2001-2009 metais JAV prezidento pareigas ėjęs George’as W. Bushas pareiškė, neva „yra pakankamai aiškių įrodymų, kad rusai kišosi“ į 2016 metų JAV prezidento rinkimus, kuriuose triumfavo Donaldas Trumpas, informuoja „The Independent“.

Rusija ne kartą neigė bandžiusi paveikti 2016 metų lapkritį vykusius JAV prezidento rinkimus, tačiau JAV žvalgybos agentūros padarė priešingą išvadą. Nors G. W. Bushas nė karto nepaminėjo D. Trumpo, akivaizdu, kad šie žodžiai susiję su juo.

G. W. Busho teigimu, neaišku, ar Rusijos „kišimasis“ tiesiogiai paveikė rinkimus, ar ne, tačiau akivaizdu, kad ji bandė paveikti ir tai – „pavojinga demokratijai“.

„Yra gana aiškių įrodymų, kad rusai kišosi. Ar tai turėjo įtakos rinkimų rezultatams, tai jau kitas klausimas (…). Problemiška, kad užsienio tauta yra susijusi su mūsų rinkimais. Mūsų demokratija yra gera tik tada, kai žmonės pasitiki rezultatais“, – per konferenciją Abu Dabyje sakė buvęs JAV prezidentas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.09; 00:01

JAV teisėsauga identifikavo Rusijos vyriausybės darbuotojus, kurie esą susiję su kibernetinėmis atakomis per JAV rinkimų kampaniją.

JAV teisėsauga, anot žiniasklaidos, iššifravo daugiau kaip šešis Rusijos vyriausybės darbuotojus, dalyvavusius programišių atakose per JAV prezidento rinkimų kampaniją. Tyrėjai surinko įrodymų apie šiuos įtariamuosius ir galimai kitais metais pateiks formalius kaltinimus, ketvirtadienį rašo „Wall Street Journal“, remdamasis šaltiniais. Įtariamųjų pavardės neįvardytos.

Programišiai iš Rusijos žvalgybos ir karinio aparato, pasak laikraščio, susiję su kibernetinėmis atakomis prieš JAV demokratų partijos būstinę.

Kibernetiniai piratai esą tada įsilaužė į elektroninį paštą ir susirašinėjimo medžiagą paskelbė “Wikileaks“ platformoje. Laiškuose būta kandidatei į prezidentus Hilari Klinton (Hillary Clinton) nepalankios medžiagos. H. Klinton netikėtą savo pralaimėjimą rinkimuose Donaldui Trampui (Donald Trum), be kita ko, siejo su spėjama Rusijos įtaka.

JAV žvalgyba dar prieš rinkimus 2016 metų lapkritį padarė išvadą, kad su kibernetinėmis atakomis susijusi Rusijos vyriausybė, tačiau iki šiol nepateikė detalios informacijos apie tai, kodėl priėjo prie tokios išvados.

Galimi JAV teisėsaugos veiksmai prieš Rusijos vyriausybės darbuotojus suteiktų aferai papildomos dimensijos. Nors „labai mažai tikėtina“, kad minėti rusai galėtų būti sulaikyti JAV žinybų, tačiau teisinis persekiojimas apsunkintų jų keliones.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.03; 03:10

Buvęs D. Trampo rinkimų kampanijos vadovas P. Manafortas pasidavė FTB. EPA-ELTA nuotr.

Buvęs JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) rinkimų kampanijos vadovas Polas Manafortas (Paul Manafort) pirmadienį Vašingtone pasidavė Federaliniam tyrimų biurui (FTB).

„New York Times“ rašo, kad tai susiję su tyrimu dėl Rusijos kišimosi į JAV rinkimų kampaniją. Kuo tiksliai P. Manafortas kaltinamas, kol kas neaišku. CNN duomenimis, teismas jau penktadienį apsisprendė dėl kaltinimų.

Anot „New York Times“, prieš P. Manafortą vyksta tyrimas dėl nusižengimų federaliniam mokesčių įstatymui ir dėl pinigų plovimo. Be to, tiriama, ar jis pakankamai paviešino savo lobistinę veiklą užsienyje.

Kaltinimai pateikti ir buvusiam P. Manaforto verslo partneriui Rikui Geitsui (Rick Gates). Jis taip pat buvo paragintas pasiduoti.

Rusija yra kaltinama tiesiogiai kišusis į rinkimus JAV. Specialusis tyrėjas Robertas Miuleris (Robert Mueller) šiame kontekste tiria, ar būta bendradarbiavimo tarp D. Trampo rinkimų kampanijos stovyklos ir Maskvos.

Tačiau tyrimas ilgainiui išsišakojo ir jau kurį laiką apima ir abejotinus buvusių D. Trampo darbuotojų sandorius bei verslo praktiką. Daug teisės ekspertų savaitgalį spėliojo, kad pirmieji kaltinimai veikiau gali būti susiję su šiais šalutiniais aspektais. Šiame kontekste ne kartą minėtos P. Manaforto ir buvusio patarėjo saugumo klausimais Maiklo Flyno (Michael Flynn) pavardės.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.31; 03:04

Vėl bobų vasara. Kartais jų rudenį būna net kelios. O štai diedai neturi nei vasaros, nei žiemos, vyriškajai giminei priskiriami kažkokie pereinamieji metų laikai, pavasaris ir ruduo, gerai bent jau, kad pastarasis Lietuvoje tęsiasi visus metus, tuo jis panašus į politiką, kuri, beje, jau moteriškos gimininės ir piktų žmonių dažnai vadinama prostitute.

Prostitucijos – nors vežimu vežk

Seimo narys Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prostitucijos pastaruoju metu Lietuvos politikoje – nors vežimu vežk. Nemažai piliečių, ko gero, jau ir nesusigaudo, kas dedasi, kas su kuo skiriasi, tuokiasi, sanguliauja. Seimo narys Petras Gražulis, šūkio „Už Lietuvą vyrai!“ autorius, neaiškiais santykiais palapinėje įtaria du diedus, Gabrielių Landsbergį ir Gintautą Palucką, kiti šaiposi, kad Petras taip kalbąs iš pavydo, kad jo į palapinę diedai nepasiėmė.

Nenusileidžia keistenybėmis ir Seimo bobos, antai Aušra Maldeikienė pradėjo guostis, kad jai 1800 eurų Seimo narės atlyginimas neleidžia padoriai tarnauti Lietuvai, o Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jansson nenori diedo ant žirgo Lukiškių aikštėje ir patyliukais rezga planą, kaip prestižinėje Lietuvos vietoje driokstelėti paminklą bobai ant šluotos.

Susipratę piliečiai siūlo bobą su šluota statyti Simono Daukanto aikštėje, priešais prezidentūrą, kur dažnai piketuoja nepatenkinti „prieš ir už“ susiskaldžiusios visuomenės atstovai, esą, seniau ten buvo deginamos raganos.

Balsingiausias Seimo narys, Vytautas Juozapaitis, po L. Ruokytės – Jonsson suktinio kultūros politikoje ir monumentaliosios architektūros dirvonuose, suabejojo jos išsilavinimu, o apsukrūs žurnalistai susigriebė ieškoti Rodžerio Jonsson (Roger Jonsson), su viltimi išsiaiškinti, ar mėgsta jis žvejybą, ar nebuvo jam ešeržuvė barakuda Batijos jūroje užkibusi.

Iš esmės bobų ir diedų santykiai po Ramūno Karbauskio ir Gretos Kildišienės graudžios melodramos Seime ir už jo ribų, viešųjų ryšių agentūroje, tapo sudedamąja bet kurio politikos diskurso dalimi.

Lietuvių diedai ir lenkų boba

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Praėjusią savaitę visi politika šiek tiek besidomintys piliečiai griebėsi už galvų po Remigijaus Šimašiaus, Liberalų sąjūdžio pirmininko ir Vilniaus mero, netikėto akibrokšto Vilniaus miesto taryboje. Ėmė Vilniaus liberalai ir išgrūdo pro duris iš koalicijos Vilniaus konservatorius su Valdu Benkunsku priešakyje. Vietoj vicemero V. Benkunsko pasikvietė pas save Lietuvos lenkų (o gal lenkų Lietuvos?) rinkimų akacijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovę Editą Tamošiūnaitę. Logikos politikoje ieškantiems politologams nusviro rankos, akys ant kaktos iššoko, o žurnalistams burnos kąsniui atsivėrė, nes suprasti šio poelgio prasmės iki šiol niekam nepavyksta.

Juolab, kai paaiškėjo, kad E. Tamošiūnaitė atėjo viena, o lenkai pasiliko krikščioniškų šeimų prieglobstyje. Sėdi štai dabar liberalų diedai lietuviai, žiūri į rinkimų akcijos bobą lenkę ir nežino ką daryti, gal ir patys nebesuvokia, kodėl taip padarė ir ką su ta boba daryti. O juk viskas buvo gerai apgalvota, lyg ir paprasta ir apskaičiuota. Linksmajam diedukui R. Šimašiui tiesiog atsibodo suniuręs diedas V. Benkunskas, tad ir nusprendė jis diedą išvyti ir pasikviesti į komandą gražią bobą. Tikėjosi vienu šūviu nušauti 6–7 zuikius: turės kur akis paganyti; turės naują koalicijos partnerį – lenkus ir krikščioniškas šeimas; prisidės prie lyčių lygybės principų įtvirtinimo sostinės savivaldybėje; prisidės prie mažumų (šiuo atveju – tautinių) teisių ginimo Vilniuje; kai diedų komandoje atsiras dama, diedai, bent jau posėdžio metu perstos keiktis, rūkyti ir mušis; kadangi be LLRA–KŠS neišsivers valdančioji koalicija Seime, per koalicijos partnerius atsiras galimybė įtakoti Seimo ir Vyriausybės diedus ir bobas palankiau žiūrėto į R. Šimašiaus valdomo Vilniaus reikalus ir į liberalų neaiškius santykius su aiškiais verslininkais ir t.t. 

Žengti šį žingsnį paskatino ir dar vienas motyvas, jau kuris metas miegoti liberalams neduodantis keršto jausmas, kai pagaliau susivokė, kad ne nelabasis jiems išdaigas krečia, gundo ir apgaudinėja, o konservatorių diedai yra prie liberalių nelaimių nagus prikišę, kai prieš naujos koalicijos formavimą Seime teisėsauga staiga pareiškė partijai naujus įtarimus, kurie pasirodo besą seni, t.y. tie patys įtarimai, o tik pats pareiškimas naujas, tačiau tokiu būdu buvo „užkardytos“ jų galimybės būti pakviestais prie pyrago dalybų.

Nesėkmingas viliotinis

Nors apie viską buvo pagalvota, jokių kliūčių nesimatė, vylėsi liberalų diedai bent jau aplinkiniais keliais atsigriebti ir valstybės biudžeto valdymo laimės atsiriekti. Nesėkmingai paobuoliavus su velniu, konservatorių asmenyje ir smailiabarzdžiu jų patriarchu priešakyje, baisiausios lenkų davatkos nebegalėjo liberalų išgąsdinti.

Bet įvyko konfūzas. Lietuvos lenkų (ar lenkų Lietuvos, taip ir neaišku) ir Krikščioniškų šeimų sąjungos idėjinis vadas, Georgijaus juostelių kavalierius, europarlamentaras Valdemaras Tamaševskis pareiškė, kad nesusidės jo tautiečiai Vilniuje su liberalais ir „proše pane“. Kodėl nesusidės, plačiau V. Tamaševskis neaiškino, bet galima numatyti, kad turėjo gana logiškų priežasčių. Pirmiausia, pats „gyvenimo susidėjus“ būvis netiko. Kai Lenkų rinkimų akcija antrą partijos dėmenį „Rusų aljansą“ pervadino į „Krikščioniškas šeimas“, atsirado prievolė tarpusavyje gyventi susituokus pagal visus krikščionybės kanonus, o liberalai daugiausia yra bedieviai, net raganų savo gretose yra ne vieną turėję. Garsiausia jų netgi Lietuvos raganų ragana Vilija Lobačiuvienė bei dar visokių sekso eksperčių ir panašiai pas juos ilgainiui yra prisirinkę.

Antras reikšmingas veiksnys – Lenkų rinkimų akcija, visgi, nacionaliniu pagrindu susibūrusi partija, o liberaliai – kosmopolitai, jiems nacijų interesai yra prigimtinis blogis, kurį reikėtų sunaikinti arba leisti pačiam nunykti.

Tautinis jaunimas Kaune. Vytauto Visocko nuotr.

Berods prieš 15 ar daugiau metų, kai liberalams vadovavo dar Rolandas Paksas, liberalai bandė bendradarbiauti su lietuviais tautininkais, buvo net sutartį pasirašę, bet liberalizmo ir nacionalizmo principams prieštaraujantis susitarimas, kaip ir reikėjo tikėtis, ir tuomet buvo negyvybingas.

Tad ir susiklostė dabar Vilniaus taryboje keista situacija, kai liberalų diedai turi tik bobą lenkę, bet nei lenkų, nei krikščionių neturi. Strateginis daugiaplanis liberalų žygis baigėsi maža Brisiaus balute Europos aikštėje priešais Vilniaus savivaldybę.

Viltys į laisvos rinkos dėsnius

Iš kitos pusės, nusižiūrėjus į Seimą, kur diedas S. Skvernelis geriausiai bendradarbiauja pats su savimi ir lygiomis dalimis su visais kitais ir kitom, priklausomai, kur, kame, kada, kaip ir kam tų kitų prireikia, liberalų diedai, bobos ir raganos irgi tikisi pabandyti kortomis lošti, kai formaliai lyg ir nebendradarbiaujant, neformaliai bus galima bendrų interesų surasti, remiantis paprasčiausiais laisvos rinkos dėsniais: perku – parduodu, mainau ir pan., jei tik liberalai turės, ko reikia lenkams, ir atvirkščiai.

Su civilizuota politika – tai nieko bendro neturi, nieko bendro neturi netgi su liberalizmu, bet turi daug sąsajų su bobų ir diedų tradiciniais santykiais, kurie 2 tūkst. Vakarų civilizacijos formavimosi metų ne kartą buvo reikšmingesni už įvairiausias idėjas ir ideologijas.

Matriarchatas sugrįžta

Galime pažvelgti ir dar giliau, į pačią senovę, matriarchato žmonių civilizacijoje laikus, nes Lietuvos atveju, ta senovinė indoeuropiečių tarpusavio santykių hierarchinė sankloda be jokios abejonės sugrįžta.

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pokytį žymi laikas, kai Lietuvos prezidente tapo Dalia Grybauskaitė. Įvairiai ji politinio elito ir paprastų žmonių vertinama, vieniems ji stūgaujanti ragana Daukanto aikštėje, kitiems valstybės garbė, orumas ir sąžinė viename, tačiau faktas, kad jai tapus šalies vadove, diedai pradėjo patirti nuoseklią ir kryptingą diskriminaciją, kuri ypač jaučiama tiesiogiai prezidentės kuruojamose srityse.

Tarkim, užsienio politikoje, vien tik pažiūrėję į Lietuvos diplomatinį korpusą, ką pamatome? Svarbiausiose nuolatinių atstovų aukščiausiose tarptautinėse organizacijose pareigose: Europos Sąjungoje – Jovita Neliupšienė, Europos Taryboje – Laima Jurevičienė, Jungtinėse Tautose – Audra Plepytė, UNESCO – Irena Vaišvilaitė, prie jų galima pridėti dar ir gražų vasarinių ir rudeninių bobikių – Lietuvos ambasadorių ratelį įvairiose šalyse. Negalima teigti, kad dėlto Lietuvos užsienio politika tapo geresnė ar blogesnė, bet faktas, kad tapo įdomesnė, ne tik vizualaus dailiosios lyties atstovių patrauklumo atžvilgiu. Vien ko verta žinia, kad net pagrindinis Rusijos diedas Vladimiras skundėsi ES atstovui Maskvoje Vygaudui Ušackui pagrindinės Lietuvos bobos elgesiu, kuri, anot diplomato paviešintų V. Putino žodžių, nuolat ant jo varanti. 

Bobiškoji žmogiškųjų santykių dimensija neabejotinai turi išraiškų ir vidaus politikoje, nors dabartiniame Seime bobikių ne tiek jau daug, tik 29, tačiau – tai, kad jų bent 11 valdančioje Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje, o ir kitų aktyvi ir vieša saviraiška, dažnai sudaro įspūdį, kad jų Seime mažiausiai du trečdaliai. Aktyvumu nepralenkiama A. Maldeikienė, nedaug jai nusileidžia Ingrida Šimonytė, Agnė Širinskienė, Rasa Butbergytė, o pastaruoju metu sužibėjo ir Irenos Šiaulienės žvaigždė.

Patriarchatas traukiasi

Vis dėlto vidaus politikoje, matyt, gyvename pereinamuoju laikotarpiu iš patriarchato į matriarchatą, ir tai sukelia didelių nesusipratimų tiek tarp asmenybių, tiek tarp politinių grupių bei šių grupių viduje. Tarkim, kai socialdemokratus valdė a. a. Algirdas Mykolas Brazauskas, viskas pas juos buvo aišku. Trinkteldavo kumščiu į stalą stuomeningas diedas, visi kirkilai, butkevičiai, bernatoniai ir netgi andriukaičiai kaip mat po stalu sukrisdavo.

Feministės – prieš Vladimirą Putiną

Tais laikais G. Paluckui dar ūsai neaugo ir jis tik gudriai šypsodamasis svajonėse audė tolimus planus, kaip užimti AMB vietą. Užėmė – ir iškart radikalūs pokyčiai partijoje prasidėjo, tik šast ir Vilniaus socdemų vade patapo Auksė Kontrimienė. G. Palucko apsuptyje, beje, ir daugiau bobų nei diedų žvaigždės žiba. Tik I. Šiaulienė pasijuto atstumtąją ir nori tapti politinės prievartos auka, pareiškusi, kad „bevelytų būti išmesta“, pati iš partijos nenorinti eiti, nors vėliau persigalvojo ir draugia su frakcijos diedais pasirinko laisvą meilę Lietuvos kėdėms be jokių partijų.

Kad bobiškąjį politikos veiksnį politikės puikiai suvokia, atspindi kad ir tos pačios A. Maldeikienės pareiškimas apie motyvus kandidatuoti į Lietuvos Respublikos prezidentus, kur ji teigia: kad  „<…> jei prezidento rinkimuose nedalyvaus politikė Ingrida Šimonytė, savo kandidatūrą kelsianti ji pati <…>. Į šiuos pareiškimus derėtų žiūrėti gana ir rimtai. D. Grybauskaitės feministinės – protekcionistinės politikos kryptis įgavo pagreitį, per dvi prezidentės kadencijas bobų vaidmens politikoje padidėjimas tapo įprastu, visuomenės natūraliai priimamu reiškiniu, tad prezidento rinkimuose bobiškąsis veiksnys turės vieną esminių privalumų, juolab, kad Lietuvoje pagal demografinius duomenis, bobų jų yra 11 proc. daugiau nei diedų.

Rinkimuose – tai rimtas koziris. Turint galvoj, kad socialdemokratams po visų skyrybų, dalybų, kovų ir taikų liks, ko gero, tik viena galimybė prezidento rinkimuose kelti Viliją Blinkevičiūtę, turint galvoj apylygę galimybių dėlionę būsimuosiuose prezidento rinkimuose, kai nėra aiškių favoritų, tikimybė, kad Daukanto aikštėje ir toliau gyvens raganos, gana didelė.

Trys prieš vieną

Lietuvių rašytoja, švietėja Julija Žymantienė – Žemaitė. Skulptorius Petras Aleksandravičius. Slaptai.lt nuotr.

Iš esmės, politikos jovalas Lietuvoje ir užvirė, ko gero, todėl, kad rinkimus laimėjo ne kuri nors iš tradicinių, subobėjimo kryptimi judančių partijų, bet aiškūs tradicinės patriarchalinės visuomenės atstovai – ūkininkai, apie kuriuos (Vingių Joną ir kt.) gražiai rašė feministė Žemaitė apsakyme „Marti“.

Viena esminių dabartinės Lietuvos vidaus politikos problemų yra ta, kad trys iš keturių įtakingiausiųjų šiuo metu valstybėje yra diedai – S. Skvernelis, Viktoras Pranskietis ir R. Karbauskis prieš vieną D. Grybauskaitę.

Jeigu R. Karbauskis – tradicinis lietuviškas diedas, lengvai nuspėjamas, tad jau ir diskutuoti apie jo pažiūras nebeverta. V. Pranckietį galima laikinai nurašyti, nes žmogaus toks charakteris, kad jei ne po bobos, tai po S. Skvernelio padu, nuolat papuola, – tai, kaip bežiūrėtum, bet S. Skvernelio, tipiško politikos oportunisto, prisitaikančio prie bet kokios situacijos, perspektyva, žvelgiant per bobų ir diedų santykių prizmę, yra be galo įdomi.

Turint galvoj laukiančią įtemptą politinę darbotvarkę, bus įdomu stebėti, kokią ateityje premjeras lytiškosios politikos vertybinę dimensiją pasirinks – prisišlies prie diedų, ar glausis prie bobų. Iš pradžių jis aiškiai užėmė diedo – patino vaidmenį ir, atrodo, kad laikosi šio vaidmens ir šiol.

Edmundo Jakilaičio LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ paklaustas apie ketinimus kandidatuoti į prezidentus, S. Skvernelis aiškino, kad  „<…> premjero pozicija irgi yra ta, apie kurią kažkada net negalvojau, negalvojau, kad gali tekti tokią poziciją užimti. Šis darbas tikrai yra sunkus, atsakingas, bet įdomus. Labai įdomus. Todėl kol kas aš save pozicionuoju čia, o toliau – laikas parodys. Daug kas priklauso nuo situacijos <…>“.

Taip susiklostė, kad Lietuvos premjerais, išskyrus pačią pirmąją Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio suformuotą Kazimieros Prunskienės vyriausybę, visada buvo diedai, tad pozicionuodamas save į šias pareigas, S. Skvernelis priima ir tradicinį Lietuvos premjero, diedo, vaidmenį.

Tačiau, prezidento rinkimams toks vaidmuo naudos daug neneš, nes S. Skvernelio charakteris atskleidžia ne tiek „kieto bičio“, kiek „sukto šulerio“ savybes. Politiniai pokeriai Seime, kai koalicija formuojama su bet kuo ir bet kokia kaina, nepaisant jokių vertybinių kriterijų, išmintingo politiko įvaizdžio S. Skverneliui nekuria. Tad jei planuos pretenduoti į svarbiausią poziciją valstybėje, jam ar jo viešųjų ryšių patarėjams reikės pasukti galvą, kaip patikti ne tik toms sadomozochistinėms boboms, kurias diedai muša ir joms tai patinka, bet ir toms, kurios muša diedus, nes yra už juos stipresnės, ypač susivienijusios vardan švento reikalo.

Klausimai: kas, su kuo, kur?

Tiesa, S. Skverneliui gali tekti ir laikinai pamiršti pretenzijas į aukštesnes valdžios viršūnes. Žaliųjų ir valstiečių sąjungai tarpusavyje neišsiriejus ir neišsiskaldžius, prabilo sunkioji artilerija. Raimondas Lopata informaciniame portale Delfi pateikė gana įdomų sąrašą dabartinio Seimo veikėjų, kurių ryšiai su Rusijos tarnybomis arba neaiškios praturtėjimo aplinkybės turėtų sukelti rezonansą išlikusios neapatiškosios Lietuvos visuomenės tarpe.

Lietuvos saugumo (VSD) būstinė. Slaptai.lt nuotr.

Politologas apžvelgia platų politikos bobų ir diedų ratą, pradedant Seimo Antikorupcinės komisijos pirmininku Vytautu Baku, vienu iš vadinamojo žemės pardavimo užsieniečiams referendumo aktyvistu, vienu iš ekspertai.eu, anot mūsų VSD – Kremliaus ruporo – steigėju ir laiškų rašytoju Rusijos profsąjungoms, baigiant S. Skverneliu, kuris, pokalbyje su žurnalistais apie mokesčių vengimą prisipažino, kad „Buvo tokia situacija. Neslėpkime. Prieš dešimtmetį ir daugiau, kai tikrai faktiškai tam pačiam statybų versle viena iš pusių diktuodavo, kokiais būdais jie nori gauti atsiskaitymą“.

Politologas klausia: „Ar kas matė premjero S. Skvernelio namą? Jei tiesa, kad prestižiniame sklype stovintis namas, su prabangia tvora, pirtimi galėtų kainuoti apie 270 tūkst. eurų, tai kokią algą galėjo gauti kelių policininkas tokiam statiniui?“ Tokiame kontekste kitaip atrodo Žaliųjų ir valstiečių bendradarbiavimo atvirumas su bet kuo, kai į frakcijų koaliciją drauge su nuo partijos atsiskyrusių socdemų aštuntuku pakliūna bent du Darbo partijos, kuriai, kaip ir liberalams pareikšti įtarimai korupciniais nusikaltimais, atstovai ir kt. margos, daugiaprasmės ir daugialytės visuomenės atstovai.

Keistas dar vienas Lietuvos paradoksas. Nepaisant įvairiausių įtarimų korupcija, Rusijos įtaka ir pan., tiek Liberalų sąjūdis, tiek Lenkų rinkimų akcija visuomenės nuomonių apklausose užtikrintai išsilaiko virš 5 proc., reikalingų pakliūti į Seimą ribos. Nekrenta ir Valstiečių ir žaliųjų reitingai, nepaisant, kad per metus laiko jau visi rinkėjai turėjo patirti, jog šis politinis darinys juos paprasčiausiai apgavo, bent jau vykdo kitokią politiką nei savo programoje žadėjo.

Ar tokios tendencijos reiškia, kad korupcija, potenciali valstybės interesų išdavystė ir elementarus sukčiavimas tampa rinkėjų toleruotina Lietuvos politikų yda? Jei prielaidos diskusijai apie tokias visuomenės „vertybes“ atsiranda, reiškia, kad valstybė pasuka į susinaikinimo kelią ir klausimus kelti, kodėl taip atsitinka, jau ne tik laikas, bet gal ir per vėlu. Nes per kitus rinkimus atsitiks taip, kad „teistumo“ argumentas taps ne pretendentų į valdžios struktūras minusu, bet pliusu.

Santarvės akligatviai

Seime, savivaldybėse ir gyvenime verdant smagiam politiniam jovalui ir belieka, norint įnešti į vykstančius procesus šiek tiek aiškumo, pasitelkti boboms ir diedams būdingus tarpusavio santykių aiškinimo modelius. Ne tik todėl, kad jau ir garbi žurnalistė Indrė Makaraitytė rėžė tekstą, kuriame į priekį iškeliamas plikų papų klausimas žiniasklaidoje, bet todėl, kad politiniai, etiniai, moraliniai temų parutuliojimai prasmę turi tik tol, kol jų turinys yra reikšmingas objektams, apie kuriuos tekstuose kalbama ir rašoma. Kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad į mūsų politiką veržiasi srautas pašalinių, dėmesį blaškančių šiukšlių, į klystkeliais ir akligatvius vedančių nuorodų, kur baltas ir juodas spalvas keičia begalinės pilkų ir balkšvų spalvų gamos, visiems džiūgaujant, kad gyvenimas negali būti tik baltas ir juodas, juk jis esąs spalvotas, kaip tie rudens lapai bobų vasarą.

Tačiau geriau įsižiūrėjus į valdžios darinius, vis dažniau išryškėja ne margi apdarai, bet paaiškėja, kad ne tik karaliai, bet ir karalienės laksto nuogi, patys nepastebėdami nei plikų papų, nei nuogų užpakalių. Todėl ir diskusija apie vertybinius bobų ir diedų santykius, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo absurdiška, bet iš tiesų yra prasmingesnė, nes kalbama apie tikrąsias žmonių vertybes ir savybes, nors jos yra tik fizinės.

Galų gale, jeigu rimtai diskutuojame apie skirtingų amžiaus kartų, nacijų, ideologijų, socialinių ir finansinių grupių konfliktus politikoje, turėtume diskutuoti ir apie lyčių konfliktus, kadangi šiuo metu ši dedamoji politiniuose procesuose akivaizdžiai dalyvauja. Kai nebelieka bendražmogiškų vertybių politikoje, visuomenėje, žiniasklaidoje, juos keičia bendražmogiškieji konfliktai, kuriuose kompromisų nėra ir gali būti laimėjusioji ir pralaimėjusioji pusės.

Diedų pavasaris

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje, kaip grybų po lietaus, pasipylė „idėjų Lietuvai“ pasiūlymai. Teikia jas bankininkai, politikai, moksleiviai, pensininkai, mokslininkai ir verslininkai. Reikėtų ir visiems Lietuvos diedams susivienyti ir pateikti idėją Lietuvai, visus klimato pašaltėjimus birželio mėn., ir pašiltėjimus gruodį, pavadinti „diedų pavasariais“ ir „diedų rudenimis“. Prieš diskriminaciją reikia kovoti, nes panašu, kad karjerą ateities politikoje galės daryti tik policininkai ir bobos, diedų vaidmuo, kuo toliau, tuo mažiau reikšmingas, dar metai, kiti ir išnyks jie kaip atskira lytis.

Ruduo Vilniaus Gedimino prospekte. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kartais stebint politikos procesą tėvynėje, iš tiesų apima jausmas, kad gyvename amžinoje Samuelio Becketto kūrinio „Belaukiant Godo“ būsenoje, kad į politikus būtų geriau žiūrėti, kaip į meteorologus, kurie Lietuvai vietoj klimato šiltėjimo siunčia klimato šlapėjimo procesus arba tiesiog išeiti pasivaikščioti į Neries pakrantes gražią bobų vasaros dieną ir pasvajoti apie laikus, kai Lietuvos premjerai ir visa kita politikos diedų ir bobų plejada baigs pozicionuoti save į premjerus, Seimo narius ir nares, bet, perfrazuojant Konstantiną Stanislavskį, pradės ieškoti ne tik savęs valstybės kėdėse, bet ir valstybės savyje.

2017.10.15; 05:30

Po optimistinės Prancūzijos prezidento kalbos apie Europos Sąjungos ateitį praėjo per mažai laiko, kad ją būtų galima kategoriškai vertinti. Reikia mažumėlės laiko, kad, kaip sakoma, „spėtų mintys susitupėti“.

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau kuo toliau, tuo daugiau abejonių. Pirmiausia, kas krenta į akis, – tai JAV ignoravimas. Dvi valandas trukusioje kalboje, pasakytoje Prancūzijos Sorbonos universitete, Prancūzijos vadovas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) neskyrė dėmesio Europos Sąjungos ir Amerikos santykiams. Kodėl? Juk ES ir JAV – partneriai. Beje, vienas kitam reikalingi partneriai. Argi įmanoma paneigti, kad Europa be JAV karinės apsaugos – labai nesaugi teritorija? Nejaugi Prancūzijos vadovas nežino, kad bent šiuo metu į krūvą sudėtos visos ES šalių kariuomenės savo galia nė kiek neprilygsta Jungtinių Valstijų ginkluotosioms pajėgoms? Ir vis tiek – nė žodelio apie Vašingtono svarbą?

Gal Prancūzijos prezidentas – per daug jaunas, kad suvoktų Amerikos ir ES bendradarbiavimo svarbą? Nors E.Makronas – išties labai jaunas, jam vos 39-eri, manau, priežastys, nulėmusios Amerikos vaidmens nepastebėjimą, – visai kitos. Šiandieniniai ES vadai per daug ambicingi, per daug savimi pasitikintys. Paryžius ir Berlynas naiviai mano, kad jiems ir be Vašingtono paramos pavyks suvaldyti tokį sudėtingą, prieštaringą, painų valstybių ir tautų konglomeratą kaip ES. Būti dideliu optimistu, drąsiai žvelgti į ateitį – gal ir gerai. Blogumai išryškėja, kai optimizmas – dirbtinas, kai po juo slepiamas nežinojimas, kaip suderinti daug skirtingų europietiškų požiūrių.

Štai E.Makronas siūlo įkurti bendras Europos karinės intervencijos pajėgas ir turėti bendrą Senojo žemyno gynybos biudžetą. O kam mums reikalinga Europos kariuomenė, jei turime NATO aljansą, kuris apima visą Europą – nuo Portugalijos iki pat Baltijos šalių?

Įkurdami vieningą Europos kariuomenę mes norom nenorom neigsime NATO (tuo pačiu – JAV) svarbą. NATO gal ir galima nustumti į antrąjį planą. Amerika gal labai net neįsižeis, kaip neįsižeidžiama ant jaunesniojo brolio ar ant jaunesniosios sesers. Bet juk Europai nepavyks sukurti vieningos kariuomenės, kuri be JAV paramos atremtų bent kiek rimtesnę intervenciją. Niekad nepatikėsiu, kad Europos kariuomenė vienui viena, be amerikiečių pagalbos, sugebėtų atremti, pavyzdžiui, Rusijos agresiją. Europiečiai nebenori skirti savo nacionalinėms kariuomenėms bent minimalių lėšų (būtinų 2 proc. nuo BVP), tačiau nori turėti bendras Europos greitojo reagavimo pajėgas!

Labai abejotini E.Makrono samprotavimai apie bendros Europos žvalgybos akademijos kūrimą. Neginčiju, ES šalims būtina bendradarbiauti šioje srityje. Tačiau kiekviena nacionalinė žvalgybos agentūra privalo turėti ir nuosavų paslapčių, kurios būtų neprieinamos net patiems artimiausiems ir ištikimiausiems draugams. Kiekviena valstybė savo žvalgus ir kontržvalgus privalo mokyti savaip, nepamiršdama nacionalinių niuansų ir specifikos, galų gale – savo istorinės patirties ir geopolitinės padėties.

Bendra Europos žvalgybos akademija specifinius niuansus kaip tik niveliuotų. Europos žvalgybos akademija taptų kažkuo panašiu į sovietinių laikų kolūkį, kur viskas yra bendra ir tuo pačiu – niekieno. Kaip tokiame „kolhoze“ atsekti, kas kaltas dėl slaptosios operacijos žlugimo, informacijos nutekėjimo, priešiškos šalies agento įsiskverbimo?

Neįtikina ir E.Makrono žodžiai, ištarti dėl migrantų krizės sprendimo būdų: „Mūsų pareiga rasti Europoje vietos pabėgėliams, kurie rizikavo savo gyvybėmis“. Kad Europoje jau seniai nėra laisvų vietų. O jei norima dar labiau susispausti, – prašau. Bet ten, kur ankšta, neišvengiamos trintys, barniai, muštynės. Nejaugi ponas E.Makronas nori pasakyti, jog Europai dar per mažai karčios patirties bandant suvaldyti agresyvius getus ir saugojantis nuo teroro aktų?

Keistokai atrodo ir E.Makrono noras kurti „naujas pasienio policijos pajėgas, kurios būtų atsakingos už prieglobsčio negavusių asmenų grąžinimą namo“, įsteigti „Europos prieglobsčio agentūrą“. Juk šias institucijas, tiesa, kiek kitaip pavadintas,  Europa seniai turi. Tik joms neleidžiama iki galo atlikti savo pareigos – joms draudžiama akylai saugoti ES sienas. Duokite įsakymą, suteikite leidimą – ir jos apsaugos Europą nuo invazijos tų, kurie neturi leidimo patekti į žemyną. Įstaigos iškabų bei pavadinimų kaitaliojimas realios naudos neatneš.

Sprendžiant iš ilgokai Sorbonos universitete trukusios E.Makrono kalbos, jis – dar ir didesnės ES integracijos šalininkas. Tikriausiai mes vis – už integraciją, jeigu jau esame viena šeima. Bet argi meluoja tie, kurie sako, kad kuo labiau skirtingos tautos ir valstybės integruosis arba bus verčiamos dirbtinai integruotis, tuo daugiau turėsime panašių situacijų į „Brexit“? Pats paprasčiausias, elementariausias fizikos dėsnis – kuo labiau spausi, tuo stipriau atšoks…

Žodžiu, jaunojo Prancūzijos vadovo debiutas vertintinas santūriai. Pagyvensime – pamatysime. Teisi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kai sako: „Europiniai horizontai jau nubrėžti, todėl svarbu judėti pirmyn, bet vengiant „dykumos miražų“.

Vis dėlto ne vieną keliautoją pražudžiusių miražų bus sunku išvengti. Tai parodė paskutinieji įvykiai Barselonoje. Po bandymo dalyvauti centrinės Ispanijos valdžios uždraustame referendume dėl atsiskyrimo katalonai sulaukė represijų. Iš 465 asmenų, kurie kreipėsi pagalbos pas medikus, 92 pripažinti sužeistais. Į atsiskirti nuo Ispanijos panorusius žmones buvo šaudoma guminėmis kulkomis. Už ką, kodėl? Vien dėl to, kad žmonės susiruošė į taikų referendumą balsuoti?

Nenoriu kategoriškai tvirtinti, esą katalonai visur ir visada teisūs. Valstybės sienų stumdymai – labai pavojingas užsiėmimas. Beje, šia kataloniška intriga būtinai pasinaudos Rusija, kuriai reikalinga sumaištis Eurpoje. Be to, netikiu, kad Ispanijos valdžia engtų katalonus taip baisiai ir žiauriai, kaip mus, pabaltijiečius, engė Sovietų Sąjunga.  

Bet ar demokratines taisykles pripažįstanti Europa turi teisę draust katalonams balsuoti net ir dėl Madridui labai nepalankaus klausimo? Tai kas, kad Ispanija priėmusi įstatymą, draudžiantį Barselonai siekti nepriklausomybės. Juk be šio įstatymo Europoje neatšaukta europietiška norma laisvai reikšti nuomonę, laisvai balsuoti, laisvai rengti referedumus pačiais nemaloniausiais klausimais. Vaizdžiai tariant, į galvą ateina dvejopos mintys: gal šį sykį bausti reikia ne į referendumą susiruošusius Barselonos gyventojus, o politikus, priėmusius akivaizdžiai antidemokratišką sprendimą?

Todėl ir įdomu, kaip į ES ateitį optimistiškai žvelgiantis Prancūzijos prezidentas E.Makronas siūlys išnarplioti kataloniškąjį Gordijo mazgą. Drįstu manyti, kad jis tiesiog nežino. Atsakymo neturi ir visi jo patarėjai, ir jo džiugią kalbą apie didesnę ES integraciją gynę ES politikai.

Informacijos šaltinis – Draugas.org

2017-10-10

Reaguodami į žiniasklaidoje paskelbtą informaciją apie Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko Vytauto Bako bandymą užmegzti ryšius su Rusijoje veikiančiomis pareigūnų profesinėmis sąjungomis, parlamentarai Žygimantas Pavilionis ir Arvydas Anušauskas kreipėsi į Seimo Pirmininką Viktorą Pranckietį prašydami įvertinti susidariusią padėtį. 

Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žiniasklaidos teigimu, V. Bakas 2011-aisiais siuntė laiškus Rusijos bei kitų šalių ambasadoriams. Juose V. Bakas, kaip tuometis Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo vadovas, prašė padėti užmegzti ryšius su tose valstybėse veikiančiomis teisėsaugos profsąjungomis.

Vieno iš portalų paskelbtame pokalbyje V. Bakas taip pat užsimena apie skambučius ir susitikimus siekiant užmegzti ryšius su užsienyje veikiančiomis profesinėmis sąjungomis.

Lietuvos parlamento narys Arvydas Anušauskas. Slaptai.lt nuotr.

Įvertinus laikmečio, kai V. Bakas kreipėsi ir bandė užmegzti ryšius su Rusijoje veikiančiomis pareigūnų profesinėmis sąjungomis aplinkybes ir faktą, kad Rusijoje valstybės institucijų darbuotojų profsąjungos yra kontroliuojamos Vladimiro Putino valdžios, abejoju V. Bako galimybėmis toliau eiti NSGK pirmininko pareigas ir tinkamai atlikti parlamentinius tyrimus, susijusius su Rusijos įtaka Lietuvos politikams. Asmeniškai, esu įsitikinęs, kad Seime privalo būti sudaryta nepriklausoma parlamentinė komisija ištirti galimą Rusijos įtaką Lietuvos politinėms partijoms, profesinėms sąjungoms, nevyriausybiniam sektoriui, įskaitant „žaliųjų“ judėjimus“, – teigė Ž. Pavilionis.

Parlamentaro, NSGK nario A.Anušausko teigimu, nuomonė, kad bendradarbiavimas su Rusijos valdžios išlaikomu nevyriausybiniu sektoriumi gali suteikti naudos ir galima neatsižvelgti į Rusijos agresyvius veiksmus prieš Baltijos valstybes ir valdžios institucijas, tautos istorinę atmintį, yra klaidinga ir klaidinanti.

Esame įsitikinę, kad tiek NSGK pirmininkas V. Bakas, kuris laikėsi principingos pozicijos Seimo nario Mindaugo Basčio parlamentinio tyrimo metu, tiek ir Seimo vadovybė turi atsakingai įvertinti susiklosčiusią padėtį“, – teigė. A. Anušauskas.

Informacijos šaltinis –  ELTA

2017.08.18; 08:15

Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) apkaltino savo pirmtaką Baraką Obamą (Barack Obama) neveiklumu dėl tariamo Rusijos kišimosi į 2016 metais vykusius JAV prezidento rinkimus, informuoja BBC. Dabartinis JAV lyderis pareiškė, neva B. Obama apie kišimąsi sužinojo gerokai prieš lapkričio 8-osios dienos JAV prezidento rinkimus ir „nieko nedarė“. 

The Washington Post leidinys

Tokius komentarus D. Trampas išsakė po to, kai dienraštyje „The Washington Post“ pasirodė straipsnis šia tema. Straipsnyje teigiama, kad buvęs JAV prezidentas B. Obama apie „tiesioginį Rusijos prezidento Vladimiro Putino dalyvavimą“ sužinojo pernai rugpjūtį.

Dėl tariamo Rusijos kišimosi į JAV rinkimus atliekamas didelis tyrimas, bet Rusija ne kartą neigė bet kokį kišimąsi.

Remiantis „The Washington Post“ straipsniu, šaltiniai B. Obamai pernai rugpjūčio pradžioje pranešė, neva V. Putinas tiesiogiai dalyvavo kibernetinių atakų kampanijoje, kuriomis buvo siekiama sutrikdyti rinkimus – pakenkti rinkimuose dalyvavusiai Hilari Klinton (Hillary Clinton) ir padėti D. Trampui pasiekti pergalę.

Teigiama, kad buvęs JAV lyderis slapta svarstė tuzinus būdų, kaip nubausti Rusiją, tačiau galiausiai ėmėsi tik simbolinių priemonių – iš JAV išsiuntė 35 Rusijos diplomatus. Tai įvyko gruodžio pabaigoje, jau gerokai po JAV prezidento rinkimų. Manoma, kad B. Obama baiminosi, jog pats gali būti kaltinamas bandymu manipuliuoti rinkimais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06:25; 00:30

Baltieji rūmai Vašingtone

Nepaisant ankstesnių priešingų užuominų, Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) pareiškė, neva per pokalbius su buvusiu Federalinio tyrimų biuro (FTB) direktoriumi Džeimsu Komiu (James Comey) nedarė jokių slaptų įrašų. Apie tai informuoja BBC.

Socialiniame tinkle „Twitter“ JAV lyderis rašė „nedaręs ir neturįs jokių tokių įrašų“. Prieš dieną iš D. Trampo buvo reikalaujama pateikti Kongresui pokalbių su Dž. Komiu įrašus.

Spekuliacijas apie galimai turimus įrašus pasėjo D. Trampo pranešimas tviteryje, paskelbtas praėjus kelioms dienoms po Dž. Komio atleidimo. Tada JAV lyderis rašė: „Geriau Dž. Komis viltųsi, kad nėra jokių mūsų pokalbių įrašų“.

D. Trampo žinutė tviteryje lėmė spekuliacijų ir kaltinimų bangą, neva Dž. Komis buvo atleistas, siekiant trukdyti FTB vykdomam tyrimui dėl tariamo Rusijos kišimosi į pernai metais vykusius JAV prezidento rinkimus ir galimų slaptų susitarimų tarp D. Trampo kampanijos ir Maskvos.

Nepaisant to, ko D. Trampas siekė tuo įrašu, galiausiai buvo paskirta speciali tyrimą perėmusi taryba.

Žodžiu, pasak slaptai.lt, jei D. Trampo negalima apkaltinti akivaizdžiai melavus, tai vis dėlto galima tvirtinti, kad jo žodžiai neverti aklo pasitikėjimo. Galimi skirtingi niuansai ir manipuliacijos. Kiekvienas žodis ar įrašas tviteryje, – nebūtinai absoliuti tiesa. Ko vertas D.Trampo perspėjimas Dž.Komiui, kad jis turi norėti, jog nebūtų jokių įrašų? Akivaizdi užuomina, kad D. Trampas turi įrašus, bylojančius, esą buvęs FTB vadovas sako netiesą arba kalba ne itin tiksliai. Bet paskui prezidentui tenka pačiam prisipažinti neturint įrašų ir negalint įrodyti, ką ne taip liudijo buvęs TB vadovas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.23; 10:58

Buvęs FTB direktorius Džeimsas Komis (James Comey) įsitikinęs, kad Rusija kišosi į JAV prezidento rinkimus. Jis tai pareiškė ketvirtadienį per posėdį JAV Senato Žvalgybos komitete, praneša „Interfax“. 

Buvęs FTB vadovas Džeimsas Komis. EPA – ELTA nuotr.

„Nėra jokių abejonių, Rusija kišosi į mūsų rinkimus 2016 metais. Jie kišosi konkrečiu tikslu, jie kišosi rafinuotai. Jie naudojo specialią įrangą. Kampanijai dirigavo aukščiausia Rusijos vadovybė. Šiai nuomonei pritaria visos žvalgybos tarnybos“, – sakė Dž. Komis, pabrėždamas, jog tai tikrai „nemelaginga naujiena“.

Paklaustas, ar jis nemano, jog buvo atleistas todėl, kad FTB tyrė spėjamą Rusijos įtaką, Dž. Komis atsakė, kad kaip tik už tai jis ir buvo atleistas.

Pasak buvusio FTB vadovo, Rusija ketina ir ateityje kištis į Jungtinių Valstijų vidaus gyvenimą, ir jos programišiai dar pasireikš.

„Jie mėgino nustatyti, kaip mes turime galvoti, balsuoti, veikti. Jiems reikalinga Amerika“, – pareiškė Dž. Komis.

Jis prisipažino pats nutekinęs duomenų apie savo pokalbį su Donaldu Trampu (Donald Trump), tikėdamasis, jog tai paskatins Amerikos valdžią paskirti specialųjį prokurorą Rusijos kišimosi byloje. Pasak Dž. Komio, jis perdavė pokalbio su JAV prezidentu įrašo kopiją savo draugui, kuris ją perdavė žiniasklaidai.

Buvęs Federalinio tyrimų biuro vadovas Džeimsas Komis (James Comey) ketvirtadienį per posėdį JAV Senato Žvalgybos komitete taip pat apkaltino šalies prezidentą Donaldą Trampą melu apie jį ir žinybą, kuriai jis vadovavo.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.09; 07:15

Peter Nicolas, Rebecca Ballhaus / The Wall Street Journal

„Trumpo Baltieji rūmai steigia specialų padalinį, kad susidorotų su Rusijos tyrimais, kurių įtampa vis labiau stiprėja. Pasak apie tą priemonę informuotų žmonių, tai bandymas neleisti, kad tyrimas visiškai sužlugdytų politinius prioritetus, kurių laukia neaiškus likimas ant Kapitolio kalvos“, – praneša Piteris Nikolasas ir Rebeka Bolhaus laikraštyje The Wall Street Journal. 

Baltieji rūmai Vašingtone

„Naujajame padalinyje bus advokatų, tyrėjų ir komunikacijos specialistų, kurie susitelks į tai, kad atsakinėtų į tyrėjų bei reporterių klausimus apie numanomą Rusijos kišimąsi į 2016 metų prezidento rinkimus ir galimus suokalbius, dalyvaujant padėjėjams iš prezidento Donaldo Trumpo štabo“, – sakoma straipsnyje.

„Pasak Baltųjų rūmų valdininko, padalinį organizuoja Baltųjų rūmų aparato vadovas Rainsas Pribusas, vyriausiasis strategas Stivas Benonas ir vyresnysis patarėjas ir prezidento žentas Džaredas Kušneris, atsidūręs Rusijos tyrimų fokuse. Tas šaltinis sakė, jog neaišku kada padalinys pradės oficialiai dirbti. Jis kol kas nieko negirdėjęs, kad ten būtų renkami žmonės iš šalies“, – perduoda straipsnio autoriai.

„Reorganizavimas prasidėjo, kai Rusijos tyrimas palietė asmeniškai naujosios administracijos valdininkus. Kai kurie aukšto rango Baltųjų rūmų bendradarbiai ketina samdyti advokatus“, – pažymi žurnalistai.

„Kai kurie valdininkai prašo elgtis rūpestingai su dokumentais ir konsultuotis su Baltųjų rūmų juristo biuru kilus klausimams, ką galima iškloti (išmesti). Vienas padėjėjas prašė draugo nesiųsti jam elektroniniu paštu nepadorių juokelių – kad ta medžiaga nepatektų į bylą ir nebūtų visiems prieinama“, – perduoda leidinys.

„Vienas Baltųjų rūmų valdininkas, dalyvaujantis steigiant specialiąją grupę, sakė, kad naujas padalinys dabar „kuriamas“ ir jo tikslas – „atskirti“ likusią Baltųjų rūmų dalį, kad padėjėjai galėtų daugiau dėmesio skirti Trumpo darbotvarkei. Kol kas, sako jis, „kai prasiveržia kas nors apie Rusiją, aš gaištu keturias valandas, ir tos keturios valandos“ panaudojamos ne judėjimui link politinių tikslų“, – sakoma straipsnyje.

Baltųjų rūmų valdininkai jau bando naudotis naująja sistema praktikoje. Antai, klausimą apie tą padalinį viena Baltųjų rūmų spaudos sekretorė jau peradresavo Markui Kasovitcui – šališkam advokatui, kuriam Trumpas pavedė užsiiminėti tyrimu. Baltųjų rūmų spaudos sekretorius Šonas Spaiseris irgi rekomendavo klausimus apie Rusiją uždavinėti Kasovitcui, praneša autoriai.

Informacijos šaltinis: The Wall Street Journal

2017.06.04; 05:50

Buvęs FTB direktorius Džeimsas Komis (James Comey) sutiko duoti parodymus JAV senato žvalgybos komiteto atvirame posėdyje, teigiama pareiškime, kurį savo „Twitter“ paskyroje publikavo JAV senatorius demokratas, atstovaujantis Virdžinijos valstijai, Markas Vorneris (Mark Warner).

„Buvęs FTB direktorius Dž. Komis sutiko pasisakyti atvirame komiteto posėdyje“, – rašė M. Vorneris, einantis Žvalgybos komiteto vicepirmininko pareigas. Jis taip pat pareiškė viltį, kad buvusio FTB vadovo parodymai „padės atsakyti į klausimus, kurių iškilo po to, kai JAV prezidentas (Donaldas Trampas (Donald Trump) netikėtai atleido direktorių Dž. Komį“.

Senatorius respublikonas Ričardas Beras (Richard Burr) pareiškė, kad „komitetas tikisi išgirsti buvusio FTB vadovo parodymus apie jo vaidmenį tyrime dėl galimo Rusijos kišimosi į JAV rinkimus“.

Kaip skelbia „Reuters“, posėdžio data bus paskelbta po gegužės 29 dienos.

Gegužės 9 dieną D. Trampas atleido Dž. Komį iš pareigų todėl, kad esą šis „blogai dirbo“. Tačiau oponentai įtaria, kad JAV prezidentas iš tikrųjų stengėsi užvilkinti su Rusijos veikla susijusį tyrimą, į kurį įeina ir galimų Kremliaus bei D. Trampo komandos ryšių tyrimas.

Kaip antradienį rašė NYT, D. Trampas prašė buvusį FTB direktorių Dž. Komį nutraukti tyrimą buvusio patarėjo Maiklo Flino (Michael Flynn), kaltinamo ryšiais su Rusija, atžvilgiu. Baltieji rūmai šią informaciją paneigė.

Gegužės 17 d. JAV teisingumo departamentas paskyrė specialųjį prokurorą galimam Rusijos kišimuisi į Amerikos prezidento rinkimų kampaniją tirti – Robertą Miulerį (Robert Mueller), vadovavusį Federaliniam tyrimų biurui nuo 2001 iki 2013 metų. Pasak JAV generalinio prokuroro pavaduotojo Rodo Rozenšteino (Rod Rosenstein), tyrimui prižiūrėti buvo reikalingas nepriklausomas ekspertas.

Informacijos šaltinis – ELTA.

2017.05.20; 12:16

Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras Borisas Džonsonas (Boris Johnson) mano, kad Rusija gali daryti poveikį pirmalaikių rinkimų į Jungtinės Karalystės parlamentą rezultatams.

Tokią nuomonę URM vadovas išsakė interviu, kurį šeštadienį paskelbė laikraštis „The Daily Telegraph“.

„Manau, jog tai – reali galimybė“, – pareiškė jis, atsakydamas į atitinkamą klausimą. Ministras priminė Rusijos kišimąsi į JAV ir Prancūzijos prezidentų rinkimus. „Visiškai akivaizdu, kad būtent jis (Vladimiras Putinas) tai darė Jungtinėse Valstijose, visiškai akivaizdu, kad jis tai darė Prancūzijoje“, – pabrėžė B. Džonsonas.

Pasak jo, Rusijos prezidentas suinteresuotas susilpninti Didžiąją Britaniją. „Be abejo, V. Putinas apsidžiaugs, jeigu Jungtinė Karalystė susilpnės, jeigu jos užsienio politika nebebus tokia aktyvi, jeigu mes atsiribosime nuo JAV“, – pareiškė B. Džonsonas, paklaustas, ar galima tikėtis, kad V. Putinas norės padėti Didžiosios Britanijos opozicijos lyderiui Džeremiui Korbinui (Jeremy Corbyn) iškovoti daugiau vietų Bendruomenių Rūmuose.

Valdančiajai Konservatorių partijai vadovaujanti ministrė pirmininkė Teresa Mei (Theresa May) paskyrė pirmalaikius parlamento rinkimus birželio 8 d. Viešosios nuomonės tyrimai rodo, kad leiboristas Dž. Korbinas beveik neturi šansų nugalėti. Šią savaitę sociologijos tarnyba ICM užfiksavo didžiausią per pastaruosius 34 metus Konservatorių partijos atotrūkį nuo Leiboristų partijos: už torius ketina balsuoti 49 procentai rinkėjų, o už leiboristus – 27 procentai.

Informacijos šaltinis – ELTA.

2017.05.14; 04:30

Šachmatų lenta su figūromis. Portalo Slaptai.lt nuotr.

Rusiškame internete pastarosiomis savaitėmis klajoja ir toks sąmojis: „Maskvoje perskaičiuoti JAV prezidento rinkimų rezultatai, patikslintais duomenimis, juos laimėjo Hillary Clinton“. 

Koks  skausmingas yra ne vien Kremliaus, bet ir eilinių rusų nusivylimas iš pradžių „savu“ atrodžiusiu prezidentu Donaldu Trumpu, liudija komiškas siužetas apie medžio anglį gaminančios kompanijos „Žariki“ balandžio 17-ąją priimtą sprendimą nutraukti produkcijos „politiniu“ pavadinimu „Prezident D.Trump; Naujas Pasaulis“ gamybą, mat milijardierius nepateisino jam rinkimus esą padėjusių išlošti rusų lūkesčių.

Kaip „Facebooke“ nurodė kompanijos direktorius Dmitrijus Diominas, gaminys „Naujas Pasaulis“ dedikuotas būsimam Vladimiro Putino ir D.Trumpo susitikimui, deja, pastarasis nesusiturėjo ir „Tomahawkais“ smogė Sirijai. „Mums toks Trumpas nereikalingas“ – rypavo nelaimingas direktorius.

„Žariki“ žinomas savo „politiniais“ pavadinimais, kaip antai „Obama vud – kreivas medis“ arba „Purvina frau Merkel“. Rusų nusivylimą savo „geopolitiniu apskaičiavimu“ rodo ir visuomenės apklausos, atliktos balandžio 18-ąją, duomenys: per mėnesį Amerikos prezidentą neigiamai vertinančių išaugo nuo 7 proc. iki 39 proc.

Bet yra ne intermedinė geopolitinių „pataikymų ar „nepataikymų“ kaina, kuri ypač permainingais laikais gali būti didelė – ant geopolitinių svarstyklių gali atsidurti šalių ir regionų raidos vektorius ar net globalus saugumas. Lietuvai kaip nedidelei valstybei ypač aktualu tinkamai reaguoti į geopolitinius pokyčius, „tirštais“ prieštaringų įvykių laikais tai ne visada paprasta.

Tarkime, pastarųjų metų geopolitinių įvykių akivaizdoje gana skirtingai laikosi Baltijos valstybės Lietuva, Latvija, Estija ir vadinamasis Vyšegrado ketvertas (V4) Lenkija, Slovakija, Čekija bei Vengrija.

Šiuo atveju kalbama ne tiek apie asocijuotas struktūras (nors tokių esama), bet veikiau regionų istorijos bei saugumo nulemtus laikysenos skirtumus. Vengrijos Vyšegrado miestelis, kurio garbei steigta V4, po „Brexito“ pasisakė prieš Europos Sąjungos (ES) „greitesnės integracijos“ idėją, kurią iškėlė Vokietijos ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrai. V4 skeptiškai įvertino ir tų pačių ministrų Franko-Walterio Steinmeierio bei Jeano-Marco Ayrault ES saugumo politikos koordinavimui skirtą projektą „Stipri Europa trapiame pasaulyje“. Baltijos šalys šiais klausimais buvo santūresnės.

Lenkijos vyriausybė perspėjo ES nepriimsianti koncepcijos „Skirtingų greičių Europa“, kurią Prancūzija, Vokietija ir Italija vėl mėgino aktualizuoti prieš kovo 25-ąją vykusį jubiliejinį ES viršūnių susitikimą Romoje. Motyvas kaip ir teisėtas – Varšuvai atrodo neteisinga, jei išsivysčiusios Bendrijos valstybės glaudžiau integruosis silpnesiniųjų, pirmiausia buvusio sovietinio bloko, valstybių sąskaita. Bet irgi faktas, kad Lenkija gauna vienas didžiausių ES subsidijų, tarkime, 2015 metais ji siekė 13,4 milijardo eurų.

Girtinas noras yra visais klausimais turėti savo nuomonę, tačiau irgi klausimas, kokiais būdais ją reikšti, ignoruojant tikrovę, kurioje tenka gyventi. Tarkime, turėjo ar ne pasekmių Slovakijos premjero Robertas Fico pareiškimas per Bratislavos susitikimą praėjusį rugsėjį, jog Ukraina Minsko susitarimų vykdymui daro mažiau negu Rusija? Kaip bežiūrėsi, kalbama apie šalį, kurios dalis okupuota ir kur žuvusiųjų skaičius per trejus metus trunkantį konfliktą artėja prie 10 tūkstančių. Arba to paties premjero ne kartą reikštos abejonės dėl Rusijai skirtų sankcijų. 

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.

Politinio elito nuostatos kai kuriais atvejais persiduoda visuomenei – 2016 kovą Slovakija buvo vienintelė V4 valstybė, kurios piliečiai pasitikėjo Rusija labiau nei JAV (33 proc. prieš 23 proc.). Šiuos sociologinius duomenis paskelbusios fondo „Heinrich Böll Foundation“ remtos 2016-ųjų kovą paskelbtos studijos autorių Gigorijaus Mesežnikovo bei Olgos Giarfašovos vertinimu, slovakų visuomenėje akcentuojami „šios minutės“ aktualūs pragmatiniai interesai, o į ilgalaikę perspektyvą orientuota vertybinė pozicija patraukta į antrą planą.

Kalbant apie Vidurio ir Rytų Europą pragmatizmas minimas nuolat, bet faktas ir tai, kad čia veikia dešimtys, jei ne šimtai žiniasklaidos kanalų, kurių misija – pakirsti piliečių pasitikėjimą euroatlantinėmis struktūromis. Geopolitinė ir net egzistencinės pasekmės bus labai konkrečios, jei šias pastangas vainikuos sėkmė. Čekija matė reikalą įsteigti prieš propagandą turinčią kovoti struktūrą, Vengrija elgiasi kardinaliai priešingai – po Ukrainos krizės pradžios jos premjeras Viktoras Orbanas per porą metų vienintelis iš ES lyderių su prezidentu Vladimiru Putinu susitiko 3 kartus. Kaip nurodo Vengrijos Péterio Pázmánio katalikiško universiteto profesorius Andrásas Ráczis, Rusijos-Vengrijos santykius lemia vien aktualūs pragmatiniai interesai, vengrų vyriausybė bet kuria kaina siekia gauti pigių energetikos išteklių, nes tai V.Orbanui suteikia politinių taškų.

Vengrijos geopolitinės laikysenos simboliu galima laikyti griežtai įslaptintą branduolinės jėgainės projektą, kurį realizuoja kompanija „Rosatom“ už rusiškus kreditus. Ją lemia ir gana demonstratyvus antivakarietiškumas. V.Orbanas ne tik bando išprašyti iš Budapešto Vidurio Europos universitetą, bet ir pradėjo eilinę (t. y. ne pirmą, pirma buvo 2015-aisiais) kampaniją „Nacionalinė konsultacija 2017“, išsiuntinėjęs šalies piliečiams anketą „Sustabdysime Briuselį“ su šešiais klausimais apie migracinę bei ekonominę ES politiką. Taip vyriausybė tikisi gauti vengrų palaikymą dėl Briuselio bei nevyriausybinių organizacijų, šias struktūras V. Orbanas kaltina kišantis į Vengrijos vidaus reikalus.

V.Orbano ministrų kabinetas lyg ir siekia būti ES-Rusijos santykių performatavimo „stūmėju“,  nuolat agituoja už sankcijų Maskvai panaikinimą – rusų propagandinis kanalas „Sputnik“ už šias pastangas net yra titulavęs Vengriją „taranu“. Tai vyksta tuo metu, kai Vakarų solidarumas bei vertybių tvirtumas pirmiausia Kremliaus yra agresyviai tikrinamas. Be to, tuo  keliu 20 amžiaus pirmoje pusėje mėgino „slysti“ ne viena valstybė, žinoma, kuo tai baigėsi.

Bet kuria kaina kuo garsiausiai reikšti savo „specialią“ nuomonę – kažin ar išmintinga destabilizuojančiais laikais. Interviu „Gazeta Wyborcza“ 50-ies metų diplomato stažą turintis, analizės centro „Euroatlantinė asociacija“ (SEA) direktoriaus pavaduotojas Jerzis Maria Nowakasyra nurodęs, jog būdama vidutinio dydžio periferinė valstybė Lenkija viena pati nepajėgi pajungti kitų savo valiai, todėl yra tiesiog „pasmerkta“ siekti sąjungų bei dalyvauti nuolatinėse derybose.

Deja, šalies lyderiai tebesisvaigina iš praeities atsklindančiais globaliais „Tarpjūrio“, „Trijų jūrų“ projektais ir dažnai reiškiasi kaip pernelyg motyvuotas rėksnys. Bet, pasak diplomato, gyvename nepalankiais mažoms bei vidutinėms valstybėms laikais, todėl dabar racionaliausia (geriausia, kartu su Vokietija) stiprinti Europą, bendradarbiauti su JAV bei kaimynėmis, taip pat Skandinavijoje. Kito kelio nėra – arba Vidurio bei Rytų Europa laikysis ES, arba galų gale atsidurs (vėl) Maskvos įtakos zonoje. Vengriją J. M.Nowakas apibūdina kaip ypač pavojingą ciniško pragmatizmo pavyzdį.

Pora vienas kitą panegiančių tezių. „Stipri Lenkija ES reiškia ir stiprią V4. Nes Vidurio Europa reiškia svajonę, kuri pagaliau įsikūnijo,“ – taip Lenkijos seime 2013-aisiais pasisakė tuometinis Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis. 2014 metų rudenį Marcinas Kędzierskis iš su valdančiosios „Teisė ir teisnumas“ partijos lyderiu Jarosławu Kaczyńskiu siejamo tyrimų centro „Jagiellonian Club“ savo interneto dienoraštyje pažymėjo tokią pastabą: „Vyšegrado ketvertas neturi dabarties nei praeities, nes nepripžintas jokiu ES dokumentu.“

Lyderystės įkarštis psichologiškai suprantamas, bet kai gana demonstratyviai siekiama nutempti kuo daugiau galios į Vidurio Europą, sunku pasakyti, kiek tai prideda vienybės ar tvirtumo ES. Jei V4 ir turi lyderystės ambicijų, tas lyderis labai jau permainingas ir įgijęs realią galią nežinia kur nuvestų ES.

Baltijos šalys atsargesnės ir drausmingesnės dėl istorinių priežasčių, ir tai turbūt prasminga išcentruojančiais laikais. Rytinės Baltijos santūrmas, kantrybė, tačiau ir bent kol kas nuosekli vertybinė geopolitinė laikysena geopolitiškai pataiko tiksliau.

2017.04.20; 17:06

2007 m. prie turtingųjų klubo – Europos Sąjungos – prisijungė dvi naujos narės Bulgarija ir Rumunija ir iškart užėmė paskutines vietas pagal daugelį lyginamųjų kriterijų. 2017-ųjų sausio 1 diena yra šios sukakties 10 metų jubiliejus, kol kas valstybių laimėjimai kuklūs.

Antrarūšiai Europoje

Abi kaimyninės šalys panašios savo politine, socialine ir ekonomine situacija, tačiau didelių tarpusavio simpatijų irgi nėra. Tai iliustruoja susisiekimo situacija tarp kaimynių. Bendra siena tęsiasi net 631 km, iš kurių 470 km vingiuoja Dunojumi, per kurį ilgą laiką buvo vos vienas tiltas. Antras tiltas, padedant Europos Sąjungai, pastatytas tik prieš keletą metų, tačiau jau daug kartų remontuotas, o vairuotojai skundžiasi dėl amžinų spūsčių kertant sieną. 

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

Abi valstybes kamuoja visos tradicinės Rytų Europos problemos: mažas gimstamumas, didelė emigracija, užsienio investicijų trūkumas, prastai apmokamos darbo vietos, valstybinio sektoriaus silpnumas ir politinis nestabilumas. Per dešimt metų Rumunijoje Ministras Pirmininkas pasikeitė 9 kartus, Bulgarijoje situacija nedaug geresnė, premjeras keitėsi 7 kartus. Gyventojai apie savo politikus irgi turi Rytų Europai būdingą nuomonę: vyruoja visuotinis nusivylimas, parlamentų populiarumas žemas, todėl dažni mitingai, o dar dažnesnė protesto forma ­yra emigracija.

Abiems šalims Briuselis kol kas nenori leisti prisijungti prie Šengeno erdvės, nes bijoma, kad migracija iš šalių dar labiau išaugs. Jau ir dabar Britanijos spauda nuolat trimituoja apie rumunų ir bulgarų antplūdį. Nepaisant valdančių Londono politikų pareiškimų apie imigracijos stabdymą, šiemet bulgarų ir rumunų atvyko rekordiškai daug ir jie sudarė didesnę pusę visų naujų imigrantų iš ES.  

Prioritetas – kova su korupcija

Ne tik ekonominiai rūpesčiai yra didelės emigracijos iš Rytų Balkanų priežastis, kitos ypač aštrios problemos yra socialinė nelygybė bei korupcija. 2004 m. Bulgarijos ir Rumunijos priėmimas į Europos Sąjungą net buvo atidėtas dėl didelės korupcijos ir nevaldomo organizuoto nusikalstamumo. Šalys pažadėjo imtis radikalių priemonių šiai problemai spręsti, tačiau Bulgarijai imtis realių veiksmų vis trukdo politiniai nesutarimai. Patys bulgarai juokauja, kad geriausias būdas kovoti su nusikalstamumu yra nusikaltėlių emigracija.

Kol tarptautinė organizacija „Transparency International“ Bulgarijoje fiksuoja didžiausią korupcijos lygį visoje ES, daug geresnių rezultatų pavyko pasiekti Rumunijai. Šalyje buvo įsteigta speciali nepriklausoma kovos su korupcija institucija Nacionalinis antikorupcijos direktoratas (rumuniškai DNA) su labai plačiais įgaliojimais. Šiai organizacijai buvo pavesta kovoti ne su mažais kyšininkavimo atvejais, bet susitelkti išskirtinai į stambaus masto bylas, neapeinant ir aukščiausių politikų. Vien 2015 m. tarnyba pateikė kaltinimus 1250 asmenų, tarp jų net buvusiam premjerui Victorui Pontai, 5 ministrams, Bukarešto merui ir 21 parlamentarui. Tai labai patinka gyventojams ir verslininkams, nors vietos politikai kaltina pareigūnus politiniu susidorojimu ir tendencingais tyrimais. 

Tarp Rusijos ir Turkijos

Abi šalys kenčia ne tik dėl vidaus problemų, bet jų gausu ir išorėje. Užsienio diplomatams Rytų Balkanuose jau kelis šimtmečius neleidžia atsipūsti dvi neramios kaimynės Rusija ir Turkija.

Nors Rumunija neturi tiesioginės sienos su Rusija, bet jos priešprieša su Maskva yra sena. Rumunija turi daug interesų Moldovoje, kurią visai norėtų matyti bendroje valstybėje ar bent ES nare, bet tam aktyviai priešinasi Rusija, kuri yra dislokavusi karius Padnestrėje. Taigi Bukareštas nuolat turi būti budrus ir visada turėti planą B, jeigu situacija Moldovoje taptų nestabili, o kad ji gali radikaliai pablogėti rodo Krymo aneksija ir įvykiai Rytų Ukrainoje.

Priešingai nei Rumunija, Bulgarija visada išlaikė draugiškus santykius su Maskva, kartais net per daug artimus. Rusų oligarchai labai pamėgo Bulgarijos kurortus, prisipirko daug nekilnojamojo turto ir pastebima, kad jie siekia daryti net politinę įtaką bulgarų politikams. Per kiekvienus rinkimus Bulgarijoje iškyla santykių su Rusija klausimas ir kandidatai vertinami ar yra palankūs, ar nepalankūs Maskvai.

Paskutiniu metu Sofijos valdžiai rūpesčių kelia pietinė kaimynė Turkija. Migrantai iš Artimųjų Rytų atrado kelią per Bulgariją į Vakarų Europą, o tai visai nepatinka ir taip neturtingai valstybei. Turkija nesaugo savo sienos ir nuolat grasina pasitraukti iš bet kokių tarpusavio derybų bei užtvindyti Europą migrantais, kurių didelė dalis plūsteltų į Bulgariją.

Rumunijos ekonomika pajėgesnė

Rumunija ir Bulgarija iš esmės yra tame pačiame ekonomikos lygyje jau daug dešimtmečių. Rumunija turi šiek tiek savo naftos ir dujų, o Bulgarija turi stiprų traukos centrą – ilgus smėlėtus paplūdimius. Po stojimo į Europos Sąjungą abiejų šalių ekonomikos kilo sparčiai, bet 2009 m. abi smarkiai ir krito kartu su pasauline finansų krize. Dabar ūkio augimas stabilizavosi ir rodo neblogus rezultatus, tačiau gyventojai pagerėjimo tikėjosi daug greičiau ir daug labiau jaučiamo.

Kaip vieną svarbiausių problemų Rytų Balkanų šalims Tarptautinis valiutos fondas nurodo drastišką gyventojų mažėjimą, kurį, pirmiausia, lemia emigracija. Per paskutinius 5 metus Bulgarija neteko 200 tūkst. gyventojų, Rumunija 600 tūkst. Tai vieni blogiausių rodiklių pasaulyje. Bulgarijoje gyventojų dabar yra apie 7 mln., nors prieš dvidešimt metų jų buvo 2 mln. daugiau. Rumunijoje situacija irgi tokia pat bloga, šalis nuo 1990 m. jau neteko 3 mln. gyventojų.

Paskutiniu metu Rumunija rodo kiek geresnius ekonominius pasiekimus. Šiai šaliai pavyko pritraukti stambių investuotojų, sumažėjo nedarbo lygis, auga darbuotojų produktyvumas ir jų algos jau viršija kaimynų už Dunojaus. Tai geri signalai, bet iki tikrai turtingų valstybių Vokietijos ir Jungtinės Karalystės standartų dar toli, nes Balkanų šalių ekonomikos ir gerovės lygis yra maždaug triskart menkesni.

Per 10 metų abiems šalims nepavyko pakartoti Airijos ekonomikos stebuklo, tačiau jau keletą metų abi šalys stabiliai ekonomiškai auga. Tai teikia vilčių, kad antrasis dešimtmetis Europos Sąjungoje bus sėkmingesnis. Bankas „Unicredit“ abi valstybes pavadino labai perspektyviomis ir ragina investuotojus nelaukti. Artimiausioje ateityje laukiama sparčios plėtros Bulgarijos ir Rumunijos nekilnojamojo turto rinkoje, prekyboje ir paslaugų sferose.

2017.04.18; 06:23

Ramūnas Karbauskis pasižymi ypatingu nenoru detaliau pasakoti apie savo verslo, prekiaujant Rusijoje pagamintomis trąšomis, gimimą ir tokio verslo dabartinę būseną.

Į bet kokius klausimus, susijusius su šiuo verslu atsakinėja nervingai, vengdamas detalesnių paaiškinimų.

Suformuota nauja Vyriausybė. Galima pasidžiaugti, kad jos sudėtis atrodo tikrai geriau nei A. Butkevičiaus Vyriausybės. Nemažai ministrų teko pažinti bendruose darbuose, kaip gerus savo srities profesionalus. Galima tikėtis, kad tai bus sveikai ambicinga, dinamiška Vyriausybė, pajudinsianti ne vieną ankstesnės apsnūdusios valdžios nespręstą problemą. Prie tokių pastangų esame pasirengę prisidėti ir mes, būdami konstruktyvia opozicija.

Tokios Vyriausybės pastangoms siekti dinamiškų pokyčių reikia kiek galima platesnio ir ilgalaikio visuomenės pasitikėjimo. O tokiam pasitikėjimui labiausiai sukliudyti gali ne jaunatviška Vyriausybės sudėtis ar neišvengiamos klaidos jos veikloje, bet naują valdžią iš praeities atsivejantys neatsakyti klausimai, ir pirmiausia – apie šios valdžios pagrindinio architekto R. Karbauskio stambaus ir sėkmingo verslo pradžią bei sąsajas su Rusija.

R. Karbauskis pasižymi ypatingu nenoru detaliau pasakoti apie savo verslo, prekiaujant Rusijoje pagamintomis trąšomis, gimimą ir tokio verslo dabartinę būseną. Į bet kokius klausimus, susijusius su šiuo verslu atsakinėja nervingai, vengdamas detalesnių paaiškinimų. Pateikiami vieši atsakymai yra pilni vidinių loginių prieštaravimų, o natūralūs klausimai vadinami šmeižtu ir nevengiama bandymų teismais užgniaužti teisę užduoti tokius klausimus.

Tokia R. Karbauskio laikysena verčia neatsakytiems klausimams skirti dar daugiau dėmesio ir to pasekmė yra šis išsamesniam kontekstui skirtas tekstas, kuriame formuluojame ir detalesnius klausimus. Jo tikslas – padėti pačiam R. Karbauskiui ir platesnei visuomenei išsklaidyti bent dalį abejonių, kurių pats „valdžios architektas“ iki šiol neįstengė ar nenorėjo išsklaidyti.

Kuo R. Karbauskis skiriasi nuo V. Uspaskicho

Kai beveik prieš 20 metų Viktoras Uspaskichas pasirodė Lietuvos politikos padangėje, jis atrodė panašiai, kaip šiais metais atrodo R. Karbauskis: vienas iš naujos, antisisteminės politikos lyderių, turtingas oligarchas, daug pinigų išleidžiantis labdarai, įvairioms šventėms; pradėjęs nuo Kėdainių politikos, greitai ėmėsi ir nacionalinio lygio politinių iniciatyvų. Pinigų tam negailėjo, kaip dabar aiškėja ir milijoninių nelegalių lėšų, už kurias sulaukė ir teismo paskirtos bausmės.

Apie savo verslo sėkmės istoriją Viktoras visiems noriai pasakojo – kaip jis, pradėjęs nuo suvirintojo, iš pradžių tiesė dujotiekių vamzdžius Suomijoje, po to – ir Lietuvoje, čia ir pasiliko. O kadangi Suomijoje vamzdžius tiesė kartu su draugeliu iš Rusijos Nikolaj‘umi Guslystij‘umi (http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/naujienu-pulsas-21179), kuris vėliau pakilo iki vadovaujančių pozicijų „Gazprom“ vadovybėje, tai tokia „tikra vyriška draugystė“ V. Uspaskichui leido gauti išskirtines dujų tiekimo į Lietuvą teises, ir taip jis galėjo susikrauti milijonus, kuriuos Lietuvoje pelningai investavo į žemės ūkio produktų perdirbimą. O vėliau ir į politiką.

Lietuvoje šią Viktoro, iš Rusijos gilumos kilusio vaikino, „sėkmės“ istoriją visi gerai žinojo, nes pats Viktoras ją visiems mielai pasakodavo. Visi žinojo jo verslų „Jangila“ ir „Vikonda“, užsiėmusių ir dujų importu, sėkmes ir nesėkmes, įvairias teisines problemas. Lygiai taip pat garsėjo labiau žemiški ledų ar konservų gamybos verslai Kėdainiuose ar Krekenavoje. Žinojome ir apie gimtąją Urdomą ar ryšius Maskvoje, kur nuo Lietuvos teisėsaugos Viktorui teko slėptis.

  1. Uspaskicho politinė istorija Lietuvoje yra pamokanti tuo požiūriu, kad turtingam žmogui, ypač kai jo turtai yra tiesiogiai susiję su Kremliaus strateginių resursų (dujų) importu, norint dalyvauti Lietuvos politikoje, tenka susitaikyti su tuo, kad arba pačiam teks papasakoti įtikinamą istoriją apie savo turtų kilmę, arba sulauksi neišvengiamų klausimų, į kuriuos vis tiek teks atsakyti. Ir jei atsakymai bus neįtikinantys, galima bus kaltinti konservatorius, kad jie uždavinėja arogantiškus klausimus, bet tai nepadės – arba bus rasti ir pateikti įtikinami atsakymai, arba teks atsisveikinti su politinės sėkmės perspektyvomis.
  2. Karbauskis, panašiai kaip V. Uspaskichas, į Lietuvos politinę areną įsiveržė kaip naujas, antisisteminis herojus. Skirtumas tik tas, kad V.Uspaskichas neslėpė savo slaviškos prigimties ir plačios rusiškos „dūšios“, R. Karbauskis, tuo tarpu, demonstruoja savo prieraišumą „baltiškoms šaknims“. Nors „baltiškos šaknys“ atrodo labiau patriotiškai, nei plati „rusiška dūšia“, tačiau, nepaisant šio skirtumo, ir vienas, ir kitas turtingas oligarchinis herojus gebėjo patraukti labai panašiai mąstančius ir panašiai besijaučiančius rinkėjus: skurstančius, nusivylusius dabartimi, nostalgiškai žiūrinčius į praeitį, piktus ant „elito“, „sistemos“, „valdžios“.

Tik skirtingai nuo V. Uspaskicho, R. Karbauskis nelabai mėgsta pasakoti apie savo verslo sėkmės istoriją, ir ypač – jos pradžią. Iš to, ką yra tekę perskaityti jo paties duotuose interviu, susidaro labai neaiškus vaizdas: 1990 metų pradžioje, būdamas visiškas jaunikaitis (gimęs 1969 m.), nuvažiavo į Maskvą, netyčia susitiko kažkokį armėną, kuris sovietiniais laikais buvo didelis veikėjas Sovietų prekyboje su Vokietija, kartu įsteigė įmonę, kuri Kaune prekiavo senais vokiškais drabužiais. Šalia to, su keliais draugais turėjo įsteigę įmonę, kuri konsultavo ir padėjo parengti dokumentus besisteigiančioms įmonėms.

Po to, jau 1993 metais, (staiga ir neaišku kaip) gavo teisę Lenkijoje prekiauti vienos stambiausių Rusijoje trąšų gamyklos Novgorodo „Azot“ (vėliau „Acron“) trąšomis ir ta prekyba užsiima iki šiol, išplėtęs ją ir į Baltijos šalis. Kaip galima suprasti iš paties R. Karbauskio žodžių, jo 1993 metais įsteigtas „Agrokoncernas“ per metus iš šio verslo uždirbdavo dešimtis milijonų litų pelno, nes paties R. Karbauskio žodžiais tariant „pelningumas 1–2 proc., padauginkite jį iš 2 milijardų litų, tokia buvo apyvarta, ir bus atsakymas, iš kur pinigai“ (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kaip-r-karbauskis-tapo-milijonieriumi.d?id=70979320).

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad 1993 metais R. Karbauskiui buvo tik 24 metai, ir jis tuo metu sugebėjo iš „Acron“ gauti teisę į milijonines pajamas nešantį biznį, kurios iki šiol neprarado. R. Karbauskis šiandien jau neigia žodžius, kuriuos jis pats skelbė 1996 ir 2000 metais savo kandidato į Seimo narius biografijoje, kad „Agrokoncernas“ yra „Acron“ įmonės atstovas Lietuvoje, bei teigia, kad „Acron“ trąšas į Lietuvą įveža ir kitos kompanijos. Tačiau lieka neaišku, ar tokia pati situacija buvo ir 1993–2000 metais, kai R. Karbauskis oficialiai skelbėsi, kad yra „Acron“ atstovas Lietuvoje. Būnant 24 metų vaikinu laimėti loterijos bilietą su tokio biznio perspektyva tikrai reikia arba stebuklingos pagoniškų dievų globos, arba žemiškos globos struktūrose, artimose Kremliui.

R. Karbauskis į visus klausimus apie rusiškų trąšų prekybos sėkmingo verslo pradžią atsako labai glaustai, teigdamas (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/r-karbauskis-suniekino-a-kubiliaus-saltinius-zinau-ka-uzsipulsite-toliau.d?id=73010644), kad 1993 metais, kai jo tais pačiais metais įsteigta UAB „Agrokoncernas“ pradėjo prekiauti „Acron“ trąšomis Lenkijoje, pats „Acron“ dar buvo Rusijos valstybinė įmonė, „kad ji nebuvo privatizuota, buvo parduodama tiems, kas pirko (trąšas)“.

Šiame itin lakoniškame R. Karbauskio paaiškinime apie savo verslo „sėkmės“ pradžią susiduriame su dideliu vidiniu prieštaravimu, nes internete skelbiamoje informacijoje apie žinomo Rusijos oligarcho V.M. Kantor‘o verslo pradžią yra sakoma, kad 1993 metais jis jau buvo tapęs „Acron“ savininku ir tarptautinę prekybą vykdė per ofšorus:

„Tuo metu (apie 1990 metus) Kantor‘as per būsimąjį Valstybės sekretorių Genadijų Burbulį susipažino su Novgorodo gubernatoriumi Michailu Prusak‘u, su kuriuo jis tapo geru draugu. Su jo pagalba Kantor‘o bendrovė ėmė tirti galimybes įsigyti „Azoto“ trąšų gamyklą (Novgorode). Prusak‘as buvo suinteresuotas „sėkminga“ šios įmonės privatizacija. 1993 metais Kantor‘as nusipirko įmonę ir pervadino ją į „Acron“. Jam pavyko tai padaryti gana lengvai: pirma, Kantor‘as iš įmonės gavo didelį trąšų kiekį pardavimui, o už gautas lėšas jis nusipirko įmonės kontrolinį akcijų paketą. Netrukus Kantor‘as, naudodamas tą pačią schemą, Smolenske tokia pat žema kaina nusipirko trąšų įmonę „Dorogobuš“.

Kantor‘ui perėmus įmones, mineralinių trąšų eksportas buvo pradėtas vykdyti per ofšorines kompanijas, registruotas Panamoje ir Gibraltare. Tai leido jam dalį uždirbtų lėšų pervesti į privačias sąskaitas“. (Šaltinis: „Stringer“ 2003.09.12 http://www.liveinternet.ru/journalshowcomments.php?jpostid=156512558&journalid=4295661&go=prev&categ=0).

Verta pažymėti, kad „Acron“ gamina amonio salietrą ir karbamidą, kurių gamyboje 90 proc. pirminės žaliavos yra dujos, o Rusijoje dujos (natūralios ar perdirbtos) yra strateginė prekė, naudojama Rusijos geopolitiniams tikslams pasiekti. Todėl dujų reikalus nuo seno tiesiogiai valdo Kremlius. Neveltui „Acron“ koncernui nuo pat 1993 metų vadovauja V.M. Kantor‘as – garsus Rusijos oligarchas, žmogus artimas V. Putinui, pastarajam padėjęs susidoroti su M. Chodorkovskiu, o V.M. Kantor‘o biznio pagrindinę tarptautinės prekybos įmonę Šveicarijoje šios šalies saugumo tarnybos 2007 metais yra pripažinusios SVR (Služba vnešnej razvedki) priedangos organizacija.

Be to, verta atsiminti, kad R. Karbauskis trąšas importavo ir iš kitų Rusijos įmonių bei užėmė didžiąją Lietuvos rinkos dalį. Štai 2009 m. lapkričio 26 d. „Verslo žinių“ publikacijoje „Ramūnas Karbauskis eina apsipirkti“ (http://laikrastis.vz.lt/index.php?act=mprasa&sub=article&id=14234), R. Karbauskis giriasi, kad „užimta daugiau nei pusė prekybos trąšomis rinkos“, o teismo metu, kai buvo nagrinėjamas R. Karbauskio ieškinys dėl tariamo šmeižto, Statistikos departamentas pateikė pažymą, kad R. Karbauskio įmonės 2011 m. importavo 57,86 proc., 2012 m. – 36,19 proc., o 2013 m. – 38,19 proc. visų iš Rusijos importuotų trąšų.

Taigi lyginant R. Karbauskį ir V. Uspaskichą, du stambius verslininkus, kurie savo verslų sėkmę sukūrė gavę išimtines teises į Lietuvą ir plačiau tiekti rusiškas dujas ar iš jų gaminamas trąšas, tenka pastebėti, kad V. Uspaskichas nebijojo klausimų apie savo verslo pradžią ir noriai pasakojo apie savo draugelį, tokį patį vamzdžių suvirintoją, kuris vėliau tapo vienu iš „Gazprom“ vadovų. Nors toks paaiškinimas buvo akivaizdžiai baltais siūlais siūtas, bet jis turėjo „žmogišką“ pagrindimą, paaiškinantį, kaip V. Uspaskichas įgijo monopolines teises tiekti „Gazprom“ dujas į didelę dalį Lietuvos rinkos.

Skirtingai nuo V. Uspaskicho, R. Karbauskis iki šiol vengia detalesnių klausimų ir paaiškinimų apie savo verslo pradžią ir to sąsajas su artimais Kremliui veikėjais, arba jo paaiškinimai yra kupini vidinių prieštaravimų. Bet R. Karbauskis turėtų suprasti, kad tokia verslo pradžia ir dabartiniai jo verslo ryšiai su Rusijos strateginėmis įmonėmis, bei jo paties aktyvus dalyvavimas Lietuvos politikoje neišvengiamai reikalaus žymiai detalesnių paaiškinimų ir tikslių atsakymų į natūralius klausimus. Bandymas pabėgti nuo tokių klausimų, net ir pačiais gudriausiais viešųjų ryšių triukais ar vis garsesniais kaltinimais ir gąsdinimais konservatoriams, kodėl jie kažko klausinėja, tik dar labiau didins įtarimus. Šiuo požiūriu, būtų verta pasimokyti iš V. Uspaskicho ir pasistengti bent jau sudaryti įspūdį, kad aiškinama ir atsakoma į visus klausimus labai nuoširdžiai ir atvirai.

Ar gali padėti „skiepai“ nuo klausimų apie turtų kilmę?

Šių metų lapkričio viduryje R. Karbauskis viešai „pasiskiepijo“ (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/paviesinta-su-r-karbauskiu-susijusi-pazyma.d?id=72854066) nuo žiniasklaidoje klaidžiojančios ir paskelbtos „ukrainietiškos pažymos“ apie R.Karbauskio verslo ryšius su Kremliui artimu oligarchu V. M. Kantor‘u, kuris užsienio žvalgybų yra pripažįstamas turintis ryšių su Rusijos spec. tarnybomis. R. Karbauskis paneigė pažintis su paskelbtoje pažymoje minimais asmenimis, bei visas kitas pažymoje minimas aplinkybes. Kartu eilinį kartą apkaltino konservatorius, ir ypač – Kubilių, kad mes esame dėl visko kalti ir reikalaujame iš jo kažkokio ypatingo skaidrumo nacionalinio saugumo požiūriu.

Vėl pats priminė kelerių metų senumo mūsų bylinėjimąsi teismuose, kuriuose jis prašė pripažinti Kubilių kaltu dėl šmeižto, nes tariamai jį apšmeižėme savo 2014 metais, dar prieš agresiją Ukrainoje parengtame ir paskelbtame strateginiame dokumente „Minkštoji Rusijos sulaikymo strategija“. Tą teismą R. Karbauskis pralaimėjo. Teismas pripažino, kad mūsų įžvalgos nėra šmeižtas, tačiau po to R. Karbauskis nuo natūralių klausimų apie savo verslo ir veiklos sąsajas su Rusija bando pabėgti neatsakinėdamas į tuos klausimus, bet bandydamas primityviai kaltinti konservatorius šmeižtu.

Kai kuriuos klausimus dar rinkimų kampanijos metu formulavome ne tik mes, bet ir žinomi žurnalistai bei apžvalgininkai. Taip dar prieš rinkimų antrąjį turą garsus Rusijos ir geopolitikos ekspertas Marius Laurinavičius, šiuo metu dirbantis viename iš rimčiausių JAV think tank’ų „Hudson Institute“, paskelbė vertingą publikaciją „Ar turėtų R. Karbauskis deklaruoti savo santykius su V. Putino Rusiją mylinčiu broliu?“ (http://www.15min.lt/…/marius-laurinavicius-ar-turetu-r-karb…), kuriame nagrinėjo ir R. Karbauskio verslo ryšius su minėta Rusijos oligarcho valdoma trąšų gamykla „Acron“, kurios padalinį Šveicarijoje, anot M. Laurinavičiaus, šios šalies žvalgyba yra pripažinusi SRV priedangos organizacija.

Labai greitai po minėtos publikacijos R. Karbauskis paskelbė savo atsakymą (http://www.15min.lt/…/ramunas-karbauskis-didziausia-mano-ka…).

Šiame R. Karbauskio atsakyme teko perskaityti ne atsakymą į apžvalgininko suformuluotą klausimą apie ryšius su V.M. Kantor‘u, bet tą patį eilinį ir nuolat melagingą teiginį apie blogus konservatorius:

„Pone Mariau, mano šeima jūsų į teismą nepadavinės tik todėl, kad mes teisme jau turėjome progą visus jums rūpimus klausimus išsiaiškinti su Andriumi Kubiliumi, kuris po to niekada nebeužsiminė apie tariamą mano „prorusiškumą“. Žinau, jog jūs esate geras A. Kubiliaus bičiulis, tad bylos medžiagą jis jums susipažinimui tikrai paskolins“.

R. Karbauskis panašų teiginį kartoja ir pastaruoju metu, prie to dar pridurdamas ir savą melagingą interpretaciją dėl slaptos VSD pažymos apie lietuviško verslo ryšius su Kremliumi, kurią nurodėme savo 2014 metų dokumente. Pažyma buvo aptarta ir minėto teismo proceso metu, tačiau apie tai detaliau šiek tiek vėliau.

Kadangi iš publikacijų apie „Ukrainos pažymą“ ir R. Karbauskio įvairiuose interviu skelbtų su tuo susijusių paaiškinimų, kuriuose daug dėmesio buvo skirta konservatoriams, galima spėti, kad pats R.Karbauskis ta pažyma disponavo, ir greičiausiai pats ją atidavė žurnalistams, kad taip iš anksto „pasiskiepytų“ nuo bet kokios jam nepalankios informacijos ar jam užduodamų klausimų, o taip pat kad galimus konservatorių klausimus galėtų vadinti nerimtais ar arogantiškais, tai tenka paprastai pasakyti, kad tokie „skiepai“ nesuveikė arba suveikė priešingai, nes paskatino dar nuosekliau uždavinėti klausimus, į kuriuos vis dar neturime atsakymų.

Bet prieš pereinant prie šių dienų klausimų, verta prisiminti ir panagrinėti, kokios mūsų įžvalgos R. Karbauskį buvo rimtai supykdžiusios 2014 metais, ir kodėl R. Karbauskis norėjo teismais užgniaužti konservatorių teisę skelbti tokias įžvalgas ar pateikti su tuo susijusius klausimus.

Kokios sąsajos su Rusija 2014 metų pradžioje R. Karbauskiui atrodė šmeižtas, o teismui tai neatrodė šmeižtas?

Kai pats R. Karbauskis į visus klausimus apie savo verslo (ir ne tik verslo) sąsajas su Rusija atsako, kad tai jau buvo išnagrinėta jo byloje prieš Kubilių ir tariamai ta byla R. Karbauskiui buvo labai sėkminga, nors realybė buvo priešinga, man nelieka kito kelio, kaip tik dar kartą pakartoti keletą akivaizdžių dalykų apie R. Karbauskio ir mano santykių aiškinimąsi teisme, o taip pat ir apie tame teisme nagrinėtą VSD pažymą. Toks šios bylos aplinkybių prisiminimas leis geriau suprasti, kodėl mes vis dar norime R. Karbauskiui užduoti keletą klausimų, kurių esmę dar labiau pabrėžia viešai paskelbta „ukrainietiška pažyma“.

Pirmiausia tenka dar ir dar kartą priminti paprastą faktą, kad minėtą bylą teisme R. Karbauskis pralaimėjo. Nors pats ją ir inicijavo, kaltindamas mane šmeižtu. Teismas pripažino, kad mano ir kolegų dėstyti teiginiai apie pavojus Lietuvos saugumui, kuriuos R. Karbauskis palaikė šmeižtu jo asmeniui, nėra šmeižtas.

Kadangi rinkimų kampanijos įkarštyje (http://www.delfi.lt/projektai/balsuok2016/naujienos/r-karbauskis-tai-buvo-didele-pamoka-a-kubiliui.d?id=72608590) R. Karbauskis kartojo, kad mes jau atsisakėme jam nepatikusių teiginių ir jų nebekartojame, tai norėdamas įrodyti, kad R. Karbauskis klysta dėl mūsų požiūrio, aš dar kartą pakartosiu tuos pačius teiginius, kuriuos 2014 metų pradžioje (dar iki Krymo okupacijos) skelbėme strateginiame dokumente „Minkštoji Rusijos sulaikymo strategija“ (http://www.respublika.lt/…/minkstoji_rusijos_sulai…/,print.1).

Šiame dokumente buvo paskelbti tokie teiginiai, dėl kurių R. Karbauskis kreipėsi į teismą:

Rusija Lietuvoje ir kitose aplinkinėse valstybėse įgyvendina savo „minkštųjų galių strategiją“, siekdama įvairiais būdais įtakoti šių valstybių visuomenių nuomonę, bandydama nuteikti jas antieuropietiškai ir antivakarietiškai.

Tokiam tikslui Rusija naudoja viešos informacijos priemones, šiurkščiuoju būdu bandydama „plauti“ žmonėms smegenis, bet taip pat naudoja ir ne viešą įtaką, kurios vienu iš svarbiausių instrumentų yra tas nacionalinis verslas, kuris turi stambių biznio reikalų Rusijoje (parduoda ten prekes arba importuoja iš ten žaliavas (pvz. trąšas) ir vardan tokio biznio geresnių sąlygų sutinka dalyvauti įvairiose Kremliaus minkštųjų galių schemose.

Savo strateginiame dokumente įvardijome mūsų matomą tendenciją, kad Lietuvos viešajame socialiniame (labdara, mecenavimas ir pan.) ir politiniame gyvenime žymiai aktyviau reiškiasi tas Lietuvos verslas, kuris turi sąsajų su Rusija, nei tas verslas, kuris yra susijęs su Vakarais.

Dokumente įvardijome eilę verslo grupių, kurių veikloje matome tokių pačių bruožų: biznio sąsajos su Rusija ir padidintas viešasis ir politinis aktyvumas Lietuvoje, dažnai nukreiptas prieš euroatlantinę Lietuvos integraciją ar prieš svarbius Lietuvos energetinei nepriklausomybei projektus.

Kaip vieną iš tokių verslo grupių nurodėme ir R. Karbauskio verslo grupę, įvardindami, kad jo valdoma UAB „Agrokoncernas“ didelius pelnus uždirba iš Rusijos trąšų importo, o prekybą trąšomis Kremlius laiko tiek pat svarbia Rusijos geopolitiniams tikslams, kaip ir prekybą nafta ir dujomis.

Apie R. Karbauskio didelį socialinį ir politinį aktyvumą tiek ankščiau, tiek pastaruoju metu visi gerai žinome: kad R. Karbauskis 2000 m. buvo narys iniciatyvinės grupės rengti referendumą dėl Lietuvos narystės NATO, kaip aktyviai pastaraisiais metais R. Karbauskis rėmė įvairias akcijas, nukreiptas prieš strateginius projektus, kuriuos mes laikėme svarbiais Lietuvos geopolitiniam saugumui: skalūninių dujų žvalgybą, VAE, o tai pat europietiškas žemės pardavimo taisykles.

Savo bendrą strateginį požiūrį į problemą, kurią Lietuvos geopolitiniam saugumui sukelia politiškai aktyvus Lietuvos verslas, turintis daug biznio interesų Rusijoje, be kitų argumentų, pagrindėme ir nuoroda į mums žinomą slaptą VSD pažymą, kurioje buvo pateikta informacija apie tokio pobūdžio vienos lietuviškos verslo grupės veiklą, įgyvendinant Kremliaus interesus.

Po to, kai paskelbėme savo parengtą „Minkštąją Rusijos sulaikymo strategiją“, ir ją aptarėme įvairiuose viešuose seminaruose, vienintelis R. Karbauskis apskundė mūsų teiginius teismui, bandydamas įrodyti, kad tai yra šmeižtas. Strategijoje lygiai taip pat atvirai buvome įvardinę ir kitas žinomas Lietuvos verslo grupes, kurios savo veikloje pasižymėjo panašiais bruožais kaip ir R. Karbauskio grupė, bet į teismą 2014 metais kreipėsi vienintelis R. Karbauskis. Matyt jam, dėl jo ateities asmeninių politinių planų, labiausiai rūpėjo pasiekti, kad konservatoriai apie tai nebekalbėtų. Bet teisme R. Karbauskis pralaimėjo: teismas nusprendė, kad mūsų teiginiai nėra šmeižtas.

Dar daugiau, prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje, mūsų VSD ne vieną kartą savo viešose ataskaitose įvardijo, kad jie stebi tai, kaip Lietuvos verslas, turintis biznio interesų Rusijoje, yra vis intensyviau išnaudojamas, stengiantis pakenkti Lietuvos geopolitiniam saugumui. Ir tam nereikia, kad tokio lietuviško verslo savininkas lankytųsi Maskvoje ar Rusijoje. Užtenka apsilankyti ir kur nors Europoje, ir ten pabendrauti su priskirtu FSB pareigūnu.

Kokias pažymas, pateiktas Teismui, R. Karbauskis bando įvardinti niekinėmis?

Vienas iš epizodų teisme, kurį vis prisimena R. Karbauskis, buvo tas, jog teisėjas paprašė, kad jam būtų pateikta slapta VSD pažyma, kurios egzistavimą buvome paminėję, pristatydami savo parengtą „Minkštąją Rusijos sulaikymo strategiją“. Pažymoje buvo pateikta informacija, kaip viena iš žinomų Lietuvos verslo grupių (ne R. Karbauskio), siekdama geresnio kontrakto dėl jai svarbių žaliavų iš Rusijos tiekimo, Kremliaus prašymu sutiko imtis informacinių išpuolių prieš Lietuvoje įgyvendinamą svarbų strateginį energetikos projektą. Su tokia pažyma turėjome galimybių susipažinti dirbdami Vyriausybėje.

Savo viešose prezentacijose, neatskleisdami pažymos turinyje esančios slaptos informacijos, minėjome patį tokios pažymos egzistavimą, parodydami, kad mūsų nuogąstavimai dėl Lietuvos verslo ryšių su Rusija keliamų pavojų atsispindi ir VSD slaptose pažymose. R. Karbauskis, kaip šmeižtą skųsdamas įvarius mūsų viešų prezentacijų sakinius, apskundė ir sakinį, kuriame paminėjome ir minėtą VSD pažymą. Teisėjas, gavęs pačią pažymą, nustatė, ką prieš tai jam ir žodžiu aiškinome, kad pažymoje kalbama ne apie R. Karbauskio verslo grupę, o apie visai kitą, gerai žinomą ir įtakingą Lietuvos verslo grupę.

R. Karbauskis šį bylos epizodą bando paversti tariamu įrodymu, kad visos pažymos yra niekingos, bet pats toks R. Karbauskio išpuolis prieš minėtą VSD pažymą atrodo visai nerimtai: kaip ir visa mūsų „Minkštoji Rusijos sulaikymo strategija“ nebuvo vien tik apie R. Karbauskio verslą, taip ir minėtoji VSD pažyma nebuvo apie R. Karbauskio verslą. Pažyma buvo apie kitą lietuvišką, nuo Kremliaus malonės priklausantį konkretų verslą. Kartu tai buvo pažyma, leidžianti daryti išvadas apie platesnį reiškinį – lietuviškas verslas, priklausydamas nuo Kremliaus malonės, vardan savo biznio sėkmės gali sutikti dalyvauti Kremliaus „minkštųjų galių“ realizavimo projektuose.

2014 metais tokia mūsų partijos padaryta išvada daug kam atrodė kaip eilinis konservatorių „rusofobijos“ priepuolis. Šiandien, artėjant 2017 metams, kai apie panašius pavojus, pirmą kartą po 100 metų pertraukos, viešai prabyla Britanijos kontržvalgybos MI5 vadovas (https://www.theguardian.com/uk-news/2016/oct/31/andrew-parker-increasingly-aggressive-russia-a-growing-threat-to-uk-says-mi5-head?CMP=Share_iOSApp_Other), mūsų 2014 metų įžvalgos atrodo kaip savalaikis ankstyvas perspėjimas. Šiandien blogiau atrodo tai, kad apie tai ką šiomis dienomis kalba MI5 vadovas, ir tai, apie ką mes kalbėjome 2014 metų pradžioje, nei buvusioje, nei, drįstu spėti, būsimoje oficialioje Lietuvos valdžioje nebuvo ir nėra drįstama atvirai kalbėti. Kodėl taip yra Lietuvoje – galime tik spėlioti, bet mes šiandien esame pasirengę apie tai kalbėti garsiau, nei kalbėjome anksčiau. Nes jei ne Lietuvoje, tai platesniame Vakarų pasaulyje apie tai kalbama vis garsiau.

Dėl kokių įtakų Rytų ir Centrinėje Europoje yra susirūpinę didieji Vašingtono Think-Tank‘ai?

Apie Rusijos „minkštųjų galių“ įtakas vis garsiau ir atviriau kalbama didžiosiose Vakarų sostinėse. Tokių įtakų požymius daug kas įžvelgė Nyderlandų referendume prieš Ukrainos Asociacijos sutartį, Brexit‘o kampanijoje ir net bandant paveikti JAV Prezidento rinkimus. Skelbiami analitiniai darbai, kuriuose nagrinėjami Kremliaus ryšiai ir įtakos svarbioms politinėms jėgoms Vokietijoje, Prancūzijoje ar Britanijoje (https://www.theguardian.com/us-news/2016/nov/30/sweeping-us-laws-targeting-russian-interference-could-ensnare-trump).

Prieš kelias savaites garsus JAV think tank’as „Center for Strategic and International Studies“ (CSIS) paskelbė plačiai pasaulyje nuskambėjusį raportą „The Kremlin Playbook. Understanding Russian Influence in Central and Eastern Europe“ („Kremliaus Scenarijai: Rusijos įtakos Centrinėje ir Rytų Europoje supratimas“) (https://csis-prod.s3.amazonaws.com/…/160928_Conley_KremlinP…), kurio daugelis teiginių apie Rusijos „minkštąsias galias“ ir įtakas Centrinėje ir Rytų Europoje, ypač – apie verslo, turinčio interesų Rusijoje panaudojimą Kremliaus politikos naudai, visiškai sutampa su mūsų prieš dvejus metus skelbtais teiginiais. CSIS nagrinėja konkrečius tokių įtakų pavyzdžius kaimyninėje Latvijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje bei Serbijoje ir visur mato tas pačias tendencijas: toks verslas yra aktyvus visuomeniškai bei politiškai ir pasižymi antivakarietiškomis, Kremliui naudingomis politinėmis iniciatyvomis.

CSIS taip pat pateikia ir pluoštą rekomendacijų JAV ir Europos valstybių Vyriausybėms bei NATO ir ES vadovybėms, iš kurių svarbiausia yra primygtinis raginimas sukurti specialius instrumentus nelegalių rusiškų piniginių srautų, kurie panaudojami visuomeninei ar politinei veiklai tokiose šalyse kaip Lietuva, stebėjimui ir užkardymui, pasinaudojant patirtimi, kuri Vašingtone ir Vakaruose buvo sukaupta persekiojant nelegalius Irano pinigus, ar pastaruoju laikotarpiu stabdant teroristinės ISIS finansinį aktyvumą.

Kas pasikeitė po Krymo okupacijos?

Po to, kai Rusija 2014 m. pradžioje neteisėtai okupavo Krymą, ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje įvyko daug pokyčių. Lietuvoje niekas iš rimtų politikų nebedrįsta viešai abejoti Rusijos grėsme, ar Lietuvos narystės NATO ir ES geopolitiniais privalumais. Net tie, kurie kažkada deklaravo priešingas nuostatas, arba inicijavo pavojingas politines iniciatyvas, dabar stengiasi to nebeprisiminti. Ir tai yra gerai, kad Rusios agresija daug kam atvėrė akis.

Konservatoriai Lietuvoje nebėra vieniši, kalbėdami apie Rusijos karines grėsmes – didinamas gynybos finansavimas, perkami „Boxer‘iai“, NATO kariai bus dislokuoti Lietuvoje. Tam visi pritaria. Tačiau vis dar liekame vieniši, kada kalbame apie Rusijos „minkštųjų galių“ pavojus, kai sakome, kad Lietuvoje realizuojami vis nauji, panašūs į jau žinomus (a la V. Uspaskich), bet aukštesnės kokybės politiniai projektai. Belieka tikėti, kad nereikės naujos Kremliaus agresijos, kaip kad buvo Kryme, kad ir dėl Kremliaus „minkštųjų galių“ grėsmės supratimo, Lietuvoje nebeliktume vieniši.

Po Krymo okupacijos paaiškėjo ir pasikeitė kai kurie smulkesni praktiniai dalykai. Paaiškėjo ir tai, kad R. Karbauskio koncernas staiga ir neaiškiomis aplinkybėmis perėmė pelningą „Rosstelmaš“ pagamintų kombainų ir kitos agrotechnikos pardavimų Lietuvoje verslą. Taip pat paaiškėjo, kad R.Karbauskiui pavyko tai padaryti 2013 metais, netrukus po „sėkmingo“ referendumo prieš VAE projektą. Tai, kaip tai šiurkščiai ir nesąžiningai buvo padaryta, buvo plačiai rašyta Lietuvos spaudoje (http://valstietis.tv3.lt/naujienos/verslas/kaip-agrokoncernas-etiskai-trypia-versla/). Kas buvo taip plačiai nerašyta, tai tas faktas, kad „Rostselmaš“ savininkai, būdami artimi vienam iš Kremliaus veikėjų – D. Rogozin‘ui, buvo vieni iš Krymo „hibridinės“ okupacijos finansuotojų (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/v-putino-rusija-agresija-ukrainoje-kas-laukia-jos-architektu.d?id=65613494). Kita vertus, yra žinoma, kad ryšius su oligarchu V.M. Kantor tiesiogiai kontroliuoja kitas Kremliaus veikėjas V. Surkov‘as

Taigi R. Karbauskiui, kaip niekam kitam Lietuvoje, yra pasisekę turėti verslą, kuris tiesiogiai priklauso nuo įtakingiausių Kremliaus veikėjų – V. Surkov‘o ir D. Rogozin‘o. Turbūt tai yra tik atsitiktinis sutapimas, kad kaip tik po Krymo okupacijos būtent R. Karbauskis atgaivino savo politinį aktyvumą Lietuvoje. Ir padarė tai labai sėkmingai.

Kodėl toks dėmesys R. Karbauskiui?

Tačiau tokia sėkmė pritraukia dėmesį. Natūralu, kad dėl to norisi pateikti daug klausimų. Juos pabaigoje ir užduodu. Tai darau remdamasis ne kokiomis nors slaptomis ar paviešintomis pažymomis, o paties R. Karbauskio žiniasklaidai sakytais žodžiais, po kurių yra likę labai daug neaiškumų. Po rinkimų į juos dar labiau reikia atsakymų. Ne tik konservatoriams, bet ir tiems, ką R. Karbauskio politinė lyderystė atvedė į Seimą ir Vyriausybę.

R. Karbauskio verslo (tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje) detalios aplinkybes susilaukia ypatingo dėmesio dėl paties R. Karbauskio visuomeninio ir politinio aktyvumo. Tuo jis skiriasi nuo kitų verslininkų, kurie net turėdami intensyvių biznio interesų Rusijoje, nėra aktyvūs Lietuvos visuomeniniame ar politiniame gyvenime ir todėl jų verslo aplinkybės nėra tiek svarbios ir įdomios kitiems valstybės politikos dalyviams ar šio proceso stebėtojams. R. Karbauskio verslo, susijusio su Rusija, ir jo politinio aktyvumo Lietuvoje sinergija yra visiškai analogiška tam, ką tyrinėdami kitas Centrinės Europos valstybes (Latviją, Slovakiją, Vengriją, Bulgariją, Serbiją) su nerimu savo minėtoje studijoje vertina JAV veikiantis CSIS think-tank’as.

Naujosios Vyriausybės ir jos programos kol kas negalime kaltinti tokiu prorusiškumu, kokį CSIS pastebi kitose Centrinės Europos valstybėse, kur tokiam valstybių geopolitikos poslinkiui didžiausią įtaką daro didelių verslo interesų Rusijos rinkoje turintys verslininkai, tapę savo šalių įtakingais politikais, tačiau negalime neprisiminti ankstesnių R. Karbauskio skambių ir sėkmingų didelio masto politinių iniciatyvų, kurias visas vienijo antivakarietiškas pobūdis, neretai padedantis Rusijai išsaugoti savo įtakas Lietuvoje, ypač mūsų energetikoje. R. Karbauskio pastarųjų metų politinio aktyvumo padidėjimas visiškai atitinka mūsų partijos 2014 metų pradžioje paskelbtame strateginiame dokumente „Minkštoji Rusijos sulaikymo strategija“ pateiktą įžvalgą, kad tokio pobūdžio verslininkai Lietuvos politikoje turės vis didesnę įtaką, ir tai gali sutapti su Kremliaus strateginiais interesais.

Todėl R. Karbauskis turi nesistebėti, kad jo verslo kūrimosi, plėtotės aplinkybėms ir šiandieninei būsenai mes skiriame ir skirsime daug dėmesio, siekdami gauti kiek galima išsamesnius atsakymus į natūralius klausimus, susijusius su jo verslu. Nervingi atsakymai, arba nepilni atsakymai, ar tarpusavyje prieštaraujantys atsakymai sukels tik dar daugiau klausimų.

Tikiuosi, kad R.Karbauskis tokių klausimų uždavimą priims kaip neišvengiamą savo šlovės pasekmę ir pabandys į juos racionaliai atsakyti bei nepradės vėl aiškinti, kad Marius Laurinavičius yra mano draugas.

Marius Laurinavičius nėra mano draugas, tačiau jo geopolitines įžvalgas apie Rusiją aš vertinu kaip ypač gilias ir objektyvias. Mėgstu diskutuoti su juo apie tai įvairiuose tarptautiniuose forumuose ir seminaruose. Tikiuosi, kad ir R. Karbauskis tai pamėgs.

Klausimai, į kuriuos norėtųsi išgirsti R. Karbauskio atsakymus

Pats R. Karbauskis teigia, kad 1993 m. įsteigė UAB „Agrokoncernas“, kuris savo veiklą pradėjo nuo to, kad pirko „Acron“ trąšas Rusijoje ir jas parduodavo Lenkijoje. Tik vėliau pradėjo prekybą tokiomis trąšomis Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse. Iš viešos informacijos galima spėti, kad UAB „Agrokoncernas“ prekiauja ir kitose Rusijos gamyklose pagamintomis įvairiomis trąšomis. Kaip keitėsiprekybos įvairiomis iš Rusijos įvežamomis trąšomis apimtys ir rinkos nėra skelbta, nėra žinoma, o tai verčia spėlioti, kartais ir įtarinėti. V. Uspaskicho prekybos Rusijos dujomis kasmetinės apimtys buvo gerai žinomos. R. Karbauskis turėtų pats pasirūpinti, kad tokia informacija nuo pat 1993 metų būtų žinoma Lietuvos piliečiams.

Pats R. Karbauskis 1996 ir 2000 metais viešai skelbė, kad jo valdomas „Agrokoncernas“ yra „Acron“ kompanijos atstovas Lietuvoje. Tik šiais metais R. Karbauskis ėmėsi šią senai savo skelbtą žinią paneiginėti. Toks skelbiamos žinios pasikeitimas verčia klausti –ar tai reiškia, kad kažkada, po 2000 metų, pasikeitė „Agrokoncerno“ ir „Acron“ komerciniai santykiai? Jeigu tai yra tiesa, tada turėtų būti viešai paaiškinta, kada tokie santykiai pasikeitė, o taip pat ir tai – ar galima teigti, kad tuo metu, kai 1996 ir 2000 m. buvo skelbiama, kad „Agrokoncernas“ atstovauja „Acron“ konsorciumui, kad „Agrokoncernas“ turėjo monopolinę teisę į tokį atstovavimą Lietuvoje.

Rusijos informaciniuose tinklalapiuose yra skelbiama, kad Rusijos oligarchas V. M. Kantor‘as, 1993 metais privatizavęs „Acron“, įmonės produkcijos eksportą nedelsdamas pradėjo vykdyti per ofšorines kompanijas, registruotas Panamoje ir Gibraltare. Ir tai leido jam dalį įmonės uždirbtų lėšų pervesti į privačias sąskaitas. Ar R. Karbauskio valdomas „Agrokoncernas“, tuo metu prekiaudamas „Acron“ trąšomis Lenkijoje ir Baltijos valstybėse, vykdė atsiskaitymus su „Acron“ kompanija per šias ofšorines kompanijas? Ar V. M. Kantor‘ui dalį ofšorinėse kompanijose sukauptų „Acron“ lėšų perkeliant į asmenines sąskaitas kokios nors lėšos patekdavo į R. Karbauskio ar jo verslo dispoziciją? Ar šiuo metu „Acron“ kompanijos prekyba trąšomis arba finansiniai prekybiniai atsiskaitymai ir toliau vykdoma per ofšorines kompanijas?

Karbauskis viešai aiškina, kad su Rusijos įmonių, iš kurių perka trąšas,atstovais asmeniškai nebendrauja, Rusijoje nesilanko. Yra žinoma, kad „Acron“ koncernas savo tarptautinę prekybą vykdo per atstovybę Šveicarijoje. R. Karbauskis aiškina, kad Šveicarijoje lankėsi tik daugiau nei prieš 20 metų, kai su viena įmone tarėsi dėl jų gaminamų agrotechninių purkštukų prekybos Lietuvoje. R. Karbauskis turėtų detaliau paaiškinti, kodėl dėl purkštukų menkavertės prekybos jis pats važiavo derėtis į Šveicariją, o dėl šimtamilijoninių kontraktų prekiauti Rusijoje pagamintomis trąšomis jis nesidera ir nevažiuoja nei į Rusiją, nei į Šveicariją. Turėtų būti paaiškinta, kaip R. Karbauskio valdomas „Agrokoncernas“ derasi ir sudaro sutartis su Rusijos įmonėmis, kurių pagamintomis trąšomis prekiauja „Agrokoncernas“.

Iš R. Karbauskio skurdžiai pateikiamos informacijos apie savo verslo kilmę ir santykius su verslo partneriais Rusijoje, akivaizdu, kad yra bandoma nuslėpti neišvengiamus darbinius kontaktus Rusijoje, taip pat ir su „Acron“ atstovais. Ar tokio slapukavimo negalima paaiškinti tuo, kad kuri nors iš politiškai angažuotų R. Karbauskio akcijų (prieš Lietuvos narystę NATO, prieš VAE projektą, prieš skalūnų dujų žvalgybą, prieš europietiškas žemės pardavimo taisykles) buvo organizuota sulaukus pažado, kad už tai bus pagerintos verslo sąlygos Rusijoje? Apie tokius Kremliaus veikimo būduspastaraisiais metais viešai perspėja VSD.

Po 2012 metų „sėkmingo“ referendumo prieš VAE vienas iš aktyvių referendumo rėmėjų R. Karbauskis 2013 metais perėmė išskirtinę teisę prekiauti „Rostselmash“ žemės ūkio technika Lietuvoje. Kito aktyvaus referendumo rėmėjo Seimo nario V. Žiemelio sūnus, žinomas verslininkas G. Žiemelis tais pačiais 2013 metais laimėjo koncesiją statyti naują Ramenskoye aerouostą prie Maskvos. Ir vienas, ir kitas verslas ar verslo projektas Rusijoje pasižymi glaudžiais ryšiais su Kremliumi. Belieka paklausti – ar po sėkmingų šių metų Seimo rinkimų, R. Karbauskis planuoja įsigyti dar kokius nors verslus, glaudžiai susijusius su Rusija?

Ar R. Karbauskis yra susipažinęs su minėta amerikiečių think-tank’o CSIS analitine studija „Kremliaus scenarijai“ ir joje išdėstytais konkrečiais techniniais siūlymais, kokių veiksmų turi imtis Vakarų valstybės, kad užkardytų kelią tam, kad verslas susijęs su Rusija, nedarytų žalingo poveikio nacionalinių valstybių politikoms? Ar yra susipažinęs su JAV Kongrese svarstomais įstatymais, kurie numato JAV valdžios prievolę įsteigti specialų komitetą, kuris realizuotų tokias užkardymo priemones visame pasaulyje (https://www.theguardian.com/us-news/2016/nov/30/sweeping-us-laws-targeting-russian-interference-could-ensnare-trump). Ar R. Karbauskis supranta, kad jis, jo verslo sąsajos su Rusija ir jo politinė veikla gali tapti šių naujų ir reikšmingų JAV administracijos iniciatyvų taikiniu?

Palinkėjimas R. Karbauskiui

Pabaigai norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad tie klausimai ir dėmesys R. Karbauskio asmeniui nereiškia kokio nors išankstinio priešiškumo ar juolab – apkaltinimo. Tiesiog politinio gyvenimo tikrovė yra tokia, kad politikams verslas Rusijoje kelia nemenkas rizikas ir iš ten galėjo ar gali ateiti bandymai daryti kokias nors mūsų valstybei pavojingas įtakas. Dėl to ir norėtume, kad į kylančius klausimus būtų atsakoma bent jau ne mažiau įtikinamai, kaip savo laiku tai yra padaręs V. Uspaskichas, o visuomenė turėtų galimybę įsitikinti, kad naujųjų politikai nepersekioja jokie grėsmingi šešėliai iš praeities. Šešėliai iš praeities, kuriuos buvo bandoma paslėpti, jau nugriovė vieną naujos Vyriausybės ministrą. Jaunas nevykęs ministras jau padarė išvadą – slėpti savo praeities šešėlius politikoje yra labai pavojinga. Lygiai tokią pat išvadą kiek galima greičiau turėtų padaryti ir Ramūnas Karbauskis.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt portalas.

2016.12.11; 08:05

Garry Kuepper / Politico

„Opozicijoje esanti Estijos Centro partija seniai pasisako už glaudesnius ryšius su Maskva, bet kandidatė į prezidentus Mailis Reps nutraukė tą tradiciją ir pareiškė, kad „nedraugauja su Rusija“, – praneša Politico žurnalistas Garis Kuperis. 

Talinas. Estijos parlamentas. Čia netrukus bus renkamas naujasis Estijos prezidentas.
Talinas. Estijos parlamentas. Čia netrukus bus renkamas naujasis Estijos prezidentas.

„Maskvos agresijos Kryme ir Rytų Ukrainoje fone Estijos prezidento postas, iš esmės simbolinis, įgijo svorio. Tai iš dalies atsitiko dėl to, kad veikiantis prezidentas Tomas Hendrikas Ilvesas energingai įtikinėja ES ir NATO ginti Estiją ir jos Baltijos kaimynes“, – sakoma straipsnyje.

Rugpjūčio 29 dieną Estijos parlamento nariai balsuodami rinks naują prezidentą. Tikriausiai nė vienas iš trijų kandidatų nesurinks dviejų trečdalių balsų ir rugsėjy teks sušaukti rinkikų kolegiją – 335 deputatus ir vietinės valdžios institucijų lyderius.

Kaip rodo deputatų apklausa, pagrindinė kova vyks tarp Sijmo Kalaso (Reformų partija) ir Reps, o centrinė debatų tema bus santykiai su Rusija.

Leidinio duomenimis, maždaug ketvirtadalis iš 1 300 000 Estijos gyventojų – rusakalbiai. „Jie nepakankamai integruoti – jie žiūri Rusijos televiziją, seka Maskvos politiką ir turi Rusijos pasus – tai kelia nerimą daugeliui etninių estų, ypač nuo tada, kai 2014 metais Rusija aneksavo Krymą. Vienas iš pateisinimų, kuriais Maskva motyvuoja savo ekspansinę politiką šalia jos sienų, – tariamas poreikis ginti tas mažumas“, – sakoma straipsnyje.

2004 metais Centro partija sudarė bendradarbiavimo susitarimą su „Vieningąja Rusija“.

Partijos lyderis Edgaras Savisaaras – vienas iš populiariausių politikų tarp rusų mažumos. „Estijos vidaus saugumo tarnybos nuomone, jis rizikuoja pakliūti Rusijos įtakon“, – praneša autorius.

Šiemet Reps pranoko Savisaarą partijos vidaus ginčuose už teisę kandidatuoti į prezidentus. Ji nesėkmingai stengėsi nutraukti susitarimą su „Vieningąja Rusija“, motyvuodama tuo, kad „pasikeitė geopolitinė situacija“.

„Aš tikrai nedraugauju su Rusija“, – sakė Reps leidiniui. Ji pabrėžė, kad surašė Europos Tarybai keletą pranešimų, kur kritikuotas Rusijos elgesys su Ukraina ir detaliai aprašyti žmogaus teisių pažeidimai įvairiose šalyse, įskaitant Rusiją.

„Tai nereiškia, kad Reps nusiteikusi prieš Rusiją. Ji sakė, jog jos partija visada laikėsi minties, kad „Estijos saugumas smarkiai sustiprės, jeigu bus geri mūsų santykiai su kaimynais“, taip pat ir Rusijos piliečiais. Kita reformatorė iš jos partijos – parlamentinės frakcijos lyderė Kadri Simson – apkaltino Reformų partiją, kad ši naudoja Rusiją „rinkėjams gąsdinti“, – rašo leidinys.

„Centro partija koncentruojasi į ekonomiką, – pridūrė Simson. – Svarbu, kad kitas prezidentas užsiimtų vidaus problemomis“.

Trečias kandidatas į prezidentus – Alaras Jyksas, kurį remia dvi nedidelės dešiniosios partijos.

„Esminiu Rusijos klausimu jis užima tarpinę poziciją tarp Reformų partijos, kuri visapusiškai susitelkusi į Maskvos grėsmes, ir Centro partijos, kuri domisi visu kitu“, – rašo leidinys.

„Mes turime palaikyti kiek tik įmanoma geriausius santykius su visais savo kaimynais, bet mes neturime užmiršti, ką Rusija padarė Ukrainoje, Kryme, Gruzijoje“, – sakė Jyksas interviu leidiniui.

Informacijos šaltinis: Politico.

2016.08.24; 05:16

Premjeras, vieną praėjusios savaitės rytą, eilinį kartą „pakalbėjo“ – apie Rusijos „įtaką“ mokytojų streikui. Kitą rytą savo žodžius atšaukė. Ir atsiprašė.

Šiokia tokia pažanga palyginti su ankstesniais kartais. Vis tiek man skambina užsienio, tarp jų ir Rusijos, žurnalistai bei ironiškai šypsodamiesi prašo komentarų. Ginu Premjerą, sakydamas, kad visiems pasitaiko suklysti, nors labai norisi pasakyti, ką iš tikrųjų galvoju.

Continue reading „Andrius Kubilius. Ar Lietuva dar turi Vyriausybę?”

Žurnalas „Valstybė“ viename iš paskutiniųjų savo numerių paskelbė analitinę redaktoriaus Eduardo Eigirdo medžiagą apie šimtą žmonių, kurių veikla, interesai ir vertybės lemia mūsų valstybės ateitį („100 žmonių, kurių veikla, interesai ir vertybės aktualios Lietuvai“). Kas tie žmonės? Kodėl jie įtakingi?

Aktualijų portalas Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia minėto rašinio ištrauką, kurioje kalbama apie VSD direktorių Darių Jauniškį ir saugumo struktūroms iškylančias problemas.

Continue reading „Kas trukdo VSD tapti neigiamą išorės įtaką mažinančia jėga?”

2013 m. vasarį Lietuvos žiniasklaidos puslapius sudrebino antraštės, skelbiančios, kad tuometis Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas slapta susitiko su Rusijos atomines elektrines Lietuvos pasienyje statančia bendrove „Rosatom“: „Seimo vadovo susitikimą su „Rosatom“ inicijavęs M. Bastys neatskleidžia kitų pokalbio dalyvių“, „Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas nepanoro konservatoriams teisintis dėl susitikimo su „Rosatom“, „Kremliaus valdomas „Rosatom“ nori įsilieti į Visagino AE projektą“ ir t. t. 

Continue reading „Didžioji V. Gedvilo ir Lietuvos žiniasklaidos paslaptis”