Profesorius, islamo tyrinėtojas Egdūnas Račius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Profesorius, islamo tyrinėtojas Egdūnas Račius nemano, kad kritikos ir Palestinos notos sulaukęs premjero sprendimas lankantis Izraelyje nesusitikti su Palestinos atstovais yra atsitiktinumas arba politinė klaida užsienio politikoje. Tai, kad premjeras vengia kritikuoti Izraelį ir nebijo formuoti bendrai ES ar Vokietijos bei Prancūzijos politikai prieštaraujančios pozicijos dėl Palestinos rodo, kad S. Skvernelio užsienio politika pasiduoda jau kurį laiką Europoje prasidėjusioms populistinėms tendencijoms. 

Kita vertus, pabrėžia profesorius, dėmesio susilaukęs premjero žingsnis išryškina esantį disonansą tarp Vyriausybės ir Prezidentūros. Pasak jo, S. Skvernelio užimta pozicija Artimųjų Rytų politikos klausimu prasilenkia ne tik su ES, bet ir su prezidentės Dalios Grybauskaitės laikysena.

Artėjant prezidento rinkimams, sako E. Račius, S. Skvernelis, nusprendęs siekti aukščiausio šalies vadovo posto, potencialiems rinkėjams rodo, kad „nebijo eiti prieš plauką“, oponuoti Briuseliui bei nepaiso valstybėje esančios institucinės subordinacijos. 

Profesoriaus teigimu, S. Skvernelis, nors Artimųjų Rytų politikos klausimu elgiasi nenuosaikiai, pati jo politika yra nuosekli. Jo manymu, premjeras, sakydamas, kad ES nesugeba suprasti žydų valstybės, todėl Lietuva imsis tarpininkavimo, deklaravo su Europos Sąjungos bendrąja pozicija nesutampančias nuostatas. E. Račiaus manymu, taip premjeras apie save siunčia žinutes tiek būsimiems rinkėjams, tiek ES lyderiams. 

„Tai yra nuosekli ministro pirmininko pozicija, jokiu būdu nenuosaiki. Tikriausiai siekiama pozicionuoti Lietuvą esančią kuo artimesnę žydų valstybei. Taip greičiausiai tikimasi ekonominės naudos, investicijų pritraukimo, parodymo, kad Lietuva, kaip litvakų buvusi tėvynė, yra šalis, į kurią galima grįžti investicijomis, turizmu ir t.t. Aš manau, kad tie ekonominiai sumetimai lėmė tai, kodėl Lietuvos ministras pirmininkas elgiasi taip, kaip daugeliui Europos Sąjungoje atrodytų neadekvatu, ypač kai ministras pirmininkas planuoja tapti prezidentu“, – kalbėjo profesorius. 

Visgi, E. Račiaus manymu, S. Skvernelio žingsnis dėl Palestinos nėra kažkuo išskirtinis ar neįprastas Europoje. Profesoriaus teigimu, premjero užimama pozicija Izraelio atžvilgiu primena tai, ko pastaruoju metu siekia kai kurios populistinės jėgos Europoje. 

Žydiški skanėstai. Iškaba Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

„Tai yra tam tikras Europoje vykstančių procesų indikatorius. Dešiniosios ultrapopulistinės jėgos, kurios yra labai proizraelietiškos ir labai muslimofobiškos, reiškia savo nepasitenkinimą ES politika. Nenoriu pasakyti, kad premjeras yra pirmoji „kregždė“ tarp tokių populistų, tačiau, manau, jis gali įsirašyti tarp populistų, norinčių pakeisti ES poziciją Artimųjų Rytų konflikto atžvilgiu ir būtent Izraelio naudai“, – kalbėjo E. Račius. 

Profesorius įžvelgė ir tam tikrą premjero sprendimų keliamą disonansą tarp Lietuvos valdžių. Jo teigimu, S. Skvernelio politika Izraelio atžvilgiu nedera su pozicija, kurią tradiciškai užima prezidentė D. Grybauskaitė, konstituciškai turinti didelius įgaliojimus užsienio politikoje. 

„Tai nėra tik disonavimas, bet tam tikra prasme ir subordinacijos nepaisymas. Dabar akivaizdu, kad ministro pirmininko elgesys yra priešingas Europos Sąjungos ir, žinoma, prezidentės atstovaujamai oficialiajai Lietuvos užsienio politikai“, – tvirtino E. Račius. Jo teigimu, akivaizdu, kad premjeras su Prezidentūra savo vizito strategijos nederino. 

„Tai yra ministro pirmininko komandos improvizavimas, ten yra žmonių, kurie galbūt įžvelgia tam tikrą tokios elgsenos naudingumo koeficientą ir tikisi ekonominių dividendų“, – pabrėžė jis. 

E. Račiaus teigimu, premjeras, siekdamas tapti prezidentu, nevengia save pateikti kaip prieš plauką eiti nebijančio politiko ar oponuoti prezidentei, kuri savo ruožtu dažniausiai neprieštaravo ES brėžiamoms politikos gairėms. Profesoriaus manymu, kai kurioms rinkėjų grupėms, artėjant prezidento rinkimams, tai gali patikti.

Galiausiai tokiame S. Skvernelio oponavime ES pozicijai profesorius įžvelgia šiek tiek panašumų į pozicijas, kurias dažniausiai užima Europos Sąjungos kritikos sulaukiantys Lenkijos bei Vengrijos lyderiai. 

„Mes nesame dar ten, mūsų ministrui pirmininkui toli gražu iki tokio populizmo lygio, kokį rodo Viktoras Orbanas. Tačiau atskiri žingsniai primena jo vykdomą politiką ir disonuoja su Vokietijos ar Prancūzijos ir bendrąja ES pozicija“, – apibendrino E. Račius. 

Palestiną palaikantieji. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

ELTA primena, kad Palestina po premjero apsilankymo Izraelyje įteikė Lietuvai notą. Kaip ELTA jau skelbė, Palestina yra nusivylusi, kad šią savaitę vykusio S. Skvernelio vizito Izraelyje metu premjeras taip ir neapsilankė Palestinoje. Palestiniečių atstovai piktinasi, kad S. Skvernelį vizito Rytų Jeruzalėje metu lydėjo Izraelio pareigūnai. Tokiu būdu, tvirtina jie, Lietuva pažeidė tarptautinės teisės normas ir bendrą Europos Sąjungos politiką. 

S. Skvernelio patarėjas viešųjų ryšių klausimais Tomas Beržinskas teigia, kad premjeras turi teisę pats pasirinkti, kur vykti.

„Savarankiškos ir nepriklausomos valstybės, kokia yra Lietuva, premjeras turi teisę pats pasirinkti, kur vykti. Taip yra dabar, taip bus ir ateityje. Šįkart Vyriausybės vadovas vyko į Izraelį. Tai buvo trumpas ir intensyvus vizitas, skirtas vienai valstybei. Nėra ir negali būti jokios prievolės ministrui pirmininkui ar bet kuriam kitam Lietuvos pareigūnui tokio vizito metu būtinai aplankyti ir Palestiną. Bet kokiu atveju Lietuvos pozicija dėl vadinamojo „dviejų valstybių sprendimo“ lieka nepakitusi“, – penktadienį Eltai teigė T. Beržinskas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.02; 07:20

Palestinos vėliava. ELTA nuotr.

Premjerą Saulių Skvernelį toliau persekioja nemalonios naujienos po pasibaigusio vizito Izraelyje. Vyriausybės vadovas sulaukė ne tik pašaipų dėl to, kad vizito metu nekalbėjo angliškai, bet ir palestiniečių notos. 

Eltos šaltinių žiniomis, Palestina yra nusivylusi, kad šią savaitę vykusio S. Skvernelio vizito Izraelyje metu premjeras taip ir neapsilankė Palestinoje. 

Šaltinių teigimu, palestiniečiai piktinasi, kad S. Skvernelį vizito Rytų Jeruzalėje metu lydėjo Izraelio ambasadorius. Pasak Palestinos, taip Lietuva pažeidė tarptautinės teisės normas ir bendrą Europos Sąjungos politiką.

Palestinos atstovai reiškia priekaištus, kad premjeras S. Skvernelis sulaužė nusistovėjusią vizitų Rytų Jeruzalėje praktiką, pagal kurią ir oficialių, ir privačių vizitų Rytų Jeruzalėje metu, ypač senamiestyje, Europos Sąjungos aukštus pareigūnus lydi Palestinos akredituotų atstovybių vadovai ir tų atstovybių Europos Sąjungos delegacijos apsauga.

Po Sauliaus Skvernelio apsilankymo Palestina įteikė Lietuvai notą. LR Vyriausybės kanceliarijos nuotr.

Šaltinių teigimu, Palestina prašo patvirtinimo, kad Lietuva nekeičia savo kurso ir laikosi bendros Europos Sąjungos pozicijos. Palestina taip pat klausia, ar Lietuva toliau laikysis tarptautinės teisės nuostatų. 

Užsienio reikalų ministerija patvirtina notą iš Palestinos gavusi, tačiau jos turinio nekomentuoja.

„Notą Užsienio reikalų ministerija gavo, jos turinio nekomentuojame“, – Eltai sakė užsienio reikalų ministro atstovė spaudai Rasa Jakilaitienė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.02; 08:10

Premjero atstovas spaudai Tomas Beržinskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Premjeras turi teisę pats pasirinkti, kur vykti, sako Vyriausybės vadovo patarėjas viešųjų ryšių klausimais Tomas Beržinskas, komentuodamas informaciją, kad Palestina po premjero Sauliaus Skvernelio apsilankymo Rytų Jeruzalėje įteikė notą Lietuvai. 

„Savarankiškos ir nepriklausomos valstybės, kokia yra Lietuva, premjeras turi teisę pats pasirinkti, kur vykti. Taip yra dabar, taip bus ir ateityje. Šįkart Vyriausybės vadovas vyko į Izraelį. Tai buvo trumpas ir intensyvus vizitas, skirtas vienai valstybei. Nėra ir negali būti jokios prievolės ministrui pirmininkui ar bet kuriam kitam Lietuvos pareigūnui tokio vizito metu būtinai aplankyti ir Palestiną. Bet kokiu atveju Lietuvos pozicija dėl vadinamojo „dviejų valstybių sprendimo“ lieka nepakitusi“, – Eltai teigė T. Beržinskas. 

Eltos šaltinių teigimu, Palestina yra nusivylusi, kad šią savaitę vykusio S. Skvernelio vizito Izraelyje metu premjeras taip ir neapsilankė Palestinoje. Palestiniečių atstovai piktinasi, kad S. Skvernelį vizito Rytų Jeruzalėje metu lydėjo Izraelio pareigūnai. Tokiu būdu, tvirtina jie, Lietuva pažeidė tarptautinės teisės normas ir bendrą Europos Sąjungos politiką. 

Užsienio reikalų ministerija patvirtina notą iš Palestinos gavusi, tačiau jos turinio nekomentuoja. 

„Notą Užsienio reikalų ministerija gavo, jos turinio nekomentuojame“, – Eltai sakė užsienio reikalų ministro atstovė spaudai Rasa Jakilaitienė. 

Šią savaitę vizito Izraelyje metu premjeras S. Skvernelis neapsilankė Palestinoje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.02; 05:00

„Palestinos ambasada labai džiaugiasi galėdama pranešti, kad Kolumbijos Respublikos vyriausybė nusprendė pripažinti Palestiną laisva, nepriklausoma ir suverenia valstybe“, – teigiama ambasados pranešime.

Sprendimą pripažinti Palestiną suverenia valstybe priėmė buvusio Kolumbijos prezidento Juano Manuelio Santoso vyriausybė. Sprendimas priimtas likus kelioms iki naujojo Kolumbijos prezidento Ivano Duquė prisaikdinimo.

Naujasis Kolumbijos užsienio reikalų ministras Carlosas Holmesas teigė apsvarstysiąs ankstesnės vyriausybės sprendimo pasekmes, atsižvelgiant į tarptautinę teisę ir gerą diplomatinę praktiką.

Kolumbija buvo viena iš kelių šalių regione, kartu su Panama, nepripažinusių Palestinos valstybės. Palestinos nepriklausomybę jau yra pripažinusios daugiau kaip 130 šalių.

Informaciją pateikė Neringa Šarmavičiūtė (ELTA)

2018.08.10, 00:05

Aktyvistai prie ES Tarybos išrikiavo 4 500 batų porų. EPA-ELTA nuotr.

Aktyvistai pirmadienį priešais ES Tarybą Briuselyje išrikiavo 4 500 batų porų, vaizduojančių kiekvieną per Izraelio ir Palestinos konfliktą per pastarąjį dešimtmetį žuvusį asmenį.

Aktyvistų grupės „Avaaz“ nariai pripildė Jean Rey aikštę batais, kuriuos per praėjusią savaitę suaukojo Europos piliečiai.

Šiuo žingsniu grupė siekė „paraginti ES vyriausybes apsaugoti palestiniečių gyvybes pažabojant Izraelio vyriausybės smurtą“.

„Europos piliečiai turi vieną aiškią žinią mūsų vyriausybėms: mums rūpi palestiniečių gyvybės ir jos turi rūpėti jums“, – sakė kampanijos organizatorius Christophas Schottas.

Šis memorialas buvo skirtas pasitikti ES užsienio reikalų ministrus, kurie pirmadienį rinkosi į vienos dienos susitikimą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.29; 03:00

Neeilinio Islamo Bendradarbiavimo Organizacijos (OIC) vadovų susitikimo dalyviai. EPA – ELTA nuotr.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas penktadienį paragino islamiškąjį pasaulį susivienyti ir remti palestiniečius. Pasak jo, musulmonų lyderiams reikia įveikti nesutarimus, kad kovotų prieš „Izraelio žiaurumus“, rašo AFP.

R. T. Erdoganas iš pradžių tai pareiškė kreipdamasis į tūkstantinę minią Stambule, per demonstraciją, kurią pats organizavo. O vėliau savo mintis pakartojo per neeilinį musulmoniškų valstybių vadovų susitikimą, kuris buvo surengtas vos per kelias dienas.

Turkijos vadovas pasisakė po to, kai Izraelio pajėgos nukovė apie 60 palestiniečių prie Gazos ruožo sienos po JAV ambasados Izraelyje perkėlimo iš Tel Avivo į Jeruzalę.

„Atėjo laikas pasipriešinti Izraelio tironijai“, – R. T. Erdoganas kalbėjo, kreipdamasis į protestuotojus, laikančius Turkijos ir palestiniečių vėliavas.

„Raginu visus musulmonus ir visą žmoniją imtis veiksmus prieš tuos, kurie mūsų regioną ir pasaulį savo religiniu fanatiškumu tempia katastrofos link“, – pridūrė jis.

Kalbėdamas valstybių vadovų susitikimo atidaryme, Turkijos prezidentas Izraelio veiksmus prieš palestiniečius Gazoje palygino su nacių vykdytu žydų persekiojimu ir holokaustu per Antrąjį pasaulinį karą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.20; 00:30

Egidijus Motieka: kol JAV politika Izraelio atžvilgiu nėra strategiškai aiški, Lietuva turėtų susilaikyti. Mykolo Ambrazo (ELTA) nuotr.

Lietuvos balsavimas už Jungtinių Tautų (JT) rezoliuciją, kurioje neteisėtu įvardijamas JAV prezidento Donaldo Trumpo sprendimas pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine, šalyje sukėlė aštrias diskusijas. Dalis politikų ir nuomonės lyderių negailėjo kritikos Prezidentei bei užsienio reikalų ministrui, aiškindami, kad Lietuva tiesiog privalėjo palaikyti JAV.

Tačiau geopolitikos ekspertas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius Egidijus Motieka mano, kad kategoriška Lietuvos parama JAV taip pat nebūtų buvusi geriausia alternatyva šioje situacijoje.

Gruodžio 21 dieną Lietuva, nepaisydama JAV Prezidento Donaldo Trumpo ir JAV atstovės Jungtinėse Tautose (JT) Nikki Haley įspėjimų, pritarė rezoliucijai, kuria raginama atšaukti JAV sprendimą Jeruzalę pripažinti Izraelio sostine.

Šis sprendimas, žvelgiant į Lietuvos užsienio politikos gaires, yra kiek netikėtas. Lietuva, tradiciškai įgyvendindama savo užsienio ir saugumo politiką, išskirtinį dėmesį skiria JAV – galingiausiai ir įtakingiausiai euroatlantinės erdvės valstybei.

Kitaip tariant, Lietuvos, kaip mažos, geopolitiškai sudėtingame regione esančios valstybės, saugumo kertinis akmuo yra JAV – šalis, ir norinti, ir galinti stabdyti Rusijos galios sklaidą Europoje. Dėl to vyrauja suvokimas, kad JAV, o ne Europos didžiosios valstybės yra Lietuvos išlikimo ir nacionalinio saugumo esminis garantas.

Tai Lietuva įrodė 2003 metais, parėmusi vienašališkus JAV veiksmus Irake, tuo tarpu Vokietija ir Prancūzija su tuo nesutiko, o ir Lietuvos poziciją įvertino kaip praleistą progą patylėti.

Tuometis Lietuvos sprendimas taip pat buvo palydėtas diskusijomis šalies viduje. Dalis politikų ir mokslininkų teigė, kad sprendimas remti JAV, net santykių su ES valstybėmis sąskaita, yra normali praktika. Tuo tarpu kita dalis – akcentavo, kad Lietuvos „aklas proamerikietiškumas“ ir neįsiklausymas į didžiųjų Europos valstybių, skiriančių milijardus eurų šalies modernizavimui, interesus yra nei morališkai, nei pragmatiškai teisingas. Anot jų, Lietuva neturi pamiršti, kad yra Europoje, todėl negali tiesiog ignoruoti to, ką sako svarbiausios ES valstybės.

Kitaip tariant, šios diskusijos parodė, kad nėra aiškaus sutarimo dėl to, kaip ir apskritai ar reikėtų Lietuvai atsižvelgti į kartais akivaizdžiai išsiskiriančius Europos didžiųjų valstybių ir JAV interesus.

Taigi šią savaitę kilusios diskusijos dėl Lietuvos užsienio politikos įgyvendintojų sprendimo vyko panašiame kontekste. Dalis politikų ir nuomonės lyderių negailėjo kritikos ir epitetų ne tik Prezidentei ir užsienio reikalų ministrui, bet ir visiems šį sprendimą palaikantiems. Anot jų, Lietuva tiesiog neturi teisės nepalaikyti amerikiečių, kai šie į šalį geopolitinės įtampos laikotarpiu siunčia „abramsus“. Nesvarbu, kad nė viena ES valstybė, ir ypač pagrindinė JAV strateginė partnerė – Didžioji Britanija, Vašingtono Jungtinėse Tautose šį kartą nepalaikė.

Kitaip tariant, viešojoje erdvėje formuojama nuostata, kad Lietuva padarė skaudžią klaidą užsienio politikoje, jog būtinai, nepaisant ES vyraujančio teisinio ir vertybinio požiūrio į aptariamą konfliktą, reikėjo vienareikšmiškai palaikyti D. Trumpo iniciatyvą.

Šalies poziciją rezoliucijos atžvilgiu geopolitikos ekspertas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius E. Motieka įvertino kaip keistą apsisprendimą, tačiau kartu pabrėžė, kad balsavimas priešingai būtų ne ką geresnė alternatyva. Kitaip tariant, šioje situacijoje Lietuvai aiškiai „pritarti“ ar „nepritarti“ JAV politikai Izraelio ir Palestino atžvilgiu kol kas yra vienodai „nepatogu“.

Abejonės dėl tokio sprendimo, aiškino profesorius, kyla tuomet, kai įvertiname faktą, kad kai kurios ES narės, ir konkrečiai Lietuvos kaimynystėje esančios Lenkija ir Latvija, išliko neutralios. Reikia pažymėti, akcentavo profesorius, kad šiuo atveju susilaikymas reiškia ne tik neutralitetą, bet ir netiesioginį JAV palaikymą.

Vis dėlto, profesoriaus nuomone, svarbiausia priežastimi, kodėl Lietuvos išsakyta pozicija neturėjo būti tiek „vienareikšmiškas taip“, tiek „vienareikšmiškas ne“, yra kol kas nelabai aiškūs Vašingtono interesai ir strategija Izraelio ir, apskritai, Artimųjų Rytų atžvilgiu.

Pavyzdžiui, detalizavo E. Motieka, kai Lietuva 2003 metais ir 5-6 metus po to palaikė „kvestionuotinas“ JAV operacijas Irake bei Afganistane, Vašingtono interesai buvo labai aiškūs ir akivaizdžiai ilgalaikiai.

Tuomet, kalbėjo E. Motieka, buvo aišku, kad JAV žūtbūt siekė išlaikyti savas pozicijas ir įtaką Artimuosiuose Rytuose. Žinoma, tuomečiam Lietuvos apsisprendimui remti JAV operacijas Irake didelę įtaką darė šalies narystės NATO siekis.

Tuo tarpu dabar, akcentavo MRU profesorius, sunku pasakyti, ką amerikiečių žingsnis dėl Jeruzalės statuso iš tikrųjų reiškia ilgalaikės perspektyvos atžvilgiu. Anot jo, amerikiečių iškeltas Jeruzalės klausimas yra tik nedidelė geopolitiškai sudėtingos problemos detalė. „Kol kas sunku pasakyti, ar šis amerikiečių veiksmas yra platesnės strategijos dalis“, – samprotavo geopolitikas.

Galbūt, svarstė profesorius, šis JAV sprendimas priimtas turint specifinės, su teroristinėmis grupuotėmis susijusios, informacijos, apie kurią mes dar nežinome.

„Jeigu tai yra strateginis sprendimas penkiolikai metų į priekį, padėsiantis įvesti visuotinę taiką Artimuosiuose Rytuose, tada tai yra fantastiškas amerikiečių sprendimas. Tačiau jei tai yra vienadienis, tik su Trumpo pažadu ir jo nemokėjimu šnekėti su tarptautine bendruomene susijęs, sprendimas – galime sulaukti rimtų, su Rusijos ir Turkijos vaidmenų stiprėjimu regione susijusių, implikacijų“.

Taigi, E. Motiekos nuomone, balsuojant dėl aptariamos rezoliucijos Jungtinėse Tautose, reikėjo atsižvelgti į kol kas ne visiškai aiškias amerikiečių strategines gaires Artimuosiuose Rytuose.

„Reikėjo taktiškai palaukti aiškių ženklų, kurie leistų teigti, kad amerikiečių sprendimai yra negrįžtamas procesas. Kadangi tai dar nėra aišku – būtų buvę geriau susilaikyti ir išlikti neutraliam“, – aiškino E. Motieka.

Aiškindamas tarptautinės bendruomenės, ir ypač Vakarų valstybių, pareikštą nepalaikymą JAV, E. Motieka ragino nebrėžti kategoriškų linijų. Pasak jo, tai, kad didelė dalis artimiausių JAV sąjungininkių nepalaikė Vašingtono sprendimo, nereiškia antiamerikietiškos politikos. Viena vertus, tai gali būti susiję ne tiek su JAV, kiek su D. Trumpo politikos kvestionavimu. „Nė vienas JAV prezidentas nedarė taip, kad visiškai nederintų savo pozicijų su sąjungininkėmis“, – pabrėžė E. Motieka.

Taigi ir Lietuvos pozicijos šiuo atveju nereikėtų traktuoti ir kaip „antiamerikietiškos“.

Pasak profesoriaus, artimiausios JAV sąjungininkės, balsuodamos dėl rezoliucijos, pabrėžė, kad negalima taip vienašališkai priiminėti tokių sudėtingų ir tarptautinei bendruomenei svarbių sprendimų. „Kitaip tariant, nepalankiai JAV balsavusios šalys neparodė jokio priešiškumo ar „antiamerikietiškumo“. Tai taktinis sprendimas, suponuojantis, kad kitą poziciją parodžiusios Vakarų valstybės mano, jog dabar neverta būtent taip veltis į šį procesą. Ar jos teisingai mano – kol kas taip pat nėra aišku“.

Bet kuriuo atveju, pabrėžė profesorius, diskusijas tarptautinėje bendruomenėje užaštrinęs klausimas negali būti svarstomas atskirai. Jeruzalės klausimas, akcentavo profesorius, yra tik detalė. Todėl, anot geopolitikos eksperto, šiuo sprendimu vargu ar JAV sugebės išjudinti „įšalusius“ Izraelio ir Palestinos santykius. Šis vienas sprendimas tiesiog to negali padaryti. Tai turi būti kompleksinė politika ir sprendimų grandinė, aiškino E. Motieka.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.24; 06:02

Algimantas Rusteika, šio komentaro autorius

Jeruzalė yra kartu ir Izraelio, ir Palestinos sostinė ir būtina derybose dėl to susitarti! – tokia geniali Europos socialistų partijos, Vladimiro Putino mylėtojos ir kartu ES užsienio reikalų ir saugumo šefės Federicos Mogherini ir naujojo JTO Generalinio, kurio net pavardės Lietuvoje daugiau kaip trisdešimt žmonių iš URM nežino, išmintis.

Yes! – Vilnius yra kartu ir Lietuvos, ir Latvijos, ir Gudijos, ir Čiukčijos ATSR sostinė! Arba kartu ir Lietuvos Respublikos, ir Vidurio Lietuvos sostinė. Žmogus yra kartu ir vyras, ir moteris. Mano žmona yra kartu ir mano, ir kaimyno, su kuriuo visą gyvenimą iki kraujų mušamės, žmona, o to kaimyno svetainė yra kartu ir mano, ir jei dėl to susitarsim – bus viskas tvarkoj!

Na, bet tai oficiali JTO politika ir pozicija. Vienintelė, kurią buvo įmanoma kadaise priimti priešiškai nusiteikusių, dar nežinančių kas įvyks sprendėjų balsais, absoliučiai nereali, niekada neįgyvendinta ir iš principo neįgyvendinama. Tačiau idiotiškai graži, kaip ir bet kokia pasaka su happyend’u. Vaikučiai, susitarkit, gyvenkim draugiškai – sakė klasikas katinas Leopoldas.

Dėl to tariasi 70 metų. Nesusitarė, nes nenori susitarti ir niekada, nei per 700, nei per 70000 metų nesusitars. Ir nėra pasaulyje nei vieno psichiškai sveiko žmogaus, kuris nors sekundei, nors per milimetrą patikėtų, kad žydai su arabais dėl Jeruzalės susitars. Tačiau oficialūs, švarkuoti asmenys tebegyvena 1947 metais ir rimtais veidais reikalauja laikytis JTO rezoliucijos Nr.181.

Niekas šios rezoliucijos niekada nevykdė ir neįvykdė, įskaitant ir pačią JTO ir vykdyti nesiruošia. Jokio joje reikalaujamo tarptautinio statuso Jeruzalė neturėjo, neturi, niekam iš konflikto šalių jo nereikia ir niekas jo nepripažintų, net jei pasaulio galybės karine jėga tą JTO rezoliuciją įgyvendintų.

Jeruzalė žydams buvo kaip mums Vilnius – svetimšalių nukariautas, atimtas, jų daugumos apgyvendintas, bet visados ir per amžius – tautos gyvybės centras ir valstybės sostinė. Ar kaip Klaipėda, kuri 500 metų buvo atimta, susigrąžinta ne visai švariai, perrengus tautinius žalius žmogeliukus civiliškai ir suvaidinus sukilimą – tačiau ar todėl ji ne mūsų?

Nesvaikit, po 2000 metų Jeruzalę atgavę žydai niekada, jokiomis aplinkybėmis kol gyvi jos niekam neatiduos ir kitiems nepripažins. Ir nėra pasaulyje jėgos, kuri iš branduolinės valstybės atimtų jos sostinę. Ne šiaip pasirašytų juridinių popierių, kurių niekas net nesirengia vykdyti, bet realių, teisingų sprendimų ir teisiųjų šioje košėje iš viso ieškoti beprasmiška.

Niekas iš vargšų arabų Jeruzalės užpuolę neatėmė, jie patys nevykdė jokių JTO rezoliucijų, patys užpuolė nepriklausomybę paskelbusią žydų valstybę su vieninteliu tikslu – juos visus sunaikinti. Patys, gavę kare į kaulus Vakarų Jeruzalę ir prarado, ir patys karine jėga užimtą Rytų Jeruzalę pažeisdami tarptautinę teisę aneksavo.

O ir per šešių dienų karą niekas Jordanijos nevertė į jį stoti ir pulti Izraelį – ji buvo iš anksto įspėta nesikišti su garantija, kad niekas kare jų nelies. Bet karalius Huseinas pasiuntė kariuomenę į puolimą ir, eilinį kartą gavęs į kaulus, prarado ir Rytų Jeruzalę, o dabar visas pasaulis dėl to kaltas. 

Izraelio vėliava

137 valstybės pripažįsta realiai neegzistuojančią Palestiną, deklaravusią sostine Jeruzalę. Ir dar daugiau jų pripažįsta realiai egzistuojantį Izraelį, deklaravusį sostine Jeruzalę. Tačiau nepripažįsta jo sostinės, nors Vakarų Jeruzalę Izraelio sostine 24 valstybės pripažino ir ambasadas ten daugiau kaip tris dešimtmečius turėjo.

Po 1980 metų JTO rezoliucijos Nr.478 persigalvojo ir pradėjo ambasadas iškeldinti, paskutinės perkeltos tik 2006 metų rugpjūtį. O dabar vėl atsigalvoja atgal ir Čekija su Filipinais, ne vien JAV, kuri jau nuo 1995 metų pripažino Jeruzale Izraelio sostine ir nutarė ambasadą perkelti.

Arabų valstybių dauguma iš viso nepripažįsta nei žydų sostinės, nei valstybės, o nuskriaustieji palestiniečiai iš Hamas nepripažįsta net žydų teisės egzistuoti. Jiems geras žydas – negyvas žydas ir pirma pasitaikiusia proga juos pasprogdina, reikalaudami, kad tie šventai pripažintų visas jų teises.

Nors iš tikrųjų jiems jokių teisių nereikia ir valstybės nereikia, nes tada tektų patiems atsakyti savo žmonėms už jų gyvenimus ir dirbti konkretų darbą. Palestiną seniai valdo sukarintų teroristinių grupuočių vadeivos, iš išsivadavimo karo susikūrę šaunų asmeninį biznį ir siekiantys solidumo ir pasaulio galingųjų pripažinimo, nors visų jų rankos kruvinos iki alkūnių.

Pamenat, kaip gardžiai buvo pakvipę galutiniu taikos susitarimu žmogaus su rankšluoščiu ant galvos – Yassero Arafato – laikais, net dėl Jeruzalės pasidalijimo praktiškai jau beveik buvo susitarta? Ir bemat šis žmogėdra-emeritas, užsimanęs senatvėje taikdario šlovės ir ramaus vartymosi po SPA su jauna žmona, buvo nunuodytas.

Jo asmeniškai pasisavinti arabų valstybių suaukoti “kovai už laisvę“ milijardai konkuruojančių banditų iš našlės atimti, prasidėjo išsivadavimo kovotojų tarpusavio karas ir nauji “išsivadavimai“. Jie labai didvyriškai kovojo, leisdami į žydų gyvenamuosius kvartalus raketas iš savo vaikų darželių ir mokyklų kiemų, atakavo žydų postus prisidengę gyvaisiais vaikų ir moterų skydais ir sprogdino jaunimo diskotekas.

Ir triūbija Visatai prieš CNN kameras apie judėjų žiaurumus. Ir visas civilizuotas krikščioniškas pasaulis virkauja ir smerkia žydus už atsakomąsias “perteklines, neproporcingas“ priemones. O Hamas teroristai buvo šauniojo kareivio Yassero Arafato mokytojų iškilmingai, su garbės kuopa ir raudonu kilimu sutinkami Kremliuje. Ką bekalbėti apie palestiniečių prezidentą, baigusį Maskvos Patriko Lumumbos vardo Tautų draugystės universiteto aspirantūrą.

Per tą laiką, kai vyksta šis karas, žmogus gimsta, užauga, užaugina anūkus ir numiršta. Kito gyvenimo kaip nuolatinės žudynės, neapykanta, visuotiniai šokiai gatvėse iš džiaugsmo susprogdinus priešininkų autobusą su vaikais, niekas ten nebeįsivaizduoja. Pagal esamus sprendimus Palestinoje nieko išspręsti nebeįmanoma, čia akligatvis, kurio nemato tik aklas.

Vienintelis būdas ką nors padaryti, kai nieko negali padaryti – ką nors pradėti daryti. De facto keisti situaciją, užuot mojavus senais juridiniais popieriukais. Pripažinti tai, kas yra ir priversti iš padėties absurdiškumo besipelnančius sprendimų blokuotojus suprasti, kad žaidimas su naivuoliais baigėsi ir niekas jiems nebepataikaus.

Nieko ypatingo Donaldas Trumpas nepadarė. Pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine – seniausiai priimtas JAV Kongreso sprendimas, konstatuojantis faktą, tačiau visiškai neprieštaraujantis JTO rezoliucijoms, nes niekaip netrukdo toliau derėtis ir susitarti dėl miesto statuso ir pasidalijimo.

Joks “taikos procesas“, kuris šitiek dešimtmečių buvo tik iš to proceso imitacijos mintančių Palestinos grupuočių šėrykla, nenukentės. Priešingai, tai gali kaip tik procesą paspartinti. Tik šio sprendimo įvykdyti niekaip nedrįso nei gražiai pražilęs Ovalinio kabineto eržilas, nei minties galiūnas, pamatęs Vladimiro Putino akyse sielą, nei Nobelio premijos avansininkas, perkrovinėjęs santykius su Maskva.

ES užsienio reikalų ir saugumo šefė Federica Mogherini

Gražu dabar žiūrėt ir kaip milijonus atbėgėlių prisiūkavę Europos lyderiai šlapiais iš baimės apatiniais rėkia nieko nieko nedaryti, ir kaip tam karštai pritaria jų atseit neapkenčiamas Vladimiras Putinas. Ir tenka vienai Vengrijai blokuoti ugnim spjaudančios Europos Sąjungos Donaldą Trumpą smerkiančias rezoliucijas.

Jiems atsistoję audringai ploja ir mūsiškės programos “Vremia“ matoniai su pugačiauskais, apsidžiaugę nauja proga paspardyti JAV Prezidentą – spjaudyti į mūsų trapų valstybingumą užtikrinančių valstybių vadovų veidus ir reikalauti iš jų daugiau tankų, patrankų, batalionų ir dar didesnio saugumo yra lietuviškas brendas.

Lietuvoje dar negimė užimantis atsakingas pareigas politikas ar dvaro žurnalistas, išdrįstantis pagalvoti kitaip, negu kalba Briuselio senoliai ir senolės, seniai užmiršę, kas yra galvojimas ir sugebantys tik reikšti susirūpinimus ir rašinėti begalines ašaringas rezoliucijas. O išgirdus žodžius “Izraelis“ ar “žydai“ tai jau kiekvienas drąsiosios mūsų šalies didžiūnas praranda kalbos dovaną.

Nereikia, kiškiai narsuoliai, taip baimintis. Arabų pasaulis seniai susiskaldęs, paskendęs vidiniuose ir tarpusavio karuose, susipriešinęs ir nebeįgalus vieningai ką nors reikšmingo, juolab Palestinoje, nuveikti. Daug kas ten laukė tokio Amerikos žingsnio ir panaudos jį tarpusavio kovose. O rūstūs jaunuoliai su kalašnikovais ir gobtuvais padegins amerikiečių vėliavas ir nurims, nors vieną kitą, aišku, nušaus.

Bet nieko baisesnio neatsitiks, negu ten jau septyniasdešimt metų kiekviename žingsnyje atsitinka – gal bent kas nors pradės keistis tame absurdo spektaklyje. O dėl juridinių reikalų labai nepergyvenkit, nes ten seniai dėl to niekas nepergyvena. Jei kas į gera faktiškai pajudėtų, būtų proga ir naujus susitarimus pasirašyti – kad tik kas pasikeistų.

2017.12.09; 04:00

 

Sovietiniai dokumentai leidžia daryti prielaidą, kad Mahmudas Abasas, Palestinos nacionalinės administracijos vadovas, tikriausiai turėjo kontaktų su KGB struktūromis? 

Kokias praeities paslaptis slepia į Vakarus pervežti vadinamieji "Mitrochino archyvai"?
Kokias praeities paslaptis slepia į Vakarus pervežti vadinamieji „Mitrochino archyvai“?

Tokią prielaidą šiandien eskaluoja Izraelio spauda. Šią temą gvildena ir „The New York Times“ žurnalistas Piteris Beikeris.

Koks tokių prielaidų pagrindas? Remiamasi 1983-iųjų sovietų agentų sąrašu, saugomu britų archyvuose. Žurnalistas Piteris Beikeris tvirtina, kad Abasui tame dokumente skirtos dvi eilutės, besibaigiančios žodžiais „KGB agentas“ (citatos vertimas pagal anglų kalba parašytą tekstą laikraščio internetinėje versijoje).

„Mes nusprendėme, kad tai labai svarbu šiuo metu, kai Rusija bando organizuoti Abaso ir Izraelio atstovo Netanjahu susitikimą. Ypač dėl to, kad ir Abasą, ir Vladimirą Putiną sieja panaši praeitis – KGB“, – pareiškė Gideonas Remezas, vienas iš Trumeno instituto (Žydų universitetas, Jeruzalė) tyrėjų, kurie surado minimą sovietinį dokumentą ir pateikė jį Izraelio televizijai „1 televizijos kanalas“.

Antroji tyrėja Izabela Ginora pažymėjo: „Mes nežinome, kaip įvykiai klostėsi vėliau, ar Abu Mazenas (tai antrasis Abaso vardas) tęsė bendradarbiavimą su Sovietų Sąjunga. Bet dabar, kai jis vadovauja Palestinai, ši aplinkybė gali tapti priemone jį spausti“.

Apie Vasilijaus Mitrochino archyvus prirašyta tūkstančiai knygų pačiomis įvairiausiomis kalbomis.
Apie Vasilijaus Mitrochino archyvus prirašyta tūkstančiai knygų pačiomis įvairiausiomis kalbomis.

Tiesa, oficialūs Palestinos nacionalinės administracijos atstovai tokią versiją kategoriškai paneigė. Oficialūs Palestinos administracijos lyderiai ir vadovai mano, kad Izraelio įtarinėjimai – šlykštus bandymas sukompromituoti Abasą.

Palestiniečiai tvirtina, kad Abasui nereikėjo tapti KGB agentu, kadangi Palestinos nacionalinė administracija tuo metu atvirai bendradarbiavo su Maskva. Palestiniečiai atkreipia dėmesį, kad tais laikais Abasas oficialiai ir viešai vadovavo Palestinos – SSRS draugystės fondui, t.y. buvo oficialus Maskvos ir Palestinos ryšių kuratorius.

Laikraščio duomenimis, dokumentas, kuriame minima Abaso pavardė, buvo išvežtas iš Rusijos ir atiduotas britų žvalgybai. Tai padarė Vasilijus Mitrochinas, buvęs KGB archyvų vadovas. Prieš dvejis metus vadinamieji Mitrochino archyvai tapo atviri.

Kaip konkrečiai leidinys aprašo dokumentą, kuriame neva minima Abaso pavardė? Vertinant dokumento pavadinimą, galima numanyti, jog tai žmonių, su kuriais KGB ieškojo ryšių, sąrašas. Taigi: „Abbas Mahmud“, gimęs 1935 metais Palestinoje, pavadintas agentu Damaske. Jis pakrikštytas Krotovu“.

Pasak žurnalisto, Abasas tikrai gimė 1935 metais teritorijoje, kuri anuomet vadinosi Palestina, o užaugo Damaske.

Ir vis dėlto publikacijos autorius pabrėžia: dokumente nieko nepasakyta apie tai, kaip ir kada Abasas buvo užverbuotas, ką konkrečiai jis nuveikė KGB labui, ar už darbą jam buvo mokama, kaip ilgai jis buvo laikomas agentu.

Tačiau Izraelio analitikai Remezas ir Ginora pastebi, kad dabartinis Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Michailas Bogdanovas tuo metu kaip tyčia dirbo Damaske. Remezas pabrėžė, kad ir jis, ir Gonora, sveikina derybas su palestiniečiais, bet mano, kad deryboms turėtų vadovauti ne Rusija, kadangi Rusija negalima pasitikėti. Todėl jie ir nusprendė, kad pats metas paskelbti minėtą dokumentą.

Informacijos šaltinis: „The New York Times“.

2016.09.09; 05:47

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Palestinos Prezidentu Mahmoudu Abbasu. Prezidentė yra pirmoji Lietuvos vadovė, apsilankiusi Palestinoje. Susitikime daugiausia dėmesio skirta saugumo situacijai Artimųjų Rytų regione aptarti.

Lietuva, kaip ir visa tarptautinė bendruomenė, kviečia abi puses imtis neatidėliotinų veiksmų, kad būtų išvengta provokacijų ir smurto ir ieškoma naujų galimybių iš naujo pradėti taikos derybas.

Continue reading „Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Palestinos vadovais“

mossad_5555555

Volfgangas Lotzas – Izraelio žvalgybos bendradarbis, veikęs Kaire 1959–1964 metais.

V.Lotzas gimė Vokietijoje. Jo motina buvo žydė, tėvas – ne žydas. Jis mirė, kai V.Lotzas buvo dar vaikas. 1937 metais, gelbėdamasi nuo nacistų persekiojimų, motina su sūnum emigravo į Palestiną, kurios mandatą tada turėjo anglai. Jaunuolis įstojo į “Hagana” – pogrindinę žydų armiją, o po to, kai 1939 metų rugsėjį Europoje prasidėjo antrasis pasaulinis karas, pasiprašė savanoriu į Didžiosios Britanijos armiją. Jis tapo desantininku ir kovojo Šiaurės Afrikoje.

Continue reading „Šnipas, mėgęs gurkšnoti šampaną“

izraelis_moterys

ŠaiHagana (gynyba), pogrindinės žydų armijos Palestinoje, veikusios iki Izraelio pasiskelbimo savo nepriklausomybės 1948 metų gegužės 14 dieną, žvalgybos valdyba.

Hagana, įkurta dar 1920 metais, buvo naudojama žydų gyvenvietėms ir nuosavybei apginti nuo arabų ir anglų (pastarieji valdė Palestiną pagal Tautų lygos mandatą iki nepriklausomos žydų valstybės sukūrimo). Per antrąjį pasaulinį karą daugelis Hagana kovotojų tarnavo Britanijos armijos Žydų brigadoje, o kiti veikė kaip slapti agentai ir diversantai vokiečių užnugaryje ašies šalių arba okupuotų valstybių teritorijoje.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: “Šai” buvo ideali informacijos tarnyba“

izraelio-moterys

JAV ir Izraelio santykiai plėtojosi nuo Amerikos politinės užuojautos ir paramos besikuriančiai žydų tėvynei iki neįprastos partnerystės, kuri jungia mažą, tačiau kariniu požiūriu galingą Izraelį, priklausantį nuo Jungtinių Valstijų ekonominės ir karinės jėgos, ir JAV supervalstybę, bandančią suderinti konfliktiškus interesus regione.

Nuo 1948 m. Jungtinės Valstijos ir Izraelis užmezgė artimą draugystę, grindžiamą bendromis demokratinėmis vertybėmis, religinėmis pažiūromis ir saugumo interesais.

Continue reading „JAV ir Izraelio diplomatiniai santykiai – išskirtiniai“

palestinieciu_mergaite

Lietuva balsavo prieš Palestinos narystę Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijoje UNESCO. Narystė UNESCO yra palestiniečių kampanijos dalis siekiant valstybingumo. Palestinos priėmimui labai priešinosi JAV ir Izraelis. Amerikiečiai teigė, kad palestiniečių tikslas tapti UNESCO nare yra netinkamas būdas siekti valstybingumo, – tai trikdo siekti valstybingumo taikos derybose su Izraeliu.
Už Palestinos priėmimą balsavo 107 šalys, 52 susilaikė, o prieš Palestinos narystę pasisakė vos 14 valstybių. Lietuvos nuolatinės atstovybės prie UNESCO laikinoji reikalų patikėtinė Violeta Baltrušytė aiškino, kad sprendimas Lietuvai balsuoti prieš buvo priimtas Vilniuje. Ji sakė negalinti plačiau komentuoti Lietuvos pozicijos.
Iš 27 Europos Sąjungos (ES) šalių už Palestinos narystę pasisakė 11 šalių, tiek pat susilaikė, o penkios balsavo prieš: Čekija, Švedija, Vokietija, Nyderlandai ir Lietuva. Iš kitų įtakingų šalių, be minėtų JAV ir Izraelio, pasisakė prieš ir Australija, Kanada. Prieš balsavo ir tokios šalys, kaip Vanuatu ir Saliamono salos. Tam, kad prisijungtų prie UNESCO, palestiniečiams buvo būtinas dviejų trečdalių organizacijos narių sutikimas.
Izraelis prieš balsavimą pripažino, jog susitaikė su mintimi, kad Palestina bus priimta į šią organizaciją. Tačiau Izraelio atstovas N. Barkanas vis tiek pasmerkė šalis, kurios „painioja tikrovę su moksline fantastika, priimdamos neegzistuojančią valstybę į mokslo organizaciją…
UNESCO turėtų užsiimti mokslu, o ne moksline fantastika“. Jau kitą dieną po balsavimo, lapkričio 1-ąją, JAV pareiškė nutraukiančios UNESCO finansavimą. Pasak valstybės departamento atstovo, lapkritį planuota pervesti UNESCO 60 mln. dolerių, tačiau dabar šios lėšos nebus skirtos. Jungtinių Valstijų narystės UNESCO mokestis sudaro apie penktadalį organizacijos metinio biudžeto.
Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje JAV priimtas įstatymas draudžia finansuoti bet kurią JT agentūrą, kuri priima Palestiną visateise nare, nepasiekus Izraelio ir Palestinos susitarimo dėl taikos. Jungtinės Valstijos nuo 1984 metų boikotavo šią organizaciją dėl, pasak JAV Valstybės departamento, „didėjančio atotrūkio tarp JAV užsienio politikos ir UNESCO tikslų“. JAV į UNESCO grįžo tik 2003 metais. Jungtinės Valstijos, kurios yra ištikimos Izraelio sąjungininkės, 1990 metais nutarė nefinansuoti jokių JT organizacijų, kurios priimtų Palestiną savo visateise nare.
Tad UNESCO gali netekti 70 mln. JAV dolerių – 22 proc. savo metinio biudžeto. Drauge su JAV finansavimą nutraukia ir Izraelis, o tai dar 3 proc. biudžeto. Tai sukeltų rimtų padarinių – kai kurias UNESCO programas tektų apkarpyti. UNESCO su Izraeliu turi daug problemų dėl neleistinų kasinėjimų, dėl atsisakymų įsileisti UNESCO misijas, dėl kultūros paminklų naikinimo.
Vasarį Palestina pasiūlė įtraukti į pasaulio paveldą Kristaus gimimo vietą Betliejų, kuris yra Vakariniame Krante. Šventojoje Žemėje daug vietų yra vienodai brangių skirtingoms religijoms. Pavyzdžiui, Hebrone esantys judėjų Patriarchų urvai musulmonams yra Ibrahimo mečetė – taip jie vadina pranašą Abraomą. Jeruzalėje esanti musulmonų Uolos šventykla dengia akmenį, nuo kurio pranašas Mahometas žengęs į dangų. Žydai tiki, jog ant to akmens Abraomas ruošėsi aukoti savo sūnų Izaoką, kada Dievas sulaikė jo ranką.
Vašingtonas teigia, kad Palestina dėl nepriklausomybės turi derėtis su Izraeliu, o ne prašyti JT pripažinimo. Dauguma JAV Kongreso narių teigia, kad Palestina turėtų siekti tarptautinių organizacijų narystės tik tada, kai pabaigs taikias derybas su Izraeliu.
Artėjant balsavimui Lietuvos užsienio reikalų ministerija derino savo poziciją šiuo klausimu su partneriais Europos Sąjungoje. Užsienio reikalų ministerijos Spaudos ir viešųjų ryšių skyrius teigė, kad Lietuva „atidžiai seka ES vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai pastangas rasti visoms pusėms priimtiną sprendimą“.
Be to, buvo teigiama, kad Lietuva „pripažįsta kiekvienos tautos teisę į valstybingumą ir nuosekliai pasisako už dviejų valstybių – Izraelio ir Palestinos, – taikiai gyvenančių viena šalia kitos, sukūrimą. Šiuo klausimu labai svarbu pasiekti vieningą ir subalansuotą ES poziciją“. Tačiau balsavimo metu pasirodė, kad dauguma ES šalių balsavo už Palestinos priėmimą, o Lietuva kažkodėl, net nepaaiškindama savo pozicijos, balsavo prieš.
Praėjus dviems dienoms po balsavimo, Lietuvos URM „paaiškino“, kad Palestinos priėmimas į UNESCO yra „ankstyvas“ ir „vargiai prisidės prie spartesnio Palestinos klausimo sureguliavimo“, netgi „veikiau apsunkins tarptautines pastangas sparčiau pasiekti visoms regiono partnerėms priimtiną, regiono taiką ir ilgalaikį stabilumą užtikrinsiantį sprendimą“. Užsienio reikalų viceministrė Asta Skaisgirytė-Liauškienė, nepritardama kai kurių politikų nuomonei, jog Lietuva „išsišoko“ balsuodama prieš Palestinos narystę UNESCO, vėliau aiškino, kad tokį Lietuvos sprendimą savo elgesiu išprovokavo pačios Palestinos laikysena. Esą Lietuva nuosekliai laikosi pozicijos, kad dėl Palestinos ateities pirmiausia reikėtų rasti bendrą sprendimą su Europos Sąjunga. Kadangi palestiniečiai „į kalbas nesileido“ ir nepavyko išlaikyti Europos Sąjungos konsensuso, ES šalys balsavo „remdamosios savo nacionaliniais interesais“.
Kai kurie apžvalgininkai stebisi Lietuvos balsavimu dėl Palestinos narystės UNESCO: Lietuva – pati pirmoji valstybė, pradėjusi trupinti geležinės imperijos gniaužtus, pirmoji nešusi Laisvės bei demokratijos vėliavą dar SSRS sudėtyje, taip parodydama pasauliui pavyzdį, kad ir maža tauta sugeba kovoti už savo laisvę, teises ir garbę, pasisakiusi už ukrainiečių Oranžinę revoliuciją ir moraliai rėmusi Gruziją, kai 2008 metais ją užpuolė Rusija, dabar išdavė nepriklausomybės siekiančius palestiniečius. Lietuvai, siekusiai nepriklausomybės, imperijos vadai teigė, jog yra per anksti norėti nepriklausomybės, o šiandien Lietuvos URM skelbia: Palestinos narystės klausimas „per ankstyvas“. Sarkastiškai klausiame, kad galbūt Lietuvos politikus paveikė nuolat mums klijuojama žydšaudžių etiketė?
Kartu atkreipiamas dėmesys, kad Vokietija, slegiama holokausto nuodėmės, irgi balsavo prieš Palestiną. Lietuva, „su išganymu laukusi bendros ES pozicijos“, taip ir nesulaukė jos. Suskystintas dujas būsimam terminalui planuojama pirkti iš Kataro, ne iš Izraelio. Aišku, paskolų klausimu akys krypsta kitur – į Izraelį. Tačiau ar tokie siekiai išsipildys – neaišku, nes angliška žydų ir arabų spauda Lietuvos nemini tarp „prieš“ balsavusių valstybių. Taip pat pastebima, kad tarptautinis pripažinimas palestiniečiams yra į naudą, tačiau atitinkamai Izraelio sankcijos ir reakcija „sunkina palestiniečių gyvenimą toje konkrečioje vietovėje”.
Palestiniečiai taip pat siekia narystės JT Generalinėje Asamblėjoje. Palestiniečių prezidentas Mahmudas Abasas rugsėjį pateikė prašymą priimti Palestiną į JT Generalinę Asamblėją, o JT Saugumo Taryba lapkričio 11 dieną spręs, ar dėl šio prašymo reikia surengti oficialų balsavimą.
Nuolatinę vietą Saugumo Taryboje turinčios Jungtinės Valstijos žada blokuoti palestiniečių pastangas tapti visateisiais JT Generalinės Asamblėjos nariais. Per UNESCO balsavimą veto teisės neturėjo nei viena šalis.
Nuotraukoje: susimąsčiusi Palestinos arabų mergaitė.
Laikraštis “XXI amžius”
2011.11.20

Lietuva balsavo prieš Palestinos narystę Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijoje UNESCO. Narystė UNESCO yra palestiniečių kampanijos dalis siekiant valstybingumo. Palestinos priėmimui labai priešinosi JAV ir Izraelis. Amerikiečiai teigė, kad palestiniečių tikslas tapti UNESCO nare yra netinkamas būdas siekti valstybingumo, – tai trikdo siekti valstybingumo taikos derybose su Izraeliu.

Už Palestinos priėmimą balsavo 107 šalys, 52 susilaikė, o prieš Palestinos narystę pasisakė vos 14 valstybių. Lietuvos nuolatinės atstovybės prie UNESCO laikinoji reikalų patikėtinė Violeta Baltrušytė aiškino, kad sprendimas Lietuvai balsuoti prieš buvo priimtas Vilniuje. Ji sakė negalinti plačiau komentuoti Lietuvos pozicijos.

Continue reading „Kodėl Lietuva balsavo prieš Palestinos narystę UNESCO“

dachau-concentration

Jis buvo Dachau koncentracijos stovyklos kalinys – Nr.26336. Jis buvo Vokietijos žydas Paulius Ernstas Fakenhaimas. Jam pasisekė: jis liko gyvas. Jį išgelbėjo admirolas Kanaris, kuriam prireikė agento, mokančio Rytų  kalbų.

1941 m. balandžio 9 d. Fakenhaimas stovėjo kalinių rikiuotėje ir drebėjo nuo šalčio. Kas galėjo pamanyti, kad ir šalčiui, ir alkiui atėjo galas, kad kaliniui Nr.26336 pasisekė tarsi loterijoje vienas prie milijono. Visi kaliniai rikiuotėje nuėjo į darbą, o jam buvo liepta pasilikti. Kodėl jam liepė eiti į ligominę? Nejaugi dėl didžiulės voties ant kaklo? Viskas vyko tarsi sapne. Apžiūrėjo gydytojas, medicinos seserys. Skaniai maitino. Vadino ponu Fakenhaimu. Argi ne sapnas? Juk iki šiol jis buvo mirti pasmerktas Dachau kalinys.

Continue reading „Kalinys Nr. 26336“