Šiandien aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – prof. Romualdas Grigas, papasakojęs mums apie savo naujausias knygas bei reiškinius, kuriuos ruošiasi analizuoti savo būsimuose veikaluose. Jei tik turėtų galimybę, profesorius norėtų nuodugniai panagrinėti apie keturiasdešimt mūsų valstybei, jo manymu, aktualių, svarbių temų. 

Prof. Romualdas Grigas. Vytauto Visocko nuotr.
Prof. Romualdas Grigas. Vytauto Visocko (slaptai.lt portalas) nuotr.

Tiesa, aprėpti visko neįmanoma. Todėl kai kurias įžvalgas tenka atidėti būsimiems pokalbiams.

Šiame videointerviu prof. Romualdas Grigas svarsto, ar Lietuva deramai paminėjo Karaliaus Gedimino jubiliejų.

Taip pat daug dėmesio skiriama 1940 – 1957-iesiems metams, kai Lietuva buvo ypatingai žiauriai naikinama. Prof. R.Grigas tvirtina, kad niekam iš blaiviai mąstančiųjų neturėtų kilti abejonių: Lietuva priešinosi sovietų okupacijai. Ir tai buvo prasmingas, teisingas, gražus žingsnis. Sąvoka „Karas po karo“ nėra išgalvota, toks karas tikrai vyko.

Ir vis dėlto turime istorikų, kurie didingą Lietuvos partizanų kovą linkę neigti, menkinti. Jie dirbtinai ieško bet kokio preteksto apkaltinti sovietų okupacijai aktyviai pasipriešinusius didvyrius.

Jei reikia, į pagalbą pasitelkia tendencingai surašytus KGB archyvus, jei jiems naudinga, imasi žydų temos, specialiai atsietos nuo vokiečių okupantų, kalbėdami apie civilių aukas, sąmoningai nutyli „agentus – smogikus“…

Turime būti budrūs – ir nūnai kartais kryptingai, intensyviai nuodijama mūsų sąmonė, ciniškai brukama savinieka: neva neturime kuo didžiuotis, neva nėra didžiavyrių.

Prof. Romualdas GRIGAS drąsiai imasi analizuoti šiuos reiškinius. Netrukus bus paskelbtos 2-oji ir 3-ioji dalys.

2016.11.27; 04:58  

2016 metų lapkričio 10-ji tapo dar viena iš ypatingesnių mano neramiame gyvenime dienų.

Tai įvyko Žaiginio miestelyje, šalia Šiluvos. Gražiai atrestauruoto mūrinio pastato vidiniame kieme įkalėme du laikinai iš lentelių sukaltus kryželius. Jais iš anksto pasirūpino atsivežti atsargos karininkas Jeronimas Kraulys. Neįtikėtinos energijos, 93-jų metų sulaukęs senukas. Jisai vykdo Vilniaus apygardos Vietinės rinktinės narių (žinomos kaip Plechavičiaus armija) vado pareigas. Tai dienai buvo pasipuošęs munduru, nusagstytu medaliais ir kitais nuopelnų bei garbės ženklais. 

Seime surengta paroda "Karas po karo", pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seime surengta paroda „Karas po karo“, pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų, į šią gyvenvietę atvykusių grupelėje buvo ir kitas garbus karininkas, majoras Antanas Burokas, Krašto apsaugos bičiulių klubo pirmininkas. O taip pat ir nenurimstantis, nepavargstantis Juozas Dingelis, Lietuvai pagražinti draugijos vadovas. Suprantama, toje ceremonijoje dalyvavo ir vietiniai: Šiluvos seniūnijos (kuriai priklauso miestelis) seniūnas, Žaiginio bendruomenės pirmininkas, Raseinių rajono kultūros darbuotoja.

Kuklius simbolius įkalėme ten, kur aš nurodžiau. Atvykęs į Žaiginį po 60-ties metų!.. Savimi stebėjausi: vizualinė atmintis veikė puikiausiai. Sunku buvo tik su pavargusia širdimi… Buvusios klebonijos, paskui „stribų“ ir specdalinių, vėliau – kolūkio kontoros, o dabar – Žaiginio bendruomenės namų vidiniame kieme tebeguli užmiršti nukankintų partizanų palaikai. Dar pusgyvius juos surišo spygliuotomis vielomis ir sugrūdo į… kareiviškas išvietes. Penki vyrai į vieną išvietę, po kurio laiko – trys į kitą…

Su mumis buvo atvykę ir kariuomenės inžinerinio bataliono specialistai. Tikėjomės metalo ieškikliu aptikti vielos likučių, kokią nors sagą… Tačiau ne tik nurodytose vietose, bet ir aplink aparatas signalizavo. Pasirodo, kad jisai reaguoja į bet kokį metalinį atsitiktinai dirvoje ar jos paviršiuje atsiradusį daiktelį: alaus kamštelį, nuo saldainio numestą foliją… Žodžiu, sumanytas eksperimentas tą dieną mums nepasisekė.

Tai, apie ką prakalbau, panašu į įvykusį kraupų trilerį. Vargu ar mūsų jaunuomenei (ir ne tik jiems) anų metų įvykiai ir procesai besuvokiami. Tai bus ir viena iš priežasčių, kodėl nusprendžiau pagarsinti šiaip lyg ir eilinę istoriją.

Bet čia pat skaitytojas mane užspaus į kampą: o kuo aš, šių eilučių autorius, čia dėtas, kuo ir kaip susijęs su šia kraupia paslaptimi? O jeigu susijęs, tai kodėl taip pavėluotai prabilau… Pasiaiškinimą pradėsiu nuo paskutiniojo „kaltinimo“.

Suprantama, jau Nepriklausomybės metais maniau, kad ši istorija žinoma ne man vienam ir yra užregistruota. Praėjus ilgesniam laikui lyg ir įsitikinau, kad gal ją žinau aš vienintelis. Kankinamas atminties, istorijos – įvykio aprašą pateikiau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Praėjo daug metų – iš ten tyla. Kodėl? Nebandžiau išsiaiškinti, tik numanau… Skatinamas savojo „saulėlydžio“, nusprendžiau žingsniuoti iš naujo, tik kitu keliu. Jo kryptį rodo iš Vilniaus kartu su manimi atvykę asmenys…

Atsakysiu ir į numanomą man primesti pirmąjį kaltinimą. Šiuo klausimu situacija subtilesnė, reikalaujanti detalesnio paaiškinimo. Juolab, kad tai liečia dar ir kitus, toli gražu ne vien su mano asmeniniais išgyvenimais susijusius aspektus.

…Baigęs Joniškėlio ž. ū. technikumą (su pagyrimu), tais pačiais 1954 metais pradėjau studijas Maskvoje, tuomet Timiriazevo vardu vadintoje žemės ūkio akademijoje. 1959 metais ją baigęs, gavau „mokslinio agronomo-ekonomisto“ diplomą. Vadinamojo „chruščiovinio atšilimo“ metais būdamas studentu (1956 m.) „įsigijau“ partinį bilietą (t. y. tapau komunistu…). Bilietas man buvo puiki priedanga užsiimti ir „kitais reikalais“…

Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Romualdas Grigas, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Po tragiškų Vengrijos įvykių, tais pačiais 1956 metais, vėlai rudenį su bendrataučiais susiorganizavome į Maskvos lietuvių studentų dainų ir šokių ansamblį. Sunkus buvo kelias, labai sunkus… Tapau ne tik šio ansamblio pagrindiniu organizatoriumi, bet ir savotiška ideologine jo priedanga. Entuziazmo skatinami jau Naujųjų metų išvakarėse publikai pateikėme dviejų dalių koncertą. Visus skubinau dėl dviejų priežasčių. Artėjo egzaminų sesija ir atostogos. Privalėjome palikti įdirbį, kad nereikėtų organizuotis iš naujo. Antra, norėjosi signalizuoti Lietuvai gerą žinią… Nes tuo metu Lietuvoje vyko maištavusių studentų (Kaune ir Vilniuje) represijos. Tuo koncertu ir ansamblio apsireiškimu per spaudą ir kitais kanalais, mes signalizavome negęstantį tautinio sąmoningumo gyvybingumą.

Mūsų ansamblis repetuodavo Maskvos Energetikos instituto erdviuose Kultūros rūmuose, bet tą kartą (pirmąjį) koncertavome „Timiriazevkoje“ – mano studijų prieglobstyje. Dera pripažinti: koncertas buvo silpnokas. Sušokti tautiniai šokiai. Kažką sudainavo greitomis suręstas choras… Padėtį gelbėjo tuometiniai Čaikovskio konservatorijos studentai. Keletą iš jų šio pasakojimo proga taip pat įvardinsiu. Tai: smuikininkas Paulius Juodišius (Abezėje 1942 m. nužudyto generolo sūnus), fortepijonu tuomet pagrojęs vargonininkas Leopoldas Digrys, violončelininkas Romualdas Kulikauskas, solistė Birutė Almonaitytė (išgyvenusi dramatišką savo gimtinės ir šeimos lemtį). Visi jie vėliau Lietuvoje išgarsėjo kaip aukščiausios klasės atlikėjai.

Vadovaujantis tęstiniu loginiu mąstymu (ir pasiaiškinimu), dera pateikti dar vieną reikšmingą detalę. Ji tiesiogiai susijusi ne tik su mano asmeniniu gyvenimu, bet ir su dramatiško įvykio Žaiginyje paslapties atskleidimu.

1957 metų sausio pradžioje vyko „Timiriazevkos“ partinė konferencija. Ji buvo skirta pasmerkti ne tik sovietiniais tankais sutraiškytą Vengrijos revoliuciją bei Maskvoje įmonėse ir aukštosiose mokyklose apsireiškusius maištautojus. Buvo „koliojami“ ir bruzdėjimai, vykę tuometinėse Pabaltijo sovietinėse respublikose. Kažkuris iš ideologinių pranešėjų iš tribūnos mestelėjo frazę: „Mes Lietuvai atnešėme laisvę, išvadavome iš buržuazijos retežių, o jie ten vis dar „maištauja“… Tarsi prisukta ir atleista spyruoklė pašokau iš salės vidurio ir įsiprašiau į tribūną. Tą minutę prisiminiau Marksą… Savo emocijų nesuvaldančią kalbą pradėjau nuo klasiko. Sakau: jisai yra rašęs, jog įvykus rimtiems nusikaltimams, reikia analizuoti juos pagimdžiusias sąlygas…

Kalbėjau apie tai, kokiomis priemonėmis buvo Lietuvai suteikta „laisvė“ ir kokioje būklėje yra atsidūrusi lietuvių tradicinė kultūra… Klausytojų pilna salė triukšmingai pasidalino į dvi diametraliai priešingas stovyklas. Ypač mane palaikė vadinamoji „galiorka“… Po šio įvykio su manimi pradėjo sveikintis net keli docentai.

Tąkart salę sutramdė išėjęs į tribūną akademijos rektorius prof. Loza. Jis išsakė nuosprendį: „Grigas ne mūsų žmogus… Juo reikia rimtai susidomėti…“ Supratau: rektorius yra puikiai informuotas apie mano, kaip „nacionalisto“, pasirodymą su ansambliu jo kontroliuojamoje „teritorijoje“.

Po šio įvykio sapnavau košmariškus sapnus. Laukiau partinių susirinkimų, kurie mane pasmerktų, nubaustų… Nubaudė… Davė man partinį įpareigojimą – būti fakulteto Raudonojo kampelio viršininku (načalnik Krasnovo ugolka)… Buvo tais laikais tokia visuotinai praktikuojama ideologinės propagandos struktūra. Po metų pasisekė „načalniko“ pareigų atsikratyti. Tik vėliau supratau (ir gavau įrodymų): mane gelbėjo partorgai, abu ukrainiečiai. Fakulteto – Nikitenka, akademijos – pulkininkas (karinės katedros dėstytojas) Prochorenka. Po kelių metų su Nikitenka susitikome jo iniciatyva. Su neįtikėtinomis detalėmis jis tada (1963-siais metais) ilgai pasakojo apie asmeniškai išgyventą ukrainiečių tautos naikinimo mechanizmą, žinomą „golodomoro“ vardu.

Pagal savo agronomo-ekonomisto studijų programą, 1957 metais atlikti kelių mėnesių praktiką pasirinkau Lietuvą. Įvertinau savo komplikuotą „ideologinę“ padėtį. Apmąsčiau ir planus, aptartus su Maskvoje studijuojančiais latviais bei estais jungtis į bendrą klubą – ansamblį, kuris paskui buvo pagarsintas iš kažkur mūsų tuomet atkapstytu „Balticum“ vardu… Tuokart pasinaudojau pažintimis ir, vietoj žemės ūkio specialybės praktikos, įsidarbinau Lietuvos Komunistų partijos Tytuvėnų rajono komiteto instruktoriumi… Tais metais, ypač trūkstant inteligentijos, turinčios partinį bilietą, „rajkomų“ instruktoriais dirbdavo atsitiktiniai, neretai žemos kultūros asmenys. Jų tarpe tada pasirodžiau savotiška išimtimi.

Apsigyvenau Žaiginio bažnytkaimyje, 8 kilometrai į pietus nuo garsiosios Šiluvos. Man buvo priskirta „šefuoti“ tris nuskurdusius kolūkius. Aikštingai didžiavausi mūsų pačių sugalvota ir (per dideles pastangas) Komjaunimo Centro komiteto leista nešioti lietuvių ansamblio uniformine kepuraite. „Kentėjau“ ją ir per vasaros karščius, nes prie jos, man regis, labai derėjo modernus švarkas, kurį po didelių paieškų buvau aptikęs viename iš Maskvos univermagų. (Skaitytojui priminsiu: tais laikais vadinamųjų plataus vartojimo prekių buvo ypatingas deficitas.)

Įgijau pasitikėjimą ir iš „kairės“, ir iš „dešinės“.

Vieną gražią dieną mane aplanko Šaukoto kolūkio (už 15 km nuo Žaiginio) pirmininkas. Pats vairuodamas sunkvežimį (lengvųjų automobilių pirmininkai tada negaudavo). Dėl visa ko ant sėdynės buvo pasidėjęs automatą. Mane bičiuliškai perspėjo: miškuose kažkas dar tebevaikšto… Vėliau sužinojau, kad tais metais po miškus tikrai tebetrainiojosi „KGB“ agentai – provokatoriai… Po jo išvykimo supratau: turėjo apmąstytą tikslą.

…Nelauktas svečias man parodė tas vietas, kur į kareiviškų išviečių duobes (srutas) buvo sumesti ir užkasti, kaip jisai pats man pabrėžė, nukankinti, bet dar pusgyviai partizanai. Mane nustebino ir jo prisipažinimas, kad pokario metais buvo stribitelių politrukas. Prisimenu jo vizitą labai aiškiai ir jį patį, turėjusį kažką daugiau, nei masinio lietuvių tautinio pasipriešinimo slopintoją – budelio portretą… Šioje vietoje manau tikslingu pastebėti, kad „išvadavus“ Lietuvą dar tolokai buvo iki karo pabaigos. Mūsų šalyje buvo paskelbta masinė jaunų vyrų mobilizacija. Jos išvengti (ir žūti šturmuojant Berlyną) buvo du variantai: tapti partizanais arba stribiteliais. Anas kolūkio pirmininkas buvo pasirinkęs antrąjį variantą…

Mane iki šių dienų tebelydi siaubo vaizdas, kurį tada (ir po to) išgyvenau svečio pasakojimo metu… Po vieną iš rūsio sutempiami partizanai… Guldomi ant ištiestų spygliuotų vielų ir krūvon suveržiami… Tebelydi lyg ir išsiaiškinta mįslė, kodėl svečias tą paslaptį būtent man atskleidė? Kodėl žengė tą, tada gana rizikingą, žingsnį? Jo išpažintį bandau aiškinti vienu ir tuo pačiu psichologiniu motyvu. Norėjo nors dalelyte su kuo nors pasidalinti ir atsikratyti jį patį kankinančios dalyvavimo nusikaltime atminties. Žinoma, kad rizikavo pasitikėdamas manimi. Matomai, mane „perkandęs“ iš kitų susibūrimų rajono partiniuose susirinkimuose. Bet ir žinodamas, kad esu maskviečių lietuvių studentų ansamblio organizatorius (viešai nešiojantis uniforminę kepuraitę). O gal būtent ta pastaroji detalė ir paskatino jį apsispręsti. Pamenu: tai būta gražaus, Kristaus amžiaus blondino, su mėlynomis mąsliomis akimis.

Vadinamieji „stribai“ buvo savotiškas bolševikinės invazijos ir prievartos instrumentas, okupacijos priedanga. Instrumentas skirtas ne tiek ginklu naikinti partizaninį judėjimą, bet sukiršinti, supriešinti pačius lietuvius, ypač „kietakakčius“ kaimo gyventojus. Struktūra sugalvota provokuoti išdavystes ir beprasmes žudynes, masines nekaltų žmonių tremtis, kankinimus ir lagerius. Pagrindiniais iniciatoriais ir žiaurių akcijų vykdytojais buvo „KGB“ specdaliniai, kuriais, berods, iki pat 1952 metų buvo nusėti visi Lietuvos miesteliai ir net stambesni kaimai.

… Minėtą lapkričio 10 dieną atvykome į Raseinių savivaldybę (kuriai priklauso Žaiginys) bendram pasitarimui. Čia radome laukiančius savivaldybės atstovus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro memorialinio departamento direktorę p. Jakubėnienę, Genocido aukų muziejaus direktorių p. Peikštenį. Mums perdavė pluoštelį dokumentų. Tarp jų, šalia „privalomų“ instrukcijų, buvo mano pateiktas partizanų kapaviečių aprašas ir kelių senyvo amžiaus Žaiginio gyventojų apklausos teksteliai. Taip, jie matę prie bažnyčios tvoros likviduotų partizanų kūnus, matę ten, patvoryje, išjudintas žemes; girdėję, kad nušautųjų palaikai būdavo išvežami kažkur…

Mes, atvykusiųjų grupelė, nusistebėjome: kodėl per tuos keletą metų po mano Genocido centrui pateikto aprašo nebuvau pakviestas identifikuoti kraupaus nusikaltimo vietas. Beje, praėję dešimtmečiai „neiškėlė“ nė vieno liudytojo. Lyg ir dar kartą įsitikinau, kad esu likęs vieninteliu, kuriam yra atitekusi atsakomybė dar kartą patvirtinti apie prieš daugelį metų žvėriškai atliktą nusikalstamą aktą. Kalbu taip tebetikėdamas tuo, ką anais metais man kaip didžiausią paslaptį atskleidė sąžinės gabalėlį išsaugojęs Šaukoto kolūkio pirmininkas, buvęs neeiliniu stribiteliu. Tuo pasakojimu yra įtikėję ir mano vilniškiai palydovai.

Bet kapaviečių atkasimas (o tuo pačiu ir aprašyto fakto patvirtinimas) nukeliamas į 2017-sius metus. Jau po šios knygos publikavimo.

Genocido centras, kaip esu pastebėjęs, apsiribojo kelių žmonių apklausa, bylą laikė užbaigta ir padėjo į archyvą. Tačiau mano jau minėtas senukas, pasipriešinimo veteranas Jeronimas Kraulys parodė ypatingą atkaklumą. Mūsų išvykos tikslą ir susitikimą Raseiniuose derino su įvairiomis institucijomis… Tarp jų buvo ir kariuomenės inžinerijos batalionas. Gal dėl to mūsų „apsireiškimas“ ir siekis patikslinti užkastų partizanų vietas kai kurioms institucijoms sukėlė lyg ir sumaištį. Raseinių susitikime dalyvavęs Genocido aukų muziejaus direktorius prasitarė, kad palaikų atkasimo ir perlaidojimo operacija kainuos apie 10 tūkstančių eurų… Panašu, kad visi viešieji projektai mūsų šalyje įtartinai dėsningai brangsta…

Išvažiuodami iš Žaiginio matėme sujaudinto, nuoširdžiai susirūpinusio, kukliomis pajėgomis disponuojančio seniūno, o šalia jo – lyg ir pasimetusio vietinės bendruomenės seniūno veidus. Kaip toliau reikės elgtis (ir bus kitų institucijų elgiamasi) sprendžiant užduotą mįslę? Kaip jausis patys Žaiginio gyventojai? Kasdien matydami savo bendruomenės namų kieme mūsų, „prašaliečių“, atvežtus ir į žemę įkaltus kuklius kryželius? Kiek laiko jie čia tūnos?..

Na, o aš, kaip šio pasakojimo autorius? Neabejoju, kad „piktiems liežuviams“ tai bus papildoma medžiaga toliau skleisti nuodus apie mane, kaip „persivertėlį“ ir net „kagebistą“… Mąstant apie tautos savastį, turime ir tokią, plačias šaknis turinčią lietuvišką tradiciją.

2016.11.21; 04:54

Vyskupas Motiejus Valančius gimė lygiai prieš 215 metų. Jis priklauso tiems retiems lietuvių tautos švyturiams, kurių spinduliuotė, bėgant dešimtmečiams ir net šimtmečiams, neblėsta.

Netgi stiprėja. Stiprėja jau vien dėl to, kad pats gyvenimas, jo tirštėjantis dramatizmas mus verste verčia gauti papildomus gaivinančios šviesos pliūpsnius.

Mąstydamas apie įvairiais talentais ir ypatingu nuosekliu valingumu pasireiškusią Valančiaus asmenybę, visų pirma aš mąstau apie Jį kaip apie didį Audėją. Kaip apie Audėją, neįtikėtinu pasišventimu audusį savo tautos socialinių ir ypač dvasinių santykių tinklus. 

Continue reading „Žodis apie vyskupo Motiejaus Valančiaus žygdarbį“

Pradėsiu nuo teiginio: istorinis likimas mūsų tautos stuburą yra įlaužęs ne vienoje vietoje. Kai kur suaugo. Bet paliko nuolatinį skausmą keliančias ataugas ar suaugimus.

Nejauku, nesuprantama (gal siaubinga?), kai tuos stuburo įlaužimus nuolatos kas nors iš saviškių (anot R. Vanagaitės, – iš „mūsiškių“…) bando palaikyti skausmo (ir įlaužos) padėtyje.

Continue reading „Žodis neabejingiesiems“

Socialinės politinės sąrangos dvilypumas*

Kas į postmodernumą pasukusiai civilizacijai tapo ypač akivaizdu? Tai – jos sociokultūrinis nelygiavertiškumas, gal teisingiau būtų sakyti – dichotomiškumas, priešpriešiškumas.

Vienas iš įžymesniųjų socialinės politinės organizacijos tyrinėtojų Louis Diumont'as pagrindine visų civilizacijų problema laiko holizmo (organiškumo, vientisumo) ir individualizmo santykį. 

Continue reading „PAKITUSIOS LIETUVIŲ TAPATYBĖS IR ISTORINIO SĄMONINGUMO KONTŪRAI KINTANČIOS EUROPOS KONTEKSTE (9)“

Kaip ir kas rašo apie senuosius lietuvius ir Lietuvą

Klaidinga ar klaidinanti istorinė atmintis (sąmoningumas) savaime retai gimsta. Istorinė atmintis gali tiesiog išblėsti, užgesti panašiai kaip blėsta žmogaus sveikata ar liepsnojęs laužas…

Bet apie tai būtų jau atskira kalba.

Continue reading „PAKITUSIOS LIETUVIŲ TAPATYBĖS IR ISTORINIO SĄMONINGUMO KONTŪRAI KINTANČIOS EUROPOS KONTEKSTE (8)“

Sovietinio lietuvių kaimo lituanizacijos ženklai

Apie tuos ilgus okupacijos dešimtmečius mūsų jaunimas žino vien iš negatyvių vertinimų pozicijos. Paleistos klišės: kolchozai, kolchozninkai, predsedateliai, priverstinis (baudžiavinis) darbas ir pan. Jos įtakoja ne tik jaunosios kartos mąstymą. Jos sklaidosi po žymiai platesnį pasaulį.

Continue reading „PAKITUSIOS LIETUVIŲ TAPATYBĖS IR ISTORINIO SĄMONINGUMO KONTŪRAI KINTANČIOS EUROPOS KONTEKSTE (7)“

Kitu kampu apie lietuvių bendradarbiavimo su naciais faktą

Pokalbį pradėsime nuo vadinamųjų savisaugos batalionų, kurie egzistavo per visus vokiečių okupacijos metus. Jie arba nutylimi, arba visuomenei pateikiami kaip vienas iš skaudžiausių (gal – gėdingiausių?) vėlyvųjų laikų (XX a. vidurys) Lietuvos istorijos puslapių.

Apie juos jaunoji karta, ko gero, nieko doro nežino. Na, kartais jeigu kas ir užsimenama, tai įvardinama okupanto amoralaus talkininko vardu.

Continue reading „PAKITUSIOS LIETUVIŲ TAPATYBĖS IR ISTORINIO SĄMONINGUMO KONTŪRAI KINTANČIOS EUROPOS KONTEKSTE (6)“

Apie dramatiškas Žygimanto Augusto sprendimo pasekmes

Iki šiol oficialioje Lietuvos istorijoje Žygimanto Augusto portretas piešiamas ypač spalvingai ir pozityviai, glaudinant tuometinės (ir dabartinės) Lietuvos sąsajas su Vakarų Europa.

Šis valdovas daromas patraukliu dar ir dėl vedybų su ne tik emocijomis, grožiu, bet ir protu Žygimantą pritraukusia Barbora Radvilaite.

Continue reading „PAKITUSIOS LIETUVIŲ TAPATYBĖS IR ISTORINIO SĄMONINGUMO KONTŪRAI KINTANČIOS EUROPOS KONTEKSTE (5)“

Kitu kampu apie Brunono istoriją

2009-siais metais Lietuva labai iškilmingai (netgi pompastiškai) šventė jos vardo suminėjimo tūkstantmetę sukaktį.

Apie ją nekalbėsime, bet apsistosime prie šios sukakties „kaltininko“ šventojo Brunono (Bonifacijaus).

Continue reading „PAKITUSIOS LIETUVIŲ TAPATYBĖS IR ISTORINIO SĄMONINGUMO KONTŪRAI KINTANČIOS EUROPOS KONTEKSTE (4)“

Šiandieninio „Kito“ pasaulio kontūrų ieškojimas ir ieškotojai

Nuo XVI a. Europoje prasiveržė M. Liuterio ir A. Kalvino religinės minties reformos įsiūbuota revoliucija. Pasaulis ėmė laisvintis nuo dogmatikos, nuo tradicijos, varžiusių ne tik mintį, bet ir veiksmą. Kalbant filosofų kalba, mąstymas metėsi nuo gylio, nuo scholastikos į plotį ir racionalumą.

Mąstymas, sukoncentruotas į veiksmo racionalumą, į pragmatiką, žvelgiant iš prigimtinės lietuvių kultūros pozicijų, triuškinte triuškino senąjį, gal tūkstantmečius atlaikiusį Būties Ratą. 

Continue reading „PAKITUSIOS LIETUVIŲ TAPATYBĖS IR ISTORINIO SĄMONINGUMO KONTŪRAI KINTANČIOS EUROPOS KONTEKSTE (3)“

Konflikto su krikščioniškąja Europa anatomijos bruožai

Tai, kas ką tik buvo pasakyta apie senuosius lietuvius, duoda tam tikrą atsakymą (žinoma, fragmentišką, angažuotą) ir apie konflikto ištakas. Suteikus laisvamaniškesnei minčiai didesnes erdves, atsiveria pasaulio pažinimas lyg ir „kitu kampu“.

Vargu ar mūsų protėviai galėjo suprasti ir priimti kaip pamatinį teiginį, jog Adomas ir Ieva buvo išvaryti ne tik iš Rojaus (beje, juos sugundęs žaltys turėjo priklausyti Visagalio dispozicijai). 

Continue reading „PAKITUSIOS LIETUVIŲ TAPATYBĖS IR ISTORINIO SĄMONINGUMO KONTŪRAI KINTANČIOS EUROPOS KONTEKSTE (2)“

Lietuvai pagražinti draugija buvo atkurta 1995-aisiais metais.

Atgaivino šią draugiją Lietuvos šviesuolių būrelis su muziejininke Birute Federavičiene ir monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. Jos veikloje dalyvavo prof. Angelė Vyšniauskaitė, poetas Justinas Marcinkevičius, daug kitų šviesių žmonių.

Šiandien draugijai vadovauja pirmininkas Juozas Dingelis.

Kokia draugijos istorija? Ką ji veikia šiandien? Ar ji reikalinga? Kas nuveikta ir ko dar nespėta nuveikti?

Videostudijos Slaptai.lt svečiai – Lietuvai pagražinti draugijos (LPD) pirmininkas Juozas DINGELIS (centre), sociologas, publicistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras Romualdas GRIGAS (kairėje) ir filosofas Krescencijus STOŠKUS.

Continue reading „Lietuvai pagražinti draugija (LPD): svarbu, aktualu, prasminga“

Sociologui, publicistui, habilituotam socialinių mokslų daktarui, Lietuvos mokslų akademijos nariui korespondentui Romualdui Grigui sausio 25 d. sukanka 80. Sausio 29 d. ta proga Mokslų akademijoje įvyks jo akademiniai skaitymai.

Prieš kelias dienas viename renginyje teko pasikalbėti su šiuo žymiu mokslininku. Tada ir sužinojau, kad jis jau yra parengęs jubiliejinio pranešimo konspektą „Pakitusios lietuvių tapatybės ir istorinio sąmoningumo kontūrai kintančios Europos kontekste“, kad artimiausiu metu tas tekstas bus išleistas brošiūros pavidalu.

Continue reading „PAKITUSIOS LIETUVIŲ TAPATYBĖS IR ISTORINIO SĄMONINGUMO KONTŪRAI KINTANČIOS EUROPOS KONTEKSTE (1)“

2014 m. lapkričio 27 d., 17.00 val. Lietuvos Mokslų Akademijos Mažojoje salėje rengiama mokslinė konferencija „Pilietinė visuomenė – misija visų ir kiekvieno“

Lietuvoje įregistruota per 17 tūkst. nevyriausybinių organizacijų (NVO). 2013 m. priimtas LR Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas, kuriuo siekiama kurti palankią aplinką nevyriausybinėms organizacijoms, o iš esmės – kurti pilietinę visuomenę.

Įstatymas (7 str. 1 dalis ) nustato, kad iš valstybės institucijų, įstaigų, savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų pasiūlytų atstovų sudaroma visuomeniniais pagrindais veikianti Nevyriausybinių organizacijų taryba (NVO taryba). Tačiau įstatymas nenustato jokių į NVO tarybą siūlomų atstovų atrankos kriterijų. Visuomenininkų nuomone, NVO taryboje turi būti atstovaujama svarbiausioms visuomenės vystymo kryptims.

Continue reading „Kviečiame į mokslinę konferenciją „Pilietinė visuomenė – misija visų ir kiekvieno““

Apie pradingusį, lietuvius lydėjusį „paralelinį pasaulį“ ir civilizacinį neįgalumą

Negaliu susilaikyti nuo vienos papildomos apžvalgėlės. „Kažkas“ man kužda, kad apie tai reikia pasakyti plačiau ir tiesiai. Skaitytojau, nenustebk: tai bus pasakojimas apie žydus-litvakus. Neliesiu sudėtingos jų istorijos.

Tik priminsiu: didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras 1495 m. juos visus buvo išvaręs iš LDK.

Bet jau 1503 m. buvo priverstas jų atsiprašyti ir vėl pasikviesti. Pasirodė, jog tuometinis lietuvių valstybingumas be žydų-litvakų buvo nepakankamai gyvybingas.

Žydai – urbanistinės civilizacijos vaikai. Jie apsigyveno Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Jie užsiiminėjo amatais ir prekyba, finansinėmis operacijomis ir advokatūra, tarptautiniais santykiais ir raštvedyba.

Continue reading „PASTABOS IR APMĄSTYMAI TREČIAJAI KNYGOS LAIDAI (3)“

{sigplus}fotoreportazai/pil_pil{/sigplus}

Birželio mėnesį kai kurie Lietuvos Mokslų Akademijos nariai, visuomeninių pilietinių organizacijų atstovai kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidenę Dalią Grybauskaitę, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkę Loretą Graužinienę, Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką Algirdą Butkevičių dėl Lietuvos piliakalnių įrašymo į UNESCO saugomų objektų sąvadą bei piliakalnių metų paskelbimo.

Kreipimesi buvo siūloma, kad vieneri iš artimiausių kalendorinių metų būtų paskelbti piliakalnių atminimo, jų tvarkymo metais (pageidautina 2016 – 2018 m.).

{Norėdami pamatyti visas 20-imt Vytauto Visocko nuotraukų, spauskite bet kurią iš šių pirmųjų}

Continue reading „Diskusija: „Neužbaigta piliakalnių byla: platesnės interpretacijos ir sprendimų paieškos““

Lietuva geopolitinėje erdvėje. Žvilgsnis Briuselio link…

Mano knyga skirta lietuvių tautos ir jos valstybingumo žaizdoms, skauduliams apžvelgti. Niekas dar atvirai nepaneigė principo, kad tauta savo valstybę kuria ir už ją kartais neįtikėtinas aukas aukoja tam, kad užsitikrintų ne tik laisvę, bet savasties tęstinumą. Egzistuoja ir kiti požiūriai. Bet aš laikausi ką tik suformuluoto.

Tikiu, jog ir mano oponentas sutiks: vargu ar reikia šimtų akademinių tyrimų ir diskusijų įrodymams, jog nūdienos pasaulis lietuvių tautos tęstinumui „siūlo“ pakankamai rimtas grėsmes. Demografinės katastrofos kontūrai yra stingdančiai išryškėję… Bet kalbame (ir kalbėsime) apie kitas puses… Ne tik oficialioje politikoje, bet ir daugelio iš mūsų, ypač jaunuomenės savivokoje tautinė savastis sėda, įsitvirtina „nedrąsiai“ berusenančios ugnelės pavidale. 

Continue reading „PASTABOS IR APMĄSTYMAI TREČIAJAI KNYGOS LAIDAI (2)“

2014 m. spalio 21 d. (antradienį) 16.30 val. – apskritojo stalo diskusija, kuri vyks Lietuvos mokslų akademijos mažojoje konferencijų salėje (Gedimino pr. 3., Vilnius).

Muzikinė įžanga: solistė (sopranas) doc. Zita GRIGIENĖ, koncertmeisterė (fortepijonas) Giedrė BARANAUSKIENĖ.

Diskusijai vadovauja LMA narys prof. Romualdas GRIGAS.

Dalyvauja: LMA narys prof. Antanas TYLA, doc. Gintautas ZABIELA, dr. Vykintas VAITKEVIČIUS, Juozas DINGELIS, Albinas VAIČIŪNAS, Petras JONUŠAS, signataras Algirdas ENDRIUKAITIS ir kiti.

Kas, kokie veiksniai lėmė ypač tankaus piliakalnių susiformavimą istorinėje Lietuvoje ir gretimose baltų žemėse?

Continue reading „Neužbaigta piliakalnių byla: platesnės interpretacijos ir sprendimų paieškos“

Preambulė

Laikas yra pamatinis socialinių pokyčių, jų esmės matas. Laikas, šis didysis Monstras, nepaisydamas jokių draudimų bei sentimentų, „tvarko“ asmens, tautos, visos žmonijos civilizacinį vyksmą. Tačiau socialinio vyksmo giluminiai šaltiniai bei varikliai vargiai ar kada pasiduos žmogaus pastangoms juos išsamiau suvokti, paaiškinti ir, kas nemažiau svarbu – tuo pagrindu išmintingiau tvarkytis.

Panašu, kad žmonija, jos kuriama civilizacija egzistuoja ne tik griežtai apibrėžtoje fizinėje erdvėje. Žmonija, nepriklausomai nuo nuolat kūrybinę dvasią plėtojamos kultūros, ko gero, taip pat yra „įrėminta“ savęs, savo egzistencinės esaties suvokimo ribomis.

Visi keičiamės. Tačiau ne pats keitimasis čia svarbu, o tai, kaip mes įeiname į mus keičiantį gyvenimą. Jeigu suvokiame keitimosi neišvengiamybę, jeigu su savitvarda sutinkame įvykius, mes galime pajausti mums gyvenimo skirtos valandos išmintį. Ją galime pasilikti tik sau, bet galime bičiuliškai pasidalinti su kitais.

Continue reading „PASTABOS IR APMĄSTYMAI TREČIAJAI KNYGOS LAIDAI (1)“