Arvydas Juozaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Šis tekstas buvo paskelbtas Čikagoje leidžiamame JAV lietuvių laikraštyje „DRAUGAS“

Nenustebino spaudoje pasirodžiusi žinia – Lietuvos visuomenės veikėjai filosofą Arvydą Juozaitį ragina dalyvauti po metų rengiamuose Prezidento rinkimuose. Lietuvai tikrai reikia Atgimimo prezidento. Visvaldas Matijošaitis, Saulius Skvernelis, Vygaudas Ušackas, Gitanas Nausėda, Žygimantas Pavilionis – ne tie kandidatai, už kuriuos balsuočiau ramia sąžine. Išvardintiems vyrams kažko trūksta – gal stipraus humanitarinio, filosofinio pamato, gal nuoširdesnio domėjimosi išskirtinai lietuviškais reikalais?

A.Juozaitis visiškai nepanašus į savo konkurentus (jei tik rudenį, kaip pats tvirtina, apsispręs siekti Prezidento posto). Todėl ir patrauklus, žavus. Filosofas rašo aktualias pažintinio, analitinio, probleminio pobūdžio knygas apie dabartinę Kaliningrado sritį ir Latviją.

Tai – labai svarbu. Mes neturime teisės pamiršti Mažąja Lietuva kadaise vadintų žemių, nes ten, šiandieninėje Kaliningrado srityje, – prūsai, Herkus Mantas, Mažvydas, pirmoji lietuviška knyga, Karaliaučiaus pilis, Bretkūnas, Donelaitis, Tolminkiemis, pasauliniu šedevru tapusi poema „Metai“, Vydūnas…

Mes taip pat privalome giliau nei iki šiol pažinti savo brolius latvius. Nes latviai, kaip ir mes, – vieninteliai baltai šioje Žemėje. O mes juos, latvius, deja, pažįstame per menkai, elgiamės taip, tarsi jie mums būtų labai tolimi giminaičiai. 

Negalima užmiršti ir garsiojo A.Juozaičio pranešimo „Politinė kultūra ir Lietuva“, kurį prieš tris dešimtmečius jis perskaitė Vilniuje, Dailininkų sąjungoje. Kaip tvirtina ELTA, tuomet, 1988 m. balandžio 20-ąją, šis tekstas tapo rimtu postūmiu burtis ir siekti politinės nepriklausomybės. Iki Sąjūdžio susikūrimo tada buvo likę vos du mėnesiai. Taigi A. Juozaitis – dar ir drąsus, ryžtingas. Juk ne visi lietuviai išdrįso 1988-aisiais atskleisti savo politines pažiūras. Kai kurie iš mūsų anuomet paniškai bijojo galimų sovietinių represijų. A.Juozaitis nepabūgo atsidurti KGB rūsiuose.

Turiu pripažinti, kad priimtinos dabartinės jo nuostatos dėl, sakykim, globalios Lietuvos, dvigubos pilietybės ar krikščionybės. Vos tris milijonus teskaičiuojanti tauta negali žaisti globalių žaidimų, juolab kad mes labai mažai auginame vaikų ir, atsidūrę svetimoje aplinkoje, linkę sparčiai nutautėti („Globalios Lietuvos nėra“).

Priimtinas ir A.Juozaičio požiūris į dvigubą pilietybę („Išklydusiems iš Tėvynės Lietuvos valstybės piliečiams, atsisakiusiems  Lietuvos pilietybės, turi būti suteikiama galimybė ne siekti „dvigubos pilietybės“, o gauti Lietuvio pasą. Lietuvio pasas leistų Lietuvos pilietybę susigrąžinti be išlygų“).

Nieko neprikiši ir pareiškimui, jog didžiausia pasaulio globalizacija seniai įvykusi – tai krikščionybė („nūdienė globalizacija naikina žmogaus veidą ir nualina jo sąžinę. Visaverčio žmogaus reikmė – atsispirti šiai niveliacijai. Tai padaryti galima vadovaujantis ir dešimčia Dievo įsakymų, ir tradicinėmis religijomis, tautos vertybėmis bei papročiais“). Tokie pareiškimai, paskelbti „Respublikoje“, – tarsi atgaiva širdžiai: juk krikščionybė laikoma svarbia šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Bet taip ir turi būti. Religija reikalinga visiems, net ateistams. 

Kad A.Juozaitis gali tapti kandidatu į Daukanto aikšėje esančius rūmus, byloja ir laikraštyje „Respublika“ (šių metų birželio 16 – 22 d; Nr. 24) paskelbtas sąrašas tų visuomenės, kultūros, politikos veikėjų, kurie remia jo kandidatūrą. Tarp A.Juozaičio rėmėjų – daug solidžių autoritetų. Žinojimas, kad A.Juozaitį remia, sakykim, rašytojas Vytautas Rubavičius, baltistas Alvydas Butkus ar aktorius Gediminas Storpirštis, tik sustiprina nusiteikimą tapti juozaitininku.

Ir vis dėlto Prezidento rinkimuose 2019-aisiais šių eilučių autoriui bus keblu remti šią kandidatūrą. Iš galvos neišdyla skandalingoji A.Juozaičio publikacija „Istorinė klaida“, kurią jis paskelbė „Lietuvos ryte“, vos tik Lietuvos vadovu (Aukščiausiosios Tarybos pirmininku) buvo išrinktas prof. Vytautas Landsbergis. Iki šiol nesuprantu, kodėl sovietinės nomenklatūros bosas Algirdas Brazauskas ponui A.Juozaičiui  pasirodė patikimesnis už tą, kuriam neprikiši ištikimybės tarnavus Lietuvos komunistams. Taip pat lieka neaišku, kodėl lemtinguose rinkimuose A.Juozaitis pasitraukė į šalį – padovanojo pergalę būtent Lietuvos komunistų partijos lyderiui.

Žinoma, situacija anuomet buvo sudėtinga. Lietuva skilo (skilo natūraliai, bet šį procesą mūsų „draugai“ dar skatino, eskalavo, stiprino) į dvi priešiškas stovyklas – brazauskininkus ir V. Landsbergio šalininkus. Taip pat nedrįsčiau tvirtinti, jog A.Brazauskas buvo visiškai nereikalingas Lietuvai. Patinka ar ne, jis vienijo tūkstančius komunistuojančių lietuvių, kurie abejojančiai, kreivai ar net priešiškai žvelgė į visišką Lietuvos nepriklausomybę nuo Rusijos. Jei A.Brazauskas anuomet būtų nustumtas į šoną,  jo rėmėjų armija galėjo dar pikčiau žvelgti į Kovo 11-osios Aktą. Todėl A. Brazauskas buvo reikalingas kaip politinis autoritetas, amortizuojantis Kremliaus inspiruojamus, dirbtinai kurstomus priešiškumus viduje.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau pasirinkdami Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininku prof. V.Landsbergį mes taip pat neapsirikome. Visus svarbiausius darbus profesorius atliko be priekaištų, virtuoziškai, meistriškai. Jis paskelbė nepriklausomybę, sugebėjo atremti drastišką ponios Kazimiros Prunskienės inicijuotą maisto kainų pakilimą, gudriai išsipainiojo iš Michailo Gorbačiovo primestų moratoriumo pinklių, neišsigando lemtingąją 1991-ųjų sausio 13-ąją, nepabūgo per 1991-ųjų pučą…

Ko dar galima reikalauti iš prof. V.Landsbergio? Primityvieji lietuviai jį kaltina dėl visko – stringančios žemės reformos, kolūkių, bankų griūties, nuvertėjusių indėlių, neįgyvendintos liustracijos. Bet tai – demagogija. Dėl šių bėdų kalti mes visi, ne vien tik profesorius. Kaltas ir A.Juozaičio paremtas A.Brazauskas bei jo vadovaujama skaitlingoji partija, stabdžiusi svarbias reformas.  

Tad, prieš paremdamas A.Juozaitį, vis tik norėčiau žinoti – kaip suderinti jo redaguotas „Sąjūdžio žinias“, jo lietuviškumą, jo pasiaukojimą ir tuo pačiu – paramą sovietinės nomenklatūros šului, beje, dar ilgokai Lietuvos trispalvę vadinusiam skuduru? Argi Sąjūdis ir A.Brazauskas – suderinami reiškiniai? Nejaugi A.Juozaitis ir šiandien mano, kad prof. V.Landsbergio išrinkimas į Aukščiausiosios Tarybos pirmininko postą anuomet buvo istorinė klaida?

Jei atsakymas – taip, tada man keblu 2019-ųjų rinkimuose palaikyti A.Juozaičio kandidatūrą. Belieka laikytis tų pačių nuostatų, kurių laikiausi paskelbdamas tuometiniame „Lietuvos aide“ ironišką tekstą „Istorinių klaidų šalis“ – piktą atsaką į A.Juozaičio „Istorinę klaidą“.

2018.06.26; 08:30  

Sekmadienį pakeliui į bažnyčią pažįstamas parapijietis pasididžiuodamas tarė: „Nusipirkau knygą „Raudonoji dalia“… Pasitikslinau pavadinimą, kadangi nesupratau, ką pabrėžia epitetas, ar žmogaus dalią, ar žmogaus vardą (atmintyje tuoj pat iškilo B. Sruogos istorinė dramos pavadinimas „Apyaušrio dalia“).

„Taip, taip, apie mūsų prezidentę Dalią“, – patvirtino parapijietis … Žinojau apie jo „kairiąsias“ pažiūras (dažnai kritikuoja konservatorių politiką, per prezidentinius rinkimus balsavo už Zigmą Balčytį), labai nenustebau, kodėl jisai nusipirko šią „politinę“ , o ne, sakykim, grožinę knygą, pavyzdžiui, ką tiktai prieš kelias dienas mirusio rašytojo Romualdo Granausko, kurio, kaip tyčia, dvi knygas nešiausi į bažnyčią paskolinti kitai parapijietei.

Continue reading „Pakeliui į bažnyčią“

slapti_gorbacovo_archyvai

Leidykla „Alma littera“ drauge su iš Rusijos kilusiu istoriku, rašytoju ir disidentu Pavelu Stroilovu suteikia galimybę Lietuvos skaitytojams pažvelgti į netolimą praeitį žlungančios Sovietų Sąjungos elito akimis. Šią savaitę knygynus pasiekė knyga „Slapti Gorbačiovo archyvai“, kurioje paviešinta dalis su Lietuva susijusių slaptųjų dokumentų, apimančių 1989 – 1991 metus.

Slaptųjų archyvų medžiagos kelionė iki lietuvių skaitytojų buvo ilga ir rizikinga. Šiuo metu Didžiojoje Britanijoje politinį prieglobstį gavęs ir ten gyvenantis Pavelas Stroilovas dokumentus slapta kopijavo, kai studijavo gimtojoje Rusijoje ir tyrinėjo archyvinę medžiagą Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir politologinių studijų fonde (Gorbačiovo fonde). 2011 metais bendradarbiaujant su britų žurnalu „The Spectator“, jame pirmą kartą išspausdinta dalis slaptų su Michailu Gorbačiovu susijusių dokumentų, kuriuose minimi ir 1991 metų sausio 13-osios įvykiai Vilniuje.

Continue reading „„Slaptuose Gorbačiovo archyvuose“ – niekur nepublikuota informacija apie Lietuvą“

video_cip

Savivaldos rinkimai – čia pat, ne už kalnų. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad į rinkiminę – agitacinę kovą metami milžiniški pinigai, dalis kurių greičiausiai yra nelegalūs. Tautos Ateities Forumo (TAF) pirmininkas Algimantas Matulevičius pabrėžia: rinkiminės kampanijos Lietuvoje vis brangesnės ir brangesnės. Jis siūlo atkreipti dėmesį, kaip gausiai reklamuojasi, pavyzdžiui Artūras Zuokas, Viktoras Uspaskich ar Kazimira Prunskienė. Ir tuo pačiu klausia: ar verta rinkti tuos, kurie gausiai reklamuojasi? Mat visuomet iškyla dilema – o iš kur gauti pinigai, skirti rinkiminei kampanijai? Pasak TAF lyderio A.Matulevičiaus, o Seimo NSGK pirmininkas Arvydas Anušauskas vis dar nemato akivaizdžių problemų…

Continue reading „Kodėl nederėtų balsuoti nei už Zuoką, nei už Uspaskich, nei už Prunskienę?“

11sausis25-k

Apie sausio įvykius jau daug kalbėta ne tik Lietuvoje, apie juos ne mažiau kalbama ir šiandien. Kalbama, rodoma, rašoma. Bus išleistos knygos. Pirmoji, rengiama Spaudos departamento, pasirodys po keliolikos dienų. Ir vis dėlto noriu tarti ir savo žodį, nes daug ką mačiau savo akimis.

Vyriausybė ir Parlamentas susikibo ne juokais. Seniai jautėme jų priešiškumą, kartais tiesiog neapykantą. Vyriausybė perdėm komunistinė, Parlamente komunistinės nuotaikos ne tokios stiprios, tačiau kai kurie kairieji itin agresyvūs: Pangonis, Antanavičius, Jasukaitytė, Stakvilevičius, Šadreika… Kaip šiomis dienomis sakė A.Terleckas, Parlamente yra apie 30 deputatų, kurie Landsbergiui pasirengę perkąsti gerklę. Jiems trūksta dar devyniolikos – ir Landsbergis būtų sutvarkytas. Prunskienė įsiutusi, net sustorėjusi nuo pasiutimo. Suaktyvėjo Beriozovas.

Continue reading „Kol kraujas dar nepralietas (iš mano dienoraščio – 1991 01 24)“

KGB_ukraina

Sakoma, kad iš minties kyla noras, iš noro – poelgis, iš poelgių – įprotis, iš įpročių formuojasi charakteris, o charakteris jau apsprendžia likimą. Tačiau būna ir kitaip, kai mintis, norus, įpročius, charakterį ir patį likimą formuoja kažkas iš šalies, kai žmogus tampa priklausomas, pavaldus kažkam, kai jo likimą lemia pašalinės jėgos. Taip atsitinka, kai iš smalsumo ar nedoros draugijos poveikio randasi priklausomybė nuo įvairių kvaišalų – alkoholio, tabako, narkotikų.

Kovai su tokiomis priklausomybėmis veikia dispanseriai, ligoninės, įvairūs visuomeniniai dariniai. Tačiau visuomenei žinoma kitokia priklausomybė – nuo komunistų partijos („epochos proto, garbės ir sąžinės“) bei jai pavaldžių saugumo organų. Pakliuvus į saugumo priklausomybę, iš jos išsivaduoti, pasirodo, nei dispanserių, nei ligoninių nėra, nes, tų pačių organų tvirtinimu, buvusių saugumiečių nebūna (jie tebetarnauja arba, priešingu atveju, fiziškai sunaikinami). Šalyse, išsivadavusiose iš sovietinės priklausomybės, veikia liustracijos komisijos, teismai, kurie tik paviešina saugumo organų parankinius, tačiau jų priklausomybės panaikinti nepajėgia. Išlikusią priklausomybę liudija pačių kolaborantų įpročiai, mankurtiškas elgesys, gyvenimo būdas.

Continue reading „Neišgydoma priklausomybė“

urmonas_01

Algimantas Urmonas: “ Mūsų komisija daug ko nepajėgi atlikti vien dėl to, kad ji neturi deramų įgaliojimų, kad jos darbo pobūdis įspraustas į griežtus rėmus. Norint išsamiai ištirti kai kurias painias bylas, mums reikalingi ne tik aukštą teisinę kvalifikaciją turintys specialistai. Mums reikia istorikų, politologų, ekonomistų patarimų. Reikia nemažų lėšų, kad galėtume samdytis deramos kvalifikacijos profesionalus. O lėšų kaip tik ir nėra. Galų gale mūsų komisija negali pasikviesti į apklausą nei K.Prunskienės, nei jokio kito asmens. Tiksliau tariant, pasikviesti gali. Bet jei šis asmuo atsisako atvykti, mes negalime taikyti jokių drausminių sankcijų. Prievarta į apklausą atvesti įtariamojo mes neturime teisės. O jei jis ir atvyksta, jei duoda parodymus, mes negalime iš jo reikalauti raštiško pasižadėjimo “sakyti tiesą ir tik tiesą”. Jei jis mums meluoja, vėliau teisme jis nebūtų baudžiamas už duotus melagingus parodymus.“

Continue reading „Liustracija vardan liustracijos nereikalinga“