2015 m. balandžio 6 d. mirė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, VI ir VII Seimų narys, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, filosofas, pedagogas, politinis ir visuomenės veikėjas  Romualdas Ozolas.

Turiu beveik visas jo man padovanotas knygas: „Atgimimo ištakos. 1970-1980 metų Lietuvos kultūros gyvenimo štrichai“, „Supratimai. Parinktos 1956-2006 metų metafizinio dienoraščio mintys“, „Kodėl griūva mūsų pilys. Politinė publicistika 2004-2008“, „Žvaigždės blėsta auštant. Sugyvenimai, arba 1987-1990 metų dienoraščių puslapiai“, „Aušros raudoniai. Sugyvenimai, arba 1990-1992 metų dienoraščių puslapiai“, „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ (istorijos ir kultūros žurnalas), „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas. Lietuviškosios ideologijos metmenys“.

Continue reading „Mirė Romualdas Ozolas“

Jis – kitoks. Iš pirmo žvilgsnio.

Koks – pasakyti labiausiai kliudo tie jo perdegę plaukai, švelniai, bet įsakmiai siaučiantys jį tokio kažkokio amžinojo lietuvių senolio aureole.

Joks jis senolis. Nereikia nė įsiskaityti, pakanka atidžiau pažvelgti į katrą ne visai atsitiktinį jo portretą, kad pamatytum vaiko akis, modeliuojančias visą gyvenimui tiesiog jaunuoliškai atvirą Vaižganto veidą. Jo akys yra durys į gyvenimo šventovę, kuri yra tokia didelė, kad joje telpa visas pasaulis su visais savo dievais ir žmonėmis, ir mums lieka tik kartu su visais Vaižganto vaikais ir jaunuoliais stebėtis, koks tas pasaulis gražus, o su suaugusiais – džiaugsmingai apie jį kalbėti.

Continue reading „Šventasis Vaižgantas“

KELETAS PASTEBĖJIMŲ KRISTIJONO DONELAIČIO 300-OJO GIMTADIENIO METĄ

Galėtų būti ir atvirkščiai – gyvenimas kaip pamokslas, nes Kristijonas Donelaitis gyveno taip, kaip pamokslavo. O savo didžiausią pamokslą – „Metus“ – pasakė ant visų amžių, dar sykį paklausdamas, negi iš tiesų tauta į savo šedevrą turi išeiti per mirtį?

Tris didžiuosius širdies darbus pastoriaudamas dirbo Donelaitis: ugdė sodą, konstravo klavesinus ir rašė eiles.

Sodas buvo kūnui, klavesinai – dvasiai, o poezija – sau. Arba sielai. Tai yra – sau kaip visumai su savo esme – nuolat nerimstančia, ieškančia, kenčiančia ir tikinčia būties begalybe savyje, kuri vadinama siela. Galima numirti nė nesužinojus, kas skaudina arba kelia tave tavyje pačiame, bet jeigu bent sykį pajutai vienatvę ir įsiklausei, – suprasi, sužinosi. Nes vienatvė – tai savo vientisumo, susyk ir atskirumo pajautimas tau pirmąsyk ar darsyk atsivėrus būčiai.

Continue reading „PAMOKSLAS KAIP GYVENIMAS“

Jau šiandien lenkų bendruomenės atstovų Lietuvos valdžioje elgesį vienareikšmiškai reikia vadinti separatizmu.

Lietuvos pietryčių autonomizacija yra ilgalaikis Lietuvos polonizatorių tikslas, vykdomas siekiant į Lietuvos oficialiuosius asmens dokumentus įvesti lenkišką rašybą, krašto vietoves ir miestų bei kaimų informacinius užrašus rašyti lenkų kalba bei lenkų raidynu, žlugdyti ikimokyklinio ir bendrojo lavinimo lietuviškuosius židinius, riboti lietuvių apsigyvenimą Lietuvos lenkų rinkimų akcijos kontroliuojamoje teritorijoje. Ši politika vykdyta nuolat, spaudimą Lietuvai sustiprinant tai viename, tai kitame strateginio elgesio bare.

Continue reading „Lietuvos lenkai – separatistai“

 

VILIUS  BALTRĖNAS

S v e i k i,  s a m a n o t i e j i  b r o m a i !

baltrenas_1…Gal kaip ir ne vienam iš mūsų, pirmoji išsamesnė pažintis su  garbinguoju, daugelį netrumpų šimtmečių gyvuojančiu Vilniaus  universitetu, vienu seniausių Europoje  –  prasidėjo nuo didelio,  neplono ir puošnaus Albumo.

Jį džiaugdamasis gavau iš  neužmirštamai šviesios asmenybės Sofijos Binkienės ir apsukraus  žurnalisto Leono Stepanausko rankų. Su iškilniais įrašais ir  kūrybiniais palinkėjimais  –  kaip Lietuvos radijo literatų būrelio  paskatinamąją premiją.

Gerokai  apkerpėjusioj  atminty –  iš  tuometinio  jaunųjų  susibūrimo  tebemirguoja Violetos  Palčinskaitės,  Romo  Sadausko,  Nijolės  Masteikaitės,  Kęstučio  Nastopkos, Irenos  Bliuvaitės  ir  kitų,  ir  kitų  veidai  ir  vardai.  Spalvingiau  apie  tai,  man  regis,  ketino  papasakoti  kurso  linksmabalsė  Irena  Bliuvaitė-Kierienė.  Kaipgi,  juk  dauguma įsimintinojo  būrelio  jaunikaičių  sulėkėme  ir  sutūpėme  į  tas  pačias  auditorijas.

Continue reading „ŽODŽIAI: iš dienų, į kurias nebesugrįšim …“

Portalas Slaptai.lt paskelbė Romualdo Ozolo lietuviškosios ideologijos metmenis: „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas“. Rimtas bandymas sau ir kitiems pasakyti, parodyti, kur pasaulio vandenyno srovės neša lietuvių tautos laivelį, į kur reikia irkluoti, jeigu nenorime nuskęsti.

Vis dažniau kalbama, kad gali išnykti ne tik mažos tautos, bet ir visa  žmonija, nes „Žemės tinkamumas žmonių giminei baigia išsekti“. Plečiasi dykumos, keičiasi klimatas, senka geriamojo vandens ištekliai, o vandenynai kyla, o Žemėje žmonių vis daugėja. Jau beveik niekas (net Valatka) neabejoja, kad lietuvių tauta – pavojuje. Išnykimo pavojus jai gresia be karo, be maro, be tremčių, be skausmo… Tiesiog nenorim gimdyti, auginti vaikų; norim būti anglais, airiais, tik ne lietuviais.

Continue reading „Kaip jis drįsta!“

LIETUVIŠKOSIOS IDEOLOGIJOS METMENYS

Į lietuviškąjį nacionalizmą

Kai suvokiama, kad prieita riba, klausiama, ką daryti. Kad lietuvių tauta merdi, ne viena lietuvių galva jau suvokia, o pavienė ir pripažįsta balsu.

Valdžios gi tebekalba apie įveiktą arba neįveiktą krizę, ekonomikos augimą arba smukimą, gerovės kilimą ir kėlimą. Visa tai vyksta Europos Sąjungos integracinių procesų koordinatėse, taigi nacionalines Lietuvos galias ir iš principo, ir konkrečiai reguliuojant išorėje veikiantiems ir stiprėjantiems galios centrams.

Continue reading „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas (3)“

LIETUVIŠKOSIOS IDEOLOGIJOS METMENYS

Ideologijos ir lietuvybė

Taigi: globalizmas negali be korporacijos (monopolizmo), pelno (komercializmo) ir (perteklinio) vartojimo. Be atodairos naudodamas resursus, jis žudo visą gamtinę aplinką, trims procentams Žemės žmonių suteikdamas galias disponuoti viskuo, visus kitus uždarydamas į skurdo ir beteisiškumo zonas.

Nacionalizmas be viso šito ne tik gali, bet ir siekia gyvenimo demonopolizavimo, dekomercializavimo bei tausojančio vartojimo, t. y. priešingų globalizavimui tikslų, pasiremdamas humaniškiausiu naujųjų laikų socialinės filosofijos suvokiniu – tauta, laikoma gamtinio ir socialinio pradų jungtimi bei svarbiausiu istorijos subjektu.

Continue reading „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas (2)“

LIETUVIŠKOSIOS IDEOLOGIJOS METMENYS

Globalizmas ir nacionalizmas

Pasaulis kalba apie krizę. Šalių krizę, kapitalizmo krizę, humanizmo krizę. Tiesą sakant, tai daugiau negu krizė. Žmonija tiesiog priėjo ribas. Pasaulis visur pasiekė plėtros ribas. Kalbos apie krizę yra reakcija į tas ribas. Šiandieniniais tempais vykstanti demografinė plėtra katastrofa gali baigtis dar šiame šimtmetyje.

Žmonijos poveikio gamtinei aplinkai destruktyvumas akivaizdus jau šiandien: klimato pokyčiai, dykumėjimai, senkantys geriamo vandens ištekliai ir pan.

Ekstensyviosios ekonomikos modelio žlugimo momentas – praėjusiojo amžiaus 90-ieji, kai griuvo Tarybų Sąjunga. Jos valstybinis kapitalizmas neatlaikė pirmas, bet ir JAV bei Didžioji Britanija buvo priverstos privataus ūkio kapitalizmui mesti gelbėjimosi ratą – įmones išvaduoti nuo socialinės atsakomybės ir pradėti pasaulinį „laukinių Vakarų“ tipo kapitalizmą.

Continue reading „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas (1)“

Sausio 29 d. Signatarų namuose įvyko Romualdo Ozolo paramos fondo Už teisingumą Lietuvoje išleistų šešių Nepriklausomybės sąsiuvinių pristatymas.

Renginys beveik sutapo su Nepriklausomybės Akto signataro Romualdo Ozolo 75-osiomis gimimo metinėmis, tad buvo sveikinimų, linkėjimų, vertinimų. Dalyvavo kai kurie Lietuvos Respublikos Pirmosios vyriausybės klubo nariai, filosofai, intelektualai… Buvo pristatytas ir istorijos ir kultūros žurnalas „Padubysio kronikos“.

Kas tie Nepriklausomybės sąsiuviniai? Pateikiame visų šešių numerių Redaktoriaus anotacijų ištraukas.

„Istorijos ir kultūros žurnalas, kurio leidimo svajonę ne vienus metus puoselėjo būrelis Sąjūdžio pirmeivių, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, Pirmosios vyriausybės ministrų, yra istorija besidomintiems Lietuvos inteligentams skirtas mūsų valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjantis ketvirtinis leidinys… Žurnalo tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas“, – rašoma pirmojo Nepriklausomybės sąsiuvinio (Nr. 1, 2012) kreipimesi į skaitytojus.

Šiame – pirmajame – žurnalo numeryje skelbiami du analitiniai straipsniai apie itin svarbius Nepriklausomybės atkūrimo darbus – konstitucinį valstybės atkūrimo pagrįstumą ir 1990 -1992-ųjų metų vyriausybių veiklą atkurtąją valstybę įtvirtinant.

Dokumentų skyrelyje pateikiama Sąjūdžio deputatų pasitarimo apie valstybės atkūrimo laiką ir būdą stenograma bei balsų skaičiavimo komisijos protokolas. Abu dokumentai niekur neskelbti, publikuojami išsaugant anų karštų dienų pėdsakus.

Mąstymų rubrikoje pateikiami dviejų filosofų žvilgsniai į Europą 1988-aisiais ir 2012-aisiais metais. Šis sugretinimas gal kiek ir provokaciškas, tačiau yra pakankamai iškalbingas žmogiškųjų vilčių dramatizmo liudijimas.

Paminimi du nepaprastos svarbos Lietuvos nepriklausomybės kovų faktai: 1941 metų Birželio sukilimas ir 1987 metų rugpjūčio 23 dienos mitingas. Sukilimas prisimenamas Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikų perlaidojimo proga, mitingas – jo 25-mečio proga.

xxx

Antrasis numeris skiriamas dviem svarbiems paminėjimams: 20 metų nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo ir 150 metų nuo Maironio gimimo. Straipsnį apie kelią Lietuvos Konstitucijos link parašė vienas iš jos kūrėjų, Mykolo Romerio universiteto profesorius Juozas Žilys. Užrašų fragmentais iš Konstitucijos kūrimo kasdienybės praturtino kitas šio universiteto profesorius Vytautas Sinkevičius. Apie Maironio ataidus į šias dienas rašo buvęs Atgimimo redaktorius žurnalistas Linas Medelis.

Dokumentų skyrelyje publikuojamas LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo sukurtos Komisijos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo planui parengti vieno iš posėdžių protokolas, iš kurio ryškėja dvi požiūrio į valstybės atkūrimą linijos.

Mąstymų skyrelyje skelbiamos Vytauto Landsbergio knygos Rezistencijos pradžia aptarimo metu Signatarų namuose pareikštos mintys apie istorinį nepriklausomybės siekio tęstinumą.

Anotuojama Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto parengta Lietuvos politinės minties antologija, pristatanti svarbiausias 1918-1940 metų lietuvių idėjines ir politines koncepcijas.

xxx

Šiame numeryje publikuojama Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. Deklaracijos analize baigiama pristatyti Lietuvos valstybės atkūrimo konstitucinių pamatų apžvalga. Džiaugiamės galėję bendradarbiauti su Romerio universiteto profesoriumi Vytautu Sinkevičium, kuris šią žurnalo leidėjų strateginę poziciją kartu su savo kolega profesoriumi Juozu Žiliu įgyvendino nuosekliai ir suprantamai visiems skaitantiesiems.

Atsižvelgiant į tai, kad gausėja skersakiavimų ir piktžodžiavimų prieš 1992 metais priimtąją Lietuvos Respublikos Konstituciją siūlant ją arba perrašyti, arba naujai interpretuoti (!), ši nedidelė Valstybės konstitucinių pamatų aiškinimo programa leidėjų laikoma principiškai svarbia.

Autoriui maloniai leidus skelbiame Alfredo Ericho Senno apybraižą apie 1991 metų sausio 13-osios nakties peripetijas – autentiškumu kol kas nepralenktą trumpą tų dienų apžvalgą.

Dokumentų skyriuje skelbiamas redakcijos žinioje esantis antrasis LTSR Aukščiausiosios Tarybos komisijos Nepriklausomybės planui rengti posėdžio protokolas. Jei atsirastų kitų, vietos žurnale būtų ir jiems.

Nepriklausomybės Akto signataras profesorius Bronislovas Genzelis Sąjūdžio įsikūrimo 25-mečio proga apžvelgia svarbiausius Lietuvą į šią dieną vedančius įvykius bei procesus ir klausia: kas esame – įnamiai ar šeimininkai? Analogiškų apmąstymų laukiame iš kiekvieno, kam rūpi atsakymai į Lietuvai pasaulio keliamus klausimus.

xxx

Šis, antrasis, 2013 metų žurnalo numeris yra išskirtinis. Didžiausią jo dalį užima dvi publikacijos: viena yra istorinis dokumentas, kita – Atkurtosios Lietuvos nueito kelio apmąstymas. Pirmąją parengė Vidmantas Valiušaitis, antrąją parašė Vytautas Radžvilas.

Vidmanto Valiušaičio publikacija yra kruopščiai parengtas ir išsamiai apibūdintas 1948 metų Lietuvių Fronto suvažiavimo protokolas, iš kurio ryškiai iškyla po okupacijos atkurtinos Lietuvos bruožai, kaip juos mato ir supranta Lietuvos demokratinės plėtros projektuotojai – filosofai, rašytojai, kultūrininkai. Minčių aiškumas ir konkretumas kelia pasigėrėjimą, o optimizmas – pagarbą. Tokie dokumentai yra tikras intelektinis Lietuvos turtas.

Vytauto Radžvilo paskaitos visuomenei pagrindu parašytas straipsnis yra fundamentaliausia šiandien politologinė Lietuvos visuomenės ir valdžios santykių analizė, leidžianti pažvelgti į mūsų 1990 metais atkurtos valstybės gyvenimo faktus ir reiškinius moderniosios politologijos akimis. Sąjūdžio atkurta nepriklausomybė šiandien kelia egzistencinį nerimą, nes valstybė atsidūrė prie savaiminio suirimo ribos, o piliečių pastangas ištrūkti iš bejėgiškumo gniaužtų sėkmingai paralyžiuoja valstybės valdymo mechanizmai. Šie autoriaus mąstymai apie esamą padėtį ir galimas išeitis yra žurnalo indėlis į Lietuvos nūdienos intelektualų pastangas aiškiau įžvelgti Lietuvos istorinę perspektyvą. Dalimis elektroninėje erdvėje skelbtą tekstą autorius žurnale maloniai sutiko pateikti ištisai.

Skelbiamas pirmasis, tačiau jokiu būdu ne paskutinis, straipsnis lietuvių kalbos padėties ir likimo skaitmeninėje eroje klausimu. Algirdo Saudargo darbas Europos Parlamente suteikia jam neįkainojamos patirties.

Subtiliomis įžvalgomis apie ankstyviausias nacionalinės nepriklausomybės aspiracijas žavi Ingės Lukšaitės rašinys apie Jonušą Radvilą bei reformaciją Lietuvoje.

xxx

Trečiasis 2013 metų numeris ne toks sunkus kaip antrasis, kuriame skelbti du tikrai dideli tekstai. Šiame nuymeryje rubrikos atgavusios savo įprastas apimtis, tekstai skaitomi lengviau, tačiau visi jie rimti ir reikšmingi.

Daugeliui tikras atradimas bus Tomo Baranausko straipsnis apie ankstyviausios mūsų istorijos šimtmečius, naujai interpretuojantis baltų ir germanų skirtį, kuri ryškėja gotų kilmės problemą nagrinėjant ne vien pagal rašytinius šaltinius. Archeologija ilgai ignoruota aiškinantis etnosų kilmės klausimus. Eugenijus Jovaiša, kurio knyga „Aisčiai. Kilmė“ visu pirma ir remiasi T. Baranauskas, neaiškiems aspektams ryškintis pasitelkė visų pirma archeologiją. Štai kodėl apie gotus ir tartas naujas žodis, esmingai nušviečiantis visą baltų istoriją. Materialiniai istorijos reliktai dažnai pasirodo patikimesni už žodinius suinteresuotų asmenų paliudijimus.

Sąjūdžio dvidešimtpenkmečio minėjimą pratęsia Lino Medelio straipsnis apie „Atgimimo“ savaitraštį.

Okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos dvidešimtmečiui paminėti skirti dokumento statusą turintys Vytauto Sinkevičiaus užrašai iš dramatiškų Lietuvos ir Rusijos derybų delegacijų susitikimų, kuriuose suformuluoti svarbiausi ir teoriniai, ir praktiniai okupacijos pabaigos karinio sureguliavimo sprendiniai. Užrašus palydi svarbi šiemet išsakyta Vytauto Landsbergio pastaba.

Mąstymai fiksuoja diskusijos apie tautinę ir netautinę valstybės pradžią. Svarbu tai, kad ją pradėjo jauni žmonės, Lietuvos politinės minties ateitis.

Bronislovo Genzelio straipsnis, skirtas 1863 metų sukilimo lietuviškosioms aspiracijoms, išryškina tuos lietuvių XIX amžiaus visuomeninės sąmonės momentus, kurie padėjo konceptualizuoti „Aušros“ ir „Varpo“ pozicijas.

xxx

Ketvirtasis, šiuos metus baigiantis, žurnalo numeris pasižymi tuo, kad jame dominuoja dokumentų publikacijos. Tiesą sakant, tokia, ko gero, ir turėtų būti tikroji jo paskirtis, nors nauji konceptualūs analitiniai straipsniai buvo ir bus ne mažesnis redakcijos rūpestis.

Tokiu Jono Basanavičiaus asmenybės ypatumo naujo perskaitymo bandymu laikome skelbiamą Vytauto Budvyčio straipsnį apie iškilųjį mūsų tautos žadintoją ir kūrėją.

Dokumentų skyrius beveik visas skiriamas Valstybės atkūrimo ištakoms. Unikali vieno pirmųjų Sąjūdžio tekstų – Švietimo reformos metmenų – parengimo medžiaga reikšminga ne tik tuo, kad Metmenys gimė dar prieš Sąjūdžio įsikūrimą, bet ir tuo, kad dokumento rengime svariai dalyvavo Meilė Lukšienė, kurios atminimui buvo dedikuoti 2013 metaI.

Kitas svarbus dokumentas yra Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio rinkiminė programa, su kuria jis surinko daugumą LTSR Aukščiausiojoje Taryboje ir įgijo galimybę teisiškai atkurti nepriklausomą Lietuvos Respubliką.

Kaip Atkūrimą įsivaizdavo kompartijos politinis elitas ir kaip procesus projektavo Sąjūdis, akivaizdžiai parodo du autentiški šiuos požiūrius reprezentuojantys projektai.

Labai įdomus ir JAV vyriausybės reakcijų viešoje erdvėje į valstybės atkūrimo įvykius Lietuvoje rinkinys. Jis su tam tikru kartėliu liudija, kad JAV vadovybei labiau rūpėjo Gorbačiovo pertvarkyti bandoma imperija, negu išsivaduojanti Lietuva. Neturėtume įsižeisti, nes nuoskauda trukdytų pagilinti savąjį istorijos supratimą.

Džiaugiamės galėję paskelbti du lietuvių kalbos problemoms skirtus pranešimus, rugsėjį  skaitytus tarptautinėje konferencijoje Vilniuje: be kasdienių valastybinės kalbos statuso gynimo, kalbos kultūros ugdymo būtinybių čia kalbama ir apie asmens sąmonėje vykstančius kalbos poslinkius.

Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejui pažymėti skirtas Jūratės Laučiūtės bandymas sugretinti etninę ir civilizacinę kultūras, jų sąveikas ir simbiozę šiandieninėje Žemaitijoje.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.02.04; 17:00

Spausimas iš visų pusių. Ir vis stipresnis. Lenkams mirtinai reikia gabalo Lietuvos su sostine Šalčininkai. Rusams reikia ne tik visos Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos ir t.t. Brangioji Europos Sąjunga nepaliauja siurbti patį didžiausią Lietuvos turtą – žmones: jaunus, gabius, energingus. Čia likusiems jėgų priešintis vis mažiau. Trečias kartas turbūt nemeluos.

Dabar jau retas tiki, kad atsilaikysime. Kai tokios galingos jėgos tavęs nekenčia, kai tokioms galingoms jėgoms tu stovi skersai kelio, tik stebuklas tave gali išgelbėti. Du kartus išgelbėjo…

Vakarams turime būti „dėkingi“ , kad Rusija, mūsų parklupdyta, taip greitai atsistojo ant kojų, t.y. tapo tokia, kokia buvo „šaltojo karo“ laikais. Kaip dabar pavadinsime Rusijos pradėtą karą prieš iš jos gniaužtų ištrūkusias tautas?

Continue reading „Spaudimas iš visų pusių“

Romualdas Ozolas

ozolas_111Kad mūsų kursas išskirtinis, supratau iš karto: visi poetai! Rašo Urbonas, rašo Kasperavičius, rašo Mikailionis, rašo Nastopka, ką jau kalbėti apie Bučį, tikrą Majakovskį, Girdenį, lyg Bloką, lyg Montvilą. Rašo Grudzinskas, tas – tokius prozinius eilėraščius apie gamtą, arba poetines miniatiūras, kaip sakė pats. Aš irgi rašytojas, na žurnalistas, tik nepatekęs į žurnalistų kursą, bet vis tiek rašantis apybraižas, reportažus ir, aišku, apsakymus, irgi gan graudulingus, tad mes su Leonardu sutariam gan greit. Tuo labiau, kad mano apsakymai ilgesni ir ne tokie lyriški. Rimtesni. Tad ir geresni. Konkurencija be pavydo kur kas malonesnė, negu juodas lenktyniavimas.

Mano padėtis keistoka. Kurse jaučiuosi laikinas. Įstojau į lituanistiką tik todėl, kad, pavėlavęs su dokumentais, į žurnalistiką būčiau turėjęs laikyti egzaminus, o lituanistų kurse medalininkų vieta dar buvo (medaliu baigusiems vidurinę stojamųjų egzaminų laikyti tąsyk dar nereikėjo), rektorius Juozas Bulavas, neįtikinęs rinktis teisę, suteikė galimybę užimti laisvą medalininko vietą pas lituanistus. Toks ilgą laiką ir buvau: užėmęs vietą.

Continue reading „KURSAS: ŽMONĖS IR ŽYMENYS“

Punios piliakalnio ąžuola
Subartonys. Vinco Krėvės-Mickevičiaus tėviškė.
Rygiškiai. Jono Jablonskio tėviškė
Didžiausia trispalvė
Ūta. Prie paminklo pasieniečiui Aleksandrui Barauskui
Gediminas
Vaikai Lietuvos Nepriklausomybės 20-mečio šventėje
Didžiausias Žalgirio mūšio paveikslas Radvilų rūmuose
2010-ji. Liepos šeštoji
2010-ji. Liepos šeštoji
Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos moksleivės su istorijos mokytoju A.Andriušaičiu
 Intelektualai Ipolitas Ledas, Antanas Rybelis, Jonas Balčius
Lukšių seniūnas skulptorius Vidas Cikana
Romualdas Ozolas ir Vilius Bražėnas. Paskutinė V.Bražėno nuotrauka
 Antakalnio kapinėse laidojamas poetas Justinas Marcinkevičius
Poetas Justinas Marcinkevičius ąžuoliuko sodinimo šventėje. 2010-ji
Poetui Justinui Marcinkevičiui - 80
Vasaros dangus
Dusia
Ramybė
Iš paukščio skrydžio
Iš paukščio skrydžio
2011-ųjų kovas
 Neris pajudėjo
Punios piliakalnio ąžuola  Subartonys. Vinco Krėvės-Mickevičiaus tėviškė.  Rygiškiai. Jono Jablonskio tėviškė  Didžiausia trispalvė  Ūta. Prie paminklo pasieniečiui Aleksandrui Barauskui  Gediminas  Vaikai Lietuvos Nepriklausomybės 20-mečio šventėje  Didžiausias Žalgirio mūšio paveikslas Radvilų rūmuose  2010-ji. Liepos šeštoji  2010-ji. Liepos šeštoji  Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos moksleivės su istorijos mokytoju A.Andriušaičiu   Intelektualai Ipolitas Ledas, Antanas Rybelis, Jonas Balčius  Lukšių seniūnas skulptorius Vidas Cikana  Romualdas Ozolas ir Vilius Bražėnas. Paskutinė V.Bražėno nuotrauka   Antakalnio kapinėse laidojamas poetas Justinas Marcinkevičius Poetas Justinas Marcinkevičius ąžuoliuko sodinimo šventėje. 2010-ji Poetui Justinui Marcinkevičiui - 80 Vasaros dangus Dusia Ramybė Iš paukščio skrydžio Iš paukščio skrydžio 2011-ųjų kovas  Neris pajudėjo
Punios piliakalnio ąžuola

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.05.05

Paminėtos profesoriaus Jurgio Lebedžio 100-osios gimimo metinės

Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedra vasario 14 d. surengė diskusiją “Lituanistika vakar ir šiandien”, skirtą Vilniaus universiteto profesoriaus, lietuvių literatūros istoriko Jurgio Lebedžio (1913-1970) 100-osioms gimimo metinėms.

Spėju, kad susirinko daugiausia bibliotekos, Lietuvių literatūros katedros darbuotojai, viena kita studentė lituanistė. Jau nieko dabartiniame Universitete nepažįstu. Klausiu, kas ta graži jauna moteris, pradėjusi diskusiją? Taigi Dainora Pociūtė, Lietuvių literatūros katedros vedėja.

O tų, kurie susėdo į gražias kėdes priešais Jurgio Lebedžio portretą, man pristatinėti nereikėjo. Visi – išeiviai iš Universiteto, visi žymūs žmonės: Viktorija Daujotytė, Darius Kuolys, Sigitas Narbutas, Kęstutis Nastopka, Romualdas Ozolas, Eugenija Ulčinaitė. Surašiau juos alfabeto tvarka be mokslinių vardų, atliktų darbų, išleistų knygų. Kas nežino, labai lengvai gali sužinoti visažinančiame internete. O kas tas jaunas vyras, atsisėdęs tarp V.Daujotytės ir E.Ulčinaitės, irgi nebuvo sunku atspėti: tai Jurgio Lebedžio sūnus, labai panašus į tėvą, kurio neteko, kaip pats paskui papasakojo, būdamas aštuonerių.

Visi kalbėjusieji apie savo dėstytoją, kolegą, senosios lietuvių raštijos, literatūros ir kultūros istoriką, monografijų apie S.Stanevičių ir M.Daukšą autorių, lituanistikos šaltinių rengėją, Vilniaus universiteto profesorių, buvusį Lietuvių literatūros katedros vedėją (1953-1954, 1967-1970) Jurgį Lebedį, jo atliktus darbus, jo draugus, asmeninį gyvenimą papasakojo labai įdomiai ir gan išsamiai, bet jie kalbėjo ne iš popierėlio, o aš neužsirašinėjau, todėl dabar nenorėčiau imtis nedėkingo perpasakotojo darbo, juo labiau, kad diskusija buvo įrašinėjama, ketinant pasakytas kalbas išleisti atskiru leidiniu. Tiesa, reikia dar papildyti: iš salės labai įdomiai kalbėjo kalbininkas Vitas Labutis, buvo perskaityti du J. Lebedžio laiškai prof. Vandai Zaborskaitei.

Į Jurgio Lebedžio 100-mečio minėjimą atėjau dėl to, kad jis buvo ir mano dėstytojas, kursinio ir diplominio darbų vadovas, kad jo paskaitos man buvo bene pačios netikėčiausios. Kaip sakė Kęstutis Nastopka, į Universitetą studijuoti lituanistikos mes atėjome todėl, kad visi ketinome, norėjome būti poetais. Iš esmės jis teisus, bet, žinoma, ne šimtu procentų.

Stodamas į Universitetą, eilėtaščius rašyti aš jau buvau liovęsis, kai kurie kurso draugai poeto plunksną padėjo į šalį (arba ja viešai nesipuikavo) pirmuosiuose kursuose. Bent kiek žymesnių poetų mes neturime. Kalbininkų, literatūrologų, mitologą, literatūros kritikų, rašytojų, net režisierię, net žymų politiką – taip, turime. Poetais garsėjo ne mūsų, o Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Baltakio, Alfonso Maldonio kursas, kurio Universitete mes jau neradome.

Kodėl Jurgio Lebedžio paskaitos man buvo netikėtos? Drįstu manyti, kad ne tik aš beveik nieko nežinojau apie senosios lietuvių raštijos kūrėjus. Mokykloje seniausias poetas mums buvo Kristijonas Donelaitis. Šį tą buvome girdėję apie istoriką Simoną Daukantą (kad jis pėsčias iš Žemaitijos atėjo į Vilnių studijuoti), dar vyskupą Motiejų Valančių ir jo “Palangos Juzę”… O dėstytojas Jurgis Lebedys tyliai, vos girdimu balsu ėmė minėti niekada negirdėtus vardus ir pavardes, nagrinėti “nereikšmingus” (kaip man pradžioje atrodė) tų autorių kūrinius ir kūrinėlius, neretai parašytus nelietuviškai – lotynų, lenkų, vokiečių kalbomis.

Ne iš karto supratau, kam to reikia, kodėl mes taip vėlai pradėjome rašyti “tikrus, dėmesio vertus” kūrinius, tokius, kaip K.Donelaičio “Metai”? Atsakymas į šį klausimą man buvo pati didžiausia Jurgio Lebedžio dovana ne dovana, priesakas ne priesakas suprasti ir branginti kiekvieną lietuvišką žodį, net nelietuviškai parašytą. Vieni geriau, kiti blogiau įsidėmėjome iki tol negirdėtus vardus, ilgainiui juos vėl primiršome, bet jau žinome ir niekada nepamiršime svarbiausio – kokiomis sudėtingomis ir nedėkingomis sąlygomis (naikinami, niekinami, nutylimi, draudžiami) kūrėme, rašėme, nepaisant kaimyninių tautų pastangų viską ištrinti, sunaikinti.

Vartau “Lietuvių literatūros istorijos” I tomą, išleistą 1957-aisiais, mūsų studijų pradžios metais. Tais pačiais metais gruodžio 3 d. Vilniuje jį ir nusipirkau. Braukytas pribraukytas, prirašinėtas, ne vieną kartą skaitytas. Nors labai aptrinta, bet man labai brangi knyga, padėjusi daug ką sužinoti, suprasti, nepaisant to, kad buvo išleista netiesos sakymo laikais.Yra čia ir Jurgio Lebedžio parašytų tekstų. Tiesą sakančių.

Šiandien galima drąsiai teigti, kad gabiausi mūsų kurse Jurgio Lebedžio mokiniai buvo mitologas Norbertas Vėlius ir literatūrologas Algimantas Bučys, pastarasis – trijų didelės apimties knygų autorius: “Barbarai vice versa klasikai” ( 2008), “Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha” (2009) ir “Senosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” (2012). A.Bučys “tirdamas lietuvių rašytinę ir dvasinę viduramžių kultūrą remiasi naujausiais mokslininkų įdirbiais, pirmiausia Lietuvos ir mūsų išeivijos mitologų, istorikų, archeologų, kalbininkų, tautosakininkų, etnologų, literatūrologų darbais, nukreiptais į anksčiau nežvalgytų lietuvių mitokūros, tautosakos, valstybingumo, senosios kultūros klodus” (Seniausios liet. lit. istorija ir chrestomatija). Niekad lietuvių literatūros istorijose neminėtais ir nenagrinėtais kūriniais A.Bučys nukelia mūsų literatūros pradžią iš Gedimino ir Vytauto laikų į Mindaugo epochą. Savo knygose jis neretai remiasi savo mokytojo Jurgio Lebedžio ir kurso draugo Norberto Vėliaus darbais.

Kadaise universiteto auditorijose klausėmės didžiausiojo mūsų senosios literatūros žinovo Jurgio Lebedžio paskaitų apie senąją lietuvių literatūrą, kurią jis pradėdavo XIV a. pabaiga – XV a. pradžia, kada buvo kuriami garsieji Lietuvos metraščiai (Trumpojo sąvado “Lietuvos kunigaikščių kilmė”, Platesniojo sąvado “Lietuvos ir Žemaitijos Didžiosios Kunigaikštystės metraštis” ir kt.). Tokią periodizaciją randame ir J.Girdzijausko parengtoje J.Lebedžio knygoje “Senoji lietuvių literatūra” (1977), ir enciklopedijose, – antrojoje savo knygoje rašo J.Lebedžio mokinys A.Bučys, lietuvių literatūrą pradedantis XIII šimtmečio kūriniu “Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas”. Laimingi mokytojai, kuriuos pralenkia jų mokiniai.

Vytauto Visocko nuotr.

2013.02.19

gintaras_originalas

Tikriausiai neverta skaitytojams priminti, kas yra Žeraras Depardje. Ypač vidurinioji mūsų karta puikiai žino, jog Žeraras Depardje – puikus prancūzų aktorius, sukūręs šimtus įsimintinų vaidmenų pačiuose įvairiausiuose meniniuose filmuose.

Šiandien šio žymaus prancūzo pavardė – Prancūzijos spaudos dėmesio centre. Kai kurie prancūziški leidiniai labai įtemtai svarsto, ar 63-jų metų aktorius turtuolis vis dar tebėra Prancūzijos patriotas.

Beje, tiek Žeže gerbėjai, tiek jo kritikai turi svarių argumentų, kuriais lengvai pagrįstų reiškiamus priekaištus ar pateisinimus.

Konfliktinė situacija įsiplieskė tuomet, kai naujasis Prancūzijos prezidentas ženkliai padidino mokesčius milijonieriams. Dabar, jei prancūzo sąskaitose yra bent vienas milijonas eurų, toks pilietis valstybei privalo atseikėti milžinišką pyrago gabalą – maždaug 75 proc. O jei prancūzo kišenėse nėra milijono, bet vis tik iki milijono – labai nedaug, tokiu atveju į valstybės biudžetą pilietis įpareigotas pervesti 45 proc. savų pinigėlių.

Continue reading „O nauda – sunkiai apčiuopiama …“

birute_valionyte_

Lapkričio 2 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė įteikė 18-os Kovo 11-tosios Akto signatarų ir 3-jų Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatų pasirašytą laišką Lietuvos Respublikos Prezidentei  J.E. Daliai Grybauskaitei.

Signatarai laiške reiškia paramą Prezidentės ketinimams ginti Konstituciją, imtis konkrečių veiksmų, užtikrinant naujojo Seimo legitimumą ir tuo pačiu reiškia susirūpinimą antikonstituciniais procesais, masiniais konstitucinių principų ir įstatymų pažeidimais 2012-ųjų metų Seimo rinkimuose. Laiško autoriai abejoja rinkimų rezultatų daugiamandatėje ir vienmandatėse apygardose teisėtumu ir pasigenda principingų pozicijų dėl rinkimų eigos tiek iš Lietuvos Respublikos Seimo tiek ir iš Lietuvos Respublikos Prezidentės pusės. 

Continue reading „Nepriklausomybės Akto Signatarai pasigenda Seimo ir Prezidentės principingų pozicijų dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų“

v.visockas_slaptai.lt

Žiemą, pavasarį ir vasarą džiaugiausi, kad Vilniuje, Kaune vyksta susirinkimai salėse, mitingai aikštėse, eitynės gatvėse. Turėjau šiek tiek vilties, kad spalio mėnesį rinkimai į Seimą bus kitokie, tautą iki pražūtingos ribos atvedę partijomis vadinami politiniai ekonominiai klanai negalės jaustis saugiai.

Gal patirsime kažką panašaus į Sąjūdžio laikus, kai į sovietinę Aukščiausiąją Tarybą išrinkome nepriklausomybininkus? Šiandien, likus mėnesiui iki rinkimų, tokios vilties jau beveik nebėra. Oficiali rinkiminė kampanija tik prasideda, o jau aišku, kad mitinguotojai nepasieks bent kiek reikšmingesnės pergalės. Labai toli iki Atkuriamojo Seimo laikų ir laiko, ir politinės situacijos prasme. Kaip buvo tada, taip jau niekada nebus.

Continue reading „Viltis miršta paskutinė“

Šiandien Seime įvyko Seimo nario, Tautininkų sąjungos pirmininko Gintaro Songailos sukviesta spaudos konferencija.

Joje dalyvavo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys akademikas Antanas Buračas, Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė dr. Dalia Urbanavičienė, Lietuvos aeroklubo prezidentas Jonas Mažintas. Konferencijoje taip pat pasisakė Nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas, Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Seimo narys Rytas Kupčinskas. Konferencijoje buvo išsamiai pristatytas Nacionalinio susivienijimo „Už Lietuvą Lietuvoje“ rugpjūčio 23-ąją rengiamas simbolinis automobilių žygis Baltijos keliui atminti.

Continue reading „Automobilių žygis Baltijos keliui atminti“

ozolas_ozolas_ozolas

Rugpjūčio 8-ąją Seimo rūmuose įvyko Apskritojo stalo posėdis. Jame dalyvavo judėjimo „Už teisingumą“ iniciatyvinės grupės atstovai, parlamentinės grupės „Už teisingumą Lietuvoje“ nariai ir Nacionalinio susivienijimo „Už Lietuvą Lietuvoje“ atstovai.

Apskritojo stalo nuolatiniu pirmininku išrinktas nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas. Apskritasis stalas Seimo rinkimuose rems nacionalinio susivienijimo koalicinį sąrašą.

Tačiau taip pat nutarta, jog Apskritasis stalas ir prieš rinkimus veiks kaip visuomenės ir politikų dialogo vieta, neformali politinių konsultacijų ir visuomeninės priežiūros institucija, siekianti kuo platesnio visuomeninių organizacijų ir piliečių dalyvavimo keičiant Lietuvos politiką.

Continue reading „Apskritojo stalo pirmininku išrinktas Romualdas Ozolas“

visockas-gintaras-portretas

Tikriausiai visi girdėjome žinią, jog Estijoje griežta laisvės atėmimo bausme nuteistas aukšto rango slaptųjų tarnybų karininkas.

Omenyje turimas buvęs Estijos Saugumo policijos KaPo bendradarbis Aleksėjus Dresenas. Harju apskrities teismas pripažino šį KaPo darbuotoją kaltu dėl tėvynės išdavimo ir žinybinės informacijos perdavimo Rusijai. Bausmė – reali, griežta. Su Rusijos slaptosiomis tarnybomis neteisėtai susibičiuliavęs Estijos pilietis pasmerktas kalėti 16 metų.

A.Dreseno žmona taip pat pripažinta kalta dėl valstybės išdavimo ir žinybinės informacijos perdavimo Rusijai. Tačiau estiškoji Temidė šnipo žmonai buvo kur kas švelnesnė. Moteris nuteista lygtine šešerių metų laisvės atėmimo bausme, priskaičiuojant penkerių metų bandomąjį laikotarpį.

Continue reading „“Nėra jaunų valstybių, valstybė arba egzistuoja, arba jos tiesiog nėra”“