Buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, atrodo, neišvengs proceso dėl nelegalaus rinkimų kampanijos finansavimo. Prancūzijos konstitucinė taryba penktadienį atmetė N. Sarkozy skundą dėl proceso. Taryba nusprendė, kad procesas prieš 64-erių buvusį prezidentą yra teisėtas.

Konstitucinė taryba argumentavo, kad N. Sarkozy galimai nusižengė padorumui, kurio tikimasi iš kandidato ar išrinkto valstybės pareigūno.

N. Sarkozy per savo nesėkmingą perrinkimo prezidentu kampaniją 2012-aisiais daugiau kaip 20 mln. eurų viršijo įstatymo numatytą viršutinę išlaidų ribą.

Konservatorius N. Sarkozy nuo 2007 iki 2012 metų buvo Prancūzijos prezidentas.

Procesas susijęs su viešųjų ryšių agentūra „Bygmalion“, kuri fiktyviomis sąskaitomis mėgino N. Sarkozy rinkimų kampanijos išlaidas oficialiai išlaikyti žemiau aukščiausios galimos 22,5 mln. eurų ribos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.18; 08:23

Skvernelio ir Tapino dvikova. Eltos nuotr.
Visuomenės veikėjas, žurnalistas Andrius Tapinas trečiadienį „Laisvės TV“ eteryje pranešė, kad, nesulaukęs premjero Sauliaus Skvernelio atsiprašymo ir Seimo Etikos ir procedūrų komisijai nepradėjus tyrimo dėl ministro pirmininko šmeižto jo atžvilgiu, kreipsis į teismą. 

„Šią savaitę Vilniaus apygardos administraciniam teismui įteiksiu pareiškimą, kuriame atsakovu numatytas Lietuvos Respublikos Seimas, o trečiuoju asmeniu – ministras pirmininkas Saulius Skvernelis“, – „Laisvės TV“ eteryje kalbėjo A. Tapinas.

Žurnalistas teigė, kad nepradėjusi tyrimo Seimo Etikos ir procedūrų komisija pažeidė viešojo administravimo įstatymo objektyvumo, įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir išsamumo principus.

Kreipimusi į teismą dėl komisijos veiksmų A. Tapinas neapsiriboja ir taip pat žada kreiptis į prokuratūrą dėl S. Skvernelio pareiškimų.

„Šią savaitę Vilniaus apygardos prokuratūrai įteiksiu pareiškimą dėl ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio galimai įvykdytos nusikalstamos veikos pagal Baudžiamojo kodekso 154 straipsnį – šmeižimas“, – pranešė žurnalistas.

A. Tapino teigimu, Sauliaus Skvernelio kreipimasis į specialiąsias tarnybas dėl neva organizuojamo perversmo paniekino jo garbę ir orumą ir pakenkė jo įkurtos „Laisvės TV“ veiklai. Pasak jo, premjeras atsisakė paneigti savo pareiškimus, bet iki šiol nepateikė nė vieno fakto, kuris pagrįstų jam mestus kaltinimus.

„Žiūrėkim į šitą situaciją kaip į precedentą. Kas būna, kai valstybės struktūros ir aukščiausi pareigūnai, neabejotinai siekdami persekioti žurnalistus už kritiką juos menkinant ir siekiant pakirsti visuomenės pasitikėjimą jais, leidžia sau šnekėti vėjus, šmeižti, tyčiotis ir žeminti valstybės, kuriai jie prisiekė tarnauti, pilietį, o tas pilietis nusprendė, kad šįkart jis eis iki pabaigos“, – „Laisvės TV“ eteryje teigė A. Tapinas.

Šių metų pradžioje A. Tapinas išplatino viešą pareiškimą, kuriame pareikalavo, kad ministras pirmininkas Saulius Skvernelis per 14 dienų viešai paneigtų gruodžio 6 dieną paskelbtą informaciją, kurioje A. Tapinas yra kaltinamas valstybės perversmo kurstymu ir siekimu pakeisti teisėtai išrinktą valdžią. Ši situacija užvirė 2018 m. pabaigoje vykusių švietimo darbuotojų mitingų metu.

Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.06; 20:00

Pokalbį apie moralines vertybes, be kurių visuomenei gresia degradacija ir susinaikinimas, šį kartą pradėjo Lietuvos skaitytojams pažįstamas Sankt Peterburgo politologas, Sankt Peterburgo Europos universiteto profesorius Dmitrijus Travinas.

Jo analitinis žvilgsnis skrodžia poreforminės Rusijos realybę, bet toje realybėje tiek daug apmaudžių panašumų su posovietine Lietuva, jog daug negudragalviaudama tiesiog išverčiau jo straipsnį į lietuvių kalbą, tikėdamasi, jog skaitytojai sugebės atsirinkti tai, kas svarbu ir mums.

Jūratė Laučiūtė

XXX

Dmitrijus Travinas. Moralinės vertybės kaip išlikimo mechanizmas

Rusijoje poreforminiu periodu su morale susiklostė sudėtingi santykiai. Žinoma, formaliai jos niekas neneigė, nesakė, kad reikia būti godžiais, ciniškais ir neprincipingiems. Visi tiksliai žinojo: reikia būti, kaip juokaudamas kalbėjo sovietų poetas Julijus Kimas, „teisingais, kilniais, protingais, garbingais, stipriais, gerais – ir tiek“. 

Rusijos mafija

Bet būtent anuo metu susiklostęs ironiškas požiūris į, pasak sovietinės mokyklos, „principus“, padarė svarstymus apie moralę nemadingus ir nepraktiškus.

Moralės neneigė, bet iškėlė “už skliaustelių“ jau Gorbačiovo „perestrojkos“ metais. Iš teleekranų skambėjo visiems įkyrėję postringavimai apie socializmo atnaujinimą ir bendražmogiškųjų vertybių įsiviešpatavimą. O tuo pačiu metu klubuose, laikraščiuose, žurnaluose ir masiniuose mitinguose vyko praktinės diskusijos apie reformas, demokratizaciją ir nacionalinius uždavinius. O jei kas imdavo ir išlįsdavo kalbėti apie moralę, į jį žiūrėjo šnairom, kaip į „demšizą“ – demokratijos bacilomis užsikrėtusį šizofreniką.

Perestrojkos statytojai ir reformų ideologai išpažino aukščiausias  vertybes, bet tikėjosi, jog geresnę ateitį sukurti galima ne  formuojant moralinį demokratijos statytojų kodeksą (panašų į moralinį komunizmo statytojų kodeksą), bet su gerų institucijų pagalba, t.y. nustačius tokias žaidimo taisykles, kurių laikantis visiems bus naudinga dirbti, uždirbti ir kurti civilizuotą visuomenę.

Tokia padėtis išsilaikė maždaug iki 1990-jų metų pabaigos, ir tada paaiškėjo, jog dabar daugumai Rusijos gyventojų tikslas – niekas, o priemonės/lėšos – viskas. Gerų institucijų, kurios būtų priimtinos visai visuomenei, sukurti nepavyko, užtat pinigai, patenkinantys  bet kokius konkretaus žmogaus poreikius, tapo itin gundantys ir pasiekiami. Ypač naftos dolerių epochoje. Palaipsniui beveik visa šalis – nuo modernizacijos iniciatorių iki paprastų vartotojų – nustojo galvoti apie tai, kaip kada nors sukūrus tokią rinką ir demokratiją, kurią turi išsivysčiusios šalys, ir ėmė kovoti už savo asmeninę laimę „čia ir dabar“. Už skliaustelių buvo iškelti ne tik samprotavimai apie moralę, bet ir samprotavimai apie progresą, šalies vystymąsi, institucijų tobulinimą. 

rinkimai_rusijos_duma
Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo karikatūros

Kai per paskaitas studentams kalbėdavau apie demokratijos svarbą, tai kartais išgirsdavau kikenimą, ir tada pajusdavau, jog jeigu aš toliau gilinsiuos į šitą temą, tai jaunimas laikys mane „demšiza“ – nepraktišku, nuo tikrovės atitrūkusiu žmogumi, panašiu į tuos vargšelius, iš kurių aš pats šaipiausi 1980 metų pabaigoje. Ir ne todėl, kad, kaip sako visų laikų senoliai, jaunimas blogas. Jaunimas buvo normalus, praktiškas ir racionalus. Jis siekė realių rezultatų ten, kur tai buvo įmanoma: asmeniniame gyvenime, nesusijusiame su visuomenės raida.

Pastaraisiais metais padėtis vėl ėmė keistis. Žymu, jog grįžta moralė, ir ne todėl, kad užaugo doro jaunimo karta, o todėl, kad nustojo veikti senieji, visuomenės problemas ignoravusieji asmeninės sėkmės mechanizmai. Renta baigiasi, šėryklų mažėja. Įtakos grupės vis dažniau  susirungia tarpusavyje kovoje už išteklius, ir silpnieji iš savo paauksuotų rūmų vis dažniau atsiduria  ant kalėjimo narų.

Tuo tarpu paprastiems žmonėms vis labiau aiškėja, jog  šitoje plėšrūnų puotoje jie negaus nė kąsnelio. Jiems reikia sugalvoti kitus išlikimo mechanizmus, kurie veiktų kitose sąlygose. O dabartinės sąlygos tokios, jog tenka rūpintis sukurti naujas žaidimo taisykles, kurios garantuotų normalų  gyvenimą žmogui, neturinčiam antpečių, nesišvaistančiam pistoletu ar aptarnaujančiam tuos, su antpečiais ir pistoletais.

Tačiau nekultivuojant moralinių vertybių, kurios pajėgtų suvienyti plačiąsias mases, neįmanoma sukurti tokių taisyklių, kai vogti – nuodėmė, korupcija amorali, o demonstruoti prabangą – ciniška. Pajamų skirtumas galėtų egzistuoti, bet tas skirtumas neturi virsti bedugne.

Atrodytų, jog vadovauti moralės ugdymui turėtų bažnyčia (cerkvė). Bet dabar jai rūpi materialūs dalykai. Rusijos stačiatikių Cerkvė savo dabartiniu pavidalu įkūnija dviejų ankstesnių ciniškųjų epochų produktą. Mūsų bažnytinė valdžia tokia pat inertiška ir nepasiduodanti reformoms, kaip ir biurokratija ar oligarchai. Moralė numesta į minią, į mases. Numesta ten kažkokio apsukraus verslininko, kuris anksčiau numesdavo miniai nacionalizmą.

Rusiška agresija

Bet staiga paaiškėjo, jog moralė tampa paklausi, kad ji sukelia nebe juokelius, o troškimą konsoliduotis vardan konkrečių veiksmų. Nes būtent moralę kai kas ėmė laikyti paprasčiausiu ir suprantamu mechanizmu, stumiančiu visuomenę į priekį. Į laimę. Į sėkmę. Į ramią ir pasiturinčią ateitį.

Aišku, tai jokiu būdu nereiškia, kad moralia taps mūsų opozicija. Amoraliems žmonėms juk labai dažnai sekasi sėkmingai mokyti kitus elgesio taisyklių. Bet šiandien jau ir jiems teks atsižvelgti į tai, kad politiniai žaidimai visuomenėje pagimdė moralės ilgesį. Ir nors žaidimai tęsis, teks žaisti atsargiau. Nepersistengti.

Mūsų istorija – atspindys visiems žinomo pasaulinio modernizacijos proceso. Amoralumo epocha egzistavo Anglijoje, kai vyko pradinis kapitalo kaupimas, o ją pakeitė karalienės Viktorijos laikais kultivuota moralė ir demokratija. Prancūzijoje įžūliai ir ciniškai buvo vagiama valdant Direktorijai, Liepos monarchijos ir Antrosios imperijos laikais. O vėliau persigalvota ir pajudėta link demokratijos.

Todėl ir Rusijoje vykstančios permainos nieko neturėtų stebinti. Bet nereikia pamiršti, kad mes tebesame pačioje ankstyviausioje tų permainų stadijoje. Moralinis komunizmo statytojų kodeksas lėtai mirė sovietinėje visuomenėje ir taip pat lėtai gimdė kartas, kurios jau sugebėjo gyventi visai be jokios moralės. 

Rusijos „žalieji žmogeliukai“ okupuoja Krymą

O dabar lygiai taip lėtai vyksta atvirkštinis procesas. Žmonės, pradedantys mąstyti ir jausti naujoviškai, kol kas dar jauni ir vargu ar suvokia, kokią misiją jiems teks įgyvendinti. Jiems dar reikia subręsti, pajusti savo jėgą. Pasijusti dauguma. Ji turi suvokti ir patikėti, jog žmonės, propaguojantys praėjusios epochos vertybes, išsigimė į būrelį bejėgių įtūžusių cinikų, besikabinančių į valdžią, naftą ir rentą, ir nieko nebesugebančių.

Tik tada Rusija pasikeis. Tik tada pajudės vystymosi procesai. Ir tik tuomet moralė iš tikrųjų grįš į mūsų gyvenimą.

Informacijos šaltinis – www.vedomosti.ru

Iš rusų kalbos išvertė Jūratė Laučiūtė

2017.09.02; 10:02

73 proc. Lietuvos politikų nežino apie jiems privalomą valstybės politikų elgesio kodeksą, tik vienas iš septynių politikų galėjo įvardyti elgesio kodekso principus – tą rodo pilietinio judėjimo „Baltosios pirštinės“ savanorių atlikti Lietuvos savivaldybių tarybos ir Seimo narių, merų bei jų pavaduotojų apklausos duomenys.

Pagarba žmogui ir valstybei, teisingumas, sąžiningumas, skaidrumas ir viešumas, taip pat padorumas, pavyzdingumas, nesavanaudiškumas, nešališkumas ir atsakomybė turėtų būti žinomi principai, ir jais turėtų vadovautis į valdžią išrinktieji tautos atstovai.

Continue reading „Tik vienas iš septynių politikų žino, kaip derėtų elgtis pagal politikų elgesio kodeksą“

soblinskaite_

(Manome, kad šiuos atsakymus į “Metų” anketos klausimus naudinga būtų perskaityti ne tik literatūrinio žurnalo skaitytojams. Antraštė mūsų. Slaptai.lt)

XXX

XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antigobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?

O kuris gi žmonijos gyvavimo tarpsnis galėtų pasigirti ilgalaike taika ar stabilumu? XX amžius prasidėjo Rusijos revoliucija, pragaištinga daugybei tautų, ir į politinę piramidę iškėlė Staliną… XIX amžių draskė Napoleono karai, XVIII a. – Šiaurės, XVII a. – Trisdešimties metų karas…

Continue reading „Terorizuojami esame kasdien, nors pistoleto niekas į smilkinį neremia“