Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip jau tikriausiai visi esame girdėję dėl pastaruoju metu padidėjusio dėmesio pandemijos tematikai apskritai, maro užkratą andai pradėdavo platinti žiurkių blusos, o po to nuo jų užsikrėtę žmonės pasidalindavo šia baisia liga tarpusavyje, nusinešdavo užkratą į populiacijos gilumą.  

Tai priminiau dar ir dėl to, kad, kaip atrodo bent man, žiurkių blusų metafora labiausiai lakonišku būdu leidžia įvardinti kylantį pro-autoritarinio arba autoritetinio (be jokio autoriteto) valdymo pavojų kovos prieš COVID-19 pandemiją metu mūsų padangėje. Žiurkių blusų metafora leidžia atkreipti dėmesį į tai, kad valdžios patologija, pasinaudojant karantinu, prasideda tarsi ir nepastebimai, mikroskopinių, bet principinę reikšmę turinčių pokyčių pavidalu.

Kažkada Friedrichas Nietzsche yra gražiai pastebėjęs, kad didžiosios mintys ateina tyliomis balandžių kojytėmis, tačiau, kaip sakyta, taip pat ir toks negražus dalykas kaip kvazitotalitarizmo užkratas valstybės valdyme gali prasidėti su nepastebimais žiurkių spyruoklinių blusų pašokinėjimais ant valstybės mechanizmo odos.

Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Pavojingas yra jau pats Kinijos pavyzdžio rodymas prikišamai, pabaksnojant pirštu, tarsi dar būtų likęs toks kvailutis, kuris be įrodinėjimų nesuprastų, kad visų valstybės pajėgumų greitos mobilizacijos reikalaujančių išbandymų metu totalitarinė valdžia iš pradžių veikia efektyviau nei procedūrose galinti užklimpti demokratiškai organizuotų visuomenių valdžia (kaip atrodo, toks sugretinimas tinka ne tik aptariant staigiai kilusios pandemijos atvejį, bet ir specialiųjų tarnybų kasdieninės veiklos aplinkybes, įsivaizduojant, kad čia kiekvieną dieną prisieina veikti ekstremaliai). Tačiau tokiu atveju totalitarizmo pasirinkimas gali būti prilygintas žmogaus apsisprendimui įveikti ligą žmogaus žmogiškumo totalinio sunaikinimo būdu, priimant pasiūlymą, kad nuo slogos greičiausiai pagydo maro užkratas. Taigi jeigu pavyzdžiai čia turi kokią nors vertę, mums svarbesni yra demokratiškai valdomų valstybių pavyzdžiai, pasakojantys sėkmės istoriją apie tai, kai su pandemijos iššūkiais anksčiau ar vėliau pavyko susidoroti vakarietiško tipo visuomenei, išnaudojančiai demokratijos teikiamus resursus.

Praeitą kartą įsivaizdinome komišką šūkį, kad dėl karantino revoliucija neįvyks pirmadienį, neva renginys nusikelia neapibrėžtam laikui. Tačiau išties pavojų demokratijai kelia ne priimti suvaržymai, siekiant užkirsti kelią pandemijos plitimui, įstatymo griežtumas ar išaugusios baudos už karantino sąlygų pažeidimą, bet tai, kad, vaizdžiai tariant, pati demokratija Lietuvoje dabar yra patupdoma į karantiną, atimant jos veiksnumą, priverčiant ją saviizoliuotis, užkertant kelią visų mūsų labui panaudoti tuos demokratijos mechanizmus, kurie leistų pandemijos sutramdymo užduotį įgyvendinti dar sėkmingiau. Šiandien visa valdžia iš esmės koncentruojasi Sauliaus Skvernelio rankose, todėl jo atsisakymas, nežiūrint visų nuotolinio bendravimo galimybių, nuo įprastos anksčiau demokratinei šalies praktikai „Vyriausybės valandos“, leidusios Seimo nariams užduoti klausimus ir tikėtis paaiškinimų labiausiai rūpestį keliančiais klausimais, yra didelis žingsnis priešinga demokratijai linkme.

Dar daugiau abejonių kelia Seimo pasileidimas dviguba to žodžio reikšme! Iš tiesų, kas draudžia Seimo posėdžius organizuoti nuotoliniu būdu su pozicijos ir opozicijos priešstatomis, debatais, nesutaikomais ginčais, iliustruojančiais demokratinio politikos vyksmo tęstinumą, – ta proga prisimenant žinomą aplinkybę, kad Lietuvos piliečiai Seime vykstančias batalijas paprastai ir anksčiau stebėdavo nuotoliniu būdu, t. y. su TV transliacijų pagalba. Labai norint, net ir balsuoti būtų galima iš namų, nesunkiai randant kokią nors patobulintą elektroninio parašo versiją.

Lietuvos Respublikos Seimo rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi galima sakyti, kad šiandieninėmis sąlygomis demokratija Lietuvoje pasirinko miego rėžimą. Ar demokratija Lietuvoje jau yra tokia išklerusi, kad pirmai progai pasitaikius ima ir panyra į mirtiną miegą, ar ji – priešingai –  yra miegančioji gražuolė, kurią, pagal stebuklinės pasakos siužetą, kada nors turėtų pažadinti princas savo pabučiavimu?

Be jokio apsimetinėjimo ir retorinių gudrybių sakau, kad man labai gaila vengrų tautos, kuri užstojusios pandemijos metu Viktorui Orbanui neribotam laikui suteikė kažką panašus į patvaldystės įgaliojimus. Kaip atrodo, tai nėra tik paprastas tautos apsižioplinimas, neatidumas, o Dievo dovanos atmetimas, didžiosios malonės išsižadėjimas.

Viktoras Orbanas. EPA-ELTA nuotr.  

Žinia, vengrai kaip ir lietuviai XX a. be perstojo kovojo už savo laivę, tačiau jėgos buvo nelygios, šioms laisvę mylinčioms tautoms buvo primesta neviltis ir vergovė. Čia laisvės sąmonė visados ruseno, tačiau pati laisvė, neužmirškime to, nukrito iš dangaus kaip Dievo dovana. Kaip įsivaizduoju aš, nusmukęs veteranas turi teisę užstatyti ir pragerti turguje pagyrimo raštus, ordinus ir medalius, vardinį šautuvą ar laikrodį, t. y. visus apdovanojimus, jam įteiktus už kažkada pademonstruotą ryžtą, tačiau net ir toks veteranas neturi teisės užstatyti Dievo dovanos.

Grįžtant prie Lietuvos pavyzdžio, būtų nuodėmė nutylėti paprastą dalyką, kad mūsų šalies išlikimą ir sėkmę gali užtikrinti tik laisvės instinkto palaikymas, laisvės savimonės puoselėjimas visomis metafizinėmis ir fizinėmis priemonėmis. Toks, iš tiesų tarsi ir paprastas edukacinis ir pedagoginis uždavinys nėra taip paprastai, kaip to norėtųsi, įgyvendinamas vartotojiškoje visuomenėje. Kaip kartais nevilties akimirkomis atrodo, užgimstanti Lietuvoje naujoji karta be didesnių sentimentų ir žvalgymosi į pašales žengia išimtinai vartotojiškumo keliu, o toks maršrutas gali pačiu tiesiausiu būdu nuvesti į Rusijos glėbį, kai ten anksčiau ar vėliau bus pasiekti aukštesni vartotojiškumo standartai. Todėl jau vien dėl pedagoginių tikslų mums privalu laisvę atrasti kiekvieną dieną iš naujo, manding, tai yra net svarbesnis dalykas nei administracinio Lietuvos valdymo patobulinimas, valstybės tarnybos reforma ar, tarkime, didesnis ir labiau subalansuotas specialiųjų tarnybų įgalinimas (nors šitai taip pat yra svarbu). 

Taigi, jeigu Lietuvos pilietinė visuomenė pralaimėtų, tai net tokiu atveju, kai valstybės tarnybos reforma butų įgyvendina tobuliausiu pavidalu, Lietuva su visu savo gyvu ir negyvu inventoriumi pasiliktų bemindžiukuojanti pakeliui į Rusijos glėbį.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Žiurkių blusų platinamo autoritetinio valdymo maro užkrato labiausiai tipišku, beveik paradigminiu pavyzdžiu šiandien tampa tokio Dainiaus Gaižausko, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko išpuolis, kai anas, pasinaudodamas savo statusu, pabandė užsiundyti specialiąsias tarnybas prieš Lietuvos nepriklausomą žiniasklaidą https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/gaizausko-taikinyje-ziniasklaida-kovai-su-zurnalistais-seimo-narys-pasikinke-ir-savo-kontroliuojamas-specialiasias-tarnybas.d?id=84070493.

Nesiruošdamas pernelyg detaliai tyrinėti apsidergusio veikėjo išmatų konsistencijos niuansų, dabar, esant progai, pastebėsiu tik tai, kad į spaudą prasisunkus tarnybine paslaptimi laikomai, riboto naudojimo informacijai sąskaitą reikėtų pateikti ne žurnalistams, o pačioms tarnyboms, tarnybinės paslapties subjektams būtent dėl jų nesugebėjimo saugoti savo baisiąsias paslaptis. Kiekvienas turėtų dirbti savo darbą, ne kitaip. Kita vertus, kaip išaiškėja, tokių neva didelės amplitudės tarnybinių paslapčių išviešinimas žiniasklaidoje iš tikrųjų nekelia jokio pavojaus valstybės reikalų tvarkymui, o yra tik atskirus veikėjus diskredituojanti, nepatogi kai kuriems karjeros riteriams informacija.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, neslepiančiam savo subjektyvumo, labiausiai reljefiškai totalitarinio žiurkių blusų užkrato tiražavimas šiandien reiškiasi draudimais bent žodelyčių užsiminti apie Lietuvos sveikatos sistemą ištikusias problemas, prisiminti užsisenėjusias pacientų ir gydytojų tarpusavio sąskaitas. Tokie nediskretiški polemizuotojai, išdrįsę suabejoti Lietuvos sveikatos sistemos savipakankamumu, daug greičiau nei kitais kritinio nusiteikimo atvejais yra pavadinami Putino emisarais. Tačiau, kaip atrodo, tokių kritikų kritika, nuožmus diskvalifikavimas turėtų bent mažiausią prasmę tik atskridusių iš kitų planetų būtybių auditorijoje, kai savo ruožtu Lietuvos gyventojai gerai žino tai, apie ką čia kalbame, todėl demonstracinis politinis įkarštis, siekiant įvardyti kenkėjus, yra apgailėjimo vertas dalykas.

Kaip jau esu pastebėjęs aną kartą, būtent dabar, kai stojame akis į akį su Lietuvos gydytojais, matydami ne vieno iš jų sugebėjimą pasiaukojančiai vykdyti savo pareigą, būtų palankiausias momentas pradėti nesmagų pokalbį apie sistemos moralines bėdas ir įsisenėjusį nususimą; neišnaudoję tokios galimybės dabar, nukėlę pokalbį į geresnius laikus, tokių geresnių laikų Lietuvos sveikatos sistemoje, galimas daiktas, niekados nesulauksime, greičiau viskas riedės ta linkme, kad šioje sferoje laipsniškai užstos dar blogesni laikai. Jau dabar didžiausia problema yra net ta banali ir pigiai nešvanki kyšio problema, atvėpusi gydytojo chalato kišenė, bet labiau rafinuoti žmogaus finansinio prievartavimo užmojai, kurpiami apgavystės spektakliai, prispaudus neišmanųjį ligonį prie sienos. Kaip atrodo, tokios inscenizacijos vyksta Aurelijaus Verygos panosėje, taigi vis sunkiau yra patikėti, kad anas apie tai visiškai nieko nežino.

Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Andai mūsų viešosios erdvės princas Andrius Tapinas (jaučiu nešvarios sąžinės graužatį dėl tokios nelabai skoningos ironijos, pavadinant anąjį princu, nes čia nesusilaikiau neužkabinęs žmogaus, kurį kitais požiūriais laikau neabejotinai labiausiai įdomiu populiacijos atstovu, beveik tobulu lietuviu), viešai susidraskęs marškinius ir demonstruodamas iš pykčio savo tatuiruotą krūtinę pasmerkė bendrapilietį, kuris veidaknygėje negrabiai pareiškė, kad reikėtų padegti kažkokius, jam neva labai nepatikusius valstybinius gimdymo namus. Kaip niekam nekyla jokių abejonių, tai buvo tik kalbos figūra, toli gražu nekviečianti griebtis smurto. Šių eilučių autorius taip pat turi ką papasakoti apie lietuviškos valstybinės medicinos, kuri neretai yra tik tų pačių privačių medicinos kabinetų išvirkščioji pusė, fantasmagorines apraiškas, išbandytas ant savo kailio. Kada nors apie tai papasakosiu plačiau, o dabar prisipažinsiu tik dėl to, kad ir aš, eidamas nusišlapinti į tualetą, visados galvoju tik apie vieną ir tą patį dalyką, kad dabar apmyšiu klozeto dugne ir padegsiu man žinomą medicinos įstaigą, kuri yra ne kažkas daugiau, o tik moralinio kolapso pavyzdys.

Medicinoje inkubaciniu laikotarpiu vadinamas laikas, prabėgęs nuo apsikrėtimo iki pirmųjų ligos požymių išryškėjimo. Toks inkubacinis laikotarpis būdingas taip pat ir autoritarinio valdymo daigelio prasikalimui į paviršių. Taigi pats laikas būtų paklausti ir to – ar mūsų demokratija taip ir neprabus, niekas neprikels užmigusios karantino metu gražuolės savo bučiniu?

Demonomanijos apsėsta Renesanso epocha be savo didžiųjų kūrybinių iškovojimų pateikė taip pat teoriją apie vyriškos lyties demoną inkubą (lot. incubus – gulintis ant viršaus), kuris neva prievartaudavo miegančias moteris, dažniausiai – vienuoles, ir sububą, t. y. moteriškos lyties demoną, kuris stengdavosi palysti po miegančiu vyru. Kaip byloja amžiaus legenda, iš tokios sueities užgimdavo tik luošiai, neišgrynintos formos, pusiau – žvėrys, pusiau – žmonės.  

Neabejoju, kad Lietuvos demokratija yra nusipelniusi visiškai kitokio likimo!

(Bus daugiau)

2020.04.20; 21:00

Seimo narys Simonas Gentvilas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Parlamentarų grupė įregistravo Kriminalinės žvalgybos bei Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymų pataisas, kuriomis siūloma suteikti galimybę gyventojams sužinoti apie jų atžvilgiu vykdytą kriminalinę žvalgybą.
 
Pagal projektą, asmuo turi teisę Generalinei prokuratūrai pateikti prašymą suteikti informaciją apie jo atžvilgiu vykdytos kriminalinės žvalgybos faktą, kitokį jo asmens duomenų tvarkymo faktą vykdant kriminalinę žvalgybą, asmens duomenų tvarkymo laikotarpį, naudotus kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus ir priemones (jų nedetalizuojant) bei surinktus asmens duomenis.
 
Jeigu paaiškėtų, kad gauta kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nepasitvirtino arba kad kriminalinės žvalgybos uždaviniai nebus įgyvendinti, kriminalinės žvalgybos subjekto sprendimu informacijos apie kriminalinės žvalgybos objektą rinkimas nedelsiant būtų sustabdomas ir nutraukiamas kriminalinės žvalgybos tyrimas.
 
Tokiu atveju kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas per 15 kalendorinių dienų nuo sprendimo dėl informacijos apie kriminalinės žvalgybos objektą rinkimo sustabdymo priėmimo informuotų asmenį apie tai, kad jo atžvilgiu buvo vykdyta kriminalinė žvalgyba.
 
VSD būstinė Vilniaus pakraštyje. Slaptai.lt nuotr.

„Priėmus siūlomas pataisas, atsiras iki šiol neegzistavusi galimybė asmeniui pačiam įvertinti duomenų tvarkymo teisėtumą“, – Eltai sakė S. Gentvilas.
 
Asmuo, manantis, kad kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmai pažeidė jo teises ir laisves, galėtų apskųsti šiuos veiksmus kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui ir prokurorui. Skundas dėl kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmų galėtų būti paduotas per 90 kalendorinių dienų nuo sužinojimo apie skundžiamus kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmus dienos.
 
Įstatyme siūloma numatyti, kad pagrindinės kriminalinės žvalgybos vadovas arba prokuroras asmenų skundus išnagrinėtų per 30 kalendorinių darbo dienų.
 
Seimo nario S. Gentvilo nuomone, akivaizdu, kad šiuo metu asmens duomenų rinkimo ir tvarkymo kriminalinėje žvalgyboje teisminė ir institucinė kontrolė neužtikrina veiksmingos aukšto lygio teisės į privatų gyvenimą apsaugos, teisės į teisėtą asmens duomenų tvarkymą bei veiksmingos apsaugos nuo valstybės institucijų piktnaudžiavimo pavojų.
 
Tikimasi, kad priėmus siūlomą projektą, padidės kriminalinę žvalgybą vykdančių institucijų veiklos skaidrumas ir visuomenės pasitikėjimas šiomis institucijomis. „Paradoksalu, bet šiandien tie 40 žiniasklaidoje paviešintų asmenų, kurie, parlamentaro Vytauto Bako teigimu, tapo Valstybės saugumo departamento (VSD) taikikliu, net neturi įstatymu suteiktos galimybės pasitikrinti, ar valstybė apie juos rinko duomenis.
VSD vadovas Darius Jauniškis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
 
Jie turi aklai pasitikėti VSD paneigimu, nors galimai pats VSD ir rinko šią informaciją. Nėra sukurto priežiūros mechanizmo, kuris apsaugotų asmens privatumą ir surinktų duomenų naudojimą. Akivaizdu, kad tokią padėtį būtina taisyti. Asmenys, kurių atžvilgiu buvo vykdyta kriminalinė žvalgyba, tačiau surinkti duomenys nepasitvirtino, turi turėti teisę apie tai žinoti“, – įsitikinęs Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narys S. Gentvilas.
 
Įstatymų pataisas kartu su S. Gentvilu teikia Seimo nariai Valerijus Simulikas, Gintaras Vaičekauskas, Vida Ačienė, Algirdas Butkevičius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.05; 00:30

„Wikileaks“ įkūrėjas J. Assange. EPA-ELTA nuotr.

Medicinos ir psichologijos ekspertai reikalauja nutraukti „WikiLeaks“ įkūrėjo Juliano Assange‘o „psichologinį kankinimą ir medicininę nepriežiūrą“. Jis kenčia nuo savo buvimo Ekvadoro ambasadoje ir Londono Belmaršo griežtojo režimo kalėjime padarinių, rašo 120 specialistų laiške, kuris paskelbtas medicinos žurnale „The Lancet“.
 
Jei 48-erių J. Assange‘as kameroje mirs, tai jis bus „efektyviai mirtinai nukankintas“, – sakoma toliau laiške. M. Assange‘o kankinimas esą turi liautis, jam taip pats turi būti suteikta „kiek įmanoma gera medicininė priežiūra, kol nėra vėlu“. Jis kalėjime Londono rytuose sėdi nuo 2019 metų balandžio. J. Assange‘o sveikatos būklė, jo advokatų duomenimis, yra bloga.
 
JAV prašo išduoti J. Assange‘ą. Klausymai dėl to turi prasidėti vasario 24-ąją. Vašingtonas kaltina J. Assange‘ą padėjus amerikiečių informatorei Chelsea‘i Manning, kuri tada dar buvo Bradley‘is Manningas, paskelbti slaptą medžiagą apie JAV karines misijas Irake ir Afganistane. Taip išaiškėjo ir JAV kareivių padaryti karo nusikaltimai.
 
J. Assange‘as kaltinamas pagal Iš viso 18 kaltinamųjų punktų. Jei būtų pripažintas kaltu pagal visus punktus, jam grėstų 175 metai kalėjimo.
 
„WikiLeaks“ įkūrėjas, baimindamasis išdavimo JAV, 2012 metais pabėgo į Ekvadoro ambasadą Londone. Tuo metu buvo išduotas jo Europos arešto orderis dėl kaltinimų išprievartavimu Švedijoje.
 
Dabar šis tyrimas jau nutrauktas. 2019 metų balandį J. Assange‘as buvo suimtas britų policijos, nes pabėgdamas į ambasadą pažeidė paleidimo už užstatą nuostatas. Už tai jis netrukus po to buvo nuteistas beveik metus kalėti.
 
Londone šeštadienį planuojama demonstracija už J. Assange‘ą, kurioje ketina dalyvauti ir tokie žinomi žmonės, kaip mados dizainerė Vivienne Westwood, vienas „Pink Floyd“ įkūrėjų Rogeris Watersas ir buvęs Graikijos finansų ministras Gianis Varoufakis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.19; 00:05

„Wikileaks“ įkūrėjas Julianas Assange’as dėl paleidimo už užstatą sąlygų pažeidimo nuteistas 50 savaičių laisvės atėmimo bausme. Bausmės dydį paskelbė teismas Londone, pranešė britų naujienų agentūra PA.

Balandžio pradžioje suimtas 47 metų J. Asasnge’as britų teisėsaugos buvo kaltinamas, kad, 2012-aisiais pabėgdamas į Ekvadoro ambasadą, pažeidė minėtas sąlygas.

J. Assange’as balandžio 11 dieną britų policijos buvo suimtas Ekvadoro ambasadoje Londone, kai Ekvadoras panaikino jo politinį prieglobstį. J. Assange’as į ambasadą pabėgo 2012 metais. Tuo metu dėl kaltinimų išprievartavimu Švedijoje buvo išduotas jo Europos arešto orderis.

J. Assange’as, kuris kaltinimus visad neigė, bijojo per Švediją būti perduotas JAV, kur jam gresia procesas dėl paslapčių išdavimo ir galbūt net mirties bausmė. Jo įkurta „Wikileaks“ platforma 2010 metais paviešino slaptus JAV karinius dokumentus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.02; 06:00

Slaptojo agento šešėlis. Slaptai.lt nuotr.

Ši tema gerokai pabodusi. Kiek gi galima kalbėti apie labai aiškius, paprastus dalykus? Bet tema – gyvybiškai svarbi. Klausimas, kiek reikia lėšų skirti Lietuvos gynybinėms reikmėms, – vienas iš svarbiausių.

Jo galėtume neprisiminti tuomet, jei visi mūsų aukštus postus užimantys politikai, įtakingiausi verslininkai bei solidžiausi meno veikėjai į Lietuvos ginkluotąsias pajėgas žiūrėtų kaip į priemonę, kuri yra mūsų saugumo, laimės ir pasiturinčio gyvenimo garantas.

Deja, valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis drįsta teigti, kad „opozicinių partijų spaudimas artimiausiu metu didinti išlaidas gynybai iki 2,5 proc. nuo BVP – susijęs su pastarųjų nenoru, kad šalies gyventojų gyvenimas pagerėtų „valstiečių“ valdymo laikotarpiu“.

Valdančiųjų lyderis formuoja nuomonę, girdi, kuo stipresnę kariuomenę turėsime, tuo skurdžiau gyvensime? Nesąmonė, demagogija, klasta. Kariuomenė ir mūsų gyvenimo kokybė – tampriai susiję reiškiniai. Jie vienas kitą papildo. Jų negalima priešinti. Jei Lietuva nebus saugi kariniu požiūriu, joje gyvenantys lietuviai vargu ar galės džiaugtis gražiu gyvenimu. Valstybių, kurios nėra saugios, vengia stambūs verslininkai, turtingi turistai, kultūros, meno žmonės.

Ar galima pritarti konservatorės Rasos Juknevičienės pareiškimui, jog R. Karbauskio samprotavimai, esą skirdami lėšas Lietuvos gynybai skriaudžiame Lietuvos žmones, – „Kremliaus projektas“? R.Karbauskio noras kuo greičiau bent mažumėlę pagerinti mūsų buitį – tarsi suprantamas. Bet kodėl – būtent kariuomenės, o ne valdininkų, politikų, turtuolių sąskaita? Rusija seniai pučia miglą į akis, esą Lietuvai nereikalinga stipri kariuomenė. Šias nuotaikas Kremliaus bosai skleidžia nuo pat pradžių, vos tik buvo paskelbtas Kovo 11-osios Aktas.

R.Karbauskio pasiaiškinimai, kad jis nenorėtų stipriai didinti išlaidų karinėms reikmėms tik 2019-aisiais, o vėliau – prašom, – nenuoširdūs. Kariuomenę reikia stiprinti nuolat – kasdien, kasmet.

Baisiausia, kad panašiai kaip R.Karbauskis suokia ir mūsų premjeras Saulius Skvernelis. Paprašytas pakomentuoti R. Karbauskio žodžius, Ministras pirmininkas gynė didžiausios frakcijos Seime seniūną. S.Skvernelis tvirtino, kad R. Karbauskis tikriausiai norėjęs pasakyti, jog nepalaiko idėjos finansavimą gynybai didinti iki 2,5 proc. tuoj pat, 2019-aisiais, metais.

S. Skvernelio teigimu, dėl ne itin geros situacijos šalies gynybos srityje yra kaltos ankstesnės vyriausybės, neskyrusios užtektinai lėšų gynybai. Premjeras pabrėžė, kad egzistuoja apie 4 mlrd. eurų skylė, kuri susidarė kelerius metus neskiriant pakankamai lėšų gynybai.

Akivaizdu, kad mestas priekaištas konservatoriams. Taip, ši partija, kaip ir visos kitos, nuodėminga. Kai Lietuvą valdė konservatoriai, Lietuvos kariuomenė negaudavo pinigų tiek, kiek reikėjo. Tačiau konservatorių Achilo kulnas – ne priešiškumas kariniams valstybės poreikiams. Tiesiog taip susiklostydavo aplinkybės, kad jie į valdžią ateidavo tik tuomet, kai valstybės biudžetas – tuščias, išvaistytas. Kitoms į valdžią ateinančioms partijoms sekdavosi geriau. Jeigu esame sąžiningi, principingi konservatorių oponentai, šio neturėtume pamiršti.

Ypač stebina premjero pareiškimas dėl vadinamųjų šimtaprocentinių įrodymų būtinumo. Balandžio 5-ąją duodamas interviu „Žinių radijui“ jis pareiškė: „Manau, kad tiek Jungtinė Karalystė, tiek pasitelkti tarptautiniai ekspertai turėtų labai aiškiai iki galo atsakyti ir padėti tašką, nes dabar yra labai didelė tikimybė, kad tai yra padaryta iš Rusijos pusės, bet didelė tikimybė nėra visiškas, šimtaprocentinis, fakto patvirtinimas“.

Tik pamanykite, mūsų premjeras nežino, kas chemine medžiaga bandė nunuodyti į Didžiąją Britaniją pabėgusį buvusį Rusijos agentą Sergejų Skripalį, išdavusį didžiausias Rusijos paslaptis! Gal britai, amerikiečiai, lietuviai? O gal mūsų premjerui neaišku, kas radioaktyviuoju poloniu nužudė į Vakarus pabėgusį, Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimu Maskvoje ir Volgodonske kaltinusį Aleksandrą Litvinenką? Drįstu manyti: jei S.Skvernelis nesuvokia tokių elementarių dalykų, tai tada jis niekad nieko nesupranta apie Rusiją ir todėl jis – silpnas premjeras. O jei blefuoja, tai, vadinasi, ruošiasi Lietuvos prezidento rinkimams. Bet išrinktas prezidentu jis būtų niekam tikęs vadovas, nes nori remtis būtent tais Lietuvos piliečiais, kuriems neva taip pat neaišku, kas ir kodėl žudo V.Putino kritikus.

Nesu didelis konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio gerbėjas, bet jis taikliai įvardino mūsų premjero gudravimus: „1. Reikia atnaujinti tarpvyriausybinius santykius tarp Rusijos ir Lietuvos. 2. Nėra faktų, kad Karbauskis daro verslą Rusijoje. 3. Nėra iki galo įrodyta, ar Skripalį nunuodijo rusai. Taip kalba Lietuvos Premjeras. Deleguotas iš rusiškų trąšų praturtėjusio verslininko. To paties, kuris nenori didinti finansavimo gynybai. Visame šitame kontekste nenorom prisimenu VSD ataskaitoje minimą faktą, kad Rusija kitais metais mūsų Prezidento rinkimuose turės savo kandidatą. O gal jau turi? O gal ir programa jau pristatyta?“

Taigi būkime budrūs. Kremlius būtų kvailas, jei nekurptų intrigų. Panašių į tas, kurios iškilo į dienos paviršių dėl įtakingo verslininko Gedimino Žiemelio. Mūsų VSD šį aviacijos verslu sėkmingai Rusijoje užsiimantį biznierių laiko įtartinu. Jis siejamas su įtakingais rusų oligarchais ir valdžios viršūnėle Kremliuje. O kaip kitaip sėkmingai įsikurti Rusijoje?

Lietuviškoje spaudoje apie G.Žiemelio sąsajas su Kremliumi prirašyta ne viena dešimtis išsamių publikacijų. Jose gausu įtikinamų paaiškinimų, kodėl VSD nerekomendavo leist jam investuoti Vilniaus oro uoste bei kituose mūsų strateginiuose objektuose, pavyzdžiui, Zokniuose, kur leidžiasi NATO lėktuvai. Juk logika labai paprasta: jei tinki Kremliui, tai kodėl tavimi turi pasitikėti oficialusis Vilnius?

Bet įdomiausia, kad rusiškoje spaudoje pasirodė garsaus sovietinių laikų lakūno – bandytojo Magomedo Talbojevo straipsnis, lietuvį verslininką įvardinantis kaip NATO šnipą, įsikūrusį greta strateginių Rusijos objektų. Buvęs sovietų lakūnas kreipėsi į Rusijos slaptąsias tarnybas klausdamas, „kas ir kodėl NATO šalies atstovui suteikė teisę įsigyti strateginį objektą šalia Michailo Gromovo skrydžių bandymo instituto, kuriame iki šiol saugomos Rusijos valstybės paslaptys“. Rusijos didvyrio vardą užsitarnavęs generolas majoras skambina pavojaus varpais: „Taip, ten natovcai vaikšto po „Buran“ aikštelę“.

Būtų puiku, jei M.Talbojevo įtarimai pasitvirtintų. Lietuvai turėti agentą pačiame Maskvos centre – puikus pasiekimas! Bet juk viskas aukštyn kojomis. Šių eilučių autoriaus požiūriu, norima sujaukti lietuvių protus, kad neprieteliai atrodytų labai lietuviški.

Panašiai Rusija elgsis ir šiais, ir 2019-aisiais, kai rinksime naująjį Lietuvos prezidentą. Neapsirikime…

Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org

2018.04.11; 06:00

EPA-ELTA nuotrauka: kam tiesia ranką JAV prezidentas Donaldas Trampas?

JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) Rusijos užsienio reikalų ministrui atskleidė itin konfidencialią informaciją apie planuojamą operaciją prieš grupuotę „Islamo valstybė“ (IS).

Taip pirmadienį teigė du JAV pareigūnai. Šis pareiškimas per vos kelis mėnesius trunkantį D. Trampo prezidentavimą sukėlė dar vieną polemiką dėl Baltųjų rūmų veiklos.

Informacijos šaltinis – ELTA

EPA – ELTA nuotraukoje: JAV prezidentas D. Trampas. 

2017.05.16; 09:54

Na va, atsitiko. Vis galvojau, kada išlįs. Ar dar po metų, ar po dešimties. Visi galai kada nors išlenda. Kaip šeimoje, taip ir politikoje.

Niekam ne paslaptis, kas yra "vieša paslaptis". Nors niekas nieko neįrodė, už rankos nepagavo. Panašiai būna, kai kaimynė – lengvai prieinama. Visi šypsosi, laiptinėje sveikinasi. Ir visi žino.

Visi pasaulyje žinojo ir žino, kad Lietuvoje CŽV kalėjimas buvo. Tik mes nežinojom. Šitiek tyrėm. Įsiteikiamai šypsodamiesi vis klausėm kietuolių – ar tai kartais ne Jūs, gerbiamieji,  mūsų bute kažką ten tamsiam sandėliukyje dusinot? O tie nesako, kad ne. Sako – nesakysim, ne tavo, šeiminykas, reikalas. Ir kodėl jiems sakyt, jei susimokėjo tavo namų tvarkytojai? Tau žinoti nepriklauso.

Continue reading „Vieša paslaptis“

„Naujas MI 5 vadovas niekada nepagirtų demaskuotojų. Tad savo pirmojoje kalboje Endrius Parkeris (Andrew Parker) kalbėjo apie milžinišką žalą, padarytą demaskavus Vyriausybinio ryšio centro (GCHQ) priėjimo zonos apimtį ir apribojimus bei metodiką“, – rašo publicistas Devidas Aaronovičius laikraštyje The Times.

„E.Parkeris kalbėjo kitą dieną po BBC radijo laidos „Analizė“, kaip tik skirtos valstybės paslapties paviešinimui dideliais mastais“, – pažymi žurnalistas. „Pastaruoju metu stipriausius ginčus sukelia valstybės institucijų priėjimas prie to, kas vadinama „metaduomenimis“ – to paprasto fakto, kad mes paliekame kažkokį elektroninį pranešimą“, – sakoma straipsnyje.

Continue reading „Saugokitės: nauja pavojinga demaskuotojų karta“

Pabėgus į Rusiją, Edvardą Snoudeną ištiks toks pat tragiškas likimas, kaip ir daugelį amerikiečių disidentų

Tikriausiai Edvardas Snoudenas to nesuvokė, išskrisdamas iš Honkongo, bet jis tapo dalimi daugiametės tradicijos, kuri atsirado dar prieš pradedant rinkti duomenis internete, iki Wikileaks‘o ir iki pačios Nacionalinio saugumo agentūros (NSA) atsiradimo. Jis tapo Amerikos disidentu, keliavusiu į Rusiją.

Šiandien jau ketvirta savaitė, kai E.Snoudenas pakibęs ore, ir tas žmogus, atskleidęs pasauliui NSA programos „Prizma“ paslaptis, tikriausiai jaučia nerimą dėl jo priėmimo, kuris nėra nei šiltas, nei šaltas, o kažkoks keistas, nei šis, nei tas. Jeigu jis susipažintų su kitų amerikiečių, kuriuos abejotinai gynė Kremlius, istorija, tada jam tai nebūtų netikėta.

Continue reading „Maskva – ne vieta perbėgėliui“

kampails_sita

Viljamas Kampailsasbuvęs CŽV apsaugos bendradarbis, pardavęs Sovietų Sąjungai ypač slaptą techninę dokumentaciją apie palydovą „Big Berd“.

Baigęs universitetą Indianoje, Viljamas Kampailsas (Kampiles William, 1955) 1977 metų  kovo – lapkričio mėnesiais dirbo CŽV būstinėje Lenglyje, Virdžinijos valstijoje. V.Kampailsui neretai būdavo priekaištaujama dėl nepatenkinamai atliekamų tarnybinių pareigų, ir jis labai greitai suprato, kad jo svajonei tapti žvalgybos bendradarbiu nelemta išsipildyti.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: išdaviko Viljamo Kampailso byla“

asanzas

Kas ką besakytų, o Džulijanas Asandžas – drąsus vyras. Štai visai neseniai jis pareiškė, kad būsimosios WikiLeaks publikacijos labai nepatiks Maskvai ir Pekinui. Suprask, jis turįs slaptųjų dokumentų, kurie atskleidžia šokiruojančias Rusijos ir Kinijos paslaptis. Visuomenę šokiruoti turinčius dokumentus jis pasirengęs paskelbti. Paskelbs artimiausiu metu.

Ar tokie J.Asandžo perspėjimai realūs, žurnale “Time” analizuoja žurnalistas Saimonas Šusteris. Žurnalistas S.Šusteris pastebi, kad po šių įžūlių Dž.Asandžo pareiškimų viešojoje erdvėje čia pat pasirodė Rusijos slaptosios tarnybos FSB atstovo, atsakingo už FSB informacinį saugumą, pareiškimas. FSB (lietuviškai – FST) pareigūnas perspėjo Dž.Asandžą to nedaryti. Beje, perspėjo ne taip korektiškai ir mandagiai, kaip WikiLeaks įkūrėją kadaise perspėjo oficialusis Vašingtonas, kai iškilo grėsmė, jog į viešumą pateks daug dokumentų, demaskuojančių JAV politikos Irake subtilumus.

Continue reading „FSB vadovybė grasina WikiLeaks įkūrėjui Džulijanui Asandžui“