Kada rengiami referendumai? Kas juos inicijuoja? Kai politikai nenori arba bijo atsakomybės, tą naštą jie užkrauna ant visuomenės pečių. Jungtinėje Karalystėje neseniai įvykęs referendumas jau tartas ir aptartas. Ir dar ilgai bus dėmesio centre. Niekas nežino, kiek naudos, kiek žalos jis atneš ne vien Didžiajai Britanijai, bet ir visai Europos Sąjungai, ir dar plačiau.

Kažin, kaip dabar jaučiasi jau buvęs šios Karalystės premjeras Cameronas, pergudravęs pats save. Ne ką kalba viešai, o ką galvoja vakare atsigulęs į lovą. Atsitiko kaip tai bobai: pats mušė ir pats rėkė. Norai jo buvo geri, naudingi JK, bet gerais norais ir pragaras grįstas. Išleido vaikinas Džiną iš butelio. Neatmesčiau galimybės, kad jis, taip pat įtakingi aktyviausieji ragintojai išstoti iš Sąjungos neišvengs didesnės ar mažesnės politinės, gal net baudžiamosios atsakomybės, jeigu Didžioji Britanija taps Mažąja Britanija.

Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.
Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.

Šis prieštaringai vertinamas britų žingsnis palies ir mus. Tačiau čia mes nieko negalėjome padaryti. Mes srebiame vieno mūsų politikų surengto referendumo, žalingo tik mums, putrą. Kai kuriems kitiems jis net labai naudingas. Omenyje turiu referendumą, kuriuo buvo siekiama nestatyti naujos atominės elektrinės. Jos nenorėjo socialdemokratai, kiti tuo metu buvę valdžioje, ir tą nenorą jie pridengė Lietuvos žmonių valia. Žmonių, kurie šioje daug žinių reikalaujančioje srityje neturi jokio supratimo. Kairioji, Rusijai, Kremliui palanki žiniasklaida ir nuo jos priklausomi specialistai padirbėjo iš peties, kad nebūtų Visagino atominės, o atsirastų Astravo, gal net Kaliningrado.

Taip mūsų pačių rankomis įvykdytas nusikaltimas prieš lietuvių tautą, kitaip nepavadinsi. Šis referendumas, skirtinai nei britų, buvo nenaudingas tik Lietuvai, o naudingas Rusijai ir Baltarusijai, kurių interesus to meto valdantieji gynė ir apgynė.

Būtų pusė bėdos, jeigu minėtiems kaimynams – nauda, o mums – bent jau tik jokios žalos, jokio pavojaus. Bet juk tas pavojus – kokį sunku įsivaizduoti, grėsmė tautos egzistencijai.

Ir žmonės, kurie kalti dėl to, kad įvyko šis neišmintingas patariamasis referendumas, paskatinęs Rusiją mus nubausti Černobylio grėsmėmis, ramiai stebi Astravo monstro stachanovietišką statybą.

Todėl labai džiugu, kad gali įvykti kitas referendumas, gyvybiškai reikalingas, kuriuo bus bandoma bent jau apsunkinti Putino ir Lukašenkos siekius pasipelnyti iš mūsų nelaimės, mūsų politikų trumparegiškumo ir parsidavėliškumo.

Gal šį kartą jie bus išmintingesni ir neklaidins žmonių pasakomis apie pigią ir nepavojingą rusišką atominę elektrinę. Jeigu Lukašenka net veltui mums siūlytų joje pagamintą elektrą, neturėtumėm susigundyti. Mūsų tikslas – kad už 50 km. nuo Vilniaus aplaidžiai statomas labai pavojingas Putino atominis ginklas nebūtų pastatytas. Nelabai tikiu, kad tai mūsų jėgoms, bet pabandyti privalome. Nelabai tikiu kairiųjų politikų išmintingumu ir gera valia, nesavanaudiškumu.

Gal ir prasmingas būtų toks referendumas, bet kad jo iniciatoriai – ne mes, o konservatoriai, amžini mūsų priešai. Reikia liaudžiai sakyti, kad iš tos atominės turėsime daugiau naudos, negu bėdos. Ar ne tokia bus šių politikų reakcija?

Vos tik dėžė su 60 000 parašų buvo atnešta į Vyriausiąją rinkimų komisiją, premjeras Algirdas Butkevičius, užuot pagyręs referendumo iniciatorius, ėmė teisintis: mes dirbam, apie netinkamai statomą elektrinę informuoti ES vadovai ir t.t.

Labai ten kam rūpi mūsų tautos likimas! Briuselyje iš kailio neriamasi, kad ekonominės sankcijos Rusijai būtų panaikintos. O juk jeigu pasiektume, kad tie nusikaltėliai neturėtų kur dėti antrajame Černobylyje pagamintos elektros energijos, jiems būtų smogtas stiprus ekoniminis smūgis.

Andrius Burbutis

2016.07.13; 09:42

Kai tokie paukštyčiai – kurtiniai – rengiasi tuoktis, jie taip burbuliuoja, kad negirdi šūvių, kai čia pat brakonieriaujantis medžiotojas pyškina jų nuotakas. 

Algimantas Zolubas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Algimantas Zolubas, šio straipsnio autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Labai panašų reiškinį stebime Seime, vyriausybėje, teismuose, vietos savivaldybėse bei jiems atskaitingose institucijose, kai partijos pradeda rengtis rinkimams. O jau audringų rinkiminių kampanijų metu, nelygu vagys per ilgas šventines dienas,  brakonieriai, savi ir iš svetur, paniekinę visus įstatymus, gali pačią valstybę iš panosės pagrobti.

Reikia pastebėti, kad ir visuomenė ne savo valia įtraukiama ne tik į paukštyčių burbuliavimo klausymą, bet ir į patį burbuliavimą. Antai, dar rinkiminei kampanijai neprasidėjus, po Lietuvą jau keliauja piršliai melagiai ir kviesliai, o per jų apžavus ir visuomenė nebeatkreipia dėmesio nei į kraustomas savo kišenes (dažniausiai per skubotai priimamus įstatymus), nei į kitas tykančias grėsmes, nebesitelkia priešintis – mitinguoti, piketuoti.

Štai Lietuvoje vardų ir pavardžių rašyba nelietuviškais rašmenimis dar neįteisinta, o teismai jau priiminėja sprendimus, leidžiančius dokumentuose rašyti pavardę su raide „w“. Liepos 30 d. tokį akibrokštą pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Gintaras Seikalis, prieš septynetą metų sugebėjęs savo nutartyje Seimo narius išvadinti marginalais ir sulyginti su „mambu-jambu“ genties čiabuviais.

Ir ką? Seimas, tarsi susitaikęs su teisėjo nustatytu „mambu-jambu“ statusu, tyli ir tebesimurkdo dėl asmenvardžių rašymo dokumentuose tvarkos projekto. Šiuo atveju įžvelgiamas ir interesų konfliktas, kai būtent tokį asmenvardžių grafinės formos dokumentuose projektą spaudžia priimti dėl šeiminių ryšių suinteresuoti parlamentarai: vienas iš iniciatorių turi kitatautę žmoną, kitas – už kitataučio ištekėjusią dukrelę, trečia ir pati ne lietuvė, taigi, jai natūraliai nerūpi derama valstybinės kalbos apsauga nuo korozijos.

Ar asmeniškai suinteresuotieji neturėtų apskritai pasitraukti nuo šio klausimo kėlimo, svarstymo, sprendimo, o ypač – nuo balsavimo – per tiek ilgai trukusį įstatymo vilkinimą taip ir neišgirdome Seimo etikos sargų pareikštos nuomonės. 

Seimas skubotai, be didelių diskusijų su visuomeninėmis organizacijomis (tokiems „niekučiams“ nebėra laiko?!), tik tarp savų nusprendęs priėmė Darbo kodekso ir Pagalbinio apvaisinimo įstatymus. Ne paslaptis, kad abu šie įstatymai siejami su konkrečių verslo grupių interesais: Darbo kodekso – su Darbdavių konfederacijos, Pagalbinio apvaisinimo įstatymas – su medikų, kuriems nevaisingumas seniai tapo geidžiamu verslu. Prezidentė abu įstatymus vetavo, tačiau, jei pirmąjį dėl ydingos esmės, tai antrąjį, regis, tik dėl kosmetikos, nes žmogaus embrionų naikinimo įteisinimui neprieštaravo.

Kad Lietuvos pasienyje statomai Astravo atominei elektrinei yra parinkta Vilniui pavojinga vieta, kad ji, kaip rodo incidentai statyboje, bus nesaugi, kad vos tik prabilus apie tokią statybą Seimas privalėjo tuoj pat įstatymu įtvirtinti nuostatą, jog Lietuva nepirks joje pagamintos elektros bei neleis eksportui naudoti savo infrastruktūros, – visuomenė visa tai be ekspertų pagalbos matė ir savo nerimą reiškė, tačiau Seimas visuomenės nuomonės neišgirdo.

Lietuvos Seimas. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos Seimas. Slaptai.lt nuotr.

Prisireikė dešimčių tūkstančių piliečių parašų, kad Seimas pritartų piliečių iniciatyvai nuostatą įtvirtinti įstatymu, arba imtųsi ją tobulinti.

Beveik 65 tūkstančiai parašų jau surinkti, jie keliaus į Vyriausiąją rinkimų komisiją, pastaroji per 15 dienų turės patikrinti, ar parašai atitinka įstatymuose keliamus reikalavimus, po to keliaus į Seimą, šis spręs, priimti iniciatyvą, ar tobulinti, tuomet įstatymas keliaus į komitetą, ten bus svarstomas, iš šio vėl grįš į plenarinį posėdį, kuriame Seimas turės galutinai apsispręsti, ar paklusti žmonių valiai.

Tikra išrinktųjų ir prisiekusiųjų pasityčiojimo iš visuomenės epopėja, kurios padariniai gali išryškėti, kai Nerimi atitekės radioaktyvus vandenėlis arba mūsų sostinę uždengs černobyliškas debesėlis.

Tvarkydamas mūsų valstybės vidaus reikalus Seimas tiesiog sauvaliauja ir be tarimosi su visuomene vienbalsiai priiminėja viską, ką pasiūlo Europos Parlamentas, nors tie siūlymai pažeidžia ar riboja piliečių teises. Antai vienbalsiai patvirtinta galioti Lietuvoje „laikinai“ laisvę apribojanti Europos Parlamento direktyva 2006/24/EC, stumiamas biometrinis pasas su elektroniniu lustu, privalomas bankinės sąskaitos įvedimas, bankinio indėlio paslapties panaikinimas, telefoninių pokalbių pasiklausymo ir privačios korespondencijos skaitymo legalizavimas. Juk tai – nelegali medžioklė – brakonieriavimas valstybės vardu.

Visuomenei jau dabar metas įsiklausyti, įsižiūrėti koks kandidatas į valdžias kokia morale savo veikloje vadovavosi, ar, keldamas ranką už visuomenei žalingą įstatymą, priesaikos nelaužė, ar tik tūnojo, ar ir veikė, ką nuveikė, kokius darbus yra padaręs, ar lojalus valstybei, ar  tik savo ir grupės draugų piniginėms. Rinkimai netruks ateiti, į juos reikės eiti apsisprendus, atmetus Seimo brakonierius.

2016.07.13; 07:25

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.

Arūnas Spraunius

Ypač išraiškingas referendumas Nyderlanduose

Deja, nerimas pasitvirtino. Galutiniai Nyderlandų referdendumo dėl Ukrainos asocijuotos sutarties su ES rezultatai bus paskebti balandžio 12-ąją, vis dėlto vargu ar esmingai keisis jau paviešinti skaičiai, jog prieš ukrainiečių siekį integruotis į Europą pasisakė virš 60 proc. iš maždaug 33 proc. dalyvavusių referendume olandų.

Požiūriai į ukrainiečių viltis gyventi civilizuotai dėliojosi laiko atžvilgiu paraleliniais, bet vertybiniu ir turinio požiūriu absoliučiai skirtingais, nesusisiekiančiais vektoriais.

Metų pradžioje Kremliaus kuruojamas „Trolių fabrikas“ internete paleido siužetą su automatais ginkluotais neva ukrainiečių batalijono „Azov“ kariais, laužyta anglų kalba grasinančiais olandams ir padegantiems Nyderlandų Karalystės vėliavą. Kaip atlaidžiai nurodė ataskaitą tarptautinės žurnalistinių tyrimų grupės „Bellingcat“ narys Arickas Tolleris, gal „troliai“ ir tikėjosi kažką apgauti, nors veikiau negrabiai sukurptas siužetas tebuvo ataskaita kuratoriams. Ką gi, informacinis karas – irgi Europos realija jau kurį laiką.

Gi kaip konstruktyvaus mąstymo pavyzdį galima nurodyti Vokietijos bundestago deputato Karlas-Georgo Wellmano vasario 29-ąją interviu ukrainiečių leidiniui „Segodnia“ primintą faktą, jog Berlynas su ukrainiečiais rengia Ukrainos stabilizavimo bei vystymo strategiją, tokį lyg ir 21 amžiaus „Marshallo planą“, kuris turėtų papildyti Ukrainos sutartį dėl asocijuotos narystės ES ir padėti atkurti šalies ekonomiką, valdymą, teismų sistemą ir t.t.

JAV generolo ir politiko Georgo K. Marshallo pasiūlytas planas apėmė 16 Europos valstybių, Turkiją ir padėjo pakilti po Antrojo pasaulinio karo nualintai Europai. Pasak vokiečių politiko, Europa yra Ukrainos likimas, bet Kijevas turi būti pasirengęs namų darbams tokiu pat būdu, kaip kad jiems buvo pasiruošusi, pavyzdžiui, Lenkija, kuomet daugiau nei prieš 20 metų pasirašė asocijuotos narystės sutartį.

Olandus už balsuoti agitavo šios šalies premjeras Markas Ruttė ir Nyderlandų vyriausybės nariai, pavyzdžiui, užsienio prekybos ministrė Lilianne Ploumen, referendumo išvakarėse priminusi, jog susitarimas naudingas Ukrainai, ES ir Nyderlandams ne tik dėl to, kad visi norime gyventi laisvame pasaulyje, bet ir kaip atveriantis geras galimybes olandų investicijoms Ukrainoje. Balandžio 2-ąją JAV Valstybės deparatamento atstovė Elizabeth Trudeau irgi priminė, jog Asociacijos sutartis atitinka Ukrainos, Nyderlandų ir visos Europos interesus.

Olandus įtikinėjo praktiškai visi Ukrainos politikai – pradedant prezidentu Petro Porošenka ir baigiant užsienio reikalų ministru Pavelu Klimkinu, kuris su oficialiu vizitu viešėdamas Nyderlanduose balandžio 3-ąją Amsterdame su ten besimokančiais ukrainiečių studentais dalyvavo dviračių žygyje, simpoziume „Kova už Europą“, diskusijose, televizijos laidose – visur, kur tik įmanoma mėgindamas informuoti olandus apie savo šalį bei jos tikslus.

Nepadėjo. Galima būtų sarkastiškai pastebėti – užtat suveikė Nyderlandų Karalystės vėliavą sudeginę „Kremliaus troliai“. Be abejo, galų gale suveikė ne jie. Tiesiog, olandai referendume likimine ukrainiečiams tema sprendė savo klausimus. Kaip dar prieš balsavimą pastebėjo Ukrainos užsienio reikalų viceministrė Jelena Zerkal, prastai, kai referendumas iš pat pradžių rengiamas su neigimo ženklu. Ir pridūrė besitikinti, jog olandai supranta, kad galų gale balsuos ne tik dėl Ukrainos, bet ir dėl Europos Sąjungos (ES) kaip tokios ateities.

Bet ukrainiečių atveju kalbama apie civilizacinį pasirinkimą. Kaip balandžio 4-ąją pastebėjo Ukrainos pasiuntinys Belgijoje ir ES Nikolajus Točickis, Kijevas daug nuveikė pritaikydamas savo įstatyminę bazę prie europinių taisyklių, ES pasitiki Ukraina ir mano, kad šalis iš esmės sėkmingai įveikia integracinį kelią. Tą lyg ir patvirtino Bendrijos pasiuntinys Ukrainoje Janas Tombińskis, pareiškęs, kad Europos Komisija pasirengusi teikti Europos parlamentui bevizio režimo ukrainiečiams suteikimo reglamento pakeitimus, mat Kijevas įsipareigojimus vykdo. Be to, 27 Bendrijos šalys ratifikavo susitarimą, o referendumas Nyderlanduose pateiks atsakymą šios šalies parlamentui.

Pateikė. Iškart po rezultatų paskelbimo Nyderlandų premjeras pareiškė, kad ministrų kabinetas vėl išsamiai nagrinės Ukrainos asociacijos narystės ES sutartį, kad būtų patenkintos visos pusės – tiek nacionaliniame, tiek europiniame lygmenyje. Nyderlandų užsienio reikalų ministras Bertas Koendersas paparašė ukrainiečius būti kantrius. Ukrainos prezidentas referendumo rezultatą pavadino ataka prieš Europos vienybę bei europietiškų vertybių sklaidą.

Olandai, tiksliau, dalis šios šalies visuomenės, referendumu pirmiausia išreiškė savo požiūrį į ES, o ne Ukrainą. To neslėpė interneto socialiniuose tinkluose įsisteigusi jo iniciatorė grupė „Geen Peil“, kurios atstovas likus savaitei iki referendumo viešai pareiškė, jog jiems nerūpi Ukraina, pridūręs, jog naudojamasi visomis galimybėmis, siekiant kurstyti įtampą tarp Nyderlandų ir ES.

„The Times“ kitą dieną po balsavimo referendumą pavadino tarpiniu įvykiu, kuris tik iš dalies atspindėjo balsuojančiųjų požiūrį į ES plėtrą rytų pusėn. Jis taip pat buvo atspindys dalies Nyderlandų visuomenės nusivylimo po 2005-ųjų, kuomet olandai blokavo ES konstitucijos priėmimą, bet ji vėliau vis tiek priimta „Lisabonos sutarties“ pavadinimu. 2005-aisiais balsavę prieš glaudesnę integraciją tebesijaučia stipriai apgauti ir „atsigriebė“ Ukrainos sąskaita.

Nyderlandai siunčia ženklą ir britų eurospektikams, kurie po pustrečio mėnesio balsuos už Jungtinės Karalystės buvimą ES, o ir pačiuose Nyderlanduose niekas netrukdo tylomis ruoštis šalies pasitraukimui iš Bendrijos. Apskritai aplinkybėms susiklosčius nėra nerealu sulaukti „referendumų parado“ bet kur Europoje – ekonomikai stagnuojant, populistnės partijos stiprėja.

Savimi patenkintiems euroskeptikams Ukraina nerūpi, ir nevarginkite jų faktais, kad, pasak kovo 3-ąją paviešintos Jungtinių Tautų (JT) žmogaus teisių komisaro ataskaitos, nuo 2014 metų kovo iki 2016-ųjų vasario rytų Ukrainoje žuvo 9167 žmonės. Žuvo tik todėl, kad ukrainiečiai nori gyventi Europoje.

Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos UKIP lyderis Nigelas Farage’as pirmadienį viešėjo Amsterdame, kur atvyko išreikšti palaikymo sutarties su Ukraina priešininkų stovyklai. Geopolitinis angažuotumas akivaizdus – UKIP lyderis bei jo pasekėjai Briuselio nemėgsta tiek, jog yra pasirengę palaikyti Maskvą.

Taigi ponui Vladimirui Putinui balandžio 6-oji buvo gera diena. Jei Ukraina neteks europietiškos raidos perspektyvos, Maskva šį geopolitinį vakuumą užpildys nedelsdama. Nebent, nemadinga moralinė reikalo pusė, apie kurią referendumo išvakarėse užsiminė Nyderlandų parlamento narys filosofas Sibė Shaafas, jog jam gėda dėl savo šalies, kuri savo problemas sprendžia Ukrainos sąskaita.

Argentina 20 amžiaus pradžioje pagal BVP vienam gyventojui beveik prilygo JAV. Vėliau šalis pradėjo užsidaryti taip pat, kaip dabar rusai, ir amžiaus pabaigoje buvo priversta pasiskelbti bankrutavusia. Ką reikia nuveikt, kad taip smuktum? Rusų elgesys su savo ekonomika tą gerai iliustruoja.

Gi Kijeve suprato, kad kitos išeities nėra kaip tik jungtis su pasauliu. Ukrainoje vyksta normalus demokratinis procesas, nepaisant dabartinių „nešiojimų“, šalis anksčiau ar vėliau išmoks tvarkytis civilizuotai, kad ir kaip Kremlius kaišiotų šiai nacijai pagalius į ratus.

Todėl referendumas Nyderlanduose labai išraiškingas – savimi patenkinti euroskeptikai niekada, jokiomis aplinkybėmis nesutiktų visam gyvenimui pasilikti konservatyvių vertybių „bastione“ Rusijoje, tiesa, kai kuriems jų tai netrukdo imti iš Kremliaus pinigus. Tai toks ir skirtumas tarp tikro rūpesčio ir banalios demagogijos.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.

Tik pernai Lietuva išleido 13 milijonų litų iš anksto pasmerktam, bet piliečių inicijuotam referendumui dėl dirbamos žemės nepardavimo užsieniečiams.

Artėjant Seimo rinkimams girdime naują populistinį liberalų partijos pasiūlymą rengti referendumą dėl masinės dvigubos pilietybės įteisinimo.

Šiuo pasiūlymu Liberalų Sąjūdis, deja, populizmo lygiu pralenkė net ir legendinį Darbo partijos pažadą įvesti 1509 Lt siekiantį minimalų atlyginimą. Netikite?

Continue reading „Viktoras meluoja geriau – liberalų referendumo pasaka“

Prisiminkime, ką maždaug prieš šimtmetį porino sionistai, svajoję sukurti Izraelio valstybę?

Jie turėjo taiklų posakį: „atlik bent vieną Izraeliui naudingą darbą, užuot aimanavęs, kaip viskas sunkiai juda į priekį“…

Šis priekaištas – kaip tik mums, lietuviams. Kas gi paneigs, jog labiau mėgstame verkšlenti nei dirbti?

Kitaip Lietuva savo įtaka nenusileistų Izraeliui.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. „Gazpromui“ palankus lietuviškosios Temidės sprendimas“

Lietuviškasis referendumas dėl žemės pardavimo – nepardavimo užsieniečiams patyrė fiasko. Kuo šis pralaimėjimas naudingas Lietuvai? Jis skaudžiai pamokė populistus, troškusius valstybę įvelti į beprasmių, nereikalingų ir net pavojingų referendumų maratoną.

Dabar jau akivaizdu, kad į Lietuvos istorijos puslapius ši daugiausia tautininkų proteguota akcija pateks kaip toji, kuri sulaukė rekordiškai menko piliečių aktyvumo. Balsuoti atėjo vos 14,97 proc. žmonių, nors prie balsadėžių, sėkmės atveju, susirinkti turėjo mažų mažiausiai 50,01 proc. rinkėjų. Tik tada referendumas būtų laikomas įvykusiu.

Continue reading „Kokie referendumai mums reikalingi“

Pirmą kartą viešai prabilta, kad Rusija siekia mus susigrąžinti pigesnio gyvenimo vilionėmis.

„Rusija bando daryti įtaką vadinamosioms postsovietinėms teritorijoms ir mėgina išlaikyti Baltijos valstybes priklausomas ekonomiškai, energetiškai, politiškai. Taip pat priversti  jas būti ne itin aktyviomis ir lojaliomis NATO bei ES narėmis (…) Be to, gauname informacijos, kad kitose Baltijos šalyse, ne Lietuvoje, nes mes esame šiuo atveju stipresni, vyksta derybos su kai kuriais politikais, sulaukiama pasiūlymų iš Rytų, pavyzdžiui, kad jeigu išstotumėte iš NATO, dujų ar naftos gautumėte pigiau“, – interviu Vokietijos savaitraščiui „Focus“ sakė Dalia Grybauskaitė.

Continue reading „Trečias laimi“

Šiandien turime teisę ramiau atsikvėpti. Lietuvos prezidento rinkimų baigtis – sėkminga. Dalia Grybauskaitė dar penkerius metus vadovaus valstybei. Vadinasi, šalis ir vėl – daugiau mažiau patikimose rankose.

O jeigu analizuosime ne liūdniausią, bet palankiausią variantą, esama vilties, jog antroji D.Grybauskaitės kadencija klostysis dar sėkmingiau nei pirmoji. Antroji kadencija dar sėkmingesne gali tapti ne tik dėl sukauptos patirties. Tiesiog dabar aukšti populiarumo reitingai prezidentei mažiausiai berūpi. Trečioji kadencija – nebeįmanoma. O tai reiškia, jog visą dėmesį ji pajėgi koncentruoti vien į svarbius darbus, nekreipdama dėmesio į permainingas rinkėjų nuotaikas. 

Continue reading „Tema, kurios vengia net Prezidentė“

Nors artimiausiu metu tai nėra labai realu, bet jei vis dėlto radikaliosios partijos įsigalėtų Europoje, labiausiai gaila būtų ukrainiečių, nes integruodamiesi į Europos Sąjungą (ES) jie turi istorinę galimybę įtvirtinti savo nepriklausomybę nuo Rusijos.

Deja, laimėjus radikaliosioms jėgoms, ukrainiečiams paprasčiausiai nebūtų, kur integruotis, nes daugelis radikaliųjų jėgų yra antieuropietiškos.

Žinoma, kiekvienos tokios partijos nuostatos skiriasi: vienos nusiteikusios tik prieš laisvą darbo jėgos judėjimą, kitos – tik prieš bendrą ES biudžetą…

Continue reading „Kas lauktų Europos Sąjungos, jei nugalėtų radikalai?“

Siūlome skaitytojams Youtube patalpintą „nuklausytą“ dviejų Rusijos ambasadorių, Igorio Čiubarovo Eritrėjoje ir Sergejaus Bacharevo Zimbabvėje bei Malavyje 5 min. 30 sek. trukmės telefoninį pokalbį.

Šalom, Igori, šalom Sergejau, apsikeičia pasisveikinimu Rusijos ambasadoriai ir smaginasi Kremliaus pasauliui įvaryta baime dėl invazijos į Krymą.

Mes dar Aliaską atsiimsime, Majamyje referendumą paskelbsime, juk ten mūsiškių – 95 procentai, šaiposi diplomatai.

O visas tas supistas paribio Latvijas, Estijas ir kitas…, spardysime jų užpakalius teisinga kryptimi.

Continue reading „Rusijos diplomatų požiūris į aplinkinį pasaulį“

Rankose naujas istorinis romanas – Vydo Asto „Amžinoji kryžkelė“ (2013). Jame talentingai  pavaizduota, kiek Lietuvos valstybės vyrai Algirdas, Kęstutis, Vytautas, Jogaila, Skirgaila, kariai, jų motinos, broliai, seserys bei mylimosios (kitaip sakant, paprasta liaudis) padėjo pastangų dėl to, kad mūsų tauta išliktų istorijos verpetuose, politinėse kryžkelėse.

Apie lietuvių valstybės vadovams bei visai tautai dažnai iškilusius sudėtingus politinius bei egzistencinius išbandymus rašoma ir giliuose Petro Dirgėlos, Jono Laucės, Rimanto Marčėno istoriniuose romanuose. Tai – senieji amžiai. Šiandien, „pažvelgus pro langą“, kaip kartais pašmaikštaujama – dvidešimt pirmasis šimtmetis. Praėjo jau 1000 metų nuo Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose analuose. Išlikome ne tiktai Kvedlinburgo metraštyje, bet ir dabartyje, kuri yra ne kas kita, kaip nenumaldomai  tiksintis istorinis laikrodis.

Continue reading „Kad išeitume iš kryžkelės…“

„Norite referendumo Kryme? Leiskite japonams surengti referendumą Kuriluose ir Sachaline, suomiams – Karelijoje, o vokiečiams – Kaliningrade. Rezultatas akivaizdus. Rusijos vadovybė jau seniai gyvena užsienyje, o Rusijoje ji tik vagiliauja.

Krymas – tai galimybė nuslėpti Rusijos strateginį pralaimėjimą ir bankrotą nuo tamsios revoliucingos masės. Bet tai jau tas pats, kas mirusiajam trauklapiai“.

Pulkininkas Vladimiras Borodačius specnazo (specialialiojo padalinio) 334 atskirojo bataliono ir specnazo 5 atskirosios brigados vardu pataria Vladimirui Putinui nutraukti rusų žudynes Kryme ir rūpintis nuskurdusia Rusija.

Continue reading „Specnazo pulkininkas – Vladimirui Putinui: „Jums „karas nebaisus“? Jums reikia daktaro…““

Kuo arčiau „referendumas“ su iš anksto žinomu rezultatu, tuo mažiau suprantamas to referendumo rezultatas! Kad dauguma pasisakys už prisijungimą prie RF, aišku – kitaip neverta būtų to referendumo rengti. Bet ką Rusijai daryti su ta PUOTOS PERGALE?

1. Rusija – kaip tikras brolis („PATS žūk, o brolį išsuk!“) – PRISIJUNGS Krymą. T. y. prie savo problemų prisijungs Krymo PROBLEMAS. Ekonominiu požiūriu probleminis dotacinis regionas, kurio nešiuolaikiškus kurortus BŪTŲ GALIMA paversti konkurencingais, bet koks gi psichas įdės bent rublį į regioną, kur joks užsienietis jau niekada nevažiuose, nes jo statuso niekas nepripažins…

Continue reading „Riestainio skylė“

Tikintys, kad sumažinus Seimo narių skaičių per pusę galima būtų kompensuoti visas pensijas ir dar liktų mokytojų algoms dvigubai pakelti, tuoj turės įtikėti ir tuo, kad pensijos ir algos galėtų būti didesnės, jeigu ne… referendumai.

Panašu, kad dar viena kita iniciatyvių asmenų su nebloga iškalba grupė ir per metus referendumams išleisim tiek, kiek mokesčių mokėtojams kainuoja visas Seimas su visais pieštukais ir drožtukais, kokios penkios-šešios ministerijos ar pusė teismų sistemos.

Iniciatyvų sąrašas ilgėja, o ypatingą ekstazę, panašu, kelia galimybės patrolinti Europos Sąjungą, iš kurios į Lietuvą plūsta visokios neteisybės – neteisingos sąvokos ir visokie toleranciniai kliedalai.

Continue reading „Savarankiškumo katė referendumo maiše“

Kuo skiriasi socialdemokratu save vadinantis A.Butkevičius nuo konservatoriaus A.Kubiliaus? Abu yra didžiausių partijų pirmininkai, abu premjerai (nesvarbu, kad vienas jau buvęs) ir, pasirodo, abu nepaprastai mėgsta „greituką“ politikoje (kai iš pradžių paviešinama pirmoji galvon šovusi mintis, o paskui imama galvoti, ką pasakė). A.Kubilius žymus savo „naktine mokesčių reforma“, o A.Butkevičius tampa tikru broliu dvyniu savo „politiškai žavia“ idėja – pensijas kompensuoti įvedant mokestį automobiliams.

Koalicijai vadovaujanti LSDP taip skubėjo paviešinti šią idėją, kad uždusęs ir užsimiršęs finansų ministras A.Šadžius iš pradžių nuskuodė į LRT laidą „Dėmesio centre“, o ne į valdančiosios daugumos politinę tarybą aptarti kilusios idėjos. Gaila buvo žiūrėti į ministrą, laidoje palaipsniui suvokiantį paviešinto pasiūlymo absurdiškumą. Jau net nesigilinsiu į po to valdančiojoje koalicijoje prasidėjusius ginčus. Argi tai ne valdančiųjų pliurpalizmas?

Continue reading „Politinis pliurpalizmas“

Sparčiai artėja Seimo pavasarinė sesija, kurios metu Seimas privalės paskirti referendumo dėl žemės nuosavybės ir lengvesnių referendumo sąlygų keičiant Konstituciją datą.

Referendumo, kurio teisėtumas nežiūrint surinktų 300 000 jo surengimą remiančių piliečių parašų, kelia abejonių ne vienam piliečiui.

Kaip pavyzdį, galima nurodyti komentaruose po straipsniu Neįkainojama V. Landsbergio parama referendumininkams (autorius Vytautas Rubavičius, ekspertai.eu, 2014-02-22) išsivysčiusį skaitytojų dialogą, kuriame A bando įrodinėti, kad Konstituciją žemės nuosavybės klausimu gali keisti tik Seimas, o B įrodinėja, kad 15 piliečių iniciatyvinė grupė gali inicijuoti 300 tūkstančių parašų rinkimą surengti referendumui bet kokiu klausimu, taip pat ir keičiant Konstituciją.

Pateikiu sutrumpintą dialogo variantą (kalba šiek tiek taisyta).

Continue reading „Konstitucijos ar rinkimų baimės keliu?“

Vasario 21-ąją Eltos konferencijų salėje buvo pompastiškai pranešta, jog susibūrė iniciatyvinė grupė, kviečianti tautą į dar vieną referendumą – ar Lietuvai pravartu turėti litą? Šio referendumo organizatoriai – tie patys arba beveik tie patys, kurie rinko parašus referendumui dėl žemės ūkio paskirties žemės nepardavimo užsieniečiams. Tai reiškia, jog lietuviai per pastaruosius kelerius metus turės dar vieną referendumą.

Pirmasis klausė, ar mums reikalinga nauja atominė jėgainė, antrasis – ar leisime lietuviškąją žemę įsigyti Europos Sąjungos piliečiams, trečiasis – ar pravartu būtent dabar įsivesti eurą?

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Kur link stumiama Lietuva?“

Jei kas atkreipė dėmesį į vieno pagrindinių referendumo organizatorių Pranciškaus Šliužo retoriką, turėjo pastebėti, kad jo kalboje labai dažni pareiškimai apie protestus. Apie juos kalbama, nors dalis valdančiosios daugumos pritaria referendumo organizavimui.

Labai nuoširdžiai referendumo idėją palaiko ištikima Viktoro Uspaskicho ginklanešė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė. Kai referendumas sulaukia tokio rimto palaikymo, išankstiniai P. Šliužo gąsdinimai protestais galėtų stebinti, jei neišanalizuotume praeityje vykusių procesų. Juk prieš 2004 m. Seimo rinkimus Rolandas Paksas tiesiog pasiaukojančiai protestavo prieš supuvusį elitą, dėl šių protestų rinkimus laimėjo R. Paksą palaikiusi Darbo partija, kuri su senais savo sąjungininkais iš socialliberalų partijos užsitikrino 50 vietų Seime.

Continue reading „Už referendumo ryškėja V. Uspaskicho ir V. Janukovyčiaus šešėliai“

Užsitęsusi komedija su referendumu dėl žemės pardavimo užsieniečiams buvo pratęsta pirmadienį. Ir dar kaip pratęsta. Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) surengė tiesiog neįtikėtiną teisinei valstybei cirką – su dviem balsavimais ir dviem priešingomis išvadomis.

Iš pradžių VRK nepritarė, kad būtų surengtas referendumas dėl draudimo žemę parduoti užsieniečiams, nors referendumo rengėjai ir pristatė būtinus referendumui 300 000 parašų. Po kiek laiko balsavo antrą kartą. Šįkart referendumui jau buvo pritarta.

Pirmą kartą balsuojant net 7 VRK nariai susilaikė, vienas buvo prieš, o 6 balsavo už tai, kad referendumas gali vykti. Antrą kartą balsuojant 12 jau buvo „už“, o 3 „prieš“.

Continue reading „Rimvydas Valatka: ar VRK vaidinama referendumo komedija – tik iš kvailumo?“

Demokratija, visų pirma, pasižymi savo procesais, priimant sprendimus aktualiais klausimais. Dėl šios priežasties, net ir kategoriškai nepritariant vienam ar kitam klausimui, Demokratijos principai reikalauja besąlyginės tolerancijos iškilusių klausimų viešam aptarimui. Demokratija nepripažįsta "burnų užčiaupimo" politikos. Vienas iš JAV Prezidentų, deja, dabartės tiksliai nepamenu kuris, todėl nenorėčiau Jūsų suklaidinti, yra mėgęs kartoti šitokį Fransua Mari Arujė – Voltero posakį: "Nors nepritariu Jūsų mintims, tačiau esu pasiryžęs numirti dėl Jūsų teisės jas išsakyti".

Taigi, jei manomės esant demokratinių vertybių puoselėtojais ir sekėjais, negalime leisti sau šitaip niekinti Lietuvos žmonių, nusprendusių iškelti bet kurį klausimą viešam Lietuvos žmonių aptarimui ir jų sprendimui. Lietuvos žmonės turi neatimamą ir nepaniekinamą teisę pasisakyti, ką manantys. Kita vertus, ar nėra keista, kuomet negirdėjome šitokių pareiškimų dėl kažkieno reikalaujamos teisės į vienalytes santuokas? Priešingai, buvome reikalaujami būti tolerantiškais. O dabar?

Continue reading „Referendumas – konstitucinis Valstybės valdymo ar kenkimo jai būdas?“