Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Žinau – labai modernu būtų juoktis iš R. Karbauskio raginimų atsigręžti į tradicinius papročius, per Kalėdas prisiminti lietuviškąjį Kalėdą ir dainuoti apie Elnią Devynragį, bet jei atvirai, nesuprantu, kas čia bloga? Kuo Kalėda prastesnis už Santą Klausą ar Senį Šaltį?

Taip pat žinau, kad nusikratyčiau įtarimų nacionalizmu, ėmusi  krizenti ir sukti pirštu prie smilkinio, vos išgirdusi siūlymą nacionaliniame radijuje ir televizijoje, susitrumpinusiam iki LRT, daugiau laiko skirti lietuviškai muzikai. Bet vėlgi, aiman, prisipažįstu nusidėjusi: kažkada, kaip sakoma,  „savo laiku“, aš irgi koviausi už tai, kad Nacionalinio radijo I-je programoje per muzikinius intarpus skambėtų ne tik anglakalbės, bet ir lietuviškos melodijos.

Ir atsitik tu man taip: žmonės, su kuriais Sąjūdžio mitinguose mūru stovėjome už lietuvių kalbos teises ir lietuviškos kultūros puoselėjimą, šiandien visu tuo mūru suguro, susileido ir subyrėjo vardan daugialytės, daugiakalbės, daugiatautės, svetingos visiems (tik ne lietuviams), bet užtat nebe sovietinės, o europietiškos Lietuva vadinamos teritorijos, nenuspėjamos ateities.

Na, dėl Karbauskio viskas aišku: Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje save gerbiančioje provincijoje, pagal drabužį ne tik sutinkama, bet ir išlydima. Ir kai nuskamba kokie nors pasiūlymai, idėjos, kaip ir kiekvienas save gerbiantis, provincialas, reaguojame akimis, „širdimi“, tik ne protu: žiūrime, kas tą mintį, idėją paskelbė, „mylimas“ ar „nemylimas“, bet neįsiklausome į tai, kas siūloma, nesvarstome, naudinga tai tautai, valstybei, ar ne.

Kodėl? Ar dėl to, kad nebežinome, kas šiandien yra tauta, ir kas šiandien yra mūsų valstybė? Ar dėl pernelyg egoistiško, netgi sociopatiško „naudingumo“ sąvokos supratimo: naudinga  yra tik tai, kas naudinga MAN, o ne tai, kas naudinga MUMS, kaip tautinei, pilietinei ar politinei bendruomenei?

Taip ginklavosi senovės lietuvių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O gal dar paprasčiau: tiesiog atpratome (esame atpratinti?) savo galva galvoti, ir aklai kartojame tai, ką perša objektyvi (?) ir laisva (?) žiniasklaida?

Keturi klaustukai viename sakinyje – abejotinos vertės stilistinė puošmena, bet liūdniausia, kad jais mano nusistebėjimų ir klausimų atsargos dar neišsemtos. Pavyzdžiui, jei įtikėsiu ir patikėsiu, kad viskas, ką siūlo R. Karbauskis, mums, europietiškiems lietuviams, visiškai netinka ir yra visiškai nepriimtina nuo pirmo iki paskutinio sakinio (o tai šiandien net visur pozityvo ieškantiems piliečiams jau nebetaip sunku, kaip galėjo atrodyti pirmąją savaitę po rinkimų), kas būtų tas autoritetas, kurio verta klausytis, kurį verta išgirsti ir kurio patarimais, siūlymais verta ir naudinga vadovautis buityje, būtyje ir politikoje?

Pasižvalgiau po Lietuvą ir dar kartą įsitikinau sena tiesa: pranašu savame krašte netampama. Kokią pavardę besuminėčiau, kaskart šalia palankių atsiliepimų išsilietų tvanas kritikos ir net patyčių. Nėra taikos ir sutarimo net ir dėl mirusių iškilių asmenybių: suminėsi J.B. – tuoj kas nors netaktiškai paslaugiai primins, kad jis nepasižymėjo tvirta psichine sveikata.

Sveikata negali pasigirti ar būti pagirtas kitas praeities didžiavyris, V.K.: jis ne tik jaunas mirė, bet ir leido sau pašiepti, pakritikuoti vieną kitą į Lietuvą atklydusį kitatautį, carui tarnaujantį. O ką bekalbėti apie laisvės kovų didvyrius: kai tik mes kuriam nors iš jų vainiką, medalį ar paminklą, tuoj nemarioji KGB patiklių ir ambicingų „nusikaltėlių medžiotojų“ lūpomis ir rankomis puola griauti autoriteto ir neįrodytais kaltinimais teršti atminimo. Lengvatikių, deja nestinga net tarp aukštų ministerijų valdininkų…

Kaip dar tie lietuvių tautos istorijos kritikai ir perdarinėtojai iki didžiųjų lietuvių, žemaičių ir kalnėnų tautos tėvų-kūrėjų Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto neprisikasė? Gal todėl, kad juos toji nulietuvėjusi europietiškoji tauta, kuri daugiausia gūžinėja Vilniuje, beveik pamiršo, tad ir istorijos perrašinėtojai juos laiko nebepavojingais?

Tiesa, katalikai, net ir tie, kurie nelanko bažnyčios, daugmaž vieningai pripažįsta Popiežiaus autoritetą, ypač kai popiežiumi buvo Jonas Paulius II. Dabartinis gi popiežius iš pradžių neturėjo tokio vieningo palaikymo dėl savo pernelyg liberalios laikysenos homoseksualų atžvilgiu („Kas aš toks, kad  smerkčiau ar teisčiau…“) ir nekritiško raginimo atsiverti visiems pabėgėliams ir migrantams iš pietų ir pietryčių.

Lietuvos valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau lietuvių nuomonė, atrodo, gerokai pasikeitė po popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Mes galėjome įsitikinti, kad jis mato mus tokius, kokie esame, kokius formavo mūsų istorija, tokia skirtinga ir nuo Vakarų Europos, ir nuo Amerikos žemyno tautų istorijos, ir pripažįsta mūsų teisę būti kitokiais, turėti savo ypatingą tapatybę ir priimti pasaulio iššūkius ne pagal vieną, universalų visoms tautoms modelį, o per savo tapatybės ir istorinės patirties prizmę.

Tik pamanykite: pirmą kartą į mūsų šalį, į šitą Europos pakraštį atvykęs vienas galingiausių, autoritetingiausių pasaulio lyderių be jokių išlygų suvokė ir pripažino mūsų teisę į savo, skirtingą nuo kitų, istorinę patirtį, savitą tapatybę, pripažino ir pabrėžė ne tik teisę, bet ir pareigą tą tapatybę saugoti, puoselėti ir perduoti ateinančioms kartoms!

Popiežiui, Dievo žmogui, vietininkui Romoje, nekyla abejonių, kaip tai padaryti: „Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę? Sugrįžti prie šaknų. Tai svarbu. Senas dalykas, kurį reikia perduoti. Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms ugdymu ir dialogu, ypač tarp senų ir jaunų. Galima tai perduoti ir jūs privalote tai daryti, nes jūsų tapatybė yra turtas. Kiekviena tapatybė, suvokiama kaip priklausymas tautai, yra turtas.“

O štai Lietuvos valdžios atstovams, politikams, premjerui bei jo parinktiems ministrams, tai – lyg hunų raštas. O „tai“ – tai  lietuvių tautos ateitis, jos išlikimas, saugumas, tai medis, kuris nudžius, jei nebus išsaugotos jo tautiškosios šaknys. Jie nežino, nesupranta, o blogiausia, kad nė nenori suprasti, nes norintis žinoti, sužino („Belskitės, ir bus atverta“), o nenorinčiam vaistų nėra! Jiems svarbiausia, kad Lietuva būtų atvira „kitiems“, kad joje gerai jaustųsi kitų tautų, kitų tautybių žmonės, nors tai – neįmanoma, jei blogai jaučiasi titulinė, valstybę kūrusi ir dėl jos kentėjusi tauta.

Toks įspūdis, kad Vilnius dėl jame susitelkusių biurokratų neprotingų ar piktybiškų pastangų vis toliau tolsta nuo tos Lietuvos, kurios sostine jam istoriškai lemta būti. Ir kuo toliau nuo Vilniaus – tuo arčiau Lietuvos.

Lietuva neseniai buvo sugūžėjusi į Labanoro girią. Apginti miško, kuris jau yra tapęs lietuviškos tapatybės dalimi, plg. chrestomatiniu tapusį J. Aisčio eilėraštį „Miškas ir lietuvis“, Antano Baranausko odę miškui „Anykščių šilelis“. Beje, lietuviško miško magijai neatsispyrė net globalios Lietuvos šauklys Tomas Venclova: „Senosios lietuviškos girios įgijo mitinį prestižą. Visas miestas kadaise buvo jų apsuptas, atskirtas nuo pasaulio, jos gynė vietos gyventojus nuo užpuolikų. „Giriom apsisiautęs, / Kaip vilkas tarp žvėrių tūnojo jis prie upės“, – rašė Adomas Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“, kurios ištraukas dar ir šiandien moka daugelis čionykščių.“ (iš knygos „Vilnius, asmeninė istorija“).

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet, kaip sako kandidatas į Lietuvos prezidentus Arvydas Juozaitis, „ne vien dėl medžių žmonės išėjo su vėliavomis. Tai Labanoras išėjo į Lietuvą ir Lietuva, išvydusi ir išgirdus Labanorą, krūptelėjo ir atsibudo. Lietuva vėl prasideda – supratus, kad netiesa baigiasi ir pajutus vienas kito petį. Ir šito jau niekas nebesustabdys“.

Deja, Lietuva priartėja, kai atsiduriame toliau nuo Vilniaus. O taip neturėtų būti, jei Vilnius funkcionuoja kaip Lietuvos Respublikos sotinė, o ne sapnuoja sapną apie LDK laikus.

2018.10.22; 08:00

Tais laikais radijas mums nebuvo nematytas negirdėtas aparatas, nežinia kaip sugebantis perduoti žodžius, garsus laidais iš Vilniaus, net iš kitų mums nepažįstamo pasaulio miestų, tačiau, pavyzdžiui, aš vidurinę mokyklą baigiau be radijo, turėjome tik „tašką“, kuris ir buvo langas į Vilnių, į platesnį teatro, muzikos pasaulį…

Kartą, pasakodamas apie radiją, Tėvelis nusifantazavo iki to, kad, esą, pasaulyje, Amerikoje, jau yra tokių į radiją panašių aparatų, kurie ne tik kalba, dainuoja, groja, bet ir rodo vaizdus, judančius žmones, tuo metu esančius už daugelio kilometrų. Argi šitai įmanoma? Mūsų Tėvelis, ko gero, meluoja arba dar blogiau… Neprisimenu, ar jis minėjo žodį televizija, bet man mokytojas L.Vitkauskas buvo pirmasis televizijos išradėjas.

Vytautas Visockas

Alytaus gimnazijos 90-mečiui 

Iš atsiminimų knygos „Kelio pradžia“. Sudarytojas Sigitas Jegelevičius. 2009 

Lituanistai 

Neturėjau laimės būti Jono Mikulevičiaus mokiniu. Mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja tada buvo Ona Būtėnienė. Vieną kartą ji neatėjo į mokyklą, gal susirgo, taip pasitaikydavo neretai. Pamoka jau seniai prasidėjusi, mokykloje tylu, tik mes dūkstame – ir klasėje, ir net koridoriuje. Kur buvęs kur nebuvęs – mokytojas J. Mikulevičius. Nenoromis suėjome į klasę, susėdome į suolus. „Aš jums, mokiniai, paskaitysiu“, – kai šiek tiek aprimome, vylingai šypsodamasis žemu balsu tarė mokytojas. Tada jis buvo dar ir inspektorius ar mokymo dalies vedėjas.

Pirmokėliai

Klasėje nuvilnijo nusivylimo, nepasitenkinimo banga. Tačiau niekur nedingsi: prieš mus – mažai pažįstamas mokytojas, net mokytojų viršininkas, tikriausiai griežtas ir reiklus. Matydavome jį tik per pertraukas arba visos mokyklos mokinių susirinkimuose. Ar mokytojas pasakė, kokio kūrinio ištrauką ketina skaityti, dabar neprisimenu; aš tik gerokai vėliau, kai pats tą kūrinį perskaičiau, supratau, kad skaitė jis ištrauką iš Gogolio apysakos „Tarasas Bulba“.

Ir štai klasėje – tik mokytojo balsas, toks labai žemas, nepakartojamas. O mūsų tarsi nėra, mes ten, kur bursos seminaristai per pertrauką svaidosi sniegu. Kai pasigirdo skambutis, mes gal pirmą kartą buvome nepatenkinti, kad pamoka baigėsi, nešokome, kaip paprastai, iš suolų, nesuūžėme kaip „žydo bitės“ (mokytojo Vinco Petručionio priežodis), mes dar norėjome būti su jaunaisiais Gogolio apysakos herojais. Nežinau kaip kitiems klasės draugams, bet man ši pamoka padarė neišdildomą įspūdį. Aš ir dabar, daugiau kaip po pusės šimtmečio, girdžiu mokytojo balsą, matau meistriškai žodžiu perteiktą grožinio kūrinio paveikslą. Gal šeštokas, gal septintokas tada buvau. Ar šiandien ta skaitymo pamoka man padarytų tokį įspūdį?

Be abejo – ne. Tuo nenoriu pasakyti, kad mokytojas skaitė kaip eilinis lituanistas, kad šeštos klasės mokinį nesunku sužavėti. Vaikams kartais daug nereikia, menka gyvenimiška patirtis dažnai neleidžia atskirti pelų nuo grūdų, tas tiesa, tačiau dabat tai juk aš žinau, kad mes, paaugliai, tada dalyvavome neeilinėje pamokoje, net jeigu kitiems ji nepadarė tokio didelio įspūdžio. Viską pasakė mirtina tyla pasigirdus skambučiui.

Aukštasis „pilotažas“

Savo gyvenime aš dalyvavau dar vienoje ne mažiau įsimintinoje pamokoje, kurios autorius (taip, autorius!) – mokytojas Algirdas Martinaitis. Tačiau tada aš klasėje sėdėjau kaip mokytojas. Vyko pavyzdinė, parodomoji pamoka Kurnėnų aštuonmetėje mokykloje. Aukštesnio pedagoginio „pilotažo“ nei kaip mokinys, nei kaip mokytojas nesu regėjęs. Tada supratau, akivaizdžiai pamačiau, kiek patirties, darbo, talento reikia sukaupti, įdėti, turėti, kad šitaip vaikus galėtum mokyti gimtosios kalbos ir literatūros! Ne kiekvienam lemta pasiekti tokias aukštumas. O, jeigu visi mokytojai būtų tokie!

Po daugelio metų klasėje

Su mokytoju A. Martinaičiu aš bendravau tik tą vienintelį kartą, tik toje įsimintinoje nepralenkiamo meistriškumo pamokoje, o su mokytoju J.Mikulevičiumi esu susitikęs ir kaip jaunas, ką tik iš universiteto atėjęs mokytojas. Alytuje vyko kelių dienų konferencija, kurioje aš, jaunas „specialistas“, privalėjau dalyvauti.

Paskutinį vakarą susirinkome prie vaišių stalo, už kurio sėdėjo J.Mikulevičius, Anzelmas Matutis, buvusi mano mokytoja Šimukonienė, kitų neprisimenu. Tada J.Mikulevičius pasakojo ir konkrečiai pademonstravo, kas yra raiškus, meniškas skaitymas. Keičiant intonaciją, akcentus, tempą prozos kūrinį, eilėraštį galima beveik neatpažįstamai pakeisti. Vieną eilėraštį jis perskaitė dviem variantais. Buvo labai įdomu. Pokalbyje aktyviai dalyvavo ir A.Matutis, bet jo minčių aš kažkodėl beveik neprisimenu. Išlenkiau taurelę, kad drąsiau būtų, ir papasakojau, kokį įspūdį man padarė ta prieš keliolika metų N.Gogolio apysakos ištrauka. Mat iš pokalbio supratau, kad J.Matulevičius domisi raiškiuoju skaitymu daugiau nei to reikalauja programos, turi plokštelių su rusų aktorių skaitomais poezijos ir prozos kūriniais, jų klausosi, juos vertina. Tikėjausi, kad mano įsiterpimas į patyrusių pedagogų pokalbį bus tas šaukštas medaus, kuriuo pasigardžiuos visi susirinkusieji. Tačiau taip neatsitiko. J.Mikulevičiaus ištarti žodžiai tada buvo netikėti: „Matote, koks aš!“ – ironiškai tarstelėjo jis, ir apie mano susižavėjimą daugiau nebuvo jokios kalbos. 

Su auklėtoja Marija Viselgaite

Kiti mokytojai manęs neparėmė. Tik šalia sėdėjusi mokytoja Šimukonienė paguodė: „Jūs buvote geras mokinys“ (Ir ji man trumpai dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą). O turėjau pačius geriausius ketinimus. Dabar aš suprantu, kad J.Mikulevičius tada, prie vaišių stalo, ir negalėjo kitaip reaguoti į buvusio mokinio pagiriamuosius žodžius. Kai buvusi mano mokinė Albina Vaitkevičiūtė-Šiupienienė viešai mane giria, aš irgi jos žodžius nuleidžiu juokais, priimu kaip mandagų žodį, nors širdyje džiaugiuosi.

Mokytojas J. Mikulevičius man darė geraširdžio, vaikus suprantančio ir juos mylinčio žmogaus įspūdį. Įsidėmėjau jo skvarbią, kiaurai matančio išminčiaus šypseną. Sprendžiant iš jį geriau pažinojusių mokinių prisiminimų, toks jis ir buvo – visų mylimas, žavus. Smetonos laikų inteligentas! – mano dėdės Jono charakteristika.

Taip sakydamas jis omenyje greičiausiai turėjo J.Mikulevičiaus apsirengimą: kelnės trumpos, sukištos į beveik iki kelių užtemptas kojines. Alytuje tada taip išskirtinai rengtis nedrįso niekas kitas. O ir mokytojas J.Mikulevičius tik kai kada taip madingai (iš tiesų senamadiškai) rengdavosi. Dar vienas mažytis epizodas. Baigėsi lietuvių literatūros pamoka. Mūsų mokytoja O.Būtėnienė koridoriuje pakeliui į mokytojų kambarį pasisveikina su mokytoju J.Mikulevičiumi. Kelias minutes jie aptaria dvi Adomo Mickevičiaus poemas: „Gražina“ ir „Ponas Tadas“. Aš vaikštinėju netoliese ir gaudau kiekvieną žodį: mokiniams labiau patinka pirmoji poema, bet J.Mikulevičiui neabejotinai meniškesnė – antroji. 

Po daugelio metų prie mokyklos

Dabar negalėčiau pasakyti, kokios nuomonės buvo mūsų mokytoja O.Būtėnienė, greičiausiai jie abu pirmenybę teikė „Ponui Tadui“. Man pačiam keista, kad tiek daug vietos šiuose atsiminimuose skiriu ne mano mokytojui J.Mikulevičiui ir pavydžiu tiems, kurie jį gali vadinti – „mano mokytojas“.

Džiaugiuosi, kad ši ryški asmenybė, pati to nenujausdama, stumtelėjo mane į šviesą, į platų ir prasmingą literatūros pasaulį. Paskutinį kartą su mokytoju J.Mikulevičiumi kalbėjausi Vilniuje, Žirmūnų parduotuvėje. Tada abu tame rajone gyvenome, jis, kiek žinau, pas dukrą. Ne kartą stovėjome eilėje prie pustuščių prekystalių, nereikšmingai, ne apie literatūrą kalbėdamiesi. Mane visą laiką kaustė suvokimas, kad bendrauju su Mokytoju iš didžiosios raidės…

Televizijos išradėjas

Klasės draugas Mindaugas Bajerčius

Pulko gatvėje eidamas į mokyklą dažnai sveikindavausi dar su vienu namo grįžtančiu mokytoju (jis visada atsakydavo į pasveikinimą). Pakrypęs senukas, lazda pasiramsčiuodamas, apie pietus lėtai sunkiai eidavo iš Pirmosios vidurinės. Tai mokytojas Liucijonas Vitkauskas (1880-1958). Pavarde mokiniai jo niekada nevadindavo – Tėvelis. Net kreipdavosi į jį dažniausiai ne „tamsta mokytojau“, o šiuo maloniniu žodžiu. Apie jį visokių keistenybių sužinojau iš vyresniųjų draugų dar tada, kai fiziką dėstė, berods, jaunas impulsyvus mokytojas Levulis, dėl staigaus būdo ir dėl pavardės pravardžiuotas Levu. Žinojau, kad vyresnėse klasėse teks su Tėveliu susitikti, o dvejetų, pasak vyresniųjų draugų, jis negaili.

Blogus mokinius, dvejetukininkus, esą, vadinąs „balandėliais kalikais“. Dvejetukininkai nesupranta teksto, todėl išmoksta mintinai, „iškala“, todėl „kalikai“. Šviesūs, malonūs mano prisiminimai apie šį mokytoją, kuris, kaip dabar suprantu, nelabai paisė mokymo programų, stengėsi mums gerai „įkalti“ tik svarbiausius fizikos dėsnius, „įkandamus“ paaugliams, kurie toli gražu ne kiekvienas sieks aukštųjų mokslų. Jautėme, jog šis senas (vaikų akimis) žmogus atėjęs tarsi iš kito pasaulio, nepanašus į daugelį mums pažįstamų mokytojų. Buvome girdėję, kad jo vaikai gyvena Amerikoje. Kartais jis mums papasakodavo įdomių, su technika, fizikos mokslu susijusių, dalykų. 

Klasės draugas Algis Marcinonis

Tais laikais radijas mums nebuvo nematytas negirdėtas aparatas, nežinia kaip sugebantis perduoti žodžius, garsus laidais iš Vilniaus, net iš kitų mums nepažįstamo pasaulio miestų, tačiau, pavyzdžiui, aš vidurinę mokyklą baigiau be radijo, turėjome tik „tašką“, kuris ir buvo langas į Vilnių, į platesnį teatro, muzikos pasaulį… Kartą, pasakodamas apie radiją, Tėvelis nusifantazavo iki to, kad, esą, pasaulyje, Amerikoje, jau yra tokių į radiją panašių aparatų, kurie ne tik kalba, dainuoja, groja, bet ir rodo vaizdus, judančius žmones, tuo metu esančius už daugelio kilometrų. Argi šitai įmanoma? Mūsų Tėvelis, ko gero, meluoja arba dar blogiau… Neprisimenu, ar jis minėjo žodį televizija, bet man mokytojas L.Vitkauskas buvo pirmasis televizijos išradėjas.

Tuo metu aš neblogai šaudžiau iš mažo kalibro šautuvo. Mokytojas Svetikas mus, turėjusius taiklesnę akį ir ranką, treniravo, net respublikinėse moksleivių šaudymo varžybose teko dalyvauti, tiesa, gan nesėkmingai, nes tuo metu jau pajutau pirmuosius trumparegystės požymius, nosį teko pabalnoti akiniais, kurių aš labai nekenčiau, pradžioje juos užsidėdavau tik niekam nematant. Fizikos pamokos metu Tėvelis man (kam dar – jau neprisimenu) pasiūlė išmatuoti kulkos greitį. Paaiškino, kaip pagal formulę tai galima padaryti. Reikia pakabinti maišelį su smėliu, prie to maišelio pritvirtinti rašaluotą pagaliuką, kuris, kulkai įsmigus į maišelį ir jį sujudinus, šalia esančiame popieriaus lape nubrėš brūkšnį. Žinant atstumą nuo šautuvo iki maišelio su smėliu, žinant maišelio svorį, galima nustatyti kulkos greitį. Bandymą atlikome pamokos metu mokyklos tualete.

Bandymas bandymu, tačiau ar šiais laikais galima įsivaizduoti, kad paaugliams be suaugusiųjų priežiūros būtų patikėtas šautuvas, šoviniai? Tiesa, tada mokiniai nei iš šautuvų, nei iš pistoletų savo bendraklasių nešaudydavo, nekankindavo, o dabar ir šaudo, ir kankina. Kiti laikai – vis dėlto prabėgo beveik šešiasdešimt metų. Mumis pasitikėjo ne tik mokytojas Tėvelis, bet ir karinio parengimo mokytojas Svetikas. Mažo kalibro šautuvą ir šimtus šovinių aš ne vienerius metus laikiau namie, šaudžiau kada panorėjęs, ir ne tik į popierinį taikinį prie pylimo šalia Dailidės. 

Klasės draugas Jonas Jakučionis

Mano tėvas buvo medžiotojas, medžiokle aš tiesiog kliedėjau, esu medžiojęs ir vienas, nušovęs kiškių, ančių, apie varnas nekalbu. Kartą mano tų laikų draugas Valdas Janulevičius (irgi Pirmosios vuidurinės mokinys), inteligentiškos šeimos vaikas, Aušros gatvėje dienai baigiantis pykštelėjo į varną, kuri nukrito visai šalia vaikiško vežimėlio. Buvo kiti laikai, ir kai kuriais dabartiniais kriterijais jų matuoti negalima. Dabar aš esu didžiausias medžiotojų priešas, nešaučiau nei į žvėrį, nei į paukštį.

Atsiminimų knygoje „Mūsų klasė. 1957-2007“ šio man labai mielo leidinėlio sudarytojas Sigitas Jegelevičius, pasakodamas apie Tėvelį, nemažai vietos skiria „tinginio ašaroms“, kuriomis trimestro pabaigoje verkia visi tinginiai. Tiesą Sigitas rašo, tačiau aš, nors užmušk, niekaip neprisimenu to stiklo lašelio, kurį garbusis mokytojas per pirmąją fizikos pamoką parodydavęs visiems iš arti. Dabar, perskaitęs tuos atsiminimus, žinau, kad taip buvo, bet nuo savęs pridėti nieko negalėčiau. Iš šios knygelės nusirašiau Tėvelio vardą (ir kai kurių kitų mokytojų vardus) jo gyvenimo ir mirties datas.

Vytauto Visocko nuotr.

1999-11-30; 03:03