Kareiviai. Žiema. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Jei rūpi sužinoti, ką jaučia jaunuolis, vidury nakties atsidūręs miško tankmėje, – papasakosiu. Tokį „malonumą“ patyriau. Įspūdžių – visam gyvenimui. Kiekvienam karo reikalais besidominčiam žurnalistui privalu bent trumpam atsidurti medžiojamų bėglių kailyje. Tik dar privalėčiau patikslinti, jog nuo persekiotojų atsiplėšti mėginome ne vasarą, kai šilta ir smagu, o per patį viduržiemį, kai šalta ir žvarbu, kai lengva nušalti rankas ir kojas, kai sniego – iki juosmens.

O nutiko tai Taruškų girioje. Po sekinančių bridimų per pusnis, bruzgynus, užšalusius upelius ir ežerėlius vedlys galų gale leido įsirengti stovyklą. Poilsio vieta pasirinkome seną, tankų eglyną.

Laužų nekūrėme, vakarienės neruošėme. Net šnekučiavomės pašnibždomis. Bijojome, kad neaptiktų priešiškos šalies agentai. Juk aplink taip tylu, kad net menkiausias krebžtelėjimas atrodė per daug skardus. Tarsi nupjauto šimtamečio medžio griūtis su visais traškesiais. Todėl kuo atsargiausiai ant sniego pasitiesėme neperšlampamus kilimėlius, sulindome į specialiai žiemos žygiams skirtus miegmaišius ir, po ranka pasidėję ginklus, mėginome snustelėti. Bent keletą valandų. Toks atsipalaidavimas nepakenksiąs po mažiausiai pusdienį trukusio žygio.

Po minutės kitos keli iš mūsų jau saldžiai šnopavo.

Man nesisekė atsipalaiduoti. Jaučiausi per daug įsitempęs, kad iš karto pasinerčiau į sapnų pasaulį. Nuojauta, kad mus medžioja profesionalai iš agresyvios karinės žvalgybos, todėl būsime sučiupti, kad ir kaip besipriešintume, trukdė mėgautis saldžiomis atokvėpio akimirkomis. Gal smogikai jau čia pat, patyliukais supa, tik mes nenutuokiame, kad pabaiga – taip arti?

Gulėjau ant pusnies patiestame miegmaišyje ir žvalgiausi aplink. Tik viskam aprimus pastebėjau, kokia ypatinga mūsų prieglobsčiu tapusi giria. Lyg iš pasakos. Anksčiau niekad nebuvau matęs tokio specifinio grožio. Nuotraukose – daug ir dažnai. Bet pats pasakoje atsidūriau pirmą sykį. Kartais net įsitemdavau, skaudžiai kramtydavau lūpą – po perkūnais, gal sapnuoju kareivišką atsitraukimą, gal tik įsivaizduoju, kad mus vejasi, į mus šaudo, pjudo šunimis? Gal visa tai tėra fantazija, jog desperatiškai bandome pasislėpti, nors puikiai nujaučiame, kad vis tiek neatlaikysime, vis tiek palūšime?

Karinė stovykla Švedijoje, Valingės apylinkėse. Slaptai.lt nuotr.

Bet ne – tai ne sapnas. Virš galvos ryškiai mirksi žvaigždės, blausiai šviečia Mėnulio diskas. Kvepia drėgnais eglių spygliais. Oras gaivut gaivutėlis. Prie miesto triukšmo ir automobilių išmetamų dujų pripratusiam žmogui – neįprasta. Džiaugiausi galįs bent pasigrožėti girios spalvomis, kvapais, šešėliais. Juk nežinia, ar dar kada nors pamatysiu?

Mūsų – dešimt ir du vedliai. Mums leista ilsėtis, o vedliai nušliaužė į stovyklos pakraščius sargauti. Paryčiais kažkas iš mūsų turėjo juos pakeisti.

Vis tik ilgai grožėtis baltuose pataluose paskendusiu mišku nepajėgiau. Jutau, kaip nuovargis merkia akis. Gal ir puiku, kad tuoj įmigsiu kaip užmuštas. Pailsėti būtina. Neverta iki pat gelmių įsijausti, ką patiria beviltiškon padėtin patekęs persekiojamas karys. Dar, žiūrėk, protelis pasimaišys.

Gyventi vien negeromis nuojautomis – skausmingai sunku. Bet ir džiūgauti nėra dėl ko. Brydžių sniege palikome gausybę. Jų nepaslėpsi. Mažiau miškingose kalvelėse ir daubose pėdsakus suveldavome nulaužtomis eglių šakomis. Tankmėse pėdsakus palikdavome neliestus. Bet net ir ten, kur šluodavome, vis tiek likdavo žymės. Jas užkloti galėtų nebent gausus sniegkritys. Tačiau iš dangaus per paskutiniąsias keletą valandų nenutūpė nė viena puri snaigė. Nepanašu, jog pradėtų snigti bent mažyčiais kąsneliais. Jei gausiai pabertų snaigių, galimybių pabėgti atsirastų. Bet gamta mums nepadeda.

Kada užmigau – nežinau. Greičiausiai labai greit po to, kai susirangiau į šiltą miegmaišį. Miegojau kietai. Bet taip, tarsi kažkas slėgtų, dusintų. Tarsi nujaučiau, galas – čia pat.

Pažadino duslus trinktelėjimas. Tai iššovė sargybinis, perspėdamas apie pavojų. Vikriai išsirangyti iš miegmaišio nepavyko. Koja įstrigo į kažkokias virves. Kol ją ištraukiau, sugaišau keletą sekundžių. Po to – dar keletą sekundžių praradau, kol miegmaišį sugrūdau kuprinėn, pasičiupau šautuvą. Kur slėptis, kur bėgti? Už eglių skarų nemačiau nė vieno užpuoliko. Kas man pasakys, į kurią eglę šaudyti?

Grupės vyresnysis įsakė sugulti, kaip buvome pamokyti instruktažo metu. Taip ir pasielgėme – suvirtome į pusnis ratu, kad pajėgtume matyti visas puses. Dar keletą minučių buvo tylu. Po to kažkur toli toli išgirdome amsinti šunis, keletą įsakymus primenančių šūktelėjimų. Į mus pradėjo pleškinti iš kulkosvaidžių, automatų. Tratino iš dviejų šonų. Tačiau šaudė  trumpai. Miške vėl įsivyravo ramybė. Po šimtamečių eglių skaromis pasklido aitraus parako dūmų.

Kodėl šaudė intensyviai, bet trumpai, – tai klastinga priešo taktika. Neva patys privalome susiprotėti, kad užspeisti į spąstus, iš kurių neišilaisvinama.

Priešo žvalgų vis dar nematėme, tačiau kuo puikiausiai išgirdome, kaip kažkas iš jų darkyta lietuvių kalba pasiūlė pasiduoti. Tuos, kurie geranoriškai atiduosią ginklus, žadėjo palikti gyvus, net prisiekė nekankinsią, jei, žinoma, tardymų metu netylėsime lyg vandens į burną prisisėmę. O tiems, kurie ožiuosis, – gyviems odas nudirs. Pasirinkti privalome per dešimt minučių. Po to būsią vėlu derėtis.

Mūsų vyresnysis davė ženklą, jog veršimės vakaruosna. Pasiruošimui skyrė penketą minučių. Jos praslinko tarsi visa amžinybė. Sėkmingai išsiveržti iš apsupimo – menki šansai. Kur kas didesnė tikimybė, jog būsime pašauti arba sučiupti. Bet pasiduoti – tai taip pat niekam tikęs pasirinkimas.

Į apkabą sugrūdau tiek šovinių, kiek tik telpa. Ką dar galėjau nuveikti? Derėjo mažiau jaudintis. Puikiai supratau, jog visa tai – netikra. Ir vis tik troškau iki pat menkiausių smulkmenų patirti, ką prieš mūšį, žvelgdamas mirčiai į akis, jaučia jaunas kareivis. Todėl širdis trankėsi lyg į krantą išmesta žuvis.  

Išgirdę vado komandą pašokome iš daubos lyg įgelti ir pirmyn – į nežinią. Vedliai tebegulėjo pusnyse. Jie saugojo mūsų nugaras, kad spėtume kuo toliau pasprukti. Mūsų gerieji vedliai šaudė nepavargdami, be užsikirtimų, neleisdami persekiotojams kilti į ataką. Net švystelėjo dūminių granatų, kad pilka migla kuo plačiau pasklistų tarp eglių, ir mūsų priešai bent keletą minučių nematytų, kurion pusėn mes traukiame, pasipustę padus.

Šaudymo pratybos. Slaptai.lt nuotr.

Nežinau, kiek laiko bridau per sniego kauburius, ar ilgai šliaužiau, kiek sykių buvau parkritęs, kiek kartų eglių šakos skaudžiai čaižė veidą. Stabtelėjau tik tuomet, kai jau nebegalėjau atgauti kvapo. Įtemtai klausiausi, kur aidi šūviai. Čia, kur sukniubęs po šakomis, žiopčiodamas sunkiai gaudžiau orą, buvo tylu. Bet kur dingę maniškiai? Ar dar – begyvi? Supratau pasimetęs su ginklo draugais. Aš – vienui vienas.

Nežinojau, ko griebtis. Tesumečiau, jog reikėtų nešdintis kuo tolyn, o tada – kaip Dievas duosiąs. Vis tik nemalonu žinoti, jog tave gaudo kaip laukinį žvėrį.

Kai plaučiai atsigavo ir lioviausi dusti, – vėl bėgau, vėl bridau. Prieš mūšį vedliai žemėlapyje parodė, kokiuose šabakštynuose paslėptos kelios iš rastų sukaltos žeminės. Jei pavyktų jose pasislėpti nesujudinant sniego paklotės, niekas nerastų. Bet taip nepavyks įsliuogti. Kad ir koks atsargus būsiu, sniegą vis tiek sujudinsiu. Kitaip neįmanoma. Ir vis tik ką aš daugiau begalįs pasirinkti? Arba pusnys po egle, arba partizaniška žeminė. Jei išties slinkau vakarų pusėn, turėčiau bunkerius netrukus aptikti.

Bunkerius netrukus pastebėjau. Juos išdavė iš sniego kyšoję keli išklypę stuobriai. Kaip vėliau sužinojau, mus specialiai stūmė šių žeminių pusėn, specialiai išjudino keletą rastų, kad slėptuves pastebėtume ir į jas sulystume tarsi aklinan maišan, iš kurio nėra nė menkiausio plyšelio išnešti sveiką kailį.

Į vieną iš bunkerių įsliuogiau, atsidaręs dangtį. Tamsu, niūru, drėgna, šalta. Norom nenorom susimąsčiau, apie ką dūmočiau, jei žinočiau, kad čia reikės slapstytis ištisą žiemą. Be modernaus tualeto, karšto dušo, krosnies, baltos patalynės, karštos kavos puodelio… Kaip tirtėčiau iš baimės dėl kiekvieno krebždesio, jei tikrai baiminčiausi sulaukti nekviestų svečių?

Keliolikos minučių, praleistų tarp sudrėkusių rastų, tarsi užteko suprasti, kaip sunku buvo mūsų miško broliams. Lindėdamas ankštame bunkeryje, kur neįmanoma atsistoti visu ūgiu, tik susikūprinus, tik ant kelių, regis, suvokiau, jog taip, kaip jie, – nesugebėčiau. Partizanauti – per daug sunkus pasirinkimas. Ne kiekvienam. Dar susimąsčiau, kokį puikų menininį filmą turėtume, jei pavyktų tikroviškai, įtikinamai, supratingai atskleisti visus partizaniškus vargus, nepriteklius, baimes, pasalas ir atsišaudymus!

Netoliese išgirdau vilkšunių skalijimą. Nė aiškinti nereikia: atėjo pabaiga. Jei nelindėčiau bunkeryje, gal dar galėčiau stačia galva šokti į miško tankumynus. Vilčiausi, kad dresiruoti šunys – kvaili, jie nesuuos manųjų pėdsakų. Dabar gi – nė menkiausios galimybės pabėgti. Nereikėjo slėptis bunkeryje. Padariau mirtiną klaida. Nejauku buvo laukti finišo.

Ėmė šūkalioti tie, iš priešiškos žvalgų komandos. Rėkė, kad kuo greičiau pasiduočiau. Kažkur viduje labai suskaudo. Pasiduoti – nenorėjau. Nors tai – tik žaidimas, bet žaidžiama rimtais dalykais. Jei iškelsiu baltą vėliavą, – vadinasi, išduosiu, tegul ir netikrai, tegul ir juokaudamas. Pasaulyje nėra bjauresnio jausmo, kaip iš bunkerio išsikepurnėti aukštyn iškeltomis rankomis, numetant ant žemės ginklą, iš kurio nė sykio neiššauta. Aš tai patyriau. Bjauri patirtis.

Viršuje – jau visiškai prašvitę. Bunkerį apsupę „kalašnikov“ automatais apsikarstę vyrai. Jie ant galvų užsimaukšlinę juodas kaukes su mažytėmis skylutėmis akims. Tarsi būtų banko plėšikai iš detektyvinės juostos. Keli iš jų laikė sudraskyti mane į skutelius labiausiai už viską pasaulyje trokštančius dresuotus vilkšunius.

Kariškas vaizdelis. Slaptai.lt nuotr.

Iš miško tankmės išniro arklys, tempiantis roges. Į jas mane supančiotą ir nustūmė. Suriško ne tik rankas, kojas. Ant akių dar tvirtai užrišo  skarelę. Kad nematyčiau, kur gabena. Kol rogės linksmai, lengvai čiuožė sniegu, šalia sėdėję sargybiniai be perstojo šaipėsi. Tyčiojosi, menkino, batais baksnojo į šonus. Suvokiau, kad baksnojimai ir keiksnojimai – tik keletas psichologinio spaudimo elementų, pritaikytų tam, kad žinotume, koks yra tikras karas. Bet vis tiek jaučiausi neramiai, įsitempęs. Priešo kareiviai elgėsi taip natūraliai, kad vis dažniau įmdavau abejoti, ar tai – tik vaidyba. 

Keista, bet stovykloje trumpam atrišo akis. Spėjau pamatyti, kad prie medžių pririšti stovi keli jaunuoliai iš mano būrio, kaip jiems ant akių riša skarales, kad nieko nematytų, kad jaustųsi tarsi ką tik gimę akli kačiukai. Vidury liepsnojo laužas, ten iki raudonumo kaitintos kankinimo replės. Kiek atokiau pūpsojo sunkvežimis. Prie jo – raudonos dėmės. Ir suprask, kas tai – dažai, kečupas ar tikras kraujas? Po stovyklą zujo keliolika kruopščiai veidus slepiančių kariškių. Po to man vėl užrišo akis. Vėl prakeikta tamsa, vėl kankinanti nežinia.

Galų gale priėjo tardytojas. Iškvosti pasišovęs vyriškis pirmiausia pasidomėjo, kaip norėčiau mirti – greitai be kraujo ar manau esąs kietas vyras, todėl linkęs paspygauti iš skausmo. Turiu prisipažinti, kad kai nieko nematai – tikrai baugu. Žinojo, bjaurybės, kaip spustelėti, palaužti. Pargriovė ant siego ir smulkiai nupasakojo, kaip „pagerbs būtent mano personą“. Tuoj, pasirodo, prie mano kojų privažiuos sunkvežimis ir vieną iš jų sutraiškys savo galingu ratu. Po to – sutrupins likusią koją. O paskui jie paliksią mane galuotis sniege, kol nuo skausmo ir šalčio iškeliausiu Anapilin. Jei norėčiau išvengti beprasmių kančių, turėčiau iškloti visas karines paslaptis, kurios man patikėtos.

Tylėjau sukandęs dantis. Nusiteikiau kentėti kiek galima ilgiau. Tada tardytojas dar sykį pasiteiravo – kokiam būriui priklausąs, kur jo dislokacija, kas – mūsų vadas. Kaip tik tuo metu, tarsi specialiai, vienas vaikinas, greičiausiai iš tų, pririštų prie medžio kamieno, pradėjo klykti tarsi skerdžiama kiaulė. Kiek aprimus iš baimės virpančiu balsu maldavo, kad liautųsi kankinę. Tada – vėl širdį veriantys klyksmai. Mintyse svarsčiau, ką tam nelaimėliui pjausto, kad jis taip rėkia. Į galvą veržėsi makabriškos mintys – kokius kankinimus būtų lengviau pernešti? Kam labiau pasisekė – tam, prie medžio pririštam, ar man, laukiančiam keletą tonų sveriančio sunkvežimio?

Išgirdau, kaip vėl suburzgė mašinos variklis. Mane tardęs vyras paskutinį sykį perspėjo – sunkvežimis jau pajudėjo, tuoj privažiuosiąs prie mano kojų. Privalau suprasti, kad jie ilgai nesiterlios.

Tylėjau. Sykį jau buvau patyręs gėdos jausmą primenantį skaudulį – kai iškėlęs aukštyn rankas išlindau iš bunkerio. Dabar, jei viską išplepėsiu, dar labiau imsiu savęs nekęsti.

Nors nieko nemačiau, susivokiau, kad sunkvežimis pajudėjo mano pusėn. Ūžesys vis artėjo, kol prie kojos pajutau prisiglaudžiant padangą. Iš pradžių – švelniai, paskui – vis stipriau. Tardytojas priminė, kad mano didvyriškumui po kelių sekundžių ateisiąs galas. Kažkur kitoje pusėje pradėjo klykti dar vienas vaikinas, greičiausiai taip pat pririštas prie medžio. O sukvežimį vairavęs kariškis pradarydavo duris perklausti, ar jau galįs važiuoti per mano kojas. Sunkvežimio vairuotojas dėjosi labai skubąs pamokyti mane – tylenį. O rūstusis tardytojas atsakydavo: „palūkuriuokime dar minutę kitą, tuoj ims suokti kaip lakštingala pavasarį“. Tuomet vairuotojas tarsi įsižeidęs trinktelėdavo durimis.

Baimės būta, nors tai teatras – nuo pat pradžios iki paskutinės akimirkos. Tai – tiesiog krašto apsaugos ministerijos surengtos specialios pratybos kariška tematika rašantiems žurnalistams. Kad mes, plunksnos broliai, savo kailiu patirtume, kokia sprangi kareivio duona. Visi puolimai, persekiojimai, kankinimai – tai vaidyba. Kai pajusdavau prie blauzdos tą prakeiktą sunkvežimio ratą, puikiai žinojau, kad niekas man kaulų nelaužys. Bet buvo nejauku. Kai tavo akys aklinai užrištos skarele, viskas atrodo kur kas baisiau, nei iš tiesų. Baiminausi, kad vairuotojas netyčia nenuspaustų greičio pedalo arba pats sunkvežimis nepasistūmėtų, slystelėjęs sutryptu sniegu. Tada mano koja tikrai būtų sumalta į smulkius miltus, ir joks chirurgas jų nesurinktų atgal.

O jei tai būtų tikras karas? 

Net nepajutau, kaip atsirišo liežuvis. Iš pradžių – melavau, sakiau ne viską, aptakiai kalbėjau, bet kai mane pertraukė įsakmus „liaukis sekęs pasakas“ ir ratas kietai įsirėmė į koją, išpliurpiau visą tiesą.

Tada man atrišo rankas ir kojas, nuplėšė nuo akių raikštį. Pamačiau, kaip sumaniai buvau apgautas. Sunkvežimis stovėjo už kelių metrų nuo tos vietos, kur mane laikė pargriovę. Taigi keletą tonų sverianti mašina – visiškai nepavojinga. Visai ne prie manęs privažiavusi. Prie mano kojos tebuvo priglaustas atsarginis sunkvežimio ratas. O tie, kurie klykė lyg deginami įkaitusiomis replėmis, iš tikrųjų sėdėjo patogiai įsitaisę ant kelmų ir, gurkšnodami karštą arbatą, karts nuo karto imdavo tikroviškai bliauti. Nugeria kelis gurkšnelius, tuomet skardžiai, plačiai atverta burna, aimanuoja, dejuoja, klykia, ir vėl ramiai gurkščioja. Niekas nieko iš tiesų nekankino.

Mane pasveikino kaip ilgausiai išsislapsčiusį, ilgiausiai draugų neišdavusį bėglį. Net specialų prizą įteikė su diplomu, patvirtinančiu, jog sėkmingai įveikiau dviejų dienų žygį. Turėjau teisę džiūgauti. Buvau pats kiečiausias. Bet – tarp sučiuptų, pasidavusiųjų, išdavusiųjų. Tądien visi buvome likviduoti. Tik vienus parklupdė greitai, dėl kitų persekiotojams teko rimčiau paplušėti.

Į pratybas buvo atvykęs net tuometinis Čekijos ambasadorius ponas Štefanas Fiūlė, anuomet kuravęs Lietuvos stojimo į NATO klausimus. Slaptai.lt nuotr.

Tad iki šiol nežinau, kaip turėčiau jaustis – džiūgauti, jog vis tik išsiveržiau iš apsupimo, ar rausti iš gėdos, kad pakliuvau į nelaisvę ir ten palūžau?

Mus susodino į atskridusį sraigtasparnį ir nugabeno į karinę bazę. Ten laukė vyriškai iškaitinta pirtis, soti vakarienė, ką beslėpsi – ir šimtas gramų puikios lietuviškos samanės. Prie Panevėžio žaliuojančioje girioje išlietas prakaitas – ne veltui. Tai, ką patyriau, pamačiau, supratau, vėliau panaudojau savo straipsniuose. Leistis į žiemos žygį vertėjo vien dėl to, kad kai Lietuvoje kilo ginčai, kokių romanų bei paminklų verti mūsų partizanai, galėjau rėžti iš peties – visus miško brolių kritikus, menkintojus ir skeptikus reikėtų nuvežti į bunkerį Taruškų girioje ir ten apnakvydinti bent vienai naktelei. Jei nėra bepročiai, jei nėra niekšai – liautųsi pas miškuose kariavusius vyrus ieškoję nuodėmių.

Tačiau tomis pratybomis pats niekad niekur nesigyriau. Kai mane nuvežė į Panevėžio stotį, belaukdamas autobuso, greta esančioje alkoholinių gėrimų parduotuvėje nusipirkau butelį viskio ir vėliau, sėdėdamas šiltame patogiame autobuse, lekiančiame Vilniaus pusėn, išgėriau iki dugno. Kad kuo greičiau pamirščiau Taruškų girios išdavystes.

Bet viskis jų nenuplovė. Nepaisant, kad metai bėga greičiau nei teka Nemuno vanduo, jos vis dar gyvos širdyje. Neleidžia nusiraminti. Kitaip, matyt, neįmanoma. Išdavystė yra išdavystė…

2020.10.13; 15:07

Adolfas Ramanauskas-Vanagas pripažintas Lietuvos valstybės vadovu. Eltos nuotr.

Antradienį Valstybės vadovų panteone Antakalnio kapinėse bus atidengtas antkapinis paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui, Laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signatarui, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadui, Lietuvos valstybės vadovui, kovojusiam su sovietų okupacija.
 
Minint antrąsias A. Ramanausko-Vanago laidotuvių metines, šv. Mišias Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje aukos Lietuvos kariuomenės ordinariato apaštalinis administratorius, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.
 
Paminklo atidengimo renginyje taip pat dalyvaus prezidentas Gitanas Nausėda, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, premjeras Saulius Skvernelis ir kiti aukščiausi šalies pareigūnai.
 
Komisija, sudaryta iš kultūros, meno, kitų sričių atsakingų institucijų atstovų, įvertino 14 pateiktų projektų ir išrinko nugalėtoją atsižvelgusi į paminklo idėjinių ir plastinių sprendinių meninę kokybę, meninės idėjos autentiškumą, išraiškos priemonių ir reikšmių tikslingumą. Taip pat buvo atsižvelgta į kontekstą – paminklo ir antkapio ansamblio dermę su Lietuvos valstybės vadovų laidojimo vietoje esančia kapaviete.
 
Vyriausybės vykdyto konkurso komisijos sprendimu antkapinio paminklo A. Ramanauskui-Vanagui skulptūrinę-architektūrinę idėją įgyvendino paslaugų viešojo pirkimo laimėtojai – autorių grupė – Algirdas Kuzma ir UAB „Arches“.
 
A. Ramanausko-Vanago palaikai 2018 m. rasti Antakalnio Našlaičių kapinėse ir tų pačių metų spalio 6 d. palaidoti Antakalnio kapinėse, Valstybės vadovų panteone, primena ELTA.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.06; 06:14

 Seimo narių grupė registravo Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymo pataisas, kurios užtikrins Lukiškių aikštės perdavimą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui.
 
Pagal siūlomą projektą, „Lukiškių aikštę Vilniuje panaudos teise neatlygintinai valdo ir ja naudojasi biudžetinė įstaiga Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras“.
 
„Tai, kaip Vilniaus mieste elgiasi ir kaip iš visiems mums šventų vietų tyčiojasi liberalai bei koalicijoje su jais esantys konservatoriai, – nedovanotina. Tam, kad būtume visiškai tikri, jog pliažai Lukiškių aikštėje nesikartos kiekvieną vasarą ir neniekins tų nužudytų žmonių, kurių vardai iškalti ant KGB rūmų pamatų, atminimo, ir registravome įstatymo pataisas, kuriomis Lukiškių aikštės valdymas atitenka Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui. Jam priklausantis Okupacijų ir laisvės kovų muziejus bei priešais jį esanti Lukiškių aikštė sudaro vientisą architektūrinį kompleksą, muziejus turi daug patirties ir žinių įprasminant laisvės kovas, tad aikštės tvarkymas taps paprastesniu ir neabejotinai užtikrins jos memorialinį statusą”, – sako Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis.
 
Pasak jo, poreikis ieškoti aikštei naujo šeimininko kilo po to, kai Vilniaus miesto meras liberalas Remigijus Šimašius laisvės kovas ir žmonių kančią bei mirtį menančioje aikštėje, prieš pat KGB rūmus, kuriuose dabar įsikūręs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui priklausantis Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, visai vasarai įrengė pliažą ir jo nenuėmė net įsigaliojus Seimo priimtam įstatymui.
 
Įstatymas nustato, kad Lukiškių aikštės naudojimas ir tvarkymas turi atitikti jos memorialinį statusą, užtikrinti rimtį bei deramą pagarbą už Lietuvos nepriklausomybę žuvusių kovotojų atminimui ir nužudytiems 1863–1864 m. sukilėliams.
 
Tikimasi, kad įstatymo pataisos dėl Lukiškių aikštės, kurias savo parašais parėmė Seimo „valstiečių“, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos, „socialdarbiečių“ frakcijų atstovai, bus pateiktos Seimui šią savaitę.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.22; 15:31

Kryžkalnyje atidengtas monumentas Lietuvos partizanams – kovotojams už šalies nepriklausomybę. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Sekmadienį Kryžkalnyje, Raseinių rajone, atidarytas memorialas, kuriuo įamžintas Lietuvos partizanų, paaukojusių gyvybes už Tėvynės laisvę nelygioje pokario kovoje su sovietų okupantais, atminimas.
 
„Šiandien prisimename tuos, kurie negailėdami savęs kovojo už Lietuvos laisvę, ir tuos, kurie šioje kovoje pražuvo – pašauti girių tankmėje, susprogdinti žeminėse, paniekinti miestelių aikštėse. Tai, kas anuomet atrodė kaip pralaimėjimas, mūsų akyse prilygsta pergalei – žmogaus dvasios triumfui didžios neteisybės akivaizdoje. Ir po daugelio metų partizanų kovų istorijoje tebeaidi balsas Tautos, kuri nebuvo nutildyta ir nebuvo nugalėta“, – atidarymo ceremonijoje kalbėjo prezidentas Gitanas Nausėda.
 
Prezidentas pabrėžė, kad tai buvo karta, per trumpą laiką patyrusi net tris savo krašto okupacijas, kurių viena buvo žiauresnė už kitą. Ji aiškiai suvokė, kad tik laisva tauta ir nepriklausoma Lietuvos valstybė gali užtikrinti piliečių saugumą ir orią būtį. Jos laisvės troškimą geriausiai įkūnijo 1949-ųjų vasario 16-osios Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Deklaracija, kuri apibrėžė siekį atkurti pamatinėmis Vakarų civilizacijos vertybėmis grįstą laisvą, demokratišką, orią Lietuvą. Būtent tokį troškimą mūsų karta įgyvendino 1990-ųjų kovo 11-ąją.
 
„Lietuvos laisvės kovų istorija mums primena, kad ir po tamsiausios nakties ateina šviesus rytas. Net ir iš giliausio miego pabudusi tauta gali pakeisti savo likimą. Net ir laikinų pralaimėjimų kartėlis užgrūdina plieną. Kartais viskas, ko reikia, – gyva, nesuklastota istorinė atmintis. Lyg gili žaizda, įsirėžusi į tautos audinį, ji neleidžia patogiai jaustis nelaisvėje, susitaikyti, nurimti. Ji vis iš naujo primena, kad tautos ir šalies, o ir kiekvieno iš mūsų laisvė – tai pamatinė vertybė, kurią reikia sergėti ir ginti, ir dėl kurios verta kovoti“, – teigė prezidentas.
 
Šalies vadovas palinkėjo, kad šis kalavijas ir žuvusiųjų atminimo siena amžiams bylotų apie neišmatuojamą laisvės kainą ir primintų mūsų pareigą stiprinti valstybę, dėl kurios sudėta šitiek aukų.
 
„Džiaugiuosi savo tauta ir žmonėmis, kurie širdies ir šauksmo vedini susirinko čia. Šis monumentas įamžina ir įprasmina partizanų aukas vardan Lietuvos laisvės. Stabtelėkime ir susimąstykime – Lietuvos moterų ir vyrų, tuo metu jaunuolių ir merginų, kuriems gyvenimas dar buvo prieš akis, apsisprendimas buvo aukoti savo gyvybę. Vardan ateities, suvokiant, kad gyventi kovoje už dabartinę mūsų laisvę liko mažiau nei metai. Jie nugalėjo savo mirtį. Didžiuojuosi mūsų tauta, kad suvokiame pokario kovos prasmę ir kainą”, – teigė ceremonijoje dalyvavęs ministras pirmininkas Saulius Skvernelis.
 
Premjeras nuoširdžiai padėkojo visiems, kurie savo atkaklumu, iniciatyva, tikėjimu ir nuoširdžiu darbu prisidėjo prie šios nepaprastai svarbios ir prasmingos idėjos įgyvendinimo.
 
Kaip ELTA jau skelbė, Vyriausybės pastangomis užbaigtas dar prieš gerą dešimtmetį a. a. monsinjoro Alfonso Svarinsko pradėtas kilnus darbas ir pastatytas monumentas Lietuvos partizanams – pagarbos ir padėkos ženklas kovotojams už Lietuvos nepriklausomybę.
Kryžkalnyje atidengtas monumentas Lietuvos partizanams – kovotojams už šalies nepriklausomybę. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
 
Memorialo statybai, investicijų projektui įgyvendinti Vyriausybė 2019-2020 m. iš valstybės biudžeto skyrė 505 tūkst. eurų. Dar 29,98 tūkst. eurų buvo skirta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, kad šis sudarytų elektroninį istorinių archyvinių duomenų apie žuvusius, mirusius tremtyje bei kalinimo vietose Lietuvos partizanus žinyną.
 
Memorialo projekto autoriai – skulptorius Tadas Gutauskas ir architektas Saulius Pamerneckis.
 
Memorialą sudaro lietuviško kalavijo formos apie 25 m aukščio obeliskas; apie 30 m ilgio atminimo siena su Vyčio kryžiaus formos plieno stelomis, kuriose išpjauta apie 11 tūkst. žuvusių partizanų pavardžių; Nežinomo Partizano kapas; Pagerbimo aikštė; taip pat ir 2018 m. lapkričio 25 d. atverta visuomenei memorialo dalis, skirta Kęstučio apygardos partizanams pagerbti, kurią sudaro koplyčia-varpinė ir šalia koplyčios įrengtos devynios betoninės nuožulnios plokštumos su Kęstučio apygardos partizanų slapyvardžiais, pavardėmis, gimimo ir mirties datomis.
 
Prie laiptų, vedančių į memorialą, ateityje numatoma pastatyti Lietuvos partizanų istorijos informacinį paviljoną-muziejų.
 
Prie memorialo statybos darbų organizavimo ir įgyvendinimo prisidėjo Raseinių rajono savivaldybė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Kultūros ministerija, Vyriausybės kanceliarija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.20; 20:34

G. Nausėda dalyvavo sąskrydyje Ariogaloje. Prezidentūros nuotr.

Lietuvos tremtiniai, politiniai kaliniai ir Laisvės kovų dalyviai susirinko į trisdešimtąjį sąskrydį, kviesdami visus Lietuvos žmones prisiminti tai, kas kiekvienam iš mūsų brangiausia – laisvę, pažymėjo sąskrydyje Ariogaloje dalyvaujantis prezidentas Gitanas Nausėda.
 
„ (…) Patyrę lemties išbandymus, atlaikę pavergėjų patyčias ir represijas, išsaugoję brutaliausiais būdais tryptą orumą, persekioti, žeminti, bet nepalaužti ir nepalūžę – Jūs visuomet tikėjote laisve. Puoselėjote ją širdyse Sibiro tremtyje; akylai sergėjote ją įkalinti lageriuose; tausojote sovietinio režimo sąlygomis, neprarasdami vilties net ir tuomet, kai Lietuvos nebuvo Europos politiniame žemėlapyje. Karta iš kartos perdavėte laisvės kibirkštį tam, kad tiestųsi mūsų visų bendras kelias į Nepriklausomybę“, – sakė prezidentas sąskrydžio dalyviams.
 
Pasak šalies vadovo, „nors daugybę žmonių pavyko išplėšti iš Lietuvos, bet Lietuvos iš žmonių – ne. Su Lietuva širdy jie ištvėrė kasdienybės siaubus, o tie, kuriuos pakirto badas, kankinimai ar kulka, atgulė amžino poilsio – taip pat su Lietuva širdy“.
 
Prezidentas dėkojo tremtiniams, politiniams kaliniams ir Laisvės kovų dalyviams už tai, kad nuolat yra primenama laisvės kaina ir vertė, už laisvės idėjos skiepijimą jaunimui, patriotiškumo ir pilietiškumo ugdymą, istorinės atminties puoselėjimą. Taip pat „už tai, kad ir šiandien esate pirmose gretose, kai reikia ginti Lietuvą“.
 
G. Nausėda pabrėžė, kad naujausia grėsmė Lietuvai – atominis monstras šalies pašonėje, su kuriuo niekada nenustosime kovoti. „Ačiū už tai, kad galime gerbti Jus kaip Lietuvos moralinį kompasą, kuris neleidžia iškrypt iš Laisvės kelio“, – savo kalboje sakė valstybės vadovas.
 
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga vienija per 40 tūkstančių dalyvių ir turi 53 filialus visoje Lietuvoje, kurių nariai buriasi į chorus, rengia ekspozicijas, užsiima leidybine bei švietėjiška veikla.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.01; 16:15

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.

Antrojoje straipsnio dalyje apžvelgiau Lietuvos antinacinio pogrindžio dokumento dalį – memorandumo „Lietuva vokiečių civilinės administracijos valdžioje“ skyrių „Žydų sunaikinimas“ (Vidmantas Valiušaitis. „Lietūkio“ garažo atgarsiai – JAV diplomatų depešoje).

Šis liudijimas buvo parengtas 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje ir JAV valstybės departamentą pasiekė 1943 m. gegužės mėnesį, per amerikiečių ambasadą Stokholme.

Sudėtingą jo kelią iki Vašingtono šiek tiek minėjau praėjusiame straipsnyje. Čia galėčiau pridurti, kad šį dokumentą JAV pasiuntinybei Stokholme paskolino Solomon Adler-Rudel, žydų agentūros, skatinusios emigraciją į Palestiną ir turėjusios savo atstovybę Londone, vadovas. Jis šį dokumentą gavo per Lietuvos diplomatinę tarnybą Šveicarijoje. Galima manyti, kad dokumentas S. Adler-Rudelį pasiekė per Edvardą Turauską, rezidavusį Berne. Būtent Turauskas palaikė panašaus pobūdžio kontaktus, nes misijos vadovas Jurgis Šaulys gyveno Lugane ir laikėsi šiek tiek atokiau nuo diplomatiniam jo statusui rizikos galinčių kelti žygių. Turauskas pasiuntinybėje buvo žemesnio rango diplomatas ir plati komunikacija vyko per jį, nors misijos vadovui Šauliui tarnybinius reikalus smulkiai kone kasdien referuodavo raštu.

Turauskas palaikė ryšius ir su visais formaliai ar neformaliai veikiančiais Lietuvos diplomatinės tarnybos postais – nuo Londono, Berlyno, Romos iki Vašingtono ir Buenos Airių.

S. Adler-Rudelis, pasak istoriko Augustino Idzelio, buvo „žymus tuo, kad bandė išgelbėti kuo daugiau Vokietijos žydų. Jis pats buvo Vokietijos žydas. Ir tą raportą apie žydų padėtį Lietuvoje jis perdavė Amerikos ambasadoriui Stokholme Hershalui V. Johnsonui.“

Taigi, jau 1943 m. gegužės mėn. JAV valstybės departamentas žinojo, kas buvo daroma su žydais Lietuvoje. „Lietuvis, kuris parašė tą raportą, faktų neiškraipė, – teigia A. Idzelis. – Ten minima, kad buvo žmogus, kuris [„garažo“] žudynių metu grojo armonika. Šis faktas paminėtas trijuose šaltiniuose. Viename šaltinyje minimas akordeonas, dviejuose – armonika. Vokiškam šaltinyje sakoma, kad buvo grojamas Lietuvos himnas. Lietuviškas šaltinis mini, kad tai buvęs „Slabotkos žydų maršas“. O Stokholmo raporte rašoma, kad tai buvo „polonezas“. Faktas, kad kažkas buvo grojama. Bet kiekvienas, pagal savo tautinę priklausomybę, atpažino skirtingą melodiją.“

Augustinas Idzelis, išeivijos istorikas

Svarbu pabrėžti, kad lietuviai to fakto neslėpė. Tai buvo dokumentuota jau 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje, o 1943 m. gegužę Vašingtonas tai jau žinojo. Neneigiama, kad buvo įsivėlę ir lietuvių. Drauge Stokholmo raporte minima, kad vadovavo SS karininkai, o iš lietuvių veikė politiniai kaliniai, ką tik išėję iš kalėjimo. Jie kerštavo, atpažinę asmenis, kurie juos kankino kalėjime.

A.Idzelis teigia: „Tas raportas yra svarbus istorinis dokumentas apie žydų padėtį Lietuvoje per holokaustą. Jis buvo parengtas lietuvių ir, su žydų pagalba, slaptais keliais pasiekė Amerikos ambasadą Stokholme, vėliau atsirado Amerikoje. Aš toliau tęsiu tyrinėjimus apie S. Adler-Rudel ir kitus žmones, kurie ten veikė.“

Kaip gaila, kad Augustinas Idzelis prieš pusantrų metų mus paliko ir apie šiuos jo tyrimus nieko daugiau nebeišgirdome. Bet tai verta dėmesio tyrinėjimų kryptis, kurią, tikiuosi, pratęs kas nors iš jaunų Lietuvos istorikų.

Memorandumo skyrius „Žydų sunaikinimas“ ne tik įdomus, bet ir svarbus taip pat ir kitu požiūriu. Esama gausios istorinės literatūros, kaip baigiantis Antrajam pasauliniam karui ėmė plaukti informacija į Jungtines Valstijas iš vokiečių okupuotų kraštų apie nacių rengiamą žydams „Final Solution“ arba vokiškai „Endlösung“, t.y. visišką jų fizinį sunaikinimą. Londone rezidavusios egzilinės lenkų vyriausybės, vadovaujamos gen. W. Sikorskio, emisaras Jan Karski, susitikęs su W. Churchilliu ir F. Rooseveltu, sakė: „Atvirai jiems kalbėjau apie beviltišką žydų padėtį, pabrėždamas, kad pagalba gali ateiti tik iš Vakarų. Nes lenkai yra bejėgiai, jie gali išgelbėti nebent vienetus, bet negali sustabdyti žydų naikinimo proceso.“

Tačiau amerikiečių vyriausybė, net ir patys Amerikos žydai, skeptiškai žvelgė į tokius pranešimus ir daug dėmesio į tai nekreipė, kol karo pabaigoje išvydo žiaurią tiesą.

Pirmosios žinios apie žydų naikinimą amerikiečius pradėjo pasiekti 1943-ųjų pradžioje. Tad šis lietuvių parengtas memorandumas yra vienas pirmųjų dokumentų, pranešusių Vakarams, kas tuo metu dėjosi vokiečių okupuotoje Europoje.

Antanas Valiukėnas

Šioje vietoje norėčiau dar kartą grįžti prie Antano Valiukėno. Lietuvių istoriografijoje, atsižvelgiant į jo vaidmenį ir reikšmę antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo sąjūdyje, jis yra nepelnytai užmirštas. Iš dalies galima suprasti kodėl. Prosovietinės istoriografijos tradiciją atvirai ar šiek tiek pridengta forma tęsiantiems užsienio ir vietiniams Lietuvos istorijos aiškintojams jis yra labai neparankus. Kadangi jo veikla ir likimas griauna grubią, itin primityviai istoriją atspindinčią sovietinę schemą: kas nebuvo su Maskva – tas buvo su Berlynu; o jeigu kas buvo „su Berlynu“ – automatiškai buvo „fašistas“, „nacis“ ir „žydšaudys“, geriausiu atveju – „žydšaudžių globėjas“ arba „žydšaudžių kurstytojas“.

A. Valiukėnas į tą schemą netelpa. Ne tik netelpa, bet ir iliustruoja tragišką Lietuvos istorijos tarpsnį, kai pasipriešinimo okupantams ir kovos už Lietuvos laisvę galimybės buvo be galo ribotos, jos formos – neįtikėtinai sudėtingos, o rizika – neįsivaizduojamai didelė. Ačiū Dievui, yra išlikę nemažai dokumentų, pagal kurios esma galimybių pakankamai išsamiai nušviesti Valiukėno veiklą ir aprašyti jo asmenybę. Bet tai – ateities uždavinys. Čia paminėsiu tik keletą faktų, kurie svarbūs straipsnyje nagrinėjamai temai.

„A. Valiukėnas buvo labai svarbus slaptos tarnybos atstovas, – teigia A. Idzelis. – Jis buvo dvigubas agentas – dirbo SD ir Vakarų žvalgybai. Amerikos žvalgyba gaudavo visą informaciją iš Lietuvos ir iš Berlyno per A.Valiukėną. Jie gerai orientavosi, kas darosi Lietuvoje.“

Istorikas Arvydas Anušauskas taip pat yra skyręs dėmesio A. Valiukėnui. Vertingame dokumentiniame filme „Dingę Berlyne“ ir pagal jį parengtame to paties pavadinimo straipsnyje, publikuotame knygoje „XX amžiaus slaptieji archyvai“ (bendraautorė G. Sviderskytė), jis atskleidžia šiurpią istoriją – gyvų žmonių, kuriuos NKVD laikė savo priešais, gaudynes pokariniame Berlyne.

„Speciali KGB operatyvinė grupė Vokietijoje esą turėjo sulaikyti karo nusikaltėlius, – rašo Arvydas Anušauskas. – Vėliau paaiškės, kad iš tiesų jie neteisėtais būdais persekiojo ar net grobė įtakingesnius Lietuvos politikus, karininkus, ekonomistus ir visai niekuo dėtus žmones, perdavinėjo juos į Vilnių ar Maskvą, o ten kaltinimai buvo dažniausiai klastojami, – suimtuosius teisdavo, tremdavo ar net šaudydavo slapta.“

Šiai grupei vadovavo Aleksandras Slavinas, dvidešimt devynerių metų NKVD papulkininkis. Žurnalistas Valdas Vasiliauskas, paskelbęs ne vieną straipsnį apie A. Slaviną, apibūdina jį kaip „gabų NKVD kontržvalgybos  karininką“, sutriuškinusį LAF Žemaitijos skyrių anksčiau negu prasidėjo 1941 m. Birželio sukilimas, o vėliau lietuvių rezistentų medžioklę pavertusį „savo amatu ir pašaukimu“. Išėjęs į atsargą Slvinas „iki paskutinio  atodūsio kompromitavo nepriklausomą Lietuvą ir kovotojus už jos laisvę, pasitelkęs Lietuvos žydų tragediją“. (V. Vasiliauskas. KGB klasika)

A. Anušauskas rašo, kad Slavinas gimė 1916 m. Maskvoje: „Tėvas Jakovas buvo kilęs iš Mogiliovo gubernijos, motina – pasiturinti, kelis namus turėjusi Kauno žydė. Maskvoje išgyvenę revoliuciją ir Pirmąjį pasaulinį karą, Slavinai grįžo į Kauną ir rėmė pogrindyje veikiančius komunistus.“

anusauskas_slaptai.lt
Arvydas Anušauskas. Vytauto Vsocko (Slaptai.lt) nuotr.

Už antivalsybinę veiklą A. Slavinas du kartus nepriklausomos Lietuvos saugumo buvo suimtas, bet abusyk išsisuko. Po Lietuvos okupacijos išsyk įsidarbino saugume, kuris tučtuojau virto NKVD Lietuvos skyriumi.

„Slavinas su nedidele KGB grupe Berlyne pradėjo veikti 1945-ųjų gegužės pabaigoje, – pažymi A. Anušauskas ir tęsia: – Slavino grupės narių lengvatomis asmeniškai pasirūpino Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija, kuris tuo pat metu organizavo masinius trėmimus okupuotoje Lietuvoje. Berijos pavaduotojas Bogdanas Kobulovas Lietuvos KGB operatyvinės grupės vadovui išdavė ypatingą leidimą veikti okupuotoje Vokietijoje: „Visoms SMERŠ, NKVD, valstybės saugumo operatyvinėms grupėms. Prašau operatyvinės grupės viršininkui papulkininkiui Aleksandrui Slavinui teikti visokeriopą pagalbą ieškant ir suimant karo nusikaltėlius.“

Tačiau tai tebuvo formalus dokumentas. Asmeniškai Slavinas, pasak A. Anušausko, „gavo leidimą Berlyne veikti pagal aplinkybes ir savo nuožiūra – tai yra pačiam spręsti ką daryti ir ko – ne.“

Kas buvo Slavino grupės nariai, ilgai buvo laikoma paslaptyje, jie buvo vadinami vien vardais arba slapyvardžiais. Tik vėliau buvo nustatyta, kad jo grupėje, kaip nurodo A. Anušauskas, „darbavosi kapitonas Icchakas Blochas, vyresnysis leitenantas Stepas Franskevičius, leitenantai Litvinavičius ir Jonas Pumputis, taip pat Slavino brolis, jaunesnysis leitenantas Julius Slavinas.“

A. Anušauskas šią detektyvinio romano vertą istoriją pasakoja toliau: „Kagėbistai žinojo, kad visai neseniai Antaną [Valiukėną] buvo sučiupę SMERŠ‘o agentai, bet jis sugebėjo pasprukti. Todėl šį kartą prie jo teko sėlinti ypač atsargiai, per pažįstamus. Kagėbistai išsiaiškino, kad Valiukėną kartais aplanko dvi seserys – Milda ir Romutė Alseikaitės. Jie atėjo paskui merginas į restoraną ir apsimetė, kad niekaip nesusikalba su padavėju. 21 ir 23 metų seserys susibičiuliavo su užsimaskavusiais agentais. Šie neskubėjo iškloti savo tikslų ir, norėdami pelnyti pasitikėjimą, jas įdarbino vertėjomis, bičiuliškai bendravo ir tik atsargiai provokavo vis daugiau išsikalbėti atvirai. Viešėdami seserų bute agentai ilgainiui sužinojo viską, ko jiems reikėjo.“

SMERŠ agentų pirmąsyk Valiukėnas buvo suimtas 1945 m. gegužės 19 d. Suėmimo metu buvo paimta Valiukėno surinkta, tačiau nespėta perduoti į Vakarus informacija apie padėtį Lietuvoje antrąsyk užplūdus ją bolševikams. Antanui tąsyk pasisekė: tardymo metu jam pavyko pabėgti, tačiau liko be dokumentų ir be išteklių.

Sesučių Alseikaičių plepumas ir patiklumas baigėsi tragiškai ne tik jų pažįstamam A. Valiukėnui, bet ir joms pačioms: „patriotais“ apsimetusių Slavino enkavedistų įkalbintos „važiuoti namo“, jos sutiko, ir buvo nuvežtos tiesiai… į Lukiškių kalėjimą. O iš ten – pasiųstos dar toliau, į Archangelsko sritį. Tiesa, vėliau jos buvo amnestuotos, „nesant nusikaltimo sudėties“.

„Taip Alseikatės sumokėjo už pažintį su Valiukėnu, –rašo Anušauskas. – Vargšės merginos galėjo net nežinoti, kad jaunas jų draugas dėl savo praeities ir pažinčių tiesiog masino kagėbistus.“

Tą patį tvirtina ir A. Idzelis. Kai jam priminiau to paties likimo kaip ir Valiukėnas susilaukusį gen. Petrą Kubiliūną, istorikas atsakė: „Kubiliūnas nebuvo toks svarbus. Jam buvo tik atkeršyta už generalinio tarėjo pareigas. O A. Valiukėnas buvo visai kitos kategorijos žaidėjas. A. Slavinas žinojo ką daro, nebuvo kvailas.“

Antano sesuo Elena Valiukėnaitė-Budnikienė liudija, kad Slavino smogikai, Valiukėno „nepažindami, tik turėdami nuotrauką, naršė po Berlyną, apsimesdami lietuviais-patriotais, bėgančiais nuo sovietų į Vakarus“. Ir jiems – pasisekė, „pasikvietus į talką vokiečių komunistus, kuriems pasakė, kad tai esąs nacių šnipas“.

NKVD medžiojamos aukos suėmimą Anušauskas taip aprašo: „Persekiodama Antaną Valiukėną, 1945 m. birželio 7 dieną Slavino grupė Berlyne sulaikė kitą lietuvį, kuris slapstėsi kartu su juo. Kagėbistai dar nežinojo, kad architektas Matas Valeika buvo vokiečių karinės žvalgybos – abvero – leitenantas slapyvardžiu „Putinas“. Todėl apgaule išgavo žinių apie Valiukėną ir jį paleido. Iš Mato Valeikos ir seserų Alseikaičių kagėbistai sužinojo visas Valiukėno slaptavietes. Dar po dviejų dienų, birželio 9-ąją, Valiukėnas įkliuvo į pasalą ir paties Slavino lydimas išvežtas į Vilnių.“

Čia ilgai tardytas ir 1946 m. kovo 19 d. LSSR NKVD kariuomenės tribunolo nuteistas dešimčiai metų kalėjimo ir penkeriems metams tremties. Nežinomomis aplinkybėmis A. Valiukėnas mirė ar buvo nužudytas 1946 m. liepos 16 d.

Jo mirties aplinkybės labai mįslingos. KGB dokumentuose mirties vieta nurodoma Ivdelagas, stovykla N-240 (Sverdlovsko sritis). Tačiau E. Budnikienė liudija, kad „vienas kalinys jį buvo sutikęs Nachodkos persiuntimo punkte“. Nachodka yra dar toliau į rytus už Vladivostoko, prie Japonijos jūros. Lietuvos politinių kalinių bendrijos „Kolyma“ tinklapyje nurodoma, kad A. Valiukėno mirties vieta – Nachodka. Ir jis galėjo žūti per Nachodkoje 1946 m. liepos 24 d. įvykusį sprogimą.

Kur jo kapas – nežinia. Mirties dieną Antanas Valiukėnas (1913-1946) buvo vos 33-ejų metų amžiaus…

Kodėl sovietų saugumui Valiukėnas buvo toks svarbus?

Istorikas Juozas Bagušauskas, tyrinėjęs Lietuvos archyvų raidą ir jų likimą, pažymi, kad jau 1944 m. sausio 2 d. L. Berija ir V. Merkulovas pasirašė įsakymą „dėl priemonių, gerinant valstybinių archyvų fondų panaudojimą čekistiniame darbe“. SSRS sričių, kraštų, respublikų archyvų valdybų ir skyrių viršininkams pasitarime Maskvoje 1944 m. lapkričio 22–25 d. buvo nurodyta, kad „pagrindinis archyvų uždavinys yra tiksliai ir laiku įvykdyti šį įsakymą“.

Tai reiškė, kad visi archyvai atsiduria išskirtinai sovietų slaptosios policijos žinioje, naudojami tik jos nuožiūra ir pirmiausiai – operatyviniam darbui. Pagrindinė archyvų funkcija, apie kurią vengta viešai kalbėti, buvo represinė. Archyvuose sukaupti slaptųjų skyrių dokumentai turėjo tarnauti NKVD ir NKGB struktūroms, renkančioms duomenis apie asmenis, kurių mąstysenos propagandos pagalba komunistai pakeisti neįstengė, todėl siekė sunaikinti fiziškai.

Lietuvos žmonių persekiojimo ir jų kontrolės mastą parodo J. Bagušausko pateikiami skaičiai. Vien 1946 m. užslaptinti ir visiškon NKVD žinion patekę Lietuvos archyvai gavo 25 233 paklausimus apie asmenis, nepriklausomybės laikais priklausiusius įvairioms politinėms organizacijoms, o ypač – apie dalyvavusius 1941 m. Birželio sukilime. Jie buvo čekistų taikinys Nr. 1, tad reikalauta duomenų, „demaskuojančių juos kaip liaudies priešus“.

Kaip gi kitaip NKVD galėjo vertinti Antaną Valiukėną, kuris buvo ne tik Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) 1940 m. lapkričio 17 d. steigiamojo akto signataras (V. Valiušaitis. Atrastas Lietuvių aktyvistų fronto įsteigimo aktas), bet ir asmeninis Kazio Škirpos sekretorius? Juo labiau, kad jis buvo gerai išsilavinęs ir kvalifikuotas asmuo.

Baigęs Švėkšnos gimnaziją ir 1931 m. pradėjęs studijuoti Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete, Valiukėnas išėjo neblogą žurnalistikos mokyklą – redagavo studentų žurnalą „Akademikas“, vėliau – žurnalą „Jaunoji karta“, skaitė spaudos apžvalgas Lietuvos radiofone.

NKVD kariuomenės puolimo inscenizacija Vilniuje prie Baltojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1937 m. išvyko į Šveicariją, Ciuricho universitete studijavo pedagogiką ir sociologiją, kartu dirbdamas „Lietuvos aido“ korespondentu. 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjus karui, kaip ir kiti užsienio studentai, turėjo grįžti į šalį, iš kurios jis buvo atvykęs. Grįžęs į Kauną redagavo „Vairo“ žurnalą.

Sesuo Elena Budnikienė taip pasakoja apie Valiukėno atsiradimą Berlyne: „1940 m. birželio 14 d. pasitraukė į Vokietiją (birželio 15-ąją Lietuva buvo okupuota – V.V.). Rudenį, paleistas iš pabėgėlių internato, apsigyveno Berlyne. Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa pakvietė jį užimti sekretoriaus pareigas. Gerai mokėdamas vokiečių kalbą, jis aktyviai dalyvavo Lietuvos pasiuntinybės veikloje. Buvo patikimas ministro patarėjas ir raštų redaktorius. Be to, parūpindavo informacijos Lietuvos bylos reikalais, plėtodamas santykius su įvairiais mums draugiškais užsieniečiais. Jo gabumų ir drąsos dėka svarbus informacijos pluoštas paplisdavo demokratiniuose Vakaruose.“

Štai koks netikėtas paveikslas išryškėja: narys to „baisiojo“LAF‘o, kurį sovietinė propaganda 50 metų visaip koneveikė ir peizojo, pasirodo, trejus su puse Antrojo pasaulinio karo metų palaikė slaptus ryšius su demokratiniu Vakarų pasauliu, aprūpindamas informacija, kurios negalėjo gauti iš kitų Vakarams prieinamų šaltinių.

Kitaip tariant, tų 74 JAV diplomatinių depešų iš Stokholmo, skelbiamų T. Remeikio knygoje „Lithuania under German occupation 1941-1945“, nebūtų buvę, jeigu ne K. Škirpos sekretorius. Augustinas Idzelis sako tiesiai šviesiai: tą medžiagą „surinko Antanas Valiukėnas Berlyne. Ir tai vienas iš pagrindinių šaltinių suprasti padėtį Lietuvoje vokiečių okupacijos laikotarpiu“.

Netenka abejoti, kad Valiukėnas tokios veiklos nebūtų vykdęs be K. Škirpos žinios. Priešingai. Ta veikla, greičiausiai, buvo vykdoma būtent su Škirpos žinia ar net jo pavedimu. Kadangi Valiukėnas buvo itin patikimas Škirpos žmogus ir imdavosi rizikos bei atsakomybės vykdyti pavojingas misijas. Tai liudija jo rizikinga kelionė iš Berlyno į Kauną 1941 m. liepos 26 d.

Laikinoji Lietuvos vyriausybė tuo metu patyrė milžinišką spaudimą trauktis vokiečiams iš kelio. Naktį iš liepos 23 į 24-ąją, gestapas, voldemarininkų rankomis, prieš Laikinąją vyriausybę surengė pučą ir nušalino komendantą pulk. J. Bobelį, nors pačios vyriausybės galutinai sudemoralizuoti neįstengė.

Pulkininkas Kazys Škirpa

Liepos 26 d. Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Kazys Škirpa jį premjero pareigose pavaduojančiam Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui parašė ilgą laišką, kuriuo siekė palaikyti jį morališkai ir pabrėžti pagrindines politines nuostatas, nuo kurių vyriausybė jokiomis aplinkybėmis neturinti atsitraukti. Pagrindinės keturios buvo šios:

„1. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės reikalavimo jokiomis aplinkybėmis nenusileisti.

2. Laik[inajai] Vyriausybei bei paskiriems jos nariams į jokią kolaboraciją su vokiečių numatoma okupacine valdžia Lietuvai nesileisti, kokia skraiste jie bebandytų savo tikslus prieš Lietuvą pridengti.

3. Skaityti juos [vokiečius – V.V.] naujais krašto okupantais ir stengtis jiems kuo mažiau ką duoti, atbulai – viską taupyti Lietuvos ateičiai.

4. Nuo bet kokio lietuvių kariuomenės organizavimo susilaikyti, kol Reichas nestoja ant Lietuvos suverenumo pripažinimo pagrindo ir nepripažįsta Lietuvos Vyriausybės; atbulai, saugotis nuo beprasmiškų aukų ir taupyti mūsų tautos vyrus galutiniam Lietuvos išlaisvinimui.“ (Nepriklausomybės sąsiuviniai 2019 2(28))

„Jį [laišką – V.V.] tą pačią liepos 26 d. išsiunčiau į Kauną su savo asmens sekretorium Antanu Valiukėnu, specialiu kurjeriu, kuris buvo smulkiausiai informuotas apie mano pastangas Berlyne, – rašo Škirpa savo knygoje „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“ ir tęsia: –Paslėpęs savo užantyje šį svarbų laišką, A. Valiukėnas perkirto „žaliąją sieną“ aktyvistams įprastu metodu [perėjo sieną nelegaliai – V.V.] ir, ją laimingai palikęs užpakaly su visomis vokiečių pasienio sargybomis, pasileido paskolintu dviračiu per kuone visą Žemaitiją Kauno link. Tai davė jam gerą progą patirti krašto gyventojų tikrąsias nuotaikas po tariamo išlaisvinimo, kurias jam ne vienas lietuvis ūkininkas, kur tik Valiukėnas buvo stabtelėjęs atsikvėpti, apibūdino maždaug tais pačiais žodžiais: „vienas okupantas išėjo, kitas atėjo“.

Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.

Įsidėmėkime: jau 1941 m. liepą lietuviams tai buvo visiškai aišku, net ūkininkai tai suprato!

LAF centro Berlyne ryšiai, per Antaną Valiukėną, Lietuvos pasiuntinį Stokholme Vytautą Gylį, Lietuvos pasiuntinybės patarėją Berne Edvardą Turauską, Švedijos karinį atašė Berlyne pulk. Carlą H. Juliną Dannfeltą, net ir Solomoną Adler-Rudelį, su JAV ambasada Stokholme yra dokumentuoti. Tai reiškia, kad istorija yra žymiai sudėtingesnė ir daug įdomesnė, negu aprėpia sovietiniai istorijos interpretavimo stereotipai, masiškai tiražuojami dabartinės Rusijos propagandos ir ją aptarnaujančio personalo.

Sąžiningiems istorijos tyrinėtojams su tais faktais reikia „kažką daryti“. Jie netelpa į sovietinės istoriografijos „Prokrusto lovą“. Galbūt kaip tik dėl to yra žmonių, kurie„pyksta ant faktų“. Ir kai jų negali paneigti, tada sako, kad „ne tie žmonės“ juos atrado arba jų kvalifikacijos ne tos, kad „galėtų atrasti“.

Taip yra ir su Juozu Lukša-Daumantu. Į „Prokrusto lovą“ jis netelpa. Ir prie jokio „garažo“ jo neprirakinsi.

2020.07.11; 08:30

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Perskaičiau ypač jautrų Jūratės Laučiūtės rašinį apie savo Mamą (https://slaptai.lt/jurate-lauciute-mama-kaip-as-ilgiuosi-taves/).

Prisipažinsiu: nors vyrui nedera demonstruoti pernelyg didelio jaudulio, bet kolegės pasakojimas išspaudė ašarą. Aišku, viską projektavau į savo Mamą – paprastą kaimo moteriškę, neturinčią jokių visuomeninių nuopelnų, neskaičiusią daug knygų, gal tik maldaknyges, bet išlikusią mano atminty kaip švelnią, jautrią ir… nelaimingą Mamą. Kodėl nelaimingą? Gal todėl, kad mirė 56-rių, sunkios ligos palaužta, nepatyrusi jokių gyvenimo malonumų, kartais skriausta samane paaitrino Tėvo, nuvarginta nepriteklių ir trijų sūnų auginimo, kai Tėvas už dalyvavimą stribo linčo teisme kaimo vestuvėse atsidūrė Kazelsko sunkiųjų darbų kalėjime…

Tėvas gavo 8 metus, bet grįžo mirus Stalinui, po trijų metų. Man tebuvo treji. Naktį baisiai išsigandau mane išbudinusio prie lovos palinkusio barzda apžėlusio vyro… Tuos metus tris sūnus auginusi Mama išgyveno daug dramų. Spaudė ir enkavedistai, ir partizanai. Vieni tardė, kad įrodytų organizuoto nusikaltimo faktą ir Tėvo vaidmenį jame, kiti – kad kaltę prisiimtų ne pasipriešinimo dalyviai… Mama sakydavo, kad abejų kerziniai batai atsidurdavo tarpduryje, kai ji išsigandusi mėgindavo velke užšauti duris…

Paskui – vienai išmaitinti augančias burnas. Vyresniajam tekdavo eiti į tolimą kaimą pieno. Per buvusį aerodromą, šalčiui spaudžiant, brolis užgrubusiais pirštais nespėdavo atsisegti klyno, ir jis prišaldavo… Mama pati dažnai prašydavo pagelbėti maistu, nors tai buvo panašu į ubagavimą…

Upelis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Buvo 50-ųjų pradžia. Kaimas buvo tarsi kryžkelėje tarp partizanų ir stribų. Šiandien tik naivus gali patikėti pasakojimais, kad kone visi kaimo žmonės aktyviai rėmė partizaninį judėjimą. Ne, dažniausiai jie bijodavo. Naktį maitindavo ir priglausdavo „miško brolius“, dieną namie girdydavo „liaudies gynėjus“. Visur knibždėjo stribų, neaiškaus plauko šmirinėtojų, parsidavėlių ir šnipų. Tėvai pasakojo apie Kazimierą Degutį, kuris vokiečių okupacijos metu buvo miestelio policijos viršininkas, o grįžus sovietams, vadovavo Vaidoto partizanų būriui. Jį išdavęs vienas ūkininkas Šneideris, pas kurį būrio vyrai dažnai apsistodavo…

Tai štai, nueidavo į tokį kaimą Mama ir galėdavo negrįžti: juk ji tapdavo liudininke…

Grįžus iš kalėjimo Tėvui, gyvenimas pagerėjo. Mamą prikalbino stoti į kolūkį, bet už alinantį darbą laukininkystėje darbadieniai būdavo išties kuklūs. Be to reikdavo prižiūrėti didelį cukrinių rinkelių plotą, už kurį rudenį atsiskaitydavo keltu maišų cukraus. Man toks atsiskaitymas buvo tikra palaima, bet tėvai netrukus išstojo iš kolūkio, o kartu jo pirmininkas Timofejevas uždraudė ganiavą šalia namų. Be jos buvo striuka.

Kaip prisimenu šiandien, Mama nuo tų negandų neprarado savo švelnaus būdo, nesudiržo, neėmė komanduoti, buvo nuolaidi ir staliui Tėvui, pas kurį užsakovai su prašymais užeidavo būtinai su buteliuku kišenėje… Dieve Dieve, kaip ji mokėdavo mus slėpti nuo nežinia ko įpykusio Tėvo, nors aš augau, per sienelę viską girdėdamas, tačiau nedrįsdamas eiti prieš maitintoją…

Sodyboje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mama, bet kodėl aš iki šiol Jus (Suvalkijoje nepriimta vadinti „Tave“) sapnuoju? Tuos nesibaigiančius sapnus lydi kankinantis kaltės jausmas. Štai aš grįžtu iš didelio miesto… palaukite, negaliu rašyti, ašaros rieda… taigi, grįžtu iš Vilniaus, einu ilga miestelio gatve, jau matau šiltus gimtųjų namų žiburius ir staiga prisimenu: taigi, aš Jums nieko dovanų nenupirkau, netgi duonos kepalo ar kokio lauktuvių pyrago… Tai koks aš sūnus? Ko vertas?

O Jūs laukiate prie vartelių su tokia gailia, atlaidžia šypsena ir sakote: nieko, sūneli, mes nealkani, visko turime, mes dar gyvi, tik labai galvą skauda…

Ir pasineriu į kažkokią tamsą, žiburiai išnyksta, ir suprantu, kad Mamos seniai gyvos nėra, kaip ir Tėvo, savo vienišą sodybą palikusio vos 64-rių… Pabundu. Suprantu, kad tai buvo tik sapnas. O gal Mama su manimi kalbėjosi? Iš ten, iš aukštybių.

Atleisk, Mama.

Ar kada nors aš nusiplausiu tą kaltę? O gal tai visų vaikų prakeikimas?

2020.05.03; 06:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Šiandien išklausiau LRT radijo laidą „Džiazuojanti istorija“ apie Tadą Blindą ir…. Vytautą Landsbergį, kaip buvo skelbta anonse:
 
Nujaučiau, kad Vytauto Landsbergio vardas paminėtas kaip Balandžio 1 šposas. Iš tiesų, buvo prisimintas jo senelis Gabrielius Žemkalnis – Landsbergis, parašęs dramą „Blinda – svieto lygintojas“.
 
Pirmu smuiku laidoje grojo istorikas dr. Tomas Balkelis.
 
Jis, remdamasis carinės Rusijos Lietuvoje žandarmerijos pranešimu, įvardino Tadą Blindą kaip paprasčiausią plėšikų gaujos vadą, arkliavagį, pardavinėjusį vogtus arklius Prūsijoje. Pagal tą pranešimą, neapsikentę vietos gyventojai surengė jam Linčo teismą, mirtinai jį sudaužydami Luokės miestelio aikštėje.
 
Štai ką apie Tadą Blindą pateikia Vikipedija.
 
Tado Blindos asmenybė apipinta padavimais ir istorijomis, o jo biografija istoriškai netyrinėta ir tėra labai maža žinių. Gimė Luokės parapijos Kinčiulių kaime 1846 m. sausio 15 d. (pagal Julijaus kalendorių), pasiturinčio valstiečio Tado ir Elžbietos Bukontaitės Blindų šeimoje. Yra žinoma, kad jo tėvas buvo valakinis ūkininkas ir Viekšnių dekano medininkas. Turėjo du sūnus, vyresnįjį Juozapą ir jaunesnįjį Tadą, kuris buvo krikštytas Ubiškėje. Ūkiu daugiausia rūpinosi motina. Vyresnysis sūnus Juozapas mokėsi kunigų seminarijoje, tačiau iš ten buvo pašalintas ir ištremtas į Sibirą, iš kur nebegrįžo. Tadui Blindai motina ūkį užrašė 1867 m. sausio 15 d. sau pasilikdama išimtinę. Tais pačiais metais vasario 7 d. vedė Barborą Viktoravičiūtę, susituokė Luokės bažnyčioje. Augino tris dukras (Ievą, Oną, Marijoną). Ūkį nuomojo, pats žemės nedirbo.
 
Su plėšikų gauja veikė Raseinių, Šiaulių ir Telšių apskrityse. 1877 m. balandžio 22 d. per Švento Jurgio jomarką pagautas ir minios užmuštas Luokės turguje. Prie to prisidėjo ir grafo Oginskio tarnai. Carinės žandarmerijos raporte nurodyta, kad jo mirties priežastis buvo daugybiniai kūno sumušimai.
 
Rašytoja Lazdynų Pelėda apie 1900 m. surinko žmonių pasakojimus apie Tadą Blindą ir buvo pradėjusi rašyti kūrinį „Sulygintojas svieto“, tačiau vėliau persigalvojo, ir visą turimą medžiagą perdavė Gabrieliui Landsbergiui-Žemkalniui.
 
Tadą Blindą išgarsino 1907 m. Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio drama „Blinda, svieto lygintojas“, parašyta pagal Lazdynų Pelėdos surinktus pasakojimus. 1973 m. sukurtas 4 serijų TV filmas „Tadas Blinda“ (režisierius Balys Bratkauskas, scenarijaus autorius Rimantas Šavelis, pagrindiniame – Tado Blindos – vaidmenyje Vytautas Tomkus).
Kadras iš meninio filmo „Tadas Blinda“
 
2004 m. muzikantas Andrius Mamontovas pastatė miuziklą „Tadas Blinda“.
 
Po beveik 40 metų pertraukos nuo originalaus kūrinio atsiradimo nufilmuotas pirmas lietuviškas nuotykinis istorinis veiksmo filmas nepriklausomos Lietuvos istorijoje Tadas Blinda. Pradžia – didžiuosius ekranus pasiekęs 2011 m. rugsėjo mėnesį. Tai tapo žiūrimiausia juosta Lietuvos istorijoje. Vien per pirmąjį savaitgalį į kino sales susirinko daugiau nei 40 tūkst. žiūrovų.
 
Pasigedau dr. T. Balkelio kritiško žandarmerijos raporto įvertinimo. Tik ką įvyko 1863 metų sukilimas („Vyresnysis sūnus Juozapas mokėsi kunigų seminarijoje, tačiau iš ten buvo pašalintas ir ištremtas į Sibirą, iš kur nebegrįžo“).
 
1863 m. Valstiečių sukilimas Lietuvoje. Konstantino Bogdano istorinė kompozicija. Slaptai.lt nuotr.

Dr. T. Balkeliui, tur būt, žinoma, kad vėlesnė „žandarmerija“ – KGB SSRS mūsų partizanų nevadino kitaip, negu banditais. Kaip ir carinė žandarmerija, KGB siųsdavo tokius raportus Maskvai, kuriuose stengėsi įrodyti, kad su partizanais susidorodavo „tarybinė liaudis“, mums gerai žinoma stribų pavadinimu, su visokiomis išgalvotomis istorijomis.
 
Lazdynų Pelėda surinko atsiminimus apie Tadą Blindą praėjus vos 33 metams po T. Blindos mirties. Kodėl mes turėtume abejoti tais prisiminimais, labiau pasitikėdami okupanto, žiauriai numalšinusio 1863 sukilimą, raportu? Net jei Tadas Blinda, kuris pats pasiturinčiai gyveno, rekvizavo arklius kokiam nors fondui, tai ar negalėjo tas fondas būti skirtas tolimesnei kovai už Nepriklausomybės atkūrimą? Negi žandarmerija paminėtų tokį faktą?
 
Manau, kad mūsų istorikų bandymas pūsti į vieną dūdą su okupantų „šaltiniais“ neišlaiko kritikos.
 
2020.04.02; 20:00

Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.

Du kartus perskaičiau apie Petro Venclovo  įžanginę novelę „1947 – ieji“ romane „Grumtynės“, išėjusiame šiemet. Tačiau pirmą kartą ją perskaičiau romane „Iš tamsos į tamsą“, pasirodžiusiame 2012 metais. Kūrinio įžanga, (knygoje užrašyta prologas), turėjo ir dar du žodžius „Užmigęs dauboje“.

Prie novelės skirtumo reikia pridėti  kalendoriaus datas, – vietoje septyniadešimt metų, turime skaityti šešiasdešimt, mat, dešimtmetis praėjo nuo šitų kūrinių pasirodymo… Jeigu dar po kokio dešimtmečio Petras Venclovas parašytų romaną apie rezistenciją, jis turėtų įžangoje įvardinti aštuoniasdešimt metų!

Autorius pradeda knygos įžangą nuo prancūzų poeto: „Vaizdas beveik toks, kokį 1870 metais savo eilėraštyje „Miegąs klonyje“ aprašė poetas Artūras Rembo“. To eilėraščio nesu skaitęs; gal klonių ir daubų vaizdas paupyje visur vienodas. Koks buvo to jaunuolio, užmigusio klonyje, likimas, nežinau… Nors, kita vertus, Prancūzijos istorija irgi neapsiėjo be kraujo, be mirčių.                             

1947 metais man buvo septyneri metai, o rašytojui Petrui Venclovui – treji. Mudu gimėme kaime ir kiekvienas atsinešėme savąsias  istorijas… Mano šeimos vyriausioji sesuo ištekėjo berno, kuris dirbo samdiniu pas tėvus Smetonos metais ūkyje. Sesuo, baigusi prekybos kursus, gyveno Plungėje. O tas jos bernas (samdinys) irgi gyveno ten, dirbo tardytoju, paskui pradėjo mokytis Charkove kursuose teisėju. Mūsų šeima pradėjo džiovinti duoną, ruošti druską,  lašinius. Aš su dviem  broliais ir dviem seserimis, pamatę vieškeliu dardant mašiną, bėgome į „pastauninką“, miškelį prie Minijos. Gal dėl to sesers vyro mūsų šeimos neišvežė į Sibirą…

Petras Venclovas. Grumtynės

O vyrai, tai sužinoję apie mūsų šeimą, 1947 žiemos naktį apsilankė pas mus, ir laiku neatsklendusiam durų tėvui išmušė dantį; kitą kartą nušovė kiaulę ir pasikinkę arklį, ją išvežė; išvogė iš spintos skrynių žiedus, karolius, grąsino mamai dėl ne taip išauklėtos dukros, ketino ją nušauti; Prisimenu tą vaizdą, – mama stovi su mūsų jauniausiuoju sūneliu ant rankų, ir ašaroja.  (O aš ir dabar girdžiu tą vyro balsą). Mama kurį laiką negyveno namuose, ją priglaudė kaimynai… Mes, kiek ūgtelėję vaikai, iš mūsų tėvų pradėjome girdėti kitokias versijas; mus apiplėšė ir tėvus gąsdino ne miškiniai, o gretimo kaimo vyrai, pažinoję tą jaunuolį, būsimąjį teisėją.

Lietuvos partizanas ir jo motina. LGGRTC nuotr.

Po keliolikos metų gretimo kaimo bernai, mūsų sesers vyro bendraamžiai, (man žinoma jų pavardė) ėmė kreiptis į komunistų partiją (į Plungės kompartijos komitetą) dėl to vyro, netinkamai sutikusio vokiečių valdžios atėjimą, – tas vyras mūsų kaime laikė lietuvišką, tautinę, vėliavą. Jie surado foto nuotraukas, surado liudininkų, ir tą sesers vyrą išmetė iš partijos. To vyriškio karjera buvo sužlugdyta. 

Sesers vyras norėjo įtikti ir smetoninei Lietuvai, ir sovietų valdžiai. Smerktinoje padėtyje atsidūrė ir tie jį iš partijos išmetę gretimo kaimo vyrai. Dabar, pradėjus skaičiuoti laiką nuo sovietinių laikų, jau Lietuva vėl laisva, vėl nepriklausoma. (Nuo 1991 metų Kovo 11 dienos pradėjome skaičiuoti 30 metų). 

                      ————-

Prabėgus keletui metų, menu ir agitaciją bei prievartinį rašymąsi į kolchozus (mūsų kaime kolchozas įsikūrė 1949 metais; tėvas atkakliai nepasirašė į tą „bendrą ūkį“, išslapstė po malkomis pjaunamąją mašiną, karietą).

Aš, 1951 metais pradėjęs lankyti Plungės gimnaziją, grįždamas iš pamokų, prie rusų mokyklos kieme išvydau pamestą partizaną. Ir dar iš tų metų atsimenu geležinkelio stotį, kurioje traukinio vagonuose buvo daug „išvežamųjų“ į Sibirą…

                      ————–

Abiejų knygų („Iš tamsos į tamsą“, „Grumtynės“) įžangose skaitome: „Koks nelengvas, o dažnai ir lemtingas buvo pasirinkimas su kuo ir prieš ką gimusiųjų praėjusio amžiaus antruoju ir trečiuoju dešimtmečiu…“ Įžangoje prisimenami ir antikiniai laikai: „Juk dar Antikos išminčiai sakė, kad nė vieno žmogaus gyvenimas nepraeina be išbandymų, kryžkelių ir šunkelių, be dvasios suklupimų ir nuopolių“.

Petras Venclovas. Iš tamsos į tamsą

Įžangoje autorius plačiai pavaizdavo vaizduojamą jaunuolio neilgą gyvenimo kelią. Rašytojui užtenka ir istorijos, ir jauno žmogaus psichologijos išmanymo: „Už ką jis kovojo: už sovietų Lietuvą ar už laisvą laisvą, nepriklausomą Lietuvą? Pirmuoju atveju jis būtų „liaudies gynėjas“, paprastai žmonių vadinamas „stribu“, antruoju – miškinis, žaliukas, arba, moksliškiau tariant, partizanas. Įsižiūrėjęs į jo veidą, nuspręstum, kad jam apie devyniolika ar dvidešimt. Būdamas tokių metų, turėjo tarnauti raudonojoje armijoje kur nors Vidurinėje Azijoje ar Kaukaze. Gal jį atleido nuo kariuomenės dėl sveikatos problemų, bet koks nors politrukas, gebantis jaunų žmonių protais ir jausmais, įtikino jį tapti „liaudies gynėju“, žadėdamas šviesią komunistinę ateitį?“

Patrauklios buvo jaunuolio svajonės: „Vesti ir pasakoti vaikams ir anūkams, kaip nelengvai aštuoliktaisiaisdvidešimtaisiais savanoriai, o po trisdešimties metų partizanai dar kartą iškovojo laisvę, atkūrė nepriklausomą valstybę. Jis nė kiek neabejojo, kad po metų kitų Lietuva vėl nusimes okupantų jungą. Į jo ateities planus mirtis neturėjo teisės įžengti. Ji galėjo pasirinkti bet ką, tik ne jį: šviesiaplaukį Lietuvos laukų riterį, kovojantį už teisybę ir laisvę“.

Įžangoje dar minimas ir neapsisprendusiųjų pokario rezistencijos kovoje sluoksnis, kaip ir tas kaimietis, „stribų“ įsakytas turėjęs nuvežti jaunuolio lavoną prie valsčiaus stribynės ir pamesti po langais, ant bruko, jog visiems, kurie kovoja arba nepritaria naujajai valdžiai, būtų aiški pamoka ir rūstus pagąsdinimas. Valstietis neskuba, jam velniškai nesinori dienos akyje užsiimti tokiu šventvagišku darbu, nes kiekvienas sutiktas kelyje palaikys jį okupantų talkininku.

Partizanų palapinė. LGGRTC nuotr.

                       ————–

Įžanginė novelė labai patiko ir literatūros kritikui, teatrologui, Gediminui Jankui, aukštai įvertinusiam ir visą knygą: „Betgi įsimintiniausia ir įspūdingiausia man pasirodė pati pirmoji, įvadinė, novelė – „1947-ieji“. Joje autorius sudėliojo įvairiausias ir skirtingiausias mirusio jaunikaičio žūties versijas – juk jis galėjo būti ir partizanas, ir kovojęs už sovietų Lietuvą. Jaudinantis tekstas, pakylantis iki filosofinių apibendrinimų, galima sakyti, programinis visos knygos raktas“.

 Neveltui šalia Gedimino Jankaus recenzijos įdėta jaunų partizanų nuotrauka, ir žinomo partizanų kapelionio Justino Lelešiaus – Grafo (1917 – 1947) patriotinis kreipinys: „Jūs užmiršite mus, bet mes, žūstantieji, jūsų prašome: mylėkite Tėvynę taip, kaip mes mylėjome! Mes į jus, gyvieji, žiūrėsime per amžius iš kapų.“

                      ———–                                   

Šiandien rezistencijos temą reikia suvokti plačiau, – kaip vieną iš tautos istorinės atminties segmentų, nes be tokios atminties nei apie rezistenciją, nei apie kitokį istorinį periodą nebūtų prasmės kalbėti. Istorinė atmintis talentingai gaivinama, pavyzdžiui, Kristinos Sabaliauskaitės romanuose „Silva rerum“, kuriuose autorė kelia iš užmaršties prie skaitytojo septynioliktąjį ir aštuonoliktąjį amžius, Renatos Šerelytės romane „Mėlynbarzdžio vaikai“, kurio veiksmo rėmai jau liečiasi su pokario rezistencija.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

Kaip nesėkmę, gaivinant tautos atmintį, įvardinčiau Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“, sulaukusį daug kritikos. Jame autorius pernelyg nerūpestingai pasielgia su istorine medžiaga, suteikdamas prioritetą kūrinio formai, o ne turiniui. Žinoma, nebūtina suteikti jam pirmenybę, tačiau tokiu atveju reikėtų išlaikyti bent šių dėmenų lygsvarą, kas, sakykim, pasiekta žaismingame Gintaro Beresnevičiaus romane „Pabėgęs dvaras“…      

Rašytojas, literatūrologas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kūryboje vien talento neužtenka, reikia dar ir asmenybinės brandos, – moralinės atsakomybės, pilietiškumo, tautiškumo, orumo. Juk ko sulaukiama, šaipantis iš žmonių, padėjusių galvas dėl tautos laisvės? Taip nejučia, „estetiškai“, prarandamas tas placdarmas, kurį partizanai/rezistentai buvo išsikovoję nelygioje kovoje. Pasakojamasis laikas/jo datavimas/ nebeturi lemiamos reikšmės, kadangi moralinės-tautinės vertybės istoriniu požiūriu yra belaikės, kitaip sakant, visada aktualios, – į jas pasikėsinęs subjektas objektyviai atsidurs priešininkų/priešų placdarme.

Pavyzdžiui, kad ir garsiųjų Pilėnų gynėjų ir jų kunigaikščio Margirio žygdarbio neigėjai, kuriems aistringą atkirtį davė literatūrologas Algimantas Bučys (ž. „Metai“, Nr. 6, 2011). Istorinei atminčiai nebe labai svarbu, kiek tas ar kitas įvykis yra autentiškas, o kiek legendom apipintas, kadangi jis jau yra užsifiksavęs tautos atmintyje, jos vertybių skalėje. O neigti tautos atmintį negalima kitaip, kaip atsistojant į opozicionierių stovyklą.

Žinoma, dar galima kvestionuoti atskiras tautos personalijas (pavyzdžiui, daug iečių dar ir šiandien sulaužoma dėl Salomėjos Nėries, dėl Petro Cvirkos, dėl Justo Paleckio, dėl Antano Sniečkaus ir kitų), bet negalima kvestionuoti tautos kovų dėl laisvės, nepriklausomybės, kadangi toji kova vyksta ne dėl ko kito, bet dėl mūsų, tautiečių,  tapatybės, dėl mūsų išlikimo, dėl mūsų savasties.  

2020.03.01; 09:00

Pašto ženklų blokas, skirtas 4 partizanams, pasirašiusiems Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją. Lietuvos pašto nuotr.

Lietuvos paštas penktadienį, vasario 7-ąją, išleidžia dailininkės Aušrelės Ratkevičienės kurtą pašto ženklų bloką „Partizanų Lietuva“.
 
Pašto ženklų bloke – du pašto ženklai, kuriuose pavaizduoti 4 iš 8 partizanų, pasirašiusių Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją: Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas Jonas Žemaitis-Vytautas, Lietuvos pedagogas, partizanas Juozas Šibaila-Merainis, partizanas Vytautas Gužas-Kardas ir Lietuvos partizanų pulkininkas Aleksandras Grybinas-Faustas.
 
Kitais metais planuojama išleisti pašto ženklų bloką su kitais keturiais šią deklaraciją pasirašiusiais partizanais – tai Petras Bartkus-Žadgaila, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Leonardas Grigonis-Užpalis ir Bronius Liesys-Naktis.
 
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija – Lietuvos valstybės teisės aktas, kurį 1949 m. vasario 16 d. Minaičių kaime (Radviliškio r.) baigė sudaryti ir pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdis. Šiuo dokumentu buvo užtikrintas Lietuvos valstybės tęstinumas ir paskelbta lietuvių tautos valia atkurti nepriklausomą demokratinę valstybę.
 
Nepriklausomos Lietuvos nesulaukė nė vienas partizanas, pasirašęs deklaraciją: trys šio akto signatarai žuvo tais pačiais 1949 metais, dar trys – po metų–dvejų, o du buvo sušaudyti dar vėliau.
 
Penktadienį išleidžiamame bloke – du paštai ženklai: 0,81 euro vertės pašto ženklas, skirtas siųsti į Europos Sąjungos šalis, ir 0,84 euro vertės – į kitas šalis. Pašto ženklų bloko tiražas – 6500 vnt. Su pašto ženklais bus išleistas pirmos dienos vokas, proginis antspaudavimas vyks vasario 7 d. Vilniuje, Gedimino pr. 7 įsikūrusiame pašte.
 
Per metus valstybės valdoma akcinė bendrovė Lietuvos paštas išleidžia 25–27 pašto ženklus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.06; 10:00

Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Neseniai teko perskaityti Lietuvių kalbos instituto knygą „Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika, V., 2017. Knygoje aprašomi įdomūs Lietuvoje gyvenančių tautų sociologiniai tyrimai ir kalbų kontaktai. Tikrai, kas domisi didžiųjų Lietuvos tautinių mažumų gyvenimu, gali papildyti savo turimas žinias.

Perskaičius knygą užkliuvo vienas straipsnis, parašytas rusų mokslininkės Nadieždos Afanasjevnos Morozovos. Šis straipsnis „Kompaktiškos Lietuvos sentikių gyvenvietės praeityje ir dabar“ 744 – 759 psl. atspausdintas rusų kalba ir jau prieš tai buvo išspausdintas Rusijos moksliniuose leidiniuose.

Straipsnyje yra teiginys, kad dauguma sentikių kaimų, buvusių Utenos rajone, buvo 1940 -1950 metų pradžioje sudeginti Lietuvos partizanų.

Aš nieko ik tol nebuvau girdėjęs, nes sovietinė propaganda būtų ilgai trimitavusi apie tai, kad lietuviai naikino rusų kaimus. Todėl aš parašiau į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos Tyrimo centrą užklausimą. Pasirodo, nieko to nebuvo.

Mums reikia būti labai budriems, rusų propaganda gali pasigauti tokius dalykus ir ištrimituoti visam pasauliui apie blogus ir niekšus lietuvius.

Prie šių eilučių pridedu savo užklausimą minėtam centrui ir atsakymą į jį. Manau, skaitytojams bus įdomu.

Užklausimas:

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui „Dėl teiginių apie sudegintus sentikių kaimus Utenos rajone“

2017 m. Lietuvių kalbos institutas išleido įdomią Valerijaus Čekmono knygą „Kalbų kontaktai ir sociallingvistika“. Joje aprašoma kalbų sąveika Rytų Lietuvoje, taip pat ir kai kuriose kitose Lietuvos vietovėse. Kadangi Čekmonas buvo didelis savo srities žinovas, tai ten yra ir jo mokinių bei kitų tos lingvistikos mokslų šakos straipsniai. Straipsniai publikuojami originalo kalbomis: lietuviškai, lenkiškai bei rusiškai.

Viena iš straipsnio autorė yra Nadežda Afanasjevna Morozova. Jos paskelbtas straipsnis „Староверы Литвы: места компактного проживания в прошлом и настоящем“. Šiame straipsnyje aptariamos sentikių gyvenamos vietos Lietuvoje. Man labai užkliuvo viena detalė, kur rašoma kad Lietuvos partizanai sudegino sentikių kaimus. Kad būtų tiksliau, pacituosiu vertimą į lietuvių kalbą iš knygos 751 puslapio:

„XX amžiaus pradžioje A. Stankevič duomenimis patys didžiausi (sentikių) kaimai (Utenos areale) buvo Stolneniškių km. (53 žmonės) ir Černovščiznos km. (33 žmonės). Dauguma sentikių kaimų Utenos rajono teritorijoje buvo lietuvių partizanų sudeginti 1940- ųjų pabaigoje ir 1950 metų pradžioje, todėl tie kaimai jau neminimi 1959 m. surašymo duomenų bazėje“ (paryškita mano).

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

Be to, šis straipsnis yra atspausdintas ir vienoje Sankt-Peterburge išleistoje knygoje 2011 metais.

Aš nemažai skaitęs tiek dabartinių knygų apie partizanus, tiek sovietiniais laikais išleistos literatūros apie „klasių kovą“ Lietuvoje pokario metais, bet tokių faktų neteko užtikti. Žinoma, kad Lietuvoje buvo faktų, kad rusai labai mėgo būti stribais, dalyvauti žmonių vežimuose į Sibirą, tad jų kaimų sudeginimas nebūtų labai smerktinas faktas, atsižvelgiant į tai, kokias skriaudas Lietuva ir lietuviai sulaukė iš didžiojo kaimyno pusės. Bet mane labai domina pats faktas, ar tokie reiškiniai buvo Lietuvoje iš viso, ar čia tik paskleistas melas, kuriuo siekiama pripaišyti lietuvių tautai ir Lietuvos partizanams nebūtas nuodėmes. (Žinome, kad kai kada galėjo būti padegtos stribų ar kitų sovietinių aktyvistų sodybos, bet kad būtų deginami rusų kaimai, – negirdėjau).

Kiek suprantu, straipsnio autorė yra gyvenanti Rusijoje, tad iš kur ji galėjo surinkti tokius duomenis, arba kas buvo jos informatoriai Lietuvoje. Būtų labai malonu sulaukti atsakymų į mano klausimą.

Gintautas Šapoka, Alytaus rajonas, Talokių kaimas

Atsakymas:

LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRAS

DĖL SENTIKIŲ KAIMŲ

Atsakydami į Jūsų paklausimą apie Stalnioniškio (Utenos rajonas) ir Černaučiznos (buvusi kaimo vieta yra Anykščių r.) kaimus informuojame Jus, kad Stalnioniškio kaimas, pagal 2001 m. Lietuvos respublikos administracinį suskirstymą, priklauso Vyžuonų seniūnijai. Leidinio „Vyžuonos –kraštas ir žmonės“ sudarytojas Algirdas Vyžintas teigia, kad Stalnioniškių kaime yra sentikių bendruomenė, veikia 1742 m. įkurta sentikių cerkvė. Аrchyvinių duomenų, kad kaimą pokario laikotarpiu bandė sudeginti partizanai, neturime.

Černaučiznos kaimas yra negyvenamas ir 2001 m. buvo išregistruotas iš gyvenamųjų vietovių registro. Kaimas sunyko natūraliai.

Partizanas su motina. LGGRTC nuotr.

Jūsų minima autorė, rašydama apie partizanų tariamai sudegintus sentikių kaimus Utenos rajone pateikia iškraipytą ir netikslią informaciją. Lietuvos ypatingajame archyve saugomose MGB-MVD Anykščių r. sk. operatyvinėse bylose apie kovą su partizanais rašoma, kad 1951 m. gegužės 5 d. „Aro“ būrio partizanai „Gaidelis“ ir „Viesulas“ Černaučiznos kaime nušovė dar 1945 m. užverbuotą MGB agentą „Vyžūną“ – Joną Damauską, Jurgio, g. 1891 m. Užpaliuose, gyv. Anykščių r. Černaučiznos k. bei jo žmoną Valeriją Damauskienę, Jurgio, g. 1895 m. Užpaliuose, gyv. Černaučiznos k. Nušautųjų kūnus partizanai nunešė į sodybos daržinę, o pastarąją padegė. Kitų archyvinių duomenų apie Černaučiznos kaimo sodybų padeginėjimą neturime. Šį atvejį galima laikyti vienetiniu ir niekaip nesusijusiu su partizanų požiūriu ar elgesiu Utenos krašto sentikių atžvilgiu.

PAGRINDAS. LYA, f. K-19, ap. 1, b. 100, l. 191-192; f. K-41, ap. 1, b. 382, l. 265;

Vyžuonos – kraštas ir žmonės, (sudarytojas Algirdas Vyžintas), Utena, 2006, p. 258 – 259.

Pasirašė – LGGRTC Generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė

2020.01.20; 06:32

Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kviečiame Jus į TERRA JATWEZENORUM konferenciją bei Laisvės kovų karžygio, Dainavos apygardos partizanų kapitono Jurgio Krikščiūno-Rimvydo 100-ųjų gimimo ir 70-ųjų žuvimo metinių minėjimą, kuris vyks 2019 m. gruodžio 14 d. Punsko valsčiaus svetainėje.

Renginio metu bus pagerbtas su Jurgiu Krikščiūnu žuvęs jo adjutantas Vytautas Prabulis-Žaibas. Šį kvietimą atsiuntė Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė ir Punsko „Aušros“ leidyklos direktorius Sigitas Birgelis.

Apie dalyvavimą prašoma pranešti: tel. +48 503 990 664 arba el. paštu: sigitasbirgelis@gmail.com

PROGRAMA (Lenkijos laiku)

2019 m. gruodžio 13 d. (penktadienis)

12.00 val. – filmo „Baladė apie Rimvydą ir Žaibą“ projekcija Punsko lietuvių kultūros namuose

13.30 val. – Jurgio Krikščiūno-Rimvydo ir jo adjutanto Vytauto Prabulio-Žaibo pagerbimas žuvimo vietoje Šlynakiemyje

2019 m. gruodžio 14 d. (šeštadienis)

Konferencija Punske

KONFERENCIJA (Punsko valsčiaus svetainė)

8.30 val. – dalyvių registracija

9.00 val. – konferencijos atidarymas

9.10 val. – Kęstutis Subačius Metraščio TERRA JATWEZENORUM 11 tomo pristatymas

9.30 val. – Justinas Sajauskas Lietuvos-Lenkijos pasienio lietuvių partizanai: Sigitas Kajokas-Kovas, Kostas Kubilius-Meška, Julius Mielkus-Lubinas

9.50 val. – Knygos „Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir jo artimieji“ sutiktuvės. Knygos sudarytojos Ritos Pauliukaitienės žodis

Punsko LKN teatro „Kregždė“ montažas

10.30 val. – kavos pertrauka

10.50 val. – Sigitas Birgelis Jurgio Krikščiūno-Rimvydo adjutantas Vytautas Prabulis-Žaibas

11.10 val. – dr. Bronius Makauskas Tarp heroizmo ir išdavystės. Okupaciniai refleksai pokario Sūduvoje

11.30 val. – Laisvi pasisakymai

11.45 val. – „Tėviškės aidų“ (vad. Gediminas Kraužlys) koncertas

12.00 val. – Išvykimas į Šlynakiemį

12.20 val. – Jurgio Krikščiūno-Rimvydo ir jo adjutanto Vytauto Prabulio-Žaibo pagerbimas žuvimo vietoje Šlynakiemyje

2019 m. gruodžio 15 d. (sekmadienis)

8.00 val. – šv. Mišios už Šlynakiemyje žuvusius Lietuvos partizanus: Jurgį Krikščiūną-Rimvydą ir Vytautą Prabulį-Žaibą

14.30 val. – Jurgio Krikščiūno-Rimvydo ir Vytauto Prabulio-Žaibo pagerbimas Suvalkų kapinėse (Bakałarzewska g.)

15.30 val. – šv. Mišios už žuvusius Jurgį Krikščiūną ir Vytautą Prabulį Suvalkų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje (T. Kościuszki g. 58)

Kviečiame dalyvauti!

2019.12.10; 07:00

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ar partizanai žudė civilius? Klausimas ne toks jau retas ir paprastas. Ne klausimą, o teiginį su liudytojų patvirtinimais galima aptikti ne tik teismų praktikoje, bet viešojoje žiniasklaidoje.

Akis užkliuvo už šį birželį, artėjant gedulo ir tremčių minėjimo metinėms, Ekspertai.eu (suprask: europinis portalas) paskelbto tokio Povilo Masilionio straipsnio, kuriame tvirtinama, kad mes vėl grįžtame į pokarį, kai vyrauja „nekritiškas pokario partizanų vaidmens, jų žygių bei „žygių“ vertinimas, peraugantis į kitokių nuomonių ir net menkiausių prieštaravimų nepripažįstantį „miško brolių“ kultą…“ Dabartinius politikus jis įvardija kaip „šiuolaikiniais politiniais banditais“, už solidžią neseniai išleistą knygą „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944-1953. Mitai ir tikrovė“ kritikuoja „partizanų dievintojų odes“ kuriantį Vladą Terlecką, išgiria Mindaugo Pociaus, Henriko Šadžiaus, Broniaus Pilkausko kūrinius ir, žinoma, savo publicistinį veikalą „Gyvenimo gabalai“, kuriame šis buvęs LKP CK instruktorius „partizanų vykdytą civilių gyventojų terorą“…

Yra ir pavyzdžių: partizanų reidas Troškūnų valsčiuje, nužudyta Gailiūnų pradinės mokyklos mokytoja, Lebrikų šeimos tragedija Šilalės valsčiuje, Žąsinų giminės egzekucija Troškūnų apylinkėje ir t.t. Vl.Terleckas, neneigiantis, kad tarp civilių šiame pasipriešinimo okupantui kare irgi buvo netekčių, savo atsakyme „Vorutoje“ įtikinamais faktais įrodo, kad tarp žuvusių šių „nekaltų“ žmonių dauguma buvo stribai arba kolaboravę su sovietais asmenys. Daugelis jų nebuvo „beginklių civilių žmonių aukos“, kaip rašė P.Masilionis.

Savo komunistine praeitimi besididžiuojantis buvęs žurnalo „Gairės“ vyr. redaktorius pagarsėjo rinkiniu „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“, kurioje surinko buvusių stribų, jų palikuonių, taip pat sovietinių funkcionierių liudijimus. Joje nė žodžiu neužsimenama apie NKVD, „liaudies gynėjų“, čekistų, infiltruotų į pasipriešinimo gretas, darytas piktadarybes, dalyvavimą trėmimuose ir žudynėse.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Kitas nužudytųjų gynėjas – portalas Ldiena.lt – detaliai aprašo Lebrikų šeimos iš Šilalės rajono tragediją, kai partizanai įvykdė egzekuciją penkiems jos nariams, ir daro išvadą: garbingi partizanų mundurai aptaškyti civilių krauju. Pasitelktas ir Seimo narys Dainius Kepenis, skandalingai siūlęs pastatyti bendrą paminklą ir stribams, ir partizanams. Kitas parlamentaras, istorikas Arvydas Anušauskas įrodė, kad trys iš nužudytų Lebrikų buvę stribai.

Mėginimai apibendrinti ir teigti, jog kone visi partizanai terorizavę ir žudę civilius ir beginklius gyventojus – tai naujas nusikaltimas. Deja, kaip ir M. Ivaškevičiaus romano ar R. Vanagaitės veikalo atvejais, tokiems rašytojams netaikoma jokia atsakomybė. Jie ir toliau, kaip ir komunistinis instruktorius P. Masilionis, „instruktuoja“ visuomenę, kokie geri buvę „liaudies gynėjai“ (jie esą gynę liaudį nuo banditų) ir kokie baisūs teroristai, plėšikai bei lėbautojai buvo partizanai. Iš pavienių faktų falsifikuojama „tiesa“, kuri juodina visą kovą su okupantu.

Svetainėje Partizanai.org išsamiai paaiškinta, ar partizanai laikytini teroristais (http://www.partizanai.org/failai/html/partizanu-kovos.htm). „Bene kiekvienas kaimo gyventojas žinojo, už kuriuos veiksmus jis gali nukentėti nuo partizanų, – pabrėžiama šioje studijoje. –  Juk partizanai dažniausiai bausdavo tuos, kuriuos įtarė dėl ryšių su saugumu, partijos veikėjus, valdžios darbuotojus, vėliau tuos, kurie turėjo vyraujantį vaidmenį kolūkių steigime ir valdyme. Partijos aktyvistai, įtariami šnipai ir valdžios darbuotojai dažnai būdavo įspėjami, kad nukentės, jei nenutrauks savo veiklos. Komunistams kaime būdavo nesaugu, veiklesnieji dažnai persikeldavo į miestus ir miestelius gyventi“.

 Žinomi tik keli atvejai, kai partizanai įvykdė platesnės apimties atpildo veiksmus, kuriais buvo mėginama žudyti žmones be detalios atrankos. 1949 m. gegužės 1 d. į Šimonių klubą buvo įmesta mina — žuvo 16 žmonių, 13 sužeista. 1948 m. balandžio 14 d. Merkinėje susprogdintas klubas — žuvo 3 žmonės, 19 sužeista. Rugpjūčio 11 d. į klubą Alovėje įmesta mina, kuriai sprogus 47 žmonės užmušti ar sužeisti. Komunistų istorikai nuolat mini šiuos ir tik šiuos incidentus, tad manytina, kad daug kitų panašių masinio smurto veiksmų nebūta. Kad buvo tiek mažai tokių incidentų per aštuonerius metus, rodo didelį partizanų nuosaikumą ir kovos tikslų supratimą.

Juozas Markulis, sovietų agentas, vienas iš didžiausių lietuvių tautos niekšų – išdavikų.

Dažniausiai būdavo likviduojami „enkavėdistai“, MGB pareigūnai, kolūkių pirmininkai, bet daugeliu atvejų prieš tai jie būdavo įspėjami nutraukti kolaboravimą. Komunistai ir okupacinės valdžios darbuotojai karo sąlygomis buvo laikomi okupacinio režimo pareigūnais ir tautos išdavikais, nusipelniusiais griežtos bausmės. Bet, pavyzdžiui, partizanai ketino mirtimi nubausti sovietinį agentą Markulį, dėl kurio išdavysčių žuvo daug partizanų, tačiau į Vilnių nuvykę partizanai dėl kelių atsitiktinumų negalėjo nuosprendžio įvykdyti.

Pasitaikydavo ir nekontroliuojamų nusikaltimų. Ričardas Čekutis ir Darius Žygelis savo tyrime „Laisvės kryžkelės. Partizanų karo lauko teismai“ rašo apie partizanų karo lauko teismus. Jie buvo rengiami drausmei bei partizanų statutams nusižengusiems laisvės kovotojams bei kitiems ginkluotiems asmenims, nepriklausantiems organizuotoms bei centralizuotoms partizaninėms struktūroms.

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Štai kad ir žinomo partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago prisiminimuose nurodomas minėtame 1945 m. Merkinės miestelio puolime dalyvavusių laisvės kovotojų sąrašas. Prie kiekvieno slapyvardžio trumpai aprašomas ir kiekvieno jų tolesnis likimas. Vien šiame sąraše nurodomi keli partizanai, kurie buvo karo lauko teismo nuteisti mirties bausme už įvairius nusižengimus. A. Ramanauskas tame sąraše nurodo, kad jie visi buvo nuteisti už plėšikavimą ir nekaltų gyventojų žudymą.

Toliau autoriai rašo: „Tikrai buvo tokių partizanų, kurie manė, jog, jeigu jie jau pasuko pasipriešinimo keliu, vadinasi, jiems viskas leistina ir tarsi atleidžiama. Tačiau štabuose dirbę pareigūnai visuose susitikimuose ar vizituodami kaip tik pabrėždavo priešingą dalyką – kad buvimas partizanuose kovotojams uždeda kur kas didesnę atsakomybę, nei civiliams gyventojams. Bent jau dėl to, kad partizanų rankose yra ginklai, o jie kartais galėjo būti nukreipti ir į nekaltus asmenis. O už tai buvo baudžiama, kartais net mirtimi. Kaip minėta, partizanai kalėjimų neturėjo, todėl ypatingais atvejais buvo būtinos net ir pačios griežčiausios bausmės.“

Todėl nuolat tvirtinti, kad kone visas partizaninis judėjimas buvo nukreiptas į civilių gyventojų žudymą, kuo ir užsiima kai kurie nuo komunistinio nomenklatūrinio išskirtinumo neatvėsę kairieji, yra tas pats „stribizmas“. Iš tikrųjų, jis, pasirodo, gajus ir šiandien. Bet ar jis baudžiamas?

2019.11.21; 06:00

 

Diana Glemžaitė

Ne kartą klausiau išmanančių poeziją, nejaugi be Salomėjos Neries neatsirado talentingesnių poečių moterų Lietuvos istorijoje per tiek laiko iki mūsų laikų? Atsakymai vienareikšmiški. Jos eilės geros, tik daug geresnių turime šiandien, tiesiog vis mažėja poezijos mėgėjų, o ir mokyklose jų kažkodėl nėra programose. 

Daug pavardžių vardino. Štai kad ir Dianos Glemžaitės.

Mes mokėsim numirt

Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja.
Nesuriš mūs gretų nieks vergovės pikta grandine.
Neišmoksim sulinkt prieš ateivių įstatymą naują:
Savo brolį parduot – dar visi neišmokome, ne!

Kraštą ginsime šį, kaip senovėje protėviai gynė,
Balsą žemės gimtos išnešioję giliausiai širdy.
Nors laukai ir keliai pavergtųjų dejone nutvinę,
Kur klausysies – aplink svetimųjų žingsnius tegirdi.

O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs,
Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.

Pardundės traukiniai, išsivežę jaunatvišką dalią,
Visi monai išdils tarsi pjautuvas dyla delčios.
Grįžę mūsų tėvai, mūsų sesės iš Komi, Uralo,
Atsiklaupę čionai, verkdami gimtą žemę bučiuos.

Mes mokėsim numirt ne už svetimą mintį ar žodį,
Ne už tuos, kurie skriaus, dengdami viską melo tamsa.
Tik už rytą, kuris laisvės saulę didingą parodys –
Mes mokėsim numirt giedru veidu ir tvirta dvasia.

Trumpai apie poetę

Vytis

Diana Romualda Glemžaitė-Bulovienė gimė 1925 m. spalio 29 d. Zarasų aps. Degučių vls. Degučių k. Mykolo ir Onos Glemžų šeimoje. 1944 m. įstojo į Kauno universiteto Filologijos fakultetą. Studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Taip pat lankė ir Kauno taikomosios dailės institutą, kur daug piešė ir tapė. Jau studijuodama palaikė ryšius su partizanais. 1945 m. balandžio 20 d. buvo suimtas ir į lagerį išvežtas tėvas M. Glemža. 1947 m. pavasarį, pajutusi, kad yra sekama, D. R. Glemžaitė paliko studijas ir grįžo į tėviškę. 1948 m. gegužės 22 d. į Sibirą ištrėmus mamą su jaunesniais broliais Juozu ir Liudviku, sesute Dalia, D. R. Glemžaitė tapo Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės partizane. 1948 m. susituokė su šios rinktinės Gedimino kuopos vadu Juozu Bulovu-Iksu. Partizanaudama D. Glemžaitė rašė eilėraščius, kurie buvo skelbiami partizanų spaudoje, sklido tarp žmonių. 1949 m. parengė rankraštinį rinkinį „Penktieji laisvės kovų metai“. 1949 m. lapkričio 14 d. 4 val. ryto bunkerį, kuriame miegojo 6 partizanai, susprogdino išdavikas – enkavėdistų agentas. Žuvo poetė D. R. Glemžaitė-Bulovienė, Gedimino kuopos vadas J. Bulovas-Iksas, jo pavaduotojas Petras Indriuškevičius-Dainius, partizanai Antanas Bulovas-Budrys, Jonas Katelė-Pūkas ir Kazys Kirstukas Mukas.

Susimastykime. Tais 1949 metais patikėti, kad

„O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs,
Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.

Pardundės traukiniai, išsivežę jaunatvišką dalią,
Visi monai išdils tarsi pjautuvas dyla delčios.
Grįžę mūsų tėvai, mūsų sesės iš Komi, Uralo,
Atsiklaupę čionai, verkdami gimtą žemę bučiuos.“

galėjo tik tokie, kaip Diana Glemžaitė. Tik tokie jau tada matė Sąjūdį ir Baltą Vytį Lukiškių aikštėje.

Neseniai Vytautas Landsbergis parašė:

„O mes galim turėti raitelį sidabro šarvais ir aukštai iškėlusį ryžto kalaviją. Ženklas, kuris ateina iš baltų genčių priešistorės, kai šventikai tulisonys giesmėmis išlydėdavo žuvusį karžygį ir gintaro dūmais laimino jį – raitelį, nutolstantį padebesiais. Nutolstantį, kad liktų. Kad būtų apdainuotas. Ir dabar kviestume, kad liktų. Neišjok, neišjok, dar mėnulis teka.“

Kompozicija „Baltas Vytis ir Partizanų Bunkeris“ Lukiškių aikštėje pagal  Dianos Glemžaitės viziją ir jos žūties aplinkybes kartu su išraižytais vardais buvusių KGB rūmų sienoje priešais, ar tai nebūtų Lietuvos laisvės ir jos kainos kvintesencija?

2019.11.16; 17:15

Jurgis Urbonas – Lakstutis, rankose – maldaknygė

O  KOKĮ,   KOKĮ  TRUPINĖLĮ  TAU, GIMTINE,  IR  AŠ  ATNEŠIU?

Jis būtų tapęs talentingu rašytoju, talentingu poetu. Tik lemtis pagailėjo laiko. Rusiškieji okupantai privertė plunksnakotį pakeisti ginklu ir partizanų gretose kovoti už Lietuvos laisvę. Jurgis Urbonas dirbo Niūronių pradinės mokyklos mokytoju, buvo baigęs Panevėžio mokytojų seminariją. Jo talentą liudija išlikęs didelio formato jaunatviškos kūrybos sąsiuvinis, kur jis, būdamas aštuoniolikametis jaunuolis, 1942 metais užrašė kelis apsakymėlius ir pluoštą eilėraščių. Biliūnišku žvilgsniu per mažos mergaitės Onutės išgyvenimus autorius piešia šeimos tragediją. Girtuoklis smurtaujantis tėvas verčia drebėti vaikus, muša jam vergaujančią vaikų motiną. Realistiški vaizdeliai perteikiami per pradinukės mergaitės vidinį pasaulį, jos sielvartą, baimę, bejėgiškumą ką nors pakeisti.

Gimtajame Stakių kaime parašytame  apsakyme „Leonardas ir Liucija“ pasakojama apie vos dvidešimtosios žiemos sulaukusį jaunuolį, sergantį nepagydoma džiova. „Ir kodėl gi jam, dar nemačiusiam gyvenimo, reikia kaip seneliui sėdėti prie maldaknygės, analizuojant sąžinės sąskaitą, laukti kunigo ir …  – Mirties! Mirties…“ Jis rašo atsisveikinimo laišką mylimajai Liucijai, kuri žada atvažiuoti per Kalėdas. „Per Kalėdas… Ji tegalės atvažiuoti, kai jau lengvas sniegas bus paskutines pėdas prie mano kapo apdengęs…“

„Visas gyvenimas, jėgos ir kilnūs begaliniai norai nuaidėjo su galingu varpo aidu į tolius, padanges ir į … praeitį“, – mąsto Laurynas apsakyme “Varpininkas Laurynas“, sulaukęs septyniasdešimt aštuntojo rudens. Visuose apsakymėliuose autorius žvelgia į žmogaus dvasinį pasaulį, jo kančią, savigraužą dėl nenuveiktų darbų su biliūniška atjauta, supratimu ir meile. Sunku įsivaizduoti aštuoniolikametį, devyniolikametį, kuris nesvajotų apie draugystę, meilę. Minėtame sąsiuvinyje yra rašinių, skirtų ir šiai temai. Tačiau labiausiai autorius atsiskleidžia eilėraščiuose.

Ei, jaunyste, tu gražioji,

Su juoku, džiaugsmu tyru!

Kaip plaštakė praskrajojai

Tu, jaunyste, tu gražioji…

Paviliojai, nuplasnojai

Į klaikias šalis tyrų.

Ei, jaunyste, tu gražioji,

Su juoku, džiaugsmu tyru!

               („Jaunystei“)

Jauna širdis trokšta džiaugtis, skrajoti kaip plaštakė, sugrįžtantis pavasaris užlieja ją džiaugsmo bangomis. Kaip gera tikėti:

Upeliai vėl pradės čiurlenti,

Žibučių lankos sužydės.

Kaip linksma, gera bus gyventi,

Laisva daina plauks iš širdies.

           („Tėvynės pavasario laukiant“)

Tačiau tas svajones drumsčia 1941-ųjų metų prisiminimai, kai taikūs, niekuo nenusikaltę Lietuvos gyventojai gyvuliniuose vagonuose buvo tremiami į Sibirą.

Čionai motutė varstė rožančių,

Sūnui už maldą gyvybę pirko,

Kai Tėviškėlei uždėjo pančius

Ir vaikus trėmė iš gimtų pirkių.

 

Grakšti mergaitė alpo prie kryžiaus

Ir išgiedojo graudžią noveną,

Kai jos bernelis nebesugrįžo,

Palikęs laimę, palikęs vieną…

                   („Palinkęs kryžius“)

Kokia dalia skirta jam? Ką jis gali nuveikti dėl Tėvynės, kuri brangi kaip motutė? Bręsta kovos už laisvę idėja, nes to meto jaunimas augo meilės Tėvynei dvasioje, patriotizmą suprato kaip šventą pareigą.

Kiek posmų ir odžių prirašė

Tavo dainiai, poetai visi?..

O ką duosiu, Tėvyne, Tau ašei?

Juk ir man taip brangi Tu esi!

 

Už Tave, o miela Tėviškėle,

Krito daugel Girėnų, Lukšių…

O kokį, kokį trupinėlį

Tau, gimtine, ir aš atnešiu?..

                        („Tėviškėlei“)

Šį eilėraštį posmavo Jurgis Urbonas gimtajame Stakių kaime 1943 metų vasario šešioliktąją dieną. Mąstydamas apie auką Tėvynei, tada jis dar nenujautė, kad ir pačiam teks paaukoti jai patį brangiausią turtą – savo gyvybę.

Prasidėjo antroji sovietinė okupacija ir kruvini susidorojimai su dorais lietuviais. Okupantai paskelbė mobilizaciją į sovietinę armiją. Vyresnieji Jurgio broliai Justinas ir Antanas nenorėjo tarnauti okupantams, jie tapo partizanais, bet netrukus, 1945 metais, buvo pakirsti stribų kulkų. Jurgis skaudžiai išgyveno brolių žūtį. Jis taip pat buvo partizanas, priklausė brolio Antano Urbono – Dragūno būriui. Žuvus broliui Jurgis stojo į jo vietą, perėmė vadovavimą pagrindinei Dragūno būrio grupei, o 1946 metais sukūrė Vytauto apygardos Liūto rinktinės, Jovaro kuopos Perkūno būrį ir jam vadovavo. Subūrė partizanų ryšininkus ir rėmėjus, rūpinosi spauda, žmonių švietimu. Kvietė užrašyti bolševikmetį atspindinčią tautosaką:  partizanų dainas, anekdotus, posakius, pasakojimus apie okupacinę valdžią, pasipriešinimą jai.

Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinyno viršelis

Gintaras Vaičiūnas „Žuvusiųjų Anykščių krašto partizanų žinyne“, išėjusiame  2019 metais, pasakoja, kad Andrioniškio parapijoje, Plotų vienkiemyje, Juozo Kriaučiūno sodyboje įrengtame bunkeryje 1947 – 1948 metais veikė Algimanto apygardos leidinių spaustuvė, partizanų vadinta „Birštonu“. Bunkeryje slapstėsi apygardos štabo nariai Antanas Kisielius – Sakalas ir Algimanto apygardos vado adjutantas ir štabo leidinių redaktorius Jurgis Urbonas – Lakštutis. Bunkeryje buvo dvi rašomosios mašinėlės ir šapirografas. Čia buvo spausdinami apygardos štabo leidiniai, kai kurie iš jų netgi periodiniai. Jurgis Urbonas – Lakštutis redagavo Algimanto apygardos periodinį leidinį „Partizanų kova“ ir tos pačios apygardos  Šarūno rinktinės štabo periodinį leidinį „Pragiedruliai“. Taip pat ruošė spaudai, redagavo neperiodinius leidinius: „Neįveiksi, sūnau šiaurės“, „Pavergtos Šventosios kloniais“, „Aukštaičių žodis“ ir Šarūno rinktinės satyrinį poezijos ir prozos žurnalą „Istrebiteljada“. Išėjo trys numeriai. Mokytojas Jurgis Urbonas  – Lakštutis ir būdamas partizanas nepadėjo plunksnos.

O Lietuvoj vėl priešų gaujos

Terioja žemę ir namus.

Ir mūsų pražūčiai iš naujo

Atvėrė Sibiras nasrus.

            („Dievas mums padės“)

Drėgname bunkeryje ar valandėlei miške prisėdęs ant stuobrio rašė eilėraščius, aistringus straipsnius, kūrė būsimos nepriklausomos valstybės viziją. Lakštučiui ir kovos draugams nebuvo laiko savo eilėraščius, straipsnius išnešioti, dailinti, gludinti. Jie gimė pirmu prisėdimu degant spingsulei ar žvakei bunkeryje. Stiprino dvasią svajonės apie Lietuvos laisvę, laimingą ateitį be bolševikų ir stribų. Apie tai ir Lakštučio sukurta Šarūno rinktinės daina:

Nuo Nevėžio lig Šventosios

Suaidės gojai, šilai,

Kai dėl šalies mylimosios

Pakils vyrai milžinai!

 

Truks vergijos kieti pančiai,

Vysim lauk bolševikus!

Praeityje vargas, kančios

Kaip sapne šiurpiam paliks.

——————————–

Nuskaidrės mergelių akys,

Mamos ašaros nudžius,

Kai gyvenimas lyg plaštakė

Laisvėj sumirgės gražus.

 

Antano Baranausko poemos  „Kelionė Petaburkan“ posmo eilutė „Neįveiksi, sūnau šiaurės“ labai tiko partizanų leidžiamos knygelės pavadinimui. A. Baranausko ir A. Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus fotografuotame šios knygelės leidinyje įvadinio teksto autorė Rasa Bražėnaitė rašo, kad rotaprintu spausdinto ir šimtu egzempliorių tiražu 1947 metais išleisto dvidešimties puslapėlių leidinio iki mūsų dienų išliko tik dvi knygelės. Vieną „išsaugojo“ enkavedistai, leidinėlis buvo eksponuotas jų šlovės muziejuje. Dabar jis saugomas Genocido aukų muziejaus fonduose.

Lietuvos partizanas ir jo motina. LGGRTC nuotr.

Kitą knygelę išslapstė Jovaro kuopos partizanų ryšininkė Birutė Biliūnaitė, gyvenanti Anykščiuose. Šiame leidinyje išspausdinta, nenurodant autoriaus pavardės, Vinco Mykolaičio – Putino poema „Vivosplango, mortuosvoco“ („Gyvuosius apverkiu, mirusiuosius šaukiu“). Poema partizanams buvo kaip pasipriešinimo šauksmas, atitiko to meto nuotaikas, rezistencijos siekius. Rinkinėlio autoriai: Šarūnas – Antanas Slučka, Algimanto apygardos partizanų vadas, Vygūnė  – Panevėžio mergaičių gimnazijos dailės ir braižybos mokytoja Vanda Pozukaitė, ji savo piešiniais apipavidalindavo visus leidinius, rašė eiles. Ir Lakštutis – Jurgis Urbonas. Kiti: Rožikė, Rafaelis, Pakalnutė, pasislėpę už slapyvardžių, jie nežinomi, bevardžiai didvyriai.

„Taip, jau tris kartus nužydėjo alyvomis pasidabinęs gegužis, tris kartus nužaliavo birželis ir jau tretįjį kartą į saulę stiepiasi jaunutis atolas – kaip šitos žemės vaikas, vaikas, kuris meilę juodajam arimui, gimtajam žodžiui ir lietuviškai širdžiai iškėlė virš savo gyvybės, ir jam priklausančios jaunystės, kuris raudonojo huno ir po jo kojomis vergiškai klūpančio lietuviško Judo liko išguitas iš namų ir pasmerktas mirčiai…“ – rašė Jurgis Urbonas – Lakštutis, apžvelgdamas tris partizanų kovos ir partizanų spaudos leidimo metus.

Spauda padėjo partizanams palaikyti ryšius su visuomene, buvo rašoma apie okupantų žiaurumą, trėmimus į Sibirą. Tremties neišvengė ir Lakštučio sesuo – partizanų ryšininkė Žuvelė – Emilija Urbonaitė–Stakienė, su šeima ištremta į Krasnojarsko kraštą. Partizanų sukurti eilėraščiai pasklido žmonėse, virto dainomis. Leidiniai kėlė viltį, tikėjimą, kad pagaliau išauš laisvė. Partizanams jie teikė pasitikėjimą savo jėgomis, pasididžiavimą ištverme, ryžtu, tikslo kilnumu.

„Lietuviškasis Prometėjau – Partizane! Tavo keliai – karžygių keliai, Tavo kova – šventa! Tu kaip mitas įaugai mūsų dainose ir legendose, Tavo vardą taria visa Lietuva, Tave išvydę krūpčioja priešai, ir Tavo žygių garsą nugirdęs stebisi pasaulis“, – tokiais žodžiais įvertino partizanų kovą taurieji tautiečiai. Lakštutis svajojo, kad taip apie partizanus kalbės ir ateities kartos, tikėjo, kad visi suvoks Laisvės kainos didybę. Jurgis Urbonas – Lakštutis ir jo bendražygiai giliai suprato savo aukos Tėvynei prasmę.

Nuo 1947-ųjų, kai jis rašė šiuos žodžius, prabėgo nemažai metų. Pagaliau partizano Jurgio viltys išsipildė. Lietuva tapo  laisva. Tik ar visi tautiečiai įsisąmonino, kokia didelė Laisvės kaina? Ar visi ją brangina?

Seime surengta paroda „Karas po karo“. Garbė Lietuvos partizanams. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jurgis Urbonas  – Lakštutis žuvo savo gimtadienį – 1948 metų vasario antrą dieną. Jam sukako dvidešimt ketveri metai. Paandrioniškio kaime, prie Duobulės miško jį apsupo priešai. Partizanas, nenorėdamas jiems pakliūti gyvas, nusišovė. Jo kūną enkavedistai išniekindami numetė Anykščių turgaus aikštėje. Tačiau skrebai naktį nebuvo budrūs. Lakštučio kūną artimieji vogčiomis paėmė ir palaidojo Inkūnų kapinėse.

Stovėjau prie jo kapo. Inkūnuose tvyrojo rudeniška tyla. Tik ošė pušys. Kažkur tolumoj sausuolį kalė genelis. Į atmintį sugrįžo jo eilėraštis „Fariziejams“, kuris buvo išspausdintas leidinyje „Neįveiksi, sūnau šiaurės“:

Ne mums vosilkos mėlynos,

Ne mums gėlės pražysta,

Kai rytas brėkšti vėlinas,

Bevogdamas jaunystę.

 

Ne mums saulėtos vasaros,

Ne mums vakarai rausta;

Pakeičia juoką ašaros,

O tamsios naktys  – aušrą.

 

Ir vėl bėgs žmonės vieškeliais,

Dainuos vėl himnus laisvei…

Tik saugok juose, Viešpatie,

Tai, ką krauju mes laistėm!

Nepamirškim, kad už Lietuvos laisvę paaukota partizanų jaunystė, už ją pralietas karštų jaunatviškų širdžių kraujas. Kartu su gyvybe Lakštutis paaukojo ir rašytojo, poeto talentą, kuriam išsiskleisti  nebuvo nei laiko, nei sąlygų.

2019.06.23; 07:15

Žvelgdami į tą tuščią vietą ant sienos, kur kabojo Lietuvos didvyriui Jonui Noreikai pagerbti skirta atminimo lenta, supraskime, kad jeigu nesitelksime ir tylėsime, tokia pat tuščia vieta liks iš Lietuvos valstybės.

Būtų labai naivu ir paviršutiniška manyti, kad buvo sudaužyta tik lenta. Šitaip kiekvieną akimirką yra daužoma Lietuvos valstybė. Be jokios abejonės, šito vandališko išpuolio iniciatorius ir vykdytojas siekė pigaus politinio populiarumo norėdamas surinkti parašus ir patekti į Europos Parlamento rinkimus.

Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Tikroji jo poelgio prasmė yra politinė ir kur kas gilesnė. Jis yra gerai žinomo pono K. Juraičio, viešai kvietusio Vladimirą Putiną „išvaduoti“ Lietuvą, artimas bendražygis. Taigi turime to, ką vadinu penktąja ir šeštąja Putino kolonimis Lietuvoje, sintezę. Vienas kreipiasi į Putiną ir šaukiasi pagalbos iš Rytų. Kitas, šitas vandalas, sudaužęs atminimo lentą, didžiuojasi, kad jis yra plačiai mąstantis ir europinėmis vertybėmis besivadovaujantis subjektas.

Bet juos sieja viena ir ta pati nuostata – neapykanta lietuvių tautai ir pačiai Lietuvos valstybei. Dar svarbiau suprasti, kad tokie išpuoliai niekada nenutinka tuščioje vietoje, nenukrenta iš dangaus. Juk tai yra logiška pabaiga kelio, kuriuo Lietuva eina jau daugelį metų. Taip, Lietuva šiandien yra šalis, kurioje galima knygose dergti iškiliausius Lietuvos partizaninio judėjimo vadus ir tai bus pavadinta menine kūryba ir vaizduotės polėkiu.

Tuo tarpu kitas žmogus, kuris tuos pačius partizanus viešai pavadina žudikais ir nusikaltėliais, yra teisiamas parodomuoju būdu. Skirtumas tik tas, kad vienas gauna valstybinę premiją, kitas – simboliškai nubaudžiamas. Visgi retoriškai paklausime savęs: kuri kolona pavojingesnė? Ar atviro Putino garbintojo, kuris dergia Lietuvos partizanus, ar tokį pat žeminantį ir žeidžiantį vaizdinį į tūkstančių Lietuvos žmonių – pirmiausiai jaunųjų piliečių – sąmones brukančio ir peršančio mintį, kad partizanų kova buvo beprasmiška.

Šiandien Lietuva yra šalis, kurioje partizanų persekiotojai ir naikintojai yra nebaudžiami, motyvuojant tuo, kad jie vykdė to meto įstatymus. Taigi mes ateiname į tarpsnį, kai galime drąsiai pasakyti – kryptingai, nuosekliai ir metodiškai rengiama dirva naujai Lietuvos okupacijai. Šitos strategijos tikslas – sujungti visas antitautines ir antivalstybines jėgas, nesvarbu, į ką – į Rytus ar į Vakarus – jos būtų orientuotos. Jas siekiama sujungti bendram tikslui – įbrukti lietuviams į sąmonę, kad Lietuvos valstybė yra nesusipratimas, kad ji yra nereikalinga.

Ir jeigu mes nesuvoksime tikrojo šio išpuolio masto ir pavojingumo, iš tiesų sulauksime dienos, kai duš ne tik atminimo lentos, bet mums net nespėjus susivokti, kas vyksta, duš ir Lietuvos valstybė.

Propatria.lt

2019.04.09; 08:00

Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) antradienį atmetė partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago sulaikymo operacijoje dalyvavusio buvusio KGB pareigūno Stanislovo Drėlingo skundą bei sutiko su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kad sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu.

Stanislovas Drėlingas buvo nuteistas už tai, kad sovietinės okupacijos metu būdamas Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės struktūros pareigūnas, žinodamas ir suvokdamas šios represinės struktūros vieną iš esminių tikslų – fiziškai sunaikinti organizuoto lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, dalyvavo slaptoje operacijoje sulaikant partizanų vadą pulkininką Adolfą Ramanauską-Vanagą. 

A. Ramanauskas-Vanagas buvo įkalintas KGB vidaus kalėjime Vilniuje, ten pat tą pačią dieną nenustatytų asmenų žiauriai kankinamas ir sunkiai sužalotas, vėliau tardomas ir neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo – LSSR Aukščiausiojo Teismo – 1957 m. rugsėjo 24-25 d. nuosprendžiu nuteistas mirties bausme, o 1957 m. lapkričio 29 d. nužudytas. 

S. Drėlingas pareikštus kaltinimus laiko nepamatuotais ir visiškai nepagrįstais, nurodo, kad žino, kokie veiksmai pagal tarptautinę teisę pripažįstami genocidu, ir prie tokių veiksmų jis neprisidėjo. Prasidėjus nagrinėjamos bylos tyrimui, tikėdamas savo nekaltumu, kiek leido atmintis, stengėsi padėti pareigūnams išsiaiškinti jiems rūpimus klausimus. Tokią savo poziciją laikė bendradarbiavimu, tačiau jo atvirumas ir geri norai tapo jam žalingi, nes jis tapo įtariamuoju. 

A. Ramanausko-Vanago palaikai šiais metais buvo rasti Našlaičių kapinėse ir palaidoti valstybės vadovų panteone Antakalnio kapinėse.

Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.13; 06:32

Alfonsas Vaišvila, teisės filosofijos profesorius, habilituotas mokslų daktaras. Slaptai.lt nuotr.

APaskyrus 2019 m. M. Ivaškevičiui nacionalinę premiją už romaną „Žali“, kuriame yra epizodų, menkinančių ar kitaip žeminančių laisvės kovų vadovų (Jono Žemaičio, Juozo Kasperavičiaus…) orumą (aprašo jų nepadorius ir net nusikalstamus veiksmus seksualinio gyvenimo srityje), pasipiktino ne tik rezistentai.

Ir papiktino ne pats M. Ivaškevičiaus romanas, o valstybės pozicija romano atžvilgiu. „Meistriškai pažeminai laisvės kovų vadovų asmenybes, še – tau premija, kad ir toliau su nuotaika šia linkme darbuotumeisi, o jūs, kiti, orientuokitės į nacionalinės premijos laureatą ir džiaukitės gavę dar vieną sektiną pavyzdį“.

Varnabūdės miške žuvę Tauro apygardos partizanai. LGGRTC nuotr.

Šitaip mums pataria ne tik valstybinė Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija (pirmininkė prof. V. Daujotytė), bet ir kiti juridiniai ar fiziniai asmenys. Tai Lietuvos dramos teatras, rekomendavęs šį veikalą nacionalinei premijai, Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba, kai kurie intelektualai su Tomu Venclova priešakyje.

Prieš šios premijos skyrimą protestavusius jie pasmerkė, kaip besikėsinančius į asmens kūrybos laisvę, garantuotą Konstitucijos, o Lietuvos Prezidentė, įteikdama šią premiją, teisę niekinti laisvės kovotojus grindė požiūrių įvairovės būtinybe ir ragino Lietuvos žmones „gerbti įvairovę, nes kitaip galima prarasti viską“.

Šiame premijos skyrimo gynėjų mąstyme atsitiko tai, ką liaudies išmintis vadina: „vieni apie batus, kiti – apie ratus“. Įrodymų logika tai vadina mąstymo klaida ignoratio elenchi(tezės pakeitimu): kai premijos pagrįstumo įrodinėjimas slaptai pakeičiamas asmens teisės į kūrybos laisvę arba teisės į nuomonių įvairovę būtinumo įrodinėjimu.

Kad protestuotojai protestavo ne prieš individualią kūrybos laisvę ir ne prieš požiūrių įvairovę, rodo tas faktas, jog M. Ivaškevičiaus kūrinys pasirodė 2002 m. ir niekas iki šiol dėl jo neprotestavo, nesikreipė į Generalinę prokuratūrą, nėjo šūkauti nei prie autoriaus, nei prie leidėjo langų, nežinia, ar iš vis kas nors turėjo kokių nors viešai reiškiamų pretenzijų pačiam autoriui.

Laisvoje šalyje gali rašyti ką nori R. Vanagaitė, gali ir M. Ivaškevičius, nors su šitaip suprantama absoliučia „laisvų raštų“ laisve ir „nuomonių įvairove“ kažkodėl nenori sutikti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 154-155 straipsniai (šmeižimas, įžeidimas) ar Civilinio kodekso II skyriaus 2.24 str. norma, garantuojanti asmeniui jo garbės ir orumo gynimą.

Sovietų kariuomenės puolimo inscenizacija Vilniuje, Neries pakrantėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet šį kartą ne apie atsakomybę, o apie ydingą mąstymą. Kūrybos laisvė demokratinėje visuomenėje yra asmeninis kiekvieno kūrėjo reikalas: autorius gali rašyti visuomenei priimtinus ir nepriimtinus dalykus. Tokia yra demokratijos logika. Bet neturi stebinti ir tai, jei Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos nutarimas būtų skundžiamas administraciniam teismui. Tai įeina į tą pačią demokratijos logiką.

Problema prasideda ne su „kūrybos laisve“, o su jos kūrinių valstybiniu pripažinimu. Premijuodama M. Ivaškevičiaus romaną „Žali“, kaip visumą, valstybė premijavo ir tas romano siužeto dalis, kuriose žeminamos konkrečių laisvės kovotojų (J. Žemaičio, J. Kasperavičiaus) asmenybės. O tai reiškia, jog šiai autoriaus nuostatai pritariama pačiu aukščiausiu valstybės lygmeniu, o toks partizanų vaizdavimas priskiriamas prie valstybės skatinamų vertybių.

Į šią valstybės akciją aktyviai reagavo kai kurios visuomeninės organizacijos tik todėl, kad demokratinėje visuomenėje kiekvienas pilietis, kaip mokesčių mokėtojas, turi teisę paklausti, kokioms vertybėms skatinti, propaguoti valstybė naudoja jo, kaip mokesčių mokėtojo, darbą?

M. Ivaškevičiaus pasirinktos priemonės partizanų vadams žeminti savo veiksmingumu gerokai viršija sovietų naudotas. Anie partizanams žeminti, kaip žinia, naudojo politinį kriminalinį „banditų“ metodą, daugeliui visuomenės menkai veiksmingą.

Premijuoto veikalo autorius tam pačiam tikslui pasirinko Vakarų liberalų sukurtą, žymiai literatūriškesnį, modernesnį ir giliau asmenybės žmogiškąją vertę žeidžiantį seksocentristinį metodą ir laimėjo valstybės premiją.

Tai, manau, turėtų pradžiuginti partizanams neapykantą jautusių emgėbistų, stribų, buvusios komunistinės nomenklatūros anūkus ir ypač – Kremliaus ideologus, Lietuvos partizanų niekinimą laikančius pagrindine savo antilietuviškų diversijų tema. Jie dabar galės sakyti: „Štai jūsų nauja „savų šaudymo į savus“ versija, pripažinta net nacionaline premija“.

Ta linkme einant, belieka tik laukti, kada abstrakčios „žodžio ir kūrybos laisvės“ ar „įvairovės“ gynimo vardan atsiras panašus romanas ir panaši valstybės reakcija ir apie sausio 13-osios gynėjus.

Lietuvos Prezidentė, šio veikalo premijavimą, kaip minėta, teisino būtinybe gerbti nuomonių, gyvenimo būdų įvairovę. Bet nebandė savęs paklausti, kokių vertybių įvairovę ji ragina ginti. Bet kokių?

Jei svarbu tik pati „įvairovė“ be konkretaus socialinio turinio, tai iš kur ši vertybėse pasimetusi valstybė gauna teisę bausti nusikaltėlius, persekioti paleckius, titovus… jei jų pareiškimai ir veiksmai, pagal tą pačią abstrakčios įvairovės gynėjų logiką, tėra skirtingi tos pačios įvairovės pasireiškimai.

Jei įvairovė – tik abstrakti, tai viskas leistina. Tada ir minėti paleckiai, titovai su savo antilietuviška veikla – teisėti tos pačios įvairovės kūrėjai. Teisė skirti nacionalines premijas partizanus niekinantiems kūriniams tada yra lygiai taip pat teisėta, kaip ir teisė premijuoti partizanus šlovinančius kūrinius. Juk pagal kraštutinio liberalizmo logiką, viena nuomonė nėra pranašesnė už kitą, teisuolio gyvenimo būdas nėra vertingesnis už nusikaltėlio gyvenimo būdą, o partizano kova už savo Tėvynės laisvę nėra vertingesnė už kolaboranto talkinimą okupantui.

Mat liberalui vardan abstrakčios „įvairovės“ atrodo vienodai gera gyventi tiek laisvėje, tiek ir nelaisvėje. Tada ir tos pačios Lietuvos ordinais gali būti apdovanojami ne tik partizanai, bet ir juos persekioję kagėbistai.

Disidentas Algirdas Patackas 2008 m. atsisakė nuo Lietuvos valstybės apdovanojimo Vyčio Kryžiaus ordinu tik todėl, kad tokiu pat ordinu Lietuvos Prezidentas V. Adamkus 2008 m. apdovanojo ir A. Patacką tardžiusį KGB tardytoją.

Algirdas Patackas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jei M. Ivaškevičius būtų pasekęs A. Patacko pavyzdžiu, tai, kaip sąmoningas pilietis, būtų apgynęs ne tik individualios kūrybos laisvę, bet ir nesąmoningą valstybę nuo gėdos, į kurią tą valstybę pastūmėjo jos vertybinis pasimetimas.

Valstybės toleravimas abstrakčios, beprincipės nuomonių, gyvenimo būdų įvairovės, jos skatinimas nacionalinėmis premijomis džiugina Lietuvos nedraugus, kartu sujaukia žmonių protus, trukdo jiems vertybiškai apsispręsti, iš vidaus slopina tautos moralines, patriotines galias, skatina valstybės mastu formuoti nepatrauklų laisvės kovotojų įvaizdį, kad jaunimas netektų jį Tėvynės gynimui įkvepiančių pavyzdžių.

Tai kaip tik ir gali būti viena iš tų vidaus priežasčių, dėl kurių ir galime „prarasti viską“. Jei negerbiami laisvės kovotojai, tai tada nėra nieko Lietuvoje, kas būtų vertas pagarbos, nėra ir vertybių, ant kurių būtų kuriama Lietuvos valstybės ateitis, nes pasirodo kovoti dėl laisvės, tai rizikuoti patekti į nepatraukliųjų sąrašą.

Šio teksto autorius Alfonsas vaišvila – teisės filosofijos profesorius, taip pat – habilituotas mokslų daktaras

Informacijos šaltinis – propatria.lt

2019.02.24; 05:10

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis raštu kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl šmeižikiškos ir mirusiųjų atminimą žeidžiančios informacijos paskelbimo apie Lietuvos partizanus, kuriems šių metų sausio 13 d. buvo įteikta Laisvės premija.

Partizanų palapinė. LGGRTC nuotr.

Šių metų sausio 14 d. Rusijos televizijos kanalo „Rossija 24“ transliuotoje žinių ir aktualijų laidoje buvo parodytas reportažas apie sausio 13 d. Laisvės premijos įteikimą Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanų grupei.

Pasak parlamentarų, reportaže partizanai buvo išvadinti nusikaltėliais ir taikių gyventojų bei vaikų žudikais, o apie partizanų tariamus nusikaltimus ir jų sąsajas su nacionalsocialistine Vokietija Rusijos propagandiniam televizijos kanalui per programėlę „Skype“ noriai pasakojo „Socialistinio liaudies fronto“ lyderiu prisistatantis Giedrius Grabauskas: „Tai buvo žmonės, ne tik susiję su Vokietijos žvalgyba, fašistų okupantais, jie grobė, žudė, bet ir jie, žinoma, veikė kartu su amerikiečių žvalgyba“, – reportaže tikino G. Grabauskas.

„Akivaizdu, kad šioje televizijos laidoje buvo skelbiama melaginga informacija apie Lietuvos partizaninį pasipriešinimą, menkinami Lietuvos partizanai, kurstoma neapykanta jų atžvilgiu. Tai nėra pirmas atvejis, kuomet Rusijos televizijos kanalai skleidžia tokio ar panašaus pobūdžio informaciją apie Lietuvą ar kitas Baltijos valstybes. Šiuo atveju buvo žengta dar toliau ir, mūsų nuomone, apšmeižti ne tik minėjimo dalyviai, bet ir paniekintas žmonių, kurie negali patys apsiginti – mirusiųjų, atminimas“, – teigė L. Kasčiūnas.

Lietuvos partizanė. LGGRTC nuotr.

„Pažymėtina, kad Baudžiamasis kodeksas numato baudžiamąją atsakomybę už asmens šmeižimą, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudoje. Kodekse taip pat numatyta baudžiamoji atsakomybė už mirusiojo atminimo paniekinimą, viešai paskleidus apie mirusįjį melagingus prasimanymus, galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą jo atminimui. Atsižvelgdami į tai, prašome įvertinti G. Grabausko pasisakymus dėl galimo šmeižimo ir galimo mirusiųjų atminimo, nes tokie jo pasisakymai apie partizanus taikytini ir Lietuvos partizanams, kurie yra jau mirę“, – rašto turinį komentavo A. Ažubalis.

Kaip ELTA jau skelbė, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis kreipėsi į Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininką Mantą Martišių dėl Rusijos televizijos kanale „Rossija 24“ melagingos ir neapykantą kurstančios informacijos paskelbimo apie Laisvės premija apdovanotus Lietuvos partizanus. 

Seimo nariai savo rašte prašo įvertinti ir pritaikyti sankcijas šiam kanalui. „Prašome įvertinti minėtoje televizijos kanalo „Rossija 24“ žinių ir aktualijų laidoje rodytą reportažą apie Laisvės premijos įteikimą Lietuvos partizanams ir šiam televizijos kanalui pritaikyti įstatymuose numatytas poveikio priemones“, – sakė A. Ažubalis.

1950-aisiais į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša – Skirmantas. LGGRTC nuotr.

Sausio 13 d. minint Laisvės gynėjų dieną 2018 m. Laisvės premija įteikta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanų grupei – Jonui Abukauskui, Vytautui Balsiui, Jonui Čeponiui, Bronislovui Juospaičiui, Juozui Jakavoniui, Jonui Kadžioniui, Juozui Mociui.

Laisvės premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.23; 08:11

Lietuvos rašytojų sąjunga. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba paskelbė pareiškimą, atsakydama į nevyriausybinių organizacijų raginimą atšaukti prozininkui Mariui Ivaškevičiui skirtą Nacionalinę kultūros ir meno premiją. 

„Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba gerbia minėto pareiškimo autorių teisę į nuomonę. Savo ruožtu deklaruojame tvirtą pasitikėjimą Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija, gerbiame jos kompetenciją ir neginčijamą teisę į sprendimų savarankiškumą, taip pat esame įsitikinę, jog šalyje, nuosekliai paisančioje demokratijos principų, nepriklausomos komisijos sprendimų neigti, drausti, keisti, kitaip lemti ar koreguoti negali niekas, išskyrus teismą.

Rašytojų sąjungos valdyba taip pat primena, jog viena iš pamatinių žmogaus teisių yra teisė į žodžio ir apskritai kūrybos laisvę, o žmogaus teisių Lietuvos Respublikoje yra paisoma.

Tvirtai oponuodami kai kurių visuomeninių organizacijų viešo pareiškimo autorių pretenzijoms imperatyviai nurodinėti Lietuvos Respublikos institucijoms, dar kartą patikiname, jog gerbiame ir pačius oponentus, ir jų teisę į nuomonę. Norėtume tikėtis ir jų santūrumo bei pagarbos kūrybos laisvei ir demokratiškai veikiančių sprendimus priimančių institucijų teisei į savarankiškumą“, – sakoma Rašytojų sąjungos valdybos pareiškime.

Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koalicinės tarybos, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ir kitų organizacijų atstovai penktadienį išplatino pareiškimą, kuriame reiškė pasipiktinimą 2018 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos skyrimo komisijos nutarimu „premiją skirti pagarsėjusiam partizanų ir jų vadų niekintojui, besityčiojančiam iš Lietuvos istorijos bei kalbos“.

Pasak nevyriausybinių organizacijų atstovų pareiškimo, „nuodyti žmogų galima ne tik nuodais, bet ir jo sąmonę tokiais tekstais, kaip M. Ivaškevičiaus romanas „Žali“. Vasario 16 dieną Nacionalinės premijos įteikimas rašytojui M. Ivaškevičiui „taptų spjūviu į veidą Lietuvos politiniams kaliniams ir tremtiniams, laisvės kovotojams, likusiems gyviems partizanams…“

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.20; 04:00