Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.

Jurijaus Šveco pavardė portalo slaptai.lt skaitytojams žinoma. Ne sykį iš ukrainietiško leidinio gordonua.com esame persispausdinę interviu su šiuo buvusiu sovietų žvalgu, prieš 25-erius metus pasitraukusiu į Vakarus ir iki šiol Amerikoje sėkmingai dirbančiu verslo analitiku.

Šiandien mums rūpi, ką J.Švecas manąs apie vadinamąją „Steinmeierio formulę“, kurią Ukrainai perša tiek Vakarai, tiek Rusija. J.Švecas neigiamai vertina „Steinmeierio formulę“ (kurią 2016-aisiais sugalvojo Vokietijos prezidentas Frankas – Walteris Steinmeieris).

J.Švecas perspėja, kad Ukrainai susivienijus su Rusijos nuteriotomis Rytų Ukrainos sritimis iš Donbaso ir Luhansko vakarų kryptimi legaliai plūstels tūkstančiai potencialių Rusijos agentų – teroristų, separatistų, samdomų žudikų. Todėl vokiška formulė – tai „kontrolinis Ukrainos šūvis sau į smilkinį“. Būtent tokį terminą pavartojo J.Švecas.

J.Švecas pritaria tiems, kurie mano, jog būtina atsisakyti beprotiškos idėjos surengti „laisvus rinkimus“ Rusijos okupuotame Donbase ir Luhanske.

J.Švecas įsitikinęs, kad jei tik bus atidaryta siena su okupaciją išgyvenusiomis sritimis, Ukraina nustos egzistavusi kaip nepriklausoma valstybė, o jos piliečių gyvenimas pavirs pragaru. Kodėl?

Užėmusi Donbaso ir Luhansko teritorijas Rusijos žvalgyba pasirūpino užverbuoti tūkstančius vietinių gyventojų. Okupacijos metu Rusijos žvalgybos tarnybos supančiojo šimtus vietinių gyventojų. Kai kurie iš jų į ginkluotas separatistų pajėgas patraukė verčiami bado – juk reikėjo kaip nors maitinti šeimą. Vienintelis apmokamas darbas tuo metu – stoti į Rusijos kontroliuojamų separatistų gaujas. O ten – ne pyragai. Nori gauti atlyginimą – šaudyk į ukrainiečius.

V.Zelenskis – naujasis Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Pasak J.Šveco, šiuo konkrečiu atveju naudinga prisiminti, kad vienas pirmųjų sovietų valdžios aktų buvo įsakymas panaikinti atlyginimą caro armijos karininkams. Tie, kuriems reikėjo maitinti savo šeimas bado sąlygomis, turėjo kreiptis į bolševikų tarnybą. Todėl iš 150 tūkstančių caro armijoje tarnavusių karininkų 75 tūkstančiai įstojo į darbininkų ir valstiečių Raudonąją armiją – dvigubai daugiau nei tų, kurie prisijungė prie Baltosios gvardijos.

Kažkas panašaus nutiko, tvirtina J.Švecas, ir Rytų Ukainoje. Pirmiausia ten nuvyko Igorio Girkino (Strelkovo) teroristai ir išdalino ginklus vietiniams nusikaltėliams, kurie jau seniai palaikė glaudžius ryšius su Rusijos Federacijos specialiosiomis tarnybomis. Likusius gyventojus teroristais ir separatistais pavertė mokėdami atlyginimą. Buhalterija itin paprasta: ekonomika yra sužlugdyta, todėl jei norite pamaitinti savo žmoną ir vaikus, stokite į mūsų gretas ir nušaukite bent vieną vadinamąjį „benderininką“.

Taigi Rusijos slaptosios tarnybos Rytų Ukrainoje gyvenusius žmones supančiojo priversdamos juos daryti nusikaltimus, įskaitant žmonių žudymą ir kankinimą. Dabar šie neturi kur trauktis: jei pasiduos Kijevui, sės į kalėjimą, jei ne – privalės dirbti Kremliaus agentais. Tokia verbavimo taktika labai gerai žinoma Rusijos banditams. Pats Vladimiras Putinas ja naudojasi nuo 1990-ųjų. Beje, krauju supančiotus agentus Rusijos žvalgyba labai vertina. Esą jie niekur nepabėgs, neišduos. Tokiems gali būti patikėta bet kokia užduotis, net pati kruviniausia.

J.Švecas įsitikinęs, kad kai įvyks okupuotų ir okupacijos nepatyrusių žemių „susivienijimas“, net ne V.Putinas, o žymiai žemesnio rango Kremliaus darbuotojai skambins Ukrainos prezidentui ir duos nurodymus, ką ir kaip reikia daryti. Jei V.Zelenskis atsisakys, jei blaškysis, šimtai potencialių teroristų legaliai pateks į Ukrainos miestus vakarų ir centrinėje dalyse ir pradės žudyti, sprogdinti, bauginti. Sprogdins Ukrainos patriotus Dniepropetrovske, Zaporožėje, Lvove, Kijeve, Odesoje. Prie jų prisijungs prokremliškos ilgametės slaptosios tarnybos, įsitvirtinusios Ukrainos elite nuo KGB laikų.

Dėl pavienių, tačiau dažnų teroro aktų garsūs Ukrainos žmonės žus vienas po kito. Po kiekvieno tokio atvejo Kremlius skambins V.Zelenskiui ir teirausis: „Na, berniuk, ar viską supratai?“

Tuo pat metu ukrainiečiai nustebs, kad Ukrainos žvalgyba SBU yra nepajėgi atremti priešiškos žvalgybos diversijų. Tada Kremliaus propagandistai dar garsiau rėks, kad Ukraina yra žlugusi valstybė, o Vokietija ir Prancūzija dar kartą pareikš gilų susirūpinimą.

Tokią Ukrainos ateitį mato J.Švecas, jei Ukraina pasirinks „Steinmeierio formulę“.

Be kita ko, J.Šveco manymu, Rusijos žvalgybos agentūra neapsiribos teroro akcijomis Ukrainoje. Ji išnaudos Ukrainą kaip trampliną rengiant žudymus Vakaruose, už tai kaltindama „kažkokius mistinius banderovcininkus“. Žinoma, tai – melas. Bet Pancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel tuo noriai patikės…

J.Švecas atkreipia dėmesį: „jei kas nors sako, kad to niekada negali nutikti, atsiminkite, jog Rusijos specialiosios tarnybos jau sugebėjo susprogdinti gyvenamuosius namus su taikiais gyventojais savo sostinėje ir kituose Rusijos miestuose“. Ir niekas, žinoma, negalėjo patikėti, kad FSB ir GRU atliks teroristinius išpuolius NATO šalies sostinėse naudodamos masinio naikinimo ginklus (radioaktyviuoju poloniu ir Novičioku)…

Ukrainos gynybos pozicijos. EPA-ELTA nuotr.

J.Švecas neabejoja: Kremliaus strateginiame plane yra nedeklaruoto karo perkėlimas į Ukrainos miestus masinio teroro pagalba. Taigi Vakarų Ukrainos „susijungimas“ su Rytų Ukraina ir sienų su ja atvėrimas nėra vien tik vėžio ląstelių implantavimas į sveiką organizmą. Tai – kontrolinis šūvis sau į galvą.

Jei Ukraina įsileis į savo teritoriją vadinamuosius „krauju parištus“ teroristus, tai bus beprotiška, savižudiška kvailystė.

Dabar Ukraina grumiasi Minske pagal formulę „vienas prieš tris“. VZelenskio pažadas pasiekti taiką nereiškia, kad tai turi būti padaryta nusižudant.

Prašoma, kad Ukraina atleistų…

J.Švecas pripažįsta, kad už uždarų durų Ukrainos delegacija patiria didžiulį spaudimą. Sprendžiamas klausimas, ar ji išliks Ukraina. Ukrainos likimas neturėtų būti nagrinėjamas užkulisiuose. Derybos turėtų būti kuo skaidresnės.

Ši byla turėtų baigtis klausimu: ar Frau Merkel ir Monsieur Macron (o jų asmenyje – Vokietija ir Prancūzija) yra pasirengę sutartimi garantuoti, kad Ukrainos „susijungimo“ su Rytų sritimis atveju šalis netaps masinio teroro teritorija iš Rusijos specialiųjų tarnybų ir jų agentų pusės? Kadangi tikrai nebus teigiamo vokiečių ir prancūzų atsakymo, Ukrainos draugai turėtų mandagiai siūlyti sustabdyti kvailą „Steinmeierio formulę“ ir pradėt analizuoti praktinį klausimą, kaip sukurti veiksmingą demilitarizuotą zoną, pakankamai plačią, kad teroristai per ją niekaip negalėtų pasiekti Ukrainos kariuomenės.

Tarp Vakarų intelektualinio elito, taip pat ir tarp Vakarų politikų, vienas triukas jau seniai populiarus – kalbant apie Rusiją apsimesti idiotais, neva nesuprantančiais, kad V.Putinas yra banditas, o jo režimas – nusikalstamas. 

Štai tokios liūdnos J.Šveco prognozės, jei oficialusis Kijevas priimtų „Steinmeierio formulę“

Jurijaus Šveco interviu pateikiame sutrumpintą. Informacijos šaltinis – gordonua.com portalas, leidžiamas Ukrainoje.

2019.10.27; 15:51

iskauskas
Česlovas Iskauskas, šio komentaro autorius

Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka ypač susijaudino, sužinojęs, kad į Lietuvą atgabenti galingi JAV tankai ir 500 Amerikos kariškių, kurie įsikurs Pabradėje, vos 15 km nuo Baltarusijos sienos.

Jis pareiškė, kad situacija prie šios sienos kaista ir pavedė parengti atsakomąsias priemones. Saugumo Tarybos sekretorius Stanislavas Zasis patvirtino, kad prezidentas pavedė gynybos ministerijai adekvačiai reaguoti į šį faktą. „Mums to nereikia, – pareiškė jis. – Ar Lietuvai reikia tokios papildomos įtampos tarp mūsų draugiškų tautų? Tegul patys priima sprendimą“.

Minskas taip pat reiškia susirūpinimą kitų metų pavasarį numatytomis NATO pratybomis „Defender Europe“. „Tai vieni didžiausių mokymų per 25 metus, – tęsė S. Zasis. – Juose dalyvaus apie 40 tūkst. kareivių iš 18-os NATO šalių. Pusė jų – iš JAV“. Jis atkreipė dėmesį, kad pratybų metu numatyta įvairiais būdais permesti kariuomenę iš JAV teritorijos į Europą. Iki šiol amerikiečių kareivių Lietuvoje nebuvo, sakė sekretorius, todėl mes negalime likti tik stebėtojais.

Iš tiesų, kitais metais Lietuvoje rengiamos didelės NATO pratybos, kuriose dalyvaus ir šiomis dienomis atvykęs I-osios JAV armijos divizijos devinto pulko pirmas batalionas, kuris nuolat dislokuotas Techaso valstijos Hudo forte. Sunkiąją techniką sudaro 30 sunkiųjų kovos tankų „Abrams“, daugiau kaip 20 pėstininkų mašinų „Brandley“ ir daug kitos technikos, pranešė agentūra „Sputnik“.

Į Lietuvą atvyksta JAV rotacinių pajėgų karinė technika. JAV ambasados nuotr.

Portalo „Segodnia.ru“ vyriausiasis redaktorius, karinis apžvalgininkas Jurijus Kotionokas nuogąstauja, kad šitaip „amerikiečiai demonstruoja savo jėgą prie pat rytinių sienų. Bet Rusija imasi atsakomųjų priemonių, kad ši grėsmė būtų sumažinta. Juk visas lankas nuo Baltijos iki Juodosios jūrų apjuosia mūsų sienas, prie kurių lašas po lašo kaupiasi NATO, ypač JAV, kontingentai. Tokio kariuomenės permetimo nebuvo seniai. Po paskutinio NATO plėtros į Rytus etapo vyko aljanso persigrupavimas, o dabar jis žengia dar toliau. Maskva seniai perspėjo, kad šito ji netoleruos, ir šią grėsmę ji stengsis neutralizuoti“.

Visuose šiuose komentaruose nė žodžiu neužsimenama, kad NATO rytinių pakraščių apsauga ypač susirūpinta po to, kai Rusija griebėsi agresyvių veiksmų Kaukaze ir Ukrainoje. Į valdžią 2000-aisiais atėjus V. Putinui nutarta atkurti buvusią SSRS galybę ir tam Kremlius pasitelkė, atrodo, moderniajame amžiuje primirštus agresyvius veiksmus – tiesioginę intervenciją, karinę paramą separatistams, aneksiją ir kt. Šis pavojus ėmė slinkti iš Kaukazo link vakarinių buvusios imperijos sienų, ir tikimybė, kad jis atšliauš iki Baltijos šalių, nepaprastai išaugo. Krymas ir Baltarusija tapo Rusijos atraminiai strateginiai taškai, iš kurių kyla potenciali grėsmė regionams.

Ar Vakarai turi laukti, kai ši grėsmė atslinks iki NATO rytinių sienų?

A.Lukašenka bando visus užliūliuoti savo kalbomis apie Baltarusijos suverenitetą, ištikimybę laisvės ir demokratijos idealams. Jis flirtuoja su Vakarais ir demonstruoja tariamus nesutarimus su V. Putinu. Kita vertus, Minskas nuolaidžiauja Maskvai visose srityse: nors žodžiais prieštarauja, bet iš esmės sutinka stiprinti prieš 20 metų sukurtą Sąjunginę valstybę ir leidžia savo šalyje didinti Rusijos dominavimą, taip pat ir karinį.

Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Prieš kelerius metus A. Lukašenka įsileido Rusijos karinę oro pajėgų bazę, o 2017 m. rugsėjį surengė didžiules pratybas „Zapad“, kurios apėmė vakarinius Rusijos, Baltarusijos pakraščius ir Kaliningrado sritį ir kuriose pagal scenarijų buvo vykdomas imitacinis Baltijos šalių puolimas.

Pratybose buvo kelis kartus viršytas iš anksto skelbtas karių skaičius ir vykdyti bombardavimai bei kiti pavojingi veiksmai Baltijos valstybių pašonėje. Lietuvai ypač grėsė vadinamojo 100 km ilgio Suvalkų koridoriaus galimas panaudojimas siekiant atskirti ir neutralizuoti rytinį NATO flangą.

Beje, šias pratybas Rusija panaudojo kaip progą palikti dalį jose dalyvavusių savo ginkluotųjų pajėgų nuolatinėse bazėse Baltarusijoje. Pasikartojo Gruzijos variantas 2008 m. rugpjūtį…

Tokiu būdu ar gali NATO snausti, stebėdama nuolatinius karinių raumenų demonstravimus Baltijos regione?

Todėl ir A. Lukašenkos susirūpinimas Minskui keliama grėsme iš Lietuvos yra apsimestinis. Kita vertus, kodėl jis nerodo reikiamo susirūpinimo potencialia Astravo AE keliama grėsme už keliasdešimt kilometrų esančios Lietuvos gyventojams?

Baltarusijos tankai. EPA – ELTA nuotr.

Ko gero, Baltarusijos lyderis, imdamasis „adekvačių priemonių“ NATO pajėgumų didinimui prie savo sienų, vėl kreipsis pagalbos į ištikimą savo partnerį V. Putiną.

Tuomet keistai skamba Lietuvos vadovų patikinimai, kad su Minsku būtina konstruoti kaimyniškus santykius, nepaisant iš jų lyderio sklindančių grasinimų.

Nereikia prarasti ne tik budrumo, bet – ir išdidumo.

2019.10.23; 12:21

Vladimiras Putinas ir Sergejus Šoigu. Reuters nuotr.

Tikriausiai įdomu žinoti, kaip ir kur Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šventė 67-ąjį gimtadienį?!

Deja, mes tikrų duomenų neturime ir vargu ar kada nors sužinosime pikantiškų smulkmenų. Mes pajėgūs vertinti V.Putino gimtadienio ypatumus tik iš to, ką mums leido pamatyti.

O kai kurios Rusijos televizijos parodė tik tiek: kaip ir anksesniaisiais kartais į Sibiro kalnus atsipūsti po įtemto darbo V.Putinas vėl keliavo drauge su Rusijos gynybos ministru Sergejumi Šoigu. Skirtumas nebent toks: jei anksčiau atostogaujantį ar gimtadienį švenčiantį V.Putiną mums parodydavo karingą: profesionaliai jojantį žirgu, drąsiai nardantį jūroje, draugiškai glostantį Amūro tigro jauniklį, tai dabar V.Putinas buvo kur kas lyriškesnis. Šį sykį jis Sibiro kalnuose rinko uogas, grybus, gėrė arbatą.

Šveicarijos leidinio Tages-Anzeiger žurnalistė Cita Affentranger mano, kad S.Šoigu buvimas šalia V.Putino – neatsitiktinis. Ji mano, kad V.Putinas į tokias keliones bent jau dabar šį ministrą pasirenka specialiai. S.Šoigu – vienas iš kandidatų į Rusijos prezidento postą 2024-aisiais metais, kai baigsis V.Putino prezidentavimo era, kai V.Putinas daugiau nebegalės tapti šalies vadovu naudojant net ir formalius teisinius resursus.

Žodžiu, įmanoma, kad S.Šoigu nūnai labai svarbus žaidėjas – V.Putiną pakeisiantis politikas. Pastaruoju metu RF prezidentas ir RF Gynybos ministras – neatskiriami broliai dvyniai. S.Šoigu kartu su V.Putiu priima karinius sprendimus, kartu dalyvauja kariniuose paraduose, skrenda į Sibirą ilsėtis…

Sergejus Šoigu. TASS nuotr.

Svarbu prisiminti ir tai, kad iki šiol niekad jokių interviu nedalinęs S.Šoigu leido vienai televizijai kamantinėti jį ištisas dvi valandas. Taip nutiko pirmą kartą per septynerius metus. Šveicarijos žurnalistė C. Affentranger mano, kad tai – dar vienas ženklas, rodantis, jog V.Putinas rimtai svarsto, ar jam po kelerių metų nederėtų S.Šoigu pasirinkti savo įpėdiniu.

S.Šoigu nūnai vaizduojamas tarsi žmogus, atėjęs į aukščiausią šalies valdžią iš visuomenės, iš paprastų darbininkų gretų. S.Šoigu tvirtino, kad jis, kaip ir dauguma rusų, nenori karo, bet Rusija turi daug piktų riešų, todėl jis privaląs stprinti šalies gynybinius pajėgumus. Rusijos kariuomenė turi būti tokia stipri, kad pajėgtų apginti Rusiją… taip įsitikinęs S.Šoigu.

Anksčiau, būdamas Nepaprastųjų situacijų ministru, šis vyras susikūrė puikų įvaizdį: vos tik nutinka nelaimė, jis pirmasis skuba ten, kur … surengtas teroro aktas, sugriuvo namai po žemės drebėjimo, įsiliepsnojo gaisrai ar kilo potvynis.

Todėl, jei V.Putinas nepakeis nuomonės – pasirinks S.Šoigu, jam neturėtų būti sunku laimėti prezidento rinkimų – milijonams Kremliaus propagandos apkvailintų rusų jis atrodo labai patrauklus.

Tačiau niekuomet nedera atmesti įtarimų, kad S.Šoigu pasirinktas tik tam, kad nukreiptų dėmesį nuo tikrojo įpėdinio. V.Putinas gali manyti, jog dar labai anksti išsiduoti, ką jis pasirinkęs.

Informacijos šaltinis – Tages-Anzeiger

2019.10.13; 08:44

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ar yra kokia nors loginė seka V.Putino veiksmuose? Vis dėlto reikia pažymėti, kad tokia seka neabejotinai yra, tačiau ji mums nieko gero  nežada, o kaip tik verčia sunerimti dar labiau nei tuo atveju, kai manytume, jog V.Putinas pavojingai improvizuoja, yra nenuspėjamas.  

Ar ne per stipriai čia pasakiau, – klausiu pats savęs. Žinia, logika logikai nelygu. Apskritai pačios logikos atsiradimo išeities tašku yra tautologinis teiginys, kad būtis ir mintis yra tas pat (šiandien tautologija yra atpažįstama kaip loginė klaida), o empiriniai stebėjimai nesunkiai leistų įsitikinti, kad ne vienu atveju psichinis ligonis, pamynęs sveiko proto principus, savo veiksmų loginiu nuoseklumu toli pranoksta psichinės negalios dar neištiktą žmogų.

V.Putino veiksmų logika, vaizdžiai tariant, yra greitųjų kreditų maniako loginis nuoseklumas, kai senos skolos yra dengiamos naujomis paskolomis, drauge spartėjant skolinimosi intensyvumui ir geometrine progresija augant apimtims.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Jums leidus priminsiu, kad iš pradžių buvo „pergalingas“ Čečėnijos karas, užauginęs tironui sparnus, po to dar labiau provokuojantis Gruzijos apiplėšimas, sekantis žingsnis – Krymo užgrobimas, broliškos ukrainiečių tautos klastingas ir ciniškas užpuolimas, žudymai iš pasalų, karinė ekspedicija Sirijoje. Ar užstojusi šiandien trumpa pauzė leidžia nusiraminti?

Jeigu V.Putinas išdrįstų peržengti NATO ribas, nėra jokių abejonių, kad, vedama imperinės logikos, dabartinės Rusijos karinė mašina visų pirma būtų nukreipta prieš Baltijos šalis. Kaip atrodo, nežiūrint pasisotinusio grobuonio demonstruojamos momentinės pozos, V.Putinas vis dėlto nesiruošia trauktis iš pasirinkto kelio, kaip vienpusiškai užprogramuota ar pati save užprogramavusi mašina negali sustoti, net ir labai pakitus pradinėms aplinkybėms.

Kaip matome kiekvieną dieną, siekiant išsaugoti tą patį rusų liaudies pseudo-kovinės  dvasios tonusą, statymai auga, didėja apkvaitimui palaikyti būtinoji kvaišalų dozė. Kita vertus, nelabai guodžia žinojimas, kad visos skolinimosi piramidės, bandžiusios pralenkti laiką, vis tik anksčiau ar vėliau neišvengiamai griūna, visi dalyvavę nešvankiame žaidime bankrutuoja, o įsisukęs į apsvaigimo spiralę ir prikrėtęs daug eibių narkomanas pagreitintu tempu pats save nubaudžia.

Vladimiras Putinas. Priešo žvilgsnis. Slaptai.lt nuotr.

Labai bijau, kad ambicingasis ir logiškasis Putinas nėra linkęs palikti nė vieno savo bankroto ir gėdos liudininko, neatmesdamas iš principo galimybės pabandyti visus nusitemti į branduolinę žiemą kaip į savotiškai logišką pasirinkto kelio užsklandą. Tačiau taip piktai pranašaudamas nenoriu pasėti panikos, užkelti nervingumo kartelę, o tik atkreipiu dėmesį, kad tuo atveju, kai viskas yra pastatoma ant vienos kortos, reikia, nori to ar nenori, iš paskutiniųjų pasistengti tą kortą numušti visais įmanomais ir neįmanomais, taigi logiškais ir nelogiškais  būdais.   

Kita vertus, nesu įsitikinęs, kad būtų galima apžaisti V. Putiną remiantis būtent lošėjo logikos principais (regis, to nenori kol kas pripažinti nei Prancūzijos prezidentas, nei Vokietijos kanclerė), pergudrauti jį greičiau būtų galima iš principo atsisakius pačios gudravimo taktikos, kaip, tarkime, neseniai padarė Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, iš Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos tribūnos be jokio persitempimo, aiškiai it ryto metą pabandęs daiktus įvardyti tikraisiais jų vardais.  

Plakatas skelbia: Putinui – ne. Mitingas Rusijoje. EPA – ELTA nuotr.

Be visa ko kito, kiekvienas iš mūsų gali pabandyti įsibrauti į V.Putino  mintis, bandant įsivaizduoti tai, kokia pagunda slypi galimybėje vardan loginės elegancijos paaukoti visą pasaulį. Tačiau pasaulis todėl ir yra gražus, kad netelpa į jokią loginę schemą, didžiąja dalimi yra tai, kas atlieka nuo visų maniako ar loginės mašinos sukonstruotų loginės sekos pavyzdžių, yra toks iracionalus likutis, kurio galutiniam loginiam paaiškinimui yra reikalinga nelogiško Dievo hipotezė.

Dar vienas dėsningumas ar dėsnio pavidalo tendencija krinta į akis. Na, iš tiesų Rusijos kančių istorijoje žiauriausi valdytojai paprastai būdavo ne rusų kilmės asmenys, kai savo ruožtu rusas patekęs į sostą, o raudonosios imperijos gyvavimo metu – į generalinio sekretoriaus postą, paprastai didesniu ar mažesniu laipsniu siekdavo visuomenės būsenos liberalizavimo, bent iš dalies pagarbesnio santykio su žmogumi, atšilimo kaip žiauraus prievartos speigo sumažinimo. V.Putinas berods yra pirmasis rusas soste, kuris pasuko didesnio visuomenės varžtų priveržimo keliu, kaip ir tie žiaurieji pradininkai ne rusai Rusijos valdžioje visuomenę laikę visų pirma eksperimentavimo poligonu, o rusų tautą už bandomąjį triušį.

Vladimirą Putiną smerkiantis plakatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Rusų literatūros personažo pagrindu atsiradęs bendrinės  reikšmės žodis oblomovščina paprastai aiškinamas kaip neigiamos reikšmės terminas, neva pažymintis specifinį rusišką tingumą, neryžtingumą, apsileidimą, dar ir apatiją. Tačiau kartais atrodo, kad oblomovščina kaip ruso specifinio  santykio su pasauliu ir atvirumo būčiai išgyvenimas nėra jau toks smerktinas dalykas arba net yra savotiškas gėris, jeigu palyginsime su žinomo kolorito  komisarų netramdomu entuziazmu ir garsiųjų budelių pedantiškumu. Kaip atrodo, apskritai putinizmas yra savotiška pedantizmo paūmėjimo atmaina netipiškoje aplinkoje.

O kas gali būti dar baisiau nei vokiškas pedantizmas, su maniakišku užmoju perkeltas  į rusišką terpę, nei kraštutinės logizacijos stichijos nuosėdos tirono kelyje (putinizmas)?  

2019.10.02; 14:40

Putinui – ne. Mitingas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.
prezidentas Vladimiras Putinas vizito Suomijoje metu trečiadienį sumenkino masinių protestų Maskvoje reikšmę, teigdamas, kad tai tik „priešrinkiminių įtampų“ pasekmė. Apie tai pranešė naujienų agentūra dpa.
 
Pastarąjį mėnesį kiekvieną savaitgalį Rusijos opozicijos rėmėjai dalyvavo masinėse demonstracijose Maskvoje – jie protestavo prieš kai kurių opozicijos kandidatų pašalinimą iš kitą mėnesį vyksiančių Maskvos vyriausybės rinkimų sąrašų.
 
V. Putinas pateisino masinį protestuotojų suėmimą, sakydamas, kad esą kitose šalyse su protestuotojais elgiamasi dar žiauriau – jie susilaukia baisesnių pasekmių. „Rusija gerbia žmogaus ir piliečių teises“, – dpa naujienų agentūros reporteriams sakė V. Putinas trečiadienio susitikimo su Suomijos prezidentu metu.
 
Rusijos opozicijos mitingas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.
V. Putinas teigė, esą civiliai ir policijos pareigūnai, kurie nusižengė įstatymui, turės stoti prieš teismą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.22; 03:00
 
 

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pirmadienį patikino, jog nėra jokios grėsmės po avarijos poligone Archangelsko srityje prie Severodvinsko, padėtis kontroliuojama, imtasi prevencinių priemonių.
 
„Ten nėra jokios grėsmės, ir radiacinis fonas ten nepadidėjęs. Ten buvo nusiųsta ekspertų, tarp jų – nepriklausomų, kurie dabar kontroliuoja situaciją. Šiaip ar taip, aš gaunu tuos pranešimus, mūsų ekspertų, ir karinių, ir civilinių, pranešimus – didelių pokyčių mes ten nematome“, – pareiškė V. Putinas prieš derybas su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu, praneša „Interfax“.
 
Kartu Rusijos prezidentas pabrėžė, jog imamasi prevencinių priemonių, „kad nebūtų jokių staigmenų“.
 
Jis taip pat pranešė, kad visi žmonės, žuvę arba nukentėję per avariją poligone, bus pristatyti valstybiniams apdovanojimams.
 
Apie incidentą poligone Archangelsko srityje Rusijos gynybos ministerija pranešė rugpjūčio 8 d. Vėliau korporacija „Rosatom“ informavo, kad sprogimas nugriaudėjo bandant raketą su radioizotopiniu maitinimo šaltiniu.
 
Tragedijos aukomis tapo septyni žmonės – penki „Rosatom“ darbuotojai ir du Gynybos ministerijos atstovai. Dar šeši žmonės buvo sužeisti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.20; 07:50

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasveikino naująjį Lietuvos prezidentą Gitaną Nausėdą. Sveikinimą paskelbė Rusijos Federacijos ambasada Lietuvoje.
 
„Gerbiamas pone Nausėda, priimkite sveikinimus Lietuvos Respublikos Prezidento kadencijos pradžios proga. Linkiu Jums sėkmės, taip pat sveikatos ir gerovės“, – sakoma V. Putino sveikinime.
 
Penktadienį prisiekė ir pareigas pradėjo eiti šiemet gegužę naujuoju prezidentu išrinktas G. Nausėda, valstybės vadovo kėdėje pakeitęs dešimtmetį šaliai vadovavusią Dalią Grybauskaitę.
 
Kaip nepriklausomas kandidatas, G. Nausėda prezidento rinkimų antrajame ture gegužės 26 dieną surinko 66 proc. balsų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.14; 09:04

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir naujasis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ketvirtadienį įvykusio pirmojo jųdviejų pokalbio telefonu metu aptarė konfliktą Rytų Ukrainoje, skelbė Kremlius.
 
Rusijos prezidento atstovas Dmitrijus Peskovas po pirmojo V. Putino kontakto su gegužę inauguruotu Ukrainos prezidentu sakė, kad prezidentai aptarė klausimus, susijusius su konflikto Pietryčių Ukrainoje sureguliavimu, ir abiejose pusėse laikomų kalinių grąžinimu.
 
Ukrainos kariuomenė jau penkerius metus kovoja su Rusijos remiamais separatistais Rytų Ukrainoje.
 
Prieš du mėnesius inauguruotas V. Zelenskis svarbiausia savo prezidentavimo užduotimi laiko konflikto Rytų Ukrainoje užbaigimą.
 
Jungtinių Tautų (JT) skaičiavimais, per konfliktą nuo 2014 metų žuvo apie 13 000 žmonių.
 
Be kita ko, anksčiau šią savaitę V. Zelenskis pasiūlė V. Putinui surengti taikos derybas, skirtas pasikalbėti konflikto Rytų Ukrainoje ir Rusijos įvykdytos Ukrainos Krymo pusiasalio aneksijos klausimais. Prezidentas V. Zelenskis pasiūlė susitikimą Minske ir pridūrė, kad norėtų, jog derybose taip pat dalyvautų JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai.
 
„Padiskutuokime, kam priklauso Krymas ir ko nėra Donbase“, – kreipdamasis į V. Putiną sakė V. Zelenskis.
 
V. Putinas ketvirtadienį pareiškė, kad Rusija yra pasiruošusi bet kokio formato deryboms su Ukraina, tačiau prezidentų susitikimui turi būti kruopščiai pasiruošta, o Ukrainoje prieš susitikimą turi būti suformuota nauja vyriausybė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.12; 09:00

Arūnas Stakišaitis, šio teksto autorius

Klausimo ėmėsi Rusijos opozicija, birželio mėnesį susirinkusi į septintąjį Laisvosios Rusijos forumą (LRF) Trakuose[1].

Diskusijai vadovavo Pavelas Ivlevas – advokatas, nepriklausomos tarptautinės ne pelno nevyriausybinės organizacijos „KRES Poliškola“ vykdantysis direktorius („KRES Poliškola“[2] atsirado 2016 m., susijungus Niujorke įsteigtam Rusijos ekonominės laisvės komitetui ir Rygos klubui „Tarptautinis dialogas“). Teisininkas pradėjo nuo valstybės tipo apibrėžimų. Pagal valstybės ir teisės teoriją, kuri dėstoma pirmame studijų kurse, valstybės klasifikuojamos pagal tris požymius – valdymo  formą (respublika ar monarchija), teritorinės sąrangos tipą (unitarinė ar federacinė), politinį valdymo būdą (demokratinė ar totalitarinė).

Aptarimui šį kartą buvo pasirinktas tik teritorinės sąrangos klausimas, ieškant atsakymo, koks būdas Rusijai būtų tinkamiausias.

Dabartinė Rusijos teritorija yra Rusijos imperijos palikimas. Teritorija buvo didžiausia 19 a. viduryje (žr. 1 pav.).

1 pav. Rusijos imperija 1867 m.[3] TRAJAN 117 CC BY-SA 3.0

1867 m. Aliaska buvo parduota. Vakarines teritorijas Europoje Rusija prarado 1918 m. Po 1991 m. liko tai, ką žemėlapis rodo dabar (žr. 2 pav.).

2 pav. Dabartinė Rusijos Federacija[4] Future Trillionaire [CC BY-SA 3.0]

Pagal vadovėlį unitarinė valstybė yra valstybė, kurioje veikia viena vyriausybė, parlamentas, teismų sistema, o joje esantys administraciniai-teritoriniai vienetai neturi politinio savarankiškumo. Unitarinės valstybės piliečiai turi vieną pilietybę. Unitarinėje valstybėje valstybės valdžia yra centralizuota, o administracinių-teritorinių vienetų (regionų) veikla yra kontroliuojama.

Federacinė valstybė yra sąjunginė valstybė, kurioje veikia federacinė ir regioninė valdžia. Federaciją sudaro suverenios valstybės. Tai reiškia, kad federacijos suverenitetas kyla iš federaciją sudarančių valstybių suverenitetų.

Federacijoje veikia įstatymų leidybos, vykdomosios valdžios ir teismų dvi sistemos. Federacijos ir jos subjektų įgaliojimai yra atskirti. Federacijos subjektai turi nustatytus politinio savarankiškumo įgaliojimus. Federacijoje veikia dviguba mokesčių sistema. Taigi federacinėje valstybėje viskas dalinama į du blokus – federacijos ir subjektų.

Rusijos valstybė oficialiai vadinama Rusijos Federacija. Tačiau tai neatitinka mokslinio apibrėžimo, nes federacijos nariai jokio savarankiškumo neturi. Faktiškai Rusija yra ne federacija, o unitarinė valstybė.

Diskusijos dalyvių pastabos

Nuomonėms apie Rusijos ateitį diskusijoje atstovavo dvi priešingų požiūrių grupės.

Kad Rusija subyrės, mano ekonomistas, publicistas, buvęs prezidento V.Putino patarėjas, Cato instituto Vašingtone vyresnysis bendradarbis Andrejus Ilarionovas, taip pat politologas, „Laisvoji Ingrija“ judėjimo, siekiančio, kad St.Peterburgas ir Leningrado sritis taptų autonomine respublika, turinčia tolesnio apsisprendimo teisę, koordinatorius, gyvenantis emigracijoje Vilniuje Pavelas Mezerinas ir žurnalistas, sociologas, publicistas Viktoras Korbas, iš Omsko emigravęs į Vilnių.

Vientisos Rusijos šalininkų grupę sudarė teisininkas, „Rusijos-Europos judėjimo“ vadovas Danilas Konstantinovas, emigravęs į Lietuvą, ir istorikas, publicistas, Rusijos pilietinės visuomenės ir rusų emigracijoje rėmimo asociacijos vadovas, knygų apie stačiatikybę autorius Dmitrijus Savinas, nuo 2015 m. gyvenantis emigracijoje Latvijoje.

A.Ilarionovas įspėjo, kad klausimas yra ypatingai rimtas, nes sienų keitimą ar išsaugojimą Rusijos istorijoje lydėjo kruvini padariniai. Lygiai taip pat jis gali būti tragiškas ir ateityje. Keistis gali tiek išorinės, tiek vidinės sienos, skiriančios atskiras administracines-teritorines dalis. Kalbant apie sienas, reikia būti tiksliems įprasminant sąvokas.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Painiavos paskutiniaisiais metais įnešė V.Putinas, pasirinkęs, atrodo, gerai apgalvotą „istorinių Rusijos sienų“ terminą. Pagal paskutinį jo komentarą tai būtų sienos, egzistavusios 1800 m. Jos reikštų Rusijos imperijos sienas be Lenkijos, Suomijos. Praktiškai tai būtų visa SSRS teritorija. V.Putino tezė ir jos kartojimas įvairiais variantais, atmetant atskirų Ukrainos ir Baltarusijos etnosų egzistavimą, verčia aptarti, kur galėtų eiti šios sienos, jeigu tokia politika bus tęsiama.

Kartu A.Ilarionovas pasiūlė pasiaiškinti pačios Rusijos sąvoką, nes vieni gyventojai tą pačią teritoriją Rusijai priskirtų, o kiti ne. Paprasti čečėnai tvirtina, kad Čečėnija nėra Rusija. Panašią nuomonę galima išgirsti ir kituose regionuose.

Taigi reikia būti ypač tiksliems, vartojant Rusijos federacijos terminą. Tai gali būti įprastinė sąvoka, teritorija tarp tam tikrose ribose arba pageidaujama dabartinio Kremliaus.

Vientisos teritorijos išsaugojimo šalininkas D.Konstantinovas klausimą pavadino nepaprastai svarbiu, nes išcentrinės jėgos egzistuoja, ir neaišku, ko reikia laukti ateityje.

De jure Rusija yra federacija. Joje veikia federacinė sutartis. Federacijoje egzistuoja nacionalinės respublikos, kurios konstitucijoje vadinamos valstybėmis. Pastarosios turi savo valdžios institucijas, įstatymus, valstybinius simbolius, dažnai kalbą ir pan. Tačiau de facto visi regionai yra absoliučiai pavaldūs Kremliui, ir jokio savarankiškumo neturi. Dėl šios priežasties Rusija yra fiktyvi federacija su labai kieta centralizuota valdymo sistema.

D.Konstantinovas pastebi, kad fiktyvios ir realios konstitucijos priešprieša egzistuoja teisės teorijoje. Gi idėją plėtojant, galima atrasti, kad realūs ir fiktyvūs yra ir kiti valstybiniai-teisiniai terminai. Savarankiškumo, autonomijos nebuvimą, įskaitant biudžeto, mokesčių valdymą, negalėjimą plėtoti savo įstatymų leidybos, vietinės nacionalinės kultūros, teisininkas pavadino pagrindine išcentrinių jėgų Rusijoje priežastimi. Klausimu domėjęsis pastaruosius 5 metus, jis konstatavo, kad tendencija stiprėja, o Rusijos subyrėjimą stimuliuoja Kremlius. Tad esą reikia laukti situacijos, kai teks susidurti su Rusijos išsaugojimo arba neišsaugojimo klausimo sprendimu.

Reikštoms mintims pritaręs P.Mezerinas teigė, kad su Rusijos išsaugojimo arba neišsaugojimo klausimo sprendimu teks susidurti jau artimiausiais metais. Momentas gali būti staigus. Kad 1992 m. neliks Sovietų sąjungos, nesitikėjo Rusijos disidentai, išskyrus kelis asmenis, laikytus silpnapročiais. Lygiai taip pat valstybės subyrėjimą pramiegojo absoliučiai visi Vakarų politologai, nes to neįsivaizdavo iš principo. Lygiai taip pat Vakarų politologai nesitiki Rusijos subyrėjimo ir nestudijuoja jos regionalizmo.

Vertindamas esamą padėtį Rusijoje, D.Savinas pastebėjo, kad valdžioje išliko senoji sovietinė nomenklatūra. Susiformavo nomenklatūrinis-oligarchinis neosovietinis režimas, kuris sovietinį valdžios aparatą faktiškai pavertė privačia įmone, aptarnaujančia privačius jo interesus. Valstybė tapo uždaros korporacijos privačia įmone, kas reiškia vidinį jos kolonizavimą. Tokie režimai po 1991 m. įsigalėjo ir visoje posovietinėje erdvėje, išskyrus Baltijos valstybes. Sąlyginiu reiškinio pavyzdžiu gali būti 1600 m. įsteigta britų Rytų Indijos privati bendrovė (angl

V. Putinas atostogauja Sibire. EPA-ELTA nuotr.

. East India Company), veikusi savo akcininkų interesais, ir kartu turėjusi visas valstybei būdingas teises ir statusą. Rusijoje šiandien kolonizatoriumi yra nomenklatūrinė oligarchinė korporacija. Ji yra kolonizacijos subjektas. O objektai yra visa Rusija ir jos regionai, nepriklausomai nuo gyventojų tautybės. Čitoje, iš kurios D.Savinas yra kilęs, buvo populiarus šūkis „Sibiras – ne kolonija !“. Jam pritarė visi. Visi suprato, kad yra išnaudojami, tačiau niekas negalvojo, kad išnaudoja kokia nors maskolių gentis. Pripažinus subjekto – objektų struktūrą, padėtis tampa suprantama bet kokiu mastu – federacijos ar regiono. Tampa aišku, kad Rusijai reikia dekolonizacijos. Išdėstytai dekolonizacijos sampratai vėliau pritarė Rusijos vientisumo šalininkas D.Konstantinovas.

V.Korbas siūlė nepainioti Rusijos su įprastomis valstybėmis, nes ji turi mafijinę dedamąją.

Ar Rusijos subyrėjimo problema yra aktuali ir reali ?

Kontekstas

Nors Rusija fiktyviai vadinama federacija, V.Putino laikais ji tapo labiau centralizuota negu SSRS. Kremlius iš regionų atima praktiškai visas pajamas ir mokesčius, o po to lėšas dalina kaip jam patinka. Daugelis regionų gyvena skurdžiai ir yra dotuojami iš centro. Pasiturinčių regionų (konkrečiai Tatarstano) valdžia mano, kad Maskva elgiasi kaip okupantas. Todėl Rusija vis dažniau vadinama imperija, nors formaliai ji tokia nustojo būti 1917 m. Maskva suprantama kaip metropolija, o Sibiras, didžioji dalis Tolimųjų Rytų – kaip kolonijos. Jeigu Rusija imperija, tai kažkada ji savo kolonijas turi prarasti.

Kad problema yra aktuali, pripažino skirtingoms stovykloms priklausantys P.Mezerinas ir D.Konstantinovas.

„Laisvosios Ingrijos“ atstovas pastebėjo, kad visi stengiasi išnaudoti galimybę ir bėgti nuo Maskvos valdžios kuo toliau, vos tik ji susilpnėja. Tuo 20 amžiuje teko įsitikinti tris kartus – po Pirmojo pasaulinio karo 1917 m. vasario ir spalio revoliucijų metu, Antrojo pasaulinio karo ir vokiečių okupacijos metu ir 1991 m., subyrėjus SSRS. Taip Rusijos viduje buvo atsiradę Tolimųjų Rytų respublika[5], Uralo respublika[6], Briansko autonomija[7] ir pan. Pasitaikius naujai progai, dezintegracijos klausimas užklups netikėtai vėl.

D.Konstantinovas neabejoja, kad su Rusijos subyrėjimo tema teks iš karto susidurti, vos tik V.Putino režimas žlugs. O momentas gali užklupti artimiausiu metu. Tuomet regionų reikalavimai didės nuo federalizmo plėtros iki federalizmo kūrimo. Įvykiai gali plėtotis dvejopai – arba pagal norimą scenarijų arba pagal diktuojamą sąlygų.

D.Savinas tikisi, kad dekolonizacija Indijos pavyzdžiu Rusijos teritorinio išardymo nereikš. Pašalinus kolonizacijos subjektą – nomenklatūrinę oligarchinę korporaciją, vietinei valdžiai, savivaldai pakaktų suteikti kuo daugiau savarankiškumo. Tiesa, Čečėnija, Dagestanas, Ingušija, Tatarstanas gali tapti naujomis nepriklausomomis valstybėmis. Rusijos dezintegracijos požiūriui atstovaujantis V.Korbas šia proga pastebėjo, kad daugelis Rusijos regionų, momento užklupti, būtų jam nepasiruošę ir Baltijos valstybių pavyzdžiu nepriklausomybės nepasiektų. Taip atsitiktų Čečėnijai, Buriatijai, Tuvai, kitiems.

Nuotraukų albumas apie Čečėniją

A.Ilarionovas atkreipė dėmesį, kad ir imperijos gali būti tiek labai kietai centralizuotos, tiek labai decentralizuotos. Pvz., Vokiečių nacijos šventoji Romos imperija, gyvavusi virš 800 metų, buvo labai decentralizuota, autonomizuota imperija, kurioje kiekviena kunigaikštystė ar hercogystė turėjo labai plačius įgaliojimus ir de facto reiškė atskiras valstybes. O žodis „subyrėjimas“ neturi būti suprantamas neigiamai. Lietuvos nepriklausomybė V.Putinui reiškė subyrėjimą, o normaliems žmonėms subyrėjimo nereiškia, nes ne rusų tauta gavo nepriklausomybę. Lygiai taip pat Čečėnijos nepriklausomybę V.Putinas gali traktuoti kaip Rusijos subyrėjimą. Tačiau daugelis rusų suprastų, kad ne rusų žemė, ne rusų tauta gauna nepriklausomybę. Toks faktas nereiškia Rusijos subyrėjimo ar žlugimo, nes daugiau laisvės įgyja tiek čečėnų, tiek rusų tautos.

Ar Rusijos regionai yra pasiruošę ekonominiam savarankiškumui?

Kontekstas

Praktiškai visos nacionalinės pajamos gaunamos iš eksporto – naftos, dujų, kitų mineralinių žaliavų, metalų. Praktiškai viskas išgaunama regionuose, bet pajamas nusavina Maskva, ir jos į regionus negrįžta. Dėl Kremliaus agresyvios užsienio politikos Rusijos ekonomikai paskirtos sankcijos. Jos stiprinamos, nes agresyvi užsienio politika tęsiama. Tai pirmiausia junta regionai, nes, pajamas nusavinus, Maskva jas naudoja savo nuožiūra, o regionams lieka mažiau. Dėl to blogėja regionų ekonominė padėtis. Tatarstanas, Uralas, Sibiras, Tolimieji Rytai galėtų būti ekonomiškai stabilūs ir galėtų klestėti, jeigu Maskva nenusavintų viso eksporto pelno.

Diskusijoje išryškėjo dvejopas požiūris į regionų ekonominį savarankiškumą.

Kadangi D.Konstantinovui Rusija yra idėja, o Rusijos gyventojų visuma yra vertybė, jis mano, kad pasiturintys regionai galėtų paremti depresinius. Prielaidą sudarytų regionų supratimas, kad jie kurioje nors srityje jaučiasi viena bendruomene. Tuomet beliktų nuspręsti, kokią dalį uždirbtų pajamų regionas turėtų pasilikti sau ir kokią dalį skirti kitų regionų paramai. 

P.Mezerinas vientisumo nevertina ir mano, kad regionai gali tvarkytis ir be politinio vientisumo. Jo St.Peterburgas 85% pajamų atiduoda Maskvai, o ši skiria jas nežinia kam – gali būti, kad pinigai nukeliauja R.Kadyrovo rūmų statybai. Todėl „Laisvosios Ingrijos“ atstovas nori, kad jo regionas, mokantis tvarkytis ekonomikos ir kultūros srityje, pirmiausia išsirinktų savo parlamentą, o šis spręstų, kuo verta būti – didelės valstybės dalimi ar atskira valstybe.

Pasiturinčių regionų sąvoką A.Ilarionovas priskyrė imperialistų žodynui, nes normalioms valstybėms jis neegzistuoja. Pasaulyje gyvuoja visokiausio dydžio valstybės nuo Kinijos, turinčios virš beveik pusantro milijardo gyventojų, iki nykštukinių San Marino su 34 000 ar Vatikano su 800 gyventojų. Niekas ten apie nepasiturinčias teritorijas nekalba, nes jose užsiimama veikla, kuri yra reikalinga šalies viduje ar užsienyje.

Andrėjus Ilarionovas. A.Ilarionovas buvo Vladimiro Putino ekonomikos patarėjas, po to – Katono instituto Vašingtone vyresnysis mokslo darbuotojas.

A.Ilarionovo tezei pritarė V.Korbas, pastebėjęs, kad Venesuela turi gigantiškus išteklius, ir tai jai nepadeda. O Rusijai pasidalinti nebus paprasta, nes net Lietuvoje po 30 metų jis mato tam tikrą prisirišimą prie sovietinio laikotarpio. Galimas politines kliūtis nurodė D.Savinas. Katalonijai pradėjus kalbėti apie nepriklausomybę, jai pradėta aiškinti, kad į ES nepriims, Ispanija tai blokuos. Dėl to verslui pasidarė sunkiau, ir imta abejoti nepriklausomybės sėkme.

Rusijos samprata

Ar teisinga Rusiją vadinti imperijos liekana? Kaip aš suprantu ankstesnę Rusijos istoriją? Ar Ukraina yra Rusija?

Tai klausimai, kuriuos diskusijai atsiuntė filosofas I.Čubaisas, pats negalėjęs atvykti. Kad Ukraina ne Rusija, abejojančių neatsirado.

D.Savinas Rusijos federaciją pavadino gryniausia SSRS tąsa. Rusija išsaugojo SSRS turinį su dalinai liberalizuota SSRS ekonomine ir politine sritimis. Tai atspindi ir jos teisinė sistema bei tarptautinės sutartys, kuriose RF dalyvauja.

A.Ilarionovas atkreipė dėmesį, kad rusams šimtmečiais buvo plaunamos smegenys. Rašant knygas apie Rusijos istoriją, jos buvo vadinamos Rusijos valstybės istorija. Tradicijos laikomasi iki šiol. Tuo tarpu jokia kita Europos tauta tokios istorijos nerašė – ten galima rasti Prancūzijos, Anglijos, Vokietijos istoriją. Todėl ir Rusijai reikia grįžti prie šalies, visuomenės, kuriai būtų svarbu, kad sprendimas būtų savas ir norimas. Pavyzdžiu gali būti Šveicarija, kurią sukūrė skirtingos kultūrinės, teisinės, etninės bendruomenės. Taip atsirado sėkminga Šveicarijos konfederacija. Visos jos dalys jaučiasi patogiai, ir niekas neatsiskiria.

A.Ilarionovas pasiūlė įsivaizduoti, kad Briansko (priklauso Rusijai), Gomelio (priklauso Baltarusijai) ir Černigovo (priklauso Ukrainai) žemių gyventojai sukuria visiškai naują savo konfederaciją. Etniniai, kultūriniai, kalbos, religijos skirtumai būtų nesvarbūs, jeigu žmonės suprastų, kad kartu veikti apsimoka. Šveicarijos pavyzdys rodo, kad tai galima. Šiam požiūriui visiškai pritarė P.Mezerinas iš St.Peterburgo.

Ar V.Putino pasitraukimas paskatins Rusijos subyrėjimą? Ar Maskvos valdžiai pavyks išsaugoti vientisą Rusiją?

Vientisos Rusijos šalininkai mano, kad V.Putino pasitraukimas gali tapti arba impulsu Rusijos subyrėjimui, arba sąlygoti krizę. Pagal D.Konstantinovą V.Putino sukurta supercentralizacija skatina išcentrines jėgas. Pats jis pageidautų  didžiosios federacijos su dideliu skaičiumi savarankiškų regionų, turinčių savo biudžetus, mokesčius, valdžią JAV ar Vokietijos pavyzdžiu. Tai gali būti padaryta iš viršaus, priimant naują konstituciją arba sudarant federacinę sutartį. Ar tokiomis sąlygomis regionai norės visiškai išsivaikščioti, jis nežino.

D.Savinas linkęs manyti, kad Kaukazo respublikos atsiskirs. Tačiau jam atrodo, kad visiško subyrėjimo nenori nei vietinė nomenklatūrinė oligarchinė neosovietinė valdžia nei absoliuti Rusijos žmonių dauguma.

Oponentų stovykla laikėsi principo, kad piliečiai savo ateitį turi spręsti patys. Būtent jie turi įvertinti visus sprendimo privalumus ir trūkumus, ir niekas pasaulyje negali atimti iš jų šios teisės. Dėl to A.Ilarionovui V.Putino pasitraukimas arba ko nors atėjimas nėra svarbus. Nėra svarbu, kada tai bus. V.Korbo manymu, organizavimasis regionuose priklausys ne nuo valdžios Maskvoje, o nuo visuomenės. Svarbu, kad būtų paleistas pilietinės visuomenės, jos organizavimosi regionuose procesas. D.Konstantinovas replikavo, kad apsisprendimo teisė demokratinėje valstybėje egzistuoja, bet ja ne visada galima pasinaudoti. Tai rodo Katalonijos pavyzdys – ten buvo surengtas referendumas dėl atsiskyrimo, bet pagal Ispanijos konstituciją katalonams šia teise naudotis neleido. Taigi ir Europoje viskas yra sąlygiška.

Katalonija nėra Ispanija. Taip skelbia separatistų užrašas. EPA – ELTA nuotr.

Pagal A.Ilarionovą naujų nacionalinių, kalbinių, etninių, teritorinių ar dar kokių nors darinių formavimasis gali neatitikti dabartinių administracinių sienų. Visai nebūtina vadovautis tradiciniais principais, prie kurių priprasta. Pavyzdžiui, vokiškai kalbančių šveicarų, bavarų, austrų kalba praktiškai yra ta pati, bet jie gyvena skirtingose valstybėse. Prancūziškai kalbantys šveicarų kantonai ir gretimi Prancūzijos regionai kalba vėl ta pačia kalba. Tačiau niekas dėl to nedejuoja ar nekalba apie Vokietijos ar Prancūzijos subyrėjimą, nerašinėja traktatų, ar Ciuricho, Miuncheno ar Badeno-Viurtembergo žemės yra ekonomiškai pasiturinčios.

Atsakymai į klausimus iš salės

Pasiteiravus apie Krymo statusą, Rusijai tapus demokratine, buvo paaiškinta, kad pagrobta turi būti sugrąžinta šeimininkui. Po 1945 m. įsigaliojo principas, kad tarptautiniai pripažintos sienos yra neliečiamos. Rusija pasirašė 12 tarptautinių teisės aktų, kuriais pripažino sienas tarp Rusijos ir Ukrainos. Nuo to laiko Rusija nepasirašė nė vienos tarptautinės sutarties, kuri būtų tai panaikinus. Taigi tarptautinė teisė šiuo atveju veikia, ir nėra nieko, kas ją pakeistų.

Rusijos-Čečėnijos 1997 m. taikos sutartis, pasirašyta prezidentų B.Jelcino ir A.Maschadovo, veikia. Ji yra priimta saugojimui, ir netgi Rusija jos nenutraukė. Jokių teisinių sprendimų, taikomų šiai sutarčiai nėra. Taigi sutartis yra galiojanti.

Kalbant apie Kaukazo respublikas, tinka Rasulo Gamzatovo 1989 m. pasakyta frazė: „Dagestanas laisvanoriškai į Rusiją neįstojo ir laisvanoriškai iš jos nepasitrauks“. Taigi ji reiškia, kad apie pasilikimą ar pasitraukimą turės spręsti šių respublikų žmonės.

Diskusija baigta raginimu apie problemą gerai pagalvoti. Nors ją svarstė vien Rusijos emigrantai, paskutiniajame LRF užsiregistravo virš 300 atstovų iš daugiau nei 50 Rusijos regionų. Rusiją sudaro 85 regionai.

2019.07.11; 09:00

[1] Второй день 7-го Форума свободной России: https://www.forumfreerussia.org/multimedia/video-ffr/forum-vii-video/2019-06-03/vtoroj-den-7-go-foruma-svobodnoj-rossii-pryamaya-translyatsiya/ffr/

[2] КРЕС Полишкола: https://krespoliskola.com/

[3] Russian Empire (1867): https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Russian_Empire_(1867).svg

[4] Russian Federation (orthographic projection) – only Crimea disputed.svg:

https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Russian_Federation_(orthographic_projection)_-_Crimea_disputed.svg

[5] Tolimųjų Rytų respublika gyvavo 1920-1922 m. De jure buvo nepriklausoma demokratinė respublika, de facto – buferinė valstybė tarp Sovietų Rusijos ir Japonijos. Driekėsi nuo Baikalo iki Kamčiatkos ir Sachalino.

[6] Uralo respublika – Sverdlovsko sritis, referendumo būdu transformuota į respubliką, tuo siekiant didesnio ekonominio ir politinio savarankiškumo. Gyvavo nuo 1993 m. liepos 1 d. iki 1993 m. lapkričio 9 d.

[7] Netoli Ukrainos įsisteigusi Briansko autonomija (rus. «Русское государственное образование — Локотское окружное самоуправление») egzistavo nuo 1941 m. lapkričio mėn. iki 1943 m. rugpjūčio. Naudodamiesi vokiečių puolimu, ją sukūrė sugrįžę tremtiniai ir nukentėjusieji nuo kolektyvizacijos.

 

Rusija niekada nesikišo į kitų šalių vidaus reikalus ir neturi jokių ketinimų to daryti, interviu Italijos laikraščiui „Corriere della Sera“ sakė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
 
Interviu laikraščiui prieš ketvirtadienį numatytus susitikimus su popiežiumi Pranciškumi ir Italijos vadovais V. Putinas atmetė kaltinimus, kad Rusija kišosi į JAV ir Europos Parlamento (EP) rinkimus.
 
„Pats absurdiškiausias dalykas buvo kaltinimai, kad Rusija kišosi į JAV rinkimus“, – sakė Rusijos prezidentas ir pridūrė, kad tyrimo, kuriam vadovavo specialusis tyrėjas Robertas Muelleris, metu „nepavyko surinkti konkrečių įrodymų tiesiog todėl, kad nieko neįvyko.“
 
Praėjusią savaitę JAV prezidentas Donaldas Trumpas, atrodo, irgi pasišaipė iš kaltinimų, kai Japonijoje vykusio G20 viršūnių susitikimo metu susitiko su V. Putinu.
 
JAV vadovas pašaipiai pagrūmojo pirštu V. Putinui ir, kvailai šypsodamasis, pasakė: „Nesikiškite į rinkimus“.
 
R. Muellerio tyrimo išvadose teigiama, kad Rusijos agentai kišosi į rinkimus, jog padėtų D. Trumpui laimėti 2016 metais vykusius JAV prezidento rinkimus, bet nurodoma, kad nepavyko rasti pakankamai įrodymų, kad prezidentas D. Trumpas per rinkimų kampaniją 2016 metais būtų susimokęs su Rusija.
 
Rusijos prezidentas taip pat atmetė kaltinimus, kad Rusija kišosi į šiemet gegužę vykusius EP rinkimus, pavadindamas tokius pareiškimus „gandais“, skirtais „demonizuoti Rusiją paprastų Europos piliečių akyse“.
 
„Noriu labai aiškiai pasakyti: mes nesikišome ir neketiname kištis į bet kurios ES valstybės narės ar bet kurios kitos šalies vidaus reikalus“, – teigė Rusijos vadovas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.05; 00:01

Daiva Ulbinaitė. Nustokim krūpčioti. Knygos viršelis. Slaptai.lt nuotr.

Birželio pradžioje perskaičiau Daivos Ulbinaitės veikalą apie Dalios Grybauskaitės prezidentavimo ypatumus. Nesigailiu sugaišęs kelių vakarų. Apie minėtą biografinę knygą net keletą žodžių brūkštelėjau straipsnyje „Prasmingas Prezidentės linkėjimas – nustokim krūpčioti“ (slaptai.lt).

Birželio pabaigoje išvydau Donato Ulvydo filmą „Valstybės paslaptis“ (parodė LRT). Ir vėl – nesigailiu sugaišęs kelių valandų. Verta buvo pamatyti. Dabar, perskaičius ir biografinio pobūdžio veikalą, ir išvydus dokumentinį filmą, galiu dar drąsiau tvirtinti: „Mums pasisekė, jog D.Grybauskaitė buvo mūsų prezidentė“.

Kaip ir skaitydamas knygą, taip ir žiūrėdamas dokumentinę juostą, didžiausią dėmesį kreipiau į penketą aspektų: kodėl ji anuomet nevažiavo į Prahą susitikti su JAV prezidentu Baraku Obama, ką byloja susitikimas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir ko verti kaltinimai, esą Prezidentė privalo prisiimti atsakomybę dėl neva pašlijusių Vilniaus ir Varšuvos tarpusavio santykių.

Taip pat rūpėjo išgirsti paaiškinimų, ar teisinga, kad Prezidentė rimtai vertino jai teikiamas slaptąsias pažymas, bei sulaukti atsakymo į klausimą, kodėl mūsų specialiosios tarnybos persekiojo prezidentės patarėją D.Ulbinaitę, pranešusią jokių valstybės paslapties požymių neturinčią, tačiau labai svarbią žinią – apie galimas Kremliaus provokacijas.

Čekiškas aspektas

Pirmiausia – Prahos epizodas. Kaip ir D.Ulbinaitės knygoje, taip ir D.Ulvydo filme skelbiama versija: anuomet Amerika, naiviai stengdamasi įkvėpti gyvybės santykiams su Rusija, Kremliui norėjo pasiūlyti nuolaidų, kenkusių Baltijos šalių saugumui. Atsisakydama skristi į Prahą mūsų prezidentė pasiuntė aiškų signalą partneriams: „jūs mums atvirai ir skaidriai nesakote, ką gi su rusais sutarėte, ir mums kyla klausimų, todėl nenorime a priori rodyti, kad viskam pritariame“.

Dalia Grybauskaitė ir Barakas Obama. LRT. Kadras iš Donato Ulvydo filmo „Valstybės paslaptis“

Žodžiu, kaip ir „Nustokim krūpčioti“, taip ir „Valstybės paslaptyje“ brėžiama logiška, suprantama išvada. Jei D.Grybauskaitė būtų pasirinkusi skrydį į Prahą, ji būtų turėjusi tik dvi galimybes: arba pritarti abejotinos vertės B.Obamos planui, ir tuo pačiu išduoti Lietuvos interesus, arba demonstratyviai nepritarti B.Obamos siūlymui, ir tada galbūt sukelti politinį skandalą. Juk B.Obama būtų greičiausiai patekęs į keblią padėtį.

Tad D.Grybauskaitė pasielgė diplomatiškai subtiliai: nepamynė Lietuvos interesų ir nesukėlė JAV prezidentui nepatogumų. Vienintelė bėda – sulaukė itin daug kritikos, esą dabar Vašingtonas tai jau užsirūstins… Nei užsirūstino, nei supyko. D.Grybauskaitė pasirodė esanti teisi. Jos kritikai pasirodė nepajėgūs pažvelgti giliau.  

Rusiški keiksmažodžiai

Taip pat vertingi Prezidentės D.Grybauskaitės prisiminimai apie susitikimą su Vladimiru Putinu. Kremliaus diktatorius be užuolankų reikalavo: Lietuva privalanti paklusti Rusijos diktatui. V.Putinas beveik atvirai grasino, bandė bauginti. O kad viskas atrodytų kaip įmanoma rimčiau, savo grūmojimus V.Putinas dar sustiprino posakiais, kurie priminė rusiškus keiksmažodžius.

Bet D.Grybauskaitė neišsigando, nepasimetė. Ji mandagiai, bet tvirtai atkirto, jog Lietuvai nepriimtinas spaudimas, juolab šantažas. D.Grybauskaitė pastatė V.Putiną į jam priklausančią vietą (pats vėliau prisipažino, jog pokalbis su Grybauskaite nebuvo lengvas). Vėliau Prezidentė labai taikliai įvertino V.Putino elgesį: „teroristinės valstybės požymių turinti šalis“. Tad niekaip nesuprantama, dėl ko ir kodėl būtų galima D.Grybauskaitei priekaištauti? Valstybės interesų neišdavė, Kremliuje elgėsi solidžiai, prabilusi apie „teroristinę valstybę“ – pasakė šventą tiesą, oficialaus priėmimo metu Maskvoje nesikeikė…

Dalia Grybauskaitė ir Vladimiras Putinas. Kadras iš Donato Ulvydo filmo „Valstybės paslaptis“

Nejaugi, visa tai žinodami, vis tiek manote, kad D.Grybauskaitė neturėjo teisės Rusijos vadinti „teroristine valstybe“? Neva taip solidūs politikai nesielgia? Viskas atvirkščiai. Solidūs politikai tokiems „kolegoms“ kaip Vladimiras Putinas nenuolaidžiauja. Save gerbiantys politikai per daug suįžūlėjusiems diktatoriams rėžia tiesą į akis…

Mano įsitikinimu, jei kas ir nusipelnė priekaištų, tai ne D.Grybauskaitė, o tie ištižėliai kinkų drebintojai europiečiai, kurie vis pataikauja, vis nuolaidžiauja V.Putinui, o paskui apstulbę stebisi, kodėl šis nesiliauja puldinėjęs suverenias valstybes.

Neleido lenkams „užlipti ant galvos“

Ta pati situacija – dėl Lenkijos. Kol oficialioji Varšuva nesikišo į Lietuvos vidaus reikalus, tol santykiai buvo puikūs. Kai Varšuva ėmė, vaizdžiai tariant, „lipti mums ant galvų“, D.Grybauskaitė pasielgė taip pat solidžiai ir kietai, kaip ir bendraudama su B.Obama ir V.Putinu – „mums nepriimtinas spaudimas“.

Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Buvo aiškiai pasakyta: Lietuva nori bičiuliautis su Lenkija, bet jei Varšuva pradės nurodinėti, kokius įstatymus privalome priimti, kokias raides turime įteisinti oficialiuose dokumentuos, Lietuvos piliečiams bruks „lenkiškas kortas“, skatins separatistines nuotaikas, girdi, Vilnius nėra Lietuvos sostinė, skriaus Punske, Suvalkuose ir Seinuose gyvenančius lietuvius, – nuoširdžių santykių nelaukite!

Verkšlenimai, esą Lenkija mums nepadės gintis Rusijos agresijos atveju, jei nesuteiksime išskirtinių, perteklinių teisių save lenkais vadinantiems Vilniaus ir Šalčininkų rajono gyventojams, – neverti nė sudilusio skatiko. Jei mus gins JAV ir Didžioji Britanija, tai gins ir Lenkija. Jei nuo mūsų nusisuktų Vašingtonas ir Londonas, tada ir Lenkija liks nuošalyje. Nepadėtų nei trys, nei trisdešimt trys lenkiškos raidės, įrašytos pirmąjame Lietuvos respublikos paso puslapyje pačiu didžiausiu šriftu.

Buvusiam Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui, kadaise užėmusiam pataikaujančią poziciją, vertėtų verčiau kukliai patylėti. Jei ne jo anksčiau užimta kapituliantiška laikysena, D.Grybauskaitei vėliau nebūtų tekę atlaikyti įkūraus, atkaklaus Varšuvos spaudimo.

Lietuviškųjų slaptųjų tarnybų klaida

Žiūrint „Valstybės paslaptį“ ne mažiau įdomu buvo išgirsti, kaip kadaise iškeltus įtarimus dėl valstybės paslapties išdavimo vertina pati prezidentės patarėja D.Ulbinaitė. Atsimenate kratas, mestus įtarimus, teismo posėdžius? Akivaizdu, jog Prezidentės patarėja neišdavė jokios valstybinės paslapties, garsiai pranešusi, jog Rusija ruošia provokacijas. Kiekvienas bent mažumėlę politinėmis intrigomis besidomintis žmogus puikiai suvokia, kad Rusija provokacijas rengia nuolat. Jas rengė vakar, rengia šiandien ir rengs rytoj. Be pertraukų, be atostogų, be savaitgalių.

Vladimiras Putinas. Priešo žvilgsnis. LRT. Kadras iš Donato Ulvydo filmo „Valstybės paslaptis“

Tačiau mūsų džeimsams bondams kažkodėl pasivaizdeno, esą viešai paskelbta žinia apie Rusijos rengiamas provokacijas – valstybės paslapties išdavimas. Mano supratimu, Lietuvos slaptosios tarnybos turėjo padėkoti D.Ulbinaitei už šią plačiai paskleistą žinią: tegul mūsų politikai, žurnalistai, visuomenininkai tampa dar budresni. Deja, mūsų žvalgybininkai pasuko šunkeliais – tą, kuriai derėjo pasakyti „ačiū“, puolė persekioti.

Kas tai – nesusipratimas, žioplumas ar priešiškų žvalgybų sukurpta provokacija? Beje, į šį klausimą iki šiol neatsakyta.

Slaptosios tarnybos – vertingas informacijos šaltinis

Dėl slaptųjų pažymų – panaši pasaka. Kiekvienas, bent kiek besidomintis žvalgybų istorija, žino, jog slaptosios pažymos, kurios patenka ant prezidento, premjero, Seimo pirmininko ar kariuomenės vado stalo, – svarbus dokumentas, nors ir ne visuomet sklidinai užpildytas konkrečiais įrodymais. Slaptosios pažymos, nors jų ir nepateiksi teisėjui, vis tik leidžia susidaryti nuomonę, kur link krypstama. Todėl tai – vertinga pagalba apsisprendžiant dėl kandidato į teisėjo, ministro ar patarėjo postą.

Slaptųjų pažymų kritikams metas suvokti, jog žvalgybose labai konkretūs įrodymai – reta sėkmė. Jei Rusija užverbuoja įtakos agentą, tai jam neišduoda pažymėjimo, bylojančio apie priklausomybę FSB, SVR ar GRU struktūroms. Pažymėjimo taip pat nepapuošia nei Rusijos Federacijos herbu, nei asmeniniu V.Putino parašu. Be kita ko, įtakos agentas ir nesinešioja pažymėjimo, nurodančio tikrosios darbovietės adresą. Tokių pažymėjimų išvis nebūna arba jie budriai saugomi kur nors Maskvoje…

Bet ar tai reiškia, kad įtakos agento neįmanoma „išlukštenti“ kitais metodais? Atidžiai, profesionaliai stebint įtartiną asmenį ne taip jau retai įmanoma susidaryti užtektinai objektyvią nuomonę. Taip, šimtaproncentinių įrodymų nėra. Bet ar jų visuomet reikia, kai tenka siųsti prezidentei raportą? Įtarimai, abejonės – juk tai taip pat svarbus argumentas. Nejaugi slaptosios tarnybos neturi teisės valstybės vadovo perspėti apie įtartinai besielgiantį kandidatą į ministro ar teisėjo postą? Nejaugi VSD ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento vadovai neturi teisės su prezidente pasidalinti savo kritiškais vertinimais? Jei nėra neginčijamų išdavystės faktų, jei egzistuoja tik įtarimai ir spėjimai, nejaugi slaptosios tarnybos savo abejones privalo slėpti nuo prezidentės, o prezidentė, sužinojusi apie įtarimus, bet neturėdama konkrečių įrodymų, privalo elgtis taip, tarsi nieko nebūtų buvę?

Lietuvos saugumas (VSD)

Štai tokios mintys šovė į galvą perskaičius „Nustokim krūpčioti“ ir peržiūrėjus „Valstybės paslaptį“.

Net keista, kad tenka ginčytis su lietuviais dėl tokių akivaizdžių tiesų…

2019.07.01; 21:10

Kaip Kremlius, pasitelkdamas į pagalbą Baltijos šalių verslininkus, puoselėja geopolitinę ekspansiją į Lietuvą, Latviją ir Estiją? Ar Baltijos šalių žvalgyba pajėgi išsiaiškinti visus niuansus ir aplinkybes? Ar Baltijos šalių valdžia turi užtektinai politinės valios priešintis tokiai invazijai?

Jūsų dėmesiui – naujausias Mariaus Laurinavičiaus (Vilniaus politikos analizės institutas) tyrimas.

Šiame videoreportaže – 2-oji dalis.

2019.06.21; 10:30

V.Zelenskis ir A.Merkel. EPA – ELTA nuotr.

Jis ir klounas, ir Porošenkos klonas, nes kalba žodis žodin, ką penkerius metus kalbėjo jo pirmtakas, ir mylimą Putiną pavadino priešu… O dar nepalaikė Merkel už rankos,  kai ji pasijuto blogai jų susitikimo Berlyne metu.

Tai kaip gi Putinas su tokiu gali sėstis prie derybų stalo? – choru klausia Kremliaus propagandistai.

Purvo lavina, žemiausio lygio tyčiojimas užgriuvo V. Zelenskį, nors šis savo poste – vos mėnuo.

Banditų valstybė, skurdžiausia visoje Europoje, kaip mantrą kartoja Kremliaus ruporai.

Ir štai šią savaitę pasaulį apskriejo žinia: jau įvardyti trys aukšto rango rusų kariškiai ir vienas ukrainietis, (pasirodo, jau seniai įtrauktas į Ukrainos išdavikų sąrašą) prisidėję prie Malaizijos oro linijų lėktuvo katastrofos, kuri įvyko 2014 m.  Rytų Ukrainoje ir nusinešė visų 298 civilių keleivių gyvybes.

Įtariamieji, dėl kurių kaltės Malaizijos oro linijų orlaivis patyrė katastrofą

Tyrėjai apkaltino prorusiškus separatistus, kurie, jų teigimu, numušė lėktuvą Rusijoje pagaminta raketa. „Boeing 777“ sudužo sukilėlių kontroliuojamoje rytinėje Ukrainos dalyje 2014metais, kuomet konfliktas tarp valstybės karių ir Rusijos remiamų separatistų buvo pačiame įkarštyje.

Rusija lig šiol aršiai neigia prisidėjusi prie katastrofos tvirtindama, kad raketa buvo paleista iš Ukrainai priklausančios teritorijos.

Kas žinoma apie šią katastrofą?

Reisu MH17 skridęs lėktuvas iš Amsterdamo Schiphol oro uosto pakilo 2014 m. liepos 17 d. 13.15 val. Lietuvos laiku ir kitą dieną turėjo nusileisti Malaizijoje, Kvala Lumpūre. Nuo pakilimo praėjus maždaug keturioms valandoms, būdamas maždaug 50 km atstumu nuo Rusijos–Ukrainos sienos, lėktuvas prarado ryšį su skrydžių valdymo centru. Orlaivis nukrito Donecko srityje, separatistų kontroliuojamoje teritorijoje.

Lėktuvo nuolaužos pasklido maždaug 50 kvadratinių kilometrų plote. 2015 m. spalio mėnesį Olandijos saugumo taryba nustatė, kad į lėktuvą pataikė raketa „Buk“ ir jis subyrėjo ore. 2016 m. jungtinė tyrimo grupė, kurią sudaro pareigūnai iš Olandijos, Australijos, Belgijos, Malaizijos ir Ukrainos, priėjo prie panašios išvados: raketų paleidimo sistema priklausė 53-iajai priešlėktuvinės gynybos raketinei brigadai, įsikūrusiai Rusijoje.

Tyrėjai taip pat nustatė septynis išskirtinius požymius, būdingus šiam konkrečiam „Buk“ kompleksui, įskaitant įrenginio karinį numerį.

O Rusija praėjusiais metais tvirtino, kad raketa buvo paleista Kijevo pajėgų. Pasak Rusijos valdžios, ji į Ukrainą pateko dar Sovietų Sąjungos laikais ir nebuvo grąžinta jai. Štai tas vienintelis „argumentas“, kuriuo Rusija remiasi. Na, dar ir kaltina Ukrainą, kodėl ji, vykstant karui neuždarė savo oro erdvės.

Tuomet, kai negali pagrįsti jai metamų kaltinimų, Rusija visuomet griebiasi melo arba tiesiog atviro tyčiojimosi iš oponentų, vadindama juos nevykėliais, Rusijos priešais, siekiančiais sunaikinti „išskirtinę“ Rusijos civilizaciją.

Raketų paleidimo sistema „Buk“

Regis, JAV jau galutinai suprato, jog priešnuodis tokiam brutaliam Rusijos elgesiui – tai konkreti karinė pagalba jau penkerius metus su okupantu kovojančiai Ukrainoje. Šią savaitę Jungtinės Valstijos pranešė skirsiančios jai 250 milijonų dolerių šalies jūrų ir sausumos pajėgoms stiprinti. JAV pagalbą Ukrainai skiria nuo pat 2014-ųjų, kai Rusija aneksavo Krymą, o Rytų Ukrainoje įsiplieskus kruvinam konfliktui aktyviai rėmė banditus.

Kijevas ir jo sąjungininkai Vakaruose kaltina Rusiją lig šiol siunčiant per sieną karius ir ginklus. Maskva, nepaisydama įtikinamų įrodymų, esą ji niekaip nedalyvauja šiame konflikte, tokius kaltinimus, suprantama, neigia.

Štai šiame konflikte gana apgailėtinai atrodo kai kurių ES valstybių pozicija. Žodžiais Ukraina tarsi ir remiama, tačiau konkrečiais darbais – per menkai. Todėl Paryžiuje šią savaitę lankęsis prezidentas Volodymyras Zelenskis turėjo kone nuolankiai prašyti: „Ukrainos liaudis patikėjo man sudėtingų kompromisų paieškas Minsko derybų procese. Karo užbaigimas ir aneksuotų Ukrainos teritorijų susigrąžinimas – svarbiausia mano užduotis. Tačiau suprantu, kad negalima pasiekti taikos kariniu keliu. Vienintelis kelias į taiką – diplomatinis ir sankcijų spaudimas, todėl prašau jį išsaugoti“.

Tačiau kai kurios ES valstybės, regis, prarandą entuziazmą tai daryti. Ir pirmiausia Vokietija, nors žodžiai ir pasisakanti už sankcijas. Priežastis labai jau merkantilinė: tai rusiškos dujos.

Branderburgo vartai Vokietijos sostinėje Berlyne

Ar atsispirs šiam gundymui Europa? Ar nepalaidos savo nuolat deklaruojamų po naujai tiesiamo Rusijos dujų vamzdžiu“?

Rusija aiškiai nenori, kad būtų užbaigtas karas Rytų Ukrainoje, bet ciniškai kaltina Ukrainą, esą ši nenori. Bet Rusija nenori ir sankcijų pratęsimo, todėl intensyviai ieško sau sąjungininkų.

Ar pavyks naujajam Europos Parlamentui išnarplioti šį Gordijo mazgą, pamatysime.

2019.06.21; 05:45

Arūnas Stakišaitis, šios analizės autorius

Davoso forume pradėdama Rusijai skirtą diskusiją, Amerikos žurnalistė T.Rubin 2000 m. Rusijos delegacijos atstovų paklausė: „Kas yra ponas Putinas?“ Atsakyti nesiryžo niekas, ir salė ėmė juoktis. Suprasti tada reikėjo tiesmukiškai – 1999 m. pabaigoje prezidento B.Jelcino paliktas įpėdiniu ir naujuoju Rusijos prezidentu tapęs žmogus buvo mažai žinomas.

Klausimas „Who is Mr. Putin?“ tapo istoriniu ir yra populiarus iki šiol. Autokratinio V.Putino vykdoma politika, kenksminga net Rusijai, sprendimai, jo nesukalbamumas derybose tebeskatina domėtis, kodėl ir kaip jis tapo prezidentu, kokia asmenybė jis yra.

Karjeros laiptai: KGB – mokslinė veikla – federacinė valdžia

Kaip nurodoma V.Putino biografijoje[1], 1970 m. jis įstojo į Leningrado universiteto Teisės fakultetą. Būdamas studentu, tapo komunistu. Po studijų 1975 m. buvo pasiųstas į KGB mokyklą Ochtoje. Po pusmečio darbo KGB valdyboje Leningrade mokėsi aukštojoje KGB mokykloje Maskvoje, o dar po pertraukos –  KGB Andropovo institute. 1986-1990 m. buvo pasiųstas į KGB atstovybę prie Rytų Vokietijos Saugumo ministerijos arba Štazi (vok. Stasi) Drezdene. Po Vokietijos susivienijimo 1990 m., turėdamas papulkininkio laipsnį, V.Putinas grįžo į Leningradą ir tapo Leningrado universiteto rektoriaus padėjėju tarptautiniams reikalams. Rusijoje tai buvo postas, kurį užimdavo saugumietis. 1991 m. rugpjūčio mėnesį (pučo mėnuo) V.Putinas pasitraukė iš KGB, tapdamas atsargos pulkininku.

Maskvoje atidaryta Rusijos prezidentą V. Putiną šlovinanti paroda „Superputin“. EPA-ELTA nuotr.

Biografijoje[2], kurią skelbia Kremliaus interneto svetainė, Rytų Vokietijos laikotarpis apibūdinamas V.Putino žodžiais: „Darbas man sekėsi gerai“. Tačiau po komandiruotės užsienyje jam buvo patikėtos nereikšmingos pareigos. Akivaizdu, kad turėjo egzistuoti priežastis.

Vokietijos vyriausybės archyvų tarnybos atstovas J.Legneris, remdamasis Rytų Vokietijos slaptosios policijos Stasi dokumentais, 2000 m. teigė, kad V.Putinas yra atsakingas už jo organizuoto šnipų tinklo sužlugdymą.

V.Putinui buvo pavesta verbuoti asmenis, kurie po 1989 m. Berlyno sienos žlugimo turėjo ir toliau teikti informaciją Maskvai. Tinklas driekėsi nuo Drezdeno iki Miuncheno Vakarų link. Jo koordinatorius po dviejų mėnesių tapo Vakarų Vokietijos kontržvalgybos agentu ir išdavė visą grupę. Todėl J.Legneris V.Putiną pavadino nevykėliu. Pasak jo, toks karininkas, netinkamai parinkęs centrinį asmenį, po to turėtų daug problemų ne tik Londone, Vašingtone, bet ir bet kurioje pasaulio dalyje[3].

Universitete V.Putinas neužsibuvo. Dar tais pačiais 1990 m. jis tapo Leningrado tarybos pirmininko A.Sobčako patarėju. Biografijoje nurodoma, kad to paprašė vienas V.Putino draugų iš teisės fakulteto. A.Sobčaką 1991 m. išrinkus St.Peterburgo meru, V.Putinas tapo merijoje įsteigto Užsienio ryšių komiteto vadovu, o nuo 1994 m. St.Peterburgo vyriausybės pirmininko pirmuoju pavaduotoju. A.Sobčakui pralaimėjus 1996-07-03 rinkimus, V.Putinas iš miesto valdžios struktūrų pasitraukė. 1996-08-03 įvyko antrai kadencijai išrinkto prezidento B.Jelcino inauguracija, o tą patį mėnesį prezidento reikalų tvarkytojas P.Borodinas (beje, kaip „Sovietų Sąjungos komunistas“ 2010 m. pareiškęs, kad pasitinkant bolševikų revoliucijos Rusijoje 100-sias metines turi būti atkurta visa posovietinė erdvė[4]) pasiūlė jam tapti savo pavaduotoju. Būdamas federacinės valdžios darbuotoju, V.Putinas 1997 m. St.Peterburgo kalnakasybos institute apgynė ekonomikos mokslų kandidato disertaciją „Strateginis regiono mineralinių išteklių bazės atkūrimo planavimas rinkos formavimo sąlygomis: St.Peterburgas, Leningrado sritis“[5].

Vladimiras Putinas – KGB karininko uniforma

Amerikos mokslininkai nustatė[6], kad disertacijos ištisos dalys yra plagiatas. Joje pateikiamos 6 diagramos ir lentelės savo forma ir turiniu sutampa su skelbiamomis Pitsburgo universiteto (University of Pittsburgh) profesorių W.R.Kingo ir D.I.Clevelando 1978 m. knygoje „Strateginis planavimas ir politika“. Knygos rusišką vertimą paskutiniojo dešimtmečio pradžioje išleido su KGB susijęs institutas. Pagrindinėje disertacijos dalyje iš 20 puslapių 16 yra pažodžiui arba su mažyčiais pakeitimais nurašyti iš šios knygos. Brukingso instituto vyresnysis bendradarbis C.G.Gaddy teigia, kad Amerikoje tai būtų plagiatas, net jeigu darbas būtų ne disertacija, o kolegijos lygio darbas. V.Putino tolesnei karjerai šie atradimai negalėjo sutrukdyti, nes jie buvo nustatyti tik 2006 m.

Kaip rodo prezidento V.Putino buvusio patarėjo A.Ilarionovo tyrimas[7], prezidentui B.Jelcinui patyrus infarktą ir susidūrus su sunkia liga, dėl ko sumažėjo jo darbingumas, dalį valdžios perėmė nekonstitucinės konsultacinės aplinkos grupės. Kartu pradėta galvoti apie įpėdinį. Didžiausias vaidmuo, jį parenkant, priskiriamas prezidento administracijos vadovui, o vėliau patarėjui V.Jumaševui ir administracijoje dirbusiai B.Jelcino dukrai T.Djačenko (V.Jumaševas nuo 2002 m. tapo trečiuoju jos vyru). V.Jumaševas pirmenybę teikė slaptųjų tarnybų atstovams, ir todėl būtent jiems 1998-1999 m. atiteko daugelis aukštų postų federacinėje valdžioje. Rekomendavus V.Jumaševui ir premjerui S.Kirijenkai, V.Putiną 1998 m. liepą prezidentas B.Jelcinas paskyrė FSB direktorium. 1999 m. rugpjūčio viduryje V.Putinas Valstybės Dūmos sprendimu buvo patvirtintas Rusijos premjeru. „Šeimos“ interesą, skiriant įpėdinį, rodo laikinai einančiojo prezidento pareigas V.Putino pirmojo 1999-12-31 įsako Nr.1763 pavadinimas: „Rusijos Federacijos Prezidento, baigusio vykdyti savo įgaliojimus, ir jo šeimos narių garantijos“.

V.Putino išrinkimui neabejotinai padėjo daugiabučių namų sprogdinimas 1999 m. rugsėjo 4-16 dienomis Buinakske, Maskvoje ir Volgodonske. Riazanėje budriems gyventojams pastebėjus į namo rūsį nešamus maišus su sprogmenimis ir sprogdikliais, po nesuprantamai ilgo delsimo buvo paaiškinta, kad vyko FSB pratybos[8]. Dėl sprogdinimų spalio 11 d. V.Putinas pateikė ultimatumą Čečėnijos prezidentui A.Maschadovui, reikalaudamas išduoti terorizmo aktų organizatorius. Nesulaukęs norimo atsako, įsakė bombarduoti Grozną. Komentuodamas sprendimą, V.Putinas spaudos konferencijoje pareiškė, kad banditus reikia skandinti tualete (rus. „в сортире их замочим“). Biografijoje pažymima, kad V.Putino 2000 m. kovo 20 d. skrydis iš Krasnodaro į užimtą Grozną, sėdint prie naikintuvo Su-27 vairalazdės, padidino kandidato į prezidentus populiarumą, dėl ko jis kovo 26 d. rinkimus laimėjo jau pirmajame rate.

Austrijos užsienio reikalų ministrė šoka su Vladimiru Putinu. EPA-ELTA nuotr.

Kelią į prezidento postą V.Putinui palengvino Jungtinės Karalystės karinė žvalgyba MI6. Prieš 2000 m. prezidento rinkimus vienas aukštas KGB karininkas Londone kreipėsi į šios tarnybos vadovą R.Dearlove, prašydamas, kad jų valstybės premjeras T.Blairas kartu su V.Putinu apsilankytų S.Prokofjevo operos „Karas ir taika“ premjeroje St.Peterburgo Marijos teatre. Po ilgo svarstymo MI-6 nuspręsta kvietimu pasinaudoti. Taip žiniasklaidoje pasklido greta vienas kito sėdinčių politikų fotografija. Dėl sprendimo Londone dabar labai apgailestaujama. R.Dearlove aiškina, kad B.Jelcino laikais būta gerų santykių su Rusija, o siūlymas priskirtas smulkmenoms. Gi paaiškėjo, kad šio pretendento sureikšminimas nebuvo smulkmena – tai virto rimta problema[9].

Elgesio savitumas

V.Putinas  specialiai stengiasi atkreipti dėmesį į save. Jis nuolat pozuoja objektyvui, vaizduodamas save kaip narą, jūroje „randantį“ specialiai jam padėtas antikines amforas, pilotuodamas lėktuvą ar sėdėdamas už lenktyninės mašinos vairo, rodydamas įgūdžius dziudo ar sėdėdamas iki pusės išsirengęs ant arklio, parodomosiose ledo ritulio rungtynėse įmušdamas 10 įvarčių, ar rodydamasis visai Rusijai specialiai jam sukurtoje savaitinėje televizijos laidoje „Maskva. Kremlius. Putinas“. Toks elgesys pirmiausia gali būti suvoktas kaip Rusijos prezidento narcisizmas.

Narcisizmas paprastai veikia kaip kompensacinis nepilnavertiškumo komplekso mechanizmas. Tai asmens charakterio savybė, kuriai būdingas savo reikšmės pervertinimas ir didelis noras, kad juo būtų žavimasi. Narcizai nesugeba suprasti priešingos nei jų nuomonės egzistavimo galimybės, todėl kitokios nuomonės konfrontaciją dažnai lydi pykčio, o kartais net ir agresijos protrūkiai. Taip su narcisistinio asmenybės sutrikimo samprata, glaustai pakartodama specializuotų psichiatrijos interneto svetainių teiginius, supažindina lietuviškoji Vikipedija.

Dublino Švenčiausiosios Trejybės koledžo (Trinity College, Dublin) psichologijos profesorius I.Robertsonas, tyręs V.Putino elgesį, teigia, kad neribota valdžia jį padarė lengvabūdžiu, godžiu, narcistiniu, pervertinančiu savo nuomonę ir ribotos savivokos žmogum[10]. Rusijos prezidento psichiką jis iliustravo keliais pavyzdžiais.

V. Putinas atostogauja Sibire. EPA-ELTA nuotr.

2005 m. birželio mėnesį JAV verslininkų delegacijos vizito St.Peterburge metu, ant New England Patriots komandos savininko R.Krafto rankos pamatęs deimantais nusagstytą Nacionalinės futbolo lygos supertaurės nugalėtojo žiedą, V.Putinas paprašė jį parodyti. Pasimatavęs pasakė: „Aš galėsiu juo ką nors užmušti“. Po to tariamai dėdamasis jį į kišenę netikėtai išėjo iš kambario.

V.Putinui lankantis Gugenheimo muziejuje Niujorke, jam buvo parodyta Kalašnikovo automato kopija, pripildyta degtinės. V.Putinui linktelėjus vienam savo apsaugininkų, šis eksponatą pasiėmė.

ES tarybos susitikimo 2007 m. Sočyje metu, žinodamas, kad Vokietijos kanclerė A.Merkel bijo šunų, į patalpą, kurioje buvo ji, V.Putinas įsivedė milžinišką juodą šunį.

Mąstymo ribos

Kiekvienas televizijos žiūrovas lengvai pastebės, kad V.Putinui žygiuojant jo dešinė ranka tarsi kabo, o kairė juda natūraliai. Vaizdo įrašą žiūrint sulėtintai, judėjimo ypatybių išryškėja daugiau. Jas The Atlantis žurnalistui atpažinti padėjo  JAV karinių jūros pajėgų koledžo Niuporte (United States Naval War College, Newport) strateginių tyrimų departamento vyresnioji bendradarbė, atestuota kūno judesių analitikė B.L.Connors[11].

V.Putinui žingsniuojant raudonu kilimu, jo kairė ranka ir koja juda lengvai, natūraliu ritmu. Tačiau dešinė ranka, šiek tiek sulenkta per alkūnę, atrodo suakmenėjusi, tarsi judėtų nuo peties. Dešinė koja yra velkama ir neabsorbuoja viso svorio. Visas judėjimo momentas ir energija, V.Putinui einant, atsiranda iš kairės kūno pusės, o dešinė pusė kaip raitelis keliauja kartu su ja. Netgi dešinė torso dalis atrodo lyg būtų įšalusi. Kai V.Putinas laiko rašiklį, jo dešinė ranka atrodo nepatogiai, ji laiko jį silpnai.

Į V.Putino judėjimo savitumus specialistai atkreipė dėmesį jau per pirmuosius viešus jo pasirodymus 2000 m., o 2008 m. JAV gynybos departamento analitinė Bendrųjų vertinimų tarnyba (Office of Net Assessment) pateikė specialaus tyrimo ataskaitą[12].

Kadangi kūno dešinės – smegenų kairiojo pusrutulio ryšio funkcijos susiformuoja maždaug per 10 pirmųjų gyvenimo mėnesių, tyrime dalyvavę JAV neurologai tvirtina, kad V.Putinas labai anksti, gal būt, dar būdamas negimęs, patyrė žymią smegenų pusrutulio traumą (vyrauja nuomonė, kad tai buvo insultas) kaktinės žievės kairiojo smilkinio srityje, su kuria ir yra susijusios tiek centrinė, tiek periferinė nervų sistemos, dešiniosios pusės (galva, krūtinės ląsta, ranka ir koja) bendroji motorinė funkcija, veido mikro išraiškos, žvilgsnis, klausa, balsas ir viskas kartu. Remdamiesi V.Putino judesių analize, neurologai neabejoja, kad kūdikystėje V.Putinas nešliaužiojo. Tai reiškia, kad kontralateralinio judėjimo (vienos pusės rankos judesį keičia kitos pusės kojos judesys) ir kitų neurologinių struktūrų, kurios susiformuoja per maždaug 10 pirmųjų mėnesių ir integruoja smegenų dešinės kairės funkciją, V.Putinas neturi. Jo galvos smegenų apatinės dalies ir stuburo refleksai yra daliniai.

Vladimiras Putinas – dziudistas. EPA – ELTA nuotr.

Žmogaus judesiai leidžia spręsti apie smegenų būklę, nes vystymosi metu judėjimo ir smegenų įtaka vienas kitam yra abipusė. Judėjimas skatina bendrą žmogaus vystymąsi, įskaitant smegenų funkciją, o nuo smegenų priklauso judesių stilius. Pastarasis įsitvirtina gyvenimo pirmaisiais metais ir yra individualus. Toks jis išlieka visą gyvenimą. Šis vystymosi procesas asmeniui lemia suvokimą, supratimą ir veiksmus, kurių reikia sprendimų priėmimo eigoje. Tad judesiai gali atskleisti žmonių savitumą ir galiausiai pasiūlo žemėlapį, rodantį, kaip veikia jų smegenys, ir kaip jie priima sprendimus. Dabartiniais laikais judėjimo ir smegenų sąsają tiksliau atsekti ir apibūdinti padeda magnetinio rezonanso tomografija ir smegenų skenavimas.

Galutines išvadas V.Putinui padėtų padaryti ištyrimas būtent minima aparatūra. Galimybės neturint, papildomo aiškumo suteikia V.Putino tipo sutrikimus turinčių suaugusiųjų judesių analizė. Ji aiškiai rodo, kurios schemos yra visiškai susiformavę, kurios vyrauja ir kurios yra užslėptos. Specialistai teigia, kad Rusijos prezidentas turi neurologinę anomaliją, sudėtingą elgesio problemą. Tai yra autizmo sutrikimo forma, vadinama Aspergerio sindromu. Sutrikimą taip pat atspindi V.Putino žvilgsnis, veido išraiška, balsas, klausa. Visa tai rodo žymias V.Putino nesąmoningo grėsmės ar saugumo suvokimo problemas, kas turi įtakos visiems jo sprendimams.

Dėl sustabdyto nervinės sistemos formavimosi šis asmuo liko primityvioje evoliucinėje vystymosi stadijoje, kai spręstina situacija sukelia reakciją, psichoneurologų vadinamą „mušk arba bėk“. Jos metu organizmas mobilizuojasi, stengdamasis pašalinti grėsmę. Gi aukštesni evoliuciniai socialinės įtraukties procesai V.Putinui liko nepasiekti. Tad, susidūrus su iššūkiu, jam terūpi nustatyti tvarką, o pagrindine strategija lieka kontrolė. Dėl šios priežasties, V.Putinui priėmus sprendimą, gali būti labai sunku įtikinti jį veikti kitaip. Tai gali turėti didelių pasekmių asmeniškai dalyvaujant, priimant sprendimus ir ypač dalyvaujant krizių valdyme. Jis gali būti užsispyręs, stabdantis krizių sprendimą. Iš jo taip pat galima laukti gynybinės reakcijos, kuri pereina į agresiją.

Ataskaitoje V.Putino reflekso „mušk arba bėk“ pavyzdžiu nurodomas tuometinis Rusijos verslininko M.Chodorkovskio įkalinimas, kai jis viešai prakalbo apie korupciją valdžioje. Taip V.Putinas reagavo į atsiradusią grėsmę arba nepatogumą. V.Putinui taip pat neatsirado socialinės įtraukties poreikio atominio povandeninio laivo Kursk nelaimės metu.

Įtaka

Karališkojo saugumo ir gynybos tyrimų instituto Londone vyresnysis bendradarbis  M.Galeotti daro prielaidą, kad V.Putino autokratija virsta šnipų įtakojamu valdymu, dėl ko turėtų sunerimti Rusija ir pasaulis[13].

Ekspertas teigia, kad V.Putinas karjeros KGB metu tebuvo vidutinis kabinetinis karininkas, o 13 mėnesių laikotarpiu 1998-1999 m. – neįsimintinas FSB direktorius. KGB tarnyboje per 16 metų jo pagrindinis pasiekimas buvo veikla komunistinėje Rytų Vokietijoje, kur valandomis turėdavo sudarinėti ataskaitas, rinkti spaudos iškarpas, skirtas studijuoti kitiems. Vakarų misijose nebuvo, negavo apdovanojimų, nevadovavo.

Putinui – ne. Mitingas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.

Galima būtų dar pridurti, kad veikla Stasi prieglaudoje turėjo būti saugi. O apdovanotas V.Putinas vis tik buvo. Rytų Vokietija jį įvertino bronzos medaliu „Už nuopelnus VDR nacionalinei liaudies armijai“. Tačiau šį medalį, pasak Stasi vadovo M.J.Wolfo, gaudavo kiekviena sekretorė, jeigu ji nepadarydavo šiurkščių nusižengimų.

M.Galeotti teigia, kad Rusijos prezidentas B.Jelcinas V.Putiną pasirinko FSB direktoriumi ne dėl kompetencijos, bet dėl politinio lojalumo, norėdamas turėti patikimą vadovą, kuris dangstytų nedidelius savo viršininko nusižengimus.

Kaip straipsnio autoriui nurodė aukštesniąsias pareigas FSB užėmęs asmuo, V.Putinui liko nepažįstama šios tarnybos veikla aukštesniame lygmenyje. Būdamas amatininku, V.Putinas apsistatė aukštas pareigas užėmusiais žvalgybų veteranais, kurie aiškina jam apie pasaulį, kurio jis liko nepažinęs. O šie varžosi tarpusavyje, norėdami jam įtikti. Jie suvokė, kad V.Putinui niekas daugiau nepatiks už tai, ką jis nori girdėti. Vienas ankstesnis Rusijos žvalgybos pareigūnas autoriui sakė, kad „blogų naujienų savo carui geriau neminėti“.

Rusijos slaptosios tarnybos turi didelę įtaką V.Putino pasaulėžiūrai. Prezidento administracijos šaltiniai nurodė konkretų pavyzdį. Kai Euromaidano revoliucijos Ukrainoje metu Rusijos Užsienio žvalgybos tarnyba (UŽT) pranešė, kad tuometiniam prezidentui V.Janukovičiui gresia rimtas pavojus, FSB V.Putinui teigė atvirkščiai – esą padėtis lieka visiškai kontroliuojama. Atėjus momentui, kai V.Janukovičius turėjo bėgti į Rusiją, UŽT vietoje pagyrimo liko nubausta – keli jos pareigūnai buvo atleisti, o FSB išvengė atsakomybės. Atrodo, kad V.Putinas priėmė FSB aiškinimą, kad Ukrainos revoliuciją inspiravo Vakarų žvalgybos, o UŽT apie tai jo neinformavo.

Todėl nenuostabu, kad Rusijos žvalgybų varžymasis dėl įsiteikimo vadui tampa kanibalistiniu. Rusija neturi britų pavyzdžio vyriausybinės žvalgybų organizacijos, kuri sintetintų atskirų žvalgybų skirtingus požiūrius ir bandytų išspręsti prieštaravimus, prieš pateikiant informaciją politikams. Rusijos žvalgybos prezidentą informuoja raštu ir žodžiu atskirai. O rezultatas yra politizuotos žvalgybos eskalavimas, nes žvalgybos varžosi tarpusavyje ir bado viena kitai į nugarą, norėdamos pateikti ideologiškai tinkamiausius požiūrius.

Plakatas skelbia: Putinui – ne. Mitingas Rusijoje. EPA – ELTA nuotr.

M.Galeotti pastebi, kad V.Putinas paskutiniaisiais metais kaip ir dauguma autokratinių vadovų pasidarė mažiau tolerantiškas alternatyvioms nuomonėms ir savo aplinką susiaurino iki sakančių „taip“ ir savo draugų vanagų. Šių vaidmuo V.Putino dienotvarkės sudaryme yra nenormaliai didelis. Žvalgybų nuomonė jam yra viršesnė už kitų institucijų informaciją ir patarimus. Pastaruoju metu V.Putinas retai keliauja, daugiausia laiko praleisdamas kabinetuose Maskvoje ir sužinoti tikrąją padėtį vietoje neturi galimybės.

Tokiomis sąlygomis padaryta akivaizdžių klaidų.

Po Krymo aneksijos FSB ir GRU įtikinėjo V.Putiną tęsti karinį konfliktą pietryčių Ukrainoje, sakydamos, kad Kijevas greitai kapituliuos.

Rusijos parlamentiniai šaltiniai nurodė, jog FSB buvo tikra, kad pensijų reformą rusai priims nuolankiai.

S.Skripalio nuodijimas Jungtinėje Karalystėje, GRU ir UŽT nuomone, turėjo sukelti tik laikiną įtampą.

Vladimiras Putinas automobilyje – pirmas iš kairės. EPA – ELTA nuotr.

Vienas Rusijos Užsienio reikalų ministerijos (URM) buvęs darbuotojas atskleidė, kad V.Putinas URM informaciją priima pagal jam pateiktus Saugumo tarybos sekretoriaus N.Patruševo ir specialiųjų tarnybų aiškinimus. Jeigu ministerija žvalgybų stumiamą politinį lunatizmą kritikuoja, V.Putinas neklausia, kodėl jos jį dezinformuoja – jis tiesiog sako, kad ministerijoje galvojama naiviai.

Pavojų britų ekspertas įžvelgia dėl to, kad gerą patarimą nustelbia šnipų kova dėl V.Putino ausies. Tai užkerta kelią alternatyvai. Tai priverčia net racionalios politikos šalininkus imtis blogų sprendimų. M.Galeotti pastebi, kad daugelį karų lėmė bloga žvalgyba.

2019.06.11; 09:00

[1] Президент России Владимир Владимирович Путин Биография: http://www.biograph.ru/index.php?option=com_content&view=category&layout=blog&id=45&Itemid=98

[2] Владимир Путин. Биография: http://putin.kremlin.ru/bio

[3] Putin Botched Spy Ring Mission, Berlin Official Says: http://old.themoscowtimes.com/news/article/tmt/262767.html

[4] Бородин: Европа войдет в состав обновленного СССР к 2017 году: https://vz.ru/news/2010/11/23/449582.html

[5] Стратегическое планирование воспроизводства минерально-сырьевой базы региона в условиях формирования рыночных отношений: Санкт-Петербург и Ленингр. Обл: https://www.dissercat.com/content/strategicheskoe-planirovanie-vosproizvodstva-mineralno-syrevoi-bazy-regiona-v-usloviyakh-for

[6] Researchers peg Putin as a plagiarist over thesis: http://www.washingtontimes.com/news/2006/mar/24/20060324-104106-9971r/#ixzz2Ltsm0Pjx

[7] Почему и как они придумали Путина?: https://echo.msk.ru/blog/aillar/2441461-echo/

[8] ФСБ ВЗРЫВАЕТ РОССИЮ. Провал ФСБ в Рязани: http://2001.novayagazeta.ru/nomer/2001/61n/n61n-s04.shtml

[9] MI6 regrets helping Vladimir Putin to win power, says ex-spy chief: https://www.thetimes.co.uk/edition/news/mi6-regrets-helping-vladimir-putin-to-get-elected-says-ex-spy-chief-tbttxxljf

[10] Inside the mind of ‘reckless narcissist’ Vladimir Putin: https://www.heraldscotland.com/news/16252688.inside-the-mind-of-reckless-narcissist-vladimir-putin/

[11] The Accidental Autocrat: https://www.theatlantic.com/magazine/archive/2005/03/the-accidental-autocrat/303725/

[12] A Technical Report on the Nature of Movement Patterning, The Brain and Decision-making, the President of Russia, Vladimir Putin: http://www.naegele.com/documents/2008report.pdf

[13] Spooks in the Kremlin: https://foreignpolicy.com/2019/04/27/spooks-in-the-kremlin-russia-putin-future-of-espionage/

Vladimirą Putiną smerkiantis plakatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Rusai niršta. Tiksliau, ne rusų liaudis, o Kremliaus propagandistai, tiesiogiai vadovaujami V. Putino. Bandito, nekalto žvėries kailyje.

Nė vieno  žingsnio – be šeimininko žinios. Jam turėjo būti didžiulis pažeminimas, kuomet Vakarai nepakvietė tirono dalyvauti 75-osiose sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje metinėse. Bet jie, šovinistai, turi pasiteisinimą: rusai jau buvo laimėję karą, todėl amerikonų konservai badaujantiems rusų kariams neturėjo jokios reikšmės.

Būtų ir toliau graužę pušų žievę ir kėlę savo kovinę dvasią; ir nugalėję. Deja.

Bet vis dėlto nuo išsekimo ir visiško bado išgelbėjo amerikiečiai.

Rusai nenori to prisiminti. Honoras neleidžia. Tiek to. Apsimesti tuo, kuo neesi, irgi menas.

Kremlius nepasveikino naujai išrinkto Ukrainos prezidento V. Zelenskio, su kuriuo, išrinkto ukrainiečių tautos demokratiniuose rinkimuose, jau šeštus metus kariauja Rytų ordos.

V. Zelenskis apsilankė Donbase. EPA-ELTA nuotr.

Dabar jį lygina su P. Porošenko, atseit jo klonu, kovojusiu su rusų invazija į Ukrainą.

Norėjo turėti marionetę, bet apsiriko, net turėdami aliuzijų į tai, jog Zelenskis, pagal tautybę, yra žydas. Globaliame pasaulyje tai neturi jokios reikšmės.

Susimovė, nes šiuolaikiniame pasaulyje ne tai svarbiausia.

Rusai nenori taikos. Šis įšaldytas konfliktas Rytų Ukrainos naudingas tik Rusijai. Apie tai, jog rusai bandys įšaldyti šį konfliktą, dar 1914-aisiais kalbėjo visi žymiausi Vakarų analitikai.

Ir tai išsipildė. Rusams tai patogu – nei didelis karas, nei taika. Gali spjaudytis ugnimi, bet visuomet kaltinti kitą pusę. O jie tai sugeba, pasikliaudami demagogiją ir melą.

Todėl  Rusija ir nesistengia sureguliuoti konflikto, dėl kurio žūsta visiškai nekalti žmonės.

Paskutiniai duomenys rodo, jog apšaudymai Donbase tik aktyvėja, Rusijos remiamų separatistų koviniai veiksmai intensyvėja.

Iš čia kyla vienas vienintelis klausimas: ar Vakarų Europa ir toliau taikstysis su barbarais, kurie, pagal naujausių tyrimų statistiką, ir toliau sėkmingai vysto prekybinius sandorius su šalimi, kuri aneksavo Krymą ir užgrobė Donbaso žemes?

Kaip rodo ekonominė statistika, po  2014-ųjų metų Europos Sąjungos prekybos apimtys su agresore Rusija tik augo. Liūdna, vien prisiminus garsųjį Šrioderį,  Putino draugą. Kaip ten jo vardas? Vovočka?

Nejaugi gyvename iškreiptų veidrodžių Karalystėje?

2019.06.10; 15:40

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ketvirtadienį Sankt Peterburge pareiškė ramiai žiūrįs į tai, kad nebuvo pakviestas į renginius, skirtus sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje 75-osioms metinėms.
 
„Tai nesvarbu, – sakė V. Putinas, paklaustas, kaip jis jaučiasi, negavęs kvietimo. – Svarbu kitkas – tiesa apie istoriją ir siaubingą tragediją, kuri ištiko žmoniją Antrojo pasaulinio karo metais“.
 
„Mes irgi ne visus kviečiame, ne į kiekvieną renginį. Kodėl mane būtinai turi kviesti? Ar aš koks vestuvinis generolas? – pridūrė jis šypsodamasis. – Man ir savų reikalų pakanka“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.07; 06:03

Popiežius Pranciškus kitą mėnesį Vatikane priims Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, ketvirtadienį pranešė Vatikanas.
 
„Šventasis Tėvas liepos 4-ąją priims Rusijos Federacijos prezidentą“, – sakė laikinasis atstovas spaudai Alessandras Gisottis.
 
Tai bus jau trečiasis popiežiaus Pranciškaus ir V. Putino susitikimas.
 
Paskutinį kartą popiežius Rusijos prezidentą priėmė 2015 metais, kurio metu popiežius paragino V. Putiną ir kitas konflikto Rytų Ukrainoje šalis „nuoširdžiai dėti pastangas“, kad būtų pasiekta taika.
 
Konfliktas Rytų Ukrainoje tarp Ukrainos pajėgų ir Rusijos remiamų separatistų prasidėjo 2014 metais. Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, konflikto metu žuvo apie 13 tūkst. žmonių. Rusija Krymo pusiasalį aneksavo taip pat 2014 metais.
 
2015 metais vykęs popiežiaus ir Rusijos prezidento susitikimas truko 50 minučių. Tiktai susitikimai su buvusiu JAV prezidentu Baracku Obama ir Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu truko ilgiau.
 
Pirmąkart popiežius Pranciškus ir Rusijos vadovas susitiko 2013 metais, kai Romos katalikų Bažnyčia siekė pagerinti santykius su Rusijos ortodoksų Bažnyčia.
 
Ankstesnių susitikimų metu popiežius ir V. Putinas taip pat kalbėjosi tokiais klausimais, kaip karas Sirijoje, krikščionių persekiojimas ir santykiai tarp katalikų ir ortodoksų Bažnyčių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.06; 13:32

JAV specialusis prokuroras R. Muelleris neliudys Kongrese. EPA-ELTA nuotr.
JAV specialusis prokuroras Robertas Muelleris neliudys Kongrese. Jis nemanąs, kad tai „reikalinga“, jo tyrimo ataskaita kalba „pati už save“, pareiškė R. Muelleris trečiadienį Vašingtone žurnalistams.
 
Per beveik dvejus metus vykdytą tyrimą dėl galimo Rusijos kišimosi į JAV prezidento rinkimus Donaldo Trumpo naudai ir vėliau, kai ataskaita buvo pateikta, R. Muelleris su žiniasklaidos atstovais niekada nebendravo.
 
Po trečiadienį įvykusio susitikimo su žurnalistais jis į klausimus neatsakinėjo.
 
R. Muelleris sakė, kad neatskleis nieko, ko nebūtų jo ataskaitoje. Jo tyrimas, parengus ataskaitą, esą baigtas. „Aš grįžtu į privatų gyvenimą“, – pabrėžė R. Muelleris.
 
Jo dvejus metus trukęs tyrimas parodė, kad Rusijos žvalgybos karininkai taikė įvairius metodus ir taip atakavo amerikiečių sistemą. Jie per rinkimų kampaniją 2016-aisiais per tokias platformas, kaip „Wikileaks“, skelbė privačią informaciją ir taip norėjo daryti įtaką bei pakenkti vienam kandidatų.
EPA – ELTA nuotraukoje: JAV ir Rusijos vadovai D.Trampas ir V.Putinas.
 
Komentuodamas, ar JAV prezidentas D. Trumpas ir jo komanda mėgino trukdyti teisėsaugai tirti Rusijos aferą, R. Muelleris pakartojo, kad šiuo klausimu neturi galutinio atsakymo.
 
Remiantis JAV teise, pareigas einančiam prezidentui negali būti pareikšti kaltinimai, todėl jis ir netyręs, ar D. Trumpas pažeidė įstatymus. Esą būtų neteisinga kaltinti jį padarius nusikaltimą, dėl kurio jam negali būti pareikšti kaltinimai.
 
Savo ataskaitoje R. Muelleris rašo, kad būta „daugybės“ kontaktų tarp D. Trumpo stovyklos ir Rusijos atstovų. Tačiau įrodymų, kad būta nusikaltimo, nėra. Be to, R. Muelleris išvardijo įvairius D. Trumpo mėginimus daryti įtaką tyrimui. Tačiau tyrėjai nepasakė, ar taip jis trukdė teisingumui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.30; 10:48

Vis mažiau Rusijos gyventojų pasitiki prezidentu Vladimiru Putinu.
 
Naujausia nuomonės tyrimų instituto WZIOM apklausa rodo, kad šis rodiklis tesiekia 32 proc. Tai yra mažiausias pasitikėjimas V. Putinu nuo 2006-ųjų. Prieš metus prezidentu dar pasitikėjo 47 proc. piliečių.
 
Kad V. Putino populiarumas mažėja, lemia tai, jog žmonės nemato pažangos, Kremliui kritiškai TV stočiai „Dožd“ sakė WZIOM vadovas Valerijus Fiodorovas. Kaip pavyzdį jis paminėjo tai, kad jau penkerius metus nedidėjo gyventojų pajamos.
 
„Pagrindinė problema yra ta, kad žmonės netiki, jog rytoj gyvens geriau nei šiandien“, – kalbėjo V. Fiodorovas.
 
Nuomonės tyrimo institutas FOM savo ruožtu žmonių klausė, už ką jie balsuotų, jei rinkimai vyktų kitą sekmadienį. 48 proc. respondentų įvardijo V. Putiną. Jis per rinkimus 2018-aisiais gavo 76,69 proc. balsų.
 
WZIOM teiravosi respondentų ir apie pasitikėjimą opozicijos politiku ir kovotoju su korupcija Aleksejumi Navalnu. Pasitikėjimas juo siekė tik 1,5 proc. Tiesa, priešingai nei V. Putinas, A. Navalnas negali remtis galinga valstybine televizija.
 
2019.05.30; 10:34

Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid

Keista ta Estijos prezidentė. Ji negalinti pakęsti žmonas skriaudžiančių vyrų? Jai šlykštūs tie, kurie terorizuoja savo moteris? Pagirtina pozicija. Taip ir tik taip privalu žiūrėti į smurtaujančias šeimos galvas!

Sveikinu, pritariu: Estijos prezidentė pasielgė solidžiai, kai ryžtingai išėjo iš Parlamento salės. Jai buvo nemalonu klausytis prisiekienčio ministro, kurį estų žiniasklaida kaltina nuolat grubiai terorizavus savo antrąją pusę, žodžių.

Tačiau kaip paaiškinti Estijos prezidentės troškimą šnekučiuotis su kaimynines šalis prievartaujančiu vyru – Vladimiru Putinu? Vyras, mušantis vienui vienintelę savo moterį, – bjaurus, o vyras, kurio įsakymais remiantis buvo užpultos mažiausiai trys tautos ir, skrupulingai suskaičiavus, nukentėjo dešimtys tūkstančių čečėnų, gruzinų, ukrainiečių moterų, – priimtinas?

Politika – kompromisų, nuolaidų, atsitraukimų, reveransų, mainų, chameleoniškumo, išdavysčių menas. Kai kada tenka nusileisti – vardan „mažesniojo blogio“. Ir vis tik nuolaidžiaujant nepatartina prarasti sveiko proto. Nes be perstojo lyg unguriui vinguriuojant nė nepajusi tapęs politine prostitute. Jei Estijos prezidentei atgrasus ministras, galimai mušdavęs savo sutuoktinę, nors jo kaltė, beje, įstatymiškai vis dar neįrodyta, koks jai turėtų atrodyti atstumiantis vyras, dėl kurio kaltės tūkstančiai čečėnų, gruzinų ir ukainiečių moterų tikrų tikriausiai neteko savo šeimų, namų?!

Bet viskas, regis, kitaip…

Analizuojant Estijos prezidentės elgesį (atmetus bet kokias sąmokslo teorijas apie galimas išdavystes ir verbavimus), kyla noras šmaikštauti: Estijos prezidentė nekenčia tik mažai smurtaujančių vyrų, tie, kurie muša daug ir stipriai, – jai mieli, priimtini.

2019.05.09; 07:00