ES de facto sostinėje Briuselyje veikia šimtai Rusijos ir Kinijos šnipų, rašo Vokietijos laikraštis „Welt am Sonntag“, remdamasis diplomatais, kuriems esą buvo pasakyta vengti tam tikrų restoranų ir kavinių Europos institucijų kvartale.

Šnipas, kuris mane apgavo. Slaptai.lt nuotr.

Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT) diplomatus įspėjo apie šimtus Rusijos ir Kinijos žvalgybų agentų, veikiančių Briuselyje, rašoma leidinyje. Pasak „Welt am Sonntag“ cituojamų ES diplomatų, EIVT skaičiavimais, Briuselyje veikia apie 250 Kinijos ir apie 200 Rusijos šnipų.

Laikraščio teigimu, diplomatai ir kiti svarbūs pareigūnai buvo perspėti vengti kai kurių Briuselio Europos institucijų kvartalo vietų, kaip populiarus didkepsnių restoranas arba kavinė netoli pagrindinio Europos Komisijos pastato.

EIVT, kuriai vadovauja vyriausioji ES diplomatė Federica Mogherini, esą tikino, kad Rusijos ir Kinijos agentai daugiausia veikia po šalių ambasadų ir prekybos misijų priedanga, o Rusijos šnipų skaičius Briuselyje istoriškai yra labai didelis.

Kaip rašo „Deutsche Welle“, užsienio šalių šnipinėjimas Briuselyje yra vieša paslaptis, to net reikėtų tikėtis, juk miestas yra de facto ES sostinė ir NATO būstinė.

2003 m. kilo skandalas, kai Europos Tarybos Justus Lipsius pastato patalpose, kuriomis naudojasi Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Vokietijos ir Ispanijos diplomatai, buvo aptikta pasiklausymo įranga. Nors kaltininkų nepavyko rasti, žiniasklaida tuo metu dėl šnipinėjimo kaltino Izraelį ir Jungtines Valstijas.

Pasak „Welt am Sonntag“, be Rusijos ir Kinijos agentų, Briuselyje taip pat aktyviai veikia JAV ir Maroko šnipai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.11; 05:00

Apie pastaruosius Rusijos karinės žvalgybos (GRU) nuotykius kuriami anekdotai. Tačiau budrieji primena: o kas padėjo Kremliui nuo Gruzijos atplėšti Abachaziją su Pietų Osetija? Okupuoti Krymą ir įsibrauti į rytines Ukrainos žemes?

Suimamas perversmo Juodkalnijoje dalyvis

O kas rengė valstybės perversmą Juodkalnijoje 2016-ųjų rudenį?

Kas kurstė nuversti valdžią Juodkalnijoje?

Juodkalnijos aukščiausiasis teismas šalies sostinėje Podgoricoje baudžiamąją bylą dėl kėsinimosi įvykdyti valstybės perversmą rinkimų į parlamentą dieną (2016 m. spalio 16 d.) pradėjo nagrinėti 2017-ųjų vasarą; šis „amžiaus teismu“ vadinamas procesas tebetrunka.

Tarp keliolikos teisiamųjų – du Rusijos piliečiai. Pastarieji teisiami už akių. Juos kaltina Juodkalnijos, Serbijos ir Rusijos teritorijose subūrus nusikalstamą organizaciją ir jai vadovavus; vienas jų kaltinamas pasikėsinimo į aukštą Juodkalnijos vadovybės atstovą kurstymu – už tokį nusikaltimą baudžiama laisvės atėmimu nuo 10 iki 40 metų. Dar vykstant tyrimui, leidinys „Vijesti“ pranešė, kas žinoma Specialiojoje prokuratūroje: valstybės perversmo kurstymu įtariami rusai Maskvoje „kasdien“ eina į darbą pastatų komplekse, kur įsikūrusi GRU.

Apie sužlugdytą valstybės perversmą juodkalniečiai sužinojo spalio 16-osios rytą, praėjus keturioms dienoms po to, kai buvęs policininkas išeivis iš Kosovo Mirko Velimirovičius pranešė policijai pirkęs ginklų ir kita sąmokslo dalyviams. Buvo sulaikyta 20 Serbijos piliečių, tarp jų buvęs Serbijos žandarmerijos viršininkas Bratislavas Dikičius. Dėl rusų, tai prokurorai laikė juos nacionalistais, veikusiais savo galva. Praėjus mėnesiui, Serbija išdavė Juodkalnijai dar vieną įtariamąjį – žinomą serbų nacionalistą Aleksandrą Sindželičių. Jis sutiko bendradarbiauti su tyrėjais, teismo buvo pripažintas liudytoju ir apklausiamas nurodė kai kurias prokurorus itin sudominusias apsiimtojo įrodyti sąmokslo aplinkybes.

Sindželičius, be kitų dalykų, papasakojo, kad 2016 metų rudenį jį skubiai iškvietęs į Maskvą „toks Edis“, su kuriuo susipažino 2014-ųjų vasarą, buvodamas Rostove prie Dono (Ukrainos rytuose tuo metu vyko įnirtingi mūšiai ir separatistų pusėje kariavo serbų samdiniai); su rusu jau buvo vieną kartą susitikęs Maskvoje 2015-ųjų pavasarį. Rusas atsiuntęs serbui 800 dolerių kelionei (šią perlaidą prokurorai laiko svarbiu įkalčiu byloje, nes siuntėjas nurodė savo adresą – tą patį, kur… GRU valdos). „Edis“ pasitikęs jį oro uoste ir pravedęs pro pasų kontrolės postą. Dalyvaujant, kaip suprato serbas, dar vienam Rusijos specialiųjų tarnybų atstovui, jam pasakę, kad duodami „dideli pinigai“ Juodkalnijos stojimui į NATO sustabdyti, ir atskleidę „kriminalinio režimo nuvertimo“ planą.

Šiame plane buvo numatyta rinkimų dienos vakare, pasibaigus balsavimui, užimti parlamento ir vyriausybės rūmus, kilusioje sumaištyje nušauti tuometį ministrą pirmininką Milo Džukanovičių ir galiausiai atvesdinti į valdžią Maskvai palankią koaliciją „Demokratinis frontas“, kuri atšauks stojimą į NATO ir iškels sąjungos su Serbiją ir Rusija šūkį. Sindželičius gausiąs pinigų 50 vyrų apginkluoti ir perrengti policininkų uniforma, taip pat turėsiąs sutelkti 500 nacionalistų, kurie dėsis demonstrantais ir Serbijos generolo Dikičiaus vadovaujami padės „policininkams“, vedamiems paties „Edžio“, įsibrauti į parlamentą. Viskas turėsią atrodyti „kaip Belgrade, kai krito Miloševičius“ (2000 metais tuometės Jugoslavijos sostinėje vykusios „buldozerinės revoliucijos“ metu protestuotojai susitarė su policija).

Kremliaus aštuonkojis

Sindeličiaus parodymais, „Edis“ su „kolega“ spalio pradžioje atskrido į Belgradą ir kontroliavo pasirengimą perversmui. Jis nenustojo veikęs ir sąmokslui iškilus aikštėn – tomis dienomis rusas skambindavo jam itin dažnai. Reikalavo paaiškinti, kas atsitiko, ir svarbiausia – kur ginklai? Paskui pranešė, kad dėl visko kaltas Velimirovičius ir jį „reikia užmušti“. Vieną kartą reikalavo surasti snaiperį ar sprogmenų Džukanovičiui nužudyti („pinigai ne problema“), paskui – pasamdyti žmogų ar kelis, kurie akmenimis išdaužytų „Demokratinio fronto“ langus ir primėtytų vidun butelių su degiuoju skysčiu – kad atrodytų tai padarius ministro pirmininko šalininkus.

Per paskutinį susitikimą viename Belgrado parkų „Edis“ klausė, ar pavyktų rasti 5-6 žmones dar vienai provokacijai: protestuojantiems „Demokratinio fronto“ šalininkams apšaudyti. Šio susitikimo metu rusas pasakęs, kad „su Juodkalnija viskas baigta“. Girdi, susitarta, kad Čečėnija skirs lėšų bosnių bendruomenės labui ir tada ją parlamente atstovaujanti partija, „Bošnjačkastranka“, pereisianti į opozicijos pusę… aplinkybes.

Spalio 24 d. Serbijos policija pranešė suėmusi tris Rusijos piliečius ir paėmusi jų turėtus €122 000, Juodkalnijos policijos uniformas, ginklus. Po dviejų dienų į Belgradą atskrido Rusijos nacionalinio saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas ir netrukus po šio vizito suimtieji buvo išsiųsti į Rusiją. Ar šie įvykiai priežastingai susiję – lieka paslaptimi. Gruodžio pradžioje Juodkalnija per Interpolą paskelbė perversmo kurstymu įtariamų dviejų Rusijos piliečių, Eduardo Širokovo ir Vladimiro Popovo, tarptautinę paiešką (2017 m. vasario 23 d. Juodkalnijos užsienio reikalų ministerija pareiškė protestą Rusijai dėl neprisidėjimo prie jų paieškos).

Kur jie apsilankė, ten ramybės neliko

Prieš pat prasidedant „amžiaus teismui“ britų „The Telegraph“ paskelbė nuotrauką, kurioje šie rusai nufotografuoti viename Belgrado parkų. Nurodoma, kad jie „seka žmogų, pasamdytą  Juodkalnijos vyriausybei nuversti“. Nuotraukas su šiais ir kitais žlugusio perversmo dalyviais turinti „viena Europos saugumo tarnybų“ (galima neabejoti – Serbijos). TV kanalas „Sky News“ pranešė sužinojęs Vakarų specialiųjų tarnybų atstovų nuomonę dėl šių nuotraukų: „Tai yra dar vienas įrodymas, kad Rusijos valstybė buvo tiesiogiai susijusi su mėginimu įvykdyti valstybės perversmą.“

Tuo metu jau buvo žinoma, kad „Širokovo“ tikroji pavardė yra Šišmakovas – tai Juodkalnijos prokurorams padėję nustatyti Lenkijos kontržvalgybininkai. 2014 metų spalyje lenkai išsiuntė iš šalies persona nongrata pripažintą Rusijos pasiuntinybės karo atašė padėjėją Eduardą Šišmakovą – po to, kai įsitikino jį esant GRU karininką. Vienas Lenkijos kariuomenės papulkininkis jam pranešinėjo apie kokias nors „nuodėmes“ slepiančius karininkus – tokius paprasčiau užverbuoti. Vėliau, teisiamas, papulkininkis prisipažino gavęs iš Rusijos diplomato 17 tūkstančių zlotų (€5500) atlygį.

Interpolo ieškomas „Popovas“ pasirodė iš tikro esąs Moisejevas – tai nustatę praėjusių metų lapkričio pabaigoje pranešė tų pačių „Bellingcat“ ir „The Insider“ tyrėjai. Karo inžinierius Moisejevas tapo „Popovu“ po parengimo GRU specialiosios paskirties dalinyje 2009 metais. Nuo to laiko šis „korespondentas“ ir „laivininkystės draudimo agentas“ keliavo po Balkanus, Kaukazą, Rytų Europos šalis. 2014-ųjų pradžioje, prieš žlungant Ukrainoje Viktoro Janukovyčiaus režimui, jis buvojo Odesoje (kiek vėliau, gegužės pradžioje čia įvyko kruvini susirėmimai). Pavasarį jį matė Moldovoje – likus mėnesiui iki šiai valstybei pasirašant asociacijos su Europos Sąjunga sutartį. Jis apsilankė Padniestrės ir Gagaūzijos sričių „sostinėse“ – Tiraspolyje ir Komrate. Moldavijos saugumiečių ir žurnalistų duomenimis, Belcų mieste vykusiame slaptame ES priešininkų pasitarime kalbėta apie „ginkluotą sukilimą prieš valdžią, paskelbiant Moldavijos federaciją su keturiais subjektais: Kišiniovu, Belcais, Komratu ir Tiraspoliu“; šalies pietuose prie maištininkų turėjo prisidėti diversantai, parengti Rostove esančiame GRU padalinyje.

Ar prokurorai įrodys buvus planą „B“?

Paskelbus apie sužlugdytą perversmą, grupė išeivių iš Rusijos (iš viso šioje mažytėje šalyje nuolatinai gyvena iki 7 tūkstančių Rusijos piliečių, iš 4 200 užsienio bendrovių 1/3 priklauso Rusijos piliečiams) paskelbė vietinėje žiniasklaidoje laišką, kad „čia gyvenantys rusai nepritaria kišimuisi, nepriklausomai nuo to, ar tai darė valstybė, ar privatūs asmenys“. Iki šiol ne tik Juodkalnijoje, bet ir toli už jos jos ribų neatmetama „kruvinąjį scenarijų“ galėjus būti parašytą „Maskvos ranka“. 

Praėjusių metų spalio pradžioje Juokalnijos aukščiausiame teisme vykstančio proceso metu gynybos pusė pateikė iš Rusijos užsienio reikalų ministerijos gautą atsakymą į paklausimą dėl vieno pagrindinių liudytojų šioje byloje lankymosi Maskvoje. Specialusis prokuroras Milovojė Katničius paprašė atlikti šių popierių cheminę ekspertizę – girdi, raštą „sukurpė  GRU“, pagarsėjusi nuodijimais. Tai sužinoję, Maskvoje didžiai pasipiktino. „Sprendžiant iš visko, – pareiškė Užsienio reikalų ministerija, – Juodkalnijos prokuroras Katničius nusprendė įsitraukti į varžytuves dėl absurdiškiausio kaltinimo Rusijai“. Maskva dar kartą priminė: „Rusijos pusė kategoriškai neigia galėjusi oficialiai prisidėti prie išgalvotų mėginimų organizuoti neteisėtą veikimą“, jai keliami kaltinimai yra niekuo nepagrįsti.

Propagandinis plakatas Juodkalnijoje

Spalio viduryje Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ pranešė, kad „Juodkalnijoje atsisakyta kaltinimų Rusijai dėl valstybės perversmo organizavimo“. Tyrimui šioje byloje vadovavęs specialusis prokuroras Katničius anksčiau sakė kai kuriuos „Rusijos valstybinius organus“ prisidėjus prie perversmo rengimo, o dabar paskelbė naują pareiškimą: jis niekada nekaltinęs oficialiosios Maskvos. „Aš kaltinau kai kuriuos saugumo tarnybų darbuotojus, GRU agentus ir kai kuriuos kazokus“. „Novosti“ iš 44 komentarų geriausiu pripažino šį: „Protingas sprendimas.“

Spalio 26 d. „Novosti“ atpasakojo tai, ką teismo procese per penkias valandas trukusią apklausą pasakė liudytojas Aleksandras Sindželevičius, teisiamųjų vadinamas „NATO agentu“ ir „provokatoriumi“ (TV ir radijas tiesiogiai transliuoja proceso eigą). Jis nurodė pagrindiniu pučo rengimo organizatoriumi buvus Rusijos pilietį Eduardą Šišmakovą. Liudytojas pakartojo tai, ką sakė ikiteisminio tyrimo metu, kaip antai: 2016-ųjų pavasario pradžioje gavęs iš „Edžio“ žinelę, kad toliau taip tęstis negali –„Juodkalnijoje būtina nuversti valdžią, nuversti Džukovičių, žmonės turi išeiti į gatves“; susitikimo Maskvoje metu „Edis“ kalbėjo, kad Džukovičius turi būti suimtas ir teisiamas, o jį suėmusieji – apdovanoti; Belgrade „Edis“ išdavęs Sindželevičiui keturis kartus po 25000 eurų ir du kartus po 50 000 dolerių ginklams pirkti ir kitoms su perversmo rengimu susijusioms išlaidoms. „Novosti“ priminė specialųjį prokurorą anksčiau kalbėjus apie kai kurių „Rusijos valstybinių organų“ prisidėjimą rengiant pučą, turėjusį sustabdyti šalies stojimą į NATO; Rusija šį kaltinimą kategoriškai neigia.

Praėjusią vasarą Filadelfijoje veikiančio užsienio politikos tyrimų instituto (Foreign Policy Research Institute) pranešime teigiama, kad perversmą rengė „serbų nacionalistai, vadovaujami GRU ir FSB darbuotojų“. Žengiančią per NATO slenkstį Juodkalniją ištiko, kaip pasakė žurnalistams vienas pranešimo autorių, „ne šiaip koks perversmas, o perversmas, palaikomas Rusijos vadovybės“. Ekspertų nuomone, tai buvo pirmas Maskvos mėginimas jėga įgyvendinti savo politinius tikslus už buvusios SSSR ribų. Balkanuose Rusija turi politinių tikslų ir yra pasirengusi imtis prievartos ir slapto veikimo jiems pasiekti. Šis pranešimas patvirtino prieš metus JAV Senato gynybos reikalų komiteto  (Committee on Armed Services) posėdyje kalbėta: perversmas Juodkalnijoje buvo Rusijos planas „B“, pradėtas vykdyti po to, kai agitacija prieš stojimą į NATO per žiniasklaidą, socialinius tinklus, Serbų stačiatikių bažnyčią nepadėjo Kremliui čia vykusiuose rinkimuose pasiekti reikiamo rezultato.

Kaip išgaravo 300 metų trukusi draugystė

Ministras pirmininkas Milo Džukanovičius prieš 2016 metų parlamento rinkimus kaltino opoziciją imant Rusijos duodamus pinigus. Žiniasklaidoje rašyta, jog ministro pirmininko priešininkų „Demokratinis frontas“ rinkimų agitacijai („МИ или ОН“) išleido, oficialiais duomenimis, didelius mažytei šaliai pinigus – 850 tūkstančių eurų, gal net daugiau nei valdančioji Demokratinė socialistų partija. Jau tada kalbėta „Demokratinį frontą“ esant sukurtą Rusijos miliardieriaus Olego Deripaskos pinigais… Tarp praėjusių metų pabaigoje JAV teisingumo ministerijos sankcijomis suvaržytų Rusijos piliečių pateko ir buvęs GRU karininkas Viktoras Bojarkinas – Olego Deripaskos padėjėjas; amerikiečiai priminė Kremliui artimui oligarchui, kad 2016 metais Juodkalnijoje jis finansavo partiją, siejamą su mėginimu įvykdyti valstybės perversmą.

Juodkalnija, nedidelė (beveik penkis kartus mažesnė už Lietuvą) buvusios Jugoslavijos respublika, 2006 metais atsiskyrė nuo Serbijos ir Maskva nė kiek neprieštaravo referendume pareikštai juodkalniečių valiai būti nepriklausoma valstybe. Rusijos mijardierius Olegas Deripaska 2005 metais nupirko didžiulę aliuminio gamyklą, nešančią šaliai beveik pusę eksporto pajamų. Juodkalniečiai pripažįsta, kad šio verslininko patarėjų komanda (tarp jų ir pastaraisiais metais patarnavimu Kremliui skandalingai pagarsėjęs amerikietis Polas Manafortas) šalies nepriklausomybės byloje „padėjo gauti reikiamą paramą iš mūsų tarptautinių partnerių“ (sklido kalbos Deripaską taip geidus Juodkalnijos nepriklausomybės, kad dėl pageidaujamai referendumo baigčiai garantuoti nepagailėjo 200 milijonų eurų, kuriuos įteikė asmeniškai Džukovičiui).

Olegas Deripaska

Viskas pasikeitė po to, kai Juodkalnijos vadovybė nepritarė Krymo „prijungimui“ prie Rusijos ir prisidėjo prie Europos Sąjungos paskelbtų sankcijų okupantei. „Vienu metu mes pernelyg atsipalaidavome, rodėsi, viskas padaryta, o po to atėjo jie ir pažadino“, – pasakė 2014-ųjų pavasarį Milo Džukovičius, grįsdamas šalies vadovybės apsisprendimą atkakliau siekti narystės Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje ir Europos Sąjungoje. Tada vienas Rusijos dūmos deputatas leptelėjo, jog „į NATO įstojusi Juodkalnija taps legaliu Rusijos raketų taikiniu“. Valstybiniame laikraštyje „Rosijskaja gazeta“ radosi paraginimas nepirkti vyno iš Juodkalnijos, apriboti ten plūstančių turistų ir poilsiautojų srautą (625 tūkstančių gyventojų turinčioje Juodkalnijoje per metus apsilanko apie 300 tūkstančių žmonių iš Rusijos). 2015 metų pabaigoje Rusijos strateginių tyrimų instituto direktorius Leonidas Rešetnikovas oficialiosios Podgoricos varomą politiką (pritarimas sankcijoms, veržimasis į NATO ir ES ir kita) pavadino „išdavyste“.

2015-ųjų pabaigoje Juodkalnija sulaukė NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo oficialaus laiško-kvietimo dėtis prie Aljanso, o 2017 metų vasaros pradžioje oficialiai buvo paskelbta 29-ąja NATO nare. Tai įvyko po to, kai 2016 metų rudenį rinkimus vėl laimėjusi Demokratinė socialistinė partija parlamente sutelkė daugumą, pritarusią šiai narystei. Rusijos užsienio ministerija ta proga prikalbėjo daug piktų žodžių: balsavusieji už narystę NATO tariamos Rusijos grėsmės dingstimi, prisiima atsakomybę dėl pasekmių, kurias sukels išorės jėgos, siekiančios išardyti giliomis istorinėmis tradicijomis pagrįstus draugiškus juodkalniečių santykius su serbais ir Rusijos žmonėmis.

Valstybės dūmos tarptautinių reikalų komiteto narys Sergejus Železniakas, itin svetingai sutikdavęs visus į Maskvą atvykstančius Džukovičiaus priešininkus, pasakė Juodkalnijos vėliavos iškėlimą viršum NATO būstinės Briuselyje reiškiant „savanorišką oficialiosios Podgoricos kapituliaciją prieš tuos, kurie 1999 metais bombordavo Juodkalniją ir žudė šalies gyventojus“. Viename interviu serbų leidiniui jis kalbėjo, kad su Vakarų patarėjais greitosiomis sumestas parlamento užgrobimo ir ministro pirmininko pašalinimo planas yra piktadarystė, „kelianti niūrių paralelių su Reichstago padegimu, kurį 1933 metais įvykdė nacionalsocialistai siekdami Vokietijoje šviesti hitlerinę diktatūrą“. Leidinys „Pobjeda“ šį valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ generelinės tarybos sekretoriaus interviu pavadino opozicijai skirtomis „naujomis instrukcijomis iš Maskvos“. 

Kremliaus apmokama provokatorių lindynė

Ištisą dešimtmetį Maskva mėgino nuteikti juodkalniečius prieš NATO – ir geruoju, ir piktuoju. 2016 metų lapkrityje Juodkalnijoje apsilankiusį leidinio „Meduza“ korespondentą susiradęs devynis metus gyvenantis rusas pasakė turėjęs reikalų Rusijos pasiuntinybėje ir žinąs, jog 2010–2011 metais kievieną mėnesį pasiuntinybės buhalterija skirdavo po 30-50 tūkstančių eurų „juodkalniečių švietimui“, tiesiai sakant – propagandai prieš NATO varyti. Itin energingai veikta per Serbų stačiatikių bažnyčią, kuriai priklauso 85% juodkalniečių stačiatikių (pasiuntinybė skyrė didelę sumą naujos bažnyčios statybai). Tačiau, pasirodo, įtikinėjimas ir dovanos buvo ne vienintelis būdas „Juodkalnijai Rusijos orbitoje išlaikyti“.

Apie kitą būdą „Meduzos“ pašnekovas išgirdo Rusijos pasiuntinybėje 2011-ųjų pavasarį: „reikia jėga užgrobti valdžią ir perduoti ją opozicijai“. Prasidėjus konfliktui Rytų Ukrainoje, tuometis pasiuntinys jam pasakęs, kad jie pradedantys „aktyviąją darbo Juodkalnijoje fazę“, ir pakvietęs prisidėti (žmogus atsisakė – „aš laikausi visiškai priešingos pozicijos“). 2016 metų vasarą Serbijoje įsisteigė „Balkanų kazokų kariuomenė“ su atamanu Viktoru Zaplatinu, jis sakosi oficialiai atstovaujantis „Donbaso savanorių sąjungai, kuri tiesiogiai susijusi su Vladimiru Putinu, o Rusijos kazokų sąjunga nepripažino nei „atamano“, nei jo „kariuomenės“. Kai kas aiškino visa tai esant „tam tikros rūšies folkloru“, tačiau specialusis prokuroras Katničius turėjo galvoje „kai kuriuos kazokus“ būtent iš Zaplatino sutelktų gretų (kai kas tikina, kad tai Ukrainos saugumo tarnyba įspėjo juodkalniečius: savanorius karui Donbase telkę serbai dabar darbuojasi  Juodkalnijoje).

2016 metų lapkričio pradžioje Vladimiras Putinas atleido iš pareigų Rusijos strateginių tyrimų instituto (RISI) direktorių Leonidą Rešetnikovą, kadaise Balkanų valstybėse šnipinėjusį sovietų saugumo komiteto (KGB) ir Rusijos užsienio žvalgybos (SVR) agentą. Vieni paskutinių atsargos generolo leitenanto svečių RISI buvo… Zaplatinas su kitais Balkanų „atamanais“, kuriuos  jis priėmė likus kelioms dienoms iki parlamento rinkimų Juodkalnijoje. Apžvalgininkai prisiminė, ką Rešetnikovas kalbėjo per TV kanalą „Cargrad“: atėjo laikas Rusijai sugrįžti į Balkanus ir padėti jos draugams. Generolas gerai pažįstamas su šio kanalo savininku, „stačiatikiu milijonieriumi“ Konstantinu Malofejevu: juos abu apdovanojo aukščiausiais ordinais į Bosnijos ir Hercogovinos sudėtį įeinančios Serbų Respublikos prezidentas Miloradas Dodikas, išlikęs prezidento poste po rinkimų 2014 metų rudenį; rinkimus akylai stebėjo pusantro šimto kazokų, atsiųstų Malofejevo. Vis dėlto jis labiau žinomas kaip „rusų pavasario“ rėmėjas (finansavo prorusiškas pajėgas Donbase).

2017 metų pavasarį naujienų tarnyba „Reuters“ pranešė, kad prieš JAV prezidento rinkimus Rusijos propagandinės kompanijos planas buvo sudarytas Rusijos strateginių tyrimų institute (nuo 2012 metų valstybines užduotis institutui teikia Rusijos prezidento administracija). „Reuters“ priminė šį institutą įtikinus Rusijos prezidento administraciją projektų „Krymo prijungimas“ ir „Novorosija“tislingumu. Žurnalistinių tyrimų leidinys „The Insider“ padarė išvadą, kad greičiausiai Rešetnikovas, sumanęs provokacijas Ukrainoje, Moldovoje, Graikijoje (energingai palaikė Aleksį Ciprasą iki jam 2015 metų rudenį tampant ministru pirmininku), pasiūlė prezidento administracijai ir perversmo Juodkalnijoje idėją.

Viena iš versijų, kaip Rusija organizavo perversmą Juodkalnijoje

2017 metų pradžioje Rešetnikovas tapo TV kanalo „Cargrad“ stebėtojų tarybos pirmininku. Viename interviu jis pasigyrė, kad 2008 metais, kai tarnavo Užsienio žvalgybos tarnybos analitinio skyriaus viršininku, jie įtikinę šalies vadovybę pripažinti Abchaziją ir Pietų Osetiją (kaip žinome, iš Pietų Osetijoje veikusių Rusijos ginkluotųjų pajėgų padalinių aukščiausiai buvo įvertinta 10-oji GRU atskiroji specialiosios paskirties brigada).

Reuters, Scanpix, LETA, The Insider, Bellingcat nuotr.

2019.01.17; 06:00

Pastarųjų metų Rusijos specialiųjų tarnybų elgesys Vakarų Europoje rodo visišką nekompetenciją arba siekį eskaluoti situaciją, mano Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Darius Jauniškis. 

„Pastarųjų mėnesių įvykiai rodo arba Rusijos agresyvėjimo požymius, arba visišką neprofesionalumą. Manau, kad mums nereikėtų pamiršti – o gal tai yra karo šauklys. Gal situacija specialiai yra eskaluojama. Juk labai sunku nuspręsti, kas vyksta Kremliaus vadovų galvose“, – Delfi.lt eteryje sakė D. Jauniškis. 

Pasak VSD vadovo, nuolatinis Rusijos bandymas neigti savo veiksmus darosi kiek juokingas. Tačiau tendencija, kad Rusijos valdžia bet kokiomis priemonėmis dangsto tarnybas, turėtų kelti nerimą. Tuo tarpu panašių provokacijų Lietuvoje mažėja. 

„Manau, kad gali būti dabar nusitaikyta į kažkokias silpnesnes grandis Europoje. Lietuvoje visuomenė yra pakankamai sąmoninga, kad atskirtų tikras žinias nuo netikrų, ir nebetiki pasakomis. Tarnybos čia dirba, ir kryptis labai aiški yra“, – tikino D. Jauniškis. 

Tuo tarpu paklaustas pozicijos dėl galimų Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) kalėjimų Lietuvoje, kurių egzistavimą pripažino viename tokių kalėjusiam asmeniui kompensaciją priteisęs Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), VSD vadovas tiesaus atsakymo vengė ir tikino, kad jo organizacija bendradarbiavo su visomis norėjusiomis institucijomis.

„Turime suprasti, kad EŽTT teisia ne už kriminalinius nusikaltimus, kuriems reikalingi įrodymai. Tai vėl grįžtame prie klausimo, ar buvo kalėjimas. Kamuolys yra Prokuratūros rankose, kuri po dar vieno tyrimo iš esmės turėtų atsakyti. Iš VSD pusės buvo absoliutus bendradarbiavimas“, – tikino D. Jauniškis. 

ELTA primena, kad trečiadienį VSD ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos (AOTD) mini Lietuvos žvalgybos šimtmetį. Pasak žvalgybos vadovo Dariaus Jauniškio, žvalgybos veiklos šimtmetis – puiki galimybė įvertinti visą tarnybų nueitą kelią, viską permąstyti ir išmokti tam tikras pamokas, kad praeities klaidų nekartotume ateityje.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-24

Rusijos šnipai vis aktyviau taikosi į Šveicariją. Jų aktyvumas yra pastebimas ir toliau didėja, sakė Šveicarijos žvalgybos NDB vadas Jeanas Philippe’as Gaudinas, kuriuo remiasi agentūra „Reuters“.

„Aš negaliu atskleisti daug detalių apie rusų veiksmus Šveicarijoje, tačiau yra aišku, kad jų aktyvumas yra didesnis nei anksčiau, – spaudos konferencijoje kalbėjo pareigūnas. – Aš negaliu nieko pasakyti apie šnipų skaičių, tačiau jis reikšmingas“.

Prieš tai atgarsio sulaukė du atvejai, kai spėjami rusų šnipai žvalgė objektus Šveicarijoje. Šveicarų tarnybų duomenimis, vienas jų buvo cheminių ginklų bandymų kompleksas. Be to, tyrėjai aiškinasi kibernetinę ataką prieš Pasaulio antidopingo agentūros biurą.

Šnipinėjimo dingstis yra didelis tarptautinių organizacijų skaičius šalyje, sakė J. P. Gaudinas. Be to, gali būti šnipinėjamos sporto organizacijos, pavyzdžiui, Tarptautinis olimpinis komitetas. Šnipai esą yra ne tik iš Rusijos, bet ir iš kitų šalių.

„Šiandien nauja yra tai, kad rusai mėgino atakuoti mūsų jautrią infrastruktūrą – tai yra raudona linija“, – pabrėžė J. P. Gaudinas.

Rusijos ambasada Berne tokius pareiškimus pavadino absurdiškais.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-19

EPA – ELTA nuotraukoje – Šveicarijos vėliava

André Liebich / Le Temps

Bernas pirštu baksnoja Maskvai į nesiliaujančius šnipų išpuolius prieš Šveicarijos įstaigas. Šveicarija nusileidžia Vakarų spaudimui, leidinyje Le Temps aiškina šveicarų politologas ir istorikas, Ženevos Tarptautinių tyrimų ir plėtros instituto garbės profesorius Andrė Libichas.

Dabartinę Rusijos ir Šveicarijos santykių būklę paženklino Rusijos ambasadoriaus iškvietimas Berne tam, kad būtų pasiskųsta dėl numanomo Rusijos šnipinėjimo Špice (cheminė laboratorija) ir kitose Šveicarijos vietose. Santykiai blogesni, negu per šaltąjį karą, bet geresni, nei laikotarpiu tarp dviejų karų, pabrėžia straipsnio autorius.

Šaltojo karo laikotarpiu, kaip, beje, ir laikotarpiu tarp dviejų karų, Šveicarija sugebėjo išgauti naudos iš savo vaidmens, tapusi šnipinėjimo centru ir norinčių susitaikyti priešų susitikimų vieta. Antai, Ronaldas Reiganas ir Michailas Gorbačiovas 1985 metais susitiko Ženevoje, kad pradėtų procesą, ženklinusį, kad pasibaigė konfrontacija tarp Rytų ir Vakarų. Šveicarija buvo svetinga, patogioje vietoje, gerai aprūpinta, o svarbiausia – neutrali šalis. Tokias savybes aukštai vertino visi, nepriklausomai nuo jų ideologinių ir politinių nesutarimų, primena Libichas.

Tačiau pablogėjus santykiams tarp Vakarų šalių ir Rusijos, aplink Šveicariją pradėjo veržtis gniaužtai. Šalis užsitraukė tarptautines sankcijas, kurios 2014 metais buvo pritaikytos Rusijai už Krymo aneksiją. Ji vis tiktai neprisijungė prie amerikiečių ir europiečių ir daugiau sankcijų nepridėjo. Šveicarija ilgai išliko kaip salelė Europos viduryje, labai vertinama Maskvos ir ypač rusų verslininkų, galėjusių tęsti savo veiklą ir būti apsaugoti nuo nemalonumų ir draudimų, su kuriais jie susidurdavo kitose šalyse, nurodo ekspertas.

Ir vis dėlto, pastaruoju metu JAV, o paskui ir Europos Sąjunga, pradėjo reikalauti didesnės drausmės Kremliaus atžvilgiu, bent jau tiek, kad ji reikštų savo nepritarimą Rusijai, kad kitą kartą išsiųstų Rusijos diplomatus, kaip šį pavasarį šį pavasarį padarė jos, ir kuri, sprendžiant iš visko, elgiasi santūriai kalbant apie jų naujas sankcijas Rusijai. Dabar, kai derybos su Briuseliu įžengia į gana keblią fazę, Šveicarijai neverta laikytis atskirai Rusijos atžvilgiu. Būtų neprotinga rizikuoti, erzinant supervalstybę – Ameriką, demonstruojančią pasauliui savo raumenis. Štai mes ir matome, kaip Šveicarijos užsienio reikalų ministras griežtina toną ir demaskuoja neteisėtus Rusijos veiksmus, apie kuriuos iki šiol nutylėdavo, analizuoja Libichas.

Šveicarijai, priverstai pasirinkti Vakarų stovyklą ir visiškai prisidėti prie jos, nepavyks išvengti užsienio valstybių, kurioms visiškai nerūpi Šveicarijos „neutralitetas“, spaudimo, baigia straipsnį autorius.

Informacijos šaltinis: Le Temps

2018.10.05; 07:10

FSB emblema

Lietuva dar sykį prašo, kad Rusija jai perduotų Jevgenijų Mataitį. Lietuvos ir Rusijos pilietis Jevgenijus Mataitis Rusijoje nuteistas dėl šnipinėjimo – Rusija kaltina, kad šis dvi pilietybes turintis asmuo šnipinėjo Lietuvos naudai. Lietuva nori, kad šis vyras likusią bausmės dalį atliktų Lietuvoje.

2016-aisiais metais jau buvo prašoma nuteistąjį perduoti į Lietuvą tolimesniam bausmės atlikimui remiantis oficialia ir vis dar galiojančia dvišale Lietuvos – Rusijos sutartimi. Tik atsakymo Lietuva iki šiol negavo. Ir vargu ar kada sulauks.

Primename, kad Kaliningrado srities teismas J. Mataitį dėl šnipinėjimo nuteisė 2016 metais skirdamas griežtą 13-os metų laisvės atėmimo bausmę.

Pabrėžtina, kad tais pačiais 2016-aisiais metais Rusijos Federacijos sostinėje Maskvoje dėl tų pačių veikų (šnipinėjimas) buvo nuteistas ir dar vienas Lietuvos pilietis – Aristidas Tamošaitis.

Iš kur tie lietuviškieji džeimsai bondai, šnipinėję prieš Rusiją jos pačios teritorijoje? Visiems senų seniausiai žinoma, visiems senų seniausiai suprantama, kad Lietuva, skirtingai nei Rusija, tiek teoriškai, tiek praktiškai turi labai menkas galimybes atlikti žvalgybos užduotis Rusijos teritorijoje. Lietuva silpna tokioms operacijoms net ir tuo atveju, jei ją remtų patyrusios ir galingos amerikiečių ar britų žvalgybos.

Žodžiu, Rusijos žingsniai nesuprantami. Viskas paaiškėja tuomet, kai prisimenama viena detalė: J.Mataitis ir A.Tamošaitis buvo sulaikyti po to, kai Lietuvos teisėsauga dėl šnipinėjimo suėmė Rusijos pilietį Nikolajų Filipčenką. Lietuvos teisėsauga paskelbė, jog turi neginčijamų duomenų – N. Filipčenka yra Federalinės saugumo tarnybos (FSB) pareigūnas. Lietuva jam skyrė dešimties metų laisvės atėmimo bausmę.

Štai po N.Filipčenkos demaskavimo Rusija puolė keršyti Lietuvai. Lietuva sučiupo vieną tikrą šnipą, Rusija griebė du greičiausiai niekaip su žvalgybine veikla nesusijusius lietuvius. Štai tokia FSB aritmetika.

Slaptai.lt informacija

2018.07.14; 06:52

Graikija nusprendė išsiųsti du Rusijos diplomatus, dar dviem uždrausta įvažiuoti į šalį. Jie kaltinami kišimusi į Graikijos vidaus reikalus ir nacionalinio saugumo klausimus. Tai trečiadienį pranešė laikraštis „Katimerini“, kuriuo remiasi „Interfax“.

Leidinio duomenimis, Atėnai kaltina Rusijos diplomatus mėginimais rinkti ir platinti informaciją bei valstybės pareigūnų papirkimu.

„Atėnų iniciatyva nėra „perkūnas iš giedro dangaus“, tai – atsakymas į koordinuotus veiksmus, kuriais siekiama plėsti Rusijos įtaką Graikijoje“, – pažymi „Katimerini“.

Anot leidinio šaltinių, Graikija nori palaikyti gerus santykius su Rusija, stiprinti dviejų tautų draugystę, bet tai galima padaryti tik pariteto ir abipusės pagarbos pagrindu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.12; 08:37

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, kad Lietuva gali taikyti įvairias priemones, reaguodama į tai, kad Jungtinė Karalystė kaltina Rusiją dvigubo šnipo nunuodijimu.

„Priemonės gali būti įvairios, tarp jų ir atskirų žvalgybos pareigūnų, mūsų identifikuotų, išsiuntimas iš Lietuvos, nacionalinio Magnickio sąrašo išplėtimas. Manau, kad rusų žvalgybos tinklo ardymas visos Europos šalyse yra bendra užduotis“, – sakė D. Grybauskaitė.

Pasak Prezidentės, sprendimo galima tikėtis artimiausiu metu.

Jungtinės Karalystės išsiuntė iš šalies 23 rusų diplomatus su šeimomis. Maskva atsakė šiai šaliai analogišku veiksmu.

Užrašas skelbia: „Rusijos šnipai“

Per Europos Tarybos susitikimą kovo 22-23 dienomis Briuselyje Europos Sąjungos valstybių vadovai aptars bendrą Europos atsaką dėl Rusijos išpuolio, kuomet sąmoningai apeinant tarptautinius susitarimus buvo panaudotos karinio pobūdžio nervus paralyžiuojančios medžiagos.

Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė Theresa May siekia vieningo Europos Sąjungos lyderių pasmerkimo Maskvai dėl buvusio rusų šnipo apnuodijimo.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.23; 04:32

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.

Įsisiūbuojančios 755-ių JAV diplomatų išsiuntimo iš Rusijos istorijos „akis už akį“ stiliumi (pasak Kremliaus versijos, kad Vašingtone ir Maskvoje būtų diplomatinio personalo paritetas) turbūt vis dėlto komiškiausia detalė yra Jungtinių Valstijų ambasados Gruzijoje pareiškimas rugpjūčio 25-ąją, kad ji pasirengusi priimti ne imigracines vizas norinčių gauti rusų pareiškimus savo konsuliniame skyriuje Tbilisyje.

Na, ir kas, kad kalbama tik apie procedūrinį pragmatizmą – Gruzija yra vienašališkai atšaukusi vizų režimą šią šalį norintiems aplankyti rusams, tad šis pareiškimas aktualus šiaurės Kaukaze, Krasnodaro bei Stavropolio srityse gyvenantiems Rusijos piliečiams, kurie į Tbilisį gali nukakti per kelias valandas. Vis dėlto irgi faktas: panorėję Amerikos vizos, rusai dabar priversti dairytis ir į šalį, kurią 2007-aisiais užpuolė.

Kažkas panašaus nutiko 1986-aisiais, kuomet Amerika išprašė kelias dešimtis šnipinėjimu įtartų Sovietų Sąjungos diplomatų ir nustatė palyginti žemą sovietų diplomatinių atstovybių Vašingtone, Niujorke ir San Franciske darbuotojų kiekio ribą. Atsakydama Sovietų Sąjunga uždraudė JAV atstovybėms Maskvoje bei tuometiniame Leningrade priimti į darbą savo piliečius, veikiausiai tikėdamasi, jog ryškus personalo sumažėjimas pakirs jų visavertį darbą, ir Vašingtonas grąžins buvusį status quo. Amerikos diplomatams teko užsiimti ambasadų teritorijos valymo ir kitais pagalbiniais darbais, bet jos toliau funkcionavo, o Maskva prarado galimybę stebėti, kas dedasi už atstovybių sienų.

Ką tik atpasakota situacija šiek tiek simboliška, mat iš tiesų diplomatinis paritetas yra problema, nes tai susiję su šnipinėjimu. Čekija ir Slovakija rugpjūčio 21 dieną minėjo 49-erių metų sukaktį nuo tragiškų 1968-ųjų, kuomet Sovietų Sąjungos ir kai kurių kitų Varšuvos sutarties bloko šalių karines pajėgos įsiveržė į Čekoslovakiją ir jėga užgniaužė Prahos pavasario reformas.

Metinių išvakarėse Čekijos respublikos viešojoje erdvėje vėl iškilo Rusijos buvimo (diplomatinio ir žvalgybinio) šioje šalyje tema. Čekijos parlamento deputatas Ivanas Gabalas nusiuntė laišką užsienio reikalų ministrui Lubomírui Zaorálekui su siūlymu siekti, kad Maskva sumažintų savo diplomatinės atstovybės Prahoje personalą. Interviu „Aktualne.cz“ politikas pareiškė, jog šis yra nepamatuotai išpūstas bei turi būti sumažintas apie 60 proc.

Šnipinėjimo menas. Slaptai.lt nuotr.

Nėra reikalo spėlioti, kuo užsiima nemaža Rusijos diplomatinės atstovybės personalo dalis – čekų kontržvalgyba BIS savo ataskaitose reguliariai nurodo rusų ambasadą Prahoje veikiant kaip žvalgybinės veiklos centrą ne tik šioje šalyje, bet ir visame vidurio bei rytų Europos regione. Tiesa, garsių, su diplomatų išsiuntimais susijusių skandalų nuosaikioje Čekijoje yra nutikę senokai. Kalbos apie pernelyg didelį rusų diplomatų „tankį“ Vidurio ir Rytų Europoje gana reguliarios, šios šalies diplomatai jų paprastai nekomentuoja, remdamiesi teise kiekvienai valstybei skirti tiek diplomatinių darbuotojų, kiek ši mano esant reikalinga, jei nėra kitų susitarimų.

Prahos tyrimų centro „European Values“ direktoriaus pavaduotojas bei programos „Kremlin Watch“ vadovas Jakubas Janda savo skiltyje žurnale „Newsweek“ (08 07) nurodė, jog statistika pakankamai vienareikšmiška – Čekijos atstovybėje Maskvoje dirba 65 diplomatai, rusai savo ambasadoje Prahoje įdarbinę 140 žmonių. Suomijoje šis santykis sudaro maždaug 60-30 suomių nenaudai. Įprasta, kad Rusijos diplomatų skaičiaus „perviršis“ sukasi apie du kartus.

Rusų diplomatai kelia įtarimus ne vien Čekijoje, tarkime, švedų kontržvalgybos SIPO vertinimu, žvalgybine veikla užsiima maždaug trečdalis Švedijoje dirbančių Rusijos diplomatų.

J.Jandos vertinimu (interviu „svoboda.org“ 08 21), Vašingtono ir Maskvos „diplomatinio pariteto“ konfliktas yra tinkama proga bent iš dalies spręsti pernelyg didelio po diplomatine priedanga dirbančių rusų aktyvumo problemą. Įprasta praktika, kad žvalgybinė veikla įeina į bet kurios šalies diplomatinės atstovybės darbų sąrašą, bet šįkart problema yra ne vien paprasta aritmetika. Pasak J.Jandos, Europos šalių kontržvalgybų ataskaitos fiksuoja nepaliaujamą rusų žvalgybinės veiklos aktyvumo augimą, kurio lygis artėja prie to, kuris buvo Šaltojo karo metais. Be to, bent Čekijos respublikoje Rusijos pusė apskritai nesivargina deklaruoti žvalgybos pareigūnų savo atstovybėje, ir tai diplomatiniuose santykiuose yra mažiausiai nedraugiška.

Esama įtakingos tezės, jog santykiai tarp Vakarų ir Rusijos dabar turbūt prasčiausi po Šaltojo Karo pabaigos. Tokios padėties vertinimai tarp Europos politikų bei diplomatų yra įvairūs, netrūksta manančių (ypač Europos Sąjungos (ES) Vakaruose), kad papildomo santykių paaštrėjimo ES šiuo metu reikia mažiausiai. Tačiau kalbama juk apie Europos šalių nacionalinį saugumą, kuriam Rusijos žvalgybų aktyvumas grėsmę kelia. Kadangi požiūrių ES esama įvairių, o vidurio bei rytų europiečiai objektyviai jautresni tokioms grėsmėms, būtent jie šiuo klausimu galėtų veikti koordinuodami veiksmus, beje, tuo pačių pademontruodami sąjunginę paramą Jungtinėms Valstijoms, nes prezidentas Donaldas Trumpas, panašu, turi tam tikrų abejonių dėl sąjungininkų Europoje. Susidariusi šalių grupė pelnytų diplomatinių taškų, jei koordinuotai pareikalautų Maskvą sumažinti savo diplomatų skaičių pariteto pagrindais.

J.Jandos manymu, Čekijos užsienio reikalų ministerija pati viena į savo politiko demaršą vargu ar reaguos, šiaip jau pagrįstai argumentuodama tai savo ambasados Maskvoje darbo paralyžiumi, jei principingai leisis tik į dvišalį diplomatinio personalo pariteto siekį su Maskva. Rusams užtektų išsiųsti, tarkime, 20 čekų diplomatų, ir Čekijos ambasada Maskvoje taptų neveiksni. Todėl reikia koordinuotų kelių šalių pastangų. Rusams gana paprasta „nubausti“ vieną nedidelę šalį, tačiau jei tokių rasis 5 ar 10, padaryti tą bus kur kas sunkiau.

Nors Rusijos žvalgybinės veiklos intensyvėjimo grėsmė Vidurio bei Rytų Europos regione apskritai artikuliuojama, politinių reakcijų bei iniciatyvų aukščiausiame politiniame lygmenyje kol kas nėra. Banalu, bet veikiausiai dera laukti politikų atostogų pabaigos ir dar kažkiek laiko, kol į inerciją linkusio politinio gyvenimo rutina įgys įprastą ritmą.

Užrašas skelbia: „Rusijos šnipai“

Tuo tarpu rusai gaišti nelinkę, pasak prokremliška propagandos monitoringu užsiimančios „Kremlin Watch“, vadinamasis Visų slavų komitetas kitų metų birželį Prahoje planuoja surengti Tarptautinį slavų kongresą, kuriame bus siūloma steigti nepriklausomų slavų valstybių tarpparlamentinę struktūrą, turėsiančią parengti vieningą politiką visoms gyvenimo sritims (pavyzdžiui, kultūrai ir ekonomikai). Nors tos „politikos“ bent kiek konkretesnių gairių kol kas nėra, nesunku numanyti, jog tai bus dar viena geopolitika persunkta iniciatyva, kai humanitariniu poreikiu geriau pažinti vieniems kitus ir mėginti ieškoti bendro veikimo galimybių bus dangstomas banalus siekis pateisinti geopolitinius Kremliaus veiksmus – kol kas Gruzijoje bei Ukrainoje.

Beje, Rusijoje prieš daugiau nei porą mėnesių vykusiame Visų slavų suvažiavime dalyvavusią maždaug 10 narių čekų delegaciją, pasak Čekijos žiniasklaidos, privačiai priėmė šios šalies ambasadorius Rusijoje, pirmas (dar) čekoslovakų kosmonautas Vladimíras Remekas.

J.Jandos vertinimu, ir apklausos patvirtina, jog provakarietiškas vektorius čekų visuomenėje dominuoja, tarkime, Rusijos veiksmus Ukrainoje atvirai palaikančiųjų Čekijoje yra gal kelios dešimtys, ne daugiau. Vis dėlto irgi faktas, jog prokremliškos pažiūros šioje šalyje dabar pasklidusios labiausiai per pastarąjį ketvirtį amžiaus, ir propaganda čia vaidina (greta atvirai prorusiško prezidento Milošo Zemano institucinio poveikio) tikrai nepaskutinį vaidmenį.

Todėl pavojinga yra dar viena čekų specialiųjų tarnybų ataskaitų pabrėžiama aplinkybė: Čekijos Respubliką rusai išnaudoja kaip saugią regioninio masto akcijų aikštelę, Rusijos ambasada Prahoje veikia kaip visoje Vidurio Europoje vykdomų akcijų koordinacijos centras. Taigi kalbama ne apie nedidelę Čekijos Respubliką, o apie platesnio masto „poveikio“ operacijas. Todėl čekų nerimas atrodo logiškas ir suprantamas.

Be abejo, įdomu, ką šia tema mano (jei apskritai ką nors mano) ir veikia dažniausiai savo parapinėse problemose besimurkdantys Lietuvos politikai. Kuomet kalbama apie propagandą, tarkime, nežinia kiek metų trunkanti, seniausiai farsą primenanti mėginimų kažkaip „reglamentuoti“ rusiškai transliuojančius televizijos kanalus istorija ypatingo optimizmo nesuteikia, nors tai yra visiškai atviri labai konkretaus mentaliteto propapagandos kanalai.

Todėl ir atviras yra klausimas, kaip iš Lietuvos valstybės perspektyvos atrodo Rusijos ambasados Vilniuje veikla ir kaip mūsų šalis reaguotų į tokias ar panašias kaip čekų politiko iniciatyvas.

2017.09.04; 06:00

Kremlius trečiadienį pareiškė, kad diplomatiniame ginče su Jungtinėmis Valstijomis, kurios 2016 metais Jungtinėse Valstijose uždarė dvi Rusijos diplomatines atstovybes ir išsiuntė 35 Rusijos diplomatus, Maskvos kantrybė senka, informuoja naujienų agentūra „Reuters“.

Pernai gruodį JAV finansų departamentas paskelbė, kad prieš Rusiją imamasi naujų sankcijų dėl jos kibernetinių atakų. „Interfax“ žiniomis, į išplėstą juodąjį sąrašą buvo įtraukti šeši fiziniai asmenys ir penkios žinybos bei organizacijos. Jame atsidūrė ir kai kurie Rusijos generalinio štabo vyriausiosios valdybos vadovai. Be to, taikydamos sankcijas, Jungtinės Valstijos išsiuntė iš Vašingtono ir San Francisko 35 Rusijos diplomatus ir uždarė dvi Rusijos diplomatines atstovybes.

„Atsižvelgiant į tarptautinę teisę, Rusija negali ilgą laiką taikstytis su tuo ir visko užbaigti nesiimant atsakomųjų priemonių. Tačiau kartu tikimės, kad galiausiai mūsų kolegos Jungtinėse Valstijose parodys tam tikrą politinę valią ištaisyti tarptautinės teisės pažeidimus“, – teigė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas.

Todėl amerikiečiai tikisi, kad Rusija iš šalies išsiųs keletą dešimčių Amerikos diplomatų apkaltindama juos neleistinu elgesiu – šnipinėjimu, ir tuo pačiu uždarys keletą ambasadų ar konsulatų.

Prasideda naujas karas dėl šnipų?

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.13; 07:02

Kanados raitoji pasienio policija

Shaun Walker / The Guardian

„Po gilia priedanga dirbusių dviejų rusų šnipų sūnui po ilgų teisinių kautynių pavyko atkurti savo Kanados pilietybę. Kanados vyriausybė buvo atėmusi pilietybę iš Alekso Vavilovo po to, kai jo tėvus FTB demaskavo kaip KGB šnipus, kelis dešimtmečius apsimetinėjusius kanadiečiais“, – praneša Šonas Vokeris laikraštyje The Guardian.

Aleksas – Andrejaus Bezrukovo ir Jelenos Vavilovos, kuriuos KGB pasiuntė į Kanadą praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje ir kurie ten gyveno mirusiųjų kanadiečių Donaldo Hitfildo ir Tresi En Foli vardu, jaunesnysis sūnus. 2010 metais Bezrukovas ir Vavilova, apsigyvenę JAV su Kanadoje gimusiais sūnumis Timu ir Aleksu, buvo suimti kartu su devyniais kitais rusų šnipais, įskaitant Aną Čapman. Aleksui tada buvo 16 metų.

„Iš Alekso ir Timo buvo atimta Kanados pilietybė pagal nuostatą, kad „užsienio vyriausybių tarnautojų vaikai“ negauna Kanados vyriausybės pagal gimimo teisę“, – sakoma straipsnyje.

„Aš jaučiuosi taip, tarsi iš manęs būtų atėmę mano paties tapatybę už tai, kuo aš niekuo dėtas“, – prieš metus sakė Aleksas Vavilovas laikraščiui The Guardian.

„Dabar vienas Toronto teismas tą nuosprendį paneigė“, – praneša žurnalistas.

Elektroniniame laiške, rašytame po verdikto paskelbimo, Aleksas sakė, kad jaučiasi „reabilituotas ir laimingas, nes pagaliau teisingumas triumfuoja“.

„Jeigu kas pažeidžia teises, mes neatimame iš jo pilietybės, – kalbėjo abiejų brolių advokatas Hadaitas Nazami. – Vietoj to, jį galima nubausti pagal įstatymus, skirtus tam tikslui. Bet net tokiais atvejais mes taikome teisinius standartus ir nebaudžiame vaikų už jų tėvų elgesį“.

„Dabar Kanados vyriausybė turi 30 dienų apeliacijai prieš šį nuosprendį paduoti ir bylai perkelti į į Aukščiausiąjį teismą, bet Nazami tikisi, kad to nedarys. Jis taip pat mano, kad toks nuosprendis netrukus bus priimtas ir Timo atžvilgiu“, – perduoda Vokeris.

Informacijos šaltinis: The Guardian

2017.07.03; 06:43

Vilniaus apygardos teisme baigta nagrinėti šnipinėjimu kaltinamo aukšto Rusijos žvalgybos tarnybos pareigūno Nikolajaus Filipčenkos byla – prokuratūra siūlo jį pripažinti kaltu bei skirti 10 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, praneša Lietuvos žiniasklaida. 

Užrašas skelbia: „Rusijos šnipai“
VSD būstinė. Slaptai.lt nuotr.

Rusijos pilietis kaltinamas su kitais asmenimis siekęs užverbuoti Vadovybės apsaugos departamento pareigūnus, kurie galėtų įtaisyti pasiklausymo įrangą prezidentės Dalios Grybauskaitės kabinete ir rezidencijoje.

Taip pat jis teisiamas dėl dokumentų klastojimo, suklastotų dokumentų panaudojimo ir daugkartinių neteisėtų valstybės sienos kirtimų.

Asmuo kaltinamas ir už tai, kad su kitu Rusijos piliečiu 2011-2014 m. šnipinėjo bei verbavo net keletą Lietuvos piliečių, siekė gauti informacijos apie Valstybės saugumo departamento pareigūnus.

Galutinis nuosprendis Rusijos šnipui bus paskelbtas liepos 7 d.

Informacijos šaltinis – VSD

2017.06.23; 18:44

Nuo sovietinės žvalgybos laikų „įtakos agentais“ vadinami užsieniečiai, kurie savo valdžios sluoksniuose sąmoningai skleidžia palankumą Kremliaus politikai. Įtakos agentas aukštame poste blogiau visų priešo šnipų. Pagauti jį už rankos retai pasiseka, o ir sučiupus reikia drąsos viešai pripažinti valstybę buvus svetimoje įtakoje, kaip tai atsitiko JAV praėjusio amžiaus viduryje.

Šaltojo karo kreivieji veidrodžiai

Amerikos žmonės gyveno palaimingoje nežinioje, o nemažai aukšto rango pareigūnų buvo arba šiam pavojui abejingi, arba tam tikrais atvejais prisidėjo prie šios veiklos. Ko nežinojo amerikiečiai ir apie kokį pavojų kalba tai parašę knygos „Stalino slaptieji agentai“ autoriai – M.Stanton Evans, Herbert Romerstein? Šioje knygoje, neseniai išleistoje ir lietuviškai („Briedis“, 2016), rašoma apie praėjusio amžiaus vidurį, kai galingas ir klastingai veikiantis priešas per daugybę savo slaptųjų agentų ir savo šalininkų vyriausybės įstaigose galėjo kreipti JAV politiką Maskvai naudinga linkme. Pasak autorių, didesnę grėsmę valstybės saugumui sunku ir įsivaizduoti.

Knygų apie šnipus ir žvalgybininkus šiandien užtenka – tik skaityk. Slaptai.lt nuotr.

Tūlas gali pasakyti: argi jau ne viskas pasakyta apie tuos istorijos nebūtin nugrimzdusius laikus? Autoriai sakosi todėl ir ėmęsi plunksnos, kad ne viskas. Maža to! Reikia dar daug nuveikti atkuriant išsamų ir tikslų Šaltojo karo paveikslą („Stalin`s Sekret Agents“ dienos šviesą išvydo 2012-aisiais). Apie Šaltąjį karą – dviejų didžiųjų valstybių neginkluotą konfliktą XX amžiaus antrojoje pusėje esą dar niekas deramai nepapasakojo. Mat rašyta beveik išskirtinai apie šnipinėjimą. Daugelyje Šaltojo karo studijų vyrauja nuomonė, kad pagrindinis, jeigu ne vienintelis pavojus, kurį kėlė į Jungtinių Valstijų federalines įstaigas įsismelkę sovietų agentai, buvo šnipinėjimas – karinių ir diplomatinių paslapčių vogimas. Iš tikrųjų nuteistųjų už šnipinėjimą buvo palyginti nedaug, ir kalbant daugiausia ar vien apie tai, smarkiai iškreipiamas JAV saugumui iškilusių grėsmių mastas ir tikrasis Šaltojo karo vaizdas.

Tik XX amžiaus paskutinįjį dešimtmetį, žlugus komunistiniams režimams, atsivėrė   archyvai (deja, neilgam), ir žmonės sužinojo daug naujų faktų, kurie buvo laikomi didžiausioje paslaptyje, kategoriškai neigiami ir plačiajai visuomenei neatskleidžiami. Tiesą sakant, nedaugeliui jie buvo žinomi ir iki tol. 5-ajame dešimtmetyje JAV kariuomenės ryšių korpusas perėmė šimtus tūkstančius šifruotų pranešimų, kuriuo siuntė sovietų žvalgybos vadovai savo slaptiems agentams JAV. Po kruopštaus ir ilgo darbo nedidelę jų dalį, mažiau kaip 3 tūkstančius, pavyko iškoduoti. Dešifruotų tekstų turinį visuomenei atskleidė tik 1995 metais, tai yra praėjus pusei amžiaus nuo to, kai juos pirmą kartą perskaitė. Dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui ir jam pasibaigus dešimtis slaptų Kremliaus agentų nurodė komunistams atsisakę tarnauti amerikiečiai (Whittaker Chambers, Elizabeth Bentley). Svarbių liudijimų apie SSRS agentų veiklą sukaupė JAV kongreso archyvas. Slaptų sovietų dokumentų išvežė į Vakarus pabėgę SSRS saugumo ir žvalgybos tarnybų pareigūnai. Pats Kaluginas 12 metų Jungtinėse Valstijose vykdė KGB politinės žvalgybos tinklo rezidento pareigas, bene svarbiausias sovietinėje užsienio žvalgyboje Šaltojo karo laikotarpiu, o jo priedanga atvykus į Vašingtoną buvo SSRS pasiuntinybės spaudos atašė pavaduotojas. 

Pasak „Stalino slaptųjų agentų“ autorių, dabar šaltinuose mums atsiskleidžiantys faktai ryškiai skiriasi nuo Šaltojo karo versijos, kuri pateikiama daugelyje ano laikotarpio istorijų. Ištisus dešimtmečius JAV stengtasi įpiršti nuomonę, jog komunizmo grėsmė šalies viduje buvo gerokai perdėta, nuo „raganų medžioklės“ nukentėjo daug nekaltų žmonių. Antai Antrojo pasaulinio karo atominio projekto mokslinis vadovas, garsiausias branduolinės srities specialistas beveik visą šaltojo karo dešimtmetį Robertas Openhaimeris tam laikotarpiui skirtose knygose vaizduojamas vos ne niekuo nedėtu kankiniu, kuriam atėmė teisę susipažinti su valstybės paslaptimis. Tuo tarpu iš atskleistų FTB dokumentų matyti, jog komunistai jį laikė slaptu savo partijos slaptu nariu.

Iškelti į viešumą faktai paneigia įsigalėjusią nuomonę, esą Amerikos komunistai, kairieji, buvo idealistai, gal ir klystantys, tačiau ištikimi taikos ir socialinio teisingumo idėjoms. Esą jeigu šnipinėjimo nebuvo, tai iš valstybės gaudavę atlyginimą komunistai rimtos grėsmės jos saugumui nekėlė. Daugybė pavyzdžių rodo amerikiečius komunistus valstybiniuose postuose aktyviai dirbus SSRS naudai, taigi jie buvo svetimos priešiškos valstybės parankiniai. Ir JAV komunistų partija buvo ne kokia geranoriška organizacija, o veikė kaip priešiškos valstybės penktoji kolona.

Išaiškėję nauji faktai buvo netikėti, nes parodė, kad slapta komunistų veikla prieš Jungtines Valstijas buvo gerokai intensyvesnė ir veiksmingesnė nei daugelis istorikų įsivaizdavo. Tačiau ir šie duomenys rodo tik dalį, o ne visą paveikslą. Antai didžiuliam srautui į Ameriką iš Maskvos siųstų sovietų karinės žvalgybos šifruotų pranešimų taip ir nepavyko parinkti kodo. „Stalino slaptųjų agentų“ autoriai nustatė, kad dalis Šaltojo karo dokumentų ir permainų laikais tebeliko įslaptinti, kiti dingo iš oficialių archyvų. Iki šiol visuomenei nėra žinomi faktai apie slaptą komunistų veikimą griaunant Lenkijos, Rumunijos, Jugoslavijos, Kinijos ir kitų šalių valstybingumą. Rašytojai ir toliau platina kadaise iš melagingų duomenų susiklosčiusius Šaltojo karo mitus. Taigi istorinis užtemimas vis dar neišsisklaidęs.

Raudonasis Kremlius įsakinėja Baltiesiems rūmams

Iki 1933 metų, kol JAV ir SSRS nebuvo užmezgusios diplomatinių santykių, sovietų šnipai slapstėsi bendroje Amerikos ir Rusijos prekybos organizacijoje “Amtorg”. Kuriant šį stogą, be vėliau pagarsėjusio bolševikų vado Lenino ir paskesnių Kremliaus šeimininkų bičiulio, Amerikos piliečio Armando Hamerio, dalyvavo pats grėsmingosios sovietų slaptosios policijos (ČK) vadovas Feliksas Dzeržinskis, dėjęsis koncesijos komisijos pirmininku (ir jam reikėjo priedangos). Daugelis “Amtorg” tarnautojų iš tikrųjų veikė kaip sovietų slaptųjų tarnybų šnipai, medžioję JAV gynybos ir pramonės paslaptis, taip pat verbavę agentus, daugiausia iš vietinių komunistų, užplūdusių ant Franklino Ruzvelto paskelbto „Naujojo kurso“ bangos pristeigtų įstaigų kabinetus. Diplomatinis pripažinimas suteikė Maskvai teisę siųsti į Vašingtoną diplomatus ir pasiuntinybės tarnautojus, kurie iš tikrųjų buvo žvalgybų darbuotojai. Po Hitlerio ir Stalino sandėrio JAV kongresas paskelbė abu diktatorius, taigi ir jų agentus vienodai pavojingais. Maskvos šnipai atsigavo Antrojo pasaulinio karo metais, kai sovietai tapo JAV sąjungininkais kare su nacistine Vokietijos ir Amerikos komunistus nustota varžyti. 

Publicistas Leonas Jurša. Vinco Kudirkos aikštė, Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Niekas neginčija – Jungtinėse Valstijose šnipai kaip reikiant pasidarbavo Sovietų Sąjungos naudai (tarp garsiausių paslapčių vagysčių – branduolinės paslaptys, duomenys apie reaktyvinį variklį, radarą, kitas karines sistemas). Kita vertus, aptarinėjant vien šnipinėjimą paslepiamas tikrasis komunistų įsismelkimo į JAV politinį gyvenimą mastas, lieka nežinomi sovietų ardomosios veiklos metodai.

Pagrindinis nematomo Maskvos puolimo tikslas buvo JAV ir kitose Vakarų valstybėse infiltruoti kuo daugiau įtakos agentų, ypač oficialiose įstaigose, susijusiose su karo, žvalgybos ir užsienio politikos reikalais. Iš prieinamais tapusių duomenų paaiškėjo, jog per kelis dešimtmečius JAV vyriausybinėse įstaigose (Baltuosiuose rūmuose, Valstybės, Iždo, Prekybos departamentuose ir kitose) buvo įsismelkę dešimtys sovietų įtakos agentų, kurie naudojosi kontaktinių asmenų, slaptųjų informatorių bei kitų parankinių paslaugomis ir kuriems vadovavo kuratoriai. Jų poveikis politikai kėlė ne menkesnę nei šnipai, o neretai ir gerokai didesnę grėsmę. Žinojimas, kokia bus JAV ir kitų nekomunistinių valstybių politika (šnipinėjimas), buvo Kremliui naudinga, tačiau dar naudingesnė – galimybė į ją įsikišti (poveikis). Vienas kitam netrukdė, o priešingai: šnipų surinkti duomenys daugeliu atvejų buvo vertingi Maskvai, nes sovietai žinojo, kokia bus JAV arba Vakarų politika vienu ar kitu klausimu – šie duomenys padėdavo įtakos agentams kreipti politiką Maskvai palankia linkme.

Rašoma, jog komunistai Jungtinėse Valstijose įsismarkavo po to, kai Ruzvelto vyriausybė pripažino SSRS ir Stalino režimą. Prie to neabejotina prisidėjus Maskvos interesų šalininkus, tarp kurių buvo ir Ruzvelto bičiulis bei neoficialus patarėjas vidaus politikos reikalais Haris Hopkinsas (Harry Hopkins). Jis esą pridėjęs ranką ir prie to, kad 1937 metų vasarą Valstybės departamente būtų panaikintas kovos su komunizmu bastionu vadintas Rusijos skyrius, o jo vadovas (Robert Kelley) išsiųstas diplomatu į Turkiją. Skyriaus ypatingajame archyve kauptos bylos buvo pasmerktos sunaikinti, o daugybė knygų – galima jas vadinti antikomunistinėmis – išsklisti Kongreso bibliotekoje.

Pasak vieno tų įvykių liudytojo, tai buvo momentas, kai tikrai pakvipo sovietų įtaka, ir tas kvapas sklido iš pačių aukščiausių vyriausybės kabinetų. Beveik dešimtmetį Valstybės departamente vyko atkaklios iš pradžių ten svarbiausius postus užėmusių antikomunistų, senosios gvardijos, ir Maskvos interesų šalininkų, įtakingų Baltųjų rūmų veikėjų, kovos galiausia baigėsi konservatyviųjų diplomatų pralaimėjimu. Juos atleido. 1945 metų rudenį pasitraukė ir šiam sparnui vadovavęs departamento sekretoriaus pavaduotojas Jozefas Grevas (Joseph Grew); du mėnesiai iki savo atsistatydinimo jis leido suimti įtariamuosius veikimu prieš valstybę, kurios interesus pats gynė keturis dešimtmečius. Valstybės departamentas, rodos, jau seniai klausė tik komunistų balso. Karo metais Maskva perdavė šiai įstaigai, kaip užsienio reikalų ministerijai, sąrašą JAV pareigūnų, kurios laikė nedraugiškais Sovietų Sąjungai – užsienio valstybė leido sau nurodinėti, kas turėtų dirbti JAV diplomatinėse tarnybose!

Knygos „Stalino slaptieji agentai“ autorių nuomone, neparašyta lieka taip pat išsami ir tiksli Didžiojo trejeto valstybių vadovų susitikimų Antrojo pasaulinio karo metais istorija, tikrosios tų susitikimų geopolitinės pasekmės. Anksčiau po septyniais užraktais laikyti dokumentai atskleidžia tai, kas vyko ne mūšių laukuose, o užkulisiuose ir lėmė ištisų tautų likimą. Apie tuometę sąjungininkų galią Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis pasakęs: Tai buvo įspūdingiausia žemiškos valdžios koncentracija iš kada nors pasitaikiusių žmonijos istorijoje.

Tačiau vargu ar galima sakyti, jog Jaltoje pasaulio tautų likimą sprendė Ruzveltas, Čerčilis ir Stalinas. JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas jau neturėjo savo valios – šis sunkiai sergantis žmogus nuolankiai klausė, ką šnabždėjo patarėjai… Apie tai plačiau  papasakosime kitoje šio teksto dalyje. Tuos knygos puslapius, kur pasakojama apie Didžiojo trejeto valstybių Jaltos konferencijoje 1945 metais kurtąją ateities Pasaulio santvarką, pravartu skaityti ne kaip šnipų romaną, o turint prieš akis kai kuriuos pastarųjų kelerių metų ir visiškai nesenus įvykius.

Rusų šnipė meilijosi JAV prezidento patarėjui

Griuvus sovietinei imperijai, nematomojo fronto priešininkai buvo pradėję vos ne broliautis, bet naujajame tūkstantmetyje Rusija, JAV specialiųjų tarnybų analitikų tvirtinimu, vėl sutankino šnipinėjimo tinklus tiek Valstijose, tiek Vakarų Europoje. Slaptai.lt rašė apie tai, kad 2010-ųjų vasarą JAV specialiųjų tarnybų agentai Niujorke, Naujajame Džersyje ir Bostone sulaikė 10 rusų šnipų. Po kelerių metų išaiškino tris Rusijos Federacijos atstovybių tarnautojus, įtariamus šnipinėjus Maskvai ir siekus užverbuoti Amerikos piliečius teikti Rusijos užsienio žvalgybą (SVR) dominančią informaciją.

Vakarų žiniasklaida juos pavadino “priemiesčių šnipais” ir suskubo raminti skaitytojus, kad Maskva neišgavo jokių paslapčių, kad rusų nelegalų (operacija buvo visiškai bergždžia). Garsusis šnipų romanų autorius Devidas Kornuelas netgi priekaištavo žvalgybos pareigūnams, dėl kurių, jo manymu, neapgalvotų veiksmų vėl pablogėjo JAV ir Rusijos santykiai. Tada nerimavimas dėl rusų agentų laikytas juokinga paranoja: Vakaruose, girdi, nesą paslapčių, kurias vertėtų vogti!

Šio skandalo anaiptol ne atgrasia heroje žiniasklaidoje tapo Ana Čapman (Ana Kuščenko), ne pirma rusaitė, ištekėjusi už patiklaus užsieniečio tam, kad įgytų jo pavardę ir pilietybę. Londone Čapman sukosi tuose pačiuose sluoksniuose, kur buvo ir pabėgėlis rusų oligarchas Borisas Berezovskis, kandžiai kritikavęs Vladimiro Putino režimą. Valstijose „Agentė 90-60-90“ praleido vos pusmetį, tačiau vėl spėjo pagarsėti kaip vakarėlių liūtė ir nepasotinama pažinčių mėgėja. Kremliui nepataikaujanti Rusijos žurnalistė Julija Latynina ją pavadino Vakaruose dirbančia labai aukštos klasės prostitute, už kurios prabangų apatinį trikotažą sumoka ir kurios visas išlaidas kompensuoja valstybė.

2012-ųjų pavasarį pasaulio žiniasklaida vėl sutrimitavo apie Čapman: rusų šnipė, gyvendama Amerikoje, mėginusi suvilioti JAV prezidento patarėją! Pikantiška! Amerikos saugumiečiai kalbėjo labai rimtai. Centrinės žvalgybos valdybos direktoriaus pavaduotojas nenurodė taikinio pavardės, bet paaiškino, jog įsismelkusią į Barakui Obamai artimą aplinką šnipę reikėję skubiai sulaikyti. Buvęs CIA bendradarbis ir knygų apie šnipus autorius Keitas Meltonas šitaip apie ją atsiliepė: Jeigu Ana Čapman būtų praleidusi Amerikoje dar pusmetį, būtų tapusi pavojingiausia iš visų šnipų šalies istorijoje. Pasak jo, rudaplaukė gražuolė galėjo prisiplakti prie ko tiktai panorėjusi.

Žinomas britų publicistas Edvardas Lukasas savo 2012-aisiais pasirodžiusioje knygoje “Apgaulė” (2013-aisiais ši knyga išleista ir lietuvių kalba) rašė apie pavojingą rusų šnipų veikimą pernelyg patiklioje Vakarų visuomenėje: Kadangi ši grėsmė nėra tinkamai įvertinta arba visiškai ignoruojama, ji yra itin didelė.

Jis nesuskubo aprašyti naujai paaiškėjusių Anos Čapman žygių, tačiau irgi spėjo ją su bendražygiais galėjus dar daug nuveikti Kremliaus labui per nelegalams skirtuosius dešimtmečius – jeigu jų nebūtų susekęs kurmis, į Rusijos saugumo ir žvalgybos aparatą infiltruotas Vakarų agentas. Jeigu ne ta netikėta nesėkmė, jie ir dabar ten tebegyventų, – rašė Edvardas Lukasas apie Aną Čapman ir jos bendrininkus. Toliau galima tik spėlioti. Paprastai svarbią personą, įviliotą į medaus spąstus, ima kalbinti (gražiuoju ar kitaip) tikras slaptųjų tarnybų darbuotojas, tvirtai nusiteikęs nudžiuginti centrą dar vienu įtakos agentu.

Stalino reikalą tęsia Putinas

Po Krymo aneksijos ir Rusijai braunantis į Ukrainos rytines sritis, visais balsais imta kalbėti apie Kremliaus sumanytąjį hibridinį karą, netgi multivektorinį hibridinį karą. Pastarąjį naujadarą JAV karinio laivyno tyrimų centro (CNA) analitikas Maiklas Kofmanas palygino su Frankenšteino pabaisa, persekiojančia Rusijos politiką narstančius specialistus. Jo nuomone, Krymo aneksija – tai klasikinė, Juodosios jūros laivyno 510-osios atskirosios jūros pėstininkų brigados kaip iš vadovėlio atlikta karinė operacija, o propagandinis triukšmas, savanorių klounada – tarp kito. Rytų Ukrainoje iš pradžių net nenaudota jėga, tačiau karas vyko. Tik ne kažin koks hibridinis, o vėlgi klasikinis – politinis karas. Ten 2014-ųjų pavasarį Rusija ėmėsi žygių atgrasyti Kijevo valdžią nuo posūkio į Vakarus, iš anksto, pasak Kofmano, užsitikrinusi Rytų Ukrainos oligarchų palaikymą. Visa tai buvo rusų žvalgybos ir susitarimų su vietiniais oligarchais rezultatas.

Istorijos ratas apsisuko. Šaltojo karo pradžioje (1948) žinomas amerikiečių diplomatas ir istorikas Džordžas Kenanas politinį karą apibūdino kaip nacijos visų turimų būdų panaudojimą savo tikslams pasiekti. Jie gali būti tiek akivaizdūs – politinės sąjungos, ekonominės priemonės, propaganda, tiek slapti – tarpų jų Kenonas nurodo dargi ginkluotų būrių priešiškos valstybės teritorijoje rėmimą, tačiau pirmiausia pamini tenykščių draugiškų elementų palaikymą. Jis daug žinojo apie sovietams Amerikoje draugiškus elementus – komunistus ir kitus kairiuosius…

Ar savaime suprantama laikoma, ar išleidžiama iš akių, jog Ukrainoje knibždėjo žmonių, kuriuos drąsiai galima vadinti Rusijos įtakos agentais (tie patys oligarchai) su tuomečiu prezidentu Viktoru Janukovyčiumi priešakyje. Ne veltui Putinas jį gelbėjo! Dabar jis kaltinamas valstybės išdavyste – prašė panaudoti jo šalyje svetimos valstybės ginkluotąsias pajėgas. Tuo tarpu Kremlius jau buvo nupirkęs jo palankumą pažadu skirti Ukrainai 15 mlrd. dolerių paskolą ir 10 metų taikyti nuolaidas perkamoms dujoms. Toks buvo Kremliaus atlygis Janukovyčiui už tai, kad Ukraina atsisakytų sutarties su Europos Sąjunga ir liktų Rusijos įtakoje. Iš to, ką sužinojome 2016 metų rugpjūtį, reikėtų manyti, jog Rusija Janukovyčiui protinti samdė… amerikietį konsultantą, taigi savo įtakos agentą. Ir ne bet ką, o būsimą kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trampo rinkiminio štabo vadovą Polą Manafortą! „The New York Times“ parašė, esą šis respublikonas iš Rusijos politiką palaikiusios Ukrainos regionų partijos juodosios kasos gavo 12,7 mln. dolerių atlygį. Be to, varė bendrą verslą su garsiuoju rusų oligarchu Olegu Deripaska (vis tie oligarchai!). Manafortui teko atsistatydinti.

Donaldui Trampui, galima sakyti, nesiseka su savo svita. Kaip reikiant nesušilęs kojų prezidento nacionalinio saugumo patarėjo kabinete turėjo atsistatydinti dar vienas jo bendražygis – Maiklas Flynas (Flynn). Dvejus metus vadovavęs JAV gynybos ministerijos žvalgybos valdybai ir netekęs direktoriaus posto 2014-ųjų pavasarį, atsargos generolas leitenantas pradėjo konsultavimo verslą. Dienraščiui „The New York Times“ miglotai papasakojo, jog dirba su klientais iš Japonijos ir Artimųjų Rytų…

Tapus jam prezidento patarėju, visiškai kitomis akimis pažvelgta į nuotrauką iš Rusijos televizijos kanalo RT veiklos 10-mečio šventimo 2015 metų pabaigoje, kurioje JAV generolas matyti prie vieno stalo su Rusijos prezidentu, dargi greta. Juk šis valstybinis propagandos kanalas lygiai dešimt metų trimitavo apie JAV grėsmę visam pasauliui ir balsingai teisino Kremliaus kariaunos įsibrovimą į Ukrainos teritoriją, kurios vientisumą Rusija ir JAV įsipareigojo gerbti dar prie 20 metų Budapešte. Toliau, kaip lietuviai sako, maišas prairo, grikiai pabiro… Išaiškėjo, jog 2016-ųjų antrą pusmetį generolas iš Rusijos gaudavo lygiai po 11 250 dolerių per mėnesį – tiesiog kaip darbuotojas algą. Ta pati RT už interviu jam sumokėjo 33 750 dolerių. O pirmuosius $11 250 buvęs Pentagono žvalgybos vadas gavo iš „Kasperskio laboratorijos“ dukterinės kompanijos Amerikoje (ši rusų bendrovė veikia kibernetinės gynybos srityje ir, kaip visur teigiama, yra susijusi su Federaline saugumo tarnyba, FSB)…

Ką buvęs FSB direktorius Vladimiras Putinas gali pamanyti apie  strateginio priešininko žvalgybos generolą, tegul ir buvusį, kuriam moka jo valdoma valstybė? Tiktai viena – generolas yra Rusijos užverbuotas agentas. O ką Rusijos prezidentas turėjo daryti  žiniasklaidai pranešus dar vieną sensaciją: Flynas kaip Turkijos vyriausybės agentas 2016 metais gavo už savo lobistines pastangas jos labui Amerikoje 530 tūkst. dolerių? Gudriai šyptelėti. Tiesa, šypsenos Kremliuje greitai dingo. Mat išaiškėjo ir kita: turkų, bet niekaip su Turkijos vyriausybe nesusijęs verslininkas generolui, be dienos prezidento patarėjui tikrąja šių  žodžių prasme, sumokėjo tą pusę milijono iš 150 mln. dolerių paskolos, kurią jam su partneriais suteikė vienas Rusijos bankas dar 2007 metais (ta paskola išsisklaidė po įvairiausius projektus ir sąskaitas, tačiau gijas savo rankose, manoma, tebelaiko FSB).

Iš visko, ką apie tai pasakė žiniasklaida, galima padaryti kanceliariškai sausą išvadą: Rusija sumokėjo Flynui avansą už jai palankios politikos vykdymą ateityje, einant jam prezidento nacionalinio saugumo patarėjo pareigas, o Turkijos interesų gynimas tebuvo uždanga (маскировкой) šiai abejotinai, o gal ir nusikalstamai veiklai nuo Amerikos visuomenės ir teisėsaugos akių nuslėpti.

(Bus tęsinys)

2017.06.05; 17:00

Štai ir sulaukėme naujos VSD ataskaitos apie Lietuvai kilusias grėsmes praėjusiais metais bei galimus pavojus šiemet.

Norėčiau pabrėžti – ir ankstesnės VSD ataskaitos buvo vertos dėmesio. Šioji taip pat nusipelnė pagyrimų. Būdama užtektinai atvira ir konkreti ji leidžia susidaryti platų panoraminį vaizdą apie mūsų silpnąsias puses bei mūsų oponentų darbo metodus. Būtent to mūsų visuomenei ir reikia.

Taigi Rusija agresyviai siekia dominuoti regione, kuriam priklauso Lietuva. Rusijos nuožmumas nevengiant nė atviros agresijos – akivaizdi grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Kitas Lietuvai iškilęs pavojus – sisteminis mūsų kaimynės Baltarusijos priklausomumas nuo Rusijos užgaidų. Todėl nenuostabu, kad agresyvią priešišką veiklą prieš Lietuvą tęsė tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos slaptosios tarnybos – ir kartu, ir atskirai. Didžiausias pavojus mūsų energetiniam saugumui – Astravo atominės elektrinės statyba Baltarusijoje bei bandymai atgaivinti Baltijskaja AE Kaliningrado srityje projektą. 

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Įsidėmėtina, kad Rusija siekia daryti neigiamą įtaką Lietuvos ir užsienio auditorijai dėl NATO pajėgų dislokavimo Lietuvoje, kaltina Lietuvą falsifikuojant istoriją, kuria neigiamus mitus apie, pavyzdžiui, 1991-ųjų sausio 13-osios tragediją Vilniuje.

Ne veltui trys Rusijos energetikos kompanijos – „Gazprom“, „Lukoil“ ir „Inter RAO UES“ ­– 2016 m. oficialiai deklaravo išleidžiančios lobizmui Briuselyje 2 mln. eurų, ir tai tik nedidelė, neslepiama Rusijos lobizmo dalis. Rusija turi pakankamai pajėgumų (kibernetinės atakos, informacinė politika, Kremliaus lobistai, žvalgybos ir saugumo tarnybų operacijos) veikti ES šalių vidaus procesus sau palankia linkme.

Tačiau problemoms, apie kurias mes jau žinome iš ankstesniųjų VSD ataskaitų, skelbtų 2016 ar 2015-aisiais metais, nenorėčiau skirti daug dėmesio.

Svarbiau pažvelgti į dalykus, kurių ankstesnėse VSD nebuvo arba jie nebuvo akcentuojami.

Ką turiu omenyje? Šių metų rugsėjo mėnesį Kremlius prie pat Lietuvos planuoja plataus masto strateginių Rusijos ir Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų pratybas „Zapad 2017“. Įprastai prieš tokio lygmens mokymus Rusijos ginkluotosiose pajėgose surengiamas plataus masto vadinamasis netikėtas kovinės parengties patikrinimas. Prieš pat „Zapad 2017“ tikėtinas toks patikrinimas ir Vakarų karinėje apygardoje. Oficialiais Rusijos ir Baltarusijos duomenimis, „Zapad 2017“ lygmens mokymuose dalyvauja apie 13 000 karių. Bet oficialia Rusijos statistika tikėti neverta. Greičiausiai tikrasis mokymų dalyvių skaičius bus didesnis, o mokymų scenarijuje – vien ginkluotas konfliktas su NATO. Be to, rusų ir baltarusių kariai mokysis pulti NATO aljansą visiškai greta Lietuvos Respublikos valstybės sienos.

Todėl VSD vadovas Darius Jauniškis atsakaitoje ir perspėja dėl tyčinių arba atsitiktinių incidentų tikimybės. Tyčiniai arba atsitiktiniai incidentai – rimtas pavojus, nes juos galima iš anksto suplanuoti. Kas nutiks, jei keli rusų ar baltarusių tankai „atsitiktinai“ įvažiuos į Lietuvos teritoriją? Ar pagalvojome, kaip elgsimės, jei kelios dešimtys iki dantų ginkluotų rusų kariškių „atsitiktinai“ pasiklys mūsų miškuose – pradės šaudyti, paims įkaitais grybautojų, uogautojų? Ką daryti privalės mūsų ginkluotosios pajėgos, jeigu kelios galingos raketos „atsitiktinai“ nukryps nuo kurso – sprogs Lietuvos teritorijoje?

Labai svarbi ir kita VSD pastaba: Rusija jau šiuo metu sugebėtų per 24–48 val. pradėti kovos veiksmus prieš Baltijos valstybes. Tai reiškia, kad Rusija pasiruošusi staigiam, netikėtam puolimui, į kurį NATO pajėgoms šiandien tikriausiai būtų sunku operatyviai duoti atkirtį, nors Baltijos šalyse jau yra  vokiečių, britų, amerikiečių karių. Vadovaujantis sveiku protu sunku patikėti, kad Rusija tikrai nori išbandyti kaip veikia 5-asis NATO straipsnis (vienas – už visus, visi – už vieną). Greičiausiai Kremliui rūpi iš Vakarų išgauti kuo daugiau nuolaidų savo geopolitiniams apetitams patenkinti. Taigi iki tikro karinio konflikto, – vos keletas žingsnių.

Negalima pamiršti ir aplinkybės, kad Rusijai išlieka svarbus „Maskvos namų“ Vilniuje projektas. Šio projekto perspektyvos turi palyginti didelę simbolinę ir praktinę reikšmę Rusijai kaip potencialus jos įtakos, tėvynainių politikos ir viešosios diplomatijos instrumentas. Iki šiol Rusijai nepavyko Lietuvoje įkurti jokios panašaus statusą turinčios institucijos (pvz., Rusijos užsienio reikalų ministerijai pavaldžios federalinės agentūros „Rossotrudničestvo“), todėl Rusijos užsienio reikalų ministerija ir Rusijos ambasada Vilniuje aktyviai rūpinasi „Maskvos namų“ projekto eiga.

Laimė, 2016 m. gruodį Vilniaus miesto apylinkės teismas panaikino „Maskvos namų“ statybų leidimą ir nustatė 3 metų terminą statyboms įsiteisinti. 2017 m. Rusija greičiausiai imsis įvairių propagandinių ir neoficialių spaudimo priemonių, siekdama priversti Lietuvą užtikrinti, kad būtų leista įgyvendinti šį Rusijos įtakos sklaidai naudingą projektą. Kokia turėtų būti Lietuvos reakcija? Jokių Maskvos namų nei Vilniuje, nei Kaune, nei Klaipėdoje. Jei Vilniuje bus pastatyti Maskvos namai, Lietuvai iškils naujų papildomų pavojų.

O dabar – apie tai, ko ankstesnėse VSD ataskaitose nėra. Pirmą kartą VSD vadovybė savo viešame dokumente prabilo apie Lietuvos tautines bendrijas ir tautines mažumas. Rusija gali bandyt jas išnaudoti savo reikmėms. Štai viena citata iš VSD dokumento: “Rusijos įtaką Lietuvos visuomeniniams procesams padės išlaikyti neigiamas Rusijos propagandos poveikis Lietuvos tautinėms bendruomenėms“. Ir dar vienas sakinys: „2016 metais Rusija siekė silpninti Lietuvos socialinį integralumą, eskaluodama etninę priešpriešą“. Šimtą kartų teisios mūsų žvalgybos, kai teigia: „suteikus išskirtines teises lenkų bendruomenei, būtų sudarytos prielaidos Rusijai ir jos įtakos grupėms reikalauti tų pačių teisių ir galiausiai išskirtinio statuso rusų bendruomenėms visose Baltijos valstybėse“.

Beje, VSD nepasakė nieko naujo ir sensacingo. Tik neišmanėliai gali tikėtis, kad Kremliaus ideologai nesvarsto galimybės, kaip pasinaudoti Varšuvos reikalavimais dėl lenkiškų užrašų arba įkyriu holokausto temos eskalavimu, lietuvius vadinant vos ne didžiausiais žydšaudžiais. Šie pavojai egzistavo ir dar ilgai egzistuos. Egzistuos tol, kol Lenkija nesiliaus kištis į Lietuvos vidaus reikalus, kol meluos apie čia skriaudžiamus lenkus, o holokausto temos eskaluotojai nesuvoks, kad negalima „perlenkti lazdos“.

Mano supratimu, ši VSD ataskaitoje atsiradusi tema labai svarbi. Tačiau koks triukšmas kilo lietuviškoje spaudoje? Ypač pasižymėjo VU TSPMI docentas Kęstutis Girnius, portale delfi.lt parašęs straipsnį „Policinė valstybė Lietuva“.

Viena vertus, sutinku su K.Girniaus pastabomis, kad „ribojimai gali sukelti atvirkštinę reakciją“, kad „geriau pasitikėti nei įtarinėti“. Galima būtų sutikti ir su šia K.Girniaus mintimi: „Svarbiausias skirtumas yra tai, kad Rytų Europos šalyse nepasitikima mažumomis, jos laikomos potencialia „penktąja kolona“, kuri labiau ištikima ne savo šaliai, bet kaimynei, ne Lietuvai, bet Rusijai. Etniniai santykiai vertinami „nulinės sumos“ žaidimo perspektyva, kas naudinga mažumai esą kenkia daugumai“ (delfi.lt, BNS).

Kita vertus, aklai pasitikėti – taip pat pavojinga. Tokioms tautinėms bendrijoms, kurios iš tiesų nėra tautinės mažumos, nes prie pat mūsų – milžiniškos jų valstybės, oficialusis Vilnius turi teisę kelti pasitikėjimo testus. Jei žvelgsime ypač priekabiai, tai per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje gyvenantys rusai nesurengė nė vienos protesto akcijos prie Rusijos ambasados Vilniuje, reikalaudami nešdintis iš Krymo ir Rytų Ukrainos. Ar ponas K.Girnius žino, kodėl?

Lietuvoje gyvenantys lenkai taip pat nė sykio nesusibūrė protesto mitingui prie Lenkijos ambasados Vilniuje, nepareikalavo, kad Varšuva liautųsi skelbti lietuviams ultimatumus dėl neva pažeidžiamų „lenkų mažumų teisių“. Juk Lietuvoje lenkų niekas neskriaudžia. Lietuvoje lenkai jaučiasi žymiai geriau nei jų tautiečiai, gyvenantys JAV, Baltarusijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje… Ar neva viską išmanantis apžvalgininkas K.Girnius suvokia, kodėl Vilniaus krašto lenkai neskuba smerkti bjaurių oficialiosios Varšuvos išpuolių prieš Lietuvą?

Dar labiau nei K.Girniaus „įžvalgos“ nustebino Vytauto Didžiojo universiteto docento Andžėjaus Pukšto priekaištai mūsų saugumiečiams, esą samprotavimai apie lenkus – ne saugumiečių profesionalų reikalas, jų teiginiai labiau atspindi ksenofobiško vidutinio lygio apžvalgininko pastabas, VSD peržengė savo kompetencijos ribas (BNS, delfi.lt).

VSD vadovas D.Jauniškis teisingai atkirtęs: perspėjimas dėl išskirtinių teisių lenkams yra perspėjimas dėl galimo separatizmo. Vadovaukimės sveika nuovoka: argi Lietuva apdrausta nuo tokių nemalonumų? O jei apdrausta, gal universiteto atstovas galėtų paaiškinti, kas, kada ir kaip Lietuvą apdraudė nuo šios daugelį pasaulio valstybių kamuojančios ligos?

Keista, kad universiteto žmogui sunku suvokti, koks pavojingas separatizmas neskaitlingoms tautoms, ypač toms, kurios šimtmečiais kentė ir rusifikaciją, ir germanizaciją, ir polonizaciją. Ponas Pukšto akivaizdžiai tendencingas, nenuoširdus. Jam patarčiau atidžiai perskaityti apžvalgininko, komentatoriaus Vytauto Sinicos pareiškimą Facebook erdvėse:

„Net bjauru skaityti, kaip karštai puolė liberalūs politologai VSD ataskaitą už akivaizdaus fakto konstatavimą: privilegijų Lietuvos lenkams suteikimas yra vienas iš Kremliaus tikslų Baltijos šalyse (paskelbtos grėsmių ataskaitos 31 puslapis). Tą n metų kartojo ir latvių kalbininkai, ir latvių politikai, apie tai rašyta Lietuvos žiniasklaidoje, bet niekas nenorėjo girdėti. Mes juk įsiteikinėjame Lenkijai, o latviai mums kas? Pukšto, Girniaus ir turbūt dar ne vieno politologo nuomone to sakyti nebuvo galima, nes čia vidaus politikos klausimas. Didesnio nenuoseklumo negali būti. Kai patiems paranku, visi iš eilės W šalininkai rėkia apie tai, kaip svarbu ją įteisinti dėl gerų santykių su Lenkija ir koks čia visai ne vidaus politikos, o geopolitikos ir įsipareigojimų klausimas. Kai ta pati geopolitika ir akivaizdus Rusijos interesas per lenkų kortą (šįkart metaforiškai) skaldyti Baltijos valstybes primenamas VSD (dvaro politologai tą patogiai pamiršta), pasirodo, jau vidaus reikalas. Aš tik priminsiu dar vieną faktą, kurio irgi niekas girdėti nenori: tyrimai rodo, kad tik 15 proc. Lietuvos lenkų išvis laiko pavardžių rašymą arba lenteles svarbiu klausimu. Kitaip sakant, kovojama dėl Tomaševskio išgalvotos ir visiems primestos problemos. Bet tie, kas garsiausiai rėkia, mielai ir VSD užčiauptų.“

Būtų didžiausia kvailystė, jei imtume cenzūruoti VSD viešus pareiškimus. Rusijos FSB, GRU ir SVR tik apsidžiaugtų. Nesuteikime Rusijos saugumiečiams tokios progos. Lietuva nenori būti nei Lenkijos, nei Rusijos, nei Izraelio provincija. Ir tai – šventa jos teisė.

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS (www.draugas.org).

2017.04.11; 05:00 

Steven L. Hall / The Washington Post

„Per 30-imt operatyvinio darbo CŽV metų aš daug kartų girdėjau apmaudžius šūksnius: „Jeigu man negalima naudotis ta informacija, tai kokia iš jos nauda? Kam tada apskritai ją kaupti?“ – prisimena The Washington Post puslapiuose Stivenas L. Holas, kurio specializacija šioje agentūroje – Rusija.

Autorius aiškina: „Paprastai taip šūkalioja ambasadoriai ar nacionalinio saugumo aparato aukšti bendradarbiai Vašingtone, o kartais net žvalgybos tarnybų analitikai, kuriems prieinama iš tikrųjų stulbinanti informacija, slapta gauta iš informatorių ar techninėmis priemonėmis“.

Dar apmaudžiau tais atvejais, kai vyriausybė ir amerikiečiai reikalauja atsakymų į sudėtingus klausimus.

„Būtent tokioje situacijoje mūsų šalis atsidūrė svarstant JAV žvalgybinės bendruomenės versiją, kuri skelbia, kad Rusijos hakeriai bandė paveikti prezidento rikimų eigą Amerikoje“, – rašo autorius.

Holo nuomone, įrodyti platiesiems visuomenės sluoksniams, kad toji versija atitinka tikrovę, bus sudėtinga. „Kibernetinių įsilaužimų ir to, ką apie juos žino Amerikos žvalgybos tarnybos, versijų svarstymas tiesiogiai susijęs su daugybe pačių delikačiausių mūsų profesijos niuansų: kaip geriausiai apsaugoti šaltinius ir metodus, kaip panaudoti slapta gautą informaciją aštriems politiniams klausimams sureguliuoti“, – aiškina autorius.

Jis perspėja: esama rizikos, kad paviešinus techninį potencialą, kuriam sukurti JAV sunaudojo milijonus dolerių ir sugaišo daugybę metų, jis taps bevertis, o informatoriai neteks gyvybės.  

Toks pagrindinis prieštaravimas tarp slapto žvalgybinės informacijos rinkimo ir atviros visuomenės. Amerikos žvalgybos tarnybos kurtos tam, kad teiktų žvalgybos duomenis aukštiems valdininkams iš valdžios vykdomosios šakos, „bet viešai skelbti žvalgybinius duomenis, iš esmės, niekada nebuvo numatyta“, pabrėžia Holas.

„Galima suprasti skeptikus, kurie atmes žvalgybos tarnybų raginimus: „Paprasčiausiai patikėkite mumis“, – tuo labiau, kad Amerikos žvalgybos tarnybos ne visuomet daro teisingas išvadas“, – rašo autorius. Idėja teikti žvalgybinius duomenis tik aukštiems valdininkams gali pasirodyti senamadiška.

Bet užsienyje esantys informatoriai supranta, kad rizikuoja. Jeigu jie pajus, kad jų saugumo garantijų nėra arba garantijos bevertės, tai patys atsijos informaciją, kurią perduoda Amerikos žvalgybai, o kartais paprasčiausiai jos nepraneš. Jeigu pagarsinsime techninius metodus, priešininkas skubiai užkirs priėjimą prie paslapčių.

„Abiem atvejais žvalgybinių duomenų srautas nutruks, o ateityje jų gali smarkiai sumažėti. Teks verbuoti naujus informatorius ir atlikti naujus techninius darbus. Tam reikia daug metų ir brangiai kainuoja“, – sakoma straipsnyje.

„Bet ar mes negalime sugalvoti, kaip išslaptinti nors dalį žvalgybinių duomenų apie Rusijos hakerių atakas, nesukeldami pavojaus šaltiniams ir metodams? Kartais galime“, – pripažįsta autorius. Galima pakeisti formuluotes ir praleisti kai kurias detales.

Bet „kai vyriausybę drasko politiniai prieštaravimai ir daugelis nesutarimų pasireiškia viešai, ypač slaptos informacijos nutekėjimo (iš bet kurios politinės barikados pusės) galimybė darosi nepriimtinai didelė“, – sakoma straipsnyje.

„Pakartosiu garsųjį Lenino klausimą: „Ką daryti?“ – rašo autorius. – Viena vertus, žmonėms svarbu suprasti, kad Rusijos hakerių atakos buvo tik dalis žymiai platesnių bandymų paveikti amerikiečių nuomonę dešimtmečiais nudailintais propagandiniais metodais, – pavyzdžiui, skleidžiant apgaulingas naujienas, kurios suteikia vienam kandidatui privalumų prieš kitą“. Kita vertus, jeigu bus paskelbti kokie nors žvalgybiniai duomenys, ta ar kita politinė stovykla manys, kad informacija naudinga jos priešininkams, ir pareikalaus pateikti jai papildomų žinių bei pranešti, kaip šios buvo gautos.

Galimas dalykas, žvalgybos tarnyboms teks paskelbti dalį žvalgybinių duomenų, kuri nebūtų rizikinga informacijos rinkimui. Bet toks variantas nepatiks nei žvalgams, nei tiems, kas reikalauja skelbti plačiau, mano autorius. „Žinoma, dėl tos paskutinės problemos kalti ne rusai, o mūsų pačių suskaldyta politinė sistema“, – priduria Holas.

Informacijos šaltinis: The Washington Post leidinys.

2017.01.02; 02:58

Galų gale sulaukėme džiugios žinios iš Amerikos. Paskutinėmis savo prezidentavimo dienomis Barakas Obama nusprendė bent šiek parodyti tvirtumo. Barakas Obama ryžosi iš šalies išprašyti 35 rusų diplomatus.

Rusijos diplomatai išvejami kaip „personos non gratos“. Jie kaltinami neteisėtai lindę ten, kur neturėjo kištis – į Amerikos prezidento rinkimų kampaniją.

Kita ne mažiau svarbi žinia – oficialusis Vašingtonas uždaro dvi Rusijos atstovybes tokiuose svarbiuose miestuose kaip Niujorkas ar Merilandas. Mat jos taip pat kaltinamos aktyviai dalyvavusios kišantis ten, kur neturėjo lįsti. B. Obama jau anksčiau priekaištavo Kremliui dėl slaptų bandymų paveikti prezidento rinkimų rezultatus sau naudinga linkme. Omenyje pirmiausia turimos, žinoma, kibernetinės atakos prieš JAV demokratų partiją ir jos kandidatę Hilary Klinton.

Bet tik dabar B. Obama išdrįso imtis konkrečių atsakomųjų veiksmų pareikšdamas, kad diplomatų išsiuntimas – „tinkamos ir būtinos priemonės atsakant į Rusijos bandymus kenkti JAV interesams šalies viduje“.

Taigi Rusijos diplomatai privalo palikti JAV teritoriją per 72 valandas. Kadangi nepageidaujamais asmenimis jie paskelbti gruodžio 29-ąją, šį sekmadienį jų Amerikoje jau neturėtų būti.

Taip pat svarbu, kad baigiantis savo kadenciją JAV prezidentas B. Obama ryžosi Rusijai taikyti ne vien diplomatines, bet ir ekonomines sankcijas. Be kita ko, jis dar pridūrė, kad, esant reikalui, bus naudojamos įvairios papildomos sankcijos į JAV rinkimus kištis panorusioms Rusijos struktūroms. Beje, ne visos „papildomos sankcijos“ bus viešos.

Kaip praneša bbc.com ir BNS agentura, į juodąjį sąrašą įtrauktos dvi pagrindinės Rusijos žvalgybos agentūros: Federalinė saugumo taryba FST ir Vyriausioji žvalgybos valdyba GRU. Amerika nuo 2016-ųjų gruodžio 29-osios įšaldo jų turtą, esantį JAV teritorijoje, ir atkerta nuo absoliučiai visos JAV finansų sistemos.

Analogiški trukdžiai bus taikomi dar trims Rusijos specialiosioms struktūroms. Tai „Specialusis technologinis centras“ (Sankt Peterburgas), įtariamas padėjęs GRU atlikti žvalgybos operacijas; organizacija „ZOR security“ (Maskva), turinti ir pavadinimą – „Esage Lab“, ji atliko techninius tyrimus; „Profesinė duomenų apdorojimo sistemų dizainerių asociacija“ (Maskva), grupė, apmokanti GRU personalą.

Nemalonumų turėtų patirti ir aukštieji Rusijos slaptųjų tarnybų vadovai. Pavyzdžiui, dabartinis GRU vadovas Igoris Korobovas; GRU vadovo pavaduotojas Sergejus Gizunovas; pirmieji GRU vadovų pavaduotojai Igoris Kostiukovas ir Vladimiras Aleksejevas.

JAV iždas sankcijas įvedė ir dviems rusams, kaltinamiems dėl įsibrovimo į JAV bankų, korporacijų, universitetų kibernetines sistemas. Tai – Jevgenijus Bogačiovas (kaltinamas tuo, kad įsibrovė į bankų kompiuterius ir nušvilpė daugiau kaip 100 mln. JAV dolerių); Aleksejus Belanas (vadovavo „piktybiškam kibernetiniam asmeninių duomenų panaudojimui privačiam pasipelnymui“ ir sukompromitavo tris JAV veikiančias elektroninės prekybos bendroves).

Belieka priminti, kad J.Bogačiovas ir A.Belanas yra JAV Federalinio tyrimų biuro (FTB) „labiausiai ieškomų asmenų“ sąraše. Vadinasi, jiems, jei tik atsidurtų JAV teritorijoje, gresia baudžiamoji atsakomybė. Amerikiečiai pateikė viliojantį pasiūlymą: 3-jų milijonų JAV dolerių premiją už informaciją apie J.Bogačiovą ir 100 tūkst. JAV dolerių premiją – už konfidencialias žinias apie A.Belaną.

Nė neabejojama, kad Vladimiras Putinas imsis atsakomųjų ypač griežtų priemonių prieš JAV diplomatus. Nors nereikia pamiršti, kad Rusijoje reziduojantiems Amerikos diplomatams ir taip jau buvo sunku dirbti. Rusijos kontržvalgyba juos sekė žymiai kiečiau ir priekabiau nei Amerika seka JAV dirbančius Rusijos diplomatus.

O kokia Donaldo Trampo (Donald Trump) reakcija? Akivaizdu, kad naujasis JAV prezidentas Donaldas Trampas jaučiasi nepatogiai. Situacija subtili. Jei Rusijos slaptosios tarnybos „išties rimtai dalyvavo“ JAV prezidento rinkimuose, tai galima viešai klausti, ar D.Trampas teisėtai tapo JAV prezidentu. Todėl jis ir svaidosi keistais pareiškimais, esą B.Obamos pateikti kaltinimai Rusijai – juokingi. D.Trampas demagogiškai ragina amerikiečius rūpintis savo reikalais. Bet jei Amerikos prezidento rinkimai – ne amerikiečių reikalas, tai kuo amerikiečiai tada turėtų domėtis?

Be kita ko, egzistuoja pavojus, kad oficialiai tapęs JAV prezidentu D.Trampas gali atšaukti savo pirmtako B.Obamos įvestas sankcijas Rusijai.

Taip pat neramu dėl Lietuvos. Jei jau Rusija sugeba ženkliai sujaukti tokios galingos valstybės kaip JAV rinkimus, vadinasi, ji turi puikias galimybes slapta žaisti ir Lietuvoje, kai baigsis Prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencija ir mums, lietuviams, teks rinkti naująjį šalies vadovą.

Informacijos šaltinis – bbc.com, BNS, lzinios.lt, slaptai.lt portalas.

2016.12.30; 05:42

Greg Miller / The Washington Post

„Pasak JAV oficialių asmenų, JAV žvalgybos tarnybos plečia šnipinėjimo operacijas prieš Rusiją smarkiau, nei bet kada per visą laiką po šaltojo karo“, – rašo The Washington Post.

Šaltinių, panorusių likti anonimais, tvirtinimu, į jas pasitelkti ir „nelegalūs CŽV agentai, NSA kibernetinio šnipinėjimo potencialas, palydovinės sistemos bei kiti žvalgybos ištekliai“, – praneša žurnalistas Gregas Mileris. Anksčiau Amerikos žvalgyba buvo persimetusi nuo Rusijos grėsmių prie teroristinių grėsmių, o taip pat zonų, kur JAV vykdė kovos veiksmus.

„Amerikos oficialūs asmenys sakė, kad tie žingsniai – tai pastangų atkurti JAV žvalgybos galimybes, kurios atrofavosi, net kai Rusija pasistengė patvirtinti savo galią kaip globalinė valstybė, elementas. Pasak šaltinių, per pastaruosius dvejus metus Maskvos agresija užklupdavo JAV netikėtai: kalbame apie Krymą, Rusijos įsikišimą į karą Sirijoje ir jos spėjamą vaidmenį hakerių operacijose prieš JAV ir Europą“, – sakoma straipsnyje.

Neįvardytas aukšto rango JAV žvalgybos bendradarbis sakė, kad Amerikos žvalgybos tarnybos „stengiasi iš tikrųjų pasivyti Rusiją“. Jis paaiškino, kad terorizmas išlieka pagrindiniu rūpesčių objektu, bet šviežiose Baltųjų rūmų ir JAV nacionalinės žvalgybos Direktoriaus valdybos direktyvose „Rusija pirmą kartą nuo SSSR žlugimo laikų“ pakilo Amerikos žvalgybos prioritetinių uždavinių sąraše.

Leidinyje tvirtinama, kad šnipinėjimo eskalacija – tai dalis JAV ir Rusijos tarpusavio konfliktinių santykių ir rungtyniavimo, kurie atsinaujino po 20 metų tylos.

„JAV oficialūs asmenys pabrėžė: nors poreikis turėti geresnių žvalgybinių duomenų apie Rusiją laikomas neatidėliotina prioritetine užduotim, niekas neketina CŽV ar kitų žvalgybų veikloje grįžti prie šaltojo karo mastų“, – rašoma leidinyje. Pasak atitarnavusių valdininkų, šaltojo karo įkarštyje JAV žvalgybos tarnybos sekimui SSSR ir jos satelitinėse šalyse dažnai nukreipdavo 40 proc. ir daugiau savo personalo bei išteklių.

„Amerikos oficialūs asmenys pareiškė, kad dabar CŽV ir kitos žinybos nukreipia su Rusija susijusiam šnipinėjimui daugiausia 10 proc. savo biudžeto, beje, per pastaruosius dvejus metus toji dalis išaugo“, – sakoma straipsnyje.

Bet kritikai kaltina Amerikos specialiąsias tarnybas per dideliu lėtumu.

„Nesugebėjimas suprasti Vladimiro Putino planų ir ketinimų – didžiausia žvalgybos nesėkmė po rugsėjo 11“, – pareiškė JAV kongreso Atstovų rūmų Žvalgybos reikalų komiteto pirmininkas Devainas Nunesas.

Bet, pasak Amerikos valdininkų, Putino ketinimus nelengva nuspėti.

JAV Nacionalinės žinybos valdybos direktorius Džeimsas R. Kleperis-jaunesnysis sakė, kad Putinas „impulsyvus ir lankstus“. „Kas sudaro jo ilgalaikį planą? Aš nesu įsitikinęs, kad jis jį turi, – sakė pernai Kleperis interviu. – Mano nuomone, jis kasdien veikia ekspromtu“.

Tiesa, Amerikos dimisijos žvalgai mano, kad Putinas vadovaujasi aiškiais motyvais: nori sugrąžinti Rusijai solidžios JAV varžovės statusą, išklibinti Vakarų šalių vyriausybes, o taip pat patikrinti, kaip smarkiai galima provokuoti priešininką, kol tas sureaguos, sakoma straipsnyje.

Bet ir veikiantys, ir buvusieji Amerikos valdininkai sutiko, jog Putinas griebiasi išskirtinio saugumo, kad nuslėptų savo ketinimus bei planus.

JAV išleidžia šnipinėjimui maždaug 53 mlrd. dolerių per metus. Laikraštis spėja, kad Rusijos žvalgybos biudžetas daug mažesnis. Bet, kaip tvirtina valdininkai, Rusija nukreipia į JAV didžiąją dalį savo išteklių ir naudojasi operatyvinių darbuotojų persvara. Amerikos šaltinių duomenimis, SVR (Užsienio žvalgybos tarnyba) turi ne mažiau kaip 150 agentų JAV teritorijoje, rašo autorius.

„CŽV, atvirkščiai, Rusijoje turi daugiausia keletą tuzinų case-karininkų (taip vadinami valdybos bendradarbiai, atsakingi už paslapčių grobimą užsienyje), dar keletą tuzinų išmėtyta Rytų Europoje ir buvusiose SSSR respublikose“, – rašo Mileris, remdamasis atitarnavusiais valdininkais.

„Pastaraisiais metais tas skaičius išaugo, nes CŽV davė dešimtis papildomų „naujokų“, išėjusių iš jo mokymo centro šalia Viljamsburgo (Virdžinija) pastato, kurie vėliau aprėps ir Rusijos šnipinėjimą. Bet, pasak valdininkų, mažai kas iš tų neseniai pasamdytų bendradarbių moka rusų kalbą, ir jiems prireiks metų metus mokytis, kad taptų veiksmingais case-karininkais, gebančiais verbuoti šnipus ir valdyti šnipinėjimo tinklus“, – sakoma straipsnyje.

Kai dėl kontržvalgybos išteklių, tai disbalansas dar didesnis, tvirtina amerikiečių atitarnavę valdininkai.

„Kontržvalgybos operacijoje, kurią vykdo (Maskva) prieš JAV ambasadą, rezultatas skaičiuojamas tūkstančiais“ bendradarbių, sako buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Maiklas Makfolas.

Atitarnavę valdininkai tvirtina, kad FTB bendradarbių, kuriems pavesta sekti Rusijos vykdomą šnipinėjimą, žymiai mažiau.

„Buvusieji valdininkai sako, kad, nepaisant palyginti mažo skaičiaus, CŽV pastaraisiais metais stengėsi aktyviau verbuoti Rusijos oficialiuosius asmenis šnipinėti JAV naudai“, – sakoma straipsnyje. „Valdininkai sakė, kad, be to, CŽV agentai įžūliau ieško priėjimo prie Rusijos „objektų“ – mojuoja pakeliais pinigų, kad sugundytų numanomus „naujokus“ šalyje, kur viešpataujančia ideologija, išstūmusi komunizmą, tapo potraukis turtui“, – rašo straipsnio autorius.

Atsakydama Maskva sugriežtino Amerikos valstybės tarnautojų persekiojimą. Autorius primena birželio incidentą su amerikiečiu, kurį JAV ambasados Maskvoje rusų apsaugininkas pargriovė ant žemės. Oficialiuose pranešimuose tas amerikietis pavadintas diplomatu, bet laikraščio šaltiniai pareiškė, kad jis buvo CŽV bendradarbis ir dirbo Maskvoje po diplomatine priedanga.

O štai kibernetiniame šnipinėjime, Amerikos valdininkų nuomone, Rusija savo galimybėmis atsilieka nuo JAV.

Ir vis dėlto šaltiniai nuogąstauja, jog pagrindinės JAV galimybės šnipinėjimo sferoje taip nusilpo, kad joms atstatyti prireiks kelerių metų.

Pernai JAV Kongresas papildomai skyrė dešimtis milijonų dolerių šnipinėjimui, susijusiam su Rusija. „Bet oficialieji asmenys sakė, kad Amerikos žvalgybos tarnybos delsia įsisavinti tuos pinigus, o CŽV negavo papildomų įgaliojimų slaptoms operacijoms, nepatenkančioms į tradicines Maskvos šnipinėjimo kategorijas“, – sakoma straipsnyje.

Pasak korespondento, Putinas vargu ar patikės, kad JAV specialiųjų tarnybų veikla taip sukaustyta. Makfolas spėja, kad Putinas smarkiai perdeda CŽV ir kitų panašių organizacijų pasaulyje ir Vašingtone galimybes. „Bet kadangi jis taip žiūri į pasaulį, jis nori karą laimėti“, – pareiškė Makfolas.

Informacijos šaltinis: „The Washington Post“ leidinys.

2016.10.03; 06:23

Anastasija Kirilenko

Specialiųjų tarnybų skverbimasis į ONG struktūras

Kitas pavyzdys rodo tikėtiną būdą, kaip žvalgybinių institucijų žinion pereina struktūros, kurias anksčiau kontroliavo ONG.

1996 metų sausį netoli Ženevos buvo įsteigta firma U, kuri vertėsi trąšų prekyba ir transportavimu. Firmos vadovas buvo rusas F. P. (Viačeslav Moše Kantor, – vert. past.). Jis taip pat vadovavo šiandien likviduojamai firmai Y (Fimochim SA), kurios personalo sąrašas labai panašus ir kuri taip pat vertėsi chemijos produktų prekyba ir transportavimu. 

Šveicarijos gynybos ministerijos emblema.
Šveicarijos gynybos ministerijos emblema.

Pasak informacijos iš Rusijos, F. P. buvo įsipainiojęs į užsakomąją žmogžudystę ir palaiko kontaktus su daugybe ONG. Vienos Vakarų specialiosios tarnybos duomenimis, Permėje registruotą motininę firmą Y. kontroliuoja Permės nusikalstama bendrija. Nuo 2001 metų Rusijoje tiriama tos firmos steigėjo byla dėl turto slėpimo nuo apmokestinimo.

Firma U. keičia savo pavadinimą 1999 metais, o F. P. pasitraukia iš vadovo posto, bet lieka direktorių tarybos nariu su parašo teise už du tarybos narius. 2000-aisiais metais F. P. jau nebeturi parašo teisės. Po trejų metų firma vėl pakeitė pavadinimą ir tikslą – į plaukiojimo ir skraidymo aparatų pardavimą ir realizavimą.

2004 metų vasarį firma trečią kartą pakeitė pavadinimą ir ėmėsi mokslinių tyrimų bei paslaugų biotechnologijų ir farmacijos srityje, o taip pat Šveicarijos ir užsienio laboratorijų eksploatacijos, koordinavimo ir kontrolė. 2004 metų gruodį į direktorių tarybą įeina keturi nauji nariai.

Nuo 2004 metų gruodžio firma palaiko reguliarius ryšius su Rusijos ambasados Paryžiuje pirmuoju sekretoriumi C. R., kuris Prancūzijoje įtariamas, kad yra SVR karininkas. Nuo 2006 metų sausio C. R. gyvena Ženevoje ir yra firmos U. direktorius. Rusas F. P. buvo formaliai išbrauktas iš valdytojų 2005 metų gruodį, tačiau po senovei lieka pagrindiniu jos akcininku ir, matyt, jos tarnautoju.

Tikslios užkulisinės daugybės perkėlimų toje firmoje detalės nežinomos. Tačiau viena aplinkybė rodo, kad tą firmą kontroliuoja SVR. Rusijos biure atliktos kratos galėjo būti įvertintos kaip spaudimas firmai, kad galima būtų ją panaudoti žvalgybos tikslams. Taip pat matyti, kad firmos ir struktūros Šveicarijoje naudojamos gana paprastiems ekonominiams tikslams ir operacijoms.

Atsistatydinę ar atleisti specialiųjų tarnybų karininkai?

Toliau aprašyti atvejai, kur kalbama apie numanomą pinigų plovimą, atliktą asmenų, turinčių ryšių ir su organizuotu nusikalstamumu, ir su specialiosiomis tarnybomis. Maskvos policijos įsikišimas vėliau leidžia spėti, kad tie asmenys ne visada veikia pagal specialiųjų tarnybų užduotį. Apie priežastis irgi galima tik spėlioti: arba įtariamieji piktnaudžiauja darbu savo kišenės naudai, arba jie taip regi Vakarų Europos teisingumą, kai dar vienas ryšys su specialiosiomis tarnybomis jiems atrodo nenaudingas.

Šiame kontekste reikia atsižvelgti ir į tai, kad policijos veiksmais, užklausomis Interpolui, teisinės pagalbos prašymais taip pat gali būti siekiama nutolti nuo tų veikų ir nebūtinai prieiti iki baudžiamųjų procesų.  

1994 numanomas specialiųjų tarnybų karininkas O. M. (turimas omenyje Vitalijus Kirilovas, kartu su šventuoju tėvu Viktoru Pjankovu įsteigęs „Rusijos kultūrinės iniciatyvos“ fondą Ženevoje, – vert. past.) įsikuria Šveicarijoje ir veikia iš pradžių kaip naftos firmos N. generalinis direktorius.

Paskui jis įsteigia fondą, kuris gauna paramos taip pat ir iš Rusijos stačiatikių cerkvės. 1997 metais tuometis Rusijos ministras pirmininkas Viktoras Černomyrdinas pavedė O. M. grąžinti Rusijos skolas trečiosioms valstybėms. Taip pat buvo pavesta paskirstyti Černomyrdino pinigus Šveicarijoje. Matyt, jį palaikė tuometis konsulas Šveicarijoje – identifikuotas SVR agentas.

O. M. tuo metu buvo koncerno Maskvoje, kuris jungė naftos treidingo firmas, bankus ir draudimo kompanijas, savininkas. Į tą koncerną įėjo ir minėtoji firma N. Koncernas MES–AOZT „Tarptautinis ekonominis bendradarbiavimas“ 1995 metais eksportavo 7,7 mln. tonų (apie 8,5 proc.) visos Rusijos naftos ir naftos produktų. Kompanijos metinė apyvarta siekė 1 mlrd. dolerių. 1996 metais sausio 16 d. vyriausybės potvarkiu 51-r UAB-ei „TEB“ buvo skirta eksportui 4500 tūkst. tonų naftos produktų. Kompanija taip pat dalyvavo buvusios SSSR skolų grąžinimo programoje. – vert. past.), kurių 40 proc., atrodo, priklausė Rusijos stačiatikių cerkvės Maskvos patriarchui, gavo iš Černomyrdino užduotį nupirkti 4,5 mln. tonų naftos, o iš išmokų finansuoti Kremliaus rekonstrukciją. Bet dalis tos išmokos tikriausiai buvo pasisavint O. M.

1998 metais Ženevoje, Italijoje ir Vokietijoje buvo atliktos kratos dėl pinigų plovimo O. M. byloje. Italijos firmos, kurios palaikė ryšius su O. M., matyt, dalyvavo prekyboje narkotikais su Lotynų Amerikos karteliais. 2001 metais Interpolo biuras Maskvoje pranešė, kad O. M. įtariamas sukčiavimu. 2003 metais Rusija ir Šveicarija apsikeitė tarptautinės teisinės pagalbos prašymais. Nuo 2002 metų pabaigos, turimais duomenimis, O. M. nebebuvo Šveicarijoje ir slapstėsi nuo teisėsaugos. Jo firmos Šveicarijoje ir jo įsteigtas fondas per tą laiką buvo likviduoti. O. M. palaiko daugybę kontaktų su aukštais Rusijos organizuoto nusikalstamumo atstovais.

2005 metų sausį įvažiuojant iš Prancūzijos į Šveicariją patikrino dokumentus Rusijos ir Izraelio piliečiui E. M., kuris gyvena kartu su moterimi (žmona) Prancūzijoje. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje jis ne kartą apsistodavo Šveicarijoje, nes buvo 1991 metais įsteigtos formos Q. (išbraukta iš registro 1997 metais) direktorius. E. M. įtariamas, kad yra SVR karininkas, jis taip pat kontaktavo su moterimi, kuri dirba specialiosioms tarnyboms. 2000-aisiais metais Ženevoje buvo atliktas papildomas abiejų įtariamųjų patikrinimas dėl pinigų plovimo. Jo žmona pirko Prancūzijoje nekilnojamojo turto maždaug už 50 mln. Prancūzijos frankų, o taip pat buvo įsipainiojusi į tarpininkavimą pinigų plovime.

Pasak informacijos iš Rusijos, E. M. yra įteisintas vagis ir vienas iš kriminalinės organizacijos „Lipeckaja“, įeinančios į Solncevo ONG, įkūrėjų. Įvažiuodamas į Šveicariją 2005 metais E. M. kirto sieną automobiliu, priklausančiu Šveicarijos firmai. Jis tvirtina, kad neturi nieko bendro su ta firma, bet nurodė, kad veda su ja dalykines derybas. Tos firmos valdytojas – jo dalykinis partneris I. B., kuriam Ženevoje taip pat buvo atliekamas tyrimas dėl pinigų plovimo. Per daugybę firmų sąskaitų Ženevos bankuose, kurias tvarkė E. M. ir I. B., buvo pervestos didelės sumos į privačias sąskaitas.

Tai tik pora pavyzdžių, kurie rodo, kad specialiųjų tarnybų ir organizuoto nusikalstamumo tinklai iš tikrųjų egzistuoja ir funkcionuoja Šveicarijos teritorijoje. Susumavus galima tik paminėti, kad numanomi ir identifikuoti specialiųjų tarnybų agentai atvyksta į Šveicariją biznio tikslais keletą kartų per metus.

Informacijos šaltinis – „Atviroji Rusija“ („Otkrytaja Rossija“ – rus.), openrussia.org, compromat.ru portalas.

Pabaiga

2016.07.06; 09:16

Anastasija Kirilenko

Specialiųjų tarnybų veikla Šveicarijoje

Šveicarija labai svarbi Rusijos specialiosioms tarnyboms. Tai liudija ir stipri rezidentūra, ir aukšti čia veikiančių karininkų laipsniai. Pagal bendradarbių skaičių Vakarų Europos šalių rezidentūrose pirmoje vietoje yra Vokietija, o iškart po jos eina Šveicarija. 

Šveicarija
Nuotraukoje: Šveicarijos peizažas ir simbolis – vėliava.

Legaliose rezidentūrose dirba SVR ir GRU bendradarbiai po diplomatine priedanga (ambasadoje ir prekybos atstovybėje Berne, generaliniuose konsulatuose Ženevoje ir Berne, nuolatinėje Rusijos Federacijos atstovybėje prie JTO Ženevoje), o taip pat po aukščiau minėtų tarptautinių organizacijų bendradarbių priedanga.

Apie 75 procentai Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbių dirba Ženevoje, tarptautinių organizacijų susitelkimo centre. Iš to galima daryti išvadą, kad čia tiek daug Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbių ne vien dėl Šveicarijoje esančių tikslinių objektų, bet ir dėl Šveicarijoje atstovaujamų tarptautinių organizacijų.

Yra ženklų, kad FSB, kuri turi kovoti su terorizmu, organizuotu nusikalstamumu bei branduolinio ginklo platinimu užsienyje, taip pat yra aktyvi Šveicarijoje.

Ryšium su tuo reikia pabrėžti, kad prezidento 1994 metų lapkričio 23 dienos ir 1995 metų balandžio 3 dienos įsakai suteikė FSB teisę naudoti komercines struktūras užsienyje savo žvalgybiniams poreikiams. Tų įsakų pagrindu FSB išplėtė veiklą ir kai kuriuose srityse jau konkuruoja su SVR – pavyzdžiui, kovoje su nusikalstamumu. Kaip ir kitų specialiųjų tarnybų karininkai, FSB bendradarbiai dirba po diplomatų priedanga oficialiose atstovybėse arba dedasi tarptautinių organizacijų valdininkais, o taip pat privačiose komercinėse struktūrose, susikūrę verslo legendas. 

Po ekonomine priedanga Šveicarijoje dirba ir SVR bendradarbiai. SVR karininkai siunčiami keleriems metams į bendras įmones ar stambias užsienio kompanijas, pirmiausia – į naftos, transporto ir finansines kompanijas, Kai kurie iš tų bendradarbių anksčiau yra veikę po tradicine diplomatine priedanga.

Apskritai, galima nustatyti, kad specialiosios tarnybos, bendradarbiaudamos su komercinėmis struktūromis, stiprina savo įtaką ir kartu griebiasi žvalgybinių ryšių kitose šalyse. Tai akivaizdžiai rodo 2005 metais Cuge įsteigtos Nord Stream firmos pavyzdys. Firmos tikslas – užtikrinti dujotiekių Šiaurės Europoje, kuriais dujos iš Rusijos bus tiesiogiai tiekiamos Vokietijai, planavimą, statybą ir eksploatavimą. 51 proc. firmos priklauso Rusijos Gazprom‘ui, dar 20 proc. – vokiečių koncernui AG ir E.ON AG, o 9 proc. – Nederlandse Gasunie. Vienas iš Nord Stream direktorių tarybos narių – juristas iš Cugo Ursas Hausheeris (Urs J. Hausheer).

Atvirų šaltinių duomenimis, 1987–1990 metais jis posėdžiavo firmos Asada AG direktorių taryboje. Toji firma vertėsi VDR valstybės saugumo ministerijos pirkimais, aplenkiant Co-Com ribojimus. Mes spėjame, kad Putinas, dirbdamas Drezdene, užmezgė kontaktus su Hausheeriu.

Nord Stream valdytojas – vokietis Matiasas Varnigas. Jis buvo Štazi majoras ir, nepatvirtintais duomenimis, su Putinu jį irgi sieja bendra Drezdeno praeitis. Šiuo metu Varnigas yra Drezdner Bank Rusijoje vadovas, svarbus Gazprom‘o dalykinis partneris.

ONG veikla Šveicarijoje

NVS kriminalinės organizacijos Šveicarijoje daugiausia verčiasi pinigų plovimu. Jos turi atstovus, kurie steigia Šveicarijoje nelegalaus verslo ir pinigų plovimo firmas. Dauguma iš jų turi gerus tarptautinius kontaktus ekonomikos srityje, o taip pat ryšius su savo kilmės šalies valstybinėmis institucijomis. Nelegalus verslas dažniausiai simuliuoja realią ekonominę veiklą ir iš jos gautas pajamas, pateikdamos padidintas sąskaitas, fiktyvias paskolas bei už jas mokamus procentus, o taip pat firmos išlaidų klastotes.

Paplitęs metodas yra apgaulė, siekiant gauti subsidijų apiforminant tarpinius sandėrius, pirmiausia žaliavos sektoriuje. Žaliava perkama subsidijuojamomis vidaus kainomis ir parduodama pasaulinėmis rinkos kainomis (transferto lengvatos). Pagrindinis tikslas – persiųsti nelegalius (dažniausiai pavogtus iš valstybės biudžeto) pinigus į Vakarus, į privačias sąskaitas. Pirmiausia kalbama apie lėšas, pagrobtas iš valstybės, gautas iš sukčiavimo ir vagysčių. Nelegalios prekybos (narkotikais, ginklais) pajamos taip pat išplaunamos per tuos kanalus.

Šveicarijoje veikia apie 700 firmų, kurias kontroliuoja Rusijos piliečiai arba kurių direktorių taryboje posėdžiauja Rusijos piliečiai. 60 proc. tų firmų yra vokiškoje dalyje, 34 proc. – vakarų Šveicarijoje. Rusijos mokesčių institucijų vertinimu, apie 15 proc. visų Rusijos depozitų užsienyje išdėstyta Šveicarijoje. 2004 metais iš Rusijos iškeliavo 8 mlrd. dolerių kapitalo, beje, ekspertų nuomone, 40 proc. tos sumos – nelegaliai įgytas kapitalas. Galima lengvai paskaičiuoti, kad dalis nelegalaus kapitalo, „pabėgusio“ į Šveicariją pastaraisiais metais, sudaro reikšmingą sumą.

NVS kriminalinių organizacijų atstovai investavo į Šveicarijos nekilnojamąjį turtą, pirmiausia šalia Ženevos ežero ir Tičino kantone. Dažnai jį įsigyja juridiniai asmenys, ir dėl to sunku arba visai neįmanoma identifikuoti tikrąjį savininką.

Kai dėl investicijų į Šveicarijos ekonomiką, esama nerimą keliančių liudijimų, kad NVS kriminalinių organizacijų atstovai įsigijo strategiškai svarbių įmonių dalis arba pateko į tų firmų direktorių tarnybas. Kriminalinių organizacijų atstovai dažnai stengiasi Vakaruose dėtis rimtais verslininkais su plačiais politiniais ryšiais ir susirasti priedangą tradicinėse geros reputacijos firmose. Nepastebima, kad ryšiais ir korupcija grindžiami verslo metodai skirtųsi nuo kilmės šalių.

Bendra situacija teisinga ir Šveicarijai. Kol kas nėra tiesioginių įrodymų, kad specialiosios tarnybos bendradarbiautų su ONG. Tik yra daugybė fizinių asmenų ir firmų, palaikančių ryšius ir su specialiosiomis tarnybomis, ir su ONG vienu metu. 

ONG pinigų plovimas per žvalgybos struktūras?

Toliau konkretūs pavyzdžiai rodo, kad Šveicarijoje pinigai plaunami per asmenis, palaikančius kontaktus tiek su ONG, tiek ir su Rusijos specialiųjų tarnybų žinybomis.

– Rusijos pilietis I. R. (čia ir kitur inicialai neatitinka realiųjų, – vert. past.), spėjama, SVR karininkas, turintis nemažai finansinių lėšų, 2001–2003 metais dirbo firmai F. Šveicarijoje. Firma užmezgė dalykinius kontaktus su Nordex ir palaiko pastovius ryšius su organizuotu nusikalstamumu.

– Rusijos pilietis V. E., specialiųjų tarnybų karininkas, buvo glaudžiai susijęs su firma, kurios baudžiamoji byla dėl sukčiavimo ir švaistymo tiriama Ciuricho kantone nuo 2002 metų. Firma buvo likviduota Federacinės bankų komisijos nutarimu 2002 metų rudenį už finansines operacijas be licencijos. Firma savo Maskvos filiale atliko neskaidrius valiutinius sandorius, dalyvaujant ofšoriniam bankui, kuriame didelė dalis indėlininkų prarado dešimtis tūkstančių dolerių. Yra požymių, kad per tą firmą buvo išplautos didelės sumos nešvarių pinigų. V. E. yra nusikalstamo pasaulio atstovas ir palaiko kontaktus su Solncevo grupuote. Nuo 2004 metų sausio jis yra Čečėnijos atstovas Rusijos Federacijos Taryboje ir tuo pagrindu turi diplomatinį pasą. Jis palaiko diplomatinius kontaktus ir su kitomis Šveicarijos firmomis. (Kalbama apie Umarą Džabrailovą, – vert. past.).

– Nuo 1993 metų ir iki savo bankroto 1998 metais Rusijos bankas D. turėjo savo atstovybę Ženevoje. Buvo įsteigtas su KGB kapitalo pagalba, ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje tapo vienu iš nedaugelio rusiškų bankų, kurie gavo Centrinio banko licenciją tvirtos valiutos transakcijoms. Daugybė to banko ir jo filialų Vakarų Europoje atstovų buvo susiję su KGB ir palaikė kontaktus su specialiųjų tarnybų karininkais, kai dirbo užsienyje. Atstovybės Šveicarijoje generalinis direktorius irgi yra SVR darbuotojas, palaikė reguliarius kontaktus su Rusijos specialiosiomis tarnybomis Šveicarijoje.

Banko Maskvoje vadovas palaikė kontaktus su Nordex ir kitomis firmomis bei asmenimis atitinkamoje aplinkoje. Daugybė šaltinių liudija, kad per banką D. buvo išplauti organizuoto nusikalstamumo pinigai. Atviri duomenys taip pat rodo, kad nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio banką D. kontroliavo Semionas Mogilevičius. Bankas turi platų korespondentų tinklą visame pasaulyje, įskaitant ir Bank of New York, kuris atsidūrė garsių skandalų, susijusių su pinigų plovimu dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, centre.

Jis palaiko ryšius su ONG nariais ir piliečiu C. B., kuris, matyt, buvo susijęs su Solncevo grupuote. C. B. buvo įtariamas tuo, kad buvo organizacijos, kuri vertėsi tarptautine prostitucija, vadas. Be to, jis atvirai susijęs su GRU ir užsienyje taip pat palaiko kontaktus su kitomis Rusijos specialiosiomis tarnybomis.

Bankas D. nuo 1995 metų dalyvauja kuriant dukterinę firmą A. Ciuriche. Firma A. buvo įsteigta 1995 metais su įstatiniu 2,5 mln. frankų kapitalu, o 1999 metais likviduota. Firma buvo įtraukta į prekybą kokainu, kai didelis kiekis narkotiko buvo pervežta iš Kolumbijos į Floridą.

Tos firmos direktorių tarybos narys ir po to direktoriumi buvo Ch. O. Jis palaikė ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ir buvo informuotas apie didelių Rusijos aukso ir valiutos rezervų dingimą. Nuo 1994 metų jis yra tuo metu sukurtos firmos S. vadovas. Toji firma šiandien įsikūrusi pas privatų asmenį nauju adresu ir užsiima prekyba, visų rūšių prekių eksportu ir importu. Per tą laiką Ch. O. suspėjo tapti Šveicarijos piliečiu. Vienas jo giminaitis palaiko tiesioginius ryšius su Nordex įkūrėju Grigorijum Lučianskiu.

– Kitas bankas, registruotas Šveicarijoje ir turintis ryšių tiek su organizuotu nusikalstamumu, tiek ir su specialiosiomis tarnybomis, – bankas K., kuris anksčiau priklausė Rusijos piliečiui. Bankas Šveicarijoje turėjo du filialus. Abu anksčiau valdė firma M., kurios pagrindinis biuras buvo Šveicarijoje.

Firma M. buvo glaudžiai susijusi su vienu pinigų plovimo per Bank of New York epizodu. Tam pačiam firmų tinklui Šveicarijoje priklausė dar penkios firmos, kurios buvo registruotos tais pačiais adresais. 1997–2001 metais numanomas specialiųjų tarnybų karininkas V. P. įėjo į keturių iš jų direktorių tarybas, ir buvo vienos iš jų direktorius. Firmų grupės interesams atstovavo du šveicarų juristai, kurie anksčiau buvo įtraukti į pinigų plovimo atvejus, konkrečiai, į Lazarenkos bylą.

Reikia paminėti tą aplinkybę, kad su tų firmų aplinka buvo susijęs dar vienas šveicarų juristas, kuris dirba daugybei Šveicarijos firmų, priklausančių Nordex grupei. Firmų grupės pavadinimas šiandien kitas, ir jai atstovauja juristas iš Ženevos.

– Daugybė ženklų, kad ONG ir specialiosios tarnybos persipynusios, yra ir Šveicarijoje gyvenančio ir 2005 metais gavusio Šveicarijos pilietybę ruso R. D. byloje. 1992–1997 metais jis buvo prekybos atstovybės bendradarbis ir  kelių šalių specialiosios tarnybos jį įtarė dirbant Rusijos specialiosioms tarnyboms. Nuo 1994 metų jis dar vadovavo Rusijos firmos B. atstovybei Šveicarijoje. Pasak atvirų šaltinių, minėtoji firma buvo stiprioje kriminalinių struktūrų įtakoje ir išgrobstė daugybės oficialių atstovybių pinigus. Nuo 2002 metų Rusijoje vykdomas tyrimas dėl įvairių įtariamųjų išgrobstytų lėšų.

Esama žinių, kad R. D. vertėsi bizniu, susijusiu su „raudonųjų žibintų gatvėmis“. Matyt, jis investavo milijonus frankų į kabaretų remontą. Pagal policijos tyrimą, į tai buvo įtrauktas turizmo firmos B. filialas, kurį valdo moteris iš Rusijos. Turizmo firma taip pat organizuoja prostitučių įvežimą į šalį. Vadovė palaiko kontaktus su Rusijos ambasada Berne. Direktorių tarybos narys – šveicaras T. K., kuris bendradarbiauja ir su kitomis kompanijomis, palaikančiomis ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis.

T.K. irgi susijęs su firma B. nuo jos įsteigimo dienos, yra direktorių tarybos narys. Be to, jis įeina į kitos firmos direktorių tarybą, – toji firma buvo įtariama turinti ginklų platinimo kanalų Libijoje. Per kratą T. K. namuose išaiškėjo, kad T. K. patalpas tai firmai suteikė rusui R. D.

Informacijos šaltinis – „Atviroji Rusija“ („Otkrytaja Rossija“ – rus.), openrussia.org ir compromat.ru portalas.

(Bus daugiau)

2016.07.04; 06:32

Anastasija Kirilenko

Jau griūnant Sovietų Sąjungai buvo spekuliuojama tema, kad KGB pervedė į užsienį stambias sumas valstybinio ir partinio turto per privačias firmas. Pinigai turėjo būti panaudoti ir politinei veiklai finansuoti, bet buvo išgrobstyti ir privačiai politinei veiklai. Už tų procesų dažnai slypėjo žmonės, kurie jau užsiiminėjo užsienio prekyba ir turėjo firmų bei kontaktų tinklus užsienyje, pavyzdžiui, tarybiniai piliečiai, kuriems dėl etninės ar religinės priklausomybės buvo leista aštuntajame dešimtmetyje išvažiuoti į užsienį.

Tų procesų centre yra Grigorijaus Lučianskio Benex ir Boriso Biršteino Seabeco firmos. Lučianskis, gimęs 1945 metais Latvijoje, žydų šeimoje, buvo specialiai užverbuotas KGB tam, kad įsteigtų tarptautinį kompanijų tinklą. Tad 1989 metais jis įsteigė Nordex su pagrindiniu biuru Vienoje ir dukterinėmis firmomis visame pasaulyje, taip pat ir Šveicarijoje.

Nordex ir Seabeco

Oficialiai firma prekiavo žaliava iš Rusijos ir kitų NVS šalių. Ne kartą buvo demaskuoti kompanijos korupciniai ryšiai, grobstymai, pinigų plovimas ir prekyba ginklais – tiek, kad ekonominė veikla jau tapo nebeįmanoma. Taip pat tiriant bylą dėl pinigų plovimo per Bank of New York, įvairūs pėdsakai vedė link Lučiansko firmų. Lučianskis, kuris įsteigiant Nordex jau turėjo teistumą, naudojosi toli siekiančiais ryšiais su politikais Rusijoje, Ukrainoje, Kazachstane, Izraelyje. Tai susiję ir su kriminaline aplinka – pirmiausia, Rusijoje, o ir glaudžius kontaktus Latvijoje. NVS teritorijoje prieš jį nebuvo atliekama nė vieno tyrimo. Anot atvirų šaltinių, šiandien jis gyvena Maskvoje.

Įvairios specialiosios tarnybos įtarė, kad ir Boriso Biršteino Seabeco firma yra įsivėlusi į valstybinio turto grobstymus ir nelegalų išvežimą.

Žydiškų šaknų turintis Biršteinas, gimęs 1947 metais, kaip ir Lučianskis, Baltijos šalyje. Jis buvęs KGB bendradarbis ir, tikriausiai, iki šiol palaiko kontaktus su Rusijos ir Izraelio specialiosiomis tarnybomis. Jis emigravo į Izraelį 1979-aisiais ir pradėjo kurti tarptautinį kompanijų tinklą, kuris oficialiai prekiavo nafta, auksu, briliantais ir cheminiais produktais, – Seabeco Group. 1992–1999 metais Seabeco turėjo filialą Šveicarijoje. Kaip ir Lučianskis, Biršteinas buvo giliai įtrauktas į vietoj SSSR susikūrusių šalių politiką: į jo draugų bei pažįstamųjų ratą įėjo Kravčiukas, Kučma, buvęs Moldavijos prezidentas Sneguras. Tačiau be viso šito jis turėjo tokius pat gilius ryšius ir kriminaliniame pasaulyje.

Seabeco Group susijusi su pinigų plovimu ir grobstymu iš Kirgizijos, neskaidriomis operacijomis per Nordex, humanitarinės pagalbos grobstymu, turėjo glaudžių ryšių ir su Solncevo ONG, o taip pat įsipainiojusi į užsakomąsias žmogžudystes. Dešimtajame dešimtmetyje buvo daugybė teisminių teisinės pagalbos pavedimų dėl Biršteino kaip objekto, bet nė vienas iš atliktų tyrimų (Kanadoje, Belgijoje, Šveicarijoje) iki šiol neprivedė iki nuosprendžio.

Šveicarijos kalnai
Šveicarijos kalnai.

Nei Nordex, nei Seabeco atveju iki šiol neįmanoma įrodyti, kad už neteisėtų finansinių operacijų slypi KGB. Jeigu ir esama įrodymų, tai tokiose vietose, kur nėra jokio intereso juos atskleisti tam, kad tie įvykiai būtų įvertinti iš naujo. Tačiau abu herojai palaiko gerus politinius kontaktus aukščiausiu lygiu, o greitai įgytas turtas, kurį jie užsidirbo prekiaudami valstybiniais ištekliais, leidžia spėti, kad jie vargu ar galėjo dirbti be valstybinės valdžios institucijų žinios ir pritarimo.

Dabartiniai vertinimai

Šiandieniniai specialiųjų tarnybų bendradarbiavimo su kriminalinėmis organizacijomis vertinimai irgi nėra įtikinamai įrodyti.

Bet yra keletas šaltinių, kurie rodo tokį sistemingą bendradarbiavimą. Vokietija turi pakankamai tikslios informacijos apie NVS specialiąsias tarnybas, nes Rusijos kariuomenė buvo dislokuota Vokietijoje iki praėjusio šimtmečio dešimtojo dešimtmečio vidurio, o pačios specialiosios tarnybos čia vis dar plačiai atstovaujamos. Be to, daugybė persikėlėlių repatriantų irgi sudaro platų pagrindą žvalgybinei ir kriminalinei veiklai.

Iš Konstitucijos gynimo Bavarijos tarnybos (Vokietijos Konstitucijos gynimo Federalinės tarnybos – kontržvalgybos – padalinys, – vert. past.) ataskaitų matyti, kad Vokietijos teritorijoje yra rusų biznierių, kurie jau įtariami tuo pačiu metu ir žvalgybine, ir kriminaline veikla. Jie palaiko kontaktus su aukšto rango politikais ir verslininkais Rusijoje, o taip pat su Vokietijos ekonominiais sluoksniais. Jie investuoja pirmiausia į nekilnojamąjį turtą ir turizmo šaką.

Tarnyba taip pat spėja, kad Rusijos specialiosios tarnybos ir kriminalinės organizacijos paveda patikėtiniams steigti firmas, kurios daugiausia tarnauja pinigų plovimui. Patikėtiniai dažnai lankosi Bavarijoje neva dėl asmeninių priežasčių, siekdami plėtoti ekonominius ryšius. 2005 metais Konstitucijos gynimo Bavarijos tarnyba sugebėjo nustatyti, kad išeiviai iš NVS, įsikūrę Vokietijoje ir kaimyninėse šalyse, vertėsi nelegaliu naftos transportavimu ir kad dauguma tų asmenų užėmė vedančiąsias pozicijas NVS šalių karinėse ir žvalgybinėse dalyse.

Taip pat yra duomenų, kad kai kurie specialiųjų tarnybų bendradarbiai infiltruojami į kriminalines struktūras, jog būtų panaudoti žvalgybinei veiklai iš vidaus.

Iš kitos federacinės žemės gauta informacijos, kad veikiantys specialiųjų tarnybų bendradarbiai, būdami užsienyje, siūlo informacines paslaugas, o taip pat apsaugos ir saugumo paslaugas. Jie turi daug turto, perka nekilnojamąją nuosavybę, steigia firmas ir, be viso kito, nelegaliai prekiauja ginklais. Jie palaiko kontaktus tarpusavyje, su pagrindiniu biuru Maskvoje ir Rusijos vyriausybe, o taip pat su specialiosiomis tarnybomis tos šalies, kurioje jie būna. Dažnai tai žmones, turintys kontaktų elitinėse buvusios sovietų armijos dalyse.

Transnacionalinio nusikalstamumo specialisto Niujorko universiteto profesoriaus Marko Galeoti duomenimis, kriminalinės organizacijos prisiima dalį SVR darbo tose vietose, kur SVR darbas ribotas (pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje). Atsakydama į tai, SVR tarpininkauja svarbiems rusų kriminaliniams autoritetams išvažiavimui į užsienį.

Situacija Šveicarijoje

Šveicarija yra patraukli vieta tiek NVS šalių specialiosioms tarnyboms, tiek ir kriminalinėms organizacijoms: plyti Europos centre, nekontroliuojamos sienos su kaimyninėmis šalimis, gerai išplėtota infrastruktūra sudaro idealias sąlygas abiem suinteresuotoms grupėms, o policijos ir specialiųjų tarnybų kompetencija išlieka gana kukli.

Be to, Šveicarijoje yra stebinanti vizų išdavimo praktika: dažniausiai vizą ir akreditaciją gauna net identifikuoti specialiųjų tarnybų bendradarbiai, kai tuo tarpu daugelyje NATO bloko šalių praktika žymiai griežtesnė. Tai aktualu ir asmenis, kurie, galimas dalykas, susiję su organizuotu nusikalstamumu, nors yra labai rimtas teisinis pagrindas neleisti gyventi ar dirbti šalyje.

Šveicarijos vėliava.
Šveicarijos vėliava.

Specialiąsias tarnybas taip pat domina daugybė tarptautinių organizacijų, turinčių pagrindinius biurus Šveicarijoje, tokios kai JTO, TDO (Tarptautinė darbo organizacija), PSO (Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija) ir PPO (Pasaulinė prekybos organizacija).

Dėdamiesi bendradarbiais, daugybė specialiųjų tarnybų agentų savo oficialių pareigų rėmuose atlieka žvalgybą. Dažnos konferencijos ir suvažiavimai sudaro idealias sąlygas kontaktams megzti su aukštus postus užimančiais žmonėmis iš įvairių šalių ir šakų. Šveicarija – tai ir pramonės bei technologijų centras, įdomus žvalgybos atstovams. Svarbūs tiksliniai objektai yra farmacijos šaka, kompiuterinės technologijos, bankų ir finansų sektoriai.

Kriminalinės organizacijos naudojasi tokiais faktoriais: žemi mokesčiai už firmų veiklą, liberalios verslo įstatymų normos, efektyvi bankų sistema su pažangiomis privataus bankingo paslaugomis, bendri aukšti standartai paslaugų, mokymo, švietimo ir medicininio aptarnavimo sferoje.

Liberalios įstatymų normos verslo srityje leidžia užsieniečiui palyginti paprastai įsteigti firmą Šveicarijoje. Asmenims, neturintiems leidimo gyventi arba pilietybės gyvenamojoje vietoje Šveicarijoje tereikia įtraukti į veiklą kaip vadybininką tik vieną asmenį, turintį tokį leidimą, ir sumokėti registracinį mokestį bei įstatinį kapitalą.

Firma Šveicarijoje – tai ne tik bazė ekonominei veiklai visoje likusioje Europoje, bet ir dažnai atveria galimybes gauti leidimą samdytis užsienio piliečius. Be to, firmos vardu užsieniečiai perka nekilnojamąjį turtą, apeidami sąlygas, keliamas žemės sklypams įsigyti su juose esančiu nekilnojamuoju turtu.

Informacijos šaltinis – „Atviroji Rusija“ („Otkrytaja Rossija“ – rus.), compromat.ru portalas; openrussia.org.

2016.06.29; 11.06

(Bus daugiau)