Iš serijos „Slaptieji agentai“. Slaptai.lt nuotr.

2017 – tai metai, kai galutinai išaiškėjo, kad senoms, 2000-aisiais metais suformuotoms Vladimiro Putino specialiųjų tarnybų taisyklėms atėjo galas. Nekontroliuojamų jėgos struktūrų, savo vadovų paverstų feodaliniais dvarais, rungtyniavimas ir tokia pat viduramžiška „naujos dvarininkijos“ kaip Rusijos elitas idėja – visa tai nebeaktualu. 2017 metais Putinas galutinai liovėsi žaisti su tuo postmodernistiniu projektu (o ir pats žodžių junginys „naujoji dvarininkija“ nebevartojamas) ir nusprendė grįžti prie schemos, kurią jis gerai atmena iš savo jaunystės laikų, kai vėlyvajame sovietmetyje dirbo KGB.

Ir tai pirmiausia reiškia, kad pasikeitė valstybės kontrolės metodai. Baigėsi epocha, kai prikomandiruoti prie valstybinių ir komercinių struktūrų – pradedant teatrais ir baigiant sporto žinybomis – FSB bendradarbiai privalėjo vaidinti svarbų vaidmenį jų valdyme. Ją pakeitė nauja epocha, ir dabar Kremlius kontroliuoja per renkamas represijas, kurių aukomis tapo gubernatoriai, valdininkai, ministrai ir teatro veikėjai. Šiuo atveju nebeturi didelės reikšmės tai, kokią poziciją užima prikomandiruotas FSB karininkas.

2017 metais pastebima, kad pasikeitė specialiųjų tarnybų kalba ir jų metodai.

Režisieriaus Kirilo Serebrianikovo byla – vos ne ryškiausias naujo požiūrio pavyzdys. Kaip žinoma, FSB bendradarbiai joje gyvai dalyvauja, ir, beje, kas įdomu, kad tai konstitucinės santvarkos apsaugos padalinio (buvusios Penktosios kovos su disidentais valdybos) karininkai – ir jie pasirodė ten, nes jiems „įprasta kuruoti inteligentiją“.

Akivaizdu, kad mes regime kaip grįžta sovietinis supratimas į specialiųjų tarnybų darbą. Kuravimas buvo praktikuojamas ir dešimtajame dešimtmetyje, ir šio šimtmečio pirmajame, bet tada tai faktiškai buvo priedanga specialiųjų tarnybų karininkų papildomam samdymui verslo konfliktams spręsti. Daugelį metų tai buvo labai patogu – turėti valstybinėje kompanijoje antroje-trečioje pozicijoje aukštą FSB karininką, mokant jam labai didelį atlyginimą, kuris motyvuotų jį padėti kompanijai, o ne specialiosioms tarnyboms. Neretai bankai ir kompanijos pačios kreipdavosi į Lubianką ir prašydavo komandiruoti jiems kuratorių. 2017 metais termino „kuravimas“ prasmė pasikeitė. FSB grąžino jam sovietinę prasmę – ir dabar kuratoriai faktiškai ieško tikslų pasirinktinėms represijoms.

Grąžintų į apyvartą sovietinių metodų sąrašas tuo nesibaigia. Įkalti į galvą kiekvienam, kad naujoje realybėje niekas, net ir pačios represinės struktūros, negarantuotas, jog išvengs represijų – tai visiškai atitinka sovietinių vadovų dvasią. 2017 metais vyko „valymai“ tiek Tyrimo komitete (Rusijos Tyrimų komiteto Savo saugumo valdybos viršininko Michailo Maksimenkos byla), tiek ir pačiame FSB. Beje, represijos vykdomos labai sovietiškai – iš pradžių vadovybė apibrėžia „probleminį barą“, o tada pradeda tą barą „valyti“. Pavyzdžiui, tęsiasi skandalas aplink Rusijos kišimąsi į Amerikos rinkimus, ir jo fone „valomas“ FSB pagrindinis kibernetinis komitetas – Informacinio saugumo centras (CIB). Pagal 2017 metų rezultatus jo vadovas Andrejus Gerasimovas atleistas, vienas pavaduotojas pasiųstas į atsargą (nuteistas liktinai trejiems metams už piktnaudžiavimą), antras pavaduotojas Sergejus Michailovas, tuo pačiu dirbęs ir paties didžiausio CIB padalinio – Operacijų valdybos – šefu, jau metus sėdi Lafortovo kalėjime dėl visai kito kaltinimo.

Slaptasis agentas. Slaptai.lt nuotr.

Tuo areštai FSB neapsiribojo – vasarą suimti iškart penki Maskvos valdybos bendradarbiai – už kyšio prievartavimą iš karinės pramonės komplekso Pamaskvio įmonės vadovo. Lapkritį suimtas karininkas, kuruojantis Rubliovką. Visa tai nepaprastai neįprasta ir visiškai nepanašu į tai, kaip būdavo tiriamos specialiųjų tarnybų darbuotojams 2000-aisiais metais iškeltos bylos.

Tada schema atrodė paprastai – jeigu jau darbuotojas įkliūdavo už nusikaltimą, į vietą išvažiuodavo savo saugumo žinybos tarnyba, greitai įtikindavo kaltininką pasirašyti vakarykščia data prašymą atleisti iš darbo, kad negadintų žinybos įvaizdžio ir išsaugotų slaptumą (tiesą sakant, kaip tik tam tikslui ir buvo steigiamos savo saugumo tarnybos – kad niekas neišplauktų už žinybos ribų). Atrodo, kad šiandien tas principas panaikintas.

Stulbinantis FSB direktoriaus Aleksandro Bortnikovo interviu VČK (Rusijos Ypatingoji komisija) šimtmečio proga ir nuoširdžiausi žodžiai apie Lavrentijų Beriją geriausiai patvirtina, kad FSB gerai suprato savo naują, iš tiesų tik užmirštą seną vaidmenį naujoje realybėje: pagrindinio instrumento vaidmenį sistemoje, kurioje valstybės valdymą užtikrina baimė.

Išspausdinta leidinyje „Ježednevnyj žurnal“, 2018 metų sausio 4 d.

2018.11.01; 09:33

Šnipas, kuris mane apgavo. Slaptai.lt nuotr.

Anna Nemcova / The Daily Beast

„Tai vadinama „rusų šnipės stiliumi“: ilgi rudi plaukai (natūralios spalvos arba dažyti), blyški oda, aukšti skruostikauliai ir gal kažkas ypatingo, neapčiuopiamo žvilgsnyje. Gal tai tik sutapimas, bet trys ambicingos rusės, kurios stengėsi padaryti karjerą Vakaruose ir, kaip dera tam apibūdinimui, buvo apkaltintos, kad buvo agentės, veikusios Rusijos prezidento (ir šnipų tinklo viršininko) Vladimiro Putino interesais“, – leidinyje The Daily Beast rašo žurnalistė Ana Nemcova.

„Ana Čapman ir Marija Butina JAV, o Elen Knor – Vokietijoje“, – vardija autorė. Jomis užsiiminėjo Europos ir Amerikos bulvarinė spauda, leidinio nuomone, jos buvo žvaigždės. „Bet kai jų šlovės momentas praėjo, tas moteris paliko likimo valiai“, – sakoma straipsnyje.

„Buvęs Butinos padėjėjas organizacijoje „Teisė turėti ginklą“ Viačeslavas Vanejevas norėtų mus įtikinti, kad tos moterys – išankstinio nusistatymo, vakarietiško, mažiausiai nuo pirmųjų filmų apie Džeimsą Bondą laikų susiformavusio polinkio romantizuoti gražias, daugiausia rudaplaukes rusų šnipes, aukos“, – rašo autorė.

„Rusofilija ar rusofobija? Kremlius išnaudoja tuos dalykus abiem tikslams. Viešoje kampanijoje, remiančioje tris ugninių plaukų moteris, jos vadinamos „Putino trio“, – sakoma straipsnyje. „Jos buvo apkaltintos šnipinėjimu dėl savo plaukų spalvos, dėl savo lyties ir pilietybės, – tikinama jas remiančioje vaizdajuostėje. – Butinos rusiškos šaknys – jos apkaltinimo šnipinėjimu pagrindas“.

Nemcova komentuoja: „Ta eilutė paimta tiesiog iš Kremliaus metodikos vadovėlio“.

„Bet Kremlius taip pat suvokia ir susižavėjimo veiksnį“, – sako autorė.

Nemcovos nuomone, tie numanomi Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotojai, kurie neseniai atsidūrė dėmesio centre Anglijoje ir Nyderlanduose, niekada nebus įžymybės. „Šnipinėjimo superžvaigždžių vaidmuo tausojamas moterims, nors tai yra atviros seksualinės objektyvacijos, o  ne žvalgybos triumfų rezultatas, o moterims tas vaidmuo nedaug ką duoda ilgalaikėje perspektyvoje“, – sakoma straipsnyje.

Nuotraukoje: seksualioji Ana Čapman, demaskuota Niujorke rusų šnipė

Ana Čapman. „Kurį laiką Rusijos žiniasklaida užsiiminėjo Čapman taip pat aktyviai, kaip ir Vakarų bulvarinė spauda, o neseniai ji vėl patraukė dėmesį, pavadinusi Skripalį išdaviku. Bet šiandien, būdama 36-erių, ji dirba žemo reitingo televizijos kanale ir palaipsniui blėsta nežinomybėje, skelbdama komentarus, kurie gimtojoje šalyje nereikšmingi“, – sakoma straipsnyje.

„Iš tikrųjų įžymioji šnipė, matyt, šnipinėjimo sferoje nedaug tepasiekė, nebent tik prarado priedangą, bet, bent jau pasikeitus kaliniais (atlikinėjusiais Rusijoje bausmę už šnipinėjimą, – red. past.) išaiškėjo, kad ji buvo dalis to tinklo, kuriam vadovavo Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba (SVR)“, – rašo Nemcova.

Marija Butina. Autorė tęsia: „29-rių Marijos Butinos atvejis dar labiau miglotas. Vasarą jai iškelti kaltinimai, kad ji buvo rusų įtakos agentė, veikė per Nacionalinę šaulių asociaciją (NRA) kaip gražaus stoto, žaidžianti pistoletais, „Teisės nešioti ginklą“ (Rusijos organizacijos, kuri svajojo tapti tos asociacijos analogu) atstovė“.

Marija Butina

„Tačiau Rusijoje bandymai šūkalioti apie liaudies paramą Butinai ir surinkti pinigų jai ginti teisme nelabai sėkmingi“, – rašo autorė. Leidinio duomenimis, į Butinos sesers rugsėjį įsteigtą fondą kol kas įplaukė tik keli šimtai dolerių.

„O Butinos „judėjimas“ „Teisė turėti ginklą“, kurio gretose kadaise buvo keli šimtai vyrų, neabejotinai, įkvėptų dvidešimtmetės su trupučiu mėlynakės merginos ir su šautuvu rankose, beveik dingo. Vienas iš Butinai pateiktų JAV kaltinimų tas, kad ji neužsiregistravo kaip agentė tuo metu, kai faktiškai dirbo oficialiam Rusijos vyriausybės asmeniui. Tas žmogus, Aleksandras Toršinas, praktiškai išnyko iš viešosios erdvės nuo tada, kai suėmė Butiną“, – sakoma straipsnyje.

„Niekas nenori mokėti, kad jai padėtų, mums pavyko surinkti Marijai menkutę sumą, toks painių mūsų valdžios signalų rezultatas“, – sakė interviu leidiniui The Daily Beast dabartinis „Teisės turėti ginklą“ vadovas Vanejevas. „Jie vertina tavo dvasią, aktyvumą, lyderio bruožus, išnaudoja tave, o paskui nuo tavęs atsižegnoja“, – sakė jis.

Trečioji straipsnio herojė – 35-rių Elen Knor. „Ji pastaruosius trejus metus organizuodavo proputiniškus mitingus Vokietijoje ir sako, kad buvo savo buvusio darbdavio, vokiečių politiko, partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) nario Matiaso Biutnerio „persekiojama ir kaltinama šnipinėjimu“, – rašo autorė.

Biutneris leidiniui pareiškė: „Deja, aš negaliu komentuoti einamųjų procesinių veiksmų“. Leidinys rašo: „Bet kam jis atsiuntė mums rasistinį Knor įrašą „Baltoji jėga“ Twitter‘yje, ir pridūrė: „Aš esu prieš visas ekstremizmo formas“.

„Knor atsisakė duoti Daily Beast interviu įrašą, matyt, tikėdamasi kada nors savo gyvenimo istoriją parduoti. Bet ji patvirtino, kad tapo tyrimų objektu, suteikusi Daily Beast dokumento, kurį, pasak jos, ji gavo iš Vokietijos prokuratūros, kopiją. Dokumente sakoma: „Yra pradinis įtarimas, liečiantis agento veiklą arba žvalgybinės grupės veiklą. Pagal Baudžiamojo kodekso 98 ir 99 straipsnius tai privalu užregistruoti ir tirti“,  – sakoma straipsnyje.

Šaltinis: The Daily Beast

2018.10.31; 18:00

Vladimiras Putinas – pirmas iš kairės. EPA – ELTA nuotr.

Alan Cullison / The Wall Street Journal

Šių metų kovo pabaigoje rusas emigrantas Nikolajus Gluškovas, buvęs Aeroflot‘o finansų direktorius, ruošėsi teismo posėdžiui Londone, pasakoja The Wall Street Journal žurnalistas Alanas Kiulisonas.

„Jis sakė draugams, jog posėdyje bus įrodyta, kad jis nekaltas ir nepadarė nusikaltimų, kuriais jį ilgą laiką kaltino Rusijos valdžia, o taip pat, kad bus demaskuotos oro linijos Aeroflot Russian Airlines kaip Rusijos specialiųjų tarnybų priedanga. Toji byla taip pat galėjo pastatyti prezidentą Vladimirą Putiną į nemalonią padėtį, nušviesdama posovietinės istorijos epizodą, kurį Rusijos vyriausybė mėgino ištrinti“, – sakoma straipsnyje.

„Teismo preliminarinio posėdžio išvakarėse Gluškovas liovėsi atsakinėti į telefono skambučius. Jo duktė nuvažiavo pas jį į namus, kad išsiaiškintų, kas atsitiko, ir rado namie jo lavoną, jis buvo pasmaugtas šuns pavadėliu. Tą naktį dešimtys kontrteroristinio padalinio policininkų apsupo jo namą ir pradėjo kasinėti duobes jo kieme“, – rašo autorius pranešdamas, jog britų policija tiria versiją, kad tai buvo  žmogžudystė.

Gluškovas buvo vienas iš kadaise galingiausių rusų trejeto, kurie, susikrovę turtus per privatizaciją Rusijoje, prisidėjo kuriant politinę sistemą, kuri nuvedė Putiną į prezidento postą. Patekę į jo nemalonę, šis trejetas pabėgo į Angliją ir bandė organizuoti pasipriešinimą savo buvusiam protežė, bet jų pastangoms sutrukdė netikėtos mirtys ir brangūs teisminiai bylinėjimaisi“, sakoma straipsnyje. Leidinys primena Boriso Berezovskio mirtį („iš pradžių ji buvo pavadinta savižudybe, bet dabar policija pradėjo tyrimą iš naujo“, – sakoma straipsnyje), Aleksandro Litvinenkos ir Badrio Patarkacišvilio, o taip pat nurodo, kad savaitę prieš Gluškovo mirtį buvo apnuodyti Sergejus ir Julija Skripaliai.

Laikraštis rašo: „Pagrindinis klausimas Gluškovo byloje buvo Aeroflot‘o tvirtinimai, kad tas rusas ir jo partneriai per privatizaciją išsikovojo sau placdarmą Aeroflot‘o vadovybėje, pagrobė iš kompanijos 120 mln. dolerių“.

Rusijos kompanijos Aeroflot lėktuvas. EPA – ELTA nuotr.

„Raštiškuose pareiškimuose Aeroflot‘o oficialus atstovas Andrejus Sogrinas rašė, kad Aeroflot‘as „šiandien nėra ir niekada nebuvo Rusijos specialiųjų tarnybų kasininkas“. Jis pavadino Gluškovą „sukčiumi“, kuris Rusijoje buvo pripažintas kaltu sukūręs „įmantrią schemą, kaip išvesti milžiniškas Aeroflot‘o lėšas užsienio valiuta į Šveicarijos kompanijų, kurias jis kontroliavo, bankų sąskaitas“. Sogrinas sakė, kad Aeroflot‘as visai nesusijęs su jo mirtimi, ir pridūrė, kad Gluškovas, „jeigu būtų likęs gyvas, būtų susidūręs su esminiu civilinio teismo nuosprendžiu ir Anglijoje“, – praneša leidinys.

Autorius pabrėžia: „Gluškovas įtikinėjo, kad Aeroflot‘o ieškinys jam buvo absurdiškas, o apskritai byla, kuri daugelį metų buvo nagrinėjama Londono Aukštojo teismo Kanclerio skyriuje, Rusijos valdžiai buvo dingstis jam persekioti. Iki nagrinėjimo teisme paduoti teismui dokumentai, įskaitant 51 psl. liudytojų parodymų, su kuriais susipažino Wall Street Journal, demonstruoja, kad atsakydamas jis ketino vėl praskleisti 20 metų senumo Rusijos istorijos puslapius, kurie Kremliui ir Rusijos specialiosioms tarnyboms yra keblūs“.

Leidinio nuomone, „Maskva iš pagrindų ištrynė užuominas, kad Putinui ateiti į valdžią padėjo kažkas galingesnis – toks žmogus, kaip Berezovskis“.

„Putinas atšalo oligarchams, kai surentė vertikalią politinę sistemą, kurioje šiandien viešpatauja, kai susivienijo su sąjungininkais iš specialiųjų tarnybų tam, kad prarytų pagrindines kompanijas. Nunuodyto Litvinenkos našlė Marina (originale klaidingai Maria – red. past.) Litvinenko interviu sakė, kad jos vyras manė, jog tai, kad Berezovskis perėmė Aeroflot‘ą, galiausiai pražudė jį ir jo sąjungininkus, nes taip jis įsigijo daug priešų saugumo isteblišmente. Ponia Litvinenko, pasiremdama tuo, ką jai buvo sakęs vyras, sakė, kad aviacijos kompanija buvo vienas iš centrinių Rusijos žvalgybos tarnybų elementų. Tos tarnybos nuo sovietinių laikų naudojo savo globalinį biurų ir skrydžių maršrutų tinklą, kad atliktų mokėjimus savo agentams visame pasaulyje, o taip pat, kad gabentų slaptus krovinius. Aeroflot‘as buvo viso to centras“, – rašoma leidinyje.

Marina Litvinenko, Aleksandro Litvinenkos našlė

Laikraštis praneša, kad susipažino su Gluškovo liudijimais ir kitais dokumentais, susijusiais su teismo byla.

Berezovskis įkalbėjo SSSR užsienio prekybos ministerijoje dirbusį Gluškovą eiti dirbti į Logovaz‘ą.

1991 metais Gluškovas buvo paskirtas AvtoVaz‘o generalinio direktoriaus pavaduotoju. “Kompanija, kaip jis tvirtino, pigiai pardavinėjo automobilius užsienio kompanijoms, kontroliuojamoms buvusių sovietinių valdininkų, kuriems buvo leista perpardavinėti mašinas ir pasisavinti pelną. Po daugelio metų Rusijos prokuratūra tvirtino, kad tai Berezovskis neteisėtai pasisavindavo lėšas firmoje. Gluškovas nutraukė tą praktiką, kaip jis tvirtino liudydamas teisme, tada jis pradėjo gauti grasinimų, kad jį privers „dingti“ arba kad jo šeimai gali būti blogai. Jis išsiuntė žmoną ir vaikus gyventi į Šveicariją, o po dvejų metų, sulaukęs „labai rimtų“ grasinimų iš vieno FSB pulkininko Toljatyje, atsistatydino iš kompanijos ir kitą dieną išvažiavo į Maskvą“, – sakoma straipsnyje.

Gluškovas buvo paskirtas Aeroflot‘o direktoriaus pavaduotoju.

Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.

„Gluškovas ėmėsi tikrinti kompanijos finansus ir aptiko, kad, kaip ir AvtoVaz‘e, pagrindinis biuras nelabai kontroliavo pajamas. Pinigai už parduotus bilietus plaukė į šimtus bankų sąskaitų, kurias kontroliavo maždaug 150 regioninių biurų, tvirtino Gluškovas savo parodymuose. Maždaug 3500 iš 15 tūkst. kompanijos darbuotojų dirbo priedangoje vienai iš Rusijos žvalgybos tarnybų šakai, tvirtino jis“, – sakoma straipsnyje.

„1996 metų pradžioje jis sušaukė Aeroflot‘o atstovų iš viso pasaulio pasitarimą, ketindamas nukreipti pelną į kompanijas Šveicarijoje. Specialiosios tarnybos sureagavo nedelsdamos, tvirtino jis liudydamas. Pasak jo, jam kasdien skambindavo į biurą, į specialų telefoną, įvestą pokalbiams su specialiųjų tarnybų vadovais. Vienas iš jų, Aleksandras Koržakovas, buvęs KGB generolas ir Jelcino asmens sargybinis, sakė, kad „nukirs man galvą“ ir „pasodins į kalėjimą“ (…), jeigu aš ir toliau pažeidinėsiu FSB teises“, liudydamas tvirtino Gluškovas“, – sakoma straipsnyje.

Leidinys praneša: „Koržakovas, su kuriuo susiskambinome telefonu Rusijoje, neigė, kad grasino Gluškovui, bet buvusį Aeroflot‘o direktorių pavadino vagim, kuris pavogė iš kompanijos „dešimtis milijonų Berezovskio interesais“.

Leidinys primena tolesnę įvykių kroniką: 1997 metais Rusijos prokuratūra pradėjo numanomų finansinių pažeidimų tyrimą Aeroflot‘e. 2000 metais Berezovskis pabėgo į užsienį, o prokuratūra įvardijo jį kaip vieną iš įtariamųjų Aeroflot‘o byloje. Gluškovas buvo suimtas, apkaltinus pinigų plovimų ir neteisėta komercine veikla. 2004 metais teismas pripažino jį kaltu, bet paleido į laisvę, užskaičius tardymo izoliatoriuje išbūtą laiką. Gluškovas persikėlė į Londoną.

Grįžęs Rusijos vyriausybės kontrolėn, Aeroflot‘as padavė Londone į teismą Gluškovą ir Berezovskį. Patarkacišvilis ir Berezovskis nebegyvi.

Borisas Berezovskis

„Gluškovas ir dar vienas atsakovas šioje byloje surinko finansinius dokumentus, kurie, pasak jų, įrodo, kad kai jis vadovavo, Aeroflot‘e tarnybinių nusikaltimų nebuvo“, rašo autorius.

Gluškovas tikėjosi, kad Koržakovui ir „kitiems Aeroflot‘e dirbusiems specialiųjų tarnybų darbuotojams“ bus surengta kryžminė apklausa, rašo autorius.

Leidinio nuomone, „Po mirties Gluškovas buvo dalinai reabilituotas. Po to, kai balandį aviacijos kompanija nepaaiškinusi atsiėmė savo ieškinį, teisėja įpareigojo Aeroflot‘ą išmokėti Gluškovo paveldėtojams ir kitiems atsakovams daugiau kaip 3 mln. svarų kaip teismo išlaidų kompensaciją. Teisėja pareiškė, kad po 5 metų nagrinėjimo aviacijos kompanija nutraukė savo žaidimus, matyt, todėl, jog Aeroflot‘as ir jo patarėjai suprato, kad jų ieškinys neturi jokių perspektyvų“.

Šaltinis: The Wall Street Journal

2018.10.27; 12:00

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Valstybės saugumo departamentas (VSD) Vilniaus merui skirtame rašte rekomenduoja nesinaudoti „Yandex. Taxi“ programėle tiems asmenims, kurie potencialiai galėtų dominti Rusijos specialiąsias tarnybas, sako Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis.

„Rašto turinys yra riboto naudojimo, viso turinio atskleisti negaliu, bet galiu pasakyti, kad VSD rekomenduoja nesinaudoti „Yandex. Taxi“ programėle asmenims, kurie potencialiai gali dominti Rusijos specialiąsias tarnybas. Ši rekomendacija galioja kariams, žurnalistams, valstybės tarnautojams, teisėsaugos pareigūnams, taip pat asmenims, kurie dažnai vyksta į Rusiją ar Baltarusiją“, – penktadienį žurnalistams sakė P. Poderskis.

Jo teigimu, savivaldybė taip pat išsiuntė savo darbuotojams rekomendaciją nesinaudoti šia programėle, o tai padariusiems nurodė, kaip apriboti prieigos teises arba pašalinti, jei jos nepageidauja.

P. Poderskis taip pat pridūrė, kad savivaldybė dar laukia Konkurencijos tarybos išvadų, ar įmonė neklaidina vartotojų teigdama, kad teikia pavėžėjimo paslaugas, nors reklamoje vadina save informacinės bendruomenės servisu.

„Mes matome, kad tai tam tikra pilkoji zona, ir dėl jos kviečiame pasisakyti Seimą arba Susisiekimo ministeriją, nes savivaldybė tik išduoda licencijas taksi paslaugų bendrovėms, o „Yandex. Taxi“ neskelbia savęs taksi bendrove, todėl turime tartis su valstybės institucijomis, ką aktyviai ir darome“, – kalbėjo jis. Anot P. Poderskio, Seimo nariai gali inicijuoti įstatymo pataisas dėl tokių subjektų veiklos.

Paklaustas, ar VSD įvardijo „Yandex. Taxi“ kaip grėsmę nacionaliniam saugumui, savivaldybės administracijos direktorius sakė, kad tokios formuluotės rašte nebuvo.

ELTA primena, kad rusiško kapitalo pervežimo paslaugas teikianti bendrovė „Yandex.Taxi“ veikti Lietuvoje pradėjo nuo liepos 26-osios.

Viešojoje erdvėje pasklido informacija, kad „Yandex. Taxi“ įkūrėjas Arkadijus Volažas galimai turi artimų ryšių su įtakingais Kremliaus asmenimis.

Dėl to Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Audronius Ažubalis liepos 26 dieną kreipėsi į VSD su prašymu atsakyti, ar VSD iš anksto žinojo apie „Yandex. Taxi“ atėjimą į Lietuvos rinką ir ar įvertino „potencialias grėsmes valstybės ir jos piliečių saugumui“ bei kaip ketinama jų išvengti.

Lietuvoje veiklą pradeda Rusijos pavėžėjimo paslaugas teikianti įmonė „Yandex Taxi“. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius taip pat kreipėsi į VSD, prašydamas informuoti, ar bendrovės „Yandex.Taxi“ veikla Lietuvoje nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui.

Be to, pirmadienį R. Šimašius kreipėsi į Konkurencijos tarybą dėl įstatymų reikalavimų galimai neatitinkančios „Yandex. Taxi“ reklamos. Anot kreipimosi, įmonė net nesikreipė į savivaldybę dėl leidimų vežti keleivius.

Eltai atsiųstame komentare „Yandex. Taxi“ tarptautinės plėtros vadovas Aramas Sargsianas sako, kad „Yandex. Taxi“ nėra vežėjas ir nevykdo pervežimo ar taksi paslaugų Lietuvoje bei kitose šalyse.

Jo teigimu, mobilioji programėlė vykdo veiklą su vietinėmis taksi įmonėmis ar su oficialiais vežėjais, kurie turi visus reikiamus leidimus, išduotus valstybinių institucijų.

Tuo metu Nacionalinis kibernetinio saugumo centras (NKSC) ir toliau rekomenduoja „Yandex. Taxi“ paslaugomis nesinaudoti. Ūkio ministras Virginijus Sinkevičius taip pat yra sakęs, kad tokie investuotojai, kaip „Yandex. Taxi“, gali kenkti Lietuvos investicinei aplinkai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.04; 08:47

Lenkijos delegacijos NATO Parlamentinėje Asamblėjoje vadovas Marekas Opiola pareiškė, kad jos pavasario sesiją Varšuvoje buvo mėginama sužlugdyti melagingais pranešimais apie užminuotus keltus šalies šiaurės vakaruose.

„Penktadienį buvau informuotas, jog mūsų tarnybos gavo duomenų, kad užminuoti du keltai, vienas paskui kitą plaukiantys į Svinoujscės uostą“, – sakė jis pirmadienį televizijos kanalui TVN 24. Analogiškas pranešimas buvo gautas ir apie keltą, išplaukiantį į Švediją.

Pasak jo, Lenkijos pareigūnai turėjo sustabdyti keltus ir juos patikrinti. „Informacija buvo melaginga“, – pareiškė M. Opiola. Anot politiko, šis incidentas nėra atsitiktinis, jį reikėtų priskirti „dezinformacijos, hibridinių veiksmų sričiai“.

Paklaustas, ar su pranešimais apie užminuotus keltus gali būti susijusios Rusijos specialiosios tarnybos, M. Opiola atsakė: „Tai, žinoma, žaidimas. Sunku pasakyti, kas jį žaidžia. Kažkas tikrai norėjo sutrikdyti mūsų sesiją“.

NATO Parlamentinės Asamblėjos pavasario sesija Varšuvoje prasidėjo penktadienį. Pirmadienį įvyks baigiamasis plenarinis posėdis, kuriame dalyvaus NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.28; 10:48

Marco Giannangeli / Daily Express

Velioniui Borisui Berezovskiui adresuoto anoniminio laiško analizė parodė pastebimą panašumą į laiškus, kuriuos gaudavo Olegas Kaluginas, rašo Sunday Express žurnalistas Markas Džianandželis. Jis tvirtina, kad abu laiškai buvo parašyti 2002 metais po Aleksandro Litvinenkos ir Jurijaus Felštinskio knygos pagrindu sukurto  filmo „Sprogdinant Rusiją“ premjeros.

„Laiškas Berezovskiui parašytas rusiškai, jame cituojamas mažai žinomas šalyje  prancūzų filosofas Mišelis Montenis, ir ten minima mirtis. Laiškas Kaluginui, prasidedantis ta pačia citata, buvo išsiųstas po 7 mėnesių, 2002 metų gruodį“, – rašoma leidinyje.

Felštinskis pareiškė, kad Berezovskis, gavęs tris tokius laiškus, jam pasakė: „Visi žino, kad laiškus rašo FSB ir grasina užuominomis“. Felštinskis pridūrė: „Aš perskaičiau laiškus ir suvokiau, kad kai kurios frazės man žinomos. Aš jam parodžiau Kaluginui nusiųstą laišką. Borisas negalėjo patikėti savo akims“.

Išanalizavęs panašius momentus tekstuose, buvęs KGB majoras Jurijus Švecas „pasakė, kad laiškai parašyti profesionaliai ir pristatyti „riboto“ žmonių skaičiaus, beje, „visi jie susiję su KGB arba yra jo įpėdiniai“, rašo laikraštis.

Šaltinis: Daily Express

2018.05.06; 09:00

Heidi Blake, Jim Waterson / BuzzFeed

Britanijos vyriausybė neigia, kad neužtikrino saugumo mokslininkui, kaip spėjama, nužudytam Kremliaus užsakymu

„Vedantysis mokslininkas – atomo srities specialistas, rastas negyvas nuo peiliu padarytų žaizdų po to, kai jis grįžo iš tiriamosios kelionės į Rusiją, buvo oficialiai informuotas prieš kelionę ir nemanyta, kad jam grėsė koks nors pavojus, pareiškė Britanijos vyriausybė“, – perduoda Amerikos leidinio BuzzFeed korespondentai Heidi Bleik ir Džimis Votersonas.  

Kaip primena leidinys, „Metju Pančerio kūnas buvo rastas išmargintas durtinių žaizdų 2016 metais keletą savaičių po to, kai jo atominis tyrimas padėjo teisėjui nustatyti, kad perbėgėlis Aleksandras Litvinenka buvo nunuodytas Londone Rusijos specialiųjų tarnybų, – ir netrukus po to, kai Pančeris apsilankė Rusijoje su tuo nesusijusiais vyriausybiniais reikalais“.

„Policija ir koroneris paskelbė, kad Pančerio mirtis – tai savižudybė, padarę išvadą, kad jis sugebėjo sau suduoti daugybę smūgių ir susibadyti dviem skirtingais peiliais prieš numirdamas nuo žaizdų“, – sakoma straipsnyje. Tačiau pernai leidinys atskleidė, kad Amerikos žvalgybos agentūros perdavė MI-6 liudijimus, siejančius Pančerio – ir 13 kitų mirčių – su Rusijos valstybiniais ar mafijos žmogžudžiais. Ir vis dėlto, pažymi autoriai, policija visus atvejus kvalifikavo kaip nekeliančius įtarimų.

Atsakydama į Lordų rūmų nario leiboristo lordo Rukerio laišką, vyriausybė neigia, kad neįvykdė savo pareigos būti atsargi Pančerio atžvilgiu. Rukeris lapkritį parašė Terezai Mei, klausdamas, kodėl mokslininką siuntė į Rusiją valstybiniais reikalais vos tik paskelbus verdiktą Litvinenkos byloje.

Žurnalistai praneša, kad praeitą savaitę lordo Rukerio gautame atsakyme atsižvelgiama į jo nuogąstavimus, bet primygtinai tvirtinama, kad vyriausybė neturėjo pagrindo manyti, jog Panmčeriui gresia pavojus, kai jam pavedė apsilankyti branduoliniame objekte „Majak“, siekiant išsiaiškinti ilgalaikio radiacijos poveikio vietiniams gyventojams padarinių.

Ministro parlamentinis pavaduotojas sveikatos apsaugos klausimais Styvas Brainas rašė, kad Pančeris buvo „deramai informuotas“ prieš vizitą ir kad „nebuvo nagrinėjamos ar žinomos rizikos, kurios duotų pagrindo nuogąstavimams“, perduoda leidinys.

Lordas Rukeris leidiniui pasakojo, kad vyriausybė nesuteikė pakankamai informacijos savo laiške, kad galima būtų nustatyti, kaip dėmesingai buvo įvertintos vizito į „Majak“ rizikos. Bet, pasak jo, iš atsakymo aišku, kad dėmesys, parodytas Pančerio saugumui iškart po verdikto Litvinenkos byloje, buvo „labai labai paviršutiniškas“.

Autoriai priduria, jog Braino laiške taip pat sakoma, kad Pančeris nebuvo mokslininkų – atomo specialistų, vadovavusių ekstra priemonėms ryšium su Litvinenkos nunuodijimu poloniu, komandos dalis, bet pripažįstama, kad jis buvo įtrauktas išmatuoti perbėgėlio nunuodijimui panaudotos radioaktyvios medžiagos dozę.

Informacijos šaltinis: BuzzFeed

2018.01.22; 03:10

Michailas Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.

Įrašai, kuriuos gruodžio 5 dieną pademonstravo Aukščiausiojoje Radoje generalinis prokuroras Jurijus Lucenka, sudavė smūgį ne tiek pačiam jų figūrantui – Michailui Saakašviliui, kiek jo bendražygiams ir sąjungininkams, kovojantiems su šaliai reikalingų reformų vilkinimais ir korupcija.

UNIAN leidinys pasidomėjo, kaip jie reagavo į tą situaciją. Kadangi ukrainiečiai jau velniškai pavargo nuo deklaracijų apie korupciją – neva tai paveldėtą iš anos valdžios, kurios ne tik įveikti, bet bent jau sumažinti dabartinė valdžia negali net savo kabinetuose, nenuostabu, kad mažai kas tiki šitos valdžios atstovais.

Alyvos į ugnį vis šliūkšteli ir nuolatiniai korupciniai skandalai, kuriuose dalyvauja aukšti pareigūnai. Juk jų rezultatas – ne realūs teismo nuosprendžiai, o jėgos žinybų tarpusavio rietenos, neleidžiančios surinkti adekvačios įrodymų bazės apie tokių bylų figūrantus, o tai kelia įtarimus, kad esama suokalbio tarp ankstesnio ir dabartinio politinio elito – bent jau dėl ankstesniais metais iš Ukrainos išvestų lėšų grąžinimo arba pabėgusių buvusių Ukrainos valdininkų bei politikų aktyvų išsaugojimo iki tol, kol jie ateityje, gal net triumfuodami, sugrįš į tėvynę…

Todėl į kaltinimus „Naujųjų jėgų judėjimo“ partijos lyderiui Michailui Saakašviliui, kad jis bendradarbiavo su Janukovičiaus laikų jaunuoju oligarchu Sergejumi Kurčenka, kuriuos gruodžio 5 dieną iš parlamento tribūnos pagarsino generalinis prokuroras, nepaisant įtikinamų vaizdo bei garso įrašų, ukrainiečiai reaguoja gana skeptiškai. Kai kas netiki, kad tokius dalykus galima aptarti telefonu, kažkas abejoja, kad kalbėjosi realūs Saakašvilis, Kurčenka ir jų atstovai, kažkas atkreipia dėmesį, kad, sprendžiant iš pašnekovų balsų skambesio kokybės, įrašinėjama buvo iš pabėgėlio verslininko – jaunojo oligarcho – pozicijų, ir, kadangi juos įsigijo Ukrainos specialiosios tarnybos, tai viskas galėjo atsitikti tik kai kuriems asmenims susitarus su FSB (kaip žinoma, Kurčenka slapstosi Rusijoje) ir t. t., ir t. t…

Ukranos slaptoji tarnyba SBU

Ir vis dėlto, kaip bežiūrėtum į GPU juostelių turinį (kai kurie Saakašvilio šalininkai linkę teisinti savo lyderį – girdi, imti pinigus iš Kurčenkos – ne nusikaltimas, o apie tai, kad kažkas ten ruošėsi kažką nudėti, Michailas galėjo ir nežinoti), bet, šiaip ar taip, jie sudavė rimtą smūgį ne tiek pačiam Saakašviliui (jo logika, iš principo, paprasta: jei kas pasirengęs duoti pinigų politikos įsukimui, kodėl gi jų nepaimti?..), kiek jo viešiems bendražygiams bei sąjungininkams, nuosekliai pasisakiusiems prieš Kurčenką ir apskritai prieš patį bendradarbiavimą su Janukovičiaus „šeima“ ir jo aplinkos žmonėmis. Tiems, kas dėl įvairių priežasčių ir skirtingu laiku vienaip ar kitaip rėmė Gruzijos eksprezidento organizuotą judėjimą arba atskirus lozungus ir reikalavimus, garsinamus per protestus.

Tiesą sakant, tai patvirtina laikinų Michailo Saakašvilio sąjungininkų, naujo parlamentinio „kraujo“ atstovų – Eurooptimistų – reakcija į vakarykščius įvykius. Antai, liaudies deputatė iš „Petro Porošenkos bloko“ frakcijos Svetlana Zališčiuk pažymėjo, kad „jeigu prokuratūros juostelės pasitvirtins, tai bus stiprus smūgis demokratinėms jėgoms ir žmonių pasitikėjimui taikiu protestu“. Jos nuomone, Saakašvilis turi duoti „išsamius atsakymus į visus klausimus“. „Konkrečiai, smulkiai papasakoti apie savo jėgų finansavimą… Kurčenkos pinigai reikštų ne šiaip išdavystę, o visišką antikorupcinės kovos perspektyvų sužlugdymą šioje šalyje, o tai labai svarbu prezidentui. Žmonės katastrofiškai nepasitiki politikais. Ir kai valdžia negali to pasitikėjimo savimi sustiprinti, situacija su Kurčenkos pinigais atitrauks dėmesį nuo esminių korupcinių reikalų šalyje: Rotterdam+, NAZK (Nacionalinė korupcijos užkardymo agentūra) priežiūra, NABU (Ukrainos nacionalinis antikorupcinis biuras) sunaikinimas, išeikvojimų tyrimai Gynybos ministerijoje, šliaužiantis schemų grąžinimas ir srautų paskirstymas, Nasirovo tyrimas, ministro kuprinės ir t. t.“, – vardija ji.

Savo ruožtu, jos bendrapartietis Mustafa Najemas pareiškė, kad „Michailui Saakašviliui ir jo komandai vertėtų duoti išsamius atsakymus į visus kylančius klausimus. Nutylėti į prokuratūros mestus kaltinimus – ne išeitis. Visiškai įmanoma, kad Jurijaus Lucenkos pagarsinta medžiaga sufabrikuota. Bet „Kurčenkos finansavimas“ – tai tas atvejis, kai nesinori spėlioti. Ar Dangadzė buvo Michailo patikėtinis? Ar jis ar jo aplinka turėjo kontaktų su Sergejumi Kurčenka? Ar Saakašvilio komanda gavo kokios nors paramos iš Rusijos Federacijos? Tylėjimas, lozungai ir išsisukinėjantys atsakymai nepriimtini. Karo su Rusija aplinkybėmis bet kokie klausimai be atsakymų, įtarimai ir faktai, kurių neįmanoma paaiškinti – būtų savižudybė“, – parašė jis savo puslapyje Facebook socialiniuose tinkluose.

Kijeve kilo susirėmimai tarp Michailo Saakašvilio šalininkų ir Ukrainos specialiųų tarnybų. EPA – ELTA nuotr.

Analogiškų klausimų iškėlė ir Automaidano aktyvistas Aleksejus Gricenka: „Man svarbu išgirsti: ar būta kokio nors bendradarbiavimo su Kurčenka? Kokie „Naujųjų jėgų judėjimo“ veiklos finansavimo šaltiniai ir iš kokių lėšų dabar gyvena [partijos] lyderis?“ Daugelį iš jų jau spėjo paženklinti gėdos ženklu generalinis prokuroras, girdi, sulaikant Gruzijos eksprezidentą, jie trukdė „tesėtiems Ukrainos SBU (Ukrainos saugumo tarnybos) veiksmams ginant Ukrainos valstybę“. „Baudžiamąja veika mes laikome – ir dėl to jau užregistruota baudžiamoji procedūra – veiką visų asmenų, kurie trukdė teisėtiems veiksmams ginant Ukrainos valstybę, SBU teisėsaugos tarnybas. Tarp jų – veikiantieji liaudies deputatai: Igoris Lucenka, Jurijus Derevianka, Svetlana Zališčiuk, Mustafa Najema, Olegas Petrenka, Jurijus Levčenka, Sergejus Leščenka, Viktoras Čiumakas“, – kalbėjo Jurijus Lucenka iš parlamento tribūnos ir pridūrė, kad tyrimas būtinai iškvies juos ir įvertins jų veiksmus.

Proprezidentinė frakcija žengė dar toliau – „BPP“ (Petro Porošenkos blokas) taryba kreipėsi į Zališčiuk, Leščenką ir Najemą ir paragino juos prisipažinti nusikaltus. „Mes reikalaujame viešai paaiškinti visai Ukrainos visuomenei, rinkėjams, kurie už jus balsavo, paaiškinti savo poziciją ir motyvaciją kurstant Ukrainos piliečius prisidėti prie protesto akcijų… Savo kolegas mes raginame atgailauti ir pripažinti savo kaltę“, – sakoma frakcijos pareiškime.

Į tai Sergejus Leščenka ir Mustafa Najemas atsakė, jog tikisi, kad jie bus pašalinti iš frakcijos. Beje, jie savo frakcijos to prašo jau seniai, ir vargu ar BPP vadovybė pateiks jiems tokią „dovaną“ kaip „bausmę“ (Ukrainos teisinės realijos numato, kad deputatas, pats pasitraukiantis iš frakcijos, netenka savo deputato mandato. O jeigu frakcija iš savo gretų deputatą pašalina, jis išsaugo savo statusą, lieka nefrakcionuotas liaudies deputatas, ir jau lyg ir būna nebeatsakingas už politinės jėgos, pagal kurios sąrašus pateko į Aukščiausiąją Radą, veiklą).

Be to, Saakašvilio bendražygiai pažymi, kad valdžia, susitelkusi prieš jį, atkakliai nepastebi kitų veikėjų, žymiai labiau  kenkiančių Ukrainai. „Man situacija su Saakašviliu nėra netikėta. Aš žinojau, kad taip atsitiks, klausimas – kada ir kokia forma. Kai dėl pokalbių su Kurčenka, man atrodo nekorektiška komentuoti jų iki oficialaus pareiškimo, kurį turi padaryti pats Saakašvilis. Ir vis dėlto, visa tai panašu į suplanuotą kovą su kitaminčiais, kurie daro atvirus pareiškimus prieš Porošenką. Užtat SBU aiškiai ignoruoja Truchanovo, oligarcho iš RF Novinskio, Putino draugo Medvedčiuko ir dar virtinės separatistų iš Donbaso rusišką pilietybę. Visi jie laisvėje, nors čia „Kremliaus pėdsakams“ įrodyti nereikia jokių juostelių“, – sakė UNIAN buvęs liaudies deputatas Jegoras Firsovas. „[Valdžia] turi suprasti, kad žmonės išeina ne už Saakašvilį, o prieš sistemą, prieš totalią korupciją. Ir aš įsitikinęs, kad mitingai tęsis, valdžia savo rankomis daro juos radikalesnius“, – įsitikinęs jis.

Tuo tarpu kai kurie Michailo Saakašvilio sąjungininkai sukruto atsižegnoti nuo ryšių su juo. Antai, pasak „Samopomošč“ liaudies deputato Jegoro Sobolevo, jis asmeniškai protesto akcijose atstovauja „Išsivadavimo judėjimui“, visai ne “Naujųjų jėgų judėjimui“. „Mes – atskira stovykla. Ir mes stengiamės jums paaiškinti tai nuo pirmos dienos, – pareiškė jis UNIAN. – Mes išėjome patys, mes buvome spalio 17-osios mitingo iniciatoriai“. Pasak jo, „Išsivadavimo judėjimo“ atstovai niekada nerėmė Saakašvilio. Užtat visada stojo prieš politines represijas. Todėl, nepriklausomai nuo to, prieš ką jie nukreipti – prieš žurnalistus, savanorius ar visuomenės aktyvistus, – „mes visada ateidavome ir ateisime žmonėms į pagalbą“, ir, jeigu represijos nukreiptos prieš Saakašvilį, „mes ateiname ir jam į pagalbą“. „Bet jūs suprantate skirtumą tarp paramos ir pagalbos?“ – gilinosi į semantines subtilybes parlamentaras.

Jis pažymėjo: kadangi „Išsivadavimo judėjimo“ reikalavimų valdžia taip ir neįvykdė – įstatymas dėl deputato neliečiamybės atšaukimo kol kas tebuvo pasiųstas į Konstitucinį teismą, rinkimų kodeksas priimtas praėjo tik pirmąjį skaitymą, apkaltos įstatymas nepateiktas sesijų salėje, o įstatymas dėl antikorupcinio teismo net nepateiktas Aukščiausiajai Radai, tai „apie jokį „išsiskirstome“ negali būti nė kalbos“. „Kas bus su Saakašvilio byla – laikas parodys. Man, plačiau žiūrint, nusispjauti į jį kaip politiką. Jeigu ėmė Kurčenkos pinigus – turi atsakyti. Ir politiškai, ir baudžiamąja prasme, – parašė  savo paskyroje socialiniame tinkle Facebook nefrakcionuotas liaudies deputatas Olegas Petrenka. – Bet kaskart, kai mano akyse vyks liaudies ir specialiosios paskirties būrio priešprieša, nesvyruodamas nė minutės, aš visada prisidėsiu prie žmonių, o tik paskui galvosiu ir analizuosiu. Ir nusispjauti į galimus reputacijos nuostolius bei baudžiamąjį persekiojimą“.

Pats Michailas Saakašvilis tai ketina aiškintis su teisėsaugininkais, tai persigalvoja ir slepiasi palapinėse, nors logiškiausiai atrodo, kad politikas turi būti suinteresuotas nuodugniai pasisakyti apie įrašus. Teisėsaugininkai gi tai negali jo išlaikyti, tai nekreipia dėmesio į viešas kalbas šalia Rados, tai pradeda ieškoti palapinėse, provokuodami susirėmimus su mitinguojančiaisiais. Deputatai slapukauja, o protesto akcijų dalyviai neįstengia atsakyti, „už ką stovime“. Apskritai, visa tai labai panašu į vieno velionio ukrainiečių politiko „mes jų priveisėme, kaip kačiukų“ stiliaus spektaklį.

Bet net su to frik-šou kaukėmis, su visais vangiais protestais, yra akivaizdi reali problema. Reformos šalyje iš tikrųjų nejuda reikiamu tempu, valdininkų iš Janukovičiaus aplinkos liustracija įstrigo, o kova su korupcija, atrodo, kartais žengia atgal. Todėl iš valdžios galima kai ko pareikalauti. Bet reikalavimai turi būti apčiuopiami ir įvykdomi. Maža to, protestai privalo turėti kažkokį galutinį tikslą. O tai, ką dabar pagarsina Saakašvilis, deja, neturi nei tikslo (pašalinti „grobuonių valdžią“ – suprantama, o toliau?), nei tikslaus įvykdymo mechanizmo. Antai, apkaltos įstatymui reikia 300 balsų pritarimo, o prieš tai reikia kreiptis į Konstitucinį teismą išaiškinimų, o toliau deputatai gali ištisas savaites ginčytis apie realų tokios iniciatyvos realizacijos mechanizmą“.

Todėl, net jeigu tokiam reikalavimui paremti išeis keli šimtai tūkstančių žmonių, jie ten sėdės palapinėse iki kitų rinkimų. O politinė akcija, nesibaigianti pergale, pati savaime jau pralaimėjimas tiems, kas pelnytai kritikuoja valdžią, stengdamasis paskatinti ją dirbti geriau… Ir valdžia tai puikiai supranta.

Tatjana Urbanskaja, Tatjana Poliakovskaja

Detaliau: www.unian.net  

2017.12.10; 04:50

Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FST) išsiuntė iš šalies lenkų istoriką, Tautos atminties instituto (TAI) darbuotoją Henriką Glembockį (Henryk Glębocki), praneša „Interfax“.

Pasak TAI atstovų, Rusijos FST pareigūnai sulaikė mokslininką penktadienį. Jam buvo pranešta, kad jis turi išvykti iš šalies per 24 valandas. Tai taip pat reiškia, kad ateityje H. Glembockis negalės įvažiuoti į Rusiją.

H. Glembockis buvo Rusijoje nuo lapkričio 14 d. Mokslininkas Rusijos archyvuose tyrinėjo dokumentus apie Lenkijos ir Rusijos santykius XIX-XX amžiuose. Lenkijos instituto Sankt Peterburge kvietimu jis taip pat skaitė dvi viešas paskaitas apie lenkų likimą Sovietų Sąjungoje represijų laikotarpiu.

Spalio 11 d. Lenkijos vidaus saugumo agentūros teikimu iš šalies buvo išsiųstas Novosibirsko valstybinio technikos universiteto profesorius Dmitrijus Karnauchovas. Jis gyveno Lenkijoje nuo 2013 metų, dėstė šalies universitetuose, taip pat pagal sutartį bendradarbiavo su Rusijos strateginių tyrimų institutu. D. Karnauchovas buvo įtartas ryšiais su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ir veikla, prieštaraujančia Lenkijos interesams. Tada Rusijos URM įspėjo, kad Maskva atsakys į šį Lenkijos valdžios sprendimą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.29; 00:03

Čečėnas A. Osmajevas. EPA – ELTA nuotr.
Čečėnė A. Okujeva. EPA – ELTA nuotr.

Tiriamos dvi pagrindinės Aminos Okujevos nužudymo versijos. Tai antradienį televizijos kanalui „112 Ukraina“ pareiškė Ukrainos vidaus reikalų ministro patarėjas, parlamento deputatas Antonas Heraščenka.

„Pagrindinės versijos dvi: Rusijos specialiųjų tarnybų veiksmai ir kerštas Adamui Osmajevui už Kadyrovą“, – sakė deputatas. Jis pridūrė, kad bus tiriamos ir „visos kitos versijos“.

Pasak ministro patarėjo, užpuolikai tikriausiai buvo du, o A. Osmajevas yra saugomas.

Pirmadienio vakarą čečėnas A. Osmajevas buvo sužeistas, o jo žmona A. Okujeva žuvo, kai prie Kijevo buvo apšaudytas jų automobilis.

Šių metų liepos mėnesį jau buvo kėsinamasi į A. Osmajevo gyvybę. Tada jis buvo sunkiai sužeistas Kijevo centre.

Maskva kaltina A. Osmajevą rengus pasikėsinimus į Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Čečėnijos vadovo Ramzano Kadyrovo gyvybę.

A.Osmajevas vadovavo Džocharo Dudajevo tarptautiniam batalionui, o jo žmona buvo šios formuotės atstovė. Abu sutuoktiniai dalyvavo operacijoje prieš prorusiškus separatistus Ukrainos rytuose.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.01; 00:02

Ukrainos saugumo tarnyba. Youtube.com nuotr.

Ukrainos saugumo tarnyba (UST) sulaikė nacionalinės gvardijos kariškę, kuri perdavė slaptą informaciją Rusijos specialiosioms tarnyboms. Tai trečiadienį pareiškė UST vadovas Vasilijus Hricakas, kuriuo remiasi „Interfax“.

„Šių metų spalio 5 d. buvo sulaikyta Ukrainos nacionalinės gvardijos kariškė. Jos pavardė – Rodionova“, – pranešė V. Hricakas per spaudos konferenciją Kijeve.

„Ji perdavė gana daug riboto naudojimo informacijos ir padarė žalos Ukrainos gynybiniam pajėgumui“, – pažymėjo UST vadovas.

Moterį Rusijos specialiosios tarnybos užverbavo 2016 metų vasarą, kai ji lankėsi pas savo seserį, gyvenančią Maskvoje. Kariškė buvo išmokyta šifruoti informaciją ir aprūpinta specialia įranga.

Ukrainos nacionalinės gvardijos pareigūnė gali būti apkaltinta valstybės išdavimu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.12; 03:45

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Rugpjūčio pradžioje Sirijos vyriausybinė armija iš „Islamo valstybės” (DAESH) atmušė Al Suhnos miestą Homso provincijoje šalies viduryje, taip prasiskindama sau kelią atakuoti DAESH smogikų okupuotą Deirez Zorą šiaurės rytuose.

Prieš tai vyriausybinė armija atmušė iš islamistų virš 40 naftos gręžinių. Savo ruožtu JAV vadovaujamos koalicijos kovai su „Islamo valstybe“ oficialus atstovas Ryanas Dillonas rugpjūčio 3-ąją informavo, kad koalicijos remiamos Sirijos demokratinės pajėgos, kurių pagrindą sudaro Sirijos kurdai, kontroliuoja 45 proc. DAESH sostinės Rakos.

Irake iš islamistų išvaduotas antras pagal dydį šalies miestas Mosulas, kurį islamistai kontroliavo daugiau nei 3 metus. „Islamo valstybės“ kontrolėje beliko po 3 miestus Sirijoje bei Irake.

Pasak analitinio centro “IHS Markit” tyrimo, „Islamo valstybė” neteko jau dviejų trečdalių 2015-aisiais užimtos teritorijos, tiesa, tai, kas liepos pradžioje dar buvo likę (36,2 tūkstančio kvadratinių kilometrų), vis tiek dar prilygsta Belgijos teritorijai. Vis dėlto teritoriniai praradimai jau dramatiškai veikia DAESH ekonomiką, pasak „HIS Markit”, mėnesinės pajamas už naftos pardavimą sumažėjo 88 proc., pinigai iš užgrobtų teritorijų gyventojų apmokestinimo bei turto konfiskacijų traukėsi 79 proc.

Teroro aktas Mančesteryje. EPA-ELTA nuotr.

Taigi, panašu, dera rengtis pookupaciniam laikotarpiui – ne vien Artimuosiuose Rytuose, bet ir visame pasaulyje. Belgijos vyriausybinio krizių centro vadovas Paulis Van Tigeltas interviu televizijos kanalui RTFB dar praėjusių metų balandį pateikė žvalgybos duomenis apie užsienio kovotojus Sirijoje, kurie pageidauja grįžti ne tik į Belgiją, bet ir kitas Europos šalis ir sėti čia smurtą. Ponas P. Van Tigeltas žino, į ką atkreiptinas dėmesys pirmiausia – per teroro aktus Briuselio oro uoste bei Malbeko metro stotyje 2016-ųjų kovo 22 dieną žuvo 32 žmonės.

Jau šių metų liepą žiniasklaida informavo, jog JAV valdžia bendradarbiaudama su „Interpolu” sudaro „Islamo valstybės” užsienio kovotojų registrą, kuriame yra 18 tūkstančių pavardžių. Pasak Amerikos prezidento specialaus atstovo kovai su DAESH Bretto Makgurko, svarbu įsitikinti, kad anksčiau į Siriją bei Iraką atvykę užsienio kovotojai iš ten neištrūktų ir mirtų Artimuosiuose Rytuose.

Teroro aktas Švedijoje. Thesun.co.uk nuotr.

Rugpjūčio 3-ąją Berlyno dienraštis „Die Welt“ informavo apie 173 potencialių „Islamo valstybės“ teroristų sąrašą, kuris tapo prieinamas Europos teisėsaugininkams po to, kai Irako specialiosios paskirties pajėgų pareigūnai sąrašą aptiko slpėtuvėje, kai buvo vaduojamas Mosulas.

Jame yra ne tik islamistų pavardės, bet ir fotografijos, slaptažodžiai, nurodytos jų kilmės vietos. Dauguma (132) išeiviai iš Irako, taip pat esama Tuniso, Maroko, Jordanijos, Tadžikistano, Saudo Arabijos piliečių bei 6 europiečiai iš Belgijos, Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos. Pavyzdžiui, 27-erių ekstremistas iš Vokietijos Samis J. slapyvardžiu Abu Asidasal-Almani prieš išvykdamas į Artimuosius Rytus gyveno Zolingeno mieste Šiaurės Reino Vestfalijos žemėje ir buvo vienas uždraustos salafitų organizacijos „Millatu Ibrahim“ lyderių. 2012 metų rudenį jis paliko Vokietiją ir išvyko į Egiptą, vėliau atsidūrė Libijoje, iš kur per Turkiją nusigavo į Siriją ir 2015-ųjų gegužės 25 dieną pritapo prie DAESH.

Vokietijos federalinės kriminalinės policijos duomenimis, iš šios šalies į Iraką bei Siriją išvyko apie 940 islamistų, iki 2016-ųjų birželio „sugrįžėlių“ skaičius pasiekė 274. Tyrėjų vertinimu, jie kelia didelę grėsmę saugumui, nes daugelis jau yra radikalizavęsi bei įgiję kovinės patirties, kurią parsivežė į Vokietiją. Todėl sužinojusi apie sugrįžusį džhadistą valdžia būtinai pradeda tyrimą. Didžiausią įkalinimo bausmę, 11 metų kalėjimo, iki šiol gavo buvęs Miuncheno gyventojas, migrantų iš Afganistano sūnus Harunas P., kai tyrimas nustatė, jog Sirijos miesto Alepo kalėjimo šturmo metu jo mestos granatos sprogimas užmušė 7 žmones.

Rugpjūčio 6-ąją dienraštis „The Times“ informavo apie kurdų į nelaisvę paimtą „Islamo valstybės“ smogiką, kuris papasakojo apie slaptą teroristų kuopelę Sirijoje, stoti į kurią kviečiami visi europiečiai ir kuri rengia mirtininkus teroro aktams Europoje. Įstojusieji į kuopelę esą 7 mėnesius apmokomi slaptoje stovykloje ir vėliau siunčiami į tėvynę. Smogikas sakė per dvejus metus suskaičiavęs apie pusšimtį išeivių iš Vokietijos, Prancūzijos, Belgijos ir Jungtinės Karalystės, kurie sėkmingai baigė mokymus. 

Vaduojant Mosulą liepos pabaigoje sulaikytos 20 įvairių šalių pilietybę turinčių moterų (4 iš Vokietijos), kurios ne tik buvo smogikų žmonos, bet ir tarnavo DAESH moralės policijoje. Žurnalas „Der Spiegel“ papasakojo apie vieną labiausiai ieškomų terorisčių britę Sally Jones, kuri tėvynėje, Čatamo mieste Kento grafystėje, gyvaliojo apgailėtiną bedarbės pašalpos gavėjos egzistavimą, užtat pritapusi prie „Islamo valstybės“ tapo Anwaroal-Awlaki bataliono slapto moterų padalinio lydere, Sirijoje užsiėmė jaunų europiečių merginų verbavimu bei rengimu tapti mirtininkėmis Europoje. S.Jones ir pati svajojo taip baigti gyvenimą, bet vėliau apsigalvojo, ir dabar mėgina grįžti į tėvynę.

Rugpjūčio 7-ąją Prancūzijos laikraštyje „Le Journal du Dimanche“ paskelbtame Prancūzijos vidaus reikalų ministro Gérardo Collombo interviu šis minėjo 271 šios šalies pilietį (217 suaaugusių ir 54 nepilnamečius) – oficialiais duomenimis, tiek prancūzų islamistų pusėje kariavo Sirijoje bei Irake ir grįžo į tėvynę. Panašu, parvyko nebūtinai atgailauti ir taikytis, pasak G.Collombo, Prancūzijos specialiosios tarnybos nuo šių metų pradžios užkardė 7 bandymus įvykdyti teroro aktus.

breivikas_oslo_gatve
Po Anderso Breiviko surengto teroro akto Norvegijos sostinėje. EPA – ELTA nuotr.

Ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas vasario 23-ąją vykusiame susitikime su kariškiais, jūros žygio prie Sirijos krantų dalyviais, pareiškė, kad Rusijos armijos generalinio štabo bei rusų specialiųjų tarnybų duomenimis, Sirijoje islamistų pusėje kariauja iki 4 tūkstančių Rusijos bei iki 5 tūkstančių kitų Nepriklausomų Valstybių Sąjungos (NVS) šalių atstovų.

2015 metų spalį, praėjus dviem savaitėm nuo Rusijos karinės kampanijos Sirijoje pradžios, V.Putinas skelbė, kad DAESH pusėje kaunasi nuo 5 iki 7 tūkstančių išeivių iš Rusijos ir ragino įdėmiai saugoti NVS išorės sienas.

Jei viskas iš tiesų taip, rusai kariauja, taip sakant, abiejose fronto pusėse. Ukrainos saugumo tarnybos duomenimis, Sirijoje remdami Basharo al Assado režimą kaunasi virš 500 rusų samdinių (jūrų pėstininkų, speicialiųjų operacijų karių ir pan.), kurie prieš tai dalyvavo ginkluotame konflikte rytų Ukrainoje. „Reuters“ agentūros duomenimis, nuo šių metų pradžios Sirijoje žuvo 40 rusų kariškių.

Seniai žinoma tiesa: kažkam karas – vos ne natūralus gyvenimo būdas. Todėl ekspertinė bendruomenė perspėja, kad sunaikinta „Islamo valstybė“ gali tapti dar pavojingesne už gyvuojančią, nes ims sėti mirtį visame pasaulyje. Neabejotinai artėjanti DAESH baigtis (bent tuo pavidalu, kokiu ji paskutinius trejus metus egzistavo) visai pasaulio bendruomenei kelia nemažesnę grėsmę nei dabartinė situacija Artimuosiuose Rytuose. 2001 metais amerikiečių sutriuškintas Talibanas nenustojo gyvuoti ir išliko politine karine jėga Afganistane, nes jo gyvavimą palaiko fundamentalistinė nesutaikomos kovos su Vakarais ir jų vertybėmis idėja.

Panašiai motyvuotos „Islamo valstybės“ internacionalinė sudėtis leidžia šiai organzacijai panaudoti „al Qaedos“ struktūrinę patirtį ir regzti teroro tinklą visame pasaulyje. Labiausiai kvalifikuoti karo profesionalai išvyks pas bendraminčius kautis į kitus planetos taškus (pavyzdžiui, vakarų Afrikoje ar Sinajaus pusiasalyje), gi likusieji mėgins skirstytis po namus. Arba apsimetę pabėgėliais su padirbtais irakiečių ar sirų dokumentais smelksis į Europą, vedami labai konkrečių tikslų. „Islamo valstybės“ vardu teroro aktus Paryžiue ir Briuselyje vykdžiusios džihadistų grupės veikė būtent tokiu metodu.

2017.08.14; 06:30

Nors didžiųjų rinkimų periodas tik po 2 metų, tačiau pirmieji vieversiai prezidentinį pavasarį jau pranašauja. 2019 m. vyks bent 3 reikšmingi valdžios persidalijimai: vasarį – savivaldybių, gegužę – prezidento, birželį – europarlamentarų rinkimai.

Dar po metų ir nauji Seimo rinkimai, apie kuriuos kalbėti per anksti, nors dabartiniams Seimo nariams būtent tas laikas yra atskaitos tašku, jau šiandien lemiančiu jų į politinę ir į asmeninę darbotvarkę įrašomų klausimų prioritetiškumą.

Savivaldybių rinkimai nors ir reikšmingi, tačiau lokali jų paskirtis, ribotos savivaldybių galimybės valstybės valdymo piramidėje bendranacionalinių klausimų dažniausiai ir nekelia. Šiuose rinkimuose dalyvaujančios partijos regionuose pradeda supanašėti – tai atsispindi ir koalicijų margumyne vietos valdžios lygmeniu, kur dėl politinės partnerystės po rinkimų sutaria bemaž bet kas su bet kuo, sutaria net iš anksto – tai iliustruoja gana sėkmingos vietinių politinių sambūrių iniciatyvos: „Vieningas Kaunas“, „Už Alytų“, „Vieninga Plungė“ ir pan., kur partinės preferencijos iš viso praranda prasmę.

Stebint viešąją erdvę galima susidaryti įspūdį, kad Lietuvoje renkami ne 60 savivaldos institucijų valdantieji, bet tik Vilniaus ir Kauno merai. Dar mažesnio dėmesio sulaukia Europos Parlamento rinkimai, kuriuose vietas išsidalina ištikimą elektoratą turinčios partijos, paprastai laimi tuo metu daugiausia rinkėjų simpatijų turinčios partijos kandidatai. Į juos irgi jau pradedama žiūrėti ne kaip į aktyvius Lietuvos politinio lauko žaidėjus, bet kaip į nusipelniusius pensininkus, išsiunčiamus į užtarnautą ir prabangų Briuselio pensionatą.

Svarbiausi – prezidento rinkimai

Visa politinėmis temomis rašanti žiniasklaida bei žurnalistų kalbinti politologai vienbalsiai sutaria, kad svarbiausi 2019 m. bus prezidento rinkimai. Savivaldybių rinkimai – mankšta ir partinių komandų darbo sugebėjimų išbandymas. Pergalė svarbi, nes laimėjusieji galės vietose padėti arba trukdyti vieniems ar kitiems kandidatams į prezidentus, kadangi pastarieji visi ieškos atramos, talkininkų ir šalininkų regionuose.

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Politikos sunkiasvoriai ir avantiūristai rungsis dėl prezidento posto, o pralaimėjusiems ar nedalyvavusiems liks paguodos prizai – pareigų dalybos Europos parlamente.

Iš esmės jau ir rinkimuose į dabartinį Seimą tam tikrą reikšmę būsimi prezidento rinkimai turėjo, nes buvo aišku, kad šios kadencijos Seimas dirbs su 2 prezidentais. 2019 m. Dalią Grybaukaitę prezidento poste keis kitas asmuo, o tai reiškia, kad tarp Seimo ir prezidentūros natūraliai egzistuos, ko gero, abipusis noras išlaikyti distanciją, kurią apsprendžia ir įstatymais apibrėžtos valdžios padalinimo galios.

Tokie santykiai ir susiklostė: valstiečiai į prezidentės daržą – užsienio politiką ir jėgos struktūras – nelenda, prezidentė, nors ir paniurnėdama, leidžia valstiečiams daryti ką tik tie susimano. Iš esmės valstiečiams ir svarbesnis ne dabar veikiantysis, o būsimasis prezidentas, nes paskutiniai Seimo kadencijos metai gali tapti ir šios partijos pakasynomis, ir galimybe ilgesniam laikui įsitvirtinti Lietuvos politiniame olimpe.

Dabartiniai Seimo valdantieji per prezidento rinkimus turės galimybių išnaudoti valdžios suteikiamus svertus, tačiau atsiras ir ne toks malonus šalutinio poveikio veiksnys. Jei valdančioji partija bus nepopuliari, dažniausiai taip ir nutinka kadencijos pabaigoje, priklausymas ar sąsajos su ja kandidatui bus nenaudingi, o opozicijos remiamiems kandidatams kaip tik suteiks daugiau reitingo taškų ir palankesnių rinkimuose balsuojančiųjų vertinimo.

Pretendentų bemaž 20-imt

Kad prezidento rinkimai visus 2 metus bus viena iš nuolatinių aktualijų besisukančių viešųjų disputų eteryje, pirmieji pastebėjo ne politikai, o lošėjai. Dar vasario mėn. „Lietuvos žiniose“ publikuotas straipsnis, kur paminėtos pirmosios potencialių kandidatų pavardės, dėl kurių lažintis pasiūlė lažybų verslo organizatoriai. Favoritų penketukas ant lažybų stalo buvo įdomus: 1 – Ramūnas Karbauskis, 2 – Andrius Tapinas, 3 – Algirdas Butkevičius, 4 – Saulius Skvernelis, 5 – Žygimantas Pavilionis.

Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tąsyk straipsnyje tarp kitų kandidatų dar paminėti: pats lažybų bendrovės įkūrėjas europarlamentaras Antanas Guoga, Seimo narys Naglis Puteikis, tapęs pirmuoju oficialiai iškeltu kandidatu artėjančiuose Lietuvos prezidento rinkimuose, ir Eligijus Masiulis, lošėjų „reitinge“ iš favoritų nusiritęs į paskutinę 18 vietą.

Rimtesnį politinės aktualijos toną prezidento rinkimams suteikė balandžio mėn. delfi.lt informaciniame portale publikuoti „Spinter tyrimų“ atliktos apklausos rezultatai, kur išsirikiavo pirmasis galimų kandidatų rikiuotės dvyliktukas, pagal populiarumą surikęs maksimum 19,2 ir minimum 1,6 proc. apklaustųjų balsų: S. Skvernelis, R. Karbauskis, Ingrida Šimonytė, Vilija Blinkevičiūtė, Gitanas Nausėda, Vygaudas Ušackas, A. Guoga, A. Tapinas, Remigijus Šimašius, A. Butkevičius, Ž. Pavilionis, Petras Auštrevičius.

Įvairiose žiniasklaidos priemonėse buvo paminėti ir kiti potencialūs žurnalistų pastebėti ar patys jiems apie tai užsiminę kandidatai: Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, europarlamentaras Valentinas Mazuronis, Europos Sąjungos komisaras atsakingas už sveikatą ir maisto saugą Vytenis Andriukaitis, anksčiau minėtas, bet praradęs galimybes į politinius lyderius išsiveržti Vytautas Gapšys, o rusiškoje žiniasklaidoje vis dar dažnai pasvarstoma, ar bus leista į Lietuvos prezidentus antrą kartą kandidatuoti Rolandui Paksui.

Ką kels ar rems socialdemokratai ir konservatoriai?

Natūralu, kad būsimų prezidento rinkimų potencialių kandidatų sąrašuose dažnas pilietis pasigenda Gabrieliaus Landsbergio ir Gintauto Palucko, tačiau abu jaunieji politikai, kai vyks prezidento rinkimai, dar nebus įveikę 40 metų amžiaus cenzo kartelės nustatytos kandidatams į prezidentus Lietuvoje. G. Paluckui trūks tik 3 mėn., tačiau prezidento rinkimų laikas – konstitucinė norma, tad į prezidentinių rinkimų traukinį naujasis socialdemokratų lyderis bilieto neturės. Kad prezidento rinkimuose negalės dalyvauti abu tradiciškai oponuojančių partijų lyderiai, į būsimų prezidento rinkimų turinį įneša tam tikros sumaišties. Šių partijų paramos pirmajame ar antrajame ture galės siekti bemaž visi centristinėms pažiūroms save priskiriantys kandidatai, gal tik išskyrus patį Centro sąjungos lyderį N. Puteikį, kuris linkęs pretenduoti į radikalesnes idėjas palaikančių rinkėjų balsus.

Žino, bet dar tyli

Potencialių kandidatų sąrašas ilgas ir anaiptol nereiškia, kad jis baigtinis. Iš žurnalistų klausimo, ar kandidatuos prezidento rinkimuose, sulaukia bemaž visos naujos ir senos politikos žvaigždės, ir gauna vieną ir tą patį atsakymą, kurį tiksliausiai atspindi diplomatiškas, bet ir konkretus vieno iš tokių potencialių kandidatų V. Ušacko atsakymas BNS naujienų agentūrai: „prezidento rinkimai vyks už dvejų metų, šiuo metu priimti sprendimus būtų per anksti“.

Tokią pat maldelę pakartojo S. Skvernelis, kiti irgi apsiriboja advokatiška „negaliu nei paneigti, nei patvirtinti“ formuluote. Panašius atsakymus turi paruošę visi, kurie apie kandidatavimą svarsto rimtai ir turi potencialių galimybių rinkimuose dalyvauti. Kad klausimų apie kandidatavimą sulaukia politinių partijų lyderiai – natūralu. Tačiau įdomu, kaip tarp jų atsiranda naujos verslininkų, visuomenės veikėjų pavardės. Ir ne tik atsiranda, bet pradeda nuolat suktis tikėtinų kandidatų į prezidentus apklausų sąrašuose ar politologų įžvalgose.

2019 m. rinkimuose tokiems priskirtini verslininkai R. Dargis ir A. Guoga, žurnalistas A. Tapinas ir dar nuo 2009 m. reitinguojamuose sąrašuose tebesisukantis SEB banko analitikas G. Nausėda. Turint tik finansinį užnugarį ir neturint žmogiškųjų resursų, komandos, organizacinės struktūros (ir atvirkščiai, komandą turint, bet neturint finansų), bandyti kandidatuoti į prezidento postą avantiūristiška. Tokiu atveju galima numanyti, kad kandidatai siekia kitų (prestižo, politinio kapitalo) tikslų ir valdyti valstybės ambicijų neturi.

Dažnai keliama versija, kad remtino įpėdinio žvalgosi ir dabartinė Daukanto aikštės šeimininkė, kadangi S. Skvernelio lyderystės, panašu, kad D. Grybauskaitė jau atsikando. Tačiau, kito globotinio, kuris galėtų būti bent jau arčiau reitingų vidurio, ji šiuo metu neturi, juk nebandys įtikinti į prezidentus kandidatuoti buvusį generalinį prokurorą Darių Valį ar kitus ir kitas nelabai sėkmingai savo dviejų kadencijų metu pasirinktas, paskirtas į atsakingus postus, bet niekuo nepasižymėjusias personas.

Nori, bijo, bet į sąrašą veržiasi

Pakliūti į potencialių kandidatų į prezidento postą sąrašą aktualu visiems ir kas ketina, ir kas tik svajoja šiuose rinkimuose dalyvauti. Rinkėjams reikia laiko prie kandidato priprasti ir patikėti, kad vienas ar kitas politikas ar visuomenės veikėjas iš tiesų yra realus kandidatas į prezidentus, o ne aktorius, atliekantis viešųjų ryšių ar rinkodaros eksperimentą ir populiarinantis, tarkim, lošimų verslą ar žiniasklaidos kanalą. Buvimas tokiame sąraše neįpareigoja, tačiau suteikia potencialiam kandidatui tam tikrą svorį visuomenėje, jis tampa žiniasklaidos dėmesio objektu, taigi atsiveria galimybės dažniau šmėžuoti TV ekranuose, klausiama jo nuomonės įvairiausiais klausimais ir pan. Tačiau politinių kampanijų organizavimo specialistai bei politologai vienbalsiai sutaria, kad Lietuvos atveju pernelyg anksti patvirtinti savo ketinimus kandidatuoti yra rizikinga, nes bus sulaukta ir pernelyg įkyrios žiniasklaidos dėmesio, kuri tikrų ar tariamų atradimų kandidatų biografijose bandys iškapstyti – nebūtinai iš piktos ar geros valios, bet kaip ir kandidatai gaudydami rinkėjų, taip ir žiniasklaidos tarnai – skaitytojų auditorijos balsus – „laikus“. Jei atkakliai ieškos – tai ir suras, nes į prezidentus kandidatuoja ne angelai, o rentabilūs žmonės iš kūno ir kraujo.

Premjero partija

Nepaisant, kad pretendentai į prezidento postą savo sprendimų dalyvaus ar nedalyvaus rinkimuose per anksti nesistengs afišuoti, tačiau turintieji tokių ambicijų savo elgseną politinėje arenoje, atsižvelgdami į didįjį tikslą, jau pradėjo modeliuoti. Atsižvelgdami į numanomų kandidatų ketinimus, atitinkamai jų atžvilgiu elgiasi ir politiniai partneriai bei oponentai. Kitaip tariant, nors  pretendentai lauks tinkamiausio laiko pareikšti savo politinėms ambicijoms, tačiau savo rinkiminę kompaniją pradeda jau dabar ir būsimos kovos taisyklės verčia juos atitinkamai modeliuoti ir šiuo metu priimamus sprendimus.

Tarkim, į S. Skvernelio pagąsdinimą, kad jei Valstiečių ir žaliųjų frakcija balsuojant už urėdijų reformas Vyriausybės projekto nepalaikys, jis atsistatydinsiąs, rimtai pažiūrėjo gal tik valstiečiai. Visi kiti padarė logišką išvadą, – kadangi policijos ekskomisaras svajoja apie prezidento postą, jam atsistatydinti šiuo metu nenaudinga, tad jis to ir nepadarys. Būdamas eiliniu Seimo nariu galimybių sulaukti dėmesio S. Skvernelis turėtų žymiai mažiau, o dėl savo charakterio ir gruboko profesinio bendravimo stiliaus galėtų įsivelti į konkurencinę kovą tik su Petru Gražuliu ir kita nuolat į Seimą pakliūnančių atrialiežuvių ir populistų kompanija, kurios reitingo potencialas, kaip ir visų juokdarių po 2008 m. Arūno Valinsko politinio eksperimento, sumenkęs.

Valdančiosios partijos kandidatas į prezidentus išliks mįslinga tema. Panašu, kad valdančiųjų populiarumas ir dėl to paties S. Skvernelio veiksmų, ir dėl kt. politikos naujokams būdingų klaidų, nepaliaus kristi. Todėl, jei S. Skvernelis artėjant prezidento rinkimams vis dar tikės savo laiminga žvaigžde, turėtų valstiečius ir žaliuosius palikti, suradęs ar pats sukūręs tinkamą pretekstą.

Kritika be atsakomybės

Dabartiniai premjero veiksmai tokią versiją tik patvirtina, premjeras trūks plyš demonstruoja „tvirtą ranką“, netgi išdrįso apsižodžiuoti su prezidente. Kadangi būdamas premjero poste nieko konstruktyvaus S. Skvernelis dar nepasiūlė (arba siūlė, bet niekas to nežino ir nepastebėjo), ko gero, nenustebins erudicija bei Lietuvos ateities vizijomis ir įžengus į prezidentinių rinkimų tiesiąją. Tokių kandidatų pagrindiniu arkliuku rinkimuose tampa aštri kritika, dažniausiai ji ir nukreipiama į postą tuo metu dar užimantį lyderį – „kaip blogai jis daro, koks neteisingas“ ir t.t. Ką darytų geriau – per daug ir nesistengiama detalizuoti, tiesiog pabrėžiama, kad „bus daroma kitaip“.

Per likusius metus ar pusantrų premjeras dar drąsiai gali dalinti prieštaringiausius ir neįgyvenamus pažadus bei demonstruoti, kaip uoliai juos įgyvendina, tačiau darbų rezultatus jam būtų žymiai patogiau kritikuoti sėdint Daukanto aikštėje nei prisiimti už juos asmeninę atsakomybę toliau vykdant vyriausybės vadovo pareigas. S. Skvernelis jau spėjo išsiduoti, kad tikros atsakomybės privengia, vienu metu linkęs pritarti nesuderinamiems dalykams, o įgyvendina, pasitaikiusį pagal aplinkybes, kokį nors trečią variantą.

EPA – ELTA nuotraukoje: JAV prezidentas Donaldas Trampas.

Tuo jis išties šiek tiek primena JAV prezidentą Donaldą Trampą. Susirinkti protesto balsus ir tuo pačiu išlikti įtakinga figūra valdžios piramidėje S. Skverneliui bus neeilinė užduotis. Valstiečių ir žaliųjų sąjungai irgi gali pabosti būti tik premjerą aptarnaujančio personalo padėtyje, todėl neatmestina, kad apsitrynę politikos kuluaruose jie ir patys gali paieškoti kito remtino kandidato, prisiminti į Europos Parlamentą išsiųstą Bronių Ropę, charizmą, nors pradžioje ir padarė keletą nedovanotinų klaidų, turi ir naujasis valstiečių lyderis Seime Viktoras Pranckietis.

Tuo atveju, jei valstiečių reitingai nekristų, bet kiltų, kaip prognozuoja tikrasis partijos lyderis R. Karbauskis, šie kandidatai į sunkiasvorių lygą galėtų įžengti. Tiesa, pats R. Karbauskis yra pareiškęs, kad kandidatuoti į prezidentus neketina ir kol kas tenkinasi pilkojo kardinolo vaidmeniu valdžios piramidėje.

Vienas ateina, kita išeina

Reikšmingi du pokyčiai susiję su būsimųjų prezidento rinkimų žvaigždės patekėjimu įvykę pastaruoju metu. Ryškiausias jų – V. Ušacko pareiškimas, kad baigia savo diplomatinę karjerą ir ketina Lietuvoje pasinerti į analitinį darbą bei politiką. Pareiškimas – ankstyvas. Europos Sąjungos atstovybės vadovo kadencija Maskvoje baigsis tik spalio mėn., tad pareikšti apie savo planus jo niekas apart jo paties ketinimų neskubino. Apie šio politiko galimybes siekti prezidento posto pradėta kalbėti jau labai senai, net anksčiau nei jis sulaukė leidžiančio kandidatuoti 40 m. amžiaus.

Potencialių kandidatų lyderių penketukui V. Ušacką priskiria viešosios politikos ekspertai, ne tokiomis aukštomis pozicijomis diplomatas gali pasigirti sociologinių apklausų reitinguose, tačiau darbuojantis diplomatinėse tarnybose toli nuo Lietuvos sulaukti labai daug dėmesio visuomenėje jis ir negalėjo tikėtis.

Kitas reikšmingas pokytis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai su Daiva Žeimyte“, Ingrida Šimonytė netikėtai pareiškė, kad ši kadencija Seime, ko gero, yra jos politinio kelio pabaiga. Buvusi finansų ministrė, ekspertų laikyta konservatorių favorite būsimoje kovoje už prezidento postą, yra nusivylusi politika. Paviešintame pokalbyje apie savo ateities perspektyvų politikoje pabaigą, I. Šimonytė pažėrė daug karčios kritikos dabartinių valdančiųjų ir apskritai visų politikų ir politikos atžvilgiu. Sunku spręsti apie tikruosius I. Šimonytės motyvus, galima patikėti ir pačios finansų specialistės įvardintais, tačiau aišku, kad nuostatos, kuriomis ji pasidalino TV laidoje, buvo ne emocijų išprovokuotas ekspromtas.

Tai reiškia, kad tarp konservatorių savo potencialios įpėdinės nebeturi ir D. Grybauskaitė, o konservatoriams jos pareiškimas reiškia, kad kandidatų į prezidentus pretendentų sąrašo viršūnėje konservatorius reprezentuojančio veido nebelieka. Tokios prabangos ši partija negali sau leisti, nebent tokiu veidu taptų V. Ušackas, jei konservatoriai jį paremtų, formaliai jis ir priklauso konservatorių partijai, nors santykį su jais diplomatas formuluoja aptakiai.

Šachmatų partijos prasideda

Turint galvoj, kad dar vienas konservatorių atstovas Ž. Pavilionis pernelyg neslepia savo ambicijų pretenduoti į aukštesnes nei eilinio Seimo nario pozicijas politikoje, ambicingų planų atsisakius I. Šimonytei, susidariusį vakuumą reikėjo paskubėti užpildyti jau vien dėl to, kad šios vietos neužimtų kitas veidas. Tai reikštų, kad V. Ušacko pareiškimas apie diplomatinės karjeros pabaigą ir, jo žodžiais tariant, „pasinėrimas į politiką“ bei visuomenės informavimas, kad patvirtintų apie savo kandidatavimą viso labo tik „per anksti“, – atrodo pakankamai savalaikis.

Konservatoriams, nepaisant kuklios jų sėkmės Seimo rinkimuose, reikalai politikoje klostosi palankiai. Kadangi liberalai dėl įtarimų korupcija jų pagrindiniams lyderiams, murkdosi praeityje ir Seime atlieka labiau trečiaeilę valdančiosios frakcijos pagalbininkų nei jos oponentų funkciją, konservatoriams buvimas vienintelės realios opozicijos rolėje leidžia tikėtis 2019 m. keliais šūviais prisimedžioti pakankamai daug riebių zuikių. Nereikia pamiršti, kad ne tik prezidento, bet ir savivaldybių bei Europos parlamentarų rinkimai ne mažiau reikšmingi siekiančiai įsitvirtinti politikoje naujajai konservatorių kartai.

Šiuo atžvilgiu jų perspektyvoms gal kaip tik palankiau, kad dabartinis lyderis dar per jaunas pretenduoti į svarbiausią valstybėje postą. Jei G. Landsbergis per tiesioginius rinkimus susirinktų tiek pat balsų, kiek anuomet kandidatuodamas į prezidentus surinko Gabrieliaus senelis – tai būtų partijos nesėkmė, kuri skaudžiai kainuotų būsimuose 2020 m. Seimo rinkimuose. Parėmimas kandidato, kuris prezidento rinkimuose turi realiausių galimybių laimėti – partijai suteiktų ne tik gražių dividendų visuomenės apklausų reitinguose, bet ir reikalingos įtakos, jei jų remiamas kandidatas nugalėtų valstybės valdymo piramidės viršūnėje.

Socialdemokratai be favoritų

Socialdemokratai būsimų kandidatų į prezidento postą penketuke savo veidą turi, tačiau jų partiją atstovaujančios europarlementarės Vilijos Blinkevičiūtės potencialas kuo toliau, tuo atrodo blankiau. Reikšmingas Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkės postas Lietuvos rinkėjui ne daug ką pasako, nuopelnai darbuojantis Socialinių reikalų ir darbo ministre jau primiršti, o nekandidatavimas į Socialdemokratų partijos vadovus reiškia, kad ji gali užimti garbingą kandidatės vietą, bet, tikėtina, tik pirmajame rinkimų ture.

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Socialdemokratams iš to ir tebūtų tiek naudos, kad jie savo kandidatą turėtų. Lyderystės stoka pas socialdemokratus jaučiama, nebent juos įtikintų į Briuselį komisaro pareigoms deleguotas V. Andriukaitis – vėl leisti jam dar kartą pralaimėti arba sugundytų iš Briuselio atstovybės Maskvoje atvykęs pretendentas. Pastarajam laiko dar yra ne tik pareikšti apie tolimus ketinimus pretenduoti į prezidentus, bet susiklosčius palankioms arba nepalankioms aplinkybėms, ir iš vienos partijos nukeliauti į kitos partijos stovyklą.

Tiesa, nereikia pamiršti, kad socialdemokratai savo gretose turi vieną sėkmingiausią per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį užsienio reikalų ministrą, kuriam priekaištų neturi net politiniai oponentai, nei dabartinė prezidentė, tačiau L. Linkevičius nėra niekada viešai pareiškęs apie savo ketinimus pretenduoti į valstybės vadovo postą, be to, jo reitingai partijos viduje nėra labai aukšti. Tai atsispindėjo ir rinkimų į Seimą sąraše, kur jis buvo tik 34, tačiau šiame sąraše ir G. Paluckas tebuvo tik 41, o dabar yra Socialdemokratų partijos pirmininkas.

Politika atostogų neišeina

Su ateities politikos realijomis susijusių reikšmingų įvykių vyko ir daugiau. Į darbo partiją sugrįžta Viktoras Uspaschikas. Nors tai gali reikšti tik bandymą reanimuoti jau beišnykstančią Darbo partiją, tačiau, jei charizmatiškajam darbiečių vadui tai pavyktų, keistųsi ir laikotarpio iki prezidento rinkimų politinių diskursų kontekstas, kadangi populistinių politinių jėgų niša Lietuvoje nėra guminė.

Be to, būtų gera proga diskutuoti ne tik apie kandidatų idėjines nuostatas bei jų suburtas komandas, tačiau ir apie rinkimų pinigines, kurios turėtų būti pakankamai storos. Kandidatai patys dėžučių nuo degtinės nebesinešios, nes vieno praeityje perspektyvaus pretendento E. Masiulio pavyzdys parodė, kad tai gali būti net labai rizikinga. Apie save nuolat primena ir buvęs aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, nors pasivaikščiojimas iš vienos partijos į kitą jį iš reikšmingų aktyvios politikos lauko žaidėjų eliminavo, bet sugrįžimo scenarijų šis ambicingas veikėjas dar tikrai ketina paieškoti.

Kitų potencialių pretendentų veiklose lyg ir nieko ypatingo. N. Puteikis barsto pirmojo pareiškusio ketinimus siekti prezidento posto reitingus tapęs valdančiųjų frakcijos nariu, A. Tapinas kalba skausmingomis Lietuvai temomis ir juokina kolegas kurdamas filmukus apie A. Tapino skendimą Viduržiemio jūroje, A. Guoga tapo „Lietuvos ryto“ krepšinio klubo savininku, G. Nausėda užsiima bankininkyste ir įtaigiai postringauja „pamokslus nuo kalno“. Užbėgdama už akių koalicijos partneriams socialdemokratams apie koalicijos ateitį prakalbo pati Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, tad rudeniop S. Skvernelis išties gali pasilikti su mažumos vyriausybe.

Starte – lygiosios

Jau kuris metas grėsmingais žaibais nesisvaido Daukanto aikštės šeimininkė, tad senojo Vilniaus universiteto prieigose tvyro vasariška ramybė. Tačiau priešrinkiminis ir rinkiminis į prezidentus laikotarpis kol kas graso tapti vienu karščiausių nuo pat 1918 m., kai Lietuvoje pradėta rinkti prezidentus. 2019 m. susiformavus situacijai, kai bent 5–6 ar dar daugiau kandidatų turės maždaug vienodas galimybes pakliūti į antrą prezidento rinkimų turą, gali nutikti ir taip, kad prezidentas bus renkamas iš 2 kandidatų pirmajame ture susirinkusių ne po 21 – 31 proc. balsų, kaip būdavo iki šiol, bet tik po 10 – 11 proc. balsų.

Kol kas klostosi panašios tendencijos, o tai reiškia, kad galimybių suspėti į prezidentinių rinkimų traukinį dar turi netgi iki šiol visiškai nežinomi, neįvardinti kandidatai ir konkurencija tarp visų apsispendusių ir į rinkimus atėjusiųjų bus ypač aštri.

Kaip ir pas socialdemokratus, lyderių vakuumas tvyro ir patriotiškai nusiteikusių, moralinį šalies veidą atstovauti bandančių intelektualų stovykloje. Nors veidų, net ir spaudos puslapiuose, iš jų terpės apstu, tačiau situacija netgi šiek tiek primena Rusijos opoziciją, kur taip pat apstu lyderių ir tuo pačiu nėra ar neliko nei vieno (gyvo), kuris aplink save pajėgtų sutelkti reikšmingas šalininkų gretas.

Kokiu būdu dalyvaus Rusija?

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – puikus žvalgybinių intrigų meistras.

Aktualus klausimas, ar Lietuvos prezidento rinkimuose „dalyvaus“ Rusija? Į žurnalistės klausimą apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje pabandė atsakyti Hudsono instituto Vašingtone analitikas, Rusijos ekspertas Marius Laurinavičius. Anot jo, paprastai rusai įvertina situaciją ir, jei mato, kad galimybių yra, situacija pasinaudoja, o jei mato, kad galimybių nėra, gali Lietuvos prezidento rinkimų ir nesureikšminti, t. y., pati Lietuva nulems, ar suteiks galimybių Rusijai dalyvauti.

Kad Rusija tokių galimybių turės, ypač veikdama atvirose interneto platybėse, ne tik organizuodama kibernetines atakas bei įsilaužimus į kandidatų serverius ir kompromituojančios medžiagos viešinimą, bet ir kurdama pseudo naujienas, leisdama į eterį tikslingai sumodeliuotas žinias, niekam ir nekyla abejonių. Augantis socialinių tinklų populiarumas tokias galimybes Rusijai atveria, Rusija jomis naudojasi ir nepanašu, kad per artimiausius 2 metus šių galimybių sumažėtų, ko gero, priešingai, –  jų tik daugės.

S. Skvernelio užsienio politika?

Rinkimų rezultatus Lietuvoje lems ne tik galimas tiesioginis Rusijos specialiųjų tarnybų dalyvavimas, tačiau ir sunkiai prognozuojama imperialistinių ambicijų turinčios valstybės elgsena pasaulinėje geopolitikos erdvėje. Klausimų, dėl kurių suka galvas Vakarų analitikai, apstu: galutinai iššals jau šaldyti pradėtas konfliktas Ukrainoje; bus aktyvizuoti įsisenėję konfliktai Padniestrėje, Osetijoje, Abchazijoje, Kalnų Karabache ar bus įplieksta naujų; kokių ketinimų Rusija turi Artimuosiuose ir Tolimuosiuose Rytuose, Sirijoje ir Šiaurės Korėjos pasienyje.

Iš Baltijos šalių palankesnę terpę veikti Rusija suranda Latvijoje, bet tai nereiškia, kad Lietuva paliekama ramybėje ir gali snausti po ne simbolinės reikšmės, bet simbolinės galios NATO naikintuvo sparnu. Jei reikalai kaimynėje valstybėje pakryptų tokia linkme,  kad už sienos Baltarusijoje po savo naikintuvų sparnais ilgesniam nei pratybų „Zapad“ laikotarpiui susės ne taikūs rusinai, bet reguliarioji Rusijos federacijos armija, iš esmės keisis ir Lietuvos rinkėjų vertinimai pretendentų į prezidento postą atžvilgiu bei pačių pretendentų retorika.

Tarkim, tokio S. Skvernelio nuostatos tiek Rusijos, tiek apskritai tarptautinės politikos atžvilgiu iš viso nežinomos. Jei kandidatuoti S. Skvernelis išties ketina, užsienio politikos srityje dar turėtų aktyvizuoti savo smegenų pusrutulius. Būdamas  silpnokas užsienio politikos žaidėjas, prielaidas sužibėti jis gali pabandyti susikurti kitais būdais. Į nelietuviškos rašybos įteisinimą, kurios šalininkas S. Skvernelis yra, galima pažiūrėti ir per prezidentinių rinkimų prizmę. Įteisinus lietuvių kalbos žodyno svetimybes, atsirastų prielaidų vėl susidraugauti su kaimynais lenkais. Taip pakrypus reikalams S. Skvernelis sugebėtų prisistatyti visuomenei kaip pagrindinis draugystės su strategine užsienio partnere architektas.

Rusija veiks, tad reaguoti reikės

Pretendentų požiūris į Rusiją be abejo, turės reikšmės renkant Lietuvos prezidentą – jei per likusius 2 metus Rusijoje įsivyraus santykinė ramybė – reikšmė bus mažesnė, jei Rusija taps dar agresyvesnė ar net pradės naują karinę avantiūrą – reikšmė bus didesnė. Kol kas visi potencialūs pretendentai, gal tik išskyrus V. Ušacką, kuris tvirtina, kad su kaimynėmis reikia kalbėtis, Rusijos atžvilgiu stengiasi pataikyti į dabartinės prezidentės D. Grybauskaitės užduotą toną, kuris yra kaimynės atžvilgiu gan nedraugiškas.

Tačiau nereikėtų pamiršti, kad pačios D. Grybauskaitės retorika pirmą kartą kandidatuojant į Lietuvos Respublikos prezidentus 2009 m. Rusijos atžvilgiu buvo visai kita, ji irgi teigė, kad su kaimynais reikia kalbėtis ir netgi bandė tai daryti. Kita vertus, ir dabartinė V. Ušacko pozicija viso labo gali būti tik pareigų dalis, nes iki spalio mėn. jis tebėra ES atstovas Maskvoje, tad jo požiūris į Rusiją yra Angelos Merkel požiūris, arba, kaip mėgsta pabrėžti pats diplomatas: „ES vadovės Federikos Mogherini nuomonė“.

Nereikia pamiršti ir to, kad Rusija ne tik gali pasinaudoti ar nepasinaudoti rinkimų metu susiklosčiusia situacija Lietuvoje, bet linkusi sau palankias situacijas ir pati susikurti. Tai daro net ir neturėdama konkrečių tikslų, bet tam atvejui jie tokių tikslų atrastų. Tai, kad Rusijos prezidento nuostatos daugeliu atžvilgių išlieka neprognozuotinomis ar neteisingai prognozuojamomis didžiausių politinės analitikos centrų Vakaruose, reiškia, kad savo prezidento nuostatų nežino ir dauguma Rusijos specialiųjų tarnybų generolų, tačiau daro išvadas, numato, prognozuoja ir dirba. Jei taip nutiktų, kad prezidentui jų paslaugų prireiks ir paaiškėtų, kad jų suteikti pavaldiniai negali, generolai liktų be antpečių, tad kryptingai Lietuvos, kaip ir kt. Rusijos dėmesio centre esančių šalių atžvilgiu dirbama jau vien tik asmeninio apsidraudimo tikslais.

Belieka tikėtis, kad dirba ir mūsų specialiosios tarnybos. Jei lietuviškų tarnybų potencialas ir ribotas, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, bent jau perspėjimo ir iš šiapus, ir iš anapus Atlanto esančių NATO partnerių turėtume sulaukti.

Orkestras jau repetuoja

Vasara – ramus laikas, bet ne politikos arenoje. Neatrodo, kad net ir tokių tolimų įvykių, kurie ištiks tik už 2 metų scenoje tvyrotų štilis. Kaip tik priešingai. Prezidentinių rinkimų orkestro dalyviai jau renkasi į pirmąsias repeticijas, vieni jau instrumentus derina, kiti tik žvalgosi su kokiais instrumentais teks groti, dar kiti skuba mokytis, nes muzikavimo priemones pirmą kartą pamatė. Koncerte skambėsiančių kūrinių natas irgi vieni jau atėję rado paliktas senųjų muzikantų, kiti atsinešė savas, dar kitiems „angelai“ padalino.

Orkestro dalyviai taip pat žvalgosi, kokio kalibro virtuozai šalia sėdasi ir kokiais jie instrumentais ketina sugroti. Salė kol kas tuščia, žiūrovai šio proceso nestebi, tad dar galima atsipalaiduoti. Koncertas gali būti įdomus, tačiau kiek vietų žiūrovų salėje bus užimta – atviras klausimas. Pastaruoju metu dar susirinkdavo daugiau nei pusė, bet dabar – tai jau būtų optimistinės prognozės.

Potencialūs pretendentai į prezidentus visi kaip susitarę tvirtina, kad tai ir esanti pagrindinė Lietuvos problema, tik kaip problemą spręsti – dar niekas nepasiūlė, o tiems, kurie pabandė ją spręsti – nepasisekė.

Problemų sprendimo melodijos įkyriai kartojasi ir vis bandoma pagroti tik gražiau. Kol kas dar nei vienas pretendentas į dirigentus nepabandė bent jau nusileisti į salę ir į save bei kitus iš ten pasižiūrėti. Pasiunčia į salę viešųjų ryšių specialistą ir po to klausosi jo išvadų, pasikonsultuoja su kompozitoriais ir vėl repetuoja iš tų pačių natų. Kol kas politikos plokštelė, ne tik prezidentinių rinkimų, ko gero ir visos politikos įvairiuose lygiuose yra įstrigusi.

Tikėkimės, kad nekandidatuos į prezidentus buvęs Operos ir baleto teatro vadovas Gintautas Kėvišas – tai būtų jau atvira kapituliacija.

2017.07.23; 06:00

Kriminalo ir specialiųjų tarnybų „sandrauga“… Šis algoritmas jokiu būdu netaikytinas absoliučiai daugumai, tarkime, Berlyno Marzahno ir Hellersdorfo rajonuose gyvenančių apie 40 tūkstančių išeivių iš Rusijos, kurių absoliuti dauguma yra pavyzdingi ir lojalūs savo naujai tėvynei piliečiai. 

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Deja, esama ir tradicijos, kurią  apibūdino buvęs Kanados ministras pirmininkas, po susitikimo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu viešai pareiškęs, jog neįmanoma turėti reikalų su į akis meluojančiu žmogumi. Pasitikėjimo deficitas – labai rimta dabartinių laikų problema.

Lietuvoje sukasi abejotinų ryšių istorija aplink politiką Mindaugą Bastį, Seimas yra patvirtinęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvadas, kad parlamentaras M. Bastys veikė prieš Lietuvos interesus.

Apkalta M. Basčiui inicijuota dėl Valstybės saugumo departamento (VSD) nurodytų jo ryšių su atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ atstovu vadinamu Jevgenijumi Kostinu, buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika, Rusijos valstybinio kanalo RTR žurnalistu Ernestu Mackevičiumi, buvusiu Kauno mafijos autoritetu įvardijamu Saturnu Dubininku ir neteisėta veikla įtariamu verslininku Vadimu Pachomovu. Kaip mūsų valstybėje įprasta, panašu, dera nusiteikti ilgai aiškinimosi distancijai.

Estijoje teismas gegužės 8-ąją penkeriems metams kalėti nuteisė Rusijos pilietį Artiomą Zinčenką, kurį rusų karinė žvalgyba užverbavo 2009-aisiais. Nuo tada iki suėmimo 2017-ųjų sausio 9 dieną žmogus Rusijos generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos vadybos naudai rinko informaciją apie Estijos valstybės saugumo objektus, šios šalies bei jos sąjungininkų karinės technikos judėjimą, šią bei kitą informaciją perduodamas užsakovams ryšio priemonėmis ar asmeninių susitikimų metu Sankt Peterburge. Gavęs leidimą gyventi, A.Zinčenka rezidavo Estijoje nuo 2013 metų. Beje, tai ne pirmas Estijoje demaskuotas rusų šnipas.

Irgi faktas, kad per paskutinį dešimtmetį Vokietijoje šnipinėjimo bylų dalyviai daugiausia buvo Rusijos piliečiai, pasak „Mitteldeutsche Zeitung“, kuris remiasi Vidaus reikalų ministerijos atsakymu į kairiųjų frakcijos užklausą Bundestage, per 10 metų Vokietijoje iškeltos 123 šinipinėjimo bylos, atsakovais jose buvo 27 Rusijos piliečiai.

Europoje jau esama sąvokos – „kriminternas”, ją ką tik pasirodžiusioje Europos tarptautinių santykių tarybai skirtoje ataskaitoje „Kriminternas: kaip Kremlius išnaudoja rusų nusikalstamų grupuočių tinklus Europoje“ sugalvojo britų tarptautinio saugumo specialistas Markas Galeotti, pacitavęs anoniminiu pageidavusį likti vieną to kriminalinio pasaulio atstovą: „Mes gauname tai, kas geriausia iš abiejų pasaulių: Iš Rusijos – galią bei saugumą, iš Europos – turtus ir komfortą“.

Pasak studijos autoriaus, Europa pakutiniais metais susiduria su fenomenu, kai joje įsitvirtinusios rusiškos kilmės organizuotos nusikalstamos grupuotės (Russian-based organized crime, RBOC) vis dažniau bendradarbiauja su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ir tampa papildomu Rusijos valdžios politikos svertu.

Pasak M.Galeotti, joms Maskva paveda „delikačias“ operacijas, kurių imtis oficialų statusą turinčioms tarnyboms imtis neišeina.

Tarkime, Portugalijoje per operaciją „Matrioškos“ išardyta išeivių iš Rusijos bei Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) sukurta nelegalių pinigų „plovimo“ schema per futbolo kubus bei nelegalių bukmekerių kontorų tinklą. Grupuotė veikė ne tik šioje šalyje, bet ir Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Austrijoje, Estijoje bei Latvijoje.

Ispanijoje po kelerius metus trukusio tyrimo sunkiais nusikaltimais apkaltinti keli aukšti Rusijos valdininkai, susiję su šioje šalyje įsitvirtinusiais vadinamiosios „Tambovo“ nusikalstamos grupuotės atstovais. Kipre įsikūrę rusų kriminalinio pasaulio autoritetai 2010 metais padėjo „dingti“ Federalinio tyrimų biuro (FTB) demaskuotam rusų agentui Christopheriui R. Metsosui (FTB vertinimu, jis slapta pergabentas į Rusiją).

Veikiausiai ne be kriminalinių sluoksnių „dalyvavimo“ 2014-aisiais buvo pagrobtas ir į Rusiją išvežtas Estijos saugumo policijos karininkas Estonas Kohveris, tyręs cigarečių kontrabandą, kuri sieta su Rusijos jėgos struktūromis. Tais pačiais metais paaiškėjus, jog 30 proc. Švedijos energetikos kompanijos „Misen Energy AB“ akcijų priklauso kriminalinio autoriteto Semiono Mogilevičiaus, kuris yra dešimties FTB labiausiai ieškomų nusikaltėlių sąraše, struktūroms, jų pardavimą teko stabdyti. 

Rusijos specialiosios tarnybos ir mafija – vienas kumštis

M.Galeotti interviu radijui „Svoboda“ (04 26) nurodė, jog šiuolaikiniai rusų mafijoziai – tai savotiški verslininkai, skirtingai nuo praėjusio amžiaus tatuiruotų žaliūkų, užsiimantys Europos šalių kriminalinių struktūrų aprūpinimu narkotikais, ginklais, kitomis kontrabandinėmis prekėmis, interneto įsilaužėliais, žodžiu, viskuo, ko „prireikia“. Tai žmonės respektabiliais kostiumais, dažnai siekiantys integruotis į vietos bendruomenes.

Jei į Europą persikėlęs banditas išlaiko ryšius su tėvyne (ten liko artimieji, verslo interesai ir pan.), specialiosios tarnybos turi galimybių jį kontroliuoti bei daryti spaudimą, laikas nuo laiko „paprašant“ tam tikrų paslaugų. Be abejo, tai fragmentiškas bendradarbiavimas, vis dėlto, pasak britų tyrėjo, pakanka pagrindo tvirtinti, jog rusų gangsteriai tėvynės specialiųjų tarnybų užsakymu tam tikras misijas atlieka.

Pasak M.Galeotti, rusų specialiosios tarnybos yra gausios, neblogai parengtos ir agresyvios, bet ir dabartiniai jų veiklos mastai Europoje labai išsiplėtę, ypač po 2014-aisiais dėl Maskvos agresijos prieš Ukrainą stojusio santykių atšalimo su Vakarais, tad kai kada specifinėms operacijoms gali praversti banditai.

RBOC aktyviausios šalyse, kur gausi rusakalbių bendruomenė, tai Ispanija, Graikija, Baltijos šalys, tam tikru mastu Vokietija, taip pat valstybėse, kurias patogu išnaudoti kaip kontrabandos skirstymo punktus – Vokietiją, kiek mažesniu mastu Vengriją, Rumuniją, Bulgariją. Pasak britų tyrėjo, veikausiai nėra Europoje šalies, kur RBOC neturėtų partnerių iš vietinių nusikalstamų struktūrų. Taip yra ir todėl, kad Rusija, deja, yra tapusi savotišku „kriminaliniu supermarketu“, galinčiu pasiūlyti kuo plačiausią kriminalinių prekių asortimentą. Be abejo, trinčių „nutinka“,   kaip kad iš pradžių buvo Italijoje, kur ir savų gangsterių per akis, vis dėlto galų gale su kai kuriomis vietinėms grupuotėmis bendradarbiavimas buvo sustyguotas.

Rusija oficialios valdžios bei kriminalinių struktūrų pesiliejimo prasme pasaulyje ne unikali, tarkime, Irano Islamo revoliucijos sargai kaltinami tarptautine heroino prekyba, Šiaurės Korėjos valdžia įtariama tvindanti tarptautinę rinką metanfetaminu ir pinigų padirbimu.

Vis dėlto rusų mafijos globalizavimasis ypač sėkmingas, Maskva šia aplinkybe gali kai kada naudotis, ypač kai jos politikos vektoriumi pastaraisiais metais yra tapusi Europos destabilizacija.

Savo ataskaitoje M.Galeotti ragina RBOC vertinti kaip viso žemyno problemą, ES užsiimti kontrpriemonių prieš ardomąją veiklą koordinacija bei pagalba mažesnėms valstybėms, tokioms  kaip Latvija, kuri mėgina aktyviai kautis su nelegalių pinigų iš Rusijos plovimu per jos finansines struktūras.

Kriminalo ir specialiųjų tarnybų susiliejimas – labai didelė problema, galinti turėti įtakos ir Europos, ir pačios Rusijos ateičiai. Be abejo, ir Baltijos valstybių. Kaip yra nurodęs Ukrainos atstovas Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje Vladimiras Jelčenko, Rusija apsupo kaimynines valstybes „nesaugumo juosta“, kad išlaikytų jas savo interesų orbitoje. Ukraina – kariaujanti šalis, žino, ką kalba.

2017.05.13; 10:00

Štai kas nūnai aiškėja dėl galimų politinių ir teisinių pasekmių Seimo nariui Mindaugui Basčiui. Seimo NSGK vadovybė mano, kad palaikydamas ryšius su ROSATOM ir kai kuriais kitais Rusijos politikos bei verslo atstovais, Seimo narys Mindaugas Bastys tikriausiai bus padaręs neleistinų žingsnių.

Kaip praneša agentūra ELTA, keletas Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narių, apibūdindami šio parlamentaro draugystę su Rosatom, naudoja sąvoką „galimai veikė prieš Lietuvos valstybę“.

Viena iš tų, kuri naudoja aštrius palyginimus, – Seimo NSGK pirmininko pavaduotoja Rasa Juknevičienė. Jos teigimu, kaip skelbia ELTA, delfi.lt, TV3 ir kai kurios kitos Lietuvos žiniasklaidos priemonės, „tai buvo nuolatiniai ir ilgamečiai ryšiai su žmonėmis, kurie siejami su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ne tik per „Rosatom“ liniją, kuriai atstovauja Jevgenijus Kostinas, bet ir kitus“.

Seimo narės R.Juknevičienės manymu, M.Bastys greičiausiai atliko politinio tarpininko vaidmenį. Viešojoje erdvėje užfiksuota ir tokia parlamentarės R.Juknevičienės mintis: „Tai konkretus pavyzdys, kaip Lietuvoje gali veikti Kremlius“.

Ar bus M.Basčiui keliama apkalta? Seimo NSGK atstovų surinkta medžiaga, kurią sudaro per 70 pusl., bus perduota specialiąjai apkaltos komisijai. Ji ir spręs M.Basčio likimą.

Beje, Seimo nariai iš Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto linkę pritarti išvadų formuluotei, kad Seimo narys M. Bastys, palaikydamas artimus ir nuolatinius ryšius su Rusijos Federacijos valstybinės atominės energetikos korporacijos „Rosatom“, Kaliningrado srityje pradėjusios statyti Baltijos atominę elektrinę, o Baltarusijoje statančios Astravo atominę elektrinę, atstovais, veikė ne Lietuvos, bet Rusijos valstybės interesų labui.

Už tokią formuluotę balsavo 6 komiteto nariai. Socialdemokratas Juozas Olekas šiam teiginiui nepritarė. Tradiciniai J.Oleko argumentai: Seimo nariams teigti, esą kolega parlamentaras padarė sunkų nusikaltimą, negalima, mat tokias išvadas gali daryti tik teismas.

Vis dėlto dauguma minėto komiteto narių mano, kad M.Basčio ryšiai kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. O tai – rimta nuodėmė. Todėl ir bausmė privalo būti adekvati. Jie nusprendė konstatuoti, kad artimi Seimo nario M. Basčio ryšiai su buvusiais ar esamais Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo struktūrų pareigūnais, Kremliui artimais žurnalistais ir buvusiais ar esamais nusikalstamo pasaulio atstovais kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Kitokias išvadas, remiantis turimomis žiniomis, tikriausiai sunku nubrėžti.

Sprendžiant iš viešojoje erdvėje pasirodžiusių pranešimų, uždaruose posėdžiuose Seimo NSGK atstovai taip pat diskutavo, ar ataskaitoje nurodyti, kad kai kuriais atvejais M.Bastys melavo komisijai. Pasirodo, du kartus NSGK nariams liudijęs M. Bastys yra teisinęsis, kad kai kurių aplinkybių negalįs nurodyti, nes neprisimenąs prieš kelerius metus buvusių įvykių.

Kaip tai įvertino Seimo NSGK atstovai? Jie pareiškė: „Yra požymių, kad kai kuriose vietose M.Bastys melavo komisijai“. Taip pat jų buvo pasakyta: „vengė atskleisti, melavo“. Seimo NSGK narys Arvydas Anušauskas mūsų televizijoms pabrėžė, kokiais atvejais apklausiamas žmogus tikrai neatsimena senesniųjų įvykių, o kada – tik apsimeta neatsimenantis. Suprask, M.Basčio ryšiai su Rusijos atstovais buvo svarbūs ir reikšmingi, o tokių ryšių žmogus teisiog negali neatsiminti.

Įdomiai Seimo NSGK pirmininką Vytautą Baką ir socialdemokratą Juozą Oleką dėl M.Basčio likimo kamantinėjo TV3 žurnalistė Indrė Makaraitytė. TV3 televizijoje pasirodęs interviu su šiais Seimo nariais, nepaisant J.Olekos apsidraudimo (teisingumą Lietuvoje vykdo teismai), byloja, kad Seimo narys įklimpęs. Virš jo kalbos pakibę audros debesys.

2017.04.13; 15:00

John Parkinson, Georgi Kantchev / The Wall Street Journal

„Pernai Bulgarijoje vykusių prezidento rinkimų išvakarėse opozicinė Socialistų partija gavo slaptą dokumentą strategijos tema, kuriame buvo siūlomas „kelio žemėlapis“ balsavimui laimėti, – tvirtina The Wall Street Journal, remdamasis penkiais Bulgarijos oficialiais asmenimis, tarp kurių yra tiek veikiančių, tiek ir buvusių valdininkų.

„Be kita ko, buvo rekomenduojama įmesti netikrų naujienų ir aktyviai skleisti perdėtus socialinių apklausų rezultatus“, – rašo žurnalistai Džo Parkinsonas ir Georgis Kančevas.

„Pasak valdininkų, to maždaug 30 puslapių dosjė, kurį perėmė Bulgarijos saugumo tarnyba, šaltinis buvo su Kremliumi susijęs analizės centras. Trys šaltiniai sakė, kad dosjė pristatė buvęs Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbis, įtrauktas į JAV sankcijų sąrašą“,  – sakoma straipsnyje.

Lapkritį prezidento rinkimus laimėjo kandidatas socialistas Rumenas Radevas. Dabar Socialistų partija lyderiauja parlamento rinkimuose, kurie įvyks šį sekmadienį. Laikraštis taip aprašo šios partijos programą: „Ji nori panaikinti ES sankcijas Rusijai ir apriboti NATO operacijas Juodosios jūros rajone“.

Autoriai pabrėžia: „Niekas nerodo, kad Radevas žinojo apie tą dokumentą, Bulgarijos prezidentas niekaip nekomentavo tvirtinimo apie Rusijos kišimąsi šioje šalyje“.

Laikraštis rašo: „Rusija seniai neigia, kad daro kažką negero Bulgarijoje ir Rytų Europoje, ji sako, kad stumia savo teisėtus interesus šalyse, su kuriomis ji palaiko glaudžius ekonominius ir kultūrinius ryšius“.

Autoriai praneša: „Buvęs Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbis Leonidas Rešetnikovas pripažino, kad buvo susitikęs su Bulgarijos socialistų partijos lyderiu, bet neigė, kad perdavė kokį nors dokumentą“. „Kažkas tai prasimanė, – sakė jis interviu draugijos „Dvigalvis erelis“ štabo būstinėje Maskvoje, kur kabo prezidento Putino ir caro Nikolajaus II portretai. – Kas tai bebūtų padaręs, jis suinteresuotas skaldyti, atšaldyti Bulgarijos ir Rusijos santykius… Tai tiesiog prasimanymai“.

Laikraštis tęsia: „Plačioje Viduriniosios ir Rytų Europos teritorijoje, kur gyventojai mažiau nei prieš 30 metų sukilo prieš sovietų viešpatavimą ir atsigręžė į Vakarus, Rusija dabar susigrąžina įtaką ir pakerta ES ir JAV vadovaujamo transatlantinio aljanso pozicijas“.

Rytų Europos šalių piliečiai nusivylė vakarietiškais demokratijos ir rinkos ekonomikos receptais, aiškina leidinys.

Regioninių valdininkų, Vakarų diplomatų ir analitikų nuomone, Putinas išnaudoja tą dinamiką, panaudodamas visą arsenalą senų ir naujų instrumentų (įskaitant propagandą ir ekonominius svertus, hakerių atakas ir politines gudrybes), kad sustiprintų sąjungininkų pozicijas ir diskredituotų Vakarus.

Šiek tiek prieš Bulgarijai įstojant į ES neįvardytas „Rusijos ambasadorius bloke“ (taip originale) interviu vienam Sofijos laikraščiui sakė: „Mes tikimės, kad jūs būsite mūsų ypatingas partneris, kažkas panašaus į Trojos arklį Europos Sąjungoje“.

Rusijos priešininkai sako, kad Kremlius ėmėsi visko, ko tik galėjo, kad ta pranašystė realizuotųsi Bulgarijoje.

„Bulgarijos saugumo tarnybų valdininkai tvirtina, kad 2012–2013 metais Maskva finansavo protesto akcijas, kurios prisidėjo prie vakarietiškos vyriausybės kritimo. Bulgarijos eksprezidentas sakė interviu, kad Rusijos hakeriai atakavo daugybę svarbių objektų šalyje ir kišosi į municipalinius rinkimus 2015 metais. Prisiveisė prorusiškų tinklapių“, – rašo leidinys.

Autorių duomenimis, pernai rugpjūty „Socialistų partijos pirmininkė Kornelija Ninova dalyvavo susitikime su Rešetnikovu, kuris vyko už uždarų durų viename Sofijos viešbutyje-butike“.

Laikraštis Rešetnikovą apibūdina taip: „Laisvai bulgariškai kalbantis Balkanų klausimų specialistas, anksčiau vadovavęs SVR (liet. – užsienio žvalgybos tarnybos) analizės skyriui. Jis „seniai plėtojo ryšius su socialistais ir kitais vedančiaisiais bulgarų politikais“, tvirtina autoriai. 2009 metais jis atsistatydino, o paskui tapo Rusijos strateginių tyrimų instituto (Maskva), kuris anksčiau oficialiai buvo SVR dalis, direktoriumi.

„Rešetnikovas sumenkino susitikimo su Ninova reikšmę, pareiškęs, kad jie kalbėjosi tik 30 minučių, o į Bulgariją jis buvo nuvykęs pailsėti“, – praneša leidinys. „Mano anūkės atostogavo ten kalnuose; aš nuvažiavau jų paimti ir parsivežti į Maskvą“, – sakė jis interviu.

Laikraštis pažymi: „Klausimas, kokie būtent Rešetnikovo (žmogaus, pretenduojančio į komentatoriaus vaidmenį ir seniai pranašaujančio Vakarų nuosmukį) santykiai su Kremliumi, miglotas. Kai kurie analitikai tvirtina, kad tai tik vienas iš saujelės politinių aktorių, rungtyniaujančių dėl pirmesnio vaidmens Maskvos regioninėse operacijose“.

„Žinoma, čia neapsieita be mitų kūrimo, bet jis – žaidimo dalyvis“, – sako Institute of International Relations Prague ekspertas Markas Galeotis.

„Lapkrity Rešetnikovas yra pareiškęs Rusijos ir Bulgarijos žiniasklaidai, kad jis ir Ninova aptarinėjo galimą Radevo dalyvavimą prezidento rinkimuose keletą savaičių prieš tai, kai jis buvo viešai patvirtintas socialistų kandidatu“, – tvirtina leidinys.

„Kai Bulgarijos žiniasklaida pirmą kartą jos paklausė apie susitikimą, Ninova neigė, kad apskritai buvo susitikusi. Vėliau ji pripažino, kad buvo susitikusi su Rešetnikovu, bet sakė kad apie Radevą nekalbėjo“, – tęsė laikraštis.

„Tiesa tokia, kad Rešetnikovas nesiūlė Radevo“, – sakė Ninova interviu. Pasak jos, ji rugpjūty „buvo su juo (Rešetnikovu – red.) susitikusi pirmą ir paskutinį kartą“.

Laikraštis tvirtina; „Aukšti vyriausybiniai valdininkai sako, kad taip ir nebuvo pagarsintas kitas susitikimo aspektas – tas, kad Rešetnikovas neva tai asmeniškai atvežė iš Maskvos detalų rinkiminės kampanijos planą“.

„Bulgarijos Valstybinė nacionalinio saugumo agentūra (analogiška FTB) gavo to dokumento kopiją, sako informuoti šaltiniai“, – rašo leidinys.

Leidinys, remdamasis „aukštais jį skaičiusiais valdininkais“, praneša, kad dokumente išdėstytos „rekomendacijos užsakinėti kassavaitines socialines apklausas, kuriose būtų padidinamas socialistų populiarumas“, o taip pat „patarimai, kaip pagerinti kandidato įvaizdį, patalpinant straipsnius Maskvai draugiškoje žiniasklaidoje“.

„Pranešime rekomenduojama, kad partija akcentuotų klausimus, atitariančius Kremliaus politikai: ragintų atšaukti sankcijas Rusijai, kritikuotų NATO ir sutelktų dėmesį į tai, kad britai balsuotų už pasitraukimą iš ES“, – sakoma straipsnyje.

Laikraštis praneša: „Mūsų leidinys neturėjo galimybės patikrinti, kaip tokie siūlymai buvo įgyvendinti ir ar jie padėjo Radevui. Jis laimėjo komfortiškai pirmaudamas, surinkęs 59% balsų“.

Autoriai rašo: „Praėjus kelioms dienoms po to, kai lapkrity Juodkalnijos valdžia pareiškė, kad sužlugdė numanomą bandymą įvykdyti Rusijos remiamą perversmą ir planą nužudyti ministrą pirmininką, Rešetnikovas paliko vadovaujančias pareigas Rusijos institute. Gruody JAV vyriausybė skyrė jam sankcijas už tai, kad jis yra Rusijos Tempbank‘o, finansavusio Sirijos diktatoriaus Bašaro Asado vyriausybę, valdybos narys.

Juodkalnijos užsienio reikalų ministras Srdžanas Darmanovičius pareiškė, kad jo šalyje Rešetnikovas „veikė kaip propagandos kumštis“. Bulgarijos eksprezidentas Rosenas Plevnelijevas Rešetnikovą pavadino „Putino dešiniąja ranka Balkanuose“.

Leidinys pabrėžia: laimėjęs rinkimus Radevas bandė užčiuopti balansą. „Jis daug kartų įtikinėjo, kad reikia atšaukti sankcijas Rusijai, bet taip pat patvirtino Bulgarijos įsipareigojimus ES ir NATO, o savo ryšius su Maskva sumenkino“, – sakoma straipsnyje.

Bet NATO štabo būstinėje nerimas stiprėja. „Bulgarijoje viskas virto politiniu futbolu“, – sakė neįvardytas NATO administracijos bendradarbis. – Visi stengiasi pataikauti prorusiškiems rinkėjams“,

Informacijos šaltinis: The Wall Street Journal.

2017.01.10; 02:55

Julija Smirnova / Die Welt

Rusijos specialiosios tarnybos (FSB), pasak perbėgusio rusų karininko, siuntė savo šnipus į Europą kaip emigrantus, praneša Vokietijos laikraštis Die Welt.

„Mums pavyko įvesti į Europą šnipų, užmaskuotų emigrantais. Apie rezultatus buvo pranešta prezidentui, ir jis jiems pritarė“, – pareiškė buvęs aukšto rango FSB karininkas vardu Igoris dokumentiniame filme „Putino šaltasis karas“, kuris buvo parodytas per Vokietijos ZDF televiziją. Perbėgėlis Rusijoje buvo pulkininkas ir ėjo FSB Kovos su terorizmu ir pasipriešinimo politiniam ekstremizmui skyriaus vadovo pareigas, – tai patvirtina grupinė fotografija, užfiksavusi specialiosios tarnybos viršūnėlę.

Pasak jo, FSB dar 2002 metais „aprūpindavo čečėnus suklastotais dokumentais“, kurie būdavo kaip įrodymas, kad „jie buvo persekiojami savo tėvynėje, ir gaudavo prieglobstį Europoje“.

Pasitelkus tuos „politiškai persekiojamus“ čečėnus, „Rusijos specialiosioms tarnyboms pavyko sukurti Europoje patį tikriausią agentų tinklą“. Jie „integravosi į musulmonų diasporas Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje, ir kai jų prireiks politinei situacijai paveikti Kremliaus naudai, tie agentai pradės savo darbą“. „Aš tuo įsitikinęs“, – pareiškė dabar Europoje besislapstantis Igoris.

Kad tai ne gandai, patvirtina čečėnų kultūros draugijos Kilio mieste, Vokietijoje, pirmininko Timūro Dugazajevo pavyzdys. Dugazajevas, kuris irgi davė interviu ZDF, paneigė, kad dirba su specialiosiomis tarnybomis, bet pripažino, kad sekė savo tėvynainius ir informaciją apie juos perduodavo Čečėnijos vadovybei.

Igorio duomenimis, visi tie agentai „seka režimo kritikus ir potencialius islamistus“.

Tuo tarpu Vokietijos kontržvalgybos vadovas Hansas Georgas Masenas gilinasi toliau, tvirtindamas, kad „FSB tikslingai padeda radikaliesiems islamistams patekti į Vokietiją, kad jie destabilizuotų situaciją šalyje“.

Vokietijos specialiosios tarnybos, kaip rašo Die Welt, jau „seniai įtaria, kad čečėnų pabėgėlių galėjo padaugėti dėl vykdomos tikslinės operacijos“.

Informacijos šaltinis: Die Welt.

2017.02.15; 06:02

Kodėl karo lakūnai ir policininkai nepaduoda į teismą istorijos klastotojų?

Lietuviška „holokausto industrijos“ biblioteka papildyta dar vienu kūriniu – pantomimos aktorius Arkadijus Vinokuras Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis išleido knygą „Mes nežudėme“.

Knygos „Mes nežudėme“ pristatymas Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Iš kairės į dešinę: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė, knygos „Mes nežudėme“ autorius Arkadijus Vinokuras, Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vadovas Žilvinas Beliauskas. Slaptai.lt nuotr.

Nuo kitų šio žanro veikalų pastarasis skiriasi tuo, kad autorius kalbino 35-is „žydų žudikų ar kitaip žydus persekiojusių lietuvių nusikaltėlių vaikus, vaikaičius, gimines“, duomenis apie juos surinkęs iš suklastotų sovietinių baudžiamųjų bylų. Knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, kurio pareiga – atkurti tiesą apie Lietuvos okupacijas 1939–1990 metais.

„Ūkininko patarėjo“ kalbinti visuomeninių organizacijų nariai ir nepriklausomi holokausto tyrėjai tvirtino, kad tokio pobūdžio leidinys yra neteisėtas, nes Lietuvoje draudžiama viešai skleisti asmens duomenis, o Konstitucijos 22 straipsnis neleidžia savavališkai, neteisėtai kištis į  privatų ir šeimyninį žmogaus gyvenimą, kėsintis į jo garbę ir orumą.

Naujos knygos nepirks

Vokiečių kalbos specialistė, gidė, publicistė Irena Tumavičiūtė „Ūkininko patarėjui“ tvirtino neketinanti išmesti vėjais 15 Eur ir pirkti anksčiau vaikiškus komiksus arba sekso vadovėlius leidusio A. Vinokuro „istorinės – dokumentinės“ knygos. „Užtenka man jau ir Rūtos Vanagaitės opuso „Mūsiškiai“. Nieko naujo nesužinosiu. Tai vienpusis, atrankinis, šališkas požiūris į Lietuvos istoriją“, – tvirtino I. Tumavičiūtė.

Ji pirmoji dar 2006 m. demaskavo Rusijos specialiųjų tarnybų ir Izraelio Simono Wiesenthalio centro klastotę, kad 1941 m. birželį Kauno „Lietūkio“ bendrovės garaže demonstratyviai priešais vokiečių karo fotografą suimtus žydus laužtuvu daužęs, virve susijuosęs, nuklypusiais batais apsiavęs vyras keistai priglostytais prie viršugalvio, į peruką panašiais plaukais – neva legendinis lietuvių pokario partizanų vadas Juozas Lukša–Daumantas. I. Tumavičiūtė įrodė, kad tai buvo vokiečių „mirties eskadrono“ (Einsatzkommando) vadas, SS ober­šturmfiureris (vyresnysis leitenantas) Joachimas Hamannas.

Sovietinio stiliaus plagiatoriai

Vos pasirodžius R. Vanagaitės knygai „Mūsiškiai“, germanistė I. Tumavičiūtė, perskaičiusi daugybę vokiečių autorių straipsnių ir knygų holokausto tema, iškart atpažino, kad pagrindinė „Mūsiškių“ nugarėlės nuotrauka, vaizduojanti esą lietuvių šaudomus žydus, iš tiesų fotografuota buvusioje Jugoslavijoje ir įamžinusi, kaip vienas vokiečių kareivis, atsisakęs šaudyti serbų partizanus, sumokėjo už nepaklusnumą gyvybe.  

Dabartiniai holokausto žanrą pamėgę autoriai nekeisdami stiliaus ištisas pastraipas nusirašo iš sovietinių „faktų rinkinių“ „Masinės žudynės  Lietuvoje“, „Hitlerininkų penktoji kolona Lietuvoje “, „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“.

Publicistė I. Tumavičiūtė laukė, kad šiemet sausio 29-ąją Lietuvos valdžia paminės 73-iąsias Kaniūkų žudynių metines (Rytų Lietuvos kaimą sudegino žydų ir rusų raudonieji diversantai). Tačiau Užsienio reikalų ministerija su savo vadovu Linu Linkevičiumi priešakyje lenteles „We remember – Mes prisimename“ ant krūtinių pasikabino sausio 27-ąją, tarptautinę holokausto atminimo dieną, nors Aušvico mirties stovykla, į kurią 1945 metų sausio pabaigoje pagaliau įžygiavo Raudonoji armija, yra Lenkijoje, o žydus ten žudė vokiečiai, ne lietuviai.

Ką sapnuoja Justo Paleckio artimieji?

„Kodėl „istorinės tiesos ieškotojai“ kalbina tik „lietuvių buržuazinių nacionalistų“ , o ne sovietinių stribų palikuonis? Galėtų pašnekinti sovietų NKVD atsakingų veikėjų Danieliaus Todeso, Juditos Komodaitės gimines, ar tie gėdijasi, kad 1940 m. jų dėdės ir tetos sudarė lietuviškų partijų, politinių veikėjų fizinio sunaikinimo planus?

Kodėl R. Vanagaitė ir kompanija nenori parašyti knygos, ką naktimis sapnuoja buvusio LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko Justo Paleckio vaikaičiai? Juk jų senelis kartu su LSSR AT prezidiumo sekretoriumi Stasiu Naujaliu 1957 m. sausio 21 dieną pasirašė įsaką, draudžiantį buvusiems Lietuvos Vyriausybės nariams, politinių partijų vadovams, partizanams, visiems, nukentėjusiems už pasipriešinimą sovietų valdžiai, grįžti į Lietuvą, apsigyventi gimtuosiuose namuose. Už nepaklusnumą grėsė vėl 5 metai prie Laptevų jūros. Aš taip pat  esu 1947 metų sovietinių tremties ešelonų vaikas. Irgi buvau priskirta „nuteistiesiems už banditizmą ir atlikusiems bausmę“. Tik prasidėjus Atgimimo sąjūdžiui, 1988 m. spalį, tas mūsų likimą sulaužęs įsakas buvo atšauktas“, – jaudindamasi pasakojo publicistė I. Tumavičiūtė. 

Subankrutavusi politika

Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) valdybos garbės pirmininko Jono Buroko nuomone, augant „lietuvių žydšaudžių“ siaubo literatūros kalnams, Lietuvoje daugėja rusų ir žydų, visiškai nieko negirdėjusių ir nenutuokiančių apie sovietinį lietuvių genocidą.

„Kiekvienas ukmergiškis jums pasakys, kad miesto pakraštyje, Pašilėje, hitlerininkai žudė žydus. Važiuodamas pro ten, visada nulenkiu galvą. Pernai lapkričio 29 d. Vilniaus Rotušėje buvo surengta diskusija, ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos (labiau panašios į skersgatvį) pavadinimą. Tarp diskusijos klausytojų buvo ir jaunas žydas operos solistas Rafailas Karpis. Kadangi renginys vyko kaip tik tą dieną, kai prieš 59 metus sovietai Vilniuje nužudė Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską–Vanagą, paklausiau solisto, ar jis žino, kad rusų kagėbistai, kuriems vadovavo žydas Nachmanas Dušanskis, tardomam Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadui tiesiogine to žodžio prasme gyvam nulupo odą? Dainininkas išplėtė akis: „Ar tai tiesa? Negali būti!“ Štai kur nuvedė dabartinė valdiška iškraipyta istorinės atminties politika…“ – apmaudžiai kalbėjo LLKS vadovybės narys, veterinarijos gydytojas, aktyvus visuomenininkas J. Burokas.  

„Žydšaudžių“ sąvokos autoriai

LLKS garbės pirmininkui pikta, kad tolerancijos organizacijos ir žydų bendruomenė holokausto aukų monumentus nori statyti ant Lietuvos partizanų paminklų griuvėsių. „Nuverskite kolaboranto Petro Cvirkos statulą Vilniuje. Tikrai pritartume, kad toje vietoje būtų pastatyta skulptūrinė kompozicija per Antrąjį pasaulinį karą nužudytiems žydams atminti“, – siūlė J. Burokas.

Ilgametis Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos vadovas J. Burokas tvirtina, kad pirmasis terminą „lietuviai žydšaudžiai“ pavartojo sovietų šnipas žydas Aleksandras Slavinas, po karo Vokietijos britų ir amerikiečių okupacinėse zonose su bendrais pagrobęs generolą leitenantą Petrą Kubiliūną bei žurnalistą Antaną Valiukėną (abu netrukus buvo nužudyti Rusijoje). Vėliau ta sąvoka ėmė švaistytis „disidentas“ Tomas Venclova, LSSR veikėjo ir nomenklatūrinio poeto Antano Venclovos sūnus. 

Kreivų veidrodžių karalystė

„Ūkininko patarėjo“ pašnekovai stebisi, kodėl karinės oro pajėgos nepaduoda į teismą R. Vanagaitės, kuri apkaltino Pirmosios Lietuvos Respublikos kariuomenės elitą – Atlanto nugalėtojo Stepono Dariaus, legendinio lėktuvų konstruktoriaus Antano Gustaičio bendražygius karo lakūnus – per karą naikinus žydus, o šiandieniai Lietuvos policininkai nuo A. Vinokuro patyčių (esą sovietai per mažai kankino buvusius lietuvių pagalbinės policijos narius) neužstoja savo kolegų, kurie 1943–1944 metais pasiaukojamai gynė Rytų Lietuvos ūkininkus nuo rusų, lenkų ir žydų diversantų.

Buvusiems politiniams kaliniams ir tremtiniams nesuprantama, kodėl Algirdo Kunčino vadovaujama duomenų apsaugos inspekcija, labai triukšmavusi, kada prekybos tinklai reikalavo iš svaigalų pirkėjų parodyti asmens tapatybės dokumentus, tyli, kai Lietuvos piliečiai verčiami viešai pasmerkti savo tėvus, lietuvių patriotus, kuriems sovietų propaganda prilipdė „žydšaudžių“ etiketes.

Anot Lietuvos holokausto žanro klasikų, visi, Antrojo pasaulinio karo metais vilkėję lietuviškas uniformas, buvo „žydšaudžiai“.

Informacijos šaltinis – „Ūkininko patarėjas“.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS yra „Ūkininko Patarėjo“ korespondentas.

Slaptai.lt nuotr. Knygos „Mes nežudėme“ pristatymas Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Iš kairės į dešinę: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė, knygos „Mes nežudėme“ autorius Arkadijus Vinokuras, Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vadovas Žilvinas Beliauskas. 

2017.02.11; 06:44

Išrinktajam JAV prezidentui respublikonui Donaldui Trumpui pavyko radikalizuoti ir išplėsti antiputinišką bloką JAV valdančiuosiuose sluoksniuose, pareiškė komentaruose leidiniui „Gordon“ rusų politologas ir publicistas Andrejus Piontkovskis. 

Rusijos politikos apžvalgininkas Andrejus Piontkovskis.

Išrinktojo JAV prezidento respublikono Donaldo Trumpo abejonės, ar už kibernetinių atakų prieš demokratų partijos serverius slypi Kremlius, gali iš esmės pabloginti kolegų iš Respublikonų partijos požiūrį į jį.

Tokią kategorišką nuomonę komentaruose leidiniui „Gordon“ išsakė rusų politologas ir publicistas Andrejus Piontkovskis. 

„Trumpui pavyko tai, ko mes su jumis net nesitikėjome, – radikalizuoti ir išplėsti antiputinišką bloką JAV valdančiuosiuose sluoksniuose. Jeigu Trumpas tęs savo kvailystes, tos nuotaikos tik stiprės. Trumpas paprasčiausias subingalvis, jeigu mano, kad už kibernetinių atakų prieš JAV slypi ne Kremlius! Jau atleiskite už tokią leksiką. Po to kiekvienam respublikonui kils mintis: būtų žymiai geriau, jei JAV prezidento kėdėje atsidurtų ne Trumpas, o jo viceprezidentas Maiklas Pensas“, – pažymi Piontkovskis.

Jo nuomone, naftos kompanijos ExxonMobil vadovo Rekso Tilersono kandidatūrai į JAV valstybės sekretoriaus postą Amerikos senatas nepritars.

„Galiu garantuoti: ponas Tilersonas, RF prezidento Vladimiro Putino apdovanotas Draugystės ordinu ir pretenduojantis į JAV valstybės sekretoriaus postą, nebus patvirtintas Senate. Ir jei apie Trumpo apkaltą kol kas galima kalbėti būsimuoju laiku, tai jau dabar galima tvirtinti: savo nuolatiniais proputiniškais pasisakymais Trumpas neįtikėtinai sutelkė Amerikos valdančiuosius sluoksnius kaip tik prieš Putiną“, – pabrėžė politologas. 

Jis mano, kad į kovą prieš Trumpą stojo net tie senatoriai, kurie buvo abejingi situacijai Ukrainoje ir Putinui.

„Tradiciškai rėmė Ukrainą ir pasisakydavo prieš Kremlių būtent respublikonai. Bet dabar net demokratai Senate, kuriems buvo nusispjauti ir ant Ukrainos, ir ant Putino, griežtai užsipuolė Trumpą ir užėmė griežtą antiputinišką poziciją. Ir tai todėl, kad mato: putinofilija – pažeidžiamiausia Trumpo vieta, vadinasi, jį reikia atakuoti ta linkme“, – pareiškė Piontkovskis.

Piontkovskis akcentavo dėmesį į tai, kad apie Trumpo „nacionalinę išdavystę“ rašo ir Amerikos spauda.

„Netikite manim – paskaitykite paskutinius The Washington Post straipsnius. Ten tiesiog kalbama ir apie Trumpo nacionalinę išdavystę, ir apie tai, kad būtina skubiai patikrinti jo finansinę veiklą, kurios ataskaitą jis atsisako pateikti. Patikrinti, kad išsiaiškintume: kiek Trumpo kompanijose investicijų ir finansinių srautų iš Rusijos“, – pažymėjo politologas.

Pasak jo, įtakingi respublikonai sveikino naujas JAV sankcijas Rusijai. 

Plakatas, kuriame vaizduojamas Donaldas Trampas.

„Aš net negarsinsiu tokių įtakingų respublikonų senatorių kaip Džonas Makeinas ir Lindsis Gremas, kurie Naujųjų Metų naktį lankėsi Ukrainoje tiesiog fronto linijoje. Beje, JAV Atstovų rūmų pirmininkas Polas Rajanas, šiek tiek korektiškiau žiūrintis į Trumpą, kaip tik sankcijų Rusijai klausimu griežtai skyrėsi nuo Trumpo. Respublikonas Rajanas ne šiaip pasveikino naujas dabartinio JAV prezidento Barako Obamos sankcijas, bet ir pareiškė: „Per mažai ir per vėlai“, – apibendrino Piontkovskis.

Hakeriai, veikiantys iš RF arba tos šalies palaikomi, įtariami dėl serijos atakų prieš užsienio struktūras. Antai, 2016-ųjų liepos 31 dieną demokratų partijos kandidatė į JAV prezidentus Hilari Klinton pareiškė, kad partijos komiteto kompiuterius sulaužė Rusijos specialiosios tarnybos.

Gruodžio 29-ąją JAV prezidentas Barakas Obama pasirašė įsaką įvesti sankcijas FSB ir GRU, trims Rusijos kompanijoms, užsiimančioms internetinėmis technologijomis, o taip pat šešiems RF piliečiams dėl jų tikėtinų sąsajų su kibernetinėmis atakomis prieš JAV valstybines ir politines institucijas.

Be to, JAV Valstybės departamentas paskelbė persona non grata 35 Rusijos diplomatus. Valstybės departamento spikerio Marko Tonerio pareiškime sakoma, kad jų veiksmai „neatitinka diplomatinio arba konsulinio statuso“.

Komentuodamas naujas sankcijas Rusijai ponas Trumpas pažymėjo, kad JAV „metas judėti toliau“. Jis išsakė prielaidą, kad už kibernetinių atakų prieš JAV gali slypėti ne RF, o „kas nors kitas“.

Informacijos šaltinis – ukrainietiškas www.gordonua.com portalas.

2017.01.05; 08:36

Arkadijus Ostrovskij / The New York Times

Vladimiras Putinas „daug pasiekė, naudodamas žiniasklaidą valdžiai Rusijoje konsoliduoti, o taip pat – dar daugiau – informaciniame kare prieš Vakarus“, – tvirtina savo straipsnyje laikraštyje The New York Times žurnalo The Economist  Rusijos ir Rytų Europos skyriaus redaktorius Arkadijus Ostrovskis. Rizika

Spėjamas Rusijos specialiųjų tarnybų įsilaužimas į Demokratų partijos Nacionalinio komiteto elektroninį paštą – tai „tik šviežiausias pavyzdys to, kaip Putinas naudoja informaciją kaip ginklą. O ryšius su WikiLeaks Kremlius plėtoja daugelį metų“, sakoma straipsnyje.

„Per šaltąjį karą Kremlius ištisus dešimtmečius kišosi į Amerikos politinį gyvenimą“, – priduria autorius.

Amerikiečiai klausia: „Kodėl Rusija, kuri atmetė komunistinį mokymą, šiandien stengiasi susilpninti Vakarus?“

Autorius aiškina: jeigu dauguma amerikiečių įvertino šaltojo karo pabaigą kaip pergalę prieš SSSR, tai, daugumos Rusijos piliečių nuomone, buvo jų sveiko proto pergalė prieš išprotėjusį ir nekompetentingą režimą.

Paskui Amerika padarė klaidą: pradėjo triumfuoti, užuot sveikinusi rusų tautą su pergale ir suteikusi finansinę pagalbą, kurios pakaktų ekonominio kolapso pasekmėms sušvelninti. Tokia JAV pozicija vėliau Putinui padėjo SSSR suirimą vaizduoti kaip Amerikos intrigų rezultatą.

Logika tokia: jeigu Amerika laimėjo šaltąjį karą, tai SSSR subyrėjimas ir rusų nuskurdimas – Vašingtono kaltė. O jeigu Rusija pralaimėjo, tai vieną kartą ji pabandys atkeršyti.

„Antiamerikanizmas rusams – įprastas būdas išlieti nusivylimą ir bejėgiškumo jausmą žvelgiant į savo korumpuotą ir slegiantį režimą“, – sakoma straipsnyje. Valstybinė žiniasklaida atkūrė Rusijos kaip apgultos tvirtovės vaizdą.

„Šiandien Putinas vaizduoja Rusijos veiksmus kaip atsakingą, o ne kaip agresyvų elgesį. Kaskart, kai Rusija atakuoja vieną iš buvusių sovietinių respublikų, konfrontacija vaizduojama kaip „karas svetimomis rankomis“, Amerikos pradėtas prieš Rusiją“, – rašo autorius.

Ostrovskio nuomone, „perkrovimas“ irgi buvo klaida. Vašingtonas ir Berlynas „nusprendė sustiprinti Dmitrijų Medvedevą, tikėdamiesi suskaldyti Rusijos elitą“. Bet nepasisekė. Užtat Rusija nepatyrė neigiamų padarinių dėl karo Gruzijoje ir vėliau nusprendė, kad jos išpuolis į Ukrainą baigsis sėkmingai, mano autorius.

Kai dešimtys tūkstančių Rusijos piliečių protestavo prieš Putino grįžimą į prezidento postą, šis apkaltino Hilari Klinton imantis „aktyvių priemonių“ demonstrantams pakurstyti.

„Dabar Putinas, garsėjantis įpročiu pykti, atrodo, „aktyviomis priemonėmis“ žlugdo pačios Klinton prezidentinę kampaniją. Tai, kad demokratų Nacionalinio komiteto elektroninių laiškų paviešinimas gali pasitarnauti tik Donaldui Trampui, – tikriausiai, tik papildoma premija“, – rašo autorius. Jo nuomone, Trampas mielas Kremliui tuo, kad nelabai domisi Rusijos įtakos sferomis.

Autoriaus nuomone, Rusijos galimybės paveikti Amerikos žiniasklaidą ribotos. Ir vis dėlto „įpykusi ir silpstanti Rusija žymiai pavojingesnė, negu stiprėjanti ekonominė valstybė, tokia kaip Kinija“, perspėja jis.

Ostrovskio nuomone, Putino baimės turi šiokio tokio pagrindo: „Putino autoritarizmas negali rungtyniauti su atvirumu, konkurencija ir įstatymų viršenybe pagrįstos sistemos patrauklumu. Ir tada, ir dabar geriausias būdas, kuriuo Vakarai gali priešintis Rusijai, – tai ginti Vakarų vertybes“.

Šaltinis: The New York Times

2016.08.18; 05:57