Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis trečiadienį sakė, kad telefonu kalbėjosi su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu apie separatistinį konfliktą Ukrainos rytuose po to, kai per ataką panaudojant granatą žuvo keturi ukrainiečių kariai.
 
Antradienį karo draskomoje Rytų Ukrainoje per ataką panaudojant granatą žuvo keturi ukrainiečių kariai, ir tai didžiausias vienos dienos aukų skaičius nuo liepos 21 dienos, kai įsigaliojo paliaubos.
 
„Paskambinau jam skubiai ir pasakiau, kad tai nepriartina mūsų prie taikos“, – per trumpą spaudos konferenciją po skubaus susitikimo su saugumo pajėgomis sakė V. Zelenskis ir pridūrė, kad paragino V. Putiną paprašyti Maskvos remiamų separatistų „liautis žudyti mūsų žmones“.
 
Ukrainos vadovas sakė, kad paprašė Rusijos prezidento daryti spaudimą separatistams Ukrainos rytuose, bei pridūrė, kad pokalbis su V. Putinu buvo ilgas.
 
Šis abiejų šalių prezidentų pokalbis telefonu yra tik antrasis V. Zelenskiui einant Ukrainos prezidento pareigas.
 
Ukrainos ir Rusijos prezidentų pokalbis telefonu vyko trečiadienį ryte. Kaip pranešama, antradienį V. Zelenskis taip pat paragino Normandijos ketverto šalių lyderius – Rusijos prezidentą V. Putiną, Vokietijos kanclerę Angelą Merkel ir Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną – kaip galima greičiau surengti susitikimą aptarti keturių ukrainiečių karių žūtį.
 
Ukrainos pajėgos ir prorusiški separatistai, kurie įkūrė dvi „liaudies respublikas“ rytiniuose Donecko ir Luhansko regionuose, kovoja nuo 2014 metų balandžio. Kovos prasidėjo po Rusijos įvykdytos Ukrainos Krymo pusiasalio aneksijos.
 
Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, per kovas žuvo apie 13 000 žmonių.
Vis dėlto Rusija neigia remianti separatistus Rytų Ukrainoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.07; 03:00

Karo draskomoje Rytų Ukrainoje per ataką panaudojant granatą žuvo keturi ukrainiečių kariai. Tai didžiausias vienos dienos aukų skaičius per pastarąsias dvi savaites – nuo liepos 21 d., kai įsigaliojo paliaubos.
 
Pasak Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretoriaus Aleksandro Daniliuko, kariai mirė per ataką prie Pavlopolio kaimo, esančio netoli Kijevo kontroliuojamo Mariupolio uostamiesčio.
 
Kitos atakos metu, surengtos po vidurnakčio, Maskvos remiami separatistai apšaudė Ukrainos kariuomenės pozicijas netoli Bohdanivkos kaimo.
 
Ukrainos pajėgos ir prorusiški separatistai, kurie įkūrė dvi „liaudies respublikas“ rytiniuose Donecko ir Luhansko regionuose, kovoja nuo 2014 metų balandžio. Kovos prasidėjo po Rusijos įvykdytos Ukrainos Krymo pusiasalio aneksijos.
 
Per kovas žuvo apie 13 000 žmonių.
 
Rusija neigia remianti separatistus Rytų Ukrainoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.07; 06:50

Rytų Ukrainos separatistai paleido keturis nelaisvėje laikytus Ukrainos piliečius ir apibūdino tai „geros valios gestu“.
 
Vietos žiniasklaida skelbė, kad vyrai, kurių amžius svyruoja nuo 30 iki 54 metų, penktadienio popietę atvyko į Ukrainos sostinę Kijevą.
 
Kaip pranešama, kalinių perdavimą suorganizavo Rusijai palankus Ukrainos politikas Viktoras Medvedčiukas. Jis ir jo partija „Opozicijos platforma“ yra viešai remiami Kremliaus.
 
Ukrainos gyventojai po mažiau nei trijų savaičių balsuos išankstiniuose parlamento rinkimuose. Apklausose V. Medvedčiuko partijai prognozuojama antra vieta.
 
Tam tikras Donecko ir Luhansko sričių (Rytų Ukraina) dalis nuo 2014 metų kontroliuoja Maskvos remiami separatistai. Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, per kovas tarp separatistų ir Ukrainos saugumo pajėgų žuvo 13 000 žmonių.
 
Rusijoje, okupuotame Kryme ir vyriausybės nekontroliuojamose srityse Donbase nelaisvėje laikoma šimtai ukrainiečių politinių ir karo kalinių. Ukrainos kalėjimuose taip pat laikoma keli šimtai separatistų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.29; 03:00

Ukraina švenčia Nepriklausomybės dieną. EPA – ELTA nuotr.

Ukrainos kariuomenės vertinimu, Rusijos keliama grėsmė šiuo metu yra tokia didelė, kokios nebuvo nuo 2014 metų, praneša agentūra „Reuters“.

Rusijos vyriausybė nuo rugpjūčio pasienyje telkė savo pajėgas, antradienį interviu „Reuters“ sakė Ukrainos generalinio štabo vadas Viktoras Muženka. „Mes susiduriame su agresoriumi, nepripažįstančiu jokių teisinių, moralinių ar kitų ribų“, – pabrėžė jis. Kerčės sąsiaurio blokadą aukštas kariškis pavadino „agresijos aktu“.

Santykiai tarp Ukrainos ir Rusijos smarkiai pablogėjo po 2014 metais Maskvos įvykdytos Krymo pusiasalio aneksijos ir dėl paramos separatistams Rytų Ukrainoje.

Konfliktas Donbase pareikalavo daugiau kaip 10 000 žmonių gyvybių. Vyriausybė Maskvoje neigia siunčianti į regioną ginkluotę ir karius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.06; 07:21

Rytų Ukrainos „respublikos“ išsirinko separatistų lyderius. EPA-ELTA nuotr.

Prorusiškų separatistų kontroliuojamose Rytų Ukrainos teritorijose sekmadienį vykusius rinkimus laimėjo pastaruoju metu joms vadovavę separatistų lyderiai, rodo pirmadienį paskelbti balsavimo rezultatai. Rinkimus ir jų rezultatus neteisėtais laiko tiek Kijevas, tiek Vakarų šalys.

Rinkimai Donecko ir Luhansko „liaudies respublikose“, kurias nuo 2014-ųjų kontroliuoja separatistai, surengti po to, kai rugpjūtį per sprogimą žuvo Donecko separatistų vadas Aleksandras Zacharčenka.

Po A. Zacharčenkos žūties laikinai Doneckui vadovavęs 37-erių Denisas Pušilinas išrinktas nuolatiniu regiono vadovu. Suskaičiavus beveik visus rinkėjų balsus, jis buvo surinkęs 61 proc. balsų, pranešė vietos rinkimų komisija.

Luhansko separatistų lyderio pareigas ėjęs Leonidas Pasečnikas taip pat perrinktas regiono vadovu. Skelbiama, kad jis surinko 68 proc. balsų.

Donecke žuvęs Aleksandras Zacharčenka. EPA-ELTA nuotr.

Prie balsavimą pasmerkusių užsienio šalių lyderių ir įvairių organizacijų pareigūnų prisidėjo ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas bei Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Sekmadienį Paryžiuje vykusio Pirmojo pasaulinio karo pabaigos šimtmečio minėjimo kuluaruose susitikę su Ukrainos prezidentu Petro Porošenka, jie rinkimus pavadino „nelegaliais ir neteisėtais“.

„Šitie vadinamieji rinkimai pakerta Ukrainos teritorinį vientisumą ir suverenumą“, – bendrame pareiškime teigė Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.13; 06:21

Donecke žuvo Aleksandras Zacharčenka. EPA-ELTA nuotr.
Penktadienį per bombos sprogimą kavinėje separatistų kontroliuojamame Rytų Ukrainos Donecko mieste žuvo prorusiškų separatistų Donecke lyderis A. Zacharčenka. EPA – ELTA nuotr.

Rusijos prezidento atstovas Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad pasikėsinimas į pasiskelbusios Donecko liaudies respublikos lyderį Aleksandrą Zacharčenką yra „provokacija“, kuri pakenks pasiektiems Minsko (taikos) susitarimams.

„Tai, be jokios abejonės, provokacija“, – Rusijos žiniasklaida cituoja Kremliaus atstovo D. Peskovo žodžius, skirtus žurnalistams. „A. Zacharčenkos žūtis neabejotinai padidins įtampą regione“ ir pakenks vadinamiesiems Minsko susitarimams, sakė jis.

„Dar reikia galutinai išsiaiškinti, kas yra šios provokacijos iniciatorius“, – pareiškė D. Peskovas žurnalistams.

Kaip jau skelbta, penktadienį per bombos sprogimą kavinėje separatistų kontroliuojamame Rytų Ukrainos Donecko mieste žuvo prorusiškų separatistų Donecke lyderis A. Zacharčenka. Pasak separatistų, tai buvo „teroristinis išpuolis“.

Prorusiški separatistai nuo 2014 metų kontroliuoja Rytų Ukrainą, čia jie paskelbė „Donecko liaudies respubliką“, tačiau jos užsienis nepripažįsta. Regione buvo sutarta dėl paliaubų tarp Ukrainos vyriausybinių pajėgų karių ir separatistų, tačiau jų nesilaikoma.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.02; 08:00

Donecke žuvo Aleksandras Zacharčenka. EPA-ELTA nuotr.

Per bombos sprogimą žuvo prorusiškų separatistų Donecke lyderis Aleksandras Zacharčenka. Apie tai penktadienį skelbia rusų žiniasklaida.

Sprogimas driokstelėjo penktadienį kavinėje separatistų kontroliuojamame Rytų Ukrainos Donecko mieste, skelbia agentūra „Interfax“, remdamasi informatoriumi to paties pavadinimo separatistinio regiono administracijoje. Pasak separatistų, tai buvo „teroristinis išpuolis“.

Prorusiški separatistai nuo 2014 metų kontroliuoja Rytų Ukrainą, čia jie paskelbė „Donecko liaudies respubliką“, tačiau jos užsienis nepripažįsta. Regione buvo sutarta dėl paliaubų tarp Ukrainos vyriausybinių pajėgų karių ir separatistų, tačiau jų nesilaikoma.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.01; 05:45

JAV prezidentas Donaldas Trumpas nesvarsto apie referendumo galimybę Rytų Ukrainoje – apie tai Baltieji rūmai paskelbė paplitus spėlionėms, kad Rusija sieks surengti balsavimą separatistų rankose esančioje teritorijoje, kurio rezultatai būtų pripažinti tarptautiniu mastu, praneša naujienų agentūra dpa.

Rusijos užsienio reikalų ministerija nepaneigė, kad tokio referendumo galimybė buvo aptarta per Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir JAV prezidento susitikimą Suomijoje praėjusią savaitę.

V. Putinas ir D. Trumpas susitiko akis į akį, dalyvaujant tik vertėjams. JAV valdžios atstovai teigia nežinantys, kas tiksliai buvo aptarta.

JAV nacionalinės saugumo tarybos atstovas spaudai Garrettas Marquisas sakė, kad „vadinamojo referendumo organizavimas Ukrainos dalyje, kurios nekontroliuoja vyriausybė, būtų neteisėtas“.

Be to, JAV gynybos departamentas paskelbė, kad Ukrainai bus skirta dar 200 mln. JAV dolerių paramos įvairioms rengimo programoms ir misijų poreikiams.

Taigi bendra nuo 2014 m. skiriamos paramos suma išaugtų iki 1 mlrd. JAV dolerių, be jau neseniai leistų ginklų pardavimų, įskaitant prieštankinius ginklus.

Penktadienį Rusijos ambasadorius JAV Anatolijus Antonovas sakė žurnalistams, kad V. Putinas ir D. Trumpas aptarė „konkrečius pasiūlymus“, kaip išspręsti konfliktą Rytų Ukrainoje. Žurnalistams paklausus, ambasadorius nepaneigė, kad ten galėtų būti surengtas referendumas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.21; 08:38

Po susitikimo su Ukrainos prezidentu Petro Porošenka Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris išreiškė paramą Ukrainos teritoriniam vientisumui.

„Mums svarbus Ukrainos saugumas ir teritorinis vientisumas“, – po susitikimo prezidento rūmuose sakė F. W. Steinmeieris.

Buvo tikimasi, kad prezidentai aptars Ukrainos žingsnius tolesnės integracijos į ES link ir pastangas užbaigti ne vienerius metus trunkantį konfliktą Rytų Ukrainoje. Vokietijos prezidentas taip pat turėjo kalbėtis su Ukrainos ministru pirmininku Vladimiru Groismanu bei susitikti su vokiečių kalbos mokytojais ir studentais Kijeve ir Lvovo mieste.

Dviejų dienų trukmės vizitą pradėdamas F. W. Steinmeieris padėjo vainiką ant nežinomojo kario kapo.

Pastaraisiais metais Vokietija buvo viena iš didžiausių sankcijų, skirtų daryti Rusijai spaudimą grąžinti Ukrainai Krymą ir užbaigti konfliktą Rytų Ukrainoje, šalininkių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.30; 06:15

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.

Prieš pat Kalėdas viešojoje erdvėje šmėkštelėjo žinutė, kad Nyderlandai patenkino buvusio Gruzijos prezidento ir Ukrainos „Naujųjų jėgų judėjimo“ („Ruchnovychsil“) lyderio Mikheilo Saakashvillio prašymą išduoti jam vizą, pastarasis prašymą motyvavo siekiu išlaikyti ryšį su šeima – jo žmona Sandra Roelofs yra Nyderlandų pilietė.

Maištingasis gruzinas pastarosiomis savaitėmis ir šiaip įtampų nestokojančiai Ukrainos vidaus politikai nuolat žeria papildomų „siužetų“, tarp kurių ir trumpa laipiojimo stogais sesija. Irgi politinis „pijaras”, beje, viešojoje erdvėje komentuotas visu rimtumu – Gruzijos televizijai „Rustavi 2“ gruodžio 17-ąją politikas paaiškino, kad gruodžio 5-osios rytą teisėsaugininkai apie 45 minutes laužė duris Kijevo buto, kuriame jis buvo, o visi mobiliojo ryšio signalai tuo metu buvo dirbtinai užslopinti. Todėl jis užsikraustęs ant daugiabučio stogo prisiskambinti bendraminčiams negalėjo ir taip išološęs maždaug porą valandų, per kurias, pasak M.Saakashvillio, žmonės buvo informuoti, ir kieme susirinko būrys jo šalininkų bei didžiausių Ukrainos televizijos kompanijų reporteriai.

Publikai susirinkus, politikas ant to paties stogo leido uždėti jam antrankius, bet su pareigūnais nusileidęs atgal į butą pareikalavo dušo, kuriame užtruko, paskui po susistumdymo jam vėl uždėti antrankiai. Į belangę politikas gabentas ne be „įtampų“, daboklėje spėjo paskelbti neterminuotą bado streiką, tačiau greitai iš jos buvo išlaisvintas, kai Kijevo Pečersko teismas atsisakė tenkinti prokuratūros prašymą skirti politikui namų areštą dėl kaltinimo pagal Ukrainos baudžiamojo kodekso 256 straipsnio 2-ą dalį (bendrininkavimas nusikalstamos grupuotės nariams bei jų nusikalstamos veiklos slėpimas).

Prieš šiuos „trilerius“, gruodžio 5-ąją, Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenka spaudos konferencijoje nurodė, kad buvusio Gruzijos prezidento veiklą finansuoja į Rusiją pasitraukęs irgi į Rusiją pabėgusio buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus bendražygis verslo oligarchas Sergejus Kurčenko. 

Kijeve kilo susirėmimai tarp Michailo Saakašvilio šalininkų ir Ukrainos specialiųų tarnybų. EPA – ELTA nuotr.

Štai tokie visais atžvilgiais nenuobodūs „politikavimai“, dėl kurių (ir netik jų), panašu, laukia ilgi teisminiai procesai. Ukrainos generalinė prokuratūra jau nežinia kiek kartų kvietė maištingą politiką atvykti į apklausą. Kai kuriais atvejais jis nuėjo – tarkime, gruodžio 18-ąją, bet parodymus duoti atsisakė pareiškęs, kad jo baudžiamoji byla turi būti perduota Ukrainos saugumo tarnybai. Paskutinis kvietimas atvykti buvo gruodžio 26 dieną, ir politiko advokatas Pavelas Bogomazovas iš pradžių suteikė vilties, kad M.Saakashvillis planuoja vykti. Dabar jau žinoma, kad ir ši apklausa neįvyko, mat, pasak kito advokato Ruslano Černoluckio, jo ginamasis gavo šaukimą ir apklausai, ir mėginių išgavimui ekspertizei, o dviejų šių veiksmų atlikimas vienu metu yra neteisėtas.

Oficialusis Kijevas skaudžiai moka už netoliaregišką sprendimą liepą panaikinti tuo metu į užsienį išvykusiam buvusiam Gruzijos prezidentui bei Ukrainos Odesos srities gubernatoriui pilietybę. Po to, kai rugsėjo viduryje savo rėmėjų jis buvo tiesiog įneštas „atgal“ į Ukrainos teritoriją, istorijoms „aplink M.Saakaschvillį“ galo nematyti. Be čia išvardytų ir ne tik šių „pastiprinimų“ istorija veikiausiai jau būtų išsisėmusi.

Jau po Nyderlandų sprendimo M.Saakashvillis televizijoje „News One“ pareiškė, kad yra gavęs pilietybės pasiūlymų iš kelių Europos valstybių, bent jau jų pagrindinių politikų, turi darbo pasiūlymą JAV, taigi galįs išvykti bet kada ir bet kur, tačiau gins savo teises Ukrainoje. Taip pat skelbia veiksiąs ramiai, be provokacijų, ir tai skamba kiek anekdotiškai. Pasak politiko, oficialusis Kijevas nori uždaryti jį į namų areštą, kad parengtų pagrindus jo ekstradicijai į Gruziją. Rugsėjo pradžioje Ukraina ne pirmą kartą gavo Tbilisio užklausimą dėl M.Saakashvillio paieškos, suėmimo bei ekstradicijos, generalinei prokuratūrai pavesta atlikti ekstradicijos prašymo analizę.

Buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis jėga bando sugrįžti į Ukrainą. EPA – ELTA nuotr.

2014 ir 2015 metais Kijevas prašymus dėl buvusio Gruzijos prezidento ekstradicijos atmetė. Gruodžio 21 dienos ieškiniu Kijevo apygardos teismui (atsakovė – Ukrainos teisingumo ministerija) M.Saakasvillis reikalauja pripažinti ekstradicijos prašymo patikrą neteisėta.

Po pasilaipiojimo stogais politikas parašė privatų laišką Ukrainos prezidentui Petro Porošenkai, kuriame siūlė kartu ieškoti konflikto sprendimo kelių, bet kai Prezidento administracija laišką paskelbė, gruodžio 20-ąją savo „Facebooko“ paskyroje jau viešai ragino Ukrainos prezidentą atsistatydinti kaip nesugebantį keisti situacijos šalyje į gerąją pusę. Politikas taip pat apkaltino Prezidento administraciją provokacija, ant kurios jis „papuolęs“, kai gruodžio 17-ąją surengto mitingo metu su rėmėjais mėgino šturmuoti Oktiabrsko rūmus Kijeve, bet gavo teisėsaugininkų atkirtį. Tada nukentėjo 32 pareigūnai, į medikus kreipėsi ir pora civilių.

M.Saakashvilio demaršus jau komentuoja Kijeve akredituoti Vakarų diplomatai, per metinę spaudos konferenciją dėl „po aikštes bėgiojančio ir sumaištį keliančio gruzinų politiko“ užuojautą ukrainiečių tautai veidmainiškai skelbė Rusijos prezidentas. Taip, politikas jau neabejotina tarptautinė žvaigždė – pavardė Mikheil Saakashvilli „Google” paieškos sistemoje renka 1 470 000 nuorodų. Vis dėlto žurnalo „Korrespondent“ sudarytame 2017-ųjų įtakingiausių ukrainiečių šimtuke maištingojo gruzino nėra.

Galima būtų atsidusti – tas intermedijų serialas kažkada juk baigsis. Bet yra ir neintermedinė pusė. Gruodžio 18-ąją buvęs Gruzijos pasiuntinybės Kijeve spaudos atstovas Bacho Korchilava savo „Facebooko“ puslapyje informavo, kad per Ukrainos rytų separatistų artilerijos ataką prie Svetlogorsko buvo sužeisti ar kontūzyti 8 „Gruzinų legiono“ kovotojai (vėliau patikslinta – nukentėjo 6 gruzinai ir 2 ukrainiečiai). „Legioną“ sudaro nepamainomo vado Mamukos Mamulashvilio vadovaujami 150 karių (anksčiau tarnavusių Gruzijos armijoje ir iš jos pasitraukusių arba atleistų), kurie nuo 2014-ųjų pradžios paraginti M.Saakasvilio nutarė padėti ukrainiečiams kautis su Rusijos samdiniais Ukrainos rytuose. Taip gruzinai atsidėkoja ukrainiečių tautai už solidarumą 2008-aisiais, kai Rusija okupavo dalį Gruzijos teritorijos.

Artilerijos ataka prieš „Gruzinų legiono“ savanorius sutapo su M.Saakshvillio rėmėjų suaktyvėjimu Kijeve ir paskatino visokius spėliojimus tarp politikų ir ekspertų benduomenėje. Sąmokslo teorijas dar pakurstė gruzinų naujienų agentūra „Timer“, kuriai vienas „Gruzinų legiono“ karys anonimiškumo pagrindais išsakė kovotojų įtarimą, jog atakavusieji tiksliai žinojo jų koordinates. „Legiono“ vadas M.Mamulashvilis atsisakė pativirtinti arba paneigti šią informaciją.

Michailas Saakašvilis grįžta į Ukrainą. Bet ar dėl to Ukrainai – geriau? EPA – ELTA nuotr.

2016-ųjų gegužę po atitinkamų sutarčių sudarymo legionas tapo motorizuoto pėstininkų bataliono „Kijevo Rusia“ padaliniu, vis dėlto Gruzijos valdžios požiūris į Ukrainos pusėje kariaujančius tautiečius nevienaprasmis – šios šalies gynybos bei vidaus reikalų ministerijos net yra paskelbusios oficialius perspėjimus dėl Gruzijos piliečių dalyvavimo koviniuose veiksmuose užsienio šalių teritorijose. Tiesa, „legionieriai“ perspėjimo nepažeidžia, nes jis liečia kariaujančius tokių grupuočių kaip „Islamo valstybė“ pusėje, o jie juk kaunasi prieš neteisėtas rusų separatistų karines struktūras. Vis dėlto į „legionierius“ su tam tikru nerimu dairomasi, mat  Tbilisyje daugelis politikų mano, jog jie visiškai pavaldūs M.Saakashvilliui. Buvęs Gruzijos prezidentas asmeniškai gerai pažįsta „legionierių“ vadą bei daugelį kovotojų, daug kartų pas juos lankėsi ir net likdavo nakvoti.

Kai situaciją aplink „Legioną“ komentuoja Gruzijos pasiuntinys Ukrainoje Gela Dumbadzė – tai yra tikras nerimo Tbilisyje ženklas, pasak radijo „Svoboda“ korespondento Georgijaus Kobaladzės (12 20), premjero Giorgiaus Kvirikashvilio vyriausybėje supranta su „Legionu“ susijusias politines rizikas. M.Saakashvillis ir jo vadovaujamas opozicinis „Vieningas nacionalinis judėjimas“ (VNJ) neslepia planų stiprinti spaudimą dabartinei šalies valdžiai, taip pat buvusio Gruzijos prezidento ekstradicijos į tėvynę atveju. Partija gruodžio 9-ąją paskelbė apie parašų rinkimą po reikalavimu Ukrainos bei Gruzijos valdžioms nutraukti M.Saakasvillio politinį persekiojimą, priešingu atveju pagrasino masiniais protestais. Deja, ima veikti „Real politic“ versija, nors vienas VNJ lyderių Nugzaras Ciklauri primena, kad Donbase Ukrainos pusėje kovojantys gruzinai neturi jokių politinių tikslų ir stiprina Ukrainos-Gruzijos sąjungą prieš bendrą priešą.

saakasvislis_veliava
Gruzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Primintina, kad prieš M.Saakashvillį tėvynėje iškeltos 4 baudžiamosios bylos, kita vertus, jis žinomas kaip vienas aršiausių Kremliaus priešininkų ir tuo pat metu vadovauja opozicijai Kiieve. Interviu „Svoboda“ (12 20) gruzinų politologas Tornikė Sharashenidzė sakė laikąs tikėtina versija, kad ataka prieš „Gruzinų legioną“ neatsitiktinai sutapo su M.Saakashvillio vadovaujamomis protesto akcijomis Kijeve – Maskvos netenkina gruzinų politiko įtakos stiprėjimas, o „Legioną“ Kremlius vertina kaip jo „galios instrumentą“. Taigi atakavusi gruzinų savanorius Ukrainoje Maskva parodė savo nepasitenkinimą įvykių raida Kijeve. Kita vertus, aplinkybėms pasisukus taip, kad legionieriai patrauktų į Kijevą, politiškai tai labai susilpnintų M.Saakashvillį – jie vis dėlto Gruzijos, o ne Ukrainos piliečiai.

Žodžiu, iš kurios pusės bežiūrėsi – beveik visur sumaištis. Tai ypač apmaudu, nes M.Saakasvillis, kurį norisi prisiminti kaip talentingą reformatorių, šį savo politinį paveldą barsto pavydėtinai energingai.

2017.12.30; 06:00

Laikraštis „The Wall Street Journal“ redakcinėje skiltyje komentuoja Baltųjų Rūmų sprendimą Kijevui teikti rimtą ginkluotę – amerikietišas prieštankines raketas Javelin.

Prieštankinės raketos Javelin – labai galingos, efektingos. Jos gliaudo tarsi riešutus pačius galingiausius šarvus turinčius modernius tankus. Bet jos, žinoma, neprivers Rusijos pasitraukti iš rytų Ukrainos. Ir vis dėlto raketos Javelin“ gali priversti Vladimirą Putiną sumokėti žymiai didesnę kainą už intervenciją į Ukrainą nei iki šiol, ir, tikėtina, kad kaina, kurią Rusijai nuo šiol teks mokėti už savo imperializmą, bus didesnė už naudą, kurią, V.Putino manymu, jis gauna, terorizuodamas kaimynę.

Kaip teigia minėtas leidinys, V.Putinas tol nežiūrės į Vakarų reikalavimus nutraukti intervenciją rimtai, kol savo kailiu neįsitikins, kad puolimo kaštai žymiai didesni nei nauda demonstruojant savo kietumą Rusijos rinkėjams.

Tad V.Putinas kantriai laukė, ar JAV prezidentas Donaldas Trampas nepadarys Kremliui nuolaidų  Ukrainos klausimu. Dabar įsitikino, kad D.Trampas ne tik nerodo silpnumo, bet dar ir griežtina savo poziciją.

Informacijos šaltinis – „The Wall Street Journal

2017.12.27; 05:28

Lenkijos bendrovėje „TD Anthracite“ susipynė Donecko separatistų ir Italijos verslo interesai. Per trejus metus kompanija padidino savo apyvartą 125 kartus, rašo trečiadienį Lenkijos laikraštis „Gazeta Prawna“.

Pasak leidinio, Lenkija nebuvo vienintelė Europos Sąjungos valstybė, į kurią buvo gabenamos anglys iš Rusijos okupuotų Ukrainos regionų. Jos buvo eksportuojamos į dar mažiausiai penkias kitas ES šalis, tarp jų – į Austriją ir Italiją. Tai svarbu, kadangi teiginys, jog esą prekės iš apsišaukėlių Donbaso respublikų neimportuojamos, buvo Europos Komisijai argumentas neskelbti prekybos su šiais regionais embargo, pažymi „Gazeta Prawna“.

Anot laikraščio, šių metų pradžioje Piliečių platformai atstovaujantis Europos Parlamento narys Jaroslavas Valensa (Jaroslaw Walęsa) aiškinosi šį klausimą su EK. „Per pokalbius su komisare Sesilija Malmstriom (Cecilia Malmstrom), atsakinga už prekybos politiką, supratau, jog jiems svarbu, kad mes dar labiau nedestabilizuotume daug problemų turinčios šalies ir žiūrėtume į ją kaip į vientisą visumą. Kad nemanytume, jog Rytų Ukraina jau nebėra Ukraina“, – sakė žurnalistams J. Valensa. EK nuomone, embargo paskelbimas apsišaukėlėms Donecko ir Luhansko liaudies respublikoms galėjo sukelti abejonių dėl Ukrainos teritorijos vientisumo. Nors, kita vertus, tokie būgštavimai Briuseliui nesutrukdė uždrausti prekybos su Rusijos aneksuotu Krymu, konstatavo EP narys.

Anksčiau žiniasklaidoje jau buvo pasirodę pranešimų, kad Lenkija perka anglių Kijevo nekontroliuojamame Donbase. Spalio 4 d. Ukrainos energetikos ir anglių pramonės ministras Ihoris Nasalikas pareiškė esąs nusivylęs dėl šio fakto.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.09; 00:01

Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas (d) ir ESBO generalinis sekretorius Tomas Gremingeris. EPA – ELTA nuotr.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas penktadienį pranešė, kad jo ministerija iškvietė aukšto rango Austrijos pasiuntinį šalyje. Taip Rusija esą reagavo į Vienos atsisakymą išduoti vizas žurnalistams iš Krymo, norintiems dalyvauti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) renginyje.

„Dėl šios priežasties turiu pareikšti mūsų nusivylimą dėl Austrijos, šiemet pirmininkaujančios ESBO, pozicijos“, – naujienų agentūra TASS citavo S. Lavrovą.

S. Lavrovas šiuos komentarus išsakė po Maskvoje vykusio susitikimo su ESBO generaliniu sekretoriumi Tomu Gremingeriu (Thomas Greminger).

Susitikimo metu daugiausia dėmesio skirta Rytų Ukrainos konfliktui, kuriame Rusijos remiami separatistai kovoja su Ukrainos pajėgomis. ESBO vykdo šio konflikto stebėseną.

Prieš trejus metus Rusija aneksavo Ukrainos Krymo pusiasalį, sukeldama Vakarų šalių pasipiktinimą. Netrukus po to konfliktas įsiplieskė Ukrainos rytuose.

„(Austrija) atsisakė išduoti vizas Krymo žurnalistams: generaliniam Krymo radijo ir televizijos direktoriui, generaliniam naujienų agentūros „Kryminform“ direktoriui ir Sevastopolio žurnalistų sąjungos pirmininkui“, – teigė S. Lavrovas.

Austrijos ambasada Maskvoje šio klausimo kol kas nekomentavo.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.04; 00:01

bomb2
Laikrodinis mechanizmas – bomba

Penktadienio vakare Kijevo centre nugriaudėjo automobilio sprogimas, per kurį žuvo Gruzijos pilietis Timuras Machauris, jo žmona sunkiai sužeista. Automobilyje buvęs jų vaikas nenukentėjo.

Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, žuvęs automobilio vairuotojas T. Machauris turėjęs glaudžių ryšių su čečėnų kriminalinio pasaulio atstovais. Ukrainoje jis buvo teistas dėl neteisėto ginklo panaudojimo.

Turimais ministerijos duomenimis, automobilyje buvo susprogdinti sprogmenys.

Ukrainos specialiųjų tarnybų duomenimis, į šį vyrą jau buvo tris kartus pasikėsinta, įskaitant mėginimą nužudyti 2009 m. kovo 8 d. Tbilisyje. Tą kartą T. Machauriui pavyko išgyventi.

Ukrainos nacionalinės policijos tarnybos duomenimis, šis incidentas gali būti laikomas „teroro išpuoliu“, o ne „tyčiniu nužudymu“.

Kaip skelbia televizija „112 Ukraina“ remdamasi savo šaltiniais, vyras priklausė savanorių būriui, kovojančiam Rytų Ukrainoje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.10; 00:01

JAV gynybos sekretorius Džeimsas Metisas (James Mattis) pažadėjo Ukrainai tolesnę paramą. Tačiau nepažadėjo ginklų, kaip norėtų Kijevas.

JAV ir toliau priešinsis agresyviam Rusijos elgesiui, pareiškė Dž. Metisas ketvirtadienį lankydamasis Kijeve. JAV gynybos sekretoriaus vizitas sutapo su Ukrainos nepriklausomybės diena, praneša agentūra „Reuters“.

Dž. Metisas apkaltino Maskvą nevykdant Minsko paliaubų susitarimo, kuris turi užbaigti mūšius Rytų Ukrainoje. „Mes žinome, kad Rusija, nepaisant, kad tai neigia, nori jėga pakeisti tarptautines sienas ir taip sunaikinti suverenias ir laivas Europos tautas“, – kalbėjo jis girdint Ukrainos prezidentui Petro Porošenkai. Užsimindamas apie Ukrainos kelissyk pareikštą norą sulaukti ginklų, Dž. Metisas sakė, kad JAV tai „aktyviai vertins“, tačiau pažado jis nedavė.

Dž. Metisas teigė Ukrainoje susidaręs vaizdą apie padėtį ir savo poziciją išdėstys JAV valstybės sekretoriui bei prezidentui.

Buvęs JAV prezidentas Barakas Obama (Barack Obama) atmetė galimybę tiekti ginklus Ukrainai, kad išvengtų Rusijos provokacijos.

Informacijos šaltinis – ELTA

Slaptai.lt komentaras

Kaip suprasti šį JAV sprendimą? Išdavystė? Kodėl neduos ginklų Ukrainai? Juk Ukraina prašo būtent ginklų. Užpultai valstybei ginklai – vienas iš svarbiausių gynybos elementų. Jei oficialusis Vašingtonas neremia Kijevo ginklais, tai kaip tada remia – pareiškimais, pasveikinimais švenčių proga, šalmais, kastuvėliais, gertuvėmis? Norėtųsi kalbėti kategoriškai: jei JAV neremia Ukrainos moderniausiais ginklais, tai visa kita jų parama neverta nė sudilusio skatiko. O gal galima net taip ironizuoti – neduodamas ginklų Ukrainai oficialusis Vašingtonas norom nenorom talkina Kremliui. Tikriausiai šis JAV gynybos sekretoriaus Dž.Metiso pareiškimas labai patiks teroristui Vladimirui Putinui. 

Pone Dž.Metisai, pati didžiausia provokacija – tai neduoti ginklų užpultai valstybei, norinčiai atremti daug sykių stipresnį agresorių, ir svajojančiai apie integraciją į Vakarus. Neduodami ginklų Ukrainai jūs jai nieko neduodate, ją paliekate likimo valiai…  

2017.08.25; 06:38

NATO ketvirtadienį apkaltino Rusiją agresyviu savo elgesiu „kenkiant stabilumui ir saugumui Europoje“, rašo AFP.

„Nuo Šaltojo karo aktyviai siekėme užmegzti strateginę partnerystę su Rusija, tačiau agresyvus Rusijos elgesys kenkia stabilumui ir saugumui Europoje“, – susitikime Italijoje sakė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg).

2014 metais prorusiškų pajėgų įsiveržimas į Rytų Ukrainą ir Rusijos įvykdyta Krymo pusiasalio aneksija lėmė, kad Vakarų ir Rusijos santykiai tapo labai įtempti.

Anot J. Stoltenbergo, neteisėta Krymo pusiasalio aneksija yra pirmasis kartas nuo Antrojo pasaulinio karo, kai Europos tauta jėga užėmė kitos šalies teritoriją.

„Rusija ir toliau destabilizuoja padėtį Rytų Ukrainoje. Šis konfliktas pareikalavo beveik 10 tūkst. ukrainiečių gyvybių, ir tai nepaprastai pakeitė saugumo padėtį“, – sakė NATO generalinis sekretorius. Tačiau J. Stoltenbergas teigė nesiekiąs konfrontacijos su Rusija ir tvirtai tikįs dialogu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.25; 07:14

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Vilniuje susitiko su JAV specialiuoju atstovu Ukrainai, ambasadoriumi Kurtu Volkeriu (Kurt Wolker), kuris Vilniuje dalyvauja Prezidento Valdo Adamkaus vardo konferencijoje „Atkuriant regioninę lyderystę“.

Užsienio reikalų ministras pasveikino ambasadorių K. Volkerį su paskyrimu ir pažymėjo, kad Lietuva vertina didėjantį JAV dėmesį ir paramą regionui bei Ukrainai.

„JAV sprendimas paskirti tokį patyrusį ir gerai regioną pažįstantį diplomatą specialiuoju atstovu liudija apie JAV suinteresuotumą stiprinti savo vaidmenį Ukrainoje ir regione siekiant konkretaus situacijos sprendimo“, – akcentavo L. Linkevičius.

Ministro teigimu, tarptautinė bendruomenė turi sustiprinti savo pastangas ir paskatinti Rusiją įgyvendinti dar prieš keletą metų jos pačios prisiimtus įsipareigojimus, išvesti ginkluotę iš Rytų Ukrainos ir nutraukti paramą separatistams.

„Dažnai lankausi Ukrainoje, įskaitant ir karo alinamą Rytų Ukrainą, todėl nuolat skatinu partnerius kuo skubiau imtis veiksmų, siekiant ten atkurti taiką ir saugumą“, – sakė ministras.

JAV specialusis atstovas Ukrainos deryboms pabrėžė, kad Lietuvos vaidmuo siekiant sureguliavimo Ukrainoje yra žinomas ir itin vertinamas.

„JAV sveikina principingą Lietuvos poziciją dėl taikos Ukrainoje. Stebime padėtį Ukrainoje ir, kaip ir Lietuva, nuolat ir aktyviai raginame įgyvendinti Minsko susitarimo įsipareigojimus“, – akcentavo K. Volkeris.

Informacijos šaltinis – ELTA

Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

2017.08.23; 00:30

Prorusiški separatistai Rytų Ukrainoje vienašališkai paskelbė naują valstybę – „Mažąją Rusiją“. „Mes manome, kad Donecko Liaudies Respublika ir Luhansko Liaudies Respublika yra vienintelės Ukrainos teritorijos, neskaitant Krymo, kuriose veikia teisėta valdžia“, – antradienį Donecke pareiškė separatistų lyderis Aleksandras Zacharčenka, kurį cituoja agentūra dpa. 

Sustabdykime Kremliaus agresorių. AFP nuotr.
Rusiška agresija

Be to, šiose teritorijose esą trejiems metams bus paskelbta nepaprastoji padėtis. Tai, be kita ko, numato partijų draudimą.

Luhansko ir Donecko regionai nuo 2014 metų balandžio yra kontroliuojami Maskvos remiamų separatistų. Pradžioje šie norėjo iš didelių Pietų ir Rytų Ukrainos teritorijų sukurti „Naujosios Rusijos valstybę“. Separatistai ne kartą savo tikslu skelbė prisijungimą prie Rusijos – 2014 metais aneksuoto Krymo pavyzdžiu. Tačiau Kremlius iki šiol tai atmetė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.19; 00:10

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė teigia, kad Briuselyje birželio 22-23 d. vykstančioje Europos Vadovų Taryboje (EVT) ketinama aptarti ir sankcijų Rusijai klausimą. Pasak Lietuvos vadovės, eskaluojantis konfliktui Rytų Ukrainoje, kalbėti apie suvaržymų Maskvai palengvinimą neįmanoma. 

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Kalbėsime apie sankcijas Rusijai, nes iki šiol situacija Ukrainoje tik blogėja, Rytų Ukrainoje prasidėjo reali, de facto šalies dalies inkorporacija į Rusijos teritoriją, nes pavyzdžiui, Ukrainos rytuose įvedamas Rusijos rublis. Tai yra įžūlus akibrokštas, tai yra tiesioginė šalies dalies okupacija. Be jokios abejonės, vien dėl to sankcijos turės stiprėti, didėti ir apie jokį jų palengvinimą negali būti kalbos“, – kalbėjo Prezidentė, Europos lyderiams Briuselyje planuojant kalbėtis apie Minsko susitarimų dėl konflikto Rytų Ukrainoje įgyvendinimą.

Tarp ketvirtadienį EVT ketinamų svarstyti temų D. Grybauskaitė akcentavo ir Europos Sąjungos (ES) gynybos fondo įkūrimo bei saugumo klausimus apskritai, taip pat ir Jungtinės Karalystės pasiraukimo iš ES procesą.

„Šiandien pagrindiniai klausimai bus „Brexit“, saugumo klausimai, tai saugumo fondo įkūrimas, investicijos į gynybos pramonę bendrai ir į gynybos mokslinius tyrimus. Šie klausimai labai mums aktualūs. Aptarsime „Brexit“ derybų pradžią. Turėsime daug klausimų“, – teigė Prezidentė. EVT bus tariamasi ir dėl kriterijų, į kuriuos Europos miestus iš Londono turėtų būti perkeltos ES vaistų ir bankų agentūros.

Briuselyje Prezidentė penktadienį įteiks valstybinį apdovanojimą Vokietijos Federacinės Respublikos kanclerei Angelai Merkel. Vokietijos lyderė Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi apdovanojama už asmeninį indėlį plėtojant dvišalius santykius. Vokietija reikšmingai prisideda prie mūsų šalies saugumo ir vadovauja daugiašaliam NATO batalionui Lietuvoje. Tai – ir viena svarbiausių Lietuvos ekonominių partnerių, kurios investicijos siekia 1,2 mlrd. eurų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.23; 07:21

Kokia yra ginkluoto konflikto, alinančio Rytų Ukrainą nuo 2014 m., kilmė? Kokį vaidmenį Rusija vaidino eskaluojant beginklį pasipriešinimą Donbase po Euromaidano revoliucijos pergalės? Kada, kaip ir kokiu lygmeniu įsitraukė Maskva? Kokia buvo vietinių šaltinių svarba konfliktui, palyginti su išoriniais veiksniais, t. y. Kremliaus slaptais veiksmais Ukrainoje?

Tai, kaip mes atsakysime į šiuos klausimus, turės ilgalaikių pasekmių Vakarų minčiai, politikai ir diplomatijai, nukreiptoms į Rusiją ir Ukrainą ateityje. Neseniai buvo paviešinta naujų įrodymų ir tyrimų rezultatų, geriau nušviečiančių situaciją.

Stebinčius padėtį Rusijoje neseniai suintrigavo paviešinti elektroniniai laiškai, siųsti į Vladislavo Surkovo, oficialaus prezidento Putino patarėjo, atsakingo už Rusijos užsienio politiką Ukrainoje ir Maskvos satelitinėse valstybėse Gruzijos šiaurėje, biurą ir iš jo. Surkovo laiškai sukėlė dar vieną bangą kalbų apie Rusijos dalyvavimą pseudopilietiniame kare ir „liaudies respublikų“ atsiradime Rytų Ukrainoje. Nutekinti laiškai darkart patvirtina, kad ginkluotas konfliktas Ukrainos Donbase yra – didžiąja dalimi – Kremliaus projektas.

O dviem mėnesiais anksčiau kitas laiškų nutekinimo atvejis pateikė įrodymų, kurie sukėlė arba turėjo sukelti abejonių dėl ankstesnės trinties Rytų ir Pietryčių Ukrainoje užuomazgų. Dokumentuose kalbama apie įvykių, kurie galiausiai išsirutuliojo į 2014 m. balandį prasidėjusį ir tebesitęsiantį mažo intensyvumo karą Donbase, priešistorę.

2016 m. rugpjūtį generalinis Ukrainos prokuroras paviešino vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota pokalbiai tarp Sergejaus Glazjevo, Rusijos prezidento patarėjo, ir kelių rusų ir ukrainiečių prokremliškų aktyvistų, buvusių ar gyvenančių Rytų ir Pietryčių Ukrainoje. Šie dialogai buvo įrašyti 2014 m. vasario pabaigoje–kovo pradžioje. Jie iliustruoja Maskvos slaptą paramą antivalstybinėms protesto akcijoms rusakalbiuose Ukrainos regionuose po Euromaidano revoliucijos pergalės 2014 m. vasario 21 dieną. Įrašai atskleidžia pačios Rusijos valstybės arba formaliai nevyriausybinių, bet Kremliaus diriguojamų Rusijos grupių įsitraukimą inicijuojant, koordinuojant ir finansiškai remiant separatistų mitingus, demonstracijas, piketus ir kitas panašaus pobūdžio akcijas Kryme, taip pat regionų sostinėse Rytų ir Pietryčių Ukrainoje po Euromaidano revoliucijos pergalės.

Tarkim, 2014 m. kovo 1 d. Putino patarėjas Glazjevas štai apie ką informavo su juo kalbėjusį Anatolijų Petrovičių iš Pietryčių Ukrainos Zaporožės miesto: „Man įsakyta sukelti visus, sukelti žmones. Žmonės turėtų susirinkti aikštėje ir reikalauti Rusijos pagalbos kovojant su banderininkais. Specialiai apmokyti žmonės turėtų išmesti banderininkus iš regiono tarybos pastato. Tada jie turėtų surengti regiono tarybos posėdį, sukurti regiono veikimo komitetą, suteikti jam vykdomąją valdžią ir vadovavimą policijos pajėgomis. Gavau tiesioginius įsakymus iš vadovybės – sukelti žmones Ukrainoje, kur tik galime. Vadinasi, mums reikia išvesti žmones į gatves, kaip kad išvedėm Charkove! Kuo greičiau! Prezidentas jau pasirašė įsakymą. Operacija jau prasidėjo, mes gavome informacijos, kad kariuomenė jau pajudėjo. Ko jie laukia? Vien tik jėga mums nieko nepavyks. Jėga naudojama tik tam, kad paremtų žmones, ne daugiau. Jeigu ne žmonės, apie kokią paramą galima kalbėti?“

Svarbiausias Glazjevo įrašų aspektas yra ne turinys. Būtina suprasti, kad pokalbiai buvo įrašyti 2014 m. vasarį–kovą, t. y. kelios savaitės prieš tai, kai po Euromaidano pilietinis konfliktas Rytų Ukrainoje virto pseudopilietiniu karu Donbase.

Prieš Glazjevo įrašų paskelbimą visuotinai priimta Rusijos ir Ukrainos karo kilmės interpretacija buvo tokia: Maskva įsikišo, pirma su sukarintų grupuočių, o paskui su reguliariosios kariuomenės pagalba į stiprėjančią proukrainietiškų ir prokremliškų Ukrainos piliečių konfrontaciją Donbase. Keli rimti stebėtojai net abejojo, ar Kremliaus vaidmuo buvo lemtingas beginklį – nors ir ne be kraujo praliejimo – konfliktą, vykusį žiemą Rytų ir Pietų Ukrainos miestų gatvėse, paverčiant tariamai pilietiniu karu 2014 m. pavasarį. Vis dėlto tarp ukrainiečių ir užsienio stebėtojų netilo ginčai dėl prokremliškų protesto akcijų, kurios vyko anksčiau ir tariamai sukėlė ginkluoto konflikto protrūkį, kilmės.

Net kai kurie „rusocentriškos“ Donbaso konflikto interpretacijos šalininkai sutiko, kad kultūriniai ir regioniniai skirtumai tarp rusakalbių Ukrainos rytų ir pietų ir ukrainietiškai kalbančių vakarų ir dvikalbio centro buvo pagrindinė trinties po Euromaidano tokiuose rusiškai kalbančiuose miestuose kaip Charkovas, Luhanskas, Doneckas ar Odesa priežastis. Po revoliucijos daugelio Ukrainos rusakalbių veikla – bent jau taip buvo manoma – sukėlė konfrontaciją su nauja provakarietiška ir nacionalistine vadovybe, atsidūrusia valdžioje. Vietinės reikšmės nesutarimai, atrodė, privedė prie konflikto Donbase, į kurį, kaip galiausiai Kremlius suprato, būtina arba tiesiog pravartu – priklausomai nuo aiškintojo – įsiterpti.

Aišku, įrodymai, esantys Glazjevo įrašuose, nepaneigia Ukrainos regioninių skirtumų kaip Donbaso konflikto kilimo faktoriaus. Tiesą sakant, paviešintuose pokalbiuose minimas ne Donbasas, o kiti rusakalbės Rytų ir Pietryčių Ukrainos regionai. Iš tų įrašų tik galima daryti prielaidą, kad panašaus pobūdžio įsiterpimas vyko ir pačiame Donbase ir kad jau dokumentuotas Kremliaus dalyvavimas tam tikrose vietovėse tėra ledkalnio viršūnė.

Glazjevo įrašai, tiesą sakant, galėtų būti vertinami kaip argumentas, sustiprinantis regioninių skirtumų pačioje rusakalbėje Ukrainoje aktualumą – sena posovietinių tarpnacionalinių studijų tema. Jie atskleidžia, kad Maskva buvo įsitraukusi į platesnio masto bandymą destabilizuoti rusakalbius Ukrainos regionus, bet jai pavyko įžiebti pseudopilietinį kartą tik Donbase. Rusijos informacinė įtaka buvo nepakankamai stipri, kad taip nutiktų ir kituose rusakalbiuose regionuose, kuriuose Glazjevas su vietiniais bendrininkais – kaip įrodo įrašai – aktyviai rėmė separatistines nuotaikas. Nutekinimą galima vertinti kaip ankstesnių interpretacijų, laikančių specifinius regioninius faktorius lemiamais skylant Ukrainai, įrodymą.

Kita vertus, įrašų chronologija ir dokumentuotas Glazjevo įsitraukimo į šiuos Ukrainos įvykius mastas palaiko ir kitokį naratyvą. Šis naratyvas implikuoja, kad Rusija tikrai nebuvo trečias papildomas veikėjas arba faktorius, įsiterpęs vėliau, kai protestai įgijo smurtinį charakterį ir sukėlė pirmuosius susirėmimus 2014 m. balandį. Glazjevo įrašai rodo, kad Maskva jau buvo įsivėlusi į didžiąja dalimi neginkluotus protestus Rytų ir Pietryčių Ukrainoje iškart po Euromaidano pergalės, 2014 m. vasario pabaigoje–kovo pradžioje. Kremlius yra atsakingas bent jau už dalį separatistinių veiksmų kelias savaites iki tikrojo karo pradžios.

Vis dėlto slapti Maskvos prieškariniai veiksmai neatnešė didesnių rezultatų pagrindinėje Ukrainos dalyje 2014 m. vasario pabaigoje–kovo pradžioje. Stebėtina, bet ganėtinai silpna Ukrainos valstybė – ką tik sukrėsta didelio masto revoliucijos – buvo pakankamai stipri, kad atsilaikytų prieš slaptą Rusijos nekarinį pasikėsinimą į jos vientisumą ir suverenumą. Vienintele išimtimi 2014 m. vasarį tapo Krymas, kur – kaip mes jau žinome – Rusijos specialiosios tarnybos suvaidino svarbiausią vaidmenį kurstant separatistinę veiklą.

Rusijos ir Ukrainos konflikto kilmė po Glazjevo įrašų paviešinimo atrodo kiek kitaip. Dabar matyti, kad Maskva, arba bent jau dalis Rusijos valdžios, 2014 m. vasario pabaigoje bandė aneksuoti ne tik Krymą, bet ir didelius žemės plotus Pietryčių ir Rytų Ukrainoje, siekdama sukurti vadinamąją Novorosiją. Kad pasiektų šį tikslą, vietiniai prorusiški aktyvistai pirma turėjo pateikti teisinį ir/arba politinį pretekstą oficialiam Rusijos kariniam įsikišimui. Rusijos karių naudojimas užsienyje buvo ką tik padarytas teisėtu (pačios Rusijos), 2014 m. kovo 1 d. priėmus specialiąją Federalinės Tarybos rezoliuciją, suteikiančią prezidentui teisę „naudoti Rusijoskarines jėgas Ukrainoje, siekiant pagerinti visuomeninę ir politinę tos šalies padėtį“.

Nepaisant to, Rusijos publikai ir tarptautinei bendruomenei vis tiek reikėjo svaraus tokio pobūdžio ekspansionizmo pagrindimo, sklindančio iš pačios Ukrainos. Todėl oficialus (arba į tokį panašus) dokumentas arba ypač opus politinis įvykis turėjo atsirasti pačiame Ukrainos regione, kurį norima užgrobti, taip pateikiant šovinių Kremliaus propagandos kulkosvaidžiui. Toks pirminis žingsnis viename ar kitame Ukrainos regione būtų išpūstas Rusijos žiniasklaidos kaip svari priežastis paruošti ir įvykdyti ginkluotą „humanitarinę“ Maskvos jėgų intervenciją į Ukrainos teritoriją, galiausiai aneksuojant tas žemes (formaliai arba neformaliai).

Šis scenarijus daugmaž išsikristalizavo Kryme. Glazjevo pokalbiai su Rusijos politikais-imperialistais Konstantinu Zatulinu ir Krymo prorusišku separatistu Sergejumi Aksionovu atskleidžia kai kurias smulkmenas. Netgi Simferopolyje lemtinga autonominės respublikos parlamento sesija, inicijavusi Krymo atsiskyrimą, turėjo būti surinkta ir priversta balsuoti su Maskvos sukarintų pajėgų pagalba, kaip vėliau duotame interviu pripažino prastai pagarsėjęs narys Igoris Girkinas (Strelkovas).

Kažkas panašaus – kaip įrodo Glazjevo įrašai – buvo bandyta arba bent jau planuota Charkove, Odesoje ir kituose miestuose. Ir vis dėlto ukrainiečių pagalbos šauksmas Maskvai nepasigirdo, kaip buvo planuota, porą savaičių po Euromaidano. „Pilietinis“ karas, prasidėjęs tik po mėnesio Donbase, matyt, buvo Maskvos atsarginis planas. Galbūt tai buvo visiškai improvizuotas scenarijus, išsirutuliojęs iš pirmiau neginkluotos, bet veiksmingos kovos siekiant diskredituoti Ukrainos valstybę, kurią vykdė Rusijos diriguojami aktyvistai tų metų vasario pabaigoje–kovo pradžioje. Reikės daugiau įrodymų, kad ši įvykių seka būtų deramai patvirtinta ir dokumentuota.

Bet jau dabar Glazjevo įrašai pateikia tiesioginių įrodymų to, ką ankstesni empiriniai tyrimai jau buvo atskleidę. Bent vienas svarbus žmonių ratas Kremliuje jau aktyviai kurstė Rytų Ukrainos socialinį konfliktą kelias savaites prieš slaptą sukarintų Rusijos pajėgų invaziją. Jie taip pat parodo, kokio atlygio prorusiški „antifašistai“ sulaukė iš Kremliaus ir Kremliui pavaldžios grupės.

Visus šiuos dalykus galima buvo numanyti ir prieš pasirodant Glazjevo įrašams. Egzistavo du akivaizdūs prieštaravimai „ukrainocentriškame“ Donbaso konflikto kilmės naratyve: visų pirma, keistai „necivilizuoti“ Ukrainos Donbaso visuomenės bruožai. Ryčiausios Ukrainos dalies gyventojai buvo apibūdinami kaip labiau prosovietiški ir patriarchališki nei kitų Ukrainos sričių. Ukrainai 1991 m. tapus nepriklausoma, svarbiausios Donbaso socialinės, politinės ir ekonominės struktūros buvo didžiąja dalimi užgrobtos pusiau kriminalinio Donecko klano ir jo politinio sparno Regionų partijos. Turint tai omeny, keista, kad 2014 m. pavasarį didžiausią nostalgiją sovietinei praeičiai jaučianti Donbaso visuomenė sugebėjo (kaip atrodo) savo jėgomis surengti priešvyriausybinį protestą be (oficialios) regione dominuojančio Donecko klano pagalbos. Net dar nepasirodžius Glazjevo įrašams ši istorija – neatsiejama Rusijos ir Ukrainos konflikto kaip pilietinio karo naratyvo dalis – atrodė nevisavertė.

Antra, nors prieš konfliktą Ukrainos Donbasui buvo būdingos tam tikros socialinės ir kultūrinės patologijos, jo socialinis gyvenimas vis tiek buvo funkcionalus ir struktūruotas. Kaip ir bet kuriame kitame šiuolaikinio pasaulio regione, Donecke prieš slaptą Rusijos invaziją egzistavo daugybė įtvirtintų ir tarpusavy susijusių politinių, industrinių, edukacinių, kultūrinių ir kitų institucijų su formaliais vadais ir neformaliais lyderiais, žinomais didžiajai daugumai Donbaso gyventojų. Bet nė vienas iš vietinių žymių žmonių neprisidėjo ir tikrai nevadovavo Donbaso „sukilimui“ 2014 m. pavasarį. Nors Donbase – kaip ir bet kurioje kitoje bendruomenėje – buvo nemažai regionui svarbių politikų, žurnalistų, gydytojų, verslininkų, rašytojų ir t. t., susidaro įspūdis, kad nė vienas neprisidėjo – jei ne kaip lyderis, tai bent kaip aktyvus dalyvis – prie vadinamojo „Rusų pavasario“ 2014 metais.

Vienintelis svarbus Ukrainos politikas, oficialiai įsivėlęs į vadinamąjį sukilimą Donecke, buvo Olegas Cariovas, prastai pagarsėjęs Ukrainos parlamento prieš Euromaidaną narys. Cariovas kurį laiką buvo dabar jau iširusio Novorosijos – vadinamųjų Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ – parlamento pirmininkas. Reikia pabrėžti, kad Cariovas yra kilęs ne iš Donbaso, o iš gretimos Dniepro srities, ko gero, atkakliausiai proukrainietiško rusiškai kalbančio šalies regiono. Donbaso sukilimo ir vadinamųjų „liaudies respublikų“ lyderiai buvo Rusijos piliečiai, tokie kaip pasižymėję ultranacionalistai Igoris Girkinas arba Aleksandras Borodajus, arba iki tol nežinomi arba mažai žinomi Donbaso atstovai, tokie kaip pirmasis Donecko „liaudies gubernatorius“ Pavelas Gubarevas, taip pat rusų ultranacionalistas.

Glazjevo įrašai padėjo paaiškinti šių prieštaravimų priežastis. Neva daugybės palaikymo balsų sulaukęs sukilimas Rytų ir Pietryčių Ukrainoje nuo pat pradžių 2014 m. pavasarį buvo kruopščiai kontroliuojamas ir palaikomas Maskvos. „Rusų pavasariui“ Donbase nereikėjo aktyvios vietinės pilietinės visuomenės. Politinius lyderius ir resursus pateikė Maskva, o vietinės svarbos žmonių įsitraukimas nebuvo būtinas.

Šis aiškinimas turėtų pakeisti ne tik viešąjį dialogą apie „Ukrainos krizę“, bet ir Vakarų požiūrį į Minsko susitarimus. Vakarai turėtų permąstyti savo poziciją dėl Ukrainos politinių Minsko susitarimų reikalavimų greito įvykdymo. Akivaizdu, kad Ukraina buvo priversta politiškai nusileisti Maskvai, kol ta vykdė prieš ją aukų pareikalavusius karinius veiksmus pirmųjų (2014 m. rugsėjį) ir antrųjų (2015 m. vasarį) Minsko susitarimų metu.

Glazjevo įrašai taip pat parodo, koks menkas yra socialinis naujų politinių taisyklių, Minsko susitarimų numatytų Donbasui, pagrindimas. Vakaruose populiarus Minsko susitarimų numatyto nuolaidžiavimo separatistams aiškinimas yra toks: iš pilietinės visuomenės valios kilęs pasipriešinimas Donbase turėtų atsispindėti jo ateities statuse. Glazjevo įrašai rodo, kad visas Rytų Ukrainos sukilimas buvo mažiau žmonių palaikymo sulaukęs fenomenas, nei buvo manyta. Jeigu mes suvokiame Rusijos vaidmenį ir imperinę, o ne lokalią sukilimo dimensiją, Minsko susitarimų siūlomas kompromisas nušvinta kita spalva.

Minsko kompromisas nebeatrodo kaip tam tikrų Donbaso ypatumų įsisąmoninimas iš Ukrainos ir Vakarų pusės. Priešingai, pasirodžius Glazjevo įrašams, būsimas ypatingas šiuo metu okupuotų teritorijų statusas atrodo kaip keistas apdovanojimas už Rusijos laimėjimus kurstant savaime silpnas separatistines tendencijas Rytų Ukrainoje po Euromaidano pergalės. Nuo 2014 m. Ukrainoje jaučiama bendra decentralizacijos tendencija, nesusijusi su Minsko susitarimais ir esanti tiesioginiu Euromaidano revoliucijos laimėjimu. Dėl šios priežasties ypatingas šiuo metu okupuotų teritorijų statusas, numatytas Minsko susitarimų, neturi prasmės. Visi Ukrainos regionai jau įgijo arba įgis naujų teisių, daugiau pareigų ir didesnę autonomiją. Jeigu šiuo metu Maskvos valdomos teritorijos taps vėl pavaldžios Kijevui, jos taip pat gaus naudos iš platesnio masto Ukrainos decentralizacijos.

Du Ukrainos vyriausybės ir separatistinių pseudorespublikų Minske pasirašyti susitarimai labiau atspindi ne specifinius Donbaso regiono interesus, o Rusijos laimėjimus vykdant slaptas operacijas. Vakarai privalo turėti tai omeny, nagrinėdami klausimą, kaip ir kada Kijevas turėtų (ir ar išvis turėtų) įgyvendinti atitinkamus Minsko susitarimų punktus.

Andreasas Umlandas yra Euroatlantinės kooperacijos instituto Kijeve vyriausiasis mokslinis darbuotojas ir Vokietijoje leidžiamos dvikalbių knygų „Soviet and Post-Soviet Politics and Society“ redaktorius.

Informacijos šaltinis – www.geopolitika.lt

2017.03.21; 10:56