Federalinių Tyrimų biuro (FTB) automobilis. Slaptai.lt nuotr.

JAV federalinis tyrimų biuras (FTB) ketvirtadienį iki 75 tūkst. dolerių padidino atlygį už pagalbą nustatant asmenį, per sausio 6 d. Kapitolijaus šturmą galimai padėjusį dvi vamzdines bombas.
 
Bombas prie Demokratų ir Respublikonų partijų būstinių, esančių šalia Kapitolijaus, manoma, padėjo asmuo, kuris, kaip užfiksavo stebėjimo kameros, dėvėjo laisvą pilką džemperį, juodas pirštines ir veidą dengiančią medicininę kaukę.
 
Nors bombos nebuvo detonuotos, jos laikomos galimu įrodymu, kad tuometinio prezidento Donaldo Trumpo šalininkai išpuolį planavo iš anksto.
 
Kai kurie analitikai, įskaitant buvusį Kapitolijaus policijos vadą, įtaria, kad bombos galėjo būti padėtos siekiant tyčia nukreipti saugumo pajėgų dėmesį, kad užpuolikai galėtų netrukdomi patekti į Kapitolijų.
 
FTB pranešimas leidžia suprasti, kad institucija galimai neturi naujų įkalčių apie įtariamojo tapatybę.
 
Anksčiau už papildomą informaciją buvo siūlomas 50 tūkst. dolerių atlygis.
Įsiveržusieji į Kapitolijų. EPA-ELTA nuotr.
 
Institucija buvo sutelkusį dėmesį į kiek neįprastus įtariamojo sportinius batelius, veikiausiai naujo leidimo „Nike Air Max Speed Turf“ modelio.
 
Dėl sausio 6 d. atakos baudžiamoji atsakomybė gali grėsti šimtams žmonių. Per ją D. Trumpo rėmėjai, įaudrinti buvusio prezidento teiginių apie sukčiavimą prezidento rinkimuose, įsiveržė į Kapitolijų, kuriame tuo metu buvo tvirtinama Joe Bideno pergalė.
 
D. Trumpas kaltinamas pakursčius šią ataką, kuri neužkirto kelio demokrato inauguracijai 46-uoju prezidentu trečiadienį.
 
Federalinė vyriausybė iki šiol pareiškė kaltinimus 117 asmenų, dalyvavusių šioje mirtinoje atakoje.
 
Daugumą jų buvo nustatyti padėjo socialinių tinklų naudotojai, pavyzdžiui, per jų paskelbtus vaizdo įrašus iš įvykio ir gavus informacijos iš nepriklausomų tyrėjų, susitelkusių į kraštutinių dešiniųjų ekstremizmą.
Tie, kurie įsiveržė į Kapitolijų. EPA-ELTA nuotr.
 
Organizacijos „Program on Extremism“ duomenimis, į sąrašą žmonių, kuriems buvo pareikšti kaltinimai, šiuo metu patenka 102 vyrai ir 15 moterų, visi jie atkeliavo iš 35 skirtingų valstijų ir Vašingtono.
 
Daugumai jų pareikšti kaltinimai neteisėtu įsiveržimu į Kapitolijų ir smurtiniu elgesiu, tačiau kai kuriems pareikšti kaltinimai užpuolimu.
 
Tačiau kai kuriems žmonėms pareikšti kaltinimai buvo dar rimtesni – antradienį trys žmonės buvo apkaltinti sąmokslu.
 
Trijulė, siejama su smurtine, kraštutinių dešiniųjų pažiūrų grupe „Oath Keepers“, „planavo įtaigiai šturmuoti JAV Kapitolijų“, sakoma kaltinamajame akte.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.22; 07:00

Sidnėjuje nužudytas turkų konsulas Šarykas Aryjakas

Australijos policija paskelbė skirsianti solidžią piniginę premiją. Premijo dydis – vienas milijonas JAV dolerių. Šie pinigai bus atiduoti tiems, kurie pasidalins vertinga informacija apie asmenis, prieš 39 metus Sidnėjuje nužudžiusius Turkijos konsulą Šaryką Aryjaką ir jo asmens sargybinį Enginą Severą.  

Australijos mieste Sidnėjuje rezidavęs turkų konsulas Š.Aryjakas ir jo asmens sargybinis E.Severas buvo nušauti 1980 metų gruodžio 17-ąją – lygiai prieš 39-erius metus. Konsului tuo metu buvo sukakę 50 metų, asmens sargybiniui – vos 28-eri. Juos nušovė motociklu atvažiavę du vyriškiai.

Atsakomybę už šį brutalų išpuolį prisiėmė viena armėnų teroristinė organizacija. Nors Australijos policija iškart puolė tirti kruvino išpuolio aplinkybes, žudikai iki šiol nesučiupti. Užtat Australijos jėgos struktūros, atsakingos už teroristų persekiojimą, vėl ėmėsi šios skandalingos bylos. Piniginis atlygis už vertingą informaciją išaugo nuo 250 tūkst. dolerių iki vieno milijono JAV dolerių.

Sidnėjuje nužudyto Turkijos konsulo duktė Čagla Aryjak

Tai – pirmas atvejis Australijos policijos istorijoje, kada tokia didelė premija žadama tiems, kurie talkins sučiupant teroristus. Australijos teisėsauga primena, kad 1980-ųjų gruodžio 17-osios išpuolis – tai pirmasis politiškai akivaizdžiai motyvuotas nužudymas jų šalyje. Australijos tyrėjai mano, kad esama žmonių, kurie žino, kur šiuo metu slapstosi nusikaltėliai. Tik kažkodėl žmonės, nepaisant Australijos valstybės garantijų dėl konfidencialumo ir saugumo, bijo pasidalinti turima informacija.

Armėnų teroristų kulkų suvarpytas Turkijos konsulo automobilis

Minint šio turkų diplomato nužudymo 39-ąsias metines į Sidnėjų atvyko jo duktė Čagla Aryjak. Ji savo akimis matė, kaip į jos tėvą užpuolikai anuomet paleido 17 šūvių. Tuo metu ji buvo aštuonerių metų mergaitė. Šiandien ji gyvena JAV.

Slaptai.lt primena, kad vien 1970 – 1980 metais įvairios armėnų teroristinės organizacijos nužudė 42 turkų diplomatus. Tą dešimtmetį į turkų diplomatų gyvybes kėsintasi visame pasaulye – nuo JAV ir Kanados iki Prancūzijos, Šveicarijos, Belgijos, Ispanijos ir Graikijos…

Slaptai.lt informacija

2019.12.17; 19:41

Pirmadienį, gruodžio 16-ąją, bus paskelbti Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai, bus įteikta Broniaus Savukyno premija ir trys premijos už publicistikos kūrinius.
 
2019 metų Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai bus paskelbti Kultūros ministerijoje rengiamoje spaudos konferencijoje.
Vėliau ten pat bus įteikta 2019 metų B. Savukyno premija ir trys premijos už publicistikos kūrinius.
 
Gruodžio pradžioje Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė kūrėjų, pretenduojančių gauti 2019 metų Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas, sąrašą.
 
Įvertinusi daugiau kaip 40-ies visuomenės pasiūlytų kandidatų veiklą kultūros ir meno srityje, komisija, vadovaujama prof. Viktorijos Daujotytės-Pakerienės, tarpinio balsavimo metu atrinko dvylika pretendentų gauti Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas.
 
Į Nacionalines kultūros ir meno premijas pretenduoja (pavardės pateikiamos atsitiktine tvarka): operos solistė Asmik Grigorian, kūrybinė grupė: Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė, kompozitorė Zita Bružaitė, menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, kino režisierė Giedrė Beinoriūtė, aktorė Viktorija Kuodytė, dailininkas Henrikas Čerapas, operos solistas Edgaras Montvidas, dailininkas Konstantinas Eugenijus Šatūnas, aktorius Dainius Svobonas, kino režisierius Algimantas Puipa ir rašytojas Saulius Šaltenis.
 
Gruodžio 16-ąją Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija baigiamajame posėdyje iš dvylikos pretendentų atrinks šešis laureatus. Jų pavardės ir bus paskelbtos pirmadienį, 13.00 val., Kultūros ministerijos Baltojoje salėje vyksiančioje spaudos konferencijoje.
 
Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius 7 metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.
 
Kasmet skiriamos premijos yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų diplomai ir ženklai bus įteikti minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.
 
Tą pačią dieną, pirmadienį, Kultūros ministerijoje bus teikiama B. Savukyno premija ir premijos už publicistikos kūrinius.
 
B. Savukyno premija skiriama intelektualiosios eseistikos kūrinių autoriams, kultūros leidinių redaktoriams už vertingą indėlį į kultūros temų sklaidą, kultūros problemų apmąstymą periodiniuose kultūros leidiniuose per pastaruosius penkerius metus.
 
Kasmetinės trys premijos už publicistikos kūrinius skiriamos už reikšmingiausius ir profesionaliausiai sukurtus publicistinius kūrinius, paskelbtus visuomenės informavimo priemonėse kultūros temomis per praėjusius metus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.12; 12:51

JAV vyriausybė, anot žiniasklaidos, turi informacijos, kad „Al Qaeda“ įkūrėjo Osamos bin Ladeno sūnus Hamza yra negyvas.
 
Yra žvalgybinių duomenų, kad Hamza bin Ladenas negyvas, trečiadienį pranešė amerikiečių stotis NBC, remdamasi trimis neįvardytais vyriausybės atstovais.
 
JAV prezidentas Donaldas Trumpas atsisakė komentuoti šį pranešimą.
 
„Nenorėčiau to komentuoti“, – sakė jis Baltuosiuose rūmuose žurnalistams.
 
JAV vasarį paskelbė skirsiančios milijono dolerių (900 000 eurų) atlygį už informaciją apie O. bin Ladeno sūnaus buvimo vietą. Šis tapo vienu teroristų tinklo „Al Qaeda“ vadeivų, tada teigė Valstybės departamentas.
 
Pastaraisiais metais vis būta gandų, kad Hamza bin Ladenas slapstosi Pakistane, Afganistane, Sirijoje ar Irane. Jis buvo laikomas galimu „Al Qaeda“ lyderio Aimano al Zawahirio įpėdiniu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.01; 06:00

Visuomet sakiau ir sakysiu: prieš sumanydami žengti bent mažiausią žingsnį į priekį, šoną ar atgal, skaičiuokime, ar naudinga?

Gintaras Visockas, šių pastabų autorius. Slaptai.lt nuotr.

Apie gražiąją Zelandiją

Mergaitės, kurią ketino išvežti į Naująją Zelandiją, istorija, – įsimintina. Gal vaikui ir būtų gera gyventi svetur. Gal žmonės, kurie ją trokšta įsidukrinti, – padorūs, sąžiningi, turtingi. Bet jei mūsų valstybė nėra vien iš degtukų sudėliota butaforinė dėžutė, mes negalime išleisti mergaitės gyventi į tolimąją salą – ten ji nutautės. Lietuvių tauta ją praras.

Vargu ar kam nors kyla abejonių – Naujojoje Zelandijoje atsidūrusi lietuvaitė asimiliuosis. Užmirš lietuvių kalbą, Lietuvos istoriją, lietuviškus papročius. Tad kokios gali būti derybos – leisti ar neleisti? Vos kelis milijonus gyventojų teturinčiai tautai – net ir vieno lietuvio asimiliacija yra milžiniškas praradimas. Visi kiti argumentai, kodėl Lietuva neturi lengvai atiduoti savo vaikų į svečias šalis, – antraeiliai. Pats aktualiausias klausimas: ar mažylis išliks lietuviu. Taip turėtų skaičiuoti pragmatiška tauta.

Mes dažnai labai pompastiškai, iškilmingai kalbame apie žmogaus teises. Jos, be abejo, – egzistuoja. Jas būtina ginti. Bet jei turime individo teises, privalo egzistuoti ir tautos teisė. Jei negalima skriausti asmens, tai ar galima atsainiai žiūrėti į aplinkybes, kurios silpnina tautą? Jei individo gyvybė – didelė vertybė, tai tautos išlikimas – dar didesnė vertybė.

Ar tebemoka lietuviškai?

Negaliu pamiršti televizijos laidos, kurioje Nemira Pumprickaitė akivaizdžiai puolė dvigubos pilietybės kritiką Seimo narį Audronį Ažubalį. Bandydama sumenkinti šio parlamentaro argumentus žurnalistė įrodinėjo, kiek daug naudos Lietuvai atnešė, sakykim, JAV gyvenantys lietuviai. Pateikė iš JAV į Lietuvą atvykusio ir Lietuvos kariuomenės vado pareigas ilgokai ėjusio Jono Kronkaičio pavyzdį. Chrestomatinis pavyzdys. J.Kronkaičio nuopelnai Lietuvos kariuomenei – nenuginčijami.

Tačiau kodėl N.Pumprickaitė nepaklausė, ar lietuviškai kalbėti vis dar tebemoka tikrai šio Lietuvą mylinčio ir tikrai Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms nusipelniusio generolo vaikai? Jei į šį klausimą atsakysime sąžiningai, galima tik viena išvada: gyventi svetur – pavojinga nutautėjimo požiūriu. Ypač mums, lietuviams. Kadangi mes nesame atsparūs svetimoms įtakoms. Tokia jau mūsų, matyt, prigimtis. Todėl aš remčiau „dvigubos pilietybės“ idėją, jei ji lietuvius gelbėtų nuo mūsų prakeiksmo – neatsparumo svetimoms įtakoms. Bet dviguba pilietybė nėra tas saugiklis, kuris patikimai sergėja lietuvį nuo lietuviškumo išsižadėjimo.   

Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Arkadijaus Vinokuro argumentai

Nepatariu aklai pasitikėti žurnalisto Arkadijaus Vinokuro teiginiais, kodėl lietuviai privalo pripažinti neva dvigubos pilietybės teikiamą naudą. Prisimenu Lietuvos karininkų ramovėje Vilniuje surengtą diskusiją, kurioje be A.Vinokuro dalyvavo „Propatria“ judėjimo atstovas Vytautas Sinica, rašytojas Vytautas Rubavičius ir parlamentaras Žygimantas Pavilionis. Minėtų ginčų metu A.Vinokuras rėmėsi žydiška patirtimi: esą po pasaulį išsibarstę jo tautiečiai naudojasi teise turėti dvigubą pilietybę ir nė velnio nenutautėja.

A.Vinokurui taikliai tąsyk atkirto V.Rubavičius: lietuviai – ne žydai. Nėra ko lietuvių lyginti su žydais. Lietuviai, skirtingai nei žydai, neturi asimiliacijai atsparaus geno.

Lengvinanti aplinkybė

Man nesuprantama, kodėl Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Endriukaitis taip piktai nusiteikęs prieš Marijoną Misiukonį. Tai, kad M.Misiukonis kadaise persekiojo vieną iš paskutiniųjų Lietuvos partizanų – Antaną Kraujelį, – blogai. Aplinkybė, jog sovietmečiu M.Misiukonis dirbo itin Lietuvai priešiškose institucijose, – taip pat blogai. O ir dabartiniai Lietuvos teismų sprendimai nagrinėjant M.Misiukoniui iškeltus priekaištus, – dviprasmiškai keisti.

Bet ir čia, kaip lietuvaitės išvažiavimo į Naująją Zelandiją atveju ar dvigubos pilietybės klausimu, reikia pragmatiškai skaičiuoti. Vertinant M.Misiukonio veiklą, mano supratimu, labai svarbu išsiaiškinti ne tik visus jo sovietinių „žygių“ niuansus, bet ir aplinkybes, kaip šis vyras elgėsi po 1990-ųjų Kovo 11-osios bei 1991-ųjų Sausio 13-ąją. Jei jis nekenkė mums siekti nepriklausomybės, jei jis nenuėjo su mūsų priešais, – argi tai nėra lengvinanti aplinkybė? O jei 1990 – 1991-aisiais jis ne tik buvo neutralus, bet mažumėlę net padėjo Kovo 11-osios Aktą įgyvendinti siekusioms jėgoms, – tai dar viena lengvinanti aplinkybė. Labai rimta, solidi aplinkybė.

Todėl ir sakau: skaitydamas propatria.lt portale V.Sinicos interviu su A.Endriukaičiu apie tai, koks blogas sovietmečiu buvo M.Misiukonis, pasigedau svarstymų, o koks gi buvo M.Misiukonis išaušus 1990-ųjų metų pavasariui. Mano patarimas: jei tik įmanoma – neatstumkime. Mes ir taip turime užtektinai daug priešų. Jei jų ieškosime ir ten, kur galima konfrontacijos išvengti, – Kovo 11-osios laimėjimų neišsaugosime.

Vėl tie draudimai  

Seimo narių Audroniaus Ažubalio bei Lauryno Kasčiūno pasipiktinimas Rossija 24 kanalu, apšmeižusiu Laisvės premija apdovanotus mūsų miško brolius, – suprantamas. Tik nesuprantamas raginimas imtis sankcijų prieš minėtą televiziją. Visų Rusijos televizijų neuždrausime, visų šmeižikų nenubausime. Mačiau tuos šlykščius Rusijos televizijų pranešimus. Bet man nekilo mintis, esą kanalą privalu paverst neprieinamu Lietuvos žiūrovams. Nejaugi mums nereikia žinoti, ką ir kaip apie mus kalba mūsų priešai?

Tuo tarpu ginčytis su minėtais rusų komentatoriais – būtina. Visiems įtikinamai, įdomiai pasakoti, koks svarbus mūsų miško brolių indėlis stiprinant Lietuvą, – be jokios abejonės. Raginti lietuvių rašytojus kurti populiarius romanus apie pavojų, aukų, nepriteklių ir patrtiotizmo kupiną mūsų miško brolių gyvenimą, tuos romanus išverčiant į rusų, anglų, vokiečių, prancūzų kalbas  – taip! Sukurti apie partizanus ne prastesnį meniniu požiūriu filmą nei „Niekas nenorėjo mirti“ (juk iki šiol vis dar neturime labai įtaigaus, stiprų poveikį darančio filmo) ir jį demonstruoti pasauliui – puiku. Bet ką mums duotų Rossija 24 uždarymas?

Lietuvos partizanai. Perfotagrafuota iš LGGRTC archyvo. Slaptai.lt nuotr.

Nacionalinė premija

Jei jau norime blokuoti priešiškas Lietuvai televizijas, pirmiausia išsiaiškinkime, kur demokratinei, savo istoriją gerbiančiai tautai privalu dėti Rūtos Vanagaitės ir Mariaus Ivaškevičiaus tekstus? Lietuvoje – labai daug lietuvių, kurie apsimeta nesuprantantys susiklosčiusios konfliktinės situacijos rimtumo. Net mūsų inteligentija, įskaitant literatūros kritikus, rašytojus bei poetus, dedasi nesugebanti įžvelgti esminių skirtumų tarp žmogaus teisės laisvai rašyti ir teisės gauti nacionalinę premiją. Be abejo, tiek R.Vanagaitė, tiek M.Ivaškevičius turi teisę rašyti taip, kaip iki šiol rašė (tokios demokratijos taisyklės). Bet nacionalinės premijos jie nėra verti. Ir niekad nebus verti. Nebent atsiklauptų ant kelių Katedros aikštėje ir visos Lietuvos akivaizdoje paprašytų laisvės kovotojų atleidimo.

Bet jie neprašys atleidimo. Savo sprendimo greičiausiai neatšauks, deja, ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos komisijos pirmininkė Viktorija Daujotytė-Pakerienė. O tai reiškia, kad mes neišvengsime viešo pažeminimo, nutiksiančio premijų įteikimo metu.  

Tačiau mes galime daug nuveikti demonstruodami savąją poziciją. Neslėpkime, jog esame įžeisti. Ignoruokime tuos, kurie spjauna mums į veidą. Omenyje turiu štai tokius žingsnius: boikotuokime renginius, kuriuose dalyvauja literatūros kritikė V.Daujotytė; boikotuokime iškilmes, kuriose dalyvaus M.Ivaškevičius; boikotuokime Rašytojų sąjungą, kuri paskelbė nei šiokį, nei tokį pareiškimą. Galų gale teiraukimės visų nacionalinės premijos laureatų – nejaugi jums didelė garbė atsiimti nacionalinę premiją drauge su M.Ivaškevičiumi? Gal gražiau, solidžiau, lietuviškiau – nedalyvauti tose iškilmėse? Tegul romano „Žali“ autorius vienui vienas ateina pasiimti premijos…

Ir vis dėlto prasmingiausia būtų, jei atsirastų plunksną mokantis valdyti drąsuolis, nebijantis mesti iššūkio teksto „Žali“ autoriui. Tegul sukuria romaną, kuriame, be kita ko, meninėmis priemonėmis būtų nupiešta stribų, sovietinių karių ir agentų – smogikų, KGB karininkų menkystė, lyginant tai su miško brolių drąsa, pasiaukojimu, ištikimybe. Tegul tame romane bus deramai įvertinti ir blogo romano nuo gero romano sąmoningai ar nesąmoningai atskirti nesugebantys šiandieniniai Lietuvos „intelektualai“. Parodykime ir jų „didybę“.

Kaip pasielgė Antanas Baranauskas, kai lenkai šmeižė lietuvių kalbą, esą ji neišraiškinga, esą ją vartoja tik neišsilavinę prasčiokai? Jis nešaukė į protesto mitingus, neorganizavo konferencijų, nepuolė rašyti protesto laiškų, rezoliucijų. Užtat jis parašė nuostabųjį „Anykščių šilelį“, akivaizdžiai įrodydamas, jog lietuvių kalba nė kiek nenusileidžia lenkų kalbai.

Nejaugi į trečiąjį nepriklausomybės dešimtmetį žingsniuojanti Lietuva neturi savojo Antano Baranausko?

2019-01-25   

Mūsų turimais duomenimis, šiandien, 13 val. iš 12 pretendentų, kurių tarpe yra rašytojas Marius Ivaškevičius, komisija atrinks 6, kuriems bus paskirtos 2018 metų nacionalinės kultūros ir meno premijos. Prašome, kad į kandidatų sąrašo nebūtų išrinktas Marius Ivaškevičius, savo romanu „Žali“ išsityčiojęs iš Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio vadovo Jono Žemaičio – Vytauto ir jo bendražygių. Jis partizaninį karą apibūdino „…juos, t. y. partizanus paprasčiausia užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę, kad įžvalgesni buvo tie, kurie nesipriešino okupantams, nuolankiai susitaikė su laisvės praradimu ir nuėjo tarnauti pavergėjams“.

Jonas Žemaitis – Vytautas, Lietuvos didvyris

Romane nėra net užuominos apie partizanus, paaukojusius savo gyvybę už Tėvynės laisvę. Jonas Žemaitis, Juozas Kasperavičius, Petras Bartkus, Juozas Palubeckas – tai „kvaištelėję, degradavę“ romano herojai įvardinti tikromis žuvusių partizanų pavardėmis, o jų budelių Nachmano Dušanskio ir Jakovo Sinycino pavardės kažkodėl pakeistos. Išniekinęs, išsityčiojęs iš narsiųjų mūsų partizanių, M. Ivaškevičius pristatomas kaip postmodernus kūrėjas, tačiau tai romane nesisieja su etikos normomis – „ji (partizanė) nuėjo į tankmę ir ilgai ten tupėjo. Niekada nematėme jos verkiant, nes ji verkė kitu galu“, arba „Žemaiti, jei manote, atėjau čia tik tam, kad numautumėte man kelnaites ir kaip reikiant……..“.

Taip romane pasakojama apie po žeme besislapstančius partizanus ir jų higieną, apie partizanų tuštinimąsi, seksą, erotines svajones. Jis įžymų karininką, LAF įkūrėją Kazį Škirpą viename tinklapyje pavadino Hitlerio šunimi ir pagrindiniu žydų žudynių Lietuvoje šaukliu. Jis teigia, kad lietuvių kalbos išgyvenimui abėcėlėje yra būtinos W, Q, X raidės.

Nuoširdžiai prašome komisijos pagarbiai vertinti šventą, neturinčių sau lygių Europoje partizanų kovą už Lietuvos laisvę ir neskirti premijos M. Ivaškevičiui.

Informacijos šaltinis – LIETUVOSLAISVĖS KOVOTOJŲ SĄJUNGA

2018.12.06; 09: 00