Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Didžiojo Laukimo – Advento metu toks klausimas krikščionių nenustebins… O ką galvoja apie atleidimą išpažįstantys kitokius tikėjimus? Budistai, musulmonai, judėjai?

Klausimas man kilo, beskaitinėjant visokius Advento laikui derančius skaitinius.

Skaitydama Max Lucado „Malonė šiai akimirkai“, aptikau tokį gruodžio 15-ai dienai skirtą tekstą: „Gal būt jūsų žaizda sena. Jūsų tėvas ar motina skaudino jus. Mokytojas niekino. Draugas jus išdavė. Ir jūs pykstate. /…/ Viena jūsų dalis tarsi sudaužyta, kita – apimta kartėlio. Viena dalis nori verkti, o kita – kovoti. Širdyje liepsnoje ugnis – pykčio ugnis. Todėl jums tenka spręsti: „Ar užgesinti liepsną, ar dar stipriau įpūsti? Ar viską pamiršti, ar siekti teisybės? Ar viską palikti, kaip yra, ar pasiduoti apmaudui? Ar leisti žaizdoms užgyti, ar tegu jos virsta neapykanta?“ Neištikimybė yra neteisingas dalykas. Kerštas – tai blogis. Bet blogiausia šioje situacijoje yra štai kas: jeigu neatleisiu, man beliks vien kartėlis“.

Ko jau ko, bet žaizdomis esame turtingi visi. Žinoma, jei tenkintumės vien aritmetika, tūkstantmečiais savo istoriją skaičiuojantys žydai skriaudų ir žaizdų skaičiumi pralenktų, ko gero, visas pasaulio tautas. Bet jei užsiimtume sudėtingesne matematika, atsižvelgtume ne tik į tautai tekusių išbandymų skaičių, bet ir išdėliotume juos atitinkamai įkiekvienos tautos istorijos šimtmetį, įsigilintume į tautos charakterį,„kodą“, kuris, kaip ir individo charakteris, neretai tampa vėliau patiriamų skriaudų priežastimi (pvz., fiziškai ar moraliai skaudžią „grąžą“ neretai išprovokuoja pačios aukos agresyvumas, ir pan.), prieitume išvados, kad panašūs skaičiavimai yra beprasmiai: kiekvienai tautai, kaip ir žmogui skaudžiausia yra būtent jos/jo skriauda, jos/jo žaizda, nors iš šalies ji atrodytų ir nedidelė.

Tad ką daryti? Keršyti? Kaip šimtmečiais „akis už akį, datis už dantį“ buvo keršijama Kaukaze, kaip Sicilijoje, kur mafija ir dabar, kalbama, tebepuoselėja tą „kraujo keršto“ tradiciją?…

Beje, imperatyvas „Akis už akį, dantis už dantį“, raginimas keršyti iki kažkelintos kartos užima svarbią vietą net Senajame Testamente. Ir kažin kuo būtų tapęs keršto dvasios pritvinkęs pasaulis, jei prieš du tūkstančius metų mažo Judėjos kaimelio skurdžiame tvartelyje nebūtų gimęs Kūdikis, pakvietęs žmoniją Meilei, Gailestingumui, Atgailai, Atleidimui?!

Skeptikai pasakys: „Pakviesti tai pakvietė, bet ar daug save vadinančių krikščionimis tą kvietimą girdi ir juo vadovaujasi savo gyvenime?“

Ir ką jam atsakyti? Vėl užsiimti statistika, skaičiuoti „geruosius“ ir „bloguosius“ krikščionis, lyginti, kurių daugiau, ir šauktis Dievo rūstybės?

Džiaukimės: Kristus ir skaičiuoja kitaip, ir mąsto kitaip: „Tačiau Jis, būdamas kupinas gailestingumo, atleido kaltes ir nesunaikino jų [nusidėjėlių – J.L.]. Daugelį kartų Jis sulaikė savo rūstybę ir neišliejo pykčio“… /Ps 78,38-39/.

Ir dar kartą džiaukimės: Lietuvoje, mūsų, lietuvių tautoje, keikiamoje, smerkiamoje, šmeižiamoje kai kurių žydų ir kai kurių lietuvių, netrūksta tikrų krikščionių, tų, kurie ne tik atleidžia savo skriaudėjams, bet ir gelbsti juos nuo neišvengiamos mirties, nesivadovaudami nei keršto nuostatomis, nei skirstymu į tautybes, į „išrinktas“ ar “neišrinktas“ tautas.

Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.

Apie vieną tokią kilnią krikščionę sužinojau visai neseniai, skaitinėdama Birutės Straupytės – Jereminienės prisiminimus „Ketveri baimės ir pasiaukojimo metai“ (1999 m.), kuriuos ji skyrė šviesiam atminimui savo tėvo Juozo Straupio, Šarnelės kaimo ūkininko, vokiečių okupacijos metais išgelbėjusio devynias šeimas – iš viso 26 žydus.

Savo prisiminimais Pasaulio teisuolio dukra norėjo, kaip pati rašė, „papildyti skurdžias statistikos žinias, kartkartėmis pasirodančias spaudoje, apie tėvo humaniškumą ir drąsą, bet niekas niekad nesužinos, ką slepia tie du žodžiai“.

Ir dar ją rašyti paskatino, jos žodžiais, „nuolatiniai pono Vyzentalio išpuoliai prieš Lietuvą ir jos žmones“ (primenu – rašyta 1999 m.).

Prisiminimai kupini detalių, šiurpinančių vokiečių ir jų pakalikų elgesio baisumu bei jaudinančių paprastų žemaičių neeilinio drąsumo pareikalavusiu gerumu. Svarbiausia: tokių – gerų – buvo ne vienas žmogus, ne viena šeima: „tėvui talkino Puokės kaime gyvenantis brolis Stanislovas Straupis, tuometinis Šarnelės kaimo seniūnas Strikaitis, žemaičių Kalvarijos gydytojas Staškauskis, ūkininkai kaimynai Martynas Bedaukis ir Jurgis Niuniava, Sedos malūnininkas Liulys, kaimynas Juozas Kerpauskis. Net Alsėdžių valsčiaus policininkas Keturvakis padėdavo. Sužinojęs, kur bus daromos kratos – perspėdavo. Gelbėjant žydus, labai daug padėjo Žemaičių Kalvarijos vienuolės, klebonai Kačergis, Polojiskis, Alsėdžių klebonas Vladislovas Taškūnas“.

Nežinau, ar visiems jiems suteiktas Pasaulio teisuolio vardas, ar pasodinti jų garbei medžiai Pasaulio Tautų teisuolių sode. Svarbu, kad jų vardus-pavardes žinotume, atmintume mes, mūsų vaikai ir anūkai, nes, atrodo, ir jiems ateityje, kaip ir mums, pokario vaikų kartai dabar, gali tekti kęsti kaltinimus ir reikalavimus atgailauti už ne savo nuodėmes…

Iš to būrelio žydų gelbėtojų mane ypač sukrėtė taurumas Birutės mamos sesers Emilijos Korzienės. Ji dirbo Alsėdžiuose mokytoja, buvo lyg kokia ryšininkė tarp tuometinės valdžios ir žydų gelbėtojų. Norėdama sužinoti, ką valdžia įtaria saugant žydus, kur bus daromos kratos, organizuodavo pobūvius valsčiaus ir apskrities ponams. O ja valdininkija pasitikėjo, nes…“jos vyras , Boleslovas Korza, buvo komunistų žiauriai nukankintas Rainių miškelyje“!!! Atrodė, kad tokia moteris niekuo gyvu nesutiks gelbėti vyro žudikų tautiečių…

Eglė gražuolė – Arkikatedros aikštėje Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Kad buvo tikrai „žiauriai nukankintas“, liudija įrašas kun. Juozo Prunskio knygoje „Lietuva bolševikų okupacijoje“ (Čikaga, 1979 m.), skyrelyje „Egzekucijos“. Ketinau pacituoti tą pastraipą, kurioje surašyta, kokius kankinimus teko iškęsti Korzai, bet … ranka nepakilo. Pagalvojau, jog netinka Advento metu liudyti tokius nežmoniškus žiaurumus… Todėl jei kas norės, tepasiskaito pats…

Prie tų žudynių, kaip rašoma Birutės Straupytės-Jereminienės prisiminimuose, „buvo prisidėję ir kai kurie žydai, teta tai žinojo, bet širdyje neturėjo keršto. Ji visada sakydavo: „Kiekvienoje tautoje yra išgamų, už jų nusikaltimus negalima bausti visos tautos. Už nusikaltimus turi atsakyti tie, kas juos padarė…“.

Krikščioniško gailestingumo ir atlaidumo  kupina Emilijos Korzienės -Mačernytės (Birutės mama ir jos sesuo Emilija buvo poeto Vytauto Mačernio tetos, jo tėvo seserys) širdis buvo atvira ne tik tiesiogiai karo baisumus patyrusioms aukoms, bet ir tiems, kurie buvo „kalti be savo kaltės“. Ji neskirstė žmonių nei pagal jų tikėjimą, nei pagal tautybę, nei pagal šeimos „nuopelnus“ visuomenei… Jos dukterėčia Birutė prisimena: „Mūsų klasėje mokėsi viena mergaitė, su kuria nė vienas vaikas nebendraudavo, piktai pravardžiuodavo, vadindavo „žydšaudžio mergalė“. Vėliau mudvi susipažinome. Sužinojau, kad jos tėvas Baltiejus – pagarsėjęs visoje apskrityje žydšaudys… Janytė Baltiejūtė turėjo vieną mažesnę sesutę, ji mokėsi pirmoje klasėje. Teta Emilija pasodino mane su Janyte, liepė draugauti ir nepravardžiuoti mergaitės. Ji nekalta, kad jos tėvas tikras pabaisa…“

Tikiu, kad tos moters, mokytojos Emilijos, tikrai nekankino neatleidimo kartėlis…

„Laiškuose lietuviams“ Aldona Ruseckaitė rašė: „Kai Lietuvoje po Kruvinojo sekmadienio ieškojome savo sieloms atspirties ir tvirtybės, aš nuolat prisimindavau jaunojo poeto V. Mačernio žodžius “…mokėkim gyventi nors ir dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa. Mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, nes nemokam sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą”. (Iš laiško sužadėtinei Br. Vildžiūnaitei 1942 m.).“

Simono Vyzentalio centro iškaba

Manau, kad šiandien kiekvienam mūsų verta prisiminti tuos V. Mačernio žodžius, ir tikėti: „Mes patys esame šviesa“.

Tikėti taip, kaip jais tiki jo pusseserė Birutė Straupytė-Jeremininienė, kuri laiške Simonui Vyzentaliui rašo: „Mes susitaikėme ir atleidome žudikams… Jūs to negalite padaryti. Jūsų širdyse neapykantos laužas negali išblėsti. Jūs jį retkarčiais vis pakurstote… Noriu paklausti, kodėl?“

Taigi, kodėl? Kodėl reikia kurstyti neapykantos ir neatlaidumo laužą?

2019.12.17; 18:23

vanagas

Prieš 55 me­tus bu­vo su­šau­dy­tas pas­ku­ti­nis par­ti­za­nų va­das Adol­fas Ra­ma­naus­kas

Skau­džios oku­pa­ci­jos pa­sek­mės, pa­tir­tos per 50 me­tų, ir da­bar su skaus­mu at­si­mu­ša į mū­sų są­mo­nę, į mū­sų tau­ti­nę sa­vi­mo­nę, į mū­sų iš­li­ki­mą. Prieš 55 me­tus, 1957 m. lap­kri­čio 29-ąją, Vil­niu­je so­vie­ti­niai bu­de­liai su­šau­dė 1956 me­tais su­im­tą ir metus kan­kin­tą pas­ku­ti­nį Lie­tu­vos par­ti­za­nų va­dą Adol­fą Ra­ma­naus­ką, sla­py­var­džiu Va­na­gas.

Tai bu­vo ga­lu­ti­nis ko­vo­jan­čios Lie­tu­vos ato­dū­sis. Tik ke­le­tas par­ti­za­nų, slaps­tę­si pa­vie­niui, dar iš­si­lai­kė ne­pa­si­duo­da­mi oku­pa­ci­nei val­džiai. Taip jau bu­vo lem­ta, kad pa­pras­tas mo­ky­to­jas A. Ra­ma­naus­kas ta­po vie­nu iš Lie­tu­vos lais­vės ko­vos są­jū­džio (LLKS) va­dų, o ga­liau­siai LLKS ta­ry­bos pir­mi­nin­ku, Lie­tu­vos gin­kluo­tų­jų pa­jė­gų va­du ir su­ge­bė­jo tęs­ti ko­vą be­veik 12 me­tų.

Tai­gi A. Ra­ma­naus­ko-Va­na­go ko­va tru­ko be­veik tiek pat, kiek gy­va­vo vi­sas gin­kluo­tas an­ti­oku­pa­ci­nis po­grin­dis – nuo anks­ty­vo 1945-ųjų pa­va­sa­rio iki vė­ly­vo 1956-ųjų ru­dens. Nors prieš 22 me­tus A. Ra­ma­naus­ko ir ki­tų par­ti­za­nų sie­kis bu­vo įvyk­dy­tas – Lie­tu­va ta­po ne­pri­klau­so­ma, – ta­čiau vi­sos tie­sos apie šio par­ti­za­nų va­do gy­ve­ni­mą nie­kuo­met ne­su­ži­no­si­me: KGB do­ku­men­tai ar­ba iš­vež­ti į Ru­si­ją, ar­ba ir čia, Lie­tu­vo­je, sau­go­mi po de­vy­niais už­rak­tais.

Continue reading „Išdavysčių akivaizdoje“

advokatas_a.marcinkevicius

Pretenduojančio į profesionaliai nešališko žurnalisto vardą pono Tomo Dapkaus ir jo įkvėpėjų aplinkos reakcija dienraščio „Lietuvos žinios“, Alfa.lt puslapiuose ir LNK „Alfa savaitė“ laidoje į neatskleistas žudynes Medininkų poste bei šios, per du dešimtmečius neištirtos, bylos procesą itin iškalbinga.

Nuo šių metų vasario vidurio tebesitęsianti ne faktais, o emocijomis ir pramanomis persunkta intensyvi agitacinė kampanija atskiroje žiniasklaidos grupėje viešai patvirtina keletą svarbių faktinių aplinkybių, turėsiančių neabejotiną reikšmę būsimiems procesams ir žmonių likimams ateityje.

Pirmiausia, šitokiu, neadekvačiai jausmingu, reagavimu atvirai pripažįstama, jog vienintelio, nepagrįstai apkaltintojo ir beatodairiškai skubiai nuteiso griežčiausia bausme buvusio eilinio Rygos OMON (Ypatingosios paskirties milicijos būrio) milicininko Konstantino Michailovo (Nikulino), atžvilgiu nėra surinkta jokių, civilizuotame teisiname procese privalomai būtinų, kaltės įrodymų.

Continue reading „Kai teisingumas tampa politinių ambicijų įkaitu“

pelen_01

Mintimis grįžtu į vaikystę. Kai mama pranešdavo, kad važiuosime į Voronių kaimą pas tetas, aš būdavau laimingas. Ten šuo, arklys, daržinėje šienas, ten neaprėpiami laukai, kur galima siausti kiek širdis geidžia.

Tačiau aš žinojau, kad mama ir senelė būtinai panorės nuvažiuoti į šalia Pašvitinio esančius Pelaniškius (dabar kai kur rašoma Peleniškiai), užkopti ant šalia kaimo esančio piliakalnio, kur aukštų pušų ir beržų paunksnėje ilsisi mano senelio Stasio Bagdono palaikai. Ypač ten man būdavo baugu, paslaptinga ir graudu vėlyvą rudenį. Nedidelės kapinaitės, sušaudyti paminklai, moterų rauda. Jaučiau, kad piliakalnis slepia ne tik labai tolimos, šimtmečių ūkanose paskendusios praeities paslaptis.

Continue reading „Pelaniškių tragedija“