Prancūzijos prezidento rinkimus laimėjusiam centristui Emanueliui Makronui (Emmanuel Macron) prireikė vos trejų metų pakilti ir iš niekam nežinomo vyriausybės patarėjo tapti jauniausiu nuo Napoleono (Napoleon) laikų Prancūzijos prezidentu, rašo „Reuters“. 

Emanuelis Makronas – naujasis Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Likus keliems mėnesiams iki 40-ojo gimtadienio, sekmadienį antrajame Prancūzijos prezidento rinkimų ture E. Makronas pelnė 66,06 proc. balsų ir įveikė kraštutinių dešiniųjų varžovę Marin Le Pen (Marine Le Pen).

Politikos naujoko išrinkimas naujuoju šalies prezidentu atspindi ilgai lauktą kartų kaitą Prancūzijos politikoje, kurioje daug metų dominavo tie patys veidai.

Jis bus jauniausias lyderis dabartinėje Didžiojo septyneto (G7) šalių grupėje. Dviejų gydytojų iš šiaurės rytinio Amjeno miesto sūnus E. Makronas yra vedęs buvusią savo mokytoją, žavingą 64 metų amžiaus Brižit Tronju (Brigitte Trogneux), kurią įsimylėjo dar būdamas mokinys.

Naujai išrinkto Prancūzijos prezidento sutuoktinė turi tris vaikus, o jų dviejų santykiai pastaruoju metu atsidūrė žiniasklaidos epicentre.

E. Makronas pasirinko vieną iš mažiausiai tikėtinų kelių modernioje istorijoje prezidento posto link – šio posto jis siekė kaip nepriklausomas kandidatas, nepriklausydamas jokiai politinei partijai. 

Filosofijos, literatūros ir klasikinės muzikos mylėtojas E. Makronas prieš 12 mėnesių įkūrė nepriklausomą savo judėjimą „En Marche“ (Pirmyn), kuris, anot politiko, nėra nei kairysis, nei dešinysis.

Kai kurie ambicingą buvusį bankininką, prezidento Fransua Olando (Francois Hollande) vyriausybėje ėjusį ekonomikos ministro pareigas E. Makroną laikė pernelyg jaunu ir nepatyrusiu turėti rimtų prezidentinių ambicijų.

Tačiau rinkimus laimėjęs politikas pareiškė, kad Prancūzijos istorijoje atverstas naujas puslapis. „Noriu būti vilties ir atkurto pasitikėjimo puslapis“, – teigė jis. Išrinktasis prezidentas E. Makronas pridūrė garantuosiąs tautos vienybę, ginsiąs ir saugosiąs Europą.

Informacijos šaltinis – ELTA agentūra.

2017.05.09; 15:00

Prancūzija šį sekmadienį išsirinko naująjį prezidentą. Tai – centristas Emmanuelis Macronas. 

Prancūzijos prezidento rinkimus laimėjo Emanuelis Makronas. AFP/Scanpix nuotr.

39-erių amžiaus politikas rimtai sujudino Prancūziją. Šį sekmadienį būtent jam prancūzai patikėjo šalies vairą. Svarbu tai, kad prezidentu jis išrinktas neturėdamas solidžios politinės patirties. Už jo pečių taip pat nebuvo ir galingos, įtakingos partijos. Preliminariais duomenimis, E.Macronas surinko apie 65,5 proc. rinkimuose dalyvavusiųjų balsų.

Naujasis Prancūzijos lyderis tvirtino remsiąs tvirtą, vieningą Europą.

Lietuva gali lengviau atsikvėpti, mat kraštutinių dešiniųjų atstovės Marine Le Pen pergalė galėjo būti Lituvai pavojinga. Mat ji neslėpė prielankumo Vladimiro Putino valdomai Rusijai ir būtų skaldžiusi ir taip ne itin pavyzdingą ES vienybę.

Slaptai.lt inform.

2017.05.08; 06:00

Apsinuoginusios „Femen“ aktyvistės sekmadienio rytą nykiame miestelyje Šiaurės Prancūzijoje, kur savo balsą prezidento rinkimuose atidavė kandidatė Marin Le Pen (Marine Le Pen), užlipo ant bažnyčios stogo ir iškabino didžiulį plakatą.

Jos taip pat skandavo prieš kraštutinių dešiniųjų lyderę, rašo „dailymail.co.uk“.

„Femen“ nares netrukus sulaikė policijos pareigūnai. Pastaruoju metu Prancūzijoje netrūksta protestų tiek prieš M. Le Pen, tiek prieš abu kandidatus į prezidento postą.

Remiantis apklausomis, šalies vadovo postas turėtų atitekti buvusiam Prancūzijos ekonomikos ministrui, judėjimo „En Marche!“ („Pirmyn!“) lyderiui Emanueliui Makronui (Emmanuel Macron). Tačiau rinkėjai nerimauja ir dėl rasistinės M. Le Pen partijos praeities, ir dėl 39-erių E. Makrono patirties stokos.

Prancūzijoje rinkimų apylinkės atidarytos 8 val. ryte vietos laiku ir rinkėjų balsus priiminės iki 20 val. Baiminantis ekstremistų išpuolių, rimtį rinkimų dieną palaiko apie 50 tūkst. pareigūnų.

Pranešama, kad profesinės sąjungos pirmadienį planuoja didelius protestus nepaisant to, kaip baigsis prezidento rinkimai.

ELTA inormacija.

The Japan Times, AP (Francois Mori) nuotr.

2017.05.07; 16:45

Pasibaigus audringai, skandalų ir netikėtumų pažėrusiai rinkimų kampanijai, prancūzai šį sekmadienį nuspręs, kas artimiausius penkerius metus valdys jų šalį – proeuropietiškas centristas ar prieš Europos Sąjungą (ES) bei imigrantus nusiteikusi kraštutinė dešinioji, primena „Reuters“.

Naujausiais duomenimis, kuriuos pateikia BBC, iki vidurdienio vietos laiku jau balsavo 28,2 proc. rinkėjų, t. y., mažiau nei per praėjusius prezidento rinkimus.

Sekmadienį balsavusių prancūzų skaičius iki vidurdienio buvo mažesnis nei per 2012 m. (30,7 proc.) ir 2007 m. (34,11 proc.) rinkimus.

Rinkimų apylinkės Prancūzijoje atidarytos 8 val. ryte vietos laiku ir didžiojoje šalies dalyje veiks iki 20 val. Pirmųjų rinkimų rezultatų tikimasi po 21 val.

Remiantis nuomonių apklausomis, prancūzai turėtų išrinkti Emanuelį Makroną (Emmanuel Macron), buvusį ekonomikos ministrą, judėjimo „En Marche!“ („Pirmyn!“) lyderį, kuris siekia įveikti dešiniųjų ir kairiųjų atskirtį.

Tačiau, įvykiams pasisukus netikėta linkme, laimėti gali Nacionalinio fronto partijos vadovė Marin Le Pen (Marine Le Pen). Tuomet ir pačios ES ateičiai iškiltų grėsmė.

E. Makronas, kuris nori sumažinti ekonomikos reguliavimą ir pagilinti ES integraciją, šiuo metu turi maždaug 23-26 proc. pranašumą prieš M. Le Pen.

Vis dėl to, anot ekspertų, didelis E. Makrono pranašumas apklausose dar gali pateikti netikėtumų. Jei daug jo rinkėjų bus tikri savo kandidato pergale, jie gali neateiti prie balsadėžių. Tai būtų paskutinysis šansas jo varžovei M. Le Pen.

Pirmasis naujojo valstybės vadovo rinkimų ratas Prancūzijoje įvyko balandžio 23 d. Jame dalyvavo 11 kandidatų. Pirmąją vietą užėmė E. Makronas, surinkęs 24,01 proc. balsų, o M. Le Pen liko antra su 21,30 proc.

Informacijos šaltinis – ELTA.

Vox.com nuotraukoje: Emmanuel Macron ir Marine Le Pen.

2017.05.07; 16:45

Prancūzijos rinkimų komisija šeštadienį pareiškė, kad asmenų, platinančių informaciją, nutekintą programišių atakos prieš kandidato į Prancūzijos prezidentus Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron) rinkimų komandą metu, veiksmai gali būti prilygintini nusikalstamoms veikoms, praneša televizijos kanalas „France24“. 

Ar Emanueliui Makronui lemta tapti Prancūzijos prezidentu? France24.com nuotr.

„Tokios informacijos, kuri buvo įgyta neteisėtai ir kuri, tikėtina, galėjo būti sumaišyta su melaginga informacija, skleidimas gali būti prilygintas nusikalstamai veikai“, – rašoma rinkimų komisijos išplatintame pranešime.

„Svarbiausių mūsų institucijoms rinkimų išvakarėse, komisija prašo visų interneto ir socialinių tinklų vartotojų (…) neskleisti šios informacijos“, – dėstoma pranešime.

Informacijos šaltinis – agentūra ELTA.

2017.05.07; 03:15

Prancūzijos parlamento narė, 50-ies metų socialistė Korin Erhel (Corinne Erhel) kalbėdama renginio metu susmuko ant scenos ir mirė, praneša AFP.

Moteris penktadienį vakarų Prancūzijos srityje dalyvavo agitaciniame renginyje kandidatui į šalies vadovus Emanueliui Makronui (Emmanuel Macron) palaikyti. Paskutinė prieš 300 aktyvistų minią turėjusi kalbėti politikė staiga susmuko ant scenos. Moteris buvo skubiai nugabenta į ligoninę, kur konstatuota jos mirtis.

K. Erhel buvo E. Makrono judėjimo „En Marche!“ („Pirmyn!“) narė. Remiantis apklausomis, šio sekmadienio rinkimuose centristas politikas turėtų aplenkti savo varžovę Marin Le Pen (Marine Le Pen) ir tapti naujuoju Prancūzijos prezidentu.

Informacijos šaltinis – ELTA.

2017.05.07; 10:20

Neverta kartoti pereksploatuotą JAV prezidento rinkimų „sagos“ precedentą, nors jis yra ir 21 amžiaus istorijoje išliks kaip chrestomatinis atvejis, be abejo, kartu su kitais pavyzdžiais, kurių artimiausias „ištiks“ gegužės 7-ąją Prancūzijoje. 

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Taigi. Globalizacijos laikais politikoje kariauja ne tradiciniai kairieji ir dešinieji (kad partijjų programos kuo toliau, tuo mažiau skiriasi, regime ir Lietuvoje), bet už planetos vienijimąsi ir sienų naikinimą pasisakantys liberalai ir kategoriškai priešingo politikos vektoriaus besilaikantys konservatoriai-protekcionistai. Toks yra aktualusis politinis pasirinkimas – vieni tiki ateitimi, kiti žaidžia baimėmis bei apeliuoja į praeitį. Ir taip veikiausiai bus bent pirmą 21 amžiaus dalį.

Konservatorių-protekcionistų stovyklą ypač tinkamai reprezentuoja Donaldas Trumpas, kurį deramai papildo 2-ame rinkimų ture Prancūzijos prezidento postą mėginsianti pelnyti kraštutinė dešinioji „Nacionalinio fronto“ lyderė Marina Le Pen. Prancūzijoje Europos Sąjunga laiko eilinį egzistencinį testą. Į šalies lyderius pretenduoja kraštutinumai – nacionalistė M. Le Pen po pirmo turo kategoriškai eilinį sykį pakartojo (beje, paradoksaliai apeliuodama į visus piliečius, nepriklausomai nuo jų nacionalinės ir religinės priklausomybės) inicijuosianti referendumą dėl Prancūzijos narystės ES, atribosianti šalį nuo „laukinės globalizacijos“ (politikės pavartotas terminas), nesąžiningos tarptautinės konkurencijos, nevaržomo teroristų (sunku pasakyti, kaip bus su piliečiais neteroristais) judėjimo bei sieksianti susigrąžinti Prancūzijos sienų kontrolę. Žodžiu, jokios vieningos Europos – Prancūzijos. Civilizacija svarbiausia.

Logiška, kad „Nacionalinio fronto“ lyderė per rinkimų kampaniją apeliavo į 15 amžiaus prancūzų nacionalinę heroję Jeanną d’Arc, taigi dominuojančiu šalies piliečius turėjusiu suvilioti retorikos vektoriumi rinkosi praeitį.

M.Le Pen konkurentas, centristinių pažiūrų Emanuelis Macronas paskutinės rinkimų kampanijos savaitės pradžioje, gegužės 1-ąją interviu BBC pareiškė, kad ES turi būti reformuota arba Bendrija susidurs dar ir su „Frexito“ perspektyva. Pasak E.Macrono, Europos idėja ir jos politika buvo labai svarbios Prancūzijai, bet pridūrė, kad jo šalies visuomenė šiandien labai pikta bei nekantri dėl ES neveiksnumo bei nestabilumo. Simptomiškas pareiškimas politiko, kuris vienintelis iš 11 kandidatų į prezidentus yra aiškus vieningos Europos šalininkas.

Mentalinę kandidatų skirtį atspindi ir rinkimų pirmo turo rezultatas – didžiuosiuose šalies miestuose (išskyrus marga demografine sudėtimi pasižymintį Marselio uostą) išlošė eurointegracijos šalininkas, buvęs prezidento François Hollandeo vyriausybės ekonomikos ministras bei judėjimo „Pirmyn!” („En Marche!“) steigėjas. Paryžiuje „Nacionalinio fronto“ lyderė tegavo 4,9 proc. balsų ir užėmė 5-ą vietą (laimėjo E.Macronas su 34 proc. balsų). Pralošė pagrindiniam kandidatui ji ir Bordo bei Tulūzoje, užtat su 30 proc. laimėjo Prancūzijos šiaurėje.

Dar vienas skiriamasis, beje, ir simptomiškas, rinkimų Prancūzijoje bruožas – visiška tradicinių partijų devalvacija. Dešiniųjų kandidatas François Fillonas bei socialistas Benoît Hamonas (kairiųjų susiskaldymas buvo beprecedentis, kandidatavo šeši šiai ideologijai atstovaujantys politikai) pirmą kartą istorijoje nepateko į antrą turą. 

Didžioji politika – sudėtingas užsiėmimas. Tai – ne vaikų žaidimai smėlio dėžėje. Slaptai.lt nuotr.

Kaip nurodo prancūzų politologas Christophas Gully, Prancūzijos tradiciniai kairieji ir tradiciniai dešinieji buvo sukurti viduriniosios klasės tenkinti tos klasės poreikius. Dvipartinė sistema veikė, kol du iš trijų prancūzų viduriniajai klasei priklausė. Tradicinės partijos ir dabar mėgina ja remtis, bet vidurinioji klasė Prancūzijoje atsidūrė ant išnyklimo ribos. Ir tai globali tendencija, milijardierius D. Trumpas JAV prezidento rinkimuose pirmas „išjojo“ ant viduriniosios klasės baimių dėl savo ateities globalizacijos epochoje.

„Nesisteminis“ centristas E.Macronas pirmą kartą Prancūzijos istorijoje „laužė ledus“ ypač įtikinamai – centristų vaidmuo iki šiol visada buvo toks nežymus, jog jie net neturėdavo galimybės daryti beveik jokios įtakos rinkimų antrojo turo rezultatui, šįkart centristas vadinamas jų favoritu.

Beje, savo organizaciją „Pirmyn!” E.Macronas per metus sugebėjo išplėsti tiek, kad ji tapo rimčiausiu ramsčiu jo rinkimų kampanijoje. Taigi ir formali reikalo pusė nurodo į tai, jog prancūzai įnirtę ir geidžia permainų šalies politinėje sistemoje. Geidžia tiek, kad nemaža dalis balsuoja ne už, bet prieš – antro turo išvakarėse gana garsiai skambėjo rinkimų ignoravimo šalininkų balsai. Du trečdaliai „Išdidžios Prancūzijos“ šio judėjimo interneto puslapyje skelbė liksią namuose arba balsuosią prieš abu kandidatus, nes nenori savo balso atiduoti proeuropietiškam kandidatui vien todėl, kad neleistų į šalies lyderes prasibrauti nacionalistei. Be to, kad būtent E.Macrono bei jo šalininkų politika didina „Nacionalinio fronto“ populiarumą.

Panašu, jog rinkimų tiesiojoje M.Le Pen tą jautė (būtent, rėmėsi politiniu instinktu) – nors 60 proc. gegužės 3-ąją vykusius televizijos debatus sekusių prancūzų balsavo už E.Macroną kaip šaltakraujiškesnį bei kompetentingesnį diskutantą (kaip nurodė politologas, universiteto „Paris-XI“ dėstytojas Gideonas Kutzas, nors šio kandidato rinkimų programoje neapsieita be populizmo, lyginant su kitais pretendentais, toji dalis buvo, pavadinkime, nuosaiki), debatų tonas daugeliui nepatiko, o jį uždavė būtent „Nacionalinio fronto“ lyderė, demonstravusi ypatingą agresyvumą ir grubumą. M. Le Pen tai buvo paskutinė galimybė apjuodinti favoritą, bent taip skelbė visos ikirinkiminės sociologinės apklausos.

Bet apklausos 21 amžiuje – ypač permainingas, vis labiau būrimą primenantis mėginimas prognozuoti rezultatą, taigi it Prancūzijos rinkimuose turime Vladimiro Putino mentalinio tipo autoritarus neabejotinai džiuginantį politinį trilerį, ir kitaip demokratijos pusėje apžvelgiamoje ateityje vargu ar bus.

Kaip minėta, tai globalizacijos realijas atitinkančių liberalinio ir konservatyvaus-protekcionistinio mentalinių tipų, už kuriuos autoritarai stato, kur tik gali,  susidūrimas.

Ideologijos tradicine to žodžio prasme infliaciją signalizavo ir tai, kad žiniasklaida rinkimų kampanijos metu ypač noriai graibstė psichologinių kandidatų portretų niuansus, tokius kaip įtakingo prancūzų ekonomisto bei intelektualo Jacqueso Attali įžvalgos interviu italų „La Repubblica“, jog jis pažįstas E.Macroną nuo labai jaunų dienų, kai šis dar dirbo banke „Rothschild“, jog kandidatas centristas nėra provincialas, o proto bei „nekantrios ambicijos“ žmogus. Viešųjų ryšių besąlygiško dominavimo laikais tokios užuominos būtinai papuošia bet kurią viešą kampaniją.

Prancūzija kaip populizmo testas Europai, kitas, gal dar įspūdingenis testas laukia rudenį per rinkimus Vokietijoje.  Belieka viltis, kad inteligentiški prancūzai pasimokė iš D.Trumpo rinkimų kampanijos „serijalo“ ir suprato, jog skambiais pažadais ir skambiomis frazėmis gyvenimo nepakreipsi į jokią pusę, atgal taip pat.

Lietuvai, kuri paribio valstybės saugumo „malonumus“ išgyvena tiesiogiai ir visą laiką, rinkimai Prancūzijoje kaip ir bet kur Europoje yra ypač svarbūs. Autoritarai ne tik lūkuriuoja, bet ir stato už naudingus sau bei geidžia revanšo.

2017.05.05; 12:00

Internete paviešinus rinkinį nutekintų dokumentų, kandidato į Prancūzijos prezidentus Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron) rinkimų komanda tvirtino tapusi didelio masto programišių atakos taikiniu, praneša BBC.

Pasak rinkimų štabo atstovų, tikri failai buvo sumaišyti su klastotėmis, taip siekiant suklaidinti žmones.

Atstovų teigimu, akivaizdu, kad programišiai siekė pakenkti E. Makronui prieš sekmadienį vyksiantį antrąjį rinkimų turą.

Jame centristinių pažiūrų politikas susirungs su kraštutinių dešiniųjų kandidate Marin Le Pen (Marine Le Pen).

Nutekintieji dokumentai vienoje internetinėje bylų dalijimosi svetainėje buvo paskelbti penktadienį vakare, besibaigiant oficialiam rinkimų kampanijos laikotarpiui.

E. Makrono stovykla dokumentų nutekinimą pasmerkė likus kelioms minutėms iki vidurnakčio, kai turėjo baigtis rinkimų agitacijos laikotarpis.

Nuo tada iki sekmadienio vakaro, kai bus uždarytos rinkimų apylinkės, tiek kandidatams, tiek žiniasklaidai taikomi griežti apribojimai. Tai reiškia, kad E. Makronas iki rinkimų daugiau negalės padaryti jokių naujų pareiškimų.

Viešosios nuomonės apklausos rodo, kad buvusį Prancūzijos ekonomikos ministrą palaiko 20 proc. daugiau rinkėjų nei M. Le Pen.

Informacijos šaltinis – www.elta.lt (ELTA vertėja Viktorija Semėnaitė).

2017.05.06; 08:40

Redakcija / Le Monde

„Trys iš pagrindinių kandidatų (Prancūzijos) prezidento rinkimuose atvirai žavisi Vladimiru Putinu. Ir užmiršta Donaldo Trumpo komandos narių, kurie jautė tą patį, nemalonumus“, – rašo leidinio Le Monde redakcija.

„Tarp kandidatų Prancūzijos prezidento rinkimuose yra vienas, kuris, tiesą sakant, nėra kandidatas, bet vis dėlto jis visada lošia be pralaimėjimų. Tai Vladimiras Putinas“, – sakoma  straipsnyje.

„Vladimiras Putinas yra ne užsienio politikos subjektas, o diplomatijos objektas, kurio atžvilgiu kiekvienas kandidatas turi laikytis vienokios ar kitokios pozicijos. Jis – tos rinkimų kampanijos centre. Jis – vidaus politikos subjektas, su savo politine programa. Jo šešėlis plevena virš kampanijos. Žurnalistų nuomone, jo idėjos, metodai ir pasaulėžiūra sklando tarp visų – nuo kraštutinių kairiųjų iki kraštutinių dešiniųjų“.

„Trys iš keturių pagrindinių į kovą stojusių kandidatų juo žavisi – ar bent jau jam simpatizuoja, – tai jie jau ne kartą yra visai atsakingai pareiškę. Dešiniųjų kandidatas Fransua Fijonas, kraštutinių dešiniųjų Marin Le Pen ir kraštutinių kairiųjų Žanas Liukas Melenšonas, – perduoda redakcija. – Jų motyvacijos skirtingos, atsidavimo laipsnis skirtingas, bet kiekvienas savaip mano, kad Putinas turi atsakymus į klausimus, kurie šiandien iškilę Prancūzijai“.

„Nors ir paradoksalu, tie trys kandidatai irgi labiausiai akcentuoja savo nacionalizmą bei principingumą Prancūzijos ir prancūzų gynimo reikaluose. Tačiau į Rusijos ketinimus jie žiūri palankiai, Kremliaus kišimąsi jie mielai priima“, – pabrėžia žurnalistai.

„Marin Le Pen ir Žano Liuko Melenšono priešiškumas ES ir NATO atžvilgiu išreikštas visiškai konkrečiai. Jiems visos priemonės geros, kad tik joms padarytų galą, tegul ir su Kremliaus pagalba, kai jis savo bombardavimais šluoja nuo žemės paviršiaus Rytų Alepą, paversdamas jo gyventojus pabėgėliais, kurie neabejotinai kada nors pasieks šiaurines Viduržemio jūros pakrantes. Net kai jis užgrobia Gruziją ar Ukrainą, kad savaip perbraižytų sienas, paveldėtas iš sovietų epochos pabaigos“, – tęsia žurnalistai.

„Tačiau didžiausią nerimą kelia Fransua Fijono reiškiamas putinizmas. Nes „Respublikonų“ kandidatas nenori nei ES galo, nei NATO žlugimo, nei dirbtinio, merkantilaus ir antipatriotiško demokratijos griovimo. Tad iš kur tada toks polinkis, ypač kai šiuos tris tikslus aiškiai afišuoja Kremliaus šeimininkas? Kodėl šioje kampanijoje prancūzų dešiniųjų konservatyvusis sparnas daugiau už kitus nuolaidžiauja Maskvai? Kam leisti „Respublikonų“ deputatui Nikolia Diukui Rusijos RT televizijos kanale pasakoti, kad Emanuelis Makronas – „Amerikos finansininkų agentas“ ir „gėjų lobistų numylėtinis“? – svarsto redakcija.

„Demaskuoti kokios nors valstybės, tegul ir nepriešiškos, bet mažų mažiausiai varžovės ir net nedraugiškos, propagandiniame eteryje vidaus priešą, – tai vadinasi „stoti užsienio valstybės pusėn“ tam, kad išsaugotum tą toną, kurį pasirinko „Respublikonų“ vadovybė. Jiems nekenktų apgalvoti nelaimingo generolo Flino likimo, kai šis už neleistinus kontaktus su Rusijos ambasadoriumi Vašingtone buvo priverstas atsistatydinti nepraėjus nė mėnesiui po paskyrimo vadovauti Nacionalinio saugumo tarybai – institucijai, kuriai pavesta patarinėti JAV prezidentui saugumo ir užsienio  santykių klausimais“, – apibendrina redakcija.

Informacijos šaltinis: Le Monde.

2017.02.22; 09:14

nikolia_sarkozy

Prancūzijos savaitraščio “Express” duomenimis, kompiuterinio viruso pagalba buvo šnipinėjama Prancūzijos prezidento aparate. Taip rašo Marta Serafini laikraščio “Corriere della Sera” svetainėje.

„Istorija tarsi parašyta filmų apie šnipus scenaristo. Prancūzijos savaitraštis “Express” papasakojo, kad įsilaužėlis (matyt, amerikietis) sugebėjo pramušti „skylę“ Eliziejaus rūmų kompiuterinėje sistemoje. Ataka buvo įvykdyta tarp dviejų prezidento rinkimų turų, o tai politiniu požiūriu gana delikatus laikotarpis Prancūzijai“, – rašo leidinys.

Continue reading „Amerikietis įsilaužėlis prasiskverbė į Eliziejaus rūmų kompiuterius iki Fransua Hollando išrinkimo“