Seimo narys Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo sprendimas nepanaikinti kaltinimų iš Generalinės prokuratūros susilaukusio Petro Gražulio neliečiamybės sukėlė aštrią politologų ir apžvalgininkų kritiką.
 
Vieni tai, kad parlamente pritrūko balsų panaikinti Seimo nario imunitetą, siejo su dar vienu žingsniu gadinant parlamento įvaizdį Lietuvos visuomenėje, kiti samprotavo, kad parlamento sprendimas prasilenkia su kai kuriais šalies nacionalinio saugumo imperatyvais.
 
Keltas klausimas ir dėl balsavime nedalyvavusių parlamentarų, nes, siekiant panaikinti Seimo nario imunitetą, už tai turi balsuoti ne mažiau kaip 71 Seimo narys. Tuo tarpu balsuojant dėl P. Gražulio neliečiamybės pačiame balsavime nedalyvavo nė 100 iš 141 parlamentaro.
 
Žurnalistas Rimvydas Valatka socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje aštriai komentavo antradienio balsavimą dėl P. Gražulio.
valatka_3
Rimvydas Valatka
 
„Seimas įsikalė dar vieną medinį kuolą į savo lavono įvaizdį. Gražulis lygesnis už lygius. Varom taip ir toliau! Varom taip kasdien!“, – rašė žurnalistas.
 
2018 m. pavasarį protesto mitingą „Mes kaltinam“ organizavęs žurnalistas Andrius Tapinas taip pat pakomentavo antradienio balsavimą Seime. Kiek daugiau nei prieš metus į protestą dėl nepavykusio balsavimo naikinant mandatą priesaiką sulaužiusiam Mindaugui Basčiui kvietęs A. Tapinas klausė, kodėl tiek mažai Seimo narių apskritai dalyvavo balsavime.
 
Su 25 balsavusiais prieš ar susilaikiusiais kaip ir viskas aišku – ten kažkoks politinių prostitučių, oportunistinių socbebrų ir vis dar nesuvokiančių, kur atsidūrė levučių rinkinys, kvepiantis taip, kaip savaitei ant saulės pamirštos vištienos salotos su majonezu.
 
Bet ir be jų pritrūko 6 balsų, o posėdyje nedalyvavo apie 40 žmonių. Taip, taip, komandiruotės, nepaprasto svarbumo komandiruotės gelbėjant Lietuvą tikriausiai neleido sudalyvauti ir konservatoriams Kernagiui ir Kęstučiui Masiuliui (čia jau graži tradicija), ir Laisvės partijos lyderei Aušrinei Armonaitei, ir būsimajai Liberalų sąjūdžio lyderei Viktorijai Čmilytei-Nielsen ir krūvai valstiečių. Aišku, kad dirbat dėl Lietuvos, bet koks jausmas bus grįžus?
Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Bet Seimas toks įdomesnis. Nebeliko savisaugos instinkto, taip norisi kai kuriems šiandien malonumo, kad net ir politinis sifilis po metų nebaisus“, – feisbuke rašė A. Tapinas.
 
Savo ruožtu Vilniaus politikos analizės instituto (VPAI) vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius Seimo sprendime įžvelgė prasilenkimą su nacionalinio saugumo klausimais. Analitikas teigė, kad P. Gražulio istoriją vertina per Rusijos įtakų Lietuvoje perspektyvą.
 
„Manau, kad visų, kurių balsais neleista panaikinti P. Gražulio neliečiamybės, pavardes būtina įsiminti visiems laikams. Ir ne vien dėl to, kad jie Seimą pavertė įtariamųjų kriminaliniais nusikaltimais apsaugos skydu. Man ši istorija rūpi ir iš Rusijos įtakų, kurias nagrinėju, perspektyvos.
 
Manau, kad bet kam, kas tomis įtakomis domisi, yra pakankamai akivaizdu, kad savo veiksmais Rusijoje, kuriais yra įtariamas, P. Gražulis pavertė save mažų mažiausiai pažeidžiamu įvairioms Kremliaus mafijos režimo įtakoms. Ar Lietuvos Seimo narių balsavimas reiškia, kad jie nori apginti Kremliaus mafijos valstybės įtakoms pažeidžiamą kolegą nuo galimybės, kad viską ištirtų Lietuvos teisėsauga? Ar taip Gediminas Kirkilas ir daugybė kitų supranta nacionalinį saugumą?
Marius Laurinavičius. Slaptai.lt foto
 
Nors, žinoma, kuo stebėtis, kai visiems jiems nerūpi ir valdančiosios partijos lyderiui R. Karbauskiui priklausančios bendrovės verslo ryšiai net su žmogumi, stovinčiu už visiems gerai žinomo Rusijos trolių fabriko… Ar verta tuomet stebėtis, kad prie tokios valdžios Rusijos FSB konkursus laiminčios bendrovės gali būti ir Lietuvos kariuomenės ar strategiškai svarbių įmonių tiekėjomis?“, – feisbuke mintimis dalinosi M. Laurinavičius.
 
Seimo narys P. Gražulis antradienį Seime išsaugojo teisinę neliečiamybę. Parlamentas nepatenkino generalinio prokuroro E. Pašilio prašymo ir nepanaikino jo teisinės neliečiamybės. Priimti tokį sprendimą pritrūko balsų, nes „už“ balsavo 65 Seimo nariai, prieš buvo 3, susilaikė 25 parlamentarai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.26; 06:50
 
 

Heidi Blake, Jim Waterson / BuzzFeed

Britanijos vyriausybė neigia, kad neužtikrino saugumo mokslininkui, kaip spėjama, nužudytam Kremliaus užsakymu

„Vedantysis mokslininkas – atomo srities specialistas, rastas negyvas nuo peiliu padarytų žaizdų po to, kai jis grįžo iš tiriamosios kelionės į Rusiją, buvo oficialiai informuotas prieš kelionę ir nemanyta, kad jam grėsė koks nors pavojus, pareiškė Britanijos vyriausybė“, – perduoda Amerikos leidinio BuzzFeed korespondentai Heidi Bleik ir Džimis Votersonas.  

Kaip primena leidinys, „Metju Pančerio kūnas buvo rastas išmargintas durtinių žaizdų 2016 metais keletą savaičių po to, kai jo atominis tyrimas padėjo teisėjui nustatyti, kad perbėgėlis Aleksandras Litvinenka buvo nunuodytas Londone Rusijos specialiųjų tarnybų, – ir netrukus po to, kai Pančeris apsilankė Rusijoje su tuo nesusijusiais vyriausybiniais reikalais“.

„Policija ir koroneris paskelbė, kad Pančerio mirtis – tai savižudybė, padarę išvadą, kad jis sugebėjo sau suduoti daugybę smūgių ir susibadyti dviem skirtingais peiliais prieš numirdamas nuo žaizdų“, – sakoma straipsnyje. Tačiau pernai leidinys atskleidė, kad Amerikos žvalgybos agentūros perdavė MI-6 liudijimus, siejančius Pančerio – ir 13 kitų mirčių – su Rusijos valstybiniais ar mafijos žmogžudžiais. Ir vis dėlto, pažymi autoriai, policija visus atvejus kvalifikavo kaip nekeliančius įtarimų.

Atsakydama į Lordų rūmų nario leiboristo lordo Rukerio laišką, vyriausybė neigia, kad neįvykdė savo pareigos būti atsargi Pančerio atžvilgiu. Rukeris lapkritį parašė Terezai Mei, klausdamas, kodėl mokslininką siuntė į Rusiją valstybiniais reikalais vos tik paskelbus verdiktą Litvinenkos byloje.

Žurnalistai praneša, kad praeitą savaitę lordo Rukerio gautame atsakyme atsižvelgiama į jo nuogąstavimus, bet primygtinai tvirtinama, kad vyriausybė neturėjo pagrindo manyti, jog Panmčeriui gresia pavojus, kai jam pavedė apsilankyti branduoliniame objekte „Majak“, siekiant išsiaiškinti ilgalaikio radiacijos poveikio vietiniams gyventojams padarinių.

Ministro parlamentinis pavaduotojas sveikatos apsaugos klausimais Styvas Brainas rašė, kad Pančeris buvo „deramai informuotas“ prieš vizitą ir kad „nebuvo nagrinėjamos ar žinomos rizikos, kurios duotų pagrindo nuogąstavimams“, perduoda leidinys.

Lordas Rukeris leidiniui pasakojo, kad vyriausybė nesuteikė pakankamai informacijos savo laiške, kad galima būtų nustatyti, kaip dėmesingai buvo įvertintos vizito į „Majak“ rizikos. Bet, pasak jo, iš atsakymo aišku, kad dėmesys, parodytas Pančerio saugumui iškart po verdikto Litvinenkos byloje, buvo „labai labai paviršutiniškas“.

Autoriai priduria, jog Braino laiške taip pat sakoma, kad Pančeris nebuvo mokslininkų – atomo specialistų, vadovavusių ekstra priemonėms ryšium su Litvinenkos nunuodijimu poloniu, komandos dalis, bet pripažįstama, kad jis buvo įtrauktas išmatuoti perbėgėlio nunuodijimui panaudotos radioaktyvios medžiagos dozę.

Informacijos šaltinis: BuzzFeed

2018.01.22; 03:10

JAV pradėjo taikyti ekonomines sankcijas dešimčiai vagių, kurie priklauso „įteisintųjų vagių“ klanui.

JAV Finansų ministerija pranešė, kad į nusikalstamą sindikatą, su kuriuo nuo šiol amerikiečiams nebus leidžiama turėti jokių reikalų, įeina štai tokie kriminaliniai autoritetai iš buvusios Sovietų Sąjungos: Jurijus Pičuginas, Rubenas Tatulianas, Alimžanas Tohtahunovas, Vladimiras Tiurinas, Zacharijus Kalašovas, Vasilijus Kristoforovas, Kamčibekas Kolbajevas, Laša Šušanašvilis, Vladislavas Leontjevas ir Gafuras Rahimovas.

Šią informaciją JAV Finansų ministerija paskelbė gruodžio 22 dieną.

Ekonominės sankcijos nuo šiol taikomos ir UAB „Spa-viešbutis Vesna“ ir „Naujasis amžius – spauda“ (abi įmonės priklauso R. Tatulianui, pravarde Robsonas).

Taigi  Amerikos piliečiams draudžiama turėti bet kokių reikalų su šiais asmenimis, šiems „įteisintiems vagims“ draudžiama atvykti į JAV, o jų sąskaitos, esančios JAV teritorijoje, įšaldomos.

Informacijos šaltinis – slaptai.lt

2017.12.25; 00:01

Pokalbį apie moralines vertybes, be kurių visuomenei gresia degradacija ir susinaikinimas, šį kartą pradėjo Lietuvos skaitytojams pažįstamas Sankt Peterburgo politologas, Sankt Peterburgo Europos universiteto profesorius Dmitrijus Travinas.

Jo analitinis žvilgsnis skrodžia poreforminės Rusijos realybę, bet toje realybėje tiek daug apmaudžių panašumų su posovietine Lietuva, jog daug negudragalviaudama tiesiog išverčiau jo straipsnį į lietuvių kalbą, tikėdamasi, jog skaitytojai sugebės atsirinkti tai, kas svarbu ir mums.

Jūratė Laučiūtė

XXX

Dmitrijus Travinas. Moralinės vertybės kaip išlikimo mechanizmas

Rusijoje poreforminiu periodu su morale susiklostė sudėtingi santykiai. Žinoma, formaliai jos niekas neneigė, nesakė, kad reikia būti godžiais, ciniškais ir neprincipingiems. Visi tiksliai žinojo: reikia būti, kaip juokaudamas kalbėjo sovietų poetas Julijus Kimas, „teisingais, kilniais, protingais, garbingais, stipriais, gerais – ir tiek“. 

Rusijos mafija

Bet būtent anuo metu susiklostęs ironiškas požiūris į, pasak sovietinės mokyklos, „principus“, padarė svarstymus apie moralę nemadingus ir nepraktiškus.

Moralės neneigė, bet iškėlė “už skliaustelių“ jau Gorbačiovo „perestrojkos“ metais. Iš teleekranų skambėjo visiems įkyrėję postringavimai apie socializmo atnaujinimą ir bendražmogiškųjų vertybių įsiviešpatavimą. O tuo pačiu metu klubuose, laikraščiuose, žurnaluose ir masiniuose mitinguose vyko praktinės diskusijos apie reformas, demokratizaciją ir nacionalinius uždavinius. O jei kas imdavo ir išlįsdavo kalbėti apie moralę, į jį žiūrėjo šnairom, kaip į „demšizą“ – demokratijos bacilomis užsikrėtusį šizofreniką.

Perestrojkos statytojai ir reformų ideologai išpažino aukščiausias  vertybes, bet tikėjosi, jog geresnę ateitį sukurti galima ne  formuojant moralinį demokratijos statytojų kodeksą (panašų į moralinį komunizmo statytojų kodeksą), bet su gerų institucijų pagalba, t.y. nustačius tokias žaidimo taisykles, kurių laikantis visiems bus naudinga dirbti, uždirbti ir kurti civilizuotą visuomenę.

Tokia padėtis išsilaikė maždaug iki 1990-jų metų pabaigos, ir tada paaiškėjo, jog dabar daugumai Rusijos gyventojų tikslas – niekas, o priemonės/lėšos – viskas. Gerų institucijų, kurios būtų priimtinos visai visuomenei, sukurti nepavyko, užtat pinigai, patenkinantys  bet kokius konkretaus žmogaus poreikius, tapo itin gundantys ir pasiekiami. Ypač naftos dolerių epochoje. Palaipsniui beveik visa šalis – nuo modernizacijos iniciatorių iki paprastų vartotojų – nustojo galvoti apie tai, kaip kada nors sukūrus tokią rinką ir demokratiją, kurią turi išsivysčiusios šalys, ir ėmė kovoti už savo asmeninę laimę „čia ir dabar“. Už skliaustelių buvo iškelti ne tik samprotavimai apie moralę, bet ir samprotavimai apie progresą, šalies vystymąsi, institucijų tobulinimą. 

rinkimai_rusijos_duma
Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo karikatūros

Kai per paskaitas studentams kalbėdavau apie demokratijos svarbą, tai kartais išgirsdavau kikenimą, ir tada pajusdavau, jog jeigu aš toliau gilinsiuos į šitą temą, tai jaunimas laikys mane „demšiza“ – nepraktišku, nuo tikrovės atitrūkusiu žmogumi, panašiu į tuos vargšelius, iš kurių aš pats šaipiausi 1980 metų pabaigoje. Ir ne todėl, kad, kaip sako visų laikų senoliai, jaunimas blogas. Jaunimas buvo normalus, praktiškas ir racionalus. Jis siekė realių rezultatų ten, kur tai buvo įmanoma: asmeniniame gyvenime, nesusijusiame su visuomenės raida.

Pastaraisiais metais padėtis vėl ėmė keistis. Žymu, jog grįžta moralė, ir ne todėl, kad užaugo doro jaunimo karta, o todėl, kad nustojo veikti senieji, visuomenės problemas ignoravusieji asmeninės sėkmės mechanizmai. Renta baigiasi, šėryklų mažėja. Įtakos grupės vis dažniau  susirungia tarpusavyje kovoje už išteklius, ir silpnieji iš savo paauksuotų rūmų vis dažniau atsiduria  ant kalėjimo narų.

Tuo tarpu paprastiems žmonėms vis labiau aiškėja, jog  šitoje plėšrūnų puotoje jie negaus nė kąsnelio. Jiems reikia sugalvoti kitus išlikimo mechanizmus, kurie veiktų kitose sąlygose. O dabartinės sąlygos tokios, jog tenka rūpintis sukurti naujas žaidimo taisykles, kurios garantuotų normalų  gyvenimą žmogui, neturinčiam antpečių, nesišvaistančiam pistoletu ar aptarnaujančiam tuos, su antpečiais ir pistoletais.

Tačiau nekultivuojant moralinių vertybių, kurios pajėgtų suvienyti plačiąsias mases, neįmanoma sukurti tokių taisyklių, kai vogti – nuodėmė, korupcija amorali, o demonstruoti prabangą – ciniška. Pajamų skirtumas galėtų egzistuoti, bet tas skirtumas neturi virsti bedugne.

Atrodytų, jog vadovauti moralės ugdymui turėtų bažnyčia (cerkvė). Bet dabar jai rūpi materialūs dalykai. Rusijos stačiatikių Cerkvė savo dabartiniu pavidalu įkūnija dviejų ankstesnių ciniškųjų epochų produktą. Mūsų bažnytinė valdžia tokia pat inertiška ir nepasiduodanti reformoms, kaip ir biurokratija ar oligarchai. Moralė numesta į minią, į mases. Numesta ten kažkokio apsukraus verslininko, kuris anksčiau numesdavo miniai nacionalizmą.

Rusiška agresija

Bet staiga paaiškėjo, jog moralė tampa paklausi, kad ji sukelia nebe juokelius, o troškimą konsoliduotis vardan konkrečių veiksmų. Nes būtent moralę kai kas ėmė laikyti paprasčiausiu ir suprantamu mechanizmu, stumiančiu visuomenę į priekį. Į laimę. Į sėkmę. Į ramią ir pasiturinčią ateitį.

Aišku, tai jokiu būdu nereiškia, kad moralia taps mūsų opozicija. Amoraliems žmonėms juk labai dažnai sekasi sėkmingai mokyti kitus elgesio taisyklių. Bet šiandien jau ir jiems teks atsižvelgti į tai, kad politiniai žaidimai visuomenėje pagimdė moralės ilgesį. Ir nors žaidimai tęsis, teks žaisti atsargiau. Nepersistengti.

Mūsų istorija – atspindys visiems žinomo pasaulinio modernizacijos proceso. Amoralumo epocha egzistavo Anglijoje, kai vyko pradinis kapitalo kaupimas, o ją pakeitė karalienės Viktorijos laikais kultivuota moralė ir demokratija. Prancūzijoje įžūliai ir ciniškai buvo vagiama valdant Direktorijai, Liepos monarchijos ir Antrosios imperijos laikais. O vėliau persigalvota ir pajudėta link demokratijos.

Todėl ir Rusijoje vykstančios permainos nieko neturėtų stebinti. Bet nereikia pamiršti, kad mes tebesame pačioje ankstyviausioje tų permainų stadijoje. Moralinis komunizmo statytojų kodeksas lėtai mirė sovietinėje visuomenėje ir taip pat lėtai gimdė kartas, kurios jau sugebėjo gyventi visai be jokios moralės. 

Rusijos „žalieji žmogeliukai“ okupuoja Krymą

O dabar lygiai taip lėtai vyksta atvirkštinis procesas. Žmonės, pradedantys mąstyti ir jausti naujoviškai, kol kas dar jauni ir vargu ar suvokia, kokią misiją jiems teks įgyvendinti. Jiems dar reikia subręsti, pajusti savo jėgą. Pasijusti dauguma. Ji turi suvokti ir patikėti, jog žmonės, propaguojantys praėjusios epochos vertybes, išsigimė į būrelį bejėgių įtūžusių cinikų, besikabinančių į valdžią, naftą ir rentą, ir nieko nebesugebančių.

Tik tada Rusija pasikeis. Tik tada pajudės vystymosi procesai. Ir tik tuomet moralė iš tikrųjų grįš į mūsų gyvenimą.

Informacijos šaltinis – www.vedomosti.ru

Iš rusų kalbos išvertė Jūratė Laučiūtė

2017.09.02; 10:02

Donaldo Trumpo šeštadienio „bomba“ – žodžiai, kad jo rinkiminio štabo telefonų buvo klausomasi Barako Obamos įsakymu, negalės atitraukti nuo „Rusijos klausimo“: šiame dosjė atsiskleidžiančias paslaptis ir netikėtus posūkius žiniasklaida lygina su „rusų matrioška“.

Prezidentas, kuris svajojo apie „atvirą“ dialogą su Putinu, užklupusių įtarimų akivaizdoje apsupa save „vanagais–realistais“.

„Rusija – kaip uždelsto veikimo bomba prezidento Trumpo administracijos valdininkams“, – rašo Denas Bolcas (Dan Balz) leidinyje The Washington Post.

„Dar daug kas nežinoma apie tą skandalą, pavyzdžiui, apie Trumpo rinkimų štabo valdininkų ir jo patarėjų kontaktus su rusais, – sakoma straipsnyje. – Be abejo, tų kontaktų būta. Kai kurie iš jų atrodo rutininiai, tačiau tų kontaktų aplinkybės ir turinys ne visai žinomi“.

Matrioškos su Donaldo Trampo ir Vladimiro Putino portretais

Matyt, Trumpas žiūri į visą tą istorija kaip į bandymą atimti iš jo prezidentavimo teisėtumą. Jis toliau išsisukinėja atsakinėdamas į klausimą, ar asmeniškai tiki žvalgų išvadomis.

Kai pasirodė naujų pranešimų apie Trumpo administracijos kontaktus su rusais, prezidentas raginimus toliau tirti ryšius su Rusija pavadino „raganų medžiokle“. „Šeštadienį prezidentas pasinaudojo klasikiniu būdu, kad sukeltų naują skandalą. Per Twitter jis apkaltino Obamos administraciją „Trumpo bokšto“ pasiklausymo sąmokslu. Jis nepateikė jokių tą kaltinimą pagrindžiančių įkalčių,“, – rašo autorius.

„Ryšių su Rusija tyrime yra keletas elementų“, – tęsia Bolcas. – Ar užsienio valstybė bandė įsiskverbti į Amerikos rinkimus? Ar iš tikrųjų buvo koks nors Trumpo štabo ir rusų slaptas susitarimas ar bendradarbiavimas, siekiant pakenkti Hilary Klinton štabui?

„Tai dalis Trumpo darbotvarkės pirmaisiais prezidentavimo metais, lygiagrečiai su iniciatyvomis sveikatos apsaugos ir apmokestinimo sferoje. Prezidentui reikalinga nauja strategija, kuri atitiktų tikrąjį Rusijos problemos sudėtingumo lygį“, – apibendrina Bolcas.

XXX

„Per 2016 metų rinkiminę kampaniją antrasis Trumpo rinkimų štabo vadovas Paulas Manafortas reguliariai  kalbėdavosi su savo senu partneriu – Kijeve gyvenančiu buvusiu Rusijos armijos vertėju“, – rašo The New York Times žurnalistai. Pernai liepą Respublikonų partijos suvažiavime Trumpo komandos narys Dž. Gordonas susitiko su Rusijos ambasadoriumi JAV Sergejumi Kisliaku. „Tai atsitiko tuo momentu, kai Gordonas padėjo išbraukti iš partinės platformos karingas formuluotes, liečiančias Rusijos konfliktą su Ukraina“, – tvirtina leidinys.

Donald Trump. The Washington post.com nuotr.

„O Džeisonas Grinblatas, anksčiau buvęs Trump Organization juristas, o dabar vienas iš Baltųjų rūmų pirmininkų tarptautinėms deryboms pernai vasarą buvo susitikęs su Rusijos vyriausiuoju rabinu Berlu Lazaru, Rusijos prezidento Putino sąjungininku“, – praneša autoriai.

Amerikos demokratai žiūri į įtartinus Trumpo aplinkos ryšius ir jų netikslius pareiškimus neigiant kontaktus su rusais kaip į elementą bendro vaizdo, neigiančio Trumpo įtikinėjimus, kad jis ir jo aplinka „neturi jokių sąsajų su Rusija“. „Prezidento šalininkai sako, kad nekalti susitikimai, kurie yra rutina bet kurio naujo prezidento komandai, dabar politiniais sumetimais aiškinami kaip kažkoks ardomasis darbas“, – pažymi leidinys. 

Vasarį Trumpas pareiškė: „Aš neturiu jokių sąsajų su Rusija“, – ir pridūrė: „Kiek man žinoma, nė vienas žmogus, su kuriuo aš turiu reikalų, irgi neturi“.

Iš tikrųjų žiniasklaida aptiko daugybę Trumpo aplinkos kontaktų su rusais, kurie dirba Putino vyriausybėje arba yra jai artimi.

Matydami bet kokiuose kontaktuose ką nors įtartino, „mes tampame labiau rusiški, negu rusai“, perspėja buvęs JAV ambasadorius Maskvoje Džonas R. Bajerlis. Jis sakė, kad dabar kai vėl nuvažiuoja į Rusiją, seni pažįstami atsisako su juo susitikti dėl „grynai antivakarietiškos, antiamerikietiškos isterijos“, – bijo, kad juos apkaltins per dideliu draugiškumu Amerikai, perduoda leidinys.

Leidinio nuomone, Trumpas tikisi atsikratyti „nekritiško Putino gerbėjo“ įvaizdžio. Antai, į  aukščiausias pareigas Nacionalinėje saugumo taryboje Rusijos reikalams jis paskirs ekspertę Fioną Hil, kuri, kaip manoma, Putiną vertina skeptiškai.

Autoriai smulkiai aprašinėja straipsnio pradžioje minėtus susitikimus.

Grinblatas, Trumpo štabe kuravęs rinkiminę agitaciją tarp žydų, sakė, kad neaptarinėjo su Berlu Lazaru Rusijos ir Amerikos santykių plačiąja prasme, o patį susitikimą su rabinu pavadino „tikriausiai ne tokiu jau naudingu“.

Gordonas, savo ruožtu, pareiškė, kad trumpai šnektelėjęs su Kisliaku „pakartojo kai kurias rinkimų štabo tezes apie santykių su Rusija gerinimą“, bet nesigilino į politinius klausimus iš esmės. Posėdyje, kur buvo sudarinėjama Respublikonų partijos platforma, Gordonas atmetė raginimą tiekti Ukrainai „mirtiną gynybinę ginkluotę“, bet jis įtikinėja, kad pašnekesys su Kisliaku ir platformos formuluotės tarpusavyje visiškai nesusiję.

„Konstantino V. Kilimniko atvejis (…) painesnis“, – tęsia leidinys. „Kilimnikas prieš daugelį metų dirbo vertėju Rusijos ginkluotosiose pajėgose. Manafortas jį pasamdė 2005 metais, po to, kai iš demokratijos kūrimu užsiimančios amerikiečių organizacijos International Republican Institute Maskvos biuro jis buvo pašalintas dėl nuogąstavimų, kad svetimus informuoja apie jos veiklą“, – sakoma straipsnyje.

Pernai Kilimnikas buvo tardomas Ukrainoje dėl įtariamų ryšių su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. „Jo advokatas ir buvęs Ukrainos prokuratūros bendradarbis pavadino tyrimą nerimtu ir politiškai motyvuotu; tyrimas buvo nutrauktas, nepateikus Kilimnikui kaltinimų“, – sakoma straipsnyje.

XXX

„Spėlionese apie Trumpo ir jo aplinkos ryšius su Rusija visi keliai veda link Sergejaus Kisliako, – rašo Paolas Valentinas leidinyje Corriere della Sera. – Būtent jis, Kremliaus ambasadorius JAV nuo 2008 metų, yra ta figūra, kuri jungia gausybę tos mįslingos istorijos gijų“.

„Ar iš tikrųjų tas apkūnus per 60 metų amžiaus nuoširdžios ir dviprasmiškos sovietinio aparato veikėjo išvaizdos vyriškis – „pats pavojingiausias diplomatas Vašingtone“, kaip rašė Politico?

Obamos laikų buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Maiklas Makfolas, „labai griežtos politikos su Kremliumi šalininkas ir, nepaisant skirtumų, didelis Kisliako draugas, pabrėžė: „Jo darbas – atstovauti savo šaliai, ir jis tai daro labai gerai“.

Rusiškos matrioškos

Tuo tarpu jau polemizuojama dėl dviejų kandidatų, kurie laikomi favoritais į JAV ambasadoriaus postą Maskvoje. Energetikos srities verslininkas Karteris Peidžas, kuris anksčiau turėjo dalykinių ryšių su Gazprom‘u, laikomas vienu iš Trumpo ir Putino ryšininkų. Peidžas vakar taip pat pripažino, kad buvo susitikęs su Kisliaku Respublikonų partijos suvažiavime.

Antras kandidatas ambasadoriaus Maskvoje vaidmeniui – tai „Amerikos diplomatijos legenda“ Ričardas Biortas, „tačiau Gazprom‘as buvo ir jo klientas“, pažymi autorius.

„Net jei tai atsitiktinumas, kur nepasisuksi, atrodo, kad Rusijos šešėlis persekioja Trumpo administraciją“, – apibendrina autorius.

XXX

Prezidentas Trumpas svaidosi žaibais ir griaudėja griausmais Obamos adresu ir mano, kad jį supa sąmokslininkai, rašo Süddeutsche Zeitung apžvalgininkas Hubertas Vetcelis.

„Eksprezidentas Barakas Obama vargu ar davė nurodymą klausytis Respublikonų partijos kandidato telefoninių pokalbių. Tokie tvirtinimai rytiniame Twitter pašte greičiau išduoda naujojo prezidento polinkį į paranoją ir impulsyvių emocijų nekontroliavimą“, – mano autorius.

Bet Trumpas kažkiek ir teisus: kažkas iš specialiųjų tarnybų ar nacionalinio saugumo institucijų aprūpina žiniasklaidą opia informacija.

„Trumpas ir jo aplinka atkakliai tvirtina, kad Obamą supa klika, į kurią įeina specialiųjų tarnybų, FTB, Valstybės departamento ir kitų neva tai „kairiųjų“ okupuotų vyriausybinių žinybų, siekiančių pakenkti ir nuversti Trumpą, atstovai“, – sakoma straipsnyje.

Patys „sąmokslininkai“, atrodo, savo misiją įsivaizduoja kitaip. „Pagal skirtingą informaciją iš Vašingtono, žinybose yra gerai informuotų bendradarbių, kurie Trumpą laiko ne kuo kitu, o tik prezidento Vladimiro Putino marionete. Girdi, Rusijos specialiosios tarnybos iš pradžių padėjo Trumpui įžengti į Baltuosius rūmus, o dabar jį šantažuoja“, – perduoda Vetcelis.

Kuri iš šių dviejų versijų teisinga? „Prezidentą apšaudo todėl, kad jis vykdo „neteisingą“ politiką Rusijos atžvilgiu, o gal bevardžiai patriotai valdžios aparate stengiasi išgelbėti JAV ir visą laisvąjį pasaulį? Viena aišku: JAV politiką graužia paranoja ir nepasitikėjimas. Ir taip bus tol, kol tema „Trumpas ir Rusija“ nebus viskas išsiaiškinta (…). Deja, JAV Kongresas nelabai domisi šia tema“, – apgailestauja autorius.

XXX

„Atvirumas apie Rusijos vyriausybės ryšius su Trumpo komanda virto žaidimu „rusiškos matrioškos“: nors ir labai neįtikėtina, kiekvienos matrioškos viduje visada atsiranda nauja“, – rašo El Pais redakcijos straipsnyje. Iš pradžių Maiklas Flinas buvo atstatydintas iš nacionalinio saugumo patarėjo posto. O dabar kilo skandalas dėl naujojo generalinio prokuroro Džefo Sešnso susitikimo su RF ambasadoriumi Sergejumi Kisliaku rugsėjy, per numanomų Rusijos hakerių atakų įkarštį. 

Daug triukšmo sukėlęs Rusijos ambasadorius Amerikoje ponas Sergejus Kisliakas

„Matyt, Putinas nuo pat pradžių įžvelgė, kad Trumpas – tai šansas išvengti ir tradicinių respublikonų, ir demokratų spaudimo Rusijai ir jos užsienio politikai, ir todėl ėmėsi suartėjimo operacijos. Neįtikėtina kitkas – Trumpo žmonės lengvai pasidavė jo žaidimo gudrybėms. Jeigu jie, varomi neapykantos demokratams, leidosi sau „padėti“ laimėti rinkimus, tai blogai. O jeigu jie priėmė pagalbą, nes jiems patinka stiprių valdytojų, kurie aiškiai kreipiasi į tautą ir nori, kad pasaulyje nebūtų įsipareigojimų, idėja, – tai dar blogiau. Šiaip ar taip, Putino šešėlis visada persekios Trumpą“, – apibendrina leidinys.

XXX

„Trumpo prezidentavime nuolatinis chaosas“, – tvirtina The Washington Post.

„To bruzdesio centre – nekantrus prezidentas, kurį vis labiau nuvilia jo administracijos negebėjimas atsikratyti to įspūdžio, kad jo rinkimų štabas bendradarbiavo su Rusija, nutraukti informacijos nutekėjimą nacionalinio saugumo ir tarptautinių nesutarimų klausimais, ir pasiekti kokių nors ženklių laimėjimų“, – sakoma straipsnyje.

Trumpas jaučiasi apsuptas iš visų pusių ir mano, kad jo prezidentavimą žinomais ir iki šiol neregėtais būdais persekioja grupė su Obama susijusių kritikų, federalinių biurokratų ir žvalgybininkų, nekalbant jau apie žiniasklaidą, kurią jis pavadino „amerikiečių tautos priešu“, rašo laikraštis.

Pasak respublikono Danos Rorabacherio, Trumpas savo draugams administracijoje sakė, kad jis persekiojamas už priešinimąsi „vanagiškam“ požiūriui į Rusiją. „Atminkite, ką sakė Duaitas Eizenhaueris: egzistuoja karinės pramonės kompleksas. Tas kompleksas tebeegzistuoja ir turi nemažai valdžios“, – pabrėžė Rorabacheris.

„Tai visai ne paranoja, kai taip yra iš tikrųjų. Tai nutekėjimas po nutekėjimo iš (žvalgybininkų bendruomenės) bendradarbių ir buvusių Obamos administracijos valdininkų, – pareiškė Atstovų rūmų Žvalgybos komiteto pirmininkas Devinas Nanzas. – Baltieji rūmai rimtai sunerimę ir bando rasti sisteminį būdą toms problemoms išspręsti“.

Antradienį vėlai vakare Baltuosiuose rūmuose viešpatavo džiugi nuotaika, kai Trumpas grįžo pasakęs kalbą Kongrese, ir, regis, susigrąžino situacijos kontrolę. Trečiadienį vakare „netikėtai linksmybės baigėsi“, rašo leidinys: „The Washington Post pirmą kartą pranešė, kad generalinis prokuroras Džefas Sešnsas buvo susitikęs su Rusijos ambasadoriumi, nors prisiekęs per klausymus Senate jis sakė, kad neturėjo jokių kontaktų su rusais“. 

Plakatas, kuriame vaizduojamas Donaldas Trampas.

Trumpas viešai apgynė prokurorą ir pareiškė, kad jis neturi nusišalinti nuo ryšių su Rusija tyrimo, bet po kelių valandų Sešnsas sušaukė spaudos konferenciją, kad praneštų kaip tik apie tai, – „o tai prilygo atviram nepaklusnumui prezidentui“, rašo leidinys.

Trumpas „tiesiog kunkuliavo iš įniršio, pasak Baltųjų rūmų valdininkų. Jis priekaištavo jiems už Sešnso sprendimą nusišalinti nuo tyrimo, manydamas, kad tas pasidavė žiniasklaidos ir kitų kritikų spaudimui, užuot priešinęsis, turėdamas visišką Baltųjų rūmų paramą“, – sakoma straipsnyje.

XXX

„Tikroji Trumpo komandos užmegztų kontaktų su Rusijos valdžia prigimtis lieka neįminta“, – rašo Le Figaro Lora Mandevil.

„Tomis dienomis Vašingtone neįmanoma išvengti „Rusijos klausimo“: neįžengiamos paslaptys, netikėti posūkiai, kategoriški tvitai“, – rašo žurnalistė. Demokratai „stengiasi padaryti Trumpą neteisėtu, remiantis kaltinimais, kad jis – Putino marionetė“, kai tuo tarpu „respublikonų administracija postringauja prieštaravimais, kad kairieji stengiasi pateisinti savo pralaimėjimą rinkimuose prasimanymais apie Kremliaus sąmokslą“. O juk Trumpas svajojo apie „atvirumą“ dialogui su Putinu, primena autorius.

Po nacionalinio saugumo patarėjo generolo Maiklo Flino nelemto pasitraukimo Trumpas tikėjosi užmiršti „nemalonią Rusijos problemą“ dėka savo optimistiško ir iškilmingo kreipimosi į Kongresą sėkmės. Tačiau nauji informacijos nutekėjimai atskleidė, kad teisingumo ministras Džefas Sešnsas, prisiekęs Kongresui, nepaminėjo savo susitikimų su Rusijos ambasadoriumi Kisliaku, sakoma toliau.

Karikatūra: vis dar nežinome, kokie santykiai susiklostys tarp Donaldo Trampo ir Vladimiro Putino (kuris kurį neša).

Trumpas karštai gynė savo ministrą, tačiau jo artimieji pasakoja, kad jis labai nusivylęs ir jaučiasi apgultyje. „Tokį įsiūtį liudija nauja, šeštadieninė Trumpo „bomba“: jis paskelbė sužinojęs apie jo rinkimų štabo telefonų pasiklausymą per rinkimų kampaniją Obamos nurodymu ir pareikalavo, kad Kongresas ištirtų tą informaciją, – praneša Mandevil. – Tokie sunkūs kaltinimai gali padėti Trumpui laikinai atitraukti dėmesį nuo Rusijos dosjė“.

Bet jie neleis išvengti pagrindinių klausimų: ar buvo suokalbis su Kremliumi ir ar Kremlius režisavo Amerikos prezidento rinkimų destabilizaciją? – rašo Mandevil.

XXX

Žinoma tik miglota idėja, kad Trumpas metų metus palaiko „tiesioginius ir netiesioginius ryšius su neoficialiu tinklu Rusijos mafijozų, oligarchų ir kleptokratų“, atvykusių iš Rusijos ir buvusios SSSR, kurie aprūpino jį pinigais, kai jis turėjo sunkumų, rašė Džeimsas Henris leidinyje The American Interest.

Kaip nurodo buvęs valstybės sekretoriaus pavaduotojas Klintono administracijoje Stroubas Telbotas, Trumpą užgulę įtarimai gali pristabdyti naujos politikos pradžią Rusijos linkme. Prezidentas apsupo save tokiais vanagais-realistais, kaip Herbertas Makmasteris Saugumo taryboje, Džeimsas Metisas gynybos ministerijoje ir net Styvas Benonas, vyriausiasis politikos patarėjas ir prezidento strategas. O paskyrus į Saugumo tarybą Fioną Hil, garsėjančią giliu Rusijos pažinimu, atrodo, naivumui ir atviraširdiškumui durys užsitrenks, sakoma straipsnyje.

Informacijos šaltinis – InoPressa.ru portalas.

2017.03.09; 18:37

Dirk Banze, Michael Berendt, Martin Lutz, Uwe Müller / Die Welt

Stalino lageriuose užgimusi nusikalstama „įteisintų vagių“ bendrija priklauso stambiausiems pasaulio kriminaliniams klanams. Vien tik Vokietijoje specialistai priskaičiuoja keliasdešimt tūkstančių jų atstovų, kurių tvirtovė įsikūrusi Berlyne, rašo Die Welt.

Žiauri Rusijos mafija.
Žiauri Rusijos mafija.

„Įteisinti vagys“ – unikalus kriminalinių grupuočių susivienijimas, susiformavęs Stalino lageriuose kaip sovietinio nusikalstamo pasaulio elito atstovų bandymas susivienyti į „raudonąją mafiją“. Netrukus „įteisinti vagys“ tapo įtakinga bendrija ir už lagerių pasaulio ribų, pažymi autoriai. „Tai struktūrai, prisistatančiai kaip oficialios valdžios priešprieša, pavyko išgyventi dėka savo ideologijos ir vertybių kodekso, vadinamo „vagių įstatymais“. Jo nepajudinamos taisyklės buvo perduodamos iš kartos į kartą, pritaikomos realiam laikui. Tas įstatymų sąvadas iki šiol patikimai cementuoja šią kriminalinę struktūrą“, – sakoma straipsnyje.

Visi bendrijos nariai privalo mokėti įnašus į vagių iždą, arba „bendrą kasą“ – jo lėšomis remiami nuteistųjų giminės ir artimieji, apmokamos advokatų paslaugos ar papirkinėjami valdininkai. Organizacijos hierarchijos viršūnėje yra „karūnuoti vagys“ – sprendimų derinimo procedūra tame lygmenyje pavaldi „praktiškai demokratinei tvarkai: svarbūs sprendimai priimami „vagių sueigoje“: čia sprendžiami likimai ir skelbiami nuosprendžiai“, – tęsia leidinys.

Kriminalistų nuomone, „įteisintų vagių“ atveju kalbama apie vieną iš paslaptingiausių, pavojingiausių ir žiauriausių kriminalinių organizacijų pasaulyje. Ir nors paprastiems gyventojams Vokietijoje apie ją mažai kas žinoma, jie vis dažniau tampa jų nusikaltimų aukomis. „Vien tik iš vagysčių butuose, parduotuvių apiplėšimų, „stogų“ suteikimo, prostitucijos, pinigų plovimo ir sukčiavimo nusikalstamas sindikatas uždirba Vokietijoje šimtus milijonų eurų per metus. Pajamos papildo „bendrą kasą“, kurią, kai kuriais duomenimis, sudaro 10 mlrd. dolerių“. 

Šiandien nuo „įteisintų vagių“ veiklos nė viena šalis pasaulyje nenukenčia tiek, kiek Vokietija, kurios gerovė kaip magnetas traukia tos bendrijos atstovus, praneša publikacijos autoriai.

„Pinigai – tai valdžia, šiuo atveju – nusikalstama. Ji išplito visame pasaulyje, jai pavyksta išvengti kontrolės ir kelti baimę. Ji nuolat atsinaujina naujos nusikaltėlių kartos sąskaita. Ir ji turi nuolat gintis: ar tai šalinti per daug „įkyrius“ advokatus, netinkamus konkurentus, ar likviduoti tariamus išdavikus. Kartais kyla ginčų ir paties vagių elito viduje – tada prasideda klanų karai“, – rašo žurnalistai.

Vokietijoje gyvena apie 4,5 mln. išeivių iš buvusios SSSR. Pasak Federacinės kriminalinės policijos žinybos vadovo Holgerio Miuncho, keliasdešimt tūkstančių VFR gyvenančių rusakalbių diasporos atstovų vienaip ar kitaip susiję su „įteisintais vagimis“. Vokietijos kalėjimuose kali apie 5 tūkst. išeivių iš buvusių Sovietų Sąjungos respublikų. „Pataisos įstaigose kriminalinio plano socialiniai kontaktai funkcionuoja itin darniai“, – perteikia vieno tyrėjo žodžius leidinys.

Įkalinimas daugeliui nusikaltėlių būna svarbus kriminalinės karjeros etapas, sakoma straipsnyje. „Įteisinti vagys“ sukūrė izoliuotą bendriją, kuri egzistuoja lygiagrečiai su mums įprastomis. Ir ji funkcionuoja net ir kitapus kalėjimo grotų“, – konstatuoja straipsnio autoriai.

„Aukso epocha“ nusikalstamai bendrijai prasidėjo nusileidus „geležinei uždangai“. Dabar Stalino eros darinys galėjo pasivyti tai, ką jau pasiekė garsieji Italijos pietų mafijos grupuotės cosa nostra, ndrangheta ar camorra, – bizniavimo modelio globalizaciją. Mafija iš Rytų organizavo filialus Šiaurės Amerikoje, arabų pasaulio šalyse, Azijoje ir Vakarų Europoje“, – praneša Vokietijos laikraštis.

Praėjus vos kelioms savaitėms po Berlyno sienos nugriovimo į Vokietiją atvyko žmogus, kurio gyvenimas faktiškai buvo šauniai suraizgytas trilerio apie gangsterius scenarijus. Aleksandras Boras, gimęs 1954 metais, išeivis iš Baltarusijos, jau vos atvykęs atkreipė į save tyrimo institucijų dėmesį. 1991 metų rugsėjį Miunchene, Švabingo rajone, jis su dviem bendrininkais žiauriai susidorojo su konkurentu: aukai buvo durta peiliu 28 kartus. Nusikaltimo vietoje likęs Boro plaukas padėjo tyrėjams aptikti jo pėdsaką.

Po nužudymo Borui pavyko pasislėpti Leipcige rusų kareivinėse. Iš ten jis nusigavo į Berlyną, kur toliau tęsė savo nusikalstamą veiklą. Iš Vokietijos sostinės Boras išvyko į JAV, įsitraukė į pinigų plovimo biznį ir užmezgė kontaktus su mafijos vadeivomis. Savo „nuopelnų“ dėka jis buvo priimtas į nusikalstamą elitą.

Netrukus jis užkibo už FTB, bet, tiesa, paskutiniu momentu jam pavyko nuo to kabliuko atsiplėšti. Jis buvo sučiuptas tik 1999 metų rugsėjį Miunchene – tačiau areštas nepadarė galo jo nusikalstamai karietai.

„Tik per Aleksandro Boro asmenybę mums išaiškėjo, kas glūdi po „įteisinto vagies“ fenomenu“, – sako Ulis Umlaufas, vadovaujantis Bavarijos kriminalinės policijos valdybos Kovos su organizuotu nusikalstamumu skyriui. Pasak jo, Boras aktyviai verbavo kalėjimuose rusakalbius kalinius, nepriklausomai nuo jų tautybės. Jie besąlygiškai jam paklusdavo taip uoliai, „kaip mums čia dar nebuvo tekę regėti“.

Kitas netikėtumas Vokietijos valdžiai buvo informacija, kad už tyrėjo ir prokuroro galvas skirta premija po 100 tūkst. eurų. Abiem valdininkams teko keletą metų naudotis asmens sargybinių paslaugomis. Po kelių teismo procesų Boras buvo nuteistas 13 metų kalėti ir išsiųstas į Maskvą su sąlyga, kad niekad ateityje neperžengs VFR sienos.

Bavarijos specialiosios tarnybos turi informacijos, kad grįžęs į Rusiją Boras galutinai buvo pripažintas vienu iš vagių pasaulio autoritetų. Ir vis dėlto ryšiai Vokietijoje išliko. Vienas iš jo „vietininkų“, armėnas Tigranas K., 2009 metais buvo nuteistas 11 metų laisvės atėmimo už šantažą, prekybą narkotikais ir nusikalstamos bendrijos organizavimą. Keletas K. grupuotės narių, kas mėnesį pervedinėję Borui iki 40 tūkst. eurų, irgi buvo nuteisti kalėti.

Dar viena Boro marionetė buvo Konstantinas F., valdęs vagių „bendrą kasą“ Štraubingo kalėjime. Savo pareigas F. vykdė ne taip uoliai kaip derėjo, ir neatsispyrė pagundai pasinaudoti „vagių iždo“ lėšomis. Jis nupirko savo žmonai auksinę grandinėlę, ir tai išaiškėjo. Jam nebeliko nieko kito, kaip tik pasikarti savo kameroje. „Jis pažeidė vieną iš pagrindinių vagių kodekso principų ir suprato, kad pasigailėjimo nesulauks“, – sakoma straipsnyje.

Kai kuriais duomenimis, Aleksandras Boras buvo 30-ies Vokietijoje, JAV ir Baltarusijoje veikusių nusikalstamų grupuočių „prižiūrėtojas“. Savo viloje Pamaskvyje jis gyveno kaip dievobaimingas žmogus, ir baigė sensacingai: rusų mafijos krikštatėvis buvo nužudytas ant laiptų į šventyklą, kada ėjo į sekmadienio pamaldas.

Boro nužudymą 2014 metų gegužės 30 dieną Ulis Umlaufas laiko 6-rius metus trukusio klanų karo pabaiga. Kalbėdamas su Die Welt jis pasakojo, kas per tą priešpriešą buvo nužudytas tiek Rusijoje, tiek ir Belgijoje, Graikijoje Italijoje ir Ispanijoje. Ekspertas įsitikinęs: kruvinų aiškinimųsi priežastis buvo konfliktas dėl „bendros kasos“.

Vagių iždą tvarkė vienas iš įtakingiausių bosų, Zacharas Kalašovas, gyvenęs Ispanijoje, Alikantoje. Kai vietinė valdžia per specialiąją operaciją areštavo apie 800 banko sąskaitų, konfiskavo prašmatnias vilas ir premium segmento automobilius, jis pabėgo į Dubajų.

Ten pavyko jį sulaikyti ir išsiųsti atgal į Ispaniją: Kalašovas buvo izoliuotas nuo nusikalstamo pasaulio, kontaktai su juo nutrūko. Tai sukėlė paniką, kuri virto tikru karu tarp dviejų organizacijos klanų: Tbilisio ir Kutaisio. Kutaisio klanas baiminosi apgaulės ir „užsakė“ įtakingus Tbilisio klano bosus, įskaitant ir 75-rių Aslaną Usojaną, žinomą kaip Senis Chasanas.

Praėjus pusmečiui po Kutaisio organizuoto nusikalstamumo grupuotei priklausiusio Boro nužudymo, ispanai išleido „vyriausiąjį finansininką“ Kalašovą, deportuodami jį į Rusiją. Galima manyti, rašo vokiečių žurnalistai, kad Kalašovui pavyko sutaikyti kariaujančias grupuotes. Miuncheno tyrėjai gi dėsto prielaidą, kad Kalašovas galėjo užimti Senio Chasano vietą. Tuo tarpu Ulis Umlaufas abejoja, ar tarp klanų įsivyravusi taika bus amžina.

„Įteisinti vagys“ savo nusikaltimus laiko gerais darbais, o patys save iškelia aukščiau paprastų gyventojų: jų brolija – tai geriausia visuomenės dalis.

Tokios nuomonės laikosi ir Ivanas Markovas, atliekantis bausmę Cihenhaino kalėjime Vokietijoje. Su juo susitiko ir šnekėjosi Die Welt žurnalistai. Pasakodamas apie savo kriminalinę karjerą, Markovas nerodo nė šešėlio atgailos ar užuojautos savo aukoms, konstatuoja autoriai. Praktiškai pusę savo gyvenimo jis praleido už grotų – 15 metų SSSR ir Rusijoje, dabar Vokietijoje. Greičiau jam tai atrodo garbė.

Sovietų laikais „įteisinti vagys“, kaip taisyklė, save laikė priešprieša sistemai. Markovo istorija tinka tam vaizdui. Gimęs aukšto rango partinio funkcionieriaus šeimoje, jis galėjo kiek tinkamas mėgautis visomis to meto gėrybėmis: butu, automobiliu, kelionėmis į užsienį. Bet Markovas nepanoro būti toks, kaip tėvas. Pasak jo, jis kartais gyvendavo pas savo senelę užmiestyje – ten jis ir susipažino su „paprastais vyrukais“, kurie laikė save laisvais ir niekam nepaklusdavo. Ir būdamas 12-os metų prisidėjo prie grupuotės.

„Tokios istorijos tipiškos vagių brolijoje: kadaise ji turėjo legendą, kuri polinkį į nusikaltimus laikė vos ne pagrįstu. Per Kristaus nukryžiavimą neva tai viena vinis nukritusi ant žemės, ir ją čia pat pasisavinęs vienas mitrus vagis. Legenda pasakoja, kad Jėzus palaiminęs tą žmogų, – tas mitas paliko gilų įspūdį rusų širdyje“, – rašo vokiečių leidinys.

Tiesa, paties Markovo poelgiuose Vokietijos teismai bei prokuratūros neaptiko nieko „krikščioniško“. Jis ypač žiauriai, kankindamas ir grasindamas, vertė savo aukas atiduoti, ką užgyvenę. 1999 metais jis įkalbėjo du vyrukus apiplėšti juvelyrinę parduotuvę Kaselyje. Du parduotuvės darbuotojus jie pasmaugė kilpomis iš laido ir perpjovė gerkles. Markovas nemato priežasties, dėl kurios jis turėtų atsiprašyti ar net atgailauti dėl to, ką padarė, pasakoja autoriai.

Rusijos sostinę vienas vokiečių tyrėjas vadina vagių „pasaulio sostine“. Maskuodami savo kriminalinę veiklą, „įteisinti vagys“ palaiko ryšius su žymiais muzikantais, rašytojais ir politikais. Iš Maskvos koordinuojamas nusikalstamų grupuočių darbas visame pasaulyje, konstatuoja autoriai.

Rusijoje „įteisinti vagys“ gali veikti praktiškai be kliūčių, sakoma straipsnyje „Jų įtaka aprėpia vos ne visas valstybines struktūras. Ir Rusijos ekonomikoje, pavyzdžiui, energetikos sektoriuje, brolija turi patikimų ryšių – tuo atveju specialistai kalba apie „Kremliaus mafiją“, į kurią politinė viršūnėlė žiūri pro pirštus“, – baigia leidinys.

Šaltinis: Die Welt

2016.07.20; 09:30

Kodėl dar sykį nutariau prisiminti metinį Prezidentės pranešimą?

Sudomino politikos apžvalgininko Alvydo Medalinsko nuomonė, girdi, STT ir prokurorai, užsimodami smogti partijų lyderiams, derina savo žingsnius su prezidentūra. Šią mintį aptikau A.Medalinsko publikacijoje „Prezidentės metinis pranešimas ir socialdemokratų elgesys“ („Lietuvos žinios“).

Gintaras Visockas
Žurnalistas Gintaras Visockas, Slaptai.lt redaktorius.

Teksto autorius šventai įsitikinęs, kad Dalia Grybauskaitė turi didžiulę įtaką teisėsaugos sistemai. Prezidentūra akivaizdžiausiai globoja specialiąją tarnybą STT. Ir tai, esą, vieša paslaptis. Politiko manymu, D.Grybauskaitė džiaugiasi turinti didesnį poveikį Lietuvos „džeimsams bondams“ nei Artūras Paulauskas turėjo prezidentaujant Valdui Adamkui.

Šis politikos ekspertas pastebi ir daugiau specialiųjų tarnybų tendencingumų: „negalima nematyti, kad tokie jų veiksmai iki šiol nepalietė tik vienos partijos – TS-LKD vadovų“. Vadinasi, arba konservatoriai sąžiningi – be „juodųjų buhalterijų“, arba mėgaujasi „neliečiamųjų kastos“ statusu?

A.Medalinskas taip pat svarsto, kodėl specialiųjų tarnybų smūgiai partijoms suduodami tik „artėjant rinkimams“ (tai nėra demokratinės šalies požymis).

Tad, norim ar nenorim, o intrigą turime. Prezidentė globoja dešiniuosius! Beje, niekas ypatingai išsamiai ir nuodugniai tos „globos“ nėra analizavęs, ji minima tik kaip neabejotinas faktas. Be įrodymų.

Man to nepakanka. Pirmasis klausimas: kam šių metų rinkimuose labiausiai pakenks STT sprendimas atidžiai perkošti Liberalų sąjūdžio vadovų pinigines?

Antrasis: atsitiktinis ar kryptingas specialiųjų tarnybų susidomėjimas Liberalų sąjūdžio vadovybe? Trečiasis: kokia tikroji Prezidentės įtaka šalies specaliosioms tarnyboms?

Svarbiausia suvokti, kam labiausiai talkina prieš Liberalų sąjūdį pradėti tyrimai  – prorusiškoms ar provakarietiškoms jėgoms?

Į šį klausimą politikos apžvalgininkas A.Medalinskas atsakymo neieško. Apsiriboja „vieša paslaptimi“: prezidentė D.Grybauskaitė per daug akivaizdžiai myli dešiniuosius ir turi nematomų svertų kontroliuoti specialiąsias tarnybas.

Taip galėtų būti, bet ar tai – neginčijama tiesa? Palyginkime „Lietuvos žiniose“ išdėstytas A.Medalinsko vizijas su žurnalo „Valstybė“ redaktoriaus Eduardo Eigirdo įžvalgomis. Jis šalies vadovę laiko rimta, tvirta, principinga valstybininke. Ir tuo pačiu žurnalas „Valstybė“ pateikia kardinaliai priešingų matymų nei A.Medalinskas.

Pavyzdžiui, E.Eigirdas teigia, kad „kai ilgai seki dešiniuosius, laiko Kremliaus mafijai nelieka“. Šiandien besiklostanti padėtis, jo įsitikinimu, naudinga tik Kremliaus draugams. O tai reikštų, kad Prezidentė neturi įtakos specialiosioms tarnyboms. Nes ji – prieš Vladimiro Putino bandymus tiek viešai, tiek slapta įtakoti Lietuvą. Nebent bandytume įsivaizduoti sunkiai įtikinamą sąmokslo teoriją, kad prezidentė dedasi ne tuo, kuo iš tiesų yra, kad sumaniai slepia tikrąjį savo veidą ir kad visi Rusijos palyginimai su terorizmo požymių turinčia valstybe tėra vaidyba.

E.Eigirdo publikaciją „Oligarchinė nomenklatūra Eligijų Masiulį sukramtė ir išspjovė“ (žurnalas „Valstybė“, 2016-ųjų birželio numeris) siūlyčiau atidžiai perskaityti visiems, kurie domisi politika.

Autorius primena skaitytojams maždaug 12 metų senumo „Rubikono“ skandalą. Tada irgi atrodė, kad Lietuvoje pradedamas rimtas apsivalymas nuo įtartinų, korumpuotų, velniai žino kam dirbančių jėgų. O ilgainiui paaiškėjo, kad po kardinalaus apsišvarinimo būsimuosius Seimo rinkimus laimėjo dar blogesni – Viktoro Uspaskicho vadovaujama Darbo partija.

E.Eigirdas brėžia ryškią išvadą: „Taigi, tikriausiai nesuklysiu pasakydamas savo nuomonę, kad pusę metų iki rinkimų Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) inicijuotas „Rubikono“ skandalas tapo lemiamu veiksniu ir puikia priedanga rinkimus laimėti siekiančiam pavojingiausiam su Kremliumi siejamam Lietuvos oligarchui“. Žodžiu, norėta, kad būtų kuo geriau, o atsitiko taip, kad, bėgdami nuo vilko, papuolėme į glėbį meškai… Lietuvos specialiosios tarnybos specialiai nemodeliavo tokios baigties, tačiau itin nepalankiai susiklostė aplinkybės…

Žurnalo redaktorius pateikia ir dar vieną pavyzdį – Vito Matuzo istoriją. STT atkakliai, ilgai sekė konservatorių, įtardama jį „sukčiaujant stambiu mastu“. Bet vėliau, jau gerokai po rinkimų, paaiškėjo, kad šis konservatorius – švarus, beje, specialiųjų tarnybų per daug ilgai sektas. STT sekė jį net trejis metus. Vilniaus apygardos teismas pasibaisėjo –„žmogus per daug ilgai sektas“.

Taigi verta išgirsti E.Eigirdo pastabas: kai „tiek daug dėmesio skiri kovai su dešiniųjų korupcijos užkardymu, gali nelikti resursų kitų procesų stebėsenai. Dalis jų ignoruojama taip nuosekliai, kad kyla įtarimas, jog Lietuvoje egzistuoja dvi teisėtvarkos: viena principinga ir nuolat stebinti dešiniuosius, o kita mieganti lyg kokia rusiška meška žiemos miegu“.

Kas turėta omenyje? Visai neseniai VSD pranešė: Kremlius per verslo grupes įliejo milijonus eurų į Lietuvos žiniasklaidą, kad ši formuotų neigiamą nuomonę apie Visagino atominę elektrinę. Propaganda buvo veiksminga. Šimtai straipsnių ir laidų, gąsdinančių konservatoriais, ketinančiais su japonų „Hitachi“ sunaikinti pusę Europos, turėjo įtakos aniems rinkimų rezultatams. Prieš ketverius metus rinkimai konservatoriams tikrai nebuvo labai palankūs.

Tačiau ar kas nors prisimena bent vieną tyrimą, kurį būtų pradėjusios STT, FNTT ar kitos panašaus pobūdžio mūsų tarnybos dėl Rusijos per verslo struktūras papirkinėjamos žiniasklaidos?

Neišgirstas ir kitas svarbus VSD perspėjimas: Kremliaus pinigai per verslo grupes į Lietuvos žiniaslaidą liejosi upeliais, siekiant diskredituoti Suskystintųjų dujų terminalą.

Vadinasi, milijoniniai Kremliaus kyšiai verslui, žiniasklaidai ir net politikai nelaikomi Lietuvos nepriklausomybę griaunančiais veiksniais. Nejaugi milijoniniai rusiški kyšiai  gali tapti „tiesioginėmis užsienio investicijomis, skatinančiomis Lietuvos ekonomiką“?

Štai taip analizuoti Liberalų sąjūdžio kritimą 2016-ųjų rudens rinkimų išvakarėse – kur kas įdomiau, nei abstrakčiai piktintis politikos nešvarumu. Jei E.Eigirdas teisus, ar pajėgsime numatyti, kokia politinė jėga šį sykį siekia atlikti Judo vaidmenį? Jei teisingos „Valstybės“ įžvalgos, tada prasminga ieškoti ir priežasčių, kodėl prezidentei nuolat primetamas gebėjimas įtakoti specialiąsias tarnybas.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2016.06.23; 04:50

Anastasija Kirilenko

„Atviroji Rusija“ spausdina konfidencialią Šveicarijos Analizės ir profilaktikos tarnybos (DAP, šiuo metu ji įtraukta į Šveicarijos jungtinę kontržvalgybą) 2007 metų birželio mėnesio ataskaitą.

Joje pasakojama apie Rusijos ir kitų NVS šalių specialiųjų tarnybų ryšius su kriminaliniais nusikaltėliais.

Autoriai bando atsakyti į klausimą, ar specialiųjų tarnybų bendradarbiavimas su ONG (Organizuoto nusikalstamumo grupuotės) tapo „simbioze“, ar kalbama apie „sąveikavimą kartas nuo karto“. Beje, pačiu bendradarbiavimo faktu neabejojama.

Istorinėje pažymoje autoriai primena, kad KGB sąveikai su kriminaliniais autoritetais pradžią davė GULG‘as: politinių kalinių atsirado tiek, kad kilo maištų pavojus. Padėčiai kontroliuoti lageriuose buvo pasitelkiami paprasti kriminaliniai nusikaltėliai, kurie bendradarbiavo su administracija.

Problema smarkiai paaštrėjo sugriuvus Sovietų Sąjungai, kai iš KGB ir jo pagrindu organizuotų specialiųjų tarnybų buvo atleista 100 000 žmonių. „Atleistieji bendradarbiai su savo specifinėmis žiniomis ir kontaktais buvo nepaprastai patrauklūs kriminaliniam pasauliui“, – aiškinama ataskaitoje.

Tuo tarpu pasikeitė kriminalinio pasaulio kultūra – jeigu sovietmečiu egzistavo „įteisinto vagies“ kodeksas, ir svarbiausias nusikaltėlių principas buvo nedalyvauti legalioje veikloje (buvo pripažįstamas tik uždraustas verslas – juvelyrinių dirbinių kontrabanda, azartiniai lošimai ir t. t.), tai nuo to laiko kriminalitetas metėsi į legalų biznį.

Savo ruožtu FSB (Federalinė saugumo tarnyba) ir SVR (Užsienio žvalgybos tarnyba – vert. past.) „stengiasi kontroliuoti visą Rusijos įmonių veiklą užsienyje“. Paplito veiklos rūšis, kai išeivių iš specialiųjų tarnybų ir banditų aljansas aiškiai susekamas, autorių duomenimis, – tai gamtos išteklių eksportas į užsienį (…).

Vladimiras Putinas minimas šveicarų ataskaitoje du kartus – ryšium su Nord Stream, „Šiaurės srautu“.

Autorių požiūriu, be senos draugystės su Štazi majoru Matiasu Varnigu, Nord Stream AG valdančiuoju direktoriumi, Putinas susijęs su šveicarų prityrusiu įgaliotiniu Ursu Hausheeriu. (…)

Įdomu, kad, žurnalo Focus duomenimis, prieš ateidamas į „Šiaurės srautą“, Ursas Hauseeris buvo įsteigęs daugybę vienadienių firmų Cuge.

Konkrečių pavyzdžių ataskaitoje nėra daug. Antai „Voratinklio“ byla Italijoje, prasidėjusi 2000-jų metų pradžioje, bet nepasiekusi teismo, kaip ir „rusų mafijos“ byla Ispanijoje – dar vienas pavyzdys, kaip, manydami, kad užsiima organizuotu nusikalstamumu, Europos tyrėjai aptiko įrodymus, kad narkotikų prekybos ir iš kitų sunkių nusikaltimų gautų pinigų plovimas glaudžiai susijęs su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ir valdžia.Rusijos mafija.

Viskas prasidėjo 2002 metais, kai Italijos tyrėjo prašymu Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse buvo suimta per 50 žmonių, atlikta 146 kratos, užblokuota 200 banko sąskaitų. Visa tai buvo laikoma nusikalstamos tarptautinės pinigų plovimo organizacijos grandimis.

Išskyrus Semioną Mogilevičių, Borisą Biršteiną ir Grigorijų Lučianskį, ataskaitoje neminimi žmonės, kurių veikla, autorių nuomone, susijusi ir su kriminalitetu, ir su specialiosiomis tarnybomis.

Pateikiami inicialai: pavyzdžiui, „rusas I. R., numanoma, SVR karininkas, turintis daug finansinių lėšų, 2001–2003 metais dirbo firmai F. Šveicarijoje. Firma užmezgė dalykinius kontaktus su Nordex ir palaiko nuolatinius ryšius su organizuotu nusikalstamumu“.

Inicialai nesutampa su realiais, bet kai kuriais atvejais galima tiksliai nustatyti, kas turimas omenyje. „V. E. yra nusikalstamo pasaulio atstovas ir palaiko kontaktus su Solncevo grupuote. Nuo 2004 metų jis yra Čečėnijos atstovas Rusijos Federacijos Taryboje“, – matyt, čia kalbama apie Umarą Džabrailovą.

Kita istorija apie Šveicarijoje registruotą trąšų prekybos firmą, matyt, su verslininku Viačeslavu Kantoru, kuris daug kartų perregistravo Ženevoje firmą Fimochim SA. Autoriai įtaria, kad ją kontroliavo SVR, o pats Kantorius kontaktavo su Permės nusikalstamomis bendrijomis.

Ir dar vienas atvejis, kai galima nustatyti veikiančiuosius asmenis ir firmas, turinčius sąsajų su numanomu ONG pinigų plovimu per naftos prekybą. 1995 metais Šveicarijoje toje operacijoje dalyvavo Viačeslavo Kirilovo fondas „Rusų kultūrinė iniciatyva“, susijusi su RPC (Rusijos stačiatikių cerkvė – past.), ir UAB „Tarptautinis ekonominis bendradarbiavimas“. Konfederacijoje buvo tiriama ta baudžiamoji byla – apie pinigų plovimą tiekiant naftą SSSR skolų grąžinimo dingstimi. Pranešimo autorių nuomone, su tuo susijusios specialiosios tarnybos.

Galima sakyti, kad pagrindinis ataskaitos herojus pasirodė esąs Grigorijus Lučianskis. Nordex grupės įkūrėjas – ne tik kriminalinis autoritetas, bet ir devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje tarpininkavęs KPSS (TSKP – past.) lėšų perpumpavimui į Vakarus per fiktyvias KGB–FSB įsteigtas firmas, mano ataskaitos autoriai. (…)

Įdomu, kad su atsistatydinusia dėl skandalo Bank of New York viceprezidente Natalja Gurfinkel buvo pažįstamas ir Dmitrijus Skiginas (jį Monako policija priskiria Tambovo ONG, iš Monako jis buvo išsiųstas), ir, kaip tvirtina Peterburgo biznierius Maksimas Freidzonas, toji pažintis buvo naudojama pinigų plovimui, konkrečiai, per kriminaliteto užgrobtą naftos prekybos kompaniją Soveks (dabar priklausančią Gazprom‘ui ir Lukoil‘ui). Laida „BBC Panorama“ pasiuntė apie tai užklausimą Dmitrijui Peskovui, bet atsakymo negavo.

Apskritai, Peterburgo biznierius Maksimas Freidzonas taip prisimena „nesuardomą kagebistų ir banditų sąjungą“: „Aš visiškai suprantu organišką vieno veiklos stiliaus žmonių ryšį – jie puikiai padėjo vieni kitiems. Iš tų pačių kagėbistų banditai visada pirkdavo informaciją. Ir pirkdavo, ir turėdavo bendrų projektų, kiek man žinoma“.

Kiti liudijimai – ne mažiau išraiškingi.

Peterburgo biznierius, kompanijos „Gefest“ vadovas Michailas Mokrousovas, užsiėmęs bizniu Peterburge nuo 1992 metų ir išvažiavęs į užsienį 2000 metais, prisimena: „Tambovo grupuotė bandė išspausti iš manęs medicinos centro pastatą. Ir tą problemą man sprendė du aukšto rango čekistai (žinoma, už pinigus). Paskui, kai po Manevičiaus Miesto turto valdybos viršininku tapo Grefas, nuomos mokestis verslininkams buvo padidintas 40 kartų, ir tai privedė prie nuosavybės perskirstymo išeivių iš FSB naudai“.Rusijos mafija

Japonų jakudzos atstovas Kiničis Kamijasu, dirbęs Peterburge dešimtajame dešimtmetyje, tvirtina, kad jo mašiną mieste vairuodavo specialiųjų tarnybų karininkas, ir jis jam buvo pasiūlęs ginklą. Kai pagrindinius Kamijasu partnerius neilgam suėmė, tai su likusiu laisvėje Vladimiru Kumarinu jį taip pat supažindino specialiųjų tarnybų karininkas. (…)

Skyriuje „Priemonės“ Šveicarijos kontržvalgyba siūlo FSB, SVR ir kriminaliteto ryšių monitoringą rengti reguliariai.

Tokį tvirtinimą ginčija susipažinęs su ataskaita Agentura.ru vyriausiasis redaktorius Andrejus Soldatovas: „Dešimtajame dešimtmetyje specialiųjų tarnybų bendradarbiai tikriausiai veikė pagal savo interesus, paprasčiausiai išnaudodami savo tarnybinės padėties galimybes, o paskui jau turėjo veikti pagal įsakymą – bet štai to patvirtinimų dokumente faktiškai nėra“.

Štai kaip į klausimą apie specialiųjų tarnybų ir kriminaliteto sąjungą atsakė Ispanijos tyrimo prokuroras Chosė Grinda (2015 metų rugsėjo 26 dienos interviu autoriui):

– Bylai davė parodymus vienas informuotas šaltinis – Michailas Monastyrskis. Jis pareiškė, kad „rusų mafija“, Peterburgo mafija susijusi su specialiosiomis tarnybomis („Kumarino vadovaujama Tambovo grupuotė buvo sukurta FSB“). Ar tie parodymai jums atrodo įtikinami ir ar manote, kad taip galėjo būti?

– Michailas Monastyrskis davė parodymus dalyvaujant dviem ispanų policininkams, kurie tai patvirtina. Bet Rusijos Federacijos prokuratūra to niekada nepatvirtino. Egzistuoja daug pavyzdžių. Antai, kuris išplaukė neseniai – Aslanas Usojanas, senis Chasanas. Jis buvo didelės kriminalinės organizacijos šefas, ir kaip tik kilo rimtų įtarimų dėl jo ryšių su specialiosiomis tarnybomis.

Bet dalykas dar ir toks, kad policininkai privalo turėti ryšių su organizuotu nusikalstamumu infiltravimo ir tyrimo tikslais. Ir kriminalinių grupuočių lyderiai dažnai nužudomi dėl tos sąveikos. Problema prasideda tada, kai kontaktai su organizuotu nusikalstamumu nukrypsta ne į problemos sprendimą, o kai įvyksta susiliejimas, integracija. Ir visose stambiose pasaulio grupuotėse egzistuoja tas ryšys su policija ar specialiosiomis tarnybomis, kuris orientuotas ne į kovą su korupcija, o į integraciją ir tos korupcijos plėtrą“.

Informacijos šaltiniai: „Atviroji Rusija“ („Otkrytaja Rossija“ – openrussia.org), compromat.ru internetiniai leidiniai.

(Bus daugiau)

2016.06.21; 04:36

Apie Rusijos valdininkų ryšius su kriminaliniais autoritetais ir nusikalstamomis grupuotėmis

„Otkrytaja Rossija“ („Atvira Rusija“, – vert. past.) išspausdino visą bylos Nr. 321/2006, žinomos kaip „rusų mafijos Ispanijoje byla“,  kaltinamąją išvadą. Tyrimo prokurorai Chose Grinda ir Chuanas Karau šiame kaltinamajame akte vardais ir pavardėmis įvardijo rusus, kurie priklausė nusikalstamai bendrijai, veikiančiai Ispanijoje nuo 1996 metų. 

Continue reading „Dar keletas žodžių apie nemirtingąją rusų mafiją“

Ispanijos prokuratūra prašo skirti po 5-erius metus nelaisvės ir po 100 milijonų eurų baudą kiekvienam iš dvidešimties asmenų, kaltinamų priklausius rusų mafijai. Ispanijos teisėsauga Rusijos mafijos atstovams baudžiamąją bylą iškėlė po sėkmingai įgyvendintos slaptosios operacijos „Trojka“.

Šią žinią praneša žurnalistas Fernando Lasaras ispanų laikraštyje El Mundo.

Continue reading „Rusijos mafijos atstovams išsisukti nuo realios bausmės nepavyko“

Londone tebesitęsiančiam tyrimui The Guardian skiria tris straipsnius. Šią savaitę tyrimas turi baigtis. Teisėjo sero Roberto Oueno išvadų laukiama antrajame pusmetyje. Straipsnių autorius – žurnalistas Liukas Gardingas.

Pirmasis straipsnis pavadintas „Per posėdį liudytojas pareiškė, kad Dmitrijus Kovtunas planavo Litvinenką kur nors nusivilioti ir „pribaigti“.

„Liudytojas, įvardijamas D3, susitiko su Kovtunu Hamburge 2006 metų spalio 30. Po dviejų dienų Litvinenka susitiko su Kovtunu ir kitu rusu, Andrejumi Lugovojumi, Londone, viešbutyje Millennium. Abu kaltinami tuo, kad nunuodijo Litvinenką, įbėrę į jo žaliąją arbatą radioaktyvios medžiagos Polonio-210“, – rašo Gardingas.

Continue reading „Aleksandro Litvinenkos bylos koronerinis tyrimas tęsiasi: liudytojo, kuris pažinojo Dmitrijų Kovtuną, parodymai ir klausimai…“

„Gennadio Vassilevič Petrov (taip originale, – red.), kuris nurodomas kaip vienas iš pagrindinių rusų mafijos bosų, būdamas Maljorkoje, pervedė 24,5 mln. eurų, kurie ateidavo iš „mokesčių slėptuvių“ („ofšorų“?), – praneša El Mundo, primindamas kad Petrovas – kaltinamasis  Ispanijos teisėsaugininkų operacijos „Trejetas“ rėmuose.

„Tie pinigai, pasak prokurorų Chuano Karrau ir Chose Grindos, pasirašiusių  (neseniai Provincijos Teismui pateiktos) bylos kaltinamąją išvadą, buvo gauti iš rusų mafiozinės grupuotės „Tambovskaja“ neteisėtos veiklos“, – rašo žurnalistai Marija Fuentealamo ir Eduardas Kolomas. 

Continue reading „Genadijus Petrovas per Maljorką „išplovė“ 24,5 mln. eurų“

Sankcijos Rusijai atjungiant nuo SWIFT

Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas prieš tris dienas yra sakęs, kad Rusijos atjungimas nuo pasaulinės bankininkystės elektroninio ryšio SWIFT (Society for Worldwide Interbank Financial Telecommunication) tolygus vos ne karo Rusijai paskelbimui.

Kremliaus politologų įsitikinimu, po tokio atjungimo nedelsiant būtų atšauktas Rusijos Federacijos ambasadorius JAV, o JAV ambasadorius paprašytas palikti Rusijos Federaciją. Tai reikštų mažų mažiausiai „šaltojo karo“ atnaujinimą.

Continue reading „SWIFT. Rusija Europos Sąjungoje“

Borisas Berezovskis ir jo draugai finansininkai audringame Londone turėjo viską: pinigų, gražių moterų, automobilių, prašmatnių namų, pasakiškas atostogas.

Ir štai dabar visi jie negyvi. Šešetas „nelaimingų atvejų“ negali nekelti įtarimų, rašo žiniasklaida. Kur link veda žmogžudysčių pėdsakai? Maskvos pusėn? Pagrindinis įtariamasis – Rusijos mafija ar Rusijos slaptosios tarnybos?

Continue reading „„Milijonierių klubas“ ir šešetas įtartinų mirčių – pėdsakai veda į Rusiją“

Didžiosios Britanijos žurnalistė Džil Dando buvo nužudyta 1999 metų balandžio mėnesį prie savo namų Londone.

Televizijos žvaigždė, garsėjusi ne tik savo profesionalumu, bet ir grožiu, buvo nušauta.

Žudikas taikėsi jai į galvą. Tebuvo paleistas vienas taiklus šūvis.

Ši akivaizdžiai užsakyta žmogžudystė tuo metu sukrėtė ne tik Didžiosios Britanijos visuomenę. Žinia apie televizijos įžymybės mirtį apskriejo visą pasaulį.

Mat žurnalistė buvo labai populiari ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir Amerikoje. Tuoj po įvykio imta svarstyti, kam ir kodėl prireikė žurnalistės mirties. 

Continue reading „Britų žurnalistės Džil Dando nužudymo aplinkybės neatskleistos iki šiol“

Cambridge University Press leidykla atsisakė publikuoti dokumentinio pobūdžio veikalą apie mįslingą Rusijos prezidento Vladimiro Putino praeitį. Būtent ji paskutiniuoju momentu persigalvojo – nutarė nepublikuoti Majamio universiteto profesoriaus, Rusijos eksperto Kareno Deivišo knygos apie dabartinį Kremliaus valdovą.

Šią liūdną žinią paskelbė leidinio „The Washington Post“ apžvalgininkas Adamas Teiloras. Apžvalgininkas nustebo, sužinojęs apie tokį leidyklos vadovų sprendimą. Juk šiandien knyga, kurioje narpliojama V.Putino praeitis, – greičiausiai būtų populiari. Susidomėjimas V.Putino asmenybe – didžiulis.

Tad kokios priežastys privertė leidyklą pakeisti planus? Priežastys – banalios. Leidykla greičiausiai išsigando ieškinių britų teisme už šmeižtą ir įžeidimą.

Žurnalistas A.Teiloras pasiteiravo Majamio profesoriaus K.Deivišo, ar jis kaltina V.Putiną ryšiais su mafija?

Continue reading „Leidykla pabūgo išleisti Vladimirui Putinui nepalankią knygą“

Ispanijos prokuratūros dokumente smulkiai nagrinėjama operacija „Klotilde“, nukreipta prieš tinklą, kuris, kaip manoma, plovė pinigus Katalonijoje, rašo El Mundo, grįždamas prie skandalo, susijusio su Ispanijos Lioret de Maro miesto buvusiu meru.

„Dokumente įtikinėjama, kad Andrejus Petrovas ir Viktoras Kanaikinas „vadovauja nusikalstamos organizacijos struktūrai ir veiklai“, nors antrasis „tuo užsiima daugiausia Rusijos Federacijoje, kur plėtoja nusikalstamą veiklą“, – rašo Rafaelis X. Alvarezas ir Manuelis Marrakas.

Continue reading „Kriminalinis nutikimas Ispanijos kurorte Lioret de Mare“

Ispanijos teismas pradėjo nagrinėti numanomų Rusijos mafijozų bylą. Jie buvo suimti praėjusį trečiadienį Balearų salose. Tie asmenys kaltinami priklausę organizuotai nusikalstamai grupuotei (ONG) Taganskaja. Pagrindinis įtariamasis Aleksandras Romanovas investavo daug lėšų Maljorkoje.

El Mundo skiria keletą straipsnių Ispanijos policijos surengtai operacijai ir suimtųjų likimui.

Gruodžio 14 dienos straipsnio antraštė skelbė: „Per didelę operaciją prieš Rusijos mafiją sulaikyti 8 asmenys perduoti teismo žinion“. Straipsnis parengtas pagal agentūros Europa Press medžiagas.

Continue reading „Suimtas Maljorkoje“