Premjeras Saulius Skvernelis, Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir VSD vadovas Darius Jauniškis. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Sauliaus Skvernelio vieši pareiškimai tik prasidėjus naujiesiems metams, kad reikia siekti glaudesnio  bendradarbiavimo su Rusija, bemat  susilaukė audringos žurnalistų, politikos apžvalgininkų ir savo nuomonę turinčių politikų reakcijos.

Vis tik nežiūrint pasisakymų gausos šia tema, tarp oponuojančiųjų vyravo, beveik absoliučiai dominavo du S. Skvernelio akibrokšto paaiškinimai: esą esamojo momento premjeras nusišnekėjo, tarkime, ne iki galo sėkmingai užbaigė mintį, ne ten padėjo galutinį akcentą arba, kitas atvejis, neva tokiais viešosios nuomonės provokavimais S. Skvernelis pradeda prezidentinę rinkimų kampanija, visų pirma siekdamas pelnyti simpatijas tų rinkėjų, kartais įtakingų lobistų, kurie ne visada sutinka su nusistovėjusia principinga dabartinės Lietuvos pozicija, vertinant keliamus Rusijos pavojus ir agresijos atvejus.

Taigi čia išryškėja dvilypis požiūris į R. Karbauskio valstiečių deleguotą premjerą: arba anas yra priekvailis ir priekurtis, nepakankamai protingas užimamam postui, bent jau neturintis reikiamos tokiu atveju artikuliacijos galios žmogus, arba, priešingai, dabartinės vyriausybės vadovas gudrauja, pralenkdamas laiką, siekia sužaisti nevienareikšmę partiją, numatant kelis ėjimus į priekį. Tiesą sakant, politikoje ką tik įvardytos  galimybės nebūtinai tampa alternatyvaus pasirinkimo variantais, minėtoje sferoje, regis, protas ir kvailumas kartas nuo karto persipina keisčiausių kombinacijų pavidalais, pereina vienas į kitą, gali būti skirtingai laipsniuojami ir derinami, užmazgomi neatmazgomais mazgais.

Tačiau, kaip atrodo bent šių eilučių  autoriui, šurmulį sukėlę premjero pareiškimai dėl būtinybės koreguoti požiūrį į Rusiją gali būti paaiškinti nepalyginamai paprasčiau, o būtent kaip tam tikro automatizmo, kurį čia sąlyginai pavadinkime parazitavimo refleksu, perkėlimo ar praplėtimo reiškinys.

Pernelyg nesiplėsdami, čia imkime už atskaitos tašką tą parazitavimo paaiškinimą, kurį randame liaudiškojoje Vikipedijos enciklopedijoje: Parazitizmas (gr. παρασσυτισμός) – dviejų rūšių organizmų antagonistinė sugyvenimo forma, kai vienas organizmas (parazitas) gyvena ir minta ant kito ar kitame organizme („šeimininke“) ir sukelia jo funkcijų susilpnėjimą ar žūtį. 

Dabar paprašysiu bent trumpam atsiriboti nuo neigiamų šio žodžio, perkelto į socialinių reiškinių ar politikos sferą, konotacijų, žiūrint tik esmės, vertinant šį žodį čia ne kaip keiksmažodį ar įžeidimo porūšį, o kaip dalykinę nuorodą. Tokiu būdu parazitavimas jau šios temos plėtotėje gali būti apibrėžiamas kaip sugebėjimas maitintis svetimos sistemos syvais, drauge netampant tokios sistemos dalimi,  su didesne ar mažesne sėkme išsaugant svetimkūnio refleksus. Sistemos parazitas toli gražu nėra antisisteminis mąstytojas ar veikėjas, nes sistema – jo maitinančioji terpė, tačiau šitokios konfigūracijos parazito veiklos svarbiausioji prielaida yra kitarūšiškumo išsaugojimas.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nesunku pastebėti, kad S. Skvernelis įsiliejo į R. Karbauskio komandą kaip užkurys, atėjo čia, kaip sakoma, ant viso gero, savo skrydžiui į politikos olimpą pasinaudodamas R. Karbauskio pinigais ir įdirbiu sukurta infrastruktūra. Ne pro šalį būtų paklausti, kodėl R. Karbauskiui visai laikais savo politinių ambicijų tenkinimui be savojo yra reikalingas dar ir pasiskolintas veidas, tačiau jau nuo pirmųjų Ramūno ir Sauliaus bendradarbiavimo žingsnių buvo siekiama deklaruoti šių politikų, disponuojančių tais pačiai ištekliais, ambivalentiškumą: pirmasis visados taikosi būti panašus į ideokratą, valdantį vertybiniais ideologiniais užkeikimais, antrasis nelabai protestuotų pavadintas technokratu arba specialistų vyriausybės vadovu.  

Tarkime, tą patį savo veiklos modelį S. Skvernelis pabandė perkelti į santykį su prezidente D. Grybauskaite, tokiu būdu siekdamas užgrobti anosios sukonstruotą, dailiai išvagotą užsienio politikos lauką, užginčyti D. Grybauskaitę visų pirma toje sferoje, kurios išmoningas tvarkymas užtikrino kadenciją baigiančiai prezidentei legendinę šlovę. Verta atkreipti dėmesį, kad S. Skvernelis labai akcentuotai siekė įpiršti nuomonę, kad skrupulingai laikosi tų pačių kaip ir prezidentė užsienio politikos principų, tačiau drauge leidžia suprasti, kad stovėdamas ant  D. Grybauskaitės pečių tarsi viską užmato dar toliau į priekį ir platesnėje aprėptyje. 

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vis tik tokį veiklos modelio, nusistovėjusio vienoje sferoje, perkėlimo į kitą sferą, reiškinį čia jau anksčiau pavadinome savito tipo automatizmu, kai refleksai veikia nepriekaištingai, beveik pavyzdiniu pavidalu, bet katastrofiškai trūksta refleksijos, sugebėjimo įvertinti veiklos sferų skirtingumą. Žinia, Immanuelis Kantą tokį nesugebėjimą atpažinti veiklos sferos skirtingumą, automatiškai taikant tą pačią taisyklę skirtingiems atvejams, teoriškai išplėtotu pavidalu apibrėžia kaip sprendimo galios trūkumą.

XXX

Dar Grynojo proto kritikoje, o po to sprendimo galios aptarimui skirtame atskirame veikale Immanuelis Kantas, inventorizuodamas žmogaus pažintines galias, šalia intelekto ir proto išskyrė sprendimo galios sugebėjimą. Trumpai tariant, sprendimo galia čia apibrėžiama kaip žmogaus sugebėjimas taikyti intelekto nustatytas ar proto kuriamas taisykles atskiram konkrečiam atvejui, atpažįstant taikymo sferos skirtingumą arba, kitaip perfrazavus, kaip sugebėjimas atpažinti to atskiro atvejo subordinuotumą tai ar kitai taisyklei. Kritinės I. Kanto teorijos požiūriu, sprendimo galia yra ypatingas žmogaus sugebėjimas, kurio negalima išmokti ir kurį tik labai menka dalimi galima lavinti gyvenimiškos ir profesinės patirties pagrindu.

Kaip rašo kritinės filosofijos kūrėjas, sprendimo galia gali būti vadinama įgimtojo sumanumo specifiniu bruožu, kurio trūkumo negali atstoti jokia mokykla ir mokyklos kuriamas mokytumo tipas. Esą yra taip, jog mokykla net ir ribotam intelektui gali įkalti kiek tik nori taisyklių, tačiau žinojimas, mokytumas, net ir mokslingumas savaime neapsaugo nuo klaidingo tokių taisyklių taikymo ir nesėkmių. Dar daugiau, – I. Kantas šiuo klausimu kaip niekur kitur kalba labai kategoriškai, teigdamas, jog sprendimo galios stoka iš esmės yra tai, kas vadinama kvailumu, be to, esą tai yra toks negalavimas, kurio neįmanoma išgydyti. Taktiškasis I. Kantas, čia jau neslėpdamas savo  susierzinimo, pažymi, jog buka ir ribota galva stropiai mokydamasi gali pasiekti gana daug, net mokslingumo, tačiau esą sprendimo galios trūkumas visados  nurodys tik  kvailumo triumfą.

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Įdomu tai, jog tokia kvailumo apibrėžtis Grynojo proto kritikoje iš esmės sutampa su tautų pasakose prigijusiu kvailio įvaizdžiu. Žinoma, čia turime galvoje ne pasakų kuriamo ,,trečiojo brolio”, kuris apsukriųjų brolių yra vadinamas kvailiu, nors iš tiesų yra gyvenimo prasmę gelbstintis, išmintingas žmogus, pavyzdį, o kvailį tikrąja to žodžio prasme, t. y. iš esmės pasakų komišką personažą, dėl kurio iššaukiančio, sumaištį keliančio kvailumo nekyla jokių abejonių net atlaidžiajam pasakininkui. Kaip apsakomas toks sumaišties kaltininkas?

Jeigu atsiribosime nuo detalių, skirtingų atskirų tautų folklore, tai rasime tokią invariantišką išvadą: kvailus nesusipratimus sukelia nurodymų supainiojimas, o, dar tiksliau tariant, nesugebėjimas susieti atskiro atvejo su žinoma, kataloge esančia taisykle dėl veiklos sferų sumaišymo.

Pasakos siužetas pristato mums vaikinuką, išsiųstą aplankyti tolėliau gyvenančių giminaičių ir pagal mamos pamokymus žinančio, jog, pavyzdžiui, pakeliui sutikus judančią laidotuvių procesiją, būtina nusilenkti, persižegnoti bei išsakyti savo apgailestavimus dėl atsitikusios nelaimės. Bėda tik ta, jog herojus pradeda sielvartauti ir viešai rodyti savo užuojautą sutikęs būtent vestuvių procesiją. Nesugebėjęs įžvelgti skirtumo ir tuo pagrindu pertvarkyti nurodymo, mūsų herojus gauna į kuprą ir pelno kvailio reputaciją.

                                                               XXX

                                                 grynojo  oro beprotis

                                                 džiūsta

                                                  už

                                                  grotų

                                                  grynojo proto kritikos

                                                  niekas

                                                   neskaito

                                                   ir

                                                   Zitos

                                                   laiškų

                                                   neskaito

                                                   ten

                                                   Parazitas

2018.01.08; 03:00

Laukinės antys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kokie išliks Lietuvos istorijoje 2017-ieji arba 27-ieji šalies Nepriklausomybės metai? Jau galima apibendrinti, kad, žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, prabėgęs laikas netapo išskirtiniu – atėjo, ėjo ir išsisklaidė užmarštyje.

Jei kažkas ir turėjo didesnių lūkesčių – tai daugumai jie neišsipildė, ambicingi planai įvardinti dar 2016-aisiais, nukelti į neapibrėžtą ateitį, tiktai šalies premjeras žada, kad tikrosios reformos ir pokyčiai prasidėsią 2018-aisiais ir tokiais pareiškimais šiurpina tuos, kurie patyrė 2017-ųjų reformas, gąsdina tuos, kuriems reformos dar gresia ir, jei suteikia viltį, – tai tik tiems, kurie reformoms vis dar priskiria pozityvią reikšmę.

Atrodytų, kad mūsų politikai pamiršo jau prieš tūkstančius metų suformuluotą kinų išminčių sentenciją: „Blogiausias palinkėjimas žmogui – palinkėti jam gyventi reformų laikotarpiu“. Kinų išminčiai turėjo galvoje paprastus žmones, šalies gyventojų daugumą, o ne reformų kūrėjus ir įgyvendintojus.

Tik politikų sąmonėje reformos asocijuojasi su geraisiais dalykais, nes jomis sukėlus didesnę ar mažesnę sumaištį įvairiose ūkio, visuomenės švietimo, sveikatos apsaugos ir kt. srityse, visada sukuriame palankesnė terpė įtakai pelnyti. Reformuojant institucijas atleidžiami vieni žmonės ir atsiranda galimybė įdarbinti saviškius, reikalingesnius. Reorganizuojant ūkio objektus, atsiranda galimybė susikurti pajamų šaltinius tam atvejui, kai rinkėjai nebus palankūs partijai ir oficialias valdžios institucijų kėdes teks ilgesniam ar trumpesniam laikui užleisti, galiausiai ir pats reformų vykdymas sukuria laikinų pajamų šaltinių visokiems universalios paskirties politikų konsultantams ir pagalbininkams.

Jeigu nedarytų reformų, netgi žmogiškosios politikų ambicijos būtų nepatenkintos, jie nepasijaustų reikšmingi, įtakingi ir, iš viso, – reikalingi. Išgąsdinti reformavimo valdžios institucijų valdininkai susigūžia, sliūkina pas politikus, klaupiasi „rankos bučiniui“, o ką gi darys nabagėliai, jei nieko be valdiškų popierėlių tvarkymo daugiau nemoka, šeimas maitinti juk reikia. Nevalstybinių institucijų atstovai irgi su lobistų, bendrų pažįstamų pagalba ar kitokiais kanalais pradeda veržtis pas politikus bandydami kažką įrodyti, argumentuoti, nusipirkti ar padovanoti. Politikams tai patinka, nauji ar seni jie bebūtų.

Išdidesni, jaunesni, įgiję paklausias pasaulio rinkose specialybes piliečiai, nusispjauna per kairį petį ir išvažiuoja iš tėvynės, tačiau juk ir jiems širdyje gimtinės poreikis pasilieka – tai bendražmogiškas prigimtinis jausmas, bemaž instinktas, nepriklausantis nuo laikinų dabarties sąlygų ir aplinkybių.

Pilka ir anonimiška Seimo dauguma

Istorijoje šie metai ir Lietuvą ištikusi valdančioji dauguma bei jų profesionalų vyriausybė išliks kaip nekompetentingiausių reformų laikas. Kad nieko gero iš valdančiųjų negalima laukti, buvo suprantama jau nuo pat pradžių, pasigilinus į rinkimus laimėjusiųjų biografijų detales, išsilavinimo vienpusiškumą, politinės patirties ir nuovokos stoką – tad nieko nuostabaus, ko nebuvo galima tikėtis, neįvyko. Galbūt tik iš pradžių nustebino valdančiosios grupuotės sektantiška elgsena, tam tikras užsidarymas citadelėje, vengimas kontakto su visuomene, socialinėmis, profesinėmis grupėmis, savo sričių specialistais. Tačiau, geriau pagalvojus, tokia elgsena – dėsninga. Žmonėms neišmanyti nėra malonu, o ypač nemalonu, kai tas neišmanymas viešai atskleidžiamas, tad ir buvo vengiama potencialiai grėsmingų situacijų ir nuo kompetentingesnių auditorijų slapstomasi.

Valstiečių ir žaliųjų partijos veidu natūraliai esantis šios partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, iš esmės lieka vieninteliu  partiją viešai reprezentuojančiu personažu, nors žaliai persidažiusių valstiečių Seime bemaž 60. Humoristinių laidų kūrėjai, tiesa, suranda tarp jų ir daugiau dėmesio vertų veikėjų, tačiau ar suranda jų politikos, ekonomikos, kultūros, socialinių reikalų analitikai?

Gražuolis antinas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Agrochemijos pramonės magnatas, dar vadinamas bei pats norintis juo būti „pilkasis Seimo kardinolas“, o kitiems – Naisių dvarponis, Lietuvos piliečių nepradžiugino nei prasmingos išminties perlais, nei reikalingais ir lauktais darbais, tik pademonstravo visišką panieką ne tik kultūrai, bet ir apskritai bet kokiai kompetencijai tapdamas Kultūros komiteto Seime pirmininku. Lyderio vengimas atsakomybės, kurį pademonstravo atsisakymas užimti vieną iš postų, derančių rinkimus laimėjusios partijos vadovui (Seimo pirmininko ar premjero), demonstruoja ir visos žaliųjų valstiečių partijos vertybinį tipą – užslėpti nepilnavertiškumo kompleksai, kurių, jei sąmonė ir neatskleidžia – tai išduoda pasąmonė, liko nenugalėti.

Ko gero, visa žaliųjų–valstiečių partija norėtų būti tais „pilkaisiais kardinolais“, gal vienas kitas toks ir yra tapęs savoje parapijoje, bet, apskritai, jiems tai pavyksta tik iš dalies – kardinolais netampa, bet išties yra pilki – beveidžių, neturinčių vertybių, prisitaikančių, besislapstančių už kitų pilkųjų nugarų, anonimiškų personažų masė. Į priekį išstūmusi savo pilkiausiąjį ir patenkinta, kad viešumoje narstomo vadovo pozicijoje nereikia atsidurti jiems patiems. O R. Karbauskis viešumoje neblizga, nors ir oligarchas, tačiau žmogelis, kaip žmogelis – tai į neaiškius santykius su partijos moterimis įsivelia, tai postringauja apie žiniasklaidos ir kitų priešų prieš jį mezgamus sąmokslus – spalvų asmenybei tokios kalbos neprideda. Kiek viename kaimelyje ar žmonių grupėje tokių dalykų ir žmonių pasitaiko. Kitaip tariant, stora piniginė sudarė galimybes ateiti į Seimą, net rinkimus laimėti, bet iš buities į būties lygmenį asmenybės nekilstelėjo.

Ir be kompetencijos, ir be vertybių

Iš esmės, tokios prastos kompetencijos sudėtis, kokia yra dabar, į Seimą buvo išrinkta tik vieną kartą, nors lyginti šiuos atvejus ir nelabai korektiška – tai pats pirmasis 1990-ųjų metų Atkuriamasis Seimas. Jis buvo išrinktas tam, kad paskelbtų Nepriklausomybę, to siekė absoliuti dauguma tautos. Kompetencija šiuo atveju bemaž nevaidino jokio vaidmens, nes Nepriklausomybės paskelbimas buvo vertybinis apsisprendimas. Tokį pat sprendimą, kokį priėmė 1990-ųjų metų akto signatarai, būtų padarę ir 90 proc. bet kurių kitų Lietuvos piliečių tapę Seimo nariais. Signatarai įėjo į istoriją, užėmė joje pelnytai garbingą vietą.

Politikas Ramūnas Karbauskis ir filosofas Krescencijus Stoškus. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

Tačiau tolimesnė Atkuriamojo Seimo veikla kuriant valstybę nebuvo labai sėkminga, gal tik atskirų jos narių Seime ir už jo ribų idealizmas, pasišventimas, vertybių ir principų turėjimas gelbėjo, kad valstybė nesubyrėjo nei savo dvasia, principais, moralinėmis vertybėmis ir valingu įsitvirtinti pasaulio tautų tarpe siekimu. Byrėjo tik socialiniai santykiai, ekonomika, kuri ilgainiui užėmė pagrindinę vietą politikų, o ir visuomenės vertybinėse skalėse. To meto Seimo narių – signatarų nekompetenciją, padarytas klaidas galima nurašyti tam nežinomybės laikotarpiui, į kurį žengė visos laisvės siekiančios šalys, nes niekas neturėjo patirties, nebuvo išbandęs ir niekas negalėjo patarti, kad būtent taip, o ne kitaip darant bus geriau. Sprendimų reikėjo patiems ieškoti ir tenka tik apgailestauti, kad ne visi jų buvo rasti geriausi, nes dabartinės Lietuvos autsaiderystės Europoje pagrindai visgi turi atskaitos tašką. Deja, jis sutampa su valstybės pradžia – tokia yra taisyklė, nepriklausomai nuo to, kad dalis tikslų ir net svarbiausias jų, pati Nepriklausomybė, buvo pasiekta.

Kaip bebūtų, tačiau tuomet tai buvo vertybes turinčių žmonių Seimas. O dabartinis Seimas – ir be kompetencijos, ir be vertybių. Susiklosčiusi situacija nėra kažkokios anapusinės erdvės – Seimo ir jo narių problema. Valdžios galios Seime yra sutelktos ir nesvarbu kiek moka ir išmano valstybės valdymo reikalus Seimo nariai ar visiškai jų neišmano, tačiau tomis suteiktomis galiomis naudojasi, o klaidų ir jų „mokymąsi“ valdyti valstybę pasekmes neišvengiamai patiria visi šalies piliečiai.

Opozicija su pozicija supanašėjo

Deja, bet pilkųjų Seimo sutemų neišsklaido ir kt. Seime susirinkusių partijų atstovai. Konservatorių partija su jų patriarcho prof. Vytauto Landsbergio statytiniu jaunuoju Landsbergiuku klaidžiojo tarp 3 pušelių – tai bandė bendradarbiauti su pilkaisiais–žaliaisiais valstiečiais, tai jiems oponavo, tačiau realia Seimo opozicija taip ir netapo. Visas pastangas skyrė ne tam, kad su kita panašia politine jėga, Liberalų sąjūdžiu, susitelktų ir sukurtų realią kitokios, alternatyvios politikos Seime atsvarą, bet pasistengė, kad jų galimas opozicijos partneris būtų sunaikintas. Galima konservatorius suprasti, nes kova už tą patį elektoratą tarp jų ir liberalų buvo motyvuota, tad ir arši, tačiau Lietuva iš šios kovos tikrai nieko nelaimėjo. Rezultatas toks, kad dabartinė Seimo opozicija yra tokia pat pilka, kaip ir pozicija.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Įdomų precedentą sukūrė ir lūkesčių apie socialiai orientuotos partijos atsiradimą sukėlė Socialdemokratų partijos (frakcijos) skilimas. Tačiau lūkesčiai neišsipildė, nors dar ir negalima jų visiškai į nebūtį nurašyti. Grėsmė, kuri gali neleisti šiai partijai žengti į reikšmingesnį vaidmenį kuriant šalies ateitį buvo akivaizdi nuo pat pradžių ir, deja, ji pasitvirtino. Nepaisant progresyvių ir regresyvių, jaunųjų ir senųjų Socialdemokratų partijos narių skirtumų, žmonės ir jauni, ir seni į šią partiją telkėsi ne per paskutines 5 minutes, o tais laikais, kai šiai partijai vadovavo a.a. Algirdas Mykolas Brazauskas, Juozas Bernatonis, Gediminas Kirkilas, Česlovas Juršėnas ir kt., jau pasitraukę anapilin ar tik iš politikos veikėjai. Taip pat ir šiuo metu nuo Socialdemokratų partijos atsidalinę ir įkūrę Seime senosios sovietinės nomenklatūros atstovų Socialdemokratų darbo frakciją, nariai. Kad įvyktų kokie nors vertybiniai lūžiai šios sovietinės nomenklatūros atstovų suburtos partijos narių sąmonėje, reikia laiko ir žmogiškosios stiprybės, net pasiaukojimo, kuris tikrai nebūdingas žmonėms, kuriems partija buvo tik sėkmingam karjeros darymui reikalinga priemonė.

Nedaug ką spalvingo galima pasakyti apie likusias parlamentines partijas, išskyrus liberalus, tačiau ir juos galima palikti murkdytis patiems susikurtose korupcijos ir „išskaidrėjimo“ schemose ir problemose. Ir Liberalų, ir Lietuvos lenkų, ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijos, kadangi Seime nėra opozicinės jėgos prie kurios galėtų šlietis, visos jos daugiau ar mažiau šliejosi prie pozicijos, kadangi taip buvo asmeniškai naudingiau. Buvo galima pelnyti vieną kitą kaulą nuo šeimininkų stalo, kurių gali tikėtis ir ateinančiais šuns metais. Tačiau, neišvengiamai, šios partijos taip pat drauge su pozicija „papilkėjo“. Jokių aiškiai išreikštų vertybių, idėjų, sprendimų jos 2017 m. nepateikė.

Marga vyriausybė ir pilietinės visuomenės paklausa

Skirtingai nuo pilkojo Seimo, Vyriausybė 2017 m. visai neprastai žibėjo – ne profesionalia kompetencija, o labiau atvirkščiai, tačiau dėmesį į save traukė. Be abejo, ryškiausias vyriausybės personažas, kaip ir dera, buvo premjeras Saulius Skvernelis. Iš pradžių jis savo tiesmukiškumu ir arklišku humoru labiau juokino nei pelnė prielankumą, tačiau susidorojęs su viešųjų ryšių valdymo problemomis – vyriausybė šiems tikslams gali skirti nemažai resursų – išties pradėjo spinduliuoti patrauklumu ir pelnyti balus būsimųjų prezidento rinkimų reitinguose.

Vyriausybės veikla, kaip ir Seimo, kompetencijos stokojo, daugelyje ministerijų vyravo ta pati sektantiška elgsena specialistų atžvilgiu, tačiau premjeras visus metus tryško ryžtingumu ir entuziazmu.

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Kodėl visuomenei S. Skvernelis taip patinka – atsakymai nėra labai malonūs ir pozityvūs? Šalyse, kuriose kaip ir Lietuvoje egzistuoja milžiniška socialinė atskirtis, žmonės jaučia prielankumą jėgos, kariškos laikysenos atstovams. Pavyzdžių apsčiai matome Lotynų Amerikos šalyse, Azijoje ir kt. trečiojo pasaulio kraštuose. Lietuva, nors ir įstojusi į Europos Sąjungos turtingųjų klubą, gerovės savo piliečiams nesukūrė, nuo trečiųjų pasaulio šalių galimybių, teisių ir laisvių nenutolino. Teisingumo lūkesčiai visuomenėje tokiose šalyse, panašių veikėjų, kaip ir mūsiškis S. Skvernelis, sumaniai išnaudojami pelnant populiarumą, siekiant asmeninės gerovės, į kurią tiesiausias kelias – kuo aukštesnė vieta valdžios piramidės viršūnėje. Sumanumo S. Skverneliui 2017-aisiais tikrai netrūko.

Galbūt dar nuo sovietinių laikų Lietuvoje įsišaknijęs įdomus visuomenės narių santykis su policininkais: kai prie piliečio eina policininkas, žmogelis pirmiausia neapsidžiaugia, kad bus apgintas, bet išsigąsta galvodamas, kokį nusižengimą bus padaręs. Taip pat galvoja ir policininkas: „vis viena žmogelis bus kažkokį nusižengimą padaręs, mažiausiai, bent jau pažeidęs eismo taisykles“. „Policinio“ mąstymo žmonėms pasaulyje paprasčiau, kadangi visi kiti „yra pažeidėjai“, tereikia tik mokėti tai įrodyti ir pastebėti, o po to jau lengva valdyti situaciją – susitarti, atleisti ar nubausti. Esminė nelaimė ištinka, kai šie žmonės iš gatvės pakliūna į ne tariamo, o tikrojo visuomenės elito tarpą, nes jiems nebūdinga pasižiūrėti į save veidrodyje.

Apie S. Skvernelio bėdas su turto kilme ir kt. pilkosiomis zonomis yra 2017 m. rašęs politologas dr. Raimundas Lopata, tačiau visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio tema nesulaukė. Gal išties – juk kiekvienas, taip pat ir žurnalistai, kur nors yra nusižengę – „mažiausiai, bent jau pažeidę eismo taisyklės“. Iš kitos pusės, sudėtinga ko nors tikėtis iš žiniasklaidos, kuriai taikomos tokios pačios išlikimo versle sąlygos, kaip ir vinių gamintojams. Žiniasklaida vis dažniau tampa tik verslu, atitinkamai, ir jos vertybėmis tampa verslo vertybės – pelnas, nesvarbu kokiais būdais pelnytas. Kad kitokia žiniasklaida Lietuvoje nebepaklausi, puikiai pademonstravo 15min.lt žurnalisto Dovydo Pancerovo bandymas demaskuoti Seimo narį Artūrą Skardžių. Demaskavo, įrodė ir suinteresuotus santykius su verslininkais, ir abejotiną lojalumą Lietuvos valstybei, o koks gi rezultatas? Pilkajam Seimui A. Skardžius pasirodė reikalingesnis nei pilietinė visuomenė.

Praeities klaidos – dabarties paklaidos

Tenka įvardinti ir dar vieną reikšmingą pokytį, kuris prasidėjo 2014-iais, tačiau būtent dabar galima teigti, kad procesas užbaigtas ir įvykęs – tai euro įvedimas ir kainų šuolis. Kainų pakėlimas 3,45 karto vis sunkiau tampa politikams paneigiamu faktu ir vis akivaizdesniu, asmeniškai patiriamu piliečiams. Kalbama ne tik apie staigų socialinės atskirties padidėjimą. Įvyko vertybinis pokytis. Pasinaudojimas euro įvedimu kainoms pakelti – verslą visuomenės akyse diskreditavo ilgiems metams, o gal ir negrįžtamai. Be abejo, ne visi verslininkai pasipelnė, kai kurie kaip tik patyrė tokių pat sunkumų kaip ir didžioji visuomenės dalis, tačiau tie, kurie turėjo galimybių pasipelnyti, be jokių skrupulų tai ir padarė.

Neatšaukiamas lito ir euro kursas Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

Kainų litais sulyginimo su kainomis eurais pavyzdžiai 2017 metais tapo populiariausia tema, kuria dalinamasi socialiniuose tinkluose. Suprantama, kad atlyginimų „sumažėjimą“ 3,45 karto piliečiai pastebėjo, netgi jei jis ir nebuvo toks drastiškas, tačiau akivaizdu, kad po euro įvedimo didžioji dalis visuomenės staigiai nuskurdo. Nors populiarūs bankų ekonomistai postringauja, kad bet koks atlyginimų didinimas padidintų infliaciją, iššauktų naują kainų augimo bumą, tačiau pamiršta pridurti, kad kainų augimą visų pirma skatina verslininkų godumas, paprasčiausia žmogiška savybė, kuri ir Lietuvos verslininkams, paaiškėjo, nėra svetima.

Tai, kad verslo įvaizdis visuomenėje subyrėjo –visuomenė nuo to sveikesne netapo. Ar verslui dėl to tapo geriau? Tam kuris laiko save visuomenės dalimi, ko gero, geriau netapo, tačiau tokia jau verslo prigimtis, kad jis save pirmiausia laiko rinkos dalimi, o tik po to visuomenės. Verslui pagrindinis tikslas pelnas – kai kainas kėlė vieni, kėlė ir kiti, net ir suabejodami sąžiningumu tuo, ką daro. Kelio atgal gal ir nebus. Turtingųjų elito atsiskyrimas nuo likusios visuomenės dalies įvyko ir šalis gyvens jau šioje, naujoje realybėje.

Tiek pilkojo Seimo, tiek margosios S. Skvernelio vyriausybės nariai mėgsta eskaluoti ir pabrėžti ankstesnių politikų padarytas klaidas. Tiesos tokiuose pasakymuose dažniausiai esama. Tačiau, kiek tas praeities klaidas pirštais bebadytum ir po televizijos laidas „benešiotum“ – situacija nepasikeis. Kol kas jau nebe naujasis Seimas ir nebe naujoji vyriausybė dar nei vienos praeityje politikų padarytos klaidos neištaisė. Nors sąlygos kurti šalies gerovę šiuo metu yra labai palankios – jau praėjo daugiau nei 5 metai, kaip įveikta ekonomikos krizė, į Lietuvą dar vis plaukia Europos Sąjungos pinigų srautai, ironiška, bet žmonės Lietuvoje vis trumpiau gyvena, tad vyriausybei vis mažiau pinigų reikia socialinėms reikmėms. Tiesa, piliečiai emigruoja, tačiau tuo pačiu emigruodami jie mažina ir bedarbių skaičių šalies viduje.

Gal kas matė prezidentę?

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar vienas įdomus politikos pokytis nutikęs Lietuvoje 2017 metais – dingo prezidentė! Paskutinį kartą Dalia Grybauskaitė ryškiau viešumoje pastebėta kažkur Laplandijoje susitikime su Seniais Šalčiais, nykštukais, snieguolėmis ir kt. pasakų personažais. Be abejo, toks prezidentės „nepastebimumas“ perdėtas, bet ir tiesos esama. Ryžtingos, nevengiančios pareikšti savo nuomonės svarbiausiais klausimais visuomenėje prezidentės 2017 metais nebematėme. Nors, apskritai, prezidentūros kompetencijos sritys ypatingos kritikos nenusipelno, svarbiausia jų, – išlieka šalies užsienio politikos tęstinumas. Taip pat geros nuotaikos tvyro krašto apsaugos sistemoje, nors ir sunku spręsti, ar tos nuotaikos susiję su tuo, kad didėja finansavimas šiai sričiai Lietuvai pagaliau bemaž pasiekus įsipareigojimą skirti 2 proc. gynybos reikmėms, ar todėl, kad mūsų kariūnams nereikia kariauti, pakanka tik karui ruoštis. Prezidentės nuopelnų esama, nors šiais metais jie nebebuvo originalūs, drąsūs ir todėl mažiau pastebimi.

Krašto apsaugos ir, ypač užsienio politikos sąlyginis pozityvas, ko gero, susijęs ir su tuo, kad į šias sritis pernelyg nesikišo pilkojo Seimo atstovai bei nieko apie užsienio politiką neišmanantis premjeras. Neatmestina prielaida, kad egzistuoja ir tam tikras susitarimas tarp valdžių – kaip toj lietuvių liaudies pasakėčioj porinama: „Policininkas įsipareigojo nekaišioti reguliuotojo lazdelės į svetimas intymias vietas, už tai pelnė garantiją, kad jam netrukdys darbuotis rankelėmis su savimi ar su jam patikėtais bandymų triušiais“.

Kai tų bandomųjų triušių vaidmenyje atsiduria eiliniai Lietuvos piliečiai, ant kurių kailio politikos meno subtilybių mokosi naujai iškepto politinio elito žvaigždės, nenuostabu, kad 2017-ieji tapo ir didžiausios piliečių emigracijos iš Lietuvos metais.

Šuniška perspektyva

Įžengiant į naujuosius 2018-uosius metus – prognozės nėra tokios jau prastos. Nors ir žiauria kaina pilkieji politikai bus šio to išmokę, be to apsiraminę, susitaikę su tuo, kad iš jų kvailų sprendimų garsiai šaipomasi, o gerieji yra visuomenės nepastebimi, nepriklausomai, kiek patys tais geraisiais darbais besigirtų. Kandi žiniasklaida, visuomenė taip pat negeranoriška politikos naujokams, nes tas „geranoriškumas“ per rinkimus labai jau skaudžiai per kišenes ir per gyvenimo sąlygas Lietuvoje sugrįžo.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje dresiruotas šuo – patikimas pareigūno pagalbininkas gaudant nusikaltėlius.

Šalyje prasideda 2018-ieji. Paprastiems mirtingiesiems jie bus tokie patys, kaip ir 2017-ieji ar kurie nors dar ankstesni. Tačiau įdomu, kokius metus pradeda mūsų politinis elitas – ar geltonojo šuns, ar pirmosios Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio minėjimo? Pasirinkimas – vertybinis. Deja, 2017-aisiais dažniau dominavo šuniški sprendimai, tad ir naujaisiais ypatingų vertybinių pokyčių ir gilesnės politinės išminties būtų naivu tikėtis.

Kaip bebūtų, S. Skverneliui ateinantys metai turėtų būti puikūs. Kaip ne kaip, bet šaunus mūsų premjeras yra kaip iš akies trauktas Michailo Bulgakovo kūrinio „Šuns širdis“ herojus Šarikovas. Tačiau prisimenant šį M. Bulgakovo kūrinį, prisimenama ir jo atomazga, kuri Šarikovui nebuvo labai maloni.

Po 2018-ųjų ateis ir 2019-ieji, ir yra pagrįstos tikimybės, kad genialus rašytojas bus numatęs ateities dėsningumus.

2017.12.31; 06:00

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Dėl „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio valdomos žemės Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Andrius Kubilius ir Mykolas Majauskas kreipėsi į žemės ūkio ministrą Bronių Markauską.

Parlamentarai prašo atsakyti, kokį žemės ūkio paskirties plotą nuosavybės teise 2014 05 01-2017 12 29 valdė parlamentaras Ramūnas Karbauskis ir su juo susiję asmenys, įskaitant „Agrokoncerno“ įmonių grupei priklausančias įmones.

„Žiniasklaidoje stebint vis daugiau kylančių faktų apie R. Karbauskio valdomo „Agrokoncerno“ turtą ir žinant žemės įsigijimo įstatymo reikalavimus, kyla pagrįstos abejonės dėl teisėtų ir sąžiningų koncerno ir paties R. Karbauskio veiksmų, įsigyjant ar perimant bankrutavusių ūkininkų žemes. Todėl kreipiamės į ministrą prašydami paaiškinti situaciją“, – teigė A. Kubilius.

Domimasi, ar po 2014 m. gegužės 1 d. R. Karbauskis arba „Agrokoncernas“ įsigijo nuosavybės teise naujų žemės ūkio paskirties žemės plotų. Jeigu taip, tai kokios apimties žemės sklypai yra įsigyti ir ar tai padaryta nepažeidžiant įstatyme nustatytų maksimalaus leistino įsigyti žemės ploto apribojimų.

Ministro klausiama, ar paaiškėjus, kad R. Karbauskis galimai pažeidė įstatymo nuostatas ir reikalavimus, ministras kreiptųsi į prokurorą, ginantį viešąjį interesą, kad jis pateiktų ieškinį teismui, jog teismo sprendimu žemės plotai, kurie įsigyti pažeidžiant minėto įstatymo reikalavimus, būtų paimti iš įsigijusio asmens ir perduoti valstybės nuosavybėn.

„Visuomenė turi teisę žinoti, ar nebuvo pažeisti įstatymai galimai įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę. Ir tai yra valstybinių institucijų atsakomybė kuo greičiau išsklaidyti visas abejones ir pateikti aiškius atsakymus“, – teigė M. Majauskas.

Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo, galiojančio nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki šių metų pabaigos, 3 straipsnis numato, kad asmuo ar susiję asmenys (fiziniai ir juridiniai) gali įsigyti tiek žemės Lietuvos teritorijoje, kad bendras jiems priklausantis žemės plotas nebūtų didesnis nei 500 ha. Pagal įstatymą susijusiais asmenimis laikomi sutuoktiniai, tėvai (įtėviai) ir jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai). Susijusiais asmenimis taip pat laikomi juridiniai asmenys, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai valdo daugiau kaip 25 procentus kito juridinio asmens akcijų (teisių, pajų).

Lietuvos kaimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Konservatoriai pažymi, kad dar praėjusių metų pabaigoje ministras B. Markauskas TS-LKD frakcijos nariams pasiteiravus, kas vykdo šio įstatymo priežiūrą, teigė, jog įstatymas nenumato pareigos konkrečiai institucijai vykdyti žemės perleidimo sandorių apskaitos.

Šiuo metu viešojoje erdvėje aiškėja vis daugiau faktų dėl Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderio R. Karbauskio valdomo „Agrokoncerno“ turimo turto. „Įmonės tinklalapyje skelbiama, kad, pagal 2015 metų duomenis, „Agrokoncerno“ įmonių grupės įmonės valdo daugiau kaip 35 tūkst. ha žemės, o 100 procentų „Agrokoncerno“ akcijų valdo pats R. Karbauskis. Tai reiškia, kad po to, kai 2014 m. gegužės 1 d. įsigaliojo įstatymas, nei R. Karbauskis, nei su juo susijusios „Agrokoncerno“ įmonės neturėjo teisės įsigyti ar perimti nuosavybėn naujų žemės sklypų“, – teigia A. Kubilius ir M. Majauskas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.31; 02:00

Algimantas Rusteika, šio komentaro autorius

Su superpilnatimi, brangūs Lietuvos žmonės! Figūros ir pėstininkai išdėstyti, atgalinių ėjimų nėra, vaisingos debiuto e2-e4 idėjos baigiasi. Premjeras tęsia simultaną prie daugelio lentų ir eina žirgu.

Po paskutinių jo kalbų aiškėja, kad R.Karbauskis užsirokiravo kampe ir žaidime nebedalyvauja. Pats kaltas, kaip man sako žmona – o ji niekada neklysta. Vaikinas svaigo, kad tęsis amžina rinkimų kampanija ir galės toliau valdyti komandą reklaminiais pinigais ir postų lūkesčiais.

Prie ėdžių tai nebeveikia. Iliuzija išvengti asmeninės atsakomybės neinant į realios valdžios postą ir smagiai pavairuoti nuo užpakalinės Kultūros komisijos sėdynės buvo klaida, nes įtaka prarasta, o atsakomybė liko.

Melas, bailumas ir nesugebėjimas apginti savo moteris ar bent kiek oriai išeiti iš savo susikurtų absurdų juokingas net bendražygiams. Pasitikėjimas S.Skverneliu ir viltis, kad jis bus dėkingas už trampliną, lojalus, eis kartu iki galo ir niekada neišduos – klaida.

O kur dar asmeninis lindimas – užuot pareikalavus atsakomybės iš atsakingųjų – visur, kur tampi matomas, tačiau negali garantuoti rezultato? Atsisakymas išsiaiškinti priežastis ir užtikrinimai prieš kameras, kad negrius Kalnas, kuris vos paties užtikrintojo neužgriuvo, buvo klaida.

Sudalyvavimas Vyčio pašalinime iš Lukiškių, galutinai nubaidęs didžiąją dalį dar buvusių solidesnio amžiaus rinkėjų, buvo klaida. Už visas prisiimtas atsakomybes teks ir atsakyti.

R.Karbauskis liko su nebereikalingais pinigais, keliomis nuprotėjusiomis moterėlėmis, fanatiku alkoholio ministru, krūva suglumusių valstiečių ir nuolat smunkančiom reitingų kelnėm. S.Skvernelis vis tvirčiau užvaldo situaciją.

Jis gilina įtaką, vis daugiau reikšmingų valdymo svertų perima seni geri draugeliai ir statytiniai. Neturėdamas stabilios, formalios parlamento daugumos ir bet kada dėl to galįs atsistatydinti, S.Skvernelis gana mikliai tuo naudojasi.

Ir visiškai pajėgus atsistatydinimu patyliukais šantažuoti ir stabilumo trokštančią Prezidentūrą, ir krinkančius valstiečius. Galimybe išeiti pakelta galva pasinaudos, kai ateis tam laikas ir rasis geras pretekstas pabūti didvyriu. Toks R.Pakso variantas – aš nepasirašiau dėl Mažeikių!

Nusimesti nuo kupros valstietišką naštą ir kilti aukštyn tikėtina pusmetis iki Prezidento rinkimų, kad niekas nespėtų heroizmo pamiršti. Nes D.Grybauskaitė jau irgi mušta korta ir į ją pradedama rimtai nebežiūrėti. Nors dar turi parako ir galimybių. 

Šachmatų lenta. Slaptai.lt nuotr.

Nemanykit, kad tik ji labdaras nešioja ir repuoja. Vien FNTT reidu ir tonomis rastų nelegalių pesticidų, kaip pikti liežuviai plaka – S.Skverneliui artimo T.Barščio „Kauno grūduose“ – bandoma parodyti, kad žaidimas toli gražu nebaigtas.

Dabar apsisprendimo metas ir reikia nepavėluoti. Politinės gaujos, finansų grupuotės, žiniasklaidos, pramonės ir prekybos bosai renkasi, už kurį žirgą statyti. Lems, kaip visada, teisėsauga, kuri X failų ir dokumentų turi apie visus, tik kuriuos panaudoti – štai klausimas!

Su savo praeitimis, patirtimis ir pažintimis S.Skvernelis kompromatų fronte atrodo perspektyviai ir viliojančiai, o galimi oponentai – apgailėtinai. Pats laikas pasirinkti šeimininką ir svarbu nesuklysti. Kol kas rodyklės krypsta į policinę valstybę.

Ar pajutot, kaip baimė apėmė narsiąją žiniasklaidą? Negi manot, kad visi nuščiuvo dėl valdiškų pinigų sisteminei žiniasklaidai dalybų, kurioms neabejotinai diriguoja Premjeras? Staiga išgaravo aštrios diskusijos, nepatogūs klausimai ir kritikos S.Skverneliui nei žodelio.

Etatinių nuomonių formuotojų tonas ir laikysena, visada buvusi neklystančiu politinės įtakos barometru, ryškiai keičiasi. Bebaimio kovotojo E.Jakilaičio, kiek besistengtų suvaidinti principingą, akys pilnos baimės ir balsas paaugliškai virpčioja, o S.Skvernelis globėjiškai šypsosi.

Politikų siaubas R.Miliūtė pabėgo, pasislėpė ir saugiai kovoja su vis dar pasitaikančiais trūkumais. Net aštrusis R.Valatka, užsidirbsiantis didesnę pensiją iš valstiečių kritikos, viena koja jau D. Mockaus teritorijoje – Info TV. Kiti kritikai nutildyti arba išvaikyti.

Policinės valstybės, kuri dar daug ką uždraus, nubaus, sugriežtins ir privers daryti, traukinys atvyksta į stotį – paruoškite bilietus. Politikoje visada renkamasi iš to, kas yra, ir niekada nežinai, ar kitas variantas nebus dar blogesnis.

Dėl vieno būkim ramūs – apie mus čia niekas nesuka galvos ir nieko mes nepakeisim. Kalbėkim, ką galvojam – jie kartais išgirsta ir dėl savo naudos truputį pakoreguoja tikslus ir priemones. Nusipirkim alaus, kol dar galima, nes greit už tokius žodžius tekste būsi baudžiamas. Ir panaudokim visus receptus.

O šiaip viskas gerai, brangūs Lietuvos žmonės. Prie skylančios užtvankos vandenys gilūs, plėšrūnai ryja mažiukus ir vienas kitą. Retkarčiais plekšteli nuo lydekos bėganti kuoja ir vėl tylu, tik juodam paviršiuj atsispindi debesėliai.

2017.12.06; 05:21

Lietuvos vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.

Jau ilgiau nei metus trunkantis Valstiečių ir žaliųjų politinio darinio valdymas, koks jis juokingas ar žiaurus beatrodytų, nemažai daliai Lietuvos gyventojų yra visiškai patrauklus.

Akivaizdu, kad aiškiai suformuluotos alternatyvos esamai padėčiai nei Seime, nei visuomenėje neatsirado.

Vienintele oponuojančia jėga, reiškiančia nepasitenkinimą valdžios sprendimais, tampa žiniasklaida, tačiau jos funkcija – informuoti ir perduoti nuomones, o pati ji negali tapti naujų krypčių, strategijų kūrėja.

Todėl gal ir ne stiklo bokšto, bet stiklainio, į kurį laimėjusieji rinkimus noriai sulindo, sienelės storėja, stiklainio dangtis užspaudžiamas ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus laikomas, vis sandariau užsidaro.

Žiniasklaidos nepasitenkinimas

Žiniasklaidos nepasitenkinimą rinkimus laimėjusia populistų komanda ir jos gana aršų taršymą galima paaiškinti dviem objektyviais veiksniais: pirmasis jų – jau daugelį metų rašančiųjų įvairiomis politikos, ūkio, socialinėmis ir kt. temomis žurnalistų patirtis, o dažnai ir įgyto išsilavinimo visapusiškumas, gerokai lenkė į Seimą atėjusiųjų naujokų kompetencijas. O antrasis – žiniasklaidai žaidžiant rinkos ekonomikos sąlygomis, kaunantis dėl portalo tekstų peržiūrų skaičiaus internete ir popierinių leidinių tiražų, reikėjo informacijos, o jos iš naujojo Seimo nebuvo.

Nauji Seimo nariai vengė bendrauti su žiniasklaida, nes visiškai pagrįstai susirgo nepilnavertiškumo kompleksu, be to, nelabai ir turėjo ką pasakyti. Žiniasklaidos atstovai pyko. Kadangi informacijos apie krašto politiką skaitytojai vis vieną laukė – nueita populiariausiu keliu. Nebuvo informacijos apie politiką, ieškota jos apie politikus. Tokiu būdu, net ir valstybės masteliu bevertė istorija apie Gretą Kildišienę ir Ramūną Karbauskį buvo bemaž mėnesį transliuojama kaip pagrindinė politikos Lietuvoje tema, o šios istorijos ratilai ritasi dar ir iki šios dienos.

Žingsniai į tuštumą

Panašios reikšmės, nors ir palietęs žymiai gausesnę grupę žmonių, yra praėjusiomis savaitėmis nuvilnijęs triukšmas dėl receptinių vaistų. Kai Lietuvos politikos sandaros viršūnėje nebėra su kuo ir apie ką kalbėti strateginėmis politikos temomis – narstomos šalutinės, dažnai beprasmės ir bereikšmės temos, tokiu būdu jas sureikšminant vos ne iki nacionalinių tragedijų ar komedijų. Ir nors atsiras prieštaraujančių bei tvirtinančių, kad G. Kildišienės visureigio mecenavimo atvejis atskleidė politikos ir verslo amoralumo esmę, o kelių pavadinimų vaistų įsigijimo apribojimai pražudė daug ligotų pacientų, vargu ar tai bus arti tiesos. Jei tik tokios problemos Lietuvoje egzistuotų, būtume labai darni ir sveika visuomenė.

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

O esmė tokia, kad iš politinių disputų ir, apskritai, iš viešųjų diskusijų išnyksta esminiai valstybės ir jos piliečių ateities svarstymo klausimai. Į valdžią atėjusi siaurų pažiūrų ir menkos kompetencijos sekta, strateginiais valstybės klausimais jokios nuomonės neturi arba bijo ją reikšti, tad ir tyli, o atskiri balsai visuomenėje, nors ir pasigirsta, bet į dėmesio centrą neprasimuša, tik subanguoja ir nuskęsta smulkmenų, audrų stiklinėse ir kitokio triukšmo bei populiaraus šlamšto transliavimo srautuose. Bejėgiškumo jausmas suvokus, kad šalis niekur nebeina, nieko nebesiekia, o tik vegetuoja ir palengva apsipranta su spartėjančiu tautiečių išsivaikščiojimu – įsigali, užgožia racionalų pradą, įtraukia kiekvieną visuomenės narį ir palengva, bet kryptingai nuneša į nebūtį.

Kodėl taip atsitinka? Ar kito varianto išties nėra, ar jo tiesiog nebeieškoma?

Opozicijos nauda ir žala

Kad viešoji diskusija užsipildytų prasmingu turiniu, iš pradžių turėtų egzistuoti pati diskusija. Mūsų atveju, ji išnyksta dėl gana objektyvių priežasčių. Ko gero, viena svarbiausių – nebėra diskusijos Seime, nes Seime nebeliko opozicijos. Valstiečių ir žaliųjų sektantus ištiko dviguba nelaimė. Nusisamdę sumanius viešųjų ryšių specialistus jie visai to nenorėdami ir neplanuodami triuškinančiai laimėjo rinkimus – pirma nelaimė, o antra – jie liko vieniši ir netgi nebeturi tokių, kurie jų sprendimus kritiškai vertintų. Pozicijai, kuri turi savo viziją ir ją įgyvendina, opozicija dažniausiai trukdo, bet kai pozicija neturi nei vizijos, nei strategijos, nei programos, ėjo į Seimą tik planuodama „pabūti prie valdžios“ ir susitvarkyti vieną kitą savo asmeninį reikaliuką, o pelnė visą aukso puodą, veiksminga ir konstruktyvi opozicija galėtų padėti.

EPA – ELTA nuotraukoje – konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis ir Irena Degutienė

Tačiau opozicijos nėra. Tai ypač akivaizdžiai atsiskleidė pastarosiomis dienomis, kai Seime buvo svarstomas kitų metų valstybės biudžetas. Visuomenė gerai išgirdo tik vieną žinią, kurią jai už jos pačios į biudžetą sumokėtus pinigus ištransliavo pozicijos veikiantysis organas – vyriausybė. Anot vyriausybės pagrindinio guru Sauliaus Skvernelio, kitų metų biudžetas yra „saugantis nuo ekonomikos perkaitimo, infliacijos didėjimo ir kartu orientuotas į socialiai jautriausias visuomenės grupes“, – rašo „Respublika“ bei kt. žiniasklaidos priemonės, nes vyriausybės pranešimas apie „socialiai orientuotą“ biudžetą iš esmės sėkmingai, tikslingai ir apgalvotai, per visur ir visiems išplatintas.

Mažo to, premjeras giriasi, kad 2018 m. biudžetas pirmą kartą per nepriklausomybės laikotarpį yra planuojamas perteklinis – viešųjų finansų balansas bus teigiamas ir sudarys 0,6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Turinys kitas, bet žinia nei nauja, nei labai įdomi, nes analogišką pozityvią informaciją apie savo darbą, o ypač biudžeto suplanavimą, transliuodavo kiekviena vyriausybė, nors realiai kitais metais pamatydavome, kad pozityvius dalykus persverdavo negatyvūs – „nenumatyti“, ir Lietuva kaip ritosi, taip ir ritasi į pirmavimą Europoje pagal autsaiderystės, o ne pagal lyderystės rodiklius. Skirtumas šįkart toks, kad biudžeto svarstymas jokios rimtos, konstruktyvios, girdimos kritikos net ir nesulaukė.

O pretekstų kritikai buvo gana esminių, nes biudžetas, nors ir perteklinis, bet, pasak ekonomistų, kuriais Seimas negali pasigirti, iš pateikto biudžeto projekto matyti, kad centrinė valdžia išlaidaus daugiau nei surinks pajamų ir patirs deficitą, o bendrą šalies valdžios sektoriaus perteklių suneš regionai ir socialinis draudimas. Kitaip tariant, biudžeto perteklius paremtas iš visų dirbančiųjų fizinių asmenų surinktais pinigais, tuo tarpu valstybės aparatas, nors ir skelbė taupymo vajus ir optimizavimo reformas, kaip išlaidavo daugiau nei valstybės finansinis potencialas leidžia, taip išlaidaus.

Optimizmą neigia statistika

Biudžeto svarstymo kontekste verta paminėti skaudžiausias Lietuvos problemas. „Gyvename trumpiausiai, geriame daugiausia, žudomės dažniausiai – toks yra Lietuvos paveikslas atliktame naujausiame ES šalių sveikatos tyrime 2017“, – eurokomisarą Vytenį Povilą Andriukaitį cituoja „Lietuvos rytas“. Šįkart mūsų kontraversiškas eurokomisaras išvadą ne iš piršto laužia, o remiasi Europos Sąjungos institucijų drauge su Europos Komisija atliktu tyrimu.

Lietuvos statistika. Slaptai.lt nuotr.

Kokia reali šalies padėtis atskleidžia net tik Europos institucijų, bet ir komercinių banginių, kurie turi interesų mūsų regione, tyrimai. Tarkim, SEB banko trijose Baltijos šalyse atlikto gyventojų finansinės būklės tyrimo duomenys, publikuojami informaciniame portale Delfi, skelbia, kad Lietuvoje gyventojų optimizmas yra mažiausias Baltijos šalyse, net trečdalis lietuvių neturi jokių santaupų. Be to, tik 17 proc. lietuvių gali būti priskirti viduriniajai klasei, o Estijoje šiai klasei priklauso beveik pusė gyventojų. Ypač reikšmingas skaičius – kas dvyliktas Lietuvos gyventojas planuoja per artimiausius 3 metus emigruoti.

Pastaruoju metu net klostosi baugi situacija, kad ir kokie tyrimai bebūtų atliekami, jie pateikia vieną už kitą prastesnius rodiklius apie mūsų šalį. Pirmaujame ne pagal gerovės, bet pagal socialinės atskirties dydžius Europoje ir, nors galime girtis iki begalybės augančiu BVP, tačiau vargu ar labai džiaugsimės tuo, kad emigravus, kaip ketinama, kas dvyliktam Lietuvos piliečiui, BVP vienam gyventojui išaugs net 12 proc. Bendras sukuriamas šalyje BVP gal labai ir nesmuks, nes emigruos didžioji dalis ne iš tų 17 proc. viduriniosios, bet iš tų 80 proc. skurdo Lietuvos piliečių grupės, tačiau valstybės kelias į spartų susinaikinimą pernelyg akivaizdus, kad jis būtų ignoruojamas.

Smulkmenos užgožia esmę

Valstybės biudžeto svarstymas kaip tik yra tas laikas ir tas objektas, kuris leidžia sudėti taškus ant „i“. Ar biudžetas atsako į esminius valstybei kylančius iššūkius, ar neatsako, ar numato bent jau kelius, kaip su tais iššūkiais bus susidorota, ar nenumato. Todėl kaip tik dabar buvo ir tebėra puiki proga išgirsti, ar šalyje yra kokia nors reali politinė jėga, kuri padėtį suvokia adekvačiai, turi savo viziją, mato sprendimų kelius – ar tokios polinės jėgos nebėra. 

Vargu ar galima tvirtinti, kad biudžeto svarstymo tylą nors šiek tiek išblaškė socialdemokrato Algirdo Syso pagraudenimas, kad biudžete neatsižvelgta į „daug visuomeninių organizacijų, Seimo narių, pavienių piliečių, ugniagesių, vaiko teisių apsaugos specialistų siūlymų“. Iš viso beviltiška tikėtis kokių nors suformuluotų kritinių pastabų iš konservatorių partijos, kai jų lyderis Gabrielius Landsbergis biudžeto svarstymo Seime kontekste aiškino, kad „renka žmonių istorijas, kurios yra priešingos Vyriausybės retorikai“ ir skundėsi, kad biudžeto svarstymui skirta per mažai laiko. Nenuostabu, kad jokios konstruktyvios kritikos nepasigirdo ir iš lenkų rinkimų akcijos bei liberalų frakcijų, nes visi ar bent jau dalis šių frakcijų atstovų už vienus ar kitus grašius ketina palaikyti žaliuosius sektantus.

Tai ir leidžia teigti, kad susidarė gana įdomi, tačiau anaiptol ne džiuginanti situacija Seime, kai valdančioji dauguma paliekama virti savo sultyse, o ten, kur turėtų pasigirsti kritiškas opozicijos balsas, tvyro chaotiškas triukšmas, kuris skirtas triukšmaujantiems greta perrėkti, knaisiojimuisi po baltinių raukšles ar šiaip abstrakčiam paniurnėjimui, kad atkreiptų TV kameros operatoriaus dėmesį, o ne argumentuotų pozicijų, nuostatų, spendimų dėstymui, pagrindimui ir jų viešinimui.

Citadelė stiklainyje

Seimo rinkimų rezultatas toks, kad be Valstiečių ir žaliųjų darinio kita valdančioji dauguma Seime negali susiformuoti, tad žvelgiant per tą prizmę, jog galimybės ateiti į valdžią kitoms partijoms nėra, jos ir nesistengia formuluoti atsakingų, apgalvotų ir perspektyvių šalies ateities strategijų. Kitaip tariant, be reikalo neaušina burnos. Tačiau konstruktyvi ir net destruktyvi opozicijos kritika, anksčiau priversdavo poziciją savo vykdomą politiką ginti, formuluoti argumentus. Šiame Seime šio veiksnio nebėra, valdantieji iš esmės paliekami ramybėje ir tesižino patys su savimi, ir su savo klaidomis bei tiesomis.

Todėl kuo toliau, tuo akivaizdžiau formuojasi uždara valdžios citadelė, keistas ir nuo realybės valstybės atsidalinęs darinys, nulemtas savos tvarkos, hierarchijos ir dėsnių, atsirandančių pačios citadelės viduje. Vaizdas toje stiklainio sferoje gąsdinantis.

Gana taikliai Lietuvos radijo ir televizijos apžvalgininkei Birutei Vyšniauskaitei tą „vaizdelį“ apibūdo vienas iš Seimo senbuvių, socialdemokratas Algimantas Salamakinas: „Nuo pat pirmos savo kadencijos 1992 m. Seime galvojau, kad augsime, eisime pirmyn, tačiau dabartinės kadencijos Seimas mus nubloškė 25 metus atgal, nes atėjo labai daug nepatyrusių politikų arba apskritai nesutvertų politikai žmonių <..> Kartais, atrodo, būna labai svarių argumentų ir priežasčių, kodėl būtina priimti tam tikrus sprendimus. Tačiau „valstiečių“ frakcija vis tiek balsuoja, kaip jiems liepia vienas žmogus arba kaip iš anksto paruoštuose lapeliuose būna sužymėta, kaip balsuoti. Tai – visiškas negebėjimas dirbti“, – sakė Seimo narys.

Nors vargu ar yra Lietuvoje daug politika besidominčių žmonių, kuriems A. Salamakinas būtų autoritetas ir nuomonių lyderis, tačiau jei net jį šokiruoja šio Seimo valdančiųjų beviltiškumas ir keisti darbo principai – tai labai daug ką pasako.

Sekta ar partija?

Blogiausia, kad nėra kam ir iš dabartinių politikos autoritetų pasakyti taip, kad būtų girdima, jog valstybę palengva uzurpuoja net ne politinė partija, tačiau religinės sektos požymius turinti grupuotė, susitelkusi aplink savo pranašą R. Karbauskį, nekreipianti dėmesio į atskirų savo narių, turinčių artimesnį priėjimą prie pateptojo, savanaudiškus žaidimėlius naudojantis vadžios suteiktais galių resursais. Komitetų formavimo Seime principai puikiai atskleidė, kad kompetencija šiai politinei sektai ne tik kad nėra vertybė, bet netgi provokuoja nerimą ir baimę, nes sukelia pavojų jos nariams atskleisti tikrąjį savo veidą ir sugebėjimus, kurie kitų, labiau patyrusių ir išsilavinusių kolegų gali būti atpažinti ir garsiai įvardinti.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ko gero, šiai sektai prie jų prisišliejęs, asmeninių ambicijų ir tikslų turintis politinis avantiūristas ir partinis perėjūnas, buvęs policininkas S. Skvernelis yra išsigelbėjimas, nes jis perima atsakomybę, nekvaršindamas galvos nejaukiai politikos vandenyse besijaučiantiems politinės citadelės veikėjams, tereikalaudamas iš jų tik tokios menkos duoklės – vergiško arba statutinio paklusnumo.

Vyriausybė iš esmės irgi sudaryta ne kažkokiems ambicingiems ir tikslingiems dalykams pasiekti, bet atsitiktinai sukritus aplinkybėms, atsitiktiniems žmonėms užėmus vienas ar kitas pozicijas valdymo struktūrose. Negalima teigti, kad visi vyriausybės nariai dirbtų blogai, yra ir labai gerų pavyzdžių, tačiau bendras skiriamasis bruožas keistokas – ko gero, geriausiai dirba tos ministerijos, kurios nieko naujo nebando daryti. Jeigu pabando daryti reformas, jos virsta skandalais ir smulkesnėmis ar didesnėmis negandomis piliečiams, o ne kokia nors pridėtine verte ir indėliu į valstybės ateitį. Reformos, kurios iki šiol būdavo beveik progreso sinonimu, nebeįkvepia, o gąsdina, nes per jas patiriama, kad po to situacija valstybės veiklos sektoriuose ne pagerėja, bet prastėja.

Be alternatyvos

Konservatoriai laukia pažadėtosios žemės tikėdamiesi, kad jei nieko blogo nepadarys – tai savo valandos vis vien sulauks. Valdžia pati įkris jiems į rankas, tad kuo prasčiau dabartinė vyriausybė dirba, tuo jiems geriau. Toks argumentas, kad prasčiau tampa ir visai Lietuvai – jų pernelyg neblaško. Liberalai taip pat atsikvėpė. Iš esmės Lietuvoje susiklostė aplinkybės, kad visos politinės jėgos, ne išimtis ir ši, nes iš susiformavusių taisyklių ji ir neturi potencialo ištrūkti, įgyvendina neoliberalią politiką, kuri liberalams palanki, tad formuluoti kažką kita – rizikinga. Išėjusi iš valdančiosios koalicijos socialdemokratų dalis, kol kas alternatyvos Lietuvai, socialdemokratinio valstybės raidos modelio, irgi nepasiūlė – Seime jie negirdimi, o už Seimo ribų tampa ir iš viso nematomi.

Esamą būklę konstatuoja ir paskutinė sociologinė partijų populiarumo apklausa. Naujienų agentūros BNS paviešintų „Vilmorus“ atliktų tyrimų duomenimis: pirmojoje vietoje pagal populiarumą jau ilgą laiką yra konservatoriai (už juos balsuotų daugiau nei 15,4 proc. respondentų), tad nieko nedarymas iš esmės konservatoriams nekenkia, gal net yra palankus. Nemaža dalis žmonių savo išrinktaisiais vis dar nedrįsta nusivilti ir tikisi, kad atsitokės žalieji ir gal pamaitins mana iš dangaus, tad valstiečių ir žaliųjų reitingai, nors ir svyruoja, tačiau gana stabiliai laikosi virš – 12 proc. ribos. Nestebina socialdemokratų populiarumo kritimas, nuo – 10 proc. spalį, iki 7,9 proc. lapkritį. Permainos partijoje, apie kurias kalbėjo jų pirmininkas Gintautas Paluckas, jei ir vyksta, tai visuomenė apie tai nieko nežino arba vyksta ne geros, o blogos permainos. Progą atsinaujinti taip, kad būtų pastebėta, ši partija jau bemaž praleido, o gal ir neturi to potencialo, kurio iš jų tikėtasi.

Kitų partijų populiarumo reitingai netikėtumų nepateikia. Populiarūs išlieka „Tvarkos ir teisingumo“ populistai, iš paskutiniųjų į matomas pozicijas kabinasi liberalai (4 proc.), gal kiek netikėtai užribyje atsiduria Lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos darinys su 3,8 proc. populiarumu ir iš matymo lauko išnykusi Naglio Puteikio Centro sąjunga. Iš esmės partijų populiarumo reitingai atspindi situaciją, kai valdančiosios partijos darinys, paliktas vienų vienas savo stiklainyje, o ryškesnės opozicijos, į kurią galėtų pretenduoti, ko gero, visos iš likusių partijų, nematyti. Todėl naujoje apklausoje atkreipia dėmesį tik vienas ryškesnis pokytis – nuo 19,9 proc. iki 23,9 proc. išaugęs neapsisprendusių, už ką balsuoti, respondentų skaičius.

Vienas iš naujosios Seimo daugumos bruožų – nepasitikėjimas visuomene, tiksliau paprasčiausias jos ignoravimas, tad nenuostabu, kad apskritai nusivylusiųjų valdžia skaičius auga. Žmonės nori būti išgirsti, o kai patiria, kad jų niekas neklauso, niekam jie neįdomūs ir pakeisti jie nieko negali, natūralu, kad nusivilia ir drauge su jų neviltimi miršta ir pilietinės visuomenės procentinė dalis.

Nusivylimas prezidentūroje – ar netikėtas?

Iki šiol labai dažnai negatyvias nuostatas visuomenėje išblaškydavo šalies prezidentės balsas. Šiuo atveju – Simono Daukanto rūmuose irgi tvyro stingdanti tyla. Galbūt prezidentūra suvokia, kad susidūrus su sektantais, o ne politikais, geriau išlikti tolerantiškiems ir patylėti, nei, kaip ir neegzistuojančiai opozicijai, – „veltui aušinti burną“.

Iš kitos pusės, tyla prezidentūroje gali turėti daugiau priežasčių – tai ir antrosios kadencijos pabaiga, sąlyginis atokvėpis tarptautiniuose vandenyse, o galbūt ir tam tikras nusivylimas tais lūkesčiais, kuriuos kiekvienas lyderis, eidamas į atsakingus postus, paprastai turi.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nereikia pamiršti, kad Lietuvos atotrūkis ne tik nuo kitų Europos šalių, bet ir nuo kaimynų latvių ir estų prasidėjo 2008 m., siaučiant ekonominei krizei, kuri tuo metu Latvijai grasė žymiai žiauriau nei Lietuvai. Rezultatai – tai, kad nuvažiavome taip toli žemyn su prezidente susiję. Visi puikiai prisimena, kad tuo metu valstybę valdė jos numylėtiniai konservatoriai ir pačių konservatorių numylėtinis Andrius Kubilius. Sena sentencija primena, kad darbus visą laiką galima atpažinti iš pasekmių, o dabar jau pernelyg tampa akivaizdu, kad būtų korektiškai nutylėta, jog tuomet priimti sprendimai buvo klaidingi, o prezidentė ne tik juos palaikė, bet ir karštai gynė.

Tiksli prognozė 2018-iesiems

Dabartinis laikas, kai geriau, jei dabartinė valdžia nepriiminėtų jokių sprendimų, nei priiminėtų pati nesuprasdama, ką ar tiesiog, pagal sąrašą popieriuke, spaudydama buvusiam policininkui, įsijautusiam į svajones apie karalystės sostą, reikalingus mygtukus, nežada nieko optimistinio. Pati sekta Seimelio citadelėje ir atskiros jos grupelės kai kuriose ministerijose, be abejo, gal ir visai sėkmingai egzistuos dar 3 metus, galbūt aplink pranašą susitelks dar daugiau patikėjusiųjų, tačiau šalies ateities scenarijus dėl to geresniu netaps. Su pranašo palaiminimu paskirtas vietininkas vyriausybėje, pristatydamas savo veiklos rezultatus ir būsimus sumanymus biudžeto projekte, drauge pateikė ir pakankamai tikslią prognozę 2018-iesiems.

Margasis genys žiemą. Slaptai.lt nuotr.

Atmetus visus galimus geresnius ir blogesnius dalykus, kurie gali nutikti, gali ir nenutikti, dėl keleto esminių galime būti tikri: 2018 m. užtikrintai pirmausime pagal savižudybių skaičių Europoje bei iš kitų šalių išsiskirsime trumpiausia gyvenimo trukme, augs socialinė atskirtis ir ne po 12 proc., bet visgi palaipsniui didės emigruojančiųjų iš Lietuvos skaičius, didės ir ekonominių rodiklių atotrūkis nuo latvių bei estų.

Gali premjeras kiek tik nori demonstruoti savo optimizmą ir žarstyti patruliuojant gatvėse įgyto žargono perlais, atsakymų į esminius valstybei iškilusius iššūkius jis nepateikia. Būtų bent jau galima gerbti žmogų už tai, jei pripažintų, kad atsakymų neturi, nes ne tik jis vienas supranta, jog sprendimai nėra paprasti ir, kad formavosi visa tai, ką turime šiuo metu, dar tais laikais, kai jis po darbo valandų tik studijavo policijos statuto reikalavimus, svajodamas juos pritaikyti valstybei valdyti.

Liaudis, tikėjimas ir optimizmas

Seimo citadelė visada egzistavo, tačiau dar niekad į ją nebuvo pakliuvusi sektantų grupė. Žmonės, kurie buvo ar laikė save politikais, vis dėlto ateidavo į valdžios citadelę su tam tikromis viltimis, tikėjimu ne tik pasivogti, bet ir pasidalinti, pasitaikydavo ir visiškai padorių, ne visada labai patyrusių, bet dažniausiai mokytis linkusių politikos veikėjų, žinančių, kad buvimas citadelėje – laikinas ir, pasikeitus aplinkybėms, teks grįžti pas žmones.

Šiuo atveju – tokių iliuzijų nėra. Nebūtų nieko nuostabaus, jei į kitą Seimą išrinktų Mūrininkų ir mėlynųjų sąjungą. Oligarchų valdančių mūrininkų brigadas yra, o mėlynaisiais galėtų būti žvejybos tvenkinių valdytojai. Nuo dabartinių Valstiečiu ir žaliųjų sąjungos jie iš esmės nesiskirtų, o kt. partijų Lietuvoje, bent šiuo metu, nebesigirdi. Net ir tie 7–12 proc. surenkami už socialdemokratus ir konservatorius, ko gero, ne todėl, kad jų elektoratas suvoktų, ką šios partijos realiai ketina daryti, bet palaikomos jos tik iš tradicijos ir inercijos.

Šachmatai – sudėtingas žaidimas. Slaptai.lt nuotr.

Priartėjęs pirmosios Lietuvos nepriklausomybės šimtmetis jokio konstruktyvaus ir optimistinio turinio šaliai nežada. Žinoma, reikia pripažinti, ypač jaunosios kartos, entuziazmą su kuriuo ji pasitinka jubiliejų. Tačiau nėra didelių garantijų, kad ir jaunoji karta šį jubiliejų sietų su šalies ateitimi labiau, nei su abstrakčiu ir beveidžiu, nors ir nuoširdžiu bet kokios šventės džiaugsmu ir tuščiaviduriu šurmuliu.

„Duonos ir žaidimų!“ – toks buvo antikinių laikų Romos paprastų žmonių reikalavimas valdantiesiems, kurie po to tikėdavosi prastuomenės politinės paramos. Ilgainiui sentencija šiek tiek modifikuota – žaidimų duodama žmonėms daugiau, nes jie pigesni nei duona, bet efektas panašus.

R. Karbauskis Naisiuose irgi žibėjo žaidimais – ir to jam užteko, tačiau kai panašus modelis pradedamas taikyti visam kraštui – gąsdina. Gerai, kad tie sektantų grupės spaudomi mygtukai ne raketoms paleisti skirti – juk būna klysta žmonės, ypač tie, kurie nesupranta ką ir kam daro. Tačiau „raketos“ paleidžiamos – tik jos, virtusios eilutėmis biudžete, ne tokios pastebimos, tačiau dėlto jų naikinamasis efektas nei kiek nesumažėja.

2017.11.26; 05:20

Ramybė. Apie tokią ramybę mes kol kas galime tik svajoti. Slaptai.lt nuotr.

Negerkite, vaikai! Nutinka po to taip, kad išgėrus litrą alkoholio, ryte apima panika, nes sunkiai prisimenama, kas vyko prieš tai ir tik po 5 metų, paaugę staiga suvokiate, kad galite paklausti facebook draugų – gal jie prisimena?

Politikai priekabiauja prie vienas kito ir visi drauge – prie ne politikų Lietuvos piliečių, tačiau prabėga laikas ir pasimiršta, lieka tik pasekmės, kurias pamatome vieną rytą prablaivėję, prabudę 27-aisiais Nepriklausomybės metais. Vaizdai, įspūdžiai, padėtis, pasaulis aplink ne koks ir visai ne toks, kokį palikome užmigdami, naiviai tikėdamiesi, kad lyg per sapną nubėgę kiekvienam skirtą intervalą, finale matysime šiek tiek šviesesnius reiškinius nei regėjome starte.

Elito ir minios estafetė

Politinis elitas startinėse pozicijose užsiėmęs patogesnes, pelnytas ir nepelnytas, ar atsitiktinai pakliuvusias geresnes vietas, visą laiką bėgo priekyje užsiėmęs savo reikalais ir reikaliukais, kas 4 metus, rečiau ar dažniau, patikindamas iš paskos skuodžiančią piliečių minią, kad „jau netrukus!“ Tik įstosime į Europos Sąjungą, į NATO, įsivesime eurą, gal dar 5 ar 10 metelių teks pasistengti, dar pakils Bendrasis vidaus produktas (BVP), dar nusipirksime modernesnės medicininės įrangos ir pagerės jūsų, mieli piliečiai, sveikata, renovuosime mokyklas ir jūsų vaikai įgis geresnį išsilavinimą, surengsime dar keliems tūkstančiams valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimo kursų ir dar padidės jų darbo našumas – visi būsime, o ypač jūs mieli rinkėjai, labiau pilietiški, darbštesni ir, galiausiai, turtingesni.

Politinė vilties aksioma

Pagrindinė žinia, kurią politinis elitas turėjo ir turi perduoti miniai – nepraraskite vilties, juk nusipelnėte gyventi geriau, gražiau, darbiau, saugiau, turtingiau ir ilgiau. Šiuo atžvilgiu, visų Vakarų politinių jėgų ideologijos gali būti gretinamos su religija, tikėjimu, kad anapus, kai šis beprotiškas, o kartais ir beprasmiškas intervalas žemėje baigsis, ten pagaliau būsite laimingi. Skirtumas tik toks, kad religija laimės būseną perkelia ten, iš kur, bent jau tradicinių pažiūrų čiabuviai, skambučių nesulaukia – nėra kaip patvirtinti, bet nėra kaip ir paneigti, tad žmonės dažniausiai renkasi geriau viltį, nei neviltį.

Politikų pažadai apie gerovę dažniausiai būna konkretesni. Naivesnės arba į atvirą populizmą linkusios politinės jėgos geresnes permainas žada jau po 4 metų, o labiau patyrę ir blaiviau į pasaulį žiūrintys politikos vilkai kalba apie ilgesnius – dešimtmečius siekiančius periodus, žinodami, kad vilties reikia ir riekės ilgam. Žmonėms – tai tinka. Svarbiausia – juk yra vilties. Vieni patiki tais, kurie žada netrukus, kiti – tais, kure žada vėliau, tačiau iš esmės toks modelis galioja.

Atimti viltį rizikinga

Jei politikas šią schemą pažeidžia, net ir labai galingas, stiprus, pats oligarchų oligarchas bebūtų – baigia karjerą blogai. Pavyzdžių apstu. Geriausias jų, mūsų pamiltos šalies Ukrainos atvejis. Viktoras Janukovičiaus pasižadėjimai savo šalies piliečiams, kad stosime į ES ir pagaliau gyvensime geriau, buvo ta viltis, kuri leido nuskurdusiai, nualintai, žemiausius visų parametrų gyvenimo kokybės rodiklius susirinkusiai bendruomenei kentėti ir, su atkakliu tikėjimu ateitimi, vegetuoti. Kai viltis buvo atimta – sprogimas tapo neišvengiamu. Kai iš žmonių viltis atimama, jų nebesulaikysi nei kulkomis, nei greit įtikinsi naujais pažadais – pakyla, eina ir šluoja, ką ir matėme Kijeve. Visos revoliucijos taip prasidėdavo ir baigdavosi, kai atsirasdavo naujas pranašas, pasiūlydamas miniai naują, arba tą pačią, kuri iš jų buvo atimta, viltį.

Šiuo atžvilgiu politiką vėl galima gretinti su religija ir tikėjimu. Labai maža dalis piliečių, dėl visiškai objektyvių priežasčių, gali realiai įvertinti vilties apie gerovę šioje žemėje nešėjų galimybes, kompetenciją ir sugebėjimus, o didžiąją dalį žmonių tereikia tik įtikinti. Nesvarbu ar pažadai realūs, pagrįsti, įgyvendintini ir, apskritai, – nesvarbu ar darbai apie kuriuos kalbama iš viso reikalingi ir duos naudos. Svarbiausia, kad minia jais patikėtų bent jau tiek, kad rinkimų dieną nueitų prie balsadėžių ir už savo tikėjimą, į kurį viltis sudėjusi, balsuotų.

Nėra ko, o pasiūlyti reikia

Dabartinį Lietuvos valdantįjį elitą ištiko tokia bėda, kad nėra ateityje jokių objektyvių šviesulių, kuriuos galėtume išvysti, vilties, kuria galėtume tikėti, organizacijos, į kurią galėtume įstoti. Į ES jau įstojome, tad galima tik išstoti, bet dėl to vargu ar taps geriau, juolab išstojus iš NATO – saugumo nepadaugės. Kaip apie galimą „šviesulio – vilties“ instituciją buvo pasamprotauta stojant į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO), kuri diktavo tam tikras stojimo sąlygas. Tačiau, kad siekiamybė priklausyti dar vienai globaliai struktūrai sudomintų piliečius tiek, kad jie su EBPO susietų savo viltis, buvo naivu tikėtis.

Bemaž apie religinę viltį žinią yra ištransliavęs valdančiųjų partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, pareiškęs tam tikras savo preferencijos lietuviškosios pagonybės tradicijų atžvilgiu. Tačiau paaiškėjo, kad jo pasaulėžiūra apsiribojo tautiniais kostiumais vaikams ir pėsčiųjų žygiais Lietuvos gamtoje suaugusiems, tad potenciali viltis tapti unikaliais savo tikra ar rekonstruota religija, neišsipildė.

Tėvynės meilės dilemos

Kai visuomenei nepasiūlomas įtikinamas vilties ateityje variantas, prasideda nemalonūs dalykai, kurie daugiau ar mažiau sietini su nevilties apraiškomis. Tarkim, kad ir gerokai išaugęs emigravusiųjų iš Lietuvos skaičius reiškia tai, kad žmonės savo šalyje perspektyvos arba vilties nebemato ir išvyksta ten, kur, jų nuomone, vilties dar yra. Visaip nutinka. Kartais viltį suranda, kartais neranda, bet atgal ketina grįžti dažniausiai tik numirti. Nors irgi ilgainiui integruojasi į bendruomenes, suranda naujus draugus, tad ir tas paskutinis noras lieka neišpildytas. Galų gale mirusiųjų niekas ir neklausia, jie patys irgi, prieš iškeliaudami, nebenori apsunkinti artimųjų sakralinių reikšmių rūpesčiais.

Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O kas gi lieka daryti pasilikusiems, gyviems, neprisidėjusiems prie Lietuvos rekordo pagal savižudybių skaičių, neemigravusiems, kurių, nepaisant kryptingų naujosios vyriausybės pastangų – išguiti kuo daugiau rimtos socialinės atspirties po kojomis neturinčių žmonių iš Lietuvos – vis dar yra bemaž 3 milijonai (2016 m. dar buvo 2 888 558, bemaž tiek pat, kiek 1962–1963 m.).

Galbūt, „Misija Sibiras“ pavyzdžiu jau laikas planuoti naujus pilietinius judėjimus – „Misija Europa“ ir „Misija Amerika“, kurių tikslas būtų mirusiųjų emigracijoje lietuvių palaikų parsigabenimas ar bent jau jų kapų aplankymas? Ar tokios misijos būtų šventvagystė? O gal kaip tik atvirkščiai – tautos dalis pabėgo juk ne nuo Lietuvos, tik išvyko ieškoti Eldorado, kuriame jie būtų reikalingi. Labai dažnai išvyko kaip tik dėl Lietuvos – ne abstrakčios, bet konkrečios, kad jų gimtinėje pasilikę artimieji turėtų kuo maitintis, už ką mokytis ir gydytis.

Jei vilties nėra – pasiūlykime neviltį!

Be abejo, dabartinė vyriausybė yra suskaičiavusi, kiek dar iš šalies žmonių turi iki 2020 m. išvykti, kad ateityje, svarstant biudžetą, nebūtų padarytą lemtingų klaidų. Įvertinus tendencijas, šalyje po 3 metų dar turėtų likti virš 2,7 mln. piliečių. Kadangi, pagal biudžeto planus, ko gero, – daugoka, o premjeras mėgsta visada pridurti, kad „darėme ir darysime“, tad sieks dar daugiau ir jau imasi konkrečių veiksmų procesams paspartinti. Tenka pripažinti, kad jam sekasi. Bent jau šiais metais, vidutiniškai 50 tūkst. emigravusiųjų per metus vidurkis bus viršytas.

Ko gero, S. Skverneliui į galvą yra atėjusi išganinga mintis, kad jei nėra pozityvių dalykų, kurie piliečiams galėtų suteikti vilties, juos galima pakeisti negatyviais. Svarbu suformuluoti, kad jų sieksime ir kryptingai tai daryti.

Vytį – į miškus pas urėdus

Niekaip negalima paneigti, kad šiuo atžvilgiu S. Skvernelio vyriausybės nariai lenktyniauja išradingumu. Vienas iš tokių kūrybiškumo pareikalavusių būdų – jei vyriausybės ir Seimo nariams nėra kuo užsiimti, nesuprantama ką ir dėl ko daryti – reikia prie ko nors priekabiauti. Gražiai su šia intencija startavo Aplinkos ministras Kęstutis Navickas, nusprendęs kibti urėdams į atlapus. Miško žmonės labai ir nesipriešino – iš pradžių nustebo, po to padūsavo, pabandė pasikalbėti, bet nebuvo su kuo, tad pasigalando kirvius ir išėjo į miškus malkomis pardavimui ir bilietais į anapus rūpintis.

Plakatas skelbia, kad Kultūros ministrei dar derėtų pasimokyti vidurinėje mokykloje. Slaptai.lt nuotr.

Įdomų priekabiavimo prie kultūros precedentą pateikė Liana RuokytėJonsson. Kultūros ministrė nusprendė, kad keistai ji atrodys plačiai besišypsanti monumentalaus raitelio ant žirgo papėdėje Lukiškių aikštėje. Galbūt įžvelgė tam tikrų pavojingų aliuzijų su tais laikais, kai raiteliai buvo tikri ir užsiėmė, anot istorikų, plėšikavimu ir prievartavimu kaimyniniuose kraštuose. Netgi, anot legendos, dabartinės valdančiosios tautos Europoje riterį ant laužo dievų garbei yra ne vieną suspirginę. Jei būtų ant nedidelio žemaituko pasodinę kokį mikimauzą, pakemoną ar teletabį, niekam tas monumentas nebūtų užkliuvęs. O dabar buvo ir neramu, ir negerai, nes Vyties vizija, apie kurią visuomenė kalba, akivaizdžiai susijusi su priekabiavimo atvejais prie svetimų, tuo metu silpnesnių aplinkinių tautelių.

Lietuva nori didingo Laisvės paminklo. Slaptai.lt nuotr.

Kad nebūtų visuomeninis projektas realizuotas – sumegzta sumani intriga. Monumentalus paminklo projektas atmestas, paskelbtas naujas konkursas, laimės jį, ko gero, tas pat raitelis ant žirgo, tik jis nebebus panašus ir tautos sąmonėje įsitvirtinusį Vyties įvaizdį. Jei istoriniais šaltiniais nesiremiama, kur valdovų anspauduose išlikęs Vyties simbolis visada išreiškia veržlumą, – tai galima kurti kokius tik norima naujus įvaizdžius. Ilgainiui piliečiai priprastų, tačiau šiuo metu, ko gero, – tai ir svarbiausia intrigos idėja – siekiama tik supriešinti visuomenę.

„Kam to reikia?“ – retorinis klausimas. Ko gero, reikia tam, kad žmonės būtų piktesni, galbūt pradės pykti nebe ant kultūros ministrės, bet ant skulptorių, architektų, vienas ant kito, kaimynų, tolimų ir artimų draugų bei priešų, bus užsiėmę pykčiais ir kultūros ministrei nebekvaršins galvos.

Pyktis ir sveikata medicinoje

Priekabiavimo prie įvairų piliečių grupių rekordininku šioje vyriausybėje visgi yra Aurelijus Veryga. Paskutinis jo sumanymas pribloškė ligotus žmones, kurie nuo šiol bus priversti dėl elementarių vaistų nuo slogos ar galvos skausmo laiką leisti eilėse prie gydytojų kabinetų. Šio sumanymo tikslas toks pat, kaip ir minėtųjų, – žmonės turi būti pikti. Pykti ant vaistininkų, ant savęs, kodėl susirgo, ant kaimynų eilėje prie gydytojo kabineto. Gydytojai taip pat turi labiau pykti ant pacientų, kurie be reikalo juos trukdo su savo bėdomis. Problemų pas juos žymiai daugiau, nei kažkas galėtų jas vienu mostu išspręsti pakeldamas atlygį už sąžiningą darbą.

Iš tiesų bėdos medicinos srityje brendo jau nuo pat euro įvedimo. Pirmiausia, pabrango padėka už gydytojų parodytą dėmesį. Nors skaičius ant banknoto ir tas pats, tačiau jo nešėjui pensija 3,45 karto nepadidėjo – štai ir turėjo žmonės apsispręsti, ar nusipirkti vaistų, ar padėkoti gydytojui. Pasikeitė ir jaunesnės kartos požiūris, kuris pilietiniais ar kokiais kitais sumetimais, vis dažniau linkęs medicinos darbuotojams padėkoti tik žodžiu ir šypsena, o ne konkrečiu nominalu, už kurį gavėjas galėtų sumokėti viduriniajai visuomenės klasei derančius mokesčius prekybininkams.

Naujo chaoso įnešimas į medikų ir pacientų terpę – sumanus ministro žingsnis. Piliečiai pajus, kad gydytojai jiems reikalingi, gydytojai pradės dar labiau skųstis, kad pacientų pas juos per daug ir t.t. Jeigu tikslas buvo, kad būtų ne geriau, o blogiau – jis pasiektas.

Fantasmagorijos, tačiau jos realios

LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ sveikatos ministras, po vaistinėse ir prie šeimos gydytojų kabinetų kilusio chaoso, pripažino, jog nesitikėjo, kad padėtis tokia bloga. Anot jo, vaistus, kurie nuo šiol tapo receptiniais, galima pakeisti kitais vaistais su ta pačia veikliąja medžiaga. „Nė vienas medicinos studentas nesimoko nei vieno firminio pavadinimo. Visi vaistai yra išrašomi veikliąja medžiaga. Sutinku, kad yra psichologiniai (pacientų – aut.) nusiteikimai, reakcijos į tablečių spalvą ar pakuočių grožį“, – tikino ministras.

Skulptoriaus Stanislovo Kuzmos kompozicija „Lozoriau, kelkis“ – Santariškių ligoninės teritorijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nors, anot A. Verygos, reformų tikslas buvo, kad pacientai mokėtų už vaistus mažiau bei paaiškino, kad problemų šaknys yra pacientų neapsisprendimas, ko jie nori: „Lietuva yra labiausiai (už vaistus – aut.) primokanti šalis, o pacientai labiausiai skundžiasi. Man labai įdomu, kai pacientai vienoje apklausoje skundžiasi, kad tenka daug primokėti, o kitąkart skundžiasi, kad neturi teisės rinktis. EBPO yra įvardijusi Lietuvą kaip šalį, kur priemokos yra vienos didžiausių. Mūsų pareiga šitą problemą spręsti.“

Tad ministras ir išsprendė problemą priversdamas susirgusius piliečius paįvairinti savo gyvenimą vaistų pakuočių nauju dizainu, kitokios formos ir spalvų tablečių įvairove, laukiant eilėse prie šeimos gydytojų kabinetų.

Sunku spręsti, ar ministras pats taip sumanė, ar jam liepė premjeras, ar patarė, tarkim, buvęs Vaistų gamintojų asociacijai vadovas ir amžinasis gydytojų profsąjungos prezidentas Liutauras Labanauskas.

Jei bus sugriauta, bus ką statyti

Iš esmės, šios „profesionalų vyriausybės“ ir valdančiosios partijos išskirtinis bruožas tas, kad jie linkę inicijuoti chaosą netgi ten, kur kokių nors įtampų visuomenėję iki tol nebuvo galima net įtarti esant.

Vykdomų reformų tikslas, ko gero, ir yra tik sugriauti, dažnai motyvuojant poreikiu sunaikinti prieš 27 metus išnykusios sovietinės sistemos reliktus ir visiškai neimant į galvą, kaip ir kas bus sukurta. Panašūs precedentai matomi bemaž visose veiklos srityse, eilinį kartą reformuojamose švietimo, socialinės apsaugos, mokesčių sistemose. Galbūt į valdžią netikėtai pakliuvusiems avantiūristams kas nors patarė, kad pirmųjų kadencijos metų sugriovimus bus galima pavadinti „nepopuliariais sprendimais“, kurie visada priimami kadencijų pradžioje, ir paskutiniais kadencijos metais, kai taps aišku, kas iš šių avantiūrų išėjo, bus galima leisti žmonėms apsiraminti ir nieko nebedaryti, šiek tiek pataisant tai, kas iš chaoso bus užgimę.

Galbūt nevilties, kaip alternatyvios siekiamybės piliečiams pasiūlymas tėra laikinas reiškinys? Premjeras apie žmonėms būdingą vilties poreikį tikrai nepamiršo, nes kiekviena proga patikina piliečius, kad tos problemos, kuriomis jie nepatenkinti šiais metais, bus išspręstos kitais. Taigi, apie gerąją naujieną, žmogus, pagalvoja ir viltį piliečiams bando suteikti ir pozityvią, ne tik negatyvią.

Reformos, kaip valstybės pažinimo būdas

Vis dėlto į priešingas puses tempiamo valdžios garvežio veiksmai neturėtų artimiausiu metu keistis. Dar vienas šią valdžią iš kitų išskiriantis bruožas – kompetencijos ir mokslo vertės ignoravimas. Elgsena gana natūrali, kadangi į Seimą susirinko, tegu ir aukštojo, tačiau gana siauro agronominio – agrarinio išsilavinimo žmonės, todėl visi kiti mokslai, kurių jie nesupranta, kelia baimę ir natūralų atmetimą. Galima žmogiškai suprasti tuos politinius lyderius, kurių pasaulėžiūra formavosi svajojant apie derybas dėl baudos dydžio su greitį viršijusiais vairuotojais ar salietra užpiltų runkelių matmenų padidėjimo stebuklą. Pakliuvus į politinių intrigų, kompromisų ir galimybių terpę, šalia to, patiriant atsakomybės už šalies dabartį ir ateitį naštą, – galva ir susisuka. Tokiu atveju, jei įtampa smegenų pusrutuliuose nebepagimdo konstruktyvių sprendimų, ji pradeda gimdyti destruktyvius, kurie galiausiai (nes kitokių nėra) ir tampa siekiamybe.

Valstybės valdymo mechanizmai sudėtingesni nei laikrodžio sraitelių veikimo principai

Kiekvieno smalsaus žmogaus vaikystės prisiminimuose rasime panašių pavyzdžių, kai, tarkim, apimdavo įgeidis sutaisyti laikrodį. Žinoma, iš pradžių jį tekdavo išardyti, kad taptų suprantama, kaip laikrodis veikia. Neretai būdavo išardomas veikiantis laikrodis, nes tik pagal jį galima pataisyti neveikiantįjį.

Panašiai ir su valstybės reikalais dabar klostosi. Nors dauguma reformų keistos ir bereikalingos, jų tikslai mirtingiesiems nesuvokiami, tačiau pačios reformos yra geras būdas pažinti ir suprasti, kaip viena ar kita valstybės struktūra veikia. Kai bus suprasta, galbūt kažkas ir bus sukurta ar „sutaisyta“, o jei sutaisyti nepavyks, beliks išmesti.

Visuomenės baiminamasi, nes ji turi iniciatyvų

Dar vienas svarbus momentas vykdant dabartines reformas – detalės. Kuo jų mažiau, tuo geriau, nes tuomet surinkti mechanizmą paprasčiau. Bene visais atvejais kalbant apie šios vyriausybės veiklos metodus – nereikalingiausia detalė yra bendruomenės ir jų iniciatyvos. Kaip ir svetimo, nepažinaus mokslo atveju, visuomeninės iniciatyvos valdantiesiems kelia pasidygėjimą. Nepasitikima visuomene ne atsitiktinai, o fundamentaliai. Tai pasakytina ir apie nepasitikėjimą regioninėmis miškininkų organizacijomis, jas sunaikinant ir kuriant vieną valstybinį monstrą, nepasitikėjimas patriotiškai nusiteikusiais piliečiais, inicijavusiais nacionalinio simbolio atsiradimą Lukiškių aikštėje, nepasitikėjimas žmonėmis, kurie be gydytojų pagalbos sugeba nuspręsti, ar vaistai nuo slogos jiems padeda ar nepadeda, reikalingi ar nereikalingi.

Kai optimistinių scenarijų nėra, vilties, kad bus geriau taip pat nėra iš kur paimti ir ką žmonėms pasiūlyti, tuomet tiesiog sėjamas chaosas tikintis, kad nuo jo pavargę žmonės patikės savo likimą buvusiam statutiniam pareigūnui, generolui, ir tas įgyvendins policinės valstybės modelį. Jeigu ir be didelio noro – tai bent jau todėl, kad kitokios visuomeninių, socialių ir pareiginių santykių konstrukcijos sukurti jis ir nemoka.

Tiesa, kiekvienos ES šalies premjeras žino, kad vargiai tai bus įmanoma. Europos centre mažiausia bėda, be vis dėlto bėda – kilęs kitų europiečių nepasitenkinimas. Tačiau žino ir tai, kad įgyvendinti nieko ir nereikės. Svarbu, kad piliečiai tikėtų, kad jis įgyvendinti gali ir įtikėtų, kad policinė valstybė jiems reikalinga, o kas gi kitas gali ją sukurti geriau, jei ne policininkas. Panašu, kad pagoniškos Lietuvos vizija R. Karbauskio galvoje jau patyrė pralaimėjimą ir išsisklaidė, užleidusi vietą viską reguliuojančios, tvarkančios ir sprendžiančios „tvirtos rankos“ idėjai.

Valdžia be alternatyvos

Tad piliečiams belieka tik priekabiauti: moterims prie vyrų, vyrams prie moterų, viršininkams prie pavaldinių, o tiems, kurie neturi prie ko, tenkintis svetimais priekabiavimais socialiniuose tinkluose ir kt. media kanaluose.

Kadangi šią valdžią ištiko dar vienas išbandymas – Seime nėra net ko nors panašaus į opoziciją, valdžia iš neturėjimo ką veikti priekabiauja prie visų iš eilės. Beveik nėra abejonių, kad nereikės nei 5 metų, užteks ir 3, kai šio priekabiavimo aukos pradės skųstis, bandydamos viena kitą ir tuos, kurie priekabiavimo nepatyrė, įtikinti, kad buvo iki sąmonės netekimo apgirtę ir tik dabar išblaivėjo, subrendo ir nusprendė, kad gali pasakyti „tiesą į akis“ viešai, bet kaip jau tapo įprasta – tik savo socialinių tinklų paskyroje.

Asmeninio ir valstybinio priekabiavimo panašumai

Kino režisieriaus Šarūno Barto ir aktorės Julijos Steponaitytės istorija, visą savaitę sprogdinusi žiniasklaidos kanalų reitingus, išties atvėrė visuomenės piktžaizdę, kuriai vaistų galima būtų rasti sveikoje, bet vargu ar jų atsiras su A. Verygos receptais ar be jų pasiligojusioje visuomenėje. Viskas aišku tapo tik buvusiam teisingumo ministrui ir dabartiniam Vilniaus merui Remigijui Šimašiui. Suskaičiavo liberalas sąskrydžiuose išgertus liber-alaus butelius ir konstatavo: „Kaltas! Lydekai paliepus, man panorėjus – dink Bartai iš Vilniaus savivaldybės patalpų, kad ir į Kauną pas Visvaldą Matijošaitį. Tiesa, ten gali būti dar blogiau. V. Matijošaitis irgi buvęs policininkas, tad gali iš Vilniaus nelegaliai emigravusi įtariamąjį menininką sulaikyti 2 mėn. belangėje, kol išgirs „nuoširdų prisipažinimą“.

Kadangi logiškai suvokiamais sprendimais šioje istorijoje net nekvepia, derėtų J. Steponaitytei rašyti pareiškimą policijai dėl patirto pažeminimo, pateikti priekabiavimo įrodymus ir pasitikrinti blaivumą. Absurdas, tačiau, o kaip kitaip?

O į ką kreiptis piliečiams, kurie patiria valdžios žmonių įkyrias priekabias? Rašyti pareiškimus policijai, bet ten, anot R. Karbauskio, buvęs policininkų vadovas, o dabar premjeras, yra išsaugojęs geranoriškų santykių kanalus ir, kaip visi esame pratę, santykiai su viršininku bus policininkams svarbesni už santykius su eiliniu pareiškėju, bent jau todėl, kad viršininkas nepradėtų priekabiauti.

Lieka tik viltis, kuria galime pasikliauti. Tačiau šįkart ir jos vietoje pateikiama beviltiškos ateities prognozė. Visa tai tik tam, kad būtų sukurtas chaosas, pažintos jo sudėtinės dalys, tuomet galbūt kažkas sukurta, o jei nepasiseks, teks viską išmesti – galbūt ir savaime išbyrės tos detalės –„visuomenės atomai“ po platųjį pasaulį.

2017.11.19; 06:30

Seime ketvirtadienį vyko politinių pozicijų Seime perbraižymas. Jis sukėlė šurmulį tiek tarp parlamento narių, tiek viešojoje erdvėje. Socialdemokratas Algirdas Sysas baiminosi, kad Lietuvos Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) inicijuojami komitetų sudėčių perbraižymai vyksta ne pagal Seimo statutą, LVŽS suteikiant neproporcingai didesnę galią parlamento struktūrose. Tuo tarpu Povilas Urbšys teigė, kad taip „valstiečiai“ tik parodo savo politinę brandą.

Vis dėlto, be šių bendro pobūdžio diskusijų, LVŽS narei ir pirmajai Seimo Pirmininko pavaduotojai Rimai Baškienei, pristačiusiai inicijuojamas pataisas, buvo užduota nemažai konkrečių klausimų: kodėl Dainius Kepenis, pagarsėjęs skandalingais pareiškimais, atsiduria Švietimo ir mokslo komitete, o Seime išvis nesirodantis Kęstutis Pūkas – Kultūros komitete, kodėl žemės ūkio ministras Bronius Markauskas atšaukiamas iš Kaimo reikalų komiteto, kodėl daugelio komitetų narių sudėtis yra lyginė ir t.t.

Į visus šiuos klausimus R. Baškienė surado universalų atsakymą – „valstiečiai“ siekė ir toliau sieks, kad viskas būtų geriau.

Atsakydama Mantui Adomėnui į jo pastabą, kad lyginė komitetų narių sudėtis gali trukdyti balsavimuose ir priimant sprendimus, Seimo Pirmininko pavaduotoja akcentavo, jog ji komitetuose tikisi vienbalsio Seimo narių balsavimo. Tad problemos didelės ir nėra.

Replikuodama Seimo nariams, nesutinkantiems su siūlomomis Seimo narių komitetuose proporcijomis, ji teigė, kad komitetų sudarymo principas neturėtų būti „skaičiavimai“, bet orientuotis reikia į žmogų, kuris yra pasirengęs dirbti komitete.

Atsakymai, žvelgiant į tai, kad Kultūros komitete numatytas K. Pūkas, o Švietimo ir mokslo komitete – D. Kepenis, neįtikino nei Seimo narių, nei politikos apžvalgininkų.

Sudvejojusius dėl D. Kepenio kompetencijų dirbti Kultūros komitete Seimo Pirmininko pavaduotoja ramino, sakydama, kad komitete parlamentaras turės didesnę galimybę labiau įsigilinti, plačiau sužinoti, nes darbas komitetuose yra ne tik savo žinias perteikti, bet ir žinių įgyti.

Komentuodama šią politinę situaciją Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė teigė, kad nors poreikį perskirstyti komitetų sudėtis lėmė objektyvūs pokyčiai frakcijose, tačiau niekas nelaukė, kad viskas virs tokiu cirku.

„Turbūt net neverta klausti, ar Kęstučio Pūko įtraukimas į Kultūros reikalų komitetą gali įnešti kažkokio pozityvo. Be to, yra išprašomas liberalas Arūnas Gelūnas, kurio patirtis ir kompetencija kultūros klausimais, panašu, lenkia paties komiteto pirmininko (Ramūno Karbauskio – ELTA) kompetenciją. Taigi asmeniškumai, keičiant komiteto sudėtį, užimą ne paskutinę vietą. Situacija, kai R. Karbauskiui šalia savęs Kultūros komitete geriau turėti K. Pūką, bet ne A. Gelūną, daug ką pasako“, – teigia R. Urbonaitė.

Politologė pabrėžė, kad R. Karbauskis taip ir nepaaiškino, kodėl būtent taip yra pertvarkomas, pavyzdžiui, Kultūros komitetas. „Jeigu vyksta tokie persistumdymai, kodėl nėra paaiškinama, kokiais argumentais remiantis vyksta tokie dalykai,“ – klausė R. Urbonaitė.

R. Urbonaitė absurdiškais pavadino R. Baškienės argumentus, kad D. Kepenio skyrimas dirbti Švietimo ir mokslo komitete leis jam įgyti naudingų žinių. „Šiame Seime dauguma parlamentarų apskritai dar tik mokosi ir, deja, yra nelabai pažangūs“, – pažymėjo politologė. Apibendrindama R. Urbonaitė teigė, kad ketvirtadienio situacija rodo, jog tiek su Seimo atskaitomybe, tiek su kokybe ir strateginiu mąstymu kyla nemažai problemų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.18; 00:01

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Kai Seimo liberalai su kai kuriais valstiečiais sukėlė skandalą dėl Povilo Urbšio pasiūlymo, kad projektą dėl embrionų pateikinėtų „ne  moteris, kuri laukiasi vaiko“, aš rimtai susirūpinau, kad  ne  savo balsu šaukianti A.Armonaitė rinkėjams padarys didesnį įspūdį, nei ramiai ir korektiškai kalbėjęs P.Urbšys.

Laimei, apsirikau. Ir, prisipažinsiu, retai kada taip džiaugiuosi apsirikusi, kaip šį kartą: yra, dar yra Lietuvoje žmonių, kurie mąsto savo galva ir neskuba – ne taip, kaip Seimo pirmininkas V.Pranckietis, – patikliai čiaumoti tą politinį ir moralinį jovalą, kuriuo juos vis  papeni liberalai.

Paaiškėjo, jog dauguma skaitytojų, kurie savo nuomone dalijasi internete bei socialiniuose tinkluose, besąlygiškai pritaria P.Urbšiui ir tyčiojasi iš visų tų, kurie, šmeiždami vieną iš labiausiai gerbiamų Seimo narių, mėgina išbalinti seniai jau nebenusakomos spalvos savąją reputaciją. Jų yra kelis daugiau, nei tų, kurie reikalauja Urbšio galvos.

Be to, pastarieji tik plūstasi ir tyčiojasi, o pirmieji – mąsto, analizuoja ir pateikia labai įdomias išvadas. Todėl, nors ir gaila kvailai puolamo Seimo nario, negalima nematyti ir teigiamos šio dirbtinai pučiamo burbulo pusės: burbule, kaip veidrodyje, pasimatė, kas yra kas.

Kai kas, kaip liberalai, kapstosi mėšlyne, o jei mėšlo pritrūksta, patys jo dar ir prikrauna. Kiti, nors ir nebūdami liberalai, bet neturėdami nei aiškios politinės platformos, nei politinės nuovokos, kartais – net objektyvios, bukai kartoja svetimas mintis, o taip dažnai elgiasi Seimo pirmininkas bei kai kurie jo bendrapartiečiai.

Treti, kaip I.Degutienė su kompanija, tiesiog naudojasi  sudrumstu vandeniu, kad jame galėtų sugauti savąją žuvelę, nesusimąstydami, kad tokia žuvelė gali būti nuodinga ir jiems patiems, ir jų rinkėjams. O juk jau kas, kas, bet Seimo nariai, savo ausimis girdėdami, ką ir kokiu tonu kalbėjo P.Urbšys, savo akimis matydami, skaitydami (tikiuosi, ne visi ateina į posėdžius, “užsipylę“ akis…) įstatymo projekto tekstą, neturėjo pasimauti ant liberalų sukeltos isterijos. 

Tai mums, eiliniams piliečiams, kurie dažnai informaciją gauna jau iš antrų lūpų, iš žurnalistų, sunkiau būna suvesti galus su galais ir atkapstyti, iš kur kojos dygsta. Bet ne veltui sakoma, kad tiesos nemato tik tas, kas nenori jos matyti.

Kodėl P.Urbšiui buvo nepriimtina, kad projektą, kurį dabar aptakiai vadina „dėl embrionų“ arba „dėl embrionų saugojimo termino“, teiktų vaiko besilaukianti Seimo narė? Todėl, kad nutylima, jog, be termino, kuris leistų dalį embrionų nužudyti, buvo siūloma embrionus paversti laboratorine žaliava, taip skatinant moteris išnaudoti savo kūnus kiaušialąsčių gavybai už mokesčių mokėtojų pinigus.

Katalikų Bažnyčios nuomone, – o V. Urbšys yra tikintis katalikas – apvaisintų ląstelių, embrionų naikinimas prilygsta žmogžudystei. Todėl ir jam, ir tūkstančiams jam pritariančių katalikų pasirodė nepriimtina, ciniška, kad  projektą, leidžiantį embrionus paversti preke, kurią, kai ji jau nebe naudinga, galima ir sunaikinti, teikia  embrioną po širdimi nešiojanti moteris. O jos bendrapartiečiai, visokie ne nėštūs žmonės (primenu, isterikuojanti liberalė Armonaitė taip bijo bet kokios užuominos į moteriškumą, kad net vietoj “nėščia moteris“ vartoja išsireiškimą “nėščias  žmogus“), kaip kokie dušmanai, bailiai pasislėpė už  „nėščiojo žmogaus“.

Pasak vieno interneto komentatoriaus, „liberalai nesuvokia ką daro, nes būsimi pinigai apakino juos, padarė žiauriais, padarė gėdą nesuprantančiai nėščiajai, dėl žmonių pasmerkimo sukėlė pavojų kūdikiui … Dėl ko?“ 

Kas ir ką kalbėjo per tą atmintiną posėdį Seime, liudija video ir audio įrašai. Iš jų aiškėja, kad P.Urbšys nieko neaprėkė, nieko neįžeidė. Priešingai, rėkiama buvo ant jo. Bet įdomiausia tai, kad jis nesulaukė palaikymo iš LVŽS partijos lyderių, nors būtent P.Urbšiui ši partija patiki atstovauti savo pažiūras, programą, veiklą ar projektus įvairiose diskusijose bei forumuose.

Užtat Urte pasirašiusi Delfi svetainės komentatorė įžvelgia kur kas giliau ir mato kur kas daugiau, nei kai kurie entuziastingi Urbšio kritikai. Jos nuomone, “Urbšys savo principingais pasisakymais dažnai erzino demagogus  „valstiečius“. Buvo tik laiko klausimas, kada jis sulauks dūrio į nugarą. Sulaukė.“

LVŽS frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis, matyt, tebeatrajojantis nuoskaudą, kad būtent P.Urbšys viešai pasmerkė jo neetiškus žaidimus su gražuole Greta, BNS agentūrai neatsargiai prasitarė, kad Urbšys jau ne pirmą kartą daro „nepateisinamus“ pareiškimus. Jo nuomone, Urbšys „nelabai susigaudo, nelabai suvaldo emocijų ir atitinkamai daro nepateisinamus pareiškimus. Čia ne pirmas atvejis, jis puikiai žino, kad ir mūsų frakcijos atžvilgiu jis daro pareiškimus, kurie mums kartais nesuvokiami. Jis nėra partijos narys, jis yra frakcijos narys, mums tikrai nemalonu, kad žmogus, kuris sėdi šalia frakcijoje, daro tokius pareiškimus, dėl kurių daugeliui iš mūsų gėda. (…) Bandė kažką apie vertybes pasakyti, o gavosi įžeidimas, pateisinimo nėra“.

Ką gi, savikritika niekada nebuvo stiprioji šio sužvaigždėjusio politiko savybė, o jeigu jam dar ir „gėda“, kad bent vienam žmogui Seime parūpo būsimo naujojo Lietuvos piliečio psichinė ir fizinė sveikata, bijau, kad greitai gėda dėl jo paties veiksmų ir žodžių atstums nuo jo daugelį jo gerbėjų.

Nuo politinio vado neatsiliko ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Ta skuba, su kuria jis, nežinodamas posėdžio detalių, griežtai pasmerkė P. Urbšio pasisakymą (šito jis, būdamas Taline Baltijos Asamblėjos sesijoje, nė negirdėjo), pažadėjo kreiptis į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją, kad ji įvertintų P. Urbšio elgesį, dar kartą patvirtina spėjimą, jog partijos vadovybė tik ir laukia progos sudoroti neparankiu jiems tampantį Seimo narį.

O V. Pranckiečio tirados feisbuke pabaiga, kur Seimo pirmininkas pompastiškai samprotauja, jog P.Urbšio pasisakymas esąs „absoliučiai nepriimtina(s) žmogiškuoju požiūriu“, leidžia įtarti, kad būtent Seimo pirmininkas menkai tesusigaudo ne tik politikoje, bet ir etikoje, nes išeitų, jog žmogiška jis laiko situacija, kai nėščia moteris siūlo pritarti embrionų žudymui. 

Ropinėjantiems žeme nepakeliui su padangių skrajūnais.

Šią tiesą mėgino ignoruoti P. Urbšys, ir apsiriko. Jam, sugebančiam į Seimą patekti ir nepriklausomai nuo partijų įgeidžių, sąjunga su LVŽS  bus besanti ta didžioji klaida,  kurios pasekmės dar ilgai atsirūgs ir jam asmeniškai, ir visai mūsų politinei kultūrai.

2017.11.15; 12:39

Socialdemokratų partijos vadovas Gintautas Paluckas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas paskelbė apie naujos epochos pradžią, o jo kritikai sutartinai konstatavo tik epochos pabaigą – tai pagrindinė, prieštaringa, tačiau įdomiausia žinia, kuri pasiekė šalies piliečius po įvykusio persidalinimo tarp Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narių ir partijos narių regionuose daugumos.

Nuogas karalius

Išvada, kuri peršasi apibendrinant socialdemokratų skyrybas – labiau susijusi su praeitimi, nei su ateitimi. Po visa to, kas pasakyta vieniems apie kitus socialdemokratų skyrybų proceso dalyvių, paviešinta ir pasiviešinta, belieka konstatuoti, kad 27 metus po Lietuvą lakstė nuogas karalius. Lietuvoje per bemaž tris dešimtmečius taip ir nesusiformavo reali, nors šiokį tokį svorį visuomenėje turinti ar turėjusi kairiųjų pažiūrų partija, t. y. socialdemokratų Lietuvoje niekada nebuvo, tik vienas politinis darinys naudojo šį vardą – „prekės ženklą“ savo pavadinime.

Išties geras klausimas, kurį turėtų sau užduoti visi balsavusieji arba svarsčiusieji, už ką rinkimuose balsavo Lietuvos piliečiai, ar tikrai – tai jiems yra naujiena? Ar tariamas socialdemokratų egzistavimas buvo nepastebėtas, o gal visiems ir iki šiol buvo suprantamas, tačiau su šia realybe susitaikyta ne kaip su blogiu, bet kaip su neišvengiamybe, tarkim, mirtimi, metų laikais – dalykais, kurie nori ar nenori, bet yra, vieni ateina ir praeina, kiti – išjungia šviesą visiems laikams, nors nauja diena ir išaušta.

Socialdemokratai atsiranda ir išnyksta

Tam tikros prošvaistės socialdemokratų partijos Lietuvoje formavimosi atskirais laikotarpiais, supranta, buvo ir išlygas tenka pripažinti. Karalius, matyt, ir pats nežinojo, ar yra nuogas, ar apsirengęs pačioje socialdemokratų partijos kūrimosi pradžioje, per tą trumpą periodą, kai Lietuvoje po 1990 m. kūrėsi įvairiausius pavadinimus turėjusios organizacijos, pasivadinusios partijomis. Tuo įdomiu, sudėtingu ir lemiamu Lietuvai metu pas socialdemokratus rinkosi piliečiai, kurie, ko gero, ir nežinojo, kas yra ta socialdemokratija, tačiau „žinojo“, kad Lietuvai jos reikia ir šliejosi prie šios politinės jėgos labiau todėl, kad ji skyrėsi nuo Komunistų partijos, o ne todėl, kad matė socialdemokratinėmis vertybėmis grįstą Lietuvos valstybės ateities perspektyvą.

Socialdemokratų partijos būstinė Vilniuje. Kokias asociacijas Jums kelia ši partija? Slaptai.lt nuotr.

Suprantama, dalies į partiją atėjusių žmonių pasirinkimas buvo pakankamai sąmoningas, turėta šiokių tokių istorinių žinių apie socialdemokratų ir marksistų skyrybas XX a. pradžioje. Juk ir Lietuvoje socialdemokratų partija buvo įkurta 1896 m., o 1989 m. ji ne įsikūrė, o tik „atnaujino veiklą“. Nors ir sunku būtų surasti kokių nors veiklos tęstinumo elementų tarp iki 1945 m. pogrindyje ir legaliai veikusios partijos bei nereikšmingos žmonių grupelės vėliau veikusios išeivijoje ir tų žmonių, kurie partijos veiklą „naujino“ 1989 m. Vis dėlto atkurtoji partija, nors ir archainių, XIX–XX a. sandūroje suformuluotų principų pagrindu, bandė savo politinės veiklos kryptį formuluoti.

Ko gero, būtų ta kryptimi ir ėjusi, tačiau aplinkybės nebuvo palankios, o ryškių lyderių, kurie politinę organizaciją būtų pajėgūs išvesti iš tuo metu įsivyravusio chaoso persitvarkant valstybės institucijoms, ekonomikai, persigrupuojant žmonių ir visuomenės santykiams, pas juos neatsirado. Tokiu būdu paskutinį XX a. dešimtmetį socialdemokratinis valstybės raidos ateities modelio variantas išnyko ir nespėjęs užgimti, bemaž nepastebėtas, be didelių svarstymų visuomenėje. Paskutines drapanas Lietuvos socialdemokratai prarado 1999 m., kai po jungtuvių su Komunistų partijos veiklos tęsėjais, Demokratine darbo partija, socialdemokratų daugumą paliko „Socialdemokratija 2000“ pasivadinusi grupė piliečių, vadovaujama Rimanto Dagio ir Arvydo Akstinavičiaus.

Sąmokslas ar atsitiktinumas?

Lietuvos socialdemokratų partijos jungtuvės su kita „gerovės valstybės kūrėjų ir socialinio teisingumo gynėjų“ organizacija atrodė gana keistos, nes pastarųjų santykis su socialdemokratija buvo tik toks, kad pagal konservatorių pirmtakų parengtas schemas jie perėmė valstybės turtą į savo rankas ir iš esmės tapo stambiojo verslo atstovais, t. y. buvo klasikiniai, Europos socialdemokratinių partijų akimis žvelgiant, socialdemokratinių idėjų ir jėgų oponentai.

Tad į tuo metu įvykusias šių politinių jėgų jungtuves iš dabarties perspektyvos ir dera žiūrėti kaip į socialdemokratijos bandymo surasti atspirtį ir palaikymą Lietuvos visuomenėje pabaigą. Požiūris, kad tokiu būdu buvę komunistai tik bandė išsaugoti savo šiltas kėdes ir įtaką valstybėje – pernelyg supaprastintas. Dar didesnis supaprastinimas – žiūrėti į šią postkomunistų partiją kaip į prorusišką jėgą, potencialią grėsmę Lietuvos nepriklausomybei, nors tuo juos nuolat (iš esmės, iki dabartinių laikų) kaltino ir tokius įarimus kurstė pagrindiniai socialdemokratų oponentai konservatoriai.

Esmė visgi buvo tokia, kad socialdemokratais pasivadinusieji veikėjai bent jau tuo metu valdė didžiausią dalį per privatizavimo laikotarpį perimto valstybės turto ir šių žmonių ideologiją formavo turto kaupimo, didesnio pelno gavimo motyvai, o ne kokie nors svaičiojimai apie visuomenės solidarumą ir valstybės piliečių gerovę. Visa tai puikiai suprato ir jie patys, ir ta socialdemokratų partijos dalis, kuri su Lietuvos demokratine darbo partija jungėsi.

Kitaip tariant, 1999 m. įvykęs šių partijų susijungimas tėra sėkmingai įvykdytas sąmokslas prieš socialdemokratiją, sustabdęs socialinio solidarumo idėjų sklaidą visuomenėje ir sumenkinęs šių idėjų šalininkų galimybes ieškoti nišos politinėje šalies sanklodoje.

Matyt, tokios sąmokslo sėkmės nesitikėjo net patys jo sumanytojai. „Socialdemokratija 2000“ (vėliau – Lietuvos socialistų sąjunga) 2014 m. baigė savo veiklą ir išsiskirstė, tad idėjinių socialdemokratų organizacijos Lietuvoje ir pėdsako nebeliko. O iš esmės neoliberalias vertybes išpažįstantis politinis darinys sėkmingai funkcionavo toliau ir tik dabar, 2017 m., atsiskleidė šiek tiek baltų siūlų, kuriais šis politinės jėgos rūbas buvo suadytas. Ko gero, tai net Lietuvos politikos mastelius pranokstantis pavyzdys, kurį viešųjų ryšių ir politinių technologijų specialistai galėtų įtraukti į chrestomatijas, atskleidžiant, kokią reikšmę politikoje gali turėti tinkamo „prekės ženklo“ pasirinkimas.

Atvirkščias pavyzdys, kai karalius žinojo, kad jis yra nuogas, tačiau visos karalystės gyventojai buvo įtikėję ne tik tuo, kad karalius apsirengęs, bet ir tuo, kad jo socialdemokratinis rūbas be galo gražus.

Reikia pripažinti, kad karalystėje buvo ir rūbo tikrumu suabejojusių ar net visai juo neįtikėjusių piliečių, tačiau jie iš absurdo karalystės savo noru arba dėl socialdemokratų „socialinio solidarumo ir gerovės valstybės kūrimo“ brutalių pastangų buvo priversti pabėgti.

Meilė ir nemeilė iš išskaičiavimo

Paminėti šio socialdemokratiją sunaikinusio sąmokslo kontekste ir kt. politiniai dariniai, ypač Konservatorių partija. Tikrų ir tariamų grėsmių konservatoriai pas socialdemokratus rasdavo, stengėsi pabrėžti socialdemokratų sąsajas su agresyvėjančios Rusijos bei sovietinės tvarkos restauravimo pavojumi. Išorinės grėsmės, tariami ar tikri priešai, buvo pagrindinis į vieną organizaciją telkiantis konservatorių partijos narius motyvas, tad tokios grėsmės ir priešo reikėjo ne tik už Lietuvos sienos, bet ir valstybės viduje, ir socialdemokratai konservatoriams visiškai tokiam vaidmeniui tiko. Tačiau „nuogo socialdemokratų karaliaus“ jie niekada nepastebėjo, kadangi ir patys žaidė panašų žaidimą.

Neoliberalių pažiūrų socialdemokratai, tariamai oponuojantis konservatyvizmui darinys, visiškai buvo tinkamas, kadangi ir konservatoriams rūpėjo ne gerovės valstybė ir kokie nors krikščionių demokratų siūlomi subsidiarumo principai, bet tie patys ekonominės gerovės sau ir savo išrinktųjų ratui interesai. Skirtumų tarp konservatorių ir socialdemokratų, ypač kalbant apie socialinę, ūkinę, ekonominę valstybės politiką, būtų labai sunku įžvelgti. Konservatoriai gal tik labiau orientavosi į užsienio investuotojus, o ne į lietuvišką kapitalą. Iš tiesų jie tų investicijų pritraukdavo, tačiau tuo pačiu ir kūrė kapitalo išvežimo iš šalies sistemas – jų poveikį visi šalies piliečiai puikiai pajuto per 2008–2012 m. ekonominę krizę, kai Švedijos bankų filialuose Lietuvoje pinigų nebeliko, nes jie iškeliavo į motinius bankus.

Draugystės tarp socialdemokratų ir konservatorių niekada nebuvo, bet nebuvo ir gilių prieštaravimų, galbūt tik buvo pastebima ryškiau išreikšta konservatorių pagieža, kad 1990–1992 m. jų sukurtomis valstybės turto perėmimo schemomis pasinaudojo ne jie patys, bet politiniai oponentai.

Pasivaikščiojimai į kairę ir į rytus

Dera prisiminti ir dar vieną Lietuvos socialdemokratų partijos susipurtymą, kai politinę karjerą joje sėkmingai daręs Algirdas Paleckis bandė ieškoti dar jo senelio sodintų partijos vaismedžių vaisių ir šaknelių. Jaunasis socialdemokratas nuėjo taip toli į kairę ir į rytus, kad jei ir buvo vienu metu tapęs pretendentu į karalius – tai dangstėsi pernelyg raudonu, o vėliau ir margu, papildytu mėlyna ir raudona spalva, skudurėliu, kad juo nepatikėjo nei idėjiniai socialdemokratai, nei pragmatikai socialdemokratijos „prekės ženklo“ savininkai. Žmogelis iš partijos ir socialdemokratiją reprezentuojančių veikėjų buvo išspirtas. 

paleckiukas
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.

Su dabartine situacija partijoje A. Paleckio epizodas susijęs tiek, kad dabartinis socialdemokratų pirmininkas G. Puluckas ir A. Paleckis buvo artimi bendražygiai partijos Vilniaus skyriuje bei Vilniaus miesto savivaldybėje, o prieš tai G. Paluckas yra dirbęs A. Paleckio tėvo, europarlamentaro Justo V. Paleckio biure. Šis įdomus dabartinio partijos vadovo politinio portreto bruožas gali ir nieko nereikšti, G. Paluckas netapo A. Paleckio suburto „Fronto“ kareiviu, tačiau vis dėlto kalba apie tai, kad ir dabartinis partijos pirmininkas yra sisteminis (priklausęs šio politinio darinio sistemai) socialdemokratas. Koks G. Palucko santykis su socialdemokratinėmis vertybėmis, kol kas nebuvo progos visuomenei sužinoti, nes tai, kas vyko pastaraisiais mėnesiais šios partijos viduje, priminė šeimynines rietenas, ir visiškai nepriminė idėjinių kovų dėl Lietuvos vystymosi vizijų ir perspektyvų.

Todėl ir atsakymai, kokia aptrupėjusios Socialdemokratų partijos ateitis, kokiame raidos etape ji yra ir kuo taps, nėra vienareikšmiai, nors laimėjusioji dauguma ir bando įtikinti save ir visuomenę šviesia socialdemokratinės epochos Lietuvoje ateitimi.

Senoji gvardija išeina ir sugrįžta

Praėjusiuose Seimo rinkimuose piliečiai balsuodami už Socialdemokratų partiją rinkosi jos pirmąjį, o ne septintąjį dešimtuką. Už socialdemokratus balsavo mažiau piliečių nei patys socialdemokratai tikėjosi, bet, matyt, balsavo iš tiesų jiems ištikimas, socialdemokratų karaliaus rūbų egzistavimu įtikėjęs elektoratas arba žmonių dalis, turinti vienokių ar kitokių pragmatinių interesų ir lūkesčių, susijusių su šia partija. Pažymėtina, kad šie rinkėjai rinkosi ne G. Palucką, bet Gediminą Kirkilą ir Algirdą Butkevičių ir netgi Bronių Bradauską, kuris rinkėjų valia iš 30-os sąrašo vietos šoktelėjo į 15-ąją ir tik per „Marytės plauką“ nepakliuvo į Seimą. Jis ten paklius, jei įvyks pareigų rokiruotės ir Zigmantas Balčytis (beje, neišsakęs jokios nuomonės apie partijos dalybas) galų gale išeis dirbti į tarptautines struktūras, o Gedimas Kirkilas išvyks į Briuselį.

Ginklų atsidalinusi socialdemokratų gvardija nesiruošia sudėti. Galimai jie savo sugrįžimą sieja su Socialdemokratų partijoje pasilikusiu, pasitraukimui iš koalicijos su Valstiečiais ir žaliaisiais nepritarusiu, tačiau atsistatydinusiu iš Ūkio ministro pareigų Mindaugu Sinkevičiumi. Toks M. Sinkevičiaus sprendimas užminė mįslių, kadangi jo tėvas, Rimantas Sinkevičius, įėjo į pasitraukusiųjų iš partijos Seimo narių aštuntuką.

Jei Socialdemokratų partijos atsinaujinimo iš viso nevyks arba jis bus nesėkmingas – tai parodys jau savivaldybių, Europarlamento ir prezidento rinkimai – G. Palucko pozicijos partijos pirmininko poste neišvengiamai susvyruos ir, tokiu atveju, M. Sinkevičius, iškėlęs susitaikymo, tarpusavio rietenų pabaigos ir partijos vienybės idėjas, turės neblogų perspektyvų. Konkurencija tarp abiejų lyderių išlieka, tad M. Sinkevičius sumaniai išnaudodamas G. Palucko klaidas, kurių jis darė, daro ir darys, kaip tik yra tas politinis lyderis, kuris ateityje gali suvilioti G. Palucko lyderyste nusivylusius, abejojančius partijos narius.

Verta prisiminti, kad balandžio mėn. vykusiuose partijos pirmininko rinkimuose G. Paluckas nugalėjo tik nežymia balsų dauguma (už G. Palucką tąsyk balsavo – 5190, už M. Sinkevičius – 4781 partijos narių). M. Sinkevičius iš esmės politines varžybas jau pradėjo sumanęs organizuoti partijos narių apklausą dėl bendro darbo su teisėsaugos įtarimų sulaukusiomis partijomis – Liberalų sąjūdžiu ir Darbo partija. Kadangi Vilniuje socialdemokratai bendradarbiauja su liberalais, nesunku atspėti šios apklausos tikruosius motyvus. Vilniaus vicemerui G. Paluckui šiuo metu tokia apklausa, be abejonės, didelio džiaugsmo nesukėlė.

Skyrybos su valstiečiais – dar ne vedybos su socialdemokratija

Yra ir daugiau požymių, kurie rodo, kad G. Palucko suburtos komandos nesėkmė gana tikėtinas ateities scenarijus. Pareiškimai apie „epochos pradžią“ gali ir likti tik skambiais žodžiais, nes socialdemokratai regionuose apie jokias epochų pabaigas netrimituoja. Pasitraukimas iš koalicijos su Valstiečių – žaliųjų dariniu ir partijos atsinaujinimas nėra tapatūs dalykai. Jau rinkdami partijos pirmininką regionai balsavo už koalicijos nutraukimą su valstiečiais ir žaliaisiais, todėl ir rinkosi G. Palucką, kuris koalicijos atžvilgiu buvo skeptiškas, kadangi antrasis variantas, M. Sinkevičius, tuometinis ūkio ministras, buvo aiškus koalicijos pratęsimo šalininkas. Socialdemokratų skyrybos buvo motyvuotas ne ideologiniais motyvais ir vyko ne todėl, kad valstiečių ir žaliųjų partija vykdo neoliberalią politiką. Iki tol neoliberalią politiką vykdė patys socialdemokratai ir partijos nariams – tai jokių vidinių prieštaravimų nekėlė.

Pasilikimas koalicijoje su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga iš esmės reiškė spartų socialdemokratų partijos identiteto sunykimą, nes būdami mažesniuoju koalicijos partneriu jie iš esmės neturėjo galių įtakoti sprendimų. Tik prisiimti atsakomybę už valdžios nesėkmes ir negauti laurų (naudos) už galimas sėkmes vienai didžiausių Lietuvoje partijų buvo visiškai nepriimtina. Socialdemokratai buvo tapę penkta koja valstiečiams, kurie sumaniai lošdami pokerį su kitomis politinėmis jėgomis iš esmės sprendė savo reikalus palikdami socialdemokratams statistų vaidmenį.

Kokia ideologija tokioje pozicijoje atsidūrusi partija besivadovautų, toliau žaisti pralaimėtą žaidimą buvo nenaudinga, tad ir priimtas logiškas bei nuoseklus sprendimas iš koalicijos pasitraukti. Tokį pat sprendimą būtų priėmusi ir bet kuri kita išlikti politinės arenos aktyvioje scenoje norinti partija.

Po įvykusio atsidalinimo nuo valdančiųjų socialdemokratai susikūrė prielaidas išlikti savarankiškais, tačiau perspektyvų sustiprėti ir pradėti vaidinti žymesnį vaidmenį politikos arenoje dėl to jiems nepadaugėjo.

Oponavimo valstiečiams nišą yra užėmę konservatoriai. Jei socialdemokratų partijai ir pavyks suformuoti frakciją Seime, tarkim, G. Kirkilui išvykus dirbti į Europarlamentą ir vietoj jo į Seimą atėjus B. Bradauskui, tokia frakcija ir todėl, kad bus nereikšminga skaičiumi, ir anaiptol ne vienalytė savo sudėtimi, kurs neapibrėžtą partijos įvaizdį visuomenėje, kuris, tarkim, B. Bradausko asmenyje, gal ir telks senųjų partijos rėmėjų elektoratą, bet naujų, jaunų žmonių, kurie pradėtų šiai partijai simpatizuoti, neatsiras.

Juodos katės paieška tamsią naktį

Juoda katė

Iš partijos pasitraukus 8 Seimo nariams, regionuose jokių pokyčių neįvyko. Socialdemokratų skyriuose taip pat gana marga ir nevienalytė publika susirinkusi – nuo buvusių regioninių Demokratinės darbo partijos likučių iki naujų idėjinių žmonių, kurie į šią partiją galbūt ir įstojo ieškodami joje socialdemokratijos. Neradę  – nusivylė, tačiau radikalių pokyčių dėl to pačiuose skyriuose neįvyko.

Tradicinė socialdemokratija sunkiai įsivaizduojama be reikšmingesnio profsąjungų vaidmens valstybėje. Deja, pačios profsąjungos Lietuvoje dar labiau nevienalytės nei politinės partijos ir nepanašu, kad Artūro Černiausko vadovaujama Profsąjungų konfederacija yra tas darinys, kuris ieškotų alternatyvų neoliberaliai valstybės vystymosi krypčiai. Nominalų profsąjungų svorį visuomenėje atspindi ir pasirašytas vadinamas Nacionalinis susitarimas tarp Valstiečių ir žaliųjų vyriausybės, profsąjungų ir darbdavių. Šalyje, kurios piliečiai neturėjo socialdemokratinės vystymosi perspektyvos, ieškoti profsąjungų vaidmens, matyt, irgi būtų bergždžias užsiėmimas.

Karta be iliuzijų, vizijų ir vertybių

Kita konfliktinė ašis socialdemokratų partijoje – kartų kaita. Naujoji partijos vadovybė stengiasi komunikuoti, kad su G. Palucku ateina nauja, jaunoji partijos karta. Tačiau pas socialdemokratus telkėsi jaunimas ne tik todėl, kad išpažino socialdemokratines vertybes, bet stojo į šią partiją ir paprasčiausiais karjeros sumetimais, kurios siekiant, kas ketvirti metai į valdžią ateinanti politinė jėga, galėjo būti naudinga.

Kad partijos, kaip priemonės siekti karjeros motyvas tarp jaunųjų socialdemokratų pakankamai svarus, atspindi ir dalies jaunesniosios kartos socialdemokratų elgsena. Siekdami išsaugoti postus Užsienio reikalų ministerijoje iš Socialdemokratų partijos pasitraukė Darius Skusevičius, viceministras, Domas Petrulis, ministro patarėjas, taip pat Teisingumo ministrės patarėjas Nerijus Jukna. Tiesa, dalis socialdemokratų, tarkim, visa M. Sinkevičiaus komanda iš Ūkio ministerijos pasitraukė.

Intelektualiniu potencialu Socialdemokratų partija irgi kol kas neblizga. Naujoje komandoje svariau argumentuoti naujos socialdemokratų epochos gaires pajėgus kol kas bene vienintelis Liutauras Gudžinskas, politologijos mokslų daktaras, deklaruojantis savo socialdemokratines pažiūras.

Todėl ir išlieka labai daug abejonių, ar ši partija taps reali alternatyva Lietuvai, priartės prie tradicinių socialdemokratinių partijų Europoje deklaruojamų vertybių. Kol kas aiškiai formuluojamų nuostatų progresinių mokesčių, dirbančiųjų teisių ginimo, paramos smulkiajam verslui ir stambiojo verslo galių bei monopolijų veiklos ribojimo, socialinės paramos sistemos, švietimo ir sveikatos apsaugos prieinamumo klausimais, iš šios partijos nesigirdi.

Gal tai natūrali pauzė po permainų partijos struktūroje, tačiau labiau tikėtinas variantas, kad pauzė ilgalaikė, nes diskusijos dėl išėjimo iš valdančiosios koalicijos metu, vertybinių argumentų nesigirdėjo, o paklusnumas partijai, kurią pabrėžia kai kurie socialdemokratų senbuviai, savaime nėra jokia vertybė.

Ir šiuo metu matome paklusnią Valstiečių ir žaliųjų sąjungą, tik kitokios šio paklusnumo vertės nei patogios kėdės Seimo salėje ir mažiau patogios, bet platesnės kėdes ministerijose, iki šiol dar niekas nėra pastebėjęs.

Liberalų krizė

Lyg maža būtų vienos krizės politinėje Lietuvos arenoje, į dar gilesnę nei socialdemokratų krizę krenta antra Lietuvos partija – Lietuvos liberalų sąjūdis. Tai, kad liberalams teisėsauga pareiškė įtarimus, nestebina, gal tik viešumoje žinomas įtarimų turinys palieka neatsakytų klausimų.

Susikompromitavęs Liberalų sąjūdis. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau Vyriausiajai rinkimų komisijai, matyt, žinoma daugiau faktų, nes ji nutarė, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė partijų finansavimo įstatymą, tad liberalams iškilo reali grėsmė netekti finansavimo iš biudžeto, pagrindinio partijų finansavimo šaltinio. Pažeidimo esmė – tai, kad partija gavo nepiniginę auką iš juridinio asmens – buvusio partijos nario Šarūno Gustainio įsteigto Taikomosios politikos instituto, kuris surengė mokymus, kuriuose dalyvavo liberalai.

Jei partijai netekus finansavimo iš biudžeto vis dar yra pinigų geresniems advokatams pasamdyti, tokie kaltinimai, matyt, didelių baimių liberalams neturėjo sukelti, tačiau iš partijos pirmininko pareigų gana netikėtai atsistatytino trys pirmininko pavaduotojai – europarlamentaras Petras Auštrevičius, Seimo narys Vitalijus Gailius ir Joniškio rajono skyriaus pirmininkas Marcijonas Urmonas. Netrukus pareiškė atsistatydinąs ir partijos pirmininkas Remigijus Šimašius, tad šiuo metu liberalams vadovauja laikinasis ir „amžinasis“ partijos pirmininkas Eugenijus Gentvilas.

Liberalų sąjūdį, skirtingai nuo socialdemokratų, ko gero, galima laikyti vienintele tradicine Lietuvos partija. Nuo pat savo įsikūrimo 1990 m., nuo liberalizmo idėjų jie pernelyg nenutolo ir netgi pergyveno visas liberalizmo pakraipų ir atmainų apraiškas savo partijos viduje, nuo laukinio libertalizmo, iki neoliberalizmo dabartiniais laikais. Kad jie atstovauja stambaus verslo interesams, skirtingai nuo kitų partijų, liberalai deklaravo gan atvirai ir visai neapsimetinėjo pavargėlių globėjais. Atitinkamai į liberalus ir buvo žiūrima, turtingesnė visuomenės dalis juos suprato ir vertino, nemažai liberalų rėmėjų visada buvo tarp jaunimo, įsivaizduojančio, kad jie visi ilgainiui taps darbdaviais ar netgi oligarchais.

Neišsipildę lūkesčiai liberalus nuvedė pas tikruosius oligarchus ir – tai būtų visiškai normalu, bet pastarieji netapo Liberalų partijos nariais, tačiau rėmė juos kaip ir kitas, kažkuo kitu, tik ne liberalais apsimetančias partijas. Tai, ko gero, ir yra visa šios Liberalų partijos nelaimė, šiuo metu virtusi ir tikra egzistencine jos problema.

Nors negalima abejoti teisėsaugos institucijų darbu, tačiau galima nusistebėti, kad teisėsauga beveik niekada neturi priekaištų valdančiosioms partijoms tuo metu, kai jos būna savo šlovės ir galios zenite, kokios tai partijos bebūtų.

Ateitis be partijų

Vis dėlto visų šių atsitiktinių ir dėsningų pokyčių rezultatai, kuriuos matome šiuo metu, verčia daryti kai kurias išvadas, kurių svarbiausia – tai, kad vadinamųjų tradicinių partijų Lietuvoje nebelieka. Socialdemokratų dar nėra, liberalų jau beveik nebėra, konservatorių, tiesą sakant, niekada ir nebuvo, nors taip pasivadinusi partija veikia. Tad kokios gi perspektyvos laukia Lietuvos partinio – politinio akiračio horizonte?

Neblogai šias perspektyvas atspindi dabartinis potencialių kandidatų į prezidentus trejetukas: du policininkai – Visvaldas Matijošaitis ir Saulius Skvernelis, bei vienas Švedijos banko analitikas – Gitanas Nausėda. Apie analitiką temos neplėtosime, nors jis būtų ir visai įdomus konservatorių partijos kandidatas, bet jau antrajame rinkimų ture, tačiau abu policininkai išties yra įdomūs atvejai. V. Matijošaitis su policija jau ir nebetapatinamas ir labiau tapatinamas su verslu, o kai tapo ir Kauno meru, iš esmės atitinka visus klasikinio oligarcho požymius.

S. Skevernelis irgi jau mažiau tapatinimas su policininku ir, kaip jis pats sakosi, – „pozicionuoja save kaip Lietuvos premjerą“. Visų trijų bendras bruožas toks, kad nei vienas jų neatstovauja jokiai tradicinei partijai ir jų vertybiniai pasirinkimai yra žinomi tiek, kiek jie pristatomi, ne be viešųjų ryšių pagalbos, žiniasklaidos priemonėse.

Kažką vietoj tradicinių partijų rinkėjai „gaus“ ir per artimiausius rinkimus į savivaldybes, Europarlamentą bei vėliau – į naują Seimą, bet esant tokioms tendencijoms, dabartinis Valstiečių ir žaliųjų darinys, atrodys tik nekaltas ėriukas lyginant su patyrusiais ir pinigingais visuomenės nuomonės formavimo vilkais, kurie jau išsiruošė į politinių dividendų medžioklę.

Ateitis su konservatoriais

Tiesa, vis dar lieka partija, kuriai šiuo metu besiformuojanti situacija palanki – Lietuvos konservatoriai. Kadangi konservatoriai valdo tik per įvairias krizes, galima jų populiarėjimui priskirti ir krizės indikatoriaus reikšmę. Jei į valdžią ateis konservatoriai – į Lietuvą ateis ir ekonominė krizė, apie kurią kalba valstiečių lyderis Ramūnas Karbauskis. O ji tikrai ateis, nes po 2020 m. Lietuvai realiai išseks iš Europos Sąjungos fondų tekantis pinigų upelis.

Tad galbūt dabartinę situaciją galima taip ir vertinti, kad Lietuvos ekonominis elitas dar neapsisprendė, ar eis į valdžią pats ar leis ekonominių sunkumų atneštus prakeiksmus susirinkti konservatyviems Lietuvos bičiuliams, kurie turi unikalią savybę tautą įtikinti, kad ji yra apsirengusi, nors iš tiesų yra nuogut nuogutėlė ir, kad atviras ir nuogas esąs tik karalius, nors iš tiesų jis yra visiškai šiltai ir net prabangiai apsirėdęs.

2017.10.22; 04:50

LVŽS vadovas Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Andrius Kubilius kreipėsi į Seimo Pirmininką Viktorą Pranckietį ir Seimo Etikos ir procedūrų komisiją dėl Ramūno Karbauskio skundo, kuriuo prašoma tirti A. Kubiliaus, TS-LKD frakcijos seniūno Gabrieliaus Landsbergio ir Rasos Juknevičienės pasisakymus Seimo salėje svarstant Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) sudarymą.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderiui R. Karbauskiui nepatiko, kad TS-LKD frakcijos nariai savo pasisakymuose kritiškai vertino jo ir jo vadovaujamos partijos veiksmus bei pasiūlymus, susijusius su VRK sudarymo nutarimu birželį.

„Noriu priminti, kad Konstitucijos 62 straipsnyje yra nustatyta: „Seimo narys už balsavimus ir kalbas Seime negali būti persekiojamas. Tačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis gali būti traukiamas atsakomybėn bendrąja tvarka.“ Mano įsitikinimu, tiek R. Karbauskio skundas Etikos ir procedūrų komisijai dėl mūsų pasisakymų, tiek Seimo Etikos ir procedūrų komisijos sprendimas tirti šį skundą yra specifinė Seimo narių persekiojimo už jų kalbas Seime forma, o tai griežtai draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl prašau ištirti ir įvertinti Seimo nario R. Karbauskio veiksmus, skundžiantis dėl kitų Seimo narių pasisakymų Seime, ir nustatyti, ar juose nėra Seimo narių persekiojimo dėl jų kalbų Seime požymių“, – teigė A. Kubilius.

Parlamentaras taip pat prašo ištirti, ar Seimo Etikos ir procedūrų komisijos sprendime tirti ir svarstyti Seimo nario R. Karbauskio skundą dėl kitų Seimo narių pasisakymų nėra šių Seimo narių persekiojimo dėl jų pasisakymų Seime požymių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.19; 00:30

Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Su Lietuvos Kulrūros kongreso Tarybos delegatais praėjusių metų gruodžio 21 d. teko dalyvauti susitikime su Seimo kultūros komiteto pirmininku Ramūnu Karbauskiu. Po kelių dienų filosofas Krescencijus Stoškus paskelbė straipsnį “Nerimo apimtas, bet…viltingas susitikimas“ (Slaptai.lt).

Viltingas susitikimas, nes dar nebuvo aišku, kaip bus tvarkomasi kultūros baruose. Šiek tiek tikėtasi, kad bus paisoma demokratinių kultūros formavimo ir įgyvendinimo principų, visuomeninių organizacijų nuomonės ir rekomendacijų, vyks forumai-konferencijos, projektų pristatymai. Ne mažiau svarbus naujosios valdžios pažadas reikalauti iš Kultūros ministerijos, kad ji imtųsi tobulinti visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus kultūros politikoje ir taip stiprinti pasitikėjimą ekspertinio kultūros projektų vertinimo sistema.

Kultūros kongreso Tarybos delegatai buvo labai nepatenkinti kai kuriais paskyrimais. Kas turėta omenyje? Be kita ko, ir Lianos Ruokytės-Jonsson paskyrimu Kultūros ministre. Ir susitikime, ir ypač jam pasibaigus, Seimo koridoriuose, dar ilgai abejota jos – „kažkokios niekam nežinomos vadybininkės“ – kompetencijomis, pajėgumu formuoti kultūros politiką.

Netruko paaiškėti, kad abejonės buvo pranašiškos. Į kultūros ministrę skrieja kritikos strėlės. Tadas Ignatavičius „Lietuvos ryte“ rugsėjo mėn. paskelbė taip pavadintą straipsnį („Į kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson skrieja kritikos strėlės“). Autorius rašo, kad ji turėtų sunerimti dėl savo kėdės. Ministrė kritikuota Seimo Kultūros komitete. Ministerijos veikla labai nepatenkinti jai pavaldžių kultūros ir meno įstaigų vadovai. Ji „nuožmiai ir sistemingai vengia su jais susitikti prie vieno stalo“, – piktinosi Seimo Kultūros komiteto narys konservatorius Vytautas Juozapaitis.

„Chaoso jau yra per daug, o pagarbos kultūros įstaigoms – per mažai“, – sakė Nacionalinių kultūros įstaigų asociacijos pirmininkė Rūta Prusevičienė.

Negerai, tačiau gal net dar blogiau, kad kultūros ministre piktinasi didžioji visuomenės dalis. Iškilo labai rimtas pavojus, kad Lukiškių aikštėje nebus pastatytas Laisvės paminklas, ji bus tik sutvarkyta, apželdinta. Ir dėl to didele dalimi kalta Kultūros ministerija ir kultūros ministrė.

Vytis – kol kas tik vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.

Šiomis dienomis Vyčio projekto likimas vėl pakibo ant plauko, o atsakingi politikai tylomis stebi savivaliaujančios ministrės spektaklį. Kultūros ministerijos ir konkrečiai Lianos Ruokytės-Jonson (Jonsson), galima sakyti, tyčiojimasis iš Seimo, visuomenės, laisvės kovotojų ir pačios istorinės atminties tęsiasi ir gauna pagreitį. Ministrės veiksmų dėka Lukiškių Vyčio paminklas tampa ne tik istorinės atminties įamžinimo iššūkiu, bet ir demokratijos veikimo egzaminu, – rašo Vytautas Sinica straipsnyje „Lukiškių Vytis tampa demokratijos egzaminu“ (propatria.lt).

Seimas vienbalsiai pritarė visuomenės iniciatyvos („Vyčio paramos fondas“) pasiūlytam projektui, tačiau ministerija pamynė tautos valią. Straipsnio autorius išsamiai supažindina su įvairių sluoksnių gyventojų apklausos rezultatais, visai nepalankiais postmodernistinės šiuolaikinio meno bendruomenės ketinimams.

Vyriausybę, Kultūros ministeriją ir ministrę pagrįstai kritikuoja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras Liudvikas Narcizas Rasimavičius straipsnyje „Lukiškių aikštė ir Lietuva“ („Lietuvos žinios“).

„Neabejoju, kad didžiulę įtaką trukdant Vilniaus kaip sostinės įtvirtinimui meninėmis priemonėmis turi kaimyninei valstybei būti lojaliais įsipareigojusių ir valdininkų kėdes užsėdusių asmenų veikla, atvirai remiant anos valstybės poziciją, kad 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos sostine Vilnius niekad nebuvo ir Lenkija Vilniaus niekad neokupavo, o patys gyventojai referendumu pasirašė būti prijungti prie Lenkijos ir jos Seimas tą prašymą patenkino. Tai ir yra tikroji Lukiškių aikštės pavertimo centrine visos Lietuvos aikšte priešininkai. Jie už virvučių tampo ir visus kitus“, – rašo Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras.

Seniai plačioji visuomenė įrodė, kokio paminklo reikia Vilniui ir Lietuvai Lukiškių aikštėje, bet jos balso, jos norų atkakliai, ciniškai nepaisoma. Laidoje „Dėmesio centre“ buvo nemalonu klausytis bejėgiškų samprotavimų, kad lietuviai nemoka nulipdyti arklio. Daugiausia tam dėmesio skyrė prolenkiškas istorikas Alfredas Bumblauskas, neseniai įžeidęs Nepriklausomybės Akto originalo suradėją Liudą Mažylį, Valdovų rūmų atstatymo priešininkas, nuolatinis, nepakeičiamas, viską išmanantis nacionalinio transliuotojo laidų herojus. Jam, atrodo, svetimas čia cituotų straipsnių autorių susirūpinimas.

Nemalonu buvo matyti beidėjiškus, išdavikiškus Lukiškių aikštės įprasminimo projektus. Keista, kad Seimo kultūros komiteto pirmininkas ponas Karbauskis, ketinęs visus vaikus aprengti tautiniais drabužiais (taigi, postmodernistų akimis – beviltiškai senamadiškas), leidžia kultūros  ministrei postmodernistiškai tyčiotis iš tautos. Gal elgtis patriotiškai jam trukdo kitos kaimyninės valstybės nenoras, kad Lukiškių aikštėje Leniną pakeistų Vytis, išvijęs ir vienus, ir kitus okupantus? Keistai tyli daug Nepriklausomybės Akto signatarų, Seimo politikų, kurių patriotiškumu neabejojome.

Vyčio projekto likimas vėl pakibo ant plauko. Gal jau gana įrodinėti, kad mūsų išrinktiesiems vis dėlto privalu bent šį kartą paisyti plačiosios visuomenės, tautos balso. Už virvučių tampomiems politikams ir „menininkams“ tas balsas nedaro įspūdžio: nepaisant nieko, skubama paneigti Vilniaus kaip sostinės ir lietuvių tautos kovos už savo laisvę idėją.

Gana pagaliau tik kalbėti, reikia veikti Atgimimo laikų priemonėmis. Būtina sustabdyti šią išdavystę. O „kažkokią niekam nežinomą vadybininkę“ pastatyti į jai tinkamą vietą.

2017.10.08; 15:15

Seimo nariai Aušra Maldeikienė ir Bronislovas Matelis kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją dėl žiniasklaidoje pasirodžiusių žinių, kad Seimo narys Artūras Skardžius esą tarėsi su Seimo nariu Ramūnu Karbauskiu dėl Seimo Antikorupcijos komisijos veiklos ir jos pirmininko Vitalijaus Gailiaus pozicijos. 

Politinė korupcija

Šiuo metu Seimo Antikorupcijos komisija atlieka tyrimą dėl Artūro Skardžiaus šeimos narių interesų energetikos sektoriuje.

Seimo nariai prašo Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pradėti tyrimą ir apklausti Seimo narius Ramūną Karbauskį, Artūrą Skardžių ir Vitalijų Gailių, ar pirmieji du asmenys nedarė spaudimo Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkui dėl šio šiuo metu vykdomo tyrimo rezultatų.

Taip pat Seimo nariai ragina komisiją apklausti Seimo narius R. Karbauskį ir A. Skardžių, ar jie privačiuose pokalbiuose neaptarinėjo būsimo Seimo Antikorupcijos komisijos vadovo likimo ir ar nebuvo aptariama išankstinė sąlyga, kad Seimo narys Vitalijus Gailius liks savo pozicijoje tik su sąlyga, jei Seimo Antikorupcijos komisija nutars, kad Seimo narys Artūras Skardžius nesupainiojo viešųjų ir privačių interesų.

„Raginame apklausti Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūną Ramūną Karbauskį, ar jis viešai spaudė Seimo narį Vitalijų Gailių palikti Seimo Liberalų sąjūdžio frakciją, už tai žadant palikti jį Seimo Antikorupcijos komisijos vadovo pozicijoje“, – sako kreipimosi iniciatoriai.

korupcija_pazaboti
Kaip pažaboti korupciją?

Taip pat prašoma komisijos į tyrimą įtraukti Seimo socialdemokratų partijos frakcijos seniūną Andrių Palionį ir apklausti jį, taip pat galimai kitus koalicijos su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija sutartį pasirašiusius Seimo narius. A. Maldeikienė ir B. Matelis siūlo išsiaiškinti, ar šis Seimo narys (ar nariai) šių metų rugsėjo mėnesį vykusiose derybose dėl koalicijos su Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija nepradėjo šiuo metu vykdomo Mindaugo Basčio apkaltos proceso ir tyrimo dėl Artūro Skardžiaus veiklos vilkinimo ir galimo nutraukimo kaip išankstinės sąlygos Socialdemokratų partijos frakcijos prisijungimui prie „valstiečių“ koalicijos.

„Šie klausimai yra esminiai Seimo, kaip institucijos, prestižui. Prašome įvertinti, ar šie politikų veiksmai yra priimtini Valstybės politikų elgesio kodekso visa imtimi, konkrečiai, ar jie dera su jame išdėstytais teisingumo, sąžiningumo, skaidrumo ir viešumo, padorumo, nesavanaudiškumo ir nešališkumo principais“, – sako A. Maldeikienė ir B. Matelis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.29; 06:30

Susikompromitavęs Liberalų sąjūdis. Slaptai.lt nuotr.

Besibaigiant savaitei visuomenės stebimą politinį eterį pasiekė netikėta žinia. Naujienų agentūra BNS išplatino informaciją, kad teisėsaugai pateikus įtarimus dėl prekybos poveikiu ir kyšininkavimo Liberalų sąjūdžiui šiai partijai priklausantis parlamentaras Vitalijus Gailius pranešė pasitraukiantis iš Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininko pareigų.

Pasigilinus į parlamentaro pareiškimo turinį paaiškėjo, kad ne visai traukiasi, arba visai nesitraukia, bet nori pasitikrinti, ar juo vis dar pasitiki Antikorupcinės komisijos nariai, kurių yra net 17 (viena didžiausių komisijų Seime) ir kurios sudėtis itin marga – nuo verslininkų iki ūkininkų ir jau etatinių politikų, kuriais galima vadinti Jurgį Razmą, Algirdą Butkevičių, Rimantą Dagį, Kęstutį Glavecką, Naglį Puteikį, Andrių Palionį, ir kurių nenustebinsi nei politine atsakomybe, nei jos nebuvimu.

Įdomus klausimas – ar galėtų V. Gailių komisijoje pakeisti Darius Kaminskas, Antikorupcijos komisijos pirmininko pavaduotojas, Valstiečių ir žaliųjų frakcijos narys, gydytojas ginekologas vadovavęs Kėdainių ligoninės Akušerijos – ginekologijos skyriui, turėjęs ir privačią praktiką. Ar tokia darbinė patirtis padėtų jam spręsti stambaus kyšininkavimo, tokio koks minimas liberalų atveju, ar smulkaus, tokio apie kurį atsisakytų pasakoti susirūpinęs tėvelis ar senutė su 20 eurų rankoje prie gydytojo kabineto durų, skaitantys prilipintą lapelį, kad esą „Geriausia padėka gydytojui yra jūsų šypsena“.

korupcija_pazaboti
Kaip pažaboti korupciją?

O gal potencialus Antikorupcijos komisijos pirmininkas pasigilintų į Europos Sąjungos lėšų įsisavinimo Lietuvoje efektyvumą, kur kalba suktųsi jau ne apie 20, kelis ar keliasdešimt tūkstančių eurų, bet apie daug milijonų. Kur ta riba tarp smulkaus kyšininkavimo ir stambios korupcijos, nubrėkšta ne Baudžiamajame kodekse, bet žmogaus sąžinės kertėlėse, kiekvienas žmogus, taip pat ir Seimo narys, tik pats atsako.

Politinė atsakomybė pagal partijos poreikius

Pirma žinia, kad V. Gailius atsistatydina iš kovotojų su korupcija Seime vadovų nuteikė optimistiškai, nejaugi turime politinės atsakomybės prisėmimo atvejį! Tai būtų išties netikėta ir paskatintų bent jau diskutuoti apie politinės atsakomybės reikšmę valstybėje ir visuomenėje.

Antra žinia – tai, kad tokiu būdu tik pasitikrinama, ar komisijos nariai vis dar pasitiki pirmininku, iš esmės nieko nereiškia ar daugiausia reiškia tik tiek, kad apie tai visos žiniasklaidos priemonės parašys, eilinį kartą politiko veidas sumirgės spaudos puslapiuose ar ekrane kovos su korupcija kontekste.

Seimo Antikorupcijos komisijai vadovavęs Vitalijus Gailius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kaip bežiūrėtum, tačiau partijos, kuriai A. Gailius priklauso, pirmininkas Eligijus Masiulis buvo sulaikytas su stambia pinigų suma, vėliau įtarimai pareikšti antrajam partijos lyderiui Gintarui Steponavičiui, tačiau tai nesutrukdė A. Gailiui tapti Antikorupcijos komisijos pirmininku.

Dabartiniai įtarimai partijai ne daug ką keičiantys. Partinių organizacijų naujieji vadovai buvusių savo vadų – įtariamųjų pradeda kratytis, nebent įtariamieji tiktų ne tik pinigų ėmėjo, bet ir davėjo vaidmeniui. Tai neblogai iliustruoja Darbo partijos pavyzdys – apie dabartinius įtarimus Darbo partijai jos pirmininkas Šarūnas Birutis yra pareiškęs, kad tie nauji įtarimai visai partijai „susiję su V. Gapšio reikalais“.

Apie Viktorą Uspaskich, kuris vasarą pareiškė, kad ketina grįžti į aktyvesnę politiką, Š. Birutis nutylėjo.

Liberalų atveju V. Gailiaus sąžiningojo vaidmuo jam tiktų tik tokiu atveju, jei galutinis tikslas būtų toks, kad liberalų lyderius tol buvę V. Gailiaus kolegos teisėsaugos struktūrose gaudytų, kol galiausiai liberalai būtų priversti pirmininku išrinkti patį V. Galių. Tuomet būtų lyg ir užbaigtas politinės intrigos finalas.

Kol kas iki tokio scenarijaus dar toli, Seime partiją vienija Eugenijus Gentvilas vyresnysis, o partijai vadovauja linksmasis kovotojas su tujomis Vilniaus krantinėse Remigijus Šimašius, kuris po partijai pateiktų įtarimų pareiškė, kad „<…> baigėsi nežinomybė ir tapo aišku, kad žala, kurią partijai padarė buvę kolegos, yra didesnė nei tikėtasi“ ir patikino, kad partija jai mestus kaltinimus paneigs teisme.

Liberalai – nuo favoritų iki autsaiderių

Ar pavyks liberalams atsikratyti įtarimų korupcija – atsakymą sužinosime negreitai, tokie teismo procesai trunka ne trumpiau nei buitinių konfliktų šeimoje nagrinėjimas, o dažniausiai daug ilgiau. Darbo partijos pavyzdys rodo, kad grubiai pažeidinėjančių įstatymus politikų, kokie jie puikūs šoumenai bebūtų, žmonės nemėgsta. Per praėjusius Seimo rinkimus liberalai dar išliko, Seime suformavo net 14 asmenų frakciją, nors prieš tai, iki korupcijos skandalo, jiems buvo prognozuota absoliuti pergalė. 

Politinė korupcija

Liberalų krytis žemyn turėjo pasekmių visai Lietuvai. Iš vienos pusės, vietoj korupcijos šešėlį pelniusios partijos išrinkti populistinius pažadus žarstę ir per metus laiko savo kompetencijos valdyti valstybę taip ir neįrodę valstiečiai ir žalieji, o iš kitos – liberalų katastrofa išgelbėjo Konservatorių partiją, kuriai grėsė išnykimas, kai ji prieš Seimo rinkimus „pakeitė“ ideologiją ir pasirinko visišką atgyveną – monarchizmą, o kaip kitaip pavadinti situaciją, kai partijos patriarchas perduoda partijos vairą niekuo nepasižymėjusiam politikoje, nors ir normaliam vaikinui (kaip ir 10-ys tūkstančiai kitų jaunuolių Lietuvoje ir 10-ys ar 100-ai pačioje partijoje) savo anūkui.

Liberalų pralaimėjimas tuomet politologų (Lauro Bielinio, Tomo Janeliūno ir kt.) laikytas neginčytina konservatorių pergale. Ar ta pergalė atsitiktinė, ar veikė ir subjektyvūs veiksniai, plačiau nebuvo nagrinėjama, tik L. Bielinis tuomet pažymėjo, kad liberalų problema gali būti sisteminė. Kokio nors atsinaujinimo, „išsivalymo“ kitose partijose nepastebėta, gal tik atsirado baimės: kas nutiks jei teisėsaugos žvilgsnis nukryps ar bus nukreiptas į juos, kitą partiją, jos narius ir rėmėjus.

Šiuo metu tiek, kiek buvo informacijos paviešinta apie liberalų sąjūdžio korupciją, figūruoja seni faktai ir tie patys vardai. Tai reikštų, kad teisėsauga iki tol turėjo duomenų, kad nusikaltimus vykdė atskiri partijos nariai asmeniniais – savanaudiškai tikslais, o dabar turi duomenų, kad tos nusikalstamos veikos atliktos partijos naudai, įtraukiant daugiau partijos narių ar tiesiog pasinaudojant partijos struktūra, joje užimamų pareigų teikiamomis galimybėmis nulemti vienus ar kitus sprendimus kieno nors naudai.

Du sutapimai – elgsena tokia pati

Nepriklausomai nuo juridinės pateiktų įtarimų liberalų sąjūdžiui pusės, neišvengiamas ir politinis šio proceso diskursas. Kas įvyko, kodėl įvyko, kokią tai turės reikšmę, kaip keisis Lietuvos politinio teatro scenos siužetas. Mažiausiai abejonių keliantis atsakymas reiškia, kad dabartinis liberalų sutriuškinimas, jeigu tikrai toks įvyks, gali tapti galutiniu Konservatorių pergalės už dešiniųjų pažiūrų elektoratą įtvirtinimu.

Apie „Liberalų sąjūdžio pabaigą“ iš karto po pateiktų įtarimų, kaip iš rašto prakalbo jaunasis monarchistų – konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis. „Tai yra dar vienas politinis žemės drebėjimas mūsų vargšėj Lietuvėlėj. Su apgailestavimu galiu pasakyti, kad buvo pusantrų metų nuo tada, kai skandalas prasidėjo ir išvados nebuvo padarytos, buvo praleista labai daug progų apsivalyti ir pristatyti atsinaujinusią, susitvarkiusią Liberalų partiją. Tai neatsitiko. Ir aš manau, kad, deja, tenka pripažinti, bet tai turbūt yra Liberalų sąjūdžio pabaiga“, – naujienų agentūrai BNS dūsavo G. Lansbergis.

Galima prisiminti, kad lygiai taip pat iš karto, lygiai taip pat, „kaip iš rašto“ G. Landsbergis porino ir sulaikius su grynaisiais liberalų lyderį E. Masiulį. Tuomet jaunasis G. Landsbergis ne tik porino, bet ir iš karto pradėjo savo atsistatydinimo iš Europos parlamento procedūrą.

EPA – ELTA nuotraukoje – konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis ir Irena Degutienė

Naujienų agentūrą „Elta“ jaunasis politikas tuomet tikino, kad tai esą jo asmeninis sprendimas, kurį paskatino įvykiai, susiję su Liberalų sąjūdžio pirmininko E. Masiulio galima korupcine veika, ir jis, kaip TS-LKD pirmininkas, tikisi atstatyti pasitikėjimą politika. „Motyvai, turbūt ne paslaptis, yra pakankamai aiškūs ir susiję su vakar pasklidusia žinia dėl įtarimų, pareikštų liberalų lyderiui E. Masiuliui, ir išties su tuo, kas sekė po to, šiai žiniai pasklidus. Visuomenės nuotaika vakar buvo tokia, kurią galima pavadinti nusivylimu, net ne pykčiu, o nuleistų rankų nuotaika.

Žmonės, ypač jauni žmonės, kurie galbūt dar pirmą kartą ruošiasi eiti į rinkimus, pirmą kartą buvo nusprendę, kad reikia prisiimti atsakomybę už valstybės ateitį ir savo viltis dėjo į jaunus politikus, kliovėsi dešinės pakraipos partijomis. Jie vakar nusivylė, galėjo pasijusti apgauti, išduotas jų siekis turėti skaidrią, gražią, šviesią Lietuvos politinę ateitį. Aš manau, kad šiandien yra būtent tas metas, kai reikia tą viltį sugrąžinti ir pasakyti, kad yra galimybių Lietuvoje kurti skaidrią politiką ir tikrai dar nėra užverstas paskutinis puslapis“, – naujienų agentūrai tuo metu aiškino ir save vietoj E. Masiulio bei konservatorius vietoj liberalų piršo G. Lansbergis.

Ar buvo planas „B“?

Galima liberalus ištikusią situaciją interpretuoti ir versijas kelti įvairiausias. Tarkim, galima manyti, kad dovanos konservatoriams atsitiktinės ir iš dangaus nukrito, jiems atsivėrė puiki galimybė pribaigti (arba sukurti) tai, kam jau mažiausiai bent 3 kartus turėjo galimybę laimėję Seimo rinkimus. Kita versija, – kad vyko valdomas, apgalvotas procesas ir pribaiginėjamas tik politinis konkurentas. Šios versijos (kad pateikti kaltinimai politiškai angažuoti), galimai laikysis liberalai. Kokiais išdidžiais verslininkų atstovais jie save belaikytų, tačiau reikės pristatyti save visuomenei, rinkėjams suprantamomis sąvokomis ir „politinio susidorojimo“ apibrėžimas tam visiškai tinka.

Bet kokiu atveju derėtų pabrėžti, kad teisėsaugos struktūros niekuo dėtos, tik dirba savo darbą, o jau ar patikės šiuo jos darbu advokatai, teisėjai ir visuomenė, parodys tik laikas ir teismo procesas. Kol kas neretai teisėsaugos nešališkumu būdavo suabejojama.

Socialdemokratų sprendimai

Visą savaitę Lietuvoje vyko dar viena, iš karto po Seimo rinkimų prasidėjusi politinio proceso intrigos baigiamoji dalis. Pasiliks ar nepasiliks Socialdemokratų partija Valstiečių ir žaliųjų frakcijos įkaite koalicijoje. Procesas pasiekė tiesiąją ir statistika byloja, kad daugiau galimybių laimėti politines lažybas turi tie, kas statė už tai, jog socialdemokratai pasuks ieškoti savo politinio identiteto ir paramos visuomenėje, kurią įsiliejusi į Valstiečių ir žaliųjų marginalią daugumą partija išbarstė.

Socialdemokratų partijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Paskutiniais duomenimis, daugiau nei du trečdaliai socialdemokratų nori trauktis iš valdžios. Už tai pasisako 43 iš 60 socialdemokratų skyrių, kurie turi lemiamą balsą partijos taryboje. Nors intriga išliks iki pat galo, kadangi pagrindinis pasitraukimo iniciatorius partijos pirmininkas Gintautas Paluckas paskutinę lemiamą savaitę sugebėjo šauti sau į koją suabejojęs Astravo atominės elektrinės boikotavimo pagrįstumu. Belieka tik spėlioti, ar jaunasis socialdemokratų lyderis tokią idėją pats sugalvojo, ar jam padėjo ją suformuluoti patyrę socialdemokratų mohikanai, kurie vis dar nepraranda vilties toliau ramiai, su Valstiečių ir žaliųjų palaiminimu, leisti laiką valstybinės tarnybos, Seimo ir ministerijų politiniuose postuose.

Kita vertus, Socialdemokratų partijai nusprendus trauktis iš koalicijos, atsakymų apie radikalius pokyčius reikės palaukti – tai priklausys nuo to, kiek Socialdemokratų frakcijos narių Seime pasiduos Valstiečių ir žaliųjų vilionėms ir integruosis į šią marginalią Seimo daugumą, nes dauguma socialdemokratų Seimo narių tolimesniam darbui koalicijoje pritaria ir savo nuomonės nepakeis, nors gali ir kapituliuoti prieš partinę valią, paskaičiavę tolimesnes savo išlikimo politikoje galimybes.

Liberalai – nebepageidautini

Su koalicijos griūtimi, atrodo, jau susitaikė Valstiečių ir žaliųjų lyderis Ramūnas Karbauskis, nors dėl šio socialdemokratų sprendimo jis akivaizdžiai nedžiūgauja. Susitaikė ir premjeras Saulius Skvernelis pareiškęs, kad turintis šiam atvejui (socialdemokratų pasitraukimui) paruoštą planą. „Tikrai Lietuvoje dirbs Vyriausybė, Seime bus dauguma ir planas yra. Bus koalicija. Visi gali būti ramūs, nepanikuoti, valstybėje bus tvarka, ramybė. Vienos partijos, atskirų žmonių sprendimai tikrai neišbalansuos valstybės. Nepakeičiamų nėra, yra tik nepakeisti“ – „Lietuvos ryto“ žurnalistams praėjusią savaitę sau įprastu bendravimo stiliumi aiškino premjeras. 

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kokia bus būsimoji koalicija, premjeras neaiškino. Apie galimus naujos koalicijos sudėties variantus esame rašę portale „Slaptai“ rugpjūčio mėn. Niekas iš esmės nepasikeitė, išskyrus vieną labai įdomų sutapimą – įtarimus liberalų sąjūdžiui.

Valstiečiams ir žaliesiems sudaryti koaliciją su liberalais buvo vienas iš parankiausių sprendimų. Iki minimalios daugumos Seime jiems būtų trūkę 1 balso ir tas balsas tikrai būtų gautas iš perbėgėlių pas valstiečius ir žaliuosius iš socialdemokratų frakcijos. Tokia koalicija atrodė patraukliau nei pasitelkiant trečiąjį koalicijos partnerį – Lenkų rinkimų akcijos ir krikščioniškų šeimų sąjungos frakciją. Kadangi liberalai ir nebūdami koalicijoje talkino valstiečiams ir žaliesiems priimant jiems vieniems tesuprantamus ir, tikriausiai, tik jiems ir reikalingus sprendimus, tad tapę koalicijos nariais būtų talkinti pradėję oficialiai, niekas iš esmės ir nepasikeistų, tik liberalai dar būtų pasiėmę į savo rankas 1–2 ministerijų valdymą.

Tačiau po mestų kaltinimų korupcija liberalai tapo labai neparankiu koalicijos partneriu.

Tikras ar tariamas dėmes Liberalų sąjūdis nusiplaus negreitai ir tikrai ne anksčiau nei bus suformuota naujoji valdančioji koalicija.

Valstiečių ir žaliųjų žuvelės į užmestą ar atsitiktinai brakonierių pamestą ir pamirštą tinklą pakliuvo, sureagavo spontaniškai, suskubo atsiriboti nuo kolegų Seime. Jau tos pačios dienos vakare, kai liberalų partijai buvo pareikšti kaltinimai, R. Karbauskis pareiškė, kad Liberalų sąjūdžio vadovai, partijai sulaukus oficialių teisėsaugos įtarimų, pirmiausia turėtų atsiprašyti visų rinkėjų ir privalėtų trauktis iš visų Seime užimamų pareigų. „Aš suprantu, kad partijos eiliniai žmonės tikrai nieko nežinojo. Taryba galbūt galėjo nežinoti, bet imant nuo valdybos, kuriai priklauso visa vadovybė, visi šie žmonės, be abejonės, turėtų šiandien pasitraukti iš visų pozicijų, galbūt nekeliant klausimo dėl Seimo nario mandato. Ir jokiu būdu, jei jie yra garbingi žmonės, nedalyvauti jokiuose kūrimuose naujų organizacijų, nebandyti nuo savęs nusivalyti to, kas jiems inkriminuojama“, – naujienų agentūrai BNS Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos poziciją išdėstė partijos pirmininkas ir frakcijos seniūnas.

Kokia bus tikroji valstiečių ir žaliųjų elgsena?

Galima būtų kelti klausimą, ar tokius pat skaidrumo ir atsakomybės kriterijus sau taiko Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, taip pat galima sutikti arba nesutikti su jų lyderio išsakyta nuomone, tačiau visais atvejais kalbant apie šį politinį darinį turime turėti galvoje, kad – tai ką sako pilkasis kardinolas Seime ir partijos pirmininkas – nebūtinai galioja, nes yra antrasis vadovas vyriausybėje, kuriam Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovų nuomonės rūpi gerokai mažiau ir, kuriam būdinga tuo pačiu metu ar per tam tikrą laiko intervalą turėti ir pareikšti bent 3–4 skirtingas, viena kitai prieštaraujančias nuomones.

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

S. Skvernelis šiandien gali pritarti R. Karbauskio požiūriui, o poryt pasiūlyti naujų variantų, kurie gali su partijos lyderio požiūriu ir visiškai nesutapti.

Jau metus trunkantis politinio proceso vyksmas parodė, kad ne Vyriausybės vadovas taikosi prie Seimo ir jį delegavusioje partijos formuluojamomis nuomonėmis, bet atvirkščiai, Seimas turi atlikti vyriausybės vadovą aptarnaujančią funkciją, įsiklausyti ir susivokti premjero nuomonių įvairovėje.

Intriga tokia, kad iš būsimos koalicijos formavimo iškritus liberalams, S. Skverneliui gali tekti darbuotis mažumos vyriausybėje arba tartis su konservatoriais, kurie į koaliciją su valstiečiais ir žaliaisiais gal ir rizikuotų eiti, tačiau paprašydami už tai premjero portfelio. Vargu, ar tokia perspektyva dabartinį premjerą itin žavi.

Kam tai naudinga?

Jeigu į pareikštus įtarimus liberalams, politinių partijų valdžioje persistumdymą žiūrėsime kaip į atsitiktinumų grandinę – tai galima apibendrinti, kad nieko naujo ir reikšmingo Lietuvos politikoje per praėjusią savaitę neįvyko, įtarimai pareiškiami ir užmirštami, partijos pasirieja ir vėl susitaria, ilgesniais ar trumpesniais periodais tai nuolat vyksta. Tačiau jei į šiuos procesus pažiūrėsime kaip į stropiai baltais ir juodais siūlais siūtą valdžios galių Lietuvoje perėmimo intrigą, rastume įdomų atsakymą, uždavę klausimą, kam tai naudinga?

Naudinga konservatoriams, bet ne tik jiems. Šalies vadovei Daliai Grybauskaitei taip pat būtų palankiau, kad ją pabaigus savo prezidentavimo kadencijas išlydėtų Lansbergių giminė su konservatoriais, kuriems šalies vadovė prielankumo itin neslepia, nei permainingos ir nenuspėjamos reputacijos Žaliųjų ir valstiečių lyderis su dar keistesniu, į populistinius žaidimus linkusiu ir didelės pagarbos pirmajai šalies damai nedemonstruojančiu premjeru.

Rudens sezonas Lietuvoje ir aplink ją

Įsibėgėjantis rudens politinis sezonas saujomis žeria naujienas ne tik į visuomenės stebimą žiniasklaidos eterį, nemalonios „naujienos“ krenta ir žmonėms ant galvos. Aukštaitijos rajonai vienas paskui kitą skelbia ekstremalias situacijas, liūtys skandina rudens derlių.

Nėra ramu ir už Lietuvos rytinės ir pietvakarinės sienos. „Zapad“ pratybos baigėsi, o kas toliau? Ar per artimiausią savaitę išgirsime daugiau ir labiau pagrįstos informacijos apie pratybų apimtis bei kuriomis kryptimis pasuks ar pratęs viešnagę Baltarusijoje Rusijos sutelkta kariuomenė. Preteksto, politikos apžvalgininko bei analitiko Mariaus Laurinavičiaus žodžiais tariant, –„pasinaudoti situacija“ – Rusija praėjusią savaitę neturėjo, jokių netikėtumų iš jos nesulaukėme.

EPA nuotraukoje – Šiaurės Korėjos diktatorius su kariuomenės vadais prie kompiuterio

Pasaulyje siaučia gamtos stichijos, atominėmis bombomis Vakarų civilizaciją terorizuoja Šiaurės Korėjos vadukas, bet panašu, kad rudeniop gamta šiek tiek aprims, kol kas nerandama sprendimų ir kaip realiai problemas spręsti Korėjos pusiasalyje, tad tikėtina, kad ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio politikos arenose bus įjungtos žemesnės pavaros, tik kelio kryptys, kur tie vėjai ir traukiniai su juose įsikūrusiomis politikų komandomis juda, išliks tokios pat neatspėjamos, bet visgi numatomos.

2017.09.24; 08:00

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė Rasa Juknevičienė kartu su Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnu Eugenijumi Gentvilu ir Mišrios Seimo narių grupės nariu Bronislovu Mateliu kreipėsi į finansų ministrą Vilių Šapoką dėl galimų pažeidimų buvusios Seimo narės Gretos Kildišienės įmonėje UAB „Amatas“.

Parlamentarai kreipimesi prašo finansų ministrą pavesti jam pavaldžioms institucijoms atlikti tyrimą ir padėti atsakyti, kiek iš tikrųjų kainavo G. Kildišienės knygos „Atvirai“ leidyba ir kas ją iš tikrųjų finansavo? „Jeigu knygos leidybą finansavo ne pati įmonė, o kiti asmenys ar neva labdarą teikusios įmonės, tai klausiama, ar nėra slepiami mokesčiai ir tokiu būdu daroma žala valstybei? Visuomenei ir mums, Seimo nariams, kyla natūralūs klausimai: kiek iš tikrųjų kainavo Gretos Kildišienės knygos „Atvirai“ leidyba ir kas tai finansavo? Todėl prašome Finansų ministerijos atlikti įmonės veiklos patikrinimą. Patikrinimas padėtų išsklaidyti abejones, o visuomenė gautų objektyvią informaciją apie viešai aptariamus su politikais galimai susijusius procesus. Skaidrumas šiuo atveju turėtų būti prioritetas“, – teigė R. Juknevičienė.

Knygos „Atvirai“ leidimo istorijoje parlamentarams taip pat kyla klausimų, ar prie šios knygos finansavimo neprisidėjo viešas asmuo Seimo narys Ramūnas Karbauskis arba su juo susijusios įmonės. „Jeigu pasitvirtintų, kad Ramūnas Karbauskis ar jo įmonės dalyvavo finansuojant knygos leidybą, tai keltų pagrįstų klausimų, ar buvo tinkamai vykdomos mokestinės prievolės“, – sako kreipimąsi inicijavę Seimo nariai.

UAB „Amatas“, kuri anksčiau vadinosi MB „Greta Gretos“ ir kuriai vadovauja buvusi Seimo narė G. Kildišienė, šiemet išleido jos biografiją „Atvirai“. Knyga išleista itin dideliu 30 tūkst. vienetų tiražu. Remdamiesi ekspertų vertinimais, parlamentarai sako, kad knygos savikaina gali siekti nuo 40 tūkst. iki 90 tūkst. eurų ir abejojama, ar įmonė UAB „Amatas“ knygos leidimo metu galėjo disponuoti tokia lėšų suma.

Anksčiau dėl G. Kildišienės įmonės veiklos ir knygos leidybos Seimo narys B. Matelis kartą jau kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją, tačiau jos darbuotojai neatsakė, kad dar šiais metais UAB „Amatas“ bus tikrinama. Pasak B. Matelio, Seimo nariai yra susirūpinę tuo, kad valstybinės įstaigos trukdo gauti informaciją apie galimai neskaidrius sandorius ir kenkia demokratinėje valstybėje būtinai viešumo bei skaidrumo politikai.

G. Kildišienė buvo priversta pasitraukti iš Seimo, kilus skandalui dėl automobilio nuomos.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.14; 09:23

Turi tie politikai Dievo dovaną – sugadinti šventę. Štai būtų galima pakiliai rugsėjo 1-ąją sutikti, bet reikės skubiai istorijos vadovėlius perrašinėti, jei netikėtai sutars skelbti prof. Vytautą Landsbergį Lietuvos prezidentu. Moksleivių negalime klaidinti, ką jie savo anūkams, kai užaugs ir pasens, papasakos. 

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuva 1990 –1992 m. buvo parlamentinė Respublika. Visi, kuriems daugiau nei 40 m., – tai prisimename. Todėl, kad 1990 m. į Aukščiausią tarybą parlamentarus jau iš 2–3 kandidatūrų rinkome, 1991 m. sausio 13-ąją, televizijos bokštą, parlamentą gynėme. Buvome pasiryžę ginti ir parlamentarus, tarp jų ir prof. V. Landsbergį, aukščiausios tarybos pirmininką. Tokių dalykų nepamirši.

Tačiau žmogus labai norėjo būti ne tik pirmininku, kaip koks kolūkietis, bet prezidentu. Konstitucijoje bendražygiai įteisino prezidento instituciją, netgi amžiaus cenzas specialiai kilsteltas, kad nepakliūtų kitas tuo metu į populiarumo viršūnę bekylantis politikas. Kai prezidentu tapo visai trečias asmuo – buvęs Lietuvos Komunistų partijos sekretorius Algirdas Brazauskas, profesorius nepasidavė, bandė prezidentu tapti 1997 m., surinko 15 proc. balsų, tad ir netapo. Bet atkaklumo iš jo neatimsi, nepasidavė, norėjo tapti prezidentu įstatymo nutarimu, tačiau tam nepritarė Konstitucinis teismas.

Ko gero būtų ir palaidojęs svajonę, tačiau dabartinis Seimo pirmininkas Viktoras Pranskietis ėmė ir nusprendė, kad galėtų visgi prof. V. Landsbergis būti tuo prezidentu. Balsų nutarimui kaip tik užtektų, sudėjus Valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei Konservatorių frakcijų balsus, gal dar liberalai ir lenkų rinkimų akcijos krikščioniškos šeimos palaikytų, gal dar kas nors. O ir pačiam V. Pranskiečiui būtų solidu, nors vienas iš išbuvusių parlamento pirmininkų būtų buvęs prezidentu – tai ir šių pareigybių reikšmė visuomenės akyse pakiltų. Nes Arūnas Valinskas kaip sugriovė Seimo pirmininkų autoritetą, taip visi iki šiol ir supranta, kad – tai trečias brolelis valstybėje, nors ir likimo apdovanotas, bet kaip juokdarys, taip juokdarys.

Istorinė tradicija

Profesoriaus pastangos tapti prezidentu kažkuo primena jo istorinio bendravardžio Vytauto Didžiojo pastangas tapti Lietuvos karaliumi. Lietuvos istorikai jau senai išsiaiškino, kad Lietuvą visada valdė karaliai, nuo pat Netimero laikų, pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose. Tad esame viena seniausių karalysčių Europoje ir Lietuvos valdovams nei minčių nekildavo, kad jie yra ne karaliai. Tik tas Vytautas senatvėje visiškai politinę nuovoką prarado ir vieną dieną suabejojo. Kažkodėl nusprendė, kad jis nėra karalius, tad sumanė juo tapti.

Prof. Liudas Mažylis ir prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tas jo siekis buvo taip plačiai išviešintas ir vėlesniais laikais istorikų rašytas ir perrašytas, – ne tiek dėl pačios karalystės, kiek dėl tų niekdarių lenkų, kurie Vytauto karūną pagrobė ir iki šiol neatiduoda, – kaip dabar paaiškinti žmonėms, kodėl Vytautas siekė tapti karaliumi, jeigu juo jau buvo.

Žinoma, jis norėjo karaliumi tapti tik dėl akių. Lietuvoje ir Žemaitijoje karaliumi – tai jis buvo, Rusijoje jis buvo caru, o Krymo totoriai jį laikė chanu, tačiau Vytautui reikėjo, kad Europoje jį laikytų ne didžiuoju ar mažuoju kunigaikščiu, o konkrečiai – karaliumi. Siekis karūnuotis tebuvo tik toks tų laikų politinio etiketo ir protokolo klausimas, nes būti karaliumi Vytautui buvo patogiau. 

Tačiau, kai nepavyko, nes su lenkais tas klausimas buvo nesuderintas, žmogus giliai priėmė į širdį diplomatinę nesėkmę, po to nebeilgai valdovas ir gyveno. Istorijos šaltiniuose teigiama, kad jis nuo žirgo nukrito, nors kas ten žino, gal turėjo metraštininkai galvoj tik nesėkmingą Vytauto „ėjimą žirgu“ – šachmatai Europoje tuo metu jau buvo žinomi.

Galima manyti, kad ir V. Landsbergio tikslas yra panašus – jis nori tapti prezidentu ne dėl Lietuvos istorijos, o labiau dėl Briuselio biurokratų, kurie niekaip jo pareigų reikšmės nesupranta ir verčia tiesiogiai – „Speaker“.

Istoriniai – kūrybiniai pavyzdžiai

Sprendimas perrašyti istorijos vadovėlius – mažiausia problema. Dar metus, kitus žmonės stebėsis, bet žiūrint į įstorinę perspektyvą, po metų 20 – 30, visi ir įtikės, kad 1990–1992 m. Lietuva buvo prezidentinė valstybė, tik prezidento pareigos kitaip vadinosi, todėl vėlesniais laikais konstruktyvūs valstybės biurokratai šią klaidą ištaisė ir terminologiją suvienodino.

Istorijoje pavyzdžių apstu, kad ir tie patys kolegos Gintaro Visocko pamėgti armėnai, kurie vieną dieną sutarė kildinti save iš Adomo ir Ievos su visomis vėliau jų palikuonių sukurtomis tautelėmis, valstybėlėmis bei imperijomis. Ir ne tik, kad patys tuo įtikėjo, bet ir įtikino bemaž visą Europą, o jei ne visą – tai bent Rusiją, kuriai dėl savų sumetimų tokia istorijos versija patiko, nes ir pačios Rusijos istoriją parašė Nikolajus Karamzinas, rusų imperatoriaus Aleksandro I-ojo užsakymu. Pabandyk dabar suabejoti, kad Romanovai buvo kilę ne iš Riurikų dinastijos, o iš Tachtamyšo baudžiauninkų. Gerai būtų, kad akmenimis, bet ir raketomis užmėtys, nes rusų žmonės Karamzino kūriniu šventai įtikėjo ir su jo personažais susitapatino.

Tad ir su Lietuvos istorija, kaip bus parašyta, taip ir galios, tikrosios istorijos išeis kartu su žmonėmis ir, kaip visada nutinka, ilgainiui ištirps istorinių šaltinių archyvuose

Būtų V. Prasnskiečio sumanymas ėjęs kaip per sviestą, pats V. Lansbergis pareiškė apie jo prilyginimą prezidentui, kad „šis Seimas normalesnis“, – skelbė LRytas TV“ bei kt. žiniasklaidos priemonės, tad su šiuo Seimu beliko tik detales aptarti. Tačiau lyg griaustinis iš giedro dangaus Seimo kultūros komiteto pirmininkas nusprendė, kad negerai taip bus Lietuvos kultūrai. Nors Seime Ramūno Karbauskio pareigos menkos, bet Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje – reikšmingesnės, jis frakcijos seniūnas, partijos pirmininkas, net V. Pranskietis neteko žado, kad ir vėl pro šalį šovė. Nesiseka dabartiniam Seimo pirmininkui, iki šiol į premjero planus nepataikydavo, o dabar ir partijos pirmininko užuominų neperprato.

Konstitucinis teismas ir valstiečiai

R. Karbauskis suabejojęs, kad visi valstiečiai sprendimui skelbti V. Landsbergį prezidentu pritars, nuėjo dar toliau. Kadangi reikėjo kažkuo tokius pareiškimus skelbiant remtis – tai jis BNS naujienų agentūrai paaiškino, kad tie, kurie nepritars, remsis Konstitucinio teismo nutarimu. „Pats asmeniškai aš manau, kad kaip pasisakė Konstitucinis Teismas, – tai nėra tapatu. Aš pats asmeniškai tokio sprendimo nepalaikyčiau <…>, aš gerbiu KT nuomonę ir nemanau, kad politikams dabar reikėtų priimti kokį nors kitokį sprendimą dėl kokių nors objektyvių ar kitų priežasčių. Ar gimtadieniai, ar ne gimtadieniai – čia, atsiprašau, tas niekaip negalėtų turėti įtakos sprendimui“, – BNS agentūrai paporino R. Karbauskis.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Žinoma, nebūtų jis pilkuoju kardinolu laikomas, jei visi imtų ir patikėtų, kad R. Karbauskis vietoj Kamasutros dabar skaito Konstituciją. Iš karto gimė daug sąmokslo teorijų, apie kurias visą savaitę visa spauda diskutavo, o politikai ir apžvalgininkai komentavo. Seimo narys „tvarkietis“ Petras Gražulis, tarkim, pasiūlė paskelbti „spalio 18-ąją atmintina Prezidento Vytauto Landsbergio diena“. Jis taip pat siūlė, kad ši diena būtų nedarbo diena, – rašė naujienų agentūra ELTA. O „Žinių radijo“ laidoje „Įvykiai ir komentarai“, už ir prieš: ar reikia V. Landsbergiui suteikti prezidento statusą, – karštai diskutavo Delfi vyr. redaktorė Monika Garbačiauskaitė–Budrienė, kuri teigė, kad V. Landsbergiui įteisinti prezidento statusą – valstybės savigarbos klausimas, o signataras, apžvalgininkas Vytautas Plečkaitis aiškino, kad V. Landsbergis tuomet neturėjo tokių galių, kaip šiandien turi prezidentas ir, anot jo, reikėtų vadovautis KT išaiškinimu, – taigi, antrino R. Karbiauskio argumentacijai.

Pagrindinės versijos

Vis dėlto mįslingiausia buvo paties R. Karbauskio pozicija. Išsigrynino dvi versijos: 1) Naisių kaimelio tolimesni kaimynai staiga prisiminė, kad Lansbergis sugriovė kolūkius. Yra konkrečių faktų, kaip tai padarė. Tarkim, džiūgavo anuomet spauda, kad amerikonai davė Lietuvai kreditą grūdais. Tolimi Naisių kaimynai tada žiūrėjo į Amerikos fermerius su pavydu, nes suprato, kad Amerikos valdžia iš fermerių grūdus supirko ir tokiu būdu juos parėmė, o štai Lietuvoje jų niekas nerėmė. Lietuvai kreditą natūrą, esą, reikės gražinti pinigais, o ne lietuviškais grūdais – tuomet pyko žemdirbiai. Jau ir taip vegetuojantys kolūkiai nebeturėjo kur dėti savų grūdų, nes kainas „kreditiniai“ numušė.

Nepatiko tokia Lansbergio politika žmonėms, iki šiol akmenį užantyje laikė. Tad jų delegaciją, kai išgirdo V. Pranskiečio paskleistą žinią, 3 dienas ir naktis pasninkavo, nei lašo į burną neėmė, galiausiai nuvyko į Naisius, sukvietė seniausiųjų sueigą ir pareiškė, kad jeigu bus Lansbergis prezidentu – tai daugiau „Agrokoncernui“ jie savo žemės nebeporceliuos už centus. 2) Kita versija politiškesnė – pernelyg tarpuvaldžiu ėmė reikštis V. Pranskietis, kuris įtikėjo, kad iš tiesų yra protingas ir gražus. Štai ir nusprendė partijos vadovas jį grąžinti į kvailio vietą. Iš tiesų dar vienas, ar kitas toks V. Pranskiečio pasišnekėjimas su dvasiomis gali baigtis tuo, kad žmogus taps pajuokos objektu. To jis nenusipelnė, bet priminimas, kad tylėjimas yra žymiai vertingesnė politiko savybė šioje partijoje, – buvo laiku ir vietoj.

Tačiau yra trečia versija. Ji netgi nuo pat pradžių buvo akivaizdi, tad ir derėtų laikyti pagrindine. Galima tik pasidžiaugti, kad R. Karbauskis nurimus aistrų ir hormonų audroms, vėl logiškas mintis rutulioja ir ateities scenarijus bei schemas braižo – štai ir pamanė sau, kad reikia skelbti ne prezidentu pirmuoju, o pirmąja Lietuvos Respublikos prezidente Kazimierą Prunskienę!

Argumentacija

Nujaučiu, kad skaitytojui išsiplėtė akies vyzdžiai – tai perskaičius. R. Karbauskis irgi suprato, kad jei pasakys garsiai, pilietinėje Lietuvos visuomenėje įsivyraus nejauki tyla. Nemalonus netaktas, net artimi Karbauskio bendražygiai iš Žemės ūkio akademijos laikų susitikę suks akis į šalį. Tik koalicijos partneriai socialdemokratų mohikanai frakcijoje viską bandytų užglaistyti, sakytų, – turi tas Ramūnas humoro jausmą, o lenkų krikščioniškų šeimų atstovai, ko gero, eidami pro šalį tik gudriai akį mirkteltų Ramūnui, maždaug, – gudriai Tu čia su ta ragana.

LR Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.

Bet…, palaukime, o pragmatiniai interesai kur? Konstitucinis teismas pasisakė tik apie Aukščiausios tarybos pirmininką, o ne apie Vyriausybės ministrą pirmininką. R. Karbauskis puikiai prisimena tuos laikus, kai jiedu su Kazimiera buvo Valstiečių ir liaudininkų sąjungos vadovai ir Kazimiera niekada netrukdė jam jaustis pilkuoju kardinolu, o svarbiausia, kuri partija Lietuvoje dabar galėtų pasigirti, kad savo gretose turėjo prezidentą? Kol kas tuo pasigirti galėtų tik Komunistų partija, bet tokios Lietuvoje nebėra, tad valstiečiai būtų pirmieji ir vieninteliai.

Be to, jau nuo pat pradžių susiklostė, kad realiu Lietuvos vadovu, sprendžiančiu konkrečius šalies klausimus, yra ne prezidentas, juolab ne Seimo pirmininkas, o premjeras. Net ir dabartinis Saulius Skvernelis, o ne V. Pranskietis ar Dalia Gribauskaitė su Donaldu Trumpu palyginamas. Tad ir tereikėtų tik faktą pripažinti bei „de jure“ įteisinti. Po to, kai bus į istorijos vadovėlius įrašyta, žmonės ilgainiui apsipras ir įtikės. Iš dalies toks sprendimas atitiktų ir konservatorių siekį įrodyti, kad Lietuva buvo 1990–1992 m. prezidentinė valstybė.

Tiesa, prezidentas būtų ne tas, tačiau konservatoriams – tai būtų ne pirmas kartas. Kai tauta rinko prezidentus  – irgi na tą išrinko. Ši partija prie tokių akibrokštų yra pratusi. Juolab, Andrius Kubilius balsuojant šiuo klausimu, ko gero ir susilaikytų, juk ir jis realiai valstybę kaip norėjo, taip ir valdė, o kuo jis už prezidentą blogesnis.

Būti ar nebūti Kazimierai prezidente?

Tad pasimiršus nejaukioms pauzėms, nusiraminus, visi pradėtų mąstyti ir rastų išeitis, o tautos lauktų įdomus pasirinkimas – du pirmieji prezidentai, kuris būtų geriau – prof. K. Prunkienė ar prof. V. Lansbergis? Aišku, tautos niekas ir neklaustų, ji būtų supažindinta. Vyktų normalus derybinis – kūrybinis procesas, įstatymo lydinčiųjų teisės aktų ruošimas, išvados, kad „neigiamų pasekmių įstatymo priėmimas žemės ūkiui, kultūrai, švietimu ir t.t. nenumato“ ir pan. Seime, jei tik užteks balsų, bus pritarta ir juoksis tas, kad juoksis paskutinis.

Pažiūrėjus į visus 27 nepriklausomybės metus – tai dabartinė valdančioji Valstiečių ir žaliųjų sąjunga yra unikali, ji neturi savo ideologijos ir vertybių (žaliųjų – dolerių vertybė ne tiek partinis, kiek bendražmogiškas bruožas), tad gali tartis dėl bet ko, su bet kuo, su argumentais ir be jų. Tad iš esmės, surinkusi trūkstamą skaičių balsų iš šen bei ten, gali priimti ir priima bet kokius sprendimus, tad ir paskelbti K. Prunkienę pirmąja šalies prezidente – laisvai galėtų.

Žinoma, klausimas ar pati prof. K. Prunkienė apsidžiaugtų, ar nuliūstų? Bet dėl visiems žinomų priežasčių, ši tema ir neplėtotina, tačiau ji buvo praeityje viešas asmuo, tad teisiškai, priimti tokį sprendimą dėl veiksnumo ar pan., problemų nekiltų.

Be to, būtų ir simboliška, juk tie, „kam virš 40“ ir politikos virtuvę žinojo, atsimena, kokia iki raudonumo įkaitusi įtampa tvyrojo anuomet tarp dviejų lyderių – Seimo pirmininko ir Ministrės pirmininkės. O čia, gražiai, įstatymų nustatyta tvarka, tik šmaukšt ir išspręsta problema. Tąsyk geresniu šachmatininku pasirodė V. Landsbergis, o dabar galimybė R. Karbauskiui pasirodyti, ar jis šachmatininkas, ar tik didmeistriu apsimeta.

Dar vienas klausimas, o kaip pati dabartinė prezidentė pažiūrėtų į tokią Seimo saviveiklą – vetuotų tokius nutarimus ar pritartų? Jos ir K. Prunskienės biografijose yra panašių dalykų ir sutapčių – tai lyderiams nepatinka, jie nori būti vieninteliai. Iš kitos pusės, pirmoji Lietuvos prezidentė būtų moteris, į valdymo reikalus K. Prunskienė jau tikrai nesikištų, kodėl gi nepritarus. Kalbama, kad D. Grybauskaitė buvo V. Landsbergio žmogus, bet taip tik kalbama. Jei ir buvo – tai tuomet, kai pačiai D. Grybauskaitei to reikėjo. O dabar, – kokį banką galima statyti ant jaunojo Landsbergiuko? Juk nelabai daug, euro centai kol kas pas jį to politinio kapitalo, kiek senelis duoda dienpinigių, iš to ir gyvena jaunimas. Duonai ir sviestui pakanka, bet ne prezidentės dėmesiui.

Svarbūs klausimai ir dūmų uždangos

Iš esmės tokių dalykų svarstymas prieš rugsėjo 1-ąją iš tiesų gadino nuotaiką. Pagyvensim, pamatysim. Prasmės iš tos diskusijos tiek, kad eilinį kartą prikeliami praeities demonai, atkasimi velionys, pasidrabstoma, pasikuičiama po baltinius, prisimenama. Yra juk ką prisiminti. Prof. V. Landsbergio vaidmuo valstybės atkūrimo laikotarpiu – „kas būtų, jeigu būtų“ – kontraversiškas. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio dešimtuko sutarimas pirmininkauti rotacijos principu – juk profesoriaus pamirštas šis sutarimas žymi laiką, kai dar tik būsimosios Lietuvos valdžios tarpe baigėsi demokratijos procesas.

Kas pakeis Prezidentę Dalią Grybauskaitę, kai baigsis jos kadencija? Vytauto Visocko nuotr.

Laimei, visuomenėje jis dar tęsėsi ir tęsėsi. Sausio 13-oji, apginta Lietuvos laisvė, ir tuo pačiu įvykęs tylus pirmasis valdžios perversmas – kas buvo svarbiau vadovui, ar abu dalykai buvo vienodai aktualūs? Suskaldyta ir supriešinta visuomenė, 1992 m. pasitraukimas iš valdžios, atiduodant į rankas Lietuvos turtą buvusiesiems sovietinio laikotarpio valdovams ir spėjusiems per 2 m. prisivokti bendro valstybės piliečių turto banditams. 15 proc. rėmėjų V. Lansbergis, žinoma, turi. Naujų legendų irgi yra kuriama, o jaunimas, ką vadovėliuose perskaito, tą apie tuos laikus ir žino. Parašys, kad Landsbergis buvo masonų mūrininkas – patikės, kad amerikonų šnipas – irgi įtikinama, papirktas Amerikos fermerių – pigiai, tad neįtikėtina, bet patikėti tuo, jog buvo prezidentu – visiškai įmanoma. Tebūnie tos istorinės asmenybės, kad ir abi, nors ir stačiatikių šventikų šeima, viską tas popierius sugers, tik štai nuotaiką rugsėjo 1-ąją, ypač istorijos mokytojams, sugadino.

Juk vyko ir daugiau įdomių dalykų. Tarkim, Vaidas Jauniškis, 15min.lt portalo apžvalgininkas, taikliai palygino ir paklausė apie besiritinėjančią Gedimino prospektu į tą ir kitą pusę diskusiją apie paminklus: „<…> šiandien klausimas, kur statyti kokį Vytį ar Basanavičių, netenka prasmės – kiekvienas jį gali iš smėlio su vandeniu iškočioti savo sode, kieme, išdėlioti akmenukais palei gėlių klombą ar patriotiškai vakare statyti prie jūros. Nuplaus bangos – kitą dieną gali lipdyti kitokį. Kiekvienas gali nulipdyti nors šimtą Vyčio ar bet kurio signataro molinukų. Kaip toks patriotinis auklėjimas gali būti sulygintas su šimtu Latvijos ąžuoliukų ar su muzikinėm Estijos kanklelėm?“.

Talentinga Delfi apžvalgininkė Indrė Makaraitytė, pakomentuoja situaciją švietimo sistemoje, kuri lyg ir turėtų būti aktualiausia šiuo metu: „Švietimo sistemos pertvarkai, anot valdininkų, reikia 200 milijonų eurų. Geriausiu atveju ministerija pretenduoja į 5 milijonus. Skirtumą apmokės tėvai. Bet turtingosios Lietuvos vaikų tėvai. Visiems kitiems – ciniškas premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimas, kad pinigų mokytojų atlyginimams atsiras tik tada, kai pagerės vaikų mokymo rezultatai.“, – rašo apžvalgininkė.

Prasmingi, skaudūs ir sudėtingi klausimai, tačiau rugsėjo 1-osios nuotaikos jie negadina. Tad gal ir neblogas sumanymas pakišti balsavimui Seimo nariams vietoj V. Landsbergio K. Prunskienę. Bent jau linksmiau būtų. Gal neblogas šachmatininkas ir R. Karbauskis, ar tik mums taip atrodo?

2017.09.03; 07:05

Seimo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis nemato jokių teisinių galimybių Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininką prof. Vytautą Landsbergį prilyginti valstybės vadovui arba Lietuvos Prezidentui.

„Akivaizdu, kad ponas V. Landsbergis nebuvo rinktas. (…) Jokių teisinių galimybių Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininką prilyginti valstybės vadovui arba Lietuvos Prezidentui nėra“, – antradienį žurnalistams Seime sakė R. Karbauskis, remdamasis Konstitucinio Teismo (KT) sprendimu. 

Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jeigu Seimas imtųsi priimti kokį nors kitą sprendimą, politikas prognozuoja, kad neišvengiamai būtų kreipimasis į KT dėl šio sprendimo paneigimo. „KT pakartotų tai, kas jau pasakyta, atitinkamai tai neįsigaliotų“, – mano R. Karbauskis.

Tačiau jis neatmeta, kad galėtų būti svarstomas klausimas apie V. Landsbergio garantijas.

„Klausimas apie garantijas, privilegijas ar kažką panašaus, jis gali būti svarstomas bendrąją tvarka. Jis negali būti prilygintas Prezidentui, tas yra apibrėžta aiškiai“, – sakė R. Karbauskis.

Politikas nesiėmė atsakyti, ar Seimas rudens sesijoje svarstytų šį klausimą. „Aš nemačiau jokio projekto, nežinau, ar pats V. Landsbergis norėtų, kad tą klausimą taip svarstytų“,- sakė R. Karbauskis.

Paprašytas įvertinti Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio pasiūlymą suteikti V. Landsbergiui Prezidento statusą, R. Karbauskis sakė, kad parlamento vadovas turi teisę teikti pasiūlymus.

„Jis yra Seimo Pirmininkas, jis turi teisę teikti savo siūlymus ir jis tą padarė. Jis iš karto apibrėžė, kad nėra su niekuo pasitaręs šiuo klausimu. Manau, kad tai jo privilegija, jo galimybė. Seimo Pirmininkas nėra mūsų frakcijos narys, jis nėra jokios kitos frakcijos narys, jis pasakė savo nuomonę, tai yra gerbtina pozicija“, – teigė R. Karbauskis.

Prof. Vytautas Landsbergis ir prof. Liudas Mažylis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimo Pirmininkas V. Pranckietis sako, kad nebuvo jokio siūlymo, buvo išsakyta nuomonė.

„Aš nepasakiau siūlymo. (…) Aš pasakiau savo nuomonę, pasakiau, kad ta nuomonė turėtų būti derinama su frakcijoms, daugiskaita sakiau. Turime sužinoti, koks yra palaikymas šiuo klausimu, kokia yra nuomonė, nes tas klausimas aštrus jau 25 metus ir reikėtų vieną kartą pasakyti, arba taip, arba ne, ir viskas turėtų tuo ir pasibaigti“, – žurnalistams sakė V. Pranckietis.

Jo nuomone, pirmiausia turi būti kalbama apie žmogaus veiklos įvertinimą, o ne apie privilegijas. „Aš manau, kad pirmiausia apie statusą kalbama. Ne privilegijų mes siekiame, ne garantijų mes siekiame, o tiesiog žmogaus veiklos įvertinimo“, – teigė V. Pranckietis.

Seimo Pirmininkas nesiėmė atsakyti, ar šis klausimas bus sprendžiamas Seimo rudens sesijoje. „Nieko dar nežinau, tai yra idėjų lygyje, nėra jokio dokumento, nėra jokio projekto. (…) Aš galvoju, kad mes turėtume jį kaip nors išspręsti, bet ar bus teigiamas sprendimas, ar neigiamas, negaliu to dabar nei teigti, nei neigti“, – sakė V. Pranckietis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.29; 03:30

Kiek gyvių sunaikina žolę pjaudamas traktorius? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žalieji ir valstiečiai – neįmanomas darinys. Nors vaivorykštinių koalicijų politikoje pasitaiko, tačiau jos sudaromos išimtinais atvejais, kai valdžioje susidaro pato situacija ar siekiama neprileisti prie valstybės vairo vienkartinių marginalų.

Tačiau vaivorykštė vienoje organizacijoje reiškia nebent optinę apgaulę. Būtent taip ir atrodo valstiečių ir žaliųjų susijungimas į vieną politinę organizaciją.

Prieštaravimai tarp žaliųjų ir valstiečių natūralūs, objektyvių priežasčių, kurios priverstų prie bendro stalo konstruktyviam darbui susėsti šių interesų grupių atstovus reikėtų ieškoti ne jų idėjinėse nuostatose, o už politinio diskurso ribų.

Tai, kad valstiečių partijos atstovai arba patys užsiima žemės ūkio verslais, arba atstovauja vienaip ar kitaip su žemės ūkiu susijusioms sritims, įrodinėti nereikia, valstiečių ir žaliųjų sąjungoje tokių dauguma, to ir neslepiama. Sudėtingiau atsirinkti, kas tokie yra ir kuo užsiima valstiečių žalieji, jei tokių iš viso šioje organizacijoje esama.

Žemės ūkio industrija ir klimato atšilimas

Žemės ūkio industrija siekdama išlikti konkurencinga ir minimaliausiomis sąnaudomis gauti maksimalų pelną, laukams tręšti, kenkėjams ir piktžolėms naikinti, gausiai naudoja cheminius produktus. Dalį jų augalai įsisavina, neįsisavintus žmonės suvalgo ar išgeria, o kita dalis per gruntinius vandenis pasiekia vidaus vandenis ir patręšia tvenkinius, ežerus ir upes. Tai pagrindinė vadinamojo vandens žydėjimo priežastis.

Ežerai žydi ir Zarasų, ir Molėtų, ir Lazdijų krašte, kur iš esmės nėra jokios pramonės, ir Nemuno užliejamose pievose, kur negyvybingas nerštas laidoja savaiminio žuvų atsistatymo galimybę. Bemaž visuose Lietuvos miestuose ir net kai kuriuose miesteliuose už Europos Sąjungos pinigus yra pastatyti nuotekų valymo įrenginiai, tad pramonės įmonių ir miestų gyventojų buitinės atliekos jau senai nebėra pagrindiniai vidaus vandenų teršėjai.

Intensyviausias vidaus vandenų užterštumas yra būtent tuose rajonuose, kur intensyviausiai ūkininkaujama. Laukams tręšti panaudotos cheminės medžiagos atlikusios savo pilką darbą vidaus vandenyse, išplaunamos į vandenynus ir lašas po lašo prisideda prie klimato atšilimo spartinimo. Nėra ir nebuvo jokia paslaptis, kad Valstiečių partijos lyderio Ramūno Karbauskio „Agrokoncerno“ įmonių grupė užsiima ne tik žemės ūkio produktų auginimu, supirkimu ir pardavimu bei žemės ūkio technika, tačiau ir agrochemija. Bendrovė giriasi, kad siūlo žemdirbiams vieną didžiausių šalyje azoto, fosforo, kalio ir kompleksinių trąšų asortimentą, trąšas parduoda ne tik vietos rinkai, bet ir eksportuoja į Lenkiją, Latviją, Estiją bei kitas šalis. Taigi, vasarojantieji Baltijos paplūdimiuose, kai mėlynos jūros bangos nusidažys pilkai žalia sužydėjusių dumblių spalva, pernelyg nesuklys už tai padėkodami žemės ūkiui skirtų chemijos priemonių gamintojams ir pardavėjams bei šias priemones naudojantiems žemdirbiams.

Gyvūnijos naikinimas

Lietuva jokia išimtis, visame pasaulyje intensyviai agrokultūras vystančiose šalyse panašūs dalykai vyksta. Atogrąžų miškų Afrikoje, Amerikoje, Azijoje, Australijoje mažėjimas siejamas su pramone bei didėjančiu medienos žaliavos poreikiu, tačiau į iškirstus miškus medžiai jau nesugrįžta, jų vietoje plečiasi kukurūzų, cukrašvendrių, ryžių ir kt. žemdirbių eksploatuojamų agrokultūrų plantacijos arba miškų vietą užima kultūrinės pievos naminiams galvijams.

Gražuolės gulbės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jei gamtos tarša chemijos produktais  bei leistinų užterštumo normų neviršijančio maisto naudojamas turi ilgalaikį, iškart nepastebimą poveikį, tai intensyvaus ūkininkavimo priemonių naudojimo pasekmės matomos plika akimi. Grūdinių kultūrų derlių nuimanti, pievas šienaujanti  greitaeigė technika, skirtingai nuo chemijos, veikia „čia ir dabar“, sumala viską kas pasitaiko jos kelyje, pradedant pievose gyvenančių žinduolių bei paukščių jaunikliais, baigiant visa serija saugomų ir nesaugomų varliagyvių ir vabzdžių rūšių.

Lietuvoje šis žemdirbystės „šalutinis poveikis“ nutylimas, kitur dėl to kyla tylesnis ar garsesnis gamtos sergėtojų, žaliųjų sambūrių, mokslininkų nepasitenkinimas. Tarkim, Vokietijoje atliktų tyrimų duomenimis, derliaus nuėmimo ir pievų šienavimo laikotarpiu papjaunama apie 0,5 mln. laukinės gyvūnijos individų. Tad pasakos vaikams apie stirniukus, kiškiukus ir ežiukus saugančius taikiausios žemėje profesijos atstovus, žemdirbius, tiko XIX a., bet jau ne mūsų laikams  XX–XXI a.

Vienybė priešybėse?

Juolab nėra paslaptis, kad gyvuliai ir paukščiai auginami ūkiuose irgi ne pasižiūrėjimui skirti – kai prisiaugina komerciškai patraukliausius mėsos kilogramus, naminiai galvijai nugalabijami, mes juos suvalgome. Kuo daugiau mėsos produktų valgome, tuo daugiau reikia užauginti, tam reikia didesnės pašarinės bazės plotų ir t.t.

Ir galvijų augintojų, ir žemdirbių, ir juos aptarnaujančios chemijos pramonės veiklos padariniai, pradedant naminės faunos gausinimu ir, drauge su laukine fauna, jos žudymu, baigiant vandenų užterštumo didinimu ir natūralių gamtos plotų mažinimu, taip veikia pasaulio ekologiją, kad net pats klausimo kėlimas apie žemės ūkio industrijos nuopelnus gamtosaugai yra absurdiškas.

Klasikinės žaliųjų ideologijos be išimčių yra paremtos visos gamtos, taip pat ir gyvosios faunos išsaugojimo idėjomis, taršos minimizavimu siekiant suvaldyti klimato atšilimo procesus.

Ką šios dvi grupės, žalieji ir valstiečiai, kurių viena yra gamtos, ekologinės aplinkos sergėtoja, o kita viena didžiausių švarios gamtos ir gyvūnijos (jau nekalbant apie naminius gyvūnus) naikintoja, veikia drauge? Kaip pavyko rasti bendrą kalbą ne tik už vieno stalo, bet ir vienoje organizacijoje, jeigu abiejų grupių pamatiniai interesai iš esmės priešingi?

Chemijos pramonė propaguoja darną su gamta!?

Ūkininkai išpildę žaliųjų pageidavimus – bankrutuotų. Ekologiškų produktų vietinė rinka pernelyg maža, šiuo metu jos pakilimas Lietuvoje labiau susijęs su papildomu ES finansavimu, o ne su laisvos rinkos pasiūlos ir paklausos dėsniais, nes išties ekologinių produktų kainos priimtinos tik 10 proc. neperkopiančiam Lietuvos vartotojų ratui.

Į naujas rinkas su ekologiškais, o ne tik su „eko“ ir „bio“ paženklintais produktais irgi ne taip paprasta įsiveržti. Žemės civilizacija sparčiai didėja, jai reikia vis daugiau maisto ir be papildomų sveikų ir nesveikų žemės ūkio produktų papildų neišsiversi. Reikia pripažinti, jog kaltinti valstiečių dėl to, kad jie augina javus ir užsiima gyvulininkyste, niekas neišdrįsta, nes visi nori valgyti ir supranta, ką valgo.

Ar pavyks išauginti jauniklius? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau dirbtinis derliaus gausinimas siekiant didesnių pelnų, efektyviausias modernios technikos žemės ūkyje naudojimas, nors yra sukurta ir alternatyvių, gamtai mažiau kenksmingų technikos panaudojimo metodikų, tik jos brangesnės ir ne tokios efektyvios ir todėl faktiškai nenaudojamos, – visa tai net neleidžia kalbėti apie žemės ūkio industrijos atstovų darnų sambūvį su pasaulio gamta. Žalieji, suprantama, tuo nesižavi, reikalauja geresnių sąlygų laukinei ir naminei gyvūnijai, gina gyvūnų teises, reikalauja, kad gamta būtų saugoma, draudžiamas žmonių sveikatai ir gamtai pavojingų priemonių naudojimas žemės ūkyje ir pan.

Šios dvi grupes yra antagonistinės ir bendrai veikia tik prie derybų stalo, tačiau sėdėdamos priešingose jo pusėse ir iš vienos pusės pereina į kitą tik atsisakiusios savo idėjų, gyvenimo būdo, verslo arba siekdamos kitų nei su žemės ūkiu, nei su švaria gamta nesusijusių pragmatinių tikslų.

Yra net 3 žalieji!

Lietuvoje įvyko unikalus atvejis, žalieji ir valstiečiai susijungė ir bando ne kariauti, o draugauti, įgyvendinti bendrą politiką. Kadangi abiejų pusių tikslai priešingi, o partija demokratinė institucija, reiškia, kad įgyvendinama ta politinė kryptis, kuri partijoje turi daugumą. Galima skaičiuoti ir perskaičiuoti, netgi žaliesiems priskirti buvusius policininkus dėl vilkėtų mėlynai žalsvos spalvos uniformų, tačiau vis vien daugiau nei 5 proc. balsų jie šioje sąjungoje nesurinks.

Partijoje įžiūrima sveikos gyvensenos šalininkų grupė. Tačiau užsiėmimą sportu arba buvimą žaliavalgiu su žaliųjų idėjomis susieti būtų pernelyg drąsu. Juk ne koncerno chemija patręštuose laukuose tie žaliavalgiai maitinasi.

Galima žaliesiems priskirti Virginiją Vingrienę, agronomę, ekologę, orchidėjų augintoją ir projekto – susivienijimo „žali.lt“ iniciatorę bei buvusią vadovę, iš dalies dar Kęstutį Navicką, darnaus vystymosi projektų administratorių, žygeivį, įvairių aplinkosauginių ir paminklosauginių projektų vadovą, prieš tampat ministru kelis metus dirbusį Baltijos aplinkos forume darnaus vystymosi ekspertu bei direktoriaus pavaduotoju.

O ką dar? Kadangi toliau žaliųjų paieška šioje partijoje pradeda strigti, tenka prie jų priskirti ir Kęstutį Mažeiką, veterinarą, Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininką. Apie ankstesnius jo nuopelnus aplinkosaugai nėra žinoma, tačiau tapęs Seimo nariu, įdomių ketinimų turėjo, tarkim, norėjo įkurti gyvūnų reabilitacijos kliniką. Tik, ko gero, Aurelijaus Verygos buvo suniekintas, nes reabilitacijos klinikas skirtas žmonėms Valstiečių ir žaliųjų sąjungos paskirtas Sveikatos ministras daugiau likviduoja nei naujas kuria, tad rūpinimasis žvėreliais labiau nei žmonėmis, labai jau kontraversiškai visuomenės akyse žiūrėtųsi.

Surasti daugiau žaliųjų šioje partijoje tampa labai keblu – agronomai, verslininkai, policininkai ir dar margas kitų profesijų ratas, o ekologų, gamtininkų visiškai striuka. Tiksliau, jų iš viso nėra, nes ir sveiko gyvenimo būdo atstovams, ir agronomams svarbesnė taikomoji gamtos paskirtis, t.y. kiek galima iš gamtos gero paimti, o ne ką palikti ar gero jai atiduoti.

Neterštų, nereikėtų ir valyti

Galima užsiimti sąmokslo teorijų kūrimu ir prisimąstyti, kad žalieji šiame politiniame darinyje yra slapti. Žaliųjų pogrindininkų teroristinė grupė susimokė, nusprendė apsimesti gamtos eksploatatoriais, nekaltai pas žemvaldžius bei agrochemikus integruotis ir sugriauti globalių gamtos kenkėjų organizaciją iš vidaus. Būtų juokinga, bet mes Lietuvoje turime ne komediją teatro scenoje, bet realiai valstybės likimą lemiančią Seimo valstiečių ir žaliųjų valdančiąja frakciją, kuriančią Lietuvos politinio gyvenimo tikrovę.

Avių banda. Slaptai.lt nuotr.

Ne tokia fantasmagorinė žaliųjų buvimo pas valstiečius versija yra pragmatiškesnė – žaliųjų pas valstiečius yra tiek, kiek yra tarp jų žmonių vykdžiusių vienokius ar kitokius aplinkosauginius, „žaliuosius“, darnaus vystymosi ir pan. projektus. Šiems žaliesiems valstiečių iš tiesų reikėjo. Nes jei valstiečiai gamtos neterštų, nebūtų poreikio tą gamtą nuo taršos saugoti, švarinti, valyti, skaičiuoti žalą ir naudą bei kurti kosmose ir realybėje santarvės su gamta projektus.

Kitaip tariant, jei gamtos turtų niekas nenaikintų, nebūtų ir jiems saugoti skiriamų lėšų, gamtosauginių projektų ir t.t. Tipinis pavyzdys, kurį surastume kiekviename Lietuvos rajone – per ilgą laiką tręšiamas ežeriukas uždumblėja, tada skiriama pinigėlių jo išvalymui. Nebūtų tręšiamas – neužpelkėtų, nereikėtų ir valyti. Tokios pragmatinės žaliųjų veikėjų veiklos versijos galioja ir lokaliu, ir globaliu mastu, tačiau jos sietinos ne su švarios gamtos apsaugos konceptualiomis idėjomis, o su naudos santykiais. Kitaip tariant, valstiečių žalieji sietini tik su „žalios spalvos“ projektų verte. Kadangi yra ir piniginis vienetas „žaliaisiais“ vadinamas – tai ir teisingiau būtų pavadinti šiuos žaliuosius doleriais, nes slengas „žalieji“ nelabai tinka partijos pavadinime.

Ekologiją pamiršo, projektus atsimena

Tai, ką pamatėme per pirmą pusmetį Valstiečių ir žaliųjų valdymo, dolerinės žaliųjų prigimtiems šioje partijoje idėjos nepaneigia. Jokių gamtosauginių vertybių puoselėjimo neįmanoma įžvelgti nei priimtose Miškų įstatymo pataisose, nei Žuvininkystės tarnybos pertvarkos modelyje, nei kt. įstatymų keitimo iniciatyvose.

Slogiai nuteikė tik ką paskirto Aplinkos ministro K. Navicko jau pats pirmasis viešas interviu „15min.lt“ portalo studijoje 2016 m. gruodžio mėn. Paklaustas apie interesų konfliktus, didžiulius finansinius resursus ir gamtosauginius projektus, kuriuos valdo Aplinkos ministerija, buvęs žygeivis kalbėjo visokius plėnius, bet neverbalinės komunikacijos ženklai privertė aiktelėti – taip smagiai trinamų rankų senai neteko matyti net tarp laimėjusiųjų aukso puodą.

Nesmagu netgi buvo stebėti dar viešųjų ryšių komunikacijos specialistų ir konsultantų neapdorotos, neapmokyto politiko atviros kūno kalbos, išduodančios vietos pasikeitimo iš prašančiojo prie aplinkosauginių projektų kasos durų, į raktą nuo šios kasos gavusio žmogaus emocijas. Politiko, „žaliojo“, svajonė išsipildė, tačiau ar nuo to kas nors pagerėjo gamtoje? Tame pačiame interviu politikas pabrėžė miškų ekologinę reikšmę, o jau po 3 savaičių pristatydamas Miškų įstatymo pataisas, gamtosauginius reformos aspektus ministras jau buvo iš viso pamiršęs, taip pademonstruodamas sprinterių rekordo vertą asmenybės transformavimosi patyrus išbandymą valdžia. Taip žaliųjų idėjų plykstelėjimas Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje įvyko ir užgeso.

Žalių dūmų uždanga

Esmė tokia, kad „žaliųjų“ vardas šios partijos pavadinime ir tebuvo dūmų uždanga, kuria nebent stengtasi paslėpti žemės ūkio industrijos vystymo neigiamus padarinius ekologijai ir išvengti nepatogių klausimų apie jų lyderio valdomą agrochemijos verslą, t. y., paprasčiausiai norėta suklaidinti rinkėjus. Galbūt siekta ir ne piktų kėslų, tiesiog pasiimta naudinga, visuomenės palankiai vertinama idėja ir įsirašyta į politinio darinio pavadinimą. Juk ne daug daugiau sako ir ankstesni valstiečių partijos prielipai: Valstiečių ir naujųjų demokratą sąjunga, 2001 m., Valstiečių ir liaudininkų sąjunga, 2004 m., ir nuo 2008 m. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Žaliųjų pas šiuos valstiečius yra tiek pat, kiek anuomet buvo naujųjų demokratų ir liaudininkų. Partijoje stabili buvo tik su žemės ūkio industrija susijusių žmonių grupė, o evoliucionavo tik „prielipas“.

Būtų žymiai smagiau matyti tikruosius partijų pavadinimus, tarkim, žemvaldžių ir dolerių partiją, verslininkų ir darbdavių partija, oligarchų partija ir t.t. O dabar ir turime darbo partiją be dirbančiųjų, tvarką be teisingumo ir dar įvairiausių darinių, kurių pavadinimai geriausiu atvejų be reikšmės, o blogiausiu, kaip yra ir šiuo atveju, reiškia priešybę partijoje susibūrusių asmenų interesams.

Kokios „ žaliosios“ reformos laukia?

Agronomai, agrochemikai ir žemvaldžiai gali turėti savo interesų – tai natūralu ir, jei jie bando derinti savo interesus su kitų visuomenės grupių interesais, tokia partija gali būti netgi visai konstruktyvi politinė jėga. 

Tolumoje dega laužas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Blogiau nutiks, jei agronomai, agrochemikai ir žemvaldžiai bandys ir toliau apsimesti žaliaisiais ir pabandys tai įrodyti darbais. Kad kompetencija nėra pagrindinė vertybė taip vadinamoje profesionalų vyriausybėje, požymių jau labai daug, tad tokių dolerinių „žaliųjų“ darbų grėsmė gamtai visiškai reali.

Partinė jėga, jei jau ryžtasi manipuliacijai, puikiai suvokdama, kodėl tai daro, paprastai apsimeta iki galo. Politinės atgailos atvejų bemaž nepasitaiko, kita vertus, tokios atgailos dažniausiai virsta pakasynomis, todėl partijos, kai jau ateina paskutinioji, linkusios lengvai pakeisti savo pavadinimus, o ne savo veiklos principus ir susitaikyti su pralaimėjimu, t. y. apsimetimas konservatoriais, socialdemokratais, žaliaisiais, netgi krikščionimis demokratais, laikoma ne nuodėme, bet politinio Lietuvos gyvenimo labai natūralia realija, tarsi „taip ir turėtų būti“, tarsi „tai yra tik politika!“ ir nieko daugiau.

Gyvūnų teisės ir medžiotojai

Ką gi gali ši dolerių partija dar nuveikti? Pasižiūrėję, ką žalieji daro Europoje, jie dar turėtų kovoti už gyvūnų teises. Reabilitacijos klinika žvėreliams – nepalaidota idėja, juolab, Gamtos apsaugos komiteto Seime pirmininkas, veterinarijos mokslų daktaras, projektinę šios idėjos paskirtį puikiai turėtų suvokti. Kadangi S. Skverneliui sudėtinga save priskirti valstiečiams, jis labiau linkęs susitapatinti su neapibrėžtu „žaliuoju“ partijos veidu. Nebūtinai dolerines, bet viešas akcijas buvęs ekskomisaras mėgsta, o Europoje žalieji tokiomis akcijomis garsėja. Miškų reformos kontekste S. Skvernelis įvardino pagrindinius savo priešus: urėdijas ir medžiotojus. Su miškininkais problemas premjeras išsprendė, dabar turėtų imtis medžiotojų. 

Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kodėl Europos žalieji kariauja su medžiotojais – atsakymas paprastas – medžiotojų finansinės veiklos reikšmė Europoje siekia 20 – 30 mlrd. eurų, o žemės ūkio industrijos – skaitmenys tie patys, tik ten ne milijardai, o trilijonai. Tad Europoje pasigirstančios prielaidos, jog žaliesiems medžiotojai tėra „atsarginis“ nieko neįtariantis ir nepavojingas priešas, prieš kurį patogu pakariauti, yra ne be pagrindo. Su milijardieriais patogiau draugauti, prieš juos nepakariausi, o „priešą“, norint sulaukti visuomenės dėmesio, reikia susirasti. Lietuvos atveju, žaliesiems nelabai patogu, nes tenka priešu „padaryti“ medžiotoją ir gamtos apsaugos Lietuvoje patriarchą prof. Tadą Ivanauską. Tačiau yra ir palankesnių aplinkybių – medžiotojų tapatinimas su sovietine nomenklatūra. Dar 5 –10 metų, kol anapilin iškeliaus paskutiniai likę tos nomenklatūros atstovai, šią problematiką eksploatuoti vis dar gali būti efektyvu, valstiečių „žalieji“ tai ir bando daryti.

Tikėtina, kad gyvūnų teisių ir medžioklės temos rudens politiniu sezonu taps nauju valstiečių ir žaliųjų sąjungos viešinimosi ir „kovų“ už žalią gamtą arkliuku. Tačiau grįžtant prie visų šios partijos inicijuotų ir įgyvendinamų projektų esmės – tikslas turėtų būti tas pats. Perduoti į privačias rankas kuo daugiau ir kuo greičiau, kiek tik įmanoma per 4 kadencijos metus. Tikėtina, kad kitos kadencijos sėkme žalieji ir valstiečiai jau pradeda abejoti, todėl ir patys skuba, ir kitus reaguoti į jų veiksmus skubina.

UAB „Lietuvos Respublika“

Per 27 Nepriklausomybės metus vis dar bemaž ir neturime į tradicines bendražmogiškąsias vertybes ar bent jau į tradicines politines ideologijas nuosekliai orientuotų partijų. Dabartinė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos valdančioji dauguma nėra vienintelė išimtis, tik jos dviveidiškumas peržengia nuosaikios veidmainystės ribas. Žaliųjų partija be žaliųjų, valstiečių partija sudaryta iš žemvaldžių ir žemės ūkio pramonės atstovų iš esmės gali egzistuoti bemaž ir be kitų interesų grupių, t. y. ir be žalios gamtos, ir be kitų žmonių.

Dirbančiuosius žemės ūkyje keičia moderni technika, kuriai aptarnauti vietoj anksčiau reikalingo 100, dabar užtenka 1 darbuotojo, juolab nereikalingi po 3 – 10 ha sklypelius turintys kaimų gyventojai, juk efektyviau eksploatuoti didžiulius laukus, įsiterpiantys svetimi žemės rėželiai tik trukdo, tad „valstietiškasias“ šios partijos veiklos gaires irgi galima numatyti, jei valstiečiai ir „mylimi“, tai tik keli iš jų. Nors oficialiai Valstiečių ir žaliųjų sąjunga deklaruoja, kad nekenčia tik vilniečių, tarkim, įvardinama, kad visus miškus valančią vieną įmonę numatomą kurti bet kur, tik ne Vilniuje, paskutinė paviešinta idėja – Katinų kaime.

Už dolerius galima viską nupirkti?

Tai, kad patys partijos pavadinimai tampa tik visuomenės nuomonės manipuliavimo įrankiais, naujos politinės kultūros šalyje nekuria, o ką kuria ši chamelioniškų spalvos atmainų partija, iš viso kol kas sunku atspėti. Ko galima tikėtis – tai tik tam tikrų, žaliosiomis idėjomis pridengiamų gamtosauginių imitacijų. Valstietiškoji partijos dalis klusniai sekanti paskui mėlynai žalsvos spalvos uniformoje susiformavusią asmenybę, savų tikslų siekiantį premjerą, kol kas atsiskleidžia tik kaip stambiojo verslo, taip pat ir žemės ūkio industriją atstovaujanti jėga.

Kitokių vertybinių orientacijų kol kas nematyti. Reformų jovalas užverstas kone ant visų įvairiose sferose dirbančių piliečių pečių, kol kas neatskleidžia, ką gi jie ketina šioje žemėje iš viso sukurti ir po savęs palikti? Plyni žaliomis kultūromis užsėti, gausiai chemija patręšti laukai su buvusiose formose įkurdintais buvusių ministerijų departamentais ar skyriais visoje Lietuvoje – kol kas realiausias šios partijos kuriamo Lietuvos ateities paveikslo vaizdinys.

Piliečiai šiuose plynuose laukuose iš viso pašalinis reiškinys, nes turi idėjų, norų, vertybių, vieni nori saugoti gamtą, kiti kultūrą, dar kiti – pačią lietuvių tautą ir valstybę. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga kol kas ryžtingai saugosi nuo tokių idėjų turinčių piliečių įvardindama juos suinteresuotomis lobistų grupėmis, kurios nori jų partijos turimai valstybės vizijai pakenti ir trukdo vieną valstybinę arba nevalstybinę įmonę, kuri vadintųsi UAB  „Lietuvos Respublika“ sukurti.

Gal ir sąžininga – UAB kurti jie per 27 metus išmoko, tad ir daro ką gali ir sugeba. O išvada tokia, kad iš netiesos tiesa negimsta – kai netiesa jau pats partijos identifikavimas, jos pavadinimas, kokios tiesos ir teisingumo galima iš šios partijos narių, t.y. šios apgaulės sumanytojų ar jai pritarusiųjų tikėtis? Išeitis viena būtų – galėtų partijos pavadinimas būti kabutėse – „Valstiečių ir žaliųjų sąjunga“, tai reikštų, kad šios organizacijos tik toks prekės ženklas, kaip, pvz. „Agrokoncernas“ ar kt. žinomi Lietuvoje prekės ženklai, o kuo užsiima pati organizacija, darbai rodo ir dar parodys. Organizacija sėkmingai investavo ir šiuo metu „Valstiečių ir žaliųjų sąjunga“ yra įsigijusi pagrindinį Seimo ir Vyriausybės valdymo akcijų paketą.

2017.07.31; 05:11

Opoziciniams konservatoriams reitingų lentelėje pasivijus valdančiąsias partijas, politologas Andžejus Pukšto įžvelgia tipinį visuomenės nusivylimą Vyriausybės darbo rezultatais bei vasarą šalyje įvykusiais pokyčiais. Kita vertus, nors valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) negali pasigirti ypatingais laimėjimais, ji neatrodo padariusi ir ypač didelių klaidų.

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ birželio 13-26 dienomis atliktos apklausos duomenimis, jeigu Seimo rinkimai vyktų artimiausiu metu, didžiausio gyventojų palaikymo galėtų tikėtis trys partijos: LVŽS – 14 proc., koalicijos partnerė Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) – 13 proc. ir opozicinė Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partija – 13 proc. Labiausiai augo visuomenės palaikymas konservatoriams – 3 procentiniais punktais.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politologijos katedros vedėjas A. Pukšto pažymi, kad rinkėjams įprasta prisiminti turėtus lūkesčius, tuomet ir atsiranda rizika kristi valdančiųjų populiarumui.

„Normalus dalykas, kai Vyriausybė dirba jau kurį laiką, ir visada ateina tam tikras nusivylimas, kad nepadarė tiek, kiek žadėjo. Ko gero, dažniausiai tai ir gresia po Vyriausybės suformavimo, kai praeina metai ar pusantrų, išlaikyti reitingą yra be galo sudėtinga“, – sakė politologas.

Ekspertas atkreipė dėmesį, kad po 2016 m. spalio rinkimų į valdžią atėjusi LVŽS neturi ryškių laimėjimų, todėl ir žmonių simpatijos ima krypti opozicijos naudai. Vis dėlto partijų atotrūkis reitinguose nėra didelis, o „valstiečiai ir žalieji“ dar nėra ypač rimtai suklydę.

A.Pukšto manymu, daugiausia problemų Ramūno Karbauskio vadovaujamai partijai sukėlė birželio ir liepos pokyčiai – nepratęsta pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvata šildymui, įsigaliojęs naujasis Darbo kodeksas.

„Ko gero, šitie dalykai pirmiausia meta šešėlį rinkėjų nuotaikoms, nes pripažinkime: į urėdijų reformą tikrai nestipriai kas yra įsigilinęs ir dėl ko ten yra kovojama, aš manau, paprastas rinkėjas toli gražu negalėtų pakomentuoti“, – kalbėjo ekspertas.

Birželį atlikta apklausa taip pat parodė, kad visuomenė nepalankiai žiūri į didžiausių partijų lyderius – R. Karbauskį (LŽVS), Gabrielių Landsbergį (TS-LKD), taip pat menkas yra Gintauto Palucko (LSDP) palaikymas.

A.Pukšto teigimu, tokį požiūrį lemia visuomenėje vyraujantis nepasitikėjimas politinėmis partijomis. Lyderių nepopuliarumą politologas iš dalies aiškino ir ypač žemu Seimo reitingu (R. Karbauskis ir G. Landsbergis – Seimo nariai).

Kita vertus, A. Pukšto linkęs su išlygomis vertinti naujojo LSDP lyderio G. Palucko kuklią vietą reitingų lentelėje.

„Ypatingas atvejis dėl G. Palucko, kadangi jis neseniai išrinktas (LSDP pirmininku. – ELTA) ir jis dar turi įrodyti, kad tikrai reformuoja partiją į gerąją pusę ir tai daro ryžtingai ir greitai. Šiaip G. Paluckas turėtų šansų šiame reitinge šokti į viršų, juolab kad jis nėra parlamentaras. Bet laikas parodys“, – kalbėjo A. Pukšto.

Socialdemokratų lyderį G. Palucką nepalankiai vertina 36 proc. respondentų, palankiai – 32 proc., o 32 proc. gyventojų arba neturi apie jį nuomonės, arba nėra apie jį girdėję.

Palankiausiai visuomenėje tebevertinami kadenciją baigęs Prezidentas Valdas Adamkus, dabartinė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė ir ekonomistas Gitanas Nausėda. Labiausiai iš visų visuomenės veikėjų augo G. Nausėdos reitingas.

Politologas A. Pukšto teigia, kad šių trijų asmenų tvirtą pirmavimą reitinguose lemia tai, jog jie nepriklauso jokiai politinei partijai, nedalyvauja kasdieniuose politiniuose ginčuose, stengiasi į realijas žiūrėti neutraliai, tačiau, prireikus, nevengia kritiškai, bet objektyviai pasisakyti visuomenei aktualiais klausimais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.21; 06:26

Seimo posėdžių salėje. Slaptai.lt nuotr.

Pastarąjį mėnesį sumažėjo aukščiausiųjų šalies vadovų palaikymas visuomenėje, ypač nukrito Premjero Sauliaus Skvernelio reitingas, nors jis ir išlieka tarp palankiausiai vertinamų politikų. 

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ gegužės 25-birželio 7 dienomis atlikta apklausa rodo, kad, palyginti su balandžio mėnesiu, S. Skvernelį palankiai vertinančių gyventojų sumažėjo 16 procentinių punktų.

Penkių asmenų palankus vertinimas sumažėjo 7 procentiniais punktais: Prezidento Valdo Adamkaus, ekonomisto Gitano Nausėdos, Seimo narės Ingridos Šimonytės, Vilniaus mero bei Liberalų sąjūdžio pirmininko Remigijaus Šimašiaus, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko Ramūno Karbauskio.

6 procentiniais punktais pablogėjo Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio bei sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos vertinimas, 5 procentiniais punktais sumažėjo palankiai vertinančiųjų užsienio reikalų ministrą Liną Antaną Linkevičių, Seimo Pirmininko pavaduotoją Ireną Degutienę bei profesorių Vytautą Landsbergį, o 4 procentiniais punktais sumažėjo gyventojų, kurie palankiai įvertino Prezidentę Dalią Grybauskaitę.

Palyginti su balandžio mėnesio apklausa, 4 procentiniais punktais padaugėjo gyventojų, palankiai vertinančių Socialdemokratų partijos pirmininką Gintautą Palucką, o 2 procentiniais punktais pagerėjo dviejų visuomenės veikėjų – žurnalisto Andriaus Tapino bei partijos Tvarka ir teisingumas pirmininko Remigijaus Žemaitaičio – vertinimas.

Šių metų gegužės mėnesį gyventojai palankiausiai įvertino Prezidentą V. Adamkų – 71 proc. įvertino palankiai, Prezidentę D. Grybauskaitę – 68 proc., ekonomistą G. Nausėdą – 55 proc., parlamentarę Aušrą Maldeikienę – 51 proc., Premjerą S. Skvernelį – 50 proc.

Dar septynis visuomenės veikėjus šalies gyventojai dažniau įvertino palankiai nei nepalankiai – tai Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė, A. Tapinas, L. A. Linkevičius, V. Pranckietis, I. Šimonytė ir R. Žemaitaitis.

Nepalankiausiai šių metų gegužės mėnesio pabaigoje šalies gyventojai įvertino šiuos politikus – konservatorių Andrių Kubilių – 71 proc. įvertino nepalankiai, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininką, Nepriklausomybės Akto signatarą Vytautą Landsbergį – 67 proc., Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos lyderį Valdemarą Tomaševskį – 61 proc., buvusį Darbo partijos pirmininką Viktorą Uspaskichą – 59 proc., Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininką Gabrielių Landsbergį – 57 proc., europarlamentarą, buvusį „tvarkiečių“ lyderį Rolandą Paksą – 54 proc., R. Karbauskį – 52 proc., parlamentarą Algirdą Butkevičių – 50 proc.

Į klausimą, kuriais visuomenės veikėjais pasitiki labiausiai (pavardes respondentai minėjo patys), daugiau kaip ketvirtadalis apklaustų šalies gyventojų nurodė Prezidentę D. Grybauskaitę – 28 proc. Tarp 10 patikimiausių visuomenės veikėjų (nurodė daugiau nei 3 procentai respondentų) dar pateko S. Skvernelis – 8 proc., V. Adamkus – 6 proc., A. Butkevičius – 5 proc., R. Karbauskis – 5 proc., G. Landsbergis – 5 proc., G. Nausėda – 4 proc., R. Paksas – 3 proc., A. Maldeikienė – 3 proc., R. Žemaitaitis – 3 proc.

Iš viso gegužės mėnesį respondentai paminėjo 89 visuomenės veikėjus (prieš mėnesį nurodė 96), kuriais jie labiausiai pasitiki. Ketvirtadalis apklaustų gyventojų teigė, kad nėra tokių visuomenės veikėjų arba neatsakė į šį klausimą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.30; 06:55

Juoda katė

Visuomenė nesėkmingai bando susigaudyti, kokią programą įgyvendina rinkimus laimėjusi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kadangi – tai, ką šio politinio darinio suburti politikai skelbė per rinkimus, nuo dabartinių veiksmų vis labiau skiriasi.

Galėjo tapti lietuviškuoju Donaldu Trumpu

Iliuzijų turėta. „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Dainius Paukštė straipsnyje „Saulius Skvernelis galėjo tapti lietuviškuoju Donaldu Trumpu“ lygina naująjį Lietuvos premjerą su naujuoju Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu. Kaip ir JAV lyderis, tokiu pat nenuspėjamu ir kaprizingu, tik turinčiu mažiau patirties, tačiau turėjusiu potencialo tapti tautą ir valstybę atstovaujančiu politiku, pakankamai ryžtingu priimti nepopuliarius, bet šaliai naudingus sprendimus.

Tačiau, anot apžvalgininko, suformavus vyriausybę paaiškėjo, kad S. Skvernelis apsuptas žmonių, kurie neleis atsiskleisti jauno, naujo politiko potencialui. Vladimiras Laucius, Lietuvos radijo ir televizijos apžvalgininkas straipsnyje „Kas pasiuntė „valstiečius“ į nokdauną“, analizuodamas naujausius politinių jėgų reitingų pokyčius, S. Skverneliui priskiria „svieto perėjūno“ savybes – žmogaus metusio policiją dėl politikos, Tvarkos ir teisingumo partiją – dėl socialdemokratų, pastaruosius – dėl valstiečių ir žaliųjų, galinčiu palikti ir juos, ar kuriuos kitus, siekdamas išsaugoti savo populiarumą. Politinių aktualijų apžvalgininkas mano, kad būtent S. Skvernelis šiuo metu yra tas inkaras, tempiantis valstiečių ir žaliųjų laivą žemyn. Valstiečių ir žaliųjų sąjungos veiksmus po laimėtų rinkimų politologai prilygina kitoms populistinėms jėgoms (Tvarkos ir teisingumo, Naujosios sąjungos, Darbo partijos), po laimėtų rinkimų netrukus pamiršusioms savo deklaruotas vertybes.

Karbauskio ir Skvernelio ideologijos

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Galima sutikti, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjunga elgiasi taip pat, kaip ir kiti populistiniai politiniai dariniai po laimėtų rinkimų, tačiau ši partija ne vienkartinis ir trumpalaikis reiškinys. Pirmiausia todėl, kad Lietuvos politikos padangėje blykčioja pakankamai senai. Pagrindinis valstiečių branduolys formavosi aplink populiarų Ignalinos merą, o šiuo metu europarlamentarą Bronių Ropę, o vėliau, ir aplinkt Ramūną Karbauskį, jų dalyvavimas politiniame krašto gyvenime pastebimas daugiau nei 20 metų. Per tą laiką valstiečiai, liaudininkai, o dabar ir žalieji, patyrė sėkmių ir nesėkmių, tačiau neišnyko ir naujokais politikoje jų nepavadinsi. Negalima teigti ir to, kad jie neturėjo ir neturi nuolatinio savo elektorato bei paramos visuomenėje.

Viena esminių ydų slypi ne tik šios partijos, bet bemaž visų per nepriklausomybės laikotarpį atsiradusių partinių judėjimų susiformavimo modeliuose, kai partijų ideologijos „slepiasi“ tik jų lyderių galvose, o žmonės suburiantys aplink juos, tampa tik mechaniniais lyderių „ideologijos“ multiplikatoriais, o ne tradicinių ir netradicinių partijų ir politinių doktrinų idėjiniais atstovais. Tokį vaizdą matėme ir matome, partijos taip visuomenėje ir vadintos – Paulausko partija, Brazausko partija, Landsbergio partija, Pakso partija ir t.t.

Gerųjų naujienų skleidėjas

Kas slypi jauno politiko ir senojo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderio R. Karbauskio galvoje – nelengva atspėti. Jis bemaž per visą savo polinę karjerą stengėsi laikytis antrame plane ir į viešus lyderius nesiveržė. Tapdamas Kultūros komiteto pirmininku Seime, vėliavnešio vaidmens irgi nepasirinko. Juolab sunkiau atspėti, kokia ideologija slypi naujojo valstiečių ir žaliųjų veido S. Svernelio galvelėje. Viešumoje pasirodydamas su policijos darbo sritimi susijusių įvykių atvejais, atsiskleisti kaip valstybės ir partijos vadovas jis neturėjo galimybių. Gal tik pažymėtina, kad save pristatyti mokėjo, skelbė ne blogąsias, bet gerąsias kriminalines naujienas ir tokiu būdu rinkosi populiarumo taškus.

Nemeta šio išbandyto savireklamos modelio ir dabar. Tarkim, praėjusią savaite per BNS naujienų agentūrą išplatino pranešimą, kuriame S. Skvernelis žada, kad „dėl  galimų pažeidimų įmonei, tiekiančiai žuvies konservus nepasiturintiesiems, bus pareikštos pretenzijos“. Labai gerai, kad bus pagauti ir nubausti nelaimėlius badu marinę verslininkai, tik kuo čia dėtas premjeras?

Būtų naivu manyti, kad vyriausybės vadovas pamiršo, jog vadovauja nebe policijos komisariatui, ir visai nenaivu manyti, kad tai tėra tik reklaminė akcija, nes visuomenėje robinai hudai, tadai blindos ir kt. blogiukų baudėjai, populiarūs. Juk ne premjeras tuos konservus valgė ir fabrikėlį užtiko. Tokie reklaminiai pareiškimai ir tėra tik reklaminiai, jie nieko nepasako apie vyriausybės vadovo gebėjimus ir žmogaus, kuris šį postą užima, vertybinius parsirinkimus.

Nėra abejonių, kad visai kitaip (nereiškia, kad geriau ar blogiau) dirbančią vyriausybė turėtume, jei jai vadovautų Bronius Ropė. Pačiam B. Ropei nežinant, tokį jo vaidmenį įsivaizdavo pilkasis valstiečių kardinolas, tik paaiškėjo, kad jo vizijos šventomis netapo. B. Ropė, racionaliai pasvarstęs, sumanymo vadovauti Lietuvos vyriausybei atsisakė.

Personalijos apie personalijas

Personalijų vaidmuo politinėse partijose Lietuvoje išlieka svarus, o ypač tokių partijų, kurios net ir nedeklaruoja turinčios politinių idėjų ar ideologijų. Tad klausimas, kokią politinę jėgą valdžioje mes šiuo metu turime, kokiomis vertybėmis ji vadovaujasi, kokius sprendimus priims ir, kur Lietuvą per savo valdymo laikotarpį nuves, tampa pakankamai aktualus? Atsakyti reikia, tačiau tai nebus lengva užduotis, kai ideologijos slypi 1 – 2 žmonių smegeninėse.

Daugiausia, tarkim, apie R. Karbauskio „ideologiją“ galėtų papasakoti nebent Greta Kildišienė, kuri buvo iš Seimo piktų žurnalistų išguita ir vargu ar dar norės su visuomene bendrauti. Vargu ar atsiras ir kitas artimesnis pilkojo kardinolo žmogus, kuris savo veiksmais ar žodžiais, taps lyderio idėjų viešintoju, žinodamas, kad už tai nebūtinai bus pagirtas ir įvertintas visuomenės, o ir apgintas, jei kažkas visuomenei nepatiks, paties kardinolo. Kas galėtų žinoti S. Skvernelio „ideologiją“, iš viso keblu nustatyti. Patyręs kriminalistas apdairiai sukaišiojo nereikalingus „įkalčius“ į stalčius, juos užrakino ir raktus pasiėmė.

Popierinė programa jau perdirbimo punkte

Kokią nors prasmę surasti paskaičius Žaliųjų ir valstiečių sąjungos rinkiminę programą – taip pat bergždžias užsiėmimas. Programa parašyta remiantis sociologinių tyrimų duomenimis, turėjusi atliepti visų Lietuvos žmonių lūkesčius, kalbanti tai, ką rinkėjai nori girdėti, kas jiems aktualu ir skauda, gali visiškai nieko bendra neturėti su partijos narių norais, lūkesčiais bei planais, kuriuos jie realizuoja dabar, tapę valstybės vairo valdytojais. Jei vieną ar kitą partijos programinę dalį (viešą kalbą ar partijos vardu paskelbtą straipsnį) ir parašė patys kai kurie partijos nariai, tai ten skelbtų nuostatų ir vertybių reikėtų pas juos ir ieškoti, bendro vardiklio nesurasime.

Kitaip tariant, valstiečių ir žaliųjų partijos rinkiminę programą tenka išmesi į šiukšlių konteinerį ir pamiršti. Iš jos tik tiek naudos, kad galima retkarčiais paskaityti ir apeliuoti į dabartinių politikų sąžinę: „rašėt, žadėjot, sakėt“. Tačiau, jei kas ir turi tokių ketinimų, turėtų atsirinkti, kuris iš žaliųjų – valstiečių lyderių tą sąžinę turi. Tokių partijoje, be abejo, yra, tačiau sprendžiant pagal iki šiol priimamus sprendimus, daugumos partijoje jie kol kas nesudaro.

Mokesčiai ir kultūra

Paprasčiausias, tačiau gan patikimas būdas identifikuoti valdančiosios partijos vertybes – vertinanti darbus tų, kurie dominuoja ir turi galios priimant sprendimus. Pradžia – nenudžiugino. Pirmieji darbai parodė proto stoką. Tačiau protingi ar idiotai politikai bebūtų, jie priima sprendimus, kurie įsigalioja, vykdomi, taigi, darbai daromi. Šie darbai ir atskleidžia vertybes, o jau po to galima diskutuoti, ar jie primityvių instinktų, ar intelektualių pastangų dėka atsirado. Politikų nuveiktų darbų kryptimis tad ir verta pasižvalgyti.

Vienas svarbiausių vertybinių pasirinkimų motyvus atskleidžiantis veiksmas buvo mokesčių reformos pradžia. Tai, kas jau nuveikta – tai padidintas PVM mokestis už šildymą. Kita sritis, visuomenės dėmesio objektu tapusi šią savaitę, – kultūra, kur valdantieji irgi spėjo pasireikšti, nors dar ne darbais, bet ketinimais, kurie, jei bus įgyvendinti, lems reikšmingus pokyčius šalies kultūrai lemiančiu veiksniu 2018 m. ir vėliau.

Duobę kasė, nors dar neįgriuvo

Pirmasis į Lietuvos kultūrai gresiančią finansinio bankroto perspektyvą, straipsnyje „Skolos kultūrai – laikas mokėti“, atkreipė dėmesį Vaidas Joniškis, 15min.lt informacinio portalo apžvalgininkas. Esmė tokia, kad planuojant kitų metų biudžetą Kultūros ministerijos kuruojamoms sritims numatoma finansavimą mažinti 10 proc. (apie 17 mln. eurų), tuo tarpu, kitoms ministerijoms finansavimas mažėtų mažiau, tik 6 proc. Šiame biudžeto formavimo etape, valstybės veiklos sričių išlaidų sumas siūlo vyriausybė, tad nėra abejonių, kur kilo ši iniciatyva, išskirianti kultūrą iš kitų valstybės veiklos sričių.

Lietuvos Respublikos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaltinti žmogų, kurio kultūros sampratą atspindi kartą metuose per angelų sargų dieną dievobaiminga veido išraiška bažnyčioje ir, tos pačios dienos vakare, plati šypsena klausantis popso atlikėjų, kur nors VRM kultūros rūmuose, negalima. Popsas – nepatiko, atėmė iš jo alkoholio gamintojų skiriamą paramą ir taip savosios kultūros problemą išsprendė. Vis tik reikėtų ieškoti gilesnės prasmės arba kultūros naikinimo idėjos „naudos“. Tikėtina, kad jei nebūtų kilusi diskusija visuomenėje, kitais metais kultūros ministrė Liana Ruokytė Jonsson, būtų nubudusi kiauromis kišenėmis ir dargi patikėjusi, kad savo rankomis jas praardė, nes vyriausybės pageidavimas buvo „rekomendacinis“, kaip dabar tvirtina premjeras. Tikrasis košmaras prasidėtų vėliau, kai konkrečių milijonų negautų bibliotekos, teatrai, muziejai, kitos kultūros įstaigos, organizacijos ir kūrėjai bei pradėtų pildyti bedarbių, emigrantų arba protestuojančių prieš tokius sprendimus gretas. Tuomet būtų prisiminta, kas Lietuvoje vadovauja kultūrai? Pretendentai du: kultūros ministrė L.R. Jonsson ir Kultūros komiteto Seime pirmininkas R. Karbauskis.

Pastarasis, tikriausiai, dar labiau nustebtų sužinojęs, kad užuot tapęs Lietuvos kultūros šviesuliu, tampa jos duobkasiu. Šioje vietoje S. Skvernelio vaidmuo pateikiant tokią „rekomendaciją“ biudžeto formuotojams, tampa labai įdomus – toli mato vyriausybės vadovas, pasiūlydamas kultūrai lėšas susimažinti du kartus daugiau, nei kitoms sritims. Atsakymo, ar jis tai padarė sąmoningai ar ne, mes neišgirsime, bet faktas, kad tokiu būdu buvo kasama pakankamai gili duobė po Seimo kultūros komiteto pirmininko postu, o tuo pačiu ir partijos vadovo reputacija, visiškai akivaizdu.

Šeškė rankovėje

15min.lt apžvalgininkas, situaciją susiformavusių kultūros srityje apibūdina dar radikaliau – valdžia skolinga kultūrai ir turi skolą gražinti. Iš tiesų, 2008 m. Lietuvą ištikusios krizės metu, Andriaus Kubiliaus vadovaujama vyriausybė labiausiai apkarpė kultūros srityje dirbančiųjų ir visų kūrėjų pajamas, padidindama jiems mokesčius, t.y. sulygindama juos su kt. sričių darbuotojų mokesčiais, nesigilinant į tai, kad kultūros produktai dažniausiai nėra parduodami tiesiogiai, kaip plaktukai ir svogūnai. Apie tai, kaip Lietuva atpažįstama pasaulyje, tų pačių svogūnų ir plaktukų pirkėjų, tuo metu nebuvo svarbu. Nesvarbu buvo ir tai, kad honoraras, kurį gauna kūrėjas, dažnai buvo visos jo pajamos ir, kad padidinti honorarus dėl kažkokių A. Kubiliaus sprendimų niekas neketino, juolab, kai per ekonomiką ritosi finansinių nuostolių bangos.

Kitose Europos šalyse, netgi krizės sąlygomis, kūrėjams buvo stengiamasi padėti, mažinami mokesčiai ir, juo labiau, jie nedidinami. Lietuva nuėjo priešingu keliu. Tad ar reikia stebėtis, kad vis mažiau lietuvių puoselėja patriotinius jausmus palikdami tėvynę. Galima manyti, kad S. Skvernelio vyriausybė tokią valstybės valdytojų nuostatą kultūros atžvilgiu paveldėjo, tačiau to nepakanka paaiškinti ne kosmetinį (kaip ir visiems), bet dvigubai didesnį kultūros srities galimybių bei kūrėjų pajamų apkarpymą – tai jau yra dabartinio premjero individualus sumanymas. Ar ši smulki intrigėlė reiškia, kad premjeras pagalvojo, kokiomis kortomis ir su kuo žais politinį pasjansą 2018 metais? Juk, kaip ir Darbo kodekso priėmimo atveju, jis būtų turėjęs visas galimybes pareikšti, kad tai ne jo, o Seimo kultūros reikalų komiteto ir Kultūros ministerijos arba kūrėjus vienijančių organizacijų bėdos ir rūpesčiai, kuriuos jis suprantąs, bet spendimus galės priimti tuomet, kai visos šios grupės susitars tarpusavyje.

Kuriama sugriaunant

Jei toks planas ir buvo, jis ne visai pavyko. Visuomenėje kilus nerimui dėl numatomo kultūros finansavimo mažinimo, buvo pažadintas ir Kultūros komiteto Seime pirmininkas. Tačiau jis nieko paguodžiančio nepasakė. Anot R.Karbauskio, artėja nauja finansinė krizė, bet kultūra turi išlikti. O kokiu būdu tai įvyks, ar kuriant naujus komerciškai patrauklius serialus, ar dainas apie artojų ir gyvulių augintojų rūpesčius, ar kitais būdais, paliko spėlioti kultūros atstovams, vis dar ieškantiems auksinių žuvelių valstiečių ir žaliųjų rinkimės programos liūne. Šiaip ar taip, R. Karbauskis turėjo jau ir dabar patirti, kad saugus Kultūros komiteto pirmininko kabineto užkaboris Seime nėra nei toks saugus, nei patogus, kaip galėjo atrodyti – ne saulėgrąžoms gliaudyti, tręšti ir auginti skirtas.

Vyriausybės skolos kultūrai įvardinimas susišaukia ir su kitu valdančiųjų darbeliu kuriant darnią ir turtingą Lietuvą – PVM mokesčio padidinimu didžiajai daliai Lietuvos gyventojų.

Smulkios, bet visuomenei skausmingos intrigos

Šiuo atveju, derėtų atkreipti dėmesį į formuluotę: mokesčio didinimas įvardinamas kaip lengvatos panaikinimas. Kad mokestis būtų lengvata, tikriausiai sunku suvokti bet kuriam sveiko proto žmogui. Jį sumokėjus palengvėja tik piniginė, ne pajamos ir ne gyvenimo kokybė. Mažiau sumokėjus – piniginė palengvėja mažiau, dar lieka lėšų ir kultūrai, tarkim, bilietui į teatrą, daugiau sumokėjus – piniginė plonėja, kol galiausiai jos ir nebereikia, juk tuščios nesinešioti. Negi Vyriausybės vadovas to nesuprato, ar jis piniginės neturi, gyvena iš aukų natūra ir minta konservais skirtais skurstantiesiems. Ko gero, taip nėra. Taigi, kokiais vardais, netgi priešingais nei yra iš tiesų, dalykus bevadintume, jų turinys nepasikeičia. PVM didinimas ir buvo didinimas, o ne kažkokios neteisybės ištaisymas, kaip gudriai norima visuomenę įtikinti.

Piketas prie Vyriausybės rūmų. Užrašas skelbia: „Gyvenimas per brangus“. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Belieka konstatuoti, kad valstiečių ir žaliųjų valdžia, savo veiklą pradėjo padidindama mokesčius didžiajai daliai Lietuvos piliečių, šilumos energijos vartotojų. Tokiu būdu, socialinė atskirtis taip pat yra didinama. Šiuo atveju, atkreiptinas dėmesys į dar vieną, ne visai sąžiningą biudžeto formuotojų gudrybę. Teigiama, kad daliai šilumos vartotojų (apie 260 tūkst. asmenų) šilumos pabrangimas bus kompensuotas, jiems mokamos pašalpos.

Tačiau tikslių skaičių, kiek žmonių prašys paramos, šioje deklaracijoje yra tiek, kiek turima informacijas apie šiuo metu paramos prašančiųjų asmenų skaičių. Kita dalis, kuri dar tik prašys, išburta iš kavos tirščių, nors tirščiai ir tikri. Iš tiesų, nei dabar, nei po šilumos pabrangimo, ne visi žmonės yra ar taps paramos prašytojais – vieni dėl žmogiškojo orumo, kiti dėl informacijos stokos, trečioji grupė, dėl apatijos – gyvena kažkaip ir nieko iš valstybės nebesitiki. Kitais metais jiems numatytų milijonų dalis biudžete, kuriai ramia sąžine pritars visi politikai tikėdami, kad daro gerą darbą, taps tik pinigų rezervu, kurį Vyriausybė galės panaudoti saviems tikslams, kurių visada, vis naujų ir naujų susiranda.

Gudrybė, kai biudžete atsiranda išlaidų eilutės iš anksto žinant, kad jos nebus išnaudotos, leidžia Vyriausybei metų pabaigoje pareikšti, kad biudžetas yra perteklinis, ekonomika kyla ir t.t., – visa tai ne naujas, bet gana efektyvus „gerųjų naujienų“ arba savireklamos modelis. Nejauku, kad šiuo atveju bus apgaunamas labiausiai pažeidžiamas visuomenės sluoksnis – žmonės, kuriais save gerbianti valstybė ir turėtų pasirūpinti. Jei Lietuvoje egzistuotų tik „sėkmės istorijos“, kurios taip atkakliai reklamuojamos visais viešinimo kanalais, kad jomis galbūt įtikėjo ir pats valstiečių bei žaliųjų Seimas bei jų Vyriausybė, nebūtų ištikę taip, kad jau artėjama prie skaičiaus su 6 nuliais šalies gyventojų, kurie iš šalies pabėgo sėkmės istorijų kurti ne Lietuvoje. Viena iš priežasčių – nesėkmės istorijos tėvynėje tiesiog ignoruojamos arba, kaip yra PVM padidinimo atveju, ciniškai tyčiojamasi ir aiškinama, kad juoda yra balta.

Iki 2008 m. 18 proc. PVM mokestis buvo lengvata!

Valstybės valdytojai pamiršo dar vieną skolą. 2008 m. 3 proc. padidintą PVM mokestį. Gal dar pamename – buvo 18 proc., dabar mokame 21 proc. PVM mokestis yra būtent tas, kurį sumoka visi vartojai, fiziniai asmenys, kurie nieko individualiai negamina ir paslaugų neteikia. Juridiniai asmenys, dalyvaudami PVM užskaitymo – susigrąžinimo procese, pajamų dėl šio mokesčio nepraranda ar praranda žymiai mažiau. Krizė, kai šis mokestis buvo padidintas, baigėsi jau 2012 m., o šiuo metu Lietuvos bankas žada net 3,3 proc. BVP augimą. Tad kaip tik yra gera proga imti ir pagerinti gyvenimą visiems šalies gyventojams? Be abejo, pasipiltų nuogąstavimų, kad prekybininkai nepasikuklinę įvedus eurą kainas pakelti 3,45 karto, tuos 3 proc. pasiims ir mokesčio sumažinimas tiesiog taps jų padidėjusiu pelnu. Žinoma, įvyks ir taip, bet ne visuotinai.

O dabar vėl turime situaciją, kad BVP auga, kyla ir gyventojų gaunamų pajamų vidurkis, bet didžioji dalis visuomenės skursta. PVM sumažinimas yra ne mažiau pagrįstas ir argumentuotas, kaip ir 2008 m. jo padidinimas buvo aiškiai pagrįstas su finansine krize pasaulyje susijusiomis problemomis. Nebent tikrasis PVM mokestis Lietuvoje yra 21 proc., o iki 2008 m. visi Lietuvos piliečiai mokėjo sumažintą – lengvatinį PVM mokestį, o A. Kubiliaus vyriausybė, kaip ir dabartinė PVM „lengvatą“ šildymui, tiesiog ištaisė neteisybę, panaikino PVM lengvatą visiems šalies gyventojams, o ne padidino mokesčius. Tokio komunikacinio kuriozo 2008 m. neišmąstė net talentingasis demagogas ir nepakeičiamas Lietuvą ištinkančių krizių premjeras A. Kubilius.

Kodėl Lietuva turėtų likviduotis?

Apibendrinant Žaliųjų ir valstiečių sąjungos vertybines nuostatas jų lyderių asmenyse, galima konstatuoti, kad kultūra į jų prioritetų sąrašą nepatenka. Valstiečiai ir žalieji mano, kad ji valstybei, Lietuvos tautai ir visiems piliečiams nereikšminga. Argumentų, kad manytų kitaip, kol kas nematyti, o iš įvairių deklaracijų naudos ir prasmės tiek pat, kiek ir iš Valstiečių ir žaliųjų rinkiminės programos. R. Karbauskio nuostatos ir vaidmuo kuriant ir vadovaujant valdančiajai politinei jėgai bei formuojant valstybės kultūros politiką, išlieka „pilkąją zona“, o S. Skvernelis, ko gero, tik kuria savo sėkmės istoriją, nelabai paisydamas Valstiečių ir žaliųjų partijos kolegų interesų ir socialiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių lūkesčių.

Bene taikliausia šios savaitės citata, kuria pasidalino Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas. A. Jonynas socialiniuose tinkluose, yra Vinstono Čerčilio pasakyti žodžiai: „Čerčilis, sužinojęs, kad dėl karo prireiks mažinti biudžeto išlaidas ir kažkam pasiūlius pradėt nuo kultūros, paklausė: „o tai vardan ko kariausime?“

Dabartinių valdančiųjų taip pat norėtųsi klausti to paties – vardan ko mes darome reformas, mokame vis didesnius mokesčius? Kokį dar žygdarbį valstybei, apart savo rinkėjų apmulkinimo, pakišant jiems meduolį – politinių iliuzijų rinkinuką vadinamą „partijos programa“, o po rinkimų išsitraukiant bizūną – padidinant mokesčius, dar yra numatyta atlikti? Ir koks karas šiuo metu taip suintensyvėjo, kurio dar nebuvo pernai, kad taip beatodairiškai „rekomenduojama“ likviduotis, pradedant nuo Lietuvos kultūros.

2017.06.25; 07:30