Lietuvos rusakalbiai patiria spaudimą, o Vilnius skatina antirusišką isteriją, dirbtinai kuriamą persekiojimą ir kursto baimės atmosferą rusiškai kalbančių Lietuvos gyventojų bendruomenėse, todėl turėtų įsikišti tarptautinės organizacijos, aiškina Rusijos užsienio reikalų ministerijos (URM) atstovė spaudai Marija Zacharova.

„Ryžtingai smerkiame Lietuvoje kylančią policinę savivalę. Tai pasireiškia Lietuvos rusakalbių spaudimu vidaus politinės konjunktūros labui. Raginame tarptautines struktūras atkreipti dėmesį į nerimą keliančią situaciją, susidariusią šioje Europos valstybėje“, – pareiškė M. Zacharova.

Pasak Rusijos URM atstovės, „nelojalumo“ ir „Kremliaus agento“ etiketes bandoma kabinti ir neva garbingiems visuomenininkams, kaip Lietuvos rusakalbių mokyklų asociacijos vadovė, istorijos mokytoja Ela Kanaitė, kurios įrašai feisbuke sukėlė pasipiktinimą – E. Kanaitė dalijosi Kremliaus propagandinių ruporų platinamomis melagingomis naujienomis.

Ji buvo įtraukta į 2015 m. Valstybės saugumo departamento (VSD) Grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitą ir buvo oficialiai apdovanota tuometinio Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo.

Taip pat Rusijos URM atstovė susirūpino ir vieno iš Socialistinio liaudies fronto, kurio buvęs lyderis Algirdas Paleckis įtariamas šnipinėjimu Rusijos naudai, valdybos nario Pavelo Ževžikovo namuose ir darbo vietoje vykdytomis kratomis bei apklausomis.

Be to, M. Zacharova tikina, kad tokį neva atstumiantį Lietuvos elgesį be jokio pagrindo yra priversti kentėti ir rusakalbiai Lietuvos jaunuoliai.

Darius Mikutavičius (ELTA)
 
2019.03.16; 06:52

Julius Panka, šio komentaro autorius

Šiame straipsnyje tęsiame pažintį su įtakingais Latvijos žmonėmis. Taip jau yra, kad visada žmones labiau domino neigiami, kontraversiški personažai, nei padorūs ir tvarkingi piliečiai. Todėl ankstesniuose straipsniuose šiek tiek aptarę įtakingiausius Latvijos oligarchus, šiame pamėginsime pristatyti vieną žymiausių pastarųjų dešimtmečių šios šalies kenkėjų.

Jei paklaustume eilinio lietuvio, kas mūsų šalyje žymiausi paskutinių keleto dešimtmečių Lietuvos nepriklausomybės priešininkai, išgirstume pačius įvairiausius atsakymus. Vieni tikriausiai prisimintų Burokevičių, Kuolelį, Švedą ir Jarmalavičių, kiti antilietuviškos organizacijos „Jedinstvo“ lyderį Vladimirą Ivanovą, tikriausiai nebūtų užmirštas ir Algirdas Paleckis bei Valdemaras Tomaševskis… Tai žmonės, kuriems laisva Lietuvos valstybė atrodo kaip ašaka įstrigusi gerklėje, jie dėjo visas pastangas, kad liktume grubiuose laukinio Rytų kaimyno gniaužtuose.

O įžvalgesni skaitytojai gal dar paminėtų ir tokius antivalstybiškai nusiteikusius personažus kaip Petras Auštrevičius, kuris ne tik kad nejaučia kaltės, kad buvo apgailėtinas Lietuvos atstovas derybose dėl narystės Europos sąjungoje, bet dar ir prieš keletą metų įkūrė Lietuvos eurofederalistų judėjimą, kurio galutinis tikslas Lietuvos valstybingumo panaikinimas. Arba neseniai viešojoje erdvėje „sublizgėjęs“ naujai iškeptas liberalusis konservatorius „eurotautininkas“ Bernardas Gailius. Pastarasis veikėjas neseniai publikavo tekstą, kad tautinės valstybės jau mirė ir jas reikia tinkamai palaidoti, kad visi ankščiau ar vėliau ištirpsime nutautėjusių mankurtų apgyventame multikultūriniame darinyje – Europos federacijoje, ir siūlė susitaikius su šia lemtimi stengtis iš to išpešti kuo daugiau naudos. Taip ir norisi prisiminti maždaug prieš  dešimtmetį pasakytus tuometinio Seimo pirmininko Viktoro Muntiano žodžius: „jei prievartauja ir niekaip negali išsivaduoti, pamėgink nors malonumą pajausti…“ Taigi užderėjo Lietuvoje ne vienas ir ne du veikėjai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių galėtų būti išvadinti išdavikais ir galėtų pretenduoti į kokį nors „Judo kilpos“ ordiną ar „30 sidabrinių“ medalį. Bet šis straipsnis ne apie Lietuvą.

Liūdnai pagarsėjęs Vladimiras Lindermanas. Baltnews nuotr.

Latvijos „judų“ sąrašą galima būtų pradėti nuo ypatingai spalvingos ir vis dar aktyviai politiniame ir visuomeniniame gyvenime besireiškiančios asmenybės – Vladimiro Lindermano, dar žinomu pravarde „Abelis“. Tai šiemet šešiasdešimtmetį švęsiantis politikas. Nors Vladimiras neslepia savo žydiškos kilmės, savo veiklą vykdė tik Rusijoje ir Latvijoje. Tai vienas ryškesnių rusų nacionalbolševikų politinės krypties lyderių. Jį galima apibūdinti kaip labai prieštaringą asmenybę, 1989 metais jis aktyviai prisidėjo prie Latvijos Tautos fronto veiklos (tai Lietuvos Sąjūdžio atitikmuo Latvijoje), redagavo laikraščio „Atmoda“ (Atgimimas) rusišką variantą. Prisidėjo prie Rusijos disidentinių leidinių platinimo ir leidybos. Nuo 1991 metų pradėjo leisti savo laikraštį pavadinimu Ješčo“ (Ещё) (Dar), kuris buvo atvirai erotinio, kartais net pornografinio turinio. Tačiau vulgarybių ir laisvo sekso pripildytuose tekstuose jis mėgdavo dėstyti ir politines, ideologines tezes. 1994 metais Rusijos Federacijos prezidento įsaku leidinys „Jesčo“ buvo uždraustas ir jo leidyba nutrūko, Lindermanas buvo įsitikinęs, kad taip su juo susidorojo įtakingi konkurentai.

Maždaug tuo pačiu laiku jis susipažįsta su kita ne mažiau prieštaringa asmenybe – Eduardu Limonovu. Šis veikėjas – rusų nacionalbolševizmo ideologijos kūrėjas, tiesa, pats daug metų gyveno užsienyje, Sovietų sąjungos buvo išmestas iš šalies neva už disidentinę veiklą ir kūrybą. Labai keista, kad tuo metu, kai milijonai sovietinių piliečių svajodavo apie nors trumpą pasisvečiavimą už geležinės uždangos, dalis disidentų būdavo tiesiog ištremiami iš Sovietų sąjungos. Tokių pavyzdžių buvo ir Lietuvoje. Galbūt, jei ateityje bus atverti sovietinio saugumo archyvai, esantys Maskvoje, mes sužinosime, kodėl aštunto dešimtmečio viduryje ir vėliau tokie disidentai, kaip Alfonsas Svarinskas būdavo nuteisiami kalėti lageriuose ir kalėjimuose arba nužudomi, kaip kunigai Juozas Zdebskis ar Česlovas Laurinavičius, o tokie kaip savo tautą niekinantis Sovietinės Lietuvos himno žodžių autoriaus sūnus Tomas Venclova ar nuolatos pleištą lietuvių ir žydų santykiuose kalantis klounas Arkadijus Vinokuras būdavo tiesiog ištremiami į užsienį, kur gaudavo visokias disidentų stipendijas ir galėdavo sau leisti prabangaus latro gyvenimo būdą. Kol kas apie tai galime tik spėlioti.

Liūdnai pagarsėjęs Eduardas Limonovas

Susipažinęs su Limonovu ponas Lindermanas iš karto užsitarnavo jo pasitikėjimą. Įsteigė visuomeninį judėjimą „Uzvara“ (Pergalė), kuris iš esmės tapo Rusijos nacionalbolševikų partijos filialu Latvijoje. Kai 2002 metais Rusijoje prasidėjo Eduardo Limonovo teismai už ekstremizmą, Lindermanas atvykęs į teismą prisiėmė didžiąją dalį nacionalbolševikų vedliui mestų kaltinimų sau, tuo įnešdamas sumaištį Rusijos teismuose prieš Limonovą. Maždaug tuo pat metu Latvijos specialiosios tarnybos atliko kratą Vladimiro Lindermano namuose Rygoje. Krata buvo vykdoma viską fiksuojant filmuotoje medžiagoje, jos metu buvo rasta ginklų, sprogstamųjų medžiagų ir atsišaukimai, kviečiantys nuverti teisėtą Latvijos valdžią. Netrukus po to Latvijos teisėsaugos institucijos paskelbė tarptautinę „Abelio“ paiešką dėl neteisėto ginklų ir sprogstamųjų medžiagų laikymo, kurstymų nuversti teisėta valdžią ir planų pasikėsinti į tuometinės Latvijos prezidentės Vaivos Vykės Freibergos gyvybę.

Iš karto po tarptautinės paieškos paskelbimo Vladimiras Lindermanas pasiprašė politinio prieglobsčio Rusijoje, tačiau jam nepavyko susiderinti abiem pusėms priimtinų politinio prieglobsčio suteikimo sąlygų. Kremliaus valdžia pareikalavo iš „Abelio“ nutraukti bet kokią politinę veiklą Rusijoje mainais į politinio pabėgėlio statusą. Savaime aišku savo kovingumu jau spėjusiam išgarsėti veikėjui tai buvo griežtai nepriimtina sąlyga. 2003 metais Rusijos teisėsaugos organai suėmė Lindermaną ir sprendė apie jo išdavimą Latvijai, tačiau užtarus aukštai sėdintiems žmonėms, buvo priimtas sprendimas atmesti Latvijos prašymą. Latvija nenusileido ir siuntė pakartotinus prašymus Rusijai. Tuo pat metu Vladimiras Lindermanas nesėdėjo rankų sudėjęs ir stengėsi aktyviai dalyvauti Rusijos vidaus politikoje, jis išrenkamas į Nacionalbolševikų partijos Centro komitetą ir tampa pirmuoju Eduardo Limonovo pavaduotoju. Partija išgyvena pakilimo laikotarpį, visoje Rusijoje kuriasi nauji skyriai, drąsiai reiškiamos revanšistinės ir radikalios idėjos pradeda traukti nemažai jaunimo.

Taip dėliojantis aplinkybėms Rusijos teismai persigalvoja ir priimamas sprendimas Vladimirą Lindermaną perduoti Latvijai, pirmos instancijos teismo sprendimas apskundžiamas, bet apeliacinis teismas patvirtina žemesniojo teismo sprendimą. Todėl 2006 metų vasarą „Abelis“ įsodinamas į traukinį „Maskva – Ryga“, bet… kelionės metu pradingsta kaip į vandenį. Latvijos pusė praneša, kad neturi duomenų, kad įtariamasis kirto Latvijos sieną. Prabėgus dar porai metų, 2008 metų vasario mėnesį Vladimiras Lindermanas vėl sulaikomas Maskvoje, konspiraciniame bute. Teismas vėl priima sprendimą išsiųsti jį iš šalies. Pradžioje nerimstančiam politiniam veikėjui pasiūloma prašyti prieglobsčio Izraelyje, kuris, kaip žinome, dažnai suteikia juridinę apsaugą įvairius nusikaltimus visame pasaulyje padariusiems žydų tautybės asmenims.

Tačiau visų nuostabai „Abelis“ atsisako prašytis prieglobsčio ir galų gale yra išsiunčiamas į Latviją, kur jo laukia baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Byla užsitęsia beveik dvejus metus, bet pasibaigia visišku ekstremisto išteisinimu. Iš kalėjimo paleistas Vladimiras nesėdi rankų sudėjęs, iš nepatenkintų kolonistų ir jų palikuonių įkuria judėjimą „Rodnoj jazyk“ (Gimtoji kalba), kuris surenka reikiamą kiekį parašų ir organizuoja Latvijoje referendumą dėl rusų kalbos kaip antrosios valstybinės statuso. Ačiū Dievui, Latvijos patriotai susitelkia ir nelemtasis referendumas pralaimi triuškinamu rezultatu.

Iš karto po nepavykusio referendumo šis veikėjas susijungia su atvirai neonacistines idėjas propagavusia rusakalbių partija, kuri keletą kartų keitė pavadinimus ir veiklos formas, jos lyderis visada buvo marginalas iš Liepojos Jevgenijus Osipovas, sugebėjęs suderinti atvirai reiškiamą simpatiją Vokietijos nacionalsocialistų ideologijai ir simboliams su rusišku imperiniu šovinizmu. Lindermanas tampa naujos partijos „Za rodnoj jazyk“ vadovu, o Osipovas jo pavaduotoju. Tačiau net tarp nedraugiškai į Latviją žiūrinčios rusakalbių mažumos, partija didelio susidomėjimo ir palaikymo nesulaukė ir 2015 metais teismo buvo uždaryta. Po partijos uždarymo Vladimiras Lindermanas išplatino pranešimą spaudai, kad Latvijoje nėra demokratijos ir kad jis yra priverstas trauktis į pogrindį. Tačiau pogrindyje šis veikėjas neužsibuvo. Dar tais pačiais 2015 metais jis pakliuvo į valstybės saugumo policijos rankas dėl separatistinių idėjų platinimo. Lindermanas ragino dalyje Latvijos įkurti Latgalos liaudies respubliką, pagal vadinamųjų Donecko ir Luhansko teroristinių gaujų pavyzdį.

Paskutinis plačiau nuskambėję Lindermano nuotykis, tai jo aktyvus dalyvavimas kovojant prieš Latvijos švietimo reformą, kuri panaikina kitataučių mokyklas, de facto įteisindama perėjimą prie viso mokymo proceso organizavimo valstybine kalba. Jis surengė keletą mitingų, kuriuose pasisakė labai radikaliai, už ką buvo suimtas ir tik po daugiau kaip savaitės paleistas. Nors jo kalbose buvo labai daug neapykantos skatinimo, bet teismai jį vėl išteisino ir paleido.

Straipsnį baigiant galima apibendrinti, kad tokie asmenys kaip Vladimiras Lindermanas yra labai pavojingi šalių, kuriose jie gyvena, nacionaliniam saugumui. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jie eiliniai marginalai ar tiesiog politikos paraščių klounai, taip tikrai nėra. Kad ir kaip bežiūrėsi, šis ir į jį panašūs veikėjai labiausiai naudingi Kremliui. Visų pirma Lindermanas kelia sumaištį Latvijos visuomenėje, kurios žymią dalį sudaro sovietmečiu atvykę kolonistai ir jų palikuonys. Nors didelė Latvijos rusakalbių dalis savo ir savo šeimų ateitį sieja su Latvija, tačiau sukurstyti tokių kaip Lindermanas, jie kovoja už tautinių mažumų jaunimo getų, vadinamų rusakalbėmis mokyklomis, išlikimą.

Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Antra, tokių lindermanų pavojingumo priežastis – tai jų nuolatos laimimos bylos. Dažniausiai scenarijus klostosi taip: ekstremistas padaro ką nors balansuojančio ant nusikaltimo ribos, kai yra suimamas, garsiai visam pasauliui šaukia, kad yra pažeidžiamos jo kaip žmogaus teisės ir kad Latvijoje yra politinių kalinių. Tai juodina Latvijos tarptautinį įvaizdį ir kursto aistras visuomenėje, galų gale kažkuriame etape teismai jį išteisina ir po kiek laiko viskas prasideda iš naujo.

O geriausias įrodymas, kad tai nėra tiesiog paprastas, suklaidintas ir naivus aktyvistas, galėtų būti jo ilgametė veiklos patirtis, atsisakymas slėptis Izraelyje ir nebijojimas susidurti su realui laisvės apribojimu. Buvimo arešto ir įkalinimo sąlygose laiko jam galėtų pavydėti ne vienas recidyvistas, tai tikriausiai galima daryti išvadą, kad kalėjime jis jaučiasi kaip namie.

O mes, lietuviai, apsidairykime aplinkui ir pagalvokime, kokie lindermanai yra apnikę mūsų šalį ir ar šio ilgamečio Latvijos priešo aktyvizmo istorija neprimena kai kurių personažų Lietuvoje. Tik juos gerai pažinę ir perpratę galėsime justi saugūs savo šalyje, nes priešas nesnaudžia, Kremliaus šeimininkas griežia dantimis, norėdamas atkurti Tautų kalėjimą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.12; 18:45

Rusija turi ginti ir gins tėvynainių teises ir interesus Baltijos šalyse, bet tai darys tokiomis priemonėmis, kad nepablogėtų žmonių padėtis, pareiškė ketvirtadienį tiesioginiame televizijos ir radijo eteryje prezidentas Vladimiras Putinas, praneša „RIA Novosti“.

Tiesioginės linijos metu Rusijos prezidentas gavo prašymą „imtis priemonių prieš Latviją“, taip pat ir įvesti sankcijas, kadangi šioje šalyje „draudžiama mokytis rusų kalba“.

„Priemonės, kuriomis mes turime ginti mūsų tėvynainių interesus, turi būti tokios, kad nekomplikuotų jų padėties. Todėl mes tęsiame dialogą su mūsų partneriais Europos Sąjungoje. Tikiuosi, jog jiems galų gale pasidarys gėda dėl to, kad jie, atkreipdami dėmesį į žmogaus teisių pažeidinėjimą už Europos Sąjungos ribų, leidžia taip šiurkščiai pažeidinėti ES teritorijoje gyvenančių žmonių teises. Tai tas atvejis, kai sakoma – „Kito akyje ir krislą mato, o savojoje nė rąsto nepastebi“, – teigė V. Putinas.

Pasak jo, vienašališkos sankcijos „nepadeda spręsti problemų, o tik jas komplikuoja“. O dėl rusakalbių Baltijos šalyse, tai, anot Rusijos prezidento, „mes nuolat apie tai kalbame, atkreipiame į tai Pabaltijo valstybių, taip pat ir Latvijos, valdžios dėmesį“.

„Sunku įsivaizduoti, kad šiuolaikinėje civilizuotoje visuomenėje šimtai tūkstančių žmonių gali būti paskelbti nepiliečiais“, – pareiškė V. Putinas. „Juk tokios kategorijos nėra, tarptautinėje teisėje nenumatyta tokia kategorija. Yra piliečiai, yra žmonės su dviguba pilietybe, be pilietybės, bet sąvokos „nepiliečiai“ niekada nebuvo. Ji sugalvota Pabaltijo valstybėse, kad būtų apribotos žmonių, kurie gyvena tose teritorijose, pagrįstos teisės“, – pabrėžė Rusijos prezidentas. Pasak jo, Rusija „atkakliai dirbs šioje srityje, bet taip, kad nepakenktų tiems, kurie gyvena tose teritorijose, tose šalyse“.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-06-08

Julius Panka, šio komentaro autorius

Prieš savaitę Latvija šventė savo 99-ąsias gimimo metines, būtent 1918 metų lapkričio 18-ą dieną pasaulį išvydo nauja šalis – Latvijos Respublika.

Jos vyresnei sesei Lietuvai tada jau buvo mažiausiai 900 metų daugiau. Todėl kai latviai vienas kitą sveikina su valstybės gimtadieniu, tai skamba visiškai suprantamai, tačiau, kai kartais koks nelabai išsilavinęs lietuvis bando kalbėti apie tai, kad vasario 16-oji – Lietuvos gimtadienis, darosi ne tik liūdna, bet ir labai keista.

1918 metų vasario 16-ąją Lietuva dar kartą išgyveno atgimimą ir tam tikrą transformaciją, kažkada buvus karalyste, vėliau kunigaikštyste, dabar tapo respublika. Tačiau šis straipsnis ne apie Lietuvą, o daugiau apie Latviją ir jos naująją švietimo reformą. Kad ir kaip keistai skambėtų, bet Lietuvai yra labai daug ko pasimokyti iš savo beveik tūkstantmečiu jaunesnės sesutės. Bet apie viską iš eilės.

Tautinis klausimas Latvijoje yra kaip labai aštrus kirvis, stipriai skaldantis visuomenę. Dėl įvairių subjektyvių ir objektyvių priežasčių Latvija labiausiai nukentėjo nuo kolonizacijos Sovietų sąjungos okupacijos laikotarpiu. Nepriklausomybę 1991 metais latvių tauta pasitiko būdama vos ne mažuma savo pačių žemėje. 1990 metais Latvijoje buvo latvių tik 52 procentai, tai reiškia, kad 48 procentus šalies gyventojų sudarė kitataučiai, dauguma iš kurių buvo atvykę kaip kolonistai ir ekonominiai migrantai per paskutinius 50 metų. Latvijos sostinėje Rygoje 1990 metais latvių gyveno tik kiek daugiau nei trečdalis – 36 procentai.

Savaime aišku, tokios proporcijos ne tik kad netenkino latvių, bet tai tiesiog grėsė tautos išnykimu. Todėl iš karto po sovietinės kariuomenės išvedimo Latvijos visuomenėje prasidėjo aštri ir gyva diskusija apie tautinių mažumų mokyklas ir jų ateitį. Labai po truputį nuo kalbų buvo pereita prie darbų. 2004 metais buvo pradėta švietimo reforma, kuri sulaukė milžiniško pasipriešinimo iš kolonistų ir jų palikuonių bendruomenės, aišku, alyvos į ugnį įpilti neužmiršdavo ir Rusijos valdžia bei žiniasklaida. Tačiau kad ir koks didelis buvo priešinimasis, latviai savo pasiekė – tautinių mažumų mokyklose 10-12 klasėse ne mažiau nei 60 dalykų buvo pradėta dėstyti latvių kalba.

Atrask Latviją. Slaptai.lt nuotr.

Šių metų rudenį po ilgų ginčų ir diskusijų Latvijos valdančioji koalicija pagaliau susitarė dėl to, kad nuo 2020/2021 mokslo metų Latvijos mokyklose vyresnėms klasėms visi dalykai bus dėstomi tik valstybine latvių kalba, kitaip tariant, pradedamas galutinai naikinti senas sovietmečio rudimentas – tautinių mažumų mokyklos. Tiesa, tautinės bendrijos nuo to niekaip nenukentės, tėvų pageidavimu tose vietose, kur kompaktiškai gyvena kuri nors tautinė bendrija, mokiniai galės rinktis papildomas savo gimtosios kalbos pamokas. Kitaip tariant eilinėje Rygos mokykloje vyresnėms klasėms visi dalykai bus dėstomi latviškai, bet jei tėveliai pageidaus, kaip pasirenkamas dalykas mokykloje bus dėstoma ir rusų, lenkų, lietuvių ar kitos tautinės bendrijos kalbos pamokos.

Latvijos Švietimo ir mokslo ministerijos paruoštame projekte dėl tautinių bendrijų reformos siūloma, kad perėjimas prie visų dalykų dėstymo valstybine kalba vyktų etapais. Pirmasis etapas prasidės jau 2018 metais, jo metu bus atsisakyta naudoti tautinių bendrijų kalbas valstybinių egzaminų metu. Antrasis etapas vyks 2018 – 2019 mokslo metais, jo tikslas – pakeisti pagrindinės mokyklos mokymo modelį taip, kad baigdamas devintą klasę moksleivis ne mažiau 80 procentų dalykų mokytųsi valstybine kalba.

9-oje klasėje vykdomuose egzaminuose jau nuo 2019 metų taip pat teks atsakinėti tik latvių kalba. Trečiasis, paskutinis reformos etapas numatytas 2019-2020 mokslo metais, kai visi dalykai vyresnėse klasėse bus dėstomi tik latviškai. Reforma taip pat bus vykdoma ir ikimokyklinėse institucijose, jau nuo ateinančių mokslo metų vaikų darželiuose, kur ugdymas vyksta tautinių bendrijų kalbomis, bus įvesta intensyvaus latvių kalbos mokymo programa.

Tiek 2004-ųjų, tiek 2017-ųjų reformos pagrindinis vykdytojas Latvijos Švietimo ministras Karlis Šadurskis, šiuo metu priklausantis Latvijos liberalus atstovaujančiai ir milžinišką politinę krizę išgyvenančiai partijai „Vienybė“ (Vienotība). Nors ši partija šioje valdančiojoje koalicijoje yra didžiausia, tačiau pagal populiarumo tarp rinkėjų apklausas balansuoja ant patekimo į parlamentą kitais metais vykstančiuose rinkimuose.

Kai kurie politikos apžvalgininkai įžvelgia ryšį tarp šios reformos spartinimo ir partijos populiarumo kritimo. Tokiu būdu „Vienybė“ galėtų atsiriekti kažkurią dalį tautininkų partijos „Nacionalinis susivienijimas“ (Nacionālāapvienība) balsų. Pastaroji partija jau beveik dešimtmetį kalba apie radikalesnę tautinių bendrijų mokyklų reformą.

Partijos lyderis Raivis Dzintaras dar 2009 metais siūlė reformą pradėti nuo darželių: iš anksto sutartą datą panaikinant visus tautinių bendrijų kalbomis ugdymo paslaugas teikiančius darželius ir pereinant prie ikimokyklinukų ugdymo valstybine latvių kalba. Iš karto po darželių turėjo ateiti laikas mokykloms, pradedant ilgalaikę, 12 metų turėjusią tęstis reformą. Reformos esmė daug paprastesnė ir aiškesnė nei Karlio Šadurskio procentų kilnojimas, didinant valstybinės kalbos įtaką tautinių bendrijų mokymosi įstaigose.

Latvijas_herbas
Latvijos herbas

„Nacionalinis susivienijimas“ siūlė kiekvienais metais panaikinti po vieną tautinės mažumos mokyklos klasę, pradedant nuo pirmokų. Pavyzdžiui, nuo pasirinktų mokslo metų tautinių bendrijų mokyklose pirmoji klasė būtų formuojama tik kaip dėstoma valstybine kalba, nuo kitų metų vėl ir taip per 12 metų natūraliai išstumiant po vieną ne valstybine kalba dėstomą klasę, kol galų gale pirmą kartą visose mokyklose mokslus baigs karta, kurios visi atstovai išsilavinimą bus įgiję latviškai.

Ši reforma greičiausiai nesulaukė palaikymo iš koalicijos partnerių dėl savo konkretumo ir neatšaukiamumo. Juk jei dalini skirtingomis kalbomis dėstomus dalykus procentais į vieną pusę, pasikeitus valdžiai tuos procentus gali perdėlioti į kitą pusę, o moksleiviui, kuris, nors ir būdamas tautinės bendrijos atstovas, nuo pirmos klasės mokosi visų dalykų tik valstybine kalba, taiga jam būtų daug sunkiau pereiti prie mokymosi kita kalba, jau nekalbant apie mokytojus, kurių daliai tai būtų net neįmanoma dėl to, kad jie patys nebūtinai mokės tautinės bendrijos kalbą. Kitas dalykas, taip būtų panaikintos atskiros mokyklos ir tiek mokyklos, tiek klasės būtų mišrios tautiniu pagrindu, bet su vienoda dėstomąja kalba.

Visuomenė į naująją reformą reaguoja labai panašiai kaip ir 2004 metais, apklausos rodo, kad daugiau kaip 60 procentų gyventojų palaiko reformos idėją, o maždaug 35 procentai jai nepritaria. Šie skaičiai maždaug atitinka dabartines latvių ir kitataučių, gyvenančių Latvijoje, proporcijas.

2003 metais aktyviai kišantis Maskvos atstovams buvo sukurta visuomeninė organizacija „Rusiškų mokyklų gynimo štabas“, kuri per porą savo veikimo metų surengė daugiau kaip 200 piketų prieš švietimo reformą. Didžiausioje protesto akcijoje dalyvavo apie 30 tūkstančių žmonių, o tai vienas didžiausių protestuojančių žmonių susibūrimas per visą atkurtos Latvijos valstybės istorija. Buvo organizuojamos bado akcijos, rašomi pikti straipsniai, apibendrinant galima pasakyti, kad buvo mobilizuotos visos jėgos, kad sutrukdytų reformą, bet tai neišdegė.

Šiuo metu tie patys kolonistų lyderiai vėl bando įsiūbuoti politinę valtį, bet kol kas sunku pasakyti, ar jiems tai pavyks, nes įvyko keletas negausių protestų, kuriuose aiškiai matėsi „etatiniai“ protestuotojai, kuriems renginio pradžioje įbrukamas į rankas plakatas, o pasibaigus akcijai atseikėjami komisiniai.

Tačiau jau dabar politologai pastebi, kad situacija pasikeitusi, nes pati vadinamųjų rusakalbių bendruomenė yra susiskaldžiusi, dalis jų net išreiškia palaikymą reformai suprasdami, kad vaikai, baigę mokyklą, kurios vyresnėse klasėse dėstoma tik latvių kalba, bus labiau paklausūs darbo rinkoje.

Panašu, kad jei 2004 metais, nežiūrint milžiniško pasipriešinimo, reforma pavyko, tuo labiau ji turėtų pavykti ir 2017 metais. Ypač dėl to, kad esant padidėjusiai Rusijos agresijai yra labiau susitelkusi latvių tauta, o Vakarų šalys irgi neturėtų kreipti dėmesio į visokių Kremliaus išlaikomų „žmogaus teisių ekspertų“ pareiškimus. 

Latvijos vėliavos

Tuo labiau, kad paskutiniu metu Latvijos vyriausybė išmetė dar vieną kozirį dėl reformos reikalingumo. Švietimo ir mokslo ministras pareiškė, kad reforma padės sutaupyti kelias dešimtis milijonų eurų, o premjeras viešai pažadėjo, kad šie pinigai bus skirti mokytojų atlyginimams kelti.

Baigiant šį straipsnį norėtųsi retoriškai paklausti – kada Lietuva turės tokią valdžią, kuri bent pradėtų rimtai kalbėti apie tautinių bendrijų mokyklų, kaip atgyvenusio sovietinio balasto ir nelojalumo židinių, atsisakymą? Pažvelgus į savęs negerbiantį Seimą, kuriame puikiai jaučiasi antivalstybiškai nusiteikusios „Lenkų rinkimų akcijos“ nariai, o jų atstovė net vadovauja Etikos ir procedūrų komisijai, atsakymas peršasi pats – dar negreitai.

Nieko, palauksim, tikiuosi, jei ne mes, tai mūsų vaikai ir anūkai sulauks tos dienos. Juk tam, kad visi Lietuvos piliečiai būtų lojali ir vieninga bendruomenė, jų negalima skaldyti nuo darželio gimtosios kalbos pagrindu. Lietuva yra viena, valstybinė kalba irgi viena, supraskime, kad valstybinėse švietimo įstaigose (apie privačias galima diskutuoti atskirai) ugdymas privalo vykti irgi viena – lietuvių kalba.

2017.11.24; 05:23

Garry Kuepper / Politico

„Opozicijoje esanti Estijos Centro partija seniai pasisako už glaudesnius ryšius su Maskva, bet kandidatė į prezidentus Mailis Reps nutraukė tą tradiciją ir pareiškė, kad „nedraugauja su Rusija“, – praneša Politico žurnalistas Garis Kuperis. 

Talinas. Estijos parlamentas. Čia netrukus bus renkamas naujasis Estijos prezidentas.
Talinas. Estijos parlamentas. Čia netrukus bus renkamas naujasis Estijos prezidentas.

„Maskvos agresijos Kryme ir Rytų Ukrainoje fone Estijos prezidento postas, iš esmės simbolinis, įgijo svorio. Tai iš dalies atsitiko dėl to, kad veikiantis prezidentas Tomas Hendrikas Ilvesas energingai įtikinėja ES ir NATO ginti Estiją ir jos Baltijos kaimynes“, – sakoma straipsnyje.

Rugpjūčio 29 dieną Estijos parlamento nariai balsuodami rinks naują prezidentą. Tikriausiai nė vienas iš trijų kandidatų nesurinks dviejų trečdalių balsų ir rugsėjy teks sušaukti rinkikų kolegiją – 335 deputatus ir vietinės valdžios institucijų lyderius.

Kaip rodo deputatų apklausa, pagrindinė kova vyks tarp Sijmo Kalaso (Reformų partija) ir Reps, o centrinė debatų tema bus santykiai su Rusija.

Leidinio duomenimis, maždaug ketvirtadalis iš 1 300 000 Estijos gyventojų – rusakalbiai. „Jie nepakankamai integruoti – jie žiūri Rusijos televiziją, seka Maskvos politiką ir turi Rusijos pasus – tai kelia nerimą daugeliui etninių estų, ypač nuo tada, kai 2014 metais Rusija aneksavo Krymą. Vienas iš pateisinimų, kuriais Maskva motyvuoja savo ekspansinę politiką šalia jos sienų, – tariamas poreikis ginti tas mažumas“, – sakoma straipsnyje.

2004 metais Centro partija sudarė bendradarbiavimo susitarimą su „Vieningąja Rusija“.

Partijos lyderis Edgaras Savisaaras – vienas iš populiariausių politikų tarp rusų mažumos. „Estijos vidaus saugumo tarnybos nuomone, jis rizikuoja pakliūti Rusijos įtakon“, – praneša autorius.

Šiemet Reps pranoko Savisaarą partijos vidaus ginčuose už teisę kandidatuoti į prezidentus. Ji nesėkmingai stengėsi nutraukti susitarimą su „Vieningąja Rusija“, motyvuodama tuo, kad „pasikeitė geopolitinė situacija“.

„Aš tikrai nedraugauju su Rusija“, – sakė Reps leidiniui. Ji pabrėžė, kad surašė Europos Tarybai keletą pranešimų, kur kritikuotas Rusijos elgesys su Ukraina ir detaliai aprašyti žmogaus teisių pažeidimai įvairiose šalyse, įskaitant Rusiją.

„Tai nereiškia, kad Reps nusiteikusi prieš Rusiją. Ji sakė, jog jos partija visada laikėsi minties, kad „Estijos saugumas smarkiai sustiprės, jeigu bus geri mūsų santykiai su kaimynais“, taip pat ir Rusijos piliečiais. Kita reformatorė iš jos partijos – parlamentinės frakcijos lyderė Kadri Simson – apkaltino Reformų partiją, kad ši naudoja Rusiją „rinkėjams gąsdinti“, – rašo leidinys.

„Centro partija koncentruojasi į ekonomiką, – pridūrė Simson. – Svarbu, kad kitas prezidentas užsiimtų vidaus problemomis“.

Trečias kandidatas į prezidentus – Alaras Jyksas, kurį remia dvi nedidelės dešiniosios partijos.

„Esminiu Rusijos klausimu jis užima tarpinę poziciją tarp Reformų partijos, kuri visapusiškai susitelkusi į Maskvos grėsmes, ir Centro partijos, kuri domisi visu kitu“, – rašo leidinys.

„Mes turime palaikyti kiek tik įmanoma geriausius santykius su visais savo kaimynais, bet mes neturime užmiršti, ką Rusija padarė Ukrainoje, Kryme, Gruzijoje“, – sakė Jyksas interviu leidiniui.

Informacijos šaltinis: Politico.

2016.08.24; 05:16

„Kad apgintų Pabaltijo valstybes nuo jų didžiosios kaimynės – Rusijos, Vakarai vykdo karines pratybas, pagal pavojaus signalą kelia į orą naikintuvus ir šukuoja jūrą, ieškant povandeninių laivų“, – rašo The Wall Street Juornal.

„Danija meta kitos rūšies „gelbėjimosi ratą“ – transliacijos teises tokiems populiariems detektyviniams serialams, kaip „Vyriausybė“ (Borgen), „Žmogžudystė“ (The Killing) ir „Tiltas“ (The Bridge) rusų kalba“, – praneša straipsnio autorius Antonas Trojanovskis.

Continue reading „Vakarai sieks rusakalbių Europos gyventojų palankumo televizijos ekranų pagalba“

Aktualijų portalo Slaptai.lt redakcijai priimtinos toli gražu ne visos šioje publikacijoje išdėstytos mintys. Tačiau straipsnis mums pasirodė aktualus. Rašinyje keliamos versijos vertos bent jau to, kad įsiklausytume į mums iš šalies keliamus priekaištus bei pirmiausiai analizuotume savo, o ne svetimųjų, klaidas. 

Latvija – artimiausia, draugiškiausia mūsų kaimynė. Mums, lietuviams, labai svarbu žinoti, kokie politiniai vėjai ir audros siaučia brolių latvių žemėje. Mums, lietuviams, taip pat svarbu savo įstatymus koreguoti taip, kad nesukurtume precedento, galinčio pakenkti dar prastesnėje padėtyje atsidūrusiems broliams latviams.

Continue reading „Latviai miršta ir bėga iš šalies, o radikalai dėl visų bėdų kaltina kitataučius“

Rusija ženkliai didina veiklos, skirtos Rusijos įvaizdžiui užsienyje gerinti, finansavimą

Kaip informuoja laikraštis „Kommersant“, gegužės mėnesį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė įsaką, reguliuojantį agentūros „Rossotrudničestvo“ veiklą.

Ši organizacija yra pagrindinis Rusijos „minkštosios galios“ skleidėjas užsienio šalyse. 

Continue reading „Rusija nuo šiol atseikės žymiai daugiau pinigų“

REKA: pusė įstatyminių iniciatyvų kelia grėsmę interneto plėtrai Rusijoje

Rusijos elektroninės komunikacijos asociacija (REKA) atliko 2012–2013 m. kovą Valstybės Dūmai pateiktų įstatymo projektų, skirtų reguliuoti internetą veiklą, konteksto analizę. Ataskaitoje pažymima, kad minėtu laikotarpiu Valstybės Dūmą pasiekė 47 įstatymo projektai.

Ekspertų vertinimu, 49 proc. šių iniciatyvų turės neigiamą poveikį interneto veikimui, 23 proc. – teigiamą, o 28 proc. – turės mažai įtakos.

agentura.ru

Continue reading „Žinios iš Rusijos: „Baltijos šalyse toliau pažeidžiamos rusakalbių teisės““

helsinki_sightseeing

Suomiškų Pietų ir Šiaurės Karelijos provincijų aštuonių municipalinių darinių iniciatyva, siūlanti leisti moksleiviams vietoj privalomos švedų kalbos mokytis rusų kalbos, nesulaukė Helsinkio pritarimo.

Švietimo ministerija atmetė atitinkamą užklausimą dėl galimo nesuderinamumo su konstitucija“, – praneša „Neue Zürcher Zeitung“. Leidinio duomenimis, galima buvo laukti neigiamo atsakymo į užklausimą, nes anksčiau buvo atmestas panašus to paties regiono bendrijų prašymas. Be to, tęsia leidinys, rusų turistų srautas metai iš metų gausėja: 2011 metais Suomiją aplankė 3 mln. Rusijos piliečių, kas antras turistas – iš Rusijos.

Continue reading „Suomiškas ginčas dėl kalbų vartojimo“

kremlius_1111

Maskva, norėdama atsakyti į Europos Sąjungos pareikštą žmogaus teisių kritiką Rusijoje, pateikė ketvirtadienį Briuselyje pranešimą, visą skirtą žmogaus teisėms Europoje, sakoma “Frankfurter Allgemeine” straipsnyje.

Kaip pareiškė Rusijos Federacijos URM įgaliotinis žmogaus teisių klausimais Konstantinas Dolgovas, Europos Sąjunga apkarpo krizės laikotarpiu savo piliečių, tarp jų invalidų, kalinių ir vaikų, socialines ir ekonomines teises.

Be to, anot K.Dolgovo, visoje ES pastebimas rasistinių, neonacistinių ir nacionalistinių nuotaikų paaštrėjimas, o taip pat žodžio ir spaudos laisvės apribojimai. Taip pat negali nekelti nerimo ES valdžios nieko neveikimas ryšium su tokiomis problemomis: „pusė milijono rusų Baltijos šalyse“, žiniasklaidos cenzūra ir neproporcingas galimybių suteikimas jai daugybėje Europos leidyklų, draudimas įgyti kai kurias profesijas komunistams bei migracijos politika kai kuriose šalyse čigonų, serbų ir makedonų atžvilgiu.

Continue reading „Maskva užsiėmė žmogaus teisėmis Europoje“

ruskije_ne_sdajutsa

Rusakalbių mažumos aktyvistai Latvijoje pasiekė pirmąjį laimėjimą dar kartą pabandę išsikovoti vienodas pilietines teises rusų ir latvių kilmės asmenims Latvijoje“, – rašo “Frankfurter Allgemeine Zeitung”.

Leidinio duomenimis, Latvijos CIK patvirtino, kad referendumo šiuo klausimu naudai surinkta 12 686 balsai, kai tuo tarpu įstatymas reikalauja surinkti ne mažiau kaip 10 000. Leidinys taip pat praneša, kad naujos iniciatyvos organizatoriai reikalauja atšaukti „nepiliečių“, neturinčių teisės dalyvauti rinkimuose ir gauti darbą pagal kai kurias specialybes, institutą ir iki 2014 metų suteikti visapusišką pilietybę visiems šalies gyventojams, nekeliant jokių sąlygų.

Continue reading „Rusų mažumos laimėjimas Latvijoje“

tallinn

Talino miestas apskųs šalies sostinės administracinio teismo sprendimą, kuriuo buvo nepatenkintas jos skundas dėl Estijos vyriausybės potvarkio neleisti pasirinkti mokymo kalbos kai kuriose rusakalbėse gimnazijose. Taip pareiškė Talino vicemeras Michailas Kelvartas.

„Pasirenkant vaikų mokymo pobūdį, lemiamas žodis lieka tėvams. Šiuo atveju tėvai per globotojų tarybas pareiškė savo lemiamą žodį ir mano, kad atitinkamose tautinių mažumų gimnazijose mokymo kalba turi būti rusų. Todėl miestas privalo gerbti tėvų konstitucines teises,“ – pareiškė Talino vicemeras.

Continue reading „Ką privalo gerbti Talino miestas“

ukraina_melyna

Įstatymo projektas dėl kalbos nebus nagrinėjamas Ukrainos parlamente iki šios sesijos pabaigos.

Taip pirmadienį spaudos konferencijoje tvirtino  Aukščiausiosios Rados pirmininkas Vladimiras Litvinas.

Jis pažymėjo, kad prie įstatymo projekto pateikta daugiau kaip 2 tūkst. pataisų, ir atitinkamas komitetas šiuo metu jas nagrinėja. Parlamento pirmininkas pridūrė, kad parlamentui vertėtų sudaryti darbo grupę iš visų frakcijų atstovų, kuri rengtų įstatymo projektą antrajam svarstymui.

Continue reading „Skandalai dėl kalbos politikos Ukrainoje tęsiasi“

ukraina

47 proc. Ukrainos gyventojų nori, kad rusų kalbos statusas jų šalyje būtų paaukštintas, o 49 proc. norėtų, kad jos statusas būtų pažemintas arba liktų toks pats, rodo apklausa, kurią atliko Kijevo tarptautinis sociologijos institutas.

28 proc. ukrainiečių mano, kad rusų kalbai reikia suteikti valstybinės kabos statusą; 27 proc. respondentų norėtų, kad ukrainiečių ir rusų kalbos turėtų vienodą valstybinės kalbos statusą; 19 proc. sakė, kad „ukrainiečių kalba turėtų būti valstybinė, o rusų kalba turėtų būti naudojama kaip oficiali vietos kalba tose vietovėse, kur to nori gyventojų dauguma“.

Continue reading „Net 28 proc. ukrainiečių neprieštarautų, jei rusų kalba būtų paskelbta valstybine“

lavrovas_sergejus

Rusijos diplomatas Farutas Muchametšinas, komentuodamas neseniai Latvijoje įvykusį referendumą dėl valstybinės kalbos statuso suteikimo rusų kalbai, pareiškė, jog „nūnai identiškas referendumas bus būtinai ruošiamas ir Estijoje“. Rusijos politikas F.Muchametšinas šią oficialią poziciją išdėstė leidiniui „Russkij mir“. Ši žinia – netikėta.

F Muchametšinas nesiteikė paaiškinti, kokią konkrečiai iniciatyvą jis turi galvoje. Taip pat nėra aišku, kokios jėgos ir už kieno lėšas organizuos referendumą Estijoje. Galima tik įtarti, jog Estijoje, kaip ir neseniai Latvijoje, oficialusis Kremlius panaudos visus turimus resursus, galbūt įskaitant net savo slaptąsias ir specialiąsias tarnybas.

Continue reading „Sergėjus Lavrovas: “rusų kalba privalo tapti oficialia Europos Sąjungos kalba”“

kremlius_1111

Tikriausiai visi esame girdėję, kad Rusijos užsienio reikalų ministerija praėjusių metų pabaigoje paskelbė išsamią ataskaitą “Apie žmogaus teisių padėtį kai kuriose pasaulio valstybėse”.

Šis dokumentas sulaukė atgarsių tiek Amerikoje, tiek Europoje, tiek pačioje Rusijoje. Tik pamanyk, oficialios Rusijos Federacijos institucijos svarsto, kokios pasaulio valstybės labiausiai pažeidžia žmonių galimybę laisvai reikšti savo nuomonę, rengti protesto akcijas ar bylinėtis sąžiningai organizuojamuose teismuose.

Kritika dėl neva grubiai, dažnai, kryptingai pažeidžiamų žmogaus teisių nukreipta labiausiai JAV ir Europos Sąjungos pusėn. Apie ignoruojamas, paminamas žmogaus teises pačioje Rusijoje kažkodėl neužsimenama.

Continue reading „Ką byloja Rusijos URM ataskaita?“

ruskije_nesdajutsa

Po Latvijos parlamento rinkimų susidariusi paradoksali padėtis, kai daugiausia mandatų (31 vietą iš 100) laimėjęs rusiškasis “Santarvės blokas”, nors ir neužsitikrinęs daugumos, gali diktuoti sąlygas formuojant naują vyriausybę.

Latvijos valdžią spausti galimybę gavo ir rusakalbiai Latvijos piliečiai bei neturintys pilietybės – jie sudaro nemažą Latvijos gyventojų dalį. Tai ir atsitiko prieš pat turėjusį prasidėti vyriausybės formavimą, tačiau jau susitarus dėl valdančiosios koalicijos buvo pasukta skaldymo ir konfrontacijos keliu. Viena iš trijų Latvijos partijų, planuojančių suformuoti valdančiąją koaliciją, patyrė skaudų smūgį, kai ją paliko beveik ketvirtadalis išrinktųjų į parlamentą.

Continue reading „Latvijoje neramu“

putinas_chamas

Vienas mano bičiulis, istorikas, su kuriuo daug kartų maloniai važiavau iš Vilniaus į Marijampolę per Prienus ir atgal, kertant Nemuną kartais primindavo, kad XIX amžiuje šiame regione Nemunas buvo laikomas Europos ir Azijos riba.

Kita vertus, Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas, pasirašęs Nemuno vagoje prie Sovietsko Tilžės taikos sutartį su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I, netrukus pasiekęs Maskvą pareiškė, kad Vilnius – tai paskutinis Europos miestas Rytuose. Galėtume padaryti paradoksalią išvadą, kad ne tik Europos, bet ir Eurazijos centras yra kažkur Lietuvoje. Tokiame kontekste būsimo Rusijos Federacijos prezidento Vladimiro Valdimirovičiaus  Putino  pareiškimas apie būsimą  Eurazijos Sąjungą buvusios SSRS teritorijoje be Lietuvos žinios atrodo mažų mažiausiai keistas.

Continue reading „Lietuva ribosis su Eurazija?“

Copy of litovskij_kurjer 021

Šių metų lapkričio mėnesį 44-ame “Litovskij kurjer” numeryje paskelbtas Anatolijaus Ivanovo straipsnis “Marionetė nacionalistų rankose”. Asmenine nuomone pavadintą publikaciją perskaičiau atidžiai, pasibraukdamas aštriausias, labiausiai dėmesį patraukusias citatas. Įspūdis štai koks – tai itin tendencingas ir užgaulus rašinys. Beje, kai kur iškraipantis faktus, kai kur pažeriantis duomenų, kuriems nepasitvirtinus, rašinio autorius turėtų atsakyti net teismine tvarka.

Taip, paprasto atsiprašymo jau gali nebeužtekti. Žodžiu, A.Ivanovo tekste galima nesunkiai įžvelgti neapykantos apraiškų tiems, kurie mato, kaip į Lietuvos vidaus reikalus kišasi Rusijos politikai, kurie linkę  nepasiduoti rafinuotam “didžiojo brolio” statuso pasiilgusių rusakalbių spaudimui.

Continue reading „Kodėl prie “Litovskij kurjer” redakcijos reikėtų surengti protesto mitingą“