
Turkija griežtai pasmerkė Bahreino ir Izraelio susitarimą normalizuoti santykius. Ankaros teigimu, tai yra smūgis palestiniečiams, praneša AFP.
Būtų primityvu iš politikos reikalauti absoliutaus padorumo, sąžiningumo, tikslumo. Mūsų būtis – lyg susipainioję žvejo tinklai. Surask, kur pradžia, kur – pabaiga. Susigaudyk, kada matome priežastį, o kada – pasekmę.
Kada bus įkurta Palestinos valstybė?
Tačiau norėtųsi, kad mes prisilaikytume bent minimalių lygybės principų: jei aniems taikau griežtus reikalavimus, tai ir su šiais ponais privalau žaisti pagal panašias žaidimo taisykles. Kuo mažiau dvigubų, trigubų, keturgubų standartų! Dabar retsykiais (laimė – ne visada) turime mišrainę, kuri ant šeimininkės stalo atrodo kaip puikiausias kulinarijos stebuklas, bet jei paragautume – nedelsdami išspjautume.
Kai kritikuojame Krymą okupavusią Rusiją, kodėl nepriekaištaujame Vakarų kranto gyvenvietes aneksuojančiam Izraeliui? Suprantama, Lietuva negali drąskyti akių Izraeliui, nes jis yra labai svarbus mūsų strateginės partnerės JAV sąjungininkas ir bičiulis. Kibti į atlapus Izraeliui – tai plėšyti JAV vadovų švarkus.
Tačiau gal Lietuva pajėgtų bent truputėlį santūriau pataikauti Tel Avivui, gal mums privalu domėtis ne vien žydų naujakurių, bet ir palestiniečių vargais? Retsykiais susimąstykime, kodėl Izraelio valstybė senų seniausiai įkurta, pripažinta, o palestiniečiai iki šiol negali pasigirti turį valstybingumą? Sakote, palestiniečiai – blogieji, o žydai – šventieji? Esate įsitikinę, kad jei radikalus islamo judėjimas „Hamas“ sudėtų ginklus, Izraelis nebeblokuotų Palestinos valstybės įteisinimo procesų, liautųsi plėtęs savo įtaką palestiniečių žemių sąskaita? Surastų naujų priežasčių…
Štai Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahu grasina aneksuosiąs likusias Vakarų Kranto teritorijas, reikalauja, kad didžiosios Pasaulio valstybės pripažintų Golano aukštumas esant Izraelio teritorija. Palyginkime šiuos Izraelio Ministro Pirmininko ketinimus su tuo, kaip elgiasi Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Ką regime – panašumus ar skirtumus? Nors Jungtinės Tautos – organizacija, kur daug kalbama ir dažniausiai nieko rimto nenuveikiama, bet vis tik pravartu prisiminti, kaip jos vertina Izraelio agresyvumą: „rimtas tarptautinės teisės pažeidimas“.
Kas aprašys dušanskių ir raslanų nusikaltimus?
Dabar – kita sudėtinga tema. Vos tik Seimo narys istorikas Arūnas Gumuliauskas pasiūlė mūsų parlamentui priimti oficialią rezoliuciją, jog lietuvių tauta dėl Holokausto niekuo dėta, tuoj atsirado prieštarautojų, kam gi to reikia? Esą ”joks Izraelio premjeras ar prezidentas, joks aukštas valstybės atstovas nėra kaltinęs Lietuvos valstybės ar lietuvių tautos, kaip kolektyvo, vykdžius Holokaustą. To niekada nėra dariusi ir Lietuvos žydų bendruomenė“. Omenyje turiu kad ir istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Zigmo Vitkaus straipsnį „Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta Holokauste nedalyvavo…“ Kas tuo abejoja? (LRT.lt).
Taip, Izraelio prezidentai ir premjerai viešai niekur niekad mums neprikergė hitlerinės Vokietijos nuodėmių. Vienas Izraelio ambasadorius savo vizitu net pagerbė iškilaus Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago dukrą. Bet ar to užtenka? Leiskite pastebėti, kad Izraelio valdžia niekad niekur niekada viešai, oficialiai nepasmerkė akiplėšiškai lietuvius terorizuojančių zurofų, vyzentalių. Ši aplinkybė – neverta dėmesio? Manote, kad čia neįmanoma klastinga intriga: jūs – lokite, o mes apsimesime, kad nieko nežinome, nieko negirdime…
Nejaugi aplinkybė, jog Lietuvos žydų bendruomenė iki šiol neišleido knygų, kuriose būtų skrupulingai analizuojami dušanskių ir raslanų nusikaltimai Lietuvos valstybei, – nežeidžia mūsų savigabos? Mes, lietuviai, net suplukę fiksuojame kiekvieną žydams padarytą skriaudą. Visuomet atsiprašome, visuomet atgaulaujame. Ir tai – teisinga, sąžininga, gražu, padoru. Bet galų gale kada Lietuvos knygynų lentynose pasirodys dušanskių ir raslanų žiaurumus atskleidžiantys veikalai lietuvių, rusų, anglų kalbomis? Kas tai, jei ne dvigubi standartai: jie negali pamiršti skriaudų, mes – mes privalome pamiršti viską?
Lenkiška Konstitucija
Štai Seimui siūloma 2021 metus paskelbti Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado metais.
Gal ir gražu. Juk 2021-aisiais sukaks Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado akto 230-osios metinės. Be to, kaip skelbia ELTA, „Gegužės 3-iosios Konstitucija yra pirmoji rašytinė konstitucija Europoje ir antroji rašytinė konstitucija pasaulyje“.
Tikiu, jog toji Konstitucija – labai puikus dokumentas vertinant ją teisiniu požiūriu ar ieškant pažangių demokratinių nuostatų. Tačiau negaliu pamiršti kadaise daryto interviu su šviesios atminties politiku, filosofu Romualdu Ozolu. Jis jau senų seniausiai piktinosi Lietuvos Seimu, besiruošiančiu liaupsinti Konstituciją, iš kurios buvo ištrintas … Lietuvos valstybės vardas! Tuomet R.Ozolas nuoširdžiai stebėjosi, kodėl Lietuva pratinama dievinti Konstituciją, kurią prisimindami mes privalėtume raudonuoti iš gėdos? Juk Lietuva tapo Lenkijos provincija, lietuvius apgavo, paniekino, nugalėjo. Mes tapome jaunesniaisiais Lenkijos broliais…
Todėl viešai teiraujuosi šią idėją parlamente stumiančio Seimo nario Eugenijaus Jovaišos – ar tai ta pati Konstitucija, kurią kritikavo R.Ozolas? Gal kažin ką painioju? Bet jei 2021-aisiais bus liaupsinama būtent R.Ozolo išpeikta Konstitucija, tada aš nieko nebesuprantu. Lietuva džiaugsis dokumentu, kuriame nebeliko jos vardo? Lenkai tąsyk pasirodė esą atkaklesni, gudresni, stipresni. Mus nustūmė į šalį. Tad dabar tegul vieni mėgaujasi pergalės šampano purslais. O jei Varšuvai vis tik negalime pasakyti itin griežto „ne“ (strateginis partneris, Suvalkų koridorius, bendros karinės pratybos ir t.t.), tai bent jau tą gėdingą dokumentų minėkime kiek įmanoma santūriau, kukliau.
Taivanietiškas galvosūkis
Filosofas Vytautas Radžvilas ragina Lietuvos valdžią, kad ši pripažintų Taivano nepriklausomybę. Suprask, šitaip pasielgdamas Vilnius būtų labai panašus į 1990-aisiais Lietuvą nepriklausoma valstybe pripažinusią Islandiją. Puikiai suprantu, kad demokratiškas Taivanas gražiau tvarkosi nei žemyninė komunistinė Kinija. Demokratija, žmogaus, spaudos, žodžio laisvė – visa tai pažangiau nei komunizmas, griežta piliečių priežiūra, karinė jėga.
Bet juk Taivane įsikūrę tie patys kinai, kaip ir anie, gyvenantys žemyninėje Kinijoje. Skirtumas tik toks: vienur – demokratija, kitur – komunizmas. Ar ši aplinkybė suteikia teisę Taivanui atsiskirti nuo Kinijos? Ar šiuo konkrečiu atveju jau nebegalioja šalių teritorinio vientisumo taisyklės? Perskaitykite V.Radžvilo tekstą „Apie padlaižystę, drakono erzinimą ir moralinę skolą“, kuriame aiškiai išdėliotos priežastys, kodėl galima pripažinti Kinijos Respublikos Taivaną esant nuo Pekino visiškai nepriklausoma šalimi. V.Radžvilas prirašė daug svarbių argumentų, tik apie valstybės teisę į teritorinį vientisumą, – nė menkiausios užuominos.
Jei Krymas tvarkysis kur kas demokratiškiau nei Ukraina, jei šis pusiasalis sugebės pažaboti korupciją, kyšininkavimą, taps demokratiškas, labai gerbiantis žmogaus, spaudos, žodžio laisves, o oficialusis Kijevas – ne, remiantis V.Radžvilo logika, Krymo valdžia taip pat turės teisę atsiskirti nuo Ukrainos? Jei Klaipėdos meras ir Klaipėdos savivaldybė tvarkysis pažangiau nei likusi Lietuva, uostamiesčiui leisime atsiskirti nuo Lietuvos?
Žinoma, jei Kinija pultų Taivaną, tada Lietuva neturėtų moralinės teisės tylėti. Bet ar dabar mes turime teisę itin drastiškai kištis į Kinijos vidaus reikalus? Ar tikrai tarp iš Sovietų Sąjungos išsiveržusios Lietuvos ir į griežtą Kinijos politinį glėbį sugrįžti nenorinčio Taivano – lygybės ženklas? Ko iš tiesų siekia Kiniją erzinti sumanęs filosofas? Prieš artėjančius Seimo rinkimus prireikė populiarumo, žinomumo?
Lietuvos viešojoje erdvėje pastebiu daug keistų nenuoseklumų.
2020.05.22; 09:50
Lietuvos žiniasklada jau ne sykį pranešė, kokį planą Donaldas Trampas (Trumpas) antradienį pristatė Baltuosiuose rūmuose, dalyvaujant Izraelio premjerui Benjaminui Netanjahu (Benjaminas Netanyahu).
Pirmasis įspūdis – slogus. Tai – visiškas Palestinos lūkesčių ignoravimas. Beje, teisėtų lūkesčių.
Pavyzdžiui, remiantis naujuoju planu, Jeruzalė lieka „nedaloma Izraelio sostine“, nors Jeruzalė – taip pat ir palestiniečiams šventas miestas.
Tiesa, susitarimas taip pat ragina, kad žydai mažiausiai ketverius metus įšaldytų Izraelio gyvenviečių statybas (naujų nebestatytų), tačiau tuo pačiu plano nuostatos leidžia Izraeliui išlaikyti daugumos jau pastatytų neteisėtų gyvenviečių kontrolę. Kitaip tariant, žydamas nereikės pasitraukti iš daugelio šiuo metu neteisėtai apgyvendintų (užimtų) teritorijų.
Žodžiu, plano sudarytojai kategoriškai reikalauja, kad palestiniečiai anksčiau įkurtas žydiškas nausėdijas Vakarų krante pripažintų neginčijama Izraelio teritorija.
Taigi nors plane numatoma nuolaidų Palestinai, įtraukiant ir jos dabartinės teritorijos padvigubinimą, vis dėlto šis planas verčia palestiniečius peržengti liniją, kurią jie skelbė esant neperžengtiną, – jie prievartaujami anksčiau įkurtas nausėdijas Vakarų krante pripažinti esant Izraelio teritorija.
Dėl tų nausėdijų dera prisiminti 1967-uosius metus. 1967 metais per Šešių dienų karą Izraelis, be kita ko, užkariavo Vakarų Krantą, Rytų Jeruzalę ir Golano aukštumas. Jungtinės Tautos šias teritorijas vadina okupuotomis, neteisėtai apgyvendinamomis (tik iš tada taip pat užimto Gazos Ruožo Izraelis pasitraukė).
Ką dar žinome apie šį Izraeliui palankų D.Trampo žingsnį? JAV vadovas planą vadina „realistišku dviejų valstybių principu pagrįstu sprendimu“. Palestiniečių vadovybė griežtai atmeta JAV prezidento Donaldo Trumpo pasirašytą Artimųjų Rytų planą. Šis planas „atsidurs istorijos šiukšlyne“, kategoriškai pareiškė palestiniečių prezidentas Mahmudas Abbasas. D.Trumpo planą jis viešai pavadino „mėšlu“, o ne šimtmečio susitarimu“.
Gazos Ruožą kontroliuojantis islamistų judėjimas „Hamas“ planą be užuolankų pavadino nesąmone. Šis judėjimas, kaip ir palestiniečių prezidentas, mano, jog Vašingtonas trukdo palestiniečiams Vakarų Krante ir Gazos Ruože įkurti savo valstybę su sostine Rytų Jeruzale.
Koks turėtų būti Lietuvos požiūris į šį D.Trampo žingsnį? „Lietuvos ryto“ televizijoje neseniai stebėjau beveik 20-ies minučių trukmės interviu su Rytų Europos studijų centro vadovu Linu Kojala ir Vilniaus Universiteto lektoriumi Šarūnu Rinkevičiumi. Negaliu sakyti, jog lrytas.lt laida buvo neįdomi, paviršutiniška. Abu pašnekovai užtektinai išsamiai, argumentuotai išdėstė savo nuomonę, kaip į Vašingtono dovaną Izraeliui žiūri kitos šio neramaus regiono valstybės, ar regione gali kilti nauji rimti karai, ar palestiniečiai turi užtektinai jėgų priešintis…
Visa tai, žinoma, ir įdomu, ir svarbu. Bet nei lrytas.lt žurnalistas, nei jo pašnekovai, mano supratimu, nesvarstė svarbiausios dilemos – kaip šis D.Trumpo sprendimas, t.y. leidimas žydamas įsitvirtinti neteisėtai okupuotose palestiniečių teritorijose, įtakos Ukrainos, Sakartvelo (Gruzija), Moldovos, Azerbaidžano pastangas susigrąžinti dėl Rusijos ir Rusijos – Armėnijos agresijos prarastas savas žemes?
Ar tik D.Trumpas neskatina Vladimiro Putino elgtis dar agresyviau? Jei Izraeliui leidžiama ne tik okupuoti svetimas žemes, bet ir po kelių dešimtmečių jas neteisėtai apgyvendinti saviškiais, kodėl tada Rusijai neleidžiama okupuoti Padniestrės, Krymo, Abchazijos, o Armėnijai – užimti Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho?
Man regis, V.Putinas dabar turi moralinę teisę priekaištauti Amerikai, taikančiai ekonomines sankcijas dėl, sakykim, neteisėtai okupuoto Krymo, nes kitu atveju JAV remia Izraelio pastangas visiems laikams įsitvirtinti iš palestiniečių jėga ir klasta atimtose teritorise. Jei ekonominės sankcijos taikomos Rusijai, tai ir Izraelis nusipelno ne pagyrimų, ne paramos, bet ekonominių trukdžių – ar ne taip? Kitaip turime dvigubus standartus.
Todėl ir klausiu: ar tik nenutiko būtent taip, kad Kremliaus agresoriams ir į juos panašiems grobikams dabar atrišamos rankos gvieštis naujų teritorijų…
Štai kas mane labiausiai neramina.
2020.01.30; 12:00
Profesorius, islamo tyrinėtojas Egdūnas Račius nemano, kad kritikos ir Palestinos notos sulaukęs premjero sprendimas lankantis Izraelyje nesusitikti su Palestinos atstovais yra atsitiktinumas arba politinė klaida užsienio politikoje. Tai, kad premjeras vengia kritikuoti Izraelį ir nebijo formuoti bendrai ES ar Vokietijos bei Prancūzijos politikai prieštaraujančios pozicijos dėl Palestinos rodo, kad S. Skvernelio užsienio politika pasiduoda jau kurį laiką Europoje prasidėjusioms populistinėms tendencijoms.
Kita vertus, pabrėžia profesorius, dėmesio susilaukęs premjero žingsnis išryškina esantį disonansą tarp Vyriausybės ir Prezidentūros. Pasak jo, S. Skvernelio užimta pozicija Artimųjų Rytų politikos klausimu prasilenkia ne tik su ES, bet ir su prezidentės Dalios Grybauskaitės laikysena.
Artėjant prezidento rinkimams, sako E. Račius, S. Skvernelis, nusprendęs siekti aukščiausio šalies vadovo posto, potencialiems rinkėjams rodo, kad „nebijo eiti prieš plauką“, oponuoti Briuseliui bei nepaiso valstybėje esančios institucinės subordinacijos.
Profesoriaus teigimu, S. Skvernelis, nors Artimųjų Rytų politikos klausimu elgiasi nenuosaikiai, pati jo politika yra nuosekli. Jo manymu, premjeras, sakydamas, kad ES nesugeba suprasti žydų valstybės, todėl Lietuva imsis tarpininkavimo, deklaravo su Europos Sąjungos bendrąja pozicija nesutampančias nuostatas. E. Račiaus manymu, taip premjeras apie save siunčia žinutes tiek būsimiems rinkėjams, tiek ES lyderiams.
„Tai yra nuosekli ministro pirmininko pozicija, jokiu būdu nenuosaiki. Tikriausiai siekiama pozicionuoti Lietuvą esančią kuo artimesnę žydų valstybei. Taip greičiausiai tikimasi ekonominės naudos, investicijų pritraukimo, parodymo, kad Lietuva, kaip litvakų buvusi tėvynė, yra šalis, į kurią galima grįžti investicijomis, turizmu ir t.t. Aš manau, kad tie ekonominiai sumetimai lėmė tai, kodėl Lietuvos ministras pirmininkas elgiasi taip, kaip daugeliui Europos Sąjungoje atrodytų neadekvatu, ypač kai ministras pirmininkas planuoja tapti prezidentu“, – kalbėjo profesorius.
Visgi, E. Račiaus manymu, S. Skvernelio žingsnis dėl Palestinos nėra kažkuo išskirtinis ar neįprastas Europoje. Profesoriaus teigimu, premjero užimama pozicija Izraelio atžvilgiu primena tai, ko pastaruoju metu siekia kai kurios populistinės jėgos Europoje.
„Tai yra tam tikras Europoje vykstančių procesų indikatorius. Dešiniosios ultrapopulistinės jėgos, kurios yra labai proizraelietiškos ir labai muslimofobiškos, reiškia savo nepasitenkinimą ES politika. Nenoriu pasakyti, kad premjeras yra pirmoji „kregždė“ tarp tokių populistų, tačiau, manau, jis gali įsirašyti tarp populistų, norinčių pakeisti ES poziciją Artimųjų Rytų konflikto atžvilgiu ir būtent Izraelio naudai“, – kalbėjo E. Račius.
Profesorius įžvelgė ir tam tikrą premjero sprendimų keliamą disonansą tarp Lietuvos valdžių. Jo teigimu, S. Skvernelio politika Izraelio atžvilgiu nedera su pozicija, kurią tradiciškai užima prezidentė D. Grybauskaitė, konstituciškai turinti didelius įgaliojimus užsienio politikoje.
„Tai nėra tik disonavimas, bet tam tikra prasme ir subordinacijos nepaisymas. Dabar akivaizdu, kad ministro pirmininko elgesys yra priešingas Europos Sąjungos ir, žinoma, prezidentės atstovaujamai oficialiajai Lietuvos užsienio politikai“, – tvirtino E. Račius. Jo teigimu, akivaizdu, kad premjeras su Prezidentūra savo vizito strategijos nederino.
„Tai yra ministro pirmininko komandos improvizavimas, ten yra žmonių, kurie galbūt įžvelgia tam tikrą tokios elgsenos naudingumo koeficientą ir tikisi ekonominių dividendų“, – pabrėžė jis.
E. Račiaus teigimu, premjeras, siekdamas tapti prezidentu, nevengia save pateikti kaip prieš plauką eiti nebijančio politiko ar oponuoti prezidentei, kuri savo ruožtu dažniausiai neprieštaravo ES brėžiamoms politikos gairėms. Profesoriaus manymu, kai kurioms rinkėjų grupėms, artėjant prezidento rinkimams, tai gali patikti.
Galiausiai tokiame S. Skvernelio oponavime ES pozicijai profesorius įžvelgia šiek tiek panašumų į pozicijas, kurias dažniausiai užima Europos Sąjungos kritikos sulaukiantys Lenkijos bei Vengrijos lyderiai.
„Mes nesame dar ten, mūsų ministrui pirmininkui toli gražu iki tokio populizmo lygio, kokį rodo Viktoras Orbanas. Tačiau atskiri žingsniai primena jo vykdomą politiką ir disonuoja su Vokietijos ar Prancūzijos ir bendrąja ES pozicija“, – apibendrino E. Račius.
ELTA primena, kad Palestina po premjero apsilankymo Izraelyje įteikė Lietuvai notą. Kaip ELTA jau skelbė, Palestina yra nusivylusi, kad šią savaitę vykusio S. Skvernelio vizito Izraelyje metu premjeras taip ir neapsilankė Palestinoje. Palestiniečių atstovai piktinasi, kad S. Skvernelį vizito Rytų Jeruzalėje metu lydėjo Izraelio pareigūnai. Tokiu būdu, tvirtina jie, Lietuva pažeidė tarptautinės teisės normas ir bendrą Europos Sąjungos politiką.
S. Skvernelio patarėjas viešųjų ryšių klausimais Tomas Beržinskas teigia, kad premjeras turi teisę pats pasirinkti, kur vykti.
„Savarankiškos ir nepriklausomos valstybės, kokia yra Lietuva, premjeras turi teisę pats pasirinkti, kur vykti. Taip yra dabar, taip bus ir ateityje. Šįkart Vyriausybės vadovas vyko į Izraelį. Tai buvo trumpas ir intensyvus vizitas, skirtas vienai valstybei. Nėra ir negali būti jokios prievolės ministrui pirmininkui ar bet kuriam kitam Lietuvos pareigūnui tokio vizito metu būtinai aplankyti ir Palestiną. Bet kokiu atveju Lietuvos pozicija dėl vadinamojo „dviejų valstybių sprendimo“ lieka nepakitusi“, – penktadienį Eltai teigė T. Beržinskas.
Informacijos šaltinis – ELTA
2019.02.02; 07:20
Premjerą Saulių Skvernelį toliau persekioja nemalonios naujienos po pasibaigusio vizito Izraelyje. Vyriausybės vadovas sulaukė ne tik pašaipų dėl to, kad vizito metu nekalbėjo angliškai, bet ir palestiniečių notos.
Eltos šaltinių žiniomis, Palestina yra nusivylusi, kad šią savaitę vykusio S. Skvernelio vizito Izraelyje metu premjeras taip ir neapsilankė Palestinoje.
Šaltinių teigimu, palestiniečiai piktinasi, kad S. Skvernelį vizito Rytų Jeruzalėje metu lydėjo Izraelio ambasadorius. Pasak Palestinos, taip Lietuva pažeidė tarptautinės teisės normas ir bendrą Europos Sąjungos politiką.
Palestinos atstovai reiškia priekaištus, kad premjeras S. Skvernelis sulaužė nusistovėjusią vizitų Rytų Jeruzalėje praktiką, pagal kurią ir oficialių, ir privačių vizitų Rytų Jeruzalėje metu, ypač senamiestyje, Europos Sąjungos aukštus pareigūnus lydi Palestinos akredituotų atstovybių vadovai ir tų atstovybių Europos Sąjungos delegacijos apsauga.
Šaltinių teigimu, Palestina prašo patvirtinimo, kad Lietuva nekeičia savo kurso ir laikosi bendros Europos Sąjungos pozicijos. Palestina taip pat klausia, ar Lietuva toliau laikysis tarptautinės teisės nuostatų.
Užsienio reikalų ministerija patvirtina notą iš Palestinos gavusi, tačiau jos turinio nekomentuoja.
„Notą Užsienio reikalų ministerija gavo, jos turinio nekomentuojame“, – Eltai sakė užsienio reikalų ministro atstovė spaudai Rasa Jakilaitienė.
Informacijos šaltinis – ELTA
2019.02.02; 08:10
Premjeras turi teisę pats pasirinkti, kur vykti, sako Vyriausybės vadovo patarėjas viešųjų ryšių klausimais Tomas Beržinskas, komentuodamas informaciją, kad Palestina po premjero Sauliaus Skvernelio apsilankymo Rytų Jeruzalėje įteikė notą Lietuvai.
„Savarankiškos ir nepriklausomos valstybės, kokia yra Lietuva, premjeras turi teisę pats pasirinkti, kur vykti. Taip yra dabar, taip bus ir ateityje. Šįkart Vyriausybės vadovas vyko į Izraelį. Tai buvo trumpas ir intensyvus vizitas, skirtas vienai valstybei. Nėra ir negali būti jokios prievolės ministrui pirmininkui ar bet kuriam kitam Lietuvos pareigūnui tokio vizito metu būtinai aplankyti ir Palestiną. Bet kokiu atveju Lietuvos pozicija dėl vadinamojo „dviejų valstybių sprendimo“ lieka nepakitusi“, – Eltai teigė T. Beržinskas.
Eltos šaltinių teigimu, Palestina yra nusivylusi, kad šią savaitę vykusio S. Skvernelio vizito Izraelyje metu premjeras taip ir neapsilankė Palestinoje. Palestiniečių atstovai piktinasi, kad S. Skvernelį vizito Rytų Jeruzalėje metu lydėjo Izraelio pareigūnai. Tokiu būdu, tvirtina jie, Lietuva pažeidė tarptautinės teisės normas ir bendrą Europos Sąjungos politiką.
Užsienio reikalų ministerija patvirtina notą iš Palestinos gavusi, tačiau jos turinio nekomentuoja.
„Notą Užsienio reikalų ministerija gavo, jos turinio nekomentuojame“, – Eltai sakė užsienio reikalų ministro atstovė spaudai Rasa Jakilaitienė.
Šią savaitę vizito Izraelyje metu premjeras S. Skvernelis neapsilankė Palestinoje.
Informacijos šaltinis – ELTA
2019.02.02; 05:00
„Palestinos ambasada labai džiaugiasi galėdama pranešti, kad Kolumbijos Respublikos vyriausybė nusprendė pripažinti Palestiną laisva, nepriklausoma ir suverenia valstybe“, – teigiama ambasados pranešime.
Sprendimą pripažinti Palestiną suverenia valstybe priėmė buvusio Kolumbijos prezidento Juano Manuelio Santoso vyriausybė. Sprendimas priimtas likus kelioms iki naujojo Kolumbijos prezidento Ivano Duquė prisaikdinimo.
Naujasis Kolumbijos užsienio reikalų ministras Carlosas Holmesas teigė apsvarstysiąs ankstesnės vyriausybės sprendimo pasekmes, atsižvelgiant į tarptautinę teisę ir gerą diplomatinę praktiką.
Kolumbija buvo viena iš kelių šalių regione, kartu su Panama, nepripažinusių Palestinos valstybės. Palestinos nepriklausomybę jau yra pripažinusios daugiau kaip 130 šalių.
Informaciją pateikė Neringa Šarmavičiūtė (ELTA)
2018.08.10, 00:05
Aktyvistai pirmadienį priešais ES Tarybą Briuselyje išrikiavo 4 500 batų porų, vaizduojančių kiekvieną per Izraelio ir Palestinos konfliktą per pastarąjį dešimtmetį žuvusį asmenį.
Aktyvistų grupės „Avaaz“ nariai pripildė Jean Rey aikštę batais, kuriuos per praėjusią savaitę suaukojo Europos piliečiai.
Šiuo žingsniu grupė siekė „paraginti ES vyriausybes apsaugoti palestiniečių gyvybes pažabojant Izraelio vyriausybės smurtą“.
„Europos piliečiai turi vieną aiškią žinią mūsų vyriausybėms: mums rūpi palestiniečių gyvybės ir jos turi rūpėti jums“, – sakė kampanijos organizatorius Christophas Schottas.
Šis memorialas buvo skirtas pasitikti ES užsienio reikalų ministrus, kurie pirmadienį rinkosi į vienos dienos susitikimą.
Informacijos šaltinis – ELTA
2018.05.29; 03:00