Tbilisyje per ginkluotą užpuolimą sužeista buvusi dešimtojo dešimtmečio pradžioje Gruzijoje veikusios sukarintos formuotės „Mechedrioni“ vado pavaduotoja, atsargos pulkininkė Dodo Gugešašvili.

Tai trečiadienį pranešė Gruzijos žiniasklaida, kuria remiasi „Interfax“.

Gautomis žiniomis, D. Gugešašvili buvo užpulta savo bute. Pranešama, kad nusikaltėliai nušovė jos sūnų, gimusį 1985 metais. Piktadarių ieškoma.

D. Gugešašvili dalyvavo ginkluotuose konfliktuose Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Pasak žiniasklaidos, ji taip pat dalyvavo karo veiksmuose Rytų Ukrainoje, kur rengė ukrainiečių savanorius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.08; 00:01

Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

Arcachas… Tokios valstybės nerasite nė viename tarptautinių taisyklių ir normų besilaikančiame Pasaulio žemėlapyje. Valstybės šiuo pavadinimu nėra pripažinusios nei NATO, nei Europos Sąjungos šalys. Tokios valstybės niekad nėra minėjusi ir Jungtinių Tautų Organizacija (JTO).

Jei neužtenka tarptautinės bendruomenės patikinimų, kad tokiu pavadinimu valstybės tikrai nėra, dėl paaiškinimo kreipkitės į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją. Oficialus Lietuvos URM atsakymas bus kategoriškas – ši valstybė neegzistuoja. Prašykite garsiausių Lietuvos geografų paaiškinimų, ir jie kalbės panašiai – tokia valstybė neegzistuoja. Nebent fantastiniuose romanuose…

Ir vis dėlto Vilniuje buvo surengta paroda „Arcachas: jauna valstybė senoviniame krašte“. Kam privalome „dėkoti“ už parodą – fantastinių romanų autoriams? Ne. Fantastikos mėgėjai šį sykį niekuo dėti. Viskas kur kas rimčiau, sudėtingiau.

Plakate, kurį pavyko gauti, skelbta, jog parodą bus leidžiama lankyti 2017-ųjų metų liepos 4 – 7 dienomis galerijoje „Menų vartai“ (Vilniaus g. 39, Mokytojų namai, Vilnius). Pirmasis įtarimas – kodėl taip trumpai, kodėl vos keletą dienų? Juk kiekvienas panašius renginius organizuojantis asmuo širdies gilumoje trokšta, kad paroda dirbtų ilgai – tegul ją išvysta kuo daugiau svečių. 

Azerbaidžanietė Gulijeva Sahiba ir jos dukrelė Gulijeva Zahra. Jos žuvo po karinių Armėnijos atakų, surengtų liepos 4-ąją

Antrasis įtarimas – kodėl paroda atidaroma būtent liepos 4 – 7 dienomis, kai visa Lietuva švenčia Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, kai lietuvių dėmesys sutelktas Karaliaus Mindaugo asmenybei, kai Lietuvoje nedirba oficialios įstaigos?

Trečioji keistenybė – paroda buvo uždaryta dar anksčiau, nei skelbta plakate. Liepos 5-ąją apie 17 valandą vakaro nuskubėjęs į Mokytojų namus Arcachą reklamuojančių plakatų jau neaptikau, o užlipęs į trečiąjį aukštą, kur įsikūrusi galerija, sužinojau, kad paroda skubiai išformuota. Taigi ji veikė vos dvi dienas.

Kas tikrieji jos orgaizatoriai? Galima drąsiai teigti, jog tai – Azerbaidžano žemes okupavusios Armėnijos provokacija. Juk mažytis užrašas atsitiktinai gauto plakato apačioje bylojo, kad užsakovas – Armėnijos užsienio reikalų ministerija.

Bet ir be užrašo „Armėnijos URM“ akivaizdu, kad oficialusis Jerevanas, pasitelkdamas į pagalbą tiek Lietuvoje gyvenančius armėnus, tiek politinėse Pietų Kaukazo intrigose nesusigaudančius lietuvius, siekia įpiršti Lietuvai nuomonę, esą Kalnų Karabachas (iškraipydami tikrąjį Kalnų Karabacho pavadinimą armėnų separatistai vadina jį Arcachu ir tuo įžeidžia azerbaidžaniečius) nuo seno priklauso armėnų tautai.

Šią mintį garsinančios jėgos tyčia nutyli kategoriškus tarptautinės bendruomenės pareiškimus, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano dalis, kad visi armėnų kariniai daliniai privalo kuo greičiau palikti šią teritoriją, kad Baku – tikrasis Kalnų Karabacho šeimininkas. Separatistinių užmačių turinčios armėnų jėgos taip pat nutyli, kad šį kraštą 1990 – 1994-aisiais užgrobti joms padėjusios Rusijos ginkluotosios pajėgos (Armėnijos teritorijoje ilgiems dešimtmečiams dislokuota Rusijos karinė bazė).

Armėnų separatistai daug ką stengiasi nutylėti. Laimė, lietuviai – vis budresni, akylesni. Jie jau pradeda suvokti, jog nėra didelio skirtumo tarp Krymo, Padniestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos okupacijų, kurias surengė Kremlius, ir Kalnų Karabacho okupacijos, kurią surengė Rusijos ginkluotųjų pajėgų padedama Armėnija. Apie tai byloja ir provokacinio pobūdžio parodą įsileidusios galerijos vadovų elgesys – vos tik supratę politinę potekstę jie parodą nedelsiant uždarė. Tikėkime, jog ne tik uždarė, bet ir atsiprašė azerbaidžaniečių. O jei neatsiprašė, tai galerijos „Menų vartai“ vadovų vardu už nesusipratimą Azerbaidžano turėtų atsipašyti pats Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Beje, net ir oficialaus Lietuvos URM vadovo atsiprašymo neužtenka. Vaizdžiai tariant, ant kilimo Lietuvos užsienio reikalų ministerijon rimtam pokalbiui turėtų būti iškviestas Armėnijos ambasadorius. Armėnija gali turėti išskirtinę nuomonę pačiais įvairiausiais klausimais. Armėnijos nuomonė nebūtinai privalo sutapti su Lietuvos pozicija. Tačiau Lietuva neturi leist Armėnijai savo teritorijoje neigti akivaizdžiausią tiesą – Kalnų Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano žemė. Teritorinio vientisumo principų nepaisymas – labai pavojingas užsiėmimas. 

Knygos „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ viršelis. Knygos autorius – Leonas Jurša. Slaptai.lt nuotr.

Dabar gi atrodo, kad Armėnija deda milžiniškas pastangas, jog sukiršintų Lietuvą su Azerbaidžanu, jog Lietuvos nedraugams leistų kaltinti mus neprincipingai remiant šalių teritorinį vientisumą. Suprask, lietuviai gina Moldovos, Gruzijos, Ukrainos teises į prarastas teritorijas, o štai dėl Kalnų Karabacho priklausomybės – neva dvejoja. O juk nedvejoja – oficiali Vilniaus pozicija: „Kalnų Karabachas privalo būti grąžintas Azerbaidžanui“.

Separatistinės parodos surengimas Vilniuje turi ir dar keletą negražių aspektų. Su Vakarais draugauti siekiantį Azeraidžaną įžeidusi paroda Vilniuje surengta būtent Karaliaus Mindaugo karūnavimo šventės išvakarėse, todėl separatizmu sergančių armėnų pastangomis mūsų šventė azerbaidžaniečiams gali asocijuotis su politiniais akibrokštais. Lietuvoje reziduojančiam Armėnijos ambasadoriui Tigranui Mkrtčanui tokių akibrokštų nederėtų dovanoti.

Juolab kad esama dar vieno bjauraus niuanso.

Liepos 4-osios vakarą Armėnijos karinės pajėgos surengė naują stambią provokaciją – karinį išpuolį prieš civilius azerbaidžaniečius. Kai Vilniuje buvo atidaroma paroda apie Arcachą, armėnų kariškiai intensyviai apšaudė taikias azerbaidžaniečių gyvenvietes Fizuli rajone.

Dėl išpuolių Alhanly kaime žuvo 50 -ies metų amžiaus Gulijeva Sahiba ir vos dvejų metukų amžiaus sulaukusi jos dukrelė Gulijeva Zahra. 

Taikios azerbaidžaniečių gyvenvietės apšaudomos specialiai – kad jie palūžtų, nusileistų, atsitrauktų.

O kaip elgiamės mes, lietuviai? Užuot prie Armėnijos ambasados surengę protesto akciją „Liaukitės žudę vaikus“, įsileidžiame provokacinio pobūdžio parodas.

Belieka tikėtis, kad tokių grubių klaidų Lietuva daugiau nebedarys. Provokacinę parodą priglaudusiems lietuviams derėtų perskaityti šiais metais išleistą publicisto Leono Juršos knygą „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (išleido Mokslotyros institutas), kurioje išsamiai, remiantis tikrais dokumentais, pasakojama, kaip, kada ir kodėl armėnai buvo masiškai perkeliami gyventi į Azerbaidžano žemes. Štai tada bus žymiai aiškiau: ne tik Kalnų Karabachas, bet ir dabartinė Armėnijos sostinė Jerevanas – azerbaidžanietiška teritorija.

2017.07.06; 10:00

5-eri metai nuo „karo Pietų Osetijoje“ – reikia kažką pasakyti. Dėl tos priežasties, kad aš: a) ilgai kalbėjau, kad karo nebus, b) paskui ilgai aiškinau, jog galvojau, kad karo nebus, nes aš apskritai GALVOJAU. Ir galvojau, kad prezidentai irgi galvoja. O prezidentai negalvojo ir sukūrė karą, nuo kurio jiems visiems pasidarė tik blogiau.

Dabar – po 5-erių metų – matau, kad buvau neteisus ne tik pagal punktą „a“, bet ir „b“. Taigi – karo rezultatai. Liko status quo.

Pietų Osetija ir Abchazija – de facto – nepriklausomos nuo Gruzijos, kaip ir buvo 2008 metais. De jure niekas pasaulyje jų nepriklausomybės nepripažino, išskyrus Rusiją. De facto Pietų Osetija – Rusijos Federacijos dalis, o Abchazija – palyginti savarankiška šalis.

Continue reading „Niekas nieko nelaimėjo ir niekas nieko neprarado“

…Prieš pat Naujuosius metus sutikau mieste seną bičiulį, su kuriuo nesimatėme keletą metų. Užėjome į kavinę puodeliui kavos ir, kaip įprasta, pasikalbėjome apie viską – apie bendrus pažįstamus, apie neseniai įvykusius Seimo rinkimus, apie tarptautinę padėtį…

Staiga mano bičiulis nei iš šio, nei iš to pareiškė: „Galėtų Lietuva nesibranginti ir pagaliau pripažinti tą Kalnų Karabacho respubliką. Juk žmonės ten kovojo dėl laisvės taip pat, kaip ir mes čia, Lietuvoje, ir jie apsisprendė būti nepriklausoma šalimi“.

Continue reading „Dar vienas smūgis istoriniams stereotipams“

kgb_02

Nuo Gruzijos vienašališkai atsiskyrusios Pietų Osetijos pakartotiniuose prezidento rinkimuose buvęs regiono Valstybės saugumo komiteto (KGB) pirmininkas Leonidas Tibilovas įveikė žmogaus teisių įgaliotinį prie regiono prezidento – Davidą Sanakojevą.

Separatistinio regiono Centrinio rinkimų komiteto pirmininkė pranešė, kad rezultatai, gauti suskaičiavus visus balsavimo biuletenius, rodo, jog L. Tibilovas per antrą turą surinko 54,12 proc. balsų (15 786 piliečių), o jo varžovas – 42,65 proc. (12 439 piliečių).

Continue reading „Pietų Osetijos prezidento rinkimus laimėjo KGB žmogus“

chodzaly foto_13

Būna žaizdų, kurios negyja…

Lygiai prieš dvidešimt metų, naktį iš vasario 25 – osios į 26 – ąją, armėnų kariniai daliniai, remiami Rusijos kariuomenės 366-ojo motorizuoto šaulių pulko, nušlavė nuo žemės paviršiaus vakarinėje Azerbaidžano dalyje buvusį rajono centrą Chodžaly.

Per vieną naktį buvo žiauriai nužudyta 613 žmonių, tarp jų 106 moterys ir 63 vaikai. Dar 487 miestelio gyventojai buvo suluošinti, 1275 paimti įkaitais, o 155 dingo be žinios; šiandien jau niekas neabėjoja, kad ir jų seniai nėra gyvųjų tarpe, tik artimieji vis dar negali aplankyti jų kapų…

Chodžaly nebuvo pirma Azerbaidžano gyvenvietė, kurios gyventojai tapo aukomis sadistų, svajojančių apie “Didžiosios Armėnijos” (mitinės, niekad istorijoje neegzistavusios valstybės nuo Viduržemio iki Juodosios ir Kaspijos jūrų) “atkūrimą”.

Continue reading „Negyjanti Azerbaidžano žaizda (Chodžaly aukoms atminti)…“

saakasvislis_portretas

Gruzijos vicepremjeras, ministras eurointegracijos klausimams Georgijus Baramidzė absoliučiai įsitikinęs, kad Gruzija artimiausiu metu vienbalsiai bus priimta į NATO net ir išliekant akivaizdžioms Abchazijos ir Pietų Osetijos problemoms.

Taigi oficialusis Tbilisis mano, jog Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijų praradimas nesutrukdys gruzinams tapti pilnateisiais NATO nariais.

Gruzijos vicepremjeras, atsakingas už eurointegracines problemas, viešai pareiškė: „Esu visiškai įsitikinęs dėl Gruzijos narystės NATO. Neabejoju, kad NATO Čikagos susitikime kompetetinga Aljanso vadovybė dar kartą patvirtins savo Bukarešto susitikimo sprendimą, kad Gruzija bus organizacijos narė“. Šis Gruzijos politiko interviu buvo duotas leidiniui „Zerkolo nedeli. Ukraina“.

Continue reading „Gruzija tikisi artimiausiu metu tapti NATO nare“

latynina10

Prisiminkime Rusijos – Gruzijos karą. Koks jis žvelgiant šių dienų akimis? Kokias išvadas galime padaryti? Be abejo, Gruzija turi savo silpnąją pusę. Savo Achilo kulną. Ji tą karą pralaimėjo. Tačiau ir Rusija to karo nelaimėjo. Jei Rusijos pagrindinis tikslas buvo nuversti Michailą Saakašvilį ir pakarti jį už vienos vietos, tai šito tikslo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tikrai nepasiekė. M.Saakašvilis nenuverstas ir nepakartas.

Beje, man visiškai neįdomu, ką apie šį susidūrimą rašo Rusijos spauda. Ypač – oficialioji. Patys įdomiausi keleri paskutinieji metai. Tiksliau tariant, pats įdomiausias dalykas – Europos reakcija. Ponios Heidi Taljavini reakcija turi ypatingą bruožą. Jos ataskaitoje parašyta: “iš vienos pusės atrodo vienaip, iš kitos pusės – atrodo dar kitaip”. Suprask, Rusija sako, kad karą pradėjo Gruzija, gruzinai tvirtina, jog pirmieji užpuolė rusai, o mes, europiečiai, nežinome, kas šiame ginče teisus, o kas meluoja.

Continue reading „Rusija šito karo taip pat nelaimėjo“

latynina_1

Be jokios abejonės, naktį į rugpjūčio 8 dieną Cchinvalį apšaudė gruzinų artilerija. Ir apšaudymas buvo santykinai tikslus. Artilerija apšaudo tiksliai, tokia jau artilerijos paskirtis. Tačiau kas vyksta po 2-os valandos nakties, kada E. Kokoity gėdingai pabėgo į Džavą, ir Chinvalio gatvėse pradėjo vaikščioti Gruzijos armijos kareiviai. Kas tada apšaudė ir bombardavo Cchinvalį ? Štai Rusijos armijos TV kanalo “Zvezda“ korespondentas Algis Mikulskis aprašo pamuštą gruzinų tanką prie Cchinvalio kultūros rūmų:   “Rusijos lėktuvo paleista raketa į tanką pataikė kaip tik tuo metu, kai tankas ruošėsi šauti. Sprogo visas tanko sviedinių kovinis komplektas. Tanko bokštą nunešė kokius 20 metrų“.

Continue reading „200 kilometrų tankų. Apie Rusijos – Gruzijos karą ( 7 )“