Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu patvirtino savo planus aneksuoti dalį okupuoto Vakarų Kranto, praneša agentūra „Reuters“.
„Mes turime istorinę galimybę, kokios nebuvo nuo 1948 metų, žengti diplomatinį žingsnį ir apdairiai paskelbti suverenitetą Judėjoje ir Samarijoje“, – sakė jis pirmadienį, paminėdamas Izraelio valstybės sukūrimo metus ir biblinius Vakarų Kranto vardus. B. Netanyahu pabrėžė, kad laiko tai vienu svarbiausių naujosios savo vyriausybės uždavinių. „Tai didelis šansas, kuriuo negalime nepasinaudoti“, – kalbėjo jis.
Palestiniečiai tuo tarpu tokį žingsnį traktuoja kaip nelegalią okupuotų teritorijų aneksiją. Jie šias teritorijas mato būsimos Palestinos valstybės dalimi. Protestuodami prieš B. Netanyahu ketinimus, palestiniečiai praėjusią savaitę paskelbė nutraukiantys bendradarbiavimą saugumo klausimais su Izraeliu ir JAV. Izraelis užėmė Vakarų Krantą 1967-aisiais per Šešių dienų karą.
N. Netanyahu siekia žydų gyvenviečių ir Jordano slėnio Vakarų Krante suvereniteto. Vyriausybės konsultacijos šiuo klausimu turėtų prasidėti liepos 1-ąją.
Būtų primityvu iš politikos reikalauti absoliutaus padorumo, sąžiningumo, tikslumo. Mūsų būtis – lyg susipainioję žvejo tinklai. Surask, kur pradžia, kur – pabaiga. Susigaudyk, kada matome priežastį, o kada – pasekmę.
Kada bus įkurta Palestinos valstybė?
Tačiau norėtųsi, kad mes prisilaikytume bent minimalių lygybės principų: jei aniems taikau griežtus reikalavimus, tai ir su šiais ponais privalau žaisti pagal panašias žaidimo taisykles. Kuo mažiau dvigubų, trigubų, keturgubų standartų! Dabar retsykiais (laimė – ne visada) turime mišrainę, kuri ant šeimininkės stalo atrodo kaip puikiausias kulinarijos stebuklas, bet jei paragautume – nedelsdami išspjautume.
Kai kritikuojame Krymą okupavusią Rusiją, kodėl nepriekaištaujame Vakarų kranto gyvenvietes aneksuojančiam Izraeliui? Suprantama, Lietuva negali drąskyti akių Izraeliui, nes jis yra labai svarbus mūsų strateginės partnerės JAV sąjungininkas ir bičiulis. Kibti į atlapus Izraeliui – tai plėšyti JAV vadovų švarkus.
Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
Tačiau gal Lietuva pajėgtų bent truputėlį santūriau pataikauti Tel Avivui, gal mums privalu domėtis ne vien žydų naujakurių, bet ir palestiniečių vargais? Retsykiais susimąstykime, kodėl Izraelio valstybė senų seniausiai įkurta, pripažinta, o palestiniečiai iki šiol negali pasigirti turį valstybingumą? Sakote, palestiniečiai – blogieji, o žydai – šventieji? Esate įsitikinę, kad jei radikalus islamo judėjimas „Hamas“ sudėtų ginklus, Izraelis nebeblokuotų Palestinos valstybės įteisinimo procesų, liautųsi plėtęs savo įtaką palestiniečių žemių sąskaita? Surastų naujų priežasčių…
Izraelio smūgių Gazos Ruožui aukomis tapo 31 palestinietis. EPA-ELTA nuotr.
Štai Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahu grasina aneksuosiąs likusias Vakarų Kranto teritorijas, reikalauja, kad didžiosios Pasaulio valstybės pripažintų Golano aukštumas esant Izraelio teritorija. Palyginkime šiuos Izraelio Ministro Pirmininko ketinimus su tuo, kaip elgiasi Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Ką regime – panašumus ar skirtumus? Nors Jungtinės Tautos – organizacija, kur daug kalbama ir dažniausiai nieko rimto nenuveikiama, bet vis tik pravartu prisiminti, kaip jos vertina Izraelio agresyvumą: „rimtas tarptautinės teisės pažeidimas“.
Kas aprašys dušanskių ir raslanų nusikaltimus?
Dabar – kita sudėtinga tema. Vos tik Seimo narys istorikas Arūnas Gumuliauskas pasiūlė mūsų parlamentui priimti oficialią rezoliuciją, jog lietuvių tauta dėl Holokausto niekuo dėta, tuoj atsirado prieštarautojų, kam gi to reikia? Esą ”joks Izraelio premjeras ar prezidentas, joks aukštas valstybės atstovas nėra kaltinęs Lietuvos valstybės ar lietuvių tautos, kaip kolektyvo, vykdžius Holokaustą. To niekada nėra dariusi ir Lietuvos žydų bendruomenė“. Omenyje turiu kad ir istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Zigmo Vitkaus straipsnį „Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta Holokauste nedalyvavo…“ Kas tuo abejoja? (LRT.lt).
Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojasPetras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius
Taip, Izraelio prezidentai ir premjerai viešai niekur niekad mums neprikergė hitlerinės Vokietijos nuodėmių. Vienas Izraelio ambasadorius savo vizitu net pagerbė iškilaus Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago dukrą. Bet ar to užtenka? Leiskite pastebėti, kad Izraelio valdžia niekad niekur niekada viešai, oficialiai nepasmerkė akiplėšiškai lietuvius terorizuojančių zurofų, vyzentalių. Ši aplinkybė – neverta dėmesio? Manote, kad čia neįmanoma klastinga intriga: jūs – lokite, o mes apsimesime, kad nieko nežinome, nieko negirdime…
Nejaugi aplinkybė, jog Lietuvos žydų bendruomenė iki šiol neišleido knygų, kuriose būtų skrupulingai analizuojami dušanskių ir raslanų nusikaltimai Lietuvos valstybei, – nežeidžia mūsų savigabos? Mes, lietuviai, net suplukę fiksuojame kiekvieną žydams padarytą skriaudą. Visuomet atsiprašome, visuomet atgaulaujame. Ir tai – teisinga, sąžininga, gražu, padoru. Bet galų gale kada Lietuvos knygynų lentynose pasirodys dušanskių ir raslanų žiaurumus atskleidžiantys veikalai lietuvių, rusų, anglų kalbomis? Kas tai, jei ne dvigubi standartai: jie negali pamiršti skriaudų, mes – mes privalome pamiršti viską?
Lenkiška Konstitucija
Štai Seimui siūloma 2021 metus paskelbti Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado metais.
Gal ir gražu. Juk 2021-aisiais sukaks Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado akto 230-osios metinės. Be to, kaip skelbia ELTA, „Gegužės 3-iosios Konstitucija yra pirmoji rašytinė konstitucija Europoje ir antroji rašytinė konstitucija pasaulyje“.
Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.
Tikiu, jog toji Konstitucija – labai puikus dokumentas vertinant ją teisiniu požiūriu ar ieškant pažangių demokratinių nuostatų. Tačiau negaliu pamiršti kadaise daryto interviu su šviesios atminties politiku, filosofu Romualdu Ozolu. Jis jau senų seniausiai piktinosi Lietuvos Seimu, besiruošiančiu liaupsinti Konstituciją, iš kurios buvo ištrintas … Lietuvos valstybės vardas! Tuomet R.Ozolas nuoširdžiai stebėjosi, kodėl Lietuva pratinama dievinti Konstituciją, kurią prisimindami mes privalėtume raudonuoti iš gėdos? Juk Lietuva tapo Lenkijos provincija, lietuvius apgavo, paniekino, nugalėjo. Mes tapome jaunesniaisiais Lenkijos broliais…
Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Todėl viešai teiraujuosi šią idėją parlamente stumiančio Seimo nario Eugenijaus Jovaišos – ar tai ta pati Konstitucija, kurią kritikavo R.Ozolas? Gal kažin ką painioju? Bet jei 2021-aisiais bus liaupsinama būtent R.Ozolo išpeikta Konstitucija, tada aš nieko nebesuprantu. Lietuva džiaugsis dokumentu, kuriame nebeliko jos vardo? Lenkai tąsyk pasirodė esą atkaklesni, gudresni, stipresni. Mus nustūmė į šalį. Tad dabar tegul vieni mėgaujasi pergalės šampano purslais. O jei Varšuvai vis tik negalime pasakyti itin griežto „ne“ (strateginis partneris, Suvalkų koridorius, bendros karinės pratybos ir t.t.), tai bent jau tą gėdingą dokumentų minėkime kiek įmanoma santūriau, kukliau.
Taivanietiškas galvosūkis
Filosofas Vytautas Radžvilas ragina Lietuvos valdžią, kad ši pripažintų Taivano nepriklausomybę. Suprask, šitaip pasielgdamas Vilnius būtų labai panašus į 1990-aisiais Lietuvą nepriklausoma valstybe pripažinusią Islandiją. Puikiai suprantu, kad demokratiškas Taivanas gražiau tvarkosi nei žemyninė komunistinė Kinija. Demokratija, žmogaus, spaudos, žodžio laisvė – visa tai pažangiau nei komunizmas, griežta piliečių priežiūra, karinė jėga.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet juk Taivane įsikūrę tie patys kinai, kaip ir anie, gyvenantys žemyninėje Kinijoje. Skirtumas tik toks: vienur – demokratija, kitur – komunizmas. Ar ši aplinkybė suteikia teisę Taivanui atsiskirti nuo Kinijos? Ar šiuo konkrečiu atveju jau nebegalioja šalių teritorinio vientisumo taisyklės? Perskaitykite V.Radžvilo tekstą „Apie padlaižystę, drakono erzinimą ir moralinę skolą“, kuriame aiškiai išdėliotos priežastys, kodėl galima pripažinti Kinijos Respublikos Taivaną esant nuo Pekino visiškai nepriklausoma šalimi. V.Radžvilas prirašė daug svarbių argumentų, tik apie valstybės teisę į teritorinį vientisumą, – nė menkiausios užuominos.
Taivanas. Sostinė – Taipėjus
Jei Krymas tvarkysis kur kas demokratiškiau nei Ukraina, jei šis pusiasalis sugebės pažaboti korupciją, kyšininkavimą, taps demokratiškas, labai gerbiantis žmogaus, spaudos, žodžio laisves, o oficialusis Kijevas – ne, remiantis V.Radžvilo logika, Krymo valdžia taip pat turės teisę atsiskirti nuo Ukrainos? Jei Klaipėdos meras ir Klaipėdos savivaldybė tvarkysis pažangiau nei likusi Lietuva, uostamiesčiui leisime atsiskirti nuo Lietuvos?
Žinoma, jei Kinija pultų Taivaną, tada Lietuva neturėtų moralinės teisės tylėti. Bet ar dabar mes turime teisę itin drastiškai kištis į Kinijos vidaus reikalus? Ar tikrai tarp iš Sovietų Sąjungos išsiveržusios Lietuvos ir į griežtą Kinijos politinį glėbį sugrįžti nenorinčio Taivano – lygybės ženklas? Ko iš tiesų siekia Kiniją erzinti sumanęs filosofas? Prieš artėjančius Seimo rinkimus prireikė populiarumo, žinomumo?
Lietuvos viešojoje erdvėje pastebiu daug keistų nenuoseklumų.
B. Netanyahu: naujoji Izraelio vyriausybė turėtų aneksuoti nausėdijas Vakarų Krante. EPA-ELTA nuotr.
Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu pareiškė, kad naujoji vyriausybė, kurios ministrai sekmadienį buvo prisaikdinti, turėtų įteisinti Izraelio suverenitetą Vakarų Kranto žydų nausėdijose.
„Pats laikas pritaikyti Izraelio teisę ir parašyti dar vieną garbingą skyrių Sionizmo istorijoje“, – prieš vyriausybės prisaikdinimo ceremoniją Izraelio parlamente žydų gyvenviečių okupuotoje Palestinos teritorijoje klausimą komentavo B. Netanyahu.
„Žydų tauta gimė ir augo būtent šiose teritorijose. Šis veiksmas neatitrauks mūsų nuo taikos, jis mus priartins prie taikos“, – pareiškė B. Netanyahu.
Naujoji B. Netanyahu ir buvusio kariuomenės vado Benny Gantzo koalicinė vyriausybė vėliau penktadienį bus prisaikdinta, o buvusių oponentų susitarimą leis Izraeliui judėti Vakarų Kranto nausėdijos aneksijos link.
Tikėtina, kad toks žingsnis sukels tarptautinės bendruomenės pasipiktinimą ir padidins įtampą Vakarų Krante, kur gyvena beveik 3 mln. palestiniečių ir apie 400 tūkst. izraeliečių. Izraeliečiai Vakarų Krante gyvena nausėdijose, kurios tarptautinės teisės požiūriu yra neteisėtos.
Savo kalboje b. Netanyahu tikino, esą nėra jokios abejonės, kad „šimtai tūkstančių mūsų brolių žydų Judėjoje ir Samarijoje visada liks ten, kur yra, pagal bet kokį galutinį taikos susitarimą“.
Judėja ir Samarija yra bibliniai terminai hebrajų kalba, kuriai Izraelis vadina Vakarų Krantą.
Tiesa, B. Gantzas savo kalboje neminėjo galimos Vakarų Kranto nausėdijų aneksijos.
Mahmoudas Abbasas. EPA – ELTA nuotr.Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
Palestiniečių prezidentas Mahmudas Abbasas antradienį kreipėsi į Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybą ir tarptautinę bendruomenę paragino atmesti „skylėtą kaip sūrį“ JAV prezidento Donaldo Trumpo Artimųjų Rytų taikos planą, kuriuo, pasak jo, būtų ribojamas Palestinos suverenumas.
„Atmetame Izraelio–JAV planą, kuriuo kvestionuojamos pagrįstos palestiniečių teisės“, – teigė M. Abbasas, mojuodamas JAV plane įtvirtintos Palestinos žemėlapiu.
„Prezidentui D. Trumpui noriu pasakyti, kad jo planas negali užtikrinti taikos ir saugumo, nes juo panaikinamas tarptautinis teisėtumas“, – JT Saugumo Tarybai sakė M. Abbasas.
„Juo atšaukiamos visos palestiniečių teisės. Tai prasilenkia su siekiu įgyvendinti dviejų valstybių principą, sakė jis. – Jei primesite taiką, ji ilgai nesitęs. Kas jums suteikia teisę prisijungti tas teritorijas?“
M. Abbasas taip pat patikino, kad taika su Izraeliu ir toliau išlieka „pasiekiamas uždavinys“, jis pareiškė siekiantis „teisėtos partnerystės“.
Palestiniečiai tikisi sulaukti tarptautinės paramos dėl plano, kurį D. Trumpas sausio pabaigoje pristatė kartu su Izraelio premjeru Benjaminu Netanyahu.
Afrikos lyderiai sekmadienį pasmerkė JAV prezidento Donaldo Trumpo pasiūlytą Artimųjų Rytų taikos planą, pavadindami jį „neteisėtu“.
Afrikos Sąjungos komisijos pirmininkas Moussa Faki Mahamatas, sekmadienį kreipdamasis į Afrikos Sąjungos viršūnių susitikimo dalyvius, sakė, kad sausio pabaigoje pristatytas Artimųjų Rytų taikos planas „pažeidžia daugybę Jungtinių Tautų (JT) ir Afrikos Sąjungos rezoliucijų“.
Pasak pirmininko, planas buvo paruoštas nesurengus jokių tarptautinių konsultacijų ir „juo buvo sutryptos Palestinos žmonių teisės“.
Savo ruožtu Afrikos Sąjungos pirmininkas, Egipto prezidentas Abdelis Fattah al-Sisis teigė, kad „Palestinos problema visada gyvuos Afrikos žmonių širdyse ir mintyse“.
Palestiniečiai D. Trumpo Artimųjų Rytų taikos planą atmetė netrukus po jo paskelbimo. Pasiūlytame plane, tarp kitų dalykų, Izraeliui suteikiama žalia šviesa įteisinti žydų nausėdijas Izraelio okupuotame Vakarų krante, sutrypiant paleistiniečių teisę į tas žemes, o Jeruzalė skelbiama nedaloma Izraelio sostine, nors šis miestas taip pat labai svarbus paleistiniečiams ir jie taip pat turi teisę Jeruzalę vadinti savo sostine.
Kada bus pripažinta Palestina? Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Europos Sąjunga atmeta JAV prezidento Donaldo Trumpo pateiktą Artimųjų Rytų planą dėl Izraelio ir palestiniečių konflikto išsprendimo. Jis prieštarauja tarptautiniams susitarimams, antradienį pareiškė ES užsienio politikos įgaliotinis Josepas Borrellis.
ES, anot jo, yra už dviejų valstybių sambūviu pagrįstą sprendimą 1967 metų sienų ribose ir lygiaverčius žemių mainus. Izraelio valstybė ir nepriklausoma, demokratiška Palestinos valstybė turi gyventi greta viena kitos taikoje ir pripažindamos viena kitą, kalbėjo J. Borrellis.
„JAV iniciatyva, kuri buvo pristatyta sausio 28 dieną, nukrypsta nuo šių tarptautiniu mastu sutartų parametrų“, – pabrėžė ES diplomatijos vadovas. Ilgalaikiai taikai pasiekti esą būtinos tiesioginės derybos tarp abiejų pusių.
Ypač ES sunerimusi dėl Izraelio teiginių apie galimą dalies Vakarų Kranto ir Jordano slėnio aneksiją. Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
D. Trumpas praėjusią savaitę pristatė planą, kuris turi išspręsti konfliktą tarp Izraelio ir palestiniečių. Jis vertinamas prieštaringai, nes verčia palestiniečius daryti didelių nuostolių Izraeliui.
Kartu planas leistų Izraeliui aneksuoti Jordano slėnį ir gyvenvietes. Palestinos valstybės sukūrimas būtų susieta su griežtomis sąlygomis, o palestiniečių svajonė dėl sostinės istorinėje Rytų Jeruzalėje palaidota.
Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
Palestinos prezidentas Mahmoudas Abbasas šeštadienį paskelbė, kad nutraukiami visi santykiai su Izraeliu ir JAV, taip pat ir saugumo srityje. Jis tai pareiškė Kaire skubiai sušauktame Arabų valstybių lygos (AVL) užsienio reikalų ministrų posėdyje.
„Aš nenoriu patekti į istoriją kaip lyderis, kuris pardavė Jeruzalę“, – sakė jis.
M. Abbasas turėjo omenyje JAV parengtą ir Izraelio palaikomą padėties Artimuosiuose Rytuose sureguliavimo planą. Izraelio smūgių Gazos Ruožui aukomis tapo 31 palestinietis. EPA-ELTA nuotr.
Antradienį JAV prezidentas Donaldas Trumpas per bendrą su Izraelio ministru pirmininku Benjaminu Netanyahu spaudos konferenciją paskelbė esminius vadinamojo amžiaus sandorio – palestiniečių ir izraeliečių konflikto taikaus sureguliavimo plano – principus. Šis planas grindžiamas abipusiu dviejų valstybių pripažinimu.
JAV siūlo sujungti Gazos Ruožą ir Vakarų Krantą, kurie sudaro Palestinos teritoriją, greitojo susisiekimo koridoriumi, o arabų valstybės sostine pripažinti Rytų Jeruzalę. Tuo pat metu D. Trumpas pavadino „nedalijama Izraelio sostine“ visą Jeruzalę ir pareiškė, kad JAV ketina pripažinti žydų gyvenvietes Izraelio teritorija.
Lietuvos žiniasklada jau ne sykį pranešė, kokį planą Donaldas Trampas (Trumpas) antradienį pristatė Baltuosiuose rūmuose, dalyvaujant Izraelio premjerui Benjaminui Netanjahu (Benjaminas Netanyahu).
Pirmasis įspūdis – slogus. Tai – visiškas Palestinos lūkesčių ignoravimas. Beje, teisėtų lūkesčių.
Pavyzdžiui, remiantis naujuoju planu, Jeruzalė lieka „nedaloma Izraelio sostine“, nors Jeruzalė – taip pat ir palestiniečiams šventas miestas.
Tiesa, susitarimas taip pat ragina, kad žydai mažiausiai ketverius metus įšaldytų Izraelio gyvenviečių statybas (naujų nebestatytų), tačiau tuo pačiu plano nuostatos leidžia Izraeliui išlaikyti daugumos jau pastatytų neteisėtų gyvenviečių kontrolę. Kitaip tariant, žydamas nereikės pasitraukti iš daugelio šiuo metu neteisėtai apgyvendintų (užimtų) teritorijų.
Žodžiu, plano sudarytojai kategoriškai reikalauja, kad palestiniečiai anksčiau įkurtas žydiškas nausėdijas Vakarų krante pripažintų neginčijama Izraelio teritorija.
Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Taigi nors plane numatoma nuolaidų Palestinai, įtraukiant ir jos dabartinės teritorijos padvigubinimą, vis dėlto šis planas verčia palestiniečius peržengti liniją, kurią jie skelbė esant neperžengtiną, – jie prievartaujami anksčiau įkurtas nausėdijas Vakarų krante pripažinti esant Izraelio teritorija.
Dėl tų nausėdijų dera prisiminti 1967-uosius metus. 1967 metais per Šešių dienų karą Izraelis, be kita ko, užkariavo Vakarų Krantą, Rytų Jeruzalę ir Golano aukštumas. Jungtinės Tautos šias teritorijas vadina okupuotomis, neteisėtai apgyvendinamomis (tik iš tada taip pat užimto Gazos Ruožo Izraelis pasitraukė).
Ką dar žinome apie šį Izraeliui palankų D.Trampo žingsnį? JAV vadovas planą vadina „realistišku dviejų valstybių principu pagrįstu sprendimu“. Palestiniečių vadovybė griežtai atmeta JAV prezidento Donaldo Trumpo pasirašytą Artimųjų Rytų planą. Šis planas „atsidurs istorijos šiukšlyne“, kategoriškai pareiškė palestiniečių prezidentas Mahmudas Abbasas. D.Trumpo planą jis viešai pavadino „mėšlu“, o ne šimtmečio susitarimu“.
Gazos Ruožą kontroliuojantis islamistų judėjimas „Hamas“ planą be užuolankų pavadino nesąmone. Šis judėjimas, kaip ir palestiniečių prezidentas, mano, jog Vašingtonas trukdo palestiniečiams Vakarų Krante ir Gazos Ruože įkurti savo valstybę su sostine Rytų Jeruzale.
Koks turėtų būti Lietuvos požiūris į šį D.Trampo žingsnį? „Lietuvos ryto“ televizijoje neseniai stebėjau beveik 20-ies minučių trukmės interviu su Rytų Europos studijų centro vadovu Linu Kojala ir Vilniaus Universiteto lektoriumi Šarūnu Rinkevičiumi. Negaliu sakyti, jog lrytas.lt laida buvo neįdomi, paviršutiniška. Abu pašnekovai užtektinai išsamiai, argumentuotai išdėstė savo nuomonę, kaip į Vašingtono dovaną Izraeliui žiūri kitos šio neramaus regiono valstybės, ar regione gali kilti nauji rimti karai, ar palestiniečiai turi užtektinai jėgų priešintis…
Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
Visa tai, žinoma, ir įdomu, ir svarbu. Bet nei lrytas.lt žurnalistas, nei jo pašnekovai, mano supratimu, nesvarstė svarbiausios dilemos – kaip šis D.Trumpo sprendimas, t.y. leidimas žydamas įsitvirtinti neteisėtai okupuotose palestiniečių teritorijose, įtakos Ukrainos, Sakartvelo (Gruzija), Moldovos, Azerbaidžano pastangas susigrąžinti dėl Rusijos ir Rusijos – Armėnijos agresijos prarastas savas žemes?
Ar tik D.Trumpas neskatina Vladimiro Putino elgtis dar agresyviau? Jei Izraeliui leidžiama ne tik okupuoti svetimas žemes, bet ir po kelių dešimtmečių jas neteisėtai apgyvendinti saviškiais, kodėl tada Rusijai neleidžiama okupuoti Padniestrės, Krymo, Abchazijos, o Armėnijai – užimti Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho?
Man regis, V.Putinas dabar turi moralinę teisę priekaištauti Amerikai, taikančiai ekonomines sankcijas dėl, sakykim, neteisėtai okupuoto Krymo, nes kitu atveju JAV remia Izraelio pastangas visiems laikams įsitvirtinti iš palestiniečių jėga ir klasta atimtose teritorise. Jei ekonominės sankcijos taikomos Rusijai, tai ir Izraelis nusipelno ne pagyrimų, ne paramos, bet ekonominių trukdžių – ar ne taip? Kitaip turime dvigubus standartus.
Todėl ir klausiu: ar tik nenutiko būtent taip, kad Kremliaus agresoriams ir į juos panašiems grobikams dabar atrišamos rankos gvieštis naujų teritorijų…
Izraelio smūgių Gazos Ruožui aukomis tapo 31 palestinietis. EPA-ELTA nuotr.
Palestiniečių vadovybė griežtai atmetė JAV prezidento Donaldo Trumpo Artimųjų Rytų planą. Šis planas „atsidurs istorijos šiukšlyne“, pareiškė palestiniečių prezidentas Mahmudas Abbasas.
„Kai išgirdome visą šį šlamštą, dar kartą sakome „ne“ šimtmečio sandoriui“, – pabrėžė jis.
Gazos Ruožą kontroliuojantis islamistų judėjimas „Hamas“ pavadino planą nesąmone.
„Šimtmečio sandoris“ yra nesąmonė, tai priešiškas sandoris“, – kalbėjo aukštas „Hamas“ atstovas Chalikas al Haja. – Palestiniečiai imsis visų įmanomų pastangų ir visų priemonių, kad kovotų su juo, kol jis žlugs“.
D. Trumpas antradienį pristatė planą Baltuosiuose rūmuose, dalyvaujant Izraelio premjerui Benjaminui Netanyahui. JAV vadovas planą pavadino „realistišku dviejų valstybių principu pagrįstu sprendimu“. Jis pareiškė, kad Jeruzalė, pagal planą, išliks Izraelio „nedaloma sostine“. D. Trumpas taip pat teigė, kad būsimą palestiniečių valstybės sostinę turėtų sudaryti dalis Rytų Jeruzalės pagal savotišką jungtinės teritorijos susitarimą.
Susitarime taip pat raginama mažiausiai ketverius metus įšaldyti Izraelio gyvenviečių statybas, tačiau tai leistų Izraeliui išlaikyti daugumos jau pastatytų neteisėtų gyvenviečių kontrolę. Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
Nors plane numatoma nuolaidų Palestinai, įtraukiant ir jos dabartinės teritorijos padvigubinimą, vis dėlto šis planas reikalauja iš palestiniečių peržengti liniją, kurią jie skelbė esant neperžengtiną, – plane reikalaujama, kad palestiniečiai anksčiau įkurtas nausėdijas Vakarų krante laikytų Izraelio teritorija.
Izraelis 1967 metais per Šešių dienų karą, be kita ko, užkariavo Vakarų Krantą, Rytų Jeruzalę ir Golano aukštumas. Jungtinės Tautos šias teritorijas vadina okupuotomis. Iš tada taip pat užimto Gazos Ruožo Izraelis atsitraukė. Palestiniečiai nori Vakarų Krante ir Gazos Ruože įkurti savo valstybę su sostine Rytų Jeruzale.
Penktadienį užsienio reikalų viceministras Darius Skusevičius su Palestinos užsienio reikalų viceministre Europos reikalams Amal Jadou aptarė padėtį Artimųjų Rytų regione, Lietuvos ir Palestinos dvišalio bendradarbiavimo perspektyvas.
„Lietuva, kaip ir visos Europos Sąjungos valstybės narės, yra suinteresuota taikia ilgai trunkančio konflikto Artimuosiuose Rytuose baigtimi, tačiau tam būtina atnaujinti konstruktyvų dialogą tarp konflikto pusių“, – teigė viceministras D. Skusevičius.
Didelis dėmesys buvo skirtas vystomojo bendradarbiavimo klausimams.
Rugsėjį pradėtas įgyvendinti pirmasis ES Dvynių programos projektas Jeriche, kuriuo bus siekiama gerinti muitinės administruojamų mokesčių surinkimą ir sienų kirtimo kontrolę. Nuo 2009 metų Lietuva įgyvendino dešimt vystomojo bendradarbiavimo projektų Palestinoje.
Viceministrės A. Jadou vizito Vilniuje metu vyko dvišalės politinės konsultacijos ir susitikimas su Seimo nariais. Ji taip pat lankėsi Kaune, susitiko su Kauno meru, Kauno pramonės, prekybos ir amatų rūmų atstovais, Lietuvos verslo moterų tinklu. Viceministrė skaitė paskaitą Vytauto Didžiojo universitete.
Paskutinį kartą A. Jadou Lietuvoje lankėsi 2016 metais.
Profesorius, islamo tyrinėtojas Egdūnas Račius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Profesorius, islamo tyrinėtojas Egdūnas Račius nemano, kad kritikos ir Palestinos notos sulaukęs premjero sprendimas lankantis Izraelyje nesusitikti su Palestinos atstovais yra atsitiktinumas arba politinė klaida užsienio politikoje. Tai, kad premjeras vengia kritikuoti Izraelį ir nebijo formuoti bendrai ES ar Vokietijos bei Prancūzijos politikai prieštaraujančios pozicijos dėl Palestinos rodo, kad S. Skvernelio užsienio politika pasiduoda jau kurį laiką Europoje prasidėjusioms populistinėms tendencijoms.
Kita vertus, pabrėžia profesorius, dėmesio susilaukęs premjero žingsnis išryškina esantį disonansą tarp Vyriausybės ir Prezidentūros. Pasak jo, S. Skvernelio užimta pozicija Artimųjų Rytų politikos klausimu prasilenkia ne tik su ES, bet ir su prezidentės Dalios Grybauskaitės laikysena.
Artėjant prezidento rinkimams, sako E. Račius, S. Skvernelis, nusprendęs siekti aukščiausio šalies vadovo posto, potencialiems rinkėjams rodo, kad „nebijo eiti prieš plauką“, oponuoti Briuseliui bei nepaiso valstybėje esančios institucinės subordinacijos.
Profesoriaus teigimu, S. Skvernelis, nors Artimųjų Rytų politikos klausimu elgiasi nenuosaikiai, pati jo politika yra nuosekli. Jo manymu, premjeras, sakydamas, kad ES nesugeba suprasti žydų valstybės, todėl Lietuva imsis tarpininkavimo, deklaravo su Europos Sąjungos bendrąja pozicija nesutampančias nuostatas. E. Račiaus manymu, taip premjeras apie save siunčia žinutes tiek būsimiems rinkėjams, tiek ES lyderiams.
„Tai yra nuosekli ministro pirmininko pozicija, jokiu būdu nenuosaiki. Tikriausiai siekiama pozicionuoti Lietuvą esančią kuo artimesnę žydų valstybei. Taip greičiausiai tikimasi ekonominės naudos, investicijų pritraukimo, parodymo, kad Lietuva, kaip litvakų buvusi tėvynė, yra šalis, į kurią galima grįžti investicijomis, turizmu ir t.t. Aš manau, kad tie ekonominiai sumetimai lėmė tai, kodėl Lietuvos ministras pirmininkas elgiasi taip, kaip daugeliui Europos Sąjungoje atrodytų neadekvatu, ypač kai ministras pirmininkas planuoja tapti prezidentu“, – kalbėjo profesorius.
Visgi, E. Račiaus manymu, S. Skvernelio žingsnis dėl Palestinos nėra kažkuo išskirtinis ar neįprastas Europoje. Profesoriaus teigimu, premjero užimama pozicija Izraelio atžvilgiu primena tai, ko pastaruoju metu siekia kai kurios populistinės jėgos Europoje.
Žydiški skanėstai. Iškaba Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.
„Tai yra tam tikras Europoje vykstančių procesų indikatorius. Dešiniosios ultrapopulistinės jėgos, kurios yra labai proizraelietiškos ir labai muslimofobiškos, reiškia savo nepasitenkinimą ES politika. Nenoriu pasakyti, kad premjeras yra pirmoji „kregždė“ tarp tokių populistų, tačiau, manau, jis gali įsirašyti tarp populistų, norinčių pakeisti ES poziciją Artimųjų Rytų konflikto atžvilgiu ir būtent Izraelio naudai“, – kalbėjo E. Račius.
Profesorius įžvelgė ir tam tikrą premjero sprendimų keliamą disonansą tarp Lietuvos valdžių. Jo teigimu, S. Skvernelio politika Izraelio atžvilgiu nedera su pozicija, kurią tradiciškai užima prezidentė D. Grybauskaitė, konstituciškai turinti didelius įgaliojimus užsienio politikoje.
„Tai nėra tik disonavimas, bet tam tikra prasme ir subordinacijos nepaisymas. Dabar akivaizdu, kad ministro pirmininko elgesys yra priešingas Europos Sąjungos ir, žinoma, prezidentės atstovaujamai oficialiajai Lietuvos užsienio politikai“, – tvirtino E. Račius. Jo teigimu, akivaizdu, kad premjeras su Prezidentūra savo vizito strategijos nederino.
„Tai yra ministro pirmininko komandos improvizavimas, ten yra žmonių, kurie galbūt įžvelgia tam tikrą tokios elgsenos naudingumo koeficientą ir tikisi ekonominių dividendų“, – pabrėžė jis.
E. Račiaus teigimu, premjeras, siekdamas tapti prezidentu, nevengia save pateikti kaip prieš plauką eiti nebijančio politiko ar oponuoti prezidentei, kuri savo ruožtu dažniausiai neprieštaravo ES brėžiamoms politikos gairėms. Profesoriaus manymu, kai kurioms rinkėjų grupėms, artėjant prezidento rinkimams, tai gali patikti.
Galiausiai tokiame S. Skvernelio oponavime ES pozicijai profesorius įžvelgia šiek tiek panašumų į pozicijas, kurias dažniausiai užima Europos Sąjungos kritikos sulaukiantys Lenkijos bei Vengrijos lyderiai.
„Mes nesame dar ten, mūsų ministrui pirmininkui toli gražu iki tokio populizmo lygio, kokį rodo Viktoras Orbanas. Tačiau atskiri žingsniai primena jo vykdomą politiką ir disonuoja su Vokietijos ar Prancūzijos ir bendrąja ES pozicija“, – apibendrino E. Račius.
ELTA primena, kad Palestina po premjero apsilankymo Izraelyje įteikė Lietuvai notą. Kaip ELTA jau skelbė, Palestina yra nusivylusi, kad šią savaitę vykusio S. Skvernelio vizito Izraelyje metu premjeras taip ir neapsilankė Palestinoje. Palestiniečių atstovai piktinasi, kad S. Skvernelį vizito Rytų Jeruzalėje metu lydėjo Izraelio pareigūnai. Tokiu būdu, tvirtina jie, Lietuva pažeidė tarptautinės teisės normas ir bendrą Europos Sąjungos politiką.
S. Skvernelio patarėjas viešųjų ryšių klausimais Tomas Beržinskas teigia, kad premjeras turi teisę pats pasirinkti, kur vykti.
„Savarankiškos ir nepriklausomos valstybės, kokia yra Lietuva, premjeras turi teisę pats pasirinkti, kur vykti. Taip yra dabar, taip bus ir ateityje. Šįkart Vyriausybės vadovas vyko į Izraelį. Tai buvo trumpas ir intensyvus vizitas, skirtas vienai valstybei. Nėra ir negali būti jokios prievolės ministrui pirmininkui ar bet kuriam kitam Lietuvos pareigūnui tokio vizito metu būtinai aplankyti ir Palestiną. Bet kokiu atveju Lietuvos pozicija dėl vadinamojo „dviejų valstybių sprendimo“ lieka nepakitusi“, – penktadienį Eltai teigė T. Beržinskas.
Premjerą Saulių Skvernelį toliau persekioja nemalonios naujienos po pasibaigusio vizito Izraelyje. Vyriausybės vadovas sulaukė ne tik pašaipų dėl to, kad vizito metu nekalbėjo angliškai, bet ir palestiniečių notos.
Eltos šaltinių žiniomis, Palestina yra nusivylusi, kad šią savaitę vykusio S. Skvernelio vizito Izraelyje metu premjeras taip ir neapsilankė Palestinoje.
Šaltinių teigimu, palestiniečiai piktinasi, kad S. Skvernelį vizito Rytų Jeruzalėje metu lydėjo Izraelio ambasadorius. Pasak Palestinos, taip Lietuva pažeidė tarptautinės teisės normas ir bendrą Europos Sąjungos politiką.
Palestinos atstovai reiškia priekaištus, kad premjeras S. Skvernelis sulaužė nusistovėjusią vizitų Rytų Jeruzalėje praktiką, pagal kurią ir oficialių, ir privačių vizitų Rytų Jeruzalėje metu, ypač senamiestyje, Europos Sąjungos aukštus pareigūnus lydi Palestinos akredituotų atstovybių vadovai ir tų atstovybių Europos Sąjungos delegacijos apsauga.
Po Sauliaus Skvernelio apsilankymo Palestina įteikė Lietuvai notą. LR Vyriausybės kanceliarijos nuotr.
Šaltinių teigimu, Palestina prašo patvirtinimo, kad Lietuva nekeičia savo kurso ir laikosi bendros Europos Sąjungos pozicijos. Palestina taip pat klausia, ar Lietuva toliau laikysis tarptautinės teisės nuostatų.
Užsienio reikalų ministerija patvirtina notą iš Palestinos gavusi, tačiau jos turinio nekomentuoja.
„Notą Užsienio reikalų ministerija gavo, jos turinio nekomentuojame“, – Eltai sakė užsienio reikalų ministro atstovė spaudai Rasa Jakilaitienė.
Premjero atstovas spaudai Tomas Beržinskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Premjeras turi teisę pats pasirinkti, kur vykti, sako Vyriausybės vadovo patarėjas viešųjų ryšių klausimais Tomas Beržinskas, komentuodamas informaciją, kad Palestina po premjero Sauliaus Skvernelio apsilankymo Rytų Jeruzalėje įteikė notą Lietuvai.
„Savarankiškos ir nepriklausomos valstybės, kokia yra Lietuva, premjeras turi teisę pats pasirinkti, kur vykti. Taip yra dabar, taip bus ir ateityje. Šįkart Vyriausybės vadovas vyko į Izraelį. Tai buvo trumpas ir intensyvus vizitas, skirtas vienai valstybei. Nėra ir negali būti jokios prievolės ministrui pirmininkui ar bet kuriam kitam Lietuvos pareigūnui tokio vizito metu būtinai aplankyti ir Palestiną. Bet kokiu atveju Lietuvos pozicija dėl vadinamojo „dviejų valstybių sprendimo“ lieka nepakitusi“, – Eltai teigė T. Beržinskas.
Eltos šaltinių teigimu, Palestina yra nusivylusi, kad šią savaitę vykusio S. Skvernelio vizito Izraelyje metu premjeras taip ir neapsilankė Palestinoje. Palestiniečių atstovai piktinasi, kad S. Skvernelį vizito Rytų Jeruzalėje metu lydėjo Izraelio pareigūnai. Tokiu būdu, tvirtina jie, Lietuva pažeidė tarptautinės teisės normas ir bendrą Europos Sąjungos politiką.
Užsienio reikalų ministerija patvirtina notą iš Palestinos gavusi, tačiau jos turinio nekomentuoja.
„Notą Užsienio reikalų ministerija gavo, jos turinio nekomentuojame“, – Eltai sakė užsienio reikalų ministro atstovė spaudai Rasa Jakilaitienė.
Šią savaitę vizito Izraelyje metu premjeras S. Skvernelis neapsilankė Palestinoje.
„Palestinos ambasada labai džiaugiasi galėdama pranešti, kad Kolumbijos Respublikos vyriausybė nusprendė pripažinti Palestiną laisva, nepriklausoma ir suverenia valstybe“, – teigiama ambasados pranešime.
Sprendimą pripažinti Palestiną suverenia valstybe priėmė buvusio Kolumbijos prezidento Juano Manuelio Santoso vyriausybė. Sprendimas priimtas likus kelioms iki naujojo Kolumbijos prezidento Ivano Duquė prisaikdinimo.
Naujasis Kolumbijos užsienio reikalų ministras Carlosas Holmesas teigė apsvarstysiąs ankstesnės vyriausybės sprendimo pasekmes, atsižvelgiant į tarptautinę teisę ir gerą diplomatinę praktiką.
Kolumbija buvo viena iš kelių šalių regione, kartu su Panama, nepripažinusių Palestinos valstybės. Palestinos nepriklausomybę jau yra pripažinusios daugiau kaip 130 šalių.
Aktyvistai prie ES Tarybos išrikiavo 4 500 batų porų. EPA-ELTA nuotr.
Aktyvistai pirmadienį priešais ES Tarybą Briuselyje išrikiavo 4 500 batų porų, vaizduojančių kiekvieną per Izraelio ir Palestinos konfliktą per pastarąjį dešimtmetį žuvusį asmenį.
Aktyvistų grupės „Avaaz“ nariai pripildė Jean Rey aikštę batais, kuriuos per praėjusią savaitę suaukojo Europos piliečiai.
Šiuo žingsniu grupė siekė „paraginti ES vyriausybes apsaugoti palestiniečių gyvybes pažabojant Izraelio vyriausybės smurtą“.
„Europos piliečiai turi vieną aiškią žinią mūsų vyriausybėms: mums rūpi palestiniečių gyvybės ir jos turi rūpėti jums“, – sakė kampanijos organizatorius Christophas Schottas.
Šis memorialas buvo skirtas pasitikti ES užsienio reikalų ministrus, kurie pirmadienį rinkosi į vienos dienos susitikimą.
Neeilinio Islamo Bendradarbiavimo Organizacijos (OIC) vadovų susitikimo dalyviai. EPA – ELTA nuotr.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas penktadienį paragino islamiškąjį pasaulį susivienyti ir remti palestiniečius. Pasak jo, musulmonų lyderiams reikia įveikti nesutarimus, kad kovotų prieš „Izraelio žiaurumus“, rašo AFP.
R. T. Erdoganas iš pradžių tai pareiškė kreipdamasis į tūkstantinę minią Stambule, per demonstraciją, kurią pats organizavo. O vėliau savo mintis pakartojo per neeilinį musulmoniškų valstybių vadovų susitikimą, kuris buvo surengtas vos per kelias dienas.
Turkijos vadovas pasisakė po to, kai Izraelio pajėgos nukovė apie 60 palestiniečių prie Gazos ruožo sienos po JAV ambasados Izraelyje perkėlimo iš Tel Avivo į Jeruzalę.
„Atėjo laikas pasipriešinti Izraelio tironijai“, – R. T. Erdoganas kalbėjo, kreipdamasis į protestuotojus, laikančius Turkijos ir palestiniečių vėliavas.
„Raginu visus musulmonus ir visą žmoniją imtis veiksmus prieš tuos, kurie mūsų regioną ir pasaulį savo religiniu fanatiškumu tempia katastrofos link“, – pridūrė jis.
Kalbėdamas valstybių vadovų susitikimo atidaryme, Turkijos prezidentas Izraelio veiksmus prieš palestiniečius Gazoje palygino su nacių vykdytu žydų persekiojimu ir holokaustu per Antrąjį pasaulinį karą.
Egidijus Motieka: kol JAV politika Izraelio atžvilgiu nėra strategiškai aiški, Lietuva turėtų susilaikyti. Mykolo Ambrazo (ELTA) nuotr.
Lietuvos balsavimas už Jungtinių Tautų (JT) rezoliuciją, kurioje neteisėtu įvardijamas JAV prezidento Donaldo Trumpo sprendimas pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine, šalyje sukėlė aštrias diskusijas. Dalis politikų ir nuomonės lyderių negailėjo kritikos Prezidentei bei užsienio reikalų ministrui, aiškindami, kad Lietuva tiesiog privalėjo palaikyti JAV.
Tačiau geopolitikos ekspertas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius Egidijus Motieka mano, kad kategoriška Lietuvos parama JAV taip pat nebūtų buvusi geriausia alternatyva šioje situacijoje.
Gruodžio 21 dieną Lietuva, nepaisydama JAV Prezidento Donaldo Trumpo ir JAV atstovės Jungtinėse Tautose (JT) Nikki Haley įspėjimų, pritarė rezoliucijai, kuria raginama atšaukti JAV sprendimą Jeruzalę pripažinti Izraelio sostine.
Šis sprendimas, žvelgiant į Lietuvos užsienio politikos gaires, yra kiek netikėtas. Lietuva, tradiciškai įgyvendindama savo užsienio ir saugumo politiką, išskirtinį dėmesį skiria JAV – galingiausiai ir įtakingiausiai euroatlantinės erdvės valstybei.
Kitaip tariant, Lietuvos, kaip mažos, geopolitiškai sudėtingame regione esančios valstybės, saugumo kertinis akmuo yra JAV – šalis, ir norinti, ir galinti stabdyti Rusijos galios sklaidą Europoje. Dėl to vyrauja suvokimas, kad JAV, o ne Europos didžiosios valstybės yra Lietuvos išlikimo ir nacionalinio saugumo esminis garantas.
Tai Lietuva įrodė 2003 metais, parėmusi vienašališkus JAV veiksmus Irake, tuo tarpu Vokietija ir Prancūzija su tuo nesutiko, o ir Lietuvos poziciją įvertino kaip praleistą progą patylėti.
Tuometis Lietuvos sprendimas taip pat buvo palydėtas diskusijomis šalies viduje. Dalis politikų ir mokslininkų teigė, kad sprendimas remti JAV, net santykių su ES valstybėmis sąskaita, yra normali praktika. Tuo tarpu kita dalis – akcentavo, kad Lietuvos „aklas proamerikietiškumas“ ir neįsiklausymas į didžiųjų Europos valstybių, skiriančių milijardus eurų šalies modernizavimui, interesus yra nei morališkai, nei pragmatiškai teisingas. Anot jų, Lietuva neturi pamiršti, kad yra Europoje, todėl negali tiesiog ignoruoti to, ką sako svarbiausios ES valstybės.
Kitaip tariant, šios diskusijos parodė, kad nėra aiškaus sutarimo dėl to, kaip ir apskritai ar reikėtų Lietuvai atsižvelgti į kartais akivaizdžiai išsiskiriančius Europos didžiųjų valstybių ir JAV interesus.
Taigi šią savaitę kilusios diskusijos dėl Lietuvos užsienio politikos įgyvendintojų sprendimo vyko panašiame kontekste. Dalis politikų ir nuomonės lyderių negailėjo kritikos ir epitetų ne tik Prezidentei ir užsienio reikalų ministrui, bet ir visiems šį sprendimą palaikantiems. Anot jų, Lietuva tiesiog neturi teisės nepalaikyti amerikiečių, kai šie į šalį geopolitinės įtampos laikotarpiu siunčia „abramsus“. Nesvarbu, kad nė viena ES valstybė, ir ypač pagrindinė JAV strateginė partnerė – Didžioji Britanija, Vašingtono Jungtinėse Tautose šį kartą nepalaikė.
Kitaip tariant, viešojoje erdvėje formuojama nuostata, kad Lietuva padarė skaudžią klaidą užsienio politikoje, jog būtinai, nepaisant ES vyraujančio teisinio ir vertybinio požiūrio į aptariamą konfliktą, reikėjo vienareikšmiškai palaikyti D. Trumpo iniciatyvą.
Šalies poziciją rezoliucijos atžvilgiu geopolitikos ekspertas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius E. Motieka įvertino kaip keistą apsisprendimą, tačiau kartu pabrėžė, kad balsavimas priešingai būtų ne ką geresnė alternatyva. Kitaip tariant, šioje situacijoje Lietuvai aiškiai „pritarti“ ar „nepritarti“ JAV politikai Izraelio ir Palestino atžvilgiu kol kas yra vienodai „nepatogu“.
Abejonės dėl tokio sprendimo, aiškino profesorius, kyla tuomet, kai įvertiname faktą, kad kai kurios ES narės, ir konkrečiai Lietuvos kaimynystėje esančios Lenkija ir Latvija, išliko neutralios. Reikia pažymėti, akcentavo profesorius, kad šiuo atveju susilaikymas reiškia ne tik neutralitetą, bet ir netiesioginį JAV palaikymą.
Vis dėlto, profesoriaus nuomone, svarbiausia priežastimi, kodėl Lietuvos išsakyta pozicija neturėjo būti tiek „vienareikšmiškas taip“, tiek „vienareikšmiškas ne“, yra kol kas nelabai aiškūs Vašingtono interesai ir strategija Izraelio ir, apskritai, Artimųjų Rytų atžvilgiu.
Pavyzdžiui, detalizavo E. Motieka, kai Lietuva 2003 metais ir 5-6 metus po to palaikė „kvestionuotinas“ JAV operacijas Irake bei Afganistane, Vašingtono interesai buvo labai aiškūs ir akivaizdžiai ilgalaikiai.
Tuomet, kalbėjo E. Motieka, buvo aišku, kad JAV žūtbūt siekė išlaikyti savas pozicijas ir įtaką Artimuosiuose Rytuose. Žinoma, tuomečiam Lietuvos apsisprendimui remti JAV operacijas Irake didelę įtaką darė šalies narystės NATO siekis.
Tuo tarpu dabar, akcentavo MRU profesorius, sunku pasakyti, ką amerikiečių žingsnis dėl Jeruzalės statuso iš tikrųjų reiškia ilgalaikės perspektyvos atžvilgiu. Anot jo, amerikiečių iškeltas Jeruzalės klausimas yra tik nedidelė geopolitiškai sudėtingos problemos detalė. „Kol kas sunku pasakyti, ar šis amerikiečių veiksmas yra platesnės strategijos dalis“, – samprotavo geopolitikas.
Galbūt, svarstė profesorius, šis JAV sprendimas priimtas turint specifinės, su teroristinėmis grupuotėmis susijusios, informacijos, apie kurią mes dar nežinome.
„Jeigu tai yra strateginis sprendimas penkiolikai metų į priekį, padėsiantis įvesti visuotinę taiką Artimuosiuose Rytuose, tada tai yra fantastiškas amerikiečių sprendimas. Tačiau jei tai yra vienadienis, tik su Trumpo pažadu ir jo nemokėjimu šnekėti su tarptautine bendruomene susijęs, sprendimas – galime sulaukti rimtų, su Rusijos ir Turkijos vaidmenų stiprėjimu regione susijusių, implikacijų“.
Taigi, E. Motiekos nuomone, balsuojant dėl aptariamos rezoliucijos Jungtinėse Tautose, reikėjo atsižvelgti į kol kas ne visiškai aiškias amerikiečių strategines gaires Artimuosiuose Rytuose.
„Reikėjo taktiškai palaukti aiškių ženklų, kurie leistų teigti, kad amerikiečių sprendimai yra negrįžtamas procesas. Kadangi tai dar nėra aišku – būtų buvę geriau susilaikyti ir išlikti neutraliam“, – aiškino E. Motieka.
Aiškindamas tarptautinės bendruomenės, ir ypač Vakarų valstybių, pareikštą nepalaikymą JAV, E. Motieka ragino nebrėžti kategoriškų linijų. Pasak jo, tai, kad didelė dalis artimiausių JAV sąjungininkių nepalaikė Vašingtono sprendimo, nereiškia antiamerikietiškos politikos. Viena vertus, tai gali būti susiję ne tiek su JAV, kiek su D. Trumpo politikos kvestionavimu. „Nė vienas JAV prezidentas nedarė taip, kad visiškai nederintų savo pozicijų su sąjungininkėmis“, – pabrėžė E. Motieka.
Taigi ir Lietuvos pozicijos šiuo atveju nereikėtų traktuoti ir kaip „antiamerikietiškos“.
Pasak profesoriaus, artimiausios JAV sąjungininkės, balsuodamos dėl rezoliucijos, pabrėžė, kad negalima taip vienašališkai priiminėti tokių sudėtingų ir tarptautinei bendruomenei svarbių sprendimų. „Kitaip tariant, nepalankiai JAV balsavusios šalys neparodė jokio priešiškumo ar „antiamerikietiškumo“. Tai taktinis sprendimas, suponuojantis, kad kitą poziciją parodžiusios Vakarų valstybės mano, jog dabar neverta būtent taip veltis į šį procesą. Ar jos teisingai mano – kol kas taip pat nėra aišku“.
Bet kuriuo atveju, pabrėžė profesorius, diskusijas tarptautinėje bendruomenėje užaštrinęs klausimas negali būti svarstomas atskirai. Jeruzalės klausimas, akcentavo profesorius, yra tik detalė. Todėl, anot geopolitikos eksperto, šiuo sprendimu vargu ar JAV sugebės išjudinti „įšalusius“ Izraelio ir Palestinos santykius. Šis vienas sprendimas tiesiog to negali padaryti. Tai turi būti kompleksinė politika ir sprendimų grandinė, aiškino E. Motieka.
Jeruzalė yra kartu ir Izraelio, ir Palestinos sostinė ir būtina derybose dėl to susitarti! – tokia geniali Europos socialistų partijos, Vladimiro Putino mylėtojos ir kartu ES užsienio reikalų ir saugumo šefės Federicos Mogherini ir naujojo JTO Generalinio, kurio net pavardės Lietuvoje daugiau kaip trisdešimt žmonių iš URM nežino, išmintis.
Yes! – Vilnius yra kartu ir Lietuvos, ir Latvijos, ir Gudijos, ir Čiukčijos ATSR sostinė! Arba kartu ir Lietuvos Respublikos, ir Vidurio Lietuvos sostinė. Žmogus yra kartu ir vyras, ir moteris. Mano žmona yra kartu ir mano, ir kaimyno, su kuriuo visą gyvenimą iki kraujų mušamės, žmona, o to kaimyno svetainė yra kartu ir mano, ir jei dėl to susitarsim – bus viskas tvarkoj!
Na, bet tai oficiali JTO politika ir pozicija. Vienintelė, kurią buvo įmanoma kadaise priimti priešiškai nusiteikusių, dar nežinančių kas įvyks sprendėjų balsais, absoliučiai nereali, niekada neįgyvendinta ir iš principo neįgyvendinama. Tačiau idiotiškai graži, kaip ir bet kokia pasaka su happyend’u. Vaikučiai, susitarkit, gyvenkim draugiškai – sakė klasikas katinas Leopoldas.
Dėl to tariasi 70 metų. Nesusitarė, nes nenori susitarti ir niekada, nei per 700, nei per 70000 metų nesusitars. Ir nėra pasaulyje nei vieno psichiškai sveiko žmogaus, kuris nors sekundei, nors per milimetrą patikėtų, kad žydai su arabais dėl Jeruzalės susitars. Tačiau oficialūs, švarkuoti asmenys tebegyvena 1947 metais ir rimtais veidais reikalauja laikytis JTO rezoliucijos Nr.181.
Niekas šios rezoliucijos niekada nevykdė ir neįvykdė, įskaitant ir pačią JTO ir vykdyti nesiruošia. Jokio joje reikalaujamo tarptautinio statuso Jeruzalė neturėjo, neturi, niekam iš konflikto šalių jo nereikia ir niekas jo nepripažintų, net jei pasaulio galybės karine jėga tą JTO rezoliuciją įgyvendintų.
Jeruzalė žydams buvo kaip mums Vilnius – svetimšalių nukariautas, atimtas, jų daugumos apgyvendintas, bet visados ir per amžius – tautos gyvybės centras ir valstybės sostinė. Ar kaip Klaipėda, kuri 500 metų buvo atimta, susigrąžinta ne visai švariai, perrengus tautinius žalius žmogeliukus civiliškai ir suvaidinus sukilimą – tačiau ar todėl ji ne mūsų?
Nesvaikit, po 2000 metų Jeruzalę atgavę žydai niekada, jokiomis aplinkybėmis kol gyvi jos niekam neatiduos ir kitiems nepripažins. Ir nėra pasaulyje jėgos, kuri iš branduolinės valstybės atimtų jos sostinę. Ne šiaip pasirašytų juridinių popierių, kurių niekas net nesirengia vykdyti, bet realių, teisingų sprendimų ir teisiųjų šioje košėje iš viso ieškoti beprasmiška.
Niekas iš vargšų arabų Jeruzalės užpuolę neatėmė, jie patys nevykdė jokių JTO rezoliucijų, patys užpuolė nepriklausomybę paskelbusią žydų valstybę su vieninteliu tikslu – juos visus sunaikinti. Patys, gavę kare į kaulus Vakarų Jeruzalę ir prarado, ir patys karine jėga užimtą Rytų Jeruzalę pažeisdami tarptautinę teisę aneksavo.
O ir per šešių dienų karą niekas Jordanijos nevertė į jį stoti ir pulti Izraelį – ji buvo iš anksto įspėta nesikišti su garantija, kad niekas kare jų nelies. Bet karalius Huseinas pasiuntė kariuomenę į puolimą ir, eilinį kartą gavęs į kaulus, prarado ir Rytų Jeruzalę, o dabar visas pasaulis dėl to kaltas.
Izraelio vėliava
137 valstybės pripažįsta realiai neegzistuojančią Palestiną, deklaravusią sostine Jeruzalę. Ir dar daugiau jų pripažįsta realiai egzistuojantį Izraelį, deklaravusį sostine Jeruzalę. Tačiau nepripažįsta jo sostinės, nors Vakarų Jeruzalę Izraelio sostine 24 valstybės pripažino ir ambasadas ten daugiau kaip tris dešimtmečius turėjo.
Po 1980 metų JTO rezoliucijos Nr.478 persigalvojo ir pradėjo ambasadas iškeldinti, paskutinės perkeltos tik 2006 metų rugpjūtį. O dabar vėl atsigalvoja atgal ir Čekija su Filipinais, ne vien JAV, kuri jau nuo 1995 metų pripažino Jeruzale Izraelio sostine ir nutarė ambasadą perkelti.
Arabų valstybių dauguma iš viso nepripažįsta nei žydų sostinės, nei valstybės, o nuskriaustieji palestiniečiai iš Hamas nepripažįsta net žydų teisės egzistuoti. Jiems geras žydas – negyvas žydas ir pirma pasitaikiusia proga juos pasprogdina, reikalaudami, kad tie šventai pripažintų visas jų teises.
Nors iš tikrųjų jiems jokių teisių nereikia ir valstybės nereikia, nes tada tektų patiems atsakyti savo žmonėms už jų gyvenimus ir dirbti konkretų darbą. Palestiną seniai valdo sukarintų teroristinių grupuočių vadeivos, iš išsivadavimo karo susikūrę šaunų asmeninį biznį ir siekiantys solidumo ir pasaulio galingųjų pripažinimo, nors visų jų rankos kruvinos iki alkūnių.
Pamenat, kaip gardžiai buvo pakvipę galutiniu taikos susitarimu žmogaus su rankšluoščiu ant galvos – Yassero Arafato – laikais, net dėl Jeruzalės pasidalijimo praktiškai jau beveik buvo susitarta? Ir bemat šis žmogėdra-emeritas, užsimanęs senatvėje taikdario šlovės ir ramaus vartymosi po SPA su jauna žmona, buvo nunuodytas.
Jo asmeniškai pasisavinti arabų valstybių suaukoti “kovai už laisvę“ milijardai konkuruojančių banditų iš našlės atimti, prasidėjo išsivadavimo kovotojų tarpusavio karas ir nauji “išsivadavimai“. Jie labai didvyriškai kovojo, leisdami į žydų gyvenamuosius kvartalus raketas iš savo vaikų darželių ir mokyklų kiemų, atakavo žydų postus prisidengę gyvaisiais vaikų ir moterų skydais ir sprogdino jaunimo diskotekas.
Ir triūbija Visatai prieš CNN kameras apie judėjų žiaurumus. Ir visas civilizuotas krikščioniškas pasaulis virkauja ir smerkia žydus už atsakomąsias “perteklines, neproporcingas“ priemones. O Hamas teroristai buvo šauniojo kareivio Yassero Arafato mokytojų iškilmingai, su garbės kuopa ir raudonu kilimu sutinkami Kremliuje. Ką bekalbėti apie palestiniečių prezidentą, baigusį Maskvos Patriko Lumumbos vardo Tautų draugystės universiteto aspirantūrą.
Per tą laiką, kai vyksta šis karas, žmogus gimsta, užauga, užaugina anūkus ir numiršta. Kito gyvenimo kaip nuolatinės žudynės, neapykanta, visuotiniai šokiai gatvėse iš džiaugsmo susprogdinus priešininkų autobusą su vaikais, niekas ten nebeįsivaizduoja. Pagal esamus sprendimus Palestinoje nieko išspręsti nebeįmanoma, čia akligatvis, kurio nemato tik aklas.
Vienintelis būdas ką nors padaryti, kai nieko negali padaryti – ką nors pradėti daryti. De facto keisti situaciją, užuot mojavus senais juridiniais popieriukais. Pripažinti tai, kas yra ir priversti iš padėties absurdiškumo besipelnančius sprendimų blokuotojus suprasti, kad žaidimas su naivuoliais baigėsi ir niekas jiems nebepataikaus.
Nieko ypatingo Donaldas Trumpas nepadarė. Pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine – seniausiai priimtas JAV Kongreso sprendimas, konstatuojantis faktą, tačiau visiškai neprieštaraujantis JTO rezoliucijoms, nes niekaip netrukdo toliau derėtis ir susitarti dėl miesto statuso ir pasidalijimo.
Joks “taikos procesas“, kuris šitiek dešimtmečių buvo tik iš to proceso imitacijos mintančių Palestinos grupuočių šėrykla, nenukentės. Priešingai, tai gali kaip tik procesą paspartinti. Tik šio sprendimo įvykdyti niekaip nedrįso nei gražiai pražilęs Ovalinio kabineto eržilas, nei minties galiūnas, pamatęs Vladimiro Putino akyse sielą, nei Nobelio premijos avansininkas, perkrovinėjęs santykius su Maskva.
ES užsienio reikalų ir saugumo šefė Federica Mogherini
Gražu dabar žiūrėt ir kaip milijonus atbėgėlių prisiūkavę Europos lyderiai šlapiais iš baimės apatiniais rėkia nieko nieko nedaryti, ir kaip tam karštai pritaria jų atseit neapkenčiamas Vladimiras Putinas. Ir tenka vienai Vengrijai blokuoti ugnim spjaudančios Europos Sąjungos Donaldą Trumpą smerkiančias rezoliucijas.
Jiems atsistoję audringai ploja ir mūsiškės programos “Vremia“ matoniai su pugačiauskais, apsidžiaugę nauja proga paspardyti JAV Prezidentą – spjaudyti į mūsų trapų valstybingumą užtikrinančių valstybių vadovų veidus ir reikalauti iš jų daugiau tankų, patrankų, batalionų ir dar didesnio saugumo yra lietuviškas brendas.
Lietuvoje dar negimė užimantis atsakingas pareigas politikas ar dvaro žurnalistas, išdrįstantis pagalvoti kitaip, negu kalba Briuselio senoliai ir senolės, seniai užmiršę, kas yra galvojimas ir sugebantys tik reikšti susirūpinimus ir rašinėti begalines ašaringas rezoliucijas. O išgirdus žodžius “Izraelis“ ar “žydai“ tai jau kiekvienas drąsiosios mūsų šalies didžiūnas praranda kalbos dovaną.
Nereikia, kiškiai narsuoliai, taip baimintis. Arabų pasaulis seniai susiskaldęs, paskendęs vidiniuose ir tarpusavio karuose, susipriešinęs ir nebeįgalus vieningai ką nors reikšmingo, juolab Palestinoje, nuveikti. Daug kas ten laukė tokio Amerikos žingsnio ir panaudos jį tarpusavio kovose. O rūstūs jaunuoliai su kalašnikovais ir gobtuvais padegins amerikiečių vėliavas ir nurims, nors vieną kitą, aišku, nušaus.
Bet nieko baisesnio neatsitiks, negu ten jau septyniasdešimt metų kiekviename žingsnyje atsitinka – gal bent kas nors pradės keistis tame absurdo spektaklyje. O dėl juridinių reikalų labai nepergyvenkit, nes ten seniai dėl to niekas nepergyvena. Jei kas į gera faktiškai pajudėtų, būtų proga ir naujus susitarimus pasirašyti – kad tik kas pasikeistų.
Sovietiniai dokumentai leidžia daryti prielaidą, kad Mahmudas Abasas, Palestinos nacionalinės administracijos vadovas, tikriausiai turėjo kontaktų su KGB struktūromis?
Kokias praeities paslaptis slepia į Vakarus pervežti vadinamieji „Mitrochino archyvai“?
Tokią prielaidą šiandien eskaluoja Izraelio spauda. Šią temą gvildena ir „The New York Times“ žurnalistas Piteris Beikeris.
Koks tokių prielaidų pagrindas? Remiamasi 1983-iųjų sovietų agentų sąrašu, saugomu britų archyvuose. Žurnalistas Piteris Beikeris tvirtina, kad Abasui tame dokumente skirtos dvi eilutės, besibaigiančios žodžiais „KGB agentas“ (citatos vertimas pagal anglų kalba parašytą tekstą laikraščio internetinėje versijoje).
„Mes nusprendėme, kad tai labai svarbu šiuo metu, kai Rusija bando organizuoti Abaso ir Izraelio atstovo Netanjahu susitikimą. Ypač dėl to, kad ir Abasą, ir Vladimirą Putiną sieja panaši praeitis – KGB“, – pareiškė Gideonas Remezas, vienas iš Trumeno instituto (Žydų universitetas, Jeruzalė) tyrėjų, kurie surado minimą sovietinį dokumentą ir pateikė jį Izraelio televizijai „1 televizijos kanalas“.
Antroji tyrėja Izabela Ginora pažymėjo: „Mes nežinome, kaip įvykiai klostėsi vėliau, ar Abu Mazenas (tai antrasis Abaso vardas) tęsė bendradarbiavimą su Sovietų Sąjunga. Bet dabar, kai jis vadovauja Palestinai, ši aplinkybė gali tapti priemone jį spausti“.
Apie Vasilijaus Mitrochino archyvus prirašyta tūkstančiai knygų pačiomis įvairiausiomis kalbomis.
Tiesa, oficialūs Palestinos nacionalinės administracijos atstovai tokią versiją kategoriškai paneigė. Oficialūs Palestinos administracijos lyderiai ir vadovai mano, kad Izraelio įtarinėjimai – šlykštus bandymas sukompromituoti Abasą.
Palestiniečiai tvirtina, kad Abasui nereikėjo tapti KGB agentu, kadangi Palestinos nacionalinė administracija tuo metu atvirai bendradarbiavo su Maskva. Palestiniečiai atkreipia dėmesį, kad tais laikais Abasas oficialiai ir viešai vadovavo Palestinos – SSRS draugystės fondui, t.y. buvo oficialus Maskvos ir Palestinos ryšių kuratorius.
Laikraščio duomenimis, dokumentas, kuriame minima Abaso pavardė, buvo išvežtas iš Rusijos ir atiduotas britų žvalgybai. Tai padarė Vasilijus Mitrochinas, buvęs KGB archyvų vadovas. Prieš dvejis metus vadinamieji Mitrochino archyvai tapo atviri.
Kaip konkrečiai leidinys aprašo dokumentą, kuriame neva minima Abaso pavardė? Vertinant dokumento pavadinimą, galima numanyti, jog tai žmonių, su kuriais KGB ieškojo ryšių, sąrašas. Taigi: „Abbas Mahmud“, gimęs 1935 metais Palestinoje, pavadintas agentu Damaske. Jis pakrikštytas Krotovu“.
Pasak žurnalisto, Abasas tikrai gimė 1935 metais teritorijoje, kuri anuomet vadinosi Palestina, o užaugo Damaske.
Ir vis dėlto publikacijos autorius pabrėžia: dokumente nieko nepasakyta apie tai, kaip ir kada Abasas buvo užverbuotas, ką konkrečiai jis nuveikė KGB labui, ar už darbą jam buvo mokama, kaip ilgai jis buvo laikomas agentu.
Tačiau Izraelio analitikai Remezas ir Ginora pastebi, kad dabartinis Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Michailas Bogdanovas tuo metu kaip tyčia dirbo Damaske. Remezas pabrėžė, kad ir jis, ir Gonora, sveikina derybas su palestiniečiais, bet mano, kad deryboms turėtų vadovauti ne Rusija, kadangi Rusija negalima pasitikėti. Todėl jie ir nusprendė, kad pats metas paskelbti minėtą dokumentą.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Palestinos Prezidentu Mahmoudu Abbasu. Prezidentė yra pirmoji Lietuvos vadovė, apsilankiusi Palestinoje. Susitikime daugiausia dėmesio skirta saugumo situacijai Artimųjų Rytų regione aptarti.
Lietuva, kaip ir visa tarptautinė bendruomenė, kviečia abi puses imtis neatidėliotinų veiksmų, kad būtų išvengta provokacijų ir smurto ir ieškoma naujų galimybių iš naujo pradėti taikos derybas.
