Algimantas Rusteika, šio komentaro autorius

Ko negali pasiekti, jei ne jogas ar budistas atsiskyrėlis – tampa įkyria idėja. Lašininiai svajoja apie lanksčią taliją ir riestą užpakalėlį, alkanas sapnuoja riebius šašlykus, biednas – apie pinigus ir šiltus namus. Seksualiniam maniakui rūpi tik minkšti moteriškių užpakaliai, apie sveikatą daugiausia diskutuoja ligoniai.

Dieną naktį apie politiką rėkaujam, kai jos nėra. Nepasiligojusios visuomenės politikuoja mažai, valstybės vadovų nepažįsta ne tik klausimėlio runkeliai, bet ir laimingi, normalūs žmonės. Politikavimas visur, iki mažiausių buitinių smulkmenų ir aršūs, nesibaigiantys ginčai apie valdžią visuomet rodo ligą.

Visuomenę „iš apačios“ apimančios visuotinės pilietinės akcijos būdingos socialinėms krizėms ir priešrevoliucinei situacijai, kasdienybėje masinis pilietiškumas „iš viršaus“ – totalitarinių diktatūrų ženklas. Masiškiausias pseudopilietines isterijas galime stebėti Šiaurės Korėjoje – ten visi patriotai ir valstybininkai.

Pilietiškumas nenormaliai suaktyvėja ten, kur piliečių ir pilietiškumo nėra. Nesusvetimėjusioje aplinkoje pilietiškumas prigimtinis, tylus ir paprastas, todėl dažniausiai pralaimi rėksmingai, suinteresuotai vidutinybei. Kai bendruomenėje įmanoma išgyventi ir pačiam nulemti savo šeimos ateitį – be jokių raginimų, viešų akcijų ir ideologijų gini savo gerbūvį ir valstybės tvarką.

Tikrasis pilietiškumas ateina iš laisvės susikurti gyvenimą, kuriame nereikėtų saugotis gyvenimo, tai ne prievolė aplinkai, o pareiga sau pačiam. Laiptinėje šlapintis negalima ne todėl, kad draudžia taisyklės, piliečiais tapę žmonės gina patys save, nes jie ir yra valstybė ir bendruomenė.

Politika yra būtinybė dėl bendro gyvenimo tartis, menas susitarti ir susitarimų laikymasis. Susvetimėjusioje ir užvaldytoje visuomenėje niekas su tavim nesitaria, vyrauja vaidyba ir verčianti paklusti jėga. Tikros politikos čia nėra, todėl ir pilietiškumas iš principo neįmanomas.

Siekdama bet kokia kaina išlikti, valdžia savo nenorą, nesugebėjimą ar (ir) nesuinteresuotumą spręsti bendro gyvenimo problemas užkrauna visiems. Atsakomybės siaubas, noras išsaugoti status quo užmaskuojamas pilietiškumo imitacijomis, skirtomis baisiam priešui – tikrajam pilietiškumui – žudyti.

Kaltiesiems atsisėdus į teisėjų krėslą atsakomybė už valdžios sugedimą permetama visuomenei. Organizuojamos įvairiausios kovos su korupcija akcijos ir paminėjimo labdaros koncertai, blogybių pasmerkimo piknikai su keptomis dešrelėmis, sočių ponų baliai prieš skurdą, bėgimai prieš patyčias ir blogus įpročius ir kitokios atsakingo gyvenimo simuliacijos.

Nuoširdus ar dirbtinis pilietiškumas. Slaptai.lt nuotr.

Visuomenė supriešinama į mokesčių mokėtojus ir nemokėtojus, patriotus ir antivalstybininkus, skatinami įtarimai, įskundinėjimas, didinama įtampa ir nepasitikėjimas. Niekada nepavargstantys, paaugliškai hiperaktyvūs neokomjaunuoliai organizuoja vis naujas „akcijas“, kaltųjų paieškas, pasmerkimus. Ruporams klykiant apie toleranciją persekiojami, žeminami kitaip manantys. Pilietiškumo etalonu karūnuojamas skundikas.

Prezidentės tupi peliukų – chunveibinų laidelėse ir fotografuojasi su nacionaliniais patyčių lyderiais. Nuščiuvusi tauta supranta, kad taip reikia galvoti ir gyventi, o tie atgrasūs tipai – pilietiškumo pavyzdys. Tai, kas protinga, darosi netikra, o tai, ko nėra – virsta siekiamybe. Prisijaukintas pilietiškumas tampa lojalumu.

Ir tikrasis pilietiškumas, kuris visada iš principo nelojalus, ieškantis blogybių priežasties, nesuvaidinto visuotinio gėrio ir lygių galimybių, siekiantis tikrų, esminių pokyčių – paskelbiamas antivisuomenišku ir destruktyviu.

Valdant užvaldytą žiniasklaidą ir manipuliacinį “visuomeninį“ transliuotoją tai visiškai nesunku. Norinčių pasitarnauti kiekvienoje redakcijoje nors vežimu vežk – visi nori susidėti dantis, gauti ir grąžinti paskolas. Ir štai, žingsnis po žingsnio kantrybė atlyginama ir tikslas pasiekiamas – visuomenė suskaldyta, supriešinta, bejėgė ir dėl visko pati kalta!

Galima toliau kovoti už permainas nieko nekeičiant ir gyventi po senovei iki begalybės, keičiantis fizionomijoms ekranuose. Imitacijos laimėjo, spektaklis pakeitė realybę, dalyvaukit šokių konkursuose ir likite su mumis. Pilietiškumas miršta, tegyvuoja pilietiškumas!

Kiek mums suplanuoja – tiek ir pragyvensim, už minimumą brangiai pilietiški Lietuvos piliečiai. TSKP suvažiavimai surašydavo, kas bus penkeriems metams. Kiniečiai gyvena ir dirba, galvodami kas bus su jų valstybe po penkių šimtų metų. Mes galvojam, kas bus iki  kadencijos pabaigos.

2017.12.11; 05:05

Gegužės 27-ąją Vilniaus Karininkų Ramovėje surengta konferencija „Mokykla be patriotizmo – jaunimas be vertybių – Lietuva be išeities?“ Organizatoriai – Krašto apsaugos bičiulių klubas ir šalies gynybines galias remiančių nevyriausybinių organizacijų koordinacinė taryba NOKT.

Informaciniame organizatorių skelbime štai kas rašoma:

„Atkūrus nepriklausomybę ir susidūrus su aibe kliūčių pertvarkant valstybės gyvenimą demokratiniais pagrindais, gyvavo tikėjimas, kad visas problemas išspręs laikas, ir Lietuva greitai taps klestinčia europietiška šalimi – ekonomiką darniai sustyguos rinka, visuomenė atsikratys iš sovietmečio paveldėtų ydų, kai užaugs nauja, laisvoje Lietuvoje subrendusi piliečių karta. Dar Sąjūdžio metais žymiausi šalies edukologai suformulavo būsimos Tautinės mokyklos koncepciją, kuri užtikrintų darnų laisvos asmenybės ir atsakingo visuomenės nario, šalies piliečio vystymąsi nuo mažens.

Baigiantis trečiam atkurtos valstybės dešimtmečiui matome, kad daugelis vilčių nepasiteisino, neįgyvendinti gražūs siekiai, Lietuva kai kuriose srityse tapo pirmaujančia Europoje neigiama prasme, o laisvoje šalyje užaugusi jaunoji karta masiškai palieka savo Tėvynę. Artėjame prie pavojingos ribos.

Kas gi įvyko ir kame priežastys, kur keliai ieškoti išeities?“

Šiandien Slaptai.lt skelbia dėmesį prikausčiusį filosofo Vytauto Radžvilo pranešimą. Numatę paskelbti ir filosofo Krescencijaus Stoškaus kalbą.

2017.05.27; 20:15

2015 m. birželio 3 d. Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje kai kurių Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių ir Lietuvos mokslų akademijos iniciatyva įvyko forumas „Mūsų valstybės tikslas“.

Continue reading „Lietuvos tikslas“

Lapkričio 27 d. Lietuvos Mokslų Akademijoje įvyko mokslinė konferencija „Pilietinė visuomenė – misija visų ir kiekvieno“. Joje aptartos svarbiausios visuomenės vystymo kryptys bei visuomeninių organizacijų atstovų atrankos į kuriamą Lietuvos nevyriausybinių organizacijų tarybą kriterijai.

Konferencijoje dalyvavo mokslininkai, politikai, valdžios ir nacionalinių skėtinių bei kitų nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Continue reading „Mokslininkai: valdžios mėginimai kurti pilietinę visuomenę be piliečių pasmerkti nesėkmei“

2014 m. lapkričio 27 d.Mokslų Akademijos Mažojoje salėje įvyko mokslinė konferencija „Pilietinė visuomenė – misija visų ir kiekvieno“.

Lietuvoje įregistruota per 17 tūkst. nevyriausybinių organizacijų (NVO). 2013 m. priimtas LR Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas, kuriuo siekiama kurti palankią aplinką nevyriausybinėms organizacijoms, o iš esmės – kurti pilietinę visuomenę.

Įstatymas (7 str. 1 dalis ) nustato, kad iš valstybės institucijų, įstaigų, savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų pasiūlytų atstovų sudaroma visuomeniniais pagrindais veikianti Nevyriausybinių organizacijų taryba (NVO taryba). Grupė mokslininkų sutiko parengti rekomendacijas LR Vyriausybei, Seimui, kitoms valdžios bei savivaldos institucijoms formuojant NVO tarybą.

Minėtą dieną įvykusioje atviroje diskusijoje buvo aptariamos svarbiausios visuomenės vystymo kryptys bei visuomeninių organizacijų atstovų dalyvavimo NVO taryboje atrankos kriterijai ir tvarka.

Kalbėjo Krescencijus Stoškus, filosofas, humanitarinių mokslų daktaras; Saulius Arlauskas, teisės filosofas, profesorius; Laurynas Kasčiūnas, politologas, socialinių mokslų daktaras; Rita Aleknaitė – Bieliauskienė, kultūrologė, humanitarinių mokslų daktarė, Mykolo Riomerio universiteto profesorė; Romualdas Grigas, sociologas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondetas; Ignas Stankovičius, dimisijos pulkininkas, diplomuotas gynybos išteklių valdymo specialistas; Jūratė Markevičienė, kultūros antropologė, paveldosaugininkė, tarptautinė kultūros paveldo ekspertė, ICOMOS narė ir kiti.

Buvo prisimintas neseniai Seime aptartas tautos nykimo klausimas. Išsivaikščiojame, negimdome vaikų, senstame, žudomės, degraduojame… Žodžiu, kalbėta apie seniai žinomus dalykus. Tačiau kas iš to? Prieš kelerius metus irgi Seime, Konstitucijos salėje, vienas amerikietis politologas bandė mus išgąsdinti: labai greitai išnyksite, jeigu nesiimsite skubių veiksmingų priemonių. Jis net patarė, ką reikia daryti, kad šeimos augintų mažiausiai du, tris vaikus. Šiam gyvybiškai svarbiam reikalui negailėkite pinigų, nors jums jų labai trūksta, – sakė svečias.

Neišsigandome. Stebėjome, kaip kasmet iš Lietuvos išvažiuoja ištisi miestai, rajonų centrai ir nieko nedarėme. Gal šį kartą būsime bailesni, išsigąsime, ne tik kalbėsime?

Demografinių tyrimų instituto direktorė prof. Vlada Stankūnienė teigė, kad 2040 metais gyventojų Lietuvoje bus mažiau nei du milijonai, o dar po dvidešimties metų – tik 1,8 mln., ir tai tik esant optimistinėms prognozėms.

Neįmanomas dalykas. Nebent sprogtų Baltarusijoje arba Karaliaučiuje pastatytos atominės elektrinės ir Lietuvoje (arba didelėje jos dalyje) būtų pavojinga, neįmanoma  gyventi. O jeigu nesprogs, Lietuvoje gyvens tiek žmonių, kiek panorės to meto Lietuvos (gal ne tik) galingieji. Užtektų tai būsimai ketvirto, penkto dešimtmečių valdžiai tik švilpterti, ir į šitą rojaus lopinėlį, Lietuva vadinamą, subėgs iš viso svieto ne vienas milijonas. Tokioje teritorijoje be didesnių problemų galėtų gyventi penki, šeši milijonai ir daugiau.

Tad taip ir sakykime: ne gyventojų mažėja, mažės, o lietuvių, kurių vardu ši žemė ir vadinama. Bėda ta, kad briuselinei valdžiai štai jau daugiau kaip dešimtmetis lietuviai mažiausiai rūpi. Apie lietuvių tautą net užsiminti vengiama. Piliečiai, gyventojai, tik ne lietuviai.

„Praėjo 23-eji metai. Rodos, jau turime daug ko: sparčiai gražėja miestai, gatvės perpildytos automobilių, pilnos prekių parduotuvės, net kvapą užima techninės naujovės… Galiausiai gyvename Europos Sąjungoje, esame įgiję tam tikras tarptautinio saugumo garantijas, galime laisvai judėti, kalbėti ir rašyti. Bet tai mažai tedžiugina, o nusivylimas tik gilėja. Europos Sąjungoje gyvename vos dešimt metų, bet per tą laiką netekome bent trečdalio jaunų šalies kūrėjų. Savo gimtajame krašte jie jautėsi palikti likimo valiai, bejėgiai ir niekam nereikalingi. Apie du trečdaliai abiturientų šiandien ketina palikti Tėvynę ir papildyti užsienio darbo rinką. Turime pripažinti, kad mūsų valstybė ir jos administracija iki šiol nesugebėjo sudaryti sąlygų, kad visi įstengtume išgyventi savo šalyje. Dėl to liovėmės stebėtis, kad ne tik žymi dalis emigrantų, bet ir kai kurie Lietuvos gyventojai jau nebenori būti lietuviais ir su panieka taria Lietuvos vardą,“

Apie besaikį pataikavimą Briuseliui, abejingumą lietuvių tautos interesams konferencijoje kalbėjo bent du jos dalyviai.

Toli nueita lietuvių tautai pražūtingu keliu. Ar pavyks ryžtingai ir solidariai pasipriešinti „visoms sparčiai plintančioms ir destruktyvių jėgų platinamoms dvasinės savinaikos formoms“, „bendražmogiškų vertybių, nacionalinių papročių ir tradicijų naikinimui“? Ar būsime „savo tautos, taigi ir savo pačių išlikimo, subalansuotos kultūros, atsakingos laisvės gynėjais“?

Vien tik Mokslų akademijos Didžiojoje ir Mažojoje salėse daug kartų buvo raginama, reikalaujama šių tikslų siekti, vienytis. Daug kartų mitinguota aikštėse prie Seimo, Vyriausybės, Prezidentūros. Deja, vežimas stovi toje pačioje vietoje arba net rieda atgal, o tautos ateitis labai miglota. Pirmiausia – būtent tautos ateitis miglota.

„Daug vilčių ir galimybių mums atvėrė išėjimas į Vakarų pasaulį. Ten buvo sukauptos pagrindinės moderniosios civilizacijos vertybės: pilietinių laisvių tradicijos ir aukščiausios kvalifikacijos, demokratinės normos ir technologijos, teisinės sistemos ir universitetai, pagrindinės mokslo teorijos ir meno šedevrai, filosofijos idėjos ir muziejiniai raritetai. Todėl vis labiau glumino, kad iš Vakarų pasaulio buvo skubama perimti toli gražu ne tai, kas vertingiausia, kas skatintų mūsų valstybės atgimimą ir kultūrinę brandą, o tai, kuo ėmėsi prekiauti pats skurdžiausias andergraundas, ką lengviausia mėgdžioti ir kopijuoti, kas lėkščiausia, paradoksaliausia ir destruktyviausia. Sunku buvo stebėti, kai griaunamos fundamentaliosios žmogiško gyvenimo normos ir vertybės, kai taip lengvai pasiduodama mirties „kultūrai“, yra apmokama už primityviausias patyčias iš tautos, žmogaus orumo ir civilizuotumo. Sunku buvo ir tebėra matyti, kai visuomenei diegiama laisvė – be atsakomybės, politika – be tautos interesų suvokimo, teisėtvarka – be teisingumo, viešas bendravimas – be elementarios pagarbos žmogui. Buvome gyvi liudininkai to proceso, kuiris patyčias ėmė vadinti juokavimais, abejingumą – tolerancija, vaikėziškus pasimaivymus – meno kūryba. Mūsų akyse meilę pakeitė seksas, santuokinius asmenis – sugyventiniais. Dabar yra „išaiškinta“ net ir tai, kad žmogaus lytis jau neturi prasmės, kad buvimas tėvu ir motina yra tik senas įprotis, bet kokia žmonių pora gali vadintis šeima.“ (Visos čia pateiktos citatos – iš intelektualų atviro laiško „Dėl šalies vertybių būklės“ 2014 m. gegužės 2 d.)

Reikia labai stiprių visuomeninių organizacijų. Tačiau net ir joms būtų sunku atstatyti „griaunamas fundamentalias žmogiško gyvenimo normas ir vertybes“. O stiprių ir vieningų organizacijų neturime. Turime daug, bet smulkių, popierinių, iš esmės nieko arba beveik nieko neveikiančių, siekiančių ne tiek visuomeninių, kiek grupinių, asmeninių tikslų. Apie tai forume irgi buvo kalbėta. Tik didelių, įtakingų visuomeninių organizacijų balsą girdi politikai, – kalbėjo vienas Seimo narys. Mes mokame gražiai pakalbėti, gražiai surašyti ataskaitas, bet šito neužtenka, reikia tuos gražius ir teisingus žodžius paversti kūnu. Sovietmečiu tokiose ataskaitose melavome  Maskvai, dabar –  Briuseliui, – maždaug taip kalbėjo profesorė iš Romerio universiteto. Beje, ji sakė, kad iš dešimties tik vienas studentas žino, kurių metų Vasario 16-ąją švenčiame.

Paradoksalu, bet intelektualų atvirame laiške minėtų tikslų siekti mums padės, jau padeda,  agresyvioji Putino Rusija, žinoma, jeigu ji neatvažiuos su tankais, kaip 1940-aisiais, o tik melo, šantažo ir kitokiomis atakomis skatins patriotiškumą, tautines iniciatyvas, krašto apsaugą, lietuvybės stiprinimą, jaunimo ugdymą, nacionalinių papročių ir tradicijų puoselėjimą, tautos ir jos kultūros tęstinumo palaikymą, tautinių mažumų integraciją į Lietuvos visuomeninį gyvenimą…

Paminėjau tik kai kuriuos nuveiktinus, gyvybiškai svarbius darbus, surašytus konferencijoje priimtame nutarime (projektą skelbiame atskirai) „Dėl patriotinių visuomenės vystymo krypčių“.

Man patiko konferencijoje pasakyta mintis, kad valdžios kritika turi būti konstruktyvi. Negalima viską neigti ir nieko konkretaus nepasiūlyti arba siūlyti neįmanomus, neįgyvendinamus dalykus. Pavojaus akivaizdoje reikia kiek įmanoma didesnės vienybės su mūsų pačių išrinkta valdžia, nereikia trečio fronto, naudingo tik mūsų priešams.

xxx

Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei

Mokslinės konferencijos „Pilietinė visuomenė – misija visų ir kiekvieno“ rekomendacijos

Nutarimas Nr. 2

Projektas

2014 m. lapkričio 27 d.

Lietuvos mokslų akademija

Vilnius

Dėl prioritetinių visuomenės vystymo krypčių

Įgyvendinant LR Nevyriausybinių organizacijų (NVO) plėtros įstatymo nuostatas mokslinės konferencijos „Pilietinė visuomenė – misija visų ir kiekvieno“ dalyviai pritaria, kad Lietuvos nevyriausybinių organizacijų tarybai (7 str. 1d.) atstovautų svarbiausių visuomenės vystymo krypčių nacionalinių skėtinių NVO atstovai, o prioritetinėmis ir svarbiausiomis visuomenės vystymo kryptimis einamuoju laikotarpiu yra laikytinos:

Nacionalinio saugumo ir gynybos, pilietinio ugdymo (patriotinių, tautinių iniciatyvų skatinimas, krašto apsaugos, lietuvybės stiprinimas, jaunimo ugdymas ir kt.)

Bendruomeniškumo stiprinimas, emigracija, ryšiai su išeivija (savivalda, vietos bendruomenių ir kaimynijų stiprinimas, atstovavimas jų interesams, ryšiai su išeivijos organizacijomis ir kt.)

Šeimos stiprinimas ir vaikų auklėjimas (šeimos, kaip valstybės pagrindo, stiprinimas, atstovavimas šeimų, tėvų, globėjų interesams, gimstamumo skatinimas, vaikų, šeimos teisių apsauga, vaikų dorovinis auklėjimas, ugdymas, švietimas ir kt.)

Socialinis – ekonominis šalies vystymas (visuomenės ekonominės ir socialinės raidos klausimai, socialinis visuomenės stabilumas, pagyvenusių ir senyvo amžiaus žmonių, neįgaliųjų interesų atstovavimas ir jų teisių gynimas, gyventojų socialinės atskirties ir skurdo mažinimas bei kt.)

Teisės, teisėtvarkos ir žmogaus teisių (Lietuvos visuomenės pilietinės, politinės, ekonominės, socialinės, kultūrinės ir kitos teisės bei laisvės, lygių galimybių, seksualinių ir kitų mažumų, tiesioginės demokratijos plėtojimas, žmogaus orumo, rinkimų, minties, sąžinės, įsitikinimų, žodžio ir religijos laisvių puoselėjimas, tautinių ir kitų mažumų laisvių bei teisių gynimas)

Kultūra, mokslas ir švietimas (visuomeninė veikla, kultūros paveldo apsaugos ir muziejų, mokslo ir švietimo sistemų, komunikacijos ir skaitmeninių technologijų, išradybos ir kitos techninės kūrybos, profesinio tobulinimo, vaikų ir jaunimo kultūrinės ir mokslinės veikos skatinimas bei kt.)

Sveikatos apsauga ir sveika gyvensena (žmonių sveikatos tausojimas ir saugojimas, neigiamo darbo poveikio sveikatai mažinimas, sveikatos įstaigų paslaugų kokybės priežiūra, atstovavimas medicinos darbuotojų, pacientų interesams bei kt.)

Aplinkos saugojimas ir tvarus vystymasis (aplinkos ir gamtos apsaugos, tvaraus vystymosi, gyvenamosios aplinkos socialinės ir ekologinės kokybės užtikrinamoji ir kita visuomeninė veikla, susijusi su aplinkos tausojimu ir puoselėjimu, visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus bei teisė kreiptis į teismus aplinkos klausimais, kad būtų apsaugota kiekvieno dabarties ir būsimų kartų žmogaus teisė gyventi sveikatai ir gerovei palankioje aplinkoje ir kt.)

Sportas ir jaunimo auklėjimas (fizinis lavinimas, kūno kultūra ir sportas, turizmas, gyventojų sveikatos ir sveikos gyvensenos puoselėjimas, didesnio darbingumo, laisvalaikio užimtumo, įvairių visuomenės grupių įtraukimo į sporto veiklą iniciatyvos ir kt.)

Kultūrinių, etninių, religinių ir etinių vertybių puoselėjimas, tautinių mažumų integracija (bendražmogiškų vertybių, nacionalinių papročių ir tradicijų puoselėjimas, tautos ir jos kultūros tęstinumo palaikymas, tikėjimo ir religijos laisvė, Lietuvos tautinių mažumų tapatumo puoselėjimas, tautinių mažumų integracija į Lietuvos visuomeninį gyvenimą ir kt.)

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.12.01; 09:47

§ 2. Kreipinys „Lietuvos žmonės“ ir jo „žiedai“

Valstybės vadovas V. Adamkus 2006 metų sausio 5 d. pasitarime pakankamai atvirai ir emocionaliai prasitarė: „Metas rimtai svarstyti, ar patriotizmo samprata, tiksliau – jos stoka mūsų visuomenėje netampa grėsme mūsų sąmoningam valstybingumui? Ar nepriėjome prie pavojingos ribos, kai, pavyzdžiui, jaunimas iš patriotizmo net atvirai pasišaipo<?..>“

Žinome, kad tokio pasišaipymo formų yra gana įvairių, tarkim, pradedant Seimo ar savivaldybės rinkimų ignoravimu ir baigiant neslepiamomis, viešai reiškiamomis ir realizuojamomis nuostatomis amžiams palikti tėvų žemę, atsisakyti Tėvynės. Liūdniausia, kad tokios nuostatos formuojasi ir plinta jau bendrojo lavinimo ar profesinės mokyklos suole.

Continue reading „Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ ( 10 )“

Buvęs prezidentas Valdas Adamkus viešai iškoneveikė mūsų policiją, kodėl ši Kovo 11-osios eitynes leido, neišvaikė, kodėl nesuėmė, nenubaudė? Pavymui valdančioji Lietuvos socialdemokratų partija pasisakė prieš nesankcionuotas eitynes Kovo 11-ąją ir pareiškė smerkiantys „ultranacionalizmo ir demokratijos procesų pažeidimo apraiškas“.

Kame tokių nuostatų šaknys, reikėtų atsigręžti į pareiškėjų praeitį.

V. Adamkus aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje. 1958–1965 m. buvo „Santaros-Šviesos“ – liberalios krypties išeivijos visuomeninės organizacijos, paskelbusios šūkį „Veidu į Lietuvą“ – vicepirmininkas, o 1967 m. išrinktas šios organizacijos pirmininku.

„Santaros-Šviesos“ veiklą užsienyje turėtume laikyti kolaboruojančia su SSRS veikla, nes organizacijos veidas buvo atsuktas į sovietinę Lietuvą, o nugara – į jos nepriklausomybę; niekur nerasime organizacijos žodyne net užuominos apie Lietuvos nepriklausomybę.

Continue reading „Algimantas Zolubas: „Valstybių galia ir reikšmė nėra proporcinga jų dydžiui““

dainius_radzevicius_1

Gavau vieną laišką. Kaip LRT Tarybos narys. Gavo jį ir daugiau LRT darbuotojų.

Taryba, tikiuosi, jo tikrai nesvarstys, nes tai laiškas, kuris nieko bendra su viešuoju interesu, manau, neturi.

Bet šis laiškas yra labai simptomiškas. Tokių reguliariai tenka gauti ir iš nevyriausybinių organizacijų, ir iš valstybinių įstaigų.

Kai tik nepatenkini tokio prašymo ar paaiškini, kad nereikia painioti “š” ir bandelės, paprastai sulauki tam tikro nusivylimo. Kartais net pykčio. Visų pirma, prieš paskelbdamas viešai minėtą laišką pabandžiau jį nuasmeninti. Bet ne tiek, kad dingtų esmė.

Continue reading „Išreklamuotas pilietiškumas – “pakazucha” ar tikras noras dirbti žmonėms?“

zigmas_zinkevicius

Mūsų švietimo reformos strategai nuėjo kosmopolitizmo keliu. Pradžią padarė Darius Kuolys

Šioje ištraukoje buvęs švietimo ir mokslo ministras atskleidžia priežastis, lėmusias tautiškumo susilpnėjimą, o dalies jaunimo ir visišką praradimą. Įvardina kai kuriuos to meto politikus ir švietimo ideologus, tyčia ir netyčia labai pakenkusius lietuvių tautai. Tik kai kuriuos. Reikia tikėtis, kas nors kada nors parašys išsamią studiją su visų tautiškumo ir patriotiškumo niekintojų ir naikintojų pavardėmis, ypač tų, kurie dabar tarsi atsisuko patys prieš save ir bando paslėpti padarytas klaidas ir jų pasekmes.

Praradimai milžiniški ir vargu ar pataisomi. Tad juo didesnė kaltė tų, kurie visokiais būdais trukdė ugdyti “sąmoningus valstybės piliečius, gimtojo krašto patriotus”.

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio (4)“

liekis_333

Iš tikrųjų, be istorinės atminties neįmanomas tautiškumas ir nepriklausomas valstybingumas, tautinė savimonė.

Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas V.Putvinskis – Pūtvis rašė: kol yra gyva tautinė savimonė,  žlugus valstybei, tauta vėl ją atkurs atsiradus patogiam momentui. 

Bet jei tauta netenka tautinės savimonės, jos, kaip ir mirusio žmogaus, niekas nebeprikels. Visų laikų okupantai iš okupuotojų  stengdavosi ištrinti istorinę atmintį,  tautinę savimonę, tautiškumą.

Continue reading „Istorinės atminties reikšmė lietuvių Tautai ir jos valstybingumui“

vytautas_visockas

Nelengva susigaudyti, kas šiandien dedasi pasaulyje, iš pirmo žvilgsnio labai atvirame, lengvai pasiekiamame. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio atvirame. Taip, įvykiai, ypač tragiški, mus pasiekia žaibiškai, taip, juos vertinti, komentuoti galimybės didelės. Nugriuvus geležinei uždangai, keliauk nors į pasaulio kraštą (jeigu gauni bent mažiausią Europos Sąjungoje pensiją arba “didžiausią” bedarbio pašalpą): šiandien pat gali pamatyti, pavyzdžiui, salą Norvegijoje, kur nužudyti dešimtys nekaltų žmonių, ir Oslo aikštėje padėti jų atminimui skirtų gėlių.

Daug sudėtingiau, daug sunkiau suvokti vienų arba kitų įvykių, o juo labiau reiškinių, tendencijų, priežastis, kurios kruopščiai slepiamos. Kodėl norvegas šaltakraujiškai sprogdino ir žudė? Kodėl Lietuvoje kapinėse vartomi kryžiai? Kodėl Vilniuje vis populiaresnis šūkis “Lietuva – lietuviams!”? Kodėl Lietuvos lenkas sako, kad Vilnijoje lietuviai yra atvykėliai? Visi šie faktai turi priežastis, kurias plačiajai visuomenei ne taip paprasta suvokti.

Continue reading „Bedvasio pilietiškumo pelai“

breivik

Apie Norvegijos žudiką Andersą Beringą Breiviką šiandien jau prirašyta šimtai straipsnių. Analitinių, probleminių, gilių. Kas portalui Slaptai.lt atrodo svarbiausia?

“The New York Times”, “Komersant” skelbia publikacijas, kaip Rusijos premjero Vladimiro Putino spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas skuba atsiriboti nuo vienišiaus teroristo A.Breiviko maždaug 1500 puslapių dydžio manifesto. Pasirodo, savo žiaurumu, ciniškumu visą pasaulį sukrėtęs malonių veido bruožų ir tyrų mėlynų akių norvegas žavėjosi Rusijos premjeru Vladimiru Putinu. Ne tik žavėjosi, bet ir laikė jį “teisingu, ryžtingu, pagarbos vertu lyderiu”. Tiesa, politikui V.Putinui adresuoti A.Breiviko pagyrimai – su kai kuriomis išlygomis. A.Breivikas neatmetė varianto, kad V.Putinas gali tapti ir “mirtinu jų priešu”.

Continue reading „“Vladimirą Putiną jis vadino pagarbos vertu lyderiu”“

jaskelevicius

Moksleivių pilietiškumo tyrimas, kuris buvo finansuojamas europinėmis lėšomis ir, beje, pasiūlytas ES institucijų, atskleidė keletą keistų dalykų.

Pirma, pilietiškumas, kurio tikrąją esmę vargu ar suvokė tiriamųjų moksleivių grupė, buvo visiškai atsietas nuo tautiškumo.

Šitaip moksleiviams peršama nuostata, kad tautinė priklausomybė yra tarsi antraeilis dalykas, nevertas kokio nors atskiro aptarimo ir dėl savo mažareikšmiškumo neturėsiantis esminės įtakos jaunuolių vertybinėms pozicijoms, ir antroji slapta tyrėjų mintis, sklandžiai išplaukiant iš peršamos pilietiškumo nuostatos, skelbė, kad sieti save su tautine valstybe yra nemodernu ir provincialu. Šiuolaikiška laikyti save Europos piliečiu.

Continue reading „Europos Sąjungos pavilioti“

Saulius-Stoma

Kas mes, lietuviai? Toks paprastas klausimas, o vien jį išgirdęs sunerimsti. Kai kam atrodo, kad šito klausti netgi negalima.

Tai politiškai nekorektiška. Juk bandydamas save apsibrėžti, tarsi atskiri nuo kitų, o ieškodamas gerųjų savo tautos savybių įžeidi kaimynus.

Bet dar blogiau – savęs niekinimas. Dabar jis toks madingas, kad iš tikrųjų virto rimta problema.

Tačiau ar lietuviai tikrai yra beveik patys blogiausi Europoje? Žinoma, ne. Todėl akivaizdu, kad šalia visų kitų bėdų šiuo metu esame gniuždomi ir labai rimtos psichologinės krizės.

Continue reading „Lietuvis nėra kompleksuotas bailys“

Aine-Ramonaite_author_photo

Kodėl (ar) posovietinė visuomenė yra nepilietiška? Į Lietuvos visuomenę esame įpratę žvelgti kaip į tipišką posovietinės visuomenės pavyzdį su visomis galimomis ydomis: pasyvią, neorganizuotą, nepasitikinčią, nusivylusią, cinišką. Gabrielio Almondo ir Sydney Verba terminais kalbant, Lietuvos visuomenė priklauso pavaldinio politinės kultūros tipui, kuriam būdingas nepasitikėjimas savo galiomis. Bejėgiškumo pasekmė – didėjantis atotrūkis tarp visuomenės ir valdžios, populistinių partijų klestėjimas ir dar labiau augantis politinis pasyvumas. Kokia giluminė visų šių blogybių priežastis? Penkiasdešimt metų sovietinės okupacijos – tokį atsakymą, ko gero, išgirsime ir iš pirmakursio politikos mokslų studento, ir iš patyrusio politikos apžvalgininko, ir iš Vakarų politologo.

Continue reading „Pavaldinio politinės kultūros tipas“

sepetys

Jei dabar Lietuvoje iš pilietinio sąmoningumo perspektyvos būtų renkamas gėdingiausias XX amžiaus Lietuvos istorijos įvykis, juo veikiausiai taptų 1940 metų Lietuvos okupacija, kuriai pasiduota “neiššovus šūvio”, “pasiraitojus kelnes bėgant per upelį”.

Norėdamas pasiginčyti su tokių rinkimų rezultatų pagrįstumu ir paabejoti šiandien Lietuvoje paplitusių pilietiškumo ir demokratijos sampratų talpumu, siūlau keletą tarp praeities tikrovės ir dabarties jos apmąstymo balansuojančių samprotavimų.

Continue reading „Gėdingiausias XX amžiaus Lietuvos istorijos įvykis“

AUH

Kuo skiriasi pilietinės visuomenės raida skirtingose valstybėse ir atskiruose regionuose pokomunistinėje Rytų Europos ir Eurazijos erdvėje? Kokios pilietinės visuomenės ypatybės stiprina atitinkamus demokratijos bruožus?

Praėjus dviems dešimtmečiams po komunistinės sistemos žlugimo buvusios komunistinės valstybės tarpusavyje stipriai skiriasi. Remiantis Freedom House projekto Nations in Transit pateikiamu pilietinės visuomenės indeksu, šiaurinė ir centrinė Rytų Europos dalis virto konsoliduotomis demokratijomis, tuo tarpu likusioje posovietinėje erdvėje išsivystė (daugiausia konsoliduotieji) autoritariniai režimai.

Continue reading „Palaikančioji ir poilsiaujančioji“