Lietuvos policija
Policijos veteranai, kaip patys pažymi, neabejingi savo valstybei, jos dvasiai, raidai, valdymo kokybei ir istoriniam likimui, piktinasi, kad prieš įvairiausius rinkimus – savivaldos, Prezidento ar Seimo – viešojoje erdvėje vis dažniau kaip „baubas“ vartojamas terminas „policinė valstybė“. Veteranai pažymi, kad taip per rinkimų kampanijas neretai peržengiama demokratijos riba, o „baubo“ taikiniais tampa buvę policijos pareigūnai.

„Šį terminą sąmoningai įvairiuose kontekstuose naudoja kai kurie politikai, politologai ir šiaip „ekspertai“, siekdami išgąsdinti nemažą dalį rinkėjų,, tokiu būdu nurodydami, už ką ar prieš ką balsuoti. Po tokių nuolat tiražuojamų gąsdinimų tiek vyresniajai Lietuvos žmonių kartai, tiek visiems gerbiantiems šalies istoriją vaizduotė paslaugiai pakiša kraupų sovietinės okupacijos dešimtmečių, tūkstančių nužudytų ir ištremtų, fiziškai ir moraliai suluošintų žmonių paveikslą. Esą istorija vėl pasikartos, Lietuvą užplūs tokios negandos kaip žiauri diktatūra, demokratijos užgniaužimas, žmogaus teisių ir laisvių smaugimas ir pan.

Aiškūs ne tik tokių veiksmų tikslai, bet ir taikiniai: buvę policijos pareigūnai, kurie, dar visiškai darbingo amžiaus pasitraukę į „užtarnautą poilsį“, kupini energijos, dar nori tarnauti savo tėvynei, panaudoti įgytą patirtį kitose gyvenimo srityse – nesvarbu, su viena ar kita politine partija, komitetu ar savarankiškai“, – rašoma Policijos veteranų, Kriminalinės policijos veteranų, Kelių policijos veteranų asociacijų valdybų kreipimesi į visuomenę.

Policijos veteranų teigimu, galima kone ant kiekvieno kampo pastatyti po ginkluotą policininką, bet netapti „policine valstybe“, atvirkščiai, gyventojai tik padėkotų už savo didesnį saugumą. Antra vertus, galima iki minimumo sumažinti policijos pajėgas, išretinti kitų teisėsaugos bei specialiųjų tarnybų gretas, tačiau dėl pačios politinės sistemos ydingumo visiškai pagrįstai vadintis policine valstybe.

Kreipimesi retoriškai klausiama, ar buvusi tarnyba policijoje savaime gali būti yda ar nuodėmė? Ar žmonės, dešimtis metų atidavę žmogaus ir įstatymo gynėjo profesijai, gali kelti pavojų savo šaliai? 

„Būtent tai kelia mūsų, policijos veteranų, nerimą, žeidžia, menkina pačios profesijos misiją, prestižą, ypač tarp jaunimo, kuriam iš anksto tarsi nurodomos socialinės, karjeros „lubos“, skiriamos savotiškos rezervacijos… Esą, gali saugoti tvarką, kovoti su nusikaltėliais, rizikuoti savo sveikata ir gyvybe, kęsti stresą, nepriteklius, tačiau toliau – šiukštu, nevalia, nes, kažkieno nevykusia nuomone, tu keli pavojų Tėvynei. Vien tuo, kad buvai policininkas“, rašoma kreipimesi.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.06; 05:00

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Praeitą kartą baigiau cituodamas F. Nietzsche, sakiusį, kad visuomenė paprastai būna dviejų tipų: arba karinė, arba korupcinė. Tačiau, kaip atrodo, Lietuvoje susiklosčiusi politinė santvarka yra mišraus pobūdžio, kai savo ruožtu tokią tvarką tikslingiausia būtų vadinti policine-korupcine visuomene.

Taip sakau ne tik dėl to, kad Lietuvoje į aukščiausius šalies valdymo organus vis dažniau užkopia policininkai, buvusių policininkų ir teisėsaugos darbuotojų daugėja visuose politinio vadovavimo sferose, taip pat ir savivaldybių lygmenyje. Taip išdrįsau pasakyti taip pat ne tik dėl to, kad Lietuva pateikė kraštutinai pavojingą precedentą, kai buvęs specialiosios tarnybos vadovas tapo Seimo nariu nuo Panevėžio,  faktiškai užimdamas vietą to žmogaus, kuriam sukurpė bylą. Kaip atrodo bent man, šio fenomeno pavojingumą ir atgrasumą mes dar nesugebėjome įvertinti, žiūrėdami į tokią „rotaciją“ kaip į  linksmą nutikimą. Galimas daiktas, neatsitiktinai, o, tęsiant tradiciją, Panevėžyje panaši istorija yra užsukama iš naujo, kai ta pati specialiųjų tyrimų tarnyba pradeda purtyti miesto merą, kai anas nepakluso ir pradėjo maištauti prieš išeivį iš specialiųjų tarnybų, dabartinį atstovą nuo Panevėžio.

GinkDie, nesiūlau teisėsaugos institucijoms, o ypač kovos prieš korupciją tarnyboms lėtinti apsukas, tačiau net ir neginkluota akimi galima pastebėti, kad mūsų kasdienybėje vis dažniau pasitaiko bylų, suadytų baltais siūlais. Negaliu nei patvirtinti nei paneigti fakto, nes nežinau, neturiu slaptų informatorių, tačiau gal kuris nors skaitytojas gali atsakyti į klausimą – ar neseniai išgarsėjęs kaip banditų talkininkas, kalėjime platinęs narkotikus Pravieniškių kriminalinės žvalgybos pareigūnas nėra tas pats „žvalgybininkas iš Pravieniškių“, kuris andai pamokė savo dukrą slaptai įrašinėti KTU gimnazijos direktoriaus Bronislovo Burgio pasisakymus, o po to pradėjo garsiojo Lietuvos pedagogo teisminį persekiojimą. Tąkart tėvelio pavardė nebuvo minima, saugant nepilnametės dukros incognito, tačiau nuo gretinamų įvykių kyla labai panašus dvokas.

Negaliu viešinti detalių, nes toliau minimų faktų negaliu dokumentuoti, įrodyti, tačiau bent užsiminsiu apie keistą istoriją, kai kartą nei iš šio, nei iš to universiteto dėstytojui buvo pradėtas siūlyti kyšįs (anksčiau to nebūdavo nė iš tolo, o tą semestrą tris ar keturis kartus), o dėstytojui – atsižegnojus, anas buvo keikiamas, dergiamas, keli sportinės laikysenos vyrukai baisiai nepatenkinti net grasino primušti, kad nepaėmė brukamų pinigų. Dėstytojas ir šiandien laikosi versijos, kad tąkart labai keisti dalykai dėjosi tikriausiai tik tuo pretekstu, kad jisai parašė blogą pažymį kokio nors aukšto rango teisėsaugininko debiliškai atžalai. Kitaip esą nepaaiškinsi…

Klausimynas

Šiandieninę lietuviškosios demokratijos atmainą savo rizika vadinu, ilgiau neapsistojant prie aptartų įvykių, policine-korupcine iš esmės dėl to, kad aukščiausiojo rango Lietuvos teisėsaugininkai, vyriausieji prokurorai, patarnavę metus kitus valstybės tarnyboje, be didesnio konfūzo pereina į priešingą barikadų pusę, tampa, švelniai tariant, įtartinos reputacijos veikėjus aptarnaujančiu personalu.

Čia nesiruošiu pernelyg ilgai linksniuoti Kazio Pėdnyčios, kuris savo laiku choru buvo vadinamas kišeniniu prokuroru, o dabar, kartas nuo karto, gina nusikaltėlių interesus. Negrasinkite man pirštu, ne aš tai sugalvojau, kišeniniu prokuroru K.Pėdnyčia, jam būnant vyriausiuoju šalies prokuroru, viešojoje erdvėje buvo vadinamas taip dažnai, kaip nė vienas iki jo, ar po jo, o toks pavadinimas minimam teisėsaugininkui prilipo kaip niekam kitam, tiko kaip pirštu į akį. Kita vertus, nesunku įsivaizduoti, kad perlipti iš vienos kišenės į kitą nėra sudėtinga transakcija.

Daug labiau mus turėtų dominti Ramučio Jancevičiaus pavyzdys, kuris, dirbdamas Vilniaus miesto vyriausiuoju prokuroru, labai dažnai rodydavosi viešojoje erdvėje ir buvo tapęs savotišku teisėsaugininkų klano reprezentaciniu atstovu, o, atėjus laikui, perėjo dirbti Dariui Mockui, įsidarbino aukštose pareigose koncerne, kuris Seimo tyrimo išvadoje yra pavadintas „turinčia organizuoto nusikalstamumo požymių“ organizacija (o Seimas – tai ne šuns papas, a?). Kita vertus, turint prieš akis R. Jancevičiaus karjeros pavyzdį, kyla klausimas – ar teisingai sakome apie šio straipsnelio herojus, kai tvirtiname, kad tas ar anas aukšto rango teisėsaugininkas perėjo į priešingą barikadų pusę? Iš tiesų, ar jiems reikėjo kur nors pereiti, ar jie kada nors buvo žmonių pusėje?

Nepulsiu abejoti, kad savo laiku šis įtakingas prokuroras padarė labai gerą darbą, panaikinęs įtarimus D.Mockui, kuris buvo kaltinamas savo kompaniono nunuodijimu. Apginti gerą žmogaus vardą yra ne mažiau svarbu nei nusikaltimų užkardinimas. Tačiau iš dainos žodžių neišmesi, VSD slapta padaryti įrašai prikišamai liudija, kad R.Jancevičius, būdamas Vilniaus miesto vyriausiuoju prokuroru, nusikalstamai naudodamasis savo įgaliojimais, pridengė D. Mockaus koncerno statybinės firmos neteisėtą veiklą, taip pažeisdamas teisėtus miesto gyventojų lūkesčius. Tiesa sakant, nesuprantu – kodėl šiandien, kai yla išlindo iš maišo, garsiajam bylininkui dėl šio epizodo nėra pradėtas teisinis tyrimas, neužvesta byla?

Tai tik uogelės, o mano išsikerojusi nuoskauda, iš naujo sudilgsinti, kai tik ištariama R.Jancevičiaus pavardė, visų pirma siejasi su Gintaro Beresnevičiaus mirties (žūties?) aplinkybių tyrimu – ogi R. Jancevičius kuravo šį daug klausimų kėlusį, o man ir šiandien, prabėgus 12 metų, tebekeliantį, tyrimą. Prasidėjusio rugpjūčio mėnesio 5 d.  sukaks G. Beresnevičiaus mirties dvyliktosios metinės.

R.Jancevičiaus iniciatyva, kaip atrodo bent man, tragiško nutikimo istorija buvo užglaistyta, konstatavus, kad neva policininkai, įsodinę G.Beresnevičių į tarnybinę mašiną, niekuo dėti, nes ant rasto negyvėlio kūno neaptikta smurto pėdsakų. Tačiau buvo liudininkas, kuris matė, kaip  garsųjį religijotyrinką, stamboko sudėjimo vyrą policininkai sukišo į šunims vežioti skirtą bagažinę. Ar tai nėra smurtas, nusikaltimas žmogiškumui, kai, galimas daiktas, taip supakuotas žmogus užduso arba, kita galima mirties priežastis, nuo patiriamo fizinio streso, prilygintino kankinimui, sustojo jo širdis. Kur pradingo šis liudininkas, išgaravo, kodėl jo paliudijimas netapo tyrimo duomenimis? R. Jancevičius pats TV laidoje aiškino, kad to, kaip teigia liudininkas, negalėjo būti, nes esą atliktas eksperimentas parodė, jog žmogaus neįmanoma įkišti į šunims vežioti skirtą policijos mašinos bagažinę. Tačiau mums nesunku įsivaizduoti, kad sužvėrėję policininkai užsimanę galėtų sugrūsti žmogų be liekanos net į degtukų dėžutę. Gal šie policininkai šiandien taip pat tarnauja koncernui, a? Tai, žinoma, labai spekuliatyvi prielaida.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Tuo metu daug rašiau apie šį baisų nutikimą, atviru laišku kreipiausi net į tuometį prezidentą Valdą Adamkų, prašydamas įsikišti, ieškant čia teisybės. Niekas man neatsakė, visi tylėjo tarsi prisisėmę vandens į burnas, taigi jau tąsyk supratau, kad policinėje-korupcinėje visuomenėje eilinio žmogaus balsas į dangų neina. Ką reiškiame mes, žemės dulkės, Olimpo gyventojams, su žemės dulkėmis nenoriu net kalbėtis. Ypač apmaudu dėl V. Adamkaus, kurį visados minėdavau tik geriausiuoju žodžiu, švelniai jį vadindamas senuoju džentelmenu.

Kaip atrodo bent man, sveikoje visuomenėje G. Beresnevičiaus mirties aplinkybių tyrimo dviprasmybės turėjo sukelti masinius žmonių protestus arba net tikrą revoliuciją, nušluojančią tokius pūzrus kaip R. Jancevičius jau tuomet. Tik nesveikoje, prisitaikėlių ir apsidraudėlių, visuomenėje jie turi šansą nebaudžiamai nugalabyti, išmesti iš darbo (čia jau kitas – radžviliados pavyzdys) geriausiuosius iš mūsų, kol patys anksčiau ar vėliau užsirauna.  

2018.08.04; 08:15

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

E.Jakilaitis apie G.Landsbergį: „negaliu nepacituoti Haroldo Mackevičiaus – paveldint pavardę nebūtinai paveldi kiaušinius. Jie arba yra, arba ne.“ Nors kiškelio drąsos čia nedaug, nes H.Mackevičius nedelsiant savo autorystę paneigė, bet tai juk įprastas reikalas pateikti faktus taip, kaip reikia LRT didmeistriui – kaip du pirštus.

Edmundo įniršį nesunku suprasti – šitiek metų vaikštai generaliniu televizoriaus prokuroru, visi pakviestieji studijon tualete segasi pampersus, tu visada teisus, jau ir į prezidentus pats laikas, o čia – prašom persėsti į teisiamųjų suolą. Kaip grindų skuduru į nosį! Ir dar iš ko – iš konservatorių lyderio! Juk šitiek metų vargta, kad tik neužgauti, nepagadinti, nepakenkti, būti savu! 

Kiek priešrinkiminių naktų nemiegota, laužant galvą, ką pakviesti į laidą ir ko ne, kad tik geriau būtų, sugalvojant vieniems patogius, kitiems nepatogius klausimus, ir argi kas pasakys, kad blogai dirbau, gero žodelio pagailėjau, oponento jums sunkiu momentu nepertraukiau? Nors vieną vieninteliausią kritikos žodelį konservatoriams ar girdėjot? O dabar?

O dabar kiti laikai, Edmunduk, patiems užpakaliai rūksta. Na taip, skauda, kai savi nusisuka ir išduoda, bet argi pirmi metai tame vežime, ar pirmas kartas, argi neteko to matyt ir matyt, ir pačiam padaryt? Nenusimink, geras tu vyras, nieko čia asmeniško, tik verslas, juk banke ant stalo – Lietuva ir kortos jau dalinamos.

Dabar ne Vytauto Pirmojo laikai, kai kariuomenės išsirikiuodavo lauke ir vakarop jau aišku. Pasalos, apgaulės, nakčia nuperkami draugai ir sąjungininkai, manevrai užnugariuose, mūšiai dėl atskirų placdarmų ir visi tik šypsosi, rankeles tik spaudžia. Va, kaip tik dėl LRT aukštumėlės prasidėjo ir belaisvių niekas neims.

Šeimos galva yra tas, kuris laiko televizoriaus pultelį. Niekam čia nerūpi nei R.Karbauskio žemės, nei E.Jakilaičio pajamos ar LRT skaidrumai neskaidrumai. Kraujai ir snargliai tykšta dėl A.Siaurusevičiaus krėslo, nes kas užvaldys ekranus –  tas kitamet beveik turės ir Lietuvą.

Didelė dalis visuomenės piktinasi R.Karbauskio ir S.Skvernelio kuriama policine valstybe, kita – LRT dėl informacinių manipuliacijų ir šališkumo, politinio angažuotumo ir žaidimo į vienerius vartus. Dabar šios grupuotės susimušė – ir ką gi palaikyti tiems, kuriems abi pusės kokčios?

G.Landsbergis pasirinko būti su visais ir pompuotis reitingus – jis ir už R.Karbauskio tyrimą, ir už LRT tyrimą ir bus dar už tiek tyrimų, kiek tik jų bus. Taigi, Edmundai, reikia lyderį suprasti ir negražiai apie visokius paveldimus daiktus nekalbėti, čia tik toks derinukas prie baudos linijos, du prieš vieną. Atmink – žodis išskrido, o  žmonės paveldi ir talentą visą gyvenimą neapkęsti.

Ar verta labai skanduoti, jei mūsiškių aikštelėje nėra? Ar ne geriau A.Siaurusevičius su matoniais rankoj nei koks uniformuotas valstietis su baudos kvitų knygele? O alternatyvų – kaip grybų aplink Generalinį pridygo: ir E.Jakilaitis, ir M.Garbačiauskaitė Budrienė, ir Valinskų Arūnas, kad būtų dar linksmiau. O gal net pats A.Tapinas, kad jie laikytųsi ten.

LRT reklama

Taip sumanyta, kad gerai gerai pagalvotumėt, jei nugriausit Generalinį – pažiūrėkit, koks siaubo filmas jūsų laukia! Tik ar LRT komanda nepergasdins deputatų, kurie šitiek ilgai bijoję žydrojo ekrano valdovų gali pareikalauti slapto balsavimo? Ar „visuomeninis transliuotojas“ neįsijautė į neklystančiojo vaidmenį bespaudydamas į vieną pusę, nuo ko uniformuotų valstiečių reitingai vėl stojasi?

Tupi varnos medyje, ateina medžiotojas, iššauna – tos baisiai karkdamos pakyla, apsuka ratą ir vėl sutūpia, tik truputį kitaip – čia apie reformas. Jei A.Siaurusevičius su matoniais išliks ar kitokiais tokiais pakeis – niekas nepasikeis. Turėsim dar penkeris metus manipuliacijų ir politinių grupuočių „visuomeninį transliuotoją“ už mūsų pinigus.

LRT sutelktos geriausios televizijos ir radijo žurnalistikos pajėgos, profesionalai ir pinigai. Reikia tik leisti visoms visuomenės grupėms ir politinėms jėgoms vienodai laisvai reikšti pažiūras, užbaigti poveikio dalybas išrinktiesiems ir užtikrinti lygiateisę diskusiją valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimais. Dabar atsirado šansas tą padaryti.

Labai bijoti Seimo diktato nereikia, nes jie LRT Taryboje daugumos neturi. Aišku, tokioje situacijoje lemiamą reikšmę turėtų Prezidentūra, kuri vargu ar praleis progą, tačiau nesant daugumos reikės konsensuso. Svarbu bet kokia, net pati menkiausia permaina, galinti išjudinti iš mirties taško.

2018.01.18; 07:00

Telefonas – puikus įrenginys pasiklausymui. Slaptai.lt nuotr.

Policinė valstybė – anaiptol ne vien policininkų gausa gatvėse. Daug geriau ją apibūdina tam tikras valdžios elgesys. Atrodo, šventvagiška net pagalvoti, jog Lietuva galėtų tapti policine valstybe.

Vis tik kai kurie veiksmai, ypač bandymai labai rimtas problemas spręsti draudimais, baudomis ir administracinėmis priemonėmis, verčia kelti šį klausimą. Tokia politika taip pat rodo valdžios nepasitikėjimą savo piliečiais bei vengimą ieškoti rimtų problemų priežasčių. Kai svarbios problemos sprendžiamos draudimais, lieka tik veiklos ir sprendimo regimybė.

Beje, apie policinę valstybę kiek anksčiau buvo prabilusi ir Prezidentė D. Grybauskaitė. Ji dar 2015-ųjų metų vasarą policiniais metodais pavadino tuometinio Vidaus reikalų ministro S. Skvernelio nurodymą teisėsaugos institucijų vadovams pranešti apie būsimus susitikimus su politikais arba informuoti apie tokių susitikimų darbotvarkę po susitikimų.

Nuo to laiko daug vandens nutekėjo. Valstiečiai – žalieji laimėjo rinkimus, o S. Skvernelis tapo Ministru Pirmininku bei populiariausiu politiku, kurį kai kas mato net prezidento krėsle. Tai būtų pirmasis Lietuvos prezidentas – buvęs policininkas.

Gaila, bet dabartinė Seimo dauguma bando draudimų ir baudų politiką įgyvendinti praktikoje. Baudos ir draudimai auga kaip grybai po lietaus. Pradedant neesminėmis vairavimo taisyklėmis ir baigiant rimtesniais dalykais.

Štai keli pavyzdžiai.

Prieš rinkimus kova su girtavimu buvo valstiečių – žaliųjų firminis ženklas. Pats kalbėjimas apie „kovą su alkoholizmu“ kvepia tarybiniais laikais – ir pačiu šūkiu, o dar labiau priemonėmis. Draudimais ir kitomis administracinėmis priemonėmis girtavimą stabdė M. Gorbačiovas; dar anksčiau įstatymais alkoholio draudimas arba prohibicija buvo paskelbta Jungtinėse Valstijose. Abu „kryžiaus žygiai“ baigėsi visišku fiasko, jei nelaikysime sėkme naujų milijonierių, jais tapusių nelegaliai pardavinėjant alkoholį, atsiradimo.

Seimo dauguma, įsitikinusi tuo, kad Lietuva yra labiausiai gerianti valstybė pasaulyje, priėmė visokių draudimų, baudų, kaip tarybiniais laikais sakydavo, įgyvendino „administracines priemones“ alkoholizmui įveikti. Skaičiai, ar tikrai Lietuva yra labiausiai gerianti pasaulyje valstybė, taip ir liko iki galo nepatvirtinti. Tačiau tai palikime statistikos mėgėjams. Yra svarbesnių klausimų, į kuriuos net nebuvo bandyta atsakyti.

Pats svarbiausias jų – kodėl Lietuvoje daug geriama. Atsakymas, jog tai „sovietinis palikimas“, netenkina, nes Lietuva seniai nėra sovietinė respublika. Tačiau bent dalis priežasčių, matyt, yra panašios į tas, dėl kurių emigruojama – daug kam Lietuvoje nėra gera gyventi.

Antras klausimas – kaip padėti žmonėms, norintiems negerti. Tai faktiškai iš viso nebuvo svarstyta. Atrodo, jog vien draudimas pardavinėti degtinę iki įstatymais nustatytos valandos ar amžiaus cenzo pakėlimas galėtų išspręsti alkoholizmo problemą. Ir apskritai, kodėl reikėtų stengtis kokiam nors girtuokliui padėti, jei jį galima bausti arba gerti jam uždrausti. Taškas. Problema išspręsta?

STT (Specialiųjų tyrimų tarnyba). Slaptai.lt nuotr.

Kitas pavyzdys. Skelbiama kova su korupcija. Pirmais smuikais groja STT ir FNTT. Stebime, kas nutinka, tiriant vadinamąsias rezonansines bylas: pradžioje triukšmas, kai kada nutekinti telefoniniai pokalbiai, o po to nieko, tyla. Ne, ne nieko. Šalyje kuriama, nesvarbu, sąmoningai ar ne, baimės atmosfera. Kaip V. Putino Rusijoje – nebežinai, kas kaltas, o kas ne, o kas dar tiesiog nežino, kad yra kaltas.

Kaip rašė R. Valatka, klausomasi dažnai. 2010-ųjų metų duomenimis, ES teisėsauga kreipėsi į telebendroves prašydama duomenų pagal ES „Sekimo direktyvą“ tiek kartų: Lietuva – 105 tūkst., Ispanija – 53,6 tūkst., Vokietija – 12,7 tūkst., Suomija – 5,5 tūkst., Danija ir Estija – po 4 tūkstančius. Tai 2010 metų duomenys. Vėlesnių duomenų nėra.

Piliečių kontrolė yra ne tik telefoninių pokalbių klausymasis. Lietuvoje atsiranda policijos nuovados mentalitetas. Neseniai viešoje erdvėje paskelbtas uždavinys sunaikinti šešėlinę ekonomiką. „Šešėlis“ nėra gerai, bet kovos priemonės vėl kvepia nuovada.

Sakykime, būtų įvestas draudimas nuo tam tikros sumos atsiskaityti grynaisiais. Taip esą būtų smogtas smūgis „šešėliui“. Tačiau kodėl žmogus negali pasirinkti, kuo atsiskaityti – kortele, bankiniu pervedimu ar grynaisiais? Juk pasiėmus atlyginimą ir sumokėjus mokesčius niekam neturėtų rūpėti, ką pilietis perka, jei neužsiima nusikalstama veikla. Nusikalstamai veiklai tirti yra sukurtos tam skirtos institucijos, o apskritai turėtų galioti nekaltumo prezumpcija, o ne visuotinė kontrolė.

Be to, atsiskaitant kortelėmis ar bankiniais pavedimais, kaip pastebėjo ne vienas apžvalgininkas, ribojamas žmogaus privatumas. Juk bankai žino, kur ką perki, ir tai lieka bankų kompiuteriuose. Kaupiama informacija, kurią ne kiekvienas pilietis norėtų suteikti bankui, kuris nežinia kam ją gali pateikti. Ne kiekvienas norėtų net ir dalį savo privatumo perleisti „didžiajam broliui“.

Arba dar įdomesnis įstatymas: perkant žemę bus galima atsiskaityti vien bankiniais pavedimais. „Didysis brolis“ panoro sužinoti, ar pirkai arą žemės, ar ne, ir kiek mokėjai. Tai, visų pirma, pavėluota, nes apsukrūs piliečiai seniai susipirko šimtus hektarų žemės ir tapo žemvaldžiais. Be to, net kelios dešimtys procentų piliečių iš viso neturi sąskaitų bankuose. Tai tik padidins „šešėlį“, nes padaugės dovanojimų ir kitų būdų apeiti šią naujovę. Taip ne kovojama su „šešėliu“, bet didinamas teisinis nihilizmas. 

Sekimas

Totalios kontrolės, kaip žinoma, pasiekti neįmanoma, o kuo ji formaliai didesnė, tuo vis mažiau galima ką nors kontroliuoti.

Yra vienintelis kelias iš daugelio bėdų – pilietinės visuomenės kūrimosi skatinimas, o ne bandymas su visais elgtis kaip su nusikaltėliais ar neatsakingai besielgiančiais vaikais.

2017.12.28; 05:55

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ne kartą yra sakęs mėgstąs juokauti. Tuo galėjome įsitikinti per jau metus trunkantį jo vadovavimo Vyriausybei laikotarpį. Tačiau ši Premjero charakterio savybė viešojoje erdvėje nepasiteisino.

Už aštriai nevengiančio pasisakyti S. Skvernelio juokus dažnai aiškintis tekdavo jo patarėjams.

Vienas labiausiai nuskambėjusių viešojoje erdvėje Vyriausybės vadovo juokų buvo sąmojis, kad „alternatyva policinei valstybei yra tik kriminalinė valstybė“. Šio, kaip įvardijo pats S. Skvernelis, „juokeliuko“ visuomenė nesuprato. Premjero paleista į viešumą mintis sukėlė daug neigiamų aistrų. Politikos apžvalgininkai ir opozicijoje sėdintys politikai neigiamą „policinės valstybės“ įvaizdį netruko išnaudoti kritikuojant visą Vyriausybės darbą.

Ypač kritikuojant ir taip visuomenėje dviprasmiškai vertinamas reformas. Taigi S. Skvernelio remiamos reformos imtos vaizduoti kaip baudimais besisvaidančio ir į politinius kompromisus nesileidžiančio „vadovo-policininko“ kovos prieš visuomenę įrodymu.

Kitaip tariant, Premjero pajuokavimas tapo tikru akmeniu, įmestu į jo „viešųjų ryšių daržą“, o kartu ir įrodymu, kad Premjerui trūksta politinio patyrimo ir kompetencijų.

Vis dėlto praėjusį ketvirtadienį Premjeras „Žinių radijuje“ pripažino, kad jo pavasarį išsakytos kalbos apie „policinę valstybę“ buvo nevykusios.

Tačiau šių žodžių nuoširdumu vertė sudvejoti toliau dėlioti Premjero samprotavimai. Gindamas įstatymo pataisas, pagal kurias prokurorų atlyginimai turėtų didėti 500-900 eurų, S. Skvernelis ne tik negailėjo liaupsių teisėsaugos pareigūnams ir ekskomisarams, kurie, anot jo, yra šiuo metu paklausiausi darbuotojai, tačiau, anot Mykolo Romerio universiteto docento Virginijaus Valentinavičiaus, akivaizdžiai juos išskyrė iš kitų darbuotojų grupių. S. Skvernelis akcentavo, kad teisėsaugos struktūrose dirbantys žmonės yra lojalūs, atsidavę valstybei ir tikrai prisideda prie to, kad šalyje būtų daugiau tvarkos ir teisingumo. 

Politologas Virgis Valentinavičius

Žinoma, reikia pažymėti, kad nieko blogo nėra tame, jog Premjeras giria ir puoselėja teisėsaugos struktūras. Valstybei žalingos trintys kyla tuomet, kai aukščiausi valdžios asmenys pastebi ir svarbiomis laiko tik kai kurias struktūras ir jų darbuotojus.

Juk ne taip seniai Premjeras kalbėjo, kad mokytojų atlyginimai kils tik tuomet, kai bus „matomi rezultatai“, o ir medikams negailėjo griežtų žodžių bei kaltinimų šantažu, šiems pareiškus apie streikavimo galimybę. Kitaip tariant, kyla įtarimų, kad Premjero mintys sukasi jei ne apie „policinę valstybę“, tai apie valstybę dėl „policijos“.

Tai, kad S. Skvernelio „juokuose“ yra dalis tiesos, akcentavo ir V. Valentinavičius. Nors toks Premjero pareiškimas, anot MRU docento, rodo, kad S. Skvernelis kaip politikas yra labiau subrendęs nei buvo prieš pusę metų, tai nereiškia, kad jis iš tikrųjų išsižada anksčiau pasakytų skandalingų žodžių.

V. Valentinavičius teigė manąs, kad, ko gero, S. Skvernelis prieš pripažindamas pajuokavimą nevykusiu, tiesiog išklausė gero viešųjų ryšių specialisto, pats iki galo juo netikėdamas. „Kiekviename juoke yra dalis tiesos“, – pabrėžė V. Valentinavičius. Politologas pažymėjo, kad „Žinių radijui“ duotame interviu S. Skvernelis aiškiai pademonstravo, jog jis pasitiki tik teisėsaugos pareigūnais, jog tik jie, anot Premjero, yra pajėgūs palaikyti tvarką valstybėje.

Politologas tai aiškino kaip savotišką Ministro Pirmininko „užsidarymą“ teisėsaugos reikaluose. O tai, anot MRU docento, nėra labai geras pasirinkimas S. Skverneliui. Premjerui, detalizavo V. Valetinavičius, kaip potencialiam kandidatui į prezidentus, reikėtų labiau susirūpinti užsienio politika, kuri priklauso Prezidento prerogatyvai. 

Policija skuba į pagalbą. Slaptai.lt nuotr.

Todėl, pabrėžė V. Valentinavičius, būtų gerai, jei Ministras Pirmininkas savo pomėgį VRM (Vidaus reikalų ministerijos. – ELTA) sistemai atsvertų URM (Užsienio reikalų ministerijos. – ELTA) reikalų išmanymų. Politologas pabrėžė, kad S. Skvernelio pareikšta „trafaretinė“ pozicija, kritikuojanti JAV sprendimą pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine, liudija labai nedidelę kompetenciją tarptautiniuose reikaluose. „Skverneliui žymiai lengviau kalbėti apie pareigūnų automobilius, negu apie tarptautinius santykius tolimose šalyse ir bandyti suprasti, ką tai reiškia Lietuvai“, – kalbėjo politologas.

Informaciją pateikė Eltos korespondentas Benas Brunalas.

2017.12.12; 02:30

Algimantas Rusteika, šio komentaro autorius

Su superpilnatimi, brangūs Lietuvos žmonės! Figūros ir pėstininkai išdėstyti, atgalinių ėjimų nėra, vaisingos debiuto e2-e4 idėjos baigiasi. Premjeras tęsia simultaną prie daugelio lentų ir eina žirgu.

Po paskutinių jo kalbų aiškėja, kad R.Karbauskis užsirokiravo kampe ir žaidime nebedalyvauja. Pats kaltas, kaip man sako žmona – o ji niekada neklysta. Vaikinas svaigo, kad tęsis amžina rinkimų kampanija ir galės toliau valdyti komandą reklaminiais pinigais ir postų lūkesčiais.

Prie ėdžių tai nebeveikia. Iliuzija išvengti asmeninės atsakomybės neinant į realios valdžios postą ir smagiai pavairuoti nuo užpakalinės Kultūros komisijos sėdynės buvo klaida, nes įtaka prarasta, o atsakomybė liko.

Melas, bailumas ir nesugebėjimas apginti savo moteris ar bent kiek oriai išeiti iš savo susikurtų absurdų juokingas net bendražygiams. Pasitikėjimas S.Skverneliu ir viltis, kad jis bus dėkingas už trampliną, lojalus, eis kartu iki galo ir niekada neišduos – klaida.

O kur dar asmeninis lindimas – užuot pareikalavus atsakomybės iš atsakingųjų – visur, kur tampi matomas, tačiau negali garantuoti rezultato? Atsisakymas išsiaiškinti priežastis ir užtikrinimai prieš kameras, kad negrius Kalnas, kuris vos paties užtikrintojo neužgriuvo, buvo klaida.

Sudalyvavimas Vyčio pašalinime iš Lukiškių, galutinai nubaidęs didžiąją dalį dar buvusių solidesnio amžiaus rinkėjų, buvo klaida. Už visas prisiimtas atsakomybes teks ir atsakyti.

R.Karbauskis liko su nebereikalingais pinigais, keliomis nuprotėjusiomis moterėlėmis, fanatiku alkoholio ministru, krūva suglumusių valstiečių ir nuolat smunkančiom reitingų kelnėm. S.Skvernelis vis tvirčiau užvaldo situaciją.

Jis gilina įtaką, vis daugiau reikšmingų valdymo svertų perima seni geri draugeliai ir statytiniai. Neturėdamas stabilios, formalios parlamento daugumos ir bet kada dėl to galįs atsistatydinti, S.Skvernelis gana mikliai tuo naudojasi.

Ir visiškai pajėgus atsistatydinimu patyliukais šantažuoti ir stabilumo trokštančią Prezidentūrą, ir krinkančius valstiečius. Galimybe išeiti pakelta galva pasinaudos, kai ateis tam laikas ir rasis geras pretekstas pabūti didvyriu. Toks R.Pakso variantas – aš nepasirašiau dėl Mažeikių!

Nusimesti nuo kupros valstietišką naštą ir kilti aukštyn tikėtina pusmetis iki Prezidento rinkimų, kad niekas nespėtų heroizmo pamiršti. Nes D.Grybauskaitė jau irgi mušta korta ir į ją pradedama rimtai nebežiūrėti. Nors dar turi parako ir galimybių. 

Šachmatų lenta. Slaptai.lt nuotr.

Nemanykit, kad tik ji labdaras nešioja ir repuoja. Vien FNTT reidu ir tonomis rastų nelegalių pesticidų, kaip pikti liežuviai plaka – S.Skverneliui artimo T.Barščio „Kauno grūduose“ – bandoma parodyti, kad žaidimas toli gražu nebaigtas.

Dabar apsisprendimo metas ir reikia nepavėluoti. Politinės gaujos, finansų grupuotės, žiniasklaidos, pramonės ir prekybos bosai renkasi, už kurį žirgą statyti. Lems, kaip visada, teisėsauga, kuri X failų ir dokumentų turi apie visus, tik kuriuos panaudoti – štai klausimas!

Su savo praeitimis, patirtimis ir pažintimis S.Skvernelis kompromatų fronte atrodo perspektyviai ir viliojančiai, o galimi oponentai – apgailėtinai. Pats laikas pasirinkti šeimininką ir svarbu nesuklysti. Kol kas rodyklės krypsta į policinę valstybę.

Ar pajutot, kaip baimė apėmė narsiąją žiniasklaidą? Negi manot, kad visi nuščiuvo dėl valdiškų pinigų sisteminei žiniasklaidai dalybų, kurioms neabejotinai diriguoja Premjeras? Staiga išgaravo aštrios diskusijos, nepatogūs klausimai ir kritikos S.Skverneliui nei žodelio.

Etatinių nuomonių formuotojų tonas ir laikysena, visada buvusi neklystančiu politinės įtakos barometru, ryškiai keičiasi. Bebaimio kovotojo E.Jakilaičio, kiek besistengtų suvaidinti principingą, akys pilnos baimės ir balsas paaugliškai virpčioja, o S.Skvernelis globėjiškai šypsosi.

Politikų siaubas R.Miliūtė pabėgo, pasislėpė ir saugiai kovoja su vis dar pasitaikančiais trūkumais. Net aštrusis R.Valatka, užsidirbsiantis didesnę pensiją iš valstiečių kritikos, viena koja jau D. Mockaus teritorijoje – Info TV. Kiti kritikai nutildyti arba išvaikyti.

Policinės valstybės, kuri dar daug ką uždraus, nubaus, sugriežtins ir privers daryti, traukinys atvyksta į stotį – paruoškite bilietus. Politikoje visada renkamasi iš to, kas yra, ir niekada nežinai, ar kitas variantas nebus dar blogesnis.

Dėl vieno būkim ramūs – apie mus čia niekas nesuka galvos ir nieko mes nepakeisim. Kalbėkim, ką galvojam – jie kartais išgirsta ir dėl savo naudos truputį pakoreguoja tikslus ir priemones. Nusipirkim alaus, kol dar galima, nes greit už tokius žodžius tekste būsi baudžiamas. Ir panaudokim visus receptus.

O šiaip viskas gerai, brangūs Lietuvos žmonės. Prie skylančios užtvankos vandenys gilūs, plėšrūnai ryja mažiukus ir vienas kitą. Retkarčiais plekšteli nuo lydekos bėganti kuoja ir vėl tylu, tik juodam paviršiuj atsispindi debesėliai.

2017.12.06; 05:21

JAV Vidurio Azijos ir Kaukazo intituto direktorius bei Stokholmo saugumo politikos bei vystymosi intituto vienas steigėjų Svantė Cornellas žurnale „The American Interest” paskelbtoje publikacijoje „Kunkuliuojantis Kaukazas“ (2017 05 10) priminė, kad Armėnija ilgą laiką mėgino derinti Rusijos paramą gynybos srityje (glaustis po jos „saugumo skėčiu“, siekdama išlaikyti užimtą Kalnų Karabachą) su viltimis suartėti su Vakarais. 

Riaušės Armėnijoje. Scanpix/Sputnik nuotr.

Galų gale tai lėmė šalies ekonomikos nuosmukį ir milžinišką skolą Rusijai, kurią Maskva mielai „atleido“ mainais už Armėnijos ekonomikos strateginių sektorių kontrolę. Jerevano siekį formuoti kuo palankesnius santykius su Jungtinėmis Valstijomis ir ypač Europos Sąjunga (2010 metais pradėjo derybas dėl asocijuotos narystės nei Susitarimo dėl laisvos prekybos (DCFTA)) sužlugdė augantys Maskvos ir ES nesutarimai, tad Jerevano politinė strategija tapo neveiksminga. O 2013-ųjų rugsėjį prezidentas Serzhas Sargsyanas paskelbė apie šalies atsisakymą siekti narystės ES būtent Rusijos dominuojamos Eurazijos ekonominės sąjungos (EES) naudai.

Sprendimą Armėnijos prezidentas paskelbė Maskvoje po susitikimo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, nesikonsultavęs su savo vyriausybe bei parlamentu, kaip ir V.Putinas nematė reikalo konsultuotis su EES narių šalių lyderiais Baltarusijos ir Kazachstano prezidentais.

Šios aplinkybės negalėjo neturėti įtakos Armėnijos vidaus politikai, susijusiai ir su demokratija bei žmogaus teisėmis – Maskva siekia valstybės vasališkumo, „deleguodama“ jai taip pat savą vidaus gyvenimo organizavimosi stilių, kai sprendimų priėmimas koncentruojamas vieno žmogaus rankose, ką ypač vaizdžiai regime naujausios versijos Rusijoje. Maskvos vykdoma Armėnijos kontrolė sustiprėjo, tiesa, pasak S.Cornello, toks pavaldumas neatnešė Kaukazo respublikai pageidaujamo gynybinio pranašumo: 2016 metų balandį atsinaujinus ginkluotam konfliktui tarp Armėnijos ir Azerbaidžano Kalnų Karabache, Maskva, užuot besąlygiškai palaikiusi Jerevaną, užėmė veikiau neutralią poziciją, tiesiog siekdama dominavimo visame Kaukazo regione.

Armėnijos Helsinkio komiteto pirmininko Avetiko Ishkhanyano, programos „Armėnijos saugumo politikos aptarimo gerinimas“ bei Armėnijos tarptautinių santykių bei saugumo instituto pranešimas „Žmogaus teisių padėtis Armėnijoje: sisteminės problemos senos ir naujos konstitucijų šviesoje“ (http://www.lragir.am/index/rus/0/right/view/46591 2016 01 28) pradedama nuo konstatacijos, jog dažniausiai į piliečių teises kėsinasi vykdomoji valdžia, ypač jos galios struktūros, o teisingumą pagal apibrėžimą pašaukta atstatyti teismų sistema. Armėnijos atveju visos vyriausybinės struktūros yra valdomos ir klauso įsakymų vieno žmogaus, šalies prezidentas gali nubausti ką nors iš savų, tiksliau, įsakyti nubausti jo artimam ratui priklausantį pavaldinį, ir tuo pat metu tam ratui priklausantys asmenys, ypač jėgos struktūrose, yra pagrindinis Armėnijos valdžios ramstis.

Netiesioginiu įrodymu, kad Armėnijoje nėra sąžiningo teismo, galima laikyti vos 2 proc. tesiekiantį išteisinančių nuosprendžių skaičių ir praktiškai visuotinį tyrėjų prašymų taikyti areštą įtariamiesiems tenkinimą. ES komiteto prieš kankinimus ataskaitoje už 2002-2013 metus iškeliama įkalinimo įstaigose reguliariai taikomų kankinimų problema.

Tokiomis aplinkybėmis Armėnijos piliečius gina ne įstatymas, bet jų tarnybinis statusas bei finansinės galimybės. Šios dvi galios paprastai „persidengia“, nes didžioji dalis parlamento narių bei ministrų tuo pat metu yra ir verslininkai. Pareigūnai, jų atžalos bei artimieji reguliai įsivelia į su nusikalstamomis veikomis susijusius skandalus, bet kaip taisyklė lieka nenubausti arba nubaudžiami formaliai. Pranešimo autoriai tokią sutaciją įvardija nebaudžiamumu arba selektyviu teisingumu, Armėnijoje valdžia reiškia ne tik valdymą, bet ir turtą bei pelningą verslą, kurį išlaikyti dera visomis įmanomomis, taip pat nebūtinai teisėtomis priemonėmis.

Valdžios bei verslo susiliejimą lemia reguliariai klastojami rinkimai, o valdžių atskyrimo principo nebuvimas patvirtina, kad žmogaus teisių pažeidimai jau yra sisteminio pobūdžio. Kasdieniame gyvenime piliečiai tokį būvį vertina abejingai, jei tai neliečia jų asmeniškai arba pažeidimai neįgyja iš tiesų akis badančių mastų, kaip kad nutiko 2008-ųjų kovą, kai per susirėmimus tarp policijos ir demonstrantų 10 žmonių žuvo ir 250 buvo sužeista, kaltieji kol kas neišaiškinti ir niekas nenubaustas. Pranešimo autorių vertinimu, prasčiausia yra socialiai neapgintos visuomenės dalies situacija, jos atstovai negauna elementarios medicininės pagalbos, jiems negalioja darbo teisė (dirba vergiškomis sąlygomis be sutarčių, išeiginių ir atostogų) – dėl valdžios atskyrimo principo neveikimo maksimalios naudos siekiantys verslininkai=valdininkai gali sau leisti savęs nekontroliuoti, nepriklausomų profesinių sąjungų šalyje nėra, o socialinio teisingumo tema įtakingiausių partijų beveik nekeliama.

Vietoj to prezidentas S.Sargsyanas 2013-aisiais inicijavo svarstymą bei vėlesnį referendumą (surengtas 2015 metų gruodžio 6-ąją) dėl Konstitucijos pakeitimų, kuriuos įvedus šalis pereis prie parlamentinio valdymo. Pranešimo „Žmogaus teisių padėtis Armėnnijoje: sisteminės problemos senos ir naujos konstitucijų šviesoje“ autorių vertinimu, pagrindinis reformos motyvas buvo su prezidentu susijusios valdančiosios klasės siekis išlaikyti valdžią, nes dabar jau buvusios Konstitucijos 50 straipsnis nurodė, jog tas pats asmuo negali būti renkamas Armėnijos Respublikos Prezidentu du kartus iš eilės. Parlamentą ta pati poltinė jėga gali valdyti (taigi ir skirti savo ministrą pirmininką) neribotą laiką.

Naujos Konstitucijos 89 straipsnyje nurodoma, jog po rinkimų privaloma tvarka turi būti suformuota stabili (berods, siekianti tris penktadalius) parlamentinė dauguma. Įvertinant tai, kas pasakyta, neatmestina prielaida, jog valdančioji Respublikonų partija „stabilios daugumos“ siekia ir sieks visomis įmanomomis priemonėmis. Deja, tą jau patvirtino referendumas dėl Konstitucijos pataisų, pasak stebėtojų, jo metu fiksuoti rinkėjų papirkimo, balsavimo vietoj kitų asmenų, rinkimų sąrašų klastojimo, rinkėjų „pavėžėjimo“ į balsavimo apylinkes, spaudimo bei grasinimų stebėtojams, žurnalistams bei kitų grubių pažeidimų atvejai.

Šių metų balandžio 2-ąją pirmą kartą pagal partinių sąrašų sistemą vykusiuose parlamento rinkimuose (dalyvavo beveik 61 proc. Armėnijos piliečių) pilietinių aktyvistų grupė „Pilietinis stebėtojas“ pranešė užfiksavusi virš 100 neveikiančios pirštų antspaudų registravimo aparatūros atvejų bei daugiau nei 150 balsavimo procedūros pažeidimo (pavyzdžiui, kai biuletenius į urnas įmetė balsavimo komisijų nariai) atvejų, Jerevane buvo užpultas radijos stoties „Svoboda“ žurnalistas Sisakas Gabrielyanas po to, kai pamatė, kaip Respublikonų partijos kandidato Akopo Beglaryano būstinėje „teisingai“ balsavusiems dalinami pinigai. Na, ir ką – surinkusi apie 46proc. balsų, rinkimus išlošė proprezidentinė Respublikonų partija, jos dominuojamas parlamentas 2018 metais paskirs kitą prezidentą.

Čia aptariamo pranešimo autoriai gana pesimistiškai apibendrina, jog atsisakiusi ambicijų siekti narystės ES Armėnija tuo pačiu tolina save nuo civilizuotų žmogaus teisių standartų. Atgavusi nepriklausomybę 1990-aisiais šalis iš pradžių deklaravo ištikimybę demokratijai – įstojusi į Jungtines Tautas (JT) ratifikavo Žmogaus teisių konvenciją, 2001-aisiais tapo visaverte Europos Tarybos nare, įvykdė įsipareigojimą įsteigti žmogaus teisių pažeidimus tiriančio nepriklausomo ombudsmeno instituciją, šalyje ėmė galioti Europos žmogaus teisių teismo sprendimai. Tolesnis judėjimas narystės ES link būtų turėjęs drausminantį poveikį, ką, beje, patvirtina šį kelią gana  sėkmingai nuėjusių Baltijos valstybių naujausia istorija.

Deja, siekis išlaikyti valdžią bet kuria kaina derinyje su labai specifiška šalies geopolitine situacija poreikį siekti savo piliečių teisių užtikrinimo kuo toliau, tuo labiau „paliko“ tik deklaracijų lygmenyje, o sprendimas 2013-aisiais stoti į Rusijos vadovaujamą EES nuo šių standartų atbloškė dar toliau.

Prastėjančią situaciją žmogaus teisių srityje konstatavo ir dalyviai praėjusių metų spalio 20-ąją Vašingtone surengto Armėnijos politikos temai skirto forumo, kuriame pranešimus skaitė Armėnijos Helsinkio komiteto, „Transparency International“, „Human Rights Watch“, Nacionalinio demokratijos paramos fondo, Amerikos advokatų asociacijos, Georgo Vashingtono universiteto teisės fakulteto atstovai. Pagrindinėmis priežastimis vėlgi nurodytos šalies konstitucinė sistema, leidžianti telkti valdžią vieno žmogaus rankose, jau sisteminis korupcijos pobūdis, verslo bei politikos elitų susiliejimas, nepriklausomos teismų sistemos nebuvimas, na, ir geopolitinė sudedamoji – stipri priklausomybė nuo autoritarinės Rusijos.

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kaip pastebėjo „Policy Forum Armenia“ vienas steigėjų Davidas Grigoryanas, pagal santykinį policininkų kiekį (skaičiuojant vienam gyventojui) Armėnija yra viena pirmaujančių pasaulyje, policinės valstybės požymių turinti struktūra lemia, kad valdžios sistema vis labiau pasitiki savimi bei ima demonstruoti neadekvačią jėgą prieš savo piliečius, kaip kad nutiko per praėjusių metų liepą įsiplieskusias protesto akcijas.

Todėl savaip simptomiška, kad „Human Rights Watch“ Europos ir Vidurio Azijos padalinio direktoriaus pavaduotoja Jane Buchanan sako Armėnijoje pastebėjusi vadinamojo „Robino Hudo efekto“ stiprėjimą, kai ekonominėmis bei socialinėmis sąlygomis bei reformų nebuvimu nusivylę piliečiai ima reikšti simpatiją įstatymų pažeidėjams.

2017.07.20; 07:54

Štai ir sulaukėme naujos VSD ataskaitos apie Lietuvai kilusias grėsmes praėjusiais metais bei galimus pavojus šiemet.

Norėčiau pabrėžti – ir ankstesnės VSD ataskaitos buvo vertos dėmesio. Šioji taip pat nusipelnė pagyrimų. Būdama užtektinai atvira ir konkreti ji leidžia susidaryti platų panoraminį vaizdą apie mūsų silpnąsias puses bei mūsų oponentų darbo metodus. Būtent to mūsų visuomenei ir reikia.

Taigi Rusija agresyviai siekia dominuoti regione, kuriam priklauso Lietuva. Rusijos nuožmumas nevengiant nė atviros agresijos – akivaizdi grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Kitas Lietuvai iškilęs pavojus – sisteminis mūsų kaimynės Baltarusijos priklausomumas nuo Rusijos užgaidų. Todėl nenuostabu, kad agresyvią priešišką veiklą prieš Lietuvą tęsė tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos slaptosios tarnybos – ir kartu, ir atskirai. Didžiausias pavojus mūsų energetiniam saugumui – Astravo atominės elektrinės statyba Baltarusijoje bei bandymai atgaivinti Baltijskaja AE Kaliningrado srityje projektą. 

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Įsidėmėtina, kad Rusija siekia daryti neigiamą įtaką Lietuvos ir užsienio auditorijai dėl NATO pajėgų dislokavimo Lietuvoje, kaltina Lietuvą falsifikuojant istoriją, kuria neigiamus mitus apie, pavyzdžiui, 1991-ųjų sausio 13-osios tragediją Vilniuje.

Ne veltui trys Rusijos energetikos kompanijos – „Gazprom“, „Lukoil“ ir „Inter RAO UES“ ­– 2016 m. oficialiai deklaravo išleidžiančios lobizmui Briuselyje 2 mln. eurų, ir tai tik nedidelė, neslepiama Rusijos lobizmo dalis. Rusija turi pakankamai pajėgumų (kibernetinės atakos, informacinė politika, Kremliaus lobistai, žvalgybos ir saugumo tarnybų operacijos) veikti ES šalių vidaus procesus sau palankia linkme.

Tačiau problemoms, apie kurias mes jau žinome iš ankstesniųjų VSD ataskaitų, skelbtų 2016 ar 2015-aisiais metais, nenorėčiau skirti daug dėmesio.

Svarbiau pažvelgti į dalykus, kurių ankstesnėse VSD nebuvo arba jie nebuvo akcentuojami.

Ką turiu omenyje? Šių metų rugsėjo mėnesį Kremlius prie pat Lietuvos planuoja plataus masto strateginių Rusijos ir Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų pratybas „Zapad 2017“. Įprastai prieš tokio lygmens mokymus Rusijos ginkluotosiose pajėgose surengiamas plataus masto vadinamasis netikėtas kovinės parengties patikrinimas. Prieš pat „Zapad 2017“ tikėtinas toks patikrinimas ir Vakarų karinėje apygardoje. Oficialiais Rusijos ir Baltarusijos duomenimis, „Zapad 2017“ lygmens mokymuose dalyvauja apie 13 000 karių. Bet oficialia Rusijos statistika tikėti neverta. Greičiausiai tikrasis mokymų dalyvių skaičius bus didesnis, o mokymų scenarijuje – vien ginkluotas konfliktas su NATO. Be to, rusų ir baltarusių kariai mokysis pulti NATO aljansą visiškai greta Lietuvos Respublikos valstybės sienos.

Todėl VSD vadovas Darius Jauniškis atsakaitoje ir perspėja dėl tyčinių arba atsitiktinių incidentų tikimybės. Tyčiniai arba atsitiktiniai incidentai – rimtas pavojus, nes juos galima iš anksto suplanuoti. Kas nutiks, jei keli rusų ar baltarusių tankai „atsitiktinai“ įvažiuos į Lietuvos teritoriją? Ar pagalvojome, kaip elgsimės, jei kelios dešimtys iki dantų ginkluotų rusų kariškių „atsitiktinai“ pasiklys mūsų miškuose – pradės šaudyti, paims įkaitais grybautojų, uogautojų? Ką daryti privalės mūsų ginkluotosios pajėgos, jeigu kelios galingos raketos „atsitiktinai“ nukryps nuo kurso – sprogs Lietuvos teritorijoje?

Labai svarbi ir kita VSD pastaba: Rusija jau šiuo metu sugebėtų per 24–48 val. pradėti kovos veiksmus prieš Baltijos valstybes. Tai reiškia, kad Rusija pasiruošusi staigiam, netikėtam puolimui, į kurį NATO pajėgoms šiandien tikriausiai būtų sunku operatyviai duoti atkirtį, nors Baltijos šalyse jau yra  vokiečių, britų, amerikiečių karių. Vadovaujantis sveiku protu sunku patikėti, kad Rusija tikrai nori išbandyti kaip veikia 5-asis NATO straipsnis (vienas – už visus, visi – už vieną). Greičiausiai Kremliui rūpi iš Vakarų išgauti kuo daugiau nuolaidų savo geopolitiniams apetitams patenkinti. Taigi iki tikro karinio konflikto, – vos keletas žingsnių.

Negalima pamiršti ir aplinkybės, kad Rusijai išlieka svarbus „Maskvos namų“ Vilniuje projektas. Šio projekto perspektyvos turi palyginti didelę simbolinę ir praktinę reikšmę Rusijai kaip potencialus jos įtakos, tėvynainių politikos ir viešosios diplomatijos instrumentas. Iki šiol Rusijai nepavyko Lietuvoje įkurti jokios panašaus statusą turinčios institucijos (pvz., Rusijos užsienio reikalų ministerijai pavaldžios federalinės agentūros „Rossotrudničestvo“), todėl Rusijos užsienio reikalų ministerija ir Rusijos ambasada Vilniuje aktyviai rūpinasi „Maskvos namų“ projekto eiga.

Laimė, 2016 m. gruodį Vilniaus miesto apylinkės teismas panaikino „Maskvos namų“ statybų leidimą ir nustatė 3 metų terminą statyboms įsiteisinti. 2017 m. Rusija greičiausiai imsis įvairių propagandinių ir neoficialių spaudimo priemonių, siekdama priversti Lietuvą užtikrinti, kad būtų leista įgyvendinti šį Rusijos įtakos sklaidai naudingą projektą. Kokia turėtų būti Lietuvos reakcija? Jokių Maskvos namų nei Vilniuje, nei Kaune, nei Klaipėdoje. Jei Vilniuje bus pastatyti Maskvos namai, Lietuvai iškils naujų papildomų pavojų.

O dabar – apie tai, ko ankstesnėse VSD ataskaitose nėra. Pirmą kartą VSD vadovybė savo viešame dokumente prabilo apie Lietuvos tautines bendrijas ir tautines mažumas. Rusija gali bandyt jas išnaudoti savo reikmėms. Štai viena citata iš VSD dokumento: “Rusijos įtaką Lietuvos visuomeniniams procesams padės išlaikyti neigiamas Rusijos propagandos poveikis Lietuvos tautinėms bendruomenėms“. Ir dar vienas sakinys: „2016 metais Rusija siekė silpninti Lietuvos socialinį integralumą, eskaluodama etninę priešpriešą“. Šimtą kartų teisios mūsų žvalgybos, kai teigia: „suteikus išskirtines teises lenkų bendruomenei, būtų sudarytos prielaidos Rusijai ir jos įtakos grupėms reikalauti tų pačių teisių ir galiausiai išskirtinio statuso rusų bendruomenėms visose Baltijos valstybėse“.

Beje, VSD nepasakė nieko naujo ir sensacingo. Tik neišmanėliai gali tikėtis, kad Kremliaus ideologai nesvarsto galimybės, kaip pasinaudoti Varšuvos reikalavimais dėl lenkiškų užrašų arba įkyriu holokausto temos eskalavimu, lietuvius vadinant vos ne didžiausiais žydšaudžiais. Šie pavojai egzistavo ir dar ilgai egzistuos. Egzistuos tol, kol Lenkija nesiliaus kištis į Lietuvos vidaus reikalus, kol meluos apie čia skriaudžiamus lenkus, o holokausto temos eskaluotojai nesuvoks, kad negalima „perlenkti lazdos“.

Mano supratimu, ši VSD ataskaitoje atsiradusi tema labai svarbi. Tačiau koks triukšmas kilo lietuviškoje spaudoje? Ypač pasižymėjo VU TSPMI docentas Kęstutis Girnius, portale delfi.lt parašęs straipsnį „Policinė valstybė Lietuva“.

Viena vertus, sutinku su K.Girniaus pastabomis, kad „ribojimai gali sukelti atvirkštinę reakciją“, kad „geriau pasitikėti nei įtarinėti“. Galima būtų sutikti ir su šia K.Girniaus mintimi: „Svarbiausias skirtumas yra tai, kad Rytų Europos šalyse nepasitikima mažumomis, jos laikomos potencialia „penktąja kolona“, kuri labiau ištikima ne savo šaliai, bet kaimynei, ne Lietuvai, bet Rusijai. Etniniai santykiai vertinami „nulinės sumos“ žaidimo perspektyva, kas naudinga mažumai esą kenkia daugumai“ (delfi.lt, BNS).

Kita vertus, aklai pasitikėti – taip pat pavojinga. Tokioms tautinėms bendrijoms, kurios iš tiesų nėra tautinės mažumos, nes prie pat mūsų – milžiniškos jų valstybės, oficialusis Vilnius turi teisę kelti pasitikėjimo testus. Jei žvelgsime ypač priekabiai, tai per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje gyvenantys rusai nesurengė nė vienos protesto akcijos prie Rusijos ambasados Vilniuje, reikalaudami nešdintis iš Krymo ir Rytų Ukrainos. Ar ponas K.Girnius žino, kodėl?

Lietuvoje gyvenantys lenkai taip pat nė sykio nesusibūrė protesto mitingui prie Lenkijos ambasados Vilniuje, nepareikalavo, kad Varšuva liautųsi skelbti lietuviams ultimatumus dėl neva pažeidžiamų „lenkų mažumų teisių“. Juk Lietuvoje lenkų niekas neskriaudžia. Lietuvoje lenkai jaučiasi žymiai geriau nei jų tautiečiai, gyvenantys JAV, Baltarusijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje… Ar neva viską išmanantis apžvalgininkas K.Girnius suvokia, kodėl Vilniaus krašto lenkai neskuba smerkti bjaurių oficialiosios Varšuvos išpuolių prieš Lietuvą?

Dar labiau nei K.Girniaus „įžvalgos“ nustebino Vytauto Didžiojo universiteto docento Andžėjaus Pukšto priekaištai mūsų saugumiečiams, esą samprotavimai apie lenkus – ne saugumiečių profesionalų reikalas, jų teiginiai labiau atspindi ksenofobiško vidutinio lygio apžvalgininko pastabas, VSD peržengė savo kompetencijos ribas (BNS, delfi.lt).

VSD vadovas D.Jauniškis teisingai atkirtęs: perspėjimas dėl išskirtinių teisių lenkams yra perspėjimas dėl galimo separatizmo. Vadovaukimės sveika nuovoka: argi Lietuva apdrausta nuo tokių nemalonumų? O jei apdrausta, gal universiteto atstovas galėtų paaiškinti, kas, kada ir kaip Lietuvą apdraudė nuo šios daugelį pasaulio valstybių kamuojančios ligos?

Keista, kad universiteto žmogui sunku suvokti, koks pavojingas separatizmas neskaitlingoms tautoms, ypač toms, kurios šimtmečiais kentė ir rusifikaciją, ir germanizaciją, ir polonizaciją. Ponas Pukšto akivaizdžiai tendencingas, nenuoširdus. Jam patarčiau atidžiai perskaityti apžvalgininko, komentatoriaus Vytauto Sinicos pareiškimą Facebook erdvėse:

„Net bjauru skaityti, kaip karštai puolė liberalūs politologai VSD ataskaitą už akivaizdaus fakto konstatavimą: privilegijų Lietuvos lenkams suteikimas yra vienas iš Kremliaus tikslų Baltijos šalyse (paskelbtos grėsmių ataskaitos 31 puslapis). Tą n metų kartojo ir latvių kalbininkai, ir latvių politikai, apie tai rašyta Lietuvos žiniasklaidoje, bet niekas nenorėjo girdėti. Mes juk įsiteikinėjame Lenkijai, o latviai mums kas? Pukšto, Girniaus ir turbūt dar ne vieno politologo nuomone to sakyti nebuvo galima, nes čia vidaus politikos klausimas. Didesnio nenuoseklumo negali būti. Kai patiems paranku, visi iš eilės W šalininkai rėkia apie tai, kaip svarbu ją įteisinti dėl gerų santykių su Lenkija ir koks čia visai ne vidaus politikos, o geopolitikos ir įsipareigojimų klausimas. Kai ta pati geopolitika ir akivaizdus Rusijos interesas per lenkų kortą (šįkart metaforiškai) skaldyti Baltijos valstybes primenamas VSD (dvaro politologai tą patogiai pamiršta), pasirodo, jau vidaus reikalas. Aš tik priminsiu dar vieną faktą, kurio irgi niekas girdėti nenori: tyrimai rodo, kad tik 15 proc. Lietuvos lenkų išvis laiko pavardžių rašymą arba lenteles svarbiu klausimu. Kitaip sakant, kovojama dėl Tomaševskio išgalvotos ir visiems primestos problemos. Bet tie, kas garsiausiai rėkia, mielai ir VSD užčiauptų.“

Būtų didžiausia kvailystė, jei imtume cenzūruoti VSD viešus pareiškimus. Rusijos FSB, GRU ir SVR tik apsidžiaugtų. Nesuteikime Rusijos saugumiečiams tokios progos. Lietuva nenori būti nei Lenkijos, nei Rusijos, nei Izraelio provincija. Ir tai – šventa jos teisė.

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS (www.draugas.org).

2017.04.11; 05:00 

vytautas_visockas_1

Policinė valstybė – štai kas liko iš lietuviškosios demokratijos. Pustrečio šimto policininkų prieš nelaimingą mergaitę, saujelę jos gynėjų, prieš tetą, siekiančią atskleisti pedofilų nusikaltimus!

Jų smegenys visai suminkštėjo. Ir prezidentė, ir Seimo pirmininkė, ir premjeras kalba apie būtinybę išsiaiškinti, ar nebuvo peržengtos padorumo ribos, ar nepažeistos mergaitės teisės į normalią vaikystę? Demagogijos viršūnė! Jie apako  ir nemato, ką byloja filmuota medžiaga, uždengtos filmavimo kameros, bet neišjungti magnetofonai! Jiems to dar neužtenka! Jie, šita trijulė, ko gero sudarys komisiją, įpareigotą ištirti, koks dabar metų laikas – žiema ar pavasaris.

Continue reading „Jie apako ir apkurto“

Saulius-Stoma

Prieš kelias savaites Lietuvoje įvyko įsidėmėtinas dalykas. Puslapyje www.kgbveikla.lt pradėti viešinti slaptieji KGB dokumentai. Sutapus Seimo daugumos ir Prezidentės valiai, neveiksnią kagėbistų liustraciją keičia viešumo politika. Žinoma, tai labai pavėluota ir fragmentiška, tačiau geriau negu nieko.

Tačiau įvertinus bendrą situaciją, tenka pripažinti, kad su KGB palikimu Lietuva taip ir nesusitvarkė. Griuvusios Blogio imperijos slaptųjų tarnybų šleifas vis dar nuodija mūsų gyvenimą. Jo poveikis dvejopas: funkciškai realus ir mentalinis. Kokio laipsnio yra Sovietų Sąjungos slaptąsias tarnybas perėmusios Rusijos poveikis mūsų valstybės raidai šiuo metu įvertinti neįmanoma. Tai padarys tik ateities istorikai, kai bus atverti archyvai pačioje Rusijoje. Tada daugelis naujausios mūsų istorijos įvykių nušvis visai kitoje šviesoje.

Continue reading „Viešinamas KGB veikia toliau“