendė, kad šįkart jis eis iki pabaigos“, – „Laisvės TV“ eteryje teigė A. Tapinas.

Šių metų pradžioje A. Tapinas išplatino viešą pareiškimą, kuriame pareikalavo, kad ministras pirmininkas Saulius Skvernelis per 14 dienų viešai paneigtų gruodžio 6 dieną paskelbtą informaciją, kurioje A. Tapinas yra kaltinamas valstybės perversmo kurstymu ir siekimu pakeisti teisėtai išrinktą valdžią. Ši situacija užvirė 2018 m. pabaigoje vykusių švietimo darbuotojų mitingų metu.

Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.06; 20:00

Pokalbį apie moralines vertybes, be kurių visuomenei gresia degradacija ir susinaikinimas, šį kartą pradėjo Lietuvos skaitytojams pažįstamas Sankt Peterburgo politologas, Sankt Peterburgo Europos universiteto profesorius Dmitrijus Travinas.

Jo analitinis žvilgsnis skrodžia poreforminės Rusijos realybę, bet toje realybėje tiek daug apmaudžių panašumų su posovietine Lietuva, jog daug negudragalviaudama tiesiog išverčiau jo straipsnį į lietuvių kalbą, tikėdamasi, jog skaitytojai sugebės atsirinkti tai, kas svarbu ir mums.

Jūratė Laučiūtė

XXX

Dmitrijus Travinas. Moralinės vertybės kaip išlikimo mechanizmas

Rusijoje poreforminiu periodu su morale susiklostė sudėtingi santykiai. Žinoma, formaliai jos niekas neneigė, nesakė, kad reikia būti godžiais, ciniškais ir neprincipingiems. Visi tiksliai žinojo: reikia būti, kaip juokaudamas kalbėjo sovietų poetas Julijus Kimas, „teisingais, kilniais, protingais, garbingais, stipriais, gerais – ir tiek“. 

Rusijos mafija

Bet būtent anuo metu susiklostęs ironiškas požiūris į, pasak sovietinės mokyklos, „principus“, padarė svarstymus apie moralę nemadingus ir nepraktiškus.

Moralės neneigė, bet iškėlė “už skliaustelių“ jau Gorbačiovo „perestrojkos“ metais. Iš teleekranų skambėjo visiems įkyrėję postringavimai apie socializmo atnaujinimą ir bendražmogiškųjų vertybių įsiviešpatavimą. O tuo pačiu metu klubuose, laikraščiuose, žurnaluose ir masiniuose mitinguose vyko praktinės diskusijos apie reformas, demokratizaciją ir nacionalinius uždavinius. O jei kas imdavo ir išlįsdavo kalbėti apie moralę, į jį žiūrėjo šnairom, kaip į „demšizą“ – demokratijos bacilomis užsikrėtusį šizofreniką.

Perestrojkos statytojai ir reformų ideologai išpažino aukščiausias  vertybes, bet tikėjosi, jog geresnę ateitį sukurti galima ne  formuojant moralinį demokratijos statytojų kodeksą (panašų į moralinį komunizmo statytojų kodeksą), bet su gerų institucijų pagalba, t.y. nustačius tokias žaidimo taisykles, kurių laikantis visiems bus naudinga dirbti, uždirbti ir kurti civilizuotą visuomenę.

Tokia padėtis išsilaikė maždaug iki 1990-jų metų pabaigos, ir tada paaiškėjo, jog dabar daugumai Rusijos gyventojų tikslas – niekas, o priemonės/lėšos – viskas. Gerų institucijų, kurios būtų priimtinos visai visuomenei, sukurti nepavyko, užtat pinigai, patenkinantys  bet kokius konkretaus žmogaus poreikius, tapo itin gundantys ir pasiekiami. Ypač naftos dolerių epochoje. Palaipsniui beveik visa šalis – nuo modernizacijos iniciatorių iki paprastų vartotojų – nustojo galvoti apie tai, kaip kada nors sukūrus tokią rinką ir demokratiją, kurią turi išsivysčiusios šalys, ir ėmė kovoti už savo asmeninę laimę „čia ir dabar“. Už skliaustelių buvo iškelti ne tik samprotavimai apie moralę, bet ir samprotavimai apie progresą, šalies vystymąsi, institucijų tobulinimą. 

rinkimai_rusijos_duma
Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo karikatūros

Kai per paskaitas studentams kalbėdavau apie demokratijos svarbą, tai kartais išgirsdavau kikenimą, ir tada pajusdavau, jog jeigu aš toliau gilinsiuos į šitą temą, tai jaunimas laikys mane „demšiza“ – nepraktišku, nuo tikrovės atitrūkusiu žmogumi, panašiu į tuos vargšelius, iš kurių aš pats šaipiausi 1980 metų pabaigoje. Ir ne todėl, kad, kaip sako visų laikų senoliai, jaunimas blogas. Jaunimas buvo normalus, praktiškas ir racionalus. Jis siekė realių rezultatų ten, kur tai buvo įmanoma: asmeniniame gyvenime, nesusijusiame su visuomenės raida.

Pastaraisiais metais padėtis vėl ėmė keistis. Žymu, jog grįžta moralė, ir ne todėl, kad užaugo doro jaunimo karta, o todėl, kad nustojo veikti senieji, visuomenės problemas ignoravusieji asmeninės sėkmės mechanizmai. Renta baigiasi, šėryklų mažėja. Įtakos grupės vis dažniau  susirungia tarpusavyje kovoje už išteklius, ir silpnieji iš savo paauksuotų rūmų vis dažniau atsiduria  ant kalėjimo narų.

Tuo tarpu paprastiems žmonėms vis labiau aiškėja, jog  šitoje plėšrūnų puotoje jie negaus nė kąsnelio. Jiems reikia sugalvoti kitus išlikimo mechanizmus, kurie veiktų kitose sąlygose. O dabartinės sąlygos tokios, jog tenka rūpintis sukurti naujas žaidimo taisykles, kurios garantuotų normalų  gyvenimą žmogui, neturinčiam antpečių, nesišvaistančiam pistoletu ar aptarnaujančiam tuos, su antpečiais ir pistoletais.

Tačiau nekultivuojant moralinių vertybių, kurios pajėgtų suvienyti plačiąsias mases, neįmanoma sukurti tokių taisyklių, kai vogti – nuodėmė, korupcija amorali, o demonstruoti prabangą – ciniška. Pajamų skirtumas galėtų egzistuoti, bet tas skirtumas neturi virsti bedugne.

Atrodytų, jog vadovauti moralės ugdymui turėtų bažnyčia (cerkvė). Bet dabar jai rūpi materialūs dalykai. Rusijos stačiatikių Cerkvė savo dabartiniu pavidalu įkūnija dviejų ankstesnių ciniškųjų epochų produktą. Mūsų bažnytinė valdžia tokia pat inertiška ir nepasiduodanti reformoms, kaip ir biurokratija ar oligarchai. Moralė numesta į minią, į mases. Numesta ten kažkokio apsukraus verslininko, kuris anksčiau numesdavo miniai nacionalizmą.

Rusiška agresija

Bet staiga paaiškėjo, jog moralė tampa paklausi, kad ji sukelia nebe juokelius, o troškimą konsoliduotis vardan konkrečių veiksmų. Nes būtent moralę kai kas ėmė laikyti paprasčiausiu ir suprantamu mechanizmu, stumiančiu visuomenę į priekį. Į laimę. Į sėkmę. Į ramią ir pasiturinčią ateitį.

Aišku, tai jokiu būdu nereiškia, kad moralia taps mūsų opozicija. Amoraliems žmonėms juk labai dažnai sekasi sėkmingai mokyti kitus elgesio taisyklių. Bet šiandien jau ir jiems teks atsižvelgti į tai, kad politiniai žaidimai visuomenėje pagimdė moralės ilgesį. Ir nors žaidimai tęsis, teks žaisti atsargiau. Nepersistengti.

Mūsų istorija – atspindys visiems žinomo pasaulinio modernizacijos proceso. Amoralumo epocha egzistavo Anglijoje, kai vyko pradinis kapitalo kaupimas, o ją pakeitė karalienės Viktorijos laikais kultivuota moralė ir demokratija. Prancūzijoje įžūliai ir ciniškai buvo vagiama valdant Direktorijai, Liepos monarchijos ir Antrosios imperijos laikais. O vėliau persigalvota ir pajudėta link demokratijos.

Todėl ir Rusijoje vykstančios permainos nieko neturėtų stebinti. Bet nereikia pamiršti, kad mes tebesame pačioje ankstyviausioje tų permainų stadijoje. Moralinis komunizmo statytojų kodeksas lėtai mirė sovietinėje visuomenėje ir taip pat lėtai gimdė kartas, kurios jau sugebėjo gyventi visai be jokios moralės. 

Rusijos „žalieji žmogeliukai“ okupuoja Krymą

O dabar lygiai taip lėtai vyksta atvirkštinis procesas. Žmonės, pradedantys mąstyti ir jausti naujoviškai, kol kas dar jauni ir vargu ar suvokia, kokią misiją jiems teks įgyvendinti. Jiems dar reikia subręsti, pajusti savo jėgą. Pasijusti dauguma. Ji turi suvokti ir patikėti, jog žmonės, propaguojantys praėjusios epochos vertybes, išsigimė į būrelį bejėgių įtūžusių cinikų, besikabinančių į valdžią, naftą ir rentą, ir nieko nebesugebančių.

Tik tada Rusija pasikeis. Tik tada pajudės vystymosi procesai. Ir tik tuomet moralė iš tikrųjų grįš į mūsų gyvenimą.

Informacijos šaltinis – www.vedomosti.ru

Iš rusų kalbos išvertė Jūratė Laučiūtė

2017.09.02; 10:02

73 proc. Lietuvos politikų nežino apie jiems privalomą valstybės politikų elgesio kodeksą, tik vienas iš septynių politikų galėjo įvardyti elgesio kodekso principus – tą rodo pilietinio judėjimo „Baltosios pirštinės“ savanorių atlikti Lietuvos savivaldybių tarybos ir Seimo narių, merų bei jų pavaduotojų apklausos duomenys.

Pagarba žmogui ir valstybei, teisingumas, sąžiningumas, skaidrumas ir viešumas, taip pat padorumas, pavyzdingumas, nesavanaudiškumas, nešališkumas ir atsakomybė turėtų būti žinomi principai, ir jais turėtų vadovautis į valdžią išrinktieji tautos atstovai.

Continue reading „Tik vienas iš septynių politikų žino, kaip derėtų elgtis pagal politikų elgesio kodeksą“

soblinskaite_

(Manome, kad šiuos atsakymus į “Metų” anketos klausimus naudinga būtų perskaityti ne tik literatūrinio žurnalo skaitytojams. Antraštė mūsų. Slaptai.lt)

XXX

XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antigobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?

O kuris gi žmonijos gyvavimo tarpsnis galėtų pasigirti ilgalaike taika ar stabilumu? XX amžius prasidėjo Rusijos revoliucija, pragaištinga daugybei tautų, ir į politinę piramidę iškėlė Staliną… XIX amžių draskė Napoleono karai, XVIII a. – Šiaurės, XVII a. – Trisdešimties metų karas…

Continue reading „Terorizuojami esame kasdien, nors pistoleto niekas į smilkinį neremia“