Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vienas gorbočiovinės epochos anekdotas porina apie tai, kad, pertvarkius sovietinę ekonomiką pagal laisvosios rinkos poreikius, drauge buvo nuspręsta įsteigti kelis pavyzdinius viešnamius, kur meilė taip pat būtų perkama ir parduodama pagal rinkos dėsnius.

Įdomiausia tai, kad, įsibėgėjus tokiems eksperimentams, vieno CK posėdžio metu kažkas iš dalyvaujančių partijos bonzų neva labai stebėjosi, kad naujai atidarytos pasilinksminimo įstaigos neduoda jokio pelno, nežiūrint to, jog čia darbuotis buvo pasiųsti labai patikimi kadrai, t. y. dar pilietinio karo metu savo ištikimybę partijos politikai pademonstravusios moterys, kitaip tariant, tikros bolševikės su ilgamečiu stažu.

Kas galėtų paneigti, kad Edmuntas Jakilaitis yra labiausiai respektabili lietuviškosios žiniasklaidos figūra. Pabandykime įsivaizduoti, kad, iškilus reikalui paimti interviu iš labai įtakingų žmonių, tarkime, vyriausiojo Karaliaus arba pasaulio Prezidento, visų akys iškart nukryptų į E.Jakilaitį, kaip į tą jau puikiai užsirekomendavusį žurnalistą, dėl kurio sugebėjimo tinkamai, nepakenkiant Lietuvos įvaizdžiui, pabendrauti su pasaulio galingaisiais niekas nedrįstų suabejoti.  

E.Jakilaitis – tai vizitinė Lietuvos žiniasklaidos kortelė arba pirmasis veidas žurnalistų garbės galerijoje. Tačiau, kaip matyti, net ir kasdieninių, net rutininių dalykų aptarimui minimas žurnalistas ruošiasi labai atsakingai ir kaip niekas kitas moka rasti labiausiai tinkamus pašnekovus vienos ar kitos temos plėtotėje. Trumpai tariant, E.Jakilaitis yra aukščiausiosios prabos profesionalas, savosios sferos asas.

Savo ruožtu mane, nesuinteresuotą stebėtoją, be visa ko kito, labai domina, stebina arba net verčia žavėtis šio žurnalisto sugebėjimai nutaisyti reikiamas minas, mokėjimas reljefiškai įtraukti veido plastiką į temos gvildenimą, tikrai neeiliniai artistiniai duomenys. E.Jakilaitis – tai vieno žmogaus  teatras, kitaip nepasakysi.  

Edmundas Jakilaitis. Slaptai.lt nuotr.

Štai neseniai, kritiškai vertindamas atminimo lentos Jonui Noreikai-generolui Vėtrai atstatymą į ankstesnę vietą, mūsų žurnalistas leidžia suprasti, kad tokios garbės kovotojas už Lietuvos laisvę nėra vertas, drauge prabėgomis pastebėdamas, kad jis (žurnalistas) ne šiaip sau laido žodžius pavėjui, o yra net labai įsigilinęs į temą, dėl didesnio J.Noreikos asmens supratimo reikalo net radęs laiko aplankyti „Aušros“ (?) muziejų.

Kita vertus, jeigu dabar atsuktume buvusios laidos juostelę, labai aiškiai pasimatytų giliamintiška žurnalisto veido minika, šmėkštelėjusi po ką tik pacituotų žodžių, giliamintiškai leidžianti suprasti, kad visažinis žurnalistas tik pusę lūpų užsiminė apie baisią paslaptį, drauge būdamas pasiryžęs daug ką nutylėti dėl giliamintiškumo užkraunamos naštos, nes eilinis TV žiūrovas, kaip visi privalome žinoti, nesugebėtų pakelti gelmės pilnutinės atodangos. Joks tyrinėtojas, praleidęs daugybę metų archyvuose, beveik gyvenęs čia, o po to išėjęs į dienos šviesą, nė iš tolo negalėtų pademonstruoti tokios komiškumo viršūnes pasiekiančios pasitenkinimo savimi veido išraiškos kaip tūlas žurnalistas, net jeigu būtų kalbama apie tą klausimą, dėl kurio sėdėdamas prie bylų archyvuose tyrinėtojas galop užsiaugino geležinį užpakalį.

Teisybės dėlei reikia prisipažinti, kad esu matęs tik dvi E.Jakilaičio vedamos TV programos „Dekonstrukcijos“ laidas. Tikriausiai jų buvo daugiau, tačiau  neturiu jokio poreikio toliau gilintis į visumą dėl tos paprasčiausios priežasties, kad nenoriu dar labiau nusivilti. Dabar dar kol kas, visko nepamatęs, galiu sakyti, kad mano įspūdžiai apie minėtas analitines laidas yra labai padriki, atsitiktiniai, visiškai subjektyvus.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Galop iš tiesų nežinau galutinio atsakymo į kankinantį klausimą, kodėl vedamas doro tikslo atremti priešiškos Lietuvai propagandos išpuolius talentingas, tikrai patyręs, labiau už kitus pasikaustęs žurnalistas, paprastai į laidą sukviečiantis kompetentingiausius ekspertus, taip stipriai šauna pro šalį, kad, kaip atrodo bent man, tokių laidų rezultatai būna diametraliai priešingi nei buvo užmanyta laidos kūrėjų?

Galbūt taip atsitinka dėl to, jog talentingasis Lietuvos žurnalistas nevalingai pretenduoja į oficiozo statusą, o tai šiandien, net ir sutelkiant rimtas pajėgas, atrodo šleivai ir nevalyvai? Galbūt čia yra kaip tik tas atvejis, kai sunkio dvasios vyravimas, t. y kažkoks gremėzdiškumo perteklius pradeda maišyti, tas atvejis, kai laidos kūrėjams, Friedricho Nietzsches žodžiais tariant, pritrūksta gero šokėjo kojų lengvumo. Butų didelė nuodėmė šiame kontekste neprisiminti, kad Rusijos šmeižikiškų išpuolių, mūsų partizanų niekinimo beveik tobulos dekostrukcijos pavyzdį yra pateikęs spontaniškasis Andrius Tapinas, kuris be jokio persitempimo ir geležinio rutulio ridenimo į kalną sugebėjo Rusijos Užsienio reikalų ministeriją pastatyti į kampą, skaudžiai pamokė prikąsti dvišakį liežuvį.

Kaip atrodo bent man, kartais Lietuvos žurnalistų atskiri pastebėjimai ar net pašmaikštavimai informaciniuose karuose sukuria didesnę vertę nei prakaituota E. Jakilaičio laidų atmosfera.

Televizija – vis dar įtakingiausia informavimo priemonė. Slaptai.lt nuotr.

Ne taip paprasta, kaip galėtų kažkam pasirodyti, yra išsakyti savo abejones ir pastabas žmogaus, turinčio gerą vardą visuomenėje ir žinomo kaip aukščiausiosios prabos profesionalas, atžvilgiu. Kartais čia reikia labai pasistengti prisiverčiant, peržengiant visus nesmagumo barjerus.

Tačiau yra tokių principinės reikšmės dalykų, dėl kurių privalai prisiversti kalbėti, ginčytis, nesutikti, net ir tada, kai norėtųsi viską palaimingai nutylėti.

Tikriausiai vienoje iš savo pirmųjų „Dekonstrukcijos“ laidų garbusis žurnalistas aiškinosi klausimą – kaip Rusijos propagandos skleidėjai dalyvauja informaciniame kare dėl Lietuvos žmonių protų per socialinius tinklus, prisidengdami išgalvotomis arba anoniminėmis paskyromis. Gal jau ne pirmą kartą, bet šioje laidoje labai aiškiai buvo išsakyta mintis, kad svetimos šalies troliai drumsčia vandenį, skatindami Lietuvos žmones nerimauti dėl kertamų miškų, neteisėtai paimamų vaikų iš šeimų ir pan. valdžios perteklinio pademonstravimo atvejais (sic).

Klausiu – ar ne per didelė garbė rusiškos kilmės troliams, įrodinėjant, kad labiausiai įstabios visiško abejingumo atmosferoje, mūsų lietuviškos visuomenės likutinį gyvastingumą liudijančios akcijos yra inspiruotos priešiškos šalies propagandistų? Iš tiesų, prasikiša baisiai kraupus laidos dalyvių vargas dėl proto, – štai taip.

Iš mūsų leksikono, jeigu pastebėjote, labai staigiai pradingo pilietinės visuomenės užkeikimas. Ar sakote, kad, įsitvirtinus vartotojų visuomenės orientyrams, kai į piliečio vietą stoja vartotojas, pilietinės visuomenės pavadinimas yra nebevartotinas anachronizmas dėl visiškai sumenkusio sąvokos turinio? Tačiau ne pavadinimuose slypi visa esmė, kartais vienas žmogus gali pažadinti iš letargo dideles žmonių minias.

Kaip atrodo bent man, jeigu Lietuvoje, tarkime, neliktų žmonių, kurie kaunasi už medžius (skandinavų verslo įmonėms supirkus didžiąją dalį privatizuojamų Lietuvos miškų) kaip už tėvynę, iš Lietuvos vardo liktų tik tuščias garsas, nežiūrint sukuriamos babiloniškų užmojų valdžios infrastruktūros ir  valstybės tarnybos sunkiasvoriškumo. Būtent tokie žmonės yra žemės druska, mūsų laisvės, nepriklausomybės ir gerovės garantas, o ne abejingumą didinantis biurokratinis požiūris ir valdiški žurnalistai.

Kažkas iš E.Jakilaičio bendraminčių sako net taip, kad visose protesto akcijose Lietuvoje dalyvauja ta pati violetinė minia, visados tas pats kontingentas (neva maždaug 10 proc. nuo visos populiacijos), kiekvieną kartą pasirenkantis skirtingą nepasitenkinimo objektą ar dirgiklį. Žinia, nuomonių gali būti visokių, tačiau šioji neabejotinai yra nepriklausomybės laikų nešvankumo rekordas net tarp klinikinių atvejų.

Vladimiras Putinas – Vyriausiasis Rusijos propagandistas

Kas matėte E.Jakilaičio laidą apie humoro vaidmenį rusų propagandiniuose išpuoliuose, mane supras ir pateisins dėl to, kodėl dabar atsisakau prisiminti, stengiuosi forsuotai užmiršti tai, ką regėjau, išvydau tąkart stebėdamas transliaciją. Trumpai tariant, buvo gėda dėl to, jog laida suteikė gerą progą rusams dar kartą pasijuokti iš mūsų, buvo gaila į laidą pakviesto humoristinių teksto rašytojo, kuris įspraustas į jakilaitišką formatą, jautėsi tikrai ne savo vietoje, baisiai besimuistydamas.

O gal viskas yra paprasčiau, tarkime, taip, kad, apsunkęs nuo komercinių projektų net ir labai talentingas žurnalistas, neįstengia ilgiau užsibūti atkovotose viršūnėse, todėl anksčiau ar vėliau tupia pro šalį, rieda į papėdę.

2019.10.18; 07:46  

Rusijos organizuojamos propagandos kampanijos kenkia taikos deryboms ir neleidžia užbaigti karo Rytų Ukrainoje, teigia Jungtinių Valstijų ambasadorius Ukrainoje Kurtas Volkeris.
 
Pasak K. Volkerio, Maskva neprisiima atsakomybės už savo vaidmenį kare tarp prorusiškų separatistų ir Ukrainos, o tai „apsunkina padėtį tarptautinei bendruomenei, reikalaujančiai, kad Rusija laikytųsi savo įsipareigojimų“, pagal Minske 2014 ir 2015 m. pasirašytus susitarimus, skelbia Laisvosios Europos radijas.
 
„Dėl Rusijos bandymų supainioti reikalus ir paneigti tai, ką jie daro, yra apsunkinamas tikrų problemų sprendimas“, – sakė K. Volkeris.
 
Ukrainos pajėgos ir prorusiški separatistai, kurie įkūrė dvi „liaudies respublikas“ rytiniuose Donecko ir Luhansko regionuose, kovoja nuo 2014 metų balandžio. Kovos prasidėjo po Rusijos įvykdytos Ukrainos Krymo pusiasalio aneksijos.
 
Po Krymo aneksijos Rusija sustiprino savo kariuomenę pusiasalyje naujais laivais, raketų sistemomis ir kariniais lėktuvais.
 
„Tai nėra kažkoks vietinio separatizmo konfliktas. Rusija iš tiesų tai daro, turime tai suprasti. Manau, jei norime, kad ši problema būtų suprasta teisingai, svarbiausia tai perduoti plačiajai visuomenei“, – tvirtino K. Volkeris.
 
Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, per kovas Rytų Ukrainoje žuvo apie 13 000 žmonių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.17; 11:00

Skaitytojų dėmesiui siūlome straipsnį, publikuotą 2015 m. RF oficialią poziciją atstovaujančiame laikraštyje „Izvestija“ (Naujienos), kuris ypač aktualus dėl dviejų priežasčių: pirma, jis atspindi poslinkius Rusijos užsienio politikoje nuo 1990 metų iki dabar, ir antra, yra tikra „naujienų bomba“ Lietuvos prezidento rinkimų išvakarėse.

Vygaudas Ušackas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Iš viso teksto ir mūsų paryškintų vietų jame matyti, ką Rusija laiko „rusiškais regionais“ – tai ne tik Ukraina, bet ir Armėnija. Net nevartojamas terminas „rusakalbių teritorijos“, bet tiesiai – rusiški regionai. Straipsnyje aptinkame daug ideologinių klišių ir atvirai deklaruojamų nuostatų, pavyzdžiui, tai, kad ES neva priklauso nuo JAV, kad rusų jaunimas turi būti ideologiškai šviečiamas, kad Krymas yra teisėta RF dalis ir pan. Randame ir garsųjį reikalavimą „pateikti alternatyvius požiūrius“ – arkliuką, kuriuo joja propaganda, nukreipta ir prieš Lietuvą.

Straipsnis iš esmės skirtas ne tik Vakarų politikai diskredituoti, bet yra aiškiai grasinamojo pobūdžio. Dar įdomiau, kad jo taikinyje atsidūrė tuometinis ES atstovas ambasadorius Vygaudas Ušackas. Neseniai pareiškęs apie kandidatavimą didelę užsienio politikos patirtį turintis, JAV itin sėkmingai dirbęs ir savo tvirtą nuomonę turintis V. Ušackas buvo priverstas atsiimti savo kandidatūrą, ir vienintelė to priežastis buvo išplatinta nuomonė apie jo tariamą prorusiškumą ar net buvimą „Rusijos agentu“. Jeigu taip, tai šis straipsnis turėtų būti didelė didelė tarptautinė Rusijos spaudos „antis“, nors jame skelbiama, kad V.Ušacko veiklą reikia kontroliuoti, ir ne tik – tirti specialiosioms tarnyboms, nes ji panaši į provakarietišką penktosios kolonos Rusijoje darbą! Tačiau tokia supersąmokslo teorija subliūkšta, nes vienas dalykas nepaneigiamai aiškėja: V. Ušacko veikla Rusijoje tapo laikoma antivalstybine, kitaip nebūtų grasinama išsiųsti jo iš šalies kaip persona non grata.

Ir visiškai jau neatremiamas argumentas, pranokstantis „šnipų žaidimus“: straipsnyje konstatuojamas faktas, kad būtent V. Ušacko veikla Rusijoje sukėlė visus ant kojų ir privertė Švietimo ir mokslo ministerijos svarbų departamentą ne tik išleisti specialų potvarkį, ribojantį ES atstovų paskaitas ir renginius (Rusijoje ir „rusiškose teritorijose“), bet ir sovietinės propagandos stiliumi pasisakyti apie V. Ušacko veiklą pagrindinius universitetų vadovus! Ar tas potvarkis ir pasisakymai, paskelbti oficialioje spaudoje – irgi sąmokslo dalis, fakenews? Kas taip gal teigti?

Kodėl tad konservatorių kandidatas buvo staiga eliminuotas iš rinkimų su bjauria politine etikete, jeigu už visą tą veiklą jį galima tik pagirti? Iškilus pareigūnas taps bedarbiu, nes nepatogus ne tik Rusijai?

XXX

ES atstovybės vadovo susitikimus su studentais pradės kontroliuoti

Švietimo ir mokslo ministerija aukštųjų mokyklų vadovų paprašė išankstine tvarka informuoti apie kultūrinius renginius, kuriuose dalyvauja ES atstovybės bendradarbiai Rusijoje

2015 sausio 21

Igoris Molotovas

Rusijos Švietimo ir mokslo ministerijos Tarptautinis departamentas išleido dokumentą „Apie ES atstovybės veiklą Rusijoje švietimo srityje“ (prieinamą laikraščiui „Izvestija“), kuriame aukštųjų mokyklų vadovybę prašo „išankstine tvarka informuoti“ apie renginius, kuriuose dalyvauja ES atstovybės bendradarbiai Rusijoje. Šis prašymas susijęs su, kaip teigiama dokumente, tuo, kad „Ukrainos krizės fone pablogėjusių santykių su Rusija sąlygomis ES šiame etape vienu iš uždavinių laiko Rusijos Federacijos užsienio politikos kurso vertinimų Rusijos visuomenėje plėtrą“.

ES atstovybės vadovo Vygaudo Ušacko darbinių kelionių grafikas, sakoma dokumente, liudija tai, jog didelis dėmesys šiame darbe skiriamas rusiškiems regionams. Panaudodami akademinio ir mokslinio judrumo instrumentus – „Marijos Kiuri programą“ ir „Erazmus visiems“, taip pat keturis kart per metus organizuojamų „Europos mokyklų“ skirtinguose Rusijos regionuose praktiką, Europos sąjungos atstovai sudaro sau sąlygas prieiti prie autoritetingų rusiškų aukštųjų mokyklų diskusijų pakylos. Kartu būdinga tai, kad programa sudaroma ES atstovų bendradarbių nuožiūra, o reikiamas tonas duodamas užsienio ekspertų pritraukimo ir globojamo rusų pilietinės visuomenės segmento atstovų sąskaita.

Propagandinis plakatas apie Ukrainos ir Rusijos santykius įskaitant ir Europos Sąjungos bei JAV poziciją

Atskirai verta atkreipti dėmesį į naudojamas programas, tokias kaip
„Erazmus visiems“, kuri suteikia galimybę mokytis, stažuotis arba dėstyti kitoje šalyje, dalyvaujančioje programoje. Laikoma, kad tai padeda „Europos vienybei, grindžiamai piliečių solidarumu“. Tačiau keletas ekspertų tiesiai pareiškė, kad programos tikslas – europietiškos propagandos sklaida ir kūrimas sistemos, kurios aktyvistai taps Europos sąjungos politikos ramsčiu šalyse, kuriose veikia „mokslinė“ programa.

Taip pat tai liečia vadinamąsias „europietiškas mokyklas“, kurios aktyviai veikia Rusijos Federacijos teritorijoje. Keturis kartus per metus įvairiose Rusijos vietose vyksta „euromokyklos“, kuriose rusų ir europiečių ekspertai rusų jaunuomenei veda mokymo seminarus apie politikos, ekonomikos, teisės ir tarptautinių santykių problemas.

Pakanka pažiūrėti į pagrindines seminarų temas, kad būtų suprasta tokio mokymo kryptis ir politinis angažuotumas – Rusijos ir Europos Sąjungos santykiai, eurozonos krizė ir integracijos perspektyvos, ekonominė Rusijos modernizacija ir ES vaidmuo, Europos Sąjungos užsienio politika, konfliktinių zonų Europoje ir Rusijoje lyginimas ir daugelis kitų panašaus turinio temų. Nesunku susigaudyti, kad seminaruose kalbama būtent apie aspektus, naudingus Europos Sąjungos pozicijai.

Švietimo ir mokslo ministerija mano, kad esant principiniams skirtumams tarp Rusijos ir Europos Sąjungos pozicijų, liečiančių eilę aktualių klausimų, būtina „kruopščiai rengti panašius renginius, ir dėl šios priežasties išankstine tvarka studentų auditoriją supažindinti su argumentuota oficialia pozicija dėl Krymo įėjimo į RF sudėtį, kad būtų neutralizuota ES nuostata dėl sankcijų įvedimo, susijusio su „Krymo aneksija“, „Rusijos, pažeidusios tarptautines normas“ ir kitokių propagandinių europietiškų klišių pagrįstumo.

Neseniai Europos Sąjungos atstovybės Rusijoje vadovas, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas pareiškė, kad ES kol kas nemato priežasčių atšaukti sankcijas Maskvai, nors ir tikisi greitesnės santykių normalizacijos iš Rusijos pusės ir krizės Ukrainoje pašalinimo. Jo nuomone, viskas, kas vyksta Rusijos ir Europos konflikte, yra susiję su tuo, kad „Rusija neteisėtai aneksavo Krymą“. Suprantama, tai ne vienintelis tokio pobūdžio jo pareiškimas.

Nepriklausomų Valstybių Sandraugos Instituto rektorius Michailas Frolovas departamento kreipimąsi laiko pagrįstu, kadangi auštosios mokyklos, jo nuomone, turi aktyviau užsiimti jaunuomenės prusinimu, ir šios iniciatyvos neturėtų perimti Europos Sąjungos atstovai.

„Kokius nors santykius palaikyti visada gerai, bet, žinoma, negalima išleisti iš akių mūsų ideologinės krypties. Vis dėlto jauni žmonės turi būti orientuoti į gyvenimą Rusijoje, o ne Vakaruose. Mes matome, kaip tokios vakarietiškos propagandos schemos realizuojamos Ukrainoje, yra ir pastangų jas įgyvendinti Armėnijoje. Neturi susidaryti situacija, kada Vakarų ekspertai įgis teisę primesti Europos Sąjungos vertybes, prieštaraujančias valstybiniams Rusijos interesams“, – pabrėžė Michailas Frolovas.

Švietimo ir mokslo ministerijos sprendimą palaikė ir Valstybinio Voronežo Universiteto rektorius Dmitrijus Endovickis. Jo manymu, užsienio vizitus reikia derinti, organizuojant užsienio ambasadorių pasisakymus studentai turi išgirsti ir alternatyvius požiūrius.

„Bet kuri tarptautinė veikla – o mūsų universitetas aktyviai joje dalyvauja – turi būti suderinta ir su steigėju, ir su Užsienio reikalų ministerija, nes tokiu atveju paliečiami geopolitikos klausimai. Žinoma, kiekvienas savo šalies atstovas, įvažiuodamas į rusišką regioną, atlieka vidinės sandaros analizę: iki kokio laipsnio suskaldyta visuomenė, kaip stipriai ji konsoliduota, kokios idėjos sklando studentų aplinkoje, kuri yra „spalvotųjų revoliucijų“ parakas. Bet kurios nuostatos skelbimas be alternatyvaus požiūrio taško prieštarauja pačiai universitetų autonomijos idėjai“, – mano rektorius. „Izvestijoms“ Dmitrijus Endovickis paaiškino, kad, gindami savo interesus, mes neturime eiti į saviizoliaciją, nutraukdami susitikimus su užsienio pareigūnais, mokslininkais ir kultūros atstovais, nes tai rusų jaunimui svarbu atsižvelgiant į išsilavinimą.

„Visai neseniai ponas Ušackas su savo patarėjais lankėsi Voronežo universitete mano kvietimu. Reikia pasakyti, kad susitikimo metu buvo kalbama labai svarbiais klausimais: apie Rusijos ir Europos Sąjungos santykius, apie Ukrainos padėtį, apie europinės politikos priklausomumą nuo JAV. Studentai galėjo išgirsti paties ambasadoriaus nuomonę. X-jame Rusijos rektorių sąjungos suvažiavime mūsų prezidentas Vladimiras Putinas pasakė, kad tarptautiniuose santykiuose negalima leisti izoliacijos. Juk kultūriniai mainai, edukacinė sąveika yra kaip tik tai, kas mus jungia su likusiu pasauliu“, – įsitikinęs rektorius.

Valstybinio akademinio humanitarinių mokslų universiteto Mokslinės inovacinės valdybos jaunesnysis mokslinis bendradarbis Edvardas Česnokovas mano, kad jei valstybė neskirs dėmesio jaunimo politikai, po kelerių metų ji rizikuoja pamatyti tą jaunimą eiliniame maidane.

Rusijos propaganda

„Suprantama, jaunuoliai linkę sekti autoritetais, kaip pavyzdžiui, specialiai pas jus atvykusiais eurodiplomatais. Patys savaime jų pranešimai, aišku, grėsmės nekelia, – mūsų šalis yra laisva ir gerbia nuomonių pliuralizmą. Nuogąstavimą kelia pats destruktyvių idėjų diegimo į informacinę dienotvarkę, su kuria susipažįsta jaunimas, faktas. Ir šiuo atveju, man atrodo, valdžia pasielgė teisingai, tam priešpastatydama savo kontr dienotvarkę. Kitas dalykas, kad praktinis ŠMM instrukcijų įgyvendinimas priklauso nuo mokomojo ir patriotinio darbo kokybės ir atitinkamumo kiekviename atskirame universitete, kuris, deja, ne visur yra aukšto lygmens“, – pažymėjo Edvardas Česnokovas.

Globalizacijos Problemų Instituto direktorius Michailas Deliaginas „Izvestijoms“ sakė, kad europinės lavinimo programos Rusijoje iš pat pradžių buvo propagandinio pobūdžio.

Šitos programos buvo pradėtos 1990-aisiais nuo formuluotės: išmokyti mus ko nors gero ir demokratijos. Tai yra, tuo metu buvo remiamasi tuo, kad bet kuris Vakarų veiksmas išeina Rusijai į naudą tik todėl, kad tai Vakarų veiksmas. Dabar situacija truputį pasikeitė, ir panašios prieigos pavyzdžiai nebėra priimtini. Gal yra programų, kurios moko gero, tačiau akivaizdu, kad dauguma jų padarytos dėl propagandos ir penktosios kolonos sudarymo. Jos, suprantama, turi būti uždarytos“, – pažymėjo jis.

Michailas Deliaginas įsitikinęs, jog ES ambasadoriaus ne tik programos, bet ir veiksmai turi būti atidžiai ištirti ir tapti profilinių žinybų ypatingos kontrolės objektu, pažymėjus, kad antirusiški Vygaudo Ušacko pasisakymai niekam nėra paslaptis, o jo prileidimas prie jaunos auditorijos yra „gana žalingas“.

„Jeigu ambasadorius Ušackas užsiima antivalstybine veikla, tai tokius ambasadorius reikia skelbti persona non grata ir išsiųsti iš šalies. Jokių sentimentų čia negali būti. Įsivaizduokite, kad Rusijos pasiuntinys Ukrainoje sugalvotų kalbėti aukštosiose mokyklose su rusiškos pozicijos pagrindu – jį ten paprasčiausiai sumuštų. Suprantama, kad mes esame pernelyg tolerantiški ir tokių dalykų daryti mums nereikia, tačiau imtis diplomatinių sankcijų mes galime. Ambasadorius privalo laikytis tam tikrų apribojimų, o jei jis juos peržengia, tai rodo jo profesinį netinkamumą. Todėl ir nereikia užsigauti, jei jo paprašys išvykti iš Rusijos Federacijos“, – pažymėjo Michailas Deliaginas.

Rusijos propaganda. Anastasijos Tailor – Lind (Time) nuotr.

Iš rusų k. vertė Aaronas Rosenbaumas, Versta iš https://iz.ru/news/582021

2015 sausio 21 d.

2018.12.11; 11:15

Spalio 16-ąją prie Lietuvos užsienio reikalų ministerijos (URM) Vilniuje buvo surengtas protesto mitingas, kurio dalyviai reikalavo liautis šmeižt Lietuvos patriotus. Oficialios, legalios protesto akcijos metu paaiškėjo, jog nūnai šmeižiamas ne tik Jonas Noreika (Generolas Vėtra).  Šmeižto kampanija – kur kas platesnė, agresyvesnė.

Slaptai.lt skelbia Jono Buroko, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininko, komentarą, pasakytą prie Lietuvos URM spalio 16-ąją.

Spalio 16 dieną 12 valandą prie Lietuvos užsienio reikalų ministerijos buvo surengtas piketas. Susirinkusieji stojo ginti Lietuvos istorijos ir laisvės kovotojų atminimo.

Vilniaus forumo pranešime teigiama:

„Lietuvos antisovietinės rezistencijos dalyvių atminimas patiria vis aktyvesnį puolimą Lietuvos viešojoje erdvėje. Aktyviai juodinami tiek pokario partizaninio pasipriešinimo, tiek 1941 metų birželio sukilimo dalyviai. Juodinant jų atminimą ir reikalaujant pašalinti jiems skirtus viešosios atminties ženklus, yra menkinamas pačios ginkluotos rezistencijos ir visų jos dalyvių atminimas.

Viena, kai šmeižikiški teiginiai yra išsakomi privačių asmenų, kita, kai to paties imasi valstybei vadovaujantys asmenys. Neseni Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus teiginiai apie nacių kalintą ir sovietų nužudytą Joną Noreiką-Generolą Vėtrą yra skandalingi ir darantys gėdą visai Lietuvos valstybei ir jos diplomatinei tarnybai, kuriai Linas Linkevičius vadovauja.

L. Linkevičiaus pozicija tobulai atitinka ilgalaikę buvusios SSRS, o dabar ir Rusijos Federacijos propagandinę XX amžiaus Lietuvos istorijos versiją.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Sovietinė istoriografija aiškino, kad Birželio sukilimas ir jo suformuota Laikinoji vyriausybė buvo nacių kolaborantai, o sovietų okupuotoje Lietuvoje vykdytos represijos – tik nacių kolaborantų ir įstatymų nesilaikančių banditų (partizanų) kriminalinis persekiojimas. Iki šios dienos šį radikaliai istorinę tiesą neigiantį aiškinimą kartoja Rusijos valstybinė propaganda.

Negalime pasyviai stebėti, kaip yra paniekinama jos laisvės kova ir iškiliausi, gyvybes už Lietuvą paaukoję, šios kovos dalyviai. Po L. Linkevičiaus pasisakymų jam ir kitiems atsakingiems politikams įteikta laisvės kovotojų ir kitų organizacijų peticija. Internete ją pasirašė per tūkstantį šalies piliečių. L. Linkevičius niekaip nereagavo į peticijos prašymą atsiprašyti J. Noreiką ir visus laisvės kovotojus įžeidusius teiginius.

Todėl rytoj, antradienį, spalio 16 dieną, 12 valandą kviečiame visus neabejingus piliečius kartu stoti ginti Lietuvos istoriją ir laisvės kovotojų atminimą. Reikalaujame Užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių atsistatydinti, o visoje Lietuvoje išsaugoti esamus J. Noreikai, K. Škirpai ir visiems kitiems nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pagerbtiems laisvės kovotojams įsteigtus viešo atminimo ženklus.

Ateikite ir pakvieskite istorijai ir tautos laisvei neabejingus draugus!“

Slaptai.lt skelbia keletą videosiužetų iš minėto renginio.

2018.10.16; 16:20

Ukrainos prezidentas Petro Porošenko

Kremliaus propagandistai vis labiau siunta. Rusijos TV kanalai, kuriuos valdo Putino klanas, unisonu prakeikinėja Ukrainą, esą ją valdo nusikaltėliai, niekšai ir pašlemėkai. Žodžių nesirenkama. Ukraina tuoj žlugs, ir tuomet motina Rusija išgelbės jau ketverius su viršum metų kenčiančią, Rusijai brolišką ukrainiečių tautą.

Žirinovskis tiesiai šviesiai sako, jog visa banditiška Ukrainos valdžia bus susodinta į nusikaltėlių suolą, o vėliau ištremta į Vorkutą.

Veidmainystė, ciniškas melas, atviri įžeidinėjimai, net nesistengiant nuslėpti totalinės neapykantos ir tikrųjų kėslų, sklinda ne tik iš Kremliui parsidavusių „žurnalistų“, bet ir iš Rusijos Dūmos deputatų lūpų. Tų pačių, kurie kiekvieną dieną bėgioja iš vieno TV kanalo į kitą, pildami tas pačias pamazgas.

Tačiau „argumentai“, kad Ukraina žlugs, senka, tad propagandistai desperatiškai griebiasi paskutinio šiaudo, – atviro tyčiojimosi.

Myliu Ukrainą

Šią savaitę Niujorke vykusioje Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje dalyvavęs Ukrainos prezidentas Petro Porošenka iš tribūnos aiškiai, nevyniodamas žodžių į vatą, pareiškė, jog Rusija yra okupantė, ir kad ji nenori įsileisti tarptautinės taikdarių misijos, nes bijo, kad visas pasaulis pamatys Rytų Ukrainoje rusų tankus ir rusų kareivius.

Rusija ligi šiol tai atkakliai neigia.

Ukrainos prezidentas pareiškė esąs įsitikinęs, kad Jungtinių Tautų vadovaujama taikos palaikymo operacija padės atkurti šalies suverenitetą ir teritorinį vientisumą. „Aš įsitikinęs, kad daugiašalė taikos palaikymo operacija su JT mandatu ir aiškiu tikslu atkurti Ukrainos suverenitetą ir teritorinį vientisumą, gali tapti lemiamu veiksniu nutraukiant ukrainiečių liaudies kančias. Remiamės tuo, kad nėra geresnio būdo nei nusiųsti tokią JT vadovaujamą operaciją“, – sakė prezidentas per Niujorke įvykusį renginį dėl paramos JT taikos palaikymo veiklai.

P. Porošenka padėkojo Vokietijai, Prancūzijai ir JAV „už tarptautinės paramos šiai iniciatyvai mobilizavimą“.

Ukrainos valstybės vadovas priminė, kad kreipėsi į JT su prašymu dislokuoti taikos palaikymo pajėgas Rytų Ukrainoje, bet jo prašymas nebuvo patenkintas. 

Lietuvos ir Ukrainos vadovai Dalia Grybauskaitė ir Petro Porošenko susitikimo su Lietuvoje reabilitaciją atlikusiais Ukrainos kariais metu. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Po atviros ir griežtos P. Porošenko kalbos JT, Kremliaus skalikas iš „Rossija 1“, save laikantis žurnalistu Jevgenijus Popovas pasigavo koridoriumi einantį prezidentą ir pabandė iš jo paimti interviu. Tačiau šis labai mandagiai, ranka suėmęs Popovo rankos riešą, atsisakė: „Jokių atsakymų Rusijos žiniasklaidai  – jūs visi skleidžiate fakenews (melagingas naujienas – aut.“) .

 Ir palinkėjęs „žurnalistui“ sėkmės skubiai pasitraukė.

Ir štai tuomet atsitiko tai, kuo propagandistai iškart užpildys savo eterį ir ištisai kartos tuos pačius vaizdelius: P. Porošenko, panašu, supainiojęs duris įėjo į patalpą, kurioje tuo metu posėdžiavo Rusijos delegacija. Supratęs, kad suklydo, apsisuko ir išėjo.

Čia propagandistų mylimas bei dievinamas užsienio reikalų „asas“ Sergejus Lavrovas, laisvalaikiu rašantis… eiles, neištvėrė: „Greičiausiai supainiojo su tualetu“, – pakomentavo.

Tuo tarsi buvo duota komanada skalikams: fass! – Pats Rusijos diplomatijos vadovas sukomandavo!

„Rossija 1“ rugsėjo 26 d. net paruošė specialią laidą apie įvykius Niujorke. „Stebinantys ir neįtikėtini Petro Porošenkos nuotykiai Generalinėje Asamblėjoje“, – su neslepiamu patosu pradėjo vedėja Olga Skabejeva, kuri ir Popovo žmona, ir dar labiau už vyrą aršesnė propagandistė.

Tiesiogiai buvo susisiekta  su “žurnalistu“, kuris bandė pakalbinti Ukrainos prezidentą ir kuriam jis palietė ranką. „Koks jausmas?“ – klausė laidos vedėja. „Jausmas puikus čia, Niujorke. Mes su Porošenka norėjome rimtai pasišnekėtėti, o jis ėmė mojuoti fakenews, fakenews“, – atsakė propagandinės televizijos „žurnalistas“.

Skandalingasis Rusijos politikas Vladimiras Žirinovskis.

Toliau buvo klausiama, kurią ranką jam palietė Ukrainos prezidentas, ir ar jam neskauda, į ką žurnalistas atsakė, kad „įsikabino į dešinę“, bet nestipriai, todėl neskauda…. „Nestipriai, aš net nežinau, ką Porošenka norėjo tuo parodyti“, – toliau pasakojo žmonos vyras.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergėjus Lavrovas. EPA-ELTA nuotr.

„Vos neįvyko fatalinė klaida“, – taip jis parengtame reportaže apibūdino situaciją, kai P. Porošenka įėjo ne pro tas duris.

Paskui vėl buvo rodomas vaizdas iš TV studijos, kur laidos vedėja klausė, kodėl P. Porošenka kalba rusiškai. Esą Ukrainoje prezidentas kalbėti rusiškai uždraudė, o pats kalba šia kalba.

Kai argumentų, galinčių paneigti Krymo ir Rytų Ukrainos okupaciją, nebėra, lieka tik vienas – melo kelias.

Vladimiras Putinas – Vyriausiasis Rusijos propagandistas
Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo“

Bet melo kojos, sako liaudies patarlė, trumpos.

Ir dar. Gaila tų ukrainiečių, regis, protingų žmonių, kurie pakaitomis dalyvauja tokiuose šou.

Ar grįžus namo, į Ukrainą, – nedvokia?

2018.09.28; 06:00

Šnipas, kuris mane apgavo. Slaptai.lt nuotr.

Jean-Christophe Ploquin / La Croix

„Tai ne „rusofobijos“ įrodymas, o paprasčiausias konstatavimas, kad visi neseni įsikišimai į referendumus (Niderlanduose, „Brexit“, Katalonijoje) ir rinkimus (JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje) vienaip ar kitaip susiję su Rusija“, – taip mano Karo mokyklos Strateginių tyrimų instituto (IRSEM) direktorius Žanas Batistas Žanženas Vilmeris.

Tokia išvada daroma iš 200 puslapių pranešimo, pavadinto „Manipuliavimas informacija“, išspausdinto rugsėjo 4 dieną Karo mokykloje. Pranešimas apie iššūkius mūsų demokratijoms parengtas Europos ir užsienio reikalų ministerijos Analizės, prognozės ir strategijos centro (CAPS) ir Karo mokyklos Strateginių tyrimų instituto (IRSEM), rašo savo bloge prancūzų leidinio La Croix vyriausiasis redaktorius Žanas Kristofas Plokenas.

„Rusijos strategų bendrija kalba apie „naujos kartos karą“, tuo pačiu apibrėždama stiprėjantį neletalinio poveikio nekarinių priemonių panaudojimą (tai, ką amerikiečiai vadina political warfare)“, – sakoma pranešime. Tokiame kare „pagrindinis mūšio laukas – tai priešo sąmonė, suvokimas ir strateginiai apskaičiavimai“.

Mėgiamiausiu taikiniu tampa visuomenės nuomonė. Manipuliatorių tikslas – ne tiek įteigti tiesą, kiek diskredituoti persekiojamų šalių informacines sistemas, stiprinti įtampą tarp bendruomenių, skleisti iškraipytą informaciją, šlakstant abejonių nuodus tam, kad „pablogintų bendrą gyvenimą“, aiškina blogo autorius.

Toliau pranešime detaliai nagrinėjamas Macron Leaks, tas bandymas paveikti Prancūzijos prezidento rinkimus 2017 metais Marin Le Pen naudai. Nors visada sunku tiksliai išsiaiškinti kibernetinių atakų šaltinį, viskas rodo, kad tokie veiksmai buvo suderinti su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, konkrečiai, per tokią žiniasklaidą, kaip Sputnik ir RT, sakoma toliau.

Plokenas trumpai apžvelgia pranešime atspindėtas „Rusijos informacinio karo ateities tendencijas“.

„1. Kinetizacija. Pastebima, kad didėja Rusijos žaidėjų susidomėjimas fiziniu lygmeniu, tai yra komunikacijos infrastruktūromis. Tas susidomėjimas pasireiškė ne per Krymo aneksiją, bet, be abejo, jį sustiprino toji operacija, per kurią Maskvai pavyko tiesiogiai įsikišti į tai, kokia informacija patekdavo pusiasalio gyventojams, kai buvo tiesiog nukirsti interneto kabeliai ir telefono laidai“, – tokia pranešimo autorių nuomonė.  

Užrašas skelbia: „Rusijos šnipai“

„Ilgalaikėje perspektyvoje Maskva daugiausia domisi tokiais dviem fiziniais lygmenimis, kaip povandeniniai kabeliai – jau daug metų žinoma, kad juos galima sulaužyti, ir kosminiais palydovais – aplink juos neretai buvo pastebimi tam tikri gudravimai“, – sakoma pranešime.

„2. Personalizavimas. Kibernetinių atakų individualizavimas – ne naujiena, tai liudija iš pradžių sovietų, paskui Rusijos specialiųjų tarnybų naudoti kompromituojančios medžiagos metodai, tai yra sugauto ir manipuliuojamo taikinio kompromitavimas. Čia mus dominančioje informacinėje sferoje tokia „tendencija artimiausiais metais gali įgyti toliau nurodomas formas“.

„Personalizuotos atakos per žiniasklaidą“, – sakoma pranešime.

„Personalizuotos atakos gali būti nukreiptos į operaciją vykdančius kariškius, kaip kad buvo Ukrainoje: dabartinė atsišaukimų mėtymo iš lėktuvų versija – tai tekstinių pranešimų perdavimas telefonu (SMS). Ukrainos kariai jau gauna pranešimus, kurie skirti jų moralinei dvasiai ar susitelkimui palaužti, pavyzdžiui, pranešimų prasmė tokia, kad kariškiai „apsupti ir pamesti“. Toliau, po kelių minučių, pranešimus gauna jų šeimos, o juose skelbiama, kad nuo priešo žuvo jų sūnus, brolis ar tėvas, o tai, kaip taisyklė, verčia jų šeimos narius kreiptis į kariškius ir leidžia per signalų koncentraciją aptikti jų vietą, o paskui ten bombarduoti – paverčiant siųstas SMS kažkuo panašiu į surežisuotą pranašystę“, – cituoja pranešimą Plokenas.

Dar viena personalizavimo forma – tai „informacijos panaudojimas socialiniuose tinkluose“.

Personalizuotos kibernetinės atakos gali paliesti ir civilius asmenis, tai gali būti politikai, aukšto rango valdininkai ir įvairūs veikėjai, sakoma pranešime.

„3. Normalizavimas. Pastebimai plečiamas Kremliaus tezes transliuojančios žiniasklaidos sąrašas. Ta žiniasklaida, kuri prisistato pernelyg glaudžiai su juo susijusi (RT ir Sputnik) ir/arba pernelyg atvirai gina jo pozicijas, dabar aiškiai paženklinta kaip propagandos įrankiai“, – sakoma pranešime.

„Kremlius, be abejonės, daugiau investuos į patį atskirų veikėjų, kurių prorusiška orientacija nežinoma, „kreipimosi“ faktą, arba perdavinės savo atskiras paskyras didžiausiuose tradiciniuose žiniasklaidos leidiniuose, tai yra veiks per informacijos „meinstrimizaciją“ arba normalizaciją, o tai bus žymiai sunkiau nuslopinti. Šiurkšti dezinformacija, absurdiškos neteisingos naujienos, informaciniai-pramoginiai tinklapiai yra masinio linksminimo įrankis: jo atitraukiantys veiksmai padeda manipuliuoti subtiliau, o tai reiškia – pavojingiau“, – cituoja pranešimą blogo autorius.

„4. Proksizavimas. Europa ir Šiaurės Amerika yra pernelyg akivaizdi erdvė, be to, perpildyta kontrpriemonių, kur gyventojai labai išsilavinę ir jautrūs, tad reikia tikėtis, kad mūšio laukas plėsis naujuose frontuose, pavyzdžiui, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje“, – taip mano pranešimo autoriai.  

Šnipinėjimo menas

„Kad susilpnintų Europą, rusai gali panaudoti tas tautas kaip tarpinę grandį. Toks reiškinys jau pastebimas Magribo šalyse, kur Rusijos investicijos reikšmingos, ir ne tik energetikoje. Rusijos žiniasklaida arabų kalba jau plačiai apdoroja Magribo gyventojus, propaguodama antieuropietiškus rašinius, o pačios tautos atlieka tik netiesioginio taikinio, tarpininko vaidmenį. Tikslas – kad tos tautos, kurios kasdien palaiko ryšius su savo Europoje gyvenančiomis šeimomis bei artimaisiais, perduotų jiems tuos laiškelius ir įtikinėtų, kad Europos žiniasklaida jiems meluoja ir kad europiečiai juos vertina priešiškai“, – sakoma pranešime.

„Išaiškintos tendencijos ateityje turi sustiprėti, o tai kelia susirūpinimą. Dar svarbiau suvokti, kad jos vis mažiau išsiskirs: reikia bijoti jų masinio išplitimo ir žaidėjų diversifikacijos – to, ką rytoj daugelis darys tai, ką ilgą laiką darė vien tik rusai, ir darys taip pat gerai“, – cituoja pranešimą La Croix vyriausiasis redaktorius.

Informacijos šaltinis – La Croix

2018.09.14; 07:40

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Išvadinti partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą taikių žmonių žudiku buvo Viačeslavo Titovo politinis žaidimas bei įsiteikimas savam rinkėjui, diskusijoje „Žinių radijuje“ teigė politikos apžvalgininkai. Pasak politologės Rimos Urbonaitės, V. Titovas tikriausiai numanė, kad žaidžia jautria tema, kuri iškilusi į viešumą gali duoti impulsą didesniam supriešinimui tarp rusų ir lietuvių tautybės žmonių.

Pasak politologės, su auditorija, į kurią taiko V. Titovas, yra sunku diskutuoti. Jie, anot MRU dėstytojos, yra kelerių metų Rusijos propagandos padarinys.

„Jie (V. Titovui pritariantys gyventojai, – ELTA) yra šioje valstybėje, bet su tokia distancija. Jie žiūri į Lietuvą kaip į valstybę, kurioje, beje, patys gyvena su didžiule panieka, ir jie bando tarsi čia susirasti tą savo erdvę ir ją išsikovoti. Tai man tos diskusijos rodo, kad mes tikrai su šita tautinių mažumų integracija turime labai rimtas spragas. Diskusijos su žmonėmis rodo, kad jie jaučia padidėjusį diskomfortą nuo 2014 metų. Tu niekaip negali jiems įrodyti, kad tai susiję su Krymo aneksija. Kitaip tariant, nei dažniausiai faktai, nei skaičiai tokiose diskusijose nebepadeda. Nes tų kelerių metų intensyvi Rusijos propaganda padarė tai, kad tie žmonės šiandien jaučiasi pakankamai izoliuoti“, – „Žinių radijui“ teigė R. Urbonaitė.

Anot politologės, Lietuva turėtų pradėti rimčiau žiūrėti į tautinių mažumų integraciją bei pasistengti šiuos žmonės paversti piliečiais.

„Mes juos norime matyti kaip piliečius, bet ar jie jaučiasi piliečiais, čia yra didžiulė problema. Mums nereikėtų galvoti apie kažkokį patriotizmo ugdymą, mums reikia galvoti apie pilietiškumo ugdymą, tai yra dvi skirtingos sąvokos. Ko mes nepadarom, tai nepasistengiame tų žmonių paversti piliečiais“, – sakė R. Urbonaitė.

Tuo tarpu dienraščio „Lietuvos rytas“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris sako, kad su tokia V. Titovo pasekėjų auditorija dialogas nėra įmanomas. Taip pat, pasak apžvalgininko, tikėtina, kad V. Titovas savo tokį išstojimą yra su kažkuo paderinęs.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

„Neįmanoma jų integruoti, neįmanomas dialogas. Jeigu tu dialogu bandysi kažkokį taikingumą demonstruoti, tai jie supras kaip silpnumą. Faktas, kad ir kaip žiauriai beskambėtų, tai yra mūsų valstybės piliečiai, bet taip pat ir mūsų valstybės priešai. Jie yra nelojalūs tai valstybei ir nusiteikę prieš vakarietišką, nepriklausomą, NATO narę – Lietuvos valstybę. Tai yra imperialistinės, agresyvios, diktatūros pavaldiniai, agentai, ir V. Titovas yra tipiškas jų atstovas. (…) Labai neatmestina, kad su kažkuo tai yra ir paderinta, dažnai už tokių veikėjų nugarų kažkas stovi. Tai tokie „titovai“ mums primena žiaurų ir liūdną dalyką. Su tokiais kalbėti yra beprasmiška“, – sakė V. Bruveris.

Apžvalgininkas taip pat įspėja, kad, jei Lietuva labai stipriai sureaguos, Rusijai to ir reikia, kad galėtų toliau plėtoti propagandą, kaip Lietuvoje ribojama tautinių mažumų laisvė. V. Titovą apmėtyti miltais galėtų duoti impulsą Rusijos „propagandiniam vaizdeliui, kokia Lietuva iš tiesų yra agresyvi “kitai nuomonei“, kaip jie sako, „diskusiniam klausimui nepakanti visuomenė“.

Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Simono Minkevičiaus reikalavimu pirmadienį pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl V. Titovo pasisakymų apie Lietuvos partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą.

Ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal Baudžiamojo kodekso 313 straipsnio 2 dalį – mirusiojo atminimo paniekinimas.

Sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą priimtas po praėjusią savaitę viešojoje erdvėje pasirodžiusios informacijos, kad šių metų liepos 18 dieną Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys V. Titovas diskusijoje dėl partizanų vado A. Ramanausko-Vanago atminimo įamžinimo viešai pareiškė, kad A. Ramanausko-Vanago iniciatyva buvo nužudyti 8 tūkstančių piliečių ir vaikų, o pats Vanagas asmeniškai skelbdavo mirties nuosprendžius.

Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Ikiteisminio tyrimo metu bus įvertinti ir teiginiai apie Lietuvos partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą, paskelbti liepos 19 d. V. Titovo profilyje socialiniame feisbuko tinkle.

Ketvirtadienio rytą prie Klaipėdos savivaldybės piketą su plakatais rankose surengę klaipėdiečiai susiskirstė į dvi grupes – vieni keiksnojo, kiti palaikė skandalą dėl Adolfo Ramanausko-Vanago pradėjusį miesto tarybos narį V. Titovą. Tik per plauką neįvyko muštynės. Vos pasirodžius Lietuvos rusų sąjungos atstovui V. Titovui, minia ėmė skanduoti „gėda“, „okupantai, lauk“, „okupantas – utėlė“. Tuo metu kitas tarybos narys Audrius Vaišvila šveitė į V. Titovą saują miltų. Vėliau jis savo elgesį aiškino, sakydamas, kad norėjo, jog didvyrį įžeidinėjęs V. Titovas pasijustų nepatogiai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.31; 09:36

Premjeras Saulius Skvernelis, Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir VSD vadovas Darius Jauniškis. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Artėjant Vasario 16-sios šventei Rusija irgi „pasveikino“ Lietuvą. Vienoje Rusijos TV propagandinėje laidoje, dalyvaujant gausiam žinomų Rusijos politinių veikėjų būriui, Lietuvos adresu buvo išpilta tiek paplavų bei melo, kad, dingojas, mūsų šiuo metu atostogaujančiam premjerui Sauliui Skverneliui kaipmat turėtų dingti noras megzti glaudžius kontaktus su šia šalimi.

Ar kada prablaivės premjero galva?

Lietuva iš trijų Pribaltikos valstybių labiausiai yra rusofobiška šalis. Jie vis loja ir loja. Dabar jie nori vėl su mumis suartėti. O ar mes to norime? Kokia iš jų nauda? Štai latviai turi Rigas Balzams. Geras gėrimas. Estai – Vanna Talinn. Irgi geras. O lietuviai… Na, pas juos linksmos merginos… chi-chi, chi – chi… Pamenu, dar jaunystėje, tais gerais tarybiniais laikais, kai studijavau Maskvos universitete, dažnai važiuodavome į Lietuvą mergaičių…

Po šių dabar jau akademiko žodžių, regis, net truputį susigėdo (greičiausiai apsimetė) laidos vedėjas: na, na, baikite šitaip, čia rimta laida…

Ar mes norėsime draugauti? Štai jų premjeras Svernelis, regis, ir Grybauskaitė buvo pareiškusi, bet vėliau kiek atsitraukė (koks saldus melas…), nori gerinti santykius, – klausia kitas politologijos profesorius.

Taip, mes galėtume pagalvoti, bet sąlygos turi būti griežtos: NATO kariuomenė turi būti patraukta 300 kilometrų atstumu nuo Lietuvos, Lietuva turi atsisakyti bet kokių pretenzijų dėl esą žalos kompensavimo už jų susigalvotą okupaciją, ir jokio lojimo! Ir t. t., ir t. t.

Ir čia tik kelios sparnuotos akivaizdaus tyčiojimosi iš mūsų šalies mizanscenos.

Premjero Sauliaus Skvernelio praėjusį mėnesį viešai išsakyta mintis, jog būtina su Rusija užmegzti kontaktus sukėlė, švelniai tariant, daugelio Lietuvos politikų nuostabą. Gal vienas aukščiausių Lietuvos vadovų nori keisti šalies užsienio politikos kryptį? – klausė vieni. O gal tiesiog elementariai nesusigaudo politikoje ir nežino, kokį kursą Rusijos atžvilgiu jau ne vienerius metus yra nusibrėžusi Lietuva?

„Esame unikali ES valstybė, neturėdami jokių, pabrėžiu – absoliučiai jokių, kontaktų su valstybe, nors kitos valstybės, tos pačios kaimyninės valstybės, labai aktyviai darbuojasi ekonominiais klausimais“, – teigė S. Skvernelis. Vėliau  patikslino turėjęs galvoje politinius kontaktus. „Rusija geriausiai supranta ne tylos politiką“.

Blogiau negali būti – šis pasisakymas nebuvo derintas nei su prezidentūra, nei su užsienio reikalų ministerija. O juk būtent šios dvi šalies institucijos formuoja užsienio politiką.

Tiek prezidentė Dalia Grybauskaitė, tiek užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius reagavo adekvačiai – jokių prielaidų politinio bendradarbiavimo atkūrimui nėra, kol Rusija vykdo agresyvią politiką. Po L. Linkevičiaus gan diskretiško komentaro, premjeras gan arogantiškai pareiškė, jog Linkevičius vis dar yra ministrų kabineto narys; suprask, turi besąlygiškai pritarti viršininkui.

Dar vėliau S. Svernelis patikslino, kad tam tikrus energetikos ir žemės ūkio klausimus galėtų spręsti savo veiklą atkūrusi Lietuvos-Rusijos Tarpvyriausybinė komisija. Bet konkrečių klausimų, kuriuos dvišalė komisija spręstų geriau nei Europos Sąjungos lygmeniu, jam įvardinti nepavyko. 

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.

Skaitytojui reikia priminti, kad toks Lietuvos ir Rusijos  tarpvyriausybinės komisijos susitikimas paskutinį kartą įvyko 2011 metais. Po metų Rusija tokio susitikimo atsisakė. Dar po metų susitikimas buvo atšauktas, Rusijai pateikus absurdiškus reikalavimus. Rusija deryboms pasiūlė Kaliningrado tranzito klausimą, reikalaudama, kad pasienyje nebūtų tikrinami rusiški traukiniai. Manoma, kad dalis jų į Kaliningrado sritį gabendavo karius ir karinę techniką, ir tai norėta nuslėpti. Buvo bandoma užkirsti kelią ir energetinei Lietuvos nepriklausomybei.

Taip pat Rusija Lietuvos reikalavo atsisakyti strategiškai svarbių energetinės politikos žingsnių, susijusių su vadinamuoju Trečiuoju energetikos paketu ir LNG suskystintųjų dujų terminalu.

2014-aisiais Rusijai okupavus Krymą ir pradėjus karą Rytų Ukrainoje santykiai galutinai buvo įšaldyti.

Ir štai tokiame politiniame kontekste iškelta premjero „bendradarbiavimo“ idėja verčia suklusti: ar jau prasidėjo S. Skvernelio prezidentinė rinkimų kampanija, o gal yra ir gilesnių priežasčių?

Lietuva ne vienerius metus įrodinėjo Vakarams, jog Rusija dar nėra atsisakiusi savo imperinių ambicijų. Prireikė laiko, kol jie patikėjo ir patys pamatė tikrąjį Rusijos veidą.

Dabar patys norime tai paneigti?

Beje, dar nenutilus šventiniams Vasario 16-sios aidams, kai kuriuose Lietuvos portaluose bei „Lietuvos ryto“ televizijos laidose prasidėjo Dalios Grybauskaitės puolimas. Lygioje vietoje. Tai ji esą uzurpavo šventinius renginius, tai kažką į ausį pašnibždėjo Nijolei Sadūnaitei, tai apskritai kažkaip nesuprantamai elgiasi…

Galima visaip pagalvoti. Bet, regis, kol šitaip elgsis vieni aukščiausių mūsų šalies pareigūnų, sulauksime dar ne vienos kreivos ir ironiškos Putino apologetų šypsenėlės.

2018.02.22; 03:00

Savo įsikišimą į JAV prezidento rinkimus Rusija vertina kaip pasisekusį ir šiemet vyksiančius Kongreso rinkimus laiko proga surengti dar vieną ataką, antradienį įspėjo Jungtinių Valstijų vyriausiasis žvalgybų vadas.

Kalbėdamas Senato žvalgybos komitete, Nacionalinio saugumo direktorius Danielis Coatsas teigė, kad „reikia neabejoti“, jog savo mėginimą kištis į 2016-ųjų prezidento rinkimus Rusija laiko „pasisekusiu“.

Tuo metu 2018-ųjų rudenį įvyksiančius JAV Kongreso rinkimus Maskva vertina kaip dar vieną progą paveikti demokratinius procesus Jungtinėse Valstijose, pridūrė jis.

JAV žvalgybų agentūros jau kurį laiką tvirtina manančios, kad Rusija mėgino pakreipti 2016-ųjų rinkimų baigtį Donaldo Trumpo naudai. Tą, pasak žvalgybininkų, ji darė skleisdama propagandą socialiniuose tinkluose ir kibernetinės atakos metu pavogdama Demokratų partijos elektroninius laiškus. Pati Rusija tokius kaltinimus neigia.

Abi didžiosios JAV politinės partijos jau pradėjo rengtis lapkritį vyksiantiems Kongreso rinkimams.

Prezidento Respublikonų partija sieks išsaugoti savo turimą daugumą Atstovų rūmuose ir Senate, o demokratai, savo ruožtu, tikisi, kad rinkėjų nepasitenkinimas D. Trumpo valdžia padės pergalę švęsti jiems.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.14; 07:02

Vyriausiasis Rusijos propagandistas

Trečiadienį Strasbūre surengtoje diskusijoje europarlamentarai skambino pavojaus varpais dėl Rusijos propagandos įtakos ES ir jos šalims, taip pat ragino stiprinti ES strateginę komunikaciją, praneša EP Informacijos biuras Lietuvoje.

Kremliaus inspiruojami duomenų nutekinimai, netikros naujienos, klaidinamos informacijos kampanijos ir kibernetinės atakos prieš ES ir jos nares ypač sustiprėjo po karo Ukrainoje, pažymėjo europarlamentarai diskusijoje su ES saugumo sąjungos komisaru Julianu Kingu. Jie priminė Rusijos mėginimus kištis į „Brexit“ kampaniją, taip pat į neseniai vykusius rinkimus Prancūzijoje, Vokietijoje bei Ispanijoje.

EP nariai apgailestavo dėl ribotų ES pajėgumų atsakyti į „Sputnik“, RT ir kitų milijardinėmis sumomis remiamų Rusijos propagandos įrankių netikrų naujienų kampanijas. Mažai ES strateginės komunikacijos komandai, kurią sudaro 17 tarnautojų, trūksta personalo ir lėšų, pabrėžė daugelis kalbėtojų.

Europarlamentarai ragino ryžtingai kovoti su Rusijos propaganda didinant visuomenės raštingumą žiniasklaidos srityje, rengiant informacines kampanijas, skatinant žiniasklaidos nepriklausomumą ir kokybę, taip pat tiriamąją žurnalistiką. Jie siūlė patobulinti audiovizualinių paslaugų direktyvą ir užtikrinti, kad nacionaliniai reguliuotojai netoleruotų neapykantos kurstymo.

EP nariai taip pat akcentavo būtinybę didinti žiniasklaidos valdymo, taip pat politinių partijų ir kampanijų finansavimo skaidrumą. Savo ruožtu jie atkreipė dėmesį, kad socialiniai tinklai tampa vienu iš pagrindinių naujienų šaltinių, todėl ragino jiems taikyti žiniasklaidos reguliavimo taisykles.

Komisaras J. Kingas atkreipė dėmesį, kad net Rusijos karinė doktrina bei jos generolai pateisina netikrų duomenų ir destabilizuojančios propagandos naudojimą. Jis sveikino europarlamentarų siūlymus sustiprinti ES strateginės komunikacijos komandą ir pridūrė, kad pavasarį Europos Komisija planuoja pristatyti kovos su netikromis naujienomis strategiją.

„Net ir tie, kas nėra girdėję žymiosios nacių propagandos ministro J. Gebelso frazės, jog milijoną kartų pakartotas melas tampa tiesa, jos teisingumu gali įsitikinti pažiūrėję dabartinio Kremliaus režimo valdomas televizijas. Padėtis verčia susirūpinti. Net ir nukentėjusi nuo naftos kainų smukimo ir gerokai mažiau – nuo ES sankcijų, Rusija kasmet už dešimtis milijonų eurų išleidžia tūkstančius melagingų ir neapykantą kurstančių žinučių. Beje, Putino režimo įkaite tapusi Rusija nėra vienintelis tokios grėsmės šaltinis. Radikalių religinių judėjimų keliama informacinė grėsmė pastaruoju laikotarpiu sumažėjo, bet tai nereiškia, kad ji išnyko. Džiugina kol kas tik tiek, kad čia, ES institucijose, jau suvoktas priešiškos propagandos keliamas pavojus. Dar prieš porą metų apie tokias informacines grėsmes kalbėjo tik atskiros, pavienės valstybės narės. Esu įsitikinęs, kad stiprindami strateginę komunikaciją einame teisingu keliu. Kartu norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Europos atsparumą propagandai pradėti stiprinti turime nuo paties pagrindo – piliečių sąmoningumo didinimo“, – kalbėjo europarlamentaras Bronis Ropė (Žalieji).

Kitas Lietuvos išrinktas europarlamentaras Petras Auštrevičius (Liberalai ir demokratai) pabrėžė, kad „visame žemyne prasiskverbė masinė Kremliaus propagandos banga – nuo Vladivostoko iki Lisabonos“. Galiausiai, anot P. Auštrevičiaus, ji pasirodė kitoje Atlanto pusėje – ir Vašingtonas pasirodė esąs jai taip pat nepasiruošęs, kaip ir Londono, Paryžiaus, Madrido ar Barselonos politinė konjunktūra. „Aš ypač vertinu šiandieninių diskusijų dėl Rusijos pavadinimą. Taip, kalbame būtent apie Rusijos propagandą, kuria siekiama paveikti ES šalis, vadinasi – mus! ES atsakas į šį hibridinį karą nebus žiniasklaidos policija. Mūsų atsakas turi būti veiksminga ES žiniasklaidos politika, sukurta ginti liberalią Europos demokratiją, mūsų pagrindines vertybes ir gyvenimo būdą. Galiausiai, formuojant ES žiniasklaidos politiką, turime neapsiriboti tik rinkimų laikotarpiais, nes „Putino užsienio tarnyba“, „trolių fabrikai“ ir robotai dirba 24 valandas per parą“, pažymėjo P. Auštrevičius.

L. Andrikienė (Europos liaudies partija) teigė, kad „ES atsakas į Rusijos agresijos grėsmę iki šiol buvo silpnas, nes didelė mūsų politinio elito dalis, ypač Europos vakaruose, vis dar nepripažįsta šios grėsmės, su kuria susiduriame“. Anot jos, agresyvūs Kremliaus veiksmai yra precedento neturintys po Šaltojo karo: tai svetimų teritorijų okupacija ir aneksija panaudojant jėgą, nuolatiniai kitų valstybių sienų ir oro erdvės pažeidimai, precedento neturintis dezinformacijos naudojimas, priešiškas kišimasis į demokratinius rinkimus ir nuolatiniai kibernetiniai išpuoliai. „Faktas, kad kai JAV tyrinėja aiškiai priešišką prasiskverbimą į savo demokratijos tvirtovę, rinkimų procesą, tokie tyrimai Europoje niekur nebuvo pradėti, nors Rusijos įsikišimo atvejai Nyderlanduose, JK, Prancūzijoje, Vokietijoje yra akivaizdūs. Todėl privalome įvardinti Rusiją kaip pagrindinį priešiškos dezinformacijos šaltinį ir nedelsiant imtis praktinių veiksmų: pripažinti grėsmę, ištirti ir viešai demaskuoti priešišką Rusijos veiklą, padidinti STRATCOM pajėgumus iki reikiamo lygio ir skleisti supratimą už specialistų bendruomenės ribų“, – kalbėjo europarlamentarė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.18; 04:00

Vyriausiasis Rusijos propagandistas

Estijos Valstybės kanceliarija šiais metais padidins nuo 60 tūkstančių eurų iki 800 tūkstančių eurų, t. y. 13,3 karto, išlaidas Strateginės komunikacijos skyriui, kovojančiam su propaganda ir dezinformacijos platinimu.

Tai trečiadienį pranešė laikraštis „Postimees“.

„Prie jau dirbančių Valstybės kanceliarijoje dviejų specialistų prisijungs dar aštuoni strateginės komunikacijos ekspertai. Kiekvienas iš jų turės savo užduotis. Estija turi sudaryti jėgą, galinčią vykdyti stebėseną, pateikti kontrargumentas ir įveikti informacijos krizes. Strateginės komunikacijos skyriaus biudžetas sudarys 800 tūkstančių eurų bent jau artimiausius ketverius metus“, – sakoma pranešime.

Pasak „Postimees“, iki šiol Estija daugiausia stebėjo Rusijos žiniasklaidą, kitų šalių žiniasklaidos turinio nuolatinė analizė nebuvo atliekama. Vienas iš naujų uždavinių – išsamiau susipažinti su informacija apie Estiją, kurią pateikia užsienio žiniasklaidos kanalai ir socialiniai tinklai. Be to, planuojama suburti užsienio žurnalistus, kurie domisi Estija, ir sukurti jų kontaktinį tinklą.

Informacijos šaltinis – ELTA

208.01.11; 02:30

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Briuselyje neseniai 23-ų Europos Sąjungos užsienio reikalų ir gynybos ministrai pasirašė susitarimą pastoviai bendradarbiauti saugumo ir gynybos srityje (Permanent Structured Cooperation on security and defence, PESCO). Patys europiečiai tai laiko istoriniu žingsniu, kurį žengti rengtasi 17 metų. Iš Maskvos atsklido dantų griežimas…

Suremti pečius ir – koją kojon!

Europos Sąjungos valstybių kariuomenėse, bendrai paėmus, tarnauja apie 2 milijonus žmonių, jų išlaikymui kasmet skiriama maždaug 200 mlrd. eurų. Gynybos poreikiams visi kartu išleidžia daugiau negu Rusija (čia tam skiriama apie ketvirtadalį biudžeto išlaidų) ir pusę to, ką skiria JAV (15% biudžeto), tačiau pinigai išsisklaido po dideles ir mažas nacionalines kariuomenes ir bendros pridėtinės vertės būna nedaug.

Daugelyje šalių ginkluotųjų pajėgų vadai skundžiasi lėšų stygiumi, todėl tinkamai nepasirengę vykdyti vis sudėtingesnius uždavinius: išskyrus Prancūzų svetimšalių legioną, daugelis padalinių nusileidžia amerikiečiams ir britams, turintiems kovinių veiksmų įvairiuose pasaulio vietose patirtį.

28 gynybos ministerijos, 28 štabai, skirtingi ryšiai, nevienoda ginklų pirkimo ir aprūpinimo tvarka ir panašiai. Prireikus imtis bendrų veiksmų, paskutinį žodį turi tarti 29-as štabas, tačiau ir šis ne vienas sprendžia. Antai kilus reikalui pasiųsti karius į Centrinės Afrikos Respubliką, prireikė, ilgai Briuselyje vilkinus, kreiptis į trečiąsias šalis (Gruziją) tam, kad būtų sutelkta tiek, kiek būtina karių… Iki šiol kiekviena šalis nustato savo gynybos politiką ir derina ją su NATO, o ne su Briuseliu.

Europoje netrūksta pajėgių ginklų gamintojų, tačiau esama ir nemažos jų priklausomybės nuo bendradarbiavimo su tolimesniais partneriais; daug ginkluotės perkama iš JAV (amerikiečių dalis Europos rinkoje –18%). Patys europiečiai daug ginklų parduoda kitų pasaulio dalių pirkėjams (Vokietijos dalis pasauliniame ginklų eksporte sudaro 11%, JAV – 30%, Rusijos Federacijos – 23%). Kai kurios šalys iš viso neturi karinės pramonės.

PESCO turėtų padaryti galą šioms ir dar daugeliui kitų negerovių. Pirmiausia tikimasi drausmingo ir darnaus nacionalinių kariuomenių bendradarbiavimo ištikus krizėms, vykdant bendras operacijas, mokymuose ir pratybose. PESCO taip pat atveria galimybę, kaip pasakė Europos Komisijos vyriausioji užsienio reikalų įgaliotinė Frederika Mogerini, kartu investuoti, kartu tirti, kartu gaminti. Turima galvoje naujų ginklų, transporto priemonių, įrangos technologijų kūrimas ir gamyba, jų pirkimas. Aišku, sukurti, gaminti ir naudoti 23-se šalyse vieno tipo šarvuočius ar sunkvežimius būtų nepalyginti pigiau nei pavieniui išradinėti nacionalinius modelius (pavyzdžiui, dabar ES gyvuoja beveik 40 šarvuotų mašinų tipų, apie 20 tipų lėktuvų). Kiekvienas kovinis lėktuvas kainuos pigiau, gaminant jų iškart 50, o ne penkis. Ir panašiai.

Esama labai sektino lėktuvų gamintojų kooperavimosi pavyzdžio:  pagal programą „Ateities kovinės aviacijos sistema“ (Future Combat Air System, FCAS) koncernas „Airbus“ ėmėsi naujo naikintuvo kūrimo, projekte dalyvauja Vokietija ir Ispanija, žada prisidėti Prancūzija, kai kurios kitos šalys. Tuo tarpu tankų gamintojai, laivų statytojai dar pluša pavieniui… Darbo pasidalijimas, specializacija ginklų pramonėje leistų, skaičiuojama, sutaupyti per metus apie 100 mlrd. eurų.

Vasaros pradžioje Europos Komisija pranešė apie Europos gynybos fondo sudarymo planą. Jis skirtas karinių technologijų kūrimui ir pirkimui finansuoti. Lėšos bus padalytos į dvi kategorijas: išlaidos mokslo tyrimams ir išlaidos technologijų kūrimui ir pirkimui. Iki 2019 metų gynybos technologijų tyrimams bus išleista 90 mln. eurų. Nuo 2020 metų planuojama leisti po 500 mln. kasmet. Ginkluotės ir gynybos technologijų pirkimui 2019 ir 2020 metais bus išleista – 500 mln. Po 2020 metų kasmet numatoma išlaidas didinti iki 5 milijardų.

Europos Sąjungos Taryba pritarė Europos Komisijos pasiūlymui supaprastinti kariuomenės persikėlimą tarp valstybių-narių (ne visiška judėjimo laisvė, o kai kurių kliūčių: ir fizinių, ir įstatymų leidybos, reguliavimo pašalinimas). Beje, apie tai pareiškė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ES vadovų susitikimo Prahoje išvakarėse. Pastaraisiais metais tiesiant kelius jau nežiūrėta jų tikimo karinei technikai. Perkelti techniką iš vienos ES valstybės į kitą trunka pernelyg ilgai. Antai praėjusiais metais vykusių pratybų „Anakonda 16” metu kovinė technika iš Vokietijos į Lenkiją nusigavo tik per 7 dienas…

Dalyvavimas PESCO erdvėje yra savanoriškas. Atsisakė dalyvauti Danija, dar svarsto Airija, Malta ir Portugalija. PESCO numatomas ir valstybių, neįeinančių į Europos Sąjungą, dalyvavimas: jeigu pasiūlys gerą pridėtinę vertę žadantį projektą. Kelią PESCO įgyvendinimui turėtų atsiverti ES Tarybos posėdyje gruodžio 11-ąją.

Hitleriui nepavyko ir Vakarams – neišdegs!

2017-ųjų pavasarį ES užsienio reikalų ministrai patvirtino sprendimą įkurti Europos Sąjungos nekovinių misijų karinio planavimo ir valdymo centrą. Tai – ne žingsnis Europos kariuomenės link, – perspėjo ES vyriausioji užsienio reikalų įgaliotinė Federika Mogerini. – Aš žinau, tokios kalbos sklando pastaruoju metu. Visiems žinoma, jog ES vykdo karių ir policijos pareigūnų mokymo misijas Somalyje, Malyje ir Centrinės Afrikos Respublikoje. Pavyzdžiui, Malyje veikia 22-ų ES valstybių pasiuntiniai ir jų darbas – anaiptol ne malonus pasivaikščiojimas. 2016-ųjų pavasarį ten užpuolikai apšaudė misijos štabą, kuriame tarnavo ir karininkas iš Lietuvos, europiečiai kariai ir civiliai tada nenukentėjo…

Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo“

Rusijos federalinė naujienų agentūra „Rosbalt“ pateikė šiuos pareigūnės žodžius ir tai, ką visi girdėjo: nauja žinyba padės darniau ir saugiau tęsti šias misijas ir vykdyti naujas misijas. O antraštę užrioglino štai kokią: „Apie vieningą kariuomenę galvojančioje ES atsirado Karinio planavimo ir valdymo centras“ (В задумавшемся о единой армии ЕС появился Центр военного планирования и управления).

Dėl Briuselyje pasirašyto susitarimo, tai internetinis rusiškas internetinis leidinys „Vojenoje obozrenije“ (neaišku, kas leidžia šią karinių reikalų apžvalgą, tačiau daug pasako kad ir tokia antraštė: „Rusai visose srityse pirmauja!“, paskelbė tekstą, atpasakojantį parašyta amerikiečių „The New York Times“ ir vokiečių „Tagesspiegel“.

Pirmajame rašoma, jog Europoje juntamas nerimas dėl padidėjusio Rusijos agresyvumo po Krymo aneksijos, be to, tvyro islamiškųjų teroristų atakų grėsmė; Europos vadovai nusiskundžia JAV prezidento Donaldo Trampo nemeile NATO nariams ir suprato, kad reikia pasikliauti tik savo jėgomis etc. Antrajame dėstoma: Baltijos šalys ypač nerimauja dėl Rusijos grėsmės, o Pietų Europai pirmiausia rūpi stabilumas Šiaurės Afrikoje; Briuselyje pasirašytame dokumente prisiekinėjama ištikimybė NATO etc. 

Niekuo neįsidėmėtina spaudos apžvalga, tačiau ko verta viršum Rusijos prezidento Vladimiro Putino su žiūronais rankose nuotraukos antraštė, kurios, sakykime, iš pradžių galėjome nepastebėti: „Projektas „ZZ“. Naujoji Europos kariuomenė: rusai nepralauš!“ (Проект «ЗЗ». Новая европейская армия: русские не пройдут!). Ką turėtų reikšti tas „ЗЗ” – negi “Запад западло“ (gal prie „Vakarų“ prikergtas žodis iš kalinių leksikos: negarbingas elgesys, gėdingas?). O jau teksto įvadas: Šią savaitę ES nariai pasirašė įdomų susitarimą: popieriuje patvirtino suvienytąsias Europos valstybes pastoviai bendradarbiausiant gynybos srityje. Kalbama apie sukūrimą Europos vieningos kariuomenės, kuri, be kita ko, turės ginti ir nuo „rusų grėsmės“. Drebėk, Maskva!

Atsiliepė ir internetinė svetainė, priklausanti Rusijos TV kanalui Царьград” (Konstantinopolio vardas senąja rusų kalba). Ši televizija prisistato rusų stačiatikiškos daugumos balsu, tačiau laikoma ir Kremliaus ruporu; stebėtojų tarybai vadovauja iš Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos į atsargą išleistas generolas leitenantas. Tekste, pavadintame Europos bendra kariuomenė pasirengusi stoti prieš Rusiją” (Общеевропейская армия готова противостоять России) sakoma, jog kai kurie ekspertai Briuselyje pasirašytą susitarimą pavadino žingsniu kelyje į Europos jungtinės kariuomenės sukūrimą ir „kariniu Šengenu“. Autoriaus nuomone, nieko iš to neišeis. Europos šalys net apie menkiausią išsilaisvinimą iš totalinės Vašingtono kontrolės tegali svajoti – JAV nepaleis Europos. Juo labiau kad ir patys europiečiai nenorės atsisakyti nuo amerikiečių karinių bazių, priešraketinės gynybos sistemų, branduolinio ginklo Senajame Žemyne – taigi apie PESCO savarankiškumą nėra ko nė kalbėti.

Palyginti ramiai teksto tėkmei srovenant prie pabaigos autorius įgelia: apskritai, labai naudinga „siurbti lėšas“ iš kai kurių valstybių vis kartojant apie tariamą Rusijos grėsmę ir būtinybę ginti „europines vertybes“. Ir galiausiai – isteriškas priminimas ketinančius tokiu būdu stoti prie Rusiją europinius valdininkus ir komisarus, matyti, nepasimokius iš istorijos: Kadaise „suvienytosios Europos armijos“, suburtos Napoleono ir Hitlerio, jau mėgino „vykdyti karines operacijas“ ir „įgyvendinti bendrus projektus“ mūsų šalies teritorijoje. Baigėsi tuo, kad rusai nužygiavo iki Paryžiaus ir Berlyno. Iškilus reikalui, rasis atsakymas ir į naujos „suvienytosios Europos karinį Šengeną“, ir į NATO bloką kartu paėmus. Taškas.

Rusijos skaitytojui telieka sugniaužti kumštį: Tai bjaurybės! Bet neišdegė ir neišdegs! Kaip tik toks yra vienas iš Kremliaus propagandinės mašinos platinamų, kaip dabar sakoma, politinių naratyvų: Rusijos niekas nepaklupdys, Hitleris nudegė nagus – ir Vakarams nepavyks!

Amerika pasikliaukime, bet ir patys nežiopsokime

Gegužės pabaigoje Briuselyje naujų NATO būstinės rūmų iškilmingame atidaryme dalyvavo JAV prezidentas Donaldas Trampas. Savo kalboje paragino Aljanso valstybių vadovus skirti gynybai bent 2% nuo bendrojo vidaus produkto (JAV atiduoda 3,61%, Rusija – 3,5%, o ES valstybės –1,63%, iš 28-ių ES šalių narių tik penkios įvykdė šią absoliučiai minimalią normą). To nedarančios valstybės, kaip rūstokai pasakė, elgiasi nesąžiningai JAV mokesčių mokėtojų atžvilgiu. Susitikime su Vokietijos kanclere Angela Merkel priminė Europą turint mokėti už amerikiečių kareivių buvimą Europoje. Vokiečiai gynybai skyrė tik 1,2% BVP ir Berlynui teko teisintis, jog Vokietija daug lėšų skiria atsiliekančioms šalims, o tai irgi prisideda prie saugumo stiprinimo.

Ši kritika ir tai, kad JAV prezidentas viešai nepatvirtino palaikąs Šiaurės Atlanto sutarties 5-ame straipsnyje skelbiamą NATO priklausančių valstybių įsipareigojimą ginti viena kitą, politikos apžvalgininkus paskatino spėti, ar tik vėsiu dušu aplieta Europa nesiryš tolti nuo JAV. O to esą tik ir laukianti Maskva. „Aftenposten“ parašė: Putinui naudinga viskas, kas didina nesantaiką tarp JAV ir jų sąjungininkų.„Foreign Policy“ Trampo viešnagę Senajame Žemyne pavadino tikru Putino laimėjimu. Tačiau apžvalgininkai, regis, paskubėjo su išvadomis.

Kongreso senatas rugsėjo viduryje priėmė šalies gynybos ministerijos veiklos finansavimo 2018 finansiniais metais projektą, pagal kurį jai skyrė 700 mlrd. dolerių. 4,6 mlrd. dolerių leista panaudoti JAV karinės galios Europos didinimui – kad sąjungininkai būtų tikri dėl NATO. Iš šių pinigų $100 mln. gali būti išleista Baltijos šalių gynybai stiprinti, $350 mln. – Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms paremti.

Briuselyje pasirašant susitarimą dalyvavo NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas ir nė menkiausias šešėlis netemdė jo veido. Jokių akibrokštų ir nesitikėjo. Federikos Mogerini dar prieš metus Liuksemburge Europos Sąjungos Užsienio reikalų tarybai pateiktame dokumente dėl naujosios ES tarptautinės ir saugumo politikos strategijos (EU Global Strategyon Foreign and Security Policy) iš tiesų kalbama ES sieksiant strateginės autonomijos, tačiau nė žodeliu neužsimenama apie vieningą ar kitokią Europos kariuomenę. Pati Mogerini kur kalbėdama nepaliaudama kartojo naująją strategiją ne atstosiant, o papildysiant NATO veikimą.

Ir pats generalinis sekretorius dar anais metais ne kartą kalbėjo palaikąs pastangas stiprinti ES narių bendradarbiavimą gynybos srityje, nes stipri europinė gynyba ir stiprus NATO ne supriešina, o papildo vienas kitą. Anot jo, reikia stiprinti ir europinę gynybą, ir transatlantinį bendradarbiavimą. NATO valstybių vadovai susitikime 2016-ųjų vasarą Varšuvoje pasirašė deklaraciją stiprinti ES ir NATO bendradarbiavimą Krymą aneksavusios Rusijos keliamos grėsmės ir kitų pavojų akivaizdoje.

Amerikiečių kariai Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš tiesų: Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris 2015-ųjų pavasarį vokiečių leidiniui laikraščiui „Welt am Sonntag“ pasakė, kad ES kariuomenės sukūrimas padėtų mums formuoti bendrą užsienio ir saugumo politiką ir Europa galėtų prisiimti pasaulinę atsakomybę ir kad bendros Europos kariuomenės sukūrimas būtų aiškus signalas Rusijai mus esant rimtai nusiteikusius ginti savo europines vertybes. Praėjus daugiau kaip metams, jis kalbėjo apie siekį kada nors sukurti Europos kariuomenę tam, kad galėtume atlikti  savo vaidmenį pasaulyje.

Rudenį Junkeris, skaitydamas Europos Parlamente pranešimą apie Sąjungos padėtį 2016 metais „Kurkime geresnę Europą – Europą, kuri apsaugo, suteikia galių ir gina”, pripažino Europos rodomos švelniosios galios nepakankant (mūsų kaimynystė tampa vis pavojingesnė) ir paragino imtis griežtesnių priemonių gynybos politikoje: Europa nebegali sau leisti remtis kitų karine galia. Būtini bendras štabas civilinėms ir karinėms misijos vadovauti, Europos gynybos fondas moksliniams tyrimams skatinti bei naujoms technologijoms kurti ir apskritai – pastovus struktūrinis bendradarbiavimas gynybos ištekliams telkti (šie dalykai, kaip matome, ir įgyvendinami). O apie bendrą ar kaip kitaip pavadintą Europos kariuomenę neprasitarė.

Reikia manyti, jeigu ir Europos kariuomenė ir ims rastis, tai bus kada nors. Visiems aišku, kad JAV ir NATO įtakos Europoje silpnėjimas būtų naudingas Rusijai. Tačiau Maskva to nesulaukė. Kremliaus propagandai teliko mulkinti piliečius: Europa šiaušiasi prieš Maskvą, kuria, žiūrėkite, savo kariuomenę, tačiau Rusijos niekas neparklupdė ir neparklupdys. Dar vienas naratyvas: Rusija – galinga valstybė, jos pašaukimas – padaryti galą JAV diktatui. O kas prikėlė Rusiją ir padarė ją tokią galingą? Yra Putinas – yra Rusija. Nebus Putino – nebus Rusijos.

O Europos kariuomenė? DW apžvalgininkas Berndas Rigertas perspėjo nesistengti naujoje ES saugumo ir gynybos strategijoje įžvelgti  vieningos ir integruotos Europos armijos apybraižų: Ji žinoma, turėtų prasmę, tačiau dėl įvairių politinių priežasčių tai yra neįgyvendinama. Tas pats Žanas Klodas Junkeris tada, 2016-ųjų rudenį, ragindamas Europos gynybinę sąjungą plėtoti iki pat Europos kariuomenės sukūrimo, tepridūrė: Tai – ateities muzika, ir ji jau skamba, tik daugelis europiečių kol kas jos negirdi.

Beje, pastaroji „Eurobarometro“ apklausa parodė, jog galimam ES kariuomenės sukūrimui pritartų 68%. Lietuvos piliečių. Kiek mažiau pritariančiųjų gyvena Latvijoje, Estijoje –  56%; ES vidurkis – 53%.

2017.11.30; 07:33

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.

Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į neseniai pradėtą platinti tekstą „Europa, kuria galime tikėti“. Paryžiaus pareiškimu pavadinto laiško autoriai – keliolika Europos intelektualų, viešai prieštaraujančių dabartinėms Briuselio ir Strasbūro nuostatoms, girdi, Europai Sąjungai nereikalingos tautos – užteks vienui vienos europiečio pilietybės.

Paryžiaus laiškas

Kreipimosi autoriai Phillipe Bénéton, Rémi Brague, Chantal Delsol, Roman Joch, Lánczi András, Ryszard Legutko, Roger Scruton, Robert Spaemann, Bart Jan Spruyt ir Matthias Storme tvirtina priešingai, nei dabartiniai ES vadai, – tautų margumynas Europai ne tik reikalingas, bet ir gyvybiškai būtinas. Bandymai lipdyti vieningą europiečių naciją – beviltiški. Noras kurti vieningą europietį – net pavojingas.

Ši globalistų užgaida, užuot mus vienijusi, kuria priešpriešą ir nepasitikėjimą. Atvirai kalbant, skaldo pačią Europą. Galimi net neramumai, karai. Nes tautos nenori asimiliuotis – atsisakyti savojo veido vardan mistinės europiečio tapatybės. Tik trumparegiai primityvai įsitikinę, kad jiems, tegul ir turintiems milžiniškus finansinius resursus, pavyks iš tokios Europos tautų gausybės sulipdyti vieningą europietį. 

Europos namai. Slaptai.lt nuotr.

Be kita ko, ilgokame pareiškime teisingai pabrėžiama, kad viršenybės teisė Europoje priklauso ne visoms, o tik vadinamosioms vietinėms, nuo seno Europoje gyvenančioms tautoms.

Į Europą atvykusieji iš azijų ir afrikų tegul gyvena Berlyne, Varšuvoje ar Taline, tačiau jie be atsikalbinėjimų privalo taikytis prie senbūvių nustatytų taisyklių.

Jei atvykusiems vis tik nepatinka vietinė tvarka, tegul grįžta atgal, iš kur atplaukė, atėjo bei atskrido. Vaizdžiai tariant, nepatinka krikščioniškas kryžius, nešdinkis gyventi ten, kur jo nėra.

Štai taip aš suprantu šį tekstą. Štai kodėl Paryžiaus laiškas, mano supratimu, vertas pagarbos. Jis kviečia tautas prabusti: ne viskas, ką sako Briuselio biurokratai, yra tiesa ir gėris. Labai gerai, kad Europos tautos vis dažniau drįsta pareikšti, kada, pavyzdžiui, Europos Komisijos prezidentas Žanas Klodas Junkeris yra neteisus.

Lietuviai bunda lėtai, vangiai

Jei bunda prancūzai, belgai, vokiečiai, vengrai, ar galima tvirtinti, kad bunda ir lietuviai?

Ir taip, ir ne. Mes vis dar per dažnai elgiamės tik kaip lietuviškai kalbantys žmonės. Jau vien aplinkybė, kad šis intelektualų raginimas Lietuvos politikų ir žiniasklaidos liko beveik nepastebėtas, byloja apie lietuviškąją apatiją, abejingumą, o gal ir nuovargį.

Ar tikrai norime išlikt lietuviais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pavyzdžiui, kai paaiškėjo, jog į Lietuvą atkeliavęs vienas žemas kainas žadėjęs prekybos centras reklamuojasi į pagalbą pasitelkdamas retušuotas bažnyčias (virš lietuviškų bažnyčių esančius kryžius pašalindavo, tikėdamasis tokiu būdu pritraukti kuo daugiau pirkėjų?), privalėjome liautis į jį vaikščioję. Tai turėjome padaryti be jokių raginimų, kvietimų. Tiesiog užmiršti kelią į šį prekybos centrą privalėjome vedini vidinių nusiteikimų. Visi be išimties. Net ir tada, jei prekybos centras būtų skelbęs milžiniškas nuolaidas, privalėjome nesusigundyti pigiais blizgučiais. Tegul pirmiausia prekybos centro savininkai atvažiuoja į Lietuvą ir mūsų visų viešai atsiprašo. Bet taip nepasielgėme. Taigi buvome tik lietuviškai kalbanti minia, vardan pigesnio duodos kepalo pasiryžę susitaikyti su bet kokiu akibrokštu.

O masiškai atsiribodami nuo neva sąžininga rašytoja prisistatančios Rūtos Vanagaitės pareiškimų apie legendinį Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską – Vanagą, esą šis palūžo, tapo KGB agentu ir, svarbiausia, labai nusikaltęs žydams, – elgiamės taip, kaip privalu reaguoti savigarbos nepraradusiai, savo istoriją branginančiai tauta.

Tiesa, Tomas Venclova tvirtina, jog „R. Vanagaitės pjudymas jam labai primena sovietinius laikus“ (lrytas.lt portalas). Nejaugi jis nemato, kad partizanų niekintojai ir šmeižikai šį kartą peržengė visas „raudonąsias linijas“? Reikia tik džiaugtis, kad savo panieką vanagaitėms ir jos išrinktiesiems suskubo pareikšti visa susipratusi Lietuva. O gal susipratusiems lietuviams, kurie neabejingi Lietuvos likimui, derėtų užkimšti burnas? Kaip sovietmečiu?

Mano supratimu, R. Vanagaitės atvejis būtent tas, kada masiškumas – labai gražus reiškinys. Tai primena šimtatūkstantinius Sąjūdžio mitingus Vingio parke ar nuo Vilniaus iki Talino nusidriekusį Baltijos kelią. Ir nereikia baimintis, ką apie mus po to pamanys Kremlius. Bet kokiu atveju Vladimiro Putino šunauja istoriją traktuos pagal savąjį imperialistinį kurpalių.

Prieš Lietuvą nukreipto informacinio karo priešakyje

Juolab kad Lietuvos Kariuomenės analitikė, Strateginės komunikacijos departamento analitikė Auksė Ūsienė, duodama interviu LRT laidai „Savaitė“, pareiškė, kad „R. Vanagaitė stovi prieš Lietuvą nukreipto informacinio karo priešakyje“, „kad Rusija turi agentų ne tik tarp pačių rusų“. Juolab kad Seimo narys istorikas  Arvydas Anušauskas savo Facebook paskyroje viešai išdėstė versiją, jog žiauriai NKVD – KGB kalėjime nukankintą partizanų vadą apšaukti „KGB agentu ir išdaviku“ Vyzentalio centro vadovo Efraimo Zurofo mylimoji galėjo perskaičiusi Lietuvą okupavusioms jėgoms atstovavusio žydo Nachmano Dušanskio užrašus. Tik susimąstykime – į principingas rašytojas pretenduojanti R. Vanagaitė remiasi baisiausio Lietuvos priešo sukurptais užrašais !

Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir dar viena iškalbinga pastaba. Politologas Vytautas Sinica, džiaugdamasis, jog Lietuvos istorijos menkintojams nūnai duodamas deramas atkirtis, vis tik mano, kad šiandieninė reakcija nedovanotinai pavėluota. Jis mano, kad pasišlykštėjimas Lietuvos istoriją iškraipančiais asmenimis turėjo kilti žymiai anksčiau – kai buvo pradėti juodinti 1941-ųjų Birželio sukilimo didvyriai, kai R. Vanagaitė sukurpė „Mūsiškiais“ pavadintą rašliavą.

Negaliu pamiršti ir dar vieno bjauraus nesusipratimo. Garsus Lietuvos dizaineris Juozas Statkevičius, duodamas interviu, iškeikė Lietuvą, esą ši – niekam tikusi valstybė. Šiandieninę Lietuvą ne tik galima, bet ir reikia kritikuoti. Kad ir dėl milžiniškos socialinės atskirties, dėl milžiniškos emigracijos, dėl neištirtų korupcijos bylų. Bet toks interviu būtent Rusijos propagandiniam portalui „Sputnik“, – jau mirtina klaida.

Po dizainerio draugystės su akivaizdžiausiu Lietuvos priešu reikėtų susimąstyti, ar verta svečiuotis jo madų parodose. Jei netinkamai pasielgei, tai turėk drąsos atsiprašyti. Bet ar dizainerio paaiškinimai priminė nuoširdų atsiprašymą?

Informacijos šaltinis – Čikagoje leidžiamas JAV lietuvių laikraštis www.Draugas.org

2017.11.02; 03:14

Rusijos propagandinių pranešimų internetinėje erdvėje – gausu. Slaptai.lt nuotr.

Pseudo diskusijos apie rusiškų televizijos kanalų „šėlsmą“ Lietuvoje bei poreikį jų prieinamumą riboti vis dėlto negarbingos, nes už susirūpinimo imitavimo slypi banalus vietinių siekis uždirbti bet kuria kaina. O kaip reikalai atrodo ne mūsų tėvynėje?

Rusijos federacijos tarybos valstybės suverenumo gynimo komitetas neseniai pasiūlė apriboti penkių JAV informacijos priemonių veiklą Rusijoje, tarp kurių – radijo stotys „Amerikos balsas“, „Svoboda“ bei naujienų agentūra CNN. Pasak Komisijos, šiai užsienio finansuojamai žiniasklaidai taikytinos tos pačios ribojimo priemonės, kokios Amerikoje gresia Kremliaus finansuojamai televizijai „Russia Today“ (RT).

Rugsėjį Amerikos teisingumo ministerija pareikalavo RT užsiregistruoti užsienio valstybės agentu, tiesa, apie reikalavimą kol kas žinoma tik iš rusiško kanalo atstovų.

Informacija apie šiuos tikrus ar tariamus ketinimus turi priešistorę. Iki šių metų pradžios RT be ypatingų problemų užėmė kuklią nišą JAV informaciniame lauke, tačiau sausį, likus dviems savaitėms iki prezidento Donaldo Trumpo įsikraustymo į Baltuosius Rūmus, Amerikos žvalgybos pateiktoje ataskaitoje RT skirta reikšminga vieta kaip Kremliaus propagandiniam instrumentui. Spalio pradžioje akylesni vašingtoniečiai kai kuriose autobusų stotelėse galėjo skaityti reklamos skelbimus „Centrinė žvalgybos vasldyba“ (CŽV) vadina mus propagandos mašina, sužinok, kaip mes vadiname CŽV“, „Įstrigai automobilių kamštyje, pralaimėjai rinkimus? Versk kaltę ant mūsų!“ ir taip toliau. Tokia išsityčiojančia reklama RT atsakė į JAV žvalgybos, kai kurių įstatymų leidėjų,  politikos komentatorių kritiką savo atžvilgiu.

„Aktą dėl  registracijos užsienio valstybės agentais“ JAV kongresas priėmė 1938 metais, siekdamas paviešinti nacistinės Vokietijos naudai už jos pinigus Amerikoje dirbusius propagandistus. Iškart po nacių atėjimo į valdžą Vokietijoje amerikiečiai ėmė pastebėti pronaciškų nuotaikų augimą, Adolfo Hitlerio režimui simpatizuojančios organizacijos JAV dygo kaip grybai po lietaus, spaudoje 1933-ųjų vasarą ėmė rodytis straipsniai apie pronacišką propagandinį tinklą, valdomą iš Vokietijos generalinio konsulato Niujorke ir finansuojamą Vokietijos kompanijų amerikietiškų filialų. Žiniasklaida nurodė vieną sėkmingiausių „pijaro“ kompanijų „Carl Byoirand Associates“, kuri su Vokietijos valstybiniu turizmo biuru sudarė 72 tūkstančių dolerių vertės sutartį šios šalies įvaizdžiui gerinti Amerikoje.

1934 metais plačiai nuskambėjo vadinamojo „kokteilių pučo“ skandalas, kai jūrų pėstininkų atsargos generolas Smedley Butleris paskelbė, jog jam buvo pasiūlyta vadovauti kariniam perversmui, kad JAV būtų įvestas pronacistinis režimas. Nors ilgainiui paaiškėjo, kad generolas tapo kokteilių vakarėlio „išdaigos“ auka, Kongreso tam reikalui aiškintis sukurtas specialus komitetas nutarė užsiimti nacistine propaganda.

Kongresas negalėjo jos uždrausti, nes JAV konstitucijos Pirmoji pataisa garantuoja žodžio laisvę visiems, tačiau galėjo padaryti, kad publika nepainiotų propagandos su objektyvia žurnalistika. Taip 1938 metų rugsėjį įsigaliojo „Aktas dėl  registracijos užsienio valstybės agentais“ (FARA), per Antrąjį pasaulinį karą dėl jo pažeidimų JAV iškeltos 23 baudžiamosios bylos. 1966 metais „Aktas“ papildytas pataisomis, atsakomybę nuo propagandos perkeliančioms lobistinei veiklai, nuo tada su FARA sietinus baudžiamjo persekiojimo atvejus galima suskaičiuoti ant pirštų. Ir štai dabar  RT.

2005 metais įsteigta, Rusijos įvaizdį Amerikoje iš pradžių pašaukta gerinti „Russia Today“ po trejų metų suprato, jog žinios iš Rusijos neveikia JAV informacijos rinkoje, todėl nutarė iš esmės pakeisti kryptį ir koncentruotis ties siužetais, kuriuos pagrindinė Amerikos žiniasklaida ignoruoja ar nušviečia prabėgomis. Kanalas pavadinimą „Russia Today“ sutraukė iki abreviatūros RT ir veiklos devizu pasirinko šūkį „Question more“, kurį galima versti kaip „Užduok daugiau klausimų“. Vašingtono kompanijos „RT TV America“ ir „RT TV Studios“ gamino RT turinį ir buvo oficialios jos darbuotojų darbdavėmis, bet sąskaitas apmokėti siųsdavo į Maskvą. Tiesa, po kelių metų sėkmingo darbo RT savininką prodiuserį Aleksejų Jazlovskį Amerikos mokesčių prievaizdai pagavo vengiant mokėti mokesčius, ir rusams teko kompaniją „performatuoti“.

Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone

„Susitvarkiusi“ RT Išplėtė etatų skaičių, priėmė į darbą ką tik studijas baigusius jaunus žurnalistus, šie rengė siužetus, kurie vargu ar galėjo pasirodyti kituose JAV televizijos kanaluose – pavyzdžiui, pateikdami alternatyvias konspirologines versijas apie Rugsėjo 11-osios teroro aktus arba „al Qaedos“ lyderio Osamos ben Ladeno likvidavimą.

RT suteikdavo tribūną marginaliniams veikėjams, pavyzdžiui, sąmokslo teorija grįstą Rugsėjo 11-osios aiškinimą propaguojančiam Teksaso radijo vedėjui Alexui Jonesui, kuris iškart po Rusijos įsiveržimo į Gruziją 2008 metais invaziją teisino tuo, kad ją esą išprovokavo NATO ir Izraelio veiksmai Kaukaze.

Daugybėje siužetų piršta versija, jog Malaizijos keleivinį lainerį su daugiau kaip 200 keleivių numušė ukrainiečių nakintuvas, taikęsis į V.Putino lėktuvą, nors Nyderlandų valdžios ataskaitoje įrodyta, kad lėktuvas numuštas iš separatistų kontroliuojamos teritorijos Ukrainos rytuose.

Pastoviai akcentuodama skurdo, rasinės neteisybės, kitas panašias temas, RT randa amerikiečių, kurie pasirengę kaltinti tėvynę visomis įmanomomis nuodėmėmis, ir taip bando nukreipti vietos publikos dėmesį nuo tikrų Kremliaus intencijų tarptautinėje politikoje – kurstyti konfliktus Vakaruose ir pagal galimybes palaikyti visuomeninę įtampą JAV. Amerika rodoma kaip nuolatinėje krizėje esanti valstybė. Iš pradžių niekas į tai nekreipė ypatingo dėmesio, nors, pasak konservatyvaus aktyvisto Cliffo Kinsideo, jis ir jo bendražygiai dar 2011 metais oficialiu kreipimusi mėgino atkreipti Teisingumo ministerijos dėmesį į propagandinį RT veiklos pobūdį. Kol pernkyščiuose prezidento rinkimuose kanalo veikla ėmė įgyti Maskvos koordinuotos visaapimančios operacijos mastus.

Pasak RT klausimui skirto Vašingtono fondo „Atlantic Council“ pranešimą redagavusios Brookingo instituto bendradarbės Alinos Poliakovos, RT nėra nepriklausoma žiniasklaidos priemonė vakarietiška to žodžio prasme, tyrėja primena Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, pastebėjusį, kad jei esi finansuojamas vyriausybės, negali neatsipindėti jos oficialios pozicijos. RT niekada nekritikuoja Kremliaus, nors daugelis Rusijos valdžios sprendimų užsienio ir vidaus politikoje, kalbant nuosaikiai, kelia abejonių, ir tai principinga. Tarkime, irgi valstybės remiama BBC yra labai kritiška britų vyriausybės atžvilgiu. Protestuodami prieš prokremlišką, antivakarietišką politiką, keli JAV žurnalistai nutraukė ryšius su rusų kanalu, pavyzdžiui, laidų vedėja Liza Wahl pareiškė atsistatydinanti tiesioginiame eteryje.

Rusijos opozicijos lyderis Borisas Nemcovas (kairėje) – viešnagės Vilniuje metu. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmo ir kol kas vienintelio iš V.Putino Rusijos išprašyto Amerikos žurnalisto Davido Sattero vertinimu, kad tenka knebinėtis su RT klausimu, kaltas JAV žiniasklaidos paviršutiniškumas – jei amerikiečiai daugiau žinotų apie Rusiją iš savo sspaudos, nebūtų pagundos ir reikalo žiūrėti rusų kanalo. CNN prezidento D.Trumpo sūnaus susitikimą su rusų advokate aptaria 35 minutes, o rusų opozicionieriaus Boriso Nemcovo nužudymo priežastims nagrinėti teranda minutę. Amerikos žiniasklaidai nerūpi Rusijos visuomenės bei politikos analizė. Pasak publicisto, RT yra pakankamai profesionalus dezinformacijos skleidimo šaltinis žmonėms, kurie linkę tikėti neįtikėtiniausiais dalykais. Tai pavojinga, nes socialinė įtampa Amerikoje dabar gana aukšta.

Tiesa, nemažai komentatorių nelinkę pervertinti RT vaidmens Amerikos viešajame gyvenime. Kiek šis kanalas populiarus ir įtakingas, labai priklauso nuo to, kieno užsakymu formuluojamas klausimas. Pasak RT užsakymu kompanijos IPSOS 2015-aisiais atliktos apklausos, savaitinę kanalo auditoriją Amerikoje sudaro apie 8 milijonus žmonių. „Nielsen“ reitinguose, kurių pagrindu kanalai formuoja savo reklamos įkainius, RT nėra visai. Kanalo nėra ir 94 populiariausių televizijų sąraše, nors žemiausią vietą užėmęs kanalas disponuoja mažiau nei proc. JAV auditorijos. RT gana plačiai pasiekiamas amerikiečių namuose kabeliniais tinklais, tačiau televizija moka už šią teisę, kai JAV kabelinės kompanijos pačios susimoka televizijoms už galimybę rodyti jų produkciją.

RT kritikai populiarumo klausimo nelaiko svarbiausiu ir akcentuoja principą. Jų teigimu, „Aktą dėl registracijos užsienio valstybės agentais“ priėmę įstatymų leidėjai jo netaikė nepriklausomai užsienio žiniasklaidai. Nors veikia kaip Amerikos korporacija, RT valdymo struktūra neskelbiama, nežinoma, kas formuoja kanalo redakcinę politiką, užtat kritikai dažnai cituoja „Rusia Today“ šefą Dmitrijų Kiseliovą, kuris susitikime su savo personalu yra pareiškęs, jog žiniasklaidos objektyvmas esąs mitas, žurnalistai turi tarnauti tėvynei.

Ketinimas priversti RT registruotis užsienio agentu sukėlė nervingą Maskvos reakciją, ir tai yra kiek keista – registracija nereiškia profesijos draudimo, tik nurodo statusą. Vieninteliai nepatogumai – įpareigojimas Teisingumo ministerijai pateikti informacinių siužetų kopijas bei finansines ataskaitas kas pusmetį. Žiūrovams vienintelis pasikeitimas – rodomuose siužetuose yra nuoroda, kad juos transliuoja užsienio valstybės agentas. Keletas Kinijos, Japonijos, Pietų Korėjos žiniasklaidos priemonių Amerikoje dirba kaip užsienio agentai.

Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Klausimas apie grąžą Kremliui už investuotus milijonus vis tiek yra atviras. Šia prasme įdomi paralelė su „Al Jazeera“, kuri irgi užsiregistravo amerikietišku televizijos kanalu. Kataras investavo didelius pinigus ir planavo konkuruoti su CNN. Disponuodama gana rimta profesine reputacija, „Al Jazeera“ populiarumu pranoko RT, vis dėlto po trejų metų veiklos Kataras paskelbė uždarąs projektą dėl nedėkingos ekonominės situacijos. Oficialiais duomenimis, Rusijos finansuojamo RТ transliacijos per metus atsieina virš 300 milijonų dolerių, nesunku apskaičiuoti, kiek maždaug milijardų per daugiau nei dešimtmetį veikimo Kremlius išleido šiam projektui.

Kiek ši įtampos bei nepasitikėjimo sėjimo operacija savo tikslą pasiekė ir ar apskritai pasiekė, vienareikšmio atsakymo nėra. Gali būti, galų gale viskas baigsis kaip posakyje apie pelytę, kuri rausėsi rausėsi ir prisirausė iki katino. Deja, tai ne Lietuvos atvejis, nors mūsų tėvynėje veikiančių rusiškų televizijos kanalų „bukietas“ išties įspūdingas.

2017.10.23; 06:00

Facebook karas

Socialiniai tinklai Facebook, ir šiaip jau puolami kritikų už jų vaidmenį skleidžiant melagingą informaciją per 2016 metų rinkimus JAV, pranešė, kad tuo laikotarpiu Rusijos propagandistai, matyt, masiškai pirko ir mokamą reklamą jų erdvėje.

Nejaugi ir vėl pasidarbavo „trolių ferma“ iš Sankt Peterburgo? Kaip tas atradimas paveiks federalinį „Rusijos pėdsakų“ tyrimą? – rašo žiniasklaida.

„Trečiadienį Facebook atstovai tyrimą atliekantiems kongresmenams pareiškė aptikę, kad per rinkimų kampaniją JAV socialiniai tinklai pardavinėjo reklamą kažkokiai abejotinai rusų kompanijai, kuri rinkosi rinkėjus kaip tikslinę auditoriją“, – rašo The Washington Post.

Informuoti šaltiniai leidiniui papasakojo, kad Facebook bendradarbiai pasekė reklamos pardavimą iš viso už 100 tūkstančių dolerių iki pat rusų „trolių fermos“, kuri anksčiau prastumdavo būtent Kremliaus propagandą.

Anot įrašo, padaryto Facebook saugumo direktoriaus Alekso Steimoso tinklaraštyje, „didelė dalis reklaminių medžiagų, matyt, buvo skirta sustiprinti atgarsį į plataus ideologinio spektro socialinius ir politinius raginimus – nuo LGBT iki tarptautinių problemų, imigracijos ir teisės nešiotis šaunamąjį ginklą“. 

„Išaiškėjo, kad 3,3 tūkst. medžiagų „skaitmeniniai pėdsakai“ vedė į Rusijos kompanijas. Paskui Facebook‘o darbo grupės aptiko 470 įtartinų ir, tikriausiai, apgaulingų paskyrų bei puslapių Facebook‘e, kurie, jų nuomone, buvo palaikomi iš Rusijos, buvo susiję su šia kompanija ir dalyvavo reklaminių medžiagų sklaidoje“, – rašo laikraštis.

Leidinys cituoja neįvardijamą Facebook‘o bendradarbį: „Yra įrodymų, kad kai kurios tos paskyros susijusios su „trolių fabriku“ Sankt Peterburge, kuris vadinamas „Interneto tyrimų agentūra“, nors mes neturime būdo, kaip tai patvirtinti iš nepriklausomų šaltinių“.

„Interneto tyrimų agentūros“ veikla ir anksčiau traukė dėmesį, – sakoma straipsnyje. – Buvę bendradarbiai, įrašuose internete ir interviu žiniasklaidoje pasakoję apie savo patirtį kompanijoje, pareiškė, kad jų darbas buvo kurti suklastotas paskyras Twitter‘yje ir Facebook‘e ir naudoti jas Kremliui palankiai propagandai skleisti“.

„Sausio mėnesio neįslaptintame pranešime JAV žvalgybos bendrija pateikė išvadą, kad „Interneto tyrimų agentūros“ tikėtinas finansininkas – tai „vienas iš artimiausių Vladimiro Putino sąjungininkų, susijęs su Rusijos žvalgyba“, – cituoja autoriai.

Facebook kompanijoje manoma, kad Rusija išleido 100 tūkst. dolerių reklaminiam plotui įsigyti socialiniuose tinkluose, kad darytų įtaką JAV vidaus politikai, rašo vokiečių Der Spiegel.

Socialiniai tinklai Facebook

Daugumoje skelbimų tiesiogiai neminimi rinkimai ar kandidatai, tačiau „jų turinys buvo nutaikytas stiprinti susiskaldymą tokiais klausimais, kaip skirtingų etninių grupių santykiai, migracija, teisė turėti ginklą“. Apie ketvirtadalis visų skelbimų buvo platinami tik tam tikruose regionuose.

Balandžio mėnesį Facebook pareiškė, kad socialiniai tinklai buvo panaudoti politiniams tikslams, o dabar įtarimas, kad tai darė išeiviai iš Rusijos, dar labiau sustiprėjo.

Rinkimų kampanijos laikotarpiu Facebook‘as buvo kaltinamas, kad jis nepakankamai priešinasi, kai per suklastotas naujienas bei propagandą manipuliuojama visuomenės nuomone, primena Der Spiegel.

„Trečiadienį Facebook pripažino, kad aptiko įrodymų, peršančių mintį, jog 2016 metų rinkimų (JAV) laikotarpiu Rusijos propagandistai pirko mokamos reklamos jos plotmėje“, – rašo Vice News. Bet mes dar nesusidarėme viso įvykių vaizdo, rašo žurnalistai Nojus Kalvinas ir Aleksas Tompsonas.

Anot pranešimo spaudai, kurį išplatino Facebook saugumo direktorius Aleksas Steimosas, kompanija išsiaiškino, jog nuo 2015 metų birželio iki 2017 gegužės 470 „suklastotų rusiškų paskyrų bei puslapių“ išleido 100 tūkst. dolerių, kad patalpintų Facebook‘e apie 3 tūkst. reklaminių medžiagų. Maždaug ketvirtadalis medžiagų turėjo „geografinį taikinį“, o apie 2,2 tūkst., kurių vertė apie 50 tūkst. dolerių, „potencialiai buvo susijusios su politika“. 

Tačiau Facebook nepateikia konkrečių reklaminių medžiagų, kurias už pinigus patalpino numanomi rusai, nurodo leidinys. Tai reiškia, kad neįmanoma išanalizuoti, kaip tie atradimai paveiks JAV federalinės valdžios vykdomus tyrimus, ar tos reklamos patalpinimas prieštaravo Amerikos įstatymams ir ar reikia laukti naujų paviešinimų.

„Steimosas ir Facebook pareiškė: nors jie neturi aiškių įrodymų, kad reklaminės medžiagos buvo įsigytos rusų, jie mano, jog reklamą pirko „Interneto tyrimų agentūra“ – „trolių ferma“, įsteigta Rusijos vyriausybės melagingoms žinioms ir propagandai platinti socialiniuose tinkluose“, – sakoma straipsnyje.

Bet ar buvo pažeistas įstatymas, draudžiantis užsieniečiams investuoti pinigus į poveikį rinkimams JAV? Kol Facebook nepaviešins reklamos, teks pasikliauti Alekso Steimoso žodžiais.

Teisės specialistas Rikas Heizenas tinklapyje pažymėjo: „Jei reklama Facebook‘e paprasčiausiai kaitino aistras ginklo tema, bet neminėjo, pavyzdžiui, Trumpo, nors  turėjo skatinti Trumpo išrinkimą, ar gali tokia reklama būti neteisėta? Tai sudėtingesnis klausimas“.

Facebook nesutiko atsakyti, ar rusų agentai pirko reklamą tiesiogiai, ar per tarpininką. 

Internetiniai troliai

„Taip pat lieka klausimas, ar Trumpo rinkimų štabui artimi asmenys davė nurodymus rusų agentams, į kokius geografinius taškus nukreipti reklamą“, –  pažymi autoriai. Pasak jų, tą versiją savo tyrimuose svarsto Amerikos kongresmenai ir gal specialusis prokuroras Miuleris.

„Pateikęs naujus rusų kišimosi į 2016 metų rinkimus įrodymus, Facebook trečiadienį pranešė, kad jis aptiko prieštaringos reklamos už bendrą 100 tūkst. dolerių sumą, susijusios su aštriais klausimais, kurią apmokėjo abejotina Rusijos kompanija, susijusi su Kremliumi“, – rašo The New York Times.

Pasak Facebook saugumo skyriaus vadovo Alekso Steimoso pranešimo kompanijos tinklaraštyje, „didžioji dalis iš 3 tūkst. reklaminių pranešimų nesusiję su konkrečiais kandidatais, o buvo orientuota į prieštaringus socialinius klausimus, tokius, kaip rasiniai, gėjų teisės, ginklo kontrolė ir imigracija“. Facebook bendradarbiai pareiškė, kad suklastotos paskyros buvo sukurtos kompanijos „Interneto tyrimų agentūra“, kuri žinoma, kad  naudoja „trolių“ paskyras publikacijoms socialiniuose tinkluose ir komentarams naujienų portaluose.

„Tas demaskavimas papildo liudijimus apie plačią Rusijos kampanijos įtaką, kurios tikslas, kaip apibendrino Amerikos žvalgybos tarnyba, buvo pakenkti Hilari Klinton ir paremti Donaldą Trumpą rinkimų metu“, – rašo laikraštis.

Informacijos šaltinis – InoPressa

2017.09.09; 06:52

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Pasimetė. Premjeras Saulius Skvernelis, išgirdęs, kad Klaipėdos uostas gali nebesulaukti milijonų tonų naftos produktų, kuriuos iš rusiškos naftos gamina baltarusiai ir per Lietuvą eksportuoja į Vakarus, taip pasimetė, kad ėmė painioti ekonomiką su politika ir galų gale perėjo prie kaltinimų Maskvai. Taip Premjero poziciją pateikia „Obzor“, remdamasis „Vesti“ informacija.

Pasak „Obzor“, S. Skvernelis nutarė, kad tokie Rusijos valdžios ketinimai – ne kas kita, kaip Lietuvos ekonominio smaugimo bandymas. Ir kad smaugimas – net ne ekonominis, o politinis. Ir galų gale padaręs išvadą, kad „yra šalių, kurios sprendimus priima besivadovaudamos politiniais, o ne ekonominiais motyvais“. Čia „Obzor“ pašiepia, kad galbūt Premjeras prisiminė, kaip Lietuva, nepaisydama ekonominio tikslingumo, mėgina kuo labiau įtikti Vašingtono kursui Europos erdvėje.

Antisemitai. „Obzor“ lietuvių tiesiai taip nepavadina, bet leidžia suprasti, kad ir toliau skriaudžiame žydus. Net JAV kongreso nariai dėl to sunerimę. Bet mes nereaguojame. Nes Prezidentė Dalia Grybauskaitė laiko nepagrįstu 12 JAV Kongreso narių išreikštą susirūpinimą dėl planuojamos Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcijos, kuri gali paliesti ir senas žydų kapines.

Prezidentė pareiškė, kad sprendimai dėl žydų kapinių išsaugojimo priimami kartu su Lietuvos žydų bendruomene ir Žydų kapinių išsaugojimo Europoje komitetu. Ak, bet čia „Obzor“ imasi teigti, kad Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky jau seniai kaltinama korupcija. Ir toliau kelias pastraipas nagrinėjama jau ponios F. Kukliansky praeitis…

Socialistinis orgazmas. Socialistinėje santvarkoje moterys sekso metu patirdavo daugiau malonumo, – dūsauja „Obzor“. Ir tai – ne kokia sovietų propaganda, tokį teiginį pateikė žymi feministė, Kalifornijos universiteto (JAV) profesorė Kristen R. Ghodsee. Išvadas profesorė padarė atvirai pakalbėjusi su įvairaus amžiaus moterimis iš įvairių šalių. Tyrimą ji atliko „The New York Times“ užsakymu. Straipsnį publikavo „Life“. „Obzor“ čia ne prie ko, tik šiaip nepraleidžia progos eilinį kartą priminti, kaip buvo gerai tada, senovėje…

Sunku nesutikti su profesore. Kas dar prisimena – toje santvarkoje seksas išties buvo nors iš viešai neigiamas, bet vienas iš nedaugelio žmogui likusių malonumų…

Eldoradas. Kelis artimiausius metus būsime liudininkai džiaugsmingų Lietuvos raportų Briuseliui, kaip greitai ir efektyviai įsisavinamos ES lėšos, – rašo „Litovskij kurjer“. – Jas mums garantuota skirti iki 2020 m., tačiau šiandien lėšos beveik visiškai nepanaudotos. O 2020-aisiais europietiškų pinigų eldoradas baigsis ir Lietuvai pačiai teks ieškoti finansavimo šaltinių įvairiems projektams.

Pasak portalo, ministerijos neslepia, kad nuo 2014-ųjų, kai prasidėjo ES finansavimo programa, lėšų įsisavinta labai nedaug. Viską daryti paskutinę akimirką – sena Lietuvos tradicija, net nepriklausanti nuo to, kas valdžioje. Taip teigia „Litovskij kurjer“. Vienpusiškas toks pateikimas. Deja, kyla įtarimas, kad jame ne tiek daug propagandos, kiek tiesos. „Kurjer“ tiesiog naudojasi proga dar kartą priminti, kaip čia pas mus blogai.

Klounai ir nevykėliai. „Šūvis į Baltijos šalis: Baltieji rūmai pavadino nacionalizmą nevykėlių ideologija“ – rėžia propagandistų organas „RuBaltic.ru“. Ir spausdina netrumpą tekstą apie tai, kaip… jie patys traktuoja JAV Prezidento patarėjo Stephen Bannon žodžius apie Šarlotsvilio mieste Virdžinijos valstijoje kilusį smurtą. Pasak „RuBaltic“, tuo pačiu jis šovė ir į ištikimus JAV sąjungininkus Baltijos šalyse, Ukrainoje ir kitose Rytų Europos valstybėse, kur etninis nacionalizmas yra vyraujanti ideologija ir valdančiosios klasės kitaip nepavadinsi, kaip tik klounais ir nevykėliais.

„RuBaltic“ tiesiog ėmė ir nusprendė, kad minimose Europos šalyse vyraujanti ideologija yra nacionalizmas. Kontrargumentuoti praktiškai neįmanoma, galima tik klausti ir nesulaukti atsakymų, kodėl kai rusas myli savo šalį – tai meilė tėvynei, o kai kitų šalių gyventojai myli savo tėvynę – tai nacionalizmas. Ne tai svarbu „RuBaltic“ propagandistams. Svarbu sudaryti įspūdį, kad Jungtinės Valstijos – anokie mūsų sąjungininkai, kad iš tiesų JAV mus niekina ir pajuokia.

Blogesni už Slovėniją. „RuBaltic“ tęsia klastingą ES šalių naujokių sulyginimo seriją – šįkart lygina Baltijos šalis ir Slovėniją. Slovėnija ekonomiškai klesti, Baltijos šalys merdi. Nes Slovėnija išsaugojo sovietmečiu įkurtą ir iki šiolei klestinčią buitinės technikos gamintoją „Gorenje“. „Vienintelė strateginė Slovėnijos klaida susijusi su tuo, kad tam tikru laikotarpiu ji tapo panaši į Baltijos šalis“, – nusprendžia „RuBaltic“. Kita vertus, Slovėnija – vienintelė naujosios Europos šalis, atsisakiusi siųsti karius į Iraką padėti amerikiečiams – giria „RuBaltic“. Ir šiaip slovėnai nelabai ką daro vien tam, kad įtiktų Briuseliui, ar draugams už Atlanto.

Atsiskyrę nacionaliniai Rusijos pakraščiai. Vokiečių žiniasklaida kritikuoja Baltijos šalis! – džiūgauja „RuBaltic“. Ak, kiek toliau pasitaiso, kad ne vokiečių, o šveicarų, ir ne žiniasklaida, o vienas dienraštis „Neue Zürcher Zeitung“. Kaip priklauso, „RuBaltic“ apipina teiginį išankstinėmis iš piršto laužtomis išvadomis („pirmą kartą kritika tokia sisteminga ir fundamentali“ ir pan.).

Kritikos strėlė nukreipta į esą ažiotažą mums sukėlusį Jungtinių Tautų Organizacijos sprendimą priskirti Baltijos šalis Šiaurės Europai. Esą Baltijos šalių politikai tai priėmė emociškai, kaip oficialų prijungimą prie Skandinavijos. O iš tiesų tai tik techninis JTO sprendimas. O Baltijos šalių priklausymu elitiniam Šiaurės šalių klubui netiki niekas. Norime atrodyti ne tais, kas esame iš tiesų. Ne atsiskyrę nacionaliniai Rusijos pakraščiai, ne buvusios sovietinės respublikos, ne postsovietinė erdvė, ne Rytų ir net ne Centrinė Europa, o Šiaurės Europa ir Skandinavija, – piktdžiugauja „RuBaltic“.

Braliukai pasipriešino. Latvijoje uždraudė filmuoti rusų serialą apie holokaustą, – piktinasi „Vesti.lv“. Kuldigos ir Cesio valdžia spec. tarnybų patarimu uždraudė savo miestų teritorijose filmuoti rusų mini serialą, nes jis gali parodyti istorinius įvykius palankioje Rusijai ir nepalankioje Latvijai šviesoje.

Serialo veiksmas vyksta 1941-ųjų Latvijos provincijos miestelyje, į kurį atvyksta sovietinis cirkas. Neilgai trukus miestelį užima vokiečių kariuomenė. Tačiau latviai persekioja žydus dar iki vokiečių okupacijos!

Ak, kaip apmaudu, pasirodo Latvijos specialiosioms tarnyboms į rankas pateko ne tas scenarijaus variantas. Vėliau scenarijus esą buvo perrašytas. Per greitai scenarijų gavo slaptosios tarnybos, per daug operatyvios…

Įpėdinio žygdarbiai. Baltarusiškas portalas „Gomel today“ profesionaliai naudoja propagandai neigiamą informaciją: rašo, esą 12-metis Kolia Lukašenka vairavo kombainą neturėdamas tam teisės, nes šalies įstatymai neleidžia to daryti nepilnamečiams. Bet… Kolia su tuo kombainu prikūlė net 5 tonas grūdų! Kaip tikras socialistinio darbo didvyris. Na, argi baltarusiai neatleis tokiam šaunuoliui, tegu ir nepilnamečiui?

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.08.22; 05:09

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Vėl apie partizanus. Niekaip nenurimsta „Obzor“, toliau piktinasi NATO filmuku apie miško brolius. Nežinia iš kur, bet portalas ištraukė, kad filmuko pasakotojas, 95 metų latvis Arvid Bluzmanis spėjo pabuvoti ir SS legionieriumi. Rimtokas kaltinimas, reiktų argumentuoti. Bet „Obzor“, pats sau prieštaraudamas, toliau rašo, kaip A. Bluzmanis ilgai ir laimingai nugyveno iki šių dienų, nekalintas ir nebaustas sovietų okupantų.

„Obzor“ pasakoja, kad, kai šis „trečiojo reicho“ laikų herojus prabyla apie rusų kareivių žudymą, jo akyse sužiba ugnelės. Esą, panašios degė iš Aušvico krosnyse, į kurias tūkstančiai būsimųjų „miško brolių“ siuntė žydų vaikučius. Na, ir dar krūva bjaurasčių rašo apie tai, kokie iš tiesų blogi buvo tie žaliukai.

Žodžiu, „Obzor“ teisus, NATO neteisus. Kategoriškai. Net nereikia įrodymų. Kita vertus, daugelį meninių kalbos figūrų šiame straipsnyje jau galima būtų pavadinti įžeidinėjimais. Ir neapykantos kurstymu.

Lietuvai – Bizantijos likimas. Toliau nerimsta ir Vilniaus miesto Tarybos narė, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos–Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovė Romualda Poševeckaja, miklina plunksną „Obzor“ portale. Tema tokia nekaltutė – tarptautinė mokslinė konferencija „Europos Sąjunga ir kultūrinis Bizantijos imperijos palikimas“. Organizuota Lietuvos graikų bendruomenės.

Taigi, R. Poševeckaja rašo, kad Bizantijos imperija žlugo dėl per didelės turčių ir skurstančiųjų atskirties, korumpuoto biurokratinio aparato, imperijos sostinės paniekos provincijoms ir pan. Problemų, kurios neaplenkė ir šių dienų Lietuvos. Esą būtent jas įvardija politologai ir ekonomistai kaip pagrindines šalies gyventojų pesimizmo, nusivylimo, alkoholizmo augimo ir savižudybių priežastis.

Skaitant politikės rašinį, susidaro įspūdis, kad sistemingai artėjame prie bizantiškojo žlungimo ir išnykimo. Nes valdžia bloga. Ne tik Lietuvos, turbūt ir Vilniaus. Bet pastarojoje dirba R. Poševeckaja, kuri, reiktų suprasti, yra gera. Tad gal viską sutvarkys. Jei Šimašius anksčiau neatleis už žodžio laisvę.

Nostalgija. Pasiėmęs pusšimčio metų senumo laikraščius „Sovetskaja Litva“, „Tiesa“ ir „Komjaunimo tiesa“, „Obzor“ parengė faktų grandinėlę apie tai, kaip gerai gyvenome anais laikais, 1967-ųjų rugpjūtį. Kaip tiesiog klestėte klestėjo mūsų ekonomika.

Štai keletas dūsauti ir ašarą braukti priverčiančių prisiminimų. Prie Klaipėdos žvejybos uosto pradėtas statyti milžiniškas (6 tūkst. tonų talpos) žuvies šaldytuvas. Kapsuke eksploatacijai priduotas naujas daugiabutis – jau ketvirtas tais metais. Panevėžio autokompresorių gamyklos gaminiai tapo žinomi toli už Lietuvos ribų – Minsko, Gorkio, Briansko ir kt. automobilių gamyklose. Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykla džiaugiasi naujų darbuotojų papildymu – 24 elektromechanikos ir politechnikos technikumų absolventais.

Kai palygini su dabartimi – tiesiog klestėjome. Apie tai nerašo, bet galima įtarti, kad ir emigracija buvo artima nuliui, nes niekas nenorėjo bėgti iš tokios puikios šalies. Ir „Hiperbolė“ gražiai dainavo: kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko…

Įrankis. „Sputniknews.lt“ ir „Obzor.lt“ jau ne pirmą kartą stveria neblogą propagandos įrankį – Rolandą Paksą. Kuris šįkart kritikuoja Lietuvos valdžią, kad ji vadovaujasi ne žmonių interesais, o įtakingų Vakarų šalių nurodymais.

Ne kokiame leidinyje, o savo asmeninėje interneto svetainėje kritikuoja. Bet kai tampa šitaip perrašomas „Sputniknews“ ir „Obzor“ – atrodo, kad skundžia valdžią propagandinei žiniasklaidai. Ir toks vaizdas sudaromas, kad kalba tautos pamiltas lyderis, atskleidžiantis visą tiesą apie dabartinės valdžios supuvimą. Skaldyk ir valdyk, taip sakant.

Nekaltučiai mokymai. Sputniknews.lt rusakalbė versija primena apie rudenį vyksiančius Rusijos ir Baltarusijos karinius mokymus „Zapad–2017“ – kokie jie būsiantys nekalti ir skaidrūs. Pradeda nuo to, kad ispanų naikintuvai, išskridę iš Estijos perimti virš Baltijos rusų karo lėktuvų, pažeidė neutralios Suomijos valstybės sieną. Suprask, jau tie NATO… O dar rusus drįsta sienų pažeidimais kaltinti…

O mokymai „Zapad–2017“, pasak „Sputniknews“, būsią visai nekaltučiai, tik apaugę kažkokiais mitais. Portalas paneigia net penkis iš jų, ir gaunasi tiesiog pastoralinis vaizdelis. Pirma, „Zapad–2017“ nedemonstruoja Rusijos Federacijos pasirengimo karui su Vakarais. Antra, šie mokymai – visiškai skaidrūs. Trečia, jie nebus skaitlingesni už NATO mokymus. Ketvirta, Lietuvai nereikia sustiprinto kontingento šių mokymų metu. Ir penkta – rusų kariškiai po mokymų tikrai nepasiliks Baltarusijoje.

Lenkai nekenčia lietuvių. Rusijos propagandos ruporas Baltijos šalims „RuBaltic.ru“ visiškai atvirai kursto nesantaiką – publikuoja straipsnį pavadinimu „Lenkija demonstruoja neapykantą Lietuvos valstybei“.

Iš kur „RuBaltic“ ištraukė tokią naujieną? – Ogi primityviai sukergė dvi žinias, susijusias su Lietuva ir Lenkija – buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio pasisakymus apie Lietuvą privačiame pokalbyje su buvusiu „Orlen“ direktoriumi, ir vieną iš pasiūlymų – lenkiškuose pasuose naudoti Aušros vartų atvaizdą (portalas pastarąją situaciją vadina skandalu ir teigia, kad už šį pasiūlymą balsavo dauguma lenkų).

Propagandistai kerta iš peties: „Lenkijos visuomenė ir politinė klasė demonstruoja tikrąjį santykį su Lietuva: po išsivadėjusiomis oficialiomis formuluotėmis ir europietišku politkorektiškumu slypi neapykanta lietuvių tautos ir valstybės projektui“. Hm. Tiems kantriems skaitytojams, kurie skaitys šią dezinformaciją toliau, taip ir nepavyks surasti, kaip ir kodėl pono Sikorskio frazės staiga tapo reprezentuojančios visos lenkų tautos nuomonę, arba kokio nors skaičiuko, kokio dydžio ta dauguma už Aušros vartus balsavusių lenkų, nes kitų šaltinių teigimu, šis paso variantas užima antrąją vietą.

Bet „RuBaltic“ daro išvadas ir be šių patikslinimų: „Skelbdami Aušros vartus Lenkijos nacionaliniu simboliu, vertu būti atvaizduotu pasuose, lenkai leidžia suprasti, kad kaip laikė, taip ir laiko Vilnių savu, lenkišku miestu. Ir niekada Vilnius, vienas iš svarbiausių Lenkijos istorijos ir kultūros centrų, jiems netaps lietuvišku Vilniumi.“

Ką gi, rusų propagandininkams iš šalies gal geriau matyti, kas darosi tarp Lietuvos ir Lenkijos. Ir ne mūsų reikalas, iš kur tekste atsiranda tie mistiniai „lenkai“, reprezentuojantys visos savo tautos valią. Ir šiaip „RuBaltic“ turbūt smagu ir naudinga, kai NATO šalys apsižodžiuoja tarpusavyje, ko gi čia ir nepatirštinus spalvų… Gal net pavyks šį tą išprovokuoti…

Pasiaukos dėl anūko. Jei nežinojote, kas iš tiesų šiuo metu dedasi Lietuvos politikos padangėje, jums puikiai paaiškins „RuBaltic“. Pasirodo, čia klesti toks „landsbergistų klanas“. Ir ne šiaip sau klesti, bet siekia, kad Lietuvos komunistų partija būtų pripažinta nusikalstama organizacija.

Iš pirmo žvilgsnio, pasak „RuBaltic“, toks siekis atrodo savižudiškas, nes tai reikštų karjeros pabaigą absoliučiai Lietuvos politikų daugumai. Ir vis dėlto „landsbergistų“ planuose logikos yra: diskreditavę visą vyresnės kartos valdžią, jie atvertų kelią jauniems politikams, pirmiausia – TS-LKD lyderiui Gabrieliui Landsbergiui. Tiesa, pasak propagandinio portalo, gerai nebūtų ir Vytautui Landsbergiui. Bet „senelis senas, jam jas tas pats“. Pasiaukos dėl anūko. O štai Prezidentei ir kai kuriems kitiems lyderiams bus toli gražu ne tas pats…

Rusijos šnipas Latvijoje. „Vesti.lt“ rašo, kad Latvijoje teisiamas geležinkelininkas iš Jelgavos Aleksandras Krasnoperovas, kaltinamas šnipinėjimu Rusijai. Tačiau Latvijos žiniasklaida apie tai tyli, faktą savo feisbuko paskyroje aprašė tik Latvijos teisėsaugininkas Vladimiras Lindermanas.

Pasak p. Lindermano, kad žiniasklaida tyli – nieko keisto. Žurnalistai nekalti. Tiesiog Krasnoperovo gynyba laikosi taktikos neviešinti bylos. O gal viskas baigsis gerai ir Latvija atleis šnipui. „Žmonės katastrofiškai naivūs“, – rašo teisėsaugininkas.

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.08.15; 06:30

Guy Taylor / The Washington Times

Vokiečių žvalgybos tarnybos rengiasi susidūrimui su kibernetinių atakų banga – nemalonios informacijos nutekinimu ir suklastotų naujienų sklaida socialiniuose tinkluose per tikėtiną Rusijos kampaniją, orientuotą į politinės nesantaikos kurstymą prieš rinkimus Vokietijoje ateinantį mėnesį, rašoma „The Washington Post“.

Kontržvalgyba „tvirtina, jog Maskva norėtų, kad VFR kanclerė Angela Merkel, pasisakanti už sankcijas Rusijai, rugsėjy pralaimėtų rinkimus, bet kadangi tokia baigtis nelabai tikėtina, Kremlius gali rengti išsišokimus, siekdamas susilpninti visuomenės „tikėjimą demokratija“, pažymi straipsnio autorius Gajus Teiloras.

Vokietijos užsienio reikalų ministras Tomas de Mezjeris priminė Rusijos poveikį neseniai vykusiems rinkimams Amerikoje ir Prancūzijoje, perspėdamas, jog „negalima atmesti, kad analogiškų pasikėsinimų į rinkimus bus ir Vokietijoje“.

„Bet kai kas, ypač Rytų Vokietijoje, kur Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas kadaise glūdino savo KGB bendradarbio įgūdžius, beveik neabejoja, kad Kremliaus ardomoji veikla jau vedama ir kad jos tikslas bus net didesnis, negu Vokietijos žvalgyba pasirengusi pripažinti“, – tęsia autorius.

Vokietijoje yra 3 mln. rusakalbių, ir kaip spėja Dmitrijus Gaidelis, vietinio municipaliteto atstovas iš Rytų Berlyno Marcan-Helersdorfo rajono, kur gyvena daug Rusijos vokiečių, Maskvos tikslas – sukurstyti juos ir atkreipti tarptautinį dėmesį į juos.

„Įsiūbuoti Rusijos vokiečius – tuo suinteresuota Rusijos vyriausybė“, – sakė Gaidelis laikraščiui „The Washington Times“, neseniai lankydamasis rajone, kur, pasak jo, labiausiai piktinančiu „suklastotų naujienų“ pavyzdžiu tapo „valstybinės propagandinės žiniasklaidos“ 2016 metų sausį prastumta vadinamoji „Lizos byla“.

„Lizos byla“ prasidėjo tada, kai palydovinis RT televizijos kanalas, tinklalapis Sputnik International ir įvairiausia rusakalbė socialinė žiniasklaida staiga pradėjo skleisti naujienas su skandalingais pavadinimais, skelbiančias, kad, kaip spėjama, trys arabai pagrobė ir išprievartavo 13-metę rusų kilmės mergaitę, gyvenančią Marcan-Helersdorfo rajone.

„Istorija buvo prasimanyta, – tvirtina autorius. – Bet Vokietijos policija sugaišo daugiau kaip savaitę, kad nustatytų, jog mergaitė tą naktį buvo pas pažįstamą. Kai apie tai buvo sužinota, šimtai rusų kilmės vokiečių išėjo į demonstracijas miestuose visoje Vokietijoje“.

Mitingai prasidėjo tuo metu, kai šalis buvo užsiėmusi regioninėmis rinkimų kampanijomis, kuriose jau dominavo karšti debatai apie ankstesnį Merkel vyriausybės sprendimą priimti daugiau kaip milijoną pabėgėlių iš Sirijos ir kitų aplinkinių karo veiksmų zonų.

Analitikai „Lizos bylą“ vadina nerimą keliančiu signalu dėl potencialių Rusijos kišimosi padarinių. Atrodo, kad buvo siekta „parodyti, jog čia, Berlyne, esama rusų“, – sakė Gaidelis, pridurdamas, jog „Putinui būtų didelis malonumas, jeigu jis galėtų padaryti užuominą Merkel, kad jei ji nebus atsargi, tai 100 tūkstančių rusų gali išeiti į gatves“.

Pernai NATO atlikta „Lizos bylos“ analizė susitelkė į Rusijos vyriausybei priklausančios  žiniasklaidos vaidmenį, klasikines „dezinformacijos“ operacijas, kuriomis siekiama pakenkti Merkel. „Rusijos žiniasklaida užsienyje bendradarbiauja su kritikuojančiais sistemą žurnalistais, tariamais ekspertais ir abejotina žiniasklaida“, – sakoma analizės rašte.

Kremlius griežtai neigia bet kokius ardomuosius veiksmus, ir RT vadovybė pareiškimus apie savo operacijas Vokietijoje vadina nesąmone. „Kaltinama buvo be jokių įrodymų, be jokių „suklastotų naujienų“, kurias neva tai skleidžia RT, pavyzdžių“, – sakė leidiniu The Washington Times RT marketingo ir strateginės plėtros direktorė Ana Belkina.

„O priežastis paprasta – jų nėra, – kalbėjo ji. – Vedančioji žiniasklaida priima tuos kaltinimus iš prancūzų ir vokiečių figūrų už tikrą pinigą, neabejodama ir nesivargindama atlikti bent jau bazinį faktų patikrinimą“.

„Tie žmonės, kurie kaltina RT suklastotų naujienų platinimu, patys skleidžia netikras naujienas apie RT ir Rusiją“, – priduria ji.

Vokietijos kontržvalgybos tarnyba (BfV – Federalinė VFR konstitucijos apsaugos žinyba) stengiasi atkreipti dėmesį į Kremliaus remiamą „suklastotų naujienų“ sklaidos kampaniją. Bet daugiausia žinyba susitelkusi į kibernetinių atakų iš Rusijos pavojų.

Žinyba tvirtina, kad hakerių grupė, kurią remia Rusija, 2015 metais įsilaužė į kompiuterines sistemas Vokietijos parlamente ir 2016 metų gegužę nusitaikė į Merkel partiją – Krikščionių demokratų sąjungą (KDS). BfV praeito mėnesio pranešime sakoma, jog vokiečių politikai, į kuriuos nukreipti hakerių įsilaužimo į „konfidencialius elektroninius laiškus ir kitus delikačius duomenis veiksmai, turi suprasti, kad galinti sprogti ar kompromituojanti informacija gali būti išspausdinta“ prieš rugsėjo 24 dienos rinkimus, kuriuose Merkel pretenduos į ketvirtąją kadenciją.

„Jeigu Merkel ateinančiuose rinkimuose pralaimėtų, Putinas galėtų atkimšti Kremliuje šampano butelį, nes jis tikriausiai galvoja, kad ES sankcijas Rusijai bus lengviau atšaukti, jeigu nebus Merkel“, – sako KDS partijos parlamentaras Jurgenas Hardtas.

Hardtas interviu pažymėjo, kad nemato struktūrizuotos „mūsų rinkimų žlugdymo kampanijos“, kalbama greičiausiai „apie dezinformacijos kampaniją, kuri turi žmones įtikinti, kad Vokietijos vyriausybė ne tokia gera ir stipri, kaip jie mano“.

Šaltinis: The Washington Times

2017.08.10; 05:30

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai.

Neseniai NATO tinklalapyje buvo paskelbtas trumpas dokumentinis filmukas apie pokario rezistenciją sovietų okupantams, kurie išvadavę Baltijos šalis „pamiršo“ išvesti savo armiją ir leisti valstybėms vystytis savarankiškai.

Kremliaus diplomatinė atstovybė tiesiog „pasiuto“ dėl neva  istorijos klastojimo bei „išvaduotojų“ prilyginimo okupantams. „Minkštasis“ karas prasidėjęs kibernetineje erdvėje virto Kremliaus propagandos „fake“ (liet. klastotė). Kremliaus pykčiui kurstyti dar “padėjo” Lenkijos atvira konfrontacija dėl pergalės II- ojo pasaulinio karo vertinimo ir sovietinės armijos kaip išvaduotojos vaidmens.

Kremlių siutina, jog kalbant apie Lenkijos išvadavimą yra menkinamas sovietų armijos vaidmuo bei niekinami „išvaduotojų“ monumentai. Rusijos diplomatai teigia, jog Lenkija bando perrašyti istoriją. Rusija primena, kad vaduojant Lenkiją sovietų karių žuvo daugiau nei JAV neteko savo karių per visą II-ojo pasaulinio karo laikotarpį.

Žinodami, kaip sovietai vertino žmogaus gyvybę, mūsų tai nestebina. Radikaliausi Rusijos politikai pripažįsta, jog per visą SSRS gyvavimo laikotarpį buvo sunaikinta milijonai žmonių, kurie vienaip ar kitaip nepritarė vykdomai sovietinės propagandos politikai ar šiaip kažkam buvo „antipatiški“, kuriems neverta gyventi sovietinėje visuomenėje. 

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai
1950-aisiais į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša – Skirmantas.

Šioje pokario rezistencijos istorijoje man keisčiausiai atrodo KGB ir smogikų (rus. Istrebitely) „stribai“ vaidmuo. KGB archyvuose yra dokumentai, liudijantys, jog daug baudžiamojo pobūdžio operacijų buvo planuojamos ir vykdomos KGB, imituojant rezistentų veiklą ir tokiu būdu norint įtikinti Lietuvos visuomenę miško brolių žiaurumu juos juodindami, norint nukreipti dėmesį nuo pagrindinės, laisvos Lietuvos atkūrimo, idėjos. Oficialioji statistika, liudija, jog II – ojo pasaulinio karo metu Lietuvoje buvo nužudyta apie 195000 žydų tautybės ir apie 50000 kitų tautybių Lietuvos piliečių bei apie 60000 išvežta priverstiniams darbams į Vokietiją. Sovietų sąjunga į savo armiją mobilizavo 108000 Lietuvos piliečių.

Lietuvių tauta niekuomet neužmirš nukautų partizanų kūnų išniekinimo. Nacių budeliai sudegino Pirčiupio žmones, bet leido palaidoti savo aukas su kunigu, maldomis ir kapų pašventinimu. Komunistiniai budeliai, nukovę mūsų partizanus arba pagrobę beviltiškoje padėtyje nusižudžiusiųjų kovotojų kūnus, atveždavo ir išversdavo juos į miestelių aikštes. Juos draskydavo šunys ir krankliai. Vėliau juos slaptai pakasdavo pakelių grioviuose. Ar reikia klausti, kurie genocidininkai turėjo savyje daugiau humanizmo? Aš, kaip dar gyvas liudininkas, galiu patvirtinti, jog mano tėvelį, kuris tuomet turėdamas vos 16 metų, buvo nuteistas ir ištremtas į Rusijos lagerius, kur iki Stalino mirties atliko „bausmę“ už antitarybinę veiklą.

Lietuvos partizanė

Tik po Stalino mirties jam pavyko reabilituotis, nes buvo nuteistas kaip nepilnametis. Mano senelis buvo kalvis ir todėl taip pat neišvengė „sovietų Temidės“ gailestingumo ir buvo nuteistas dėl paramos partizanams. Likimas seneliui buvo negailestingas ir jis lageryje mirė (o gal buvo nužudytas?) Mano Motina taip pat patyrė stalininio laikotarpio „privalumus“, kai buvo suimta ir du metus kalinta bei kankinta be teismo, nenustačius nusikaltimo sudėties (pakako vien tik įtarimo), jog rėmė partizanus, buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą.

Nenorėdamas pateisinti fašizmo ir jo padarytų nusikaltimų (ypač žydų tautybės žmonėms), galiu teigti, jog lietuvių tautai didesnę žalą padarė „komunizmas“, tą faktą patvirtina ir statistiniai duomenys.

Dėl Kremliaus pasipiktinimo pokario rezistencijai  tiktų patarlė „žiūrėkit, vagies kepurė dega“. Kiek „išvaduotojų“ nuodėmių mes nežinome, tik neseniai yra paviešinti faktai apie „nugalėtojų žygdarbius“ prievartaujant bei plėšiant civilius gyventojus, t. y. „teisėti sovietinių karių karo grobiai“ ir t.t.

Gal šiuo atveju galioja nerašyta taisyklė, kad nugalėtojų niekas neteisia? Bet tada nereikia teisti ir kitos pusės, t. y. priešininkų ketinimų apsiginti. Demokratiniam pasauliui brangiai kainavo ir tebekainuoja besąlyginis sovietų sąjungos pripažinimas II- ojo pasaulinio karo didžiausiu indėlininku į pergalę su visomis privilegijomis, kurios suteikė sovietams galimybę viešpatauti, daugelyje išvaduotų nuo fašizmo valstybių, tačiau patyrė dar didesnę, dabar jau komunistinę prievartą, kuri įtakojo ir pilietinę nesantaiką.

Manau, jog „komunistinė ideologija“ vis dar gyva ir turi savo gerbėjų ratą visame pasaulyje todėl, jog nežino ar nėra tinkamai informuoti apie tikruosius šios „nusikalstamos organizacijos darbelius“. Dar neteko regėti tokios klastingos politinės organizacijos, kuri kalbėtų viena, darytų kitą, o galvotų trečia. Jeigu trečiasis reichas atvirai skelbė savo politines ambicijas dėl savo tautos išskirtinumo ir kitų tautų naikinimo, tai sovietai, viešindami lygybę, brolybę ir vienybę, realiai darė tą patį, ką ir fašistai, tik slaptai.

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Man teikia viltį, jog šiandien vis daugiau Rusijos politikų bei kiti visuomenės veikėjų pradeda atviriau kalbėti apie realią šalies padėtį bei vykdomą žalingą valstybei bei Rusijos tautai vidaus ir užsienio politiką. Tol, kol pati Rusija nepripažins savo vykdytos bei vykdomos politikos klaidų, tol bus sunku pasitikėti bei normalizuoti politinius bei ekonominius tarpusavio santykius. Dabartiniu metu stebime Rusijos ginklavimosi piką bei didelį norą daryti įtaką pasaulyje vykstančių  politinių procesų sprendime.

Liaudies patarlė byloja: norėti nedraudžiama, kol norai nieko nekainuoja. Rusijos imperinės ambicijos brangiai kainuoja tiek pačiai Rusijai, tiek visiems tiems, kurie tam prieštarauja. Tol, kol dar gyvas bent vienas rezistencijos kovų liudininkas, tol mes netikėsime, kad mūsų miško broliai buvo savo tautos naikintojai. Todėl šiandien yra labai svarbu surinkti kuo daugiau įrodymų, kurie atskleistų kilnius miško brolių siekius išlaisvinti „komunizmo šmėklos“ pavergtas tautas.

Galiu drąsiai teigti, kad tikrieji lietuvių tautos žudikai buvo ne miško broliai, o NKVD ir jų pakalikai stribai.

2017.07.25; 09:00