Česlovas Iškauskas. Slaptai.lt nuotr.

Štai ir ne tik kalendorinės, bet ir tikrosios žiemos pranašas – lengvas sniegutis. Jis nubalina stogus ir žemę, po baltu nuometu paslepia purvą ir šiukšles, atšviežina jausmus ir atgaivina viltis, kad apsivalysime, vėl viskas bus gerai, kad judėsime į priekį. Juk netrukus ir diena pradės ilgėti…

Dar prieš kelis dešimtmečius į Lietuvą atkeliaudavo štai tokios žiemos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O vis tik – keletas miestiečio lapkritinių pabambėjimų. Šįkart jų tik du.

I pabambėjimas

Lapkritis baigėsi mokytojų sukilimu. Dešimtys jų okupavo ŠMM rūmus, protestuodami prieš netikusią švietimo reformą ir „trijų krepšelių“ idėją, kuri netenkina pedagogų.

Miegmaišiai, picos, uždaryti tualetai, grasinimai policija, nuovargis ir kantrybė. Atėjo savaitgalis. Būrelis mokytojų nesitraukia. Ministrė ir ministerijos klerkai poilsiauja ir ramiai geria rytinę kavą: juk savaitgalis…

Taigi, jėgos nelygios. Šalyje streikuoja 73 ugdymo įstaigos – apie 3 proc. visų bendrojo lavinimo mokyklų, iš viso apie 1600 pedagogų iš visų 45 tūkst. dirbančių. Trys savaitės nemokomi mokiniai, o jų maždaug 16 tūkstančių. Netrukus kalėdinės atostogos. Nuo gruodžio 22 iki sausio 2-os, o gal dar ilgiau, valstybės įstaigų klerkai ir mokiniai išeis šventinių atostogų. Darbas apmirs ne tik ŠMM, bet ir Seime bei Vyriausybėje. Protesto ateitis miglota.

Abiejų šalių derybininkai kaltina vieni kitus nepagrįstomis ambicijomis ir reikalavimais. Vieniems netinka rugsėjį įvestas etatinis mokytojų apmokėjimo modelis, kiti gi tvirtina, kad protestuotojų reikalavimai pernelyg išpūsti ir nerealūs. Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos vadovas Andrius Navickas reikalauja padidinti mokytojų atlyginimus penktadaliu, ministrė Jurgita Petrauskienė atkerta, kad iš karto daugiau kaip 200 mln. eurų sumos biudžete neįmanoma rasti, ją galima numatyti tik kitų metų biudžete, kuris bus tvirtinamas Seime tik prieš šv. Kalėdas. Vadinasi, teigia ŠMM vadovai, mokytojų atlyginimų pakėlimas nukeliamas iki 2020 m.

Prie Seimo – mokytojų protesto akcija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tai netenkina mokytojų. Nesusikalbėjimas tęsiasi. Visa bėda, kad streikuojantys mokytojai neturi didelės paramos visuomenėje. Daugeliui žmonių apskritai neaiški reformos esmė ir kodėl ji suvedama į mokytojų atlyginimų didinimą. Nedirbantiems šioje srityje nesuprantama mokytojų apmokėjimo („trijų krepšelių“) esmė. Kai veidaknygėje to paklausiau žinomo filosofo, rašytojo ir edukologo Liutauro Degėsio, jis pasiūlė atskirti reformą ir apmokėjimą. „Su „reforma“ etatinis atlyginimas neturi nieko bendro. Tai buvo nevykęs, techniškai neapskaičiuotas bandymas imituoti mokytojų atlyginimų kėlimą… manau, kad daug efektyviau būtų buvę – nesupriešinant mokytojų, kai vieniems prideda, kitiems atima – visiems įvesti etato normą, standartą – pavyzdžiui, 18 pamokų – etatas, ir sumažinti mokinių skaičių klasėje – automatiškai atsirastų daugiau klasių, daugiau darbo vietų, daugiau etatų, ir mokytojai galėtų uždirbti daugiau. Ir problema paprasta – pinigų net nereikėtų daugiau, reikėtų tik nebandyti taupyti švietimo sąskaita, nes tikrai neaišku, kur švietimo pinigai. Nes: jeigu švietimui skiriama 2 procentai nuo BVP, o BVP padidėjo, o mokyklų skaičius sumažėjo, tai likusioms mokykloms turėjo likti daugiau. Klausimas: kur pinigai?“, – svarstė garsus edukologas (atsiprašau, kad šį jo pasažą be leidimo kopijuoju iš viešosios žiniasklaidos).

Tad iš tiesų: kur pinigai?

Tarp pedagogų irgi nėra visiško sutarimo. Pagaliau įsikišo ir Prezidentė. Penktadienį ji pareiškė: „Kaktomuša tarp Vyriausybės ir švietimo profesinių sąjungų užsitęsė per ilgai, o padėtis tampa nekontroliuojama. Vyriausybė kartu su profesinėmis sąjungomis turi užtikrini, kad moksleiviai kuo greičiau galėtų grįžti į klases, – sakė šalies vadovė. – Tokiomis aplinkybėmis tolesnis ministrės darbas kelia abejonių“, – pridūrė ji.

Iš tiesų, pertvarkos švietimo sistemoje, atrodo, ne pagal liaunus ministrės pečius. Tačiau ji nuduoda nesuprantanti Prezidentės užuominos ir nemano, kad reikia trauktis. O čia – savaitgaliai, šventės, atostogos… Laikymasis įsikibus ministrės kėdės, nesuprantama baimė bendrauti su streikuojančiais, nenoras įtikinti Premjerą, kad tam tikras nuolaidas daryti būtina, – štai tos asmeninės politikės ir „profesionalės“ ambicijos, kurios trukdo „minkštųjų“ derybų su protestuotojais eigai.

Beje, ar S. Skvernelis ir Seimo švietimo ir mokslo komiteto nariai, ypač jos pirmininkas E. Jovaiša, o gal ir pats parlamento vadovas gali užsukti į apgultą ministeriją? Klausimas daugiau negu retorinis.

II pabumbėjimas

Ar jūsų niekada neaplankė toks palyginimas: kaip siejasi Adolfo Ramanausko – Vanago tragedija su lapkričio 25 d. įvykdyta nauja Rusijos agresija Kerčės sąsiauryje? Lyg ir jokio ryšio…

A. Ramanauskas-Vanagas pripažintas Lietuvos valstybės vadovu. Eltos nuotr.

Kai perskaičiau mėnesio pabaigoje plačiai pristatytą istoriko Arvydo Anušausko knygą „Aš esu Vanagas“, pirmas buvo ne gedėjimo, gailesčio ir užuojautos aukai ir artimiesiems jausmas, bet įkyri mintis, kad sovietiniai paniekos, prievartos ir kitos tautos pavergimo metodai gajūs ir šiandien.

Koks nepaprastai platus buvo pokarinio meto sovietinių struktūrų parengtas kiekvieno Lietuvos žmogaus sekimo ir žeminimo tinklas! NKVD ir KGB nesitaikstė su priemonėmis, ištekliais ir būdais. Nei sekamojo amžius, nei lytis, nei padėtis visuomenėje A. Sniečkaus bendrams nebuvo kliūtis. Net partizanų vado dukrelei, kelerių metų Auksutei („дочь бандглаваря Раманаускаса Ауксуте“ – užrašas po mažametės nuotrauka) buvo sudaryta byla.

Sučiupti A. Ramanauską – Vanagą N. Dušanskio vadovaujami smogikai parengė begalę planų, sukūrė neįtikėtinai platų agentų tinklą, ir partizanas vienoj vietoj suklupo: artimiausias jo bičiulis, klasės draugas nuo 1941 m., užsimaskavęs KGB agentas A. Urbonas jį išdavė, ir atsargumą praradęs kovotojas 1956 m. spalio 12 d. buvo suimtas bei išvežtas į KGB įgaliotinio Kaune P. Raslano kabinetą…

Pastebėjote: A. Ramanauskas – Vanagas buvo sekamas ir sučiuptas beveik vien lietuvių ir jų pagalbininkų pastangomis. Rusiškų pavardžių A. Anušausko tyrime kur kas mažiau. Tad ar verta stebėtis, kad nemažam būriui tautiečių iki šiol kabinamos žydšaudžių etiketės…

Rusija įkalino devynis Ukrainos jūreivius. EPA-ELTA nuotr.

Taigi, pokario atėjūnų panieka tautos vertybėms, laisvei ir kovai prieš okupantus atsispindi ir šiandienos įvykiuose. Pagal 2003 m. gruodį pasirašytą Ukrainos ir Rusijos sutartį „Dėl bendradarbiavimo naudojantis Azovo jūra ir Kerčės sąsiauriu“ bet kokie Ukrainos laivai – ir prekybiniai, ir kariniai – turi teisę plaukioti numatytose zonose. Po Krymo aneksijos niekas sutarties neanuliavo. Tai kodėl po 15 metų Rusijos karinė armada staiga apšaudo Ukrainos laivus, užblokuoja sąsiaurį ir sulaiko 21 ukrainiečių jūreivį? Dabar jie tardomi garsiojoje Lubiankoje ir „Matroskaja tyšina“, kur anais laikais NKVD kankinimų mašiną yra išgyvenęs ne vienas ukrainietis, rusas, lietuvis…

Klasta, panieka kitai tautai, laisvės ir apsisprendimo paniekinimas gyvas ir šiandien. Argi lietuvių tautos genocidas, ar tremtys ir kalėjimai, ar šiuolaikinė įžūli agresija prieš Ukrainą – ne to paties „kagėbistinio“ krūmo raudonos uogos? Mes niekur toli nenužengėm. Teroristinė valstybė peri savo vaikus ir jiems iškart į rankas įbruka peilį.

2018.12.01; 15:47

Buriatija. Tremtiniai tiesia geležinkelį. LGGRTC nuotr.

1941 metų birželio 14-ą paryčiais komunistai pradėjo masinius trėmimus iš Lietuvos. Okupantai ir vietiniai kolaborantai auštant įsiverždavo į miegančių gyventojų namus, kratos metu atimdavo brangesnius daiktus ir liepdavo ruoštis tremčiai.

Nors Lietuva pirmajai sovietų okupacijai nesipriešino, masiškai naikinti lietuvių tautą buvo rengiamasi nuo pat jos pradžios.

1940 m. sausį NKVD (KGB pirmtakas) numatė pirminį represijoms pasmerktų žmonių skaičių – apie 320 tūkstančių. Vien iš 485 Kauno  vidurinių mokyklų mokytojų norėta suimti 165. Užkliuvo net pradinių mokyklų mokiniai, priklausę katalikų organizacijai „Angelaičiai“.

Tačiau iškart tokio masto represijoms neužteko pajėgų. Visgi per kelias 1941 m. birželio dienas į lagerius išvežta 7,5 tūkst. vyrų, ištremta 12,5 tūkst. žmonių, iš jų – virš 5 tūkst. vaikų.

Po nacių okupacijos vėl grįžę sovietiniai okupantai lietuvių genocido ėmėsi su nauju įniršiu – iki pat Josifo Stalino mirties 1953 m.

1941-1953 m. iš okupuotos Lietuvos komunistai ištrėmė 130 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš jų 28 tūkst. mirė tremties vietose. Iš 1941-ais išvežtų politinių kalinių sugrįžo tik dešimtadalis.

Šiemet minime 70-etį nuo 1948 metais vykdytų didžiųjų tremčių. Tuomet gegužės – birželio mėn. į sunkiai išgyvenamas Sibiro dykras gyvuliniuose vagonuose buvo išvežta 40 tūkst. lietuvių – iš jų ketvirtadalis vaikų, beveik pusė moterų, 5 tūkst. senjorų. Šiai nežmoniškai operacijai pavadinimu „Vesna“ („pavasaris“) buvo sutelktos neproporcingai didelės pajėgos – vidutiniškai vienam tremtiniui, netgi vienam vaikui – po trėmėją.

„Atsimenu beveik viską: vieną naktį mus su motina pažadino, ji labai skubiai mus aprengė, verkdama, kaip pakliuvo ir kuo pakliuvo. Namai buvo pilni ginkluotų vyrų. Įsakymas duotas per pusę valandos pasiruošti ir išvažiuoti, kur ir kodėl – mums nieko neaiškino. Mes buvome penkios seserys. Aš pati vyriausia (vienuolikos metų), o mažajai tik metai ir trys mėnesiai. Kol mus aprengė, nebuvo kada nei maisto paimti, nei rūbų. Lauke laukė tik vienas vežimas ir, kai mus visas susodino, neliko nei vietos, nei laiko dar ką nors įsidėti. Mes visos buvome labai išsigandusios ir nakties tyloje girdėjosi tik mūsų klykimas“, – šviežiai išleistoje knygoje „Didžiosios tremtys. Buriatija. 1948 m.“ prisiminimais dalijasi Janina Stankevičiūtė Jakaitienė.

Masiniai trėmimai į Sibirą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šioje knygoje užrašyta ir šiurpi architekto, dailininko Jono Lukšės atmintis: „1948 m. gegužės mėn. baigęs du skyrius ir gavęs gerą pažymėjimą, lėkiau namo sėkme pasidalytisu tėvais. Deja, džiaugsmas greitai išblėso.

Gegužės 22-osios rytą namie buvo neįprastas sujudimas: vaikščiojo svetimi žmonės, ginkluoti kareiviai, motina blaškėsi. Sesuo Vanda be perstojo verkė. Laiko davė dvi valandas ir įsakmiai ragino: „Greičiau judinkitės.“ Iš įpratimo motina dar skubėjo pašerti gyvulius, pamelžti karvę, bet ją sudraudė: juk išveža į pražūtį. Iš 1941 ir 1945 m. suimtųjų jokių žinių nebuvo. Kažkas atnešė kepaliuką duonos. Motina pro kareivius veržėsi atiduoti moterims trejų metukų Viliuką. Vanda vis verkė. Pasiėmiau portfelį su mokyklinėmis knygomis. Davė komandą išvažiuoti. Pakinkytu vežimu atvežė už kapinių, ten stovėjo sunkvežimiai jau su žmonėmis. Ilgai žiūrėjau į tolstančią sodybą, malūno kontūrus, kapinių mūrinę tvorą, dingstantį Nevėžį. Aštuonmečio vaiko gimtinės vaizdas neišnyko net po devynerių tremties metų. (…)

1949 m. balandžio mėn. dar buvo šalta. Susirgo tėvas. Iš mamos kalbų supratau, kad be rimto gydymo tėvas neišgyvens, o medikų nebuvo. Kaliau sau į galvą, jog dirbsiu visus sunkius darbus, kad tik pasveiktų tėvelis. Jis labai kosėjo, net su kraujais, jam šalo kojos, kliedėjo, vis prašė gerti. Trečią naktį motina mus pažadino. Su žibaline spingsule (be stiklo, nes tai buvo prabangos prekė) sustojom prie mirštančio tėvelio, kartodami motinos sakomą maldą. Buvo šalta, pustė. Motina į laidotuves mūsų neleido. Labai sielojausi dėl tėvelio netekties. Daugiau nereikėjo manęs raginti atnešti iš upės vandens, prasimanyti malkų. Nuolatinis alkis pamažu nutolo. Eidamas iš mokyklos vis tikėjausi pamatyti sugrįžusį tėvelį.

Po daugelio metų mėginu įsivaizduoti, kokią kančią turėjo patirti motina. Dabar neretai sakoma – ištvėrė. Riba tarp „būti“ ir „nebūti“ yra labai plona.“

Nederėtų užmiršti šio genocido ideologijos – komunizmo ir pagrindinių jo vykdytojų:

Vladimiro Lenino – svarbiausio komunizmo diktatūros įkvėpėjo, konclagerių įkūrėjo, atsakingo už tautų naikinimą ir milijonų žmonių žudynes, Josifo Stalino, Sovietų imperijos vadovo, atsakingo už tautų genocidą ir daugiau kaip 20 milijonų žmonių žudynes, Laverentijaus Berijos, komunizmo budelio, atsakingo už milijonų žmonių žudynes, Vsevolodo Merkulovo, L. Berijos pavaduotojo, vieno aktyviausių lietuvių naikinimo organizatorių, Sergejaus Kruglovo, SSRS vidaus reikalų komisaro, inicijavusio Klepočių ir kitas žiaurias žudynes, Antano Sniečkaus, okupantų kolaborantinės valdžios Lietuvoje vadovo, atsakingo už masines gyventojų represijas, Josifo Bartašiūno – vieno svarbesnių lietuvių genocido vykdytojo, Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus, vidaus reikalų komisaro, organizavusio pirmąsias masines gyventojų represijas okupuotoje Lietuvoje, Aleksandro Slavino, vieno iš pirmųjų NKVD vadų okupuotoje Lietuvoje, trėmimų ir tremtinių turto grobstymo organizatoriaus, Petro Raslano, Nachmano Dušanskio – Rainių žudynių, tremčių ir partizanų naikinimo organizatorių bei dalyvių, Leonardo Martavičiaus, vieno žiauresnių tremčių ir partizanų naikinimo organizatoriaus bei dalyvio, Aleksejaus Sokolovo – partizanams naikinti skirtų agentų-smogikų būrių organizatoriaus ir kitų, kurių biografijas ir veikimo metodus galite rasti adresu: www.kgbveikla.lt

—-

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kviečia į šiuos Gedulo ir vilties dienos renginius:

Birželio 14 d. 

Dokumentinio filmo „1941-ieji: tremtis vaikų akimis“ rodymas Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Konferencijų salėje. Filmo peržiūros vyks 10, 12, 14, 16 val. 

Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

16 val. Atminimo valanda-koncertas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kieme, Vilniuje (Didžioji g. 17/1) su Veronika Povilioniene ir kitais muzikantais.

Birželio 14–15 d. 

10–18 val. 

Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicijų (Aukų g. 2A) ir Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso ekspozicijos „Tuskulėnų dvaro paslaptys“ (Žirmūnų g. 1N) lankymas. 

Parodų „Palaimintasis Teofilius Matulionis buvusiuose KGB rūmuose“ (vidinis muziejaus kiemelis, Aukų g. 2A) ir „Liudiję žmogiškumą“ (Konferencijų salė, Žirmūnų g. 1F) apžiūrėjimas. 

Lankytojams bus atvira Tuskulėnų rimties parke esanti koplyčia-kolumbariumas (Žirmūnų g. 1F). 

Įėjimas į visus renginius – nemokamas!

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2013 m. sausį nedidelė dalis Lietuvos žiniasklaidos paskelbė Algirdo Endriukaičio, Balio Gajausko, Petro Gvazdausko, Petro Musteikio, s. Nijolės Sadūnaitės pareiškimą "Dėl Lietuvos prokurorų sprendimų pasipriešinimo okupacijai bylose tarnybinio patikrinimo", adresuotą Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui Dariui Valiui.

Nusikalstamo abejingumo zona

Pasipriešinimo okupacijai organizacijos padarė stebėjimu ir analize pagrįstą išvadą, kad bylose, susijusiose su pasipriešinimu Lietuvos okupacijai ir čekistų bei kolaborantų aktyviai vykdytu Lietuvos patriotų persekiojimu, prokuratūros sistema daugeliu atvejų vilkina tyrimus ir/arba vertina faktus sovietine teisine sąmone, pasitikėdama nepatikimais KGB dokumentais ir nesiremdama Europos šalių praktika, vertinant koloboravimą su fašistine Vokietija.

Continue reading „Kai Tėvynė nevertina“

vanagas

Prieš 55 me­tus bu­vo su­šau­dy­tas pas­ku­ti­nis par­ti­za­nų va­das Adol­fas Ra­ma­naus­kas

Skau­džios oku­pa­ci­jos pa­sek­mės, pa­tir­tos per 50 me­tų, ir da­bar su skaus­mu at­si­mu­ša į mū­sų są­mo­nę, į mū­sų tau­ti­nę sa­vi­mo­nę, į mū­sų iš­li­ki­mą. Prieš 55 me­tus, 1957 m. lap­kri­čio 29-ąją, Vil­niu­je so­vie­ti­niai bu­de­liai su­šau­dė 1956 me­tais su­im­tą ir metus kan­kin­tą pas­ku­ti­nį Lie­tu­vos par­ti­za­nų va­dą Adol­fą Ra­ma­naus­ką, sla­py­var­džiu Va­na­gas.

Tai bu­vo ga­lu­ti­nis ko­vo­jan­čios Lie­tu­vos ato­dū­sis. Tik ke­le­tas par­ti­za­nų, slaps­tę­si pa­vie­niui, dar iš­si­lai­kė ne­pa­si­duo­da­mi oku­pa­ci­nei val­džiai. Taip jau bu­vo lem­ta, kad pa­pras­tas mo­ky­to­jas A. Ra­ma­naus­kas ta­po vie­nu iš Lie­tu­vos lais­vės ko­vos są­jū­džio (LLKS) va­dų, o ga­liau­siai LLKS ta­ry­bos pir­mi­nin­ku, Lie­tu­vos gin­kluo­tų­jų pa­jė­gų va­du ir su­ge­bė­jo tęs­ti ko­vą be­veik 12 me­tų.

Tai­gi A. Ra­ma­naus­ko-Va­na­go ko­va tru­ko be­veik tiek pat, kiek gy­va­vo vi­sas gin­kluo­tas an­ti­oku­pa­ci­nis po­grin­dis – nuo anks­ty­vo 1945-ųjų pa­va­sa­rio iki vė­ly­vo 1956-ųjų ru­dens. Nors prieš 22 me­tus A. Ra­ma­naus­ko ir ki­tų par­ti­za­nų sie­kis bu­vo įvyk­dy­tas – Lie­tu­va ta­po ne­pri­klau­so­ma, – ta­čiau vi­sos tie­sos apie šio par­ti­za­nų va­do gy­ve­ni­mą nie­kuo­met ne­su­ži­no­si­me: KGB do­ku­men­tai ar­ba iš­vež­ti į Ru­si­ją, ar­ba ir čia, Lie­tu­vo­je, sau­go­mi po de­vy­niais už­rak­tais.

Continue reading „Išdavysčių akivaizdoje“

skiudaite-audrone

2011 m. buvo paskelbti Lietuvos laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių metais. Viena didžiausių netekčių – Rainiuose 1941 m. birželio 24-25 d. naktį žiauriai nužudyti 76 politiniai kaliniai – žemaičiai inteligentai, ūkininkai, moksleiviai. Taip įvardijami šie vyrai, bet tai tik dalis tiesos apie juos.

Iki šiol niekas nesidomėjo, kodėl sovietai buvo su jais tokie žiaurūs, kodėl šiai psichopatiškai egzekucijai buvo atrinkti būtent šie vyrai iš apytikriai pusantro šimto tuo metu Telšių kalėjime buvusių suimtųjų. Tragedijos 70-mečio minėjimai paskatino šių eilučių autorę giliau pasidomėti šiais žmonėmis.

Autorė, remdamasi vieno – Luokės – valsčiaus, priklausiusio Telšių apskričiai, pavyzdžiu norėtų pabandyti įrodyti, kad Rainių kankiniai buvo 1941 m. sukilimo rengėjai, tik jo nesulaukę, nes buvo išduoti iki lemtingų įvykių likus 1-2 mėnesiams. Panašiai mąstė ir po karo sovietiniam NKVD liudijusi Musia Blecherienė: „Baltieji partizanai buvo visi Luokės valsčiaus gyventojai“. Tik šie žodžiai liudytojos lūpose reiškė pasmerkimą. Mums tai turėtų skambėti kaip aukštas įvertinimas, nes tai reiškė nesusitaikymą su okupacija ir savęs aukojimą.

Continue reading „Rainių žudynės ir 1941 metų sukilimas“