Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Esu Edvardas Čiuldė. Verčiant iš senosios anglų kalbos, „Edvardas“ reiškia – turtų sargybinis, turtų saugotojas. Neprastai, ar ne? Kaime, kuriame gimiau, buvo du Edvardai, kitas – truputėlį jaunesnis už mane, tačiau toks pat bėdžius, dar didesnis elgeta nei aš pats.

Ilgai buvau įtikėjęs, kad mano pavardė su galūne –ė rodo garbingą prigimtį, mano kilmę iš jotvingių genties, kuriai save priskiria pagal pavardę poetas Bložė ir kiti ė-galūninkai (žinia, būtent Bložei priklauso labai pasiteisinusi idėją Druskininkuose rengti kasmetinį poetų susiejimą, pavadintą „Jotvingių ruduo“, kuriame už metų kūrybinius laimėjimus yra įteikiama jotvingių premija). Tačiau vėliau teko skaudžiai nusivilti sužinojus, kad mano pavardė yra kilusi iš dviprasmiškos pravardės. Didžiajame lietuvių kalbos žodyne yra kataloguojamas žodis „čiuldė“ su paaiškinimu, kad taip yra vadinamas daug ir neaiškiai kalbantis žmogus.

Nors žodis „čiuldėti“ mūsų padangėje vartojamas truputėlį rečiau nei „čiulbėti“, mano pavardę išgirdę žmonės iš pradžių tikisi kažko panašaus kaip ir susidūrus su lakštingala. Kartą stovėdamas prie skelbimų lentos, kur buvo iškabintas užsiėmimų universitete tvarkaraštis, girdėjau kaip už nugaros manęs dar nepažįstantis studentas, perskaitęs mano pavardę iškabintame tvarkaraštyje, dirbtinai suaimanavo sakydamas: „Pamatysite, tas Čiuldė mums pričiulbės…“

Žmonės paprastai iškart pagauna linksmą gaidą, kai jiems esu pirmą kartą pristatomas arba pats prisistatau, privalėdamas pasakyti vardą ir pavardę. Tokia gera nuotaika tokiais atvejais užgimsta, galimas daiktas, dėl to, jog mano pavardė jiems kelia neaiškius klounados lūkesčius, sukelia viltį, kad atvykau čia aplinkiniams pataisyti nuotaiką, užkelti į neįmanomas aukštybes ūpą. Tačiau jau po kelių minučių visiems neaiškiai pralinksmėjusiems tenka nusivilti, nes išaiškėja, kad jų naujasis pažįstamas yra nuobodus, nekalbus, net keistai drovus žmogus. To neatsimenu, bet galima spėti, kad gimdamas patyriau sunkią gimdymo traumą, nes visą laiką, kiek save atsimenu, esu liūnai nusiteikusi, net truputėlį kažko išsigandusi žmogysta.

Kartą jau esu pasakojęs apie linksmus nesusipratimus, kilusius dėl mano pavardės. Tačiau štai atėjo laikas pasipasakoti ir apie tai, kokias negandas  ir nenuplaunamą gėdą man galop užtraukė manoji pavardė.

Kaip dažnai atsitinka pagyvenusiam vyriškiui, užauginęs ir išleidęs į gyvenimą vaikus, nelauktai įsimylėjau dvigubai už save jaunesnę moterį.  Teko senąją šeimą palikti, sukti naują lizdelį. Mano naujos žmonos raiškoje man patiko viskas – išvaizda, būdas, gaivalinga jaunystė, net  vardas Margarita, o jai, kaip atrodo, iš visų mano dvasios turtų labiausiai patiko mano pavardė (toks įtarimas į mano sielą įsigavo greitai, tik pradėjus rimtai bendrauti).

Vyrai, patyrę panašius virsmus, kaip niekas kitas supras, kad jaunąją savo žmoną puoliau lepinti, neišmanydamas, ko dar būtų galima griebtis. Vis tik labiausiai nustebino jos pageidavimas, pagyvenus mums kartu beveik metelius, pasikeisti savo pavardę pagal plintančią kaip kiaulių gripas zvonkių bunkių madą, galūnę –ienė išmainant į galūnę –ė. Man toks pavardžių darkymas senai nepatiko, tačiau dabar buvau priremtas prie sienos, nesuprasdamas to, kaip vienoje šeimoje vyras ir žmona gyvens su ta pačia pavarde. Būtų sunku, bet galima pabandyti įsivaizduoti, kad šeimą sukuria Jonaitis ir Jonaitė, bet kaip vienu guoliu galėtų dalintis Čiuldė ir Čiuldė – tai jau pranoksta įsivaizdavimo galimybes. Prisipažinsiu, kad labiausiai dėl to, kad nebūčiau palaikytas seniu, nesuprantančiu naujųjų laikų tendencijų, buvau priverstas taikytis su savo gražiosios žmonos užsispyrimu.

Mus atnešusius pareiškimą dėl pavardės keitimo, truputėlį sutrikusius tokį dalyką darant pirmą kartą, tarnautojas, palyginus jaunas vyriškis, drąsino akimis, pridurdamas: „Tokių pareiškimų pastaruoju metu sulaukiame vis daugiau ir daugiau“. Tačiau jo akyse įsižiebė nesveika šviesa, greitai sužinojus, kad mano žmonos pavarde turėtų tapti manosios pavardės kalkė:  Čiuldė – Čiuldė.  Čia dar reikia priminti, kad naujoji žmona drauge su pavarde užsimanė pasikeisti ir vardą, kažkodėl iš visų vardų lobyno išsirinkdama Bronės vardą (neatsimenu, mylimos senelės ar panašiai garbei). Galvojau sau vienas, kad net Zosės vardas nebūtų tokia nesąmonė kaip įsipareigojimas Bronės vardui (dar geriau pagalvojęs buvau pradėjęs suprasti, kad Zosės vardas būtų pats tas, nes Zosė yra Sofijos – liet. Zofijos – vedinys, todėl apie filosofijos dėstytoją tinka sakyti, kad anas myli Zosę).

Susipažinęs su pareiškimu detaliau, sužinojęs, kad mano žmona su pavarde ruošiasi keisti ir vardą, užsimaniusi tapti Brone Čiulde, tarnautojas atsiprašė ir, kaip jis žadėjo, trumpam išėjo iš kabineto. Tas „trumpam“ užtruko kankinančiai ilgai. Kėliau hipotezę, kad anas kur nors už kampo neskubėdamas rūko pypkę, tačiau jo kolega prasitarė matęs jį išeinant iš įstaigos, kažkur pakeliui į namus. Tiesą sakant, kaip sužinojau vėliau, niekas daugiau jo nuo to karto čia nebematė, sklido gandai, kad  žmogus išvyko iš šalies. Aš taip pat tikiuosi, kad šaunusis kontoros tarnautojas nenusižudė.

Galų gale baisiai persiutęs dėl beprasmiško laukimo, pirmą kartą baisiai užstaugiau ant savo jaunosios žmonos, sakydamas, kad ji gali būti kuo nori, net Brone Rope Čiulde (su tokia pavarde į Karbauskio valstiečių partiją ją priimtų be bandomojo laikotarpio), ir trenkęs durimis paknopstomis palikau šią  man labai nemalonią įstaigą. Grįžau pas ankstesnę Čiuldienę.  Gyvenu ir nesiskundžiu.

2019.03.12; 05:00