Vilniaus miesto savivaldybė, vadovaujama Remigijaus Šimašiaus, liepė nuimti Jono Noreikos – generolo Vėtros atminimo lentą nuo Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos. 

Paminklinės Jono Noreikos lentos šiuo metu nebėra…

Slaptai.lt skelbia keletą nuotraukų, pasakojančių, kaip buvo bandoma apginti Jono Noreikos garbę. Deja, neapgynėme…

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2019.07.28; 06:00

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Taip net kagėbistai nesielgė Kremliaus „perestroikės“ SSRS metu, kaip tai padarė grupė draugų su meru Remigijumi Šimašiumi priešakyje šiandieninėje Vilniaus miesto Taryboje, pateikdama jai svarstyti Kazio Škirpos alėjos pervadinimo į Trispalvės alėjos klausimą. Apie tai daug rašiau Slaptai.lt.

Kaip argumentą, grupė draugų pateikė ir faktą, kad šis klausimas jau svarstytas ir Vilniaus miesto savivaldybės pavadinimų, paminklų ir memorialinių lentų komisijoje ir kad šios komisijos inicijuotoje internetinėje apklausoje pasisakė daugiau nei 600 respondentų, iš kurių 70 proc. buvo už alėjos pavadinimo keitimą.

Sutikite, tai labai svarus argumentas užsieniečiams, besidomintiems įvykiais Lietuvoje.

Tiesa, kaip vilniečiai buvo informuoti, kad tokia apklausa vyko, ir kaip ji vyko, informacijos savivaldybės interneto puslapyje nepavyko rasti.

Pavyko surasti tos apklausos atlikėjų puslapį:

https://atviras.vilnius.lt/apklausos/skirpa

Kaip supratau, tai – savivaldybės padalinys.

Kai susipažinau su puslapiu, įsitikinau, kad jame pateikiami būtent tie nurodyti apklausos rezultatai.

Piketuotojai gina Kazio Škirpos garbę. Slaptai.lt nuotr.

Ieškojau paties svarbiausio, apklausai pateikto klausimo su aiškinamuoju raštu, ir neradau. Galiu tik spėti, kad jis esmėje buvo suformuluotas taip: „Jūs prieš ar už Kazio Škirpos alėjos pavadinimo pakeitimą.“

Kadangi aiškinamojo rašto nerasta, specialistai iš „Atviro Vilniaus“, matyt, buvo įsitikinę, kad visi vilniečiai, nuo jauno iki seno, lietuviai, lenkai, romai, žydai, rusai ir kiti privalo žinoti, kas buvo Kazys Škirpa istorijos ir tarptautinės teisės specialistų lygyje. Nes „apklausoje“ grafos „neturiu nuomonės“ nerasta.

Kaip geriausiais sovietinio kagėbizmo laikais (ne minėtos „perestroikės“), puslapyje pridedami pasipiktinusių Kaziu Škirpa „darbo žmonių laiškai“, ir ne vien lietuvių kalba. Šioks toks progresas vis gi pastebimas, pateikta ir laiškų, ginančių Kazį Škirpą.

Pulkininkas Kazys Škirpa

O jau kokių pasiūlymų gavo apklausos organizatoriai, koks turėtų būti naujas Kazio Škirpos alėjos pavadinimas, siūlau skaitytojui pačiam „spragtelėti“ puslapį https://atviras.vilnius.lt/apklausos/skirpa, jei jis po šio straipsnio paskelbimo nebus panaikintas. Silpnų nervų skaitytojui nesiūlau to daryti. Dėl tų pasiūlymų, reikia manyti, meras Remigijus Šimašius naktimis nemiegojo, svarstydamas, kurį pasirinkti svarstymui.

Apskritai, Kazio Škirpos alėjos istorijoje mane stebina tuščias laiko gaišinimas Vilniaus miesto Taryboje. Juk pakako vieno posėdžio, kad Kazio Škirpos alėjos neliktų.

Grupė savivaldybės deputatų tiesiog pareiškia, kad jai nepatinka Kazio Škirpos vardas, tiesiog jai jis blogai skamba, tai trunka minutę, ir, leidus išsikalbėti tiems, kuriems tas vardas patinka, per keliolika minučių tos grupės deputatų daugumos balsavimais „po pateikimo“ ir „už“ klausimas išsprendžiamas nepažeidžiant reglamento. Bet ne, reikia jai dar stimuliuoti ilgas politikų diskusijas istorine tematika, aptarinėti Molotovo-Ribentropo paktą ir t.t.

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

Mano patarimas tai pačiai deputatų grupei ateičiai. Jei nepatiks jai paminklo Jonui Basanavičiui prie Filharmonijos išvaizda (nosis ne tos formos, pavyzdžiui), tai te negaišta ji laiko ilgoms diskusijoms ir viename posėdyje po opozicijai skirto išsikalbėti laiko skelbia balsavimus, ir paminklas kitą dieną bus nugriautas.

O po to ir Gedimino kalno pavadinimą galima bus, vadovaujantis tais pačiais „teisiniais“ principais, pakeisti.

2019.07.15; 07:15

Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai

Iki šiol atsimenu paslaptingąjį vyriškį, į asmeninę mano paskyrą socialiniuose tinkluose atsiuntusį keletą rašinių. Nepažįstamasis leido suprasti, kad neprieštarautų, jei tekstus skelbčiau slaptai.lt portale.

Tendencingumai dėl „Independence“

Tačiau nepažįstamojo tekstus publikuoti delsiau. Rašiniai buvo specifiniai. Juos skaitant būtinai sukirbėdavo įtarimas – kodėl kritika taikoma tik vakarietiškoms investicijoms, mažinančioms Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos? Taip, straipsniai – perspėjimai apie iš visų pusių kylančius pavojus, kad ir kokie nemalonūs būtų, – reikalingi. Turime teisę žinoti apie visas galimas avarijas. Bet kodėl smulkmeniškai svarstomi galimi avarijos suskystintųjų gamtinių dujų terminale padariniai, o štai analizės, kaip derėtų elgtis sprogus Astravo atominei jėgainei, – nėra.

Dar kadaise dirbdamas „Valstiečių laikraščio“ kariniame priede „Vardan Lietuvos“ susidūriau su specialiai inspiruojama demagogija: mums nereikalingi kariniai poligonai, nes ten besitreniruojantys NATO kariai per klaidą į šoną nukreips raketą, kuri būtinai sprogs virš vaikų darželio; mums nereikalingas šaudmenų sandėlys, nes į orą išlėks, numetus nuorūką, netoliese esantis miestas; mums nereikalingas aerodromas, nes ant autostrados nukris NATO karinis naikintuvas su pilnais degalų bakais.

Tokių skundų 1998 – 2003-aisiais sulaukdavau gausiai. Tiek primityviai, tiek įtikinamai išguldytų. Dabar akivaizdu, kad anie laiškai buvo specialiai kurpiami. Kremliui nepatiko spartus Lietuvos ėjimas į NATO bei NATO kariškių pratybos Pabradės, Ruklos, Kazlų Rūdos, Kairių poligonuose. Todėl ir siekta paskleisti kuo daugiau nepasitikėjimo apie mus saugančius kariškius.

Nenoras domėtis „baltarusiškais akcentais“

Tad gal nepažįstamasis, peršantis tekstą apie „pavojingąjį“ laivą „Independence“, turi panašių tikslų kaip ir tie „naivuoliai“, kurie 1998-2003-aisiais klausinėjo, kam Lietuvai reikalingas NATO, jei nesiruošiame nieko pulti? Štai tada ir kilo mintis patikrinti: paprašysiu, gal nepažįstamasis galėtų parašyti straipsnį apie Astravo AE keliamus pavojus? Tegul papasakoja, kas nutiktų Lietuvoje, jei Baltarusijos atominėje jėgainėje sprogtų reaktorius, o radioaktyvūs debesys, papūtus stipriam vėjui, pajudėtų būtent Lietuvos pusėn?

Su nepažįstamuoju akis į akį susitikau vienoje iš Vilniaus kavinių. Išgirdęs pasiūlymą iš karto susiraukė. Pareiškė neketinantis imtis „baltarusiškų akcentų“, mat ši tema vargu ar domins Lietuvos skaitytojus. Suprask, tai – baltarusių reikalas.

Baltarusijos atominė elektrinė. Belta.by nuotr.

Po akivaizdaus nenoro domėtis „baltarusiška tema“ įtarimai, jog susidūriau su tendencingu propagandistu, – sustiprėjo. Tuo pačiu sustiprėjo ir noras atidžiau pažvelgti į baltarusiškas realijas.

Štai ką pavyko sužinoti. Šiuo metu galioja dar 2012 metais patvirtintas Lietuvos Vyriausybės nutarimas „Dėl valstybinio gyventojų apsaugos plano branduolinės avarijos atveju patvirtinimo“. Tame dokumente nerasite nė žodžio apie Baltarusijos AE, nes 2012-aisiais šis objektas nebuvo įvardintas kaip branduolinis.

Kaip išlikti gyviems?

Dabar Lietuvos valstybės institucijos rengia naują, patobulintą planą, kur jau vertinami Baltarusijos AE keliami pavojai. Tikėtina, kad naujasis planas bus patvirtintas šiemet.  

Bet ar patvirtinus naująjį planą mes tapsime saugesni? Teorija ir praktika – du skirtingi reiškiniai. Štai lietuviškasis Radiacinės saugos centras išvardina penkias priežastis, kurios verčia nerimauti dėl Baltarusijos AE: netinkamas statybos aikštelės parinkimas; aušinimo sistemų nepatikimumas; galima Neries, Nemuno ir Baltijos jūros tarša radionuklidais; konstrukcijų atsparumas sunkaus lėktuvo kritimo atveju; netinkamas radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro tvarkymas bei akivaizdus nenoras į projekto vykdymą įtraukti tarptautinius ekspertus.

Jei Astravo atominėje jėgainėje sprogtų bent vienas iš dviejų VVER-1200 tipo reaktorių, skaičiuojančių 1200 MW galingumą, turėtume du būdus išvengti mirtį skleidžiančios radiacijos. Vienas iš jų – nedelsiant, greičiau nei per kelias valandas, pasislėpti specialiai įrengtose slėptuvėse. Tačiau atidžiai perskaitęs naująjį viešai skelbiamą Lietuvos gelbėjimo plano projektą vis tik nesupratau, ar užtektinai turime saugių bunkerių, kuriuose sugebėtume paslėpti į pavojaus zoną patekusius vilniečius ir aplinkinių sostinės rajonų gyventojus? Juk jų – beveik milijonas. Net ir be kruopščių skaičiavimų aišku, jog tiek bunkerių, kuriuose keletą dienų ar net savaičių galėtų gyventi maždaug milijonas žmonių, – Lietuva nepajėgi įsirengti.

Juolab Lietuva nepajėgi sukaupti tiek maisto ir geriamo vandens atsargų, kad milijonas žmonių keletą savaičių nenumirtų badu ar dėl vandens stygiaus. Jei jau nesiteikiame karinėms reikmėms skirti 2 proc. nuo BVP, tai nenorėsime duoti lėšų ir modernių bei brangiai kaštuojančių slėptuvių įrengimui. Beje, kai kurie dar sovietiniais laikais statyti bunkeriai, skirti apsisaugoti nuo bombardavimo bei radiacijos, – seniai privatizuoti, ir požeminių slėptuvių savininkai vargu ar gera valia leistų juos panaudoti visuomeninėms reikmėms. Jie slėptusį ten patys – su visais savo draugais ir artimaisiais.

Taip pat nenutuokiu, kokiame radiacijos nepraleidžiančiame bunkeryje tektų slėptis man pačiam ir tūkstančiams kitų Pilaitės rajono gyventojų? Politika domiuosi, užsieninę bei vietinę informaciją kaupiu, laikraščius skaitau, bet jei šį klausimą pateiktumėte man, – gūžčiočiau pečiais. Gal Vilniaus meras Remigijus Šimašius žino, kur Pilaitės rajono gyventojams įrengtas arba numatomas įrengti bunkeris?

Kodėl neįmanoma evakuacija?

Kitas gelbėjimosi ratas – daug realesnis. Tai – evakuacija. Kaip rašoma gelbėjimosi plano projekte, skubių apsaugos veiksmų zona – 30 km., prevencinė apsaugomųjų veiksmų zona – 5 km., o sanitarinės apsaugos zona – 3 km. Tai reiškia, kad vėjui pasisukus Lietuvos pusėn radiaciniai debesys būtinai atkeliautų iki Vilniaus – apimtų ne tik miestą, bet ir jo apylinkes. Atkeliautų greitai – per kelias valandas. O gal net greičiau. Mat nuo Astravo AE iki valstybinės Lietuvos – Baltarusijos sienos tėra 20 km, o iki paties Vilniaus – vos 50 km. Nelaimės atveju vis tiek tektų skubiai evakuoti visą Vilnių (keli kilometrai šen ar ten nieko nereiškia; be to, nelaimės atveju niekas neskaičiuotų, ar radioaktyvieji debesys jau pasiekė centrą, ar dar tik slenka jo link).

Požeminis Vilniaus metro – dar tik maketuose ir vizijose. Slaptai.lt

Išvežti tiek daug žmonių į saugesnes Lietuvos vietas, sakykim, Latvijos pusėn arba į Klaipėdą, – taip pat sudėtingas uždavinys. Kiekvienas, kuris bent sykį yra įstrigęs Vilniaus automobilių kamščiuose, puikiai supranta, kad evakuacija iš sostinės per kelias valandas ar net parą, – beveik neįmanoma misija. Net jei evakuacija automobiliais būtų atliekama labai tvarkingai, organizuotai, prižiūrint policijai ir kitoms specialiosioms tarnyboms, avarijų tikimybė – didelė. Įtampa, stresas, skubėjimas, panika priverstų vairuotojus klysti. Susidūrus bent keliems automobiliams keliai, suteikiantys galimybę pasitraukti iš Vilniaus šiaurės ar vakarų kryptimi, būtų ilgam užblokuoti.

Rengiamame dokumente rašoma, kad transportą evakuacijai ir evakuaciją geležinkeliais organizuoja Susisiekimo ministerija. O policija užtikrina besitraukiančiųjų saugumą, dar kitos institucijos numato pagrindinius ir atsarginius gyventojų evakuacijos planus, rengia kelių apylankas, tiesia laikinus kelius. Bet tai įmanoma, jei Vilnius turėtų bent kelias požemines metro linijas, jungiančias, pavyzdžiui, Pilaitę su Antakalniu ar Santariškes su Vilniaus Geležinkelio stotimi ir tarptautiniu Vilniaus oro uostu.

Deja, sostinė neturi požeminio metro, kuris, kylant Astravo AE bokštams, reikalingas Vilniui ne vien ekonominiu požiūriu (padėtų išvengti spūsčių – nereikėtų gaišti laiko, be reikalo deginti bezino), bet ir saugumo sumetimais (padėtų surengti sparčią evakuaciją arba leistų pasislėpti). Žodžiu, privalome prisipažinti, jog vilties, kad per keletą ar, tiek to, per keliolika valandų pavyktų pabėgti iš Vilniaus, – beveik nėra. O po keliolikos valandų daugelis iš automobilių spūstyse įstrigusiųjų jau būtų paženklintas mirtinai pavojinga radiacijos doze. Ar beliktų prasmė bėgti gavus mirtiną radiacijos dozę?

Vilniaus metropolitenas – vienintelė išeitis

Bet gal dabar, kai radiacinės grėsmės dėl baltarusiškų statybų vis realesnės, Lietuvos valdžia suprato, kad Vilnius be požeminio metro neturi ateities? Vargu. Atsiverskite šių metų liepos 20-osios „Lietuvos žinių“ numeryje paskelbtą straipsnį „Ką byloja šaršalas dėl Astravo atominės elektrinės“. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas prof dr. Tomas Kačerauskas teigia: „Kartais politinis jovalas (dažniausiai atsitiktinai) sukunkuliuoja racionaliomis putomis. Tarkime, panika dėl Astravo AE galėtų pastūmėti įgyvendinti Vilniaus metro idėją. Juk kažkur reikės pasislėpti tūkstančiams žmonių. Deja, apie tai nekalbama – tik sakoma, kad mes visiškai pasiruošę“.

Rengiamame saugos projekte parašyta, kad „nukentėjusieji, kurių viso kūno apšvitos dozė siekia arba viršija HN99:2011 nustatytųjų lygių, siunčiami gydytis į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių arba į Kauno klinikas. Bet žmogui, kuris bent sykį yra lankęsis Santariškių ligoninėje, puikiai žino, kad ši įstaiga – senų seniausiai perpildyta. Kas ir kaip joje sugebėtų paguldyti dar keletą tūkstančių ligonių? Vien privažiuoti prie jos būtų sudėtinga. Juk požeminio metro, jungiančio Santariškes su kitomis Vilniaus vietomis, – neturime.

Jei į šią problemą žvelgtume blaiviai, turėtume svarstyti, kaip iš šios ligoninės kuo skubiau išvežti (o ne į ją atvežti) visus ten esančius ligonius – kuo toliau nuo radiacija užteršto Vilniaus. Štai ir vėl tenka prisiminti požeminį metro – vienintelę transporto priemonę, kuri sudaro galimybę išties greitai judėti iš vieno Vilniaus galo į kitą.

Keturios požeminio metro linijos, raižančios Vilnių iš šiaurės, pietų, vakarų ir rytų, padėtų žmonėms skubiai pasiekti geležinkelio stotį ir oro uostą iš Antakalnio, Santariškių, Pilaitės rajonų. Dabar iš Pilaitės iki Vilniaus geležinkelio stoties visuomeniniu trasportu, tegul ir greitaisiais autobusais, tenka važiuoti apie valandą. Kadangi gyvenu Pilaitėje ir iš šio rajono ne sykį važiavau į Vilniaus geležinkelio stotį, tai puikiai žinau:  jei bent vienoje kelio atkarpoje pasitaikys mažytė spūstis, per valandą Geležinkelio stoties nepasieksite. O tai, vaizdžiai tariant, reiškia mirtį, jei iš Astravo apylinkių mūsų link plaukia radiaciniai debesys.

Automobilių spūstis. Slaptai.lt nuotr.

Be to, kvailoka mažiausiai keletą valandų belstis iš Santariškių, Antakalnio ar Pilaitės į Geležinkelio stotį vien tam, kad ten persėstume į Kaunan važiuojantį traukinį. Juk kelionė Vilnius – Kaunas šiandien vis dar užtrunka mažų mažiausiai 50 minučių. Skaičiuokime: valanda iki geležinkelio stoties, paskui dar valanda kelio iki Kauno. Šiais techninių naujovių laikais taip lėtai keliauti – per didelė prabanga. Juk vilniečiai galėtų pasiekti Karmėlavos oro uostą (esantį prie pat Kauno) maždaug per 15 minučių. Netikite? Įrengus požeminio metro linijas, Pilaitėje vertėtų pastatyti ir greitojo traukinio, kuris specialiais bėgiais lėktų Karmėlavos link 250/h greičiu, liniją. Taigi Karmėlavą jis pasiektų per 15 min. Vadinasi, požeminio metro linija iš bet kurio Vilniaus pakraščio specialiąją Pilaitės stotį būtų įmanoma pasiekti per 10 -15 minučių; iš Pilaitės iki Karmėlavos – dar 15 min. Iš viso – pusvalandis. Ekonominiais sumetimais vadovaujantis tokia sparti kelionė iš Vilniaus į Kauną ir atvirkščiai pasiteisintų. Bet ji dar naudinga atsižvelgiant ir į civilinės saugos reikalaivimus. Ji padėtų aplenkti nuo Baltarusijos atslenkančią radiacinę taršą.

Iki Kauno – per 15 minučių

Šią idėją, dar vadinamą dvimiesčiu, įgyvendinti trokštantys mokslininkai savo aiškinamuosiuose raštuose teigia: „Tuo tikslu nuo Vilniaus centro į vakarinį miesto pakraštį planuojamas geležinkelis (metropoliteno trasa), o nuo Pilaitės mikrorajono į Karmėlavą – greitojo geležinkelio „Rail Baltica“ atšaka… Vilniaus ir Kauno geležinkelių prisijungimas prie „Rail Baltica“ trasos taptų pagrindiniu Vilniaus – Kauno dvimiesčio greito, saugaus, komfortiško ir punktualaus susisiekimo elementu bei sudarytų galimybę sujungti abiejų miestų ekonominį, kultūrinį, civilinės saugos ir kitokio pobūdžio potencialus“.

Lietuvos geležinkelių stotis. Slaptai.lt nuotr.

Pavyzdžiui, prof. Jurgis Vanagas dar 2014-aisiais metais, duodamas interviu „Lietuvos žinioms“, yra pareiškęs: „turiu daug argumentų ir galiu valandų valandas pasakoti, kokią naudą dviem didžiausiems šalies miestams Vilniui ir Kaunui, o galiausiai – ir visai Lietuvai, duotų dvimiesčio įkūrimas“.

Prof. J.Vanagas įsitikinęs: „Vienintelė galimybė gyvuoti dvimiesčiui – tai turėti greitą susisiekimą tarp Vilniaus ir Kauno. Kitaip nieko nebus. Nes dabar yra pastebėta tendencija gyventi viename mieste, dirbti ar mokytis – kitame. Ir jei kelionė tarp dviejų miestų tetruktų 20 – 25 minutes, dviejų miestų simbiozė taptų visiškai reali. Tai gali užtikrinti ir iš Kauno į Vilnių nutiesta „Rail Baltica“ atšaka, kuria traukiniai galėtų važiuoti 240 km/h greičiu“.

Tačiau Lietuvos valdžia kažkodėl delsia, lūkuriuoja. Tarsi nežinotų pagrindinio šių dienų reikalavimo: kelio atkarpa nūnai matuojama ne kilometrais ar myliomis, o jai įveikti sugaištu laiku.

Radiacinis Lietuvos okupacijos planas

Beje, visuomet svarstykime pačius nepalankiausius variantus. O pats blogiausias variantas lengvai numatomas: Kremlius dės milžiniškas pastangas, kad Astravo AE ištiktų katastrofa. Taip, taip, taip! Dabartinė Rusijos valdžia norėtų ne saugumo, ne patikimumo, o radiacinės nelaimės. Kremliui reikalingas galingas radiacinis sprogimas netoli Vilniaus. Reikalingas būtent tuo metu, kai oro prognozių specialistai turės žinių – keletą parų nuo Baltarusijos link Lietuvos pūs stiprūs vėjai.

Vladimiras Putinas rodo kumštį

Kodėl įtariu, jog šiandieninė Kremliaus valdžia specialiai, kryptingai, sąmoningai planuoja didelę nelaimę Astrave? Lietuvą gaubiant radiaciniam debesiui (kiek tos mūsų valstybės – vos 300 kilometrų nuo Vilniaus iki Klaipėdos), tikėtina, iš Lietuvos trauktųsi ne tik vilniečiai, kauniečiai ar panevėžiečiai, bet ir kariai. Taigi – ir čia dislokuoti NATO kariai. Sunku patikėti, jog ženkliai pakilus radiaciniam fonui ir nesant užtektinai saugių požeminių bunkerių Lietuvoje liktų budėti britų, vokiečių, portugalų ar amerikiečių ginkluotųjų pajėgų atstovai. Tokios aukos – beprasmės.

Štai tada ir atsirastų puiki proga rusų kariuomenės daliniams užimti ištuštėjusią Lietuvą (Vladimirui Putinui nusispjauti, kad keli tūkstančiai Rusijos karių po kelių mėnesių numirtų dėl spindulinės ligos sukeltų padarinių – juos tiesiog pakeistų kitais). Kremliaus vadovui svarbiausia, kad rusų kariauna atsidurtų Lietuvoje tarsi nejučiomis, be triukšmo ir šūvių. Pretekstas – neva atskubėjo tramdyti ištuštėjusiame Vilniuje plėšikaujančias gaujas.

O kaip klostysis įvykiai po to, puikiai žinome. Rusų kariuomenę vėliau bus labai sunku iškrapštyti. Matome, kaip jie, įkėlę koją į Gruziją, Moldovą, Ukrainą ar Siriją, ten laikosi įsikabinę ir rankomis, ir dantimis, ir kojomis. Tad išsisklaidžius radiacijai juos, įskaitant ir samdinius iš Vagnerio grupės, būtų sunku išprašyti ir iš Lietuvos.

Manau, kad Kremlius yra numatęs įvairiausių Baltijos šalių užėmimo variantų, įskaitant ir radiacinį. Okupacija pasitelkiant į pagalbą radiaciją, – lengviausia, todėl pati patraukliausia. Vladimiro Putino akimis žvelgiant.

2018.08.19; 08:00

Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir ekvadorietis Fabianas Sanchezas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Vilniuje, Lukiškių aikštėje, ketvirtadienį surengtame mitinge „Ginkite. Saugokite. Padėkite“ buvo liejamos emocijos dėl policijos neveiklumo. Mitingo organizatorius Vilniaus miesto tarybos narys Markas Adamas Haroldas kaltino policiją dėl jos neveiklumo bei melavimo visuomenei. Vilniaus meras Remigijus Šimašius atvirkščiai – padėkojo policijai, teigdamas, kad visi mes darome klaidų.

Iniciatyva surengti mitingą kilo tuomet, kai praėjusią savaitę Vilniuje gyvenantis ekvadorietis Fabianas Sanchezas buvo sumuštas gatvėje užpuolikams šaukiant „Lietuva – lietuviams“.

Apie šimtas Lukiškių aikštėje susirinkusių mitinguotojų policijos dėmesį mėgino atkreipti šūksniais ir plakatais „Svajok svajok apie saugią Lietuvą, kol vieną dieną neapsikentęs emigruosi“, „Ksenofobijai ne“ ir kitais.

Mitingo organizatorius M. A. Haroldas kaltino policiją dėl jos neveiklumo bei melagingos informacijos teikimo visuomenei. Pasak jo, policija turėjo ikiteisminį tyrimą pradėti be visuomenės spaudimo.

„Po tokių akibrokštų nesakykime, kad policijos darbe nėra jokių problemų ir viskas su jais yra gerai. Policija yra dažnai neveikli, meluoja bei dangsto savo neveiklumą. (…) Dėl mažo „žolės“ maišelio gresia laisvės atėmimas, o dėl neapykantos nusikaltimų, atrodo, negresia net ikiteisminio tyrimo pradėjimas. Fabiano atveju tik visuomenės spaudimas padarė įtaką, kad ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas. Kai tik mes paskelbėme mitingą, tik tuomet tyrimas buvo pradėtas. Tik tuomet policija pradėjo tikrinti vaizdo medžiagą, ko padaryti nesugalvojo dar prieš visuomenės spaudimą“, – mitinge kalbėjo Vilniaus miesto tarybos narys M. A. Haroldas.

Tuo tarpu Vilniaus meras R. Šimašius į policijos darbą žiūrėjo atlaidžiau, jis vis tiek padėkojo policijai už darbą ir teigė, kad vis mes darome klaidų.

„Pirmiausia aš noriu padėkoti pareigūnams, nes aš žinau tik tiek, kad neklysta tie, kurie nieko nedaro. Klaidų yra padaryta, ir tai akivaizdu. Ir padaryta rimtų klaidų. (…) Aš vis tiek matau supratimą, aš vis tiek matau, kad nuo šios dienos situacija bus geresnė. Aš tą matau ir todėl noriu padėkoti. Gal paradoksaliai skamba, bet nuo to norėčiau pradėti“, – sakė Vilniaus miesto meras.

Seimo narė Dovilė Šakalienė mitinge pažymėjo, kad policija savo darbą turi atlikti šimtu procentu.

„Aš noriu gyventi visuomenėje, kurioje jausčiausi saugi, nepriklausomai nuo savo lyties, spalvos, tautybės, orientacijos. Norėčiau, kad policija tą savo ,,Ginti. Saugoti. Padėti“ taikytų šimtą procentų visiems, kurie pakliuvo į bėdą, kurie yra skriaudžiami, kurie patyrė smurtą ar grasinimus“, – kalbėjo D. Šakalienė.

„Visuomenės pasipiktinimas kilo po pasyvios policijos reakcijos, užpuolus ekvadorietį Fabianą Sanchezą Vilniaus Antakalnio mikrorajone. Nors policija pripažino klydusi, o trečiadienį pranešta ir apie įtariamųjų sulaikymą, tačiau F. Sanchezo atvejis – tik vienas iš daugelio. Neapykantos nusikaltimų neatpažinimas ir netyrimas – sisteminė Lietuvos policijos problema“, – teigiama Lietuvos žmogaus teisių centro pranešime.

Vilniaus apskrities VPK viršininkas Saulius Gagas pripažįsta, kad su nekentėjusiu ekvadoriečiu F. Sanchezu nesusikalbėta dėl to, kad patruliai silpnai kalbėjo angliškai.

Trečiadienio vakarą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, atlikę tyrimo veiksmus, skirtingose Lietuvos vietose sulaikė du asmenis, kurie įtariami neteisėtais veiksmais prieš ekvadorietį F. Sanchezą. Praėjusią savaitę Vilniuje gyvenantis ekvadorietis F. Sanchezas buvo sumuštas gatvėje užpuolikams šaukiant „Lietuva – lietuviams“.

VPK viršininko S. Gago teigimu, antradienį pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir neapykantos kurstymo. Trečiadienio vakarą sulaikyti du Vilniaus miesto gyventojai, vienam yra 18, kitam – 26 metai. Vyresnysis jau yra teistas už viešosios tvarkos pažeidimą ir neapykantos kurstymą, fizinio skausmo sukėlimą, sveikatos sutrikdymą. Jaunesnysis taip pat jau žinomas policijai už viešosios pagarbios vietos išniekinimą, sukčiavimą, fizinio skausmo sukėlimą, grasinimą nužudyti, žmogaus terorizavimą. Policija kreipsis į prokuratūrą, kad ši kreiptųsi į teismą skirti griežčiausią kardomąją priemonę.

Kokios tautybės yra užpuolikai, S. Gagas neįvardino, bet patvirtino, kad abu kaltinamieji yra Vilniaus miesto gyventojai.

„Negaliu patvirtinti, kad jie rusakalbiai, bet galiu patvirtinti, kad jie yra Vilniaus miesto gyventojai“, – spaudos konferencijoje ketvirtadienį sakė S. Gagas.

S. Gagas patvirtino, kad nukentėjusiojo pareiškimas policijai buvo parašytas įvykio dieną 3-iajame policijos komisariate. Pasak S. Gago, incidentas įvyko 1-ojo policijos komisariato teritorijoje, pareiškimas buvo parašytas angliškai, todėl atiduotas versti. S. Gagas patvirtino, kad ne visuomet policijos komisariato komunikacijos atstovai turi visą informaciją ir kartais įvyksta nesusipratimų.

Policijos komunikacijos vadovas Ramūnas Matonis savo feisbuko paskyroje rašė nesuprantąs tokio mitingo prasmės.

„Neturiu duomenų apie kažkokį melą. Ir nematau prasmės pareigūnams kažką meluoti. Manau, greičiausiai dėl kalbos barjero jie nesuprato vienas kito. Todėl nelabai suprantu tokio mitingo prasmės“, – teigė R. Matonis.

Pasak VPK vadovo Sauliaus Gago, jei piliečiai mato poreikį rengti mitingą, tai jis turi ir vykti. Tai, anot jo, kiekvieno piliečio teisė bei laisvė.

Mitingą Lukiškių aikštėje surengė Vilniaus miesto tarybos narys M. A. Haroldas ir Lietuvos žmogaus teisių centras.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.27; 07:06

Liberalų sąjūdis turi 7 pretendentus kandidatuoti į Lietuvos prezidento postą. Kandidatais šios partijos nariai: europarlamentaras Petras Auštrevičius, Seimo nariai Eugenijus Gentvilas, Vitalijus Gailius ir Arūnas Gelūnas, Vilniaus meras Remigijus Šimašius, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas ir Elektrėnų meras Kęstutis Vaitukaitis.

Trečiadienį posėdžiavusi Liberalų sąjūdžio valdyba įvardijo šiuos partijos skyrių ir narių iki vasario pradžios siūlytus pretendentus būti kandidatais į prezidentus.

„Vieną pretendentą, tapsiantį liberalų kandidatu prezidento rinkimuose, partijos nariai patvirtins iki balandžio mėnesio“, – sako partijos pirmininkas E. Gentvilas.

Partijos valdyba taip pat svarstė partijos įstatų keitimus ir parengė atnaujintą įstatų koncepciją, pagal kurią bus rengiami įstatai, kuriuos planuojama priimti balandžio viduryje vyksiančiame partijos suvažiavime.

„Naujai ruošiamuose partijos įstatuose numatome, kad kitas pirmininkas bus renkamas tik tiesioginiuose rinkimuose visuotiniu partijos narių balsavimu. Taip pat sukame partijos decentralizavimo keliu, suteikdami didesnes sprendimo galimybes partijos skyriams dėl partijos veiklos ir finansų“, – sako E. Gentvilas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.09; 00:30

Solomoną ir jo bendrus sulaikiusiems policijos pareigūnams – Vilniaus mero padėkos. Sauliaus Žiūros (Vilniaus savivaldybė) nuotr.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius susitiko su policijos pareigūnais, sulaikiusiais 13 sienų tepliotojų, daugybę metų niokojusių Vilniaus pastatus „tagais“.

Sienų tepliotojus sulaikyti padėjo didelė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos pareigūnų komanda. 

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.04; 03:30

Algis Uzdila, šio teksto autorius

Kaunas – tikroji ar laikinoji Lietuvos sostinė? Visų valstybių piliečiai sostinę laiko savo miestu ir ten kaupia ne tik valdžios rūmus, bet ir visą savo dvasios spindesį. Sostinės veidas atspindi tautos mąstyseną. Kur užsienio turistas Lietuvoje turės ieškoti šio krašto charakteristikos ir tautai būdingų simbolių, jei ne sostinėje?

Deja, Lietuva į šitą sistemą negula, nors ir kiek bebūtų kalbama apie krašto europėjimą. Kai mūsų piliečiai ieško sau Europos ir emigruoja, jie nesuvokia, kad su savimi vežiojasi savo skursną po visą Europą. Kas ją turi savyje, neprivalo jos kur kitur ieškoti.

Pasiklausius Viniaus mero Remigijaus Šimašiaus kalbų viešmenyse (televizijoje ar radijuje) susidaro vaizdas, kad jo mąstysena nepraaugusi seniūno pareigybių, nes jam Vilnius – tai geriausiu atveju vienas iš Lietuvos miestų ir nieko daugiau.

Labai nenoriai kalbu apie žmonių trūkumus viešai (kun. B.Lyris moko: „Kai kito silpnumas ir klaidos Tavęs nepiktina – Tu pasieki brandą“). Bet kai žmogus užima viešąjį postą, kitaip, matyt, ir negalima.

Vilniaus meras š.m. lapkričio 29 d. pakviestas į LTV ir žurnalisto Edmundo Jakilaičio užlauštas kalbėjo gan akiplėšiškai, net nesuvokdamas, ko jo iš tikrųjų laidos vedėjas klausinėja. Išmokęs savo maldelę ją ir pyškino.

Kurie Lietuvos politikai draudžia Lukiškių aikštėje statyti didingą Laisvės paminklą – Vytį? Slaptai.lt nuotr.

Viena mano mokytoja kartodavo: „Pasakyk, koks tavo vardas, ir aš žinosiu, kas tavo tėvai“. Kas čia bendro su filosofija – paklaus ne vienas. Vardus rinkdami tėvai atskleidžia savo intelekto lygį. Jeigu suprastų, ką lotyniškai reiškia „claudus“ ir „claudius“ (šlubas, šlubis), neskubėtų savo vaikams rinkti Klaudijaus vardo.

Žavimės ir Remigijais (irkluotojais), Gitanomis, Konsuelomis ir pan. Ne, ne. Nesu nei rasistas, nei bala žino kas. Tik suprantu, kad šeimos intelektinė atmosfera labai dideliu sluogu gula vaiko sąmonę. Ir kol žmogus gyvena privatų gyvenimą, jokios reikšmės tas neturi. Bet kai eina į viešumą, ne visai tas pats, kas kaip mąsto.

Tarpukarį Lietuva gedėjo, netekusi savo senosios sostinės Vilniaus. Ją atgavusi nemoka tuo džiaugtis ir didžiuotis, nemoka išnaudoti jos poveikio visos tautos dvasiniam gyvenimui. Turėjome laikinąją sostinę Kauną, ir toji tradicija gula mūsų sąmonę, kad dar ir šiandien ne vieno valdininko sielą gniuždo.

Vyčio likimas geriausias to pavyzdys. Vytis, Lietuvos simbolis, kūrybinės dvasios polėkis, iškeliamas į laikinąją sostinę Kauną. Žinoma, dar gerai, kad ne į Sangrūdą. Drįstame pasakyti, kad Lietuvos partizanai aukojo gyvybę už Lietuvą ir kryžių, nes buvo tikintys, bet jiems ir Vytis spindėjo akyse, nes su kuo dar galėjo sieti Lietuvą, dėl kurios laisvės aukojosi.

Lietuvos sostinės nusostėjimas labai parankus kažkam, tik jau tikrai ne mūsų tautai.

2017.12.01; 05:00

Ramybė. Apie tokią ramybę mes kol kas galime tik svajoti. Slaptai.lt nuotr.

Negerkite, vaikai! Nutinka po to taip, kad išgėrus litrą alkoholio, ryte apima panika, nes sunkiai prisimenama, kas vyko prieš tai ir tik po 5 metų, paaugę staiga suvokiate, kad galite paklausti facebook draugų – gal jie prisimena?

Politikai priekabiauja prie vienas kito ir visi drauge – prie ne politikų Lietuvos piliečių, tačiau prabėga laikas ir pasimiršta, lieka tik pasekmės, kurias pamatome vieną rytą prablaivėję, prabudę 27-aisiais Nepriklausomybės metais. Vaizdai, įspūdžiai, padėtis, pasaulis aplink ne koks ir visai ne toks, kokį palikome užmigdami, naiviai tikėdamiesi, kad lyg per sapną nubėgę kiekvienam skirtą intervalą, finale matysime šiek tiek šviesesnius reiškinius nei regėjome starte.

Elito ir minios estafetė

Politinis elitas startinėse pozicijose užsiėmęs patogesnes, pelnytas ir nepelnytas, ar atsitiktinai pakliuvusias geresnes vietas, visą laiką bėgo priekyje užsiėmęs savo reikalais ir reikaliukais, kas 4 metus, rečiau ar dažniau, patikindamas iš paskos skuodžiančią piliečių minią, kad „jau netrukus!“ Tik įstosime į Europos Sąjungą, į NATO, įsivesime eurą, gal dar 5 ar 10 metelių teks pasistengti, dar pakils Bendrasis vidaus produktas (BVP), dar nusipirksime modernesnės medicininės įrangos ir pagerės jūsų, mieli piliečiai, sveikata, renovuosime mokyklas ir jūsų vaikai įgis geresnį išsilavinimą, surengsime dar keliems tūkstančiams valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimo kursų ir dar padidės jų darbo našumas – visi būsime, o ypač jūs mieli rinkėjai, labiau pilietiški, darbštesni ir, galiausiai, turtingesni.

Politinė vilties aksioma

Pagrindinė žinia, kurią politinis elitas turėjo ir turi perduoti miniai – nepraraskite vilties, juk nusipelnėte gyventi geriau, gražiau, darbiau, saugiau, turtingiau ir ilgiau. Šiuo atžvilgiu, visų Vakarų politinių jėgų ideologijos gali būti gretinamos su religija, tikėjimu, kad anapus, kai šis beprotiškas, o kartais ir beprasmiškas intervalas žemėje baigsis, ten pagaliau būsite laimingi. Skirtumas tik toks, kad religija laimės būseną perkelia ten, iš kur, bent jau tradicinių pažiūrų čiabuviai, skambučių nesulaukia – nėra kaip patvirtinti, bet nėra kaip ir paneigti, tad žmonės dažniausiai renkasi geriau viltį, nei neviltį.

Politikų pažadai apie gerovę dažniausiai būna konkretesni. Naivesnės arba į atvirą populizmą linkusios politinės jėgos geresnes permainas žada jau po 4 metų, o labiau patyrę ir blaiviau į pasaulį žiūrintys politikos vilkai kalba apie ilgesnius – dešimtmečius siekiančius periodus, žinodami, kad vilties reikia ir riekės ilgam. Žmonėms – tai tinka. Svarbiausia – juk yra vilties. Vieni patiki tais, kurie žada netrukus, kiti – tais, kure žada vėliau, tačiau iš esmės toks modelis galioja.

Atimti viltį rizikinga

Jei politikas šią schemą pažeidžia, net ir labai galingas, stiprus, pats oligarchų oligarchas bebūtų – baigia karjerą blogai. Pavyzdžių apstu. Geriausias jų, mūsų pamiltos šalies Ukrainos atvejis. Viktoras Janukovičiaus pasižadėjimai savo šalies piliečiams, kad stosime į ES ir pagaliau gyvensime geriau, buvo ta viltis, kuri leido nuskurdusiai, nualintai, žemiausius visų parametrų gyvenimo kokybės rodiklius susirinkusiai bendruomenei kentėti ir, su atkakliu tikėjimu ateitimi, vegetuoti. Kai viltis buvo atimta – sprogimas tapo neišvengiamu. Kai iš žmonių viltis atimama, jų nebesulaikysi nei kulkomis, nei greit įtikinsi naujais pažadais – pakyla, eina ir šluoja, ką ir matėme Kijeve. Visos revoliucijos taip prasidėdavo ir baigdavosi, kai atsirasdavo naujas pranašas, pasiūlydamas miniai naują, arba tą pačią, kuri iš jų buvo atimta, viltį.

Šiuo atžvilgiu politiką vėl galima gretinti su religija ir tikėjimu. Labai maža dalis piliečių, dėl visiškai objektyvių priežasčių, gali realiai įvertinti vilties apie gerovę šioje žemėje nešėjų galimybes, kompetenciją ir sugebėjimus, o didžiąją dalį žmonių tereikia tik įtikinti. Nesvarbu ar pažadai realūs, pagrįsti, įgyvendintini ir, apskritai, – nesvarbu ar darbai apie kuriuos kalbama iš viso reikalingi ir duos naudos. Svarbiausia, kad minia jais patikėtų bent jau tiek, kad rinkimų dieną nueitų prie balsadėžių ir už savo tikėjimą, į kurį viltis sudėjusi, balsuotų.

Nėra ko, o pasiūlyti reikia

Dabartinį Lietuvos valdantįjį elitą ištiko tokia bėda, kad nėra ateityje jokių objektyvių šviesulių, kuriuos galėtume išvysti, vilties, kuria galėtume tikėti, organizacijos, į kurią galėtume įstoti. Į ES jau įstojome, tad galima tik išstoti, bet dėl to vargu ar taps geriau, juolab išstojus iš NATO – saugumo nepadaugės. Kaip apie galimą „šviesulio – vilties“ instituciją buvo pasamprotauta stojant į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO), kuri diktavo tam tikras stojimo sąlygas. Tačiau, kad siekiamybė priklausyti dar vienai globaliai struktūrai sudomintų piliečius tiek, kad jie su EBPO susietų savo viltis, buvo naivu tikėtis.

Bemaž apie religinę viltį žinią yra ištransliavęs valdančiųjų partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, pareiškęs tam tikras savo preferencijos lietuviškosios pagonybės tradicijų atžvilgiu. Tačiau paaiškėjo, kad jo pasaulėžiūra apsiribojo tautiniais kostiumais vaikams ir pėsčiųjų žygiais Lietuvos gamtoje suaugusiems, tad potenciali viltis tapti unikaliais savo tikra ar rekonstruota religija, neišsipildė.

Tėvynės meilės dilemos

Kai visuomenei nepasiūlomas įtikinamas vilties ateityje variantas, prasideda nemalonūs dalykai, kurie daugiau ar mažiau sietini su nevilties apraiškomis. Tarkim, kad ir gerokai išaugęs emigravusiųjų iš Lietuvos skaičius reiškia tai, kad žmonės savo šalyje perspektyvos arba vilties nebemato ir išvyksta ten, kur, jų nuomone, vilties dar yra. Visaip nutinka. Kartais viltį suranda, kartais neranda, bet atgal ketina grįžti dažniausiai tik numirti. Nors irgi ilgainiui integruojasi į bendruomenes, suranda naujus draugus, tad ir tas paskutinis noras lieka neišpildytas. Galų gale mirusiųjų niekas ir neklausia, jie patys irgi, prieš iškeliaudami, nebenori apsunkinti artimųjų sakralinių reikšmių rūpesčiais.

Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O kas gi lieka daryti pasilikusiems, gyviems, neprisidėjusiems prie Lietuvos rekordo pagal savižudybių skaičių, neemigravusiems, kurių, nepaisant kryptingų naujosios vyriausybės pastangų – išguiti kuo daugiau rimtos socialinės atspirties po kojomis neturinčių žmonių iš Lietuvos – vis dar yra bemaž 3 milijonai (2016 m. dar buvo 2 888 558, bemaž tiek pat, kiek 1962–1963 m.).

Galbūt, „Misija Sibiras“ pavyzdžiu jau laikas planuoti naujus pilietinius judėjimus – „Misija Europa“ ir „Misija Amerika“, kurių tikslas būtų mirusiųjų emigracijoje lietuvių palaikų parsigabenimas ar bent jau jų kapų aplankymas? Ar tokios misijos būtų šventvagystė? O gal kaip tik atvirkščiai – tautos dalis pabėgo juk ne nuo Lietuvos, tik išvyko ieškoti Eldorado, kuriame jie būtų reikalingi. Labai dažnai išvyko kaip tik dėl Lietuvos – ne abstrakčios, bet konkrečios, kad jų gimtinėje pasilikę artimieji turėtų kuo maitintis, už ką mokytis ir gydytis.

Jei vilties nėra – pasiūlykime neviltį!

Be abejo, dabartinė vyriausybė yra suskaičiavusi, kiek dar iš šalies žmonių turi iki 2020 m. išvykti, kad ateityje, svarstant biudžetą, nebūtų padarytą lemtingų klaidų. Įvertinus tendencijas, šalyje po 3 metų dar turėtų likti virš 2,7 mln. piliečių. Kadangi, pagal biudžeto planus, ko gero, – daugoka, o premjeras mėgsta visada pridurti, kad „darėme ir darysime“, tad sieks dar daugiau ir jau imasi konkrečių veiksmų procesams paspartinti. Tenka pripažinti, kad jam sekasi. Bent jau šiais metais, vidutiniškai 50 tūkst. emigravusiųjų per metus vidurkis bus viršytas.

Ko gero, S. Skverneliui į galvą yra atėjusi išganinga mintis, kad jei nėra pozityvių dalykų, kurie piliečiams galėtų suteikti vilties, juos galima pakeisti negatyviais. Svarbu suformuluoti, kad jų sieksime ir kryptingai tai daryti.

Vytį – į miškus pas urėdus

Niekaip negalima paneigti, kad šiuo atžvilgiu S. Skvernelio vyriausybės nariai lenktyniauja išradingumu. Vienas iš tokių kūrybiškumo pareikalavusių būdų – jei vyriausybės ir Seimo nariams nėra kuo užsiimti, nesuprantama ką ir dėl ko daryti – reikia prie ko nors priekabiauti. Gražiai su šia intencija startavo Aplinkos ministras Kęstutis Navickas, nusprendęs kibti urėdams į atlapus. Miško žmonės labai ir nesipriešino – iš pradžių nustebo, po to padūsavo, pabandė pasikalbėti, bet nebuvo su kuo, tad pasigalando kirvius ir išėjo į miškus malkomis pardavimui ir bilietais į anapus rūpintis.

Plakatas skelbia, kad Kultūros ministrei dar derėtų pasimokyti vidurinėje mokykloje. Slaptai.lt nuotr.

Įdomų priekabiavimo prie kultūros precedentą pateikė Liana RuokytėJonsson. Kultūros ministrė nusprendė, kad keistai ji atrodys plačiai besišypsanti monumentalaus raitelio ant žirgo papėdėje Lukiškių aikštėje. Galbūt įžvelgė tam tikrų pavojingų aliuzijų su tais laikais, kai raiteliai buvo tikri ir užsiėmė, anot istorikų, plėšikavimu ir prievartavimu kaimyniniuose kraštuose. Netgi, anot legendos, dabartinės valdančiosios tautos Europoje riterį ant laužo dievų garbei yra ne vieną suspirginę. Jei būtų ant nedidelio žemaituko pasodinę kokį mikimauzą, pakemoną ar teletabį, niekam tas monumentas nebūtų užkliuvęs. O dabar buvo ir neramu, ir negerai, nes Vyties vizija, apie kurią visuomenė kalba, akivaizdžiai susijusi su priekabiavimo atvejais prie svetimų, tuo metu silpnesnių aplinkinių tautelių.

Lietuva nori didingo Laisvės paminklo. Slaptai.lt nuotr.

Kad nebūtų visuomeninis projektas realizuotas – sumegzta sumani intriga. Monumentalus paminklo projektas atmestas, paskelbtas naujas konkursas, laimės jį, ko gero, tas pat raitelis ant žirgo, tik jis nebebus panašus ir tautos sąmonėje įsitvirtinusį Vyties įvaizdį. Jei istoriniais šaltiniais nesiremiama, kur valdovų anspauduose išlikęs Vyties simbolis visada išreiškia veržlumą, – tai galima kurti kokius tik norima naujus įvaizdžius. Ilgainiui piliečiai priprastų, tačiau šiuo metu, ko gero, – tai ir svarbiausia intrigos idėja – siekiama tik supriešinti visuomenę.

„Kam to reikia?“ – retorinis klausimas. Ko gero, reikia tam, kad žmonės būtų piktesni, galbūt pradės pykti nebe ant kultūros ministrės, bet ant skulptorių, architektų, vienas ant kito, kaimynų, tolimų ir artimų draugų bei priešų, bus užsiėmę pykčiais ir kultūros ministrei nebekvaršins galvos.

Pyktis ir sveikata medicinoje

Priekabiavimo prie įvairų piliečių grupių rekordininku šioje vyriausybėje visgi yra Aurelijus Veryga. Paskutinis jo sumanymas pribloškė ligotus žmones, kurie nuo šiol bus priversti dėl elementarių vaistų nuo slogos ar galvos skausmo laiką leisti eilėse prie gydytojų kabinetų. Šio sumanymo tikslas toks pat, kaip ir minėtųjų, – žmonės turi būti pikti. Pykti ant vaistininkų, ant savęs, kodėl susirgo, ant kaimynų eilėje prie gydytojo kabineto. Gydytojai taip pat turi labiau pykti ant pacientų, kurie be reikalo juos trukdo su savo bėdomis. Problemų pas juos žymiai daugiau, nei kažkas galėtų jas vienu mostu išspręsti pakeldamas atlygį už sąžiningą darbą.

Iš tiesų bėdos medicinos srityje brendo jau nuo pat euro įvedimo. Pirmiausia, pabrango padėka už gydytojų parodytą dėmesį. Nors skaičius ant banknoto ir tas pats, tačiau jo nešėjui pensija 3,45 karto nepadidėjo – štai ir turėjo žmonės apsispręsti, ar nusipirkti vaistų, ar padėkoti gydytojui. Pasikeitė ir jaunesnės kartos požiūris, kuris pilietiniais ar kokiais kitais sumetimais, vis dažniau linkęs medicinos darbuotojams padėkoti tik žodžiu ir šypsena, o ne konkrečiu nominalu, už kurį gavėjas galėtų sumokėti viduriniajai visuomenės klasei derančius mokesčius prekybininkams.

Naujo chaoso įnešimas į medikų ir pacientų terpę – sumanus ministro žingsnis. Piliečiai pajus, kad gydytojai jiems reikalingi, gydytojai pradės dar labiau skųstis, kad pacientų pas juos per daug ir t.t. Jeigu tikslas buvo, kad būtų ne geriau, o blogiau – jis pasiektas.

Fantasmagorijos, tačiau jos realios

LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ sveikatos ministras, po vaistinėse ir prie šeimos gydytojų kabinetų kilusio chaoso, pripažino, jog nesitikėjo, kad padėtis tokia bloga. Anot jo, vaistus, kurie nuo šiol tapo receptiniais, galima pakeisti kitais vaistais su ta pačia veikliąja medžiaga. „Nė vienas medicinos studentas nesimoko nei vieno firminio pavadinimo. Visi vaistai yra išrašomi veikliąja medžiaga. Sutinku, kad yra psichologiniai (pacientų – aut.) nusiteikimai, reakcijos į tablečių spalvą ar pakuočių grožį“, – tikino ministras.

Skulptoriaus Stanislovo Kuzmos kompozicija „Lozoriau, kelkis“ – Santariškių ligoninės teritorijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nors, anot A. Verygos, reformų tikslas buvo, kad pacientai mokėtų už vaistus mažiau bei paaiškino, kad problemų šaknys yra pacientų neapsisprendimas, ko jie nori: „Lietuva yra labiausiai (už vaistus – aut.) primokanti šalis, o pacientai labiausiai skundžiasi. Man labai įdomu, kai pacientai vienoje apklausoje skundžiasi, kad tenka daug primokėti, o kitąkart skundžiasi, kad neturi teisės rinktis. EBPO yra įvardijusi Lietuvą kaip šalį, kur priemokos yra vienos didžiausių. Mūsų pareiga šitą problemą spręsti.“

Tad ministras ir išsprendė problemą priversdamas susirgusius piliečius paįvairinti savo gyvenimą vaistų pakuočių nauju dizainu, kitokios formos ir spalvų tablečių įvairove, laukiant eilėse prie šeimos gydytojų kabinetų.

Sunku spręsti, ar ministras pats taip sumanė, ar jam liepė premjeras, ar patarė, tarkim, buvęs Vaistų gamintojų asociacijai vadovas ir amžinasis gydytojų profsąjungos prezidentas Liutauras Labanauskas.

Jei bus sugriauta, bus ką statyti

Iš esmės, šios „profesionalų vyriausybės“ ir valdančiosios partijos išskirtinis bruožas tas, kad jie linkę inicijuoti chaosą netgi ten, kur kokių nors įtampų visuomenėję iki tol nebuvo galima net įtarti esant.

Vykdomų reformų tikslas, ko gero, ir yra tik sugriauti, dažnai motyvuojant poreikiu sunaikinti prieš 27 metus išnykusios sovietinės sistemos reliktus ir visiškai neimant į galvą, kaip ir kas bus sukurta. Panašūs precedentai matomi bemaž visose veiklos srityse, eilinį kartą reformuojamose švietimo, socialinės apsaugos, mokesčių sistemose. Galbūt į valdžią netikėtai pakliuvusiems avantiūristams kas nors patarė, kad pirmųjų kadencijos metų sugriovimus bus galima pavadinti „nepopuliariais sprendimais“, kurie visada priimami kadencijų pradžioje, ir paskutiniais kadencijos metais, kai taps aišku, kas iš šių avantiūrų išėjo, bus galima leisti žmonėms apsiraminti ir nieko nebedaryti, šiek tiek pataisant tai, kas iš chaoso bus užgimę.

Galbūt nevilties, kaip alternatyvios siekiamybės piliečiams pasiūlymas tėra laikinas reiškinys? Premjeras apie žmonėms būdingą vilties poreikį tikrai nepamiršo, nes kiekviena proga patikina piliečius, kad tos problemos, kuriomis jie nepatenkinti šiais metais, bus išspręstos kitais. Taigi, apie gerąją naujieną, žmogus, pagalvoja ir viltį piliečiams bando suteikti ir pozityvią, ne tik negatyvią.

Reformos, kaip valstybės pažinimo būdas

Vis dėlto į priešingas puses tempiamo valdžios garvežio veiksmai neturėtų artimiausiu metu keistis. Dar vienas šią valdžią iš kitų išskiriantis bruožas – kompetencijos ir mokslo vertės ignoravimas. Elgsena gana natūrali, kadangi į Seimą susirinko, tegu ir aukštojo, tačiau gana siauro agronominio – agrarinio išsilavinimo žmonės, todėl visi kiti mokslai, kurių jie nesupranta, kelia baimę ir natūralų atmetimą. Galima žmogiškai suprasti tuos politinius lyderius, kurių pasaulėžiūra formavosi svajojant apie derybas dėl baudos dydžio su greitį viršijusiais vairuotojais ar salietra užpiltų runkelių matmenų padidėjimo stebuklą. Pakliuvus į politinių intrigų, kompromisų ir galimybių terpę, šalia to, patiriant atsakomybės už šalies dabartį ir ateitį naštą, – galva ir susisuka. Tokiu atveju, jei įtampa smegenų pusrutuliuose nebepagimdo konstruktyvių sprendimų, ji pradeda gimdyti destruktyvius, kurie galiausiai (nes kitokių nėra) ir tampa siekiamybe.

Valstybės valdymo mechanizmai sudėtingesni nei laikrodžio sraitelių veikimo principai

Kiekvieno smalsaus žmogaus vaikystės prisiminimuose rasime panašių pavyzdžių, kai, tarkim, apimdavo įgeidis sutaisyti laikrodį. Žinoma, iš pradžių jį tekdavo išardyti, kad taptų suprantama, kaip laikrodis veikia. Neretai būdavo išardomas veikiantis laikrodis, nes tik pagal jį galima pataisyti neveikiantįjį.

Panašiai ir su valstybės reikalais dabar klostosi. Nors dauguma reformų keistos ir bereikalingos, jų tikslai mirtingiesiems nesuvokiami, tačiau pačios reformos yra geras būdas pažinti ir suprasti, kaip viena ar kita valstybės struktūra veikia. Kai bus suprasta, galbūt kažkas ir bus sukurta ar „sutaisyta“, o jei sutaisyti nepavyks, beliks išmesti.

Visuomenės baiminamasi, nes ji turi iniciatyvų

Dar vienas svarbus momentas vykdant dabartines reformas – detalės. Kuo jų mažiau, tuo geriau, nes tuomet surinkti mechanizmą paprasčiau. Bene visais atvejais kalbant apie šios vyriausybės veiklos metodus – nereikalingiausia detalė yra bendruomenės ir jų iniciatyvos. Kaip ir svetimo, nepažinaus mokslo atveju, visuomeninės iniciatyvos valdantiesiems kelia pasidygėjimą. Nepasitikima visuomene ne atsitiktinai, o fundamentaliai. Tai pasakytina ir apie nepasitikėjimą regioninėmis miškininkų organizacijomis, jas sunaikinant ir kuriant vieną valstybinį monstrą, nepasitikėjimas patriotiškai nusiteikusiais piliečiais, inicijavusiais nacionalinio simbolio atsiradimą Lukiškių aikštėje, nepasitikėjimas žmonėmis, kurie be gydytojų pagalbos sugeba nuspręsti, ar vaistai nuo slogos jiems padeda ar nepadeda, reikalingi ar nereikalingi.

Kai optimistinių scenarijų nėra, vilties, kad bus geriau taip pat nėra iš kur paimti ir ką žmonėms pasiūlyti, tuomet tiesiog sėjamas chaosas tikintis, kad nuo jo pavargę žmonės patikės savo likimą buvusiam statutiniam pareigūnui, generolui, ir tas įgyvendins policinės valstybės modelį. Jeigu ir be didelio noro – tai bent jau todėl, kad kitokios visuomeninių, socialių ir pareiginių santykių konstrukcijos sukurti jis ir nemoka.

Tiesa, kiekvienos ES šalies premjeras žino, kad vargiai tai bus įmanoma. Europos centre mažiausia bėda, be vis dėlto bėda – kilęs kitų europiečių nepasitenkinimas. Tačiau žino ir tai, kad įgyvendinti nieko ir nereikės. Svarbu, kad piliečiai tikėtų, kad jis įgyvendinti gali ir įtikėtų, kad policinė valstybė jiems reikalinga, o kas gi kitas gali ją sukurti geriau, jei ne policininkas. Panašu, kad pagoniškos Lietuvos vizija R. Karbauskio galvoje jau patyrė pralaimėjimą ir išsisklaidė, užleidusi vietą viską reguliuojančios, tvarkančios ir sprendžiančios „tvirtos rankos“ idėjai.

Valdžia be alternatyvos

Tad piliečiams belieka tik priekabiauti: moterims prie vyrų, vyrams prie moterų, viršininkams prie pavaldinių, o tiems, kurie neturi prie ko, tenkintis svetimais priekabiavimais socialiniuose tinkluose ir kt. media kanaluose.

Kadangi šią valdžią ištiko dar vienas išbandymas – Seime nėra net ko nors panašaus į opoziciją, valdžia iš neturėjimo ką veikti priekabiauja prie visų iš eilės. Beveik nėra abejonių, kad nereikės nei 5 metų, užteks ir 3, kai šio priekabiavimo aukos pradės skųstis, bandydamos viena kitą ir tuos, kurie priekabiavimo nepatyrė, įtikinti, kad buvo iki sąmonės netekimo apgirtę ir tik dabar išblaivėjo, subrendo ir nusprendė, kad gali pasakyti „tiesą į akis“ viešai, bet kaip jau tapo įprasta – tik savo socialinių tinklų paskyroje.

Asmeninio ir valstybinio priekabiavimo panašumai

Kino režisieriaus Šarūno Barto ir aktorės Julijos Steponaitytės istorija, visą savaitę sprogdinusi žiniasklaidos kanalų reitingus, išties atvėrė visuomenės piktžaizdę, kuriai vaistų galima būtų rasti sveikoje, bet vargu ar jų atsiras su A. Verygos receptais ar be jų pasiligojusioje visuomenėje. Viskas aišku tapo tik buvusiam teisingumo ministrui ir dabartiniam Vilniaus merui Remigijui Šimašiui. Suskaičiavo liberalas sąskrydžiuose išgertus liber-alaus butelius ir konstatavo: „Kaltas! Lydekai paliepus, man panorėjus – dink Bartai iš Vilniaus savivaldybės patalpų, kad ir į Kauną pas Visvaldą Matijošaitį. Tiesa, ten gali būti dar blogiau. V. Matijošaitis irgi buvęs policininkas, tad gali iš Vilniaus nelegaliai emigravusi įtariamąjį menininką sulaikyti 2 mėn. belangėje, kol išgirs „nuoširdų prisipažinimą“.

Kadangi logiškai suvokiamais sprendimais šioje istorijoje net nekvepia, derėtų J. Steponaitytei rašyti pareiškimą policijai dėl patirto pažeminimo, pateikti priekabiavimo įrodymus ir pasitikrinti blaivumą. Absurdas, tačiau, o kaip kitaip?

O į ką kreiptis piliečiams, kurie patiria valdžios žmonių įkyrias priekabias? Rašyti pareiškimus policijai, bet ten, anot R. Karbauskio, buvęs policininkų vadovas, o dabar premjeras, yra išsaugojęs geranoriškų santykių kanalus ir, kaip visi esame pratę, santykiai su viršininku bus policininkams svarbesni už santykius su eiliniu pareiškėju, bent jau todėl, kad viršininkas nepradėtų priekabiauti.

Lieka tik viltis, kuria galime pasikliauti. Tačiau šįkart ir jos vietoje pateikiama beviltiškos ateities prognozė. Visa tai tik tam, kad būtų sukurtas chaosas, pažintos jo sudėtinės dalys, tuomet galbūt kažkas sukurta, o jei nepasiseks, teks viską išmesti – galbūt ir savaime išbyrės tos detalės –„visuomenės atomai“ po platųjį pasaulį.

2017.11.19; 06:30

Vilniaus meras Remigijus Šimašius mano, kad Liberalų sąjūdis turi išlikti ir neturėtų kažkaip persikrikštyti.

„Aš esu vienareikšmiškai už tą scenarijų, kad liberalai neturi persikrikštyti ir kažkaip vartytis kūliais, apsimetinėti, kad su tomis pačiomis idėjomis, su ta pačia komanda, su tai pačiais žmonėmis mes neva kažkokie kitokie būsime. Man atrodo, mūsų didysis iššūkis yra kaip geriau atstovauti savo rinkėjams šiandien, kaip padaryti, kad liberalios idėjos būtų labiau girdimos“, – sakė šeštadienį po Liberalų sąjūdžio tarybos posėdžio žurnalistams sakė R. Šimašius.

Jis apgailestavo, kad per gruodžio 9 dieną vyksiantį Liberalų sąjūdžio suvažiavimą partijos pirmininkas nebus renkamas tiesiogiai.

„Man apmaudu, kad iš to skubėjimo nebus tiesioginių partijos pirmininko rinkimų, o jis bus renkamas suvažiavime, kas, mano supratimu, nėra tiek demokratiška, tiek gerai ir tiek partiją telkiančiai, kiek būtų visuotiniai rinkimai“, – sakė R. Šimašius.

Vilniaus meras negalėjo atsakyti, ar sieks vadovauti Liberalų sąjūdžiui. „Dėl savo dalyvavimo pabaigoje apsispręsiu. Kol kas aš matau, kad Eugenijus Gentvilas, kaip laikinasis pirmininkas, savo pareigas atlieka puikiai“, – sakė R. Šimašius.

Kaip jau skelbta, liberalų taryba priėmė sprendimą nekurti naujos partijos. Už Liberalų sąjūdžio išsaugojimą balsavo 100 tarybos narių, prieš – 2, susilaikė – 5 liberalai.

Liberalai taryboje taip pat nusprendė, kad partijos suvažiavimas vyks gruodžio 9 d., o jo metu bus išrinktas naujasis partijos pirmininkas ir kitos partijos institucijos: pirmininko pavaduotojai ir visa valdyba.

„Greitesnis partijos narių suvažiavimas ir naujojo pirmininko rinkimai reikalingi partijos laivo stabilizavimui. Mūsų atsinaujinimo procesai vyksta nuolat, su užsispyrimu plaukiame per stipriai banguojančius teisinius ir politinius vandenis į priekį ir mums reikia ne ilgalaikio laikinojo pirmininko, o naujo vadovo, kuris iškels bures ir su nauja jėga kibs į darbus“, – sako E. Gentvilas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.06; 02:29

Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Situacija yra labai rimta ir reikia kuo skubesnių sprendimų ir sparčiau vykdyti darbus, sakė šeštadienį Vilniaus meras Remigijus Šimašius, paprašytas įvertinti Gedimino kalno būklę.

„Situacija yra labai rimta, tai visiškai akivaizdu. Manau, kad tie darbai, kuriuos šiandien atlieka ministerija ir muziejus, jie turi būti daromi sparčiau. Jie turi būti daromi, kad išvengtume tokių dalykų ateityje“, – šeštadienį žurnalistams sakė Vilniaus meras R. Šimašius. Kalbėdamas apie Gedimino kalno būklę, jis pažymėjo, kad ši vasara buvo daugiau kaip dvigubai lietingesnė nei anksčiau. Meras pažymėjo, kad nors šiuo metu kalnas nepriklauso savivaldybės kompetencijai, tačiau jo nuomone, reikėtų skubesnių sprendimų.

„Reikia skubesnių sprendimų ir skubesnių darbų vykdymo. Miestas, be abejo, gali prisidėti, bet, kaip ne kartą esu konstatavęs, kalnas yra Kultūros ministerijos žinioje. Jeigu būtų nuspręsta perduoti miestui, tai, natūralu, spręstume, kokius greitesnius žingsnius daryti“, – sakė R. Šimašius.

Kaip jau skelbta, penktadienį ir šeštadienio rytą sostinės Gedimino kalne viena po kitos nuslinkus nuošliaužoms, kalnas lankytojams uždaromas.

Taip nuspręsta ne todėl, kad lankytojams grėstų pavojus, bet prevenciniais tikslais, šeštadienį žurnalistams sakė kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius.

Anot viceministro, nuošliaužos paties kalno stabilumui ir geologinėms struktūroms pavojaus nekelia, nes yra nuslinkusi velėna bei supiltinis gruntas.

Rytiniame šlaite 24 m ilgio ir apie 20 m pločio nuslinkusi velėna atidengė laikančias konstrukcijas ir įgriuvo dalis paties pagrindinio tako dangos. Pasak viceministro, todėl ir nuspręsta prevenciniais tikslais lankytojams uždaryti Gedimino kalną.

Vilniaus miesto savivaldybė dėl Gedimino kalno būklės yra paskelbusi ekstremalią situaciją.

2017.11.06; 03:00

Šalies politinės partijos pastaruoju metu kunkuliuoja. Lietuvos socialdemokratų partija ir dalis jau buvusių partijos narių pasitraukė iš valdančiosios daugumos ir pradėjo kalbėti apie naują politinę organizaciją. Liberalai, krečiami korupcijos skandalo, taip pat kalba apie partijos „restartą“.

Savotiškame intrigų sūkuryje atsidūrė Vilniaus miesto meras ir buvęs Liberalų sąjūdžio pirmininkas Remigijus Šimašius. Jo neva darytas spaudimas ir rašytos žinutės Vilniaus administracijos direktorei gali atsidurti etikos sargų akiratyje. Dar prieš tai Vilniaus miesto Taryboje įvyko transformacijos, kai liberalai iš valdžios pašalino konservatorius ir iš vicemero posto atleido Valdą Benkunską. Jį pakeitė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovė Edita Tamošiūnaitė. Galiausiai šią savaitę prie naujai pasirašytos Vilniaus miesto savivaldybės koalicijos prisijungė ir pati LLRA.

Taigi šiame intensyvių politinių permainų etape nedidelė ir ganėtinai uždara Lietuvos lenkų rinkimų akcija, neeikvodama daug energijos vidiniams vaidams, panašu, naudojasi esama padėtimi. Įdomu tai, kad dar prieš metus LLRA-KŠS buvo apskritai atitverta nuo galimybės prieiti prie valdžios centro, o ką jau kalbėti apie galimybę pretenduoti į postus.

Tuomet Premjeras Saulius Skvernelis sudarydamas Vyriausybę labai aiškiai pabrėžė, kad LLRA-KŠS lyderio Valdemaro Tomaševskio „neaiškių“ pozicijų po Krymo okupacijos demonstravimas kelia daug klausimų. Tai, anot Premjero, yra tikras kliuvinys galimam bendradarbiavimui formuojant Vyriausybę. Todėl, tvirtino S. Skvernelis, kol nebus atsakyti visi klausimai, kalbėti apie LLRA-KŠS dalyvavimą valdžioje apskritai nėra prasmės.

Panašu, kad Premjeras gavo atsakymus į rūpimus klausimus, nes dabar S. Skvernelis kalba apie sąlyčio taškus, siejančius valdančiąją daugumą ir LLRA-KŠS. Premjero toną palaiko ir Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, neslepiantis, kad esant reikalui į koaliciją bus kviečiama Lietuvos lenkų rinkimų akcija.

Ką rodo tokia aukščiausius valstybės postus užimančių asmenų nuomonių kaita? Ar tai tik retorika, ar reikia tikėtis, kad LLRA-KŠS oficialiai taps valdančiosios daugumos dalimi? Ar gali būti, kad laisva ūkio ministro kėdė, dėl kurios kol kas galvų nesuka mažumoje likusios valdžios vedliai, yra laikoma Lietuvos lenkų rinkimų akcijai? Bet galbūt tiek „valstiečiams“, tiek LLRA-KŠS formalizuoti koalicijos santykius nėra paranku, daug patogiau išlaikyti status quo? Galbūt koalicinė sutartis tik sukeltų daugiau neramumų nei įneštų tvarkos? Tačiau tokiu atveju kokią naudą iš to gauna postų neturintys ir de jure opozicijoje esantys Lenkų rinkimų akcijos politikai?

Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virgis Valentinavičius mano, kad didelių permainų LLRA-KŠS ir valstiečių santykiuose neturėtų būti. Kaip svarbiausias to priežastis MRU docentas išskyrė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir „valstiečių“ ideologinį panašumą, kompetentingų LLRA kadrų, galinčių užimti ministerijų postus, stoką bei lenkų partijos siekį oponuoti Tėvynės sąjungai.

V. Valentinavičius nesistebėjo Premjero ir Seimo Pirmininko kalbomis apie LLRA-KŠS ir „valstiečių“ ateities bendrystę. Tai, anot MRU docento, yra susiję su tuo, kad abi politinės partijos ideologiškai yra artimos.

„Šiose partijose derinami ultrakairuoliški lozungai ir ultrakonservatyvios vertybės. Taigi ideologiškai nuo pat pradžių „valstiečiai“ ir lenkai buvo artimi. Lenkų rinkimų akcija pritarė absoliučiai daugumai Vyriausybės sprendimų ir neformaliai jie priklauso valdantiems kaip ir partijos Tvarka ir teisingumas likučiai Seime. Jie visada palaikė dabartinę daugumą, ypač konservatyviais socialiniais ir kultūriniais klausimais, kaip šeimos politika“, – sakė MRU docentas.

V. Valentinavičių stebina tik tai, kad ideologiškai konservatyvi jėga palaiko labai liberalią S. Skvernelio Vyriausybės programą, priimtą Darbo kodeksą, Nacionalinį susitarimą, nuoseklų stambiojo verslo protegavimą. Pritariant šiems sprendimams, anot MRU docento, ne tik LLRA-KŠS, bet ir „valstiečiai“, kaip Tomas Tomilinas, turėtų turėti problemų. Tačiau nei vieni, nei kiti jų neturi. „Galbūt jie nesupranta, kokią politiką vykdo S. Skvernelis?“, – retoriškai klausė V. Valentinavičius.

Kita, politologo nuomone, ne mažiau svarbi, priežastis, kodėl Lenkų rinkimų akcijos ir valstiečių santykiai Seime nesiformalizuos, yra ribota partijos politinė patirtis ir kompetencijos.

„LLRA-KŠS turi blogą tiesioginio dalyvavimo koalicijoje patirtį. Kai ankstesnėje Vyriausybėje jie turėjo Energetikos ministeriją, iš viso šito nelabai kas išėjo. Ribota politinė patirtis neleido jiems visavertiškai dalyvauti valdančiojoje koalicijoje. Lenkų rinkimų akcija tiesiog neturi pakankamai kompetentingų ir profesionalių žmonių, kad galėtų užimti bent kiek rimtesnius postus“, – aiškino V. Valentinavičius.

Anot politikos eksperto, dėl to ši partija nėra ambicinga politinė jėga. Tad tikėtis, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcija sąmoningai pretenduotų į aukštus politinius postus, nėra labai tikėtina.

„Nėra paprasčiausiai žmonių, kurie šioje partijoje tai galėtų padaryti. Lenkų rinkimų akcija tiesiog bijo svarbesnių postų“, – samprotavo V. Valentinavičius.

Ribota lenkų partijos politinė kompetencija iš esmės lemia tai, kad LLRA-KŠS pasitenkina nedidelėmis paslaugomis, kurias gali suteikti valdantieji. Tad neformalaus „pritarėjo“ vaidmuo labai tinkamas šiai partijai. Tokia situacija, pabrėžė V. Valentinavičius, buvo tiek ankstesnėje, tiek yra šioje Vyriausybėje.

Galiausiai politikos ekspertas pabrėžė, kad LLRA-KŠS pasižymi tuo, jog ypač nemėgsta Tėvynės sąjungos, kurioje figūruoja V. Landsbergio pavardė.

„Praktiškai vien to užtenka, kad jie palaikytų socialdemokratus, kaip ankstesnėje Vyriausybėje, ar šiuo metu „valstiečius“, – apibendrino V. Valentinavičius.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politologijos katedros vedėjas Andžejus Pukšto taip pat samprotavo, kad formalios koalicijos neturėtų būti, o mažumos Vyriausybė turėtų ir toliau išlikti. Vis dėlto, politikos eksperto nuomone, nepaisant kai kurių trinčių, „valstiečiai“ gali tikėtis iš Lenkų rinkimų akcijos paramos.

„Valstiečiai“ ir žalieji turi labai stiprų tautinį flangą, kuriam atstovauja profesorius Eugenijus Jovaiša. Dėl to, ko gero, susitarimo dėl pavardžių ir vardų rašymo niekada neturėtų būti. Susitarimai įmanomi daugiausiai dėl socialinių, šeimos reikalų ar, pavyzdžiui, susitarimai dėl alkoholio ribojimo“, – kalbėjo A. Pukšto.

Nors nemažai „valstiečių“ ir Lenkų rinkimų akcijos keliamų klausimų gali sutapti, VDU docento nuomone, į koaliciją einama tik tada, kai 100 proc. matai, kad galimybė dirbti bent jau trejus metus yra. Be to, aiškino A. Pukšto, Lenkų rinkimų akcijai labiau apsimoka būti už Vyriausybės ribų ir atskirai tartis dėl konkrečių dalykų.

„Taigi, – apibendrino A. Pukšto, – Lenkų rinkimų akcija neis į koaliciją, neprašys postų, bet labai artimai bendradarbiaus daugeliu klausimų su „valstiečiais“.

MRU docentas Vytautas Dumbliauskas ideologinį veiksnį taip pat laiko svarbiu aiškinant, kodėl Premjeras ir Seimo Pirmininkas pradėjo kalbėti apie politinių tikslų bendrumą su LLRA-KŠS. Tačiau politologas pabrėžė, kad lenkų partijos ideologinis neapibrėžtumas, o ne konkrečių vertybių bendrumas yra svarbus, kodėl su ja „valstiečiams“ nesunku surasti bendrą kalbą.

„Lenkų rinkimų akcija ideologiškai yra „jokia“. Jie nei kairieji, nei dešinieji. Jie yra tautiniu pagrindu sukurta partija. Todėl su jais kalbėtis arba juos pakviesti į platesnes koalicijas nėra nieko keisto. Dėl to nei liberalai, nei konservatoriai, nei socialdemokratai dėl tokio sprendimo nebus smerkiami ir, atvirai kalbant, nieko nenustebins. Tai visai normalu ir, beje, Lietuvoje įvykę ne vieną kartą.“

Komentuodamas ankstesnius Premjero ir Seimo Pirmininko pareiškimus, kad dėl LLRA-KŠS lyderio V. Tomaševskio užimamų pozicijų Lenkų rinkimų akcijai neatsiras vietos valdžioje, MRU docentas priminė Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) žodžius, jog politikoje nebūna nei amžinų draugų, nei amžinų priešų – tik amžini interesai.

„Todėl nieko keisto, kad dėl tokios „tamsios asmenybės“ kaip Valdemaras Tomaševskis tradicinių partijų nuostatos gali būti keičiamos. Priklausomai nuo susiklosčiusių politinių aplinkybių. Taigi tiek V. Pranckiečio, tiek S. Skvernelio kalbos manęs visai nestebina. Kol nereikėjo jiems Lenkų rinkimų akcijos balsų, tol jie buvo „nelabai geri“, o kai dabar reikia – situacija keičiasi. Tai yra tiesiog tipinis politinės konjunktūros pavyzdys“, – kalbėjo MRU dėstytojas.

V. Dumbliausko teigimu, nors V. Tomaševskio pėdsakai, ko gero, veda iki Kremliaus, tai nereiškia, kad didžioji dalis partijos narių su tuo yra susiję.

„Partija šiandien tiesiog turi „auksinės partijos“ statusą. Politikos realybėje labai dažnai susikuria situacijos, kai mažų partijų dalyvavimo labai reikia. Šis poreikis neproporcingai padidina tokių politinių jėgų reikšmę“, – Eltai sakė politologas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.06; 00:05

Ruduo Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kokios kandys apniko šalies politinę sistemą pirmosios Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio minėjimo išvakarėse? Panašu, kad prezidentės metiniame pranešime įvardintas partijų atsinaujinimas, reiškia esamų partijų savilikvidaciją, kuri galiausiai veda ne į tradicinių partijų brandą, naują kokybę ar atsakingumą, bet atveria kelią naujiems populistams, arba tiems patiems, tik kitais vardais pasivadinusiems.

Ką pasakė Prezidentė

„Stabiliai demokratinei valstybei reikia skaidrios, brandžios ir stiprios partinės sistemos. Išplauta partinė atsakomybė ir atskaitomybė leidžia suvešėti įvairioms populizmo atmainoms. Tradicinių partijų uždarumas, savanaudiškumas ar net kriminalizacijos atvejai atveria kelią vis mažiau pasiruošusiems politikos naujokams“, – porino prezidentė metiniame pranešime.

Negalima su šalies vadovės požiūriu nesutikti, bet, deja, nei prezidentė, nei partijų rinkėjai, gal net pačios partijos iki šiol nežino, ką daryti, kad būtų kitaip. Partijoms atsinaujinti sunkiai sekasi, geriausia, ką pavyksta padaryti, tai susiskaldyti į keletą naujų darinių. Bando partijas „naujinti“ teisėsauga, bet ji įklimpstą į pačių teisininkų susikurtą brangų ir ilgą procedūrinį procesą, kurio galiausiai neištveria nei ieškovai, nei atsakovai. Bando partijos „naujinti“ viena kitą, retkarčiais silpnesnioji – bandomoji parija ištiesia rankas ir kojas, bet dėl to bandytojų partija sveikesne netampa, nors ir įtiki savo nerealiomis galiomis.

Yra dar vienas variantas, kuris iki šiol neišbandytas – bėgti iš Lietuvos paskui ketvirtį jau pabėgusių Lietuvos rinkėjų. Požymių, kad ir toks variantas nebeatrodo pats blogiausias, matome dabartiniuose Liberalų sąjūdžio veiksmuose. Liberalų spindesio ir skurdo melodrama, kuri su pasimėgavimu retransliuojama, aptarinėjama ir narstoma visuomenėje ir viešosios informacijos platinimo priemonėse, jau išties tampa apgailėtina, tačiau gana taikliai atskleidžia mūsų partinės sistemos pasiligojimo simptomus.

Liberalai ir BVP

Liberalios politikos, kurią vykdė iš esmės visos partijos, trisdešimtmetis atnešė Tėvynei didžiausią Europoje socialinę atskirtį, rekordinius nusižudžiusiųjų ir emigravusiųjų skaičius ir, blogiausia, kad palengva nusineša ir pokyčių, vedančių į gerovę, saugumą, teisingumą, darną visuomenėje viltis.

Liberalų sąjūdis. Slaptai.lt nuotr.

Sparčiausiai Europos Sąjungoje augantis BVP greitai taps pašaipos objektu, ar dar blogiau – keiksmažodžiu, nes reiškia ir ciniškiausią šalies piliečių atžvilgiu sistemą, kurios dėka BVP augimas pasiektas. Jei piliečiams bus atimta viltis, pabaigą horizonte jau pamatytų ši karta, be triukšmo ir svetimos kariuomenės pabūklų šūvių, tik bankai pakeistų iškabas užrašydami savo pavadinimus ir darbo laiką kalba, kurią suprastų dauguma pas juos užsukančių klientų.

Liberalų sąjūdžio tragikomedija ir visų bėdų priežastis yra ta, kad buvo atsiradusi reali grėsmė, jog į valdžią ateis žmonės, kurie ne apsimeta, o iš tiesų yra liberalai. Labai margi ir prieštaringi, nuo laukinių vakarų libertalų su revolveriais rankose iki intelektualų postringaujančių nuo kalno apie asmenybės laisves. Tokių veikėjų atsiradimas valdžioje sukėlė tokias dideles baimes ir dantų griežimą, kad veiksmų turėjo imtis net jėgos struktūros. Nes priešingu atveju, ką būtų tekę daryti visoms kitoms partijoms, kurios nesivadina liberalais, bet vykdo liberalią politiką.

Partinis solidarumas ir mainai

Apie liberalus galima konstatuoti, kad revoliucija suvalgė savo vaikus, tik ne raudonuosius revoliucionierius, o sėkmių ir nesėkmių džentelmenus. Suprantama, tai nereiškia, kad liberalai išnyko, jie yra, tik vadinosi, vadinasi ir vadinsis kitais vardais: konservatoriais, valstiečiais, žaliaisiais, socialdemokratais ir netgi Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir Krikščioniškų šeimų sąjunga. Išliks kažkoks ir liberalais pasivadinęs darinys, galbūt ir jis, nusižiūrėjęs į kitas partijas, pradės kovoti už kurios nors nereikalingos grupės teises, tarkim, pensininkus ir darbininkus.

Suskilus socialdemokratų partijai kaip tik atsirado galimybė šioje rinkėjų elektorato terpėje paieškoti paklydusių žuvelių. Idėja atrodo beprotiška, tačiau jei socialdemokratai vykdė liberalią politiką, kodėl liberalai negali vykdyti socialdemokratinės. Net ir labai galėtų. Štai Seimo narė Dovilė Šakalienė pagaliau tai suprato, iš liberalią politiką vykdančių valstiečių nuėjo pas tikruosius liberalus, po to perkandusi Lietuvos politikos riešutą, skubiai tapo socialdemokrate, tokiu būdu pademonstruodama tikrą partinį solidarumą, nes kitaip naujai senieji Gintauto Palucko socialdemokratai nebūtų suformavę frakcijos Seime.

Socialdemokratų partijos būstinė Vilniuje. Kokias asociacijas Jums kelia ši partija? Slaptai.lt nuotr.

Pikti konservatoriai nerimauja, kad gudrus senelis Eugenijus Gentvilas, laikinasis liberalų pirmininkas, G. Paluckui D. Šakalienę paskolino, kol iš kažkur tie gaus tikresnių socialdemokratų. Juk turi kada nors į Briuselį išvažiuoti Gediminas Kirkilas ir į Seimą sugrįžti Bronius Bradauskas. Nors B. Bradauskas nėra didelis socialdemokratijos žinovas, vienu metu buvo turtingiausias Seimo narys, tačiau turi puikią savybę – yra klusnus, o žinovų šioje partijoje užtenka ir be B. Bradausko.

Dar kiti įtaria, kad E. Gentvilas socialdemokratams D. Šakalienę pardavė, nes liberalai šiuo metu labai stokoja pinigų. Tačiau, tai būtų arba nelegalu, arba nedeklaruotina, todėl, tikriausiai, taip neįvyko, nes iškilus pardavimo faktui į viešumą, Vyriausioji rinkimų komisija atimtų valstybinį finansavimą iš liberalų iki gyvos galvos, tuo tarpu, atėmė tik pusmečiui, tad su kreditoriais ir palūkininkais dar paliko vilčių liberalams atsiteisti.

Kada ir kodėl pakvaišo liberalai?

Pas liberalus iš tiesų įsivyrauja emigravimo tendencijos, iš pradžių jos buvo vienasmenės ir net priverstinės, pavyzdžiui, Eligijaus Masiulio, Gintaro Steponavičiaus, Šarūno Gustainio, tačiau jau prasidėjo ir grupinės, iš Liberalų sąjūdžio frakcijos Vilniaus miesto taryboje Vidmantas Martikonis jau emigravo su palaikymo komanda, iš emigracijos pas liberalus nebenori grįžti Petras Auštrevičius. Kol kas visi emigravusieji (išskyrus P. Auštrevičių) tebėra Lietuvoje, bet tai laikina būsena. Kad pas liberalus dedasi kažkas sveiku protu nesuvokiamo, jau senai buvo įtarimų, tačiau, kai iš partijos pirmininkų atsistatydino Remigijus Šimašius, senai ant liežuvio galo kabojęs klausimas pagaliau užduotas – kodėl pakvaišo liberalai?

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jei ir ne visos šalies – tai Vilniaus piliečiams šis klausimas yra ganėtinai aktualus, nes Vilniui vadovauja tiesiogiai jų išrinktas meras R. Šimašius. Linksmas salonų liūtas, su iš veido neišnykstančia nuoširdžia, netgi vaikiška šypsena, rodos, gimęs būti nesužlugdomu optimistu. Miestiečiai netgi griebiasi už savų ir svetimų galvų staiga susivokę, kad ta šypsena apgaulinga, tiesiog gali nieko nereikšti. Būna juk tokių žmonių, šypsosi visą gyvenimą, kiti  – normalūs, juos laiko kvaileliais, bet iš tiesų, kas ten žino, gal tiesiog jie laimingi žmonės.

Vis dėlto, jei iki šiol pakvaišimo elementų galima buvo tik įtarti esant, tarkim, stebint laikinojo, buvusiojo liberalų pirmininko Antano Guogos elgseną, kai jis buvo atlėkęs kelioms dienoms gelbėti partijos prasidėjus jos pirmiesiems pragaro ratams. Tačiau, tuomet visuotinu liberalų pakvaišimu A. Guogos asmenyje niekas nepatikėjo. Piliečiai suprato, kad tiesiog žmogus repetuoja blefavimą prieš eilinę pokerio partiją. A. Guoga taip pat greitai susigaudė, kad kiti lošėjai jį perkando, nieko vertingo neišloš, baigė blefuoti ir dingo ten, iš kur buvo atlėkęs.

Po didesnių ar mažesnių neadekvačių veiksmų, nerišlių ir nelogiškų pareiškimų, kurių jau pasitaikydavo bemaž visą laiką, pagrindiniu pakvaišimo ženklu, reiškiančiu, kad pas juos prasidėjo rimti ir negrįžtami procesai, vis dėlto buvo pirmininko atsistatydinimas. Po vieno liberalų valdybos posėdžio, neilgai jame užsibuvęs, R. Šimašius išėjo pro duris ir linksmai pareiškė laukiantiems žurnalistams, kad atsistatydinąs ir einąs pailsėti. Visus paliko žado netekusius ir iš tiesų išėjo palikdamas neatsakytą klausimą, o kas toliau?

O kilo net du esminiai klausimai: 1) ar pakvaišo tik R. Šimašius, ar visas Liberalų sąjūdis; 2) jei negali pakvaišęs žmogus vadovauti partijai – tai ar gali jis vadovauti Vilniui? Vis dėlto sostinė! Kitomis akimis pažiūrėta ir į Vilniaus mero veiksmus Neries upės pakrantėje prieš žemgrobių tujas su benzininiu pjūklu rankose – tąsyk atrodė R. Šimašius gražiai ir šauniai, bet, iš šios dienos perspektyvos žiūrint, pavojingai.

Šizofrenijos savianalizė

Tai, kad nacionalinė valdžia nesirūpina lengvesne depresijos forma sergančiais piliečiais, iš tiesų gali tapti nedovanotinu aplaidumu. Iš partijos ar kt. organizacijos pirmininkų galima atsistatydinti, o kaip atsistandinti iš miesto mero ar ministro pirmininko pareigų? Tarkim, jei žmogus ir pats suvokia, kad yra negerai su jo emocine būkle, į ką jam kreiptis ir kokios pagalbos sulauks? Kreiptųsi į gydytojus, bet iš jų sulauktų ne tik geros, bet ir blogos žinios – miestui ar ministerijai vadovauti jis galįs, tačiau vairuotojo teises praras. Vaikščioti į darbą tektų pėsčiomis arba važinėti kažkada irgi buvusio liberalo Artūro Zuoko sumanytais oranžiniais dviračiais vilniečiams. Tačiau atėjus žiemai, per pūgas pamatę žmogų su dviračiu, meras ar ministras jis bebūtų, jautresnių nervų miestiečiai ir miestietės palaikytų pilietį pranašu ir pradėtų sekioti iš paskos. O tai dar į gilesnę depresiją vedantis kelias.

Dviračiai. Slaptai.lt nuotr.

Tokio ir panašaus folkloro pilna miesto gatvėse ir socialiniuose tinkluose, tačiau derėtų į liberalų žmogiškojo gyvenimo šventes ir nuopolius pažiūrėti jų pačių akimis.

Pakvaišimo priežasčių derėtų ieškoti ne skaitant ir tikint tuo, ką apie liberalus jau kuris laikas rašo įvairiausia spauda. Patys liberalai, kai spauda liovėsi apie juos rašyti gerai, viešuoju turiniu nebesidomi. Suprasti liberalus galima tik įsigilinus, kaip visi šioje žemėje nutikę įvykiai ir stebuklai atrodo patiems liberalams.

Liberalų naikinimo bandymai

Pirmi stebuklai susiję dar su E. Masiuliu. Po rinkimų partija turėjo kelis šimtus tūkstančių skolų, tad eiliniams partijos nariams ir kilo klausimas, ar pirmininkas ieškojo žmonių su dėžutėmis savo gerovei, ar partijos skoloms padengti. Tai, kad partijos pirmininkas kaupė namuose truputį pinigėlių gyvendamas kukliame būte Basanavičiaus gatvėje Vilniuje, o ne kokiose vilose su slaptais seifais, pirtimis, baseinais ir zoologijos sodais, gal kam ir pasirodė netikėta, bet ne liberalams.

Prisiminus istoriją, nutikusią su ta garsiąja dėžute, ji irgi neatrodo tikra. Nes situacija bemaž buitinė. Kartą E. Masiulio pažįstamas Raimondas Kurlianskis eidamas pas Eligijų į svečius, vietoj degtinės pasiėmė dėžutę su pinigais. Sumaišė. Kadangi R. Kurlianskis išties turtingas žmogus, o tai reiškė, kad pernelyg bankais niekada nepasitikėjo, dar nuo solidžiausių Lietuvos bankų bankrutavimo laikų pinigus laikė kojinėse, stiklainiuose, dėžutėse nuo į vairių gėrimų ir pan. Kai jau nemažai jų turėjo, gal ir nebeatsiminė, kiek ir kur sukaišiota. Kai kojinėse – tai apsiavus batus monetos pradėdavo kojas trinti – pastebėsi ir nesumaišysi. O štai dėžutėje – nesimato. Prigriebė degtinės, o pasirodo su pinigais dėžutės būta.

Žinoma, tokia jau verslininko prigimtis, kad būtų atsiėmęs ne tik dėžutę, bet dar ir paties bičiulio juodai dienai kauptus eurocentus su procentais, bet teisėsauga aplenkė. Pavertė banknotus įkalčiais, jie dabar guli saugiai, niekas netikrais nepakeis, tik gal eurai šiek tiek nuvertės, tad iš esmės nieko blogo neatsitiko. Bet neatsitiko tik R. Kurlianskiui, o E. Masiuliui atsitiko labai blogai – žmogus prarado ir svetimą dėžutę, ir savas santaupas.

„Asmeninė problema“, – pareiškė E.Masiulis, esą pinigai jam skirti ir yra jo, bet ne partijai ir partijos. Jeigu būtų pasakęs, kad partijai ir partijos, jau tuomet Liberalų sąjūdžiui būtų pareikšti įtarimai ir partiją būtų pradėta likviduoti.

Eligijus nuo partijos, o partija nuo Eligijaus atsiribojo, dabar aiškinasi tiesas jis su teisėsauga savo jėgomis. Panašiai pasielgė ir Gintaras Steponavičius. Regis, nieko neėmė, bet kažkam davė ar žadėjo duoti, niekas pernelyg nesigilino. Tačiau ir G. Steponavičius nuo partijos taip pat atsiribojo, partija atsiribojo nuo jo, tad likviduoti Liberalų sąjūdžio ir vėl nepavyko.

Grąžinkite pinigus

Imtasi trečiojo ešalono žmonių. Dabar partiją ruošiamasi panaikinti todėl, kad tūlas Š. Gustainis suorganizavo seminarą, kuriame pakviesti vieni liberalai, mokė kitus liberalus, kaip laimėti rinkimus. Tai, esą, nauda, kurią partija gavo ir kurios nedeklaravo. Tačiau, matydami, kas įvyko su apmokytais liberalais, seminaro dalyviai turėtų paprašyti Š. Gustainio (tiksliau – juridinio asmens, Š. Gustainio įkurto instituto) atlyginti žalą, kurią patyrė mokymų metu. Rinkimų jie nelaimėjo, įvyko priešingai. Jau geriau būtų Š. Gustainis tuos mokymus organizavęs konservatoriams, o dabar savo bendraminčius apgavo.

Nežinia kokie honorarai už tuos mokymus buvo išrašyti. Štai Jurga Tapinienė, buvusi R. Šimašiaus patarėja viešųjų ryšių klausimais, susirūpino, kad honoraro gavo perpus mažiau, nei deklaruojama, o susirūpino todėl, kad iškilo grėsmė ne tik kad neuždirbti, bet ir savų primokėti. Nes Š. Gustainis juk irgi galėtų iš lektorių paprašyti pinigus grąžinti, nes jų pateiktos žinios pasirodė esą neteisingos ir nemoksliškos! Suvedžiojo klausytojus, bičiulius liberalus ir bendraminčius.

Lektoriai turėtų atlyginti dar ir moralinę žalą, ne tik grąžinti honorarus, nes nekokybiškas, mokslu nepagrįstas paslaugas galimai teikė sąmoningai, neturėdami reikiamos kvalifikacijos.

Jei dėl šių mokymų bus likviduojama partija, pinigų išieškojimo veiksmai turėtų irgi vykti. Tačiau, jei vis dėlto bus įrodyta, kad su rinkimais tai susiję tik tiek, kad liberalai mokėsi liberalizmo, dalinosi „geraisiais pavyzdžiais“ ir kt. intelektualiais produktais, jų naudą partijai, kurią esą reikėjo deklaruoti, įrodyti taps bemaž neįmanoma. Sekant tokia logika, tarkim, parašys iškilus poetas gražiai liberalei, potencialiai kandidatei į partijos pirmininkes, eilėraštį. Kaip turės ji deklaruoti šią paramą ir kiek ją įkainuoti? Gal ir teisinga, kad intelektualus, kūrybinis darbas pradėtas gerbti ir vertinti prokurorų, tačiau vargu ar dar ką nors, išskyrus Seimo narį liberalą Arūną Gelūną, kuris jaučias pagerbtas, tokie argumentai įtikino.

STT (Specialiųjų tyrimų tarnyba). Slaptai.lt nuotr.

Gali neįtikinti ir teisinės sistemos, kuri, geresnė ar prastesnė, bet egzistuoja. Tad ir liks tuomet partijos neteisėto rėmimo įkalčiams priskirti kavą, kuria liberalus Š. Gustainio įstaiga pavaišino. Įdomus būtų sprendimas likviduoti partiją todėl, kad jos nariai nesusimokėjo ir nedeklaravo kavos puodukų, o kai VRK sprendimu iš partijos bus galutinai atimta 400 tūkst. eurų dotacija, bus ir puiki pamoka kitoms korumpuotis linkusioms partijoms, kad ką jau ką, bet už kavą įvairiuose renginiuose pačioms derėtų susimokėtų.

Ir nors bemaž visai tautai jau atrodo, kad liberalai beviltiškai korumpuoti nuo viršugalvio iki kojų nagų, pagrindiniai įrodymai – apie tai rašo visa žiniasklaida. Tačiau pačių liberalų tokie argumentai visiškai neįtikina.

Štai nuėjo E. Gentvilas į Specialiųjų tyrimų tarnybos apklausą ir išėjo neišsigandęs, netgi dar labiau įsitikinęs, kad yra nekorumpuotas. Tačiau, kas tinka senajam liberalų partijos vilkui, nelabai tinka jauniesiems partijos avinėliams.

Startas į dykumą

Visiškai normalu, kad silpnesnių nervų partijos nariai, netgi jų vadovybė, pradėjo kvaišti. Pirmas pakvaišo atsargos generolas Vitalijus Gailius. Ilgametė patirtis jėgos struktūrose sakė, kad yra gi normalių metodų, galima su replėmis, elektra, šlapiu rankšluosčiu – arsenalas begalinis, o čia su kava! Kaip Al Kaponę kažkoks buhalteris su kalkuliatoriumi už mokesčių vengimą. Netrukus prie jo prisijungė ir P. Auštrevičius nepatikėjęs, kad gali taip pasaulyje būti, surado dar trečią pakvaišėlį, Marcijoną Urmoną iš Joniškio ir savo būseną patvirtino visi drauge atsistatydindami iš Liberalų sąjūdžio pirmininko pavaduotojų arba, kitais žodžiais tariant, pradėjo emigracijos iš liberalų partijos procesą. Džinas buvo išleistas iš butelio, pasikalbėjo su juo R. Šimašius ir procesas pajudėjo.

Ištakos ir įtakos

Kam tai naudinga? Didelės išminties nereikia konstatuoti, kad naudinga gali būti Temidei, bet ji akla, tad niekas šio varianto rimtai ir nesvarstė. Taigi, naudinga kažkuriai iš konkuruojančių partijų. Kuriai? Ir tada pradėjo aiškėti, kad į liberalų elektoratą labiausiai nusitaikė konservatoriai. Rimti vyrai ir moterys, kuriems tie liberalai jau senai atrodė kaip kažkoks anachronizmas. Liberalai – ubagai, neturintys savo gretose nei vieno rimtesnio oligarcho. Kad vaikštinėtų kur Pilies gatvės Vilniuje prieigose ir prašinėtų cigarečių, niekam į akis nekristų, netgi benefisą su sekso ekspertėm galima nurašyti senosios bohemos nekaltiems įpročiams, bet vaikštinėti pas turtingus žmones ir prašinėti dėžučių nuo degtinės, nesvarbu kokiems tikslams, pasirodė nesolidu ir diskreditavo visą Lietuvos partinę sistemą.

Liberalai patys privalo turėti tiek pinigų, kad nieko iš nieko prašinėti nereikėtų. Nes jei jie ubagai – tai atėję į valdžią voktų tiek, kad kitiems atėjusiems po jų nieko nebeliktų. Tai rimtas argumentas, todėl didelio susižavėjimo liberalų atėjimo į valdžią perspektyva politiniams konkurentams nekėlė ir reikėjo nedelsiant imtis kokių nors veiksmų.

Kai buvo sulaikomas E. Masiulis, anksčiau ar vėliau, reikėtų valandas sutikrinti, bet tikrai nei akimirkai nevėluodamas pravirko jaunasis Landsbergiukas, kaip mat metė darbą Europarlamete, papasakojo graudžią istoriją apie neteisingą gyvenimą, netikrus draugus ir bičiulius, kokie pasirodo esą partijos, kurią konservatoriai norėtų suvalgyti pietums, nariai ir parlėkė gelbėti Lietuvos. 

Su ašaromis akyse, gal iš tiesų svogūnų iš vakaro pasiėmęs, o gal nuolat juos kišenėj nešiojasi, tiems atvejams, kai reikia tautai ant peties išsiverki, lygiai taip pat graudžiai raudojo nei kiek nevėluodamas, kai buvo skelbiami įtarimai Liberalų sąjūdžiui. Atsižadėjo galutinai netikrų, neskanių draugų. Padėjo tokie persimainymai ne tiek jau daug, nes nedėkingi plebėjai – liberalų elektoratas taip ir neparėmė konservatorių.

Iš tiesų, ko gi konservatorių partijai trūksta? Turi turtingų žmonių tarp partijos narių, pas svetimus oligarchus vaikščioti nereikėtų. Tiesa, dėl ideologijos jie vis dar neapsisprendžia, ieško savęs tarp angliškų torių ir liberalų, svarsto įvarius variantus, netgi turi savo gretose dinastinę Landsbergių giminės liniją, kaip Anglijos karalių ir karalienių. Galėtų būti labai geri liberalai, jei tik liberalus elektoratas jais patikėtų. Silpniausia konservatorių vieta, kad jiems neskanūs ne tik tikrieji liberalai, bet nemėgsta jie ir nemyli šalies piliečių, kurie jų į valdžią nerenka. Užburtas ratas, bet nemeilė abipusė. Kaip ten bebūtų, bet kai liberalai susivokė, iš kur debesys į jų stovyklą atslinko, pradėjo rimtai kvaišti.

Laivai ir kapitonai

Pirmiausia liberalų lyderis išvarė konservatorius iš koalicijos Vilniuje ir sulaukė pirmų įtarimų, kad daro beprasmišką ir neprotingą žingsnį. Kai iš partijos vadovybės nusprendė pabėgti jo pavaduotojai, šiuo metu jau kalbantys apie dar vienos liberalų partijos kūrimą, nebeištvėrė R. Šimašius, pats irgi šoko į tolyn nuo skęstančio laivo plaukiančią gelbėjimosi valtį. Ne pats ėjo, bet paliko partijos narius šunims šėko pjauti.

Buvo netikėta, nes kapitonas laivą paprastai palieka paskutinis. Tačiau supratus, kad kapitonas ne jis, gal ir prasmingas buvo R. Šimašiaus sprendimas. Iš esmės liberalai turėjo savo galimybę, kai juos į Europarlamentą vedė šviesios atminties Leonidas Donskis. Kada įvyko taip, kad liberalų kelionę į viršūnę perėmė lošėjas, istorija ir baigėsi. Taip su mūsų partijomis nuolat nutinka – kai tik partija priartėja prie savo istorinio šanso, pradeda pas juos bėgti iš visų pakampių geradariai, kurie demokratinėje partinėje struktūroje netrukus įgyja daugumą.

Kritinis taškas peržengiamas ir tuomet prasideda kelionė atgal, į tas pačias pakampes, iš kurių tie naujakuriai susirinko, t.y. partija tampa tuo, iš ko yra sudaryta esamajame laike, o ne tuomet, kuo ji buvo ir kuo save laikė iš pradžių. Biedniokai pasivadinę liberalais tampa pinigų prašinėtojais iš oligarchų, socialdemokratija tampa karjeros įrankiu, o konservatoriai integruodami pas save įvairias partijėles ir žmonių grupeles, ilgainiui tapo patys nebežino kuo, o žiūrinti iš šios dienos perspektyvos, yra mažiausiai įdomūs, nes yra tokie patys kaip ir visi, tik gal pranoksta kitus veidmainyste.

Nepaaiškinami reiškiniai Vilniaus savivaldybės danguje

Susidūrę akis į akį tradicinės partijos atstovai su, prezidentės žodžiais tariant, – „tradicinių partijų uždarumu, savanaudiškumu ar net kriminalizacijos atvejais“, – liberalai pakvaišo ir kvaišta toliau.

R. Šimašius kol kas iš Vilniaus savivaldybės pastatėlio neišsiveržia, nors labai panašu, kad bando ar net yra priverstas bandyti. Tarkim, pasiūlė miesto tarybai atleisti savivaldybės administracijos direktorę Almą Vaitkunskienę už tai, kad ji labai gerai dirba, sugebėjo per metus laiko reikšmingai sumažinti savivaldybės skolas ir t.t., žodžiu, yra geriausia Vilniaus savivaldybės darbuotoja, todėl reikia ją atleisti. Miesto taryba tokiam sprendimui nepritarė, o oponentai kalba, kad nelogiški veiksmai reiškia tik viena, kad R. Šimašius neradęs garbingo preteksto, dėl ko turėtų atsistatydinti iš Vilniaus mero pareigų, bando pretekstą pats sukurti.

Vilniaus miesto savivaldybė

Gal ir pavyks, jei R. Šimašius iš tiesų ketina baigti savo politinę karjerą ir turi gerų darbo pasiūlymų. Skirtingai nuo partijos, už darbą savivaldybėje jam mokamas atlyginimas, tad atsistatydinimas turi būti labai gerai apgalvotas ir motyvuotas. Pagal pajamų deklaracijas R. Šimašius labai derėtų elektoratui, kuris balsuoja už tradicinius socialdemokratus, nes neoliberalų terpėje atrodo tik eiliniu jų tarnautoju.

Yra ir šiuo atveju įvairių versijų. Kadangi R. Šimašiui vadovauti kam nors ir prisiimti atsakomybę, matyt, iš tiesų atsibodo, po miesto politikų sprendimo paliks savivaldybei vadovauti A. Vaitkunskienę ir į politinius bei administracinius sprendimus galės nebesikišti. Išvyks ramia galva atostogauti tarybos nariams pareiškęs, kad patys darbuotojos atleidimui nepritarėte, dabar patys žinokitės. Meras rinktas tiesiogiai, kadencijos pabaigos jis sulauks, o tarybos nariai lai ieško politikavimo prasmės tarpusavyje.

Nors yra šiuose R.  Šimašiaus veiksmuose ne tik pakvaišimo, bet ir labai racionalaus požiūrio. Jeigu Š. Gustainio kava nebus teisėsaugai tiek karti, kad dėl to likviduotų partiją, kitu teisėsaugos objektu gali tapti pats R. Šimašius. STT agentų kelionė per asmeninę jo biografiją nebūtų maloni – nuo teisingumo ministro iki Laisvos rinkos instituto prezidento posto, to instituto rėmėjų, vykdytų projektų ir t.t., iki pat Jaunųjų liberalų organizacijos pirmininkų, iš kurių jis vienas politinio gyvavimo arenoje beišliko.

Jei būtų pareikšti įtarimai, tektų sekti tradicija, atsiriboti nuo partijos, partija atsiribos nuo jo. Liktų R. Šimašius vienas kare su teisėsauga, konservatoriais ir savo sąžine. Tokiu atveju ir belieka bėgti kuo toliau ir kuo greičiau nuo savo praeities ir jaunų 1990-ųjų metų maksimalistų, kurie patikėjo, kad liberalizmo Lietuvai reikia.

Epilogas – apie sveikatą

Šiuo metu tą liberalų liberalizmą įgyvendina Saulius Skvernelis su Ramūnu Karbauskiu. Vėliau galbūt vėl įgyvendins konservatoriai, kurie yra įsitikinę, kad, nebelikus pavojingiausių konkurentų, liberalų ir kt. netikėlių, jie taps nepažeidžiami ir pagaliau pamirš tauta, kad buvo ir yra šių politikų niekinama, atleis ir balsuos už dinastiją.

Toks partijų atsinaujinimas ir įvyko. O tolimesni keliai yra du: tauta, kaip ir liberalai, irgi gali pakvaišti, nes kai balta tampa juoda, o juoda baltinama, ateina metas, kai pagrindinių spalvų maišymas sukelia negrįžtamus šizofrenijos reiškinius. Yra vilties, kad tauta pradės sveikti, bet tai labai ilgas procesas, vaistai brangūs, niekas jų nekompensuos ir nebeatpigins, reiks juos pirkti patiems. Yra trečiasis kelias – rinktis iš visokių šarlatanų, kurie per kiekvienus rinkimus apsireiškia ir kurie yra nei blogesni, nei geresni už taip vadinamas tradicines partijas. Bet tai tereikš, kad esame tik kelyje į pakvaišimą, dar daug vandens nutekės, reikės pirmiausia dar pakvaišti galutinai ir tik tada galima svajoti apie sveikimo pradžią.

Vis dėlto yra ir šio chaotiško, dažnai kitaip nei pakvaišimu nepavaidintino proceso paribiuose viena šviesioji pusė. Gal politinių partijų vadovai pradės suvokti, kad saldainiais iš malūnsparnių, pjūklais prie kamienų, ašaromis akyse ne atgailaujant už savo klaidas, o už svetimas, geriausiomis programomis, kurias parengia geriausi viešųjų ryšių specialistai jau nieko nebeįtikinsi.

Naivu tikėtis, bet yra toks politinio vyksmo variantas – visiems tapti savimi. Nerealu? Negali būti? Gal ir taip.

2017.10.29; 04:30

Liberalų sąjūdis. Slaptai.lt nuotr.

Liberalų sąjūdžiui ketvirtadienį sulaukus nepalankaus Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) sprendimo dėl neteisėto 2016 m. Seimo rinkimų politinės kampanijos finansavimo, iš partijos pasitrauks trys pavaduotojai, jų pavyzdžiu gali pasekti ir partijos pirmininkas Remigijus Šimašius.

„Svarstymų buvo, kad visai valdybai ir pirmininkui reikia iš naujo pasitikrinti pasitikėjimą, ar gerai vadovaujame. Tai neatmestinas variantas, aš pats tai svarstysiu“, – žurnalistams po VRK posėdžio sakė R.Šimašius.

Paklaustas, ar gali būti, kad jis penktadienį atsistatydins, partijos pirmininkas atsakė lakoniškai: „Visko gali būti“.

ELTA jau skelbė, kad ketvirtadienį Liberalų sąjūdžio pirmininko komandą paliko europarlamentaras Petras Auštrevičius, Seimo narys Vitalijus Gailius bei Marcijonas Urmonas. Pasitraukę politikai savo apsisprendimą grindė Lietuvos liberalų sąjūdžiui reikalingų greitų ir ryžtingų permainų būtinumu. Jie taip pat akcentavo, kad lieka ir toliau įsipareigoję piliečiams, rinkėjams ir vienminčiams. Politikai pabrėžė, kad partijos vadovybės požiūris į esamą situaciją privalo keistis.

Seimo narys V. Gailius Eltai sakė, kad apie savo atsistatydinimą pranešė jau anksčiau, dar prieš mėnesį. „Apie atsistatydinimą iš partijos vicepirmininko pareigų pareiškiau jau prieš mėnesį vykusiame partijos tarybos posėdyje, dabar radau du bendraminčius. Manau, kad tai paskatins partiją greičiau atsinaujinti, taip pat bus daugiau pasitikėjimo“, – Eltai sakė V. Gailius.

Liberalų sąjūdžio pirmininkas ir Vilniaus miesto meras R. Šimašius nesutiko su teikiamais kaltinimais partijai ir pabrėžė, kad tai buvusio liberalo Šarūno Gustainio atsakomybė.

Pastarosiomis savaitėmis R. Šimašius atsidūrė įvykių sūkuryje. Prieš dvi savaites Liberalų sąjūdis iš valdžios pašalino konservatorius ir iš vicemero posto atleido Valdą Benkunską.

Vietoj jo vicemere tapo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos narė Edita Tamošiūnaitė. Praėjusią savaitę R. Šimašius nusprendė pakeisti sostinės savivaldybės administracijai nuo 2015 metų vadovaujančią Almą Vaitkunskienę. Jai buvo pasiūlyta eiti pareigas vienoje savivaldybės įmonėje. A. Vaitkunskienė pasiūlymą atmetė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.20; 02:50

Vėl bobų vasara. Kartais jų rudenį būna net kelios. O štai diedai neturi nei vasaros, nei žiemos, vyriškajai giminei priskiriami kažkokie pereinamieji metų laikai, pavasaris ir ruduo, gerai bent jau, kad pastarasis Lietuvoje tęsiasi visus metus, tuo jis panašus į politiką, kuri, beje, jau moteriškos gimininės ir piktų žmonių dažnai vadinama prostitute.

Prostitucijos – nors vežimu vežk

Seimo narys Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prostitucijos pastaruoju metu Lietuvos politikoje – nors vežimu vežk. Nemažai piliečių, ko gero, jau ir nesusigaudo, kas dedasi, kas su kuo skiriasi, tuokiasi, sanguliauja. Seimo narys Petras Gražulis, šūkio „Už Lietuvą vyrai!“ autorius, neaiškiais santykiais palapinėje įtaria du diedus, Gabrielių Landsbergį ir Gintautą Palucką, kiti šaiposi, kad Petras taip kalbąs iš pavydo, kad jo į palapinę diedai nepasiėmė.

Nenusileidžia keistenybėmis ir Seimo bobos, antai Aušra Maldeikienė pradėjo guostis, kad jai 1800 eurų Seimo narės atlyginimas neleidžia padoriai tarnauti Lietuvai, o Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jansson nenori diedo ant žirgo Lukiškių aikštėje ir patyliukais rezga planą, kaip prestižinėje Lietuvos vietoje driokstelėti paminklą bobai ant šluotos.

Susipratę piliečiai siūlo bobą su šluota statyti Simono Daukanto aikštėje, priešais prezidentūrą, kur dažnai piketuoja nepatenkinti „prieš ir už“ susiskaldžiusios visuomenės atstovai, esą, seniau ten buvo deginamos raganos.

Balsingiausias Seimo narys, Vytautas Juozapaitis, po L. Ruokytės – Jonsson suktinio kultūros politikoje ir monumentaliosios architektūros dirvonuose, suabejojo jos išsilavinimu, o apsukrūs žurnalistai susigriebė ieškoti Rodžerio Jonsson (Roger Jonsson), su viltimi išsiaiškinti, ar mėgsta jis žvejybą, ar nebuvo jam ešeržuvė barakuda Batijos jūroje užkibusi.

Iš esmės bobų ir diedų santykiai po Ramūno Karbauskio ir Gretos Kildišienės graudžios melodramos Seime ir už jo ribų, viešųjų ryšių agentūroje, tapo sudedamąja bet kurio politikos diskurso dalimi.

Lietuvių diedai ir lenkų boba

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Praėjusią savaitę visi politika šiek tiek besidomintys piliečiai griebėsi už galvų po Remigijaus Šimašiaus, Liberalų sąjūdžio pirmininko ir Vilniaus mero, netikėto akibrokšto Vilniaus miesto taryboje. Ėmė Vilniaus liberalai ir išgrūdo pro duris iš koalicijos Vilniaus konservatorius su Valdu Benkunsku priešakyje. Vietoj vicemero V. Benkunsko pasikvietė pas save Lietuvos lenkų (o gal lenkų Lietuvos?) rinkimų akacijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovę Editą Tamošiūnaitę. Logikos politikoje ieškantiems politologams nusviro rankos, akys ant kaktos iššoko, o žurnalistams burnos kąsniui atsivėrė, nes suprasti šio poelgio prasmės iki šiol niekam nepavyksta.

Juolab, kai paaiškėjo, kad E. Tamošiūnaitė atėjo viena, o lenkai pasiliko krikščioniškų šeimų prieglobstyje. Sėdi štai dabar liberalų diedai lietuviai, žiūri į rinkimų akcijos bobą lenkę ir nežino ką daryti, gal ir patys nebesuvokia, kodėl taip padarė ir ką su ta boba daryti. O juk viskas buvo gerai apgalvota, lyg ir paprasta ir apskaičiuota. Linksmajam diedukui R. Šimašiui tiesiog atsibodo suniuręs diedas V. Benkunskas, tad ir nusprendė jis diedą išvyti ir pasikviesti į komandą gražią bobą. Tikėjosi vienu šūviu nušauti 6–7 zuikius: turės kur akis paganyti; turės naują koalicijos partnerį – lenkus ir krikščioniškas šeimas; prisidės prie lyčių lygybės principų įtvirtinimo sostinės savivaldybėje; prisidės prie mažumų (šiuo atveju – tautinių) teisių ginimo Vilniuje; kai diedų komandoje atsiras dama, diedai, bent jau posėdžio metu perstos keiktis, rūkyti ir mušis; kadangi be LLRA–KŠS neišsivers valdančioji koalicija Seime, per koalicijos partnerius atsiras galimybė įtakoti Seimo ir Vyriausybės diedus ir bobas palankiau žiūrėto į R. Šimašiaus valdomo Vilniaus reikalus ir į liberalų neaiškius santykius su aiškiais verslininkais ir t.t. 

Žengti šį žingsnį paskatino ir dar vienas motyvas, jau kuris metas miegoti liberalams neduodantis keršto jausmas, kai pagaliau susivokė, kad ne nelabasis jiems išdaigas krečia, gundo ir apgaudinėja, o konservatorių diedai yra prie liberalių nelaimių nagus prikišę, kai prieš naujos koalicijos formavimą Seime teisėsauga staiga pareiškė partijai naujus įtarimus, kurie pasirodo besą seni, t.y. tie patys įtarimai, o tik pats pareiškimas naujas, tačiau tokiu būdu buvo „užkardytos“ jų galimybės būti pakviestais prie pyrago dalybų.

Nesėkmingas viliotinis

Nors apie viską buvo pagalvota, jokių kliūčių nesimatė, vylėsi liberalų diedai bent jau aplinkiniais keliais atsigriebti ir valstybės biudžeto valdymo laimės atsiriekti. Nesėkmingai paobuoliavus su velniu, konservatorių asmenyje ir smailiabarzdžiu jų patriarchu priešakyje, baisiausios lenkų davatkos nebegalėjo liberalų išgąsdinti.

Bet įvyko konfūzas. Lietuvos lenkų (ar lenkų Lietuvos, taip ir neaišku) ir Krikščioniškų šeimų sąjungos idėjinis vadas, Georgijaus juostelių kavalierius, europarlamentaras Valdemaras Tamaševskis pareiškė, kad nesusidės jo tautiečiai Vilniuje su liberalais ir „proše pane“. Kodėl nesusidės, plačiau V. Tamaševskis neaiškino, bet galima numatyti, kad turėjo gana logiškų priežasčių. Pirmiausia, pats „gyvenimo susidėjus“ būvis netiko. Kai Lenkų rinkimų akcija antrą partijos dėmenį „Rusų aljansą“ pervadino į „Krikščioniškas šeimas“, atsirado prievolė tarpusavyje gyventi susituokus pagal visus krikščionybės kanonus, o liberalai daugiausia yra bedieviai, net raganų savo gretose yra ne vieną turėję. Garsiausia jų netgi Lietuvos raganų ragana Vilija Lobačiuvienė bei dar visokių sekso eksperčių ir panašiai pas juos ilgainiui yra prisirinkę.

Antras reikšmingas veiksnys – Lenkų rinkimų akcija, visgi, nacionaliniu pagrindu susibūrusi partija, o liberaliai – kosmopolitai, jiems nacijų interesai yra prigimtinis blogis, kurį reikėtų sunaikinti arba leisti pačiam nunykti.

Tautinis jaunimas Kaune. Vytauto Visocko nuotr.

Berods prieš 15 ar daugiau metų, kai liberalams vadovavo dar Rolandas Paksas, liberalai bandė bendradarbiauti su lietuviais tautininkais, buvo net sutartį pasirašę, bet liberalizmo ir nacionalizmo principams prieštaraujantis susitarimas, kaip ir reikėjo tikėtis, ir tuomet buvo negyvybingas.

Tad ir susiklostė dabar Vilniaus taryboje keista situacija, kai liberalų diedai turi tik bobą lenkę, bet nei lenkų, nei krikščionių neturi. Strateginis daugiaplanis liberalų žygis baigėsi maža Brisiaus balute Europos aikštėje priešais Vilniaus savivaldybę.

Viltys į laisvos rinkos dėsnius

Iš kitos pusės, nusižiūrėjus į Seimą, kur diedas S. Skvernelis geriausiai bendradarbiauja pats su savimi ir lygiomis dalimis su visais kitais ir kitom, priklausomai, kur, kame, kada, kaip ir kam tų kitų prireikia, liberalų diedai, bobos ir raganos irgi tikisi pabandyti kortomis lošti, kai formaliai lyg ir nebendradarbiaujant, neformaliai bus galima bendrų interesų surasti, remiantis paprasčiausiais laisvos rinkos dėsniais: perku – parduodu, mainau ir pan., jei tik liberalai turės, ko reikia lenkams, ir atvirkščiai.

Su civilizuota politika – tai nieko bendro neturi, nieko bendro neturi netgi su liberalizmu, bet turi daug sąsajų su bobų ir diedų tradiciniais santykiais, kurie 2 tūkst. Vakarų civilizacijos formavimosi metų ne kartą buvo reikšmingesni už įvairiausias idėjas ir ideologijas.

Matriarchatas sugrįžta

Galime pažvelgti ir dar giliau, į pačią senovę, matriarchato žmonių civilizacijoje laikus, nes Lietuvos atveju, ta senovinė indoeuropiečių tarpusavio santykių hierarchinė sankloda be jokios abejonės sugrįžta.

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pokytį žymi laikas, kai Lietuvos prezidente tapo Dalia Grybauskaitė. Įvairiai ji politinio elito ir paprastų žmonių vertinama, vieniems ji stūgaujanti ragana Daukanto aikštėje, kitiems valstybės garbė, orumas ir sąžinė viename, tačiau faktas, kad jai tapus šalies vadove, diedai pradėjo patirti nuoseklią ir kryptingą diskriminaciją, kuri ypač jaučiama tiesiogiai prezidentės kuruojamose srityse.

Tarkim, užsienio politikoje, vien tik pažiūrėję į Lietuvos diplomatinį korpusą, ką pamatome? Svarbiausiose nuolatinių atstovų aukščiausiose tarptautinėse organizacijose pareigose: Europos Sąjungoje – Jovita Neliupšienė, Europos Taryboje – Laima Jurevičienė, Jungtinėse Tautose – Audra Plepytė, UNESCO – Irena Vaišvilaitė, prie jų galima pridėti dar ir gražų vasarinių ir rudeninių bobikių – Lietuvos ambasadorių ratelį įvairiose šalyse. Negalima teigti, kad dėlto Lietuvos užsienio politika tapo geresnė ar blogesnė, bet faktas, kad tapo įdomesnė, ne tik vizualaus dailiosios lyties atstovių patrauklumo atžvilgiu. Vien ko verta žinia, kad net pagrindinis Rusijos diedas Vladimiras skundėsi ES atstovui Maskvoje Vygaudui Ušackui pagrindinės Lietuvos bobos elgesiu, kuri, anot diplomato paviešintų V. Putino žodžių, nuolat ant jo varanti. 

Bobiškoji žmogiškųjų santykių dimensija neabejotinai turi išraiškų ir vidaus politikoje, nors dabartiniame Seime bobikių ne tiek jau daug, tik 29, tačiau – tai, kad jų bent 11 valdančioje Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje, o ir kitų aktyvi ir vieša saviraiška, dažnai sudaro įspūdį, kad jų Seime mažiausiai du trečdaliai. Aktyvumu nepralenkiama A. Maldeikienė, nedaug jai nusileidžia Ingrida Šimonytė, Agnė Širinskienė, Rasa Butbergytė, o pastaruoju metu sužibėjo ir Irenos Šiaulienės žvaigždė.

Patriarchatas traukiasi

Vis dėlto vidaus politikoje, matyt, gyvename pereinamuoju laikotarpiu iš patriarchato į matriarchatą, ir tai sukelia didelių nesusipratimų tiek tarp asmenybių, tiek tarp politinių grupių bei šių grupių viduje. Tarkim, kai socialdemokratus valdė a. a. Algirdas Mykolas Brazauskas, viskas pas juos buvo aišku. Trinkteldavo kumščiu į stalą stuomeningas diedas, visi kirkilai, butkevičiai, bernatoniai ir netgi andriukaičiai kaip mat po stalu sukrisdavo.

Feministės – prieš Vladimirą Putiną

Tais laikais G. Paluckui dar ūsai neaugo ir jis tik gudriai šypsodamasis svajonėse audė tolimus planus, kaip užimti AMB vietą. Užėmė – ir iškart radikalūs pokyčiai partijoje prasidėjo, tik šast ir Vilniaus socdemų vade patapo Auksė Kontrimienė. G. Palucko apsuptyje, beje, ir daugiau bobų nei diedų žvaigždės žiba. Tik I. Šiaulienė pasijuto atstumtąją ir nori tapti politinės prievartos auka, pareiškusi, kad „bevelytų būti išmesta“, pati iš partijos nenorinti eiti, nors vėliau persigalvojo ir draugia su frakcijos diedais pasirinko laisvą meilę Lietuvos kėdėms be jokių partijų.

Kad bobiškąjį politikos veiksnį politikės puikiai suvokia, atspindi kad ir tos pačios A. Maldeikienės pareiškimas apie motyvus kandidatuoti į Lietuvos Respublikos prezidentus, kur ji teigia: kad  „<…> jei prezidento rinkimuose nedalyvaus politikė Ingrida Šimonytė, savo kandidatūrą kelsianti ji pati <…>. Į šiuos pareiškimus derėtų žiūrėti gana ir rimtai. D. Grybauskaitės feministinės – protekcionistinės politikos kryptis įgavo pagreitį, per dvi prezidentės kadencijas bobų vaidmens politikoje padidėjimas tapo įprastu, visuomenės natūraliai priimamu reiškiniu, tad prezidento rinkimuose bobiškąsis veiksnys turės vieną esminių privalumų, juolab, kad Lietuvoje pagal demografinius duomenis, bobų jų yra 11 proc. daugiau nei diedų.

Rinkimuose – tai rimtas koziris. Turint galvoj, kad socialdemokratams po visų skyrybų, dalybų, kovų ir taikų liks, ko gero, tik viena galimybė prezidento rinkimuose kelti Viliją Blinkevičiūtę, turint galvoj apylygę galimybių dėlionę būsimuosiuose prezidento rinkimuose, kai nėra aiškių favoritų, tikimybė, kad Daukanto aikštėje ir toliau gyvens raganos, gana didelė.

Trys prieš vieną

Lietuvių rašytoja, švietėja Julija Žymantienė – Žemaitė. Skulptorius Petras Aleksandravičius. Slaptai.lt nuotr.

Iš esmės, politikos jovalas Lietuvoje ir užvirė, ko gero, todėl, kad rinkimus laimėjo ne kuri nors iš tradicinių, subobėjimo kryptimi judančių partijų, bet aiškūs tradicinės patriarchalinės visuomenės atstovai – ūkininkai, apie kuriuos (Vingių Joną ir kt.) gražiai rašė feministė Žemaitė apsakyme „Marti“.

Viena esminių dabartinės Lietuvos vidaus politikos problemų yra ta, kad trys iš keturių įtakingiausiųjų šiuo metu valstybėje yra diedai – S. Skvernelis, Viktoras Pranskietis ir R. Karbauskis prieš vieną D. Grybauskaitę.

Jeigu R. Karbauskis – tradicinis lietuviškas diedas, lengvai nuspėjamas, tad jau ir diskutuoti apie jo pažiūras nebeverta. V. Pranckietį galima laikinai nurašyti, nes žmogaus toks charakteris, kad jei ne po bobos, tai po S. Skvernelio padu, nuolat papuola, – tai, kaip bežiūrėtum, bet S. Skvernelio, tipiško politikos oportunisto, prisitaikančio prie bet kokios situacijos, perspektyva, žvelgiant per bobų ir diedų santykių prizmę, yra be galo įdomi.

Turint galvoj laukiančią įtemptą politinę darbotvarkę, bus įdomu stebėti, kokią ateityje premjeras lytiškosios politikos vertybinę dimensiją pasirinks – prisišlies prie diedų, ar glausis prie bobų. Iš pradžių jis aiškiai užėmė diedo – patino vaidmenį ir, atrodo, kad laikosi šio vaidmens ir šiol.

Edmundo Jakilaičio LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ paklaustas apie ketinimus kandidatuoti į prezidentus, S. Skvernelis aiškino, kad  „<…> premjero pozicija irgi yra ta, apie kurią kažkada net negalvojau, negalvojau, kad gali tekti tokią poziciją užimti. Šis darbas tikrai yra sunkus, atsakingas, bet įdomus. Labai įdomus. Todėl kol kas aš save pozicionuoju čia, o toliau – laikas parodys. Daug kas priklauso nuo situacijos <…>“.

Taip susiklostė, kad Lietuvos premjerais, išskyrus pačią pirmąją Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio suformuotą Kazimieros Prunskienės vyriausybę, visada buvo diedai, tad pozicionuodamas save į šias pareigas, S. Skvernelis priima ir tradicinį Lietuvos premjero, diedo, vaidmenį.

Tačiau, prezidento rinkimams toks vaidmuo naudos daug neneš, nes S. Skvernelio charakteris atskleidžia ne tiek „kieto bičio“, kiek „sukto šulerio“ savybes. Politiniai pokeriai Seime, kai koalicija formuojama su bet kuo ir bet kokia kaina, nepaisant jokių vertybinių kriterijų, išmintingo politiko įvaizdžio S. Skverneliui nekuria. Tad jei planuos pretenduoti į svarbiausią poziciją valstybėje, jam ar jo viešųjų ryšių patarėjams reikės pasukti galvą, kaip patikti ne tik toms sadomozochistinėms boboms, kurias diedai muša ir joms tai patinka, bet ir toms, kurios muša diedus, nes yra už juos stipresnės, ypač susivienijusios vardan švento reikalo.

Klausimai: kas, su kuo, kur?

Tiesa, S. Skverneliui gali tekti ir laikinai pamiršti pretenzijas į aukštesnes valdžios viršūnes. Žaliųjų ir valstiečių sąjungai tarpusavyje neišsiriejus ir neišsiskaldžius, prabilo sunkioji artilerija. Raimondas Lopata informaciniame portale Delfi pateikė gana įdomų sąrašą dabartinio Seimo veikėjų, kurių ryšiai su Rusijos tarnybomis arba neaiškios praturtėjimo aplinkybės turėtų sukelti rezonansą išlikusios neapatiškosios Lietuvos visuomenės tarpe.

Lietuvos saugumo (VSD) būstinė. Slaptai.lt nuotr.

Politologas apžvelgia platų politikos bobų ir diedų ratą, pradedant Seimo Antikorupcinės komisijos pirmininku Vytautu Baku, vienu iš vadinamojo žemės pardavimo užsieniečiams referendumo aktyvistu, vienu iš ekspertai.eu, anot mūsų VSD – Kremliaus ruporo – steigėju ir laiškų rašytoju Rusijos profsąjungoms, baigiant S. Skverneliu, kuris, pokalbyje su žurnalistais apie mokesčių vengimą prisipažino, kad „Buvo tokia situacija. Neslėpkime. Prieš dešimtmetį ir daugiau, kai tikrai faktiškai tam pačiam statybų versle viena iš pusių diktuodavo, kokiais būdais jie nori gauti atsiskaitymą“.

Politologas klausia: „Ar kas matė premjero S. Skvernelio namą? Jei tiesa, kad prestižiniame sklype stovintis namas, su prabangia tvora, pirtimi galėtų kainuoti apie 270 tūkst. eurų, tai kokią algą galėjo gauti kelių policininkas tokiam statiniui?“ Tokiame kontekste kitaip atrodo Žaliųjų ir valstiečių bendradarbiavimo atvirumas su bet kuo, kai į frakcijų koaliciją drauge su nuo partijos atsiskyrusių socdemų aštuntuku pakliūna bent du Darbo partijos, kuriai, kaip ir liberalams pareikšti įtarimai korupciniais nusikaltimais, atstovai ir kt. margos, daugiaprasmės ir daugialytės visuomenės atstovai.

Keistas dar vienas Lietuvos paradoksas. Nepaisant įvairiausių įtarimų korupcija, Rusijos įtaka ir pan., tiek Liberalų sąjūdis, tiek Lenkų rinkimų akcija visuomenės nuomonių apklausose užtikrintai išsilaiko virš 5 proc., reikalingų pakliūti į Seimą ribos. Nekrenta ir Valstiečių ir žaliųjų reitingai, nepaisant, kad per metus laiko jau visi rinkėjai turėjo patirti, jog šis politinis darinys juos paprasčiausiai apgavo, bent jau vykdo kitokią politiką nei savo programoje žadėjo.

Ar tokios tendencijos reiškia, kad korupcija, potenciali valstybės interesų išdavystė ir elementarus sukčiavimas tampa rinkėjų toleruotina Lietuvos politikų yda? Jei prielaidos diskusijai apie tokias visuomenės „vertybes“ atsiranda, reiškia, kad valstybė pasuka į susinaikinimo kelią ir klausimus kelti, kodėl taip atsitinka, jau ne tik laikas, bet gal ir per vėlu. Nes per kitus rinkimus atsitiks taip, kad „teistumo“ argumentas taps ne pretendentų į valdžios struktūras minusu, bet pliusu.

Santarvės akligatviai

Seime, savivaldybėse ir gyvenime verdant smagiam politiniam jovalui ir belieka, norint įnešti į vykstančius procesus šiek tiek aiškumo, pasitelkti boboms ir diedams būdingus tarpusavio santykių aiškinimo modelius. Ne tik todėl, kad jau ir garbi žurnalistė Indrė Makaraitytė rėžė tekstą, kuriame į priekį iškeliamas plikų papų klausimas žiniasklaidoje, bet todėl, kad politiniai, etiniai, moraliniai temų parutuliojimai prasmę turi tik tol, kol jų turinys yra reikšmingas objektams, apie kuriuos tekstuose kalbama ir rašoma. Kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad į mūsų politiką veržiasi srautas pašalinių, dėmesį blaškančių šiukšlių, į klystkeliais ir akligatvius vedančių nuorodų, kur baltas ir juodas spalvas keičia begalinės pilkų ir balkšvų spalvų gamos, visiems džiūgaujant, kad gyvenimas negali būti tik baltas ir juodas, juk jis esąs spalvotas, kaip tie rudens lapai bobų vasarą.

Tačiau geriau įsižiūrėjus į valdžios darinius, vis dažniau išryškėja ne margi apdarai, bet paaiškėja, kad ne tik karaliai, bet ir karalienės laksto nuogi, patys nepastebėdami nei plikų papų, nei nuogų užpakalių. Todėl ir diskusija apie vertybinius bobų ir diedų santykius, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo absurdiška, bet iš tiesų yra prasmingesnė, nes kalbama apie tikrąsias žmonių vertybes ir savybes, nors jos yra tik fizinės.

Galų gale, jeigu rimtai diskutuojame apie skirtingų amžiaus kartų, nacijų, ideologijų, socialinių ir finansinių grupių konfliktus politikoje, turėtume diskutuoti ir apie lyčių konfliktus, kadangi šiuo metu ši dedamoji politiniuose procesuose akivaizdžiai dalyvauja. Kai nebelieka bendražmogiškų vertybių politikoje, visuomenėje, žiniasklaidoje, juos keičia bendražmogiškieji konfliktai, kuriuose kompromisų nėra ir gali būti laimėjusioji ir pralaimėjusioji pusės.

Diedų pavasaris

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje, kaip grybų po lietaus, pasipylė „idėjų Lietuvai“ pasiūlymai. Teikia jas bankininkai, politikai, moksleiviai, pensininkai, mokslininkai ir verslininkai. Reikėtų ir visiems Lietuvos diedams susivienyti ir pateikti idėją Lietuvai, visus klimato pašaltėjimus birželio mėn., ir pašiltėjimus gruodį, pavadinti „diedų pavasariais“ ir „diedų rudenimis“. Prieš diskriminaciją reikia kovoti, nes panašu, kad karjerą ateities politikoje galės daryti tik policininkai ir bobos, diedų vaidmuo, kuo toliau, tuo mažiau reikšmingas, dar metai, kiti ir išnyks jie kaip atskira lytis.

Ruduo Vilniaus Gedimino prospekte. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kartais stebint politikos procesą tėvynėje, iš tiesų apima jausmas, kad gyvename amžinoje Samuelio Becketto kūrinio „Belaukiant Godo“ būsenoje, kad į politikus būtų geriau žiūrėti, kaip į meteorologus, kurie Lietuvai vietoj klimato šiltėjimo siunčia klimato šlapėjimo procesus arba tiesiog išeiti pasivaikščioti į Neries pakrantes gražią bobų vasaros dieną ir pasvajoti apie laikus, kai Lietuvos premjerai ir visa kita politikos diedų ir bobų plejada baigs pozicionuoti save į premjerus, Seimo narius ir nares, bet, perfrazuojant Konstantiną Stanislavskį, pradės ieškoti ne tik savęs valstybės kėdėse, bet ir valstybės savyje.

2017.10.15; 05:30

Dailininko Antano Rimanto Šakalio vokas

Mūza pagarbinki vyrą… – Homero „Odisėjos“ pirmoji eilutė. Panašiais žodžiais odę Vilniaus merui Remigijui Šimašiui pradėjo Remigijus Zolubas, Liberalų sąjūdžio Birštono skyriaus pirmininkas 2017 m. rugpjūčio 6 d. Delfi.lt interneto portale. 

Dailininkas Antanas Rimantas Šakalys. Slaptai.lt nuotr.

Skaitytojas pats suras visą „odę“, o laiko taupymo dėlei pateikiu keletą „perliukų“ iš jos.

Nors odės autorius yra pats tikriausias vilnietis, tačiau kartais nuvyksta į Birštoną ir nuo Birštono piliakalnio arba Vytauto kalno, metęs žvilgsnį Vilniaus link, išvysta ne tik Vilnių, bet ir patį jo merą visai kitokioje šviesoje nei vilniečiai. Pasirodo, tik trumparegiai, iš arti į merą žiūrėdami, neįvertina, kokį globėją, kokį tikrą liberalą sau turi. 

Tas meras, pasak autoriaus, labai gerai atrodytų kompanijoje šalia Baracko Obamos, Kanados premjero Justino Trudeau ar Prancūzijos naujojo prezidento Emmanuelio Macrono. Pasirodo, meras moka kalbėti angliškai ir mėgsta pajuokauti, todėl tinka būti lyderiu.

Mano žiniomis, jau būdamas ministru meras prisijuokavo su Baltarusijos disidento išdavyste, o dabar juokauja su pjūklu tujų tvorose bei kabinėdamas neteisėtai įvairiakalbes gatvių pavadinimų lentutes.

Štai taip: duskite ir alpkite birštoniečiai ir pati Birštono mere socialdemokrate N. Dirginčiene iš pavydo! R. Zolubo tvirtinimu, Šimašius esąs ateities lyderis. Tai reikėtų suprasti, kad jis turėtų tapti prezidentu (autoriui tuomet, tikėtina, tektų premjero krėslas).

Pats toliau nuo Vilniaus nesitraukdamas, savo Vilniaus mero vertinimą, stebintis merą nuo Panerių kalvos, surašiau ant pašto voko.

Nebepavydėkite, birštoniečiai, vilniečiams, nes, paleisti šie vokai į apyvartą, padės nepelnytą Šimašiaus pagarbinimą ir liaupsę nusinešti dažnų lietų vandenims.

2017.08.18; 06:24

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcija Vilniaus miesto savivaldybėje, protestuodama prieš antrame iš eilės tarybos posėdyje mero Remigijaus Šimašiaus esą kuriamą farsą priimant mokyklų reorganizacijos sprendimus ir bendrus koalicijos tikslus diskredituojančius veiksmus, tikslingai nedalyvaus trečiadienį vyksiančiame miesto tarybos posėdyje.

Liepos 26-ąją iš Vilniaus savivaldybės tarybos posėdžio išėjo TS-LKD ir dviejų kitų frakcijų nariai – sugriuvus kvorumui liko nesvarstyti siūlymai suteikti ilgosios gimnazijos statusą trims Valdemaro Tomaševskio proteguojamoms mokykloms. Praėjusiame posėdyje nepavykus įgyvendinti R. Šimašiaus ir V. Tomaševskio sandorio, šiandien skubos tvarka yra šaukiamas dar vienas tarybos posėdis, kurio darbotvarkėje – tie patys V. Tomaševskio frakcijai aktualūs klausimai.

Vilniaus konservatoriams nesuprantami kardinalūs pasikeitimai R. Šimašiaus ir Liberalų sąjūdžio frakcijos retorikoje ir veiksmuose. 2015 m. pradedant dirbti bendroje koalicijoje buvo rastas chaotiškai veikiantis mokyklų tinklas bei nebaigta jo reforma, tad bendrai tarp visų koalicijos partnerių buvo sutarta išspręsti su tuo susijusias problemas ir kartu baigti dar 2004 m. pradėtą mokyklų tinklo optimizaciją.

Konservatorių teigimu, dar labiau stebina tai, kad birželio mėn. per tarybos posėdį R. Šimašius neigiamai pasisakė apie išskirtinį kelių mokyklų statusą švietimo tinklo optimizacijoje, o jau liepą politinės ambicijos privertė merą pažvelgti į šį klausimą pragmatiškai – t.y. palaikyti V. Tomaševskio partijos iniciatyvą, mainais gaunant pastarųjų balsus taryboje, kai bandomi priimti koalicijos partneriams abejonių dėl skaidrumo keliantys sprendimai. Dėl šių priežasčių TS-LKD frakcija trečiadienio posėdyje nedalyvaus ir atsiribos nuo akivaizdžios politinės prekybos.

„Jau kurį laiką stebina LRLS ir mero Remigijaus Šimašiaus elgesys, kai svarbius ir miestui brangiai kainuojančius sprendimus bandoma ypatingos skubos tvarka priimti su Tomaševskio frakcijos balsais Vilniaus miesto taryboje. Panašu, kad politinės prekybos objektu tapo sostinės švietimo klausimai, liberalams staiga parodant netikėtą malonę pustuščių mokyklų išlaikymui. TS-LKD nesutiko ir nesutiks prisidėti prie tokios prekybos miesto bendrajam gėriui žalingais sprendimais, kurie, be to, prieštarauja ir koalicijos sutarčiai“, – teigė Vilniaus vicemeras, TS-LKD frakcijos seniūnas Valdas Benkunskas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.16; 03:30

Sostinės netolimoje ateityje laukia du itin svarbūs statybų projektai – Sporto ir Profsąjungų rūmų rekonstrukcijos. Ketvirtadienį Vyriausybėje Premjero Sauliaus Skvernelio ir miesto mero Remigijaus Šimašiaus vykusiame susitikime buvo aptarti šių projektų planai ir darbai.

Senieji Sporto rūmai. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Vietoje Sporto rūmų duris atvers Kongresų centras, o ant Tauro kalno esantys Profsąjungų rūmai taps nauja Nacionaline koncertų sale. 

Sovietmečiu statyti profesinių sąjungų rūmai. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Mero teigimu, jau ankstyvą rudenį prasidės techniniai projektų rengimo ir Kongresų centro statybų darbai.

Vietoje ant Tauro kalno esančių Profsąjungų rūmų artimoje ateityje turėtų iškilti Nacionalinė koncertų salė. Pasak mero, ši vieta yra geriausia arba viena geriausių sostinėje.

„Akivaizdu, kad čia ir Lietuvos žiūrovų daugiausia, ir turistų daugiausia, ir tai yra geriausia vieta Vilniuje. Kol kas dar laukiame Kultūros ministerijos patvirtinimo, bet sutarėme, kad paskubinsime, pagreitinsime, kad Kultūros ministerija kuo greičiau duotų atsakymą dėl akustikos, ir aš galvoju, kad tai pati geriausia vieta“, – sakė meras.

Anot R. Šimašiaus, laiku susitarus su Kultūros ministerija, statybos šioje vietoje galėtų prasidėti po pusantrų metų, o tai reikštų, kad Vilnius savo 700 metų jubiliejaus proga jau turėtų naują, modernią koncertų salę.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.04; 02:02

Vilnius yra pats svarbiausias, Lietuvos valstybę reprezentuojantis miestas, todėl jo statusas kitoks, Vilnius – Lietuvos valstybės sostinė, todėl jo plėtros ideologijos, paminklų statydinimo reikalus turėtų spręsti Seimas, o ne miesto savivaldybė ar meras, nes miesto savivaldybei priskirtinos tik miesto ūkvedžio funkcijos.

Algimantas Zolubas, šios analizės autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Labai keistai atrodo, kai svarstant sostinės reprezentacinės Lukiškių aikštės sutvarkymo ir joje paminklo statydinimo reikalus, kaip pilypas iš kanapių su savo asmenine nuomone išlenda Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Ir dar keisčiau, – tą jo nuomonę kai kurios institucijos imasi rimtai vertinti.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai LR Seimas priėmė rezoliuciją (posėdžio protokolas 2017-04-27 Nr. 118-P-6), kurioje:

prašo Vyriausybės skirti papildomų lėšų Lukiškių aikštės sutvarkymo darbams užbaigti iki 2018 m. vasario 16 d.;

prašo Vyriausybės pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga iki 2018 m. vasario 16 d. Lukiškių aikštėje, Vilniuje, pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą su Vyčio skulptūra;

ragina Vyriausybę ir Vilniaus miesto savivaldybę, bendradarbiaujant su Vyčio paramos fondu, operatyviai spręsti visus organizacinius klausimus, susijusius su paminklo „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ pastatymu iki 2018 m. vasario 16 d.

Seimas, kurį išrinko visa Lietuva, kurio priedermė rūpintis sostinės reprezentacine aikšte, savo nuomonę išreiškė, todėl Vilniaus miesto savivaldybei ir merui, kuriuos išrinko tik vilniečiai, lieka, nors ir turint kitokią nuomonę,  geranoriškai prisidėti prie Lukiškių aikštės projekto įgyvendinimo. Kitoks elgesys būtų prilygintas akivaizdžiam sabotažui.

2017.05.05; 18:48

Atkreiptinas dėmesys į sostinės mero Remigijaus Šimašiaus Lietuvių kalbos įstatymo pažeidimus, siejamus su jo siekiu pataikauti kitataučiams, žinoma, turint tikslą įgyti jų balsus per rinkimus.

Algimantas Zolubas, šios replikos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Algimantas Zolubas, šios replikos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip skelbia žiniasklaida, Vilniaus meras R. Šimašius asmenine iniciatyva iškilmingai atidenginėja Rusų, Varšuvos, Islandų ir kt. gatvių pavadinimų lenteles su tų tautų rašmenimis ir net pavadinimų vertimais iš lietuvių kalbos į atitinkamą kalbą.

Kiekvienam aišku, jog taip prieš rinkimus meras siekia įsiteikti kitataučiams, sau jų balsus medžiojo.

Visiems aišku, kad medžioklė nelegali – tikras brakonieriavimas. Valstybinės lietuvių kalbos ir kiti norminiai dokumentai gatvių pavadinimus įpareigoja rašyti valstybine kalba.

Taip pat įsidėmėtina: gatvių pavadinimai yra tikriniai daiktavardžiai, į kitas kalbas negali būti verčiami. Vilniaus merui kalbamo reikalo neišmanyti ir dar pažeidžiant įstatymus savo neišmanymą demonstruoti viešai, švaistyti mokesčių mokėtojų lėšas jau ne liberalus, o įstatymų pažeidimą demonstruojantis elgesys. Visiems tai matoma, aišku, tik liberalizmu perdėm susitepliojusiai Valstybinės kalbos inspekcijai – nė motais.

Juk viešąjį interesą gindama, inspekcija ne juokingomis baudomis už Lietuvių kalbos įstatymo pažeidimus, o per teismą galėtų nubausti merą, asmeniškai iš jo išskaičiuojant išlaidas, padarytas minimoms lentelėms sukurti, pagaminti, pakabinti. Pagrindas tam pakankamas: yra neteisėta veika, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei kaltė.

Nejaugi Valstybinei kalbos inspekcijai tokie akibrokštai nebado akių? Jei ji valstybinė, neturėtų būti bedantė. Jei tokia dar nėra, šiuo atveju turi gerą progą dantis pagaląsti.

2016.12.02; 04:29

Pasaulyje prasidėjo netiesos politikos era… Politika niekada nebuvo tiesos sinonimas… Žmogui nėra natūralu siekti tiesos; žmogus jos vengia… Netiesos politikos strategija pasiteisina, nes leidžia žmonėms apsieiti be kritinio mąstymo ir džiaugtis skambia „tiesa“ patvirtintais jausmais… Dabar apsimoka šokiruoti, o ne sakyti teisybę… Sunku rasti drąsos išviešinti ir sugėdinti chroniškus melagius ir nebesuteikti jiems tribūnos… 

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Šios kelios citatos – iš žurnale IQ paskelbto (2016-ųjų spalio mėnuo) straipsnio „Meluočiau ir neraudonuočiau“, kurį visiems politika besidomintiems vertėtų atidžiai perskaityti. Perskaityti derėtų ne dėl to, kad publikacijoje būtų gausu nežinomų faktų. Viskas, kas ten sudėta, jau ne sykį įvairiausiomis progomis girdėta, skaityta, matyta.

Ir vis dėlto tekstas vertingas savo apibendrinimais. O apibendrinimuose – mažai paguodžiančių išvadų. Nepaneigiama tik tai, kad nuo šiol prisikasti iki tikrosios tiesos vis sunkiau bei kebliau, kad ir kaip daug laiko praleistumėme analizuodami įvairiausius šaltinius. Dabar internetinėje erdvėje tiek įvairiausių leidinių, įskaitant pačių keisčiausių pakraipų socialinius tinklus, kad beieškodamas objektyvių faktų greičiau pateksi į profesionalių dezinformatorių, propagandistų bei melagių pinkles nei į tiesos ir teisybės oazę.

Internetinė erdvė dažnusyk konstruojama dar ir taip, kad „atimtų iš žmonių galimybę aptikti priešingų požiūrių“. Persisotinimas informacija taip pat tampa naująja cenzūros priemone – skaitytojas, klausytojas ir žiūrovas tiesiog nebenori arba neturi jėgų bei laiko „suvirškinti“ alternatyvias nuomones.

Ir vis dėlto gyventi reikia čia ir šiandien. Ir sprendimus, pavyzdžiui, už ką balsuoti, tenka primti būtent dabar, o ne kada nors ateityje. Ir susigaudyti, kokius politinius ėjimus 2016-ųjų rudenį kurpia į Seimą patenkančios jėgos, būtina būtent dabar, o ne po 50-ies metų. Ir dar būtina suvokti, jog lengviau ir paprasčiau nebus … niekad niekada.

Portale delfi.lt  dr. Karolis Jovaišas parašė straipsnį „Lietuvos valstybė – žlugęs projektas?“, kuriame tarsi nori pasakyti, kad mūsų šalyje – ne viskas taip blogai susiklostė, kaip kartais skalambija mūsų pesimistai ar mums nepilnavertiškumo kompleksus įpiršti siekiantys priešai. Tikiu, kad prasti emigracijos, gimstamumo ir girtuokliavimo rodikliai dar nesako, kad lietuviai būtinai ištirps. Dar ne iš tokių pavojingų situacijų išsikapanodavo lietuvių tauta. Pakildavo kaip Feniksas iš pačių beviltiškiausių karų, marų, tremčių.

Ir vis dėlto raminti save ir saviškius vertėtų skūpiai. Geriau jau sutirštinti juodąsias spalvas, nei jas atskiesti baltaisiais dažais. Bandymas tvirtinti, esą ne viskas klostosi pagal Juodąjį scenarijų, neskatina kuo greičiau imtis rimtų gelbėjimosi priemonių. Čia kažkodėl prisiminiau garsiojo politikos eksperto, filosofo Džordžo Frydmano posakį: „Kiekvienas karas – rizika, bet nekariauti irgi rizikinga“ („Geopolitical futures“). Žodžiu, vienodai pavojinga tiek pervertinti savo potencialą, tiek jo neįvertinti.

Patiko dienraštyje „Lietuvos žinios“ paskelbtas Jūratės Laučiūtės straipsnis „Istorijos ir papūgos“. Autorė pabrėžė, kokia kvaila esanti lopšinė, esą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo kone tobulas religinės ir tautinės tolerancijos įsikūnijimas, sektinas pavyzdys šiandieninei Lietuvai, kuri neva nebemoka kurti gerų santykių su kaimyninėmis tautomis, o pirmiausia – su lenkais.

Puiki J.Laučiūtės pastaba: LDK gera gyventi buvo visiems, išskyrus … lietuvius. Nes lietuvių ten nebuvo nei matyti, nei girdėti. Ypač po unijos su Lenkija. O kodėl nebuvo nei matyti, nei girdėti? Kalta per didelė lietuviška tolerancija. Mūsų kaimynai į mūsų tolerantiškumą niekad neatsakė tuo pačiu. Greičiau atsakydavo klasta ir savanaudiškumu.

Deja, mes ir šiandien darome tą pačią klaidą, kurią LDK laikais padarė mūsų protėviai. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sumanymas kai kurias sostinės gatves puošti rusiškais ir lenkiškais užrašais byloja, kad mes ir vėl persistengiame.

Beje, užrašų lenkų, rusų kalbomis kabinimas Vilniaus gatvėse – klastingas Trojos arklys. Dvi didžiosios mūsų kaimynės linkusios konstruoti savąją politiką taip, kad Lietuvoje nejučiom ir nepastebimai įsitvirtintų dvikalbystė. Todėl net ir viena gatvės pavadinimą skelbianti lentelė rusų ar lenkų kalba – tai tarsi pretekstas, kad tokių nelietuviškų užrašų galėtų būti ir daugiau. Liberalo R.Šimašiaus tvirtinimai, esą viena kita lentelė ne lietuviškais rašmenimis tėra miesto puošmena, – klastinga  demagogija.

Net jeigu žvelgtume į šią neva „mažytę“ problemėlę pragmatiškai, Vilniaus mero R.Šimašiaus bandymas ne lietuvių kalba gatvių pavadinimus skelbiančius užrašus vadinti gražumo atributais tėra panašus į besaikio pataikavimo ir nusižeminimo gestą. Jei islandiški, angliški ir karaimiški užrašai neturi blogojo konteksto, nes mes niekad nekariavome nei su Islandija, nei su JAV, juolab šioms šalims esame dėkingi už paramą, be to, niekad neturėjome įtemptų santykių su karaimais, todėl angliški, islandiški, karaimiški užrašai tikrai galimi, tai Rusijai ir Lenkijai vis tik privalėtume taikyti kur kas griežtesnius reikalavimus. Rusiški ir lenkiški gatvių užrašai Vilniuje galėtų atsirasti nebent tuo atveju, jei Maskvoje ir Varšuvoje atsirastų … dešimtys lietuviškų gatvių pavadinimų lietuviškais rašmenimis. Bet nei Lenkija, nei Rusija į tokią R.Šimašiaus toleranciją neskuba atsakyti tuo pačiu geranoriškumu.

Dar įsiminė „The Economist“ politikos apžvalgininko Edvardo Lukaso publikacija „Amerikos taikos amžius baigiasi“ (BNS agentūra), kuriame jis išvardina JAV klaidas. Viena vertus, ten „akivaizdus laisvosios rinkos kapitalizmo nesugebėjimas dalytis klestėjimo vaisiais ir pažaboti beatodairiško finansininkų godumo“. Antra, „Amerika vis labau vengia daryti lemiamą įtaką, kad būtų apginti Amerikos arba jos sąjungininkų interesai“. O tai reiškia, kad „Rusija mato Ameriką atsitraukiančią, kvailoką ir bailią“. Ši tendencija dar byloja, kad, silpstant Amerikos lyderystei, prarasime galimybę gyventi pasaulyje, kuriame laikomasi malonių, liberalių europietiškų taisyklių.

2016.10.18; 10:08