Sovietinės kariuomenės puolimo inscenizacija Vilniuje prie Baltojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis ir frakcijos seniūno pavaduotoja Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė kreipėsi į Vokietijos sportinių drabužių, avalynės ir inventoriaus gamintoją „Adidas“ dėl sovietinės simbolikos drabužių.
 
Kreipimesi pažymima, jog daug Europos šalių ne tik mini totalitarinio režimo aukų atminimą, bet ir yra uždraudusios naudoti sovietinius bei nacių režimo simbolius, todėl TS-LKD vardu prašoma vienos didžiausių sportinės aprangos gamintojos Europoje parodyti atsakomybę ir užtikrinti, kad visi sovietiniai drabužiai būtų pašalinti iš visų „Adidas“ parduotuvių ir susijusių mažmenininkų.
 
Socialiniuose tinkluose pradėjo plisti informacija, jog Londone esančios „Adidas“ parduotuvės vitrinoje demonstruojami raudoni, sovietine simbolika ir užrašu „USSR“ (angl. – Union of Soviet Socialist Republics, liet. – SSRS) pažymėti drabužiai, taip keliant klausimą dėl įmonės pozicijos ir totalitarinių režimų padarytų nusikaltimų supratimo.
 
„Totalitarizmas yra XX a. blogis ir nėra „blogesnio“ ar „geresnio“ totalitarinio režimo. Tarptautinės korporacijos turi atsižvelgti į istorijos faktus, gerbti aukų atminimą ir susilaikyti nuo sovietinės nostalgijos skatinimo ar totalitarinių režimų padarytų nusikaltimų pateisinimo. Tikrai visame pasaulyje būtų nesuprantama, jei „Adidas“ pagamintų teminę drabužių liniją su nacistine simbolika, tačiau kažkodėl užsimerkiama prieš Sovietų Sąjungos ženklus. Esu įsitikinusi, kad yra ir kitų būdų, kaip švęsti sporto laimėjimus, o ne šlovinti režimą, atsakingą už milijonų mirtis ir kančias“, – teigė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
 
Kaip primena konservatoriai, įrašai socialiniuose tinkluose pasirodė Lietuvai minint Gedulo ir vilties dieną, kai pagerbiamos NKVD – Sovietų sąjungos represinės žinybos – vykdytų trėmimų aukos.
 
Parlamentarai savo kreipimesi atkreipia korporacijos dėmesį, kad vien Lietuvoje 1941 m. birželio 14-18 dienomis į Sibirą, gyvuliniuose vagonuose, buvo ištremta per 18 500 žmonių: moterų, senjorų, vaikų ir kūdikių.
 
Tai buvo pirmoji iš 35 sovietinio režimo vėliau įvykdytų trėmimo operacijų. Stalino valdymo metu, 1940-1953 m., beveik 300 000 žmonių buvo ištremti iš Lietuvos arba įkalinti gulaguose – priverstinio darbo stovyklose, o 20 000 pasipriešinimo dalyvių ir jų rėmėjų – nužudyti. Sovietų represijos prieš Baltijos šalis tęsėsi per visą okupacijos laikotarpį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.17; 13:55

Seimo narys Artūras Skardžius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją dėl galimų bandymų paveikti tiriamąją žiniasklaidą. Parlamentarė klausia, ar Seimo narys Artūras Skardžius nepažeidė konstitucinės žurnalistų teisės informuoti visuomenę ir nebūti už tai persekiojamiems.

Viešojoje erdvėje pasirodžius informacijai, kad Seimo laikinoji tyrimų komisija, sudaryta ištirti Seimo nario A.Skardžiaus veiklą, paties tiriamojo iniciatyva kreipėsi į teisėsaugą – Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT), Valstybės saugumo departamentą (VSD), Generalinę prokuratūrą ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą (FNTT) – dėl tiriamojo interesus atskleidusios žiniasklaidos ir jį kritikavusių asmenų, parlamentarė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė kreipiasi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją ir prašo išnagrinėti Laikinosios tyrimų komisijos posėdžių medžiagą bei visus Komisijos darbo epizodus, ir nustatyti, ar A. Skardžius neperžengė savo kaip Seimo nario įgaliojimų, siekdamas paveikti komisijos darbą ir žiniasklaidą.

Seimo narei kyla klausimas, ar A. Skardžius neperžengė savo kaip Seimo nario įgaliojimų, siekdamas galimai per komisiją paveikti žiniasklaidą, kuri visuomenei pateikė informaciją apie jo interesus. Anot parlamentarės, tokiu paklausimu galėjo būti bandoma išsiaiškinti žurnalistų informacijos šaltinius, nors informacijos šaltinio paslaptis yra viena pagrindinių žiniasklaidos laisvės teisių, ir yra saugoma įstatymu. Be to, kreipiantis į teisėsaugos institucijas galėjo būti siekiama paveikti žurnalistus, atlikusius A. Skardžiaus interesų tyrimą, ir tai gali būti traktuojama kaip spaudimas jiems ir atgrasymas.

cenzura_2
Cenzūra

„Vienintelis deramas kelias politikui, manančiam, kad apie jį žiniasklaidos skleidžiama informacija neatitinka tikrovės, yra kreiptis į teismą, tuo tarpu A. Skardžius tokių pretenzijų nėra pateikęs. Kyla įtarimas, kad Seimo narys, prisidengdamas komisija, galimai siekė surinkti nepalankią informaciją apie žurnalistus, nes teisminiu keliu negalėjo nuginčyti visuomenei atskleistos informacijos teisingumo“, – teigė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.

Informaciją pateikė Eleonora Budzinauskienė (ELTA)

2018.08.10; 08:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Tikiuosi, kai kas dar prisimena Prancūzijos istoriją ir nerūpestingąją karalienę Mariją Antuanetę, kuri išgirdusi, kad vargdieniai prancūzai skundžiasi nebeturį ko valgyti, net duonos nebeturintys, nusistebėjo ir patarė: „Jei neturi duonos, tegu valgo pyragaičius“.

Prisimenu tą karalienę kaskart, kai girdžiu ministrus, Seimo narius ar išmanius politologus džiaugiantis, kad Lietuva niekada taip gerai negyveno, kaip šiandien, ir dar pabarančius tuos, kurie Lietuvą mato kitokią: nuskurdusią, išvargusią, besitraukiančią, kaip šagrenės oda, prarandančią savo tautinę ir kultūrinę tapatybę.

Taip, aš tikiu, kad visi buvę ir esantys europarlamentarai ar seimūnai bei šiltose vietelėse įdarbinti jų giminaičiai dar niekada taip gerai negyveno, kaip dabar… 

Taip, tikiu, kad skraidantys iš Vilniaus į Briuselį ar kitas Europos ar Amerikos sostines, ar į Afriką semtis  patyrimo kovojant su skėriais, neįžvelgia po lėktuvo sparnais praplaukiančių ištuštėjusių Lietuvos miestelių ir kaimų, jų trobų su užkaltais langais ir dilgėlėmis užaugusių vartelių…

Bet juk analitikai-kritikai kalba ne apie juos, ne apie tuos kelis šimtus ar porą tūkstančių prasigyvenusiųjų politikų ir verslininkų, bet apie šimtus  tūkstančių nusigyvenusių, nebepragyvenančių Lietuvos piliečių ir todėl arba emigruojančių, arba geriančių, arba net savo noru pasitraukiančių iš gyvenimo…

Maža to, tiems, kurie savo valia, savo sprendimu (o ne ant tėvų-mamų rankų) ėjo į Sąjūdį, į Baltijos kelią, į Sausio 13-sios naktį, itin apmaudu ir net skaudu, kad štai atėjo jaunoji karta, kurios Sąjūdžio pirmeiviai taip laukė, tikėdamiesi, kad jie perims iš jų ne tik trispalves vėliavėles ir Tautinės giesmės žodžius, bet ir idėjas, ir idealizmą, ir pasiryžimą aukotis, kad jie bus protingesni ir darbštesni, bet atėjo, deja, ne visai tokia karta, kurios jie laukė…

Kartu su negausiais Sąjūdžio idėjų perėmėjais atėjo, atidundėjo glaudžios gretos sočių, išsipusčiusių, arogantiškų visų lyčių marijų antuanečių, kurios stokojantiems duonos perša pyragaičius: vietoj Lietuvos siūlo Europą, vietoj kultūros – pramogas, vietoj atsakomybės – malonumus, hedonizmo kultą bei toleranciją viskam ir visokiems.

Senas aptriušęs sovietinių laikų autobusas. Slaptai.lt nuotr.

Jaunieji partiniai chunveibinai lyg šakalai apipuolė su partijomis neskubančius susisaistyti savo bendraamžius, nesibodėdami sąvartynų leksikos, nesivargindami diskutuoti, remiantis protingais ar bent padoriais argumentais.

Priešingai. Štai, įsivaizduodami esą labai gudrūs ar sąmojingi, pataria dabartinės Lietuvos kritikams lyginti Lietuvą su Rusija, Šiaurės Korėja ar Kinija, kad šitaip būtų pastebėti ir išliaupsinti Lietuvos pasiekti laimėjimai.

Bet, varge vargeli: nejau niekas iš vyresniųjų bendrapartiečių jų nepaprotino, kad ne į šias šalis lygiavomės, verždamiesi iš SSSR ir skelbdami atkuriantys savo laisvą, nepriklausomą valstybę, tad ir lygintis su jomis būtų nuoga plika gėda bei pri(si)pažinimas, kad visos nepriklausomos Lietuvos vyriausybės patyrė fiasko?!

Maža to, nesugebėdami protingai diskutuoti, chunveibinai išgalvoja ir priskiria kritikams tokias mintis, tokias frazes, kokių šie niekada nėra ištarę ir… ginčijasi su savo pačių nusipieštais oponentais iki apkvaišimo… Tačiau aklai ignoruoja tai, kas baisiausia mūsų nūdienėje istorijoje: tautos išsivaikščiojimą.

Nežinau, kas, anot Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, paskelbė, kad tautai „jau supiltas kapas“, bet kad tauta, jaunajai kartai masiškai išvažiuojant iš Lietuvos, „eina į susinaikinimą“ – po šiais žodžiais pasirašyčiau ir aš. Dar neatėjo, bet eina… Ir jei jau politikė prabilo apie šventvagystę, tai šventvagiška yra tauškalais (išsireiškimą pasiskolinau iš R. Morkūnaitės-Mikulėnienės) apie tik virtualioje erdvėje įmanomą globalią Lietuvą apgaudinėti save ir patiklius rinkėjus.

Jei taip „tauškėtų“ iš tauškėjimo duoną pelnantis rašeiva, galima būtų elegantiškai-tolerantiškai pasukioti pirštu prie smilkinio, bet kai taip tauškia tautos rinkti politikai, tai jau prilygintina tautos gyvybinių interesų išdavystei.

Priešingai partinių chunveibinų tvirtinimams, šiandienos Lietuvos negeroves pastebi ir kritikuoja anaiptol ne vien nepartinis, neva profesorių „primokytas“ jaunimas.

Niekas, pavyzdžiui, jaunatvišku neišmanymu neapkaltintų savo kandidatūrą į prezidento postą keliančios ekonomistės, Seimo narės Aušros Maldeikienės. Bet ir jos nuomone, nepriklausomybės pradžioje puoselėti laisvės ir gerovės siekiai „yra patenkinti tik iš dalies“, o pasiekimai nepaslepia didžiausių skaudulių: emigracijos ir savižudybių.

O kur veda emigracija ir savižudybės, jei ne į susinaikinimą? Tauškalai? O, jeigu tik!

Nepatinka politikės A. Maldeikienės nuomonė? Leiskime kalbėti kultūros žmonėms.

Žinoma literatūrologė profesorė Viktorija Daujotytė jau senokai, dar iki Sąjūdžio jubiliejaus minėjimo abejojo laiminga pabaiga to kelio, kuriuo pasuko liberalų vairuojama Lietuva.

Jai antrina filosofas Arvydas Juozaitis; „Klaidingai suprasta pažanga – kas gali būti baisiau? Toji pažanga – tai vien greitis, sugebėjimas lėkti ir keistis, prarandant pagarbą motinai ir nebetenkant šaknų, savigarbos. /…/ Netoli nušuoliavo mūsų Vytis – į tą pačią nebūtį.“

50 metų JAV pragyvenęs kunigas Antanas Saulaitis prisipažįsta, kad jį labai gąsdina jauniausioji lietuvių karta, kurių didesnė dalis nori gyventi užsienyje. Pasak gerbiamo kunigo, „jiems jau pripūsta, kad ten bus išgelbėjimas ir išganymas, ir kad jie nėra atsakingi už tą šalį, kurioje gimė ir augo. Toks požiūris nei krikščioniškas, nei pilietiškas“.

Akligatvis. Slaptai.lt nuotr.

Mielieji, o ką gi veikia partija, kurios ir pavadinime, ir programoje įrašyti žodžiai „krikščionis, krikščioniškas“? Tėvynės meilė, atsakomybė prieš tėvų ir protėvių kurtą valstybę, istoriją, ištikimybė krikščioniškoms ir tautinėms tradicijoms bei vertybėms jau nebėra tos partijos prioritetai?

O ką apie žaliųjų valstiečių ir konservatorių jaunimo liaupsinamą valstybę kalba politologai?

Raimundo Lopatos nuomone, gyvename ne teisinėje valstybėje, o „nebevalstybėje“. Kas tai būtų?

Galimą atsakymą pateikia Vladimiras Laučius: „Ant Sąjūdžio 30-metį švenčiančios laisvos Lietuvos likučių kuriama policinė valstybė. /…./ Gyvename suklastotų arba beletristinių pažymų, slaptos informacijos nutekinimo, neteisėtų valdžios veiksmų, nekontroliuojamo specialiųjų priemonių taikymo, selektyvaus „teisingumo“ ir Konstitucijos pažeidėjų rojuje“.

Gal apie tokį „rojų“ svajojo Sąjūdžio įkūrėjai? Netaktiškas klausimas, todėl atsiprašau.

Baisėdamasis emigracijos mastais ir savižudybių skaičiumi, kunigas A. Saulaitis aiškina, kad žmonės žudosi ne iš silpnumo, o dėl to, kad kenčia tokį skausmą, kurio nepajėgia atlaikyti, tad žudydamiesi nori nuo to skausmo pabėgti.

O iš kur toks nepakeliamas skausmas šalyje, kuri yra laisva, kur žmogus gali – bent jau formaliai gali – siekti savo tikslų, karjeros, laisvai važinėti po pasaulį, kurti tokią šeimą, kurią pats pasirenka?…

Kunigo, o ne politiko išminties vertas atsakymas yra toks: „Tai (skausmas – J.L.) labai susiję su santykiais tarp žmonių. Baisu sakyti, bet dabar įprasta, kai vaikai mokykloje tyčiojasi vieni iš kitų (pratęsime: vieni iš kitų tyčiojasi ir politikai, ir žurnalistai, ir kaimynai gatvėje…- J.L.). Ir kai yra per daug, tai yra per daug. /…/ Normali, laisva valstybė žmones padaro teigiamais, o kur yra baudžiava, ten žmonės yra spaudžiami ir tas liūdesys įlenda į visą kūną, į visą dvasią“ (Antanas Saulaitis).

Kada, kaip, kodėl laisva besiskelbiančioje valstybėje ima rastis baudžiava?

Sprendžiant iš to, ką matome, skaitome, girdime, taip atsitinka valstybėje, kurios valdžia neišmani, o opozicija neįgali jei ne intelektu, tai dvasia, kur žmonės prispausti liūdesio, o infantiliosios marijos antuanetės jiems siūlo… pyragaičius …

2018.06.29; 11:48

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narės Ingrida Šimonytė ir Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (VTEK), prašydamos išaiškinti, ar aplinkos ministras Kęstutis Navickas nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo.

Tokį kreipimąsi paskatino žiniasklaidoje pasirodžiusi informacija, kurioje teigiama, kad aplinkos ministro įsakymu sudaryta komisija jo buvusiai darbovietei VšĮ „Baltijos aplinkos forumas“ (BAF) nutarė skirti 3,4 mln. eurų paramą projektams.

„Pažymėtina, kad politinė ministerijos vadovybė yra susijusi su VšĮ „Baltijos aplinkos forumas“: ministras yra buvęs darbuotojas bei šioje įstaigoje dirba dabartinio aplinkos viceministro Mindaugo Gudo žmona, todėl kyla klausimas, ar šie ryšiai formaliai ar neformaliai nedarė įtakos Aplinkos ministerijos sprendimui dėl paramos skyrimo šiai įstaigai“, – sako viena iš kreipimosi autorių I. Šimonytė.

R. Morkūnaitė-Mikulėnienė atkreipė dėmesį, kad žiniasklaidos iškeltos ir kitos detalės liudija, jog ministras K. Navickas palaiko ryšius su buvusios darbovietės atstovais. Be to, ministro bandymas sukurti aplinkybes, kad konkurso rezultatus pasirašytų kitas kolega ministras, šiuo atveju – Bronius Markauskas, akivaizdžiai liudija bandymus išsisukti nuo atsakomybės dėl paties nulemtų sprendimų.

Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo įstatymas numato pareigą nusišalinti ir jokia forma nedalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, taip pat tarnybinių teisių apribojimą, kai asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, negali naudoti savo pareigų, galių ir vardo, siekdamas paveikti kitų asmenų sprendimą, kuris sukeltų interesų konfliktą.

Parlamentarėms kyla abejonių, ar K. Navickas tinkamai įgyvendino šio įstatymo nuostatas ir ar buvo visiškai užtikrintas nusišalinimas nuo sprendimo, bei apribotas poveikis, kylantis iš Aplinkos ministerijos vadovybės ryšių su paramos gavėju.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.29; 07:10

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ir nariai Laurynas Kasčiūnas bei Žygimantas Pavilionis kreipėsi į užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių ir ūkio ministrą Mindaugą Sinkevičių dėl galimų Rusijai taikomų sankcijų pažeidimų. 

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. ytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Kreipimesi Seimo nariai prašo peržiūrėti trijų lietuviškos kilmės įmonių veiklą Rusijos okupuotame Kryme ir Sevastopolio mieste po Europos Sąjungos sankcijų įvedimo ir įvertinti, ar šių įmonių veikla nepažeidžia dar 2014 m. Europos Tarybos priimtų apribojimų, taikytinų šių miestų kilmės prekių importui į Europos Sąjungą (ES). Kartu klausiama, ar nepažeidžiami ir Lietuvos teisės aktai.

„Mūsų įsitikinimu, ES sankcijų režimas bus efektyvus tik tada, kai valstybės narės tinkamai užtikrins jų įgyvendinimą. Šios sankcijos galios tol, kol Rusija nutrauks okupaciją ir sugrąžins Krymą ir Sevastopolį Ukrainai. Visą šį laikotarpį atsakingos Lietuvos institucijos privalo nuolat stebėti, kad nebūtų sankcijų pažeidimų. Todėl tikimės, kad žiniasklaidoje pateikta informacija bus nedelsiant deramai išnagrinėta“, – teigė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.

Seimo narys L. Kasčiūnas teigė, kad galimi ES reglamento pažeidimai turi būti atsakingai peržiūrėti ir įvertinti.

„Mūsų šalies pozicija dėl Rusijos agresijos veiksmų prieš Ukrainą ir palaikymas jos teritorijos vientisumui yra ilgalaikis ir nuoseklus. Todėl bet kokia informacija apie galimus Europos Sąjungos reglamento pažeidimus turi būti atidžiai ir atsakingai įvertinta“, – komentavo L. Kasčiūnas.

„Verslo žinių“ informacijoje „Įstrigę Kryme: sankcijų pažeidimo šešėlis“ keliami klausimai dėl trijų lietuviškos kilmės įmonių veiklos Rusijos okupuotame Kryme ir Sevastopolio mieste. 2014 m. priimtas Europos Tarybos reglamentas numato, kad į ES šalis draudžiama importuoti Krymo ir Sevastopolio kilmės produktus, ES piliečiams ir kompanijoms draudžiama investuoti į Krymą ir Sevastopolį: pirkti nekilnojamąjį turtą, finansuoti Kryme veikiančias kompanijas, teikti turistinės veiklos paslaugas Kryme ir Sevastopolyje, taip pat tiekti šiam regionui transporto, telekomunikacijų, energetikos, gavybos sektorių prekes ir technologijas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.31; 16:02

Sausio 24 dieną, prasidėjus kino filmo „Vikingas“ rodymui Lietuvos kino teatruose, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė kreipėsi į kino filmų platintoją UAB „Garsų pasaulio įrašai“.

Viešoje erdvėje pasirodžius abejonėms dėl Lietuvos kino teatruose platinamo Rusijos kino filmo „Vikingas“ pateikiamos istorinės interpretacijos teisingumo, rašte filmo platintojams R. Morkūnaitė-Mikulėnienė atkreipė dėmesį į Seimo priimtą ir atnaujintą Nacionalinio saugumo strategiją, kurioje bandymai iškraipyti istorinę atmintį yra apibrėžti kaip viena iš informacinių grėsmių Lietuvos nacionaliniams saugumui.

„Kultūriniai mainai ir grynojo meno bei kultūros sklaida yra labai svarbi ir remtina, tai vyksta, ir jokių prieštaravimų nesulaukia. Tačiau negalime užmerkti akių, kad informaciniai karai yra oficiali kaimyninės nedemokratinės šalies strategija ir jiems pajungiamos pačios įvairiausios priemonės“, – teigė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.

Anot Seimo narės, Vladimiro Putino pagyros filmo kūrėjams ir tuo pat metu Rusijoje inicijuota peticija prieš kino filmą „Vikingas“, jau savaime turėtų atkreipti dėmesį, kad tai veikiausiai yra ne tiek kino, kiek politinis projektas.

„Rusijos Federacijos vadovybės sisteminis dėmesys istorinei asmenybei, kuri yra šio kino filmo pagrindinis herojus, gali būti sietina ir su siekiu pateisinti Krymo, Ukrainos valstybės teritorijos dalies, aneksiją ir per atitinkamą naratyvą visuomenės sąmonėje įtvirtinti „istorinį ir teisėtą“ Krymo priklausymą Rusijai, o ne Ukrainai. Kad tai nėra tiesiog eilinis kino filmas, rodo ir Lietuvoje neįprasta praktika skatinti moksleivius organizuotai vykti į filmo peržiūras mokykloms pateikiant finansiškai palankius pasiūlymus. Taip nusitaikyta į pačią pažeidžiamiausią auditoriją, vaikus, kurie negali kritiškai įvertinti ir savarankiškai išanalizuoti jiems rodomo turinio“, – komentavo R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.

Kino filmų platintojo vadovybei skirtame laiške Seimo narė paprašė itin atidžiai įvertinti rusiškos kilmės medžiagos turinį, vadovaujantis ne vien komercinės naudos, bet ir istorinės atminties bei tiesos kriterijais.

Informacijos šaltinis – Tsajunga.lt portalas.

2017.01.25; 06:31

Kalbant apie sovietmetį ir ano meto partijos didžiuosius veikėjus, dažnai galima išgirsti „ir tada jie dirbo Lietuvai“, tiksliau – jie patys linkę sakyti „ir tada dirbome Lietuvai“.

O šiomis dienomis, kai Lietuvos socialdemokratų partija iškilmingai mini Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimą nuo Maskvos 25-metį, galima suprasti, jog ne tik džiaugsmingai pripažįstamos sovietinės šaknys, bet ir juntama šiokia tokia nostalgija.

Continue reading „Metas pradėti dirbti Lietuvai, o ne postringauti“

Europos Parlamento plenariniame posėdyje Lietuvos Prezidentei D. Grybauskaitei ir Europos Komisijos pirmininkui J. M. Baroso pateikiant Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai pusmečio rezultatus, absoliuti dauguma europarlamentarų sveikino Lietuvos pirmininkavimo komandą už pasiekimus.

Deja, ši tema tapo tik dar viena proga Lietuvos atstovui Europos Parlamente p. Valdemarui Tomaševskiui apjuodinti Lietuvą, esą čia diskriminuojamos tautinės mažumos, bet viena – lenkų – ypatingai. Buvo naudojami tokie epitetai kaip „asimiliacija“, „diskriminacija“, „represijos“, „persekojimas“, kalbėjo esą „apygardos teismas spaudžiamas viešų politikų pasisakymų“, vyksta „kova su autochtoninių tautinių mažumų kalbų naudojimu“, yra „baudžiama už gimtosios kalbos vartojimą“.

Continue reading „Metas liautis, pone Valdemarai Tomaševski !“