Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Nemiela draugystė. Rusakalbei Baltijos šalims skirtai propagandinei žiniasklaidai labai nepatinka gerėjantys Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Štai „RuBaltic“ piktinasi, kad Vilniuje įvyko Lenkų diskusijų klubo pokalbis „Kaip kovoti su Kremliaus propaganda“. Na, kada lietuvių ekspertai pradės šokinėti pro langus šaukdami „rusai ateina“? – pašiepia „RuBaltic“.

Bet kaip pikta, Lenkų diskusijų klubo svečiai Vilniuje nekalbėjo apie lenkų ir lietuvių santykių problemas, apie lenkų etninės mažumos padėtį, būtinybę stiprinti ekonominius ryšius ir t. t. Žodžiu, tarp šių valstybių viskas blogai, o jos kalbasi, kaip kartu kovoti su propaganda! „BuBaltic“ atvirai prisipažįsta, kad tai labai liūdina.

Zigmas Vaišvila. Vytauto Visocko nuotr.
Zigmas Vaišvila. Vytauto Visocko nuotr.

Melagė. Zigmas Vaišvila turbūt nori būti garsus ir įtakingas, kaip Juozas Statkevičius ir Rūta Vanagaitė. Tai ir pripasakojo propagandiniam portalui „RuBaltic“, kad dokumentiniame filme apie Dalios Grybauskaitės vaikystę ir jaunystę Prezidentė įžūliai meluoja. Esą, nereikia skiesti apie skurdžią vaikystę: būsimoji prezidentė gyveno prestižiniame name Vilniaus senamiestyje, prie S. Nėries mokyklos. Toje prestižinėje mokykloje ji ir mokėsi. O paskui, nors mokykloje buvusi trejetukininkė, kažkodėl papuolusi į tuomet prestižinį Leningrado valstybinį universitetą.

O labiausiai signatarą nervina, kad Prezidentė esą atvirai meluoja apie savo vaidmenį 1990–1991 metais. Nes, Zigmo žiniomis, ji nei Užsienio reikalų ministerijoje tuomet nedirbo, nei jokioje kitoje valstybinėje tarnyboje netarnavo. Ir kompiuterių nuo potencialios okupacijos negelbėjo, nes jų tuomet… tiesiog nebuvo (juos teturėjusi tik KGB).

Žodžiu, gerb. Zigmas toliau kariauja savo karą. Kažkodėl su Kremliaus propagandininkų pagalba. Jam atrodo – prieš Grybauskaitę, o gaunasi – prieš Lietuvą. Va tau ir Nepriklausomybės signataras…

Tapinui nepavyko. Nemokate jūs, lietuviai, kariauti propagandinio karo, – juokiasi „RuBaltic“. Štai ir Andriui Tapinui „Youtube“ su humoristiniu šou „Держитесь там“ nieko nepavyko – esą nesudomino jaunosios auditorijos iš Rusijos. Štai populiarieji „Runet“ blogeriai turi po kelis milijonus prenumeratorių, o Tapinas… keliolika tūkstantėlių… Va, net Navalnas turi pusantro milijono! Ir Anatolij Šarij – milijoną su trupučiu.

Na, gyventi Rusijoje ir žiūrėti per „Youtube“ Tapiną, galima įtarti, nėra labai saugu. Tad, mąstantis Rusijos jaunime, būk atsargus. O „RuBaltic“ – didelis ačiū už nurodytus alternatyvios mąstysenos videoblogerius, šiokią tokią statistiką ir ilgut ilgutėlį straipsnį apie tokį menkniekį, kaip nepavykęs Tapino šou.

Šlykščiosios lentelės. Rusija pasmerkė Biržų rajono savivaldybės sprendimą prie paminklų sovietų kariams pastatyti lenteles su informacija, kad užrašai ant monumentų gali neatitikti tikrovės. Rusijos ambasada savo komentare pavadino tokį sprendimą „šlykščiu poelgiu, įžeidžiančiu istorinę atmintį“, rašo „Litovskij kurjer“.

„Amžina šlovė didvyriams, kritusiems už mūsų Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę“, – parašyta ant vieno iš monumentų. Ambasada nemato, kur čia gali būti istorinės tiesos neatitikimas. Deja, tenka sutikti. Sovietų armijos kariai iš tiesų krito už laisvę ir nepriklausomybę – nuo fašistinės Vokietijos. O kad jų generolai vietoj laisvės atnešė komunistinį režimą – čia jau kita istorija. Hm, gal taip ir reikėtų rašyti ant tų biržietiškų lentelių?

Gerieji baltarusiški atomai. Tuo metu, kai Lietuvos politikai kuria vis naujas politines priemones, kaip sustabdyti Astravo atominės elektrinės statybas, baltarusiai taikiai ir darbščiai rūpinasi žemiškais reikalais – kaip efektyviai integruoti Astravo AE į vieningą energetinę sistemą. Taip rašo „Obzor“, nusiuntęs savo korespondentą į Astravo AE.

Viskas puiku su atomine elektrine. Ji darniai ir draugiškai tieks energiją Baltarusijai, yra saugi, ten dirba begalė aukščiausios kvalifikacijos specialistų, greitai bus atliekami streso testai ir jų rezultatai pateikti viešai, o dėl artumo iki Vilniaus – ar žinojote, kad nuo Berno (Šveicarija) iki atominės elektrinės – tik 13 km ir niekas nesiskundžia? Kai pagalvoji, gal tikrai mes, lietuviai, kažkokie kvailučiai ir ieškome girioj majonezo?

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nostalgija. „Obzor“ primena savo ištikimiems skaitytojams, kas gi vyko prieš 50 metų, 1967–ųjų spalį. Kaip tada buvo gera. Visi rengėsi švęsti Spalio revoliucijos 50-metį. Mokytojų tapo daugiau, nei mokinių buržuazinėje Lietuvoje. Elektrėnuose iškilo du 60 butų gyvenamieji namai, pradėtas statyti vaikų darželis. Kapsuke eksploatacijai priduotas 85 butų daugiabutis – jau ketvirtas daugiabutis tais metais. Žydroji liepsnelė suliepsnojo Naujojoje Vilnioje – baigtas tiesti 15 km ilgio dujotiekis. Kauno „Pergalės“ gamykla savo produkciją siunčia į jau 12 pasaulio šalių – prisidėjo Mongolija ir Bulgarija. Vilniaus elektrinių suvirinimo aparatų gamykloje pagamintas 500-tūkstantasis aparatas. Trečdaliu atpigo sardinės, skumbrijos ir stauridės iš Atlanto. Kilogramas – tik 70 kapeikų. O buvo rublis. Et, nepalyginsi su dabartinėmis kainomis…

Visi jie tokie. Vanagas tai Vanagas, o kaip bus su Jonu Noreika, kurio vardu norima pavadinti vieną seniausių Lietuvos mokyklų Šiauliuose? Juk Noreika susitepęs dalyvavimu Holokauste ir talkininkavimu nacistams, – teigia „Obzor“. Ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kurlianski pasmerkė šią iniciatyvą. Ak, tačiau švietimo viceministras sako, kad Noreika nedalyvavo žydų žudyme. „Šitaip valstybė oficialaus atsakingo asmens lūpomis eilinį kartą nusprendė paneigti karčią istorinę tiesą, remdamasi genocido ir rezistencijos tyrimų centro duomenimis“, ­– rašo „Obzor“. Tačiau esą tie duomenys neigia tik dalyvavimą Holokauste, bet neneigia nusikalstamų J. Noreikos veiksmų Antrojo pasaulinio karo metais.

Nepaneigta, kad kaltas, vadinasi kaltas. Kaip paprasta ir aišku. Panašu, kad „Obzor“ įvedė naujovę – kaltumo prezumpciją.

36 valandos. Rusija neketina įsiveržt į Baltijos šalis, nes nemato tame prasmės, – rašo „LifeRus.info“. Ir tokią išvadą esą padarė net ne Rusija, o patys NATO karo analitikai, kurie taip pat pripažino, kad aljansas gali išprovokuoti Rusiją atsakomiesiems veiksmams regione, o tai vestų prie branduolinio karo.

Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

„LifeRus“ rašo kad „Rusija gali užgrobti visas tris Baltijos respublikas per 36 valandas naudodamasi vien tomis pajėgomis, kurios sutelktos prie jos vakarinių sienų“. Tai esą amerikiečių strateginio tyrimų centro RAND teiginys. Tačiau RAND išsiaiškinęs, kad Maskvai toks konfliktas visiškai nereikalingas. Esą buvęs reikalingas 1700–1721 m., kai Petrui Didžiajam reikėjo priėjimo prie jūros. Bet dabar Rusija turi Sankt Peterburgą.  

Bet dėl visa ko, mieli skaitytojai, žinokite, kad Rusija gali. Per 36 valandas. Čia, aišku, niekas nieko negąsdina, jūs ką. Tai tik „pribaltų“ įprotis kažkodėl rėkauti apie grėsmę iš Rytų…

Zombiai puola! Rusakalbė Latvijos žiniasklaida jautriai sureagavo į Latvijos dienraščio „Latvijas Avīze“ karikatūrą „Politinių zombių sugrįžimas“, kurioje mitingo dalyviai pavaizduoti kaip zombiai. O mitingas vyko Rygoje prie Švietimo ir mokslo ministerijos, jį rengė Rusų mokyklų gynimo štabas su savo gerbėjais. Juos papiktino ministerijos sprendimas nacionalinių mažumų mokyklose pamokas vesti latvių kalba.

„Pirmaujantis latvių neapykantos rusams propagandos dienraštis“ – apie „Latvijas Avīze“ atsiliepė berods pirmaujantis rusų neapykantos latviams propagandos portalas „Vesti.lt“. Žinoma, galima suprasti rusakalbių Latvijos gyventojų nuoskaudas. Juk šitiek metų buvo galima normaliai gyventi Latvijoje (beje, Lietuvoje irgi) ir neišmokus latvių kalbos. O kam dabar pradėti šalies gyventojus mokyti tos šalies kalba? Tai aiškiai nacionalinės neapykantos žingsnis, kitų paaiškinimų nėra.

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017-11-02

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Lietuvoje lankosi Europos Komisijos narys V. P. Andriukaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Tautos priešas. Lietuvos konservatoriai rado eilinį „tautos priešą“ – pareikalavo už „meilę Rusijai“ atšaukti europarlamentarą Vytenį Andriukaitį, rašo „Obzor.lt“, remdamasis „Regnum“ informacijos agentūra. Reikalavimo priežastis – žiniasklaidoje pasirodę V. Andriukaičio tvirtinimai, kuriais jis kenkia Lietuvai („esą kenkia“ – rašo „Obzor“), neigia energetinės nepriklausomybės politiką ir tvirtą Lietuvos poziciją dėl Baltarusijos Astravo atominės elektrinės.

V.Andriukaitis, pasak konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio, jau pradėjo 2019 m. prezidento rinkimų kampaniją ir stengiasi pelnyti rinkėjų, simpatizuojančių Kremliaus politikai. Kokie neteisingi, iš piršto laužti kaltinimai. Senas ir patyręs politikas Vytenis Andriukaitis rūpinasi Lietuva ir gina jos interesus: nori, kad Lietuvos žmonėms būtų gerai, kad gyventume draugiškai su kaimynais, kad mūsų ekonomika būti ekonomiška…

Skundimo menas. Duomenys apie „įtartinus asmenis“, pavyzdžiui, tokius, kurie garsiai klauso muzikos rusų kalba, Lietuvoje bus viešinami, – piktinasi „Obzor“, remdamasis „Regnum“ informacija. Tai, esą, skundimo meno viršūnė: Lietuvoje pristatyta interneto platforma „akylas.lt“, kurioje galima skųsti nelojalius gyventojus. Ir pristatė ją pats Edmundas Jakilaitis…

Tiesa, šioje platformoje (kuri šiuo metu dar testuojama) prašoma pranešti apie mėginimus verbuoti, taip pat įtartinus technikos ir žmonių judėjimus pasienio ruože, ginkluotų žmonių grupes, provokacijas ir pan. Apie garsų muzikos rusų kalba klausymąsi – nieko. Bet juk tokia gera proga dar kartą pagąsdinti, kokie tie lietuviai netolerantiški nacionalinėms mažumoms, rusofobiški, nedraugiški, pikti ir, be abejo, skundikai.

Nepakvietė. Jau kokie tie lietuviai, o ypač prezidentė Dalia Grybauskaitė, užsisipyrę nedraugauti su rusais, jau piktinasi ir Vakarai, – rašo „Litovskij kurjer“. Į Vilniuje vykusį Pasaulio konstitucinės justicijos konferencijos IV kongresą lietuviai nepakvietė Rusijos Konstitucinio Teismo atstovų. O Venecijos komisijos pirmininkas Giannis Buquicchio pasisakė, kad reikia siekti dialogo, o ne izoliacijos. Anot jo, Rusijos Konstitucinio Teismo atstovams reikėjo padaryti išimtį ir leisti atvykti į renginį.

Bet negi lietuviai taip padarys. „Niekada nesveikinsime ir nespausime rankos tiems, kurie pamina teisės viršenybę ir kurių sprendimai laužo tūkstančių žmonių likimus“, – pareiškė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Bet ne visi tokie. Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas atkreipė dėmesį, kad sprendimą neįsileisti Rusijos delegacijos priėmė ne Konstitucinis teismas, o šalies vykdomoji valdžia. 

LR Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.

Akligatvis. Lietuva, Latvija ir Estija elgiasi kaip ta gulbė, vėžys ir lydeka iš Krylovo pasakėčios, pastebi „Litovskij kurjer“. Latvija galutinai palaidojo viltis susitarti dėl bendros Baltijos šalių suskystintų gamtinių dujų rinkos pagal Lietuvos scenarijų. O scenarijus būtų leidęs prašyti ES paramos išpirkti SGD terminalą „Independence“… Beje, kaip pastebi „Litovskij kurjer“, ir Estija visą laiką nesakė nei taip, nei ne, o laukė, kuo baigsis Lietuvos ir Latvijos ginčas.

Lietuviai patys kalti, nes nepaisydami Europos komisijos sprendimo statyti ir finansuoti SGD terminalą Estijoje, įrengė jį savo šalyje. Lietuvos valdininkai netgi tikėjosi gauti EK finansavimą ir tikėjosi, kad Latvija su Estija pirks dujas iš jų, o ne iš „Gazpromo“. Taigi, nei Briuselis nepalaikė mūsų dėl tų dujų, nei latviai su estais dabar nepalaiko. Akligatvis.

Ukrainietė mergina

Ukrainizacija. Baltijos šalys daug davė didesnėms Ukrainai, Gruzijai ir Moldavijai, ir tuo didžiuojasi. Tačiau ar nepasikeitė mokytojas su mokiniu vietomis ir ar nesulauks dabar Baltijos šalys ukrainizacijos, – klausia „RuBaltic“. O Baltijos šalys ne tik nesipriešina, bet netgi skatina šį reiškinį…

Ukrainizacija, pasak propagandistų, – nieko gero. XX amžiuje taip vadintas prievartinis ukrainiečių kalbos ir kultūros diegimas Ukrainos sovietų socialistinės respublikos teritorijoje. O dabar ukrainizacija įvyks dėl panaikinto vizų režimo – ukrainiečiai atvažiuos dirbti į Baltijos šalis, o kadangi pastarosiose vietinių gyventojų tragiškai mažėja, tai ims ir pasiliks. Nesusitvarkysime su jais. Ir tapsime pamažėle Ukrainos dalimi. Bijoti ir nebemėgti ukrainiečių turėtume pradėti jau dabar, perša mintį straipsnis.

Nukentėjo. Žinomam Lietuvos visuomenės veikėjui Jurijui Subotinui gresia kalėjimas – už valdžios kritiką, taip vadinamos sovietų okupacijos neigimą ir kvietimą gyventi darniai ir taikiai su Rusija, – pranešė „RuBaltic“ korespondentas. Esą, Jurijus Subotinas nukentėjo už viešą savo nuomonės reiškimą. Socialiniame tinkle kilusioje diskusijoje jis palietė „šventą“ temą: pareiškė, kad jokios „sovietų okupacijos“ nebuvo, o Rusija yra ne priešiška šalis, o draugiška Lietuvai valstybė.

Antrankiai

Va kokį šventą žmogų Lietuva kiša už grotų. Tiesa, tas „RuBaltic“ korespondentas kai ko „nežinojo“. Kad J. Subotinas ne tik reiškė nuomonę, bet ir kvietė įvesti į Lietuvą rusų tankus. Ne tik per socialinį tinklą, bet ir per televiziją. Beje, J .Subotino pasisakymai įžeidė daugybę žmonių – ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne prokuratūros ar policijos, o privataus žmogaus iniciatyva.

Sovietinė Baltija. Ir Baltijos šalys, o po jų ir Gruzija pasiprašė nebebūti vadinamos postsovietinėmis šalimis, tačiau tiek „Vesti.lv“, tiek kiti propagandiniai portalai teigia, kad šios šalis – net ne postsovietinės, o tiesiog sovietinės. Nes jų visuomeniniame politiniame gyvenime išliko grynai sovietiniai institutai ir praktikos, o buvę partijos sekretoriai ir komjaunimo instruktoriai ir toliau vietoj racionalaus požiūrio į pasaulį kiša ideologinius štampus. Ir šiaip, šiuolaikines Baltijos šalis sukūrė komunistai. O priešų balsų tildymas – tai grynai sovietinė praktika. Tai va, nereikia čia mums vaidinti kažkokių europiečių.

Blogiau už lietuvius. Kad lietuviai – rusofobai, propagandistai jau pavargo kartoti. Bet, pasirodo, būna ir dar blogiau. „Lenta.ru“ paskelbė žinutę apie 29 m. amžiaus ukrainiečių išeivį, kuris Izraelyje sumušė ukrainietę, nes palaikė ją ruse.

Nukentėjusioji papasakojo, kad žmogus priėjo prie jos ir kažko paklausė ukrainietiškai. Moteris jo nesuprato ir perklausė rusiškai. O tada tas žmogus išvadino ją rusų prostitute, puolė kumščiais mušti per veidą ir galvą, mėgino nuplėšti drabužius. Kaip vėliau užpuolikas pareiškė policijai, moteris kėlė grėsmę jam ir jo šeimai. Va kokie tie ukrainiečiai…

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.09.19; 07:00

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Lenkai – okupantai. Propagandininkai tvirtokai įsikibo dantimis vargšelių Aušros vartų lenkiškuose pasuose – kodėl gi nepabandžius dar labiau pakiršinti lietuvių ir lenkų. „Lietuva pateiks Lenkijai sąskaitą už Vilniaus krašto okupavimą?“ – klausia „RuBaltic.ru“. Ir pradeda. Pradžioje – iš toli. Kad lenkai vėl kelia klausimą dėl kompensacijos už okupaciją Vokietijai. O jei jau kelia Vokietijai, tai gali imti ir iškelti ir Lietuvai – dėl Vilniaus krašto sugrąžinimo. 

Aušros vartai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Juk logiška, ar ne? Esą, jau ne pirmą dieną Rytų Europoje ryškėja istorijos įvykių peržiūrėjimo tendencijos (ak, čia greičiausiai vėl skauda tas NATO filmas apie miško brolius…).

„RuBaltic“ prisiminė ne tik Pilsudskio istoriją, bet ir kaip geroji Rusijos sovietinė federatyvinė respublika tučtuojau perdavė Lietuvos valdžiai Kaune 3 mln. rublių auksu, paaiškindama, kad daro tai remdamasi draugiškai valstybių santykiais ir suvokdama sunkią Lietuvos padėtį. Šie pinigai leido Lietuvai organizuoti gynybą ir neleisti visos šalies okupacijos.

Tai va, mielieji, taip išeina, kad Rusija gera, o Lenkija – ne. Tačiau… apie kokias nors kompensacijas – Lietuvos Lenkijai ar Lenkijos Lietuvai – iš tiesų niekas negalvoja ir nekalba. Nė žodžio. Išskyrus rusų propagandininkus.

Lietuvoje valdžia žudo žmones. Pamirškite iliuzijas apie demokratiją: mūsų šalyje valdžia žudo žmones. Ir dėl to kalčiausia Dalia Grybauskaitė. Tai užtikrintai pareiškia „RuBaltic“, rašydama apie badautojų palapines priešais Prezidentūrą. Kuriose – protestuotojai prieš neteisingą teismų sistemą Lietuvoje. Kadangi teisėjus skiria Prezidentė, ji ir yra kalčiausia. Taip esą teigia protesto iniciatorius – „Lietuvos nepriklausomybės tėvas“ (taip „RuBaltic“ ir vadina) Zigmas Vaišvila. Tiesa, kaip paaiškinama straipsnyje, teiginys, kad valdžia žudo žmones, yra perkeltinis, tiesiogiai niekas nežudo, bet argi tai svarbiausia?

O kaip „RuBaltic“ žurnalistui pasakojo protesto dalyvis Giedrius Grabauskas, jį apkaltino antikonstitucine veikla vien už tai, kad pasisakė prieš oficialią valdžios politiką, prieš NATO… Iškėlė baudžiamąją bylą dėl neapykantos kurstymo. Valdžios kritika šalyje tapo nusikaltimu. Ir į Konstituciją tiesiog spjaunama… Tiesa, kad G. Grabauskas ne šiaip sau polemizavo apie stojimo į NATO reikalingumą, o kurstė vykdyti socialistinę revoliuciją, straipsnyje neužsimenama. Ak, tie revoliucionieriai, visais laikais juos baudė ir skriaudė…

Paleckis: nepriklausomybės nebėra. Senokai bematytas ir begirdėtas „savi šaudė į savus“ frazės autorius Algirdas Paleckis propagandininkų portalui „RuBaltic“ davė išsamų interviu apie… Vytautą Landsbergį. Tiksliau – apie „Landsbergių dinastijos fenomeną ir jos atstovų vaidmenį dabartinėje politikoje“. Apie tai, ar reikia Vytautui Landsbergiui suteikti Prezidento statusą.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

A. Paleckis pateikia savą istorijos traktuotę. Tais gūdžiais 1990-aisiais Prezidento institucijos Lietuvoje tiesiog nebuvo ir šiuolaikinė istoriografija negali tiksliai atsakyti, kad gi buvo valstybės galva. „Netgi sakyčiau, kad ūkio, o taip pat ir politikos reikalams vadovavo Prunskienė. Daugelyje sričių ji buvo įtakingesnė už Landsbergį. Bet čia galima ginčytis nors iki vidurnakčio“, – nusileidžia A. Paleckis.

Tačiau toliau pašnekovas kalba ne apie Prunskienę. Jam užkliūva, kad Landsbergis tyli, kai iškeliamas prezidentinių regalijų klausimas, vadinasi – nori jų. O toliau papilama keletas kibirėlių jau pradvisusių legendų – apie Sąjūdžio ir KGB ryšius, kliūna ir Vytauto tėvui Landsbergiui-Žemkalniui, kuris be kompartijos ir KGB į Lietuvą tiesiog nebūtų sugrįžęs, ir t.t. ir pan. Suprask, Paleckis prieš Landsbergio prezidentystę.

Vis dėlto A. Paleckis mano, kad Landsbergiui nepasisekė, likimas jį jau nubaudė: pergyvenęs Algirdą Brazauską ir daugelį kitų jis savo akimis išvydo, kaip žlunga jo idėja: nebėra net nepriklausomybės, už kurią jis kovojo, viską dabar sprendžia Vašingtonas ir Briuselis…

Šaltasis karas grįžta į Lietuvą“, – rašo „RuBaltic“. Bet paskaičius pasirodo, kad nėra taip jau baisu. Tiesiog propagandininkai piktinasi, kad kovai su jais prisimintos šaltojo karo laikų technologijos – per radijo siųstuvą iš Lietuvos Rusijai, Baltarusijai ir Ukrainai pradėtos transliuoti JAV kongreso finansuojamos „Radio Svoboda“ programos rusų ir baltarusių kalbomis. Propagandistai iš didelio rašto išeina iš krašto ir visiškai nebesislapstydami piktinasi, kad į jų „šiuolaikinius iššūkius“ Lietuvos valdžia reaguoja taip senoviškai. Šiame greitaeigio interneto, skaitmeninių technologijų ir palydovinių transliacijų amžiuje… Fu… 

Kaukės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Straipsnio autoriai gerai žino, kad šiuolaikines skaitmenines technologijas daug lengviau kontroliuoti, nei analogines radijo transliacijas, bet savo žinias netikėtai pritaiko ne „Radio svoboda“ atvejui, o… pasipiktinimui, kad Lietuva gali bet kada panorėjusi nutraukti rusiškų televizijos kanalų transliavimą. Ir apskritai, jei nežinojote, tai čia galite perskaityti fantastinę žinią, kad „globali Vakarų visuomenės informavimo priemonių kontrolė leidžia Vašingtonui sukurti reikalingą informacinę matricą (pakeiskite „Vakarų“ į „Federacijos“ ir Vašingtoną į Maskvą – ar niekur negirdėta?). Beje, o Baltijos šalių medijos aktyvus visai neseniai pradėjo kontroliuoti amerikiečių investicinis fondas „Providence Equity Partners“ (suprask, visa ir vienintelė media Baltijos šalyse – tai TV3. Atsiprašome, dar „Power Hit Radio“…)

Rinkiminis krepšinis. Šaunusis „Obzor“ pasidarė sensaciją iš to, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius susitiko su Izraelio gynybos ministru, ir ne bet kur, o per krepšinio varžybas! O Lietuvos žiniasklaida apie tai pranešė džiūgaudama. Ministrai, taip sakant, suderino tai, kas naudinga, su tuo, kas malonu, – pašiepia „Obzor“. Ir primena, kad kai 2010 m. į Kauną kartu su CSKA atvyko tuometinis Rusijos vicepremjeras Sergejus Ivanovas, su juo niekas nesusitiko! Apmaudu iki šiolei.

Vaikų išnaudojimas. Ne, šįkart ne Lietuva išnaudoja. „Obzor“ publikuoja gražią, jausmingą, šiltą Šiaulių gimnazisto Boris Kim žinutę, kaip šis kartu su vyresnių klasių moksleiviais iš kitų Lietuvos miestų rugpjūtį apsilankė Sankt Peterburge. Kelionė įvyko programos „Labas, Rusija 2017“ rėmuose.

Jau įvažiuojant moksleivius apstulbino šis didelis ir gražus miestas. Pačią pirmą dieną jie pasivaikščiojo Nevos prospektu, kateriu paplaukiojo po Piterio kanalus. Kiekvieną vakarą vyko renginiai drauge su jaunimu iš įvairių Europos, Azijos, Artimųjų Rytų šalių. Viešnagės metu visi susidraugavo, aplankė daug muziejų, atmintinų istorinių vietų. Bene didžiausią įspūdį gimnazistui paliko naktinė ekskursija „Pakeliami Piterio tiltai“. „Nė nepastebėjome, kaip greitai prabėgo 5 dienos. Bet ir jų užteko, kad visi atsisveikintų su naujaisiais draugais su ašaromis akyse“, – rašo moksleivis.

Jokios propagandos, jokios politikos. Jokio istorijos iškraipymo. Ir širdį suspaudžia toks internacionalinis graudulys… Ačiū, „Obzor“.

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.09.05; 05:00

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Lenkijos teritorinės pretenzijos. Lenkija reiškia teritorines pretenzijas Lietuvai ir Ukrainai, skelbia „Obzor“ straipsnis. Painiai prirašyta apie tai, kad Baltarusija išvengė tokių pretenzijų, nes Breste šalia Baltarusijos vėliavos kabo ir Rusijos. Ir kad pretenzijų tikslas – suvienyti lenkų tautą aplink dabartinę valdžią ir t. t. Ir kad tik psichinis ligonis gali turėti teritorinių pretenzijų Rusijai.

O prie ko čia Lietuva ir Ukraina? Ak, pasirodo, autorius grįžta prie tų pačių paveikslėlių naujuose lenkų pasuose konkurso. Jo nuomone, Vilniaus Aušros vartų ir Lvovo memorialo paveikslėlių pasiūlymas – tai teritorinių pretenzijų pareiškimas. Štai koks visagalis, pasirodo, yra menas, t. y. paveikslėliai!

Antroji Visatos šypsena. Jau nebe pirmą kartą vis pasklinda informacija apie Lietuvos merginas, dalyvaujančia Rusijos organizuojamuose grožio konkursuose. Štai ir praeitą savaitę „Antroji Visatos šypsena 2017“ tapo Lietuvos gyventoja (taip tiksliai ir įvardinta) Valerija Dmitrijeva.

Tarsi ir nėra čia jokios propagandos. Konkursas – tarptautinis. Tik nenurodyti organizatorių kontaktai. O žiuri sudėtis – specialistai iš šalių nuo JAV iki Prancūzijos. Tik jų pavardės daugiausia rusiškos. Ir merginų laimėtojų gyvenamosios šalys išsidėsto kažkaip gana logiškai: Rusija, Lietuva, Izraeilis, Ukraina. Tokios kažkokios artimos kažkokiai buvusiai imperijai dūšios. Tiksliau – reikia, kad atrodytų artimos.

Saugioji Baltarusija. Norite tikėkite, norite – ne, bet teroristų išpuoliai Europoje labai padidino turistų srautą iš Lenkijos ir Baltijos šalių į… Baltarusiją. Taip „Obzor“ straipsnyje teigia Baltarusijos turizmo pramonės sąjungos vadovas. Išaugusios turistų meilės Baltarusijai priežastis – šios šalies saugumas. O kiek ta meilė išaugo, skaičius pažadėta pateikti kada nors vėliau. Dabar tereikia tik patikėti.

Ideologinė konkurencija. JAV perdavė Lietuvai vidutinio dažnio radijo bangų transliavimo įrangą „Nautel NX–200“, per kurią Rusijai, Baltarusijai ir Ukrainai bus transliuojamos „teisingos“ ir „ideologiškai patikimos“ „Radio Svoboda“ programos rusų ir baltarusių kalbomis, – piktinasi „Belnovisti“ (perspausdina „Obzor“). O įrangos paleidimo iškilmėse pažadėjo dalyvauti ir Linas Linkevičius, ir Seimo nariai, ir JAV ambasados atstovai… Jiems, matyt, tai itin svarbu.

Ir vėl Rolandas Paksas. Kur rusiška propaganda, ten vis sistemingiau pradeda šmėžuoti europarlamentaro Rolando Pakso pavardė. „Litovskij kurjer“ publikuoja eilinį R. Pakso pasisakymą tema „Lietuvoje viskas blogai“. Jau nebe pirmą kartą buvęs prezidentas pabrėžia, kad mūsų šalis tampa svetimų politinių interesų poligonu. Na, taip, čia vėl apie tuos amerikonus ir mūsų valdžios meilę jiems, nesutampančia su Briuselio nurodytomis meilės kryptimis.

Beje, įdomus paradoksas: kai reikia, propagandistai kaltina Lietuvą neklausant Briuselio, kitais atvejais – kad Lietuva per daug klauso Briuselio, kai tuo metu, pavyzdžiui, Lenkija  neklauso ir laimi. Bet svarbiausia, pasak R. Pakso, kad Lietuva neklauso savo žmonių. T. y. net nepasiteirauja jų nuomonės svarbiais klausimais. Dabar jau sunku prisiminti, bet 2003–2004 m. turbūt teiraudavosi.

Lietuvos problema – Rusija. Rusija Lietuvai – tarsi meilės be atsako objektas, propagandiniame šedevre rašo „Litovskij kurjer“. Aistra Rusijai tokia stipri, kad artėja prie neapykantos, bet jei Lietuva pasiryžtų jos kada nors atsisakyti, jos lauktų neišvengiama katastrofa. Nes taptų nebeįmanoma spręsti vidaus politikos problemų – dingtų pagrindinis politinio elito instrumentas. Tad Rusija Lietuvai reikalinga kaip deguonis.

O tas instrumentas, pasirodo, geriausiai išryškėja per Seimo rinkimus, kur visos partijos varžosi, kas stipriau išreikš neapykantą Rusijai (hm, skaitote kas nors iš Lietuvos lenkų rinkomų akcijos?).

Toliau straipsnyje kalbama apie neteisingai nuskriaustą „valstietį“ parlamentarą Vytautą Baką. Koks jis geras ir kaip tik gero norėjo. Bet čia juk Lietuva, čia rusofobija…

Komunistų nusikaltimais maskuojame nacistų nusikaltimus. Savaitės propagandinė vinis – „RuBaltic“ straipsnis „Kam Lietuvai istorinė veidmainystė?“, vėl sugrąžinantis prie NATO filmo apie pokario miško brolius. „Lietuva prilygina komunizmą nacizmui, kad retušuotų lietuvių dalyvavimą holokauste, – rašoma straipsnyje. – Apie tai kalbama ir pačioje Lietuvoje, ir Vakaruose. Lietuviai daromi totalitarinių režimų aukomis, kad būtų nuslėpta, jog tarp jų pačių buvo ir budelių. Skelbdama apie komunizmo nusikaltimus Lietuva ne tik palieka šešėlyje nusikaltimus, kuriuos atliko nacistai, bet ir ima teisinti nacistus bei jų lietuviškus pagalbininkus. Lietuvos atminties politika neturi nieko bendro su morale, tai bandymas pateisinti nuosavus nusikaltimus ir perrašyti istoriją dėl kovos su Rusija tarptautinėje arenoje“.

Beje, „RuBaltic“ ilgai ieškojo vakarietiško informacinio šaltinio, kuriuo galėtų remtis. Na, kad solidžiau atrodytų, esą ir Vakarai tą patį galvoja. Ir surado. „The Guardian“ skiltininko Jonathan Freedland 2010 m. nuomonę. Šaunuoliai, nebuvo lengva.

Baltijos šalys pykstasi. Energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos ima skaldyti Baltijos šalis, teigia „RuBaltic“. Anksčiau propagandistai teigė, kad imsime energetiškai smaugti broliukus latvius, o dabar atėjo eilė ir estams. Nes, kaip rašo „RuBaltic“, Lietuva sukritikavo Estiją, kad ši esą nenori aukoti savo ekonominių interesų „bendram Baltijos šalių tikslui“ – energetinei nepriklausomybei nuo Rusijos.

Vilnius, prisidengdamas bendro Rytų kaimyno energetinėmis grėsmėmis, esą sėkmingai užsiima lobizmu, kad Europos komisija skirtų lėšų visokiausių nerentabilių megaprojektų realizavimui. O Talinas irgi norėtų pasiekti šias lėšas savo energetinių projektų realizavimui. Štai ir pykstasi…

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.08.31; 06:00

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Pasimetė. Premjeras Saulius Skvernelis, išgirdęs, kad Klaipėdos uostas gali nebesulaukti milijonų tonų naftos produktų, kuriuos iš rusiškos naftos gamina baltarusiai ir per Lietuvą eksportuoja į Vakarus, taip pasimetė, kad ėmė painioti ekonomiką su politika ir galų gale perėjo prie kaltinimų Maskvai. Taip Premjero poziciją pateikia „Obzor“, remdamasis „Vesti“ informacija.

Pasak „Obzor“, S. Skvernelis nutarė, kad tokie Rusijos valdžios ketinimai – ne kas kita, kaip Lietuvos ekonominio smaugimo bandymas. Ir kad smaugimas – net ne ekonominis, o politinis. Ir galų gale padaręs išvadą, kad „yra šalių, kurios sprendimus priima besivadovaudamos politiniais, o ne ekonominiais motyvais“. Čia „Obzor“ pašiepia, kad galbūt Premjeras prisiminė, kaip Lietuva, nepaisydama ekonominio tikslingumo, mėgina kuo labiau įtikti Vašingtono kursui Europos erdvėje.

Antisemitai. „Obzor“ lietuvių tiesiai taip nepavadina, bet leidžia suprasti, kad ir toliau skriaudžiame žydus. Net JAV kongreso nariai dėl to sunerimę. Bet mes nereaguojame. Nes Prezidentė Dalia Grybauskaitė laiko nepagrįstu 12 JAV Kongreso narių išreikštą susirūpinimą dėl planuojamos Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcijos, kuri gali paliesti ir senas žydų kapines.

Prezidentė pareiškė, kad sprendimai dėl žydų kapinių išsaugojimo priimami kartu su Lietuvos žydų bendruomene ir Žydų kapinių išsaugojimo Europoje komitetu. Ak, bet čia „Obzor“ imasi teigti, kad Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky jau seniai kaltinama korupcija. Ir toliau kelias pastraipas nagrinėjama jau ponios F. Kukliansky praeitis…

Socialistinis orgazmas. Socialistinėje santvarkoje moterys sekso metu patirdavo daugiau malonumo, – dūsauja „Obzor“. Ir tai – ne kokia sovietų propaganda, tokį teiginį pateikė žymi feministė, Kalifornijos universiteto (JAV) profesorė Kristen R. Ghodsee. Išvadas profesorė padarė atvirai pakalbėjusi su įvairaus amžiaus moterimis iš įvairių šalių. Tyrimą ji atliko „The New York Times“ užsakymu. Straipsnį publikavo „Life“. „Obzor“ čia ne prie ko, tik šiaip nepraleidžia progos eilinį kartą priminti, kaip buvo gerai tada, senovėje…

Sunku nesutikti su profesore. Kas dar prisimena – toje santvarkoje seksas išties buvo nors iš viešai neigiamas, bet vienas iš nedaugelio žmogui likusių malonumų…

Eldoradas. Kelis artimiausius metus būsime liudininkai džiaugsmingų Lietuvos raportų Briuseliui, kaip greitai ir efektyviai įsisavinamos ES lėšos, – rašo „Litovskij kurjer“. – Jas mums garantuota skirti iki 2020 m., tačiau šiandien lėšos beveik visiškai nepanaudotos. O 2020-aisiais europietiškų pinigų eldoradas baigsis ir Lietuvai pačiai teks ieškoti finansavimo šaltinių įvairiems projektams.

Pasak portalo, ministerijos neslepia, kad nuo 2014-ųjų, kai prasidėjo ES finansavimo programa, lėšų įsisavinta labai nedaug. Viską daryti paskutinę akimirką – sena Lietuvos tradicija, net nepriklausanti nuo to, kas valdžioje. Taip teigia „Litovskij kurjer“. Vienpusiškas toks pateikimas. Deja, kyla įtarimas, kad jame ne tiek daug propagandos, kiek tiesos. „Kurjer“ tiesiog naudojasi proga dar kartą priminti, kaip čia pas mus blogai.

Klounai ir nevykėliai. „Šūvis į Baltijos šalis: Baltieji rūmai pavadino nacionalizmą nevykėlių ideologija“ – rėžia propagandistų organas „RuBaltic.ru“. Ir spausdina netrumpą tekstą apie tai, kaip… jie patys traktuoja JAV Prezidento patarėjo Stephen Bannon žodžius apie Šarlotsvilio mieste Virdžinijos valstijoje kilusį smurtą. Pasak „RuBaltic“, tuo pačiu jis šovė ir į ištikimus JAV sąjungininkus Baltijos šalyse, Ukrainoje ir kitose Rytų Europos valstybėse, kur etninis nacionalizmas yra vyraujanti ideologija ir valdančiosios klasės kitaip nepavadinsi, kaip tik klounais ir nevykėliais.

„RuBaltic“ tiesiog ėmė ir nusprendė, kad minimose Europos šalyse vyraujanti ideologija yra nacionalizmas. Kontrargumentuoti praktiškai neįmanoma, galima tik klausti ir nesulaukti atsakymų, kodėl kai rusas myli savo šalį – tai meilė tėvynei, o kai kitų šalių gyventojai myli savo tėvynę – tai nacionalizmas. Ne tai svarbu „RuBaltic“ propagandistams. Svarbu sudaryti įspūdį, kad Jungtinės Valstijos – anokie mūsų sąjungininkai, kad iš tiesų JAV mus niekina ir pajuokia.

Blogesni už Slovėniją. „RuBaltic“ tęsia klastingą ES šalių naujokių sulyginimo seriją – šįkart lygina Baltijos šalis ir Slovėniją. Slovėnija ekonomiškai klesti, Baltijos šalys merdi. Nes Slovėnija išsaugojo sovietmečiu įkurtą ir iki šiolei klestinčią buitinės technikos gamintoją „Gorenje“. „Vienintelė strateginė Slovėnijos klaida susijusi su tuo, kad tam tikru laikotarpiu ji tapo panaši į Baltijos šalis“, – nusprendžia „RuBaltic“. Kita vertus, Slovėnija – vienintelė naujosios Europos šalis, atsisakiusi siųsti karius į Iraką padėti amerikiečiams – giria „RuBaltic“. Ir šiaip slovėnai nelabai ką daro vien tam, kad įtiktų Briuseliui, ar draugams už Atlanto.

Atsiskyrę nacionaliniai Rusijos pakraščiai. Vokiečių žiniasklaida kritikuoja Baltijos šalis! – džiūgauja „RuBaltic“. Ak, kiek toliau pasitaiso, kad ne vokiečių, o šveicarų, ir ne žiniasklaida, o vienas dienraštis „Neue Zürcher Zeitung“. Kaip priklauso, „RuBaltic“ apipina teiginį išankstinėmis iš piršto laužtomis išvadomis („pirmą kartą kritika tokia sisteminga ir fundamentali“ ir pan.).

Kritikos strėlė nukreipta į esą ažiotažą mums sukėlusį Jungtinių Tautų Organizacijos sprendimą priskirti Baltijos šalis Šiaurės Europai. Esą Baltijos šalių politikai tai priėmė emociškai, kaip oficialų prijungimą prie Skandinavijos. O iš tiesų tai tik techninis JTO sprendimas. O Baltijos šalių priklausymu elitiniam Šiaurės šalių klubui netiki niekas. Norime atrodyti ne tais, kas esame iš tiesų. Ne atsiskyrę nacionaliniai Rusijos pakraščiai, ne buvusios sovietinės respublikos, ne postsovietinė erdvė, ne Rytų ir net ne Centrinė Europa, o Šiaurės Europa ir Skandinavija, – piktdžiugauja „RuBaltic“.

Braliukai pasipriešino. Latvijoje uždraudė filmuoti rusų serialą apie holokaustą, – piktinasi „Vesti.lv“. Kuldigos ir Cesio valdžia spec. tarnybų patarimu uždraudė savo miestų teritorijose filmuoti rusų mini serialą, nes jis gali parodyti istorinius įvykius palankioje Rusijai ir nepalankioje Latvijai šviesoje.

Serialo veiksmas vyksta 1941-ųjų Latvijos provincijos miestelyje, į kurį atvyksta sovietinis cirkas. Neilgai trukus miestelį užima vokiečių kariuomenė. Tačiau latviai persekioja žydus dar iki vokiečių okupacijos!

Ak, kaip apmaudu, pasirodo Latvijos specialiosioms tarnyboms į rankas pateko ne tas scenarijaus variantas. Vėliau scenarijus esą buvo perrašytas. Per greitai scenarijų gavo slaptosios tarnybos, per daug operatyvios…

Įpėdinio žygdarbiai. Baltarusiškas portalas „Gomel today“ profesionaliai naudoja propagandai neigiamą informaciją: rašo, esą 12-metis Kolia Lukašenka vairavo kombainą neturėdamas tam teisės, nes šalies įstatymai neleidžia to daryti nepilnamečiams. Bet… Kolia su tuo kombainu prikūlė net 5 tonas grūdų! Kaip tikras socialistinio darbo didvyris. Na, argi baltarusiai neatleis tokiam šaunuoliui, tegu ir nepilnamečiui?

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.08.22; 05:09

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Šaukia į kovą? Nesvarbu, kaip kritikuoji valdžią, bet jei kritikuoji – propagandininkas gali imti ir pasinaudoti tuo. Formulė paprasta: dabar gyvenimas blogas – prisimink, kad sovietmečiu buvo geriau, ir gal jau laikas šiokiai tokiai revoliucijai. Taip nutiko ir vargšui „Vyčio“ skulptūros kūrėjui Viliui Kavaliauskui bei netgi pačiam žiniasklaidos magnatui Vitui Tomkui, kurių žodžiais ir tekstais kūrybingai pasinaudojo „Obzor“. Užsikabino už teiginio, esą, dabartinei valdžiai visuomeninės iniciatyvos visai nerūpi. Dėl to „Vyčio“ skulptūros nestato. Ir ELTOS dėl to valdžia nepirko.

„Obzor“ pabaigai mesteli tokią lozunginę pastraipą: „Kam nors staiga gali šauti ir tokia mintis: ar ne per daug viskas susiję su valstybės struktūromis ir jų vadovais? Gal jau laikas realiais veiksmais palaikyti pilietinę visuomenę?“

Nostalgija. Išsiilgusiems senų gerų sovietinio stiliaus pozityvių tekstų gyvenimą praskaidrina tas pats „Obzor“, publikuojantis nuostabią medžiagą „Geležinkelio į Lietuvą elektrifikacijos užbaigimas – tarp svarbiausių darbo krypčių“. Ir pateikia baltarusių darbo kolektyvų apdovanojimų iškilmingos ceremonijos aprašymą. Ten ir „garbės geležinkeliečio“, ir kitokie apdovanojimai, ir didelis džiaugsmas, kaip klesti Baltarusijos geležinkeliai. Ir apie Lietuvą paskutiniame sakinyje šiek tiek užsimenama, bet tai bendros iškilmingos nuotaikos nepagadina.

Miręs tigras. Tuo metu, kai Baltarusijos geležinkeliečiai segasi į atlapus garbės ženklus, Baltijos šalys su Briuselio palaiminimu toliau krečia geležinkelietiškas nesąmones. Apie tai rašo informacinė agentūra „Regnum“. Esą Europos Komisija išskyrė „Rail Baltica“ projektui 110,5 mln. eurų. Lietuvos, Latvijos ir Estijos politikų klasė džiaugiasi, o analitikai ir ekonomistai – sumišę. Juk „Regnum“ jau ne kartą rašė, kad šiam geležinkeliui nė viena kryptimi nebus pakankamos apkrovos nei keleiviais, nei kroviniais. „Miręs tigras?“ – pavadino savo straipsnį „Regnum“ ir teigia, kad vienintelis pateisinimas tokiam projektui – kad šia geležinkelio linija bus galima iš Vokietijos ir Lenkijos į Baltijos šalis gabenti NATO kariškius ir karinę techniką.

Hm, turbūt ruošiamės okupuoti kurią nors kaimyninę šalį…

Kaulas gerklėje. „RuBaltic“ rašo, o „Obzor“ aprašo to portalo žinią, kad Izraelyje nutarta švęsti pergalės dieną – gegužės 9–ąją: tai esą tapo gaivaus oro gurkšniu Rusijai ir kaulu skersai gerklės Baltijos šalių elitui. Ir kad Baltijos šalys tarsi „nepastebėjo“ šio nutarimo, o jis, be abejo, yra svarbus. Bet Lietuvai aiškiai yra skaudu, nes ji laikosi įžeidžiančios retorikos su Rusija ir Baltarusija, tačiau nedrįsta jos naudoti su Izraeliu.

„Obzor“ didvyriškai cituoja ir Rimvydo Valatkos žodžius dėl šios šventės, kad „net ir čia Putinas negali be melo“. Štai kaip demokratiška.

„Obzor“ straipsnio gale mandagiai padėkoja Vilniaus gyventojui Pinchosui Fridbergui iš Vilniaus už atsiųstą nuorodą į „RuBaltic“ straipsnį. O „Slaptai.lt“ mielai padėkotų skaitytojui, kuris atsiųstų nuotrauką to mūsų elito atstovo su kaulu gerklėje, ir dar paaiškintų, kodėl Baltijos šalys nereaguoja į kitų valstybių vidaus nutarimus švęsti kurias nors šventes. Pvz., kovo 8–ąją Mongolijoje.

Pasaulio gelbėtojas iš Rusijos. Remdamasis šaltiniais internete, „Obzor.lt“ publikuoja naują Vangos pranašystę. Apie trečiąjį pasaulinį karą. Masinį badą. Išmirusią Europą. Daugybę žuvusių. Nieko nauja. Bet… Vanga esą dar pasakė, kad pasaulinis karas prasidės, kai kris Sirija. Ir kad bus panaudotas klimato ginklas. „Ir būtent iš Rusijos ateis vyras, ir mus išgelbės. Visus išgelbės. Rusija – tai šalis–motina!“ – esą baigdama pasakė Vanga. Ruoškimės.

Euras – blogis.  Ir „Sputniknews.lt“, ir „Obzor.lt“ labai patiko Lietuvos premjero pasisakymas radijo eteryje, kad euro įvedimas nuskurdino gyventojus beveik trigubai. Ta proga priminė rusakalbiai interneto leidiniai, kad turtingo ir skurstančio sluoksnių pajamų skirtumas Lietuvoje – didžiausias ES. Kad euras blogai – prikišamai parodo ir lenkai, iki šiolei nė nesvarstantys galimybės atsisakyti zloto. O mes va tapome ES monetarinės politikos įkaitais. Ir net gelbėtoja iš Vokietijos „Lidl“ ėmė ir pakėlė mums savo kainas, kol jos susilygino su maksimomis ir norfomis. Kad maža nepasirodytų.

Tad šekit mums eurokapitalizmas. Turčiai engia darbo liaudį. Bet apačios tuoj nebegalės, o viršūnės nebenorės. Ar atvirkščiai.

Narko–korvalolis. Baltarusijos sveikatos apsaugos ministerija „Obzor“ straipsnyje ramina lietuvius, nuo sovietinių laikų pripratusius prie korvalolio, kad panikuoti nereikia. Šio Baltarusijoje gaminamo vaisto įvežimas į Lietuvą apribotas, nes jame rasta… narkotinių komponentų. Tačiau Baltarusija griežtai kontroliuoja gaminamų vaistų kokybę ir ketina įstoti į farmaceptinių inspekcijų bendradarbiavimo schemą (PIC/S). Tada baltarusiškų vaistų eksportas taps paprastesnis. O mūsų širdelės vėl plaks ramiai. Ir džiaugsmingai.

Lavonai rusofobai. Filosofijos mokslų daktaras Andrius Martinkus, VDU apsigynęs daktarinę „Rusijos idėjos evoliucija „klasikinio“ eurazizmo filosofijoje“ ir, suprantama, puikiai išmanantis šią idėją, pasidalino savo nuomone, mintimis ir įžvalgomis su portalu „Litovskij kurjer“. Straipsnyje „Politinės rusofobijos erškėčiai“.

Lietuvių tauta iš visų ES tautų išmirs greičiausiai – daktaras remiasi „Eurostat“ duomenimis. 2040 m. Lietuvoje gyvens mažiau nei 2 mln. žmonių, 2080 m. liks 1,65 mln. O Lietuvos sovietų socialistinė respublika savo egzistavimą baigė turėdama 3,7 mln.!

Toliau A. Martinkus cituoja baltarusių politologą, manantį, kad Baltijos tautos ir jų valstybės pasmerktos išmirimui. Esą, tai „jų vidinis laisvas pasirinkimas – gęsti ir išmirti“. Ir geriau joms nepadėti, nes tik tapsi priešu. O pats A. Martinkus turi įtarimų, kad tai – pats baltų gyvenimo kodas, nes baltai nuo pat fiksavimo rašytiniuose šaltiniuose tik tą ir daro, kad gęsta.

O toliau A. Martinkus paprotina: laikas mums visiems suprasti, kad demografinė Lietuvos tragedija – tai ne pereinamojo laikotarpio iš vienos visuomeninės santvarkos į kitą padarinys, o rezultatas klaidingo pasirinkimo, liudijančio, kad pasirodėme neverti Dievo mums dovanoto išsilaisvinimo iš komunizmo.

O prie ko čia politinė rusofobija? Pasirodo, tai – dalis nuolat besikeičiančio Lietuvos politinio „elito“ priesaikos globaliam neoliberalizmui. Ar kelia Rusija grėsmę, ar ne – esą, politinės rusofobijos apimtai sąmonei tai antraeilis klausimas. Ai, bet kam išvis apie tai rašyti, juk vis tiek išmirsime su visa savo rusofobija. Ar ne, daktare?

Taip, giliai kerta filosofijos daktaras. Per pat šaknis. Mes skirti išmirti ir vsio. Tokia nuomonė.

JAV – mūsų psichoterapeutas. Baltijos šalių vadovus vėl ramina. Šikart į Taliną atvyko JAV viceprezidentas Maikas Pensas ir eilinį kartą pareiškė, kad Vašingtonas nemes Lietuvos, Latvijos ir Estijos agresyvios Rusijos akivaizdoje. Bet tai – ne tik psichoterapinis vizitas, JAV turi ir pragmatiškesnių interesų, – piktdžiugiškai skelbia „Litovskij kurjer“.

Esą, JAV valdininkų vizitai į Baltijos šalis jau seniai vadinami psichoterapiniais. Atvažiuoja, paplekšnoja per petį – mes apsiraminame. Savaitei kitai, daugiausiai mėnesiui. Dėl to vizitai ir tapę reguliarūs.

Tačiau mes, kvailučiai, nesuprantame svarbiausio: po visa psichoterapija slypi pragmatiški JAV interesai. Kad būtume rakštis ES minkštoje vietoje. Plius amerikietiškos dujos. Ir kiti ekonominiai interesai. Mus išnaudos kaip lėlę, o kas bus paskui – neturėtų kilti klausimų…

Ir „Akropolis“… Negana prosovietinių fetišų žiniasklaidoje, pasirodo, jų galima įsigyti ir turgelyje prie Klaipėdos „Akropolio“. Tai pastebėjo ir savo feisbuko paskyroje aprašė Andrius Tapinas. Ir nufotografavo. Blusturgyje prie uostamiesčio prekybos ir pramogų centro – uždrausti sovietiniai simboliai, sovietinės desantininkų uniformos, net okupantų „koloradkės“.

Prekiauti tai prekiauti. Svarbu BVP kyla. Ateityje būtų galima pasiūlyti ir vertingesnių „suvenyrų“ – kalašnikovų, granatų…

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.08.08; 06:00

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Nusprendė pamiegoti. Bet ar tai reiškia, kad visi lietuviai – girtuokliai ir pesimistai? Slaptai.lt nuotr.

Pesimizmas. „Girtuoklių, savižudžių ir emigrantų šalis: kodėl Lietuvoje karaliauja pesimizmas“ – tokį straipsnį skelbia „RuBaltic“. Na, ir toliau pavaro: du trečdaliai šalies gyventojų mano, kad situacija šalyje blogėja, amerikiečių sociologai priskiria lietuvius prie mažiausiai reiškiančių teigiamas emocijas.

Nors šalies valdžia pasakoja apie ekonominę sėkmę ir gyvenimo lygio kilimą, Lietuvoje karaliauja socialinis pesimizmas, gimdantis rekordinį tiek Europos, tiek pasaulio mastu alkoholizmą, savižudybių skaičių ir emigraciją.

Toliau pasidžiaugiama, kad Rusija geria mažiau už Lietuvą, o ir savižudybių skaičiumi gerokai atsilieka. Ir apskritai, rusofobija Lietuvoje serga daugiausia valdančioji klasė, apsėsta skausmingų prisiminimų apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.

O paprasti lietuviai neserga. „RuBaltic“ tiesiai neparašo, bet turbūt turėtume patys susiprasti, kad kaip nors humaniškai ar kitaip eliminavę valdančiąją klasę nustotume gerti, žudytis ir emigruoti. Pirmyn, vergai nužemintieji!

Lietuviams pasisekė: Prezidentė Dalia Grybauskaitė – ir drąsi, ir griežta. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Neklusnioji Grybauskaitė. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė palaiko naujas JAV sankcijas prieš Rusiją, net kai oficialūs Briuselio atstovai išreiškė susirūpinimą dėl jų, rašo „Obzor“. Esą visai neseniai Europos Komisija pasisakė, kad JAV projektas gali turėti įtakos ES energetinei nepriklausomybei ir ES pasirengusi imtis priemonių, kad taip neįvyktų.

O mūsų Prezidentė teigia, kad principinė JAV Kongreso pozicija – tai rimtas signalas Rusijai, kad nuolaidžiavimo energetiniams Kremliaus projektams ir kišimuisi į kitų šalių vidaus politiką nebus. Išeina, kad neteisingai sako. Matyt, reiktų nuolaidžiauti Kremliui, nes Briuselis taip liepia.

Politinis kalno griovimas. „Lietuvos sostinės simbolis – mūsų problemų indikatorius“ – tokiu straipsniu Gedimino kalno šlaitų įsitvėrė „Litovskij kurjer“. Pakalbino žymų (?) Vilniaus kultūrologą Valerijų Zubakovą. O šis ir rėžė atsakingai, kad kaltas pasikeitęs klimatas, bet ne išorėje, o galvose tų žmonių, kurie vietoj techninių sprendimų ėmėsi grynai politinių.

Ir nuskuto kalną. Matyt, neturėję specialaus išsilavinimo žmonės, nesusiję su statybomis, kultūros paveldo saugojimu, jų galvose buvę tik „gražūs vaizdai ir preudoistorinės asociacijos“.

Gedimino pilies bokštas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Susidomėjote, kur čia politika? Garsus kultūrologas paaiškina skundimosi „visi vagys“ stiliumi: senus specialistus nuėmė, nes šie paseno, o nauji, matyt, ir institutų nelabai lankė. Biudžeto milijonai buvo iššvaistyti medžių kirtimui, dabar dar milijonai bus iššvaistyti bandymams išsaugoti kalną.

Ir kai kas jau trina rankas, galvodamas, kaip tie milijonai bus „įsisavinti“. Juk sprendimą priims anoniminiai nebaudžiami politikai.

Taip, daug konkrečių faktų apie tai žino kultūrologas. Gaila, kad nė vienu nepasidalino…

Psichinė būklė. Koks gyvenimas Lietuvoje, tokios ir emocijos, – teigia „Litovskij kurjer“, remdamasis „Gallup“ tyrimu, kurio metu buvo įvertinta 142 šalių gyventojų emocinė būklė. Lietuviai atsidūrė tarp tų, kurie mažiausiai parodo teigiamų emocijų. O „Litovskij kurjer“ jau anksčiau rašė, kad Lietuvos gyventojų psichinė būklė – viena blogiausių ES.

Žodžiu, blogai. Turbūt reikia arba emigruoti, arba grįžti. Patys žinote kur.

Vagiame iš latvių. Tęsiama lietuvių ir latvių supriešinimo linija. Anksčiau teigta, kad latviai pateks į lietuvių energetinę vergovę. O praeitą savaitę „Litovskij kurjer“ atrado, kad lietuviai ir vagia iš latvių. Tiksliau, Latvijoje sukasi lietuviškos automobilių vagių gaujos, kurios pavogtus automobilius, savaime suprantama, dažniausiai pervaro į Lietuvą. Toliau parduoda į ES šalis, Rusiją, Tadžikistaną. Bet dažnai ir pačios lietuviškos gaujos jais naudojasi – kitų nusikaltimų atlikimui.

Įklimpome. Lietuva negali baigti Ignalinos atominės elektrinės (AE) uždarymo darbų be ES finansavimo ir taip sudaro ekologinio pavojaus riziką savo, Latvijos ir Baltarusijos pasienio rajonams, – rašo rusiška „Sputnik.lt“ versija, remdamasi baltarusišku portalu „news.21.by“.

Kol Vilnius visu balsu kaltina kaimynę Baltarusiją dėl Astravo AE statybų, kad ši elektrinė neatitinka saugumo reikalavimų, patys lietuviai nesugeba užbaigti Ignalinos AE uždarymo. Taigi, Lietuva vis dar neatsisveikino su nesaugia branduoline energetika, tad tiek Baltarusija, tiek pasaulio bendruomenė turi daug daugiau priežasčių reikšti pretenzijas Lietuvai, ne Baltarusijai.

Tik priežastis propagandai. Baltarusijos ir Rusijos kariniai mokymai „Zapad 2017“ – tik priežastis propagandai prieš Rusiją ir Baltarusiją, teigia analitiniu save vadinantis portalas „RuBaltic.ru“. Esą, Vakarų šalyse pasirodė daugybė pranešimų, pranašaujančių Rusijos Federacijos įsiveržimą į Baltijos šalis, Ukrainą, tos pačios Baltarusijos okupaciją. Tačiau „RuBaltic“ ramina: į Baltarusiją neatvyksta Rusijos kariuomenė, tik nekalti ekspertai – tiekimo specialistai, ryšininkai, inžinieriai. Tad Vakarų spaudimas – ne racionalus, o emocionalus. Įsukta Vakarų struktūrų propagandinė mašina – nes „visa tai labai patinka politiniams oponentams Baltijos šalyse ir Lenkijoje“.

Reikalauja griežtumo. Rusija turėtų griežtai reaguoti į rusofobijos išpuolius, teigiama „RuBaltic“ straipsnyje, kuriame šnekinamas Lietuvos rusų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, miesto tarybos narys Viačeslavas Titovas. Straipsnis pilnas nelabai gudriai apsuktos demagogijos. Esą, respublikoje bandoma perrašyti Didžiojo tėvynės karo istoriją. Rusakalbių piliečių reikalaujama išduoti sovietinių karių išlaisvintojų atminimą. Čia vis apie tą patį NATO filmą apie pokario pasipriešinimo dalyvius.

Lietuvos partizanė. Lietuviai pelnytai didžiuojasi savo partizanų žygdarbiais.

V. Titovas išreiškė gana naują nuomonę: Rusija turėtų griežčiau reaguoti į bandymus falsifikuoti istoriją ir į politinio elito rusofobinius išpuolius. Tačiau paklaustas apie konkrečią situaciją, diplomatiškai suka uodegą: skandalas dėl „miško brolių“, pasak pono (draugo?) Titovo, labai sudėtingas ir nevienareikšmiškas. Rusija, kaip ir Lietuva, turėtų šiuo atveju švelniau reaguoti, tačiau pamiršti apie Baltijos šalių partizanų nusikaltimus negalima.

Į straipsnio pabaigą V. Titovas visai nusiramina, pamiršta, kad kvietė Rusiją griežčiau kovoti su rusofobija. Jo nuomone, į visus ginčytinus ir skausmingus dalykus reikia reaguoti ramiau, nereikia jų paversti absurdu. Istoriją juk visada perrašinėjo…

Štai kur tikras, lankstus politikas!

P.S. Mieli slaptai.lt skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.08.01; 05:50

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Propagandiniai banditai. „Landsbergis išvadino tautiečius propagandiniais banditais!“ – piktinamasi taip pavadintame „Obzor“ straipsnyje. Bet toliau skaitant paaiškėja, kad Vytautas Landsbergis taip pavadino tik Plungės valdžią, kai kurių mokinių tėvus ir mokytojus – už ekskursiją į Antrojo pasaulinio karo muziejų Rusijoje ir suorganizuotą susitikimą su „Naktiniais vilkais“.

Pasirodo, pagal mainų programą grupė Plungės moksleivių viešėjo Pamaskvėje stovykloje. Negi praleisi tokią progą – organizatoriai ėmė ir suorganizavo jiems ekskursiją į minėtą muziejų, o per stovyklos uždarymą atvarė keletą žymiųjų ideologinių Rusijos baikerių. Kyla įtarimas, kad stovyklautojai iš anksto galėjo ir nežinoti, kokie „smagūs“ renginiai jų laukia. Bet galėjo įtarti, kaip būna ten, kur važiuoja. „Ten jiems tiesiog kabino makaronus ir plovė smegenis“, – pareiškė Vytautas Landsbergis. Ir kas galėtų paneigti?

Atominis gėris. Aha, Lietuvoje galų gale pradedama pripažinti, kad atsisakymas kartu su Rusija statyti atominę elektrinę buvo klaida, – teigia „Obzor“. Ir kad Lietuva pati kalta, kad prasidėjo Baltarusijos AE statybos. To nebūtų, jei Lietuva būtų sutikusi drauge su Rusija statyti AE Kaliningrado srityje, – „Obzor“ cituoja… buvusį Vilniaus merą Artūrą Zuoką – jo pasisakymą portale „lrytas.lt“.

Visa bėda, kad oranžinių dviračių meras iš tiesų labai panašiai prieš porą savaičių ir pasisakė. Įdomu, tiesa? Juk negali toks žmogus taip nesusigaudyti energetinės nepriklausomybės batalijose. Tad, gali būti, kažkaip yra suinteresuotas taip sakyti. O „lrytas.lt“ ir „Obzor“ – tai publikuoti. Ir dar tas Basčio „Rosatom“ tekste išlenda…

Įprastai sugedusi. Įprastai sugedusi „NordBalt“ elektros linija dabar neveiks iki liepos pabaigos – skelbia „Obzor“. Nes Lietuvą ir Švediją jungianti linija vėl atsijungė – greičiausiai dėl kabelio gedimo Baltijos dugne. Iš lakoniško straipsnio nesunku suprasti, kad „NordBalt“ – blogis, o štai Rusijos energetinė sistema – gėris.

Kaip muselę iš barščių. Manote, čia mes norime atsiskirti nuo Rusijos energetinės sistemos? Pasirodo, ne: čia Rusija mus tuoj ims ir išmes. Kaip muselę iš barščių. Apie tai rašo „RuBaltic“, paėmęs interviu iš „Geoenergetika.ru“ portalo redaktoriaus. Ir apskritai, atsiskirti energetiškai – ne mūsų noras, o ES politinis sprendimas. Ai, ne, skaitant toliau paaiškėja, kad ES vis dėlto šitaip mėgina spręsti ekonomines problemas. Bet jiems nieko nepavyks. Tiesa, yra tokia Kaliningrado sritis, į kurią rusiška elektra teka per Lietuvą. Bet Rusija nieko nebijo (kartojama kelis kartus) ir pristatys Kaliningrade elektrinių ir šiaip padarys labai daug, kad visi gyventų ilgai ir laimingai. Ne ES šalyse, suprantama. Labai daug prirašyta. Bet neatsibosta, nes juokingomis propagandinėmis klišėmis varo.

Latvija – Vilniaus gniaužtuose. Linksmina ir Latvijos rusakalbis portalas „Vesti.lv“. Pasirodo, Latvija, pabėgusi nuo Maskvos energetinės sistemos, gali tapti energetiškai priklausoma nuo Vilniaus. Toliau straipsnyje kalba Latvijos ekonomikos ministras. Kuriam nepatinka vieno kabelio jungtis tarp Baltijos šalių ir Lenkijos. Nes gali kilti techninių problemų. O toliau „Latvenergo“ ekspertas pažeria įtarimų, kad pietiniai Latvijos ir Estijos kaimynai taps energijos monopolistai ir galės diktuoti sąlygas pastarosioms. „Papulsime į vergovę vieno kabelio sistemos, kurią aptarnaus Lietuva, dėl to klausimas yra ne tik techninis, bet ir politinis“, – teigia ekspertas. Na, ačiū ekspertui už tikėjimą mūsų potencija. O propagandininkams – už pastangas pateikti derybas kaip politinį susikiršinimą.

Tapino karas. Savitą versiją įvykių su NATO filmuku apie partizanus ir Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos feisbuko paskyra pateikia “Litovskij kurjer”.

Pasirodo, akcija „#KremliauMūsųIstorijosNeperrašysi“ (#кремльнашуисториюнеперепишешь) – ne tokia jau ir sėkminga. „Litovskij kurjer“ skaičiuoja: Tapinas turi 135 tūkst. feisbuko prenumeratorių. Nelabai daug. Bet paskui jo žinutę perspausdino „Delfi“ su milijonine auditorija ir „15min.lt“ su panašiu kiekiu skaitytojų. Internetu nesunaudojantiems dinozaurams apie akciją pranešta per televiziją. Banga persirito ir per Latviją su Estiją bei Ukrainą. Visi draugiškai rašė „Kremliau, mūsų istorijos neperrašysi“.

Na, ir koks rezultatas? – klausia „Kurjer“. Angliškoje Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos feisbuko paskyroje – 13 tūkst. komentarų, rusiškoje – 9 tūkst. Ar galima vadinti pergale ir proveržiu tokius skaičius, kai apie akciją rėkė portalai su milijoninėmis auditorijomis ir net į mobiliuosius telefonus apie ją buvo siuntinėjamos žinutės? Praktiškai niekas nesudalyvavo, ane? Rusija, esą, dėl šitokių niekų net nesivargina informuoti savo gyventojų. Audra stiklinėje. Ai, tiesa, „Litovskij kurjer“ nerašė, kad Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos feisbuko paskyroje prasidėjus akcijai buvo išjungta komentarų funkcija. Smulkmena.

Ideologiniai žudikai. Kas iš tiesų vyksta Lietuvoje su tais partizanais, puikiai paaiškina „RuBaltic“. Pasirodo, portalo teigimu, Lietuvos valdžia jau 20 metų sistemingai daro iš „miško brolių“ didvyrius – jiems po mirties suteikdama aukščiausius valstybinius apdovanojimus, statydama paminklus ir kabindama atminimo lentas, jų garbei pavadindama gatves ir aikštes. Vietinės žydų bendruomenės ir progresyvios visuomenės pasipiktinimas ignoruojamas. Dėmesio! Visuomenė yra giliai susiskaldžiusi į tuos, kas atmeta valstybinę ideologiją – įamžinti akmenyje ir bronzoje nacių kolaborantus, ir tuos, kurie pateisina savo tautiečius, žudžiusius kitus piliečius dėl ideologijos – už „laisvę“ (taip ir rašo, kabutėse).

Jei kas iš šalies nepapasakotų, net ir nežinotume, kas vyksta. Ir šiaip, pratęsiant straipsnio toną, galima drąsiai sakyti, kad sovietų valdžia mums atnešė tikrą laisvę (be jokių kabučių!), o dėl ideologinių priežasčių paminklų ir akmens ir bronzos masinių žudynių ideologams statytojai mūsų šalyje nenuskriaudė nė muselės. Nesutinkate? Juk viskas vyko ne dėl ideologinių, o ekonominių priežasčių. Kad darbo liaudis būtų išvaduota iš kapitalistų retežių. Juk apačios nebenorėjo, viršūnės nebegalėjo ir t.t.

Dujų reketas. JAV užsiima dujų reketu Lietuvoje ir Lenkijoje, teigia portalas „Russkij mir“ (rusmir.su). Esą, nors Donaldas Trumpas pažadėjo atsisakyti kitų šalių spaudimo, jo energetinė politika Europoje virto dujiniu Rusijos šantažu. O po D. Trumpo vizito į Lenkiją „pagrindinės rusofobiškos ES šalys – Lenkija ir Lietuva“ – paskelbė ketinančios pirkti amerikietiškas dujas. Nepaisant, kad tai ekonomiškai joms nenaudinga. Va kokie mes, ne tik rusofobiški, bet ir ekonomiškai neraštingi…

Nepripažįstame priklausomybės. Klaipėdos uostas giriasi sėkmingu darbu ir gerais rezultatais, kuriuos paaiškina tuo, kad yra faktiškai nepriklausomas nuo Rusijos krovinių. Bet „RuBaltic“ išsisiaškino, kad skaičiai kalba ką kita: Klaipėda priklausoma nuo Rusijos! Tiesa, toliau rašo apie Latviją ir Estiją, sensacingųjų kalbančiųjų Klaipėdos skaičių nepateikdami. Bet straipsnio pabaigoje pakartoja, kad Rusija (kaip ir Baltarusija) Klaipėdai yra gyvybiškai svarbi. Tiesiog kad įsimintume ir tikėtume.

Laimingoji Lenkija. „RuBaltic“ tęsia straipsnių seriją, kurioje jau beveik galutinai žlugusios Baltijos šalys lyginamos su kitomis, sėkmingai gyvuojančiomis Europos kaimynėmis. Na, kad dar niekingesni pasijustume. Šįkart, kad ir kaip būtų keista, teigiamu pavyzdžiu imama… Lenkija (Ups. Ar propagandininkas suderino su aukštesne valdžia?).

Taigi, Lenkijos sėkmės paslaptis – kad įstojusi į ES derėjosi su Briuseliu kaip lygi su lygiais. O mes, menkaverčiai „pribaltai“, bet kokia kaina norėjome tapti europiečiais, štai ir likome be žvejybos laivynų, žemės ūkio ir t.t. ir pan. Praktiškai be nieko likome. O gal jau išvis mūsų neliko. Nes „Baltijos „atsivertėliams“ svarbiausia ne būti, o atrodyti“, – atsakingai teigia portalas.

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.07.26; 06:00

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Istorijos neperrašysi. Kaip rašo „Delfi“ ir kiti lietuviški naujienų portalai, tūkstančiai piliečių sureagavo į Rusijos Užsienio reikalų ministerijos feisbuko paskyroje išplatintą propagandinį įrašą, kuriame Baltijos šalių partizanai vaizduojami kaip nusikaltėliai – komentaruose dėjo grotažymę „#кремльнашуисториюнеперепишешь“ („Kremliau, mūsų istorijos neperrašysi“). Akcijos iniciatorius – Andrius Tapinas.

Po tokios žemų vertinimų bangos Rusijos diplomatijos tarnyba tiesiog išjungė feisbuko įrašų vertinimo funkciją. Manoma, kad Rusijos propagandinis veiksmas – tai atsakas į NATO sukurtą dokumentinį filmą apie pokario pasipriešinimo judėjimus Baltijos šalyse. Oficialiai Kremlius nieko neatsakė į grotažymę, o šią žinutę pasigavo pozicinė rusakalbė žiniasklaida („inforesist.org“ ir pan.).

Naudojasi proga. Į Ruklą atvyko kariškiai iš Nyderlandų, ir netgi su savo karo technika. Apie 200 galvų tarnaus čia dislokuotame NATO batalione, rašo „Obzor“.

Ir primena, kad pernai Varšuvoje NATO aljansas priėmė sprendimą Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos prašymu dislokuoti šiose šalyse tarptautinius batalionus. Na, o Maskva, pasak „Obzor“, ne vieną kartą pabrėžė, kad nėra suinteresuota eksploatuoti šią situaciją tiek Baltijos šalyse, tiek kitur. Jau anksčiau Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pasisakė, esą NATO puikiai žino, kad Rusijos Federacija neturi jokių planų apskritai ką nors pulti, aljansas tiesiog naudojasi proga pritraukti daugiau technikos ir batalionų arčiau taikiosios Rusijos sienų.

Ukrainiečiai veržiasi atostogauti Kryme. Krymo pasienio punktas plečiasi, nes vis daugėja ukrainiečių turistų, kurie sudaro prie punkto transporto spūstis, praneša „Obzor“, remdamasis agentūra TASS.  

Krymo pusiasalis lieka mėgstama poilsio vieta ukrainiečiams iš įvairių šalies regionų, nepaisant panaikintų tiesioginių reisų, atsiradusių pasienio punktų, muitinės procedūrų, graudina „Obzor“. O Krymo vietinės valdžios vertinimais, bendrame turistų sraute (apie 6 mln. žmonių per metus, vau, patikėjote?), ukrainiečiai sudaro apie 700 tūkstančius. Ir, esą, spūstys pasienio punkte susidaro ne todėl, kad Krymo valdžia lėtai įsileidžia, o todėl, kad Ukrainos valdžia lėtai išleidžia. Na, net paatostogauti savo žmonėms padoriai neduoda…

Bendradarbiai. ES pasiuntinys Rusijoje Vygaudas Ušackas interviu leidiniui „Litovskij kurjer“ pareiškė, kad politinis dialogas tarp Rusijos ir Lietuvos būtinas pirmiausia Lietuvai. Ir pabrėžė, kad, kitaip nei Lietuva, su Rusija bendradarbiauja visi pasauliniai lyderiai.

Pone Vygaudai, ar tikrai taip sakėte, ar čia tik „Kurjerio“ traktuotė? Ir ar tikrai visi pasauliniai lyderiai taip jau ir bendradarbiauja? Na, sankcijas filosofiškai irgi galima vadinti savotišku bendradarbiavimu. Bet ačiū už mūsų lyderių priskyrimą prie pasaulinių.

Plagijuotoja. „Aštuoneri metai soste – tik pradžia“ – savo straipsnį apie Prezidentę Dalią Grybauskaitę pavadino „Litovskij kurjer“. Visko ten tame straipsnyje prirašė, ir gero, ir blogo. Esą, daug dirba savo „piarui“ ir t. t. Bet svarbiausia, tovariščiai „kurjeriai“, ta sosto metafora ir užuomina apie tolesnį karaliavimą… Ar nesupainiojote šalies su kaimyne? O gal… kaltinate Lietuvos Prezidentę plagiatu?

Nukentėjo už moralę. „Turėti savo nuomonę Lietuvoje – reiškia prarasti darbą. Lengva Lietuvos taip vadinamų „kovotojų su sovietų valdžia“ kritika arba viešas abejonių jų „heroizmu“ išsakymas gali kainuoti postą valstybinėje tarnyboje.“ Taip, žodis žodin, su visomis kabutėmis, istoriją apie atleistąjį „Go Vilnius“ vadovą Darių Udrį pradeda „Litovskij kurjer“.

D. Udrį praeitą savaitę Vilniaus meras Remigijus Šimašius atleido už nepatenkinamus „Go Vilnius“ darbo rezultatus. Tačiau pats D. Udrys mano, kad yra ateistas dėl politinių priežasčių. Konkrečiai – už pasisakymus feisbuke. Už tai, kad komentuodamas Genocido aukų muziejuje saugomo partizanų atsišaukimą, kuriame kolūkių organizatoriams grasinama mirtimi, nekaltai paklausė: „o žudyti kolūkių organizatorius – moralu“? Vėliau dar prilygino partizanų veiksmus teroristiniams. Va, būtų p. Udrys partizanas, tai turbūt taikiai mojuotų alyvų šakele ir kukliai diskutuotų apie alternatyvas kolūkiams. Po stribų kulkomis. Štai koks turėtų būti aukštos moralės partizanas!

Išsigando konkurentų. Rusų propagandistai portale „RuBaltic“ puolė skambinti pavojaus varpais: NATO mokymuose Bulgarijoje dalyvauja NATO propagandistai – 361-oji amerikiečių kariuomenės brigada, kurios tikslas – darbas su civiline valdžia. Nors Europos žiniasklaida tai pražiopsojo, bet tokios brigados dalyvavimas kategoriškai prieštarauja gynybiniam NATO mokymų charakteriui! Anokia čia gynyba, propagandistai – pati ta šturmo grupė! „RuBaltic“ žino.

Lietuvos pabaiga. „RuBaltic“ iškraipytas kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson pasisakymas apie tai, kad per 26 nepriklausomybės metus lietuvių kultūra buvo praktiškai sunaikinta, nebūtų nei juokingas, nei graudus, jei propagandistais nepatikėtų rimti Lietuvos politikai. Nors gal ir nepatikėjo, tik pasinaudojo, čia jau kita tema. Bet abiem atvejais – liūdna. O „RuBaltic“, įkvėptas sėkmės, varo ta pačia gaida toliau.

„Baltijos šalys – neišsipildžiusių lūkesčių kraštas“, – liūdima viename straipsnyje. Svajojo gyventi kaip Skandinavija, tapti tiltu tarp Rusijos ir Vakarų, o gavo tik emigraciją, po ekonominės krizės virtusią tiesiog masiniu bėgimu.

„Eksprezidentas Paksas: dabartinis politinis elitas veda Lietuvą į pražūtį“, – gąsdinama kitame straipsnyje. Beje, ar žinojote, kad „šiandien Rolandas Paksas tapo neoficialiu lyderiu visų tų, kas nesutinka su valdžios kursu“? Straipsnyje rašoma, esą Paksas nieko neįprasta nekalba, tiesiog kukliai primena, kad šalyje vyksta „bardakas“.

„Mokykitės, Baltijos šalys: Čekijos sėkmės istorija“ – taip pavadintame straipsnyje „RuBaltic“ toliau mėgina minti ant ekonominių nuospaudų. Tęsia straipsnių seriją apie „tikras, o ne išgalvotas“ valstybių sėkmės istorijas. Čekija ir Baltarusija – vienintelės postsovietinės Centrinės ir Rytų Europos šalys, sugebėjusios išsaugoti, modernizuoti ir panaudoti sovietinį pramonės palikimą. Čekijos pasididžiavimas – „Škoda“. Kaip ji susijusi su „Volkswagen“, visi žinome. O kaip susijusi su sovietizmu? Na, 1895 m. įkurta „Škoda“ egzistavo ir sovietiniu periodu. Iškentėjo, taip sakant.

„Koloradų“ suvažiavimas. Latvija aktyviai rengiasi dalyvauti pasauliniame jaunimo ir studentų festivalyje, kuris spalio mėn. vyks Rusijoje – Maskvoje ir Sočyje, – teigia Latvijos rusų bendruomenės portalas „Baltijalv.lv“. Ir parašė, kad konkursas – daugiau nei trys žmonės į vietą. Ir „Latvijos jaunuolio“ nuotrauką įdėjo – su Georgijaus juostele atlape ir po besiplaikstančia ES vėliava. Na, propagandos gurmanai, ne kitaip.

Dovanoja pilietybę. Rusija dovanoja savo pilietybę Latvijai, – skelbia „Telegraf.lv“. Ar Latvija to prašė, neskelbia. Tik rašo, kad Rusijos Dūma rengia eilines pataisas, galinčias praplėsti rusiško pasaulio ribas. Jei jos bus priimtos, Latvijos gyventojams bus paprasčiau gauti Rusijos pilietybę. Ją supaprastinta tvarka galės gauti visi, gyvenę Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos teritorijoje „jų egzistavimo pabaigos momentu“. Taigi, visi buvusių SSSR respublikų gyventojai. Taip pat Lenkijos ir Suomijos gyventojai. Ai, beje, pasak „Telegraf.lv“, šito masiškai prašo ne tik Baltijos šalių, bet ir Ukrainos gyventojai.

Piktavaliai. „Kijeve palinkėjo, kad Rusija išnyktų kaip valstybė“, – pasipiktino Estijos rusakalbis leidinys „Vecherka.ee“. Garbė jam, kad toliau pacituoja, kas buvo iš tiesų pasakyta: „Optimaliausias variantas Ukrainai ir, greičiausiai, visam pasauliui, – kad Rusija nustotų egzistuoti kaip tokia valstybė, kokia yra dabar“. Taip pasisakė vienas Ukrainos ministro pavaduotojas. Omeny turbūt turėjo nepriimtinai Ukrainai ir likusiam pasauliui pasielgiančią valstybę, o ne valstybę apskritai. Bet tokia gera frazė gaunasi nukirpus pabaigą, kaip nepasinaudoti.

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.07.18; 03:30

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Vėjo jėgainės Žemaitijoje. Slaptai.lt nuotr.

Skandalinga energetika. Pasirodo, tai, kad 2025 m. Lietuva, Latvija ir Estija nutrauks paskutinį elektros energijos ryšį su Rusijos ir Baltarusijos energetine sistema ir galutinai įsijungs į kontinentinės Europos energetinį tinklą, visai nėra toks gėris, kaip kalbama Lietuvoje. „Litovskij kurjer“ teigimu, kitose šalyse toks planas laikomas jei ne skandalingu, tai mažų mažiausia netikėtu. Dėl jo ginčijamasi netgi pačiame Briuselyje! Nesutaria ir Baltijos šalys tarpusavyje. Ir Lenkija baiminasi praradimų, kad energijos srautai iš Lietuvos ir Švedijos sumažins vietinių elektrinių pelningumą…

Esą ir patys lietuviai neslepia, kad projekte dar daugiau klausimų, nei atsakymų, o Europos Sąjungos palaikymas – kol kas irgi visiškai deklaratyvus. Ir šiaip, kvailučiai mes, nes greičiausiai elektros energija galutiniam vartotojui brangs, nukentėsime ekonomiškai. Turbūt greitai pasiprašysime atgal į pigų didžiosios kaimynės glėbį…

Saugokime propagandininkus. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius atidarė Vilniuje tarptautinę konferenciją „Žurnalistų saugumas – nauji iššūkiai ir koordinuotas atsakas“, rašo „Litovskij kurjer“. Bet ten dalyvavusiai „Russia Today“ televizijos žurnalistei labai nepatiko ministro žodžiai, kad tokie kanalai, kaip „Russia Today“, neturi nieko bendra su žurnalistika.

Rusai nenusileis. Slaptai.lt nuotr.

„Žurnalistai, dirbantys valstybės kontroliuojamoje žiniasklaidoje, irgi žurnalistai!“ – skundėsi taip ir neišdrįsusi prisistatyti šios televizijos darbuotoja. Ir pareiškė, kad, jei jau čia konferencija, kurioje svarstomi žurnalistų saugumo klausimai, tai ir „Russia Today“ žurnalistai turi teisę į saugumą. Hm. Gal ji taip subtiliai prašėsi politinio prieglobsčio, o mes, stuobriai, nesupratome?

Oazė ekstremistams. Rusijos opozicionieriaus Viačeslavo Malcevo bendražygis, koalicijos „Naujoji opozicija“ vadovas ir „Rusiško maršo“ organizatorius Jurijus Gorskis, nuo liepos 7 d. buvęs namų arešte, savo feisbuko paskyroje paskelbė pabėgęs nuo KGB, kirtęs ES sieną ir „su švaria sąžine iškeliavęs į lietuviškas žemes“. Apie tai pranešė laikraštis „Obzor“.

Gana neutraliai pranešė. Parašė, kad Gorskis liepos 5 d. buvo sulaikytas įtariant ekstremizmu. Kokiu ekstremizmu – neparašė. Gal audė džichadisto diržą ar, dar baisiau, skatino žmones eiti į gatves ir reikšti savo nuomonę. „Kodėl šitų kontrų Rusijoje nesmaugia, aš nesuprantu“, – po straipsniu piktinasi jokio smurto ir neapykantos neskatinantis komentatorius, kurio IP adresas mūsų saugumui turbūt jau žinomas.

Nemoka skraidyti. Kas čia lojo, kad rusų kariniai lakūnai virš Baltijos skraido nutrūktgalviškai? Štai NATO žvalgybinis lėktuvas praskrido virš civilinio lainerio А–321 tik 150 m atstumu! Ir laineris tas skrido iš Helsinkio į Miuncheną. Tuoj saviškius į Baltiją numuš…

„Primename, kad birželio gale rusų naikintuvas SU–27 nugynė NATO F–16, kai pastarasis virš Baltijos mėgino prisiartinti prie lėktuvo, kuriuo virš Baltijos skrido RF gynybos ministras Sergejus Šoigu“, – kažkaip grėsmingai primena „RuBaltic.ru“.

Prarastoji pramonė. Sovietiniu periodu Baltarusija ir „trys Baltijos seserys“ turėjo panašią ekonomikos struktūrą su aukštosiomis technologijomis aprūpinta sunkiąja pramone, tačiau po SSSR griuvimo ekonominiai keliai išsiskyrė: Baltarusija sukūrė jungtinę valstybę su Rusija ir taip išsaugojo bei modernizavo sovietinį industrinį palikimą, o Baltijos šalys įstojo į Europos Sąjungą ir visą stambią pramonę prarado, rašo „RuBaltic.ru“.

Tais senais gerais laikais Baltarusija ir Baltijos šalys buvo pramoninis regionas, pramonė jų ekonomikos struktūroje sudarė per 60 proc. Baltarusija turėjo MAZ, BelAZ, „Atlant“, „Vitiaz“, „Gorizont“. Baltijos šalys – Ignalinos AE, RAF, „Radiotechnika“, VEF, „Punane Ret“. Lietuva, Latvija ir Estija buvo Sovietų Sąjungos Silicio slėnio analogas. Aišku, paveldėtos gamyklos buvo nerentabilios, jas reikėjo modernizuoti, optimizuoti ir t.t., tačiau Baltijos šalys šių pramonės objektu atžvilgiu jokios valstybinės politikos neturėjo.

Tai va. Taip ir gyvenam šiandien – išbadėję, apskurę. Didžiausias eurointegracijos „bonusas“, pasak „RuBaltic“, kad galime laisvai judėti po ES. Rezultatas – pusė darbingų gyventojų pabėgo į kitas ES šalis. Taip pasirašėme sau mirties nuosprendį. O laimingi ir ramūs baltarusiai džiaugiasi ir klesti. Ura.

Vargšai braliukai. Latvijos Seimo valdančiosios koalicijos atstovas Edvīns Šnore lengvai ir žaismingai, oficialiai ir viešai lygino rusus su etėlėmis, nė trupučio nesibaimindamas kaltinimų kurstant rasinę ir nacionalinę nesantaiką, – piktinasi Rusijos naujienų agentūra „RuAn.info“.

Naujienų agentūra neketina atsukti kito skruosto – ilgiausiame straipsnyje cituoja 1935 m. Maskvoje išleistą knygą, kurioje latviai apibūdinami kaip siaubingai nuskurdę, moterys – apsirengusios tik vienu skuduru, kuris vos pridengia nuogybes. Latviai miega ant plikos žemės, valgo vien grikių duoną, raugintus kopūstus ir neraugintus agurkus. O pirmasis latvių kalbos vadovėlis išleistas tik 1868 m. ir rusų kalba. O raštą latviai gavo tik 50 metų anksčiau už čiukčius…

Taikiniai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taikiniai. Turbūt dėl aukščiau cituojamo pasisakymo smarkiai įsižeidė ir „Vesti.lv“: „Didžiuokitės, latviai! Jus paims į karą su Rusija vietoj taikinių!“ Ir cituoja buvusią Latvijos prezidentę Vairą Vikę–Freibergą, kad tik pusė latvių turi intelektą. Esą, nors tiksli citata – pusė Latvijos gyventojų, bet eksprezidentė rusų niekada nelaikiusi žmonėmis…

Siena. Lenkija nori atsitverti nuo Ukrainos siena, – praneša naujieną rusų bendruomenės Latvijoje portalas „baltijalv.lv“. Ups. Paspaudus antraštę paaiškėja, kad ne tik su Ukraina, bet ir Baltarusija. Dar toliau paskaičius – kad ne dėl politinių priežasčių, o dėl kiaulių maro. Bet taip, šaunuoliai, propagandininkai, reikiama mintis vienoje kitoje galvoje jau gyva…

Pulkininkas. Ukrainos kontržvalgyba sulaikė Donbaso kovotojų instruktorių pulkininką Valerijų Gratovą, praneša „Gordonua.net“. Rusų pulkininkas su padirbtu Ukrainos pasu keliavo į nepripažintą Prisdniestrę, kad ten užimtų vadovaujanti postą.

Gratovas sulaikytas specialiosios operacijos metu. Jis jau ne pirmą kartą ketino nukeliauti į Pridniestrę su padirbtu pasu, apsimetęs į akis nekrentančiu pensininku, kukliu darbo veteranu.

2017.07.11; 06:00

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Rusai nenusileis. Slaptai.lt nuotr.

Skriaudžiame kitataučius. Žmonės palieka Lietuvą, nes nebetiki teisingumu – taip išsamiame interviu leidiniui „Obzor“ teigia su Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga į Seimo narius pakliuvusi Vilniaus miesto tarybos narė Romualda Poševeckaja.

Na, sunku ginčytis dėl to nebetikėjimo. Ir emigracijos. Įdomiau kas kita: politikė bėdavoja, kad viešai deklaruojama visų tautybių lygybė (savivaldybės svetainė kitomis kalbomis, gatvių lentelės keliomis kalbomis ir pan.), tačiau tuo pat metu uždaromos rusiškos mokyklos. Nes mažėja mokinių. Emigruoja.

Ak, kažkaip susipainiojo politikė, puola aškinti, kad tai susiję su jautria nacionalinių mažumų politika, o ne ekonomika. Žodžiu, skriaudžiame. Tegu stovi mokyklos tuščios, bet atviros.

NATO agresoriai. Begėdžiai NATO kariai Vilniaus restorane surengė muštynes, teigia tas pats „Obzor“. Dėmesio, ne įsivėlė ar papuolė, o surengė. Beje, NATO kariai praeitą savaitę papuolė į avariją, kurioje nukentėjo nėščia moteris, Marijampolėje taranavo automobilį su keturiomis merginomis, surengė muštynes Jonavoje, o vasario mėnesį agresyviai reikalavo juos įleisti į naktinį klubą. Siaubas. Kaip kokie okupantai, ar ne?

Pavydas. JAV valstybės departamentas skirs apie tris milijonus dolerių palaikyti nepriklausomai žiniasklaidai Baltijos šalyse, piktinasi „Litovskij kurjer“. Žodį „nepriklausoma“ visur rašydamas kabutėse, esą, su ironija. Turbūt altruistiškai liūdi, kad iš tiesų nepriklausoma žiniasklaida tų pinigų negaus. O gal pavydi, kad JAV moka daugiau… 

Litovskij kurjer ir Obzor. Slaptai.lt nuotr.

Pasakorius. Analitiniu pasivadinęs portalas „RuBaltic.ru“ publikuoja ilgiausią ispanų emigranto Migelio Puertas istoriją, kaip šis iš Ispanijos emigravo į Lietuvą, o iš Lietuvos – į Donecką. Esą, pirmuosius metus gyventi Lietuvoje buvo gerai, bet po Maidano prasidėjo kažkas panašaus į diktatūrą. Migeliui kaip katalonui buvo siaubinga: lietuvių valdžia – už Ukrainos nacionalistus! Universiteto, kuriame jis dėstė, rektorius saugumiečių paskatintas liepė Migeliui pašalinti feisbuko dienoraštį, kuriame jis reiškė savo nuomonę apie įvykius.

Ir net teismui nepasiskųsi, nes teismai Lietuvoje – korumpuoti. Tad Migeris išvažiavo į Donbasą, kad iš ten galėtų savo studentams Lietuvoje toliau pasakoti, kas iš tiesų vyksta čia ir demaskuotų tą propagandą, kurią lietuviai girdi iš televizijos. O dar, pasak pasakoriaus, patys lietuviai sako, kad greitai gali išnykti, Ir kad yra labiausiai geriantys pasaulyje. Ir geria dėl to, kad nežino, kas iš tiesų jie yra.

Saugumiečių valstybė. Lietuvoje sugalvota steigti Valstybės saugumo ministeriją, rašo „RuBaltic.ru“. Nes valstybė esą bijo prarasti piliečių kontrolę. O Lietuvos žiniasklaida atsisako platinti šią informaciją, nes nežino, ką su ja daryti nematydama pilno vaizdo. Pasak portalo, tokios iniciatyvos ir gandai tik dar kartą patvirtina mintį, kad Lietuva turi rimtų problemų.

Nesusipratimas. Lietuva dar du Rusijos piliečius apkaltino dėl 1991-ųjų įvykių Vilniuje, gan neutraliai rašo „baltnews.lt“. Išvardina, kas vyksta. Ir paskui taip nekaltai užsimena: „Priminsime, kad 1990 m. pavasarį Lietuva paskelbė apie atkuriamą nepriklausomybę, tačiau Sovietų Sąjungos vadovybė palaikė tokį sprendimą nekonstituciniu ir pasiuntė į Vilnių kariuomenę. 1991 m. sausio 13-osios susidūrimų metu Lietuvos sostinėje žuvo 14 žmonių, apie 600 buvo sužeista.“ Taip, taip, tiesiog kažkoks nesusipratimas.

Demaskavo... Prezidentė Dalia Grybauskaitė interviu estų „Postimess“ įvardijo Rusiją pagrindine Baltijos šalių problema, rašo „ru-an.info“ (Rusijos naujienų agentūra). Tai jau ne pirmas griežtas Prezidentės pasisakymas Rusijos atžvilgiu. Esą jau 2014 m. ji „šokiravo pasaulio bendruomenę“ pranešdama, kad Rusijos Federacija turi tarptautinio terorizmo požymių. Bet, pasak agentūros, paslėptų Grybauskaitės įžeidimų Rusijai faktas lengvai paaiškinamas: Lietuvoje krizė (!!!), auga bedarbystė, krinta BVP. Garsiais žodžiais Grybauskaitė nori nukreipti gyventojų dėmesį nuo tikrųjų problemų. Bet tikroji Baltijos šalių problema, pasak šio neva itin giliai kapstančio straipsnio, ne Rusija, o tokių, kaip Grybauskaitė, politikos neatsakingumas. Dėl asmeninių interesų jie pasirengę paversti Baltijos šalis karo veiksmų arena.

Profesionaliai. „Numirti gražiai. Kodėl Ukraina svajoja apie Baltijos šalių katastrofos scenarijų“ – taip straipsnį pavadino „Ria novosti“. Kodėl mažos Baltijos šalys tapo vyresniuoju broliu didelei Ukrainai – daugmaž suprantama, rašo portalas. Jos 20 metų anksčiau tvirtai apsisprendė žengti laisvės ir europietiško pasirinkimo keliu. Tačiau… 2020 metais baigsis ES finansavimas ir visus, kas tai supranta, šis faktas smarkiai nervina. Kai kas dabartinę būklę vadina „trys metai iki katastrofos“. Ką gi, gana aukštos klasės demagogija, pagarba už profesionalumą.

Skurdžios ir piktos. Latvija – labiausiai atsilikusi Baltijos šalis, o Estija nori būti Skandinavijos šalimi, tačiau jai trukdo rusofobija – keistoką įvairių gandų ir idėjų samplaiką skelbia „Vesti.lv“. Bet esą ir Latvija su Lietuva norėtų būti Skandinavija, tik estams ši idėja atrodo realesnė. Tačiau per paskutinį ketvirtį šimtmečio nei Estija, nei Latvija su Lietuva nepasiekė nieko iš to, ką pasiekė Suomija per antrą XX amžiaus pusę, ir šiandien lieka skurdžios, piktos ir smarkiai kompleksuotos rytų europiečių bendruomenės, teigia šis sočios, linksmos ir laisvos bendruomenės portalas.

Šeimyniškas šnipas. Sulaikytas „Donecko liaudies respublikos“ informatorius, kuris rinko duomenis apie Ukrainos karines pajėgas Ukrainos kontroliuojamoje Donecko rajono teritorijoje, rašo „inforesist.org“. Kaip nustatė Ukrainos specialiosios tarnybos, informaciją šnipas rinko periodiškai važinėdamas į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją, kur esą rūpinosi mylimo tėtuko pensijos atstatymo klausimais.

Girtuoklystė. „Komsomolskaja pravda“ korespondentas nutarė įsitikinti, ar „buvę Sovietų sąjungos broliai“ lietuviai tikrai geria daugiau už rusus, gavo tam komandiruotę (ir atitinkamus komandiruotpinigius turbūt) į Vilnių. Nepamatė to, ko tikėjosi, pilnos gatvės girtų nesivoliojo. Bet – taip, lietuviai geria. Ir, pasak korespondento, susidarė įspūdis, kad geria ne iš baimės ar skurdo, o iš siaubo, kad šalyje atsirado Blaivybės Demonas – Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Vegyga. Jis esą ir nutekino Pasaulio sveikatos organizacijos duomenis, kad Lietuva – pirmoji pasaulio alkoholikė. Ir pirmiausia, ką padarė Veryga, uždraudė prekiauti alkoholiu Seimo rūmuose. Ir jo ėmė nekęsti visi…

2017.07.04; 10:25

zurnalistas_zmogus
Žurnalistas – taip pat žmogus. Slaptai.lt nuotr.

Vilniuje pirmadienį rengiama tarptautinė konferencija „Žurnalistų saugumas – nauji iššūkiai ir koordinuotas atsakas“.

Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje rengiamoje konferencijoje ketinama įvertinti žurnalistų saugumo padėtį Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) regione ir aptarti naujus iššūkius, kylančius žurnalistų darbe – propagandą, neapykantos sklaidą internetinėje žiniasklaidoje, suvaržymus socialinėje žiniasklaidoje, informacinių šaltinių apsaugą, darbą konfliktų zonose, moterų žurnalisčių saugumą ir kitas grėsmes.

Konferencijos svečius sveikins užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, Europos žurnalistų federacijos generalinis sekretorius Rikardas Gutjeresas (Ricardo Gutierrez), ESBO pirmininkaujančios Austrijos specialusis atstovas ambasadorius Kristijanas Štrohalas (Christian Strohal), kiti aukšti ESBO pareigūnai.

Pranešimus skaitys Lietuvos ir užsienio žiniasklaidos ekspertai, žurnalistai, užsienio šalių diplomatai, parlamentarai, akademinės ir pilietinės visuomenės atstovai.

Konferenciją rengia Užsienio reikalų ministerija, Lietuvos žurnalistų sąjunga ir ESBO atstovo žiniasklaidos laisvei biuras kartu su Kultūros ministerija ir Frydricho Eberto (Friedrich Ebert) fondu.

Informacijos šaltinis –  ELTA

2017.07.03; 09:35

Lietuva, kariaudama informacinį karą su Maskva, nepastebi, jog užnugaryje yra atidariusi to paties karo frontą su Vakarais. Tendencingai pateikiama informacija apie pagrindinius šeimos ir gyvybės politikos klausimus Europoje nuosekliai formuoja vaizdą, jog Europa yra negrįžtamai pasidavusi kultūriniam marksizmui ir pati iškėlusi jo vėliavas. 

Vytautas Sinica, publikacijos autorius.

Vakarų naujienų „cenzūra“

Nesenas reiškinys puikiai iliustruoja šį dėsningumą. Maždaug prieš mėnesį per Europą nusirito savotiška protestų prieš seksualinių mažumų lobistų reikalavimus banga. Estijoje tūkstančiai žmonių mitingavo prieš vienalyčių partnerysčių įteisinimą. Prancūzijoje dešimtys tūkstančių (Manif pour Tous) protestavo prieš naujas dirbtinio apvaisinimo galimybes vienalytėms poroms ir kairiųjų vyriausybės rengiamą „antihomofobijos“ įstatymą. Š

is iš esmės grasina drausti viešai išsakyti vienalytėms santuokoms oponuojančias nuomones. Prieš labai panašų taip pat kairiųjų projektą tūkstančiai žmonių dešimtyse miestų rinkosi į taikias, nors daug kur užpultas demonstracijas Italijoje (Silent Sentinels). Britai apie tokį jau ir jiems ruošiamą įstatymą išgirdo tik prieš porą savaičių. Lenkijoje protestai prieš bandymus legalizuoti abortus baigėsi šalyje pasipiktinimą sukėlusiu teismo draudimu abortą vadinti žudymu.

Reikia pripažinti, kad Lietuvos didžiojoje žiniasklaidoje šiuos įvykius plačiausiai ir sąžiningiausiai apžvelgė, paradoksalu, bet liberalusis DELFI. Estų protestai Lietuvoje apskritai buvo pristatyti kone vien dezinformuojančiu Lietuvos ir juodinančiu Estijos pilietinę visuomenę Pauliaus Gritėno tekstu„Lietuvos ryte“. Apie įvykius Italijoje, nors ten net protestavęs kunigas po užpuolimo atsidūrė ligoninėje, didžiojoje žiniasklaidoje nerašė niekas. Užtat iki tol niekam nežinomam Latvijos ministrui užtenka čirptelėti „tweetą“, jog yra gėjus ir tuo didžiuojasi – Lietuvoje apie tai kalba ir ministrai, ir visos žiniasklaidos priemonės.

Ši tendencija turi priežastį. Europa (ar Vakarai) Lietuvoje turi atrodyti liberaliai. Net ne liberaliai, nes tada ji gerbtų nuomonių įvairovę, o kultūriškai marksistinė, t.y. reikalaujanti, kad visi gyvenimo būdai, moralės ir elgesio normos būtų visų laikomi lygiai vertingais („antihomofobijos“ įstatymas – šios nuostatos gryniausia išraiška). 

Ta pačia kryptimi dirba dvi visiškai priešingos žiniasklaidos srovės. Viena vertus, „didžioji žiniasklaida“ pateikia išimtinai progresyvistinius Vakarus vaizduojančią informaciją. Jai ši informacija – teigiamas pavyzdys ir neišvengiamas europėti siekiančios visuomenės raidos modelis. Antra vertus, tą patį vaizdinį formuoja ir marginali prorusiška žiniasklaida, dažniausiai nedideli ar vien socialiniuose tinkluose egzistuojantys šaltiniai, kuriais siekiama tikslinei konservatyviai publikai parodyti, kokie moraliai degradavę ir todėl atmestini yra Vakarai. Ironiška tai, kad proeuropietiškų pažiūrų pilietiški asmenys ir organizacijos skatina ignoruoti ar net specialiosioms tarnyboms įdavinėti pastarosios rūšies žiniasklaidos kanalus, tačiau tuo metu tą pačią Rusijai parankios propagandos funkciją atlieka didieji naujienų portalai, spauda ir kitos priemonės. Jas skaito, žiūri ir klauso nepalyginamai daugiau konservatyvių pažiūrų žmonių, negalinčių surasti ar suprasti, ką bendro jie patys turi su barzdotosios Conchitos Europa.

„Vakarai svetimi, rinkitės Vakarus“

Galima teigti, kad Lietuvoje visais frontais formuojamas Lietuvoje vyraujančioms moralės normoms absoliučiai svetimos ir tik tolstančios Europos vaizdinys. Kartu siūlomas begalinio naivumo receptas – priimti šį skirtumą kaip savo atsilikimą ir liepti „atsilikusiems“ lietuviams savo pažiūras pritaikyti prie vakarietiškų standartų. Šeima kaip išimtinai vyro ir moters sąjunga, pagarba gyvybei nuo jos pradėjimo, atsisakymas vaikus mokyti apie alternatyvias šeimos formas – visa tai kartais net atviru tekstu siūloma atiduoti Rusijai kaip „Rytų vertybes“. Tačiau nuo tokių siūlymų ir lozungų Lietuvos visuomenės nuostatos negali pasikeisti. Priešingai, didėja atotrūkis tarp vyraujančio „lietuviško mąstymo“ ir vaizdinio apie tai, kuo gyvena Europa. Tarp dviejų geopolitinių traukos taškų taip aiškiai esame stumiami į maskolių pusę. Kurių galų patiems tapatintis su Rusija, kuriai tik to ir reikia?

Nors neabejotinai yra ir tokio „Europos pasakojimo“ fanatikų, daugeliu atvejų tiesiog vadovaujamasi pragmatišku tikėjimu, kad asociacijos su Europa yra tiek pozityvios, jog pats jos vardas „ištemps“ visuomenės prielankumą bet kam, kas bus įvardyta kaip europietiška. Žinia apie neatpažįstamai „liberalius“ Vakarus Lietuvos skaitytoją pasiekia kartu su kita žinia, jog visi esame priversti rinktis tarp rusiškos arba europietiškos kultūrinės orientacijos, o teisingas pasirinkimas, be abejo, antrasis. Tačiau statyti visuomenę į tokio pasirinkimo spąstus yra rizikinga ir perdėtai optimistinė strategija. Padėję į šalį kritiką, jog tarp šių alternatyvų rinktis apskritai nebūtina, blaiviai ir todėl retoriškai paklauskime savęs, kurio pasirinkimo link toks Vakarų vaizdinys kreipia konservatyvią Lietuvos visuomenę.

Vakarų visuomenių lūžiai

Ideologinis vaizdinys apie moraliniam reliatyvizmui nusilenkusius Vakarus tikrovėje tinka nebent Beniliukso ir Skandinavijos šalims. Visoje Europoje daugybė žmonių palaiko prigimtinę šeimos sampratą, prieštarauja vienalyčių porų įvaikinimui, seksualines mažumas kaip normą pateikiančiam lytiniam švietimui ir kitoms „pažangioms“ iniciatyvoms. Prancūzijoje, Italijoje, JAV gėjų „santuokoms“ nepritaria apie pusę piliečių. Kartu tai pora šimtų milijonų vakariečių – tų pačių, kuriais taip trokštame tapti.

Neaišku, kodėl turėtume užsimerkti ir pusės Europos nelaikyti Europa, kodėl konservatyvių europiečių nelaikyti europiečiais ir galiausiai kodėl ne į juos lygiuotis ir ne su jais tapatintis. ES senbuvės šalys, kurių visuomenės yra dramatiškai pasidalinusios, pavyzdžiui, šeimos, gyvybės ar imigracijos politikos klausimais, negali ignoruoti šio lūžio.

Kaip prieš beveik dešimtmetį teisingai rašė Georgas Weigelis, Europa yra dviejų vertybinių karų laukas. Vienas karas vyksta tarp pačių europiečių stovyklų: norinčiųjų perkurti visuomenę ir norinčių išsaugoti jos esamą formą. Kitas karas vyksta ar bręsta tarp pirmąjį jau kariaujančių ir vertybiškai vis labiau išsiskaidžiusių europiečių ir šia prasme itin vieningai konservatyvių imigrantų iš islamiškojo pasaulio. Skambūs Europos šalių lyderių pareiškimai apie multikultūralizmo žlugimą tik pavėluotai liudija paprastą faktą, kad šių imigrantų masių nei asimiliuoti, nei integruoti nepavyko ir greičiausiai nebepavyks. Vakarai tad yra itin nevieningi ir nepastovūs savo pažiūromis ir politikų bei aktyvistų aiškinimai, kad politiškai sėkmingai stumiamos kultūrinių marksistų nuostatos kartu yra visos Europos ar Vakarų šalių nuostatos, yra trumparegiai arba demagogiški.

Pasirinkti frontą

De facto atidarytas savotiškas nematomas Vakarų frontas informaciniame kare – stengiamasi vaizduoti Vakarus kaip išimtinai kultūrinio marksizmo nuostatomis besivadovaujančią civilizaciją, kur tradiciją ir prigimtines visuomenės institucijas gerbiantiems žmonėms paprasčiausiai nėra vietos. Tokio iškreipto vaizdo formavimas kartu su iš kitos pusės sklindančia dezinformacija skatina alternatyvių geopolitinių orientacijų ieškojimą ir paradoksaliai tarnauja Putino propagandos kuriamam pasakojimui apie „moraliai supuvusius Vakarus ir vienintelę šeimos vertybių gynėją Rusiją“. Kiekvienam smagiau ten, kur nėra vadinamas atsilikėliu.

Istorija moko, kad kariaujant dviem frontais laimėti labai sunku. Lietuva ne išimtis, todėl jai reikėtų pasirinkti, kurį informacinio karo frontą uždaryti. Neuždarę Vakarų fronto, labai pabloginame savo gynybines pozicijas Rytuose. Tuo tarpu uždarę frontą Rytuose arba ten pralaimėję, informacinių karų galėsime apskritai nebekariauti. BBC parodys nesumontuotą siužetą kaip Vilniuje žmonės Rytų išvaduotojus pasitinka su gėlėmis.

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2017.02.22; 05:06

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lietuvai akredituotais užsienio valstybių ambasadoriais. Kasmetiniame tradiciniame susitikime, kurio tikslas aptarti pagrindines vidaus ir išorės politines aktualijas, globalias tendencijas bei iššūkius, dalyvavo 57 pasaulio valstybių ambasadoriai. 

Šalies vadovė pabrėžė, kad pagrindinis 2017 m. Lietuvos prioritetas – užtvirtinti savo tarptautinius pasiekimus ir imtis naujų žingsnių mūsų regiono bei visuomenės saugumui užtikrinti, ekonomikos konkurencingumui didinti.

Pasak Prezidentės, praėję metai pažėrė nemažai iššūkių, keliančių grėsmę Baltijos šalių ir visos Europos saugumui. Intensyvi militarizacija NATO pasienyje, ES stiprėjančios dezintegracinės ir populistinės nuotaikos, ES laukiančios sudėtingos „Brexit“ derybos, užsitęsusi migracijos krizė ir terorizmas – tai temos, kurios šiemet dominuos politinėje darbotvarkėje.

Todėl, šalies vadovės teigimu, savalaikis ir efektyvus jau sutartų NATO sprendimų įgyvendinimas dabar yra itin svarbus. Tačiau vien juo apsiriboti negalima. Būtina toliau stiprinti NATO gynybos ir atgrasymo priemones. Išlaikyti tvirtą transatlantinį ryšį. Nuosekliai didinti gynybos finansavimą ir toliau modernizuoti karines pajėgas. Gerinti kovą su hibridinėmis grėsmėmis, tokiomis kaip propaganda, kibernetinės atakos ar nesaugios atominės jėgainės. O kartu ugdyti visuomenes atsparumą melui ir gynybinį pasirengimą.

Susitikime aptarta ir Lietuvos ekonominė situacija. Pasak Prezidentės, šiemet tikimasi spartesnio ekonomikos augimo. Prognozuojama, kad Lietuvos BVP augimas 2017 m. sieks 2,7 proc. ir viršys ES vidurkį (1,6 proc.). Fiskalinis stabilumas, konkurencingumo skatinimas, inovacijos, investicijų į aukštą pridėtinę vertę kuriančius sektorius pritraukimas, strateginės energetikos ir transporto jungtys šiemet išlieka tarp svarbiausių valstybės prioritetų.

Per 2017 metus Lietuva taip pat siekia tinkamai įgyvendinti visus narystės Ekonominės bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje reikalavimus. Tikimasi, kad mūsų valstybė į šią vieną įtakingiausių pasaulyje organizacijų turėtų įstoti 2018 metais.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

2017.01.18; 04:04

Ar tikrai antrą Kalėdų dieną Ignalinos kultūros ir sporto centre įvykęs muzikos ir spalvų spektaklis – „tėra tik prasto skonio apraiška, o ne suplanuota provokacija“? Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson tikisi, kad yra būtent taip. Žiniasklaida praneša: panašus renginys su sovietiniais šūkiais vyko ir Jurbarke, Mažeikiuose. 

Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

O penkiakampė žvaigždė Kupiškio rajono Šimonių miestelio kalėdinės eglutės viršūneje – kas? Provokacija, naivumas ar gilus istorijos išmanymas, kad penkiakampė žvaigždė  šviečia ne šimtmetį, kai bolševikai pradėjo kruviną tautų pavergimo žygį, o nuo senų laikų, tūkstančius metų? Viena moterėlė prie Šimonių kalėdinės eglutės taip ir kalbėjo.

Šimonių bažnyčios klebonui Sauliui Kumeliui penkiakampės žvaigždės sugretinimas su sovietmečiu kelia juoką. Panevėžio vyskupui emeritui Jonui Kauneckui siekis nuo miestelio Kalėdinės eglutės nuimti penkiakampę žvaigždę dvelkia cypdavatkiškumu. Suprantama: krikščionių kultūroje penkiakampė žvaigždė siejama su penkiomis Kristaus žvaigždėmis.

Manau, kad raudona penkiakampė žvaigždė eglutės viršūnėje atsirado pasikonsultavus su kunigais. Todėl taip atkakliai ji ir ginama.

Įdomu, kas gintų kitą labai seną simbolį – svastiką, – jeigu ji sušvistų kultūros centro scenos palubėje, virš moksleivių, aprengtų hitlerjugendų uniformomis ir dainuojančių fašizmą garbinančias dainas? Užtektų vien svastikos, prisegtos ant gatve žygiuojančių jaunuolių krūtinių.

Jeigu Rusija šiandien būtų pasikeitusi tiek, kiek pasikeitė Vokietija, man irgi keltų juoką priekaištai, kad Lietuvos vaikai kartais vaidina pionierius, o Kalėdinės eglutės dabinamos raudonomis penkiakampėmis žvaigždėmis ir žvaigždutėmis. Šiandien mes nebijome vokiškų tankų ir Vokietijos kareivių Lietuvos poligonuose ir kareivinėse, nes neabejojame, kad jie gina mūsų nepriklausomybę. Dar daugiau, mes bijome, kad tik jie neišeitų, Vokietijoje pasikeitus politinių jėgų santykiui.

Aš bijau, kad Lietuvoje vis mažiau bijoma rusiškų tankų ir visai nebijoma rusiškų simbolių. Ne be Vladimiro Putino Rusijos propagandinės ir kitokios įtakos. Net kunigai raudoną penkiakampę žvaigždę mato tik kaip Kristaus žvaigždę, labai tinkančią papuošti Kalėdinę eglutę.

Jeigu mes turėtumėm bent kelis tikrai meniškus filmus (tokius, kaip „Niekas nenorėjo mirti“), bet teisingai vaizduojančius 1940-ųjų okupaciją, Birželio sukilimą, Karą po karo ir t.t., mokyklinių spektaklių režisieriams nė į galvą neateitų mėgautis pionierių kaklaraiščiais ir pjautuvais bei kūjais. Žinoma, tai nereiškia, kad mene šie simboliai turi būti draudžiami. Mene, bet ne į meną nepagrįstai pretenduojančiuose mokykliniuose spektakliuose. Juk vaikai, jaunimas dažnai net neįsivaizduoja, ką jie šlovina tomis dainomis, tais kaklaraiščiais ir kūjais, nes per visą pastarosios Nepriklausomybės laikotarpį tiesa apie čia minėtus tragiškus mūsų tautos istorijos įvykius buvo maišoma su melu.

Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ir juo toliau, juo įžūliau. Ryškiausias pastarojo meto pavyzdys – istoriko Henriko Šadžiaus „Tautos drama“. Štai kuo pirmiausia turėtumėm piktintis, štai tas šaltinis, maitinantis mokyklinių spektaklių režisierius, pedagogus ir raudonųjų penkiakampių gynėjus. Bet ir istorikai, ir politikai – tyli. Apsimeskime, kad nieko neįvyko.

Saviniekos ir savinaikos pavyzdžių daug, ir jų vis daugėja. D.Barono ir D.Mačiulio knyga „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“ – piktavalis tyčiojimasis iš Pilėnų gynėjų, apdovanotas net Patriotų premija; Tautiškos giesmės menkinimas (muzikologas Viktoras Gerulaitis), jos autoriaus Vinco Kudirkos pravardžiavimas antisemitu, o patriarcho Jono Basanavičiaus – psichikos ligoniu…

Dažnėjančiose politinėse provokacijose, negrabiai pridengtose koncertais ir spektakliais, galima įžiūrėti ir protesto bruožų, nepasitenkinimo, kaip dabar sakoma,  didėjančia socialine atskirtimi. Skurdas akis bado, ypač kai matai vargšą, palinkusį prie maltiečių lėkštės. Kokie mes kilniaširdžiai – neleidžiame numirti iš bado! O jų dvasiai negailime tikrąsias vertybes niekinančios „pogrindžio kultūros“, „patyčių kultūros“, „smurto kultūros“, „keiksmažodžių kultūros“, „mirties kultūros“. Aukštoji, rimtoji, vertybes ugdančioji kultūra jiems – liaudžiai – nepasiekiama, ir viešajame gyvenime jos vis mažiau. Mes maitinami iki šleikštumo banaliais televizijų smurto filmais, ne mažiau banaliais juokeliais, panašiais į „Auksinio balso“ vedėjų improvizacijas.

„Menas priklauso liaudžiai“. Niekada jis jai nepriklausė: nei tada, kai mosikavome raudonomis vėliavytėmis („Nei duonytės, nei mėsytės, tik raudonos vėliavytės“), nei dabar, kai gera knyga, geras koncertas, spektaklis – mums ne pagal kišenę („nam ne po karmanu“ ). Liaudis kūrė savo meną, neretai daug aukštesnį už profesionalųjį. Tad nenuostabu, kad vyresnioji karta ima ir pagalvoja: o prie ruso vis dėlto buvo mažiau čia išvardintų antikultūrų, meno be meno. Tai kas, kad dabar ir duonytės, ir mėsytės pilni prekystaliai, jeigu skurstantis žmogus gali tik pavarvinti seilę.

Vladimiro Putino Rusijai to tik ir reikia: matot, jūsų žmonės ilgisi laikų, kai viskas priklausė liaudžiai, o ne saujelei godžių milijonierių. Mes jums padėsime sugrįžti bet kokia kaina: pionierių koncertais, raudonomis žvaigždėmis eglučių viršūnėse, kibernetinėmis atakomis, pusiau tiesa, pusiau melu, o jeigu nepakaks  – paremsime ir tankais, kuriuos jūs, žinoma, sutiksite su gėlėmis, kaip 1940-aisiais.

2016.01.02; 06:18

Kas su kuo taip kalba: jus vadiname tinginiais ir girtuokliais, bet mes jus giname – ar nematote?

Faktus pasilaikykite sau

Oksfordo anglų kalbos žodyno sudarytojai seka naujų žodžių radimąsi viešajame bendravime ir kasmet nustato plačiausiai prigijusius. 2016 metų dažniausiai vartojamu naujadaru pripažintas būdvardis „post-truth“. Paprastai jis siejamas su žodžiu „politika“ – post-truth politics, vartojamas ir visam pasauliui apibūdinti – post-truth world. Žodyno sudarytojai šio naujadaro paplitimą aiškina tuo, kad jis geriausiai nusako įsigalėjusį naujovišką masinio komunikavimo pobūdį.

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kaip ir kitais sudurtiniais žodžiais su „post“, šiuo naujadaru atsisveikiname su vienokiu pasauliu ir pradedame gyventi kitokiame. Ir sužinome apie praėjusius laikus daug įdomių dalykų, pavyzdžiui, kad kadaise pasitikėjome spauda, radiju ir televizija kaip objektyvios informacijos šaltiniais. O dabar informacijos objektyvumas nėra jau taip svarbu.

Prisidėjus internetui su socialiniais tinklais, aiškinama, informacijos tiek padaugėjo, kad žmogaus smegenys atsisako visa priimti ir apdoroti. Dabar, sako, pasitenkiname išgriebę iš pranešimų srauto atpažįstamus dalykus – tai, kas atitinka mūsų jau susidarytą pasaulio vaizdą, mūsų pažiūras ir lūkesčius. Taip paprasčiau ir ekonomiškiau: nereikia papildomų pastangų ieškant  patvirtinimų ar paneigimų.

Sako, jog prieš referendumą Britanijoje išėjimo iš ES šalininkai pagarsino skaičius apie šalies indėlį į Europos iždą, kurie rodė, jog britams neapsimoka būti Sąjungoje. Po to išaiškėjo, kad šitie duomenys neatitinka tikrovės. Bet ir „Brexit“ priešininkai pramiegojo progą juos paneigti.

Pasirodo, ankstesniais laikais buvome pasirengę priimti ir mūsų įsitikinimams prieštaraujančią informaciją, jeigu jos šaltinis kėlė pasitikėjimą. O dabar informacija atsiskyrė nuo šaltinių, o ir tie šaltiniai kažin kokie… ne tie… Dabar svarbiausia, kad pranešimas būtų nesudėtingas ir kuo nors atkreiptų dėmesį, užkabintų: nustebintų, emociškai paveiktų, atitiktų auditorijos jausmus ir lūkesčius.

Donaldas Trampas rinkiminės kampanijos metu rėžė: Jeigu mane išrinks prezidentu, aš pastatysiu prieš migrantus iš Meksikos sieną. Toks pasakymas pro ausis nepraslysta. Vaizduotė jau regi sieną, bet protas nesiaiškina, ar tai įmanoma tikrovė. Trampo siena pretenduoja patekti į vadovėlius kaip post-truth politics pavyzdys.

Tokie dalykai dedasi Vakaruose. O kas Rytų fronte?

Devynerius metus Rusijoje dirbęs britų žurnalistas Peteris Pomerancevas su priešdėliu post- sukūrė terminą prezidento Vladimiro Putino režimui apibūdinti – postmodernistinė diktatūra. Ir valdo Kremlius, anot jo, galingos propagandos mašinos palaikomas. Neseniai Vladimiras Putinas pagyrė žurnalistus nelyginant kokius valstybės tarnautojus, tinkamai atlikusius prezidento užduotį už valstybės pinigus.

Kadaise sovietiniai agitatoriai ir propagandistai liaupsino pramanytą pasaulį. Dabar Kremliaus propaganda, Pomerancevo manymu, ne tiek klaidina auditoriją, kiek sėja abejones, ar iš viso gali būti objektyvi informacija, netikėjimą, kad tiesą galima atskirti nuo melo. Jeigu Rusijoje kas nors ir daroma blogai, tai Vakaruose – juo labiau… Rusijos televizijos ekranuose šmėžuojantis istorikas, filosofas, mokymo ir mokslo įstaigų direktorius aiškina: Demokratijos niekur nėra!

2016 metų populiariausią žodį išrinko internetinio žodyno Dictionary.com sudarytojai: „ksenofobija“. Dažniausiai į žodyną kreiptasi norint sužinoti kaip tik šio žodžio reikšmę. Ksenofobija – tai baimė ar nepakantumas kam nors, kas svetima, taigi ir žmonėms, kurie kitokie kultūriniu ar kitais atžvilgiais. Ksenofobija gali reikštis nepagarba, neapykanta, bauginimu.

XX amžiaus pradžioje gyvavo „pasaulinio žydų sąmokslo“ ir „geltonosios grėsmės“ slaptosios teorijos, naujojo tūkstantmečio pradžioje kalbama apie „islamo grėsmę“ ir „migrantų antplūdį“. To paties Trampo raginimą apriboti musulmonų įvažiavimą į Jungtines Valstijas, išginti iš šalies nelegalius migrantus ir atsitverti siena nuo Meksikos žurnalistai pavadino ksenofobiniais.

Tebegyvuoja ir sąmokslo teorija, kad žydų vadovaujama „Vakarų civilizacija“ turi įveikti „islamo pasaulį“ ir tada susigrumti dėl vietos po Saule su „geltonąja rase“. Pastaraisiais metais ypač didelį nerimą rodo „rusų civilizacijos“ puoselėtojai. 2015 metų rudenį Maskvoje, Rusijos prezidento reikalų valdybai priklausančiame aukštos klasės viešbutyje „President Hotel“ įvyko pirmoji tarptautinė konferencija „Rusofobija ir informacinis karas prieš Rusiją“. Kaip ten kalbėta, informacinis karas, kurį jau daug dešimtmečių vykdo didžiausios transnacionalinės masinio informavimo priemonės, pasiekė savo apogėjų po Krymo respublikos grąžinimo į Rusijos sudėtį.

Konferencijoje išaiškinta, jog rusofobija – tai baisus pačių rusų, jų gyvenimo būdo, jų istorinės atminties, jų sakralinių jausmų nužmoginimo instrumentas; tai visos Rusijos valstybės, jos politinio ir ekonominio elito sunaikinimo ginklas. Nors čia nepaminimas kultūros elitas – vis viena baisu. Galutinis rusofobų siekis – sunaikinti rusų liaudį, Rusų stačiatikių bažnyčią ir pačią Rusiją kaip suverenią valstybę. Apokalipsė – ne mažiau.

Rusofobija Kremliaus žvaigždžių šviesoje

Pastarąją vasarą Rusijos centrinė valstybinė naujienų agentūra TASS pranešė apie Rusijos kultūros ministerijos paskelbtą konkursą viso labo 1,9 mln. rublių (apie 27 tūkst. eurų) vertės projektui sukurti. Bet kalbama apie tam tikros rūšies agresiją, kurios objektas yra ne tik rusų (Rusijos) liaudis, bet ir istorinė Rusija, jos gyvenimo sankloda, kultūros paveldo vertybės. Jos atrėmimas – nacionalinių interesų, nacionalinio saugumo ir valstybės valdymo sričių reikalas. 

Vadinamųjų vatnikų žinios
Vadinamųjų vatnikų žinios.

Konkrečiau, kultūros ministerija paprašė pateikti praktines rekomendacijas dėl atoveikio stiprėjantiems rusofobiškiems informacijos srautams ir kitoms įtakoms Rusijoje ir pasaulyje. Suprantama, pirmiausia išsiaiškinus Rusijos nurusinimo (дерусификации) veiksnius ir formas. Nurusinimas – tai rusų ar rusiškai kalbančių žmonių, rusų kalbos ir kultūros išstūmimas iš įvairių gyvenimo sričių tam tikroje žmonių bendrijoje.

TASS bet ko nerašinėja. Iš pranešimo sužinome, kad Rusija gyvena objektyviai bręstantį istorinį nacionalinio atgimimo etapą ir kad atsakas į tai yra užsienyje ir pačioje Rusijoje stiprėjantis rusofobiškasis diskursas. Jeigu Rusija neatsisakys savo ketinimų eiti agimimo keliu, tai neabejotinai susidurs su dar didesne rusofobija – todėl turi būti pasirengusi dar didesnei priešpriešai. Valstybei gresiančio niokojamo poveikio mastą rodo ne įprastas apibūdinimas „русофобия“, o naujas, daug platesnis – „россиефобия“.

Belaukiant naujo, triuškinamo, atkirčio rusofobams, dera pastebėti, jog šis tas jau ir nuveikta. Antai minėtosios konferencijos nutarimu įsteigta internetinė svetainė nuolat skelbia pranešimus apie kitu nutarimu visuotinai stebimų rusofobų žygius. Rusija su regionais, Nepriklausomų Valstybių Sandrauga, Europos šalys, Amerika. Nurodyta ir Australija, bet šiam žemynui skirtas lapas dar tuščias.

Žvilgterėkime, kas dedasi Amerikoje. „Rusofobija kaip valstybinė politika: JAV kongrese rengiamas naujas įstatymo projektas prieš Rusiją“ (senatoriai rezga kažin kokias pinkles Maskvai dėl Ukrainos ir Sirijos). Pasakojimas apie Kanadoje įsitaisiusį rusofobą (rusų aktorius gavo šios šalies pilietybę ir pareiškė neketinąs grįžti į agresija alsuojančią Rusiją). Kas Europoje? „Rusofobija ES pasiekė savo apogėjų: Europos parlamentas priėmė rezoliuciją dėl atoveikio Rusijos masinio informavimo priemonėms” (žodžio laisvės varžymas, demokratijos pamatų ardymas). „Rusofobija atvedė Lenkiją į blogą kompaniją“ (Ukrainos ir Lenkijos parlamentai priėmė bendrą deklaraciją apie tai, kad Antrojo pasaulinio karo sukėlėjai yra Vokietija ir SSRS). 

Lietuvoje – panašiai. „Rusofobija ir militaristinė psichozė Lietuvoje: lietuvių liaudies karo vėzdas“ (renkamos aukos karui su Rusija). „Atsakymas Vilniaus rusofobams…“ (Rusijos dūma pritarė pareiškimo dėl Sausio 13-osios bylos projektui). „Rudeninis rusofobijos paūmėjimas: Lietuva atidarė raganų medžioklės sezoną“ (galima neprisistatant skambinti į Saugumo departamentą ir skųsti). „Nuodėmė juoktis iš luošių: rusofobiškasis Laisvosios Rusijos forumas Lietuvoje“ (juokų verti planai Rusiją pertvarkyti į konfederaciją). 

Apie Lietuvą. Vienas Rusijos sporto laidų kanalas parodė rusofobišką Lietuvos ir JAV gamybos filmą – “Kita svajonių komanda”. Filmas neatitinka tikrovės ir sukuria melagingą istorijos supratimą, – tvirtina ekspertė (gal Lietuvos krepšininkai nelaimėjo prieš SSRS rinktinę Barselonos olimpinėse žaidynėse?). – Tai yra propagandinis instrumentas norint patvirtinti tezę, kad SSRS okupavo Baltijos valstybes... Filmas akivaizdžiai atitinka Lietuvos valdžios liniją demonizuoti Rusiją ir jos vadovus.

Galima sakyti, visa, ką regime šioje svetainėje, netelpa net į post-truth rėmus…

Statymas nuo kojų ant galvos

2014 metų pavasarį, kitą savaitę po to, kai Rusija aneksavo Krymą, „Pew Research Center“ surengė viešosios nuomonės tyrimą 44 pasaulio valstybėse. Beveik 50 tūkstančių žmonių atsakė, kaip jie vertina Rusiją ir šios valstybės prezidentą Vladimirą Putiną – ar palankiai, ar nepalankiai. Pasirodė, jog nepasitikėjimas Rusija ir jos vadovu daugelyje pasaulio valstybių smarkiai padidėjo, ypač JAV ir Europos Sąjungoje.

Nepalankiausiai Rusiją kaip valstybę vertino jos vakariniai kaimynai – lenkai (81% apklaustųjų). Dar daugiau Lenkijoje (kaip ir Ispanijoje su Prancūzija) buvo nusiteikusių prieš prezidentą Putiną (tuo tarpu Vietname, Bangladeše, Kinijoje apie jį palankiai atsiliepė daugiau kaip 60% apklaustųjų). Pačioje Rusijoje  92% apklaustųjų palankiai atsiliepė apie savo valstybę ir daugiau kaip 80% – apie jos vadovą.

Prisiminkime, kas kalbėta Rusijos gelbėtojų konferencijoje: su rusofobijos vėliava vykdomas informacinis karas savo apogėjų pasiekė po Krymo respublikos grąžinimo Rusijai. Ir kas rašoma jų svetainėje: „Rusofobija atvedė lenkus…“ Didžiausi rusofobai visame pasaulyje, išeitų, yra lenkai. Arba antri po lietuvių, kurių „Pew Research Center“ neapklausė, bet Švedijos dienraštis paskelbė Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo nuomonę: Lietuva yra labiausiai rusofobiška NATO narė.

Lenkai turi tiek ir tiek dingsčių nepasitikėti Rusija, pripažįsta Lenkijos ir Rusijos santykių centro direktorius Slavomiras Denbskis. Šio lenkų istoriko nuomone, Rusijos agresija prieš Ukrainą patvirtino, jog Lenkija teisingai padarė įstojusi į NATO ir šitaip pabėgusi nuo Rusijos. Bet mokslininkas nevartoja žodžio „rusofobija“, sakydamas, kad tai yra Rusijos propagandos pramanas. Anot jo, „Pew Research Center“ tyrimai parodė, kad po Krymo aneksijos Lenkijoje 1/4 padaugėjo ne rusofobų, o žmonių, kritiškai vertinančių savo rytų kaimyno agresyvius veiksmus. Reikia skirti nepritarimą Kremliaus politikai nuo ksenofobinio priešiškumo rusams. Tuo tarpu Rusijos valstybinė propaganda visomis išgalėmis stengiasi įtinkinti, jog tai yra ne Kremliaus kritika, o tiesiog neapykanta Rusijai, jos gyventojams, kultūrai.

Vieną amerikiečių politikos apžvalgininko Džimio Kovpako straipsnį pastarąjį pavasarį perpasakojo, be kitų, Rusijos vyriausybės oficialus organas „Rosijskaja gazeta“. Vargu ar galima teigti, jog britų laikraštyje „The Guardian“ jis smarkiai užsipuolė Vakarų žiniasklaidoje įsigalėjusį tikrovės neatitinkantį Rusijos įvaizdį. 10 metų Rusijos gyvenimą tyrinėjantis žurnalistas tiesiog pakritikavo savo kolegas už tai, kad apie šią prieštaringą valstybę rašo neišradingai, tą patį per tą patį: Stalinas, degtinė, koldūnai, gopnikai, matrioškos,  branduolinis ginklas, Putinas (kur reikia ir nereikia)… O šit prieš tai žurnale „Russia!“ išspausdinto jo straipsnio Rusijos valstybinėje ar jai artimoje žiniasklaidoje neatsirado kam išversti („Patronizing Patriotism: The Role of Russian-Manufactured Russophobia“).

Autorius užsimojo išsiaiškinti, kodėl kelerius metus bruzdėję Rusijos žmonės nuo 2014-ųjų kažin kieno paslaptingu veikimu netrukus virto paklusniais avinėliais.  Apskritai, tai galima laikyti mėginimu pastatytą ant galvos grąžinti ant kojų.

Kaip rašo Džimas Kovpakas, 2014 metais Rusijos visuomenėje prasidėjo reiškinys, kurį netrukus imta vadinti patriotizmo pakilimu. Valstybinės masinio informavimo ir kitos organizacijos užvertė skaitytojus ir žiūrovus herojiniais pasakojimais apie pergalinguose karuose nukaldintą Rusijos didybę. Kiekvieną kartą, kai tik plykstelėja nesutarimo su kokia valstybe kibirkštėlė, Rusijos televizija skuba pateikti istorijos pamoką: šita šalis jau daug amžių spendžia Rusijai pinkles! Į tokią ugnį vienu metu buvo pakliuvusi Turkija…

Rusiškos sielos paslaptis

Kai Maskvoje ir kituose miestuose kilo masinės demonstracijos prieš valdžią (2011-2013), Kremlius protestų kurstymu kaltino išorės jėgas, Ameriką – vienu žodžiu, Vakarus, kurie kišasi į kitų valstybių vidaus reikalus. 2011-ųjų rudenį į prezidento krėslą vėl grįžtantis Vladimiras Putinas per televiziją visai plačiajai šaliai paaiškino: į gatves ir aikštes išėję žmonės turi Rusijos piliečių pasus, bet veikia užsienio valstybės naudai ir užsienio pinigais. Rusijos generalinis prokuroras patvirtino: 2011 metų gruodyje vykę protesto mitingai apmokėti iš užsienio. 

Autorius sutinka, kad išorės jėgų grėsmė telkia žmones apie valdžią ir kelia ją ant patriotizmo bangos, bet vis viena kai kas lieka nesuprantama. Juk ne nuo vakar Rusijoje kalbama apie spalvotąsias revoliucijas ir NATO kėslus apsupti Rusiją. Ir dar apie tai, kad Europa – byra, tyžta, žlunga. Bet dar prieš kelerius metų rusas būtų nė nesiteikęs apie tai su jumis šnekėtis – daugelio gyvenimas ėjo geryn ir NATO tam nė kiek netrukdė.

Žinoma, ir tada gyvenimas galėjo būti geresnis, bet nei vienam Rusijoje nebūtų šovę į galvą dėl prastų ligoninių ar duobėtų kelių kaltinti NATO. Kaip ir dėl kylančios gėrovės – liaupsinti išmintingą prezidento Putino vadovavimą. Iki 2014-ųjų žmonės samprotavo apie viską, išskyrus politiką. Nebent išeitų iš kalbos – tada pašnekovas galėdavo su malonumu iškloti viską, ką mano apie režimą ir asmeniškai Putiną. Neramiaisiais metais daugiau kaip 70 proc. apklaustųjų sakė pritariantys protestuotojų reikalavimui ištirti rinkimų pažeidimus ir nubausti balavimo rezultatų klastotojus.

Autorius sutinka ir su tuo, kad lojalumas Kremliui galėjo prasikalti valdžiai ėmusis represijų prieš kitaip manančius. Taip pat ir internete, kurio Kremliaus propagandinė imperija iki 2011-2012 metų nevaldė ir kur viešpatavo opozicijos veikėjai bei visi kiti, turintys pretenzijų Putinui ir jo režimui. Bet nei patriotizmas, nei represijos, autoriaus nuomone, iki galo nepaaiškina fenomeno, paveikusio beveik visus jo pažįstamus rusus 2014 metais.

Šie žmonės, protingi ir blaiviai mąstantys, pradėjo kalbėti tezėmis kaip iš Kremliaus atmintinių, nors dar visiškai neseniai jie turėjo priešingą nuomonę. Tai sunku paaiškinti, ypač nežinantiems Rusijos tikrovės, bet įvyko būtent taip: vieną gražią dieną žmonės pakeitė nuomonę apie ankstesnės kritikos objektą 180 laipsnių kampu – be regimų priežasčių ir nė kiek nepasikeitus pačiam objektui. Anot žurnalisto, vien pagreitėjusiu valstybinės propagandos mašinos smagračių sukimusi šio virsmo paaiškinti negalima. Kaip ir to, kad daug rusų vėl pradėjo murmėti prieš režimą, bet tai tik murmėjimas toliau kantriai kenčiant patyčias ir pažeminimą.

Eikite pas mane, banderlogai!

Autoriaus nuomone, paslaptingasis virsmas atsitiko dėl kitokio Kremliaus signalo, ir tas signalas siunčiamas iš ten jau senokai; jis menkiau pastebimas, bet nepalyginti veiksmingesnis nei patriotizmas ir nacionalinis puikavimasis. Autorius nedrįsta tvirtinti atskleidęs šio fatališko reiškinio priežastį, juo labiau, kad neabejotinai jų rasis ne viena. Bet jam rodosi atsitikus štai ką: žmones paveikė ir veikia visuma tam tikrų idėjų – tiesiogiai ar netiesiogiai reiškiamų mokykliniuose vadovėliuose, mokslo populiarinimo literatūroje, visokiuose šou ir žiniasklaidoje.

Džimas Kovpakas sprendžia iš to, ką pats patyrė bendraudamas su rusais. Kadaise visi pokalbiai buvo iš anksto nuspėjami – žmonės pastoviai skundėsi režimu. Tuo tarpu autorius stengėsi įkvėpti pašnekovams optimizmo. Dabar reikalai eina nekaip, aiškindavo, bet jūs turite kovoti už savo teises. Jūs viską galite pakeisti. Rusija turi milžiniškas galimybes. Su tinkamais žmonėmis valdžioje ir teisinga politika ji gali ne vienoje srityje aplenkti JAV.

Tuo tarpu pašnekovai kartojo it prisukti: Tu nesupranti. Mūsų, rusų, toks mentalitetas. Mes tingime, mums nieko dorai neišeina. Mes meluojame ir vagiame. Girdėdami apie demokratinio tvarkymosi naudą, mojo rankomis: Mes mėginome 10 dešimtmetyje. Matote, kas išėjo! Ir 2011-2013 metais daug nesitikėta. Šalies, kuri XX amžiuje išgyveno dvi pasaulį pakeitusias revoliucijas, gyventojai sako: Nieko pataisyti negalima.

Ir 2014 metų pavasarį, kai Rusija buvo pavadinta agresore dėl Krymo aneksijos, ir dabar, kai Vakarų politikai, aktyvistai kritikuoja Rusijos valdžią dėl žmogaus teisių pažeidimų, Kremliaus valdovai aiškino ir aiškina savo piliečiams: jie kritikuoja mus ne todėl, kad mes ką nors bloga darome, o todėl, kad jie nemėgsta Rusijos, nemėgsta rusų tik todėl, kad jie rusai.  Jus vadina tinginiais ir girtuokliais, o mes jus giname – ar nematote?

Nei režimas, nei žiniasklaida net ir nesistengia slėpti valstybėje klestinčios korupcijos ir kitų negerovių. Bet kalba savo piliečiams maždaug taip: Taip, mes nesame šventi, mes ko gero esame net labai blogi. Bet vis dėlto mes garantuojame jums stabilumą. Be mūsų jūs sukelsite chaosą, o po to ateis amerikiečiai ir pavers jus vergais! Užuot pasakę savo piliečiams: Palaikykite mus, nes mes siekiame jus padaryti didžius, kalba jiems štai ką: Jūs esate apgailėtini, nesubrendėliai, laukiniai, neišmanėliai. Išlaikyti jus apynasryje reikia tvirtos rankos.

Apžvalgininko nuomone, Putino režimui gyvuoti nepalyginti svarbesnis nei mitai apie Rusijos imperinę galybę ir rusiškosios civilizacijos pranašumą prieš kitas yra kaip tik šis: Rusijos piliečiai yra kaip maži vaikai, kuriems negalima duoti į rankas tokių pačių demokratinių institutų, kokius turi kitos pačių įvairiausių kultūrų ir istorinio likimo šalys.

Kurie yra tikrieji rusofobai? Ar svetimi, kurie kritikuoja Rusijos valdžią už tai, kad ji savo liaudį laiko neverta nė menkos pagarbos? Ar savi, vadinamieji Rusijos patriotai, kurie aiškina, jog visi didžiulės valstybės gyventojai turi paklusti vieno žmogaus valiai, nes be jo išminties ir sugebėjimų nepajėgūs valdyti savo likimo ir ginti šalies suvereniteto. Nes nesugeba gyventi visuomenėje su demokratine tvarka, nuomonių įvairove ir įstatymo viršenybe.

2011 metų rudenį, prasidėjus Maskvoje bruzdėjimui, Putinas per televiziją apkaltino protestuotojus tarnaujant svetimai valstybei ir palygino su banderlogais (Redjaro Kiplingo išgalvota beždžionių bendruomenė „Džiunglių knygoje“). Maištingas ir naujovėse pasikaustęs Rusijos jaunimas internete sukūrė Vatinuko (Ватник) personažą, atstovaujantį tam tikrai Rusijos gyventojų daliai. Jie nežino, ką ir kur ieškoti. Jų baimių, vilčių, įtikėjimų tyrinėjimas leidžia geriau suprasti Putino valdomos Rusijos dvasią. Girtaujantis ir kariaujantis vatinukas – režimo atrama ir tikslinė auditorija.

Ar ne rusofobija, klausia žurnalistas, yra pastoviai meluoti savo piliečiams? Netgi jo pažįstami režimo šalininkai pripažįsta, kad Kremliui pavaldi žiniasklaida meluoja. Bet užvis labiausiai stebina ne tai, kad žiniasklaida meluoja, o tai, kaip atsainiai ji tai daro, nė kiek neimdami į galvą, kad melas gali būti kaip mat išaiškintas. Nemokšiškai klastojamos nuotraukos, ištraukos iš archyvinių filmų rodomos kaip tikri šiandienos faktai. Ko verta laikoma auditorija, jeigu leidžiama sau taip su ja elgtis? Reikia būti tikram, kad niekas nesivargins tikrinti, kur tiesa, kur melas, o jeigu ir patikrins – didelio čia daikto… Ar tai ne paties Kremliaus sumanyta ir vidaus vartojimui skirta rusofobija?

Veiksmingiausias Kremliaus propagandos ginklas – tai ne Rusijos didybės šlovinimas, – rašo apžvalgininkas. – Juo labiau tikros didybės siekimas gali paskatinti žmones reikalauti permainų. Ne, pagrindinis vadinamųjų Rusijos patriotų ginklas yra rusofobija. Savęs niekinimas, savigrauža, piktdžiuga, baimė, paranoja. Valdžioje esantys gerai žino galį jaustis saugūs savo postuose tol, kol Rusijos žmonės neatsikratys baimės gyventi be tėviškos valstybės globos. Kol nepasitiki savimi ir netiki gebėsią patys tvarkyti savo reikalus.

Vadinamieji patriotai Rusiją niekina nepalyginti daugiau negu tikri ar tariami priešai, kuriuos jie kala prie kryžiaus.

2016-12-03; 18:00

 

Šiuolaikinių technologijų ir informacijos amžiuje didelį bei svarbų vaidmenį vaidina plačiai vertinami ir naudojami masiniai informacijos šaltiniai, tokie, kaip pasaulinė elektroninė enciklopedija Wikipedija. 

Tema - LTSR.
Tema – LTSR.

Savo žiniomis ten gali dalintis kiekvienas, todėl atrodytų, jog objektyvumas ir nešališkumas ten turėtų būti tokio aukšto lygio, kiek yra argumentuojamos ir pasveriamos daugybės diskutuojančių autorių nuomonės.

Tačiau taip atrodo tik Wikipedijos derklaruojamos vertybės.

Faktiškai lietuviškoje šio autoritetingu ir plačiai pripažįstamo šaltinio versijoje apstu propagandos, diletantiškumo ir paranoiško žmogiškojo faktoriaus.

Mistiniai, niekam nepažįstami lietuviškos Wikipedijos administratoriai imasi vienašališkai spręsti, kuris turinys tinka, o kurį dažniausiai reikia trinti beatodairiškai.

Nelengva vertinti, ar tai pasikėlimas į puikybę, ar paranoiška pokyčių baimė, ar speciali kenkėjiška veikla, tačiau negatyvus ir šališkas, o kartais ir su sveiku protu prasilenkiantis turinys Internete jau bado akis. 

Tema - savanoriai.
Tema – savanoriai.

Antai, aktualūs pasaulio įvykiai – karai, konfliktai, politika lietuviškoje Wikipedijoje lieka beveik be dėmesio arba pateikiami tendencingai. Nesunku suprasti, kad toks jautrus Wikipedijos turinys apaugęs arba neišmanymo maurais, arba sustriguotuotas raudonais Kremliaus siūlais.

Baltos dėmės Lietuvos istorijoje

Įžūlus akibrokštas perpildė kantrybę, pasidomėjus, kas lietuviškoje Wikipedijoje parašyta apie Lietuvos Laisvės kovas. Žinoma, Lietuvos partizanų pasipriešinimas, pokario Lietuvos istorija lietuviškoje Wikipedijoje yra atspindėta, tačiau anaip tol – nepakankamai! 

Pirmiausia – savanorių ir tremtinių sąvokos. Toje nuorodų karalijoje čia nėra vietos net menkiausiam sakiniui apie Lietuvos didvyrius: puslapyje “Savanoriai” paminėtas kaimas ir nuoroda į sovietinį (LTSR) šaltinį, o “Tremtiniai” aprašyti, kaip “tremtyje gyvenantys žmonės”.

Tema - Atgimimas.
Tema – Atgimimas.

Atrodytų, tarsi per daugiau nei dešimtmetį, kol gyvuoja lietuviška Wikipedija, tokios gėdingos spragos turėtų būti užpildytos, Lietuvos istorija būtų pateikta išsamiai, pasitelkiant gausų dokumentų ir faktų archyvą, atvaizduojant ir skleidžiant informaciją apie Lietuvą visam pasauliui.

Tačiau realybė yra kitokia – lietuviškoje Wikipedijoje siautėja kai kurių moderatorių nekompetencija, grubumas, nebaudžiamumas ir paranoinė ksenofobija.

Straipsnį apie tremtinius lygiai prieš šešeris metus gausiai papildė anoniminis vartotojas. Skurdų kaimų aprašymą jis papildė beveik trimis tūkstančiais ženklų, o tai prilygsta daugiau nei pilnai prirašytam puslapiui.

“Pirmieji masiniai areštai vyko 1940 m. liepos 10-17 dienomis. Buvo suimta ir įkalinta apie 500 lietuvių valstybės ir visuomenės veikėjų, karininkų, policijos, teismų atsakingų darbuotojų. Iki 1941 m. birželio iš 6606 suimtų ir Lietuvoje kalintų asmenų į SSRS lagerius ir kalėjimus buvo išvežta apie 3500 kalinių”, – papildė tremtinių straipsnį lietuviškoje Wikipedijoje vartotojas, toliau primindamas apie 1945 – 1952 metų tremtis. 

Tačiau jau tą pačią dienną nuožmusis lietuviškos Wikipedijos moderatorius, mistiškai prisidengęs Hugo.arg pseudonimu, pašalino iš enciklopedijos tą įrašą, plačiau aprašantį tremtinius! Jokių argumentų, tiesiog įprastas, beatodairiškas susidorojimas su kita nuomone!

Atskirti nuo pasaulio

Net jei lietuviškumas, patriotizmas ir šiuolaikinis mąstymas yra tolimi kai kuriems lietuviškos Wikipedijos šeimininkams, tai tarptautinė padėtis atrodo kaip tolima ir nepažįstama teritorija, kuri prasideda kažkur už kaimyno tvoros.

Panašu, kad čia, o ypač dabar – kai vyksta informacinis karas su Rusija – lietuviškos Wikipedijos moderatoriai kaunasi tarsi fronte, šalindami akivaizdžiai kenkėjišką turinį, atremdami tikras informacines atakas. 

Taip, ta kova tikra, tačiau joje prarandame savo tapatumą, santalką ir tvirtumą. Kodėl nestipriname savo pozicijų gausia ir objektyvia informacija apie Lietuvą ar atstovaujame legitymią, civilizuotą pasaulėžiūrą?

Todėl, kad enciklopedijos valdovams atrodo geriau viską ignoruoti, negu dirbti, profesionaliai atliepiant šiandienos modernėjančio pasaulio iššūkius. 

Lietuviška Wikipedija nusipelno griežtos kritikos ne tik dėl savo esminio – laisvo redagavimo principo paniekinimo, bet ir dėl pateikiamos informacijos neadekvatumo bei tendencingumo.

Šitaip, dėl administratorių užsispyrimo enciklopedijoje gausiai ir vaizdingai aprašomas sovietizmo laikotarpis, demonstruojama sovietinė simbolika. 

Maža to, karšti geopolitinių konfliktų taškai lietuviškoje Wikipedijoje vaizduojami, švelniai tariant, kraupiai: demonstruojama neegzistuojančių, pseudovalstybių simbolika, teigiama, kad jos, neva “nepriklausomos”. Pavyzdžiui, Luhanskas pripažįstamas Rusijos, o Kalnų Karabachas priskirtas Armėnijai.

Galų gale, pažiūrėkime, kaip Lietuva vaizduojama pasaulinėje Wikipedijoje. Panaršykime mūsų šalies aprašymus kitomis kalbomis ir netruksime suprasti, kiek daug trūksta iki pilnavertiško Lietuvos pristatymo pasauliui.

Tema - tremtiniai.
Tema – tremtiniai.

Kur taip nueisime?

Netiesa, kad Wikipedija yra laisva ir ją gali pildyti kiekvienas. Lietuviškas Wikipedijos pavyzdys rodo, kad vietiniai administratoriai beatodairiškai blokuoja bet kokią iniciatyvą, tyčiojasi iš autorių bei toleruoja dezinformaciją ir šitaip nuvilia bet kokią iniciatyvą – blokuoja naujus autorius ir juos nuvilia.

Nepamirškime, kad Wikipedja, kaip vienu šaltinių, aktyviai naudojasi jaunimas, kuris šitaip dažnai gauna pirminių žinių savo besiplečiančiame išsilavinime, todėl poreikis pateikti tinkamą informaciją yra akivaizdus, objektyvus ir aktualus!

Skaudžiausia mums – lietuviško turinio vartotojams – neryžtingumas ir apsileidimas, puoselėjant mūsų istoriją ir tapatumą. Wikipedijoje Lietuva turi būti prezentuojama tiksliai, išsamiai ir suprantamai – neturi likti vietos dviprasmybėms ar baltų dėmių.

Akivaizdu, kad tuo turime pasirūpinti pirmiausia patys, efektyviai išnaudodami Wikipediją, kaip svarbų, autoritetingą ir masinį informacijos šaltinį, nepaisant to, kad teks susiremti su moderatorių užsispyrimu!

Autorius – Antanas Juozas Krušnauskas.

2016.10.19; 13:50

Nil Makfarkuar / The New York Times

Audringų tarpnacionalinių debatų fone dėl to, ar vertėtų Švedijai tapti NATO aljanso nare, oficialioji Stokholmo valdžia netikėtai susidūrė su pavojinga problema.

„Toji problema – socialiniuose tinkluose padaugėjo iškraipytos ir net atvirai melagingos informacijos, kuri visuomenėje sukelia painiavą“. Taip rašo „The New York Times“ korespondentas Nilas Makfarkuaras antrąjame straipsnyje iš serijos „Tamsūs menai: konfliktas, kurį Rusija veda kariauja tylomis“. 

Nuotraukoje - švediški laikraščiai ir žurnalai.
Nuotraukoje – švediški laikraščiai ir žurnalai.

Socialiniuose tinkluose ne sykį buvo tvirtinama, kad jeigu susitarimas bus pasirašytas, NATO ims saugoti Švedijos teritorijoje slaptus atominius ginklus ir galės be švedų vyriausybės sutikimo atakuoti Rusiją iš Švedijos teritorijos, o NATO kariai būtinai prievartaus švedes, nebijodami būti apkaltinti seksualiniais nusikaltimais.

Pasak straipsnio autoriaus, visi šitie teiginiai buvo melagingi. „Bet dezinformacija ėmė sunktis į tradicinius visuomenės informavimo priemones, ir, kada gynybos ministras Chulkvist važinėjo po šalį, savo kalbose ir susitikimuose merijose propaguodamas susitarimą, jį vėl kamantinėdavo dėl minėtų apgaulių“, – rašoma straipsnyje.

Švedijos valdžia taip ir nesugebėjo nustatyti melagingų pranešimų šaltinio. „Bet Švedijos vyriausybė, taip pat Amerikos ir Europos žvalgybų analitikai pagrindine įtariamąja laiko Rusiją. Jie pažymi, kad NATO plėtimosi stabdymas – vienas iš pagrindinių uždavinių prezidento Vladimiro Putino užsienio politikoje, kai 2008 metais Rusijos armija įsiveržė į Gruziją, siekdama bet kokia kaina sutrukdyti Tbilisiui įsilieti į NATO aljansą“, – pabrėžiama straipsnyje.

Kryme, Rytų Ukrainoje, o dabar ir Sirijoje Kremliaus vadovas V.Putinas pateikia parodai modernizuotas ir sustiprėjusias savo ginkluotąsias pajėgas. Bet jo ekonominės ir bendrosios galios neužtenka atvirai užpulti NATO, ES arba JAV. Todėl jis skiria dideles išlaidas informacijos programai, „paverstai galingu ginklu“, kad paskleistų abejones ir paskatintų skilimą. Užduotis – susilpninti valstybių – NATO narių susitelkimą, pasėti nesantaiką jų vidaus politikoje ir prislopinti įtarumą dėl Rusijos“, – rašo autorius.

„Maskva supranta pasaulio politiką kaip specialiųjų operacijų sistemą ir labai nuoširdžiai laiko save Vakarų specialiųjų atakų taikiniu“, – teigia Glebas Pavlovskij, kuris iki 2008 metų padėjo kurti Kremliaus „informacinę mašiną“. – Aš įsitikinęs, kad yra daug centrų, kai kurie iš jų susiję su valdžia, jie aktyviai dalyvauja kuriant ir platinant melagingus pranešimus“.

Leidinio duomenimis, šiandien dezinformacija yra svarbus Rusijos karinės doktrinos aspektas ir naudojamas daug plačiau ir masiškiau, negu buvusios Sovietų Sąjungos laikais.

NATO ir ES sukūrė specialias žinybas dezinformacijos išaiškinimui ir paneigimui. Oficialūs JAV asmenys Rusijos žvalgybą vadina tikėtina elektroninių laiškų nutekėjimo priežastimi iš Demokratų partijos nacionalinio komiteto.

Kremlius naudoja kaip įprastas žiniasklaidos priemones (informacinę agentūrą „Sputnik“ ir telekompaniją RT), taip ir slaptus kanalus (pavyzdžiui, Švedijoje), kurių beveik neįmanoma atsekti, – pabrėžiama straipsnyje.

Pasak ekspertų, pagrindinis dezinformacijos uždavinys – pakirsti tikėjimą oficialia įvykių versija ir paskleisti idėją, kad egzistuoja kita, būtent teisingoji įvykių versija. Kitas tikslas – išprovokuoti kažką panašaus į politinio gyvenimo paralyžių.

Maskva kategoriškai neigia naudojanti dezinformaciją, įtakojančią Vakarų visuomenės nuomonę, primena laikraštis.

Kaip tai bebūtų, švedų ir kiti NATO bei ES ekspertai pastebėjo ir atskleidė kai kuriuos dėsningumus.

Tam tikras tvirtinimas „atsiranda kažkur Rusijoje, valstybiniuose rusiškuose tinkluose leidiniuose arba internetiniuose rusiškuose tinklalapiuose. Štai tokia būna pradžia, štai toks kontekstas“. Taip teigia švedų žurnalistas ir juristas Anders Lindberg. „Tuomet netikras dokumentas tampa naujienų straipsnio šaltiniu, kuris platinamas ultrakairiųjų arba ultradešiniųjų tinklalapiuose. Tie, kurie semiasi žinių minėtuose tinklalapiuose, platina nuorodą šiam straipsniui, ir būtent tokiu būdu jis plinta. Niekas negali nustatyti, iš kur atsiranda šie tvirtinimai, tačiau jie tampa pagrindiniais dalykais, lydinčiais politinius nutarimus saugumo srityje“, – pažymi jis.

Pasak švedų žurnalisto Patriko Oksaneno, esminė mintis, kuri yra propaguojama, – tai idėja, kad „liberalioji demokratija korumpuota, neefektyvi, chaotiška, ir, galiausiai, nėra demokratinė“.

„Kita idėja, kuri retai atvirai deklaruojama, – kaltinimai Europos vyriausybėms nekompetentingumu, o taip pat užuominos, kad oficialūs Europos asmenys – JAV marionetės. ORT ir „Sputnik“ demonstruoja save kaip nepriklausomus, alternatyvinius balsus,“ – primena laikraštis.

Pasak The New York Times leidinio, RT ir „Sputnik“ medžiagoje Vakarai pateikiami kaip niūrūs, svetimi, žiaurūs, pūvantys, nestabilūs, knibždantys kraujo ištroškusiais imigrantais.

Iš savo pusės, pagrindinė RT redaktorė Margarita Simonian pareiškė, kad jos telekompaniją ypač išskiria laikant ją grėsminga tik todėl, esą jos įvykių versija skiriasi nuo „britų ir amerikiečių žiniasklaidos politinės vadovybės“ versijos. RT, pareiškė ji, nori pateikti „požiūrį, kurio nėra pagrindinėje spaudoje.

Autorius atkreipia dėmesį į situaciją Švedijoje. Pasak jo, paskutiniuoju metu atsirado „serija keistų melagingų laiškų ir naujienų apie NATO ten, kur esama jungčių su Rusija.

„Vienoje klastotėje, parašytoje ant gynybos ministerijos blanko su padirbtu gynybos ministro Chulkvisto parašu, teigiama, kad vieną stambią švedų firmą skatino pardavinėti artileriją Ukrainoje (toks žingsnis šiuo metu Švedijoje būtų neteisėtas)“, – teigiama straipsnyje.

Laikraštis taip pat mano, jog Rusija mažų mažiausiai vieną sykį mėgino įtakoti debatus Švedijoje.

Informacijos šaltinis – „The New York Times“.

2016.08.30; 06:14

Nuotraukoje: seksualioji Ana Čapman, demaskuota Niujorke rusų šnipė.
Nuotraukoje: seksualioji Ana Čapman, demaskuota Niujorke rusų šnipė.

Slaptai.lt redakcija

Sijonuota Kremliaus agente OO7 praminta rudaplaukė Ana Čapman ėmėsi naujų dezinformacinių – propagandinių darbų, kuriuos jai užsakė Kremlius.

Žodžiu, JAV slaptosios tarnybos FTB demaskuota ir 2010-aisiais iš Amerikos ištrenkta už nelegalią veiklą pačia gražiausia Rusijos agente vadinama A.Čapman gavo naują Kremliaus užduotį: savo internetinėje erdvėje kritikuoti Vakarų lyderius, patekusius į vadinamuosius „Panamos dokumentus“.

Madingas sukneles ir palaidines nuolat keičianti buvusi rusų šnipė aršiai koneveikia kandidatę į JAV prezidento kėdę ponią Hilary Klinton. Ji į šuns dienas išdeda ir Didžiosios Britanijos premjerą Deividą Kameroną. O štai Amerikos prezidento posto siekiantį Donaldą Trampą – giria. Esą jis būtų puikus amerikiečių lyderis, esą jis pajėgs suprasti Kremliaus vadovą Vladimirą Putiną.

A.Čapman įsitikinusi, kad vadinamieji „Panamos dokumentai“ labiausiai pakenkė britų premjerui, nors Vakarai tikėjosi, kad „Panamos dokumentai“ skaudžiausiai smogs Kremliaus vadovo reputacijai.

A.Čapman paskyroje – daug gerbėjų. Bet ar paskyra bus labai populiari ir turės įtakos nuomonės formavimui?

2015-aisiais A.Čapman pagimdė kūdikį, bet kol kas nėra pranešimų, kas gi vaiko tėvas.

Šiuo metu susikompromitavusi šnipė darbuojasi akivaizdžiai ir primityviai Kremliaus interesus ginančioje REN-TV televizijoje.

Informacijos šaltinis; aktualijų portalas Slaptai.lt.