Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo“

Paskutinę kalendorinės vasaros dieną sukanka 25-eri metai, kai iš nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos išvesta Rusijos kariuomenė.

Laisvę varžiusi svetima kariuomenė iš Lietuvos buvo išvesta metais anksčiau nei iš Vokietijos ir Lenkijos.

Paskutinę rugpjūčio dieną 1993 metais, likus penkiolikai minučių iki rugsėjo 1-osios, iš Lietuvos išvyko paskutinis Rusijos karinio traukinio sąstatas su desantinio pulko kariais. Taip buvo įgyvendintas 1992 metų rugsėjo 8 dieną Lietuvos krašto apsaugos ir Rusijos gynybos ministrų parašais patvirtintas grafikas.

Lietuva tapo pirmąja Baltijos šalimi, kurią paliko svetima kariuomenė. Tai buvo įvertinta kaip didelė jaunos valstybės politikų pergalė. Rusijos kariuomenės išvedimas buvo ir vienas didžiausių atgimstančios Lietuvos diplomatijos laimėjimų.

Tiesa, iki 1993-iųjų rudens pabaigos Lietuvoje dar buvo likę apie pusantro šimto Rusijos kariškių, kurių statusas buvo įteisintas atskiru susitarimu. Jie turėjo pasirūpinti, kad Rusijos kariuomenės sprogmenys ir šaudmenys būtų be nesklandumų išvežti iš Lietuvoje buvusių sandėlių.

Derybos dėl Rusijos kariuomenės padalinių išvedimo prasidėjo 1990 metų vasarą, tačiau pirmasis oficialus Lietuvos ir Rusijos derybų delegacijų sutikimas įvyko tik po pusantrų metų – 1992 metų sausio 29 dieną. Po savaitės tuometis krašto apsaugos viceministras Jonas Gečas pasirašė pirmąjį Rusijos karinio objekto priėmimo-perdavimo aktą dėl statinių Vilniaus rajono Mickūnų miestelyje.

Derybas su Rusijos atstovais vedė Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo vicepirmininko Česlovo Stankevičiaus vadovaujama delegacija.

1992 metų rugsėjį tuometis krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius ir Rusijos gynybos ministras Pavelas Gračiovas Maskvoje pasirašė Rusijos kariuomenės išvedimo grafiką. Tuo metu Lietuvos teritorijoje buvo apie 22 tūkstančius Rusijos kariškių. Tai sudarė 5 divizijas ir 295 atskirus kovinius bei aptarnaujančios paskirties padalinius.

Iš visų SSRS respublikų Lietuva buvo labiausiai į Vakarus nutolęs kraštas. Todėl šioje vietoje kariškiai buvo sukūrę placdarmą desanto grupuotėms, kurias būtų galima greitai permesti į reikalingą vietą regione.

Prezidentas Algirdas Brazauskas yra sakęs, kad gerai prisimena tą dieną, kai Kenos geležinkelio stotyje paskutinis svetimos kariuomenės ešelonas kirto sieną. Čia paskutiniųjų karių laukė simbolinės vaišės, tačiau tada iš Kauno vėluojančio traukinio buvo nutarta nė nestabdyti.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.31; 08:48

Rusija surengs didžiausio masto karines pratybas nuo Sovietų Sąjungos laikų. Jose dalyvaus ir Kinijos bei Mongolijos pajėgos, pranešė Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu.

Rugsėjo 11-15 dienomis rytinėje Rusijos dalyje vyksiančiose pratybose „Vostok“ („Rytai“) dalyvaus sausumos, oro ir jūrų laivyno pajėgos – iš viso daugiau kaip 300 tūkst. kariškių. Tai bus didžiausios šalies pajėgų pratybos nuo 1981 metų, valstybinė šalies žiniasklaida citavo S. Šoigu.

Pernai karinių pratybų seriją Rusija buvo surengusi vakariniuose šalies regionuose. Pratybose „Zapad“ („Vakarai“) dalyvavo bemaž 13 tūkst. karių, tarp jų – ir Baltarusijos kariškiai.

Tuomet šie manevrai vertė NATO nares nerimauti, kad taip Rusija repetuoja galimus invazijos į Baltijos šalis scenarijus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.29; 06:00

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kovo 6 d. Sirijoje sudužo Rusijos transporto lėktuvas An-26. Žuvo visi: 6 įgulos nariai ir 33 keleiviai – Rusijos kariuomenės karininkai, tarp jų generolas majoras. Valstybinis televizijos kanalas „Rosija-1“ pokalbių laidoje „60 minučių“ šiai katastrofai skyrė 1 minutę. Laidos dalyviai puolė toliau aptarinėti Rusijos ir Ukrainos nesutarimų dėl dujų… Maskva labai nemėgsta komentuoti nemalonių naujienų. Ypač prieš  rinkimus.

Kosminėms pajėgoms padedant…

2016 metų pavasarį vienas Rusijos generalinio štabo viršininkų pranešė, kad Sirijoje veikia Specialiųjų operacijų pajėgos (kai kuriais duomenimis, pasirodė dar iki pradedant operaciją 2015-ųjų rudenį). Generolas pulkininkas valstybiniam laikraščiui „Rosijskaja gazeta“ pasakė Neslėpsiu (Не буду скрывать) praėjus kelioms dienoms po to, kai mūšyje dėl Palmyros žuvo šių pajėgų vyresnysis leitenantas, žvalgęs taikinius karinių kosminių pajėgų atakoms.

Vasario 27 d. Rusijos aneksuotame Kryme, Simferopolyje, paminėta Specialiųjų operacijų pajėgų diena. Mitingo dalyviai padėjo gėlių prie paminklo „Mandagiems žmonėms“ (tiesą sakant, ten išlietas vienas žmogus, labiau panašus į kokį kosminį ateivį, ir katinas). Maskvoje ši diena praėjo be žmonių sueigų, bent jau žiniasklaida apie jas neužsiminė.

Calend.ru  paaiškina, kodėl Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas 2015 metų pradžioje būtent šią metų dieną paskelbė šventine, kitaip dar vadinama „Mandagių žmonių diena“. Būtent 2014 metų naktį į vasario 27-ąją Kryme Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dislokavimo vietas blokavo ir visus pusiasalyje esančius strateginius objektus užėmė nežinomi žmonės maskuojamąja uniforma be atpažinimo ir skiriamųjų ženklų. Su vietos gyventojais jie elgėsi „labai mandagiai“. Po kelių savaičių Putinas paaiškino, kad mandagūs žmonės (anot Calend.ru, jis taip pavadino būtent Rusijos specialiųjų operacijų pajėgų karius) garantavo Krymo gyventojams galimybę laisvai pareikšti savo valią referendume dėl Krymo statuso. Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu kažin kaip ypatingai dialektiškai juos palygino su nesančia juoda kate, kuri protinga, drąsi ir mandagi.

Apie tokių pajėgų (SSO) sudarymą oficialiai paskelbta 2013 metų kovo mėnesį. Jų sudėtį sudaro išimtinai pagal kontraktą Rusijos kariuomenėje tarnaujantys kariai. Gynybos ministerijos išaiškinimu, specialiųjų operacijų pajėgos naudoja įprastoms pajėgoms nebūdingus kovinių veiksmų metodus ir būdus, tarp jų – ir partizaninius (разведывательно-диверсионные, подрывные, контртеррористические, контрдиверсионные, контрразведывательные, партизанские, антипартизанские и другие действия). Joms įsakinėja Vadovybė, pavaldi tiesiogiai Generalinio štabo viršininkui. Rusijos naujienų tarnyba „Novosti“savo ruožtu paaiškino, kuo nė jokiai Rusijos kariuomenės rūšiai nepriskiriamos Specialiųjų operacijų pajėgos skiriasi nuo specialiosios paskirties padalinių („Alfa“ ir „Vympel“): tai ne mažos iš aukšto lygio profesionalų sudarytos specialiosios grupės, o galingos tokių pat profesionalų kariuomenės pajėgos. Jos turi teisę, iškilus reikalui, pasitelkti karinių kosminių pajėgų ir karinio jūrų laivyno dalinius. Kai kuriais duomenimis, SSO tarnauja 14 tūkstančių karių, iš kurių 12 tūkstančių sudaro liūdnai pagarsėjusios Generalinio štabo vyriausiosios valdybos (anksčiau vadintos GRU) ugdytiniai.

Oficialiai, Alepo miestą 2016 metų pabaigoje užėmė Sirijos vyriausybinės pajėgos (Sirijos armija, SSA), padedamos Rusijos karinių kosminių pajėgų. Tarptautinė žmogaus teisių gynybos organizacija „Human Rights Watch“ pareiškė, jog šios operacijos negalima vadinti „Alepo išlaisvinimu“, nes tai buvo miesto sunaikinimas, lydimas kariavimo įstatymų pažeidimų, o gal ir karo nusikaltimų (Rusijos ir Sirijos aviacijos bombordavimų metu žuvo apie 3 tūkstančiai žmonių). “The Wall Street Journal” parašė, jog prie Alepo užėmimo labiausiai prisidėjo Rusijos specialiųjų operacijų pajėgų kariai (“Russian Special Forces Seen as Key to Aleppo Victory”). Daugelis jų žygių liko paslaptimi, tačiau sužinoja juos sėkmingai medžiojus sukilėlių vadus miesto rytinėje dalyje… 2017 metų pavasarį Palmyra, kaip pranešė Rusijos žiniasklaida, buvo pakartotinai išlaisvinta ir didžiausiu indėliu prie to prisidėjo specialiųjų operacijų bei karinės kosminės pajėgos.

Šešėliai dingsta vidurdienį

2017 metų rudenį leidinys„Vojenoje obozrenije“ pranešė, jog greičiau nei per mėnesį Sirijos kariuomenė išlaisvino didžiąją dalį Deir ez Zoro miesto, išbuvusio apsiaustyje trejus metus, ir persikėlė per Eufratą. „Islamo valstybės“ priešinimasis Sirijos rytuose baigiamas palaužti ir dabar, nesibaiminant atskleisti karinės paslapties, galima kalbėti apie pajėgas, kurios iki šiol buvo slepiamos šešėlyje. Nors pastarosios pergalės laurai oficialiai vėl teko Sirijos armijos generolo Suhelio vadovaujamiems elitiniams daliniams („Tiger Force“), pagrindinį darbą padarė Rusijos savanoriai, siejami su Vagnerio PKK.

Kaip rašoma „Vojenoje obozrenije“ tekste („Российские добровольцы: их вклад в успех сирийской операции“), savanoriai padėjo Sirijos armijai pasiekti ne vieną pergalę. Palmyra, Alepas, Deir ez Zoras, taip pat daugybė bevardžių aukštumų ir vietovių, kur Rusijos kariai-savanoriai kovojo dėl pergalės prieš terorizmą Sirijoje, visiems laikams įrašyti į PKK karinės šlovės metraštį. Beje, šiame tekste randame visiškai be patetikos parašyta: dabar Rusijos savanoriai saugo Sirijos kariuomenei prieigas verslovių išlaisvinimui kairiajame Eufrato krante (tai yra tose vietose, kur įvyko vasario 8-osios incidentas).

Rusijos gynybos ministerijos pranešimu, 2017 metų rugsėjo 2 d. strategiškai svarbų miestą Akerbatą išlaisvino vyriausybinės kariuomenės padaliniai, padedami Rusijos karinių kosminių pajėgų, tačiau žurnalistų pašnekovai tvirtino, kad paskutinįjį teroristų pasipriešinimo židinį ėmė vien Rusijos privačių karinių kompanijų brigados. Siriečiai įžengė po jų – mes dargi pasitraukėme į šoną, kad nenufilmuotų kartu su jais naujienoms.

Iš tikrųjų – apie Sirijos kareivius juos savo akimis mačiusieji atsiliepia nekaip. Pasak vieno „Vagnerio grupės“ nario, Sirijos kareivių darbą dirbo kiti: „Vagneris“, „ISIS-hunters“ (SAA elitinis specialusis padalinys, 2017 metų pradžioje sukūrė ir finansuoja Rusijos specialiosios tarnybos, „medžiotojus“ apmokė Specialiųjų operacijų pajėgų instruktoriai), iraniečių specialieji padaliniai  (daugiausia “Hezbollah”, kai kada “The Islamic Revolutionary Guard Corps”), kai kurie Sirijos armijos daliniai; palaikė Rusijos karinės kosminės pajėgos, dar veikė specialiųjų operacijų pajėgos. Apie įsimintiną mūšį, kuriame teko dalyvauti, žurnalisto pašnekovas atsisakė papasakoti (nenorįs atskleisti nei vietos, nei aplinkybių): Galiu viena pasakyti, „Vagneris“ – tai patrankų mėsa, ten vykdant užduotį nuostolių ne itin paisoma.

Kitas pašnekovas prisiminė pirmąjį Palmyros išlaisvinimą, 2016-ųjų pavasarį: Iš pradžių dirba „Vagnerio“ vyrukai, po to eina Rusijos sausumos daliniai, vėliau jau arabai ir kameros. „Vagnerio grupę“ siuntė daugiausia į karščiausias vietas – kad mažesni būtų Sirijos reguliariųjų pajėgų nuostoliai. Dar du „Vagnerio grupės“ nariai 2016 metų vasaros pabaigoje britų televizijos kanalui „Sky News“ pasakė, kad samdinius suntė į savižudiškas misijas (самоубийственные миссии) – priešininkui apdoroti prieš Sirijos reguliariųjų pajėgų puolimą. Palmyros šturmo metu mes buvome kaip patrankų mėsa (Во время штурма Пальмиры нас использовали как пушечное мясо). Vieno „Sky News“ pašnekovų duomenimis, Sirijoje žuvo iki 500-600 samdinių, arba kas antras… O dar vienas buvęs „Vagnerio grupės“ narys, dalyvavęs mūšiuose Sirijoje, aiškino žurnalistams, kad pulti kaktomuša – mėgstama „Vagnerio“ taktika. Dėl to dideli nuostoliai – vos ne kas trečias virsta „kroviniu 200“ (žuvęs) arba „300“ (sužeistas). 

2017 metų rudenį buvęs „Donecko liaudies respublikos gynybos ministras“ Strelkovas-Girkinas savo internetiniams skaitytojams pranešė: į Siriją gena vis naujas partijas patrankų mėsos – buvusius Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ kovotojus. Jo žodžiais, „Vagnerio grupę“ sudaro dviejų kategorijų kariai – „elitas“ (specialiosioms operacijoms vykdyti) ir „nurašomieji“. Į pastarąją kategoriją patenka suklaidinti ir viskuo nusivylę „Novorosijos“ savanoriai – utilizavimui. Tiesa, didelius nuostolius patiria ir „elitiniai“. Girkinas jų neužjaučia: iš savanorių eiti į samdinius ir žūti toliausiai nuo Tėvynės, kai tuo tarpu labai greitai prireiks kareivių jai pačiai ginti – tai ne išeitis, o išdavyste kvepiantis dalykas. Jam pritariama: Dalyvavimas Afganistano kare buvo baisu, tačiau šioji avantiūra – košmaras. Tiesiog žmonių utilizavimas. Dar vienas: Dabar su vyruku kalbėjau, sužeistas guli ligoninėje. Iš 300 vaikinų per du mėnesius gyvų liko 8…

Kadangi Specialiųjų operacijų pajėgų Rusijoje ir užsienyje vykdomos užduotys pernelyg neafišuojamos, o kariaujama kaip ir nesilaikant karo įstatymų ir papročių, tai galima manyti SSO pasitelkiant ne tik kosmines pajėgas (Kryme mandagūs žmonės veikė sykiu su jūrų pėstininkais, oro desanto ir motorizuotais šaulių padaliniais, „vietos savigyna“ ir dar visokiausio plauko ginkluotais asmenimis). Juk Putinas 2014 m. kovo 4 d. pasakė, kad Rusijos kariai stovės už žmonių nugarų, ne priekyje, o už nugarų – ir tegul tik pamėgina ukrainiečiai šaudyti į savus žmones… Tad kodėl vykdant ekspedicinę misiją pirma nepasiuntus į ugnį tų, kurios Girkinas pavadino nurašomaisiais (расходники), o tada tęsti specialiąją operaciją su visokeriopai brangintinu elitu? Juo labiau kad valstybė, kaip parašė Kremliaus propagandos flagmanas RT, neprivalo atsiskaityti dėl operacijų rezultatų ir patirtų nuostolių.

Kariuomenė. Pati tikriausia!

„Laisvės“ radijo apžvalgininkas, Ukrainos publicistas Vitalijus Bortnikovas netrukus po kalbamo incidento Sirijoje perspėjo: pasikliauti žiniasklaidos pranešimais, kad dauguma ten žuvusiųjų yra „Vagnerio grupės“ samdiniai, juo labiau – savanoriai, reiškia vėl pakliūti į Kremliaus apgaulės tinklus. Privačios karinės kompanijos, – pasak jo, – tam ir sukurtos, kad Rusijos aukščiausiajai valdžiai – politinei ir karinei – nereikėtų atsakyti už savo pavaldinių avantiūras. Tuo tarpu iš tikrųjų šios kompanijos – tokie patys Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų padaliniai. Publicistas primena daug triukšmo sukėlusią nuotrauką, kurioje Putinas pozuoja su ordinus prisisegusiais „Vagnerio grupės“ vadais Dmitrijumi Utkinu ir Andrejumi Troševu bei dar dviem jų bendrais (kalbama, Troševui „Rusijos didvyrio“ vardas suteiktas už Palmyros paėmimą). Rusijos didvyrio žvaigždė ir ordinas „Už narsumą“ – aukščiausi kariniai apdovanojimai ir už dalyvavimą kokiose privačiose operacijose, Portnikovo nuomone,  jie neteikiami.

Vadinamosios privačios karinės kompanijos niekur nevyksta pačios – jos atliekamos Rusijos vadovybės įsakymus. Tuo tarpu pati vadovybė neprisiima jokios atsakomybės. Todėl susitarti su ja dėl ko nors yra visiškai neįmanoma. Ir tai – Kremliaus gudrystės esmė. Donbase savanoriai gali padėti ginklus ir pasitraukti, tačiau „Vagneris“ liks. Ir toliau kontroliuos okupuotas teritorijas ne blogiau už reguliariąją kariuomenę. Tai todėl, kad „Vagneris“ ir yra reguliarioji kariuomenė, dar daugiau – parengta diversijų ir teroro vykdymui, – teigia Vitalijus Bortnikovas. – Todėl, kad po „Vagnerio“ kauke slepiasi Putinas.

2017 metų rudenį Ukrainos saugumo tarnyba paskelbė, kas nustatyta tiriant šalies rytuose separatistų pusėje kariavusios samdinių grupės nusikalstamą veikimą. Ukrainos saugumiečiai nustatė, kad aukščiausiu „Vagnerio“ globėju buvo Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko pavaduotojas Nikolajus Bogdanovskis, o tiesiogiai jam vadovavo generolas majoras Jevgenijus Nikiforovas. Ukrainos saugumiečiai  „Vagnerio PKK“ narius laiko Rusijos ginkluotųjų pajėgų kariais (военнослужащими Вооруженных сил Российской Федерации). Mat sutinkamai su 2017-ųjų pradžioje įsiteisėjusiomis įstatymo dėl karinės prievolės pataisomis atsargos kariai laikomi einantys karinę tarnybą, kai, be kita ko, dalyvauja užkardant tarptautinę teroristinę veiklą už Rusijos Federacijos ribų. Ukrainos saugumo tarnyba su šio tyrimo išvadomis supažindino savo tarptautinius partnerius, nes Putino privati armija gali būti panaudota bet kurioje pasaulio vietoje.

Tarptautinės bendrijos „Inform Napalm“ tyrėjai su savo pagalbininkais (Ихтамнет_м0292, Ukrainian Cyber Alliace) neseniai paskelbė nustatę 25 „Vagnerio grupės“ samdinius – buvusius ir esamus tankų įgulų narius; kai kurie iš jų Rusijos prezidento įsaku apdovanoti medaliais už savo žygius Rytų Ukrainoje. „Inform Napalm“ padarė išvadą, kad Kremlius panaudoja „Vagnerio PKK“ kaip grandį Rusijos hibridiniame kare Ukrainoje, Sirijoje, o ateityje gali pasiųsti į Balkanus. Šios grupės branduolį sudaro Rusijos atsargos kariai, vykdantys Rusijos vadovybės įsakymus. „Vagnerio grupė“ pasitarnavo kaip Rusijos reguliariosios kariuomenės priedanga mūšiuose dėl Debalcevo miesto ir Luhansko oro uosto; viena jos užduočių buvo pašalinti separatistų lauko vadus, veikusius pernelyg savarankiškai.

Praėjusių metų pradžioje leidinys „Otkrytaja Rosija“ pranešė, jog Vagnerio privati karinė kompanija“ rengiasi naujiems mūšiams Sirijoje. S.Nikolajus papasakojo, kad su „Vagnerio grupės“ nariais susipažino 2014 metais „Luhansko liaudies respublikoje“ (skiriamasis ženklas ant uniformos ir technikos raidė „W“ – bene vienintelis toks liudijimas). Jie vykdė, kaip suprato Nikolajus, delikačiausias užduotis (наиболее щепетильные задачи). Saugojo nepripažintų respublikų vadovus, suimdavo arba likviduodavo neįtikusius „savanorių“ lauko vadus, nuginkluodavo nepaklusnius būrius (pavyzdžiui, ypatingosios paskirties brigadą „Odesa“). Tapęs „Vagnerio grupės“ nariu, Nikolajus keletą kartu pabuvojo su ja Sirijoje. Nieko privataus šiame būryje nėra. Grupė vykdo Rusijos karinės vadovybės užduotis. Tai pati tikriausia kariuomenė. O nevykusį „privačios karinės kompanijos“ pavadinimą sugalvojo žurnalistai – sakytum, mus galima būtų pasamdyti vasarnamiui ar jachtai saugoti.

Prancūzų žurnalas DSI (tarptautinis saugumas) 2017-iesiems baigiantis išspausdino straipsnį, kuriame pasakojama apie Rusijos ginkluotųjų pajėgų sausumos operaciją Sirijoje („Le modele de l’intervention russe“). Rusijos specializuotam leidiniui „Novosti VPK“ (karinio pramoninio komplekso naujienos) pasirodė, kad netgi NATO priklausančios valstybės ekspertas buvo priverstas pripažinti didelius „Vagnerio PKK“ nuopelnus sutriuškinant „Islamo valstybę“ Sirijoje („Признание на Западе: ЧВК Вагнера получила высокую оценку во Франции“). Eksperto (Michel Goya) nuomone, rusai intervencijai galėjo pasitelkti 1-2 mechanizuotąsias arba oro desanto brigadas, o nutarė pasiųsti vieną jūrų pėstininkų batalioną bazėms ginti ir ne mažiau kaip 3 000 žmonių iš PKK, kurių nuostuoliai ne taip matomi ir juntami (PKK pavadinimai nenurodomi).

Viskas, eksperto galva, buvo padaryta palyginti nedidelėmis sąnaudomis. Rusijos gynybos ministerijos duomenimis, žuvo 37 kariai. Tačiau šis skaičius, be abejonės, yra 2-3 kartus didesnis, skaičiuojant ir „nereguliariuosius“ dalinius. Net „devynių dienų“ kare prieš Gruziją oficialiai skelbiami nuostoliai buvo didesni. Apie „Vagnerio grupę“ prancūzas nerašo – „Novosti VPK“ apie ją prideda nuo savęs: sėkmę lėmė aukštas kovotojų profesionalumas ir naujausia materialinė-techninė bazė. Esą „Vagnerio grupė“, be kitų ginklų, turėjo net tankus T-72, todėl iš žvalgybos-šturmo grupės virto tikru motorizuotuoju pėstininkų padaliniu. Į rusų kalbą išverstas straipsnis susilaukė komentarų. Tai toks valstybės ėjimas žirgu,- paaiškino vienas komentantorius dėl privačių karinių kompanijų. – Valstybė kaip ir niekuo dėta, kariauja privati kompanija, sudaryta iš savanorių, todėl valstybė ne karo padėtyje, žūva ne kariai, o „laukiniai žąsinai“, patys tai pasirinkę.

Kovo 9 d., tai yra praėjus mėnesiui, sužinojome, kad JAV ginkluotųjų pajėgų štabų viršininkų komiteto  pirmininkas ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininkas aptarė incidentą Sirijoje. Tai, kas įvyko, pasak NATO karinio komiteto vadovo čekų generolo Petro Pavelo, yra akivaizdus pavyzdys vis daugėjant atvejų, kai sukarintų organizacijų samdiniai panaudojami karinėms misijoms. Ir tai ateityje reikėtų rimtai apsvarstyti.

O jūs įrodykite, įrodykite!

Kai 2012 metais Valstybės dūmoje Vladimiro Putino, tuomečio Rusijos vyriausybės pirmininko, paklausė apie galimybę panaudoti privačias karines kompanijas įtakai užsienyje daryti, jis atsakė: Tai iš tikrųjų yra instrumentas įgyvendinti nacionalinius interesus be tiesioginio valstybės dalyvavimo. Manau, reikėtų apie tai pagalvoti, apsvarstyti. Po Krymo aneksijos 2014 metais, nepaskelbto karo Donbase, įsikišimo į Sirijos karą ir pastarojo triuškinamo amerikiečių kirčio ekspertai mėgina įsivaizduoti netrukus vėl prezidentu tapusio Putino minčių tėkmę. Ir spėti, kodėl Dūma nepritarė jau keliems tokių kompanijų įteisinimo projektams.

Veikti be tiesioginio valstybės dalyvavimo yra visokeriopai naudinga. Juo labiau kai tai neįteisinta: nereikia oficialiai atsakyti už Rusijos piliečių veiksmus Donbase ar kitur ir jų žūtį. Jeigu pastarąjį kartą būtų žuvę oficialūs Rusijos kariai, ketverius metus amerikiečių baubu gąsdinami žmonės būtų ėmę reikalauti nubausti JAV. O stoti su Amerika akis į akį mūšio lauke…

Praėjusių metų pradžioje Rusijos nepriklausomų žurnalistinių tyrimų laikraštis „Naša versija“ jau kėlė klausimą, kodėl Rusijai naudingiau užsienyje kariauti nelegaliai; straipsnis taip ir vadinosi „Ichtamnetų armija“. Pradėjo net nuo Ivano Žiauriojo laikų: caras pasiuntė Sibiro užkariauti ne šaulių būrį, o kazokus, kuriuos ginklais ir viskuo aprūpino pirkliai (beje, atamanas Jermakas 1581 metais kariavo Lietuvoje). „Vagnerio grupė“, paaiškino vienas žinovas, visiškai ne privati karinė kompanija, o sukarinta organizacija be oficialaus statuso. Ją lengva ir paprasta panaudoti bet kuriais atvejais. Samdiniai padarys tai, ko negali daryti reguliarioji kariuomenė. Kam žuvus, nebus teisminių ginčų, nesukils žiniasklaida ir visuomenė. Be to, tai ir kainuoja gerokai pigiau. O jeigu kas – nuo jų visada galima atsižegnoti.

„The New Times“, pirmasis Rusijoje visuomeninis leidinys (taip jį vadina vyriausioji redaktorė, žinoma opozicijos veikėja Jevgenija Albac, nelikus savininkų) išspausdino karinio apžvalgininko Aleksandro Golco komentarą. Autorius rašo, kad Rusijos politikos firminiu stiliumi tapo vadinamosios slaptosios operacijos, kurios nei vienam nėra paslaptis. „O jūs įrodykite“ – pastoviai kartoja Vladimiras Putinas ir Sergejus Lavrovas, kai kalbama apie slaptą karą Donbase, kišimąsi į kitų šalių, tarp jų ir JAV, vidinę politiką, sausumos operaciją Sirijoje. Jie tai daro žinodami, kad nėra tokio teismo su prisiekusiaisiais, kuriam galima būtų pateikti branduolinės valstybės kaltumo dėl tarptautinės teisės pažeidimo įrodymus. Antai Rusija, primena apžvalgininkas, blokavo pasiūlymą įsteigti tarptautinį teismą dėl Donbase numušto Malaizijos keleivinio lėktuvo.

Vienas incidento Deir ez Zoro provincijoje dalyviu prisistatęs asmuo, dargi padalinio vadas, „Laisvės“ radijui pasakė: Tokia ir yra privačių karinių kompanijų esmė: už nieką neatsiskaitai ir nieko nepripažįsti. Kiti pritaria. Kas iš to, kad JAV paskelbė Private Military Company ‘Wagner’ ir jos vadui sankcijas nėra tokio juridinio asmens, taigi nėra ir galimybės juos nubausti. Rusų žurnalistas Ilja Mečnikovas iš Bostono: Nesantis „Vagneris“ juk tuo ir naudingas, kad būdamas gyvas ir kariaudamas didina mūsų šauniosios kariuomenės šlovę, o kai žūva – tyliai virsta pelenais, tarytum jo niekada nė nebuvo.

Ar praregės mulkinamieji?

Rusijos nepriklausomo tyrimų centro „News ader“ ekspertų išvadoje apie „Vagnerio grupę“ sakoma tai, ką jau girdėjome. Prisidengdami privačios karinės kompanijos vardu (dar ir oficialaus statuso neturinčios) šios komandos kovotojai iš tikrųjų atlieka Rusijos kariuomenės vaidmenį tarptautiniuose konfliktuose. Kremliaus gudriai suregzta: šių kovotojų žūtys nelaikomos Rusijos armijos netektimis, be to, ši gudrybė leidžia iki apsiputojimo įrodinėti, esą Rusija nekariauja Donbase ir nevykdo sausumos operacijos Sirijoje (prisiminkime juodą katę tamsiame kambaryje). Visiems Kremliaus politinė afera (kitaip nepavadinsi) akivaizdi, tačiau pagauk už rankos ir įrodyk… Ir vis dėlto „News ader“ ekspertai, skirtingai nuo daugelio, dar ir pranašauja: šitai negali tęstis be galo.

Tas pats karinis apžvalgininkas Aleksandras Golcas pareiškė, kad sumanymas kariauti privačių karinių kompanijų rankomis (steigiame tokias kompanijas ir nusišaliname nuo atsakomybės dėl jų netekčių) nepasiteisino. Gynybos ministerija gali kiek nori aiškinti, kad jie niekuo dėti, tačiau visuomenės akyse jiems nepavyksta PKK atskirti nuo Rusijos armijos. Iš tiesų – nors nuo Kremliaus labiausiai priklausanti žiniasklaida glaisto savo ponų primindyta, tų pėdsakų apsčiai parodyta internete ir jie matyti iš toliausiai. Socialiniuose tinkluose Putinas lyginamas su Hitleriu, Rusijos didvyrio žvaigžde po mirties apdovanotas rusų lakūnas vadinamas karo nusikaltėliu, Rusijos ir Sirijos tautos raginamos reikalauti visų Kremliaus pajėgų išvedimo iš Sirijos; Rusijos politiniai ir kariniai vadovai turi stoti prieš teismą ir atsakyti dėl įvykdytų karo nusikaltimų…

Vasario 12 d. kandidatas į Rusijos prezidentus Grigorijus Javlinskis kreipėsi į dabartinį šalies vadovą, reikalaudamas aiškiai pasakyti, kas įvyko Sirijoje. Jo nuomone, valdžios tikinimai nieko nežinant apie privačių karinių struktūrų veiklą primena jos išsisukinėjimus dėl Rusijos kareivių žūties Čečėnijoje ir Donbase. Tai, kas atsitiko Sirijoje, turi būti svarstoma viešai. Jeigu iš tikrųjų žuvo daug Rusijos piliečių, tai valstybės pareigūnai, neišskiriant Ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado, turi apie tai pranešti visiems žmonėms ir nurodyti atsakingus. Būtina vieša Vladimiro Putino ataskaita apie Rusijos karių veiksmus Sirijoje dabartiniu metu, žuvusių Rusijos piliečių skaičių, nepriklausomai nuo to, kokia  buvo jų tarnybinė padėtis… Javlinskis taip pat pareikalavo viešos ataskaitos apie santykius su JAV, nurodydamas didėjančią atsitiktinio ar sąmoningo karinio susirėmimo tarp Rusijos ir Jungtinių Valstijų grėsmę. 

Kai kas papriekaištavo Javlinskiui, kad taip griežtai kalbantis tik prieš rinkimus. Netiesa. Šis politikas dar praėjusių metų pavasarį rašė: Sirija – tai spąstai, į kuriuos Rusija pakliuvo dėl trumparegiškos ir avantiūristinės Kremliaus užsienio politikos. Kremlius ten ne su terorizmu kovojo, o gynė klibantį Asado režimą. Rusijos žiniasklaida daugiau kritikavo ir smerkė JAV vadovaujamą koaliciją, o ne jos priešininką – „Islamo valstybę“. Kremliui būtina parodyti politinę valią, vadovautis jeigu ne išmintimi, taip bent sveiku protu: pripažinti klaidas ir atsisakyti dalyvauti karuose ir avantiūrose. Tada mažai kas išgirdo. Gal dabar išgirs?

Neseniai Jekaterinburgo naujienų tarnybos „Znak“ žurnalistas incognito pabuvojo „Vagnerio grupės“ stovykloje, esančioje 30 km nuo Krasnodaro, Generalinio štabo vyriausiosios valdybos anksčiau vadinosi) GRU 10-osios specialiosios paskirties brigados pašonėje. Jis pakalbėjo su vietiniu gyventoju, buvusiu kariu, kuris irgi ten patenka (gal dirba kuo), tačiau visų paslapčių nežino. Samdinių nuostolius jis skaičiuoja autobusais: išvyksta penkiais-šešiais, grįžta dviem-trimis. Pasamdyta daug naujokų. Mažiausia išvykstančiųjų partija – 150 žmonių. Neseniai išvyko 5 autobusai.  Rengiami dar penki.

… Kaliningrade laukiama atgabenant Sirijoje vasario pradžioje žuvusio žemiečio kūną. Šimtininkas Vladimiras žuvo nelygiame mūšyje Sirijos Deir ez Zoro rajone. Žuvo, didvyriškai gindamas mūsų Tėvynę tolimose prieigose nuo pakvaišusių barbarų antplūdžio, – parašyta Baltijos kazokų apygardos internetiniame puslapyje. Linkstame manyti, kad kūnai bus atgabenti po rinkimų, – kalbėjo Kaliningrado kazokų atamanas Jevgenijus Labudinas. – Kad nebūtų audrinama visuomenė, nenukentėtų dabartinės aukščiausiosios valdžios, kandidato prezidento Putino įvaizdis. Tai – siaubinga situacija.

2018.03.14; 08:37

Kariniai samdiniai iš Rusijos

Rusijos patriotai juos vadina savanoriais, liberalai – samdiniais. Šie smogikų padaliniai niekuo nesiskiria nuo reguliariosios kariuomenės. Išskyrus tai, kad uždirba gerokai daugiau, o kritę laidojami slaptai. Visuomenei nereikia žinoti, kiek iš tikrųjų šalies piliečių žūva su ginklu rankose svetimose žemėse. Ypač prieš šalies prezidento rinkimus.

Gal Sirijoje, o gal Marse…

Kovo 7 d. Amūro naujienų tarnyba АСН24 pranešė: šiandien Blagoveščenske atsisveikinama su Aleksandru Nikulinu, prieš mėnesį žuvusiu Sirijoje (Blagoveščenskas – miestas Tolimuosiuose Rytuose, prie Amūro upės, pasienyje su Kinija). Korespondentas priminė, kad vasario 7 d. Sirijoje aviacijos antpuolio metu metu žuvo keletas „Vagnerio grupės“ narių, tarp jų ir 25 metų Blagoveščensko gyventojas. Velionio sesuo pasakė, kad Sirijoje jis praleido trejus metus. Du kartus buvo Donbase, ten gavo du medalius už drąsą – jie saugojo oro uostą. Dabar davė tris medalius… Motinai apie sūnaus žūtį pranešė jo draugai, tarnavę kartu su juo, bet nepapuolę į ugnį. Kūną atskraidino kovo 6 d. lėktuvu iš Rostovo prie Dono. Laidojo artimieji savo lėšomis…

TV kanalas „Nastojaščeje vremia“ prie šio pranešimo pridūrė: vasario 7 d. Sirijos Deir ez Zoro provincijoje „Vagnerio privačios karinės kompanijos“ samdiniams smogė Sirijos sukilėliai, kuriems padėjo JAV aviacija. Tikras žuvusiųjų skaičius iki šiol nežinomas, skirtingi šaltiniai teigė žuvusiųjų galint būti nuo 11 iki dviejų šimtų. Radijas „Echo Moskvy“: tai, kad Sirijoje galėjo žūti dešimtys ir net šimtai Rusijos piliečių, Kremliuje nepatvirtino ir nepaneigė.

…Pradžioje iš Maskvos pasigirdo, kaip visada būna, grėsmingas riaumojimas. Vasario 8 d. Rusijos gynybos ministerija savo komentare paaiškino, kokio tikslo vedama amerikiečių aviacija praėjusią naktį smogė Sirijos vyriausybę ginančioms savanorių pajėgoms. Įvykęs incidentas dar kartą parodė, kad Vašingtono tolesnio neteisėto buvimo Sirijos teritorijoje tikrasis tikslas yra jau ne kovoti su tarptautine teroristine grupuote IS, o užgrobti ir kontroliuoti ekonominius aktyvus, priklausančius išimtinai Sirijos Arabų Respublikai. O pats incidentas atsitiko Sirijos savanorių (ополченцев) vykdomų žvalgybos-paieškų veiksmų nesuderinus su Rusijos operatyvinės grupės vadovybe. Ministerija patikslino, kad apšaudymo metu sužeisti 25 Sirijos savanoriai. Rusijos karių (военнослужащих) šiame Deir ez Zoro provincijos rajone nėra.

Praėjus savaitei, baubimo ir maurojimo neliko – išgirdome neaiškų mykimą. Rusijos užsienio reikalų ministerijos oficialioji atstovė Marija Zacharova žurnalistams pranešė preliminarius duomenis: ginkluotame susirėmime, kurio priežastys dabar tiriamos, galėjo žūti penki žmonės – Rusijos piliečiai. Yra nukentėjusių, tačiau visa tai reikalinga dar aiškintis, pirmiausia jų pilietybę. Dar kartą sakau, kad kalbama ne apie Rusijos karius (российских военнослужащих). Pranešimai apie tai, kad tarptautinei koalicijai smogus Sirijos vyriausybinėms pajėgoms žuvo dešimtys ir šimtai Rusijos piliečių yra klasikinė dezinformacija (prieš kelias dienas naujienų tarnyba „Bloomberg“ pranešė, kad žuvo apie 200 asmenų, kariavusių Sirijos vyriausybės pusėje, dauguma jų – samdiniai iš Rusijos). Dar Zacharova pašmaikštavo dėl internete paskelbtų vaizdinių liudijimų: paėmė Marso paviršiaus nuotrauką ir ant jos uždėjo sunaikintos karinės technikos vaizdus.

Vasario 12 d. nepriklausomos  grupės „Conflict Intelligence Team” (CIT) tyrėjai pranešė nustatę keturis „Vagnerio PKK“ samdinius – Rusijos piliečius, žuvusius nuo tarptautinės koalicijos aviacijos smūgio; partija „Kita Rusija“ (neįregistruota, 2010-aisiais susikūrė vietoj uždraustos nacionalbolševikų partijos) pranešė prie Eufrato upės žuvus savo narį, kadaise jis buvo „Donecko liaudies respublikos savanoris“, išsitarnavo iki minosvaidžių būrio vado. Marija Zacharova, kaip matėme, skaičių pripažino, tačiau dėl pilietybės sakė dar reikalinga aiškintis…

CNN korespondentė Barbara Star bene pirmoji paskleidė spėjimą, jog Sirijos vyriausybinių pajėgų puolime prieš amerikiečių palaikomus karo patarėjus ir jų partnerius Deir ez Zoro rajone naktį į vasario 8-ąją galėjo dalyvauti ir rusų. Pačios Rusijos socialiniuose tinkluose visus ant kojų sukėlė ne kas kitas, o Igoris Strelkovas (tikr. Girkinas) – Rusijos federalinės saugumo tarnybos atsargos pulkininkas, „Rusijos savanoris buvusioje Jugoslavijoje“, „Donecko liaudies respublikos gynybos ministras“, „Rusijos karinis pensininkas“. Girkinas pyksta ant Rusijos prezidento Vladimiro Putino (kam nutraukė karą Ukrainos rytuose) ir nepraleidžia progos jam įgelti. Dabar parašė iš patikimų šaltinių sužinojęs, kad į JAV aviacijos ugnį pateko siriečiais dėjęsi du „Vagner“ padaliniai, iš kurių vieną visiškai sunaikino, o kita sudaužė į šipulius; žuvo 100 žmonių. Girkino skaitytojams nereikia aiškinti, kas per paukštis yra „Vagner“, žiniasklaidoje vadinama „privačia karine kompanija „Vagner“, „Vagnerio PKK“ arba „Vagnerio grupe“.

Vasario 20-ąją Rusijos užsienio reikalų ministerijos Informacijos ir spaudos departamentas paskelbė komentarą dėl medicininės pagalbos suteikimo Sirijoje nukentėjusiems Rusijos piliečiams (об оказании медицинской помощи пострадавшим в Сирии россиянам). Jame sakoma, kad Sirijoje yra Rusijos piliečių, nuvykusių ten savo valia, įvairiais tikslais, ir ne Užsienio reikalų ministerijos reikalas vertinti tokių jų sprendimų teisėtumą. Tačiau ministerija, turėdama omenyje Rusijos piliečius, sakoma komentare, norėtų kai ką paaiškinti. Neseniai įvykusiame kariniame susirėmime, kuriame jokiu būdu nedalyvavo Rusijos Federacijos kariai ir nebuvo naudojamos etatinės techninės priemonės, žuvo, kaip jau buvo skelbta, Rusijos ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos piliečių, yra sužeistųjų – kelios dešimtys. Padėta sugrąžinti juos į Rusiją, kur jie, kiek mums žinoma, gydomi įvairiose medicinos įstaigose.

Girkinas viską meluoja! Visi meluoja!

Vienas autorius pavaizdavo, kaip šiuo atveju keisis klišių pasjansą dėliojančių Kremliaus valdininkų ir jų kišeninės žiniasklaidos kalbėjimas:

Nieko nebuvo, Girkinas viską išsigalvojo! – Tai siriečius nušlavė, mūsiškiai nenukentėjo! Keletas mūsiškių nukentėjo. Tačiau jie ne mūsiškiai, nes mūsiškių ten nėra, taigi! – Nukentėjo maždaug vienas skyrius, keletas žuvusių… Atrodo, be leidimo išėjo iš dalinio… – Žuvo 10-20 samdinių. Atrodo. Ir iš viso – ar jūs turite įrodymų? Oficialių. Kokie jūsų šaltiniai? Išvardykite visus pavardžiui! – Nieko nebuvo, jūsų Girkinas viską meluoja (фсё врёт)! Jis sako, kad 600 žuvusių, o jų buvo viso labo 150! Ir iš viso niekas nežuvo, tik siriečiai. – Samdiniai be leidimo išėjo. Negaila. Beje, lėktuvas nukrito, geriau apie jį pakalbėkime. – Ten vieni čečėnai, nusispjauti. O Girkinas viską meluoja, ir iš viso jis išdavikas – atidavė ukrainiečiams Lvovą! – PKK nusprendė pasigriebti keletą verslovių, savavališkai, niekam nieko nepasakę! Todėl amerikiečiai ir sudirbo juos į skutus. Tačiau aukų nėra, Girkinas viską meluoja! – Pamaskvėje – tai tikra tragedija, lėktuvas nukrito, o jūs Girkino melo burbulus pučiate. Gėda. – Patys kalti! Nesuderinti veiksmai! Todėl keletas žuvusių. Beje, o kokie jūsų šaltiniai?

Rusijos visuomeninis politinis žurnalas nesunkiai išverčiamu pavadinimu – „Politinė ekspertizė“ (Politexpert.net) buvo sukurtas, kaip skelbiasi, svarbiausiems įvykiams Rusijoje ir pasaulyje nušviesti. Vasario 20 d. šis autoritetingas politologų, ekonomistų, karinių ekspertų nuomones spausdinantis leidinys parašė, kas atsitiko kalbamą naktį, tai yra prieš dvi savaites: kovose už Sirijos Deir ez Zoro provinciją savo galvas padėjo Rusijos piliečiai. Kovodami kaip savanoriai su paskutiniais teroristais respublikos teritorijoje jie žuvo nuo JAV aviacijos smūgių. Pasak „Karinių konfliktų veteranų lygos“ vadovo  Andrejaus Trošino, kurį laiko vienu „Vagnerio privačios karinės kompanijos“ vadų, iš Rusijos savanorių, atvykusių į SAR ginti Rusijos nacionalinių interesų ir naikinti smogikų-islamistų grupuočių, žuvo keturiolika žmonių. Tekstas pavadintas „Didvyriai ir teisingumo gynėjai: ką daro Rusijos savanoriai Sirijoje“ (Герои и защитники справедливости: что делают российские добровольцы в Сирии). Svarbiausia tekste: Savanoriai iš Rusijos, dalyvaujantys pasaulinėje kovoje su terorizmu, gina Tėvynės ramybę (покой Отечества).

Po kelių dienų šis leidinys apie tą patį parašė šitaip: tarptautinė koalicija su JAV priešakyje smogė Sirijos vyriausybinių pajėgų būriui (отряд), kuriame buvo ir Rusijos savanoriai iš „Vagnerio PKK“ (dabar nurodė pavadinimą). Toliau: Vakarų žiniasklaida tuoj pat paskelbė iš piršto laužtus duomenis (фейковую информацию), kad aviacijos ugnyje žuvo 200 Rusijos piliečių. Tačiau jų nurodyti duomenys pasirodė gerokai perdėti. Pasak to „Karinių konfliktų veteranų lygos“ vadovo… iš Rusijos savanorių, atvykusių į Siriją kovoti su tarptautiniu terorizmu, žuvo keturiolika žmonių (taigi neliko kovojusių su paskutiniais teroristais, neliko ir ginti Rusijos nacionalinių interesų, tik – atvykusių kovoti…). Antraštėje kalbama jau ne apie Rusijos savanorius, didvyrius ir teisingumo gynėjus, o apie amerikiečius: „Jie žinojo ten esant Rusijos piliečių“ (Они знали, что там есть граждане России)…

Galima būtų pridurti prie Girkinas viską meluoja:

Jie žinojo, kad mūsiškiai ten yra, o mes nežinojome! – Tik 14. „Krovinys 200“ , o ne žuvo 200. – Neklausykite kurdų generolo, negi jis kalbės prieš Ameriką, kuri už juos kariauja!

Vis dėlto paklausykime „Sirijos demokratinių jėgų“ (SDF) generolo Hasano, kuris žurnalistams pasakė daugiau nei „taip“ ar „ne“. Gavęs žvalgybos pranešimą apie Sirijos režimą ginančių pajėgų telkimąsi prieš kurdų pozicijas, paskambino rusų karininkui, su kuriuo palaiko pastovų ryšį, ir šis atsakė, kad nieko tokio nevyksta. Netrukus užvirusių kruvinų skerdynių įkarštyje jam paskambino tas pats rusų karininkas ir paprašė kuriam laikui nutraukti ugnį – tam, kad jie galėtų paimti nukautuosius ir sužeistuosius. Kurdai čia įžvelgė klastą – juk neseniai sakė, kad nieko nebus. Daugiau mes rusais nepasitikime. Vienam žurnalistų pasirodė keista, kad rusų karininkas iš pradžių neigia būsiant puolimą, o paskui prašo nešaudyti. Generolas irgi nusistebėjo: didžioji valstybė nežino, ką daro jos pajėgos

Vasario 22 d. Rusijos leidinys „Daily Storm” pranešė, ką sužinojęs iš savo šaltinių Federacijos taryboje (Rusijos parlamento aukštieji rūmai): žinomiems Rusijos politikams uždrausta komentuoti Sirijos konfliktą. Net senatoriui, kartu TV propagandistui Aleksejui Puškovui, kuriam visada kaltos JAV ir Europos šalys, o Putinas niekada neklysta. Esą būtent dėl savo triukšmingų pareiškimų Gynybos komiteto pirmininko pavaduotojo pareigų senate neteko Francas Klincevičius. Akivaizdu, rašo „Daily Storm”, kad Rusijos koviniai nuostoliai Sirijoje kenkia valdžios įvaizdžiui, ypač prezidento rinkimų kampanijos metu.

Sirijoje aviacijos antpuolio metu žuvę PKK kovotojai mūšio vietoje atsidūrė atsitiktinai – tai jau ne koks pašmaikštavimas, o leidinyje „Obščaja gazeta“ kovo 2 d. paskelbto teksto antraštė („Погибшие в результате авиаудара в Сирии бойцы ЧВК оказались на месте боя случайно“); daugelis Rusijos leidinių pakartojo tai, ką parašė vokiečių žurnalas „Der Spiegel”: žuvo ne daugiau kaip 20 Rusijos piliečių, kurie atsidūrė netinkamoje vietoje netinkamu laiku.

Nieko nebuvo, Girkinas viską išsigalvojo! Juk Vadimiras Vladimirovičius negali būti kaltas. Jis seniai nugalėjo Sirijoje ir beveik visą kariuomenę išvedė. Tai tas – Obama ar kas ten dabar Baltuosiuose rūmuose sėdi!

Niekas neprašė vykdyti neteisėtų veiksmų…

Dar 2015 metų rudens pabaigoje Sankt Peterburgo leidinys «Fontanka“ paskelbė Sirijoje žuvus apie dešimt Bašaro Asado režimo pusėje kariaujančių „Vagnerio PPK“ narių („За Башара Асада – без флага, без Родины“). Šio internetinio leidinio laikraščio korespondentas Denisas Korotkovas bene pirmasis atskleidė, kur ir kaip telkia samdinius „Kompanija“ ir kokius popierius pakiša priimtiems į landsknechtus pasirašyti „Direkcija“. Leidinys pažodžiui atkartojo dokumentą, kurį turi pasirašyti kiekvienas siunčiamasis į „komandiruotę“. Jį reikia perskaityti visą:

Aš savanoriškai išvykstu už Rusijos Federacijos ribų sutinkamai su nustatytomis išvykimo taisyklėmis tam, kad gaučiau objektyvios informacijos apie įvykius Rusijos Federacijos pasienyje esančiose teritorijose. — Aš nesu samdinys, nes nesirengiu dalyvauti ginkluotuose konfliktuose ar kariniuose veiksmuose. Aš esu pasirengęs gerbti buvimo šalies įstatymus ir taisykles. — Aš nebuvau verbuojamas, nedalyvavau mokymuose ir negavau materialinio atlygio už dalyvavimą ginkluotuose konfliktuose ar kariniuose veiksmuose už Rusijos Federacijos ribų. — Vienintelis mano tikslas yra ir bus objektyvios informacijos apie vykstančius įvykius gavimas ir jos fiksavimas materialiose formose. — Mano apsisprendimui niekas nedarė įtakos, niekas manęs neprašė vykdyti neteisėtus veiksmus ir niekas neatsako ir negali atsakyti už mano veiksmus, kuriuos įvykdysiu ateityje, nes mano veiksmai visada bus ginamojo arba tramdomojo pobūdžioKad ir kokios pavardės ir organizacijos būtų minimos dėl mano būsimųjų veiksmų buvimo šalyje, tai visais atvejais neatitiks tikrovės, nes viskas, ką aš darau, aš darau vien iš savo vidinio įsitikinimo ir savo inciatyva.

Iš viso teksto galima pamanyti kokį pamišusį reporterį išvykstant fotografuoti įvykių už Rusijos sienų, tačiau ne per toliausiai nuo jų. Ten būdamas jis kažin kodėl gali būti palaikytas kariniuose veiksmuose dalyvaujančiu samdiniu, nors niekas neprašė jo vykdyti neteisėtų veiksmų… Pakliūti į tokią situaciją įmanoma – gerai kauštelėjus arba apsirūkius… Tačiau tai daryti „komandiruotėje“ – irgi draudžiama.

Vienas kandidatų į ne-samdinius anketos skiltyje apie žalingus įpročius parašė: Išgeriu retai, bet smarkiai ir dar prisipažino prieš pusę metų rūkęs žolę. Teisininkas, kariuomenėje netarnavo. Jį patikrino melo detektoriumi ir priėmė. 2014-ųjų vasarą pasiuntė į „Luhansko liaudies respubliką“, vėliau – į „Donecko liaudies respubliką“. Galiausiai jis išvyko į Siriją (tolokai nuo Rusijos sienų), vedamas, kaip ir jo bendrakeleiviai, užduoties rinkti ir apdoroti informaciją  bei pargabenti kūrinių tekstų, fotografijų,vaizdo įrašų pavidalais. Sirijoje ir žuvo 2016 m. kovo 19 d. Dar tada, būdamas kandidatas, į anketos klausimą, kas paskatino imtis naujos veiklos, atsakė: Pinigai. Tačiau keliavo ir žuvo ne dėl pinigų, o dėl vienintelio tikslo. Tiesa, prieš tai pasirašė ir dar vieną dokumentą – kontraktą, kur sakoma, kad niekas negarantuoja jį liksiant gyvą.

Daugelis vieninteliam tikslui vykdyti gavo Kalašnikovo automatą ir visa kita, o turintys atitinkamą kvalifikaciją pasinaudojo net tankų stebėjimo ir taikymo prietaisais – informacijai rinkti. Turint tanką, užduotis būtų gal ir nesudėtinga, jeigu ne viena papildoma sąlyga: įvykių vietose šiukštu negalima naudotis telefonais ir iš viso nė kokia fiksavimo įranga…

Penki milijonai rublių ir slaptos laidotuvės

BBC rusiškoji redakcija parašė, kad dešimčių Rusijos piliečių žūtis Sirijoje – ne pirma tokia tragedija. Žurnalistai papasakojo apie vieno „Vagnerio grupės“ nario žūtį praėjusių metų vasaros pabaigoje ir apie tai, kas vyko po to. Archangelsko srityje gyvenančiai pensininkei tik vardu prisistatęs vyras pranešė, kad Sirijoje žuvo jos sūnus Jevgenijus; kūnas atgabentas į Rostovą prie Dono, prašom atsiimti. Moteriai aimanuojant, kad viena neišgalėsianti ten nukakti, žmogus atsakė pats atvežiąs (Mes savųjų nepaliekame). Sutartą dieną vidutinio amžiaus vyras automobiliu atvežė karstą su mano sūneliu, visus jo dokumentus ir pinigus, sukoręs 2 tūkstančių kilometrų kelią.

Draudimo išmoką – penkis milijonus rublių ($80 tūkstančių su viršum) – jis sukrovė tiesiog ant virtuvės stalo 50-tūkstantinėmis kupiūromis. Motinai atvežė ir du sūnaus pelnytus medalius su su jo asmens numeriu (3601). Jevgenijus kelerius metus praleido „Luhansko liaudies respublikoje“ veikusios brigados „Prizrak“ (šmėkla) gretose, o Sirijoje teišbuvo du su viršum mėnesius (atsiuntė SMS žinutę: Mama, važiuoju į priešakinę). Anatomų patologų nustatyta mirties priežastis: kiaurinė šautinė žaizda pilvo ertmėje.

BBC korespondentams tenykštėje administracijoje pasakė, kad Jevgenijų palaidojo slaptai, tačiau kaip tai vyko – nesužinome. Aišku, neatplėšdami dar Sirijoje užlituoto konteinerio, bet gal ne nakties priedangoje? Palaidojusi, motina tikėjosi valstybę padėsiant įamžinti sūnaus atminimą, bent padengsiant išlaidas. Nežinau, bet kažkoks pagerbimas mano sūneliui turėtų būti, – parašyta jos laiške prie Rusijos prezidento veikiančios Žmogaus teisių tarybos nariui. – Ir man bus ramiau, nes mano sūnelis gynė mūsų Tėvynės interesus už jos ribų, kaip mes žinome, sutikus SAR (Sirijos Arabų Respublikai). Mūsų specialistai ir kariai padėjo. Per televizorių rodė ir mūsų žuvusius karius, kurie susilaukė Rusijos gyvenamosiose vietovėse viso būtino tokiose tragiškose situacijose pagerbimo.

Pensininkė taip aukštai kreipėsi po to (matyti, geri žmonės patarė ir padėjo parašyti), kai gavo atsakymą iš Plesecko rajono karinio komisariato (Pleseckas – kur karinis kosmodromas): Nustatyti Jūsų sūnaus statuso norint toliau spręsti klausimą dėl teisinės ir socialinės apsaugos priemonių įgyvendinimo šiuo metu neturima galimybės. Karinis komisaras atsakė panašiai: Kas išdavė žetoną su asmeniniu numeriu, kaip pilietis (pavardė, vardas, tėvavardis) atsidūrė Sirijos Arabų Respublikoje ir gavo kiaurinę žaizdą, nuo kurios mirė, nustatyti neturima galimybės. Dėl to jo statusas nenustatytas.

BBC korespondentams žuvusiojo motina kalbėjo: Aš noriu paklausti: kuo gi skiriasi vaikai, kuriuos siunčia karinis komisariatas, ir mano, kuris nuėjo savanoriu? Severoonežskojė gyvenvietėje, kurios žemė priglaudė Jevgenijaus palaikus, dar 2003 metais pastatyta paminklinis akmuo „Kariams žemiečiams, žuvusiems už Tėvynę“. 2016 metais prie akmens pritvirtinta atminimo plokštė su iškaltomis miesto gyventojų, žuvusių kariniuose veiksmuose ir teroristiniuose aktuose, pavardėmis. Šeši žuvo Čečėnijoje, vienas – Afganistane; viena moteris žuvo teroristams užgrobus teatrą Dubrovkoje, kita – sprogus Rusijos oro linijų orlaiviui „Airbus A321“ viršum Sinajaus pusiasalio;  dar vieno žemiečio, vyresniojo seržanto, mirties data ir vieta: „20.08.2014 Ukraina“. Jevgenijaus Alikovo ten nėra ne todėl, kad jau vietos nelikę – kokiu pagrindu teikti tokią garbę žmogui, kurio statusas nenustatytas? Jo nuotrauką pakabino administracijos pastate esančio muziejaus stende, greta to vyresniojo seržanto, 2014 metų rugpjūtyje su dešimtimis kitų 76-os Pskovo divizijos karių žuvusio Rytų Ukrainoje, kur Rusijos kariuomenės nėra (Putinas), tačiau, kaip pasakė vietos administracije, pakabino ne iš karto – nes palaidojo slaptai.

Kuriame Eufrato krante žuvo rusų generolas?

Deir ez Zoro miesto išlaisvinimas – esminis įvykis kovoje su teroristais, – pasakė praėjusių metų rugpjūčio viduryje Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu per televiziją. – Dabar galima kalbėti apie kovos su „Islamo valstybe“ pabaigą. Nepraėjo ir dvi savaitės, kai Rusijos karinių oro pajėgų grupuotės Sirijoje vadas pranešė: Deir ez Zoro apsiaustis pralaužta, teroristų pajėgos baigiamos sutriuškinti. Miestą išlaisvino rugsėjo pradžioje ir iš karto pradėjo tiesti rusų kariuomenės duotą pontoninį tiltą į Eufrato kairįjį krantą – ISIS kontoliuojamų verslovių link. Prasidėjo tai, ką žurnalistai pavadino lenktynėmis dėl naftos verslovių tarp Sirijos vyriausybinių pajėgų (SAA) ir „Sirijos demokratinių pajėgų“ (SDF); rugsėjo 13 d. pranešta kai kuriuos SAA dalinius sėkmingai persikėlus per upę, o iš priešingos pusės Deir ez Zoro smarkiai stumiantis ir užimant versloves SDF; kurdai perspėjo šaudysią į vyriausybinius karius, jeigu į jų pusę bus paleista bent viena kulka. Rugsėjo 19 d. pranešta, kad SAA daliniai sėkmingai persikėlė per Eufratą ir įsitvirtino rytiniame krante.

Sirijos vyriausybinė naujienų tarnyba „Anna News” parodė video: persikėlimui per Eufratą vadovauja pats Rusijos karinių patarėjų Sirijos armijoje vyriausiasis – generolas leitenantas Asapovas. O rugsėjo 23-iąją tą generolą mirtinai sužeidė į vadavietę paleistos minos skeveldra; kitą dieną Rusijos gynybos ministerija patvirtino: žuvo Sirijos miesto Deir ez Zoro vadavimo operacijos metu. Tomis dienomis SAA kariai aktyviausiai veikė Eufrato kairiajame krante plytinčiame slėnyje, tolokai į rytus nuo Deir ez Zoro, užėmė svarbią Hašamo gyvenvietę; kurdai šia kryptimi užvaldė „Conico“ dujų perdirbimo įmonės apylinkes. Rugsėjo 25 d. SDF vyriausioji vadovybė paskelbė pareiškimą, kuriame apkaltino Rusiją atakuojant jų pozicijas. Rusija ir jos palaikomas režimas pradėjo puolimą prieš mūsų pajėgas „Conico“ rajone (tame pačiame, kur įvyko incidentas naktį į vasario 8-ąją!). Mes ryžtingai smerkiame Rusijos kariuomenės ir jų sąjungininkų priešiškas atakas, kurios tarnauja terorizmui ir daro žalą kovai su terorizmu. Rusijos gynybos ministerijos atstovas paneigė pranešimą, kad Rusijos aviacija bombarduoja SDF pozicijas dujų radimvietėse Deir ez Zoro rajone.

Generolą Valerijų Asapovą palaidojo rugsėjo 27 d. prie Maskvos esančiose federalinėse karių kapinėse su visa karine pagarba. Generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas kalbėjo apie velionio neįkainuojamą pagalbą Sirijos armijai kovoje su terorizmu. Generolą pristatė pomirtiniam valstybiniam apdovanojimui… Tomis dienomis iškilo aikštėn ir kiti velionio žygiai. Donbase jis buvo žinomas kaip „generolas Primakovas“ ir vadovavo vietinių separatistų pajėgoms; amerikiečiai jį įtraukė į asmenų, kurioms taikomos sancijos dėl Krymo aneksijos ir karo Ukrainoje, sąrašą. Netrukus žurnalistai pranešė ant jo kapo atsiradus separatistų vėliavėlę…

Prašom nekelti triukšmo

O rugsėjo 28 d. „Islamo valstybės“ naujienų tarnyba „Amaq” paskelbė apie išvakarėse Deir ez Zoro provincijoje žuvusį rusų karį ir dar du karius, paimtus į nelaisvę. Rusijos karinės bazės Sirijoje atstovas tuoj pat šitai paneigė: Visi Rusijos ginkluotųjų pajėgų kariai, esantys Sirijos Arabų Respublikoje, yra gyvi, sveiki ir vykdo jiems priklausomas užduotis. Spalio 3 d. parodė video su dviem vyrais, kalbėjęs vienas jų prisipažino, kas jie tokie (1979 ir 1978 metų gimimo), tačiau apie priklausymą Rusijos reguliariosios kariuomenei nepasakė. Jau kitą dieną „Laisvės“ radijos žurnalistai kalbėjosi su vieno iš jų broliu – šis patvirtino Grigorijų kariavus Artimuosiuose Rytuose vadinamoje „Vagnerio PKK“; Grigorijus taip pat dalyvavo ir kare Rytų Ukrainoje, buvo apdovanotas medaliais.

Belaisvio brolis pažadėjo susitikti su „Laisvės“ korespondentu ir TV grupe tėvų namuose, pamaskvėje, tačiau iki galo susitarti nepavyko – neatsiliepė į skambučius. Tėvai, pensininkai, žurnalistui papasakojo, kad skambino nepažįstami žmonės, patikino sūnų būtinai išlaisvinsią ir patarė nekelti triukšmo; vėliau jie prisipažino, kad skambino iš FSB (Federalinės saugumo tarnybos). Tą pačią dieną čia atvažiavo leidinio „Dožd“ TV grupė, tačiau į vidų jų neleido prie namų budėję vyrai: Todėl, kad negalima. Kai bus galima, tada prašom.

Grigorijaus tėvai gyveno nežinioje, kol gruodžio pradžioje sulaukė pusamžio vyro, prisistačiusio organizacijos atstovu ir pranešusio apie sūnaus mirtį nuo žaizdų nelaisvėje; kitą belaisvį džihadistai nužudę. Pasiūlė piniginę kompensaciją, bet tėvai atsisakė: Jūs sakote, kad du su puse mėnesio ieškojote kažin kur kažin ko? Niekas jų neieškojo, jūs meluojate, jūs žiurkės ir išdavikai! Kliuvo nuo Grigorijaus motinos ir jų namuose įsikūrusiems apsauginiams. Jie pasakė, kad mus saugo, o ten ieško (Sirijoje sūnaus). Jie čia buvo tam, – supratusi motina, – kad mes niekur nesikreiptume. Mes patikėjome ir lygiai mėnesį niekur nesikreipėme. Aš jiems pasakiau: jūs viską meluojate, lauk iš čia.

Kai spalio 10 d. Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos vadovas Sergejaus Naryškino žurnalistai paklausė, ar vykdoma belaisvių paieška, atsakė: Vykdoma. Ir pridūrė, kad jokių duomenų apie šių žmonių likimą kol kas neturima. “ISIS Hunters”, kaip matyti iš jų internetinio puslapio, jau rugsėjo 29 d. kreipėsi „Islamo valstybės“ pusę: Mes pasirengė sumokėti po vieną milijoną dolerių už kiekvieną paleistą rusą brolį. Priešingu atveju mes užmušime po 100 žmonių, ISIS šalininkų (kas jiems galėtų duoti $ 2 000 000 – kita kalba). „Komsomolskaja pravda“ specialusis korespondentas Aleksandras Kocas parašė esąs sujaudintas šio „medžiotojų“ kreipimosi: man norėtųsi, kad taip būtų padariusi mano valstybė. Atsitiko juk ne šiaip kas: Rusijos piliečius ištiko nelaimė. Tai sužinojo visa mūsų didžioji šalis, todėl ir valstybė turi pasakyti: mes darome visa įmanoma ir neįmanoma, kad ištrauktume juos iš teroristų nagų. Tuo tarpu mes tarsi gėdijamės jų. Arba šalinamės, kaip raupsuotųjų

Po to, kai “Laisvės“radijas paskelbė pokalbį su Grigorijaus broliu, į redakcija paskambinusi Rostovo srityje gyvenanti moteris pasakė pažinojusi jo nelaimės draugą – Romaną ir dar vieną Sirijoje žuvusįjį. Šio paskutinė žinutė atėjo rugsėjo 13-ąją: Aš dar gyvas, bet mes negalime prasiveržti. Viskas užminuota. Apie jo mirtį pranešė telefonu jo bičiuliui, kuris šį kartą į Siriją nevažiavo. Artimieji paskambino į Rostovo prie Dono oro uostą ir sužinojo, kad rugsėjo 28 d. atgabenta dvylika karstų. Jų pasiimti atvyko toks ir toks (vardas, pavardė) asmuo. Kas jis toks? Atsiprašome, tai konfidenciali informacija, – atsakė. Kur jo ieškoti? – Nė nenumanome. Apskambino lavonines, teismo medicijos tarnybas – nieko apie tokį žuvusįjį nežino…

Moteris įsišnekėjo. Kur iš Sirijos atgabenti žuvusiųjų kūnai, niekas nesako. Jos pačios galva, karstus veža į Krasnodaro kraštą (ten spėjama organizacijos, vadinamos „Vagnerio grupe“, buveinė). Žmonės žino, kad jų sūnus žuvo, tačiau kada laukti kūno ir ar iš viso sulauks – neaišku. Galėtų padėti atpažinti – tačiau karstą atidengti griežčiausiai draudžiama. Turėtų būti vadas, kuris praneštų artimiesiems apie žuvusį ar sužeistą kareivį, tai yra samdinį. Bet jie to nedaro, visiškai nusišalina nuo atsakomybės… Dar ji prisipažino visada balsuojanti ne už Putiną, o už Žirinovskį – nes jis teisingai pasakė: Rusija visiems padeda, ir tik pačioje Rusijos žmonės gyvena koridoriuose.

Ne valstybės linija…

„Laisvės“ radijui paskelbus moters pasakojimą apie 12 samdinių karstų, laikraštis “Novaja gazeta” kreipėsi į ekspertus ir vienas jų atsakė: Stebėtina ne žuvusiųjų skaičius, o tai, kad ši informacija prasismelkė į viešumą. Žinant, kokie įnirtingi mūšiai verda Sirijoje, galima spėti žuvusiųjų esant gerokai daugiau. Rusijos karinių oro pajėgų grupuotės Sirijoje vadas pranešė, kad nuo gegužės iki rugpjūčio žuvo daugiau kaip 8 tūkstančiai smogikų ir šis skaičius su kiekviena diena didėja – kiek tada turėjo žūti arba būti sužeista Sirijos armijoje ir „Vagnerio PKK“?

Dviem mėnesiais anksčiau „Reuters“ pranešė, kad Sirijoje nuo 2017-ųjų pradžios iki rugpjūčio mėnesio žuvo 40 Rusijos kariuomenės karių ir privačių karinių kompanijų samdinių. Rusijos gynybos ministerijos duomenys rodo nuo karinės operacijos Sirijoje pradžios (2015 m. rugsėjo 30 d.) žuvus 34 asmenis. Žurnalistų paprašytas pakomentuoti šį neatitikimą, Kremliaus spaudos sekretorius atsakė: reikia vadovautis Gynybos ministerijos linija pateikiamais oficialiais duomenimis. Jeigu esama kokių Rusijos piliečių, kurie savanoriai ir panašiai, jie – ne valstybės linija (skaičiuojami?) ir su Gynybos ministerija neturi nieko bendra (это не по линии государства и к Минобороны не имеет никакого отношения).

Archangelsko srityje pabuvoję BBC žurnalistai matė Rusijos pasiuntinybės Sirijoje parašytą Jevgenijaus mirties pažymą (справка) su eilės numeriu ir padarė išvadą: per 2017 metų aštuonis mėnesius ten mirė 77 Rusijos piliečiai. Tokiu pat būdu ta pati „Reuters“ pagal kitos mirties pažymos (kūno apanglėjimas) eilės numerį padarė išvadą, kad per 9 mėnesius Sirijoje mirė 131 pilietis (neskaičiuojant netekčių, apie kurias praneša Gynybos ministerija). Taigi – tik per rugsėjo mėnesį Sirijoje mirė 54 Rusijos piliečiai, žurnalistų nuomone – „Vagnerio grupės“ samdiniai (rugsėjo 19 d. kairiajame Eufrato krante žuvo žuvo 42 metų Gomelio miesto gyventojas – „Vagnerio PKK“ kariauja ir baltarusiai, ir ukrainiečiai). Tuo tarpu Gynybos ministerijos oficialiais duomenimis, Rusijos ginkluotųjų pajėgų karinės operacijos Sirijoje eigoje per trejus su puse metų netekta 44 karių; pastarasis žuvusysis – karo lakūnas gvardijos majoras Romanas Filipovas.

…Kaliningrado srities gyventoja Oksana Girčiūtė apie savo vyro 51 metų Vladimiro Loginovo žūtį sužinojo vasario 9 d., tačiau dvi savaites niekas to oficialiai nepatvirtino. Jis buvo minuotojas, kariavo Čečėnijoje ir Donbase. Šimtininkas Vladimiras žuvo nelygiame mūšyje Sirijos Deir ez Zoro rajone, – parašyta Baltijos kazokų apygardos internetiniame puslapyje. – Žuvo, didvyriškai gindamas mūsų Tėvynę tolimose prieigose (на дальних подступах) nuo pakvaišusių barbarų antplūdžio. Kada našlei grąžins vyro kūną – nežinoma. Linkstame manyti, kad kūnai bus atgabenti po rinkimų, – kalbėjo Kaliningrado kazokų atamanas Jevgenijus Labudinas. – Kad nebūtų audrinama visuomenė, nenukentėtų dabartinės aukščiausiosios valdžios, kandidato prezidento Putino įvaizdis. Tai – siaubinga situacija.

(Bus tęsinys)

2018.03.12; 00:30

Vagnerio grupės samdiniai slepia veidus. Youtube.com nuotr.

2017-ųjų spalio viduryje buvęs nepripažintos „Donecko liaudies respublikos gynybos ministras“ Igoris Girkinas (Strelkovas) savo puslapyje interneto socialiniame tinkle „Vkontakte“ paskelbė apie Sirijoje per keletą savaičių nukautus 20 oficialių kariškių ir bent 3 kartus daugiau rusų privačios (vadinamosios „Vagnerio“) karinės formuotės (PKF) samdinių. Esą apie tai jį informavęs buvęs samdomas karys, dalyvavęs Donbaso bei Sirijos konfliktuose.

Jau šių metų pradžioje „eksministras“ savo interneto dienoraštyje „LiveJournal“ informavo apie rusų PKF veikimo geografijos plėtimąsi – pirma „Vagnerio“ samdinių partija išsiųsta į Sudaną, kita rengiama misijai į Centrinę Afrikos Respubliką. Rusų karinių samdinių tema konflikto Sirijoje kontekste jau kurį atkakliai išlieka tarptautinės žiniasklaidos akiratyje, nors Rusijos gynybos ministerija „Vagnerio“ PKF temos vengia, o galimus praradimus vadina mitu.

Karinių samdinių temą praėjusių metų rugpjūčio pabaigoje išsamiai aptarė Sankt Peterburgo leidinys „Fontanka“, remdamasis į redakcijos dispoziciją patekusiais dokumentais. Pasak leidinio, „Vagnerio“ PKF – neformali karinė organizacija, dalyvavusi kariniuose veiksmuose rytų Ukrainoje separatistų (vadinamosios Novorosijos) bei Sirijoje Bacharo al Assado vyriausybės pusėje. Organizacija nesusijusi su jokia oficialia Rusijos galios struktūra (taigi šios šalies gynybos ministerija nukautų ar žuvusių jos samdinių neprivalo įtraukti į savo statistiką), vis dėlto jos atstovai yra gavę valstybinių apdovanojimų. Viešojoje erdvėje skelbta nuotrauka iš priėmimo Kremliuje 2016-ųjų gruodį, kurioje PKF grupės vadas Dmitrijus Utkinas bei jo pavaduotojas Andrejus Troševas su apdovanojimais užfiksuoti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

Pirmos žinios apie rusų verslininko Jevgenijaus Pirožkino (įvardijamas V.Putino restauratoriumi – yra Sankt Peterburge restorano „Russkiy Kitch“ savininkas, taip pat kuruoja dezinformacijos bei „melagingų žinių“ sklaidai sukurtą vadinamąjį „trolių fabriką“) privatų batalioną į viešąją pradėjo smelktis 2015 metų rudenį. Daugumos už 240 tūkstančių rublių per mėnesį karinėse misijose pasirengusių dalyvauti žmonių motyvas buvo siekis pagerinti savo šeimų materialinę padėtį ar noras grąžinti pasiimtas paskolas.

Po mokymų Rusijos gynybos ministerijos karinėje dalyje Molkino gyvenvietėje Krasnodaro srityje dalinys rugsėjį buvo pasiųstas į Siriją, iki 2016-ųjų pradžios kariniuose veiksmuose nedalyvavo, bet vasarį-kovą prisidėjo prie Palmiros miesto atkovojimo iš „Islamo valstybės“, tada patyrė ir pirmus nuostolius (pasak „Fontanka“, galėjo žūti nuo 40 iki 60, sužeidimus partirti du-tris kartus daugiau samdomų karių). Greta kitų leidinys pateikė pavyzdį Ivano Sumkino iš Orenburgo sirties, nuo 2015 metų tarnavusio „Vagnerio“ PKF žvalgybos kuopoje, 2016-ųjų kovo 16 dieną nukauto, jo palaidojimo vieta (ir ar karys apskritai palaidotas) nežinoma. Apie mokymus bei dalyvavimą operacijoje informavo ne tik Sankt Petarburgo leidinys, bet ir Maskvos televizijos kanalas RBK, JAV savaitraštis „The Wall Street Journal“, vokiečių „Die Zeit“.

Pasibaigus Palmiros išlaisvinimo operacijai, dalinys buvo grąžintas į Rusiją, 2016-ųjų pavasarį jį sudarė 2349 kariai, misijoje Siriijoje dalyvavo 1,5-2 tūkstančiai. Metų pabaigoje pradėta rinkti nauja komanda, šįkart naftos telkinių teritorijų atkovojimui iš islamistų bei jų apsaugai. Į Siriją ji išvyko 2017 metų pradžioje, buvo parengta prasčiau nei pirmai misijai ir turėjo gerokai kuklesnę ginkluotę. Pasak „Fontanka“, tą lėmė pasikeitusi atlyginimų politika (240 tūkstančių per mėnesį pradėta mokėti tik žvalgybos bei šturmo kuopų kariams, likusiems – apie 160 tūkstančių, be to, algos ėmė vėluoti). Suprastėjusį karių parengimą vadai mėgino kompensuoti kiekybe, padidinę pėstininkų skaičių iki 2 tūkstančių bei pradėję verbuoti samdinius iš Ukrainos separatistinių Donabso bei Luhansko regionų. Tai lėmė išaugusį nukautųjų skaičių.

Iki 2017 metų rugpjūčio „Vagnerio“ PKF užsiėmė naftingų rajonų Sirijos Homso provincijoje su pagrindiniu objektu Hajano naftos perdiribimo gamykla apsauga ir mėginimais užimti naujas teritorijas. Dalinys veikė J.Pirožkino kompanijos „Euro Polis“ bei Sirijos vyriausybinių organizacijų susitarimo pagrindu, pagal kurį „Euro Polis“ samdiniai įsipareigojo išlaisvinti bei ginti naftingus plotus mainais už karinių išlaidų padengimą bei ketvirtadalį išgaunamos naftos bei gamtinių dujų. „Meduza“ teigė turinti informacijos, kad Sirijos pusei nuo 2017-ųjų perėmus „Vagnerio“ PKF finansavimą šis ėmė strigti.

Apie Bobą Denardą parašytą daug įdomių knygų

O reikšmingai suprastėjusį organizacijos aprūpinimą ginkluote, kuri nuo pat pradžių buvo „valdiška“, veikiausiai lėmė aplinkybė, jog rusų karinę vadovybę vargu ar tenkino situacija, kai už pelno siekiančios pseudokarinės organizacijos veiksmus dažniausiai tenka atsakyti „legaliems“ kariškiams. Štai tokia istorija iš pradžių ideologizuoto karinio kišimosi, ilgainiui išsivysčiusio į siužetą „nieko asmeniška, tik verslas“ dvasia.

Privačios kariuomenės nėra 21 amžiaus išradimas, vienu ryškiausių praėjusio šimtmečio samdomų „sėkmės karių“ galima laikyti prancūzą Bobą Denardą (žinomą ir kaip Gilbertą Bourgeaudą bei Saïdą Mustaphą Mahdjoubą), po Antrojo pasaulinio karo dalyvavusį kariniuose konfliktuose Afrikos bei Azijos šalyse, reikšmingą geopolitinio projekto „Françafrique“ (laikėsi kraštutinių dešiniųjų pažiūrų ir buvo įsitikinęs prancūziško kolonializmo šalininkas) figūrą bei vieną Šaltojo karo legendų, pelniusį samdinių karaliaus pravardę.

Iš oficialios karinės tarnybos Indokinijoje atleistas už muštynes, B.Denardas kurį laiką padirbėjo buitinės technikos operatoriumi ir stojo tarnauti į Prancūzijos policiją Maroke. 1954 metais buvo areštuotas už pasirengimą pašalinti kairįjį liberalą Prancūzijos ministrą pirmininką Pierrą Mendèsą Franceą, ketinusį mažinti karines išlaidas bei suteikti nepriklausomybę Prancūzijos kolonijoms šiaurės Afrikoje. Bausmės išvengė, nors ir praleido metus kalėjime. Išėjęs į laisvę užmezgė ryšius su prancūzų specialiosiomis tarnybomis, nuo tada savo veiksmus derinosu jomis. 1961 metais užsiverbavo į Kongo katangų separatistų lyderio Moïsės Tshombės armiją, katangams pralaimėjus pasitraukė į Angolą, tuo metu Portugalijos koloniją. 1963-aisiais monarchistų pusėje dalyvavo pilietiniame kare Jemene, kitus porą metų vėl tarnavo M.Tshombės vyriausybei Konge, kariavo prieš kairiuosius Patriso Lumumbos šalininkus (vienas priešininkų buvo Che Guervara). Po M.Tshombės pašalinimo iš premjero posto iš pradžių palaikė naują prezidentą Mobutu Sese Seko ir 1966 metais numalšino buvusio patrono suorganizuotą maištą. Bet jau kitais metais vėl stojo M.Tshombės pusėn, 1967-aisiais sukėlė katangų maištą, jį malšinant buvo sunkiai sužeistas ir išgabentas į Pietų Rodeziją.

Pasveikęs iš pradžių nesėkmingai mėgino grįžti į Kongą, vėliau, 1968-1978 m., tarnavo Gabono prezidento Omaro Bongo patarėju, pastarojo režimas buvo vienas svarbiausių Paryžiaus sąjungininkų „Françafrique“ sistemoje. Lygia greta nepraleisdavo progos sudalyvauti konfliktuose įvairiuose „karštuose taškuose“ – pavyzdžiui, Gvinėjoje (1970), Benine (1977). 1975 metais prie Afrikos krantų Indijos vandenyne esančiose Komorų salose maišto metodu padėjo ateiti į valdžią maoistui Ali Soilihui, kas neatitiko B.Denardo kraštutinių dešiniųjų pažiūrų. Bet 1978-aisiais suorganizavo naują perversmą, kurio metu A.Soilihas buvo nuverstas, gegužės 29-ąją nužudytas,o į prezidentus gražintas Ahmedas Abdallah. Komorų salose B.Denardas praleido 15 metų, dalyvavo 2-3 perversmuose, tapo prezidentinės gvardijos vadu, priėmė Islamą bei Komorų pilietybę. Įrengęs karinę samdinių bazę, užsiėmė verslu ir tapo viešbučių bei žemės sklypų bendrasavininku. 1989-ųjų lakpritį regėdamas augančią samdinių bazės kaip komercinės struktūros galią ir prisibijodamas naujo perversmo A.Abdallah įsakė nuginkluoti gvardiją, bet po kelių dienų buvo užmuštas neaiškiomis aplinkybėmis.

B.Denardą „dėl visa ko“ evakuavo į Pietų Afrikos Respubliką, iš kur sugrąžino į tėvynę, kur jam  teko stoti prieš teismą dėl kaltinimų A.Abdallos nužudymu. Išteisintas dėl įrodymų stokos, 1995 metų rugsėjo 27-osios naktį „sėkmės karys“ su 33 žmonių būriu išsilaipino Komorų salose, bet šįkart valdžios užgrobimo neleido prancūzų kariškiai. Pasibaigus Šaltajam karui geopolitinė konjunktūra pasikeitė, kolonializmas išėjo iš mados – B.Denardui tėvynėje vėl teko stoti prieš teismą, 2006-aisiais jis buvo nuteistas 5-eriems metams lygtinai, 2007 nuosprendis pakeistas į realų 4 metų įkalinimą, galų gale bausmė sutrumpinta iki metų kalėjimo, kurio nuteistasis nekalėjo dėl pašlijusios sveikatos. Praėjus keliems mėnesiams po paskutinio nuosprendžio Šaltojo karo „samdinių karalius“ baigė savo audringą žemiškąją kelionę.

Savo gyvenimo kelią pradėjęs kaip kraštutinysis dešinysis kolonializmo šalininkas ir specialiųjų tarnybų partneris, Afrikoje Vakarams kariaujant su tuometine Sovietų Sąjunga, B.Denardas jį baigė, kai Juodojo Žemyno  politika buvo sukomercinta, dabar karinius samdinius tedomina pinigai. PKF išnaudojimas „karštuose taškuose“ pastaruosiu porą dešimtmečių įsitvirtino kaip ekonomiškai bei politiškai rentabilus, nors jų veikla tebėra tarptautinės teisės „pilkoje zonoje“, nėra deramai reglamentuota Jungtinių Tautų nei kituose dokumentuose (karinių bei apsaugos kompanijų veiklą reglemantuojančiame „Montreux Document“, PKF tarptautiniame kodekse), visa, kas šia tema užrašyta, veikiau yra deklaratyvaus arba rekomendacinio pobūdžio. Tokia padėtis suteikia teisinių landų kariniams samdiniams „pasislėpti“, o šias paslaugas teikiančioms verslo struktūroms uždirbti. 

Kur važiuoja šie rusų tankai

Vienintelis konkretus reikalavimas – samdiniai negali pakeisti reguliarios armijos. Bet nutinka labai visaip. Minėta, kad Rusijos oficialūs kariškiai bei valdžia į klausimus apie PKF dažniausiai tyli. Tiesa, Rusijos dūmoje guli PKF veiklos reglamentavimo įstatymo projektas, bet, valdymo eksperto Sergejaus Jeledinovo vertinimu, visiškai neaišku, kada jis bus priimtas. O juk Rusijoje netrūksta norinčiųjų išvykti pakariauti, taigi žudyti ir būti žudomiems. S.Jeledinovas juos vadina karo „gastarbeiteriais“, tai yra žmonėmis be apibrėžto teisinio statuso.

Kol tęsiasi teisinė „pauzė“, prasidėjus konfliktui Ukrainoje kai kurios šalys jau įtvirtino baudžiamąją atsakomybę šiame konflikte dalyvaujantiems savanoriams, o apie I.Girkinas vasario 8-ąją informavo apie dėl naftingų rajonų kariaujančių „Vagnerio“ samdinių naujas aukas Sirijoje netoli Deirez Zoro miesto, kur viena taktinė grupė buvo visiškai sunaikinta, kita patyrė labai didelius nuostolius. Pasak I.Girkino, žuvusiuosius iš mūšio lauko teko išgabenti dviem sunkvežimiais „KamAz“.

2018.02.19; 04:30

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Briuselyje neseniai 23-ų Europos Sąjungos užsienio reikalų ir gynybos ministrai pasirašė susitarimą pastoviai bendradarbiauti saugumo ir gynybos srityje (Permanent Structured Cooperation on security and defence, PESCO). Patys europiečiai tai laiko istoriniu žingsniu, kurį žengti rengtasi 17 metų. Iš Maskvos atsklido dantų griežimas…

Suremti pečius ir – koją kojon!

Europos Sąjungos valstybių kariuomenėse, bendrai paėmus, tarnauja apie 2 milijonus žmonių, jų išlaikymui kasmet skiriama maždaug 200 mlrd. eurų. Gynybos poreikiams visi kartu išleidžia daugiau negu Rusija (čia tam skiriama apie ketvirtadalį biudžeto išlaidų) ir pusę to, ką skiria JAV (15% biudžeto), tačiau pinigai išsisklaido po dideles ir mažas nacionalines kariuomenes ir bendros pridėtinės vertės būna nedaug.

Daugelyje šalių ginkluotųjų pajėgų vadai skundžiasi lėšų stygiumi, todėl tinkamai nepasirengę vykdyti vis sudėtingesnius uždavinius: išskyrus Prancūzų svetimšalių legioną, daugelis padalinių nusileidžia amerikiečiams ir britams, turintiems kovinių veiksmų įvairiuose pasaulio vietose patirtį.

28 gynybos ministerijos, 28 štabai, skirtingi ryšiai, nevienoda ginklų pirkimo ir aprūpinimo tvarka ir panašiai. Prireikus imtis bendrų veiksmų, paskutinį žodį turi tarti 29-as štabas, tačiau ir šis ne vienas sprendžia. Antai kilus reikalui pasiųsti karius į Centrinės Afrikos Respubliką, prireikė, ilgai Briuselyje vilkinus, kreiptis į trečiąsias šalis (Gruziją) tam, kad būtų sutelkta tiek, kiek būtina karių… Iki šiol kiekviena šalis nustato savo gynybos politiką ir derina ją su NATO, o ne su Briuseliu.

Europoje netrūksta pajėgių ginklų gamintojų, tačiau esama ir nemažos jų priklausomybės nuo bendradarbiavimo su tolimesniais partneriais; daug ginkluotės perkama iš JAV (amerikiečių dalis Europos rinkoje –18%). Patys europiečiai daug ginklų parduoda kitų pasaulio dalių pirkėjams (Vokietijos dalis pasauliniame ginklų eksporte sudaro 11%, JAV – 30%, Rusijos Federacijos – 23%). Kai kurios šalys iš viso neturi karinės pramonės.

PESCO turėtų padaryti galą šioms ir dar daugeliui kitų negerovių. Pirmiausia tikimasi drausmingo ir darnaus nacionalinių kariuomenių bendradarbiavimo ištikus krizėms, vykdant bendras operacijas, mokymuose ir pratybose. PESCO taip pat atveria galimybę, kaip pasakė Europos Komisijos vyriausioji užsienio reikalų įgaliotinė Frederika Mogerini, kartu investuoti, kartu tirti, kartu gaminti. Turima galvoje naujų ginklų, transporto priemonių, įrangos technologijų kūrimas ir gamyba, jų pirkimas. Aišku, sukurti, gaminti ir naudoti 23-se šalyse vieno tipo šarvuočius ar sunkvežimius būtų nepalyginti pigiau nei pavieniui išradinėti nacionalinius modelius (pavyzdžiui, dabar ES gyvuoja beveik 40 šarvuotų mašinų tipų, apie 20 tipų lėktuvų). Kiekvienas kovinis lėktuvas kainuos pigiau, gaminant jų iškart 50, o ne penkis. Ir panašiai.

Esama labai sektino lėktuvų gamintojų kooperavimosi pavyzdžio:  pagal programą „Ateities kovinės aviacijos sistema“ (Future Combat Air System, FCAS) koncernas „Airbus“ ėmėsi naujo naikintuvo kūrimo, projekte dalyvauja Vokietija ir Ispanija, žada prisidėti Prancūzija, kai kurios kitos šalys. Tuo tarpu tankų gamintojai, laivų statytojai dar pluša pavieniui… Darbo pasidalijimas, specializacija ginklų pramonėje leistų, skaičiuojama, sutaupyti per metus apie 100 mlrd. eurų.

Vasaros pradžioje Europos Komisija pranešė apie Europos gynybos fondo sudarymo planą. Jis skirtas karinių technologijų kūrimui ir pirkimui finansuoti. Lėšos bus padalytos į dvi kategorijas: išlaidos mokslo tyrimams ir išlaidos technologijų kūrimui ir pirkimui. Iki 2019 metų gynybos technologijų tyrimams bus išleista 90 mln. eurų. Nuo 2020 metų planuojama leisti po 500 mln. kasmet. Ginkluotės ir gynybos technologijų pirkimui 2019 ir 2020 metais bus išleista – 500 mln. Po 2020 metų kasmet numatoma išlaidas didinti iki 5 milijardų.

Europos Sąjungos Taryba pritarė Europos Komisijos pasiūlymui supaprastinti kariuomenės persikėlimą tarp valstybių-narių (ne visiška judėjimo laisvė, o kai kurių kliūčių: ir fizinių, ir įstatymų leidybos, reguliavimo pašalinimas). Beje, apie tai pareiškė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ES vadovų susitikimo Prahoje išvakarėse. Pastaraisiais metais tiesiant kelius jau nežiūrėta jų tikimo karinei technikai. Perkelti techniką iš vienos ES valstybės į kitą trunka pernelyg ilgai. Antai praėjusiais metais vykusių pratybų „Anakonda 16” metu kovinė technika iš Vokietijos į Lenkiją nusigavo tik per 7 dienas…

Dalyvavimas PESCO erdvėje yra savanoriškas. Atsisakė dalyvauti Danija, dar svarsto Airija, Malta ir Portugalija. PESCO numatomas ir valstybių, neįeinančių į Europos Sąjungą, dalyvavimas: jeigu pasiūlys gerą pridėtinę vertę žadantį projektą. Kelią PESCO įgyvendinimui turėtų atsiverti ES Tarybos posėdyje gruodžio 11-ąją.

Hitleriui nepavyko ir Vakarams – neišdegs!

2017-ųjų pavasarį ES užsienio reikalų ministrai patvirtino sprendimą įkurti Europos Sąjungos nekovinių misijų karinio planavimo ir valdymo centrą. Tai – ne žingsnis Europos kariuomenės link, – perspėjo ES vyriausioji užsienio reikalų įgaliotinė Federika Mogerini. – Aš žinau, tokios kalbos sklando pastaruoju metu. Visiems žinoma, jog ES vykdo karių ir policijos pareigūnų mokymo misijas Somalyje, Malyje ir Centrinės Afrikos Respublikoje. Pavyzdžiui, Malyje veikia 22-ų ES valstybių pasiuntiniai ir jų darbas – anaiptol ne malonus pasivaikščiojimas. 2016-ųjų pavasarį ten užpuolikai apšaudė misijos štabą, kuriame tarnavo ir karininkas iš Lietuvos, europiečiai kariai ir civiliai tada nenukentėjo…

Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo“

Rusijos federalinė naujienų agentūra „Rosbalt“ pateikė šiuos pareigūnės žodžius ir tai, ką visi girdėjo: nauja žinyba padės darniau ir saugiau tęsti šias misijas ir vykdyti naujas misijas. O antraštę užrioglino štai kokią: „Apie vieningą kariuomenę galvojančioje ES atsirado Karinio planavimo ir valdymo centras“ (В задумавшемся о единой армии ЕС появился Центр военного планирования и управления).

Dėl Briuselyje pasirašyto susitarimo, tai internetinis rusiškas internetinis leidinys „Vojenoje obozrenije“ (neaišku, kas leidžia šią karinių reikalų apžvalgą, tačiau daug pasako kad ir tokia antraštė: „Rusai visose srityse pirmauja!“, paskelbė tekstą, atpasakojantį parašyta amerikiečių „The New York Times“ ir vokiečių „Tagesspiegel“.

Pirmajame rašoma, jog Europoje juntamas nerimas dėl padidėjusio Rusijos agresyvumo po Krymo aneksijos, be to, tvyro islamiškųjų teroristų atakų grėsmė; Europos vadovai nusiskundžia JAV prezidento Donaldo Trampo nemeile NATO nariams ir suprato, kad reikia pasikliauti tik savo jėgomis etc. Antrajame dėstoma: Baltijos šalys ypač nerimauja dėl Rusijos grėsmės, o Pietų Europai pirmiausia rūpi stabilumas Šiaurės Afrikoje; Briuselyje pasirašytame dokumente prisiekinėjama ištikimybė NATO etc. 

Niekuo neįsidėmėtina spaudos apžvalga, tačiau ko verta viršum Rusijos prezidento Vladimiro Putino su žiūronais rankose nuotraukos antraštė, kurios, sakykime, iš pradžių galėjome nepastebėti: „Projektas „ZZ“. Naujoji Europos kariuomenė: rusai nepralauš!“ (Проект «ЗЗ». Новая европейская армия: русские не пройдут!). Ką turėtų reikšti tas „ЗЗ” – negi “Запад западло“ (gal prie „Vakarų“ prikergtas žodis iš kalinių leksikos: negarbingas elgesys, gėdingas?). O jau teksto įvadas: Šią savaitę ES nariai pasirašė įdomų susitarimą: popieriuje patvirtino suvienytąsias Europos valstybes pastoviai bendradarbiausiant gynybos srityje. Kalbama apie sukūrimą Europos vieningos kariuomenės, kuri, be kita ko, turės ginti ir nuo „rusų grėsmės“. Drebėk, Maskva!

Atsiliepė ir internetinė svetainė, priklausanti Rusijos TV kanalui Царьград” (Konstantinopolio vardas senąja rusų kalba). Ši televizija prisistato rusų stačiatikiškos daugumos balsu, tačiau laikoma ir Kremliaus ruporu; stebėtojų tarybai vadovauja iš Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos į atsargą išleistas generolas leitenantas. Tekste, pavadintame Europos bendra kariuomenė pasirengusi stoti prieš Rusiją” (Общеевропейская армия готова противостоять России) sakoma, jog kai kurie ekspertai Briuselyje pasirašytą susitarimą pavadino žingsniu kelyje į Europos jungtinės kariuomenės sukūrimą ir „kariniu Šengenu“. Autoriaus nuomone, nieko iš to neišeis. Europos šalys net apie menkiausią išsilaisvinimą iš totalinės Vašingtono kontrolės tegali svajoti – JAV nepaleis Europos. Juo labiau kad ir patys europiečiai nenorės atsisakyti nuo amerikiečių karinių bazių, priešraketinės gynybos sistemų, branduolinio ginklo Senajame Žemyne – taigi apie PESCO savarankiškumą nėra ko nė kalbėti.

Palyginti ramiai teksto tėkmei srovenant prie pabaigos autorius įgelia: apskritai, labai naudinga „siurbti lėšas“ iš kai kurių valstybių vis kartojant apie tariamą Rusijos grėsmę ir būtinybę ginti „europines vertybes“. Ir galiausiai – isteriškas priminimas ketinančius tokiu būdu stoti prie Rusiją europinius valdininkus ir komisarus, matyti, nepasimokius iš istorijos: Kadaise „suvienytosios Europos armijos“, suburtos Napoleono ir Hitlerio, jau mėgino „vykdyti karines operacijas“ ir „įgyvendinti bendrus projektus“ mūsų šalies teritorijoje. Baigėsi tuo, kad rusai nužygiavo iki Paryžiaus ir Berlyno. Iškilus reikalui, rasis atsakymas ir į naujos „suvienytosios Europos karinį Šengeną“, ir į NATO bloką kartu paėmus. Taškas.

Rusijos skaitytojui telieka sugniaužti kumštį: Tai bjaurybės! Bet neišdegė ir neišdegs! Kaip tik toks yra vienas iš Kremliaus propagandinės mašinos platinamų, kaip dabar sakoma, politinių naratyvų: Rusijos niekas nepaklupdys, Hitleris nudegė nagus – ir Vakarams nepavyks!

Amerika pasikliaukime, bet ir patys nežiopsokime

Gegužės pabaigoje Briuselyje naujų NATO būstinės rūmų iškilmingame atidaryme dalyvavo JAV prezidentas Donaldas Trampas. Savo kalboje paragino Aljanso valstybių vadovus skirti gynybai bent 2% nuo bendrojo vidaus produkto (JAV atiduoda 3,61%, Rusija – 3,5%, o ES valstybės –1,63%, iš 28-ių ES šalių narių tik penkios įvykdė šią absoliučiai minimalią normą). To nedarančios valstybės, kaip rūstokai pasakė, elgiasi nesąžiningai JAV mokesčių mokėtojų atžvilgiu. Susitikime su Vokietijos kanclere Angela Merkel priminė Europą turint mokėti už amerikiečių kareivių buvimą Europoje. Vokiečiai gynybai skyrė tik 1,2% BVP ir Berlynui teko teisintis, jog Vokietija daug lėšų skiria atsiliekančioms šalims, o tai irgi prisideda prie saugumo stiprinimo.

Ši kritika ir tai, kad JAV prezidentas viešai nepatvirtino palaikąs Šiaurės Atlanto sutarties 5-ame straipsnyje skelbiamą NATO priklausančių valstybių įsipareigojimą ginti viena kitą, politikos apžvalgininkus paskatino spėti, ar tik vėsiu dušu aplieta Europa nesiryš tolti nuo JAV. O to esą tik ir laukianti Maskva. „Aftenposten“ parašė: Putinui naudinga viskas, kas didina nesantaiką tarp JAV ir jų sąjungininkų.„Foreign Policy“ Trampo viešnagę Senajame Žemyne pavadino tikru Putino laimėjimu. Tačiau apžvalgininkai, regis, paskubėjo su išvadomis.

Kongreso senatas rugsėjo viduryje priėmė šalies gynybos ministerijos veiklos finansavimo 2018 finansiniais metais projektą, pagal kurį jai skyrė 700 mlrd. dolerių. 4,6 mlrd. dolerių leista panaudoti JAV karinės galios Europos didinimui – kad sąjungininkai būtų tikri dėl NATO. Iš šių pinigų $100 mln. gali būti išleista Baltijos šalių gynybai stiprinti, $350 mln. – Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms paremti.

Briuselyje pasirašant susitarimą dalyvavo NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas ir nė menkiausias šešėlis netemdė jo veido. Jokių akibrokštų ir nesitikėjo. Federikos Mogerini dar prieš metus Liuksemburge Europos Sąjungos Užsienio reikalų tarybai pateiktame dokumente dėl naujosios ES tarptautinės ir saugumo politikos strategijos (EU Global Strategyon Foreign and Security Policy) iš tiesų kalbama ES sieksiant strateginės autonomijos, tačiau nė žodeliu neužsimenama apie vieningą ar kitokią Europos kariuomenę. Pati Mogerini kur kalbėdama nepaliaudama kartojo naująją strategiją ne atstosiant, o papildysiant NATO veikimą.

Ir pats generalinis sekretorius dar anais metais ne kartą kalbėjo palaikąs pastangas stiprinti ES narių bendradarbiavimą gynybos srityje, nes stipri europinė gynyba ir stiprus NATO ne supriešina, o papildo vienas kitą. Anot jo, reikia stiprinti ir europinę gynybą, ir transatlantinį bendradarbiavimą. NATO valstybių vadovai susitikime 2016-ųjų vasarą Varšuvoje pasirašė deklaraciją stiprinti ES ir NATO bendradarbiavimą Krymą aneksavusios Rusijos keliamos grėsmės ir kitų pavojų akivaizdoje.

Amerikiečių kariai Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš tiesų: Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris 2015-ųjų pavasarį vokiečių leidiniui laikraščiui „Welt am Sonntag“ pasakė, kad ES kariuomenės sukūrimas padėtų mums formuoti bendrą užsienio ir saugumo politiką ir Europa galėtų prisiimti pasaulinę atsakomybę ir kad bendros Europos kariuomenės sukūrimas būtų aiškus signalas Rusijai mus esant rimtai nusiteikusius ginti savo europines vertybes. Praėjus daugiau kaip metams, jis kalbėjo apie siekį kada nors sukurti Europos kariuomenę tam, kad galėtume atlikti  savo vaidmenį pasaulyje.

Rudenį Junkeris, skaitydamas Europos Parlamente pranešimą apie Sąjungos padėtį 2016 metais „Kurkime geresnę Europą – Europą, kuri apsaugo, suteikia galių ir gina”, pripažino Europos rodomos švelniosios galios nepakankant (mūsų kaimynystė tampa vis pavojingesnė) ir paragino imtis griežtesnių priemonių gynybos politikoje: Europa nebegali sau leisti remtis kitų karine galia. Būtini bendras štabas civilinėms ir karinėms misijos vadovauti, Europos gynybos fondas moksliniams tyrimams skatinti bei naujoms technologijoms kurti ir apskritai – pastovus struktūrinis bendradarbiavimas gynybos ištekliams telkti (šie dalykai, kaip matome, ir įgyvendinami). O apie bendrą ar kaip kitaip pavadintą Europos kariuomenę neprasitarė.

Reikia manyti, jeigu ir Europos kariuomenė ir ims rastis, tai bus kada nors. Visiems aišku, kad JAV ir NATO įtakos Europoje silpnėjimas būtų naudingas Rusijai. Tačiau Maskva to nesulaukė. Kremliaus propagandai teliko mulkinti piliečius: Europa šiaušiasi prieš Maskvą, kuria, žiūrėkite, savo kariuomenę, tačiau Rusijos niekas neparklupdė ir neparklupdys. Dar vienas naratyvas: Rusija – galinga valstybė, jos pašaukimas – padaryti galą JAV diktatui. O kas prikėlė Rusiją ir padarė ją tokią galingą? Yra Putinas – yra Rusija. Nebus Putino – nebus Rusijos.

O Europos kariuomenė? DW apžvalgininkas Berndas Rigertas perspėjo nesistengti naujoje ES saugumo ir gynybos strategijoje įžvelgti  vieningos ir integruotos Europos armijos apybraižų: Ji žinoma, turėtų prasmę, tačiau dėl įvairių politinių priežasčių tai yra neįgyvendinama. Tas pats Žanas Klodas Junkeris tada, 2016-ųjų rudenį, ragindamas Europos gynybinę sąjungą plėtoti iki pat Europos kariuomenės sukūrimo, tepridūrė: Tai – ateities muzika, ir ji jau skamba, tik daugelis europiečių kol kas jos negirdi.

Beje, pastaroji „Eurobarometro“ apklausa parodė, jog galimam ES kariuomenės sukūrimui pritartų 68%. Lietuvos piliečių. Kiek mažiau pritariančiųjų gyvena Latvijoje, Estijoje –  56%; ES vidurkis – 53%.

2017.11.30; 07:33

Jungtinės Valstijos išplatino 39-ių su Rusijos kariuomene ir žvalgybos tarnybomis susijusių įmonių sąrašą, kurių klientams ir partneriams gresia sankcijos pagal naują JAV įstatymą, praneša AFP.

Tarp įvardijamų bendrovių yra Rusijos eksporto pramonės ramsčiai, tokie kaip ginkluotės ir karinių transporto priemonių tiekėja „Rosoboronexport“ ir gerai žinoma šaunamųjų ginklų gamintoja „Kalašnikov“.

Tai, kad įmonės įtrauktos į sąrašą, dar nereiškia, jog joms pačioms gresia sankcijos, bet gali būti imtasi priemonių prieš tas bendroves, kurios su jomis atliks „reikšmingus sandorius“.

JAV Valstybės departamentas sąrašą parengė pagal Amerikos priešų atrėmimo sankcijomis aktą (Countering America’s Adversaries Through Sanctions Act), kurį Kongresas priėmė liepos mėnesį, nepaisant opozicijos iš Baltųjų rūmų.

Aukšto rango JAV Valstybės departamento atstovas žurnalistams sakė, kad Kongreso ir prezidento administracija, remdamasi šio akto 231 straipsniu, sieks atsakyti į Rusijos piktavališką elgesį, susijusį su krize Rytų Ukrainoje, kibernetinį kišimąsi ir atakas bei žmogaus teisių pažeidimus.

Pasak JAV atstovo, šis akto straipsnis nukreiptas prieš reikšmingus sandorius su asmenimis iš Rusijos valdžios gynybos ir žvalgybos sektorių, kuriais gali būti parduodama pažangi rusiška ginkluotė. Draudimas įsigalios sausio pabaigoje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.29; 00:01

Rusijos gynybos ministerija saugumo sumetimais parengė įstatymo projektą, skirtą uždrausti profesionaliems šalies kariams ir kitiems karinio personalo nariams skelbti socialinėje žiniasklaidoje nuotraukas, vaizdo įrašus ir kitą medžiagą, informuoja transliuotojas BBC.

Remiantis įstatymo projektu, nuotraukos, vaizdo įrašai ir kita į internetą keliama medžiaga gali padėti atskleisti priešui naudingos informacijos. Kadangi automatiškai nustatoma pranešimą skelbiančio asmens buvimo vieta, gali paaiškėti, kur yra dislokuotas kariuomenės padalinys.

Pavyzdžiui, 2014 metų liepą BBC žurnalistė savo paskyroje pasidalino Rusijos kario paviešintu pranešimu, kuris didžiuodamasis pranešė gabenantis prorusiškiems separatistams Ukrainoje raketas „Grad“.

2014 metų kovą Rusija aneksavo Ukrainos Krymo pusiasalį, o kitą mėnesį separatistai užgrobė Donecko ir Luhansko regionus Rytų Ukrainoje. Ukraina ir Vakarų šalių vyriausybės kaltina Rusiją tiekiant separatistams ginklus. Rusija pripažįsta, kad tam tikri rusai savanoriai padeda separatistams, bet neigia reguliariai siunčianti pajėgas.

Tokie pranešimai iš tiesų gali atskleisti daug informacijos. „YouTube“ internetinėje vaizdo svetainėje naujienų kanalo „Vice News“ reporteris Simonas Ostrovskis atskleidė, kaip Rusijos karių pranešimai socialinėje žiniasklaidoje padėjo jam patvirtinti tiesioginį Rusijos kariuomenės vaidmenį Rytų Ukrainoje vykstančiose kovose.

Tačiau įstatymo projektas turės įtakos tik sutartį pasirašiusiems kariams, bet ne šauktiniams.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.06; 03:30

Rusijos karinės pratybos Zapad 2017. EPA – ELTA nuotr.

Rugsėjo 20 dieną pasibaigusios karinės pratybos „Zapad” didesnių provokacijų nesukėlė, tačiau baigėsi tik aktyvioji pratybų fazė – Kaliningrado srityje jos dar tęsiasi, teigia krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.

Antradienį Krašto apsaugos ministerijoje buvo pristatytas pirminis praėjusią savaitę pasibaigusių pratybų „Zapad” vertinimas. Pratybas apžvelgė krašto apsaugos ministras R. Karoblis, Lietuvos kariuomenės vadas Vytautas Jonas Žukas ir karinės žvalgybos vadas Remigijus Baltrėnas.

Pasak krašto apsaugos ministro, šiuo metu yra pasibaigusi tik aktyvioji „Zapad” fazė, tačiau didesnių pažeidimų ir provokacijų pratybos nesukėlė.

„Baigėsi aktyvioji fazė Baltarusijoje. Kaliningrado srityje pratybos tebesitęsia. Pirminiais vertinimais, neskaitant kelių nusižengimų, pratybos neperaugo į didesnę provokaciją. Noriu padėkoti visoms su krašto apsauga susijusioms institucijoms, akivaizdu, kad skiriamas didelis dėmesys suveikė”, – komentavo R. Karoblis.

Čekijos karių sutikimo ceremonija. centre – Lietuvos krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Lauros Skiesgilienės nuotr.

Ministras išskyrė septynis pagrindinius pratybų vertinimus akcentuodamas, kad Rusija tampa vis didesniu pavojumi Baltijos šalims ir visai NATO. 

Lietuvos Kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Visų pirma pabrėžtina Rusijos agresija tiek ruošiantis pratyboms, tiek jų metu. Taip pat pratybų metu teikiama informacija, tikėtina, turėjo dezinformacinį pobūdį. Trečia, pratybų metu vyko puolimo simuliacija prieš visas Baltijos šalis.

Pratybų metu buvo stebimas akivaizdus taktinių ir strateginių sprendimų panaudojimas, realūs bombardavimai šalia Lietuvos sienos.

Išskirčiau ir tai, kad Rusija mokosi iš ankstesnių savo klaidų. Tai nebe ta kariuomenė, kuri buvo 2009 ar 2014 metais. Mokomasi iš klaidų Sirijoje, o kariuomenė akivaizdžiai stiprėja.

Trumpėja ir Rusijos kariuomenės reagavimo laikas. 24-48 valandos yra realus reakcijos laikas pradėti karinius veiksmus. Taip pat rusų kariuomenė sustiprinta modernia amunicija, diegiamos naujos technologijos”, – pratybas vertino R. Karoblis.

Ministras, kariuomenės ir karinės žvalgybos vadai, pristatę savus vertinimus, pateikė ir pirmines „Zapad” išvadas.

„Regioninė situacija negerėja, Rusijos ginkluotos pajėgos nesilpnėja, ginkluotės realizavimas tęsiasi. Rusija yra ir liks NATO konvenciniu iššūkiu. Mūsų, krašto apsaugos institucijų, tikslai – tolesnis bendradarbiavimas su NATO ir visuomenės atsparumo didinimas”, – kalbėjo V. J. Žukas ir R. Baltrėnas ir R. Karoblis.

R. Baltrėno teigimu, karių skaičius pratybose, kaip ir tikėtasi, kelis kartus viršijo oficialius duomenis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.27; 02:23

Karinės pratybos „Zapad 2017“

Šiaurės Korėjai išbandžius vandenilinę bombą, JAV, Didžiosios Britanijos, Japonijos ir Pietų Korėjos iniciatyva buvo sušauktas neeilinis (dar vienas) Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos posėdis. Amerikos ambasadorė JT Nikki Haley jame buvo kategoriška (bent sprendžiant iš spaudos pranešimų): Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Jong Unas siekia, net maldauja karo, taigi pusinėms priemonėms atėjo galas. Amerikos kantrybė nėra beribė.

Pietų Korėja tuo tarpu teigia užfiksavusi ženklų, kad Pchenjanas rengiasi dar vienam raketos, galbūt tarpžemyninės, bandymui. Kantrybė beribė ar neberibė – maždaug toks yra kone visų šių metų pagrindinis geopolitinio saugumo leitmotyvas, aktualus ne vien Korėjos pusiasalyje.

Dar viena susitvardymo sesija laukia rugsėjo 14-20 dienomis prie Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos bei Suomijos sienų vyksiančių Rusijos vadovaujamų karinių mokymų „Zapad-2017“ metu. Maskva anonsuoja (ir tais anonsais niekas netiki), kad juose dalyvaus apie 12 700 tūkstančių kariškių bei iki 680 karinės technikos vienetų.

Iki 13 tūkstančių kariškių deklaravimas nėra atsitiktinumas – jei Maskva nurodytų pasitelksianti bent kareiviu daugiau, kaip Europos saugumo ir bnendradarbiavimo organizacijos (ESBO) narė turėtų įsileisti ESBO stebėtojus. Minsko kvietimu mokymus stebės po du Ukrainos, Latvijos, Lietuvos, Norvegijos, Lenkijos, Švedijos ir Estijos atstovus.

„The Guardian“ rugsėjo 7-osios numeryje citavo NATO generalinį sekretorių Jensą Stoltenbergą, Estijos karinėje bazėje Tapėje maždaug 120 kilometrų nuo Rusijos sienos pareiškusį, jog Rusijos bei Baltarusijos sprendimas įsileisti į mokymus tris Aljanso stebėtojus neatitinka Kremliaus tarptautinių įsipareigojimų.

Kartu su NATO sekretoriumi buvusio Estijos premjero Jürio Rataso vertinimu, pratybose dalyvaus apie 100 tūkstančių kariškių. Vokietijos gynybos ministrė Ursulavon der Leyen bendroje spaudos konferencijoje su Prancūzijos kolege Florence Parly tą pačią dieną pareiškė mananti, jog jų bus virš 100 tūkstančių. Suomių karinio eksperto Andreaso Turuneno vokiečių leidiniui „Bild“ nurodyta pratybų dalyvių skaičiaus versija – nuo 100 tūkstančių iki 240 tūkstančių.

Rusijos „žalieji žmogeliukai“ okupuoja Krymą

Vokiečių dienraščio „Frankfurter Allgemeine“ (08 23) atlikta analizė parodė, jog nuo 2015 metų pradžios iki dabar Rusija įvykdė 124 karinius mokymus, NATO Europoje per tą patį laiką treniravosi 38-is kartus. Taigi santykis 3-1 Atlanto aljanso nenaudai. Ir „Zapad-2017“ mastas užgoš bet kokius Vakarų karinius mokymus, mat apims teritorijas nuo Kolos pusiasalio Arkties zonoje iki Baltarusijos.

Rusų kariniai mokymai – tik aisbergo viršūnė, Maskva reguliariai rengia neskelbtas kovinės parengties patikras, kurių Vakarai apskritai neorganizuoja. Bet kuriuo atveju NATO sunkiai sekasi „lyginti“ su Rusija karinių mokymų santykį, o juk ši – veikiausiai ir dėl kampanijos Sirijoje – pastaruoju metu yra sumažinusi manevrų skaičių.

„Bild“ rugsėjo 5-osios numeryje citavo Lietuvos gynybos ministerijos pareigūną Robertą Šproną, atkreipusio dėmesį į aplinkybę, kad ir „Zapad-2009“ bei „Zapad-2013“ nebuvo gynybiniai. Niekas netiki ir Maskvos pareiškimais apie antiterostinį pratybų pobūdį – Kremlius deklaruoja juose dalyvausiant 250 tankų, 200 artilerijos (taip pat raketinių) pabūklų, 70 lėktuvų ir 10 karinių laivų. Jei tikėti vien šnekomis, Kremlius pasišovė šaudyti patrankomis į hipotetinius teroristus vienišius ne bet kur, o Baltijos regione, kur tokie iki šiol apskritai nepasireiškė. Pasak vokiečių politologo Andreaso Umlando, po įsiveržimo į Ukrainą Rusijos valstybinių institucijų kalbos nebevertinamos taip rimtai, kaip anksčiau.

Tokia yra aritmetika, bet yra ir kontekstas. Nėra reikalo priminti, kad manevrai rengiami greta labiausiai pažeidžiamos Atlanto aljanso teritorijos – Lenkijos bei Lietuvos. „Frankfurter Allgemeine“ laiko neginčijamu faktu, kad Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje bei Lenkijoje dislokuoti tarptautiniai batalionai su vietos karinėmis pajėgomis neturėtų jokių šansų pasipriešinti Rusijos puolamajai operacijai, jei tokia įvyktų. Ir citavo JAV analitinį fondą „Rand“, pasak kurio, rusams užtektų daugiausia 60 valandų atsidurti Rygoje bei Taline.

Ir atviras yra klausimas, ar kitos NATO narės imtųsi atkariauti Baltijos šalis, pasiremdamos Aljanso įstatų 5 paragrafu apie kolektyvinę gynybą.

Rusijos karinio aktyvumo vektorius akivaizdus – mokymai vyksta daugiausia su NATO bei Ukraina besiribojančiose vakarų bei pietų karinėse apygardose. Aljansas, priešingai, mokymus su Rusija besiribojančiuose regionuose rengia rečiau, dauguma jų, kaip ir anksčiau, vyksta Vokietijoje, kur dislokuota didžioji Amerikos karinio kontingento dalis.

Maskva vis dažniau griebiasi masyvių karinių mokymų, neretai net su galimu branduolinio ginklo panaudojimu. Kaip „Frankfurter Allgemeine“ nurodė Švedijos gynybos tyrimų instituto (FOI) ekspertas Johanas Norbergas, 2011 metais buvo sunku įsivaizduoti rusų karines pratybas su 100 tūkstančių kariškių, dabar tai tampa norma.

Be abejo, tai nieko nesako apie tai, planuoja ar ne Kremlius tiesioginę konfrontaciją su NATO, tačiau operatyvinis pranašumas Aljanso rytiniuose paribiuose pats savaime eskaluoja nestabilumą ir baimę dėl atakos galimybės, ir tai organiškai įsipiešia į dabartinę Rusijos karinę doktriną. 

Sustabdykime Rusijos agresiją. AFP nuotr.

„Zapad-2017“ liečia ne vien NATO. Ukrainos saugumo tarnybos (UST) vadas Vasilijus Gricakas televizijos „Priamoy“ eteryje rugsėjo 4-ąją priminė, kad, UST duomenimis, Maskva su Minsku yra pasirašę susitarimą dėl iki 30-ies karinių mokymų šiemet Baltarusijos  teritorijoje. Pasak V.Gricako, į Baltarusiją iš Rusijos pasiųsti 4162 karinių krovinių vagonai, 20 kartų daugiau nei 2013 metais, ir tai esąs ženklas, jog „Zapad-2017“ yra Rusijos globalios strategijos sudedamoji dalis.

UST turi duomenų, kad rusai planuoja Baltarusijoje po pratybų palikti porą divizijų. Ukrainos saugumo vado teigimu, jo tarnyba 4-eris metus yra pasirengusi blogiausiems scenarijams, ne išimtis ir šiųmetinės pratybos, kai viena jų opcijų gali būti dar didesnė situacijos destabilizacija Ukrainoje. Todėl šios šalies karinės bei specialiosios pajėgos funkcionuoja padidintos parengties sąlygomis. Beje, rugsėjo 6-ąją Ukrainos spauda informavo, kad sinchroniškai su „Zapad-2017“ vyks rusų kordinuojami komandiniai štabų mokymai sepraratistinėse Donecko ir Luhansko „liaudies respublikose“.

A.Umlandas vis dėlto laiko mažai tikėtina galimybe, jog Maskva po pratybų maskuote imsis Baltarusijos okupacijos ar dar vieno įsiveržimo į Ukrainą. O „The Daily Beast“ rugsėjo 5-osios numeryje pacitavo korespondentės Annos Nemcovos pakalbintą prokremlišką karinį ekspertą Jurijų Krupnovą, pasak kurio, Baltarusija kaip „vieningo fronto“ partnerė Maskvai šiuo metu yra gyvybiškai svarbi, todėl rusai po pratybų planuoja Aleksandrui Lukašenkai palikti dalį karinės technikos šalies gynybai. Gynybai – nuo ko?

Nepriklausomas rusų karinis ekspertas Aleksandras Golcas tam pačiam leidiniui priminė, jog jei rusams tektų kariauti su NATO, jiems prireiktų tankų bei kitos sunkiosios karinės technikos Baltarusijos teritorijoje. Beje, pasak A.Golco, A.Lukašenka tam tikra prasme apgavo Rusijos gynybos ministeriją, neištesėjęs pažado suteikti mokymams Baranovičių karinių oro pajėgų bazę, veikiausiai nenorėdamas būti galutinai suspaustas tarp Rusijos ir NATO. Ryšium su tuo A.Nemcova lyg ir retoriškai klausia: „Negi V.Putinas rengiasi pašalinti nuo valdžios A.Lukašenką?“

Iki mokymų pradžios niekam veikiausiai nebus tiksliai žinoma, kiek ir ko privežta į Baltarusiją, bet jei V.Putinas staiga nutartų paskelbti neskelbtą kovinės parengties patikrą, mokymų mastai iškart pasikeistų. Primintina, jog 2014 metų vasario 26-ąją Rusijos prezidentas paskelbęs tokią patikrą mobilizavo gausias Rusijos pajėgas prie Ukrainos sienos. Į ką viskas išvirto – žinoma.

Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Jau rutina tapo praktika, kuomet besivaržančios pusės ne vien Baltijos regione primygtinai stebi oponentės karinius judesius – vis dažnau „palydi“ viena kitos karinius laivus ar lėktuvus, neretai „palydos“ metu nevengdamos pavojingų manevrų.

Vien rugpjūčio-rugsėjo sandūroje NATO oro policijos naikintuvai septynis kartus kilo palydėti virš Baltijos jūros skridusių Rusijos karinių orlaivių, daugelis jų skrido su išjungtais automatiniais atsakikliais.

Birželio 19 dieną Su-27 su raudona žvaigžde virš Baltijos jūros praskrido vos per kelis metrus nuo lėktuvo Rc-135 su JAV atpažinimo ženklais. Kituose regionuose viskas kiečiau – birželio 20-ąją Sirijos-Jordanijos pasienio rajone JAV naikintuvas F-15 numušė Irano gamybos bepilotį, prieš tai kitas amerikiečių naikintuvas numušė sirų bombonešį, po ko Irano ir Sirijos sąjungininkė Maskva paskelbė pasitraukianti iš JAV ir Rusijos susitarimo dėl skrydžių saugumo virš Sirijos. Ir taip toliau, ir panašiai.

O juk prie tokių žinių jau pripratome, absoliučiai nieko naujo. Kažkaip nevalingai aktualizuojasi rezultatas atsakymo į klausimą „Would You fight for your country?“ (Ar kautumėtės už savo šalį?), sudarant labiausiai pasirengusiųjų kariauti už savo šalį pasaulinį reitingą. Europoje, pasirodo, ryžtingiausiai gintis nusiteikę kaip tik paribyje su „Zapad-2017“ gyvenantys suomiai (74 proc.) ir ukrainiečiai (62). Beje, Suomija artėjant „Zapad-2017“ dėl visa ko surengė mokymus prieš „žalius žmogeliukus“ ir juos įstatymiškai kriminalizavo.

Latvijoje bei Estijoje reziduoja palyginti gausios rusakalbių mažumos. Kremlius skelbiasi esąs rusų interesų gynėjas, kur jie begyventų, ir Kryme yra atidirbęs ginkluotų „žaliųjų žmogeliukų“ be atpažinimo ženklų invazijos metodiką. Vis dėlto nerimą kelianti simbolika.

2017.09.11; 00:46

NATO paragino Rusiją leisti Aljanso stebėtojams visapusiškai stebėti būsimas karines pratybas su Baltarusija. Leidimas trims ekspertams dalyvauti „Zapad 2017“ pratybų lankytojų dienose neatitinka tarptautinių susitarimų, viešėdamas Estijoje pareiškė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg), kurį cituoja agentūra AFP.

Aljansas bus „budrus“ ir įdėmiai stebės pratybų eigą, pabrėžė jis, tačiau pridūrė nemanąs, kad jos keltų „tiesioginę grėsmę“ NATO narėms.

„Zapad 2017“ prasidės rugsėjo 14-ąją ir truks savaitę. Oficialiais Rusijos duomenimis, manevruose dalyvaus 12 700 kareivių. Tai reikštų, kad nebus pasiektas 13 000 karių riba, nuo kurios, remiantis tarptautiniais susitarimais, stebėtojams turi būti suteikta galimybė plačiai stebėti manevrus.

Vis dėlto NATO mano, kad karių skaičius bus daug didesnis. Lietuva jau prieš kelias savaites kalbėjo, kad manevruose gali dalyvauti iki 100 000 kareivių. Estijos ministras pirmininkas Juris Ratas trečiadienį bendroje su J. Stoltenbergu spaudos konferencijoje kalbėjo apie tokį pat skaičių. „Mes turime tokius pat duomenis, tuos pačius skaičius“, – teigė jis.

NATO, pateikdama savo reikalavimą dėl stebėtojų, remiasi Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Vienos dokumentu dėl pasitikėjimą skatinančių priemonių. Šis numato informacijos apie pratybų scenarijų pateikimą, galimybes kalbėtis su atskirais kareiviais ir skrydžius virš pratybų teritorijos, sakė J. Stoltenbergas. Jis pabrėžė, jog didelės įtampos laikmečiu svarbu yra „skaidrumas ir nuspėjamumas“, kad būtų išvengta nesusipratimų ir incidentų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.07; 03:30

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Mantas Adomėnas ir Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį dėl naujo tilto per Baltosios Ančios upę, susirūpinę, kad naujas tiltas Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje gali tapti grėsme Lietuvos saugumui, ypač Rusijos ir Baltarusijos karinių pratybų „Zapad 2017“ kontekste.

Premjero parlamentarai klausia, kaip šio tilto atsiradimas vertintinas šalies karinio saugumo užtikrinimo požiūriu? Ar pratybų „Zapad 2017“ metu šiam tiltui bus skiriamas padidintas budrumas, siekiant užkirsti kelią galimoms provokacijoms.

Seimo nariams papildomų klausimų kyla dėl Lietuvos automobilių kelių direkcijos lėšų panaudojimo tikslingumo, todėl prašoma įvertinti, ar šio projekto įgyvendinimas atitinka viešąjį interesą.

Prieš keletą savaičių Druskininkų savivaldybės administracijos užsakymu per Baltosios Ančios upę, Druskininkų savivaldybės teritorijoje, Sventijansko kaime, ties siena su Baltarusija, buvo pastatytas naujas tiltas. Lėšos tilto statybai – maždaug ketvirtis milijono eurų – skirtos iš Lietuvos automobilių kelių direkcijos biudžeto vietinės reikšmės kelių programos. Tilto ilgis – 78 metrai, plotis – 3,5 metro, keliamoji galia – 40 tonų.

„Nenorime nuvertinti šio naujojo tilto reikšmės vietos gyventojams, bet pažymėtina, kad jo statyba baigta prieš prasidedant bendroms Rusijos ir Baltarusijos karinėms pratyboms „Zapad 2017“. Tai gali būti tiesiog sutapimas, tačiau dera atkreipti dėmesį į „Zapad 2017“ pratybų grėsmę Lietuvos ir viso regiono saugumui, ypač turint omenyje bendrą geopolitinę įtampą, – sako vienas iš kreipimosi autorių TS-LKD partijos pirmininko pavaduotojas M. Adomėnas. – Pirmiausia tai yra puolamojo pobūdžio, prieš Vakarus nukreiptos didžiulio masto pratybos. Oficialiai skelbiama, kad pratybose dalyvaus apie 13 tūkst. karių, tačiau į Baltarusiją atvykstantys Rusijos kariai su sunkiąja karine technika rodo, kad jų skaičius gali būti gerokai didesnis – daugiau nei įprastai reikalingas treniravimosi tikslais (į tai, beje, dėmesį atkreipė ir Valstybės saugumo departamentas). Tai kelia klausimą, ar pasibaigus pratyboms, visi Rusijos kariai iš ten išvyks“.

Pasak parlamentarų, tai labiau panašu į siekį užtikrinti Rusijos strateginį karinį buvimą Baltarusijos teritorijoje. Tokiu atveju, nepaisant grėsmės, kuri kyla pačios Baltarusijos suverenitetui ir nepriklausomybei, ši šalis, konservatorių teigimu, taptų Rusijos karinės konfrontacijos su Vakarais, ypač Baltijos valstybėmis, forpostu.

„Neabejotina, kad pratybų metu bus imituojamas karinis konfliktas su NATO, netrūks įvairių provokacijų. Be to, tokios pratybos suteikia ne tik priešo neutralizavimo patirties, bet ir žinių, kaip slapta infiltruoti savo karines pajėgas į kitų šalių teritorijas, ir su kokiomis problemomis jos gali susidurti. Pavyzdžiui, pratybų „Zapad 2013“ metu įgyta patirtis galėjo būti pritaikyta Krymo okupacijos metu, kada Rusijos specialios pajėgos infiltravosi į šį Ukrainos pusiasalį ir per trumpą laiką perėmė jo kontrolę. Tokia pat patirtis 2015 m. buvo panaudota ir karinei intervencijai Sirijoje. Kitas pavyzdys – 2008 m. vykusios Rusijos karinės pratybos „Kavkaz 2008“ netoli sienos su Gruzija nesibaigė karių grįžimu į savo bazes – jie patraukė toliau link Gruzijos, ir nuo to prasidėjo Rusijos ir Gruzijos karas, vedęs prie Abchazijos bei Pietų Osetijos faktinės okupacijos“, – pažymėjo dr. L. Kasčiūnas.

Seimo narių teigimu, neįmanoma užtikrinti, kad pratybų „Zapad 2017“ metu nebus mėginama įgyvendinti vienokią ar kitokią hibridinę operaciją, siekiant provokuoti NATO pajėgas ar patikrinti jų budrumą. „Ypač jautria vieta išlieka vadinamasis Suvalkų koridorius. Netoli jo ir minėtas naujasis tiltas per Baltosios Ančios upę, kurio parametrai leistų juo lengvai judėti, pavyzdžiui, kariniam šarvuočiui“, – sako kreipimosi autoriai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.25; 06:00

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Nusprendė pamiegoti. Bet ar tai reiškia, kad visi lietuviai – girtuokliai ir pesimistai? Slaptai.lt nuotr.

Pesimizmas. „Girtuoklių, savižudžių ir emigrantų šalis: kodėl Lietuvoje karaliauja pesimizmas“ – tokį straipsnį skelbia „RuBaltic“. Na, ir toliau pavaro: du trečdaliai šalies gyventojų mano, kad situacija šalyje blogėja, amerikiečių sociologai priskiria lietuvius prie mažiausiai reiškiančių teigiamas emocijas.

Nors šalies valdžia pasakoja apie ekonominę sėkmę ir gyvenimo lygio kilimą, Lietuvoje karaliauja socialinis pesimizmas, gimdantis rekordinį tiek Europos, tiek pasaulio mastu alkoholizmą, savižudybių skaičių ir emigraciją.

Toliau pasidžiaugiama, kad Rusija geria mažiau už Lietuvą, o ir savižudybių skaičiumi gerokai atsilieka. Ir apskritai, rusofobija Lietuvoje serga daugiausia valdančioji klasė, apsėsta skausmingų prisiminimų apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.

O paprasti lietuviai neserga. „RuBaltic“ tiesiai neparašo, bet turbūt turėtume patys susiprasti, kad kaip nors humaniškai ar kitaip eliminavę valdančiąją klasę nustotume gerti, žudytis ir emigruoti. Pirmyn, vergai nužemintieji!

Lietuviams pasisekė: Prezidentė Dalia Grybauskaitė – ir drąsi, ir griežta. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Neklusnioji Grybauskaitė. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė palaiko naujas JAV sankcijas prieš Rusiją, net kai oficialūs Briuselio atstovai išreiškė susirūpinimą dėl jų, rašo „Obzor“. Esą visai neseniai Europos Komisija pasisakė, kad JAV projektas gali turėti įtakos ES energetinei nepriklausomybei ir ES pasirengusi imtis priemonių, kad taip neįvyktų.

O mūsų Prezidentė teigia, kad principinė JAV Kongreso pozicija – tai rimtas signalas Rusijai, kad nuolaidžiavimo energetiniams Kremliaus projektams ir kišimuisi į kitų šalių vidaus politiką nebus. Išeina, kad neteisingai sako. Matyt, reiktų nuolaidžiauti Kremliui, nes Briuselis taip liepia.

Politinis kalno griovimas. „Lietuvos sostinės simbolis – mūsų problemų indikatorius“ – tokiu straipsniu Gedimino kalno šlaitų įsitvėrė „Litovskij kurjer“. Pakalbino žymų (?) Vilniaus kultūrologą Valerijų Zubakovą. O šis ir rėžė atsakingai, kad kaltas pasikeitęs klimatas, bet ne išorėje, o galvose tų žmonių, kurie vietoj techninių sprendimų ėmėsi grynai politinių.

Ir nuskuto kalną. Matyt, neturėję specialaus išsilavinimo žmonės, nesusiję su statybomis, kultūros paveldo saugojimu, jų galvose buvę tik „gražūs vaizdai ir preudoistorinės asociacijos“.

Gedimino pilies bokštas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Susidomėjote, kur čia politika? Garsus kultūrologas paaiškina skundimosi „visi vagys“ stiliumi: senus specialistus nuėmė, nes šie paseno, o nauji, matyt, ir institutų nelabai lankė. Biudžeto milijonai buvo iššvaistyti medžių kirtimui, dabar dar milijonai bus iššvaistyti bandymams išsaugoti kalną.

Ir kai kas jau trina rankas, galvodamas, kaip tie milijonai bus „įsisavinti“. Juk sprendimą priims anoniminiai nebaudžiami politikai.

Taip, daug konkrečių faktų apie tai žino kultūrologas. Gaila, kad nė vienu nepasidalino…

Psichinė būklė. Koks gyvenimas Lietuvoje, tokios ir emocijos, – teigia „Litovskij kurjer“, remdamasis „Gallup“ tyrimu, kurio metu buvo įvertinta 142 šalių gyventojų emocinė būklė. Lietuviai atsidūrė tarp tų, kurie mažiausiai parodo teigiamų emocijų. O „Litovskij kurjer“ jau anksčiau rašė, kad Lietuvos gyventojų psichinė būklė – viena blogiausių ES.

Žodžiu, blogai. Turbūt reikia arba emigruoti, arba grįžti. Patys žinote kur.

Vagiame iš latvių. Tęsiama lietuvių ir latvių supriešinimo linija. Anksčiau teigta, kad latviai pateks į lietuvių energetinę vergovę. O praeitą savaitę „Litovskij kurjer“ atrado, kad lietuviai ir vagia iš latvių. Tiksliau, Latvijoje sukasi lietuviškos automobilių vagių gaujos, kurios pavogtus automobilius, savaime suprantama, dažniausiai pervaro į Lietuvą. Toliau parduoda į ES šalis, Rusiją, Tadžikistaną. Bet dažnai ir pačios lietuviškos gaujos jais naudojasi – kitų nusikaltimų atlikimui.

Įklimpome. Lietuva negali baigti Ignalinos atominės elektrinės (AE) uždarymo darbų be ES finansavimo ir taip sudaro ekologinio pavojaus riziką savo, Latvijos ir Baltarusijos pasienio rajonams, – rašo rusiška „Sputnik.lt“ versija, remdamasi baltarusišku portalu „news.21.by“.

Kol Vilnius visu balsu kaltina kaimynę Baltarusiją dėl Astravo AE statybų, kad ši elektrinė neatitinka saugumo reikalavimų, patys lietuviai nesugeba užbaigti Ignalinos AE uždarymo. Taigi, Lietuva vis dar neatsisveikino su nesaugia branduoline energetika, tad tiek Baltarusija, tiek pasaulio bendruomenė turi daug daugiau priežasčių reikšti pretenzijas Lietuvai, ne Baltarusijai.

Tik priežastis propagandai. Baltarusijos ir Rusijos kariniai mokymai „Zapad 2017“ – tik priežastis propagandai prieš Rusiją ir Baltarusiją, teigia analitiniu save vadinantis portalas „RuBaltic.ru“. Esą, Vakarų šalyse pasirodė daugybė pranešimų, pranašaujančių Rusijos Federacijos įsiveržimą į Baltijos šalis, Ukrainą, tos pačios Baltarusijos okupaciją. Tačiau „RuBaltic“ ramina: į Baltarusiją neatvyksta Rusijos kariuomenė, tik nekalti ekspertai – tiekimo specialistai, ryšininkai, inžinieriai. Tad Vakarų spaudimas – ne racionalus, o emocionalus. Įsukta Vakarų struktūrų propagandinė mašina – nes „visa tai labai patinka politiniams oponentams Baltijos šalyse ir Lenkijoje“.

Reikalauja griežtumo. Rusija turėtų griežtai reaguoti į rusofobijos išpuolius, teigiama „RuBaltic“ straipsnyje, kuriame šnekinamas Lietuvos rusų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, miesto tarybos narys Viačeslavas Titovas. Straipsnis pilnas nelabai gudriai apsuktos demagogijos. Esą, respublikoje bandoma perrašyti Didžiojo tėvynės karo istoriją. Rusakalbių piliečių reikalaujama išduoti sovietinių karių išlaisvintojų atminimą. Čia vis apie tą patį NATO filmą apie pokario pasipriešinimo dalyvius.

Lietuvos partizanė. Lietuviai pelnytai didžiuojasi savo partizanų žygdarbiais.

V. Titovas išreiškė gana naują nuomonę: Rusija turėtų griežčiau reaguoti į bandymus falsifikuoti istoriją ir į politinio elito rusofobinius išpuolius. Tačiau paklaustas apie konkrečią situaciją, diplomatiškai suka uodegą: skandalas dėl „miško brolių“, pasak pono (draugo?) Titovo, labai sudėtingas ir nevienareikšmiškas. Rusija, kaip ir Lietuva, turėtų šiuo atveju švelniau reaguoti, tačiau pamiršti apie Baltijos šalių partizanų nusikaltimus negalima.

Į straipsnio pabaigą V. Titovas visai nusiramina, pamiršta, kad kvietė Rusiją griežčiau kovoti su rusofobija. Jo nuomone, į visus ginčytinus ir skausmingus dalykus reikia reaguoti ramiau, nereikia jų paversti absurdu. Istoriją juk visada perrašinėjo…

Štai kur tikras, lankstus politikas!

P.S. Mieli slaptai.lt skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.08.01; 05:50

Kokia yra ginkluoto konflikto, alinančio Rytų Ukrainą nuo 2014 m., kilmė? Kokį vaidmenį Rusija vaidino eskaluojant beginklį pasipriešinimą Donbase po Euromaidano revoliucijos pergalės? Kada, kaip ir kokiu lygmeniu įsitraukė Maskva? Kokia buvo vietinių šaltinių svarba konfliktui, palyginti su išoriniais veiksniais, t. y. Kremliaus slaptais veiksmais Ukrainoje?

Tai, kaip mes atsakysime į šiuos klausimus, turės ilgalaikių pasekmių Vakarų minčiai, politikai ir diplomatijai, nukreiptoms į Rusiją ir Ukrainą ateityje. Neseniai buvo paviešinta naujų įrodymų ir tyrimų rezultatų, geriau nušviečiančių situaciją.

Stebinčius padėtį Rusijoje neseniai suintrigavo paviešinti elektroniniai laiškai, siųsti į Vladislavo Surkovo, oficialaus prezidento Putino patarėjo, atsakingo už Rusijos užsienio politiką Ukrainoje ir Maskvos satelitinėse valstybėse Gruzijos šiaurėje, biurą ir iš jo. Surkovo laiškai sukėlė dar vieną bangą kalbų apie Rusijos dalyvavimą pseudopilietiniame kare ir „liaudies respublikų“ atsiradime Rytų Ukrainoje. Nutekinti laiškai darkart patvirtina, kad ginkluotas konfliktas Ukrainos Donbase yra – didžiąja dalimi – Kremliaus projektas.

O dviem mėnesiais anksčiau kitas laiškų nutekinimo atvejis pateikė įrodymų, kurie sukėlė arba turėjo sukelti abejonių dėl ankstesnės trinties Rytų ir Pietryčių Ukrainoje užuomazgų. Dokumentuose kalbama apie įvykių, kurie galiausiai išsirutuliojo į 2014 m. balandį prasidėjusį ir tebesitęsiantį mažo intensyvumo karą Donbase, priešistorę.

2016 m. rugpjūtį generalinis Ukrainos prokuroras paviešino vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota pokalbiai tarp Sergejaus Glazjevo, Rusijos prezidento patarėjo, ir kelių rusų ir ukrainiečių prokremliškų aktyvistų, buvusių ar gyvenančių Rytų ir Pietryčių Ukrainoje. Šie dialogai buvo įrašyti 2014 m. vasario pabaigoje–kovo pradžioje. Jie iliustruoja Maskvos slaptą paramą antivalstybinėms protesto akcijoms rusakalbiuose Ukrainos regionuose po Euromaidano revoliucijos pergalės 2014 m. vasario 21 dieną. Įrašai atskleidžia pačios Rusijos valstybės arba formaliai nevyriausybinių, bet Kremliaus diriguojamų Rusijos grupių įsitraukimą inicijuojant, koordinuojant ir finansiškai remiant separatistų mitingus, demonstracijas, piketus ir kitas panašaus pobūdžio akcijas Kryme, taip pat regionų sostinėse Rytų ir Pietryčių Ukrainoje po Euromaidano revoliucijos pergalės.

Tarkim, 2014 m. kovo 1 d. Putino patarėjas Glazjevas štai apie ką informavo su juo kalbėjusį Anatolijų Petrovičių iš Pietryčių Ukrainos Zaporožės miesto: „Man įsakyta sukelti visus, sukelti žmones. Žmonės turėtų susirinkti aikštėje ir reikalauti Rusijos pagalbos kovojant su banderininkais. Specialiai apmokyti žmonės turėtų išmesti banderininkus iš regiono tarybos pastato. Tada jie turėtų surengti regiono tarybos posėdį, sukurti regiono veikimo komitetą, suteikti jam vykdomąją valdžią ir vadovavimą policijos pajėgomis. Gavau tiesioginius įsakymus iš vadovybės – sukelti žmones Ukrainoje, kur tik galime. Vadinasi, mums reikia išvesti žmones į gatves, kaip kad išvedėm Charkove! Kuo greičiau! Prezidentas jau pasirašė įsakymą. Operacija jau prasidėjo, mes gavome informacijos, kad kariuomenė jau pajudėjo. Ko jie laukia? Vien tik jėga mums nieko nepavyks. Jėga naudojama tik tam, kad paremtų žmones, ne daugiau. Jeigu ne žmonės, apie kokią paramą galima kalbėti?“

Svarbiausias Glazjevo įrašų aspektas yra ne turinys. Būtina suprasti, kad pokalbiai buvo įrašyti 2014 m. vasarį–kovą, t. y. kelios savaitės prieš tai, kai po Euromaidano pilietinis konfliktas Rytų Ukrainoje virto pseudopilietiniu karu Donbase.

Prieš Glazjevo įrašų paskelbimą visuotinai priimta Rusijos ir Ukrainos karo kilmės interpretacija buvo tokia: Maskva įsikišo, pirma su sukarintų grupuočių, o paskui su reguliariosios kariuomenės pagalba į stiprėjančią proukrainietiškų ir prokremliškų Ukrainos piliečių konfrontaciją Donbase. Keli rimti stebėtojai net abejojo, ar Kremliaus vaidmuo buvo lemtingas beginklį – nors ir ne be kraujo praliejimo – konfliktą, vykusį žiemą Rytų ir Pietų Ukrainos miestų gatvėse, paverčiant tariamai pilietiniu karu 2014 m. pavasarį. Vis dėlto tarp ukrainiečių ir užsienio stebėtojų netilo ginčai dėl prokremliškų protesto akcijų, kurios vyko anksčiau ir tariamai sukėlė ginkluoto konflikto protrūkį, kilmės.

Net kai kurie „rusocentriškos“ Donbaso konflikto interpretacijos šalininkai sutiko, kad kultūriniai ir regioniniai skirtumai tarp rusakalbių Ukrainos rytų ir pietų ir ukrainietiškai kalbančių vakarų ir dvikalbio centro buvo pagrindinė trinties po Euromaidano tokiuose rusiškai kalbančiuose miestuose kaip Charkovas, Luhanskas, Doneckas ar Odesa priežastis. Po revoliucijos daugelio Ukrainos rusakalbių veikla – bent jau taip buvo manoma – sukėlė konfrontaciją su nauja provakarietiška ir nacionalistine vadovybe, atsidūrusia valdžioje. Vietinės reikšmės nesutarimai, atrodė, privedė prie konflikto Donbase, į kurį, kaip galiausiai Kremlius suprato, būtina arba tiesiog pravartu – priklausomai nuo aiškintojo – įsiterpti.

Aišku, įrodymai, esantys Glazjevo įrašuose, nepaneigia Ukrainos regioninių skirtumų kaip Donbaso konflikto kilimo faktoriaus. Tiesą sakant, paviešintuose pokalbiuose minimas ne Donbasas, o kiti rusakalbės Rytų ir Pietryčių Ukrainos regionai. Iš tų įrašų tik galima daryti prielaidą, kad panašaus pobūdžio įsiterpimas vyko ir pačiame Donbase ir kad jau dokumentuotas Kremliaus dalyvavimas tam tikrose vietovėse tėra ledkalnio viršūnė.

Glazjevo įrašai, tiesą sakant, galėtų būti vertinami kaip argumentas, sustiprinantis regioninių skirtumų pačioje rusakalbėje Ukrainoje aktualumą – sena posovietinių tarpnacionalinių studijų tema. Jie atskleidžia, kad Maskva buvo įsitraukusi į platesnio masto bandymą destabilizuoti rusakalbius Ukrainos regionus, bet jai pavyko įžiebti pseudopilietinį kartą tik Donbase. Rusijos informacinė įtaka buvo nepakankamai stipri, kad taip nutiktų ir kituose rusakalbiuose regionuose, kuriuose Glazjevas su vietiniais bendrininkais – kaip įrodo įrašai – aktyviai rėmė separatistines nuotaikas. Nutekinimą galima vertinti kaip ankstesnių interpretacijų, laikančių specifinius regioninius faktorius lemiamais skylant Ukrainai, įrodymą.

Kita vertus, įrašų chronologija ir dokumentuotas Glazjevo įsitraukimo į šiuos Ukrainos įvykius mastas palaiko ir kitokį naratyvą. Šis naratyvas implikuoja, kad Rusija tikrai nebuvo trečias papildomas veikėjas arba faktorius, įsiterpęs vėliau, kai protestai įgijo smurtinį charakterį ir sukėlė pirmuosius susirėmimus 2014 m. balandį. Glazjevo įrašai rodo, kad Maskva jau buvo įsivėlusi į didžiąja dalimi neginkluotus protestus Rytų ir Pietryčių Ukrainoje iškart po Euromaidano pergalės, 2014 m. vasario pabaigoje–kovo pradžioje. Kremlius yra atsakingas bent jau už dalį separatistinių veiksmų kelias savaites iki tikrojo karo pradžios.

Vis dėlto slapti Maskvos prieškariniai veiksmai neatnešė didesnių rezultatų pagrindinėje Ukrainos dalyje 2014 m. vasario pabaigoje–kovo pradžioje. Stebėtina, bet ganėtinai silpna Ukrainos valstybė – ką tik sukrėsta didelio masto revoliucijos – buvo pakankamai stipri, kad atsilaikytų prieš slaptą Rusijos nekarinį pasikėsinimą į jos vientisumą ir suverenumą. Vienintele išimtimi 2014 m. vasarį tapo Krymas, kur – kaip mes jau žinome – Rusijos specialiosios tarnybos suvaidino svarbiausią vaidmenį kurstant separatistinę veiklą.

Rusijos ir Ukrainos konflikto kilmė po Glazjevo įrašų paviešinimo atrodo kiek kitaip. Dabar matyti, kad Maskva, arba bent jau dalis Rusijos valdžios, 2014 m. vasario pabaigoje bandė aneksuoti ne tik Krymą, bet ir didelius žemės plotus Pietryčių ir Rytų Ukrainoje, siekdama sukurti vadinamąją Novorosiją. Kad pasiektų šį tikslą, vietiniai prorusiški aktyvistai pirma turėjo pateikti teisinį ir/arba politinį pretekstą oficialiam Rusijos kariniam įsikišimui. Rusijos karių naudojimas užsienyje buvo ką tik padarytas teisėtu (pačios Rusijos), 2014 m. kovo 1 d. priėmus specialiąją Federalinės Tarybos rezoliuciją, suteikiančią prezidentui teisę „naudoti Rusijoskarines jėgas Ukrainoje, siekiant pagerinti visuomeninę ir politinę tos šalies padėtį“.

Nepaisant to, Rusijos publikai ir tarptautinei bendruomenei vis tiek reikėjo svaraus tokio pobūdžio ekspansionizmo pagrindimo, sklindančio iš pačios Ukrainos. Todėl oficialus (arba į tokį panašus) dokumentas arba ypač opus politinis įvykis turėjo atsirasti pačiame Ukrainos regione, kurį norima užgrobti, taip pateikiant šovinių Kremliaus propagandos kulkosvaidžiui. Toks pirminis žingsnis viename ar kitame Ukrainos regione būtų išpūstas Rusijos žiniasklaidos kaip svari priežastis paruošti ir įvykdyti ginkluotą „humanitarinę“ Maskvos jėgų intervenciją į Ukrainos teritoriją, galiausiai aneksuojant tas žemes (formaliai arba neformaliai).

Šis scenarijus daugmaž išsikristalizavo Kryme. Glazjevo pokalbiai su Rusijos politikais-imperialistais Konstantinu Zatulinu ir Krymo prorusišku separatistu Sergejumi Aksionovu atskleidžia kai kurias smulkmenas. Netgi Simferopolyje lemtinga autonominės respublikos parlamento sesija, inicijavusi Krymo atsiskyrimą, turėjo būti surinkta ir priversta balsuoti su Maskvos sukarintų pajėgų pagalba, kaip vėliau duotame interviu pripažino prastai pagarsėjęs narys Igoris Girkinas (Strelkovas).

Kažkas panašaus – kaip įrodo Glazjevo įrašai – buvo bandyta arba bent jau planuota Charkove, Odesoje ir kituose miestuose. Ir vis dėlto ukrainiečių pagalbos šauksmas Maskvai nepasigirdo, kaip buvo planuota, porą savaičių po Euromaidano. „Pilietinis“ karas, prasidėjęs tik po mėnesio Donbase, matyt, buvo Maskvos atsarginis planas. Galbūt tai buvo visiškai improvizuotas scenarijus, išsirutuliojęs iš pirmiau neginkluotos, bet veiksmingos kovos siekiant diskredituoti Ukrainos valstybę, kurią vykdė Rusijos diriguojami aktyvistai tų metų vasario pabaigoje–kovo pradžioje. Reikės daugiau įrodymų, kad ši įvykių seka būtų deramai patvirtinta ir dokumentuota.

Bet jau dabar Glazjevo įrašai pateikia tiesioginių įrodymų to, ką ankstesni empiriniai tyrimai jau buvo atskleidę. Bent vienas svarbus žmonių ratas Kremliuje jau aktyviai kurstė Rytų Ukrainos socialinį konfliktą kelias savaites prieš slaptą sukarintų Rusijos pajėgų invaziją. Jie taip pat parodo, kokio atlygio prorusiški „antifašistai“ sulaukė iš Kremliaus ir Kremliui pavaldžios grupės.

Visus šiuos dalykus galima buvo numanyti ir prieš pasirodant Glazjevo įrašams. Egzistavo du akivaizdūs prieštaravimai „ukrainocentriškame“ Donbaso konflikto kilmės naratyve: visų pirma, keistai „necivilizuoti“ Ukrainos Donbaso visuomenės bruožai. Ryčiausios Ukrainos dalies gyventojai buvo apibūdinami kaip labiau prosovietiški ir patriarchališki nei kitų Ukrainos sričių. Ukrainai 1991 m. tapus nepriklausoma, svarbiausios Donbaso socialinės, politinės ir ekonominės struktūros buvo didžiąja dalimi užgrobtos pusiau kriminalinio Donecko klano ir jo politinio sparno Regionų partijos. Turint tai omeny, keista, kad 2014 m. pavasarį didžiausią nostalgiją sovietinei praeičiai jaučianti Donbaso visuomenė sugebėjo (kaip atrodo) savo jėgomis surengti priešvyriausybinį protestą be (oficialios) regione dominuojančio Donecko klano pagalbos. Net dar nepasirodžius Glazjevo įrašams ši istorija – neatsiejama Rusijos ir Ukrainos konflikto kaip pilietinio karo naratyvo dalis – atrodė nevisavertė.

Antra, nors prieš konfliktą Ukrainos Donbasui buvo būdingos tam tikros socialinės ir kultūrinės patologijos, jo socialinis gyvenimas vis tiek buvo funkcionalus ir struktūruotas. Kaip ir bet kuriame kitame šiuolaikinio pasaulio regione, Donecke prieš slaptą Rusijos invaziją egzistavo daugybė įtvirtintų ir tarpusavy susijusių politinių, industrinių, edukacinių, kultūrinių ir kitų institucijų su formaliais vadais ir neformaliais lyderiais, žinomais didžiajai daugumai Donbaso gyventojų. Bet nė vienas iš vietinių žymių žmonių neprisidėjo ir tikrai nevadovavo Donbaso „sukilimui“ 2014 m. pavasarį. Nors Donbase – kaip ir bet kurioje kitoje bendruomenėje – buvo nemažai regionui svarbių politikų, žurnalistų, gydytojų, verslininkų, rašytojų ir t. t., susidaro įspūdis, kad nė vienas neprisidėjo – jei ne kaip lyderis, tai bent kaip aktyvus dalyvis – prie vadinamojo „Rusų pavasario“ 2014 metais.

Vienintelis svarbus Ukrainos politikas, oficialiai įsivėlęs į vadinamąjį sukilimą Donecke, buvo Olegas Cariovas, prastai pagarsėjęs Ukrainos parlamento prieš Euromaidaną narys. Cariovas kurį laiką buvo dabar jau iširusio Novorosijos – vadinamųjų Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ – parlamento pirmininkas. Reikia pabrėžti, kad Cariovas yra kilęs ne iš Donbaso, o iš gretimos Dniepro srities, ko gero, atkakliausiai proukrainietiško rusiškai kalbančio šalies regiono. Donbaso sukilimo ir vadinamųjų „liaudies respublikų“ lyderiai buvo Rusijos piliečiai, tokie kaip pasižymėję ultranacionalistai Igoris Girkinas arba Aleksandras Borodajus, arba iki tol nežinomi arba mažai žinomi Donbaso atstovai, tokie kaip pirmasis Donecko „liaudies gubernatorius“ Pavelas Gubarevas, taip pat rusų ultranacionalistas.

Glazjevo įrašai padėjo paaiškinti šių prieštaravimų priežastis. Neva daugybės palaikymo balsų sulaukęs sukilimas Rytų ir Pietryčių Ukrainoje nuo pat pradžių 2014 m. pavasarį buvo kruopščiai kontroliuojamas ir palaikomas Maskvos. „Rusų pavasariui“ Donbase nereikėjo aktyvios vietinės pilietinės visuomenės. Politinius lyderius ir resursus pateikė Maskva, o vietinės svarbos žmonių įsitraukimas nebuvo būtinas.

Šis aiškinimas turėtų pakeisti ne tik viešąjį dialogą apie „Ukrainos krizę“, bet ir Vakarų požiūrį į Minsko susitarimus. Vakarai turėtų permąstyti savo poziciją dėl Ukrainos politinių Minsko susitarimų reikalavimų greito įvykdymo. Akivaizdu, kad Ukraina buvo priversta politiškai nusileisti Maskvai, kol ta vykdė prieš ją aukų pareikalavusius karinius veiksmus pirmųjų (2014 m. rugsėjį) ir antrųjų (2015 m. vasarį) Minsko susitarimų metu.

Glazjevo įrašai taip pat parodo, koks menkas yra socialinis naujų politinių taisyklių, Minsko susitarimų numatytų Donbasui, pagrindimas. Vakaruose populiarus Minsko susitarimų numatyto nuolaidžiavimo separatistams aiškinimas yra toks: iš pilietinės visuomenės valios kilęs pasipriešinimas Donbase turėtų atsispindėti jo ateities statuse. Glazjevo įrašai rodo, kad visas Rytų Ukrainos sukilimas buvo mažiau žmonių palaikymo sulaukęs fenomenas, nei buvo manyta. Jeigu mes suvokiame Rusijos vaidmenį ir imperinę, o ne lokalią sukilimo dimensiją, Minsko susitarimų siūlomas kompromisas nušvinta kita spalva.

Minsko kompromisas nebeatrodo kaip tam tikrų Donbaso ypatumų įsisąmoninimas iš Ukrainos ir Vakarų pusės. Priešingai, pasirodžius Glazjevo įrašams, būsimas ypatingas šiuo metu okupuotų teritorijų statusas atrodo kaip keistas apdovanojimas už Rusijos laimėjimus kurstant savaime silpnas separatistines tendencijas Rytų Ukrainoje po Euromaidano pergalės. Nuo 2014 m. Ukrainoje jaučiama bendra decentralizacijos tendencija, nesusijusi su Minsko susitarimais ir esanti tiesioginiu Euromaidano revoliucijos laimėjimu. Dėl šios priežasties ypatingas šiuo metu okupuotų teritorijų statusas, numatytas Minsko susitarimų, neturi prasmės. Visi Ukrainos regionai jau įgijo arba įgis naujų teisių, daugiau pareigų ir didesnę autonomiją. Jeigu šiuo metu Maskvos valdomos teritorijos taps vėl pavaldžios Kijevui, jos taip pat gaus naudos iš platesnio masto Ukrainos decentralizacijos.

Du Ukrainos vyriausybės ir separatistinių pseudorespublikų Minske pasirašyti susitarimai labiau atspindi ne specifinius Donbaso regiono interesus, o Rusijos laimėjimus vykdant slaptas operacijas. Vakarai privalo turėti tai omeny, nagrinėdami klausimą, kaip ir kada Kijevas turėtų (ir ar išvis turėtų) įgyvendinti atitinkamus Minsko susitarimų punktus.

Andreasas Umlandas yra Euroatlantinės kooperacijos instituto Kijeve vyriausiasis mokslinis darbuotojas ir Vokietijoje leidžiamos dvikalbių knygų „Soviet and Post-Soviet Politics and Society“ redaktorius.

Informacijos šaltinis – www.geopolitika.lt

2017.03.21; 10:56

Andrejus Santarovičius

Ekspertų nuomone, 2017 metais Rusija planuoja didžiulio masto savo kariuomenės permetimą į Baltarusiją, vaizduodama, kad tai pratyboms.

Kariniai ešolonai dunda Baltarusijos pusėn

2017 metais Rusijos ginkluotosios pajėgos ketina smarkiai padidinti pervežimus geležinkelio transportu į Baltarusiją. Štai, palyginus su 2015 metais, pervežimų apimtis padidės 33 kartus, o palyginus su šiais metais – 83 kartus. Iš viso 2017 metais iš Rusijos į Baltarusiją nukeliaus iki 4162 vagonų su karinės paskirties kroviniais.

Ekspertų nuomone, tokio didelio masto perkėlimai gali reikšti, kad Rusija planuoja permesti į Baltarusiją žymią dalį neseniai atkurtos Vakarų karinės apygardos 1-osios gvardijos tankų armijos asmeninės sudėties ir išskleisti ten didelę karinę grupuotę. Ji gali būti panaudota tiek įsiveržimui į Ukrainą, tiek ir sujungimui su RF ginkluotųjų pajėgų karine grupuote Kaliningrado srityje bei vadinamojo Pabaltijo katilo sudarymui.

Be to, tokių jėgų atsiradimas Baltarusijos teritorijoje reiškia, kad įvedama visiška karinė ir politinė kontrolė Minskui, kuris stengiasi vykdyti „daugiavektorinę“ politiką Ukrainos ir Rusijos konflikte.

Išvadą, kad 2017 metais rengiami milžiniški kariuomenės permetimai iš Rusijos į Baltarusiją, galima padaryti, išstudijavus karinių krovinių gabenimo tiesioginiais tarptautiniais geležinkeliais Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos reikmėms konkursinių varžytuvių  dokumentaciją.

Padniestrės link

Ateinančiais metais taip pat užplanuota smarkiai padidinti vagonų su Rusijos ginkluotųjų pajėgų karinės paskirties kroviniais Padniestrės link skaičių.

Į nepripažintą Moldovos Padniestrės respubliką geležinkelio traukiniai iš Rusijos važiuoja per Ukrainą. Nepaskelbto karo tarp respublikų būsena logistikai netrukdo. Visus praėjusius metus Rusija naudojosi gudrybe: pervežimais užsiėmė vienos iš didžiausių Rusijos gabenimo geležinkeliu vežėjų dukterinė įmonė – Kijeve registruota ribotos atsakomybės bendrovė „Pirmoji krovinių kompanija Ukrainoje“. Bet ir pervežimų būdavo vos 20–30 vagonų. O štai ateinančiais metais planuojama nuvažiuosiant jau 131 vagoną.

Už visus pervežimus geležinkeliu ne per savo valstybės teritoriją Rusijos Gynybos ministerija užplanavo skirti daugiau kaip 20 mln. dolerių.

Karinių krovinių permetimo mastai iš tiesų įspūdingi. Nemažai Baltarusijoje Apostrophe‘o apklaustų ekspertų tai sieja su bendromis strateginėmis komandinėmis štabų pratybomis „Vakarai–2017“, kurios turėtų vykti Baltarusijoje ir Rusijos vakariniuose regionuose ateinančių metų rugsėjy.

Strateginės pratybos „Vakarai – 2017“

Paskutinį kartą dviejose valstybėse tokios pratybos vyko 2013 metų rudenį. O po dvejų metų Ukrainos Gynybos ministerijos Vyriausioji žvalgybos valdyba paviešino lyginamąją analizę, iš kurios matyti, kad ir pratybų „Vakarai–2013“, ir kariuomenės operatyvinė rikiuotė atitiko realius Rusijos padalinių veiksmus Ukrainos Donecko ir Luhansko srityse 2014 metų pavasarį.

Beje, kad tokios apimties karinių krovinių pervežimas siejasi su didžiulės apimties dvišalėmis pratybomis, sutinka ir Baltarusijos strateginių tyrimų instituto vyresnysis analitikas Denisas Meljancovas.

„Toks aktyvumas greičiausiai paaiškinamas 2017 metais rengiamomis įprastinėmis Baltarusijos ir Rusijos didelėmis pratybomis „Vakarai–2017“, kurioms ir prireiks permesti į Baltarusiją daugybę kariškių ir ginkluotės. Tokios pratybos paprastai rengiamos kas dvejus metus. Bet pernai pagrindinai buvo veikiama Rusijos poligonuose, todėl daug krovinių į Baltarusiją pervežti neprireikė“, – sakė jis Apostrophe‘ui.

Tačiau pratybos nenumato tokių mastų logistikos, kuri ateinantiems metams planuojama Rusijos Gynybos ministerijos tenderiuose, sako Meljancovo kolega Baltarusijos Strateginių ir užsienio politikos tyrimų centro direktorius ir Baltarusijos Ginkluotųjų pajėgų atsargos karininkas Arsenijus Sivickis.

„Pratybų versija nepasitvirtina ir lyginant 2013 metų geležinkelio pervežimų duomenis, kai Baltarusijoje vyko pratybos „Vakarai–2013“. Iš Rusijos tose pratybose mūsų respublikoje dalyvavo šiek tiek daugiau kaip pusė atskirosios motorizuotosios šaulių brigados kariškių (apie 2500 žmonių).

Jiems permesti Rusijai prireikė 20 karinių ešelonų, o tai būtų 200 vagonų. Atsižvelgiant į tai, kad 2017 metais Rusijos Gynybos ministerija ketina siųsti Baltarusijos link 20 kartų daugiau vagonų, tai greičiau rodo, kad planuojama permesti į Baltarusiją didžiąją dalį neseniai atkurtos Vakarų karinės apygardos 1-osios gvardijos tankų armijos, o ne paprasčiausiai padalyvauti įprastose bendrose pratybose.

Taip pat reikia turėti omeny, kad kažkiek vagonų gali būti įforminti pagal slaptus straipsnius ir neminimi tenderyje – tai įprasta praktika, rengiant karines pratybas. Taigi, prasminga būtų vagonų skaičių padauginti iš 1,5 koeficiento, kad gautume realų Rusijos kariuomenės permetimo mastų vaizdą“, – sakė Apostrophe‘ui“ Sivickis.

Privertė atidaryti Rusijos aviacijos bazę

Tame fone negalima neprisiminti pernai beveik užmirštą istoriją, „kaip Lukošenka buvo priverstas atidaryti Baltarusijoje Rusijos aviacijos bazę“. 2015 metų rudenį Baltarusijos valdžia kategoriškai atsisakė dislokuoti respublikoje Rusijos karinę bazę. Nors apie tai kalbėta jau trečius metus.

Ir vis dėlto 2016 metų birželį Baltarusijos Gynybos ministerijos atstovas pripažino faktą, kad vyko bendra aviacijos ir priešlėktuvinės gynybos karinių dalinių, įeinančių į „Vieningąją regioninę Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos priešlėktuvinės gynybos sistemą“, valdymo komandinė štabų treniruotė. Per tą treniruotę iš Baltarusijos karinių aerodromų kilo Rusijos Su-27 ir Su-34.

Kaip prievartaujama Baltarusija

„Ir pernai, ir šiemet Rusijos aviacijos bazės Baltarusijoje klausimas aktualus, pirmiausia, agresyviam Rusijos užsienio politikos kursui tęsti. Baltarusijos valdžia iš visų jėgų stengėsi laikytis per atstumą nuo konflikto Ukrainoje, nedalyvauti aktyviai Rusijos pusėje naujajame „šaltajame kare“, tačiau jos savarankiškumas nepaprastai ribotas.

Lukašenka savo valdymo metais pats įstūmė Baltarusiją į totalią ekonominę ir politinę priklausomybę nuo Rusijos. Reikia laukti naujų Kremliaus reikalavimų bei spaudimo bendradarbiauti kariniais klausimais, įskaitant ir Rusijos ginkluotės ir Rusijos kariuomenės išplėtojimą Baltarusijos teritorijoje“, – sakė Apostrophe‘ui“ vienas iš Baltarusijos krikščioniškosios demokratijos partijos pirmininkų Vitalijus Rymaševskis.

Meljancovas taip pat mano, kad Rusijos aviacijos bazės klausimas dar neišspręstas: „Kol kas jis atidėtas dėl įnirtingo Baltarusijos priešinimosi. Minskui Rusijos aviacijos bazė itin kenksminga, nes ji demonstruoja Baltarusijos nesavarankiškumą, blogina santykius su Ukraina ir stiprina įtampą su Vakarais. Ir tai dabar, kai Minskas bando pelnytis pripažinimą kaip neutrali derybų aikštelė bei vykdyti daugiavektorinę politiką“.

Tačiau šitoje istorijoje svarbi ne tiek pati aviacijos bazė (jei objektas ir bus atidarytas, tai ne plyname lauke, o jau esamoje karinio aerodromo infrastruktūroje, ir keleto tūkstančių vagonų jai neprireiks), kiek tokio kiekio Rusijos kariuomenės permetimo į Baltarusiją padariniai.

Jeigu tai – ne klaida

„Jei toks skaičius vagonų ne atsitiktinė klaida, tai galima kalbėti apie netiesioginį įrodymą, kad Kremlius 2017 metais ketina imtis priemonių savo karinės grupuotės strateginiam išdėstymui Baltarusijos teritorijoje, o Baltarusijai tai reikš Rusijos karinį kišimąsi, siekiant įvesti visišką karinę bei politinę kontrolę.

Jeigu kiltų didelis regioninis konfliktas, Baltarusija, viena vertus, bus buferis Rusijai, o kita vertus – būtent iš Baltarusijos teritorijos Rusijos kariuomenė gali operatyviausiai susijungti su grupuote Kaliningrade – nuo Baltarusijos sienos iki Kaliningrado tik 70 km – ir tokiu būdu uždaryti „Pabaltijo katilą“.

„Šiaip ar taip, savo teritorijos suteikimas Rusijos agresyviems veiksmams prieš trečiąsias šalis ir tuo pačiu Ukrainą prilygina Baltarusiją agresyvioms šalims, kam oficialusis Minskas savanoriškai nepasiryš dėl prisiimtų garantijų ir atsakomybės už regioninio saugumo ir stabilumo išsaugojimą“, – sako Sivickis.

Beje, Baltarusijos atstovo veiksmai balsuojant JTO Trečiajame komitete už „Krymo rezoliuciją“ naktį iš lapkričio 15 į 16 verčia suabejoti, ar Minskas iš tiesų nori būti „taikdarys“. Tada, priminsim, Baltarusijos atstovas ne tik balsavo prieš dokumento priėmimą, kur Rusija vadinama „valstybe-okupante“, bet ir bandė sužlugdyti to svarstymą.

Teksto autorius – Andrejus Santarovičius

Šaltinis: www.apostrophe.ua.

2016.12.13; 04:49

 

Andrėjaus Ilarionovo (Андрей Илларионов) pavardė mūsų skaitytojams jau žinoma. Slaptai.lt į lietuvių kalbą yra išvertęs ne vieną šio analitiko publikaciją, beje, sulaukusią didelio skaitytojų dėmesio.

Tiesiog primename, kad Andrėjus Ilarionovas – buvęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas. Todėl šio mokslininko pastabos – svarbios. Jis asmeniškai pažįsta V.Putiną. Jis galįs paaiškinti Vakarams nesuprantamą V.Putino logiką. Jis galįs numatyti būsimus Kremliaus diktatorius žingsnius.

Šiuo metu A.Ilarionovas dirba Amerikos Kato institute.

Continue reading „Andrej Ilarionov: kokia plano „Amsterdamo reisas“ esmė?“

Slaptai.lt redakcija skaitytojų dėmesiui pateikia keletą mūsų dėmesį atkreipusių žinių apie padėtį Rusijos ginkluotosiose pajėgose bei Rusijos artimiausius planus stiprinant savo armiją.

Žinoma, mes nežinome, kas iš tiesų dedasi Rusijos karinėse, slaptosiose ir specialiosiose struktūrose. Nežinome ir tikrųjų Kremliaus planų. Tikrosios rusiškos paslaptys – kruopščiai slepiamos, jos – po devyniais užraktais.

Tačiau kai kurias išvadas galima daryti ir analizuojant viešojoje erdvėje pasirodžiusius pranešimus apie karines pratybas, ginklų pirkimą, ginklų parodas, net ir įsigyjamas spausdinimo mašinėles…

Manome, kad tokio pobūdžio žinios negali nedominti.

Continue reading „Karinės žinios iš Rusijos: FST perka spausdinimo mašinėles…“

serdiukov_jevgenija_vasiljeva

Negalvokite, jog Rusijos gynybos ministro pakeitimas paaiškinamas gynybos sumetimais arba nauju politiniu kursu.

Taip rašo „Foreign Policy“ puslapiuose Selesta Vallander, „German Marshall Fund of the United States“ mokslinė bendradarbė. Anksčiau ji buvo JAV gynybos ministerijos jaunesniojo sekretoriaus pavaduotoja, kuravusi Rusijos, Ukrainos ir Eurazijos reikalus.

Rotacija daugiausia paaiškinama tuo, kad savų žmonių pozicijos Rusijos vadovybėje netikėtai ėmė klibėti, mano autorė. S.Vallander požiūriu, Anatolijus Serdiukovas buvo sumanus vadybininkas ir ištikimas Vladimiro Putino pagalbininkas. Jis visiškai tiko tam uždaviniui – sugriauti nefunkcionalią „sovietinės gynybos ministerijos“ struktūrą, rašo autorė, paaiškindama, ką vadina „sovietine“ ministerija, nes ilgą laiką permainos jos nepaliesdavo.

Continue reading „Geras, blogas, bjaurus: sovietų kariškių kerštas“

desantnica

Rusijos Federacijos Rytų karinės apygardos spaudos tarnyba pirmadienį pranešė, kad iki šių metų pabaigos apygardą pasieks naujos priešlėktuvinės gynybos (PLG) zenitinės raketų sistemos (ZRS) „Tor-M2U“.

Jos papildys šiuo metu ginkluotėje esančius zenitinius raketų kompleksus (ZRK) „Osa“.

XXX

Kaip informavo Gynybos ministerijos atstovas, rugpjūčio 10–16 dienomis Ašuluko poligone organizuojami Oro–kosmoso gynybos kariuomenės mokymai, kurių metu vyks kovinis šaudymas zenitinių raketų kompleksais S-400.

Continue reading „Karinės žinios iš Rusijos: derybos dėl 201-osios bazės Tadžikistane tęsiasi“

kremlius_1111

Birželio 26-ąją dieną Kaliningrado žvejybos uoste operatyvinis Vidaus reikalų ministerijos štabas atliko didelio masto antiteroristinius mokymus.

Pagal mokymų legendą ginkluoti radikalių religinių pažiūrų teroristai užgrobė laivą ir pateikė reikalavimų sąrašą, kuriame politinių reikalavimų nebuvo.

Siekiant minimizuoti galimus teroristinio akto padarinius, buvo nutarta surengti specialiąją operaciją, kuriai pasitelkti Federalinės saugumo tarnybos, Vidaus reikalų ministerijos, Federalinės apsaugos tarnybos, Ypatingųjų situacijų ministerijos ir Baltijos laivyno pakrantės padaliniai.

Šturmo metu, panaudojant specialios paskirties laivus ir sraigtasparnius, įkaitai išlaisvinti, o teroristai neutralizuoti.

Continue reading „Karinės žinios iš Rusijos: Kaliningrado žvejybos uoste – antiteroristiniai mokymai“