povilaitis1

Tą at­min­ti­ną ru­dens vi­du­die­nį Pa­lan­go­je ei­da­mas pro ži­no­mo dai­ni­nin­ko Sta­sio Po­vi­lai­čio na­mus kie­mo gi­lu­mo­je pa­ma­čiau ski­nan­čią obuo­lius mo­te­rį. Įsi­kal­bė­jo­me. Pri­sis­ta­čiau, kad esu Sta­sys Po­vi­lai­tis, sū­nus Vla­do, kaip ir ži­no­mas dai­ni­nin­kas. Mo­te­ris, kaip pa­si­ro­dė, yra dai­ni­nin­ko mo­ti­na. Ji pri­si­mi­nė, kad Sta­sys apie ma­ne yra kal­bė­jęs. Ne kar­tą ir jau se­niai. Sa­kė, kad yra dar vie­nas Sta­sys Po­vi­lai­tis, ku­ris ra­šo ir kad juos abu dau­ge­lis daug kur pai­nio­ja.

Šau­ni se­nu­tė, ste­bė­jau­si. Už­si­li­pu­si ant ko­pė­tė­lių vir­šaus, ji sky­nė gra­žius, raus­va­šo­nius obuo­lius.

Continue reading „Dai­ni­nin­ko Sta­sio Po­vi­lai­čio mo­ti­na pasakoja…“