Vokietijos federaliniai prokurorai pirmadienį perėmė migracijos politiką palaikiusio miesto valdininko nužudymo bylą. Jie teigė įtariantys politinius motyvus.
 
Šeštadienį policija sulaikė vyrą, susijusį su incidentu, gali būti, kad jis nušovė Kaselio regiono administracijos vadovą Walterį Lübcką.
 
Žiniasklaida skelbė, kad įtariamasis galėjo būti susijęs su kraštutinės dešinės jėgomis.
 
W. Lübckas, Angelos Merkel partijos, Krikščionių demokratų sąjungos, narys, birželio 9 dieną buvo rastas negyvas. 65 metų politikas buvo nušautas iš nedidelio atstumo savo namų Kaselio mieste terasoje.
 
Įtariamasis buvo sulaikytas dėl rastų DNR įkalčių.
 
Vyriausybės atstovai atsisakė komentuoti numanomus nusikaltimo motyvus. Jie teigė, kad informacija apie tyrimo eigą ir rezultatus žiniasklaidai bus pateikta po kelių dienų. Vis dėlto „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ laikraščio žurnalistai skelbė, kad įtariamasis „dalyvauja kraštutinių dešiniųjų veikloje“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.17; 14:10

Philip Shenon, Larry J. Sabato / Politico

„Po prezidento Džono F. Kenedžio nužudymo 1993 metų lapkritį, atrodė, kad CŽV ryžtingai nori priimti FTB, prezidento asmeninės sargybos ir kitų vyriausybės padalinių pasiūlytą įvykių versiją, – rašo Filipas Šenonas ir Laris Dž. Sabatas leidinyje Politico. – Oficiali istorija tokia, kad pamišėlis atskalūnas ir marksistu apsiskelbęs Li Harvi Osvaldas Dalase nušovė prezidentą iš savo šautuvo, užsisakyto paštu už 21 dolerį, ir čia nebuvo jokių – užsieninio ar tėvyninio – sąmokslo įrodymų.

JAV prezidentas Džonas Kenedis su savo žmona. Reuters/Scanpix nuotr.

Žinoma CŽV vadovybė sakė Voreno komisijai – žmogžudystę tyrusiai nepriklausomai komisijai, – kad nebuvo jokių sąmokslo patvirtinimų, kurie galėtų nukreipti žvalgybą nuo pėdsakų“.

„Tačiau tūkstančiai puslapių nuo seno įslaptintų dokumentų, susijusių su žmogžudyste ir Nacionalinių archyvų paviešintų praeitą savaitę, rodo, kad praėjus keleriems metams po Kenedžio nužudymo kai kurie CŽV bendradarbiai pradėjo abejoti, ar oficiali istorija teisinga. Agentūra niekada nepaviešino to nerimo“, – sakoma straipsnyje. Antai, CŽV karininkams kėlė nerimą tai, kad FTB, prezidento asmeninė apsauga ir Voreno komisija netyrė Osvaldo sąveikos su užsienio agentais, įskaitant ir diplomatus bei šnipus iš Kubos ir SSSR.

„CŽV dokumentuose tai pat esama įdomių liudijimų apie grandinę įvykių 1963 metų pabaigoje, paaiškinančių Kenedžio nužudymo motyvus, kurie anksčiau nebuvo tvirtai nustatyti, – o būtent, kad jis galėjo supykti, rugsėjy perskaitęs savo miesto – Nju Orleano – laikraštyje detalų straipsnį, jog Kenedžio administracija numačiusi nužudyti jo herojų Kastro. Pagal tą teoriją, Osvaldas, apmokytas šaudyti iš šautuvo jūrų pėstininkų korpuse, pabandė atkeršyti už Kastro – nužudyti Kenedį anksčiau, negu Amerikos prezidentas nužudys Kubos lyderį“, – sakoma straipsnyje.

„Jeigu tai pasitvirtintų, iškiltų baisus klausimas CŽV: ar įmanoma, kad Kenedžio nužudymas buvo tiesioginis ar netiesioginis tos specialiosios tarnybos sąmokslo dėl Kastro nužudymo padarinys? Galų gale, būtų pripažinta, kad CŽV (kartais susimokiusi su mafija) per visą Kenedžio prezidentavimą ne kartą bandė nužudyti Kastro. CŽV sukurtų ginklų Kastro nužudymo arsenale – grybeliu užkrėstas povandeninio plaukiojimo kostiumas, rašiklyje paslėpta apnuodyta adata poodinėms injekcijoms ir net sprogstantis cigaras. Voreno komisija, kuriai niekada nebūdavo pranešama apie CŽV sąmokslus, dažniausiai apeidavo klausimus apie Osvaldo motyvus, neskaitant to, jog savo galutinėje ataskaitoje nurodė, kad jis „reiškė neapykantą Amerikos visuomenei“, – sakoma toliau.

„Nė vienas praeitą savaitę paskelbtas failas neginčija Voreno komisijos išvados, kad Osvaldas nušovė Kenedį iš savo priedangos Techaso mokyklos knygų saugyklos šeštojo aukšto Dili-Plazo rajone Dalase – išvados, patvirtintos kriminologų analizės XXI amžiuje, – o taip pat, kad nebuvo patikimų liudijimų apie antrą šaulį, – nurodo autoriai. – Tačiau nauji dokumentai vėl kelia klausimą, kodėl CŽV, taip skeptiškai nusiteikusi kitų komisijos išvadų apie aštuntąjį dešimtmetį atžvilgiu, taip ir neprisipažino vėlesniems vyriausybiniams tyrėjams ar publikai, kad ji abejojanti. Iš dokumentų, publikuotų prieš dešimtmečius, matyti, kad CŽV ir FTB tarnautojai ne kartą klaidino – o kartais atvirai apgaudinėjo – Aukščiausiojo teismo pirmininką Voreną ir jo komisiją, gal tam, kad paslėptų liudijimus, jog tos agentūros nesiėmė Osvaldo stebėjimo iki prezidento nužudymo. Be to, yra ženklų, kad CŽV stengėsi neleisti komisijai aptikti liudijimų, kurie galėtų atskleisti agentūros suokalbius dėl Kastro ir kitų užsienio lyderių nužudymų. 

Li Harvis Osvaldas

„Pagal praėjusią savaitę paskelbtus dokumentus, CŽV aštuntajame dešimtmetyje nerimavo, suvokusi, kad niekas prideramai neišnagrinėjo paslaptingiausio Osvaldo gyvenimo laikotarpio aplinkybių – šešių dienų kelionės į Machiko miestą tikriausiai už savo pinigus 1963 metų rugsėjo pabaigoje, prieš porą mėnesių iki žmogžudystės. Tos kelionės tikslas taip ir nebuvo patikimai išaiškintas, nors jis savo žmonai Marinai sakė, kad nori gauti vizą, kuri jam leis perbėgti į Kubą. Prieš tai jis bandė perbėgti į Sovietų Sąjungą“, – sakoma straipsnyje.

Tarp paskelbtų dokumentų – 75 puslapių CŽV memorandumas, kuriame „pateikiama detali įvykių grandinės versija, nuvedusi Osvaldą iki Kenedžio nužudymo, o būtent, pasakojama, kad Osvaldą, gyvenusį gimtajame Nju Orleano mieste didžiąją dalį 1963 metais, galėjo įkvėpti nužudyti prezidentą tokia aplinkybė, – o ji atrodo įmanoma, – kad pirmadienį, rugsėjo 9 dieną, jis perskaitė vietiniame laikraštyje straipsnį, kuriame sakoma, kad Jungtinės Valstijos nusitaikė nužudyti Kastro“, rašo autoriai.

Informacijos šaltinis: Politico

2017.08.09; 08:00

Samdomas žudikas

Sensacingą prisipažinimą sau leido ne bet kas, o Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.

Jis birželio 30-ąją Maskvoje vykusiame forume „Primakovo skaitymai” (Jevgenijus Primakovas – Rusijos politikas ir diplomatas, 1996-1998 metais dirbo šios valstybės užsienio reikalų ministru) pirmą kartą viešai pripažinęs ir mėginęs pateisinti Rusijos dalyvavimą kariniame konflikte Ukrainos rytuose – esą likimo valiai palikusi šio regiono rusakalbius, Rusija būtų išdavusi savo civilizaciją.

Tuo pat metu tebesitęsia aiškinimasis dėl iš pradžių Ukrainą (tarp nukentėjusiųjų – trečdalis šalies bankų, Kijevo metro ir Borispolio oro uostas), o vėliau dar 64 valstybes birželio 27-29dienomis užpuolusio interneto viruso „Petya/NotPetya“ kilmės.

Ukrainos saugumo tarnyba (UST) viruso autorystę nedvejodama priskiria rusų specialiosioms tarnyboms, pasak UST, atakos tikslas buvo ne siekis pasipelnyti (nors 300 dolerių už atšifravimą reikalauta, tik nebuvo jokios informacijos, kad kas nors būtų atgavęs duomenis), bet išderinti socialinę-politinę situaciją Ukrainoje bei sukelti paniką visuomenėje. Ataka planuota iš anksto, ją vykdė tos pačios interneto įsilaužėlių grupės, kurios 2016-ųjų gruodį atakavo Ukrainos finansų sistemą ir transporto bei energetikos objektus.

Dienraštis „The Financial Times“ citavo NATO kibernetinės gynybos aukštųjų technologijų centro teisinį ekspertą Tomasą Minariką (06 30), pasak kurio, „Petya/NotPetya“ ataka yra Ukrainos suvereniteto pažeidimas ir nusipelno atsako, kuriuo gali būti ir atakavusios šalies informacinių-technologinių sistemų sabotažas. NATO ekspertai nurodė atakos kompleksiškumą bei didelę kainą, nepriklausomų interneto įsilaužėlių pajėgos jai per menkos, tad išvada – ataką veikiausiai įvykdė valstybė arba jos remiama įsilaužėlių grupė.

Liepos pradžioje ukrainiečių kompanijos ISSP (Information Systems Security Partners) ekspertų paskebtoje ataskaitoje irgi pabrėžiamas kompiuterius „laužusio“ kenkėjiško kodo kompleksinis poveikis, kurį galima laikyti pirmu istorijoje kibernetinio ginklo pavyzdžiu.

ISSP kaip galimus atakos tikslus išvardijo siekį panaikinti buvusių atakų pėdsakus, išbandyti MCCI (Massive coordinated cyber invasion–masyvų koordinuotą kibernetinį įsilaužimą) derinyje su kitais hibridinio karo elementais bei pademonstruoti jo galimybes, patikrinti gynybos galimybes, ypač reagavimo greitį bei gebėjimą atsistatyti, pasirengti kitai tikslingai atakai (liepos 4-ąją tokia įvyko, bet Ukrainos kibernetinė policija šįkart sureagavo labai operatyviai). 

Birželio 27-osios rytą (tą dieną ukrainiečiai mini Konstitucijos dieną) Kijeve susprogdintame automobilyje „Mersedes“ žuvo šios šalies karinės žvalgybos pulkininkas Maksimas Šapovalas. Vakarop Donecko apskrities Konstantinovo rajone sprogo „Opel Vectra“, kuriuo vyko 4 UST pareigūnai, 3 buvo sužeisti, o šios specialiosios tarnybos kontržvalgybai vadovavęs pulkininkas Jurijus Voznyjus žuvo.

Pulkininkas M.Šapovalas aktyviai dalyvavo kariniuose veiksmuose Ukrainos rytuose, vadovavo specialios paskirties daliniui (vadinamiesiems „kiborgams“), kuris vadavo Donecko oro uostą. Šis pareigūnas taip pat rinko informaciją apie rusų kariškių buvimą Ukrainos teritorijoje, kurią Ukrainos teisingumo ministerija planuoja panaudoti Hagos žmogaus teisių teisme dėl Rusijos dalyvavimo kariniuose veiksmuose Donecko srityje. Karinis ekspertas Olegas Ždanovas ryšium su tuo daro išvadą, jog pulkininko veikla kėlė grėsmę ir Rusijos vadovybei.

Praėjus kelioms dienoms po čia išvardytų virtualių ir fizinio smurto akcijų prieš Ukrainą, birželio 30-osios naktį Chersono srityje prie sienos su aneksuotu Krymu ukrainiečių pareigūnai sulaikė 2 rusų pasieniečius, pačioje liepos pradžioje Donecke pagautas rusų kariškis, o Luhansko srities Želoboko kaimo apylinkėse ukrainiečių kariai nukenksmino „Luhansko liaudies respublikos“ diversinę žvalgybos grupę – rusų kapitonas Aleksandras Ščerbakas nukautas, 23-ejų iš Altajaus kilęs jefreitorius Viktoras Gejevas paimtas į nelaisvę.

Pasak ukrainiečių eksperto Aleksejaus Arestovičiaus, paskutiniai automobilių sprogdinimai nurodo į veikimo metodus, kurie anksčiau buvo tarsi už „raudonos linijos“ (nebuvo Maskvos palaikomi arba tokie tikslai nebuvo keliami). 2015–2016 metais Charkove bei Odesoje netrūko teroro aktų, sprogdinti infrastruktūros objektai tiltai, geležinkelis, net UST Odesos skyrius, bet pareigūnai nežūdavo.

Perėjimas prie svarbiems padaliniams vadovavusių karininkų likvidavimo reiškia konflikto eskalaciją, todėl būtina koreguoti saugumo sistemą ne tik palei konflikto fronto liniją, bet ir visoje Ukrainoje. Tai veikiausiai irgi reiškia, kad konfliktas Ukrainos rytuose ne rimsta, bet vystosi.

Ukrainos ekspertų bendruomenė, kariškiai, politikai neabejoja, kad visos čia paminėtų (ir nepaminėtų) įvykių grandinės ištakų dera ieškoti rusų specialiosiose tarnybose, taigi jokio vidinio konflikto su Donecko ir Luhansko „respublikomis“ nėra, jos tėra iškabos, už kurių – Kremlius bei Rusijos galios struktūros, „įsisavinančios“ naujas hibridinio karo prieš Ukrainą formas.

Paskutinių įvykių kontekste skambiai ir Lietuvai aktualiai atrodo Ukrainos gynybos ministro Stepano Poltorako pareiškimas po susitikimo su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu Briuselyje, jog Ukraina laiko grėsme rugsėjį Maskvos inicijuojamus karinius  mokymus „Zapad-2017“ Baltarusijoje prie jos sienos ir pasirengusi į juos adekvačiai reaguoti. Liepos 6-ąją Ukrainos spauda citavo šios šalies sausumos pajėgų vadą generolą leitenantą Sergejų Popko, kuris pareiškė, kad ryšium su „Zapad-2017“ visoje šalyje bus formuojami teritorinės gynybos padaliniai. Generolas priminė rusų karinius mokymus „Kaukazas-2008“, po kurių Rusijos karinė vadovybė „pamiršo“ iš mokymų rajono išvežti karinę techniką, vėliau slapta perdislokavo ten kariškius, galų gale viskas baigėsi dalies Gruzijos teritorijos aneksija.

Prieš keletą mėnesių viešėdamas Ukrainoje Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka tikino prezidentą Petro Porošenką, kad mokymai nevirs įsiveržimu į Ukrainą iš Baltarusijos pusės, O.Ždanovo vertinimu, pasitikėti Balatrusijos prezidentu negalima, nes jis paprasčiausiai nekontroliuoja situacijos.

De facto Baltarusija okupuota 2014 metais, kai A.Lukašenka sutiko su beveik 8 tūkstančių rusų kariškių dislokavimu jo šalyje. Jokiu būdu neatmestina, kad po „Zapad-2017“ rusai iš Baltarusijos „pamirš“ išvežti dar kelis tūkstančius kariškių (oficialiai deklaruojama, kad mokymuose dalyvaus iki 13 tūkstančių karių) su tolesniu jų „pritaikymu“, pavyzdžiui, pasiunčiant grėsmingą užuominą ne tik NATO, bet ir Ukrainai, kodėl gi ne. 

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ir pagaliau – JAV karinė žvalgyba liepos pradžioje paskelbė ataskaitą „Rusijos karinė galia“, kurioje nurodoma, jog pagal Maskvos gynybinę doktriną jos karinės pajėgos turi būti pasirengusios bet kuriuo momentu smogti priešininkui taip, kad jam būtų padaryta nepataisoma žala.

Dokumente pirmą kartą pabrėžta informacinių operacijų kaip privalomos Rusijos vykdomų karinių veiksmų sudedamosios svarba.  Kaip radijui „Svoboda“ komentuodamas ataskaitą (07 01) pastebėjo karinis analitikas Aleksandras Golcas, Rusijoje šiuo metu įtakinga mąstymo kryptis, kuri kalba apie „klastingą užsienį“, kuris „spalvotųjų revoliucijų“ metodu siekia pažeisti geopolitinį status quo, taigi dera išrasti metodą, kaip nekarines grėsmes sulaikyti karinėmis priemonėmis.

Net ir čia išvardytų įvykių bei komentarų apie juos šviesoje vargu ar prasminga bandyti kategoriškai nurodyti kokius nors konkrečius kelių būsimų mėnesių scenarijus, vis dėlto esama požymių, jog Maskva žengia į naują hibridinio karo etapą, kurio „pagerinti“ (patobulinti?) metodai gali būti panaudoti ne vien prieš Ukrainą.

Rusijos užsienio reikalų ministras juk ne šiaip užsiminė apie poreikį ginti Rusijos civilizaciją, faktiniai, regimi tos gynybos metodai kreipia į  eskalaciją ir – galų gale – galimą tikrą civilizacinį konfliktą.

2017.07.10; 06:39

Vienas dilginančiai skausmingų siužetų apie paskutinį Jungtinę Karalystę ištikusį teroro aktą buvo „CBC News“ pasakojimas apie kanadietę Chrissy Archibald, kuri atvyko aplankyti būsimo vyro ir gegužės 4-ąją žuvo ant Londono tilto.

Terorizmas Vakaruose

Kaip paliudijo sutuoktinio Tylerio Fergusono sesuo, tą nelemtą vakarą jis laikė sužeistą merginą, kuri geso jo rankose, ir akimirksniu prarado viską, ką turėjo. Mergina dirbo benamių prieglaudoje Kanadoje prieš tai, kai apsisprendė keltis į Europą, kad būtų arčiau būsimo vyro.

Ch.Archibald artimieji paprašė pagerbti jos atmintį paaukojant kažkiek savo laiko bei lėšų benamiams, ir pasakyti, jog tai padarė Chrissy prašymu. Tokia yra (arba opinijai siūloma) reakcija į smurtą civilizuotame pasaulyje. 

Samdomas žudikas

Terorizmas paribio valstybėse

Paribio su autoritariniais režimais valstybėse viskas kitaip. Lyg ir primirštas buvusio Rusijos valstybės dūmos deputato (beje, Saugumo bei kovos su korupcija komiteto nario), į Ukrainą pabėgusio ir jos pilietybę gavusio Deniso Voronenkovo nužudymas kovo 23-ąją Kijevo centre. Nusikaltimą lydėjo galybė spėliojimų, pavyzdžiui, žmonos Marijos Maksakovos interviu televizijos kanalui ZIK (05 29) išdėstyta versija, jog viena priežasčių galėjo būti kerštas už Rusijos specialiųjų tarnybų kontroliuojamų kontrabandos schemų demaskavimą, kai dar būdamas Narkotikų kontrolės federalinės tarnybos pareigūnu D.Voronenkovas 2007 metais tuometinio Federalinio saugumo biuro viršininko pavaduotojo Vladimiro Anisimovo pavedimu iš šio vilos dviem mikroautobusais „Gazel“ išgabeno 270 milijonų dolerių.

Nors būsimasis parlamentaras nežinojo, kam ir kur nukeliavo pinigai, vėliau jam už šią akciją pradėta keršyti – du kartus kėsintasi į  gyvybę, 2011 metais mėginta fabrikuoti bylą. Kita vertus, faktas ir tai, kad, pasak „Svoboda“, į Ukrainą pasitraukusio politiko nedraugų ratas (pasodintų, neatgavusių iš jo milžiniškų sumų) Rusijoje liko toks platus, kad suteikė potencialiems žmogžudystės užsakovams beveik idealią galimybę prisidengti – politinių motyvų turinčiam tikėtis, jog bus tiriamas kriminalinis pėdsakas ir atvirkščiai.

Ir štai naujas su Rusija siejamas teroro aktas svetimoje šalyje, vėl Ukrainoje, po kurio interneto forumuose netrūko retoriškai klausiančių, kada pagaliau Rusija bus pripažinta teroristine „failedstate“ ir pradėta atitinkamai su ja elgtis.

Birželio 1-ąją Kijeve pasikėsinta į pasiturinčios čečėnų šeimos atstovą Adamą Osmajevą, kuris po čečėnų generolo Issos Munajevo žūties mūšyje už Debalcevą 2015 metais vadovauja Ukrainos pusėje besikaunančiam tarptautiniam Džocharo Dudajevo vardo batalionui, kurį sudaro maždaug 300 kovotojų, daugelis kurių yra Čečėnijos karų veteranai, nusprendę tęsti kovą prieš Rusiją bei Čečėnijos prezidentą Ramzaną Kadyrovą, kurio pajėgos kariauja prorusiškų separatistų pusėje rytų Ukrainoje. Maskva A.Osmajevą prieš 5-eris metus apkaltino rengus pasikėsinimą prieš Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.

Pasikėsinimas į čečėną

Skirtingai nuo pasikėsinimo prieš buvusį Rusijos dūmos narį, šįkart nusikaltimo organizatoriams viskas baigėsi ne ypač sklandžiai. Prisistatęs prancūzų „Le Monde“ žurnalistu Alexu Verneriu bei pasirūpinęs Ukrainoje veikusio (kovo 1-ąją bankrutavo) televizijos kanalo „3s.tv“ žurnalistų tarpininkavimu, žudikas per 4 mėnesius sugebėjo prisigretinti prie A.Osmajevo bei jo žmonos Aminos Okujevos, siūlydamas jiems vizitą į Prancūziją bei reportažą apie čečėnų karius-dudajevininkus. Jau žinoma, kad prie Ukrainos politikų nusikaltėlis gretinosi bent pusantrų metų, pavyzdžiui, Radikaliosios partijos lyderiui Olegui Liaško siūlydamas interviu vokiečių spaudai.

Per paskutinį, turėjusį tapti lemtingu susitikimą „žurnalistas“ paprašė sutuoktinių persėsti ant automobilio užpakalinių sėdynių, prieš interviu neva norėdamas įteikti jiems dovaną ir įteikimą filmuoti, iš „dovanų dėžutės“ išsitraukė pistoletą „Glock“ ir šovė į čečėnų kovotoją. Akimirksiniu institnktyviai sureagavusi A. Okujeva atidengė atsakomąją ugnį iš Ukrainos vidaus reikalų ministro Arseno Avakovo dovanoto pistoleto „Makarov“, pasak pačios, su kuriuo nesiskiria jokiomis aplinkybėmis.

Po kelių šūvių kileris ėmė šaukti „Pasiduodu!”, pasak moters, laimė, jog jos pistoletas užstrigo, priešingu atveju ji būtų į samdomą žudiką paleidusi visą apkabą, ir Ukrainos tyrėjai būtų netekę svarbaus liudytojo.

Žudiko pravardė – Dingo

Pasikėsintojas ir sužeistasis (į Adamą pataikė 3 kulkos) operuoti bei sustiprintos sargybos saugomi vienoje Kijevo ligoninių, Ukrainos teisėsaugininkai tikisi gauti iš samdomo žudiko vertingų parodymų. Ilgametis A.Osmajevo draugas, Ukrainos aukščiausios rados deputatas Igoris Mosaičiukas Ukrainos žiniasklaidai teigė neabejojąs, kad už nusikaltimo stovi rusų specialiosios tarnybos ir kad nusikaltėlis nurodysiąs, kas jį rengė Rusijos teritorijoje (pasak Ukrainos teisėsaugininkų, jis tą jau daro).

Užpuolikas, pasirodo, yra tūlas Arturas Denisultanovas-Kurmakajevas, pravarde „Dingo”, iki pastarojo meto rezidavęs Sankt Peterburge. Pirmą kartą šis iš Čečėnijos Gudermeso kilęs pilietis už turto prievartavimą 2 metams nuteistas dar 1990-aisiais, bet po tuometinio respublikos lyderio Dž.Dudajevo paskelbtos amnestijos išėjo į laisvę 1991 metų vasarį ir persikraustė į Sankt Pteerburgą, kur užsiėmė verslu. 1995 metais stebuklingai išgyveno po verslo partnerio surengto paskėsinimo Maskvoje.

A.Denisultanovas-Kurmakajevas išgarsėjo 1998-ųjų pradžioje, kuomet jo vadovaujama nusikalstama grupė mėgino išpirkos tikslais pagrobti Kolpino maisto kombinato generalinį direktorių, bet jiems į rankas papuolė direktoriaus vairuotojas, kurį po 2 savaičių teko paleisti.

Iš teisėsaugininkų Kurmakajevas tada ištrūko automobiliu taranavęs jų užtvarą.

Bet po kelių mėnesių vis tiek buvo sulaikytas Charkove bei perduotas Rusijai.

Teisėsaugos duomenimis, nusikaltimo Kijeve vykdytojas paskutinį (taigi ne primą) kartą šių metų vasarį į Ukrainą prasmuko iš Rusijos Briansko srities su Ukrainos piliečio Aleksandro Dakaro užsienio pasu ir per 5 dienas kažkokiu būdu sugebėjo gauti vidaus pasą.

Pasą bei tapatybę šis pilietis keitė ne kartą.

Asmeninis Ramzano Kadyrovo kileris

Žiniasklaida jį vadina R.Kadyrovo asmeniniu kileriu. 2009-aisiais „Dingo” šmėkštelėjo Vienoje, kaip tik prieš į Austriją pabėgusio bei ieškinį Europos žmogaus teisių teismui prieš Rusiją (kaltino R.Kadyrovą žmonių grobimu bei kankinimais) padavusio buvusio Čečėnijos lyderio asmens sargybinio Umaro Israilovo nužudymą. Kalbama, kad austrų tyrėjams jis prisipažino dirbęs Čečėnijos prezidento specialiųjų tarnybų slaptame padalinyje, jo darbas buvęs mėginti grąžinti į tėvynę čečėnų diasporos (ji Austrijoje gausi) atstovus. Denisultanovas-Kurmakajevas taip pat sakė Čečėnijos prezidento rezidencijoje matęs maždaug 5 tūkstančių R.Kadyrovo opozicijoje esančių žmonių sąrašą, iš kurių 300 esą reikia likviduoti. Ir patikslino, kad 50 iš potencialių aukų reziduoja Austrijoje.

Taigi štai toks „neblėstantis“ geopolitinių intrigų braižas. Ar jis pasikeitė nuo „kaubojiškų“ nusikaltėlių išpuolių praėjusio amžiaus pabaigos „laukinio kapitalizmo“ sąlygomis? Ne ypač. Birželio 2-ąją Ukrainos žiniasklaida pranešė apie verslo partnerio mėginimą siekiant „išmušti“ 17 milijonų dolerių skolą, pagrobti bei į Rusiją išvežti šios šalies pilietį, Obuchovo kartono fabriko savininką Vladimirą Krupčiaką (beje, irgi buvo Dūmos deputatas nuo Kremliaus partijos „Vieningoji Rusija“), kuris anksčiau Rusijoje valdė Archangelsko celiuliozės fabriką, bet vėliau įsivėlė į korporatyvinį karą su verslo oligarchu Olegu Deripaska ir turėjęs bėgti iš tėvynės apsistojo Ukrainoje. Pasak Ukrainos tardymo biuro spaudos centro, operatyvininkai nusikaltimo organizatorius „susėmė“ prabangiame restorane prie Kijevo imant 100 tūkstančių dolerių avansą.

Tą pačią dieną teismas Donecko srityje pirmą kartą Ukrainos istorijoje vadinamosios Donecko liaudies respublikos pusėje kariavusį teroristą pripažino kaltu dėl Ženevos konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais laužymo. Įrodyta, jog nuteistasis neteisėtai kalino įkaitus, naudojo prieš juos prievartą, grasino nužudyti.

Ukrainos žvalgybos duomenimis

Ukrainos gynybos ministerija birželio 2-ąją savo paskyroje „Facebook“ paskelbė žvalgybos duomenis apie Ukrainos rytų separatistų bei jų pusėje kariaujančių rusų kariškių moralinę-psichologinę savijautą. Separatistinių „respublikų“ teisėsaugininkai sulaikė kariškius, kurie su ginklais savavališkai paliko tarnybos vietą, grobė civilius žmones ir reikalavo už juos išpirkos, pardavimo tikslais vogė pramonės įrenginius ir automobilius. Birželio 6-ąją Ukrainos žvalgyba informavo apie rusų kariškių vykdomas butų vagystes Donbase, iš kurių grobiamas ne tik materialinės vertybės, bet ir maistas. 

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Štai tokios „laukinės“ realijos, prezidentui V.Putinui Sankt Peterburgo ekonomikos forume surengtoje teatralizuotoje spaudos konferencijoje įtikinėjant pasamdytą JAV televizijos kanalo NBC žurnalistę Megyn Kelly, jog Rusija esą juda demokratijos link. Gal ir juda, tik labai savotiškos ir ne ypač civilizuotos. Gal todėl vien Berlyne jau glaudžiasi madždaug 50 tūkstančių rusų, vietoj tėvyninės „demokratijos versijos“ linkusių rinktis vakarietiškąją.

2017.06.09; 06:19

LEONAS JURŠA

Ir apskritai jie yra ne iš Sankt Peterburgo, o iš Leningrado

Ne šiaip dešinioji ranka, o kumštis

Čekistų klano Kremliuje patriarchas ir vienas galingiausių žmonių Rusijoje – taip Rusijos prezidento Vladimiro Putino bendražygį Viktorą Ivanovą apibūdino naujosios rusų publicistų kartos atstovas Konstantinas Gazė.

Čekistai – tai sovietinio valstybės saugumo komiteto (KGB) pareigūnai, po SSRS žlugimo perėję tarnauti į Rusijos slaptąsias tarnybas. Viktoras Ivanovas – vienas iš didelio būrio buvusių Leningrado čekistų, iš to garsiojo ešelono, kuris praėjusio amžiaus pabaigoje atbildėjo į Maskvą įkandin Putino ir įsigalėjo Kremliuje, slaptosiose tarnybose bei kitose svarbiose valstybės žinybose.

1994 metų pavasarį Putinas tapo Peterburgo vyriausybės pirmininko Anatolijaus Sobčiako pirmuoju pavaduoju. Jis ir pasiūlė į vyriausybės administracinių organų valdybos viršininko pareigas priimti Viktorą Ivanovą, atsargon išėjusį FSB pulkininką. 1998 metų vasarą Putinas tapo  FSB direktoriumi, atsikvietė Ivanovą į Maskvą  ir patikėjo jam vidinio saugumo valdybos viršininko pareigas.

1999-ųjų pabaigoje Borisas Jelcinas paskyrė Putiną laikinai einančiu prezidento pareigas, o Ivanovas netrukus užėmė Prezidento administracijos vadovo pavaduotojo kėdę. Nuo 2004 iki 2008 metų, tai yra iki prezidento antrosios kadencijos pabaigos, Ivanovas buvo Putino padėjėjas. 2008 metais išrinktasis Rusijos prezidentas Anatolijus Medvedevas jį paskyrė Federalinės narkotikų apyvartos kontrolės tarnybos (FSKN) direktoriumi.

Jeigu ne Putinas, Ivanovas taip ir būtų likęs atsargos pulkininku, o dabar išsitarnavo iki generolo pulkininko.

Kremliuje Ivanovą už akių vadino ne tik pilkuoju kardinolu (daug kam ir įvairiuose sluoksniuose taikomas epitetas), bet ir „Bormanu“ – norėdami pasakyti, kad Putinui Ivanovas yra toks pat artimas ir reikalingas kaip kadaise Hitleriui buvo reikalingas jo asmeninis sekretorius Martinas Bormanas. Nuo Ivanovo priklausė, ką ir į kokias pareigas Putinas paskirs (taip pat ir teismuose), ką apdovanos ir kam suteiks malonę. Taikiai derėtis Putinas siųsdavo savo kairiąją ranką – padėjėją Igorį Šuvalovą, o kai reikėdavo paspausti, pagrasinti, reikalo imdavosi dešinioji ranka – Ivanovas.

Ivanovas kartu su Putino patarėju Igoriu Sečinu (irgi iš buvusio Leningrado, bet siejamas su GRU – karine žvalgyba) įstengė reikiamai sustyguoti JUKOS bylą: šerį pradėjęs statyti Michailas Chodorkovskis ilgam atsidūrė už grotų, kompanija žlugo. Ivanovas sutramdė iš valstybės gniaužtų sprūstančius ginklininkus: įsteigė du Kremliaus kontroliuojamus ginkluotės gamybos („Алмаз-Антей“) ir prekybos ginklais („Рособоронэкспорт“) koncernus.

Spausti, grasinti, šantažuoti

Be kitų dalykų, Viktorui Ivanovui ankstyvosios jo veiklos Kremliuje metais priklauso vadinamosios Baškirijos rinkiminės technologijos bendraautorystė: jeigu galimas rinkimų į srities ar respublikos vadovus nugalėtojas Kremliui nepatinka, tai įvairiomis dingstimis jo kandidatūra neįregistruojama arba vėliau registracija panaikinama. Šitaip iš rinkimų buvo pašalinta apie 20 pretendentų, tarp jų į Sočio miesto, Čečėnijos Respublikos vadovų postus.

2002 metais Leningrado apskrities deputatai išrinko Federacijos tarybos (Rusijos parlamento aukštųjų rūmų) nariu Alfredą Kochą – Piterio berniuką, vieną iš valstybės turto privatizavimo programos sumanytojų ir vykdytojų. Bet netrukus Kochas pareiškė atsisakąs senatoriaus kėdės. Kai žurnalistai ėmė klausinėti kodėl, gal staiga praėjęs noras, miglotai atsakė: Noras būti Federacijos tarybos nariu nepraėjo. Praėjo noras kovoti dėl šitos vietos.

Tikrąją priežastį Kochas atskleidė 2015 metų pavasarį, kai Londone vykstančiame viešajame tyrime dėl Aleksandro Litvinenkos nužudymo imta linksniuoti Viktoro Ivanovo pavardę. Pasirodė, ir jis nukentėjęs nuo Ivanovo. Tuometis prezidento patarėjas grasino patupdysiąs už grotų Kocho buhalterę (kūdikį auginančią jauną moterį) pagal mokesčių policijos sufabrikuotą bylą, jeigu jis, Kochas, neatsisakysiąs senatoriaus vietos. Kai tik parašiau pareiškimą – bylą tą pačią dieną nutraukė. Priežastis, kodėl jis vertė mane rašyti pareiškimą paprasta kaip agurkas: jie į šitą vietą buvo numatę Valerijaus Golubevo, KGB atsargos pulkininko, kandidatūrą.

Golubevas nenutyli tarnavęs kartu su Vladimiru Putinu KGB Leningrado valdyboje ir Sankt Peterburgo merijos sekretoriato vadovu tapęs merijos užsienio ryšių pirmininko Putino iniciatyva. Tačiau neigia 1993 metais padėjęs Putinui užimti erdvų butą kapitališkai suremontuotame name, miesto centre (kaip ir savo uošvei bei dar vienam valdininkui); šiuos butus eilės tvarka turėjusiems gauti piliečiams teko apsigyventi priemiestyje.

Nuo 2006 metų buvęs Federacijos tarybos narys Golubevas darbuojasi kompanijos „Gazprom“ valdybos pirmininko Aleksejaus Milerio pavaduotoju. Mileris buvo Putino pavaduotoju Peterburgo vyriausybėje, tai dar vienas į Maskvą atkeliavęs Piterio berniukas, bet skystokas (gyveno kaip šešėlis ir tarnavo kaip šešėlis), gal todėl „Gazprome“ prireikė Leningrado čekistų.

Griaučiai generolo pulkininko spintoje

Kocho kaltinimai Ivanovui dėl šantažo ar TV lakštingalos Vladimiro Solovjovo įtartinai drąsūs priekaištai (2007), kad Ivanovo referentai šmirinėja po teismus ir redaguoja teisėjų sprendimus, – tik nekalti išdykavimai palyginti su tuo, kas buvo pasakyta 2015 metais Londone vykusiame viešajame Aleksandro Litvinenkos žūties tyrime.

Didžiosios Britanijos pilietis Aleksandras Litvinenka, buvęs SSRS ir Rusijos slaptųjų tarnybų karininkas, Rusijos prezidento Putino kritikas, buvo nunuodytas radioaktyviojo izotopo polonio-210 preparatu Londone 2006 metų rudenį.

Teisėjui leidus, žiniasklaida pagarsino analitinę pažymą apie tuometį prezidento patarėją Viktorą Ivanovą. Ją surašė JAV gyvenantis buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas būtent Aleksandro Litvinenkos prašymu; pačiam Litvinenkai ją buvo užsakiusi firma „Titon International“, tirianti verslo rizikas. Tą kartą firma konsultavo vieną Vakarų kompaniją, kuri ketino sudaryti stambų sandorį su Ivanovui artima Rusijos valstybine bendrove. Sandoriui pavykus, Ivanovui būtų tekę 10-15 mln. dolerių komisinių.  

Štai kas sakoma Šveco dosjė apie Ivanovo veiklą Peterburge 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Būdamas FSB kovos su kontrabanda valdybos vadovu, bendrininkavo su Tambovo organizuota nusikalstama grupe ir padėjo jai užvaldyti Peterburgo jūros uostą. Per šį uostą banditai gabeno iš Kolumbijos gaunamus narkotikus į Vakarų Europą. Kolumbijos narkotikų kartelių pinigai buvo plaunami per Vokietijos-Rusijos kompaniją SPAG, kurios vienas iš keturių steigėjų buvo Peterburgo merijos užsienio reikalų komiteto pirmininkas Vladimiras Putinas. Ivanovas gavo dalį Peterburgo jūros uoste ir turi ją iki šiol (rašyta 2006 metais).

Susipažinę su „Titon“ pateikta pažyma, kompanijos vadovai atsisakė sandorio su rusais. 

Švecas teismui pareiškė, jog Litvinenka galėjo būti nužudytas dėl šioje pažymoje Ivanovui reiškiamų kaltinimų. Pasak jo, Litvinenka pasielgė labai neapdairiai: atidavė pažymos kopiją jį šnipinėjusiam Andrejui Lugovojui. Maskvoje kopija pateko į agento šeimininkų rankas ir pasiekė Ivanovą…

Londono teisme Litvinenkos šeimos advokatas paklausė „Titon“ firmos direktoriaus Dino Etju, ar iš pažymos galima spręsti, kad Ivanovas priklausė organizuotai nusikalstamai grupei ir kad jis, pajutęs pavojų, galėtų nužudyti? Liudytojas atsakė: Taip.

Nieko sau sodininkų bendrijos pirmininkas!

Londone paminėtos kompanijos SPAG veikla nutrūko 2000 metais, kai Vokietijos federalinė žvalgybos tarnyba (BND) susekė vieną Lichtenšteino advokatą, plovusį Kolumbijos narkotikų prekeivių pinigus ofšoriniuose bankuose; šis aferistas buvo dar vienas SPAG steigėjas. Trečias steigėjas – Putino bičiulis Vladimiras Smirnovas, jis vadovavo Peterburge vienai iš SPAG dukterinių bendrovių, kur į pavaduotojus buvo pasikvietęs Tambovo nusikalstamos grupuotės autoritetą Vladimirą Barsukovą (Kumariną).

2000 metais pirmą kartą išrinktas prezidentu Putinas paskyrė Smirnovą Prezidento reikalų valdyboje produkcijos tiekimo bendrovės generaliniu direktoriumi, trumpiau, Kremliaus pagrindiniu tiekėju. Į aukštas viešas pareigas bičiulis netiko dėl SPAG skandalo; Peterburge nepamiršo ir Smirnovo aferų vykdant badaujančio miesto merijos sumanytą programą „Žaliavos į maisto produktus“, dėl ko Putinas vos neišlėkė iš pareigų.

Nuo 2002 metų Smirnovas vadovavo bendrovei „Techsnabeksport“. Šis pavadinimas tūlam nieko nesako, tuo tarpu tai – kompanija, aprūpinanti mažai sodrintu uranu beveik visas branduolines jėgaines pasaulyje ir apskritai valdanti 35-50 proc. pasaulinės branduolinių medžiagų rinkos. Atrodo, Smirnovas ypač mėgsta mainus: tais pačiais 2002-aisiais vėl pradėjo veikti bendra Rusijos ir JAV sodrinto urano perdirbimo programa „Megatonos į megavatus“. Ir žmonos nepalieka: paskyrė kompanijoje vyriausiąja buhaltere. Bet tai – tarp kitko.

Visiems laužant galvą, kaip į Aleksandro Litvinenkos žudikų rankas galėjo patekti retas ir ypač akylai saugomas cheminis elementas, įžvalgiausieji pastebėjo: vienintelis radioaktyviojo izotopo polonio-210 oficialus pardavėjas yra kompanija „Techsnabeksport“ (Tenex), kuriai 2002-2007 metais vadovavo labiau kaip Peterburgo sodininkų kooperatyvo „Ozero“ steigėjas ir pirmasis pirmininkas žinomas Vladimiras Smirnovas.

Kokainas atsirūgo po ketvirčio amžiaus

Kaip žinome, seras Robertas Ovenas 2016-ųjų sausio pabaigoje paskelbė išvadą, kad Aleksandras Litvinenka buvo nužudytas FSB nurodymu Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui pritarus.

Šių metų kovo 11 d. Rusijos naujienų agentūra TASS paskelbė ilgą interviu su Federalinės narkotikų apyvartos kontrolės tarnybos (FSKN) direktoriumi Viktoru Ivanovu. Pokalbiui slenkant prie pabaigos (priešpaskutinis iš tuzino klausimų) žurnalistė pakeitė pokalbio temą:Negaliu nepaklausti apie daug triukšmo sukėlusį procesą dėl Aleksandro Litvinenkos žūties Didžiojoje Britanijoje, kur jūs kaltintas prisidėjimu prie šito nusikaltimo, taip pat ryšiais su Tambovo nusikaltėlių grupuote, kuri 10-ame dešimtmetyje vertėsi narkotikų prekyba ir vieno iš Kolumbijos narkotikų kartelio pinigų plovimu (rodos, visas šis interviu atsirado tik dėl to, kad aukštesnio už Ivanovą žmogaus buvo jam pasakyta: rask kokį netiesmuką būdą ir išsklaidyk įtarimus).

Ivanovas atsakė, jog tai – farsas Rusijos Federacijai, valstybės pareigūnams ir šalies vadovui apšmeižti, viskas nuo pradžios iki pabaigos yra prasimanymas ir melas. Vienintelis tikras dalykas ten yra tai, kad aš iš tikrųjų 1993-1994 metais vadovavau Federalinės kontržvalgybos tarnybai (taip tada vadinta FSB) kovos su kontrabanda skyriui. Būtent tuo metu buvo užkirstas mėginimas įvežti į Rusiją vieną toną kolumbietiško kokaino. (…) Mes tai išaiškinome, atlikome tyrimą, beje, kartu su Europos specialiosiomis tarnybomis.

Visa tona kokaino – retas laimikis! Bet Peterburgo kovotojų su kontrabanda sau priskiriami nuopelnai čia labai abejotini. Rusai žinojo šią didžiulę narkotikų siuntą būsiant gabenamą per Vyborgo uostą toliau į Europą ir turėjo ją … praleisti. Pasak šią istoriją narpliojusio rusų žurnalisto Vladimiro Ivanidzės („Soveršeno sekretno“, 2000), tokiu būdu bendrą operaciją vykdančios Europos specialiosios tarnybos tikėjosi atskleisti siuntos gavėjus. 1993 metų vasarį kroviniui atplaukus į Vyborgą, muitininkams staiga į galvą šovė mintis, kad skardinėse mėsos konservai gali būti perpus su kokainu…

O daugiau Ivanovas neturi kuo pasigirti. 10-ojo dešimtmečio viduryje, žurnalisto Dmitrijaus Zapolskio liudijimu, kokainas Piteryje buvo kaip dantų milteliai; vienu metu Peterburgo naktinių klubų savininkai dengė stalus stiklu ir lankytojai arė takelius nesislapstydami. Belgų žurnalistas Alenas Lalemanas savo knygoje „Organizacija: rusų mafija nuo Antverpeno iki Bruklino“ pasakoja apie savo tėvynainį, įkūrusį Peterburge didžiulį muitinės terminalą, per kurį galėjai gabenti ką nori ir kiek nori. Belgų verslininko partneriai buvo ne kokie banditai (kaip daug kur), o vidaus reikalų valdybos apsaugos tarnybų susivienijimas ir karinio jūrų laivyno bazės ypatingasis skyrius…

Praėjus dviems savaitėms nuo Viktoro Ivanovo interviu pasirodymo, apie toną kokaino prabilo daug įdomesnis pašnekovas – Vladimiras Barsukovas: Aš gerai pažįstu Aulovą iš tų laikų, kai jis buvo kapitonas, ir kai per Vyborgą buvo pervežta pirma tona kokaino skardinėse su konservais. Buvome susitikę 1992-1993 metais, ir jis (kaip supratau) man užsiminė, kad galėčiau imtis kontroliuoti narkotikus. Kas tai kontroliuos, aiškino, tas gaus didelius pinigus. Kas gaus didelius pinigus, tas bus galingas ir mus pašalins arba susodins. Taip ir atsitiko galiausiai, viskas išsipildė.

Barsukovas į žurnalistės rašytinius klausimus atsakinėjo irgi raštu iš garsiojo Maskvos izoliatoriaus „Matroskaja tišina“, kur leidžia dienas nuo 2007 metų. 60-metis Barsukovas kaltinamas nužudymu ir pasikėsinimu nužudyti. Jis jau pripažintas kaltu dviejose bylose ir nuteistas kalėti 14 ir 15 metų. 

Nepraėjo ir savaitė po viešų Barsukovo atviravimų, kai Aulovo pavardė suskambo visoje Europoje. Naujienų agentūros pranešė: Ispanijos nacionalinis teismas nusprendė suimti Rusijos federalinės narkotikų apyvartos kontrolės tarnybos direktoriaus pavaduotoją generolą pulkininką Nikolajų Aulovą ir paskelbė jo tarptautinę paiešką.

Tai – Viktoro Ivanovo pavaduotojas, kurį jis pirmiausia pasikvietė tapęs FSKN direktoriumi 2008 metais.

Tai tas pats Aulovas, kuris 1983 metais atėjo dirbti į Leningrado miliciją ir kurį dar kapitonu pažinojo Peterburgo naktinis gubernatorius Vladimiras Barsukovas.

Nuotraukoje: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

(Bus tęsinys)

2016.06.06; 04:48

Nužudyto opozicijos lyderio vyresnioji duktė Žana Nemcova išvyko iš Rusijos po to, kai gavo grasinimų, praneša The Times. „Buvusi žurnalistė apkaltino Rusijos lyderį tuo, kad jam tenka „politinė atsakomybė“ už jos tėvo nužudymą“, – rašo žurnalistas Benas Hoilas. Ji taip pat kritikavo oficialų Nemcovo nužudymo tyrimą.

Leidiniui The Times Nemcova nepasakė, kur dabar gyvena ir pareiškė, kad nežino, ar kada nors grįš į Rusiją.

Continue reading „Boriso Nemcovo duktė dėl grasinimų pabėgo į užsienį“

Mažai vilčių, jog Boriso Nemcovo nužudymas bus objektyviai ištirtas.

Mažai vilčių, jog pasaulis sužinos šios politinės žmogžudystės užsakovų bei vykdytojų pavardes.

Greičiausiai nutiks, kaip nutiko tiriant Anos Politkovskajos, Boriso Berezovskio ar Aleksandro Litvinenkos mirties aplinkybes: klausimų ir versijų – daug, tikrumo ir atsakymų – mažai.

Ypač sulauksime daug klaidinančių, painiojančių, dezinformuojančių versijų.

Continue reading „Portalas opentown.org: Borisas Nemcovas nušautas ne ant tilto“

Kovo 1-ąją 14 valandą prie Rusijos Federacijos ambasados Vilniuje buvo pagerbtas Boriso NEMCOVO atminimas.

Borisas Nemcovas – vienas iš ryškiausių Rusijos opozicijos lyderių, nuolat kritikavusių Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną dėl antidemokratinės ir agresyvios politikos. B.Nemcovas šūviais į nugarą nužudytas naktį iš vasario 27-osios į vasario 28-ąją pačiame Maskvos centre, netoli Kremliaus.

Pasaulio visuomenės dėmesys nukreiptas į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną: kiek dar aukų pareikalaus kritikos nepakenčiantis Kremliaus diktatorius?! 

Slaptai.lt skelbia Vytauto Visocko fotoreportažą, pasakojantį apie eitynes prie Rusijos ambasados Lietuvoje.

Continue reading „Vilnius pagerbė Boriso Nemcovo atminimą“

Naktį į vasario 28-ąją Maskvos centre nužudytas Borisas Nemcovas – vienas iš ryškiausių Rusijos opozicijos lyderių, nuolat kritikavusių Vladimiro Putino režimą.

Vasario 27-ios vėlyvą vakarą Borisas Nemcovas vaikštinėjo Bolšoj Moskvoreckij tiltu, kai prie jo privažiavo baltos spalvos Ford Focus ar baltos spalvos Ford Mondeo automobilis be valstybinių numerių. Iš automobilio iššokęs žmogus į B.Nemcovą paleido 7 ar 8 kulkas. Šauta į nugarą. B.Nemcovas mirė vietoje.

Continue reading „Maskvoje šūviais į nugarą nužudytas Borisas Nemcovas“

Marinos Litvinenko advokato Beno Emersono kalba atidarant Aleksandro Litvinenkos nužudymo viešą tyrimą.

Sere, kaip Jūs žinote, ponia Litvinenko keletą metų atkakliai siekė, kad ateitų ta diena, kai bus pradėtas viešas jos vyro politinio nužudymo Londone 2006 metų lapkričio 23, tyrimas; neregėto barbarizmo akto, nes sunku įsivaizduoti siaubingesnę mirtį už lėtą ir kankinančią Aleksandro Litvinenkos mirtį, tyrimas.

Continue reading „Aleksandro Litvinenkos nužudymas: advokato Beno Emersono kalba“

karaimas_2

1951-aisiais metais Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja sušaukė sesiją, kurioje buvo apžvelgiama politinė ir ekonominė padėtis Lotynų Amerikos šalyse. Toje sesijoje ypač aršiai siautėjo tuometinis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Andrėjus Vyšinskis.

Nesiskaitydamas nei su žodžiais, nei su diplomatui privalomomis etiketo taisyklėmis, jis negailestingai užsipuolė būtent tas Lotynų Amerikos valstybes, kurios simpatizavo Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Labiausiai tąsyk kliuvo nedidelei Kosta Rikos valstybei, kuri palaikė draugiškus santykius su Vašingtonu. Žodžiu, SSRS diplomatijos šefas elgėsi kaip tikras chamas. O tuometiniai Kosta Rikos vadovai buvo pasimetę. Jie nežinojo, kaip deramai atsikirsti į iš piršto laužtus kaltinimus, beje, pateiktus grubia, diplomatams nebūdinga maniera.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: karaimas Juozas Grigulevičius“

Aleksandro Litvinenkos našlė Marina Litvinenko „beveik visiškai prarado pasitikėjimą“ vyro mirties aplinkybių tyrimu ir atsisakys dalyvauti procese, jeigu tyrimas nebus pakeistas viešu nagrinėjimu, rašo "The Independent".

Marinos Litvinenko, kurios vyras buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu Londone 2006-aisiais metais, advokatai preliminariuose klausymuose Aukštajame teisme Londone pareiškė, jog Didžiosios Britanijos vyriausybė vykdo kampaniją, kad „priverstų“ našlę atsisakyti bandymų nustatyti, kodėl buvo nužudytas jos vyras. 

Continue reading „Britai verčia atsisakyti aiškinimosi, kodėl nunuodytas Aleksandras Litvinenka?“

Didžiosios Britanijos detektyvai, tiriantys nepaaiškinamą oligarcho Boriso Berezovskio mirtį, susidomėjo numanomu sąmokslu siekiant nužudyti dar vieną išvytąjį rusų magnatą, gyvenantį Didžiojoje Britanijoje, tvirtina "The Sunday Times".

Policija pareiškė, kad tęsia tyrimą po to, kai jai buvo pranešta apie sąmokslą siekiant nužudyti bankininką milijardierių Andrejų Borodiną“, – rašo žurnalistas Deividas Leppardas. Pranešimą apie sąmokslą gavo specialiosios tarnybos MI-5.

„Turima žinių, kad sąmokslo egzistavimas buvo vienas iš veiksnių, dėl kurių Didžiosios Britanijos VRM vasarį netikėtai nusprendė suteikti politinį prieglobstį A.Borodinui“, – rašo laikraštis.

Pasak neįvardytų šaltinių iš „saugumo sektoriaus“, „Temzės Slėnio policija pernai gruodį gavo informacijos, kad įtakingos politinės figūros Čečėnijoje kreipėsi į potencialų žudiką ir pasiūlė jam didelę sumą – manoma, iki 1 mln. svarų – už A.Borodino nužudymą“, – sakoma straipsnyje.

Continue reading „„Naujajam Berezovskiui“ grasinama mirtimi“

Kai vienas iš skandalingiausių ir garsiausių procesų Ukrainoje – 2000 metais nužudyto ir rasto be galvos žurnalisto Georgijaus Gongadzės bylos nagrinėjimas – ėjo į pabaigą ir teisėjas paklausė kaltinamojo, nuteisto kalėti iki gyvos galvos, ar jam suprantamas teismo verdiktas, buvęs VRM generolas Aleksejus Pukačius atsakė, kad jis jam bus suprantamas tik tada, „kai Kučma ir Litvinas atsidurs už grotų kartu su juo“.

Taip rašo Benjaminas Bidderis laikraštyje “Der Spiegel”. Tačiau baudžiamoji byla Ukrainos buvusiam prezidentui Leonidui Kučmai baigta 2011 metais – tada jo advokatas pareiškė laimėjęs prieš „suokalbio prieš valstybės vadovus“.

„O juk medžiagos, siejančios L.Kučmą su „Ukrainska pravda“ vyriausiojo redaktoriaus, aršaus prezidento kritiko, nužudymu yra pakankamai“, – tęsia autorius. Pasak paties A.Pukačiaus, jis gavo įsakymą likviduoti G.Gongadzę ne iš ko nors, o iš tuomečio Ukrainos vidaus reikalų ministro Jurijaus Kravčenkos.

Continue reading „Suokalbis dėl Georgijaus Gongadzės“

kunigas_laurinavicius_bronius

Prieš 30 me­tų Vil­niu­je pa­stum­tas po sunk­ve­ži­mio ra­tais žu­vo vie­nas žy­miau­sių oku­puo­tos Lie­tu­vos di­si­den­tų, Lie­tu­vos Hel­sin­kio gru­pės na­rys kun. Bro­nius Lau­ri­na­vi­čius (1913–1981).

So­vie­tų lai­kais jis bu­vo vie­nas drą­siau­sių ko­vo­to­jų už žo­džio ir ti­kė­ji­mo lais­vę, vie­nas ak­ty­viau­sių Lie­tu­vos „Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios kro­ni­kos“ ben­dra­dar­bių, nuo­lat per­se­kio­tas KGB.

2000 m. ku­n. B. Lau­ri­na­vi­čius įra­šy­tas į Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios kan­ki­nių są­ra­šą. Po mir­ties Lie­tu­vos Pre­zi­den­tas jį ap­do­va­no­jo Vy­čio kry­žiaus II-ojo laips­nio or­di­nu už nar­są, iš­tver­mę ir pa­si­au­ko­ji­mą ko­vo­jant dėl tau­tos lais­vės.

At­kū­rus Ne­pri­klau­so­my­bę, kun. B. Lau­ri­na­vi­čiaus at­mi­ni­mas bu­vo pa­gerb­tas jo var­du pa­va­di­nant jo žū­ties vie­tą – skve­rą Kal­va­ri­jų, Žal­gi­rio ir Ver­kių gat­vių san­kry­žo­je. Skve­ras bu­vo su­tvar­ky­tas, pa­sta­ty­tas kop­lyt­stul­pis, ša­lia esan­ti trans­por­to sto­te­lė pa­va­din­ta ku­ni­go B. Lau­ri­na­vi­čiaus var­du (de­ja, po me­tų pa­va­di­ni­me ku­ni­go ti­tu­lo ne­be­li­ko).

Continue reading „Protestas prieš pasityčiojimą iš kunigo Broniaus Laurinavičiaus atminimo“

marina_litvinenko

Prieš penkerius metus vienoje Londono ligoninėje mirė buvęs Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbis, knygos „FSB sprogdina Rusiją“ autorius Aleksandras Litvinenka.

Visus tuos metus jo mirties aplinkybes kruopščiai tiria Skotland-Jardas, bet dokumentuotai nustatytų faktų kol kas nedaug: Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyvia medžiaga polonis-210, ir tas faktas klasifikuojamas kaip nužudymas. Lieka neatskleisti esminiai klausimai: kas slepiasi už buvusio specialiųjų tarnybų karininko nužudymo, kas vykdytojas, iš kur paimtas polonis ir daug kitų dalykų.

Continue reading „Praėjus penkeriems metams po Aleksandro Litvinenkos nužudymo“

litvinenko_marina

Radioaktyviuoju poloniu nunuodyto rusų disidento, buvusio Rusijos slaptųjų tarnybų karininko Aleksandro Litvinenkos artimieji paminėjo penktąsias jo žūties metines.

Aleksandro Litvinenkos našlė Marina Litvinenko pareiškė įsitikinimą, jog oficialiojo Londono atliekamas tyrimas nustatys tikruosius žudikus. Ponia Marina Litvinenko įsitikinusi, kad dėl jos vyro mirties kalta būtent šiandieninė Rusijos vadovybė, įskaitant ir Rusijos slaptųjų tarnybų vadovus.

Marina Litvinenko paragino buvusius KGB darbuotojus Andrėjų Lugavojų ir Dmitrijų Kovtuną pasielgti vyriškai – atvykti į Londono teismą ir duoti parodymų. O ne slapstytis Rusijoje. Tačiau nei A.Lugavojus, nei D.Kovtunas kol kas nesiruošia skristi į Londoną. Jie tvirtina nieko dėti dėl buvusio FSB karininko Aleksandro Litvinenkos mirties. Oficialusis Kremlius tvirtina neišduosiąs Didžiosios Britanijos teisėsaugos institucijoms savo slaptųjų tarnybų, tegul ir buvusių, darbuotojų.

Continue reading „Marina Litvinenko vyriškai pasielgti ragina abu įtariamuosius“

zakaz

Rusijos teisėsauga, nagrinėjanti žymios žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymo aplinkybes, žengė keistą žingsnį. Savo dėmesį ji sukoncentravo į Londone gyvenantį Rusijos turtuolį Borisą Berezovskį.

Borisas Berezovskis – garsus Rusijos oligarchas. Oficialioji Maskva kaltina jį finansinėmis machinacijomis. Pats B.Berezovskis tvirtina, jog jis tapo politinių intrigų auka. Tiksliau tariant, nepanoro šokti pagal Vladimiro Putino dūdelę, pakliuvo į Kremliaus nemalobę, štai ir teko bėggti iš šalies, ieškant politinio prieglobsčio svetur. Šiuo metu B.Berezovskis gyvena Londone. Didžioji Britanija jam suteikusi politinį prieglobstį.

Continue reading „Kur gyvena tikrasis žurnalistės Anos Politkovskajos žmogžudystės užsakovas“

politkovskaja 009

Prabėgo penkeri metai po žymios rusų žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymo. Ir štai Rusijos Temidė netikėtai pareiškia, jog tyrimas artimiausiu metu bus sėkmingai užbaigtas.

Rusijos tyrėjai pasidžiaugė galėsiantys netrukus pasakyti, kas ir kodėl nužudė principingumu ir drąsa pasižymėjusią žurnalistę, nebijojusią dėl nusikaltimų Čečėnijoje kritikuoti nei tuometinio Rusijos prezidento Vladimiro Putino, nei Čečėnijos Respublikos vadovo Ramzano Kadyrovo.

Taigi šią savaitę buvo sulaikytas buvęs milicijos papulkininkis Dmitrijus Pavliučenkovas. Jam oficialiai pateikti kaltinimai dėl šios žmogžudystės organizavimo. “Financial Times” leidinys rašo, jog D.Pavliučenkovo sulaikymas rusų tyrėjams turėtų padėti išsiaiškinti, kas tikrieji užsakovai. Oficialusis Rusijos Generalinės prokuratūros atstovas Vladimiras Markinas pareiškė, jog Pavliučenkovas savo pavaldiniams liepė sekti žurnalistę A.Politkovskąją likus kelioms dienoms iki lemtingojo šūvio. Ne tik liepė sekti kiekvieną žinomos žurnalistės iš “Novaja Gazeta” žingsnį, bet ir sulaukė honoraro už jos nužudymo organizavimą.

Continue reading „Žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymo byloje – naujas postūmis“