Tiriant bylą dėl Maltos žurnalistės Daphnės Caruana Galizijos nužudymo, vienas liudytojas pareiškė, kad buvęs ministras samdomam žudikui sumokėjo 350 000 eurų. Tai pirmadienį teisme liudijo žmogžudystės tarpininkas. Jis teigė, kad pinigus mokėjo buvęs ekonomikos ministras Chrisas Cardona.
 
Pats politikas laikraščiui „Times of Malta“ sakė, kad šis liudijimas yra pramanas. Mokėjęs samdomam žudikui kaltinamas ir vienas su išpuoliu siejamas verslininkas.
 
Apie politiką ir korupciją rašiusi tinklaraštininkė 2017 metų spalį buvo susprogdinta savo automobilyje. Įvykdę išpuolį kaltinami trys vyrai. Verslininkas Yorgenas Fenechas, palaikęs gerus ryšius su tuometine vyriausybe, yra teisiamas kaip nužudymo organizatorius.
 
Įtariamieji kaltinimus neigia. Liudytojui už liudijimą pažadėtas nebaudžiamumas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.03; 06:00

Čekijos žvalgybos BIS emblema

Šiandien jau aiškėja detalės vieno nutikimo, su kuriuo siejami Prahoje reziduojantys rusų diplomatai bei Rusijos slaptosios tarnybos. Čekijos dienraštis Respekt skelbia, kad maždaug prieš tris savaites į Čekijos sostinę atskrido rusų diplomatinį pasą tyrėjęs mįslingas vyriškis, kurį Rusijos ambasados darbuotojai diplomatinius numerius turinčiu automobiliu nuvežė į ambasados namą.

Čekijos žurnalistai mano, kad portfelyje vyriškis galėjo turėti mirtinai pavojingų nuodų. Pasak Respekt, atvykėliui greičiausiai buvo įsakyta kažką nužudyti Čekijos teritorijoje. Respekt taip pat pastebėjo, kad po nepažįstamojo atvykimo į Prahą čekų slaptosios tarnybos ėmė akylai saugoti keletą savų politikų: Prahos merą Zdeneką Gržibą ir Prahos-6 administracijos vadovą Ondržejų Kolaržą. Apie tai, kad šiems Prahos politikams skirta valstybinė apsauga, pranešė tas pats Respekt. Abu politikai šių pranešimų kol kas niekaip nekomentuoja. Tačiau Prahos mero atstovė spaudai pripažino, kad miesto vadovas nuo šiol nesinaudoja viešuoju transportu – važinėja automobiliu. Taip jis elgiasi saugumo sumetimais.

Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Belieka priminti, kad Prahos meras buvo vienas iš svarbiausių iniciatorių, siekusių demontuoti paminklą sovietų generolui Koniavui. Jis taip pat pasiekė, kad Prahoje priešais Rusijos ambasadą esanti aikštė būtų pavadinta Kremlių kritikavusio ir prie Kremliaus nušauto Boriso Nemcovo vardu.

Abu šie Prahos vadovo sprendimai labai nepatiko Rusijai. Oficialusis Kremlius pareiškė „didelį nepasitenkinimą“.

Rusijos užsienio reikalų ministerija kol kas nekomentuoja „Respekt“ pranešimo apie į Prahą atvykusį rusų diplomatą su „mirtį nešančiais nuodais“.

Parengta pagala Respekt publikacijas.

2020.04.28; 12:00

Arkadijus Babčenka. Facebook.com ir Gordonua.com nuotr.

Kijevas pažadėjo artimiausiu laiku pateikti įrodymus, jog sužlugdytas pasikėsinimas į žurnalisto gyvybę buvo rengiamas Maskvos įsakymu.

Kijevas neabejoja buvus Maskvos įsakymą

Prieš kelias dienas vienas Ukrainos prezidento administracijos vadovų vokiečių leidiniui „Tagesspiegel“ pasakė: Ukrainos saugumo organai jau artimiausiu laiku pateiks visuomenei ir tarptautinei bendrijai aiškius įrodymus, jog rengiant žurnalisto Arkadijaus Babčenkos nužudymą dalyvavo Rusijos specialiosios tarnybos. Valdininko žodžiais, tai reikalinga padaryti kuo anksčiau tam, kad būtų išsaugotas užsienio partnerių ir žurnalistų pasitikėjimas Ukrainos valdžia. Slapta operacija buvo vienintelė galimybė išgelbėti žurnalisto ir jo šeimos narių gyvybę.

Be to, ši mistifikacija leido ne tik išaiškinti ir sulaikyti galimą žudiką, tačiau ir nustatyti aiškų ryšį tarp kaltojo asmens ir Rusijos. Į saugumo tarnybos darbuotojų rankas pateko daugiau kaip 40 asmenų sąrašas – jiems grėsė fizinis likvidavimas Rusijos specialiųjų tarnybų įsakymu.

Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.

Ukrainos valdžia užsimojo padaryti tai, ko iki šiol niekam nepavyko: įrodyti, kad žudikai turėjo veikti Rusijos specialiųjų tarnybų užsakymu. Prieš dvejus metus Londone viešąjį tyrimą vykdęs teisėjas padarė išvadą: Aleksandro Litvinenkos žudikai 2006 metais veikė Rusijos saugumo tarnybos (FSB) nurodymu, o tai, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tam pritarė, yra „beveik neabejotina“ (probably šiuo atveju reiškė didžiausią tikimybės laipsnį ir taip sakoma negalint tiesiai apkaltinti asmenų, jų neišklausius; Londono teismo išvada nėra kaltinamasis nuosprendis tikrąją, teisine, šių žodžių prasme). Ukrainos valdžia užsimojo užčiaupti Kremlių, kuris kiekvieną sykį į panašius kaltinimus atsikerta: „Provokacija!” ir „O jūs įrodykite!”

Tiesa sakant, itin drąsiu užmoju reikėtų laikyti ir Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) užmojį imituoti nusikaltimą. Prezidento administracijos valdininkas ne veltui pasakė ir apie žurnalistų pasitikėjimą. Daugelis jų mano taip, kaip „The Guardian“ (Didžioji Britanija) apžvalgininkas: Arkadijaus Babčenkos kolegos ir bičiuliai apsidžiaugė jį likus gyvą, tačiau netrukus ėmė svarstyti, ar dėl specialiosios operacijos reikėjo suklaidinti visą pasaulį? Jeigu Kijevas pateiks geležinius įrodymus, kad sužlugdytas pasikėsinimas buvo rengiamas Maskvos įsakymu, tai visa ši istorija įsimins kaip drąsi, gal net ginčytina, tačiau sėkminga operacija. Priešingu atveju…

Įtariamasis tikina veikęs Ukrainos labui…

Iki šiol žinoma Ukrainos saugumiečius „Babčenkos byloje“ sulaikius vieną asmenį – nusikaltimo bendrininką (jį vadina „nužudymo organizatoriumi“). Saugumiečiai surakino jam rankas už nugaros tiesiog gatvėje, vidury baltos dienos. Rytojaus dieną teismas skyrė terorizmu įtariamam 50 metų Ukrainos piliečiui bendros Ukrainos-Vokietija įmonės „Šmaiser“ vykdomajam direktoriui Borisui Germanui kardomąją priemonę – suėmimą dviem mėnesiams. Netrukus po šito Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenka žurnalistams papasakojo, kas įvyko sulaikytąjį atvežus į tam tikrą vietą. Teko ilgokai palaukti atvykstant Germano advokatų. Atvažiavę jie priėjo prie kliento ir paklausė, už ką sulaikė: tas pats – ginklai? Anot pokalbį girdėjusio prokuroro, Germanas atsakė: taip, ginklai (2016 metais policija buvo pradėjusi tyrimą dėl jo dalyvavimo neteisėtoje ginklų apyvartoje). Advokatai atsiprašė, kad užtruko: „Ten tikras beprotnamis. Žurnalistas, kurį užmušė, pasirodo gyvas.“ Po šitų žodžių Germanas staiga išbalo ir pratarė: „Man galas“. Prokuroro manymu, Germanas nė neįtarė, už ką jį iš tikrųjų sulaikė. „Ir kai sužinojo, prieš jo akis iškilo viskas“.

Nadija Savčenko. EPA-ELTA nuotr.

Vaizdingai papasakota, tačiau „prieš jo akis iškilusio visko“ į bylą, kaip sakoma, neįsegsi. Teisme gavęs žodį įtariamasis neatrodė visiškai sugniuždytas, nors baigdamas ir prisipažino, kad „truputį jaudinasi“. Negalima sakyti, jog Germano kalba visus pribloškė, tačiau suklusti, o gal ir sumišti tikrai privertė.

Įtariamasis kreipęsis į teismą ukrainietiškai ir tuoj pat paprašęs leidimo kalbėti rusiškai (taip man paprasčiau). Ir tuoj pat, be įžangos, pareiškęs, kad bendradarbiauja su vidaus žvalgyba aiškinantis Rusijos Federacijos veikimą Ukrainos teritorijoje, kuriuo siekiama prievarta pakeisti šalyje valdžią. Tai jis darąs jau senokai, apie pusę metų. Tai atsitikę po to, kai į jį kreipėsi senas jo pažįstamas, dabar gyvenantis Maskvoje. Bendraujant paaiškėję, kad tas maskvietis Putino fonde užsiima sumaiščių kėlimu Ukrainoje (организацией беспорядков в Украине). Apie tai jis pranešęs vidaus kontržvalgybos vadovybei. Tai buvusi kontržvalgyba, ne Ukrainos saugumo tarnyba. Toji kontržvalgyba suteikusi jam galimybę ir įgaliojimus tirti Rusijos pusės veikimą: kaip, per ką ir kam siunčiami į Ukrainą pinigai, kokias partijas ir politinius veikėjus, kokias teroristines grupes jie finansuoja, kaip kaupiamos ginklų atsargos, kokie jų planai ir panašiai.

Dėl „žudiko“, tai jį, pasak Germano, pasirinkusi kontržvalgyba, nes žinojo jį dalyvavus antiteroristinėje operacijoje. Visi jie nė kiek neabejoję, kad jis iškart nubėgs į SBU ir viską išpasakos. Nebūsią jokio nužudymo, viskas bus inscenizuota, nes jie patys viską į tą pusę ir kreipę. Tokiu būdu jie norėję įgyti Rusijos pusės pasitikėjimą ir išgauti Putino fondo planus dėl prievartinio valdžios nuvertimo Ukrainoje. Ir iš tikrųjų – jis gavęs sąrašą su 30 pavardžių tų asmenų, kuriuos tie norėjo likviduoti Ukrainoje, ir jį tuoj pat atidavęs kontržvalgybai. Visa tai, dokumentuota, viskas kontržvalgyboje žinoma. Per tą laiką jis išaiškinęs daug pinigų pristatymo į Ukrainą kanalų ir apie tai pranešęs. Viskas buvo daroma vien Ukrainos valstybės labui. Jis žinąs daug politine prasme įdomių faktų, tačiau negalįs jų atskleisti.

Įtariamojo kalbą raštu atkūrusi ukrainiečių leidinio „Gordon.ua“ žurnalistė skliaustuose pažymėjo, kad po šių žodžių advokatas savo klientui kažką pasakė ir tas perklausė: „Reikia atskleisti?“ Advokatui linktelėjus galva, jis pasakęs partijos, kurią finansuoja šis fondas, privatus Putino fondas, pavadinimą. Ir tuoj pat pareiškęs apgailestavimą, kad po šio pareiškimo kontaktai su „tais žmonėmis“ gali nutrūkti, o jis pats sulaukti iš jų „kai kokių nemalonumų“. Tačiau iki šio laiko pavykus išaiškinti nemažai banditinių grupių, kurios turėjo būti aprūpintos ginklais. Juos pateikusi ta pati kontržvalgyba, tas pats majoras (įtariamojo kuratorius kontržvalgyboje) ir jie pasekę, kur tie ginklai buvo paslėpti, kas jais naudojasi, kokie telefonai.

Įtariamasis tikino teismą ne tik nenorėjęs žurnalistų mirčių, tačiau ir padėjęs su kontržvalgyba jų išvengti: ačiū Dievui, kad ši informacija patekusi į jų rankas, nes jeigu būtų patekusi ne jiems, tai žurnalistams tikrai būtų buvusi mirtis. „Tie žmonės“ Ukrainoje esą turi apie 100 samdomų žudikų. Visi jie – buvę Donecko ir Luhansko gyventojai, dabar išsisisklaidę po visą Ukrainą. Jie dirba tik dėl pinigų. Jiems nieko nereiškia moralinės nuostatos, visuomenės interesai ir pati Ukraina. Jie skursta, jiems reikia užsidirbti pragyvenimui. Ir jie užsidirba, kaip moka. Ar tai gerai, ar blogai? Blogai! Blogai, kad mūsų SBU ir mūsų kontržvalgyba sužino apie tai labai pavėluotai. Štai kas blogai.

…ir perspėja apie valstybei gresiantį pavojų

Tuo įtariamasis tarytum ir norėjo baigti (Visų šių veiksmų buvo imtasi norint, kad nebūtų jokių mirčių, kad viskas būtų normalu ir būtų išaiškinta kuo daugiau išdavikų Ukrainos teritorijoje). Tačiau advokatas vėl pašnibždėjo ir jis paklusniai atskleidė „to maskviečio“ vardą ir pavardę. Ukrainos pilietis. Atsakingas privačiame Putino fonde už teroristinių aktų ir ginkluoto valstybės perversmo rengimą per būsimuosius prezidento rinkimus, konkrečiai atsakingas už visą Ukrainą. Ir tai esą ne pasaka ar kokia mistika – viskas patvirtinama. Šį žmogų jis pažinojęs labai seniai, jam gyvenant Ukrainoje.

Įtariamasis atsikirto ir į kaltinimą mėginus išsisukti nuo tyrimo (rengėsi nuskristi į Milaną, o iš ten, prokurorų spėjimu, pabėgti į Rusiją). Bėgioti – ne jo būdas. Jis turįs važinėti darbo reikalais, tartis, kad Ukrainos kariuomenė turėtų normalius pistoletus, normalius šiuolaikinius ginklus. Valstybė turėtų tuo tik džiaugtis, užuot griebus vidury gatvės likus dviem valandoms iki lėktuvo, vertus veidu į kapotą ir šaukus, kad jis banditas. Na koks aš banditas? Ar banditų nematėte? Mūsų Aukščiausioje Radoje didesni banditai negu aš. Germano žodžiais, vyko vidaus kontržvalgybos operacija. Jis kreipęsis į kontržvalgybą, manydamas ten esant mažiau „kurmių“ negu SBU. Apie operaciją žinojo tik keletas žmonių. O dabar žino visi. Į sveikatą! Aš tik noriu kreiptis į žmones, kurie valdo šią valstybę: žiū-rė-kite valstybės! O ne savęs! Todėl kad greitai neliks nei jūsų, nei valstybės, jeigu taip elgsitės. Rusai labai daug pinigų ir pastangų deda tam, kad pasiimtų Ukrainą. Labai daug! O jūs to nenorite matyti arba einate išvien su jais. Pagalvokite apie tai. Viskas, aš baigiau.

TV kameromis apstatytoje salėje stojus tylai, susižodžiavo advokatas su prokuroru. Po šito įtariamasis, ilgai neraginamas, nurodė, kas per vienas tas žmogus iš kontržvalgybos: vardu Dmitrijus, Dima. Ir dar kreipėsi į žurnalistus, kad jie paskleistų žmonėse vieną mintį: Ukrainiečiai, baikite rietis tarpusavyje. Pradėkite dirbti ir kurti šalį. Šalis turi tapti normali. Pas mus neturėtų būti pensininkų šiukšlynuose. Pas mus neturėtų būti turtais pertekusių žmonių, kurie apiplėšia visą šalį ir tuoj pat finansuoja karą. „Tie žmonės“ jam kalbėję apie draugą Achmetovą (milijardierių Rinatą Achmetovą), kuris finansuoja karą Donbase iš jų pusės. Išeina, kad ukrainiečių pinigai eina karui prieš juos pačius. Atsipeikėkite! (šiuo perspėjimu – “Схаменіться“ – prasideda vienas Taraso Čevčenkos eilėraščių). Kitaip prarasite šią šalį per artimiausius dvejus metus. Neliks Ukrainos. Ir visi verks, kaip tai yra blogai. Reikia vis dėlto pagalvoti apie vaikus. O jūs visi galvojate apie tai, kaip prisivogti ir pabėgti. Viskas, atleiskiteaš baigiau.

Taip kalbėjo žurnalisto „nužudymo organizatorius“ teisme. Kitomis aplinkybėmis ko gero būtų susilaukęs plojimų.

Gynybos linija

Netrukus BBC Ukrainos naujienų tarnyba paskelbė interviu su įtariamojo advokatu Jevgenijumi Solodka. Šis kalbėjo beveik tą patį, kaip ir jo klientas teismo posėdyje, tačiau kai ką ir pridėjo.  Borisas Germanas neigia turėjęs ketinimų nužudyti A. Babčenką, tačiau pripažįsta, kad gavo pinigus ir nurodymus iš „rusų kuratoriaus“ ir netgi surado „žudiką“. Anot advokato, tai buvo dvigubas žaidimas Ukrainos specialiosios tarnybos naudai. Kai „rusų kuratorius“ pasirodė Ukrainoje ir pasiūlė jo klientui prisidėti prie neteisėtos veiklos prieš Ukrainos valstybę, Borisas, kaip tikras patriotas, kreipėsi į pažįstamą, dirbantį vienoje specialiųjų tarnybų. Kaip vadinasi toji tarnyba? Borisas kreipėsi į žmogų, kuriuo pasitikėjo, ir jis pats tiksliai nežino, kokioje tarnyboje tas Dmitrijus dirba. Ir kas gali pasakyti, kiek dabar Ukrainoje yra specialiųjų tarnybų?

SBU ženkliukas

Gavęs „rusų kuratoriaus“ užduotį surasti žudiką, Borisas kreipėsi į savo seną pažįstamą – šis pustrečių metų kariavo, o Borisas jiems tiekė ginklus ir kita. Dabar jis yra dvasininkas, ir Borisas buvo tikras, kad nežudys. Be to, Dmitrijus labai greitai pranešė, kad „žudikas“ po pokalbio su Borisu kreipėsi į SBU. „Žudikas“ du su puse mėnesio vaizdavo dvejojantį, tačiau Borisą sekančiai Rusijos pusei turėjo atrodyti, kad jis tikrai jiems padeda ir planuoja nužudymą. To ir siekta – kad jie patikėtų. Su „žudiku“ buvo susitarta, kad įvykdęs užduotį gaus 30 tūkstančių dolerių. Anot advokato, jo klientas pinigus gavo iš „kuratoriaus“. Jis nežino, kiek, tačiau Borisas sau pinigų tikrai neėmė. Nežino ir to, ar po „nužudymo“ Borisas pranešė apie tai „kuratoriui“.

Kai BBC korespondentas paprašė patikslinti, ar Germanas, pranešęs ukrainiečių specialiosioms tarnyboms apie Rusijos pusės pasiūlymą, toliau veikė pagal „rusų kuratoriaus“ nurodymus tam, kad nustatytų pasikėsinimo nužudyti užsakovus ir galiausiai išgelbėtų Andrejui Babčenkai gyvybę, advokatas atkirto: Kuo čia dėtas Babčenka, kas toks Babčenka iš viso? Rusijos pusė rengė valstybės perversmą. Ar neaišku, kad tai rimta ir svarbu? Germanas norėjo padėti išaiškinti juos ir užkirsti kelią valstybės perversmui. Borisas Germanas įvykdė žygdarbį.

Generalinis prokuroras paneigė įtariamąjį buvus kuo nors susijusį su SBU ir tai buvo nustatyta iki jo sulaikymo. Visa tai – gynybos metodai, ne daugiau, – pareiškė jis žurnalistams. Prieš kelias dienas prabilo ir Ukrainos užsienio žvalgybos tarnyba (SVRU): pasikėsinimo į Rusijos žurnalistą A. Babčenką rengimu įtariamas Borisas Germanas neturi nieko bendra su šia tarnyba. Advokato aiškinimai žiniasklaidoje, esą jo ginamasis dalyvavo SVRU specialiojoje operacijoje Rusijos diversantų finansavimo kanalams atskleisti, neatitinka tikrovės. Tokiais pareiškimais mėginama išteisinti Germaną, kaltinamą sunkiais nusikaltimais. Taip pat tai gali būti dar vienas išpuolis informaciniame kare prieš Ukrainą – mėginimas parodyti specialiąsias tarnybas nekoordinuojant savo veiksmų. SVRU pareiškime patikinama, jog užsienio žvalgybos tarnyba nuolatos ir glaudžiai sąveikauja su saugumo tarnyba šalies gynime nuo išorės grėsmių.

Prokurorai slepia. Ar neturi ką pasakyti?

Išeitų, Borisas Germanas ir „kontržvalgybą“, ir „Dimą“ prasimanė? Įžvalgieji antai pastebėjo, jog ir buvusi Aukščiausiosios rados deputatė Nadežda Savčenko, įtariama valstybės perversmo rengimu, aiškina einanti prieš blogį. Gudrūs! Germanas tik dėjosi karštu Maidano šalininku? Ir antiteroristinės operacijos pajėgoms talkino tam, kad paslėptų savo tikruosius kėslus? Tačiau kodėl jis tokiu atveju nė nemirktelėjęs išdavė „užsakovą“ – juk galėjo pasakyti pirmą į galvą šovusį vardą?

Rusijos žurnalistai surado žmogų tokiu vardu ir pavarde. Tai – vienas ribotos atsakomybės bendrovės „Ukrainos visuomeninė saugumo tarnyba“ steigėjų. Kitas šios bendrovės steigėjas žinomas kaip Rusijoje veikiančio Nacionalinio ir tarptautinio saugumo fondo ekspertas. Šiam fondui vadovavo sovietinis generolas Leonidas Šeršniovas (mirė 2014-ųjų pabaigoje), kadaise ėjęs aukštas pareigas SSRS ginkluotųjų pajėgų vyriausiojoje politinėje valdyboje, vadovavęs specialiosios propagandos grupei, veikusiai Afganistane sovietinės kariuomenės sudėtyje. Dar Šeršniovas įsteigė fondą „Rusai“ – tautiečių vienijimuisi padėti (kiti jį vadina tiesiog „nacionalistiniu“). 2014-ųjų pavasarį Šeršniovas ragino ginti rusų žmones Ukrainoje nuo „rudojo maro“ (fašistų), jo pasiuntiniai veikė Kryme ir Donbase, tam veikimui ne visada užtekdavę pinigų ir tada generolas, kaip parašyta, aukodavęs iš savo pensijos… „Nužudymo organizatorius“ tikrai turėjo pažinoti „užsakovą“, nes jie kartu veikė dar vienoje bendrovėje Ukrainoje. Ši bendrovė – Maskvoje veikiančios kompanijos padalinys ir tą kompaniją įsteigė buvęs Rusijos dūmos deputatas, gerai žinomo veikėjo Dmitrijaus Rogozino bičiulis ir bendražygis… Ne per toliausia ir iki Putino.

SBU paskelbtame vaizdo įraše šnara „žudiko“ skaičiuojami pinigai. Dolerius jam atvežęs „nužudymo organizatorius“ teismo salėje pasakė, iš kur pats juos ėmė. O gal „nužudymo organizatorius“ nė nemirktelėjęs išdavė „užsakovą“ tam, kad suklaidintų tyrėjus, ir visa jo pasakyta yra šnipštas?   

Kitą dieną po teismo posėdžio, kuriame Borisas Germanas nurodė „užsakovą“, generalinis prokuroras Lucenka žurnalistams pranešė, kad įtariamasis buvo „užsakęs“ dar du nužudymus. Germanas prasitaręs SBU specialiojoje operacijoje dalyvaujančiam „žudikui“, kad iš viso sąraše – apie 30 žmonių. Pasak prokuroro, nužudymo imitavimas buvo reikalingas nustatyti, kas dar pateko į tą sąrašą. Užsakovas yra Rusijoje, tačiau prokuroras negalįs pasakyti, kuo tai grindžiama. Iš prokuroro žodžių galima buvo suprasti, kad kai kas jau nustatyta, tačiau įkalčių bus ieškoma ir toliau. Antai tikrinami du telefonai, kurie, kaip mano tyrėjai, priklauso Germanui.

Iš prokuroro tikėtasi paskelbiant: tai, ką teisme apie pasikėsinimo užsakovą pasakė Borisas Germanas, tyrėjams jau buvo žinoma. Tačiau žurnalistai to neišgirdo. Gal taip reikia dėl tyrimo. Tačiau iki šiol negirdėti nė menkiausios užuominos apie kokį kitą į Rusiją vedantį pėdsaką.

2018.06.07; 11:11

Vienas dilginančiai skausmingų siužetų apie paskutinį Jungtinę Karalystę ištikusį teroro aktą buvo „CBC News“ pasakojimas apie kanadietę Chrissy Archibald, kuri atvyko aplankyti būsimo vyro ir gegužės 4-ąją žuvo ant Londono tilto.

Terorizmas Vakaruose

Kaip paliudijo sutuoktinio Tylerio Fergusono sesuo, tą nelemtą vakarą jis laikė sužeistą merginą, kuri geso jo rankose, ir akimirksniu prarado viską, ką turėjo. Mergina dirbo benamių prieglaudoje Kanadoje prieš tai, kai apsisprendė keltis į Europą, kad būtų arčiau būsimo vyro.

Ch.Archibald artimieji paprašė pagerbti jos atmintį paaukojant kažkiek savo laiko bei lėšų benamiams, ir pasakyti, jog tai padarė Chrissy prašymu. Tokia yra (arba opinijai siūloma) reakcija į smurtą civilizuotame pasaulyje. 

Samdomas žudikas

Terorizmas paribio valstybėse

Paribio su autoritariniais režimais valstybėse viskas kitaip. Lyg ir primirštas buvusio Rusijos valstybės dūmos deputato (beje, Saugumo bei kovos su korupcija komiteto nario), į Ukrainą pabėgusio ir jos pilietybę gavusio Deniso Voronenkovo nužudymas kovo 23-ąją Kijevo centre. Nusikaltimą lydėjo galybė spėliojimų, pavyzdžiui, žmonos Marijos Maksakovos interviu televizijos kanalui ZIK (05 29) išdėstyta versija, jog viena priežasčių galėjo būti kerštas už Rusijos specialiųjų tarnybų kontroliuojamų kontrabandos schemų demaskavimą, kai dar būdamas Narkotikų kontrolės federalinės tarnybos pareigūnu D.Voronenkovas 2007 metais tuometinio Federalinio saugumo biuro viršininko pavaduotojo Vladimiro Anisimovo pavedimu iš šio vilos dviem mikroautobusais „Gazel“ išgabeno 270 milijonų dolerių.

Nors būsimasis parlamentaras nežinojo, kam ir kur nukeliavo pinigai, vėliau jam už šią akciją pradėta keršyti – du kartus kėsintasi į  gyvybę, 2011 metais mėginta fabrikuoti bylą. Kita vertus, faktas ir tai, kad, pasak „Svoboda“, į Ukrainą pasitraukusio politiko nedraugų ratas (pasodintų, neatgavusių iš jo milžiniškų sumų) Rusijoje liko toks platus, kad suteikė potencialiems žmogžudystės užsakovams beveik idealią galimybę prisidengti – politinių motyvų turinčiam tikėtis, jog bus tiriamas kriminalinis pėdsakas ir atvirkščiai.

Ir štai naujas su Rusija siejamas teroro aktas svetimoje šalyje, vėl Ukrainoje, po kurio interneto forumuose netrūko retoriškai klausiančių, kada pagaliau Rusija bus pripažinta teroristine „failedstate“ ir pradėta atitinkamai su ja elgtis.

Birželio 1-ąją Kijeve pasikėsinta į pasiturinčios čečėnų šeimos atstovą Adamą Osmajevą, kuris po čečėnų generolo Issos Munajevo žūties mūšyje už Debalcevą 2015 metais vadovauja Ukrainos pusėje besikaunančiam tarptautiniam Džocharo Dudajevo vardo batalionui, kurį sudaro maždaug 300 kovotojų, daugelis kurių yra Čečėnijos karų veteranai, nusprendę tęsti kovą prieš Rusiją bei Čečėnijos prezidentą Ramzaną Kadyrovą, kurio pajėgos kariauja prorusiškų separatistų pusėje rytų Ukrainoje. Maskva A.Osmajevą prieš 5-eris metus apkaltino rengus pasikėsinimą prieš Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.

Pasikėsinimas į čečėną

Skirtingai nuo pasikėsinimo prieš buvusį Rusijos dūmos narį, šįkart nusikaltimo organizatoriams viskas baigėsi ne ypač sklandžiai. Prisistatęs prancūzų „Le Monde“ žurnalistu Alexu Verneriu bei pasirūpinęs Ukrainoje veikusio (kovo 1-ąją bankrutavo) televizijos kanalo „3s.tv“ žurnalistų tarpininkavimu, žudikas per 4 mėnesius sugebėjo prisigretinti prie A.Osmajevo bei jo žmonos Aminos Okujevos, siūlydamas jiems vizitą į Prancūziją bei reportažą apie čečėnų karius-dudajevininkus. Jau žinoma, kad prie Ukrainos politikų nusikaltėlis gretinosi bent pusantrų metų, pavyzdžiui, Radikaliosios partijos lyderiui Olegui Liaško siūlydamas interviu vokiečių spaudai.

Per paskutinį, turėjusį tapti lemtingu susitikimą „žurnalistas“ paprašė sutuoktinių persėsti ant automobilio užpakalinių sėdynių, prieš interviu neva norėdamas įteikti jiems dovaną ir įteikimą filmuoti, iš „dovanų dėžutės“ išsitraukė pistoletą „Glock“ ir šovė į čečėnų kovotoją. Akimirksiniu institnktyviai sureagavusi A. Okujeva atidengė atsakomąją ugnį iš Ukrainos vidaus reikalų ministro Arseno Avakovo dovanoto pistoleto „Makarov“, pasak pačios, su kuriuo nesiskiria jokiomis aplinkybėmis.

Po kelių šūvių kileris ėmė šaukti „Pasiduodu!”, pasak moters, laimė, jog jos pistoletas užstrigo, priešingu atveju ji būtų į samdomą žudiką paleidusi visą apkabą, ir Ukrainos tyrėjai būtų netekę svarbaus liudytojo.

Žudiko pravardė – Dingo

Pasikėsintojas ir sužeistasis (į Adamą pataikė 3 kulkos) operuoti bei sustiprintos sargybos saugomi vienoje Kijevo ligoninių, Ukrainos teisėsaugininkai tikisi gauti iš samdomo žudiko vertingų parodymų. Ilgametis A.Osmajevo draugas, Ukrainos aukščiausios rados deputatas Igoris Mosaičiukas Ukrainos žiniasklaidai teigė neabejojąs, kad už nusikaltimo stovi rusų specialiosios tarnybos ir kad nusikaltėlis nurodysiąs, kas jį rengė Rusijos teritorijoje (pasak Ukrainos teisėsaugininkų, jis tą jau daro).

Užpuolikas, pasirodo, yra tūlas Arturas Denisultanovas-Kurmakajevas, pravarde „Dingo”, iki pastarojo meto rezidavęs Sankt Peterburge. Pirmą kartą šis iš Čečėnijos Gudermeso kilęs pilietis už turto prievartavimą 2 metams nuteistas dar 1990-aisiais, bet po tuometinio respublikos lyderio Dž.Dudajevo paskelbtos amnestijos išėjo į laisvę 1991 metų vasarį ir persikraustė į Sankt Pteerburgą, kur užsiėmė verslu. 1995 metais stebuklingai išgyveno po verslo partnerio surengto paskėsinimo Maskvoje.

A.Denisultanovas-Kurmakajevas išgarsėjo 1998-ųjų pradžioje, kuomet jo vadovaujama nusikalstama grupė mėgino išpirkos tikslais pagrobti Kolpino maisto kombinato generalinį direktorių, bet jiems į rankas papuolė direktoriaus vairuotojas, kurį po 2 savaičių teko paleisti.

Iš teisėsaugininkų Kurmakajevas tada ištrūko automobiliu taranavęs jų užtvarą.

Bet po kelių mėnesių vis tiek buvo sulaikytas Charkove bei perduotas Rusijai.

Teisėsaugos duomenimis, nusikaltimo Kijeve vykdytojas paskutinį (taigi ne primą) kartą šių metų vasarį į Ukrainą prasmuko iš Rusijos Briansko srities su Ukrainos piliečio Aleksandro Dakaro užsienio pasu ir per 5 dienas kažkokiu būdu sugebėjo gauti vidaus pasą.

Pasą bei tapatybę šis pilietis keitė ne kartą.

Asmeninis Ramzano Kadyrovo kileris

Žiniasklaida jį vadina R.Kadyrovo asmeniniu kileriu. 2009-aisiais „Dingo” šmėkštelėjo Vienoje, kaip tik prieš į Austriją pabėgusio bei ieškinį Europos žmogaus teisių teismui prieš Rusiją (kaltino R.Kadyrovą žmonių grobimu bei kankinimais) padavusio buvusio Čečėnijos lyderio asmens sargybinio Umaro Israilovo nužudymą. Kalbama, kad austrų tyrėjams jis prisipažino dirbęs Čečėnijos prezidento specialiųjų tarnybų slaptame padalinyje, jo darbas buvęs mėginti grąžinti į tėvynę čečėnų diasporos (ji Austrijoje gausi) atstovus. Denisultanovas-Kurmakajevas taip pat sakė Čečėnijos prezidento rezidencijoje matęs maždaug 5 tūkstančių R.Kadyrovo opozicijoje esančių žmonių sąrašą, iš kurių 300 esą reikia likviduoti. Ir patikslino, kad 50 iš potencialių aukų reziduoja Austrijoje.

Taigi štai toks „neblėstantis“ geopolitinių intrigų braižas. Ar jis pasikeitė nuo „kaubojiškų“ nusikaltėlių išpuolių praėjusio amžiaus pabaigos „laukinio kapitalizmo“ sąlygomis? Ne ypač. Birželio 2-ąją Ukrainos žiniasklaida pranešė apie verslo partnerio mėginimą siekiant „išmušti“ 17 milijonų dolerių skolą, pagrobti bei į Rusiją išvežti šios šalies pilietį, Obuchovo kartono fabriko savininką Vladimirą Krupčiaką (beje, irgi buvo Dūmos deputatas nuo Kremliaus partijos „Vieningoji Rusija“), kuris anksčiau Rusijoje valdė Archangelsko celiuliozės fabriką, bet vėliau įsivėlė į korporatyvinį karą su verslo oligarchu Olegu Deripaska ir turėjęs bėgti iš tėvynės apsistojo Ukrainoje. Pasak Ukrainos tardymo biuro spaudos centro, operatyvininkai nusikaltimo organizatorius „susėmė“ prabangiame restorane prie Kijevo imant 100 tūkstančių dolerių avansą.

Tą pačią dieną teismas Donecko srityje pirmą kartą Ukrainos istorijoje vadinamosios Donecko liaudies respublikos pusėje kariavusį teroristą pripažino kaltu dėl Ženevos konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais laužymo. Įrodyta, jog nuteistasis neteisėtai kalino įkaitus, naudojo prieš juos prievartą, grasino nužudyti.

Ukrainos žvalgybos duomenimis

Ukrainos gynybos ministerija birželio 2-ąją savo paskyroje „Facebook“ paskelbė žvalgybos duomenis apie Ukrainos rytų separatistų bei jų pusėje kariaujančių rusų kariškių moralinę-psichologinę savijautą. Separatistinių „respublikų“ teisėsaugininkai sulaikė kariškius, kurie su ginklais savavališkai paliko tarnybos vietą, grobė civilius žmones ir reikalavo už juos išpirkos, pardavimo tikslais vogė pramonės įrenginius ir automobilius. Birželio 6-ąją Ukrainos žvalgyba informavo apie rusų kariškių vykdomas butų vagystes Donbase, iš kurių grobiamas ne tik materialinės vertybės, bet ir maistas. 

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Štai tokios „laukinės“ realijos, prezidentui V.Putinui Sankt Peterburgo ekonomikos forume surengtoje teatralizuotoje spaudos konferencijoje įtikinėjant pasamdytą JAV televizijos kanalo NBC žurnalistę Megyn Kelly, jog Rusija esą juda demokratijos link. Gal ir juda, tik labai savotiškos ir ne ypač civilizuotos. Gal todėl vien Berlyne jau glaudžiasi madždaug 50 tūkstančių rusų, vietoj tėvyninės „demokratijos versijos“ linkusių rinktis vakarietiškąją.

2017.06.09; 06:19

Internetinio leidinio www.gordonua.com įkūrėjas Dmitrijus Gordonas televizijos kanalui „112 Ukraina“ pareiškė, kad kovo 23 dieną Ukrainos sostinėje Kijeve nužudyto buvusio Rusijos Valstybės Dūmos deputato „Deniso Voronenkovo našlė Marija Maksakova kur kas svarbesnė Ukrainai nei jos velionis vyras“. 

Kijeve nužudytas Denisas Voronenkovas

Kodėl? Marija Maksakova kilusi iš labai garsios Rusijos šeimos. Marijos Maksakovos senelė buvo vedančioji SSRS Didžiojo Teatro solistė. Marijos Maksakovos mama Liudmila Maksakova – SSRS liaudies artistė, dirbusi Maskvos Vachtangovo teatre. O ir pati Marija Maksakova – puiki, garsi, žinoma Rusijos solistė. Pasak D.Gordono, nėra jokios paslapties: Ukrainą labiausiai domino ne iš Rusijos pabėgęs eks-deputatas D.Voronenkovas, o būtent su juo į Ukrainą pasitraukusi M.Maksakova, turėjusi rimtų ryšių aukščiausiame Kremliaus elite. Kremliui didelė negarbė, kad tokie garsūs ir sėkmingi rusai, priskirtini pačiam aukščiausiam kremlius elitui, pasitraukė būtent į Ukrainą, kur neva skriaudžiami rusai.

Tačiau tiesa ir tai, kad ir pats D.Voronenkovas kėlė Vladimirui Putinui rimtą galvos skausmą. Ne vien todėl, kad iki pasitraukimo į Ukrainą bėglys – deputatas turėjo teisę susipažinti su valstybės paslaptį turinčiomis Rusijos žiniomis. D.Voronenkovas dar dirbo oficialiose struktūrose, kurių dėmesio centre – nelegali prekyba narkotikais. Štai prekybos narkotikais kontrolė – tikriausiai pats svarbiausias elementas kovo 23-osios žmogžudystės byloje.

Buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas, jau senokai pasitraukęs į Vakarus (šiuo metu gyvena ir dirba Amerikoje), duodamas interviu D.Gordonui, yra viešai pareiškęs: „Rusijos federacijos prezidentas Vladimiras Putinas ir jo grupuotė vertėsi būtent nelegalia prekyba narkotikais“. Tad D.Voronenkovas galėjo žinoti pikantiškų detalių apie Kremliaus vadovo ir prekeivių narkotikais ryšius?

Neatmetama galimybė, kad Kremlių galėjo erzinti D.Voronenkovo sutikimas duoti parodymus dėl liūdnai pagarsėjusio į Rusiją pasprukusio buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus veiklos.

Primename, kad buvęs Rusijos Dūmos deputatas Denisas Voronenkovas buvo nužudytas kovo 23-osios pusiaudienį Kijevo centre. Jį nušovė iš seno modelio TT pistoleto. Asmens sargybinis spėjo paleisti keletą šūvių į užpuoliką. Ukrainos Generalinis prokuroras Jurijus Lucenko spaudos konferencijos metu pranešė, kad konflikto metu samdomui žudikui peršauta galva ir jis mirė atvežtas į ligoninę.

Dėl žmogžudystės oficialusis Kijevas kaltina Rusiją. Versijos, kad Kremlius pašalino daug apie Vladimiro Putino nusikalstamus ryšius žinantį liudininką, laikosi ne tik Ukrainos teisėsauga, Ukrainos Prezidentas Petro Porošenko, bet ir Ukrainos slaptosios tarnybos.

Beje, leidinyje www.gordonua.com paskelbtas išskirtinis interviu su D.Voronenkovu iki lemtingųjų šūvių likus vos kelioms valandoms. Pokalbiui vadovavo Natalija Dvali. Interviu – įsidėmėtinas. Vertas, kad perskaitytume. Kyla įvairiausių minčių. Mat žurnalistė kelė aštrius, nepatogius klausimus. Pavyzdžiui, ar D.Voronenkovo (Rusijos dūmoje atstovavo Komunistų frakciją, į Ukrainą pasitraukė 2016-ųjų spalio mėnesį) pabėgimas į Ukrainą nėra gudriai suplanuota Rusijos slaptųjų tarnybų operacija infiltruojant jį į Ukrainos politiką? Vaizdžiai tariant, D.Voronenkovas atvyksta į Ukrainą ne todėl, kad jam grasina FSB, o todėl, kad FSB jam liepė apsimesti politiniu bėgliu, privalančiu įgyti oficialaus Kijevo pasitikėjimą, kad vėliau, išaušus dienai X, galėtų krėsti prieš Ukrainą nukreiptas niekšybes…

Dokumentas, liudijantis, kad Denisas Voronenkovas buvo gavęs Ukrainos pilietybę

D.Voronenkovui buvo pateiktas ir klausimas, kaip gi jam pavyko pasprukti nuo budrių FSB akių? D.Voronenkovas teigė, jog FSB nėra visagalė, ji irgi daro klaidų, be to, jis šią organizaciją žino „iš vidaus“, nes kadaise mokėsi ir dirbo karinėse struktūrtose. Žinant slaptųjų tarnybų veiklą „iš vidaus“, jo teigimu, nėra itin suku pasitraukti į Vakarus nepastebėtam.

Žurnalistė N.Dvali taip pat teiravosi, kodėl jis Rusijos Dūmoje palaimino Krymo okupaciją („kitaip būčiau tą pačią dieną suimtas“), kur dabar dėti jo 2014-ųjų metų lapkričio 18-osios kalbą, pasakytą iš tribūnos Rusijos Valstybės Dūmoje, kada Ukraina piktai kritikuota („tuomet jis turėjo ne visą informaciją, be to, buvo priverstas laviruoti, nes visi, kurie gindavo Ukrainą, Rusijoje turėdavo mirtinai pavojingų nemalonumų“).

Ir vis dėlto patys įdomiausi pareiškimai, esą, remiantis Konstantino Borovojaus žodžiais, kovotojas prieš rusiškąją korupciją „Aleksejus Navalnas yra … FSB agentas“. Taigi Vakarams nederėtų aklai pasitikėti Aleksėjumi Navalnu. O ir opozicinis leidinys „Novaja gazeta“ maždaug po 2003-aisiais nužudyto Rusijos politiko Jurijaus Ščekočichino karts nuo karto skelbia specialiai FSB pamėtėtas, būtent FSB naudingas medžiagas. Tad skaitant net Rusijos opozicinę spaudą privalu būti atidiems ir kritiškiems.

Žinoma, šie du D.Voronenkovo įtarimai dėl A.Navalno ir „Novaja gazeta“ neparemti konkrečiais įrodymais. Jie grindžiami tik netiesioginiais svarstymais, leidžiančiais analizuoti bei gretinti faktus, bet jokiu būdu jie nesuteikia teisės kategoriškai tvirtinti, kad yra būtent taip, kaip sakoma. Ir vis dėlto labai konkrečių įrodymų nebūna tiriant sudėtingas žvalgybines operacijas. Negi esame tokie naivūs, kad lauktume pateikiant dokumento, kuriame juodu ant balto puikuotųsi paties Vladimiro Putino pasirašytas sąrašas: kas iš viešų, oficialių opozicionierių atlieka sudėtingą FSB užduotį ir kokie opoziciniai leidiniai patys to nesuvokdami (arba suvokdami) skelbia FSB struktūroms naudingą medžiagą.

Informacijos šaltinis – Gordonua.com leidinys.

2017.03.26; 09:55

Rusijoje valstybės paslaptis saugoma 30 metų, tad po dviejų dešimtmečių, jeigu iki to laiko nieko neatsitiks, bus išslaptinta Rusijos vyriausiojoje karo prokuratūroje saugoma baudžiamoji byla Nr.159. Beveik 15 metų trukęs tyrimas buvo baigtas 2004-aisiais nutarimu, kuris saugomas paslaptyje.

Bent jau iki 1994 metų bylos pavadinimas buvo toks: „Dėl lenkų karo belaisvių iš NKVD Kozelsko, Ostaškovo ir Starobelsko specialiųjų stovyklų sušaudymo 1940 metų balandžio-gegužės mėnesiais“. Viena iš žinomų sušaudymo vietų – Katynės miškas netoli Smolensko

Katynės tragedija. Kadras iš Andžėjaus Vaidos menininio filmo "Katynė".
Katynės tragedija. Kadras iš Andžėjaus Vaidos menininio filmo „Katynė“.

Rusijos parlamento pareiškimas – tik popierėlis

Ne vienas autorius beveik vienodais žodžiais rašo Tarptautinį karo tribunolą priėmus sprendimą: Trūkstant įrodymų, neįtraukti Katynės žudynių į Tarptautinio karo tribunolo nuosprendį. To juodai ant balto parašyta Niurnbergo proceso dokumentuose nerasime. Negirdėti, kad ir rengiant Nuosprendį dėl to būtų buvę kokių svarstymų, nors virė labai karšti ginčai ir sovietinė pusė su daug kuo nenorėjo sutikti. Kaip žinome, SSRS atstovaujantis Tribunolo narys Jona Nikitčenka parašė atskirąją nuomonę, kurioje nesutiko su sprendimu visiškai išteisinti tris teisiamuosius, nepripažinti nusikalstamomis organizacijomis Vokietijos vyriausybės ir Ginkluotųjų pajėgų vadovybės, skirti Rudolfui Hesui kalėjimo iki gyvo galvos, o ne mirties bausmę.

Tai, kad Niurnbergo procese vokiečių kaltinamas 11 000 lenkų karininkų – karo belaisvių nužudymu Katynės miške netoli Smolensko iš Kaltinimo išvados nebuvo perkeltas į  Nuosprendį ir sovietų pusė dėl to neprotestavo, Stalino vaikaičio ir šio idėjinių brolių nė kiek netrikdo. Esą Nuosprendyje vokiečių nusikaltimai pateikti apibendrintai ir savaime suprantama, kad kalbant apie vokiečių karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui turima galvoje ir Katynė. To pagrindas yra Tribunolo priimtas dokumentas „SSSR-54“ – oficialus valstybinės  komisijos pranešimas.

Jiems nė motais priešingi pareiškimai, nuskambėjęs per pastarąjį ketvirtį amžiaus, pradedant nuo 1990 m. balandžio 13 d., kai SSRS valstybinė naujienų agentūra (TASS) paskelbė, kad Katynės tragedija yra vienas iš sunkių stalinizmo nusikaltimų ir sovietinė pusė dėl to labai apgailestaujanti.

Rusijos valstybinė dūma 2010 m. lapkričio 26 d. priėmė pareiškimą „Dėl Katynės tragedijos ir jos aukų“, kuriame masinį lenkų karininkų sušaudymą prie Smolensko ir kitose vietovėse pavadino Stalino režimo nusikaltimu. Tų metų pavasarį buvo paskelbti dokumentai, kurie, kaip sakoma šiame pareiškime, daugelį metų buvo laikomi slaptuosiuose archyvuose, ir kurie ne tik atskleidžia šios baisios tragedijos mastus, bet ir liudija, kad Katynės nusikaltimas buvo įvykdytas tiesioginiu Stalino ir kitų sovietinių vadovų nurodymu.

Dar iki šio pareiškimo Stalino režimo nusikaltimu Katynės žudynes pripažino Rusijos vadovai – Vladimiras Putinas ir Dmitrijus Medvedevas. (Katynės žudynės – bendras lenkų karininkų sušaudymo trijose vietovėse vardas, iki 1991 metų vienintelė sušaudymo vieta buvo žinoma Katynė, tik vėliau baudžiamosios bylos Nr. 195 tyrėjai nustatė, kur buvo sušaudyti Ostaškovo ir Starobelsko lagerių kaliniai; buvo sušaudyti net ik karininkai, bet ir Lenkijos  šviesuomenės atstovai.)

O štai pilietis Jevgenijus Džiugašvilis to nepripažino ir nepripažįsta. Jis padavė Dūmą į teismą dėl tikrovės neatitinkančių teiginių ir jo giminaičio, Stalino, orumo įžeidimo.

Kai prieš pusantrų metų Stalino vaikaitis įskundė profesorių Feldmaną, kitas rusų istorikas, Aleksandras Diukovas, parašė: Prašom perduoti piliečiui E.J. Džiugašviliui, kad aš (tas ir toks) laikau NKVD (SSSR vidaus reikalų liaudies komisariatą) atsakingu dėl lenkų karo belaisvių sušaudymo 1940 metų pavasarį. O dėl piliečio E.J. Džiugašvilio, tai laikau jį nepakaltinamu idiotu, kuriam reikalingas skubus psichiatrinis tyrimas. Tegul parašo ant manęs įskundimą (донос) dėl nacizmo reabilitavimo. Aš – ne taikus profesorius Feldmanas, aš iškart jam priešinį ieškinį skelsiu.

80-ties Džiugašvilis, Josifo Stalino idėjinių palikuonių draugijos pirmininkas, kaip mat įskundė ir Diukovą, o dėl pastarojo, irgi didelio ir dar keturiasdešimt nesulaukusio Rusijos patrioto, tai negirdėti, kad būtų skėlęs iškart ar vėliau…

Tuo tarpu… Liudininkas pasakoja, kad rugsėjo 2 d. viename iš Rusijos tyrimų komiteto Maskvos skyrių budėtojas, justicijos kapitonas, surengė ištisą spektaklį, siekdamas išsisukti nuo jam teikiamo dokumento priėmimo. Be pagrindo teigė, kad pareiškimas neteisingai surašytas, šiurkščiai reikalavo perspausdinti tekstą ir atnešti kitą dieną, neteisėtai… ir t.t. ir pan. Galiausiai pareiškimą su daugybe pataisymų ranka ir po smulkmeniškų priekabių priėmė, bet ne kaip pranešimą apie nusikaltimą, o kaip piliečio kreipimąsi

Skaitytojas jau suprato: tai pilietis Džiugašvilis atnešė pareiškimą, tą patį, apie kurį kalbėjome praėjusioje dalyje – dėl baudžiamosios bylos iškėlimo mokyklinio vadovėlio autoriams. Skaitytojas gali pasipiktinti: jį patį reikia teisti!

Jeigu reikia – kokiu pagrindu?

Džiugašviliui nė motais Dūmos pareiškimas „Dėl Katynės tragedijos“. Jis nelaimėjo civilinės bylos prieš Dūmą, bet ją nagrinėjusio Maskvos miesto Tverės rajono teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimu mojuoja kaip pergalės vėliava ir ten parašyta diegia į naujus ir naujus skundus. Mat teismas nustatė: Rusijos valstybinės dūmos pareiškimas yra jį pasirašiusiųjų subjektyvus Stalino veiklos vertinimas ir jų asmeninis supratimas apie Stalino įtaką, jų nuomone – neigiamą, situacijoje, susijusioje su Katynės tragedija ir jo aukomis. Taigi šis pareiškimas niekam neprivalomas!

Visus gelsti žodžio laisvė

Deja, išpešti iš Dūmos deputatų bent ką materialine prasme ieškovui nepavyko. Teismas nustatė, kad frazė Katynės nusikaltimas buvo įvykdytas tiesioginiu Stalino nurodymu neabejotinai yra vertinamoji nuomonė (kitaip sakant, ne faktas, kurio tikrumą reikia įrodyti). Ir apskritai „Pareiškimo“ autoriai neperžengė leistinos kritikos ribos ir nei ieškovo, nei jo senelio orumo neįžeidė. Pasak teismo, J.V.Stalinas, kaip profesionalus politikas, kurio atžvilgiu kritikos ribos yra platesnės nei privataus asmens, išėjęs į politinę areną sąmoningai susitaikė su neišvengiamybe – kad jo kiekvieną žodį ir žingsnį akylai seks didelė dalis visuomenės Rusijos Federacijos teritorijoje, taip pat ir už jos ribų, vadinasi, jis ir jo šeimos nariai, giminaičiai turi rodyti daugiau pakantumo…

Beje, ne tik Dūmos deputatus, bet ir kitus Stalino kaltę dėl Katynės žudynių aikštėn kėlusius autorius, tarp jų Rusijoje žinomą žurnalistą Vladimirą Poznerį (2012), kaip atsakovus Džiugašvilio iškeltose bylose gelbėjo tik Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija: kiekvienas turi teisę reikšti savo nuomonę (10-tas straipsnis). Ir Europos žmogaus teisių teismo precedentai, kaip nesunku suprasti iš Tverės rajono teismo sprendimo (teisėja teįrašė Staliną bei Rusijos Federacijos teritorijoje ir… pasmerkė kiekvieną naują skaitytoją liūdnai nusišypsoti).

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius.

Kodėl Rusijos teismuose nuo Džiugašvilio atakų tenka gintis Konvencijos 10-tu straipsniu, užuot patiesus jį ant menčių Faktu? Tas ir yra, kad Faktas – Stalino anūko vėliavoje, arba to paties Tverės rajono teismo sprendimo 2-me puslapyje: Stalinas (tikroji pavardė – Džiugašvilis) 1917-1953 metais buvo sovietinis politinis, valstybinis, karinis ir partinis veikėjas. Jis taip pat buvo vienas iš SSRS vadovų ir Katynės tragedijos metu, 1941 metų rugsėjo mėnesį. Nurodytos aplinkybės teismo pripažįstamos visuotinai žinomomis ir nereikalingos įrodymų.

Šią visuotinai žinomą ir įrodymų nereikalingą aplinkybę – kad Katynės tragedija įvyko 1941 metų rugsėjį – Džiugašvilis perkėlė į pastarąjį panešimą apie mokyklinio vadovėlio autorių paskleistas žinomai melagingas žinias ir tuo padarytą nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 543.1 straipsnyje „Nacizmo reabilitavimas“.

Ir nieko jam nepadarysi – teismuose juk nėra nustatyta kitos datos. Tegalima neigti dar vieną šio skundo teiginį – kad Rusijos vyriausioji karinė prokuratūra 1990-2004 metais vykdytą tyrimą dėl Katynės žudynių nutraukė nesant nusikaltimo sudėties. Negali būti! Baudžiamoji byla Nr. 159 (taip tas tyrimas dažniausiai vadinamas) iš tikrųjų buvo nutraukta 2004 metais, rugsėjo 21 dieną, bet, kaip pranešė kitų metų kovo 11 d. surengtoje spaudos konferencijoje Rusijos vyriausiasis karinis prokuroras – dėl kaltinamųjų mirties.

Niekas neklausė, kodėl prokuroras vos ne pusę metų tylėjo apie bylos nutraukimą, visi nekantravo: pavardes! Nesulaukė. Per tą laiką Tarpžinybinės valstybinių paslapčių apsaugos komisija iš 183 bylos tomų 116 įslaptino, taip pat ir patį nutarimą nutraukti bylą – su pavardėmis.

Ne vienerius metus tarptautinės visuomeninės žmogaus teisių gynimo organizacijos „Memorialas“ vietiniai atstovai teismuose reikalavo išslaptinti bent bylos Nr.159 nutarimą – juk pagal Rusijos įstatymus valstybinių įstaigų ar pareigūnų nusikaltimai negali būti valstybės paslaptimi; nužygiavo iki Aukščiausiojo teismo, bet ir ten nieko nepešė: viskas teisėta!

Tiesa, kai ką iš prokurorų pavyko išpešti. Pavyzdžiui, tai, kad kaltais pripažinti kai kurie aukšti SSRS pareigūnai (gal keturi) ir kad jų veiksmai kvalifikuojami pagal 1926-1958 metais Rusijos SFR veikusį baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę RKKA vadovaujančios sudėties asmeniui už valdžios viršijimą ypač sunkinančiomis aplinkybėmis, sukėlusį sunkias pasekmes.

RKKA – tai Darbininkų ir valstiečių raudonoji armija. Vadinasi, aukščiausias tarp kaltinamų pareigūnų gali būti NKVD komisaras Lavrentijus Berija (sušaudytas 1953 metų pabaigoje –  kaip ir dar du jo pavaldiniai, irgi galimai įrašyti bylos Nr.159 nutarime).

Tris dienas kaltas buvo Stalinas

Per tiek metų daugelis pamiršo, kad tyrimas byloje Nr.159 jau buvo vieną kartą nutrauktas – dar 1994 m. liepos 13 dieną. Vyriausiosios karinės prokuratūros tyrimo grupės vadovas Anatolijus Jablokovas nutarė nutraukti tyrimą irgi dėl kaltinamųjų mirties. Bet kaltinimai buvo pateikti kitu pagrindu – pagal Tarptautinio karo tribunolo įstatų 6 straipsnio a, b, c punktus (nusikaltimai taikai, karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui – tuos pačius, pagal kuriuos sovietai kaltino vokiečius Niurnberge). Kaltinamieji: VKP(b) CK politinio biuro nariai Stalinas, Molotovas, Vorošilovas, Mikojanas, Kalininas ir Kaganovičius; Berija ir kiti NKVD aukštesnio ir žemesnio rango pareigūnai. Vyriausiosios karinės prokuratūros ir Rusijos generalinės prokuratūros vadovai su nutarimu nesutiko ir po kelių dienų jį panaikino; nutarta tyrimą tęsti vadovaujant kitam prokurorui.

Čia prašosi parašyti tokia išvada: Taigi, Stalinas ir VKP(b) politinio biuro nariai, priėmę privalomą vykdytojams sprendimą dėl lenkų sušaudymo, išvengė moralinės atsakomybės už  itin sunkaus nusikaltimo padarymą.

Kaip tik tokį sakinį parašė iš prokurorų į advokatus perėjęs Jablokovas 2009 metais savo straipsnyje „Kaltuoju paskirtas Berija“ (Виновным назначен Берия) savaitraštyje „Novaja gazeta“. Autorių irgi gelbėjo teisė reikšti nuomonę, kai jį dėl šito ir kitų tikrovės neatitinkančių sakinių padavė į teismą… žinoma, tas pats Džiugašvilis. Beje, ne vien Maskvoje, bet ir Strasbūre, Europos žmogaus teisių teisme, kuriam pasiskundė Stalino anūkas, buvusį prokurorą gelbėjo tas 10-tas straipsnis.

Jablokovas rašė apie tai, ką prokurorai išaiškino byloje Nr.159. Savo teiginiams pagrįsti prašė teismo išreikalauti tą bylą iš Vyriausiosios karinės prokuratūros, bet veltui: valstybės paslaptis! Atsakovui apsiginti greičiausiai padėjo ir tai, ką teisininkai vadina pasitikėjimo tyrėju prezumpcija – vis dėlto pats tyrė bylą, skaitė dokumentus, apklausė daugybę liudytojų. Bet ir šioje byloje buvo nustatyta: tai, ką buvęs prokuroras pasakė apie jo paties tirtos bylos turinį, yra jo subjektyvus vertinimas; Stalino apibūdinimas straipsnyje kraugerys žmogėdra (sodriai pasakyta!) – išimtinai vaizdingas palyginimas.

Atsakovas Jablokovas teisme pasakė kalbą. Joje ne viena vieta verčia suklusti, kaip antai: Net jeigu tyrimas nebūtų gavęs Paketo Nr.1 (ten dabar ir Rusijos moksleiviams žinomas VKP (b) CK politinio biuro nutarimas sušaudyti, kiek nužudyta nurodanti pažyma ir kita), SSRS kaltė dėl daugiau kaip 22 tūkstančių Lenkijos piliečių sušaudymo 1940 metais būtų buvusi įrodyta Vyriausiosios karinės prokuratūros tyrimu byloje Nr.159.

Tų slapčiausių dokumentų, kuriuos 1990 metų pabaigoje atsistatydinęs žlugusios prezidentas Michailas Gorbačiovas (slėpė ligi paskutinės valandos) perdavė Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui, prokurorai savo tyrimo pradžioje nė akyse nebuvo regėję. „Paketas Nr.1“ išlindo dienos švieson tik 1992 metų rudenį – Jelcino atstovai pateikė jame esančius dokumentus Konstituciniam teismui, kur komunistai ginčijo prezidento įsaką uždrausti komunistų partiją, kaip SSKP vadovybės padarytų nusikaltimų įrodymą. Komunistų gynėjai tada užginčijo jų tikrumą, aiškino, esą kalta ne pati SSKP, o asmeniškai Stalinas, Berija ir panašiai – surengti komunistų partijai antrąjį Niurnbergo tribunolą, kaip svajojo naujieji demokratai, neišdegė.

Netrukus karinių prokurorų teikimu buvo atliktos šių dokumentų braižo bei kitokios ekspertizės – ekspertai patvirtino jų tikrumą. Prokurorai „Paketą Nr.1“ įtraukė į bylą kaip labai svarbų įkaltį, bet, Anatolijaus Jablokovo nuomone, svarbiau ne pavieniai neginčijami dokumentai, o jų vieninga visuma, atskleidžianti visą siaubingo nusikaltimo vaizdą.

Rusijos prokurorų byla Nr.159 prieš SSSR dokumentą Nr.54

Buvęs prokuroras Anatolijus Jablokovas teisme, kur turėjo gintis, pasakė dar kai ką. Jo žodžiais, prokurorai bylos Nr. 159 tyrimo eigoje nustatė, kad sovietinė įvykių versija, išdėstyta Burdenkos specialiosios komisijos pranešime, esanti suklastota NKVD. Burdenkos komisija VKP (B) CK biuro ir vyriausybės 1944 m. sausio 14 d. buvo sudaryta tam, kad suteiktų teisėtumo ir objektyvumo jau parengtam dokumentui.  Dar iki atvykstant į Katynę akademikui Burdenkai ir komisijos nariams, ten 1943 m. spalio-1944 m. sausio mėnesiais buvojo NKVD operatyvinė grupė, vadovaujama Raichmano.

Burdenkos komisija į Smolenską atvyko sausio 18 d., o jau sausio 26 d. pagrindiniame komunistų laikraštyje „Pravda“ pasirodė „Specialiosios komisijos pranešimas“. Tai, kad šis pranešimas buvo nurašytas iš NKVD parengto „projekto“, neabejotina – viskas tas pats, net ir teksto riktai. 

Devynis dokumentus su 1941 metų data Burdenkos komisija ištraukė iš kišenių tų, kuriuos parengtinio tyrimo metu buvo atkasusi NKVD grupė. Mat vokiečiai, laimei, nesužiūrėjo visų kišenių turinio ir paliko juos pačius demaskuojančių įkalčių. Beveik visus šiuos sovietams naudingus liudijimus aptiko teismo medicinos ekspertas Zubkovas. Prokurorai pasidomėjo: kas toks? Pasirodė, kad sovietams atsiėmus Smolenską Zubkovui iškėlė baudžiamąją bylą dėl talkininkavimo vokiečiams, bet ją nutraukė, kai tas sutiko slapta bendradarbiauti su NKVD čekistais. 

Pasirodė, kad ir astronomijos profesorius Bazilevskis, sovietų pusės liudytojas Niurnbergo procese, lygiai taip buvo sutikęs bendradarbiauti su NKVD (kaip ir daugelis kitų iš daugiau kaip šimto „Burdenkos komisijos pranešime“ liudytojais nurodytų žmonių, slegiamų kaltinimo talkininkavimu vokiečiams). Rusų kariniai prokurorai nustatė, kad įrašai Smolensko burmistro Menšagino bloknote, kurį radęs sakėsi Bazilevskis ir kurį sovietai kaip įkaltį prieš vokiečius įtraukė į Niurnbergo proceso dokumentą „SSSR-54“, yra suklastoti. Pats Menšaginas tuo metu buvo uždarytas NKVD vidaus kalėjime (už talkininkavimą vokiečiams nuteistas 25 metus kalėti, atbuvo visus, išėjęs į laisvę sužinojo apie Bazilevskio liudijimą ir juos paneigė).

Dar 2000 metais lenkų žurnalistės Kristinos Kurčab-Redlich kalbinamas „Moskovskije novosti“ žurnalistas Genadijus Žavoronkovas sakė žinąs 10  žmonių, prisidėjusių prie žudynių Katynėje, bet jų senatvės dėl praeities žygių niekas netrikdo. Taip pat sakė kalbėjęs su moterimi, kuri neslėpė: Taip, sušaudė mūsiškiai, bet viešai apie tai kalbėti bijanti. Pasak žurnalisto, visus tuos metus jai mokėjo už tai, kad sakytų buvus priešingai ir iki šiol ji gaunanti pinigus iš KGB (sovietinis saugumo komitetas nustojo gyvavęs jau 1991 metų pabaigoje, bet daugelis taip vadino ir Rusijos saugumo tarnybą).

Teisme nuskambėjusi NKVD operatyvinės grupės vadovo Raichmano pavardė galėjo niekam neužkliūti, tuo tarpu jį gerai pažinojo tam tikruose sluoksniuose ir SSRS, ir užsienyje, vienoje ir Rusijoje išleistoje knygoje jis pavadintas niekingiausiu profesionaliu žudiku. Savųjų platesniame tarpe jis pagarsėjo taburete užmušęs kvočiamąjį, savo tautietį, bet juodžiausius jo darbus žinojo nedaugelis. Su Leonidu Raichmanu siejamos SSRS slaptųjų tarnybų užsienyje įvykdytos politinės žmogžudystės (Levo Trockio ir kitų), tuoj po karo jis medžiojo ir kvotė Hitleriui artimus nacių veikėjus, o netrukus šis kontržvalgybos generolas rezgė diversijas ir provokacijas prieš pasipriešinimo sąjūdžius Lietuvoje, Ukrainoje, Lenkijoje.

Taigi šis šlykščiausių ir slapčiausių Kremliaus užmačių vykdytojas, vienas iš neseniai Stalino įkurtos baudžiamosios kontržvalgybos (SMERŠ – „mirtis šnipams“) vadovų, 1943 metų rudenį atvyksta į Katynę… tik palaikų atkasti. Ir dar: Niurnberge, kas žino, regi SSRS vyriausiąjį kaltintoją Rudenką susitinkant su kažin kokiu Zaicevu ar kaip jis ten, žmogumi, labai panašiu į Leonidą Raichmaną…

Iki 1994 metų tyrimą baudžiamojoje byloje Nr.159 vykdę prokurorai padarė tokią išvadą: NKVD Katynėje naikino jų pačių padaryto nusikaltimo įkalčius, o jų vietoje paliko suklastotus vokiečių kaltės įrodymus. Burdenkos komisijos išvados buvo viena iš klastočių, kurios ėmėsi stalininė partinė-valstybinė vadovybė ir NKVD organai tiesai apie Katynės piktadarystę nuslėpti. Panaikintame 1994 metų bylos Nr.159 nutarime nurodyta, kad pagal to meto įstatymus nusikaltimus padarė taip pat asmenys, klastoję Specialiosios komisijos išvadas ir Sovietų Sąjungos kaltinimo įrodymus Niurnbergo procese bei slėpę tai vėlesniais metais.

Ko nepadarė tėvas, padarė sūnus?

Kaip žinome, 1946 m. gegužės 22 d. (kiti nurodo 23-iąją) Niurnberge žuvo SSRS vyriausiojo kaltintojo Romano Rudenkos padėjėjas Nikolajus Zoria (sovietų tvirtinimu, nusišovė valydamas asmeninį pistoletą). Dažnas teigia, kad generolas nusižudė, nes neįstengė tinkamai atkirsti teisiamųjų gynybai, prabilusiai apie Molotovo-Ribentropo pakto slaptąjį protokolą. Jį esą skubiai iškvietė į Maskvą, ir jis suprato, kas jo ten laukia…

Žuvusio prokuroro sūnus, Jurijus Zoria, taip ir nesiaiškino tėvo žūties aplinkybių iki pat savo mirties 1998 metais. Bet tėvo savižudybe netikėjo. Pasak jo (ir kai kurių kitų autorių) Zoria buvo įpareigotas palaikyti sovietinės pusės kaltinimą ir dėl Katynės žudynių (po to, kai Tribunolas nusprendė apklausti liudytojus). Ir buvo ne iškviestas, o pats pasiprašė savo viršininko, SSRS prokuroro Goršenino, leidimo atvykti į Maskvą. Esą vokiečių kaltės įrodymai jam pasirodė neįtikinami ir jis norėjo apie tai pranešti Andrejui Vyšinskiui. Kitą dieną rastas negyvas.

Prokuroras Zoria ir šiaip, neįpareigotas užduoties, galėjo kolegoms pasakyti savo nuomonę dėl Katynės, nes apie tenykščius įvykius žinojo daugiau nei kiti (išskyrus, suprantama, žmogų, panašų į kontržvalgybos generolą Raichmaną). Mat dar vykstant karui buvo komandiruotas į Raudonosios armijos užimtą Lenkiją SSRS atstovo prie laikinosios vyriausybės Nikolajaus Bulganino patarėju. Bendravo su lenkų prokurorais, padėjo sutramdyti ten siautėjusią sovietinę kontržvalgybą (SMERŠ); susipažino ir su lenkų turimais dokumentais dėl Katynės žudynių. Kalbama, Zoria leido Krokuvos prokurorui Romanui Martiniui savarankiškai tirti tuos dokumentus. 1946 m. kovo 30 d. Martinį nušovė buvęs „Armia Krajowa“ kovotojas, tuometis liaudies milicininkas ir, spėjama, čekistų agentas.

Sklido gandas, kad Stalinas, sužinojęs apie SSRS prokuroro žūtį, drėbė: Užkasti kaip šunį! Zorią palaidojo Leipcige kaip eilinį. Tuo tarpu Lenkijos užsienio reikalų ministras Leonas Chainas parašė į Maskvą: Generolo Zorios netektis man dar skaudesnė dėl to, kad dirbant bendrą darbą pajutau jame nuoširdų demokratinės Lenkijos bičiulį; prašė leidimo apdovanoti po mirties Zorią lenkišku ordinu, bet atsakymo nesulaukė.

Nežinia, ar Kremlius reikalavo Zorios atvykimo, ar jis pats prašėsi, bet Maskvoje gegužės 24 d. tikrai įvyko Komisijos sovietų atstovų Tarptautiniame karo tribunole Niurnberge darbui vadovauti posėdis, pirmininkaujamas Vyšinskio, ir jame buvo aptarti tolesni sovietų veiksmai rengiantis liudytojų apklausai Katynės provokacijos byloje. Sprendimų dalyje vėl pirmoji posėdyje nedalyvavusio Raichmano pavardė – jam su dar dviem sudarytos komisijos nariais pavesta per penkias dienas atrinkti dokumentus vokiečių provokacijai Katynėje atskleisti, iškviesti numatytus liudytojus į Maskvą, susitarti su Goršeninu ir Rudenka dėl jų kelionės į Niurnbergą.

2005 metų pavasarį Varšuvoje prezidentas Aleksandras Kvasnevskis apdovanojo ordinu „Nuopelnai Lenkijos Respublikai“ 32 visuomenės veikėjus ir mokslininkus iš buvusios Sovietų Sąjungos – už didelį indėlį atskleidžiant tiesą apie Katynės nusikaltimą. Tarp apdovanotųjų – ir Jurijus Zoria (po mirties).

Jurijus Zoria – vienas iš pirmųjų, o gal pirmasis, užėjęs NKVD pėdsakus Katynės tragedijoje. Bylos Nr. 159 ekspertizės išvadose sakoma, jog svarus čekistų kaltės įrodymas esą tai, kad Katynės miške 1943 metais atkastieji buvo tie patys asmenys, kuriuos NKVD konvojus nurodė 1940 metų balandžio-gegužės mėnesiais iš Kozelsko lagerio išsiunčiamų lenkų belaisvių sąrašuose. Iki pastarųjų sąrašų ir kitų dalykų tada, 1989 metų pavasarį ir vasarą, dar slaptuose archyvuose leistinai neleistinai prisibrovė kaip tik Karo diplomatijos akademijos dėstytojas Jurijus Zoria.

1997 metais Rusijos itin piktų kairiųjų leidžiamas laikraštis apšaukė Nikolajų ir Jurijų Zorias tėvynės išdavikais, vokiečių kaltę suvertusiems SSRS: Kas nepavyko tėvui, padarė sūnus.

Jurijui Zoriai nebuvo paslapčių baudžiamojoje byloje Nr.159 iki tyrimo nutraukimo 1994 metais – jis įėjo į ekspertų komisiją, rengusią šioje byloje išvadas (iš kurių ir sužinome kai ką daugiau). Bet savo tėvo mirties aplinkybių jis taip ir neišsiaiškino.

2016.11.06; 03:10

InformNapalm sudarė Rusijos generolų mirčių sąrašą

Tarptautinės bendrijos InformNapalm savanoriai sudarė posovietinės Rusijos generolų ir admirolų, mirusių galutinai neištirtomis aplinkybėmis, sąrašą.

Į sąrašą įrašyti ir kariškiai, ir VRM, FSB, GRU atstovai. Sąrašo autoriai pabrėžia, kad sąrašas nėra galutinis ir gali būti papildytas.

Continue reading „Po svarbių operacijų Kremlius likviduoja aukščiausios karinės vadovybės generolus?“

Per pastarąjį pusmetį Ukrainoje žuvo apie dešimt buvusios valdžios atstovų, tarp kurių yra aukštų valdininkų. Vis dažniau mūsų laikai lyginami su dešimtuoju dešimtmečiu – audringo banditų aiškinimosi laikotarpiu arba pooranžiniais 2000-aisiais, gausiais politikų savižudybių.

2015-ieji mažiau nei per keturis mėnesius iš tikrųjų pasiekė keistų mirčių rekordą, nors ir ankstesniais metais  pasitaikydavo nemažai atgarsio sulaukusių nusikaltimų. Daugelio iš jų tyrimas iki šiol nebaigtas, bet net ten, kur baigtas, visuomenei liko ne mažiau klausimų. 

Continue reading „18-a garsiausių mirčių Ukrainos nepriklausomybės laikais“

Kapitonas N. E. Chochlovas (Chochlov) – sovietų specialiųjų tarnybų bendradarbis, specialiai parengtas užsakomosioms žmogžudystėms atlikti, tapęs pirmuoju Sovietų perbėgėliu „šaltojo karo“ metais.

Chochlovas dirbo sovietų žvalgyboje (NKVD) nuo 1941 metų. Po 12 metų jis perėjo į specialiųjų akcijų skyrių. Jam buvo pavesta nužudyti įtakingą rusų emigrantų judėjimo atstovą ir vieną iš Vakarų Vokietijoje įsteigtos organizacijos „Rusų solidaristų liaudies darbo sąjunga“ lyderių Georigijų Okolovičių. Prieš trejus metus sovietų rengtas pasikėsinimas į Okolovičių nepavyko.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: užsakomųjų žmogžudysčių specialistas“

Taigi – tvirtinama, kad rasti dingusio Rusijos magnato Leonido Rožeckino palaikai. Bet ar jis iš tikrųjų negyvas?

Gandai pasklido prieš penkerius metus, kai Leonidas Rožeckinas dingo iš savo vilos Jūrmaloje, rašo Independent.

„Ar jis buvo žudiko iš KGB, vykdžiusio jo galingų priešų Maskvoje nurodymus, auka? Ar multimilijonierius neinscenizavo savo mirties, pabėgdamas į JAV pagal liudytojų apsaugos programą?“ – vardija magnato dingimo versijas straipsnio autorius Alekas Lunas.

Continue reading „Rusijos magnato Leonido Rožeckino likimas – vis dar neaiškus“

Keletą mėnesių prieš tai, kai Li Harvy Osvaldas nužudė Džoną Kenedį – 1963 metų lapkritį – jis bandė nužudyti dar kai ką: ultradešiniųjų pažiūrų generolą Edviną Volkerį, rašo The Daily Beast.

Leidinys spausdina ištraukas iš Billo Minutaglio ir Styveno Deviso knygos „Dalasas, 1963“, kurioje pasakojama to pasikėsinimo istorija.

Knygoje pasakojama, kaip L.H.Osvaldas, žinomas savo atsidavimu marksizmui ir komunizmui, slapta ruošėsi nužudyti E.Volkerį. Autoriai smulkiai aprašinėja, kaip jis ėjo žudyti, pasiėmęs šautuvą ir palikęs raštelį savo žmonai Marinai, kurią jis atsivežė į JAV iš Sovietų Sąjungos. Straipsnyje pateikiamas knygos fragmentas.

Continue reading „Žmogus, kurį Li Harvy Osvaldas bandė nužudyti iki Džono Kenedžio“

Rusijos Tyrimo komiteto Vyriausioji tyrimų valdyba baigė tirti baudžiamąją bylą, iškeltą penkiems asmenims, kaltinamiems žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymu: Lom Ali Gaitukajevui, jo sūnėnams broliams Rustamui, Ibrahimui ir Džabrailui Machmudovams ir Sergejui Chadžikurbanovui.

Jie kaltinami įvykdę nusikaltimus pagal RF BK 105 str. („Nužudymas“) ir RF BK 222 str. 3 d. („Neteisėtas ginklo naudojimas“).

Continue reading „Tyrimo komitetas baigė tirti žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymo bylą“

Didžiosios Britanijos detektyvai, tiriantys nepaaiškinamą oligarcho Boriso Berezovskio mirtį, susidomėjo numanomu sąmokslu siekiant nužudyti dar vieną išvytąjį rusų magnatą, gyvenantį Didžiojoje Britanijoje, tvirtina "The Sunday Times".

Policija pareiškė, kad tęsia tyrimą po to, kai jai buvo pranešta apie sąmokslą siekiant nužudyti bankininką milijardierių Andrejų Borodiną“, – rašo žurnalistas Deividas Leppardas. Pranešimą apie sąmokslą gavo specialiosios tarnybos MI-5.

„Turima žinių, kad sąmokslo egzistavimas buvo vienas iš veiksnių, dėl kurių Didžiosios Britanijos VRM vasarį netikėtai nusprendė suteikti politinį prieglobstį A.Borodinui“, – rašo laikraštis.

Pasak neįvardytų šaltinių iš „saugumo sektoriaus“, „Temzės Slėnio policija pernai gruodį gavo informacijos, kad įtakingos politinės figūros Čečėnijoje kreipėsi į potencialų žudiką ir pasiūlė jam didelę sumą – manoma, iki 1 mln. svarų – už A.Borodino nužudymą“, – sakoma straipsnyje.

Continue reading „„Naujajam Berezovskiui“ grasinama mirtimi“

Maskvoje nužudyto kriminalinio pasaulio patriarcho Aslano Usojano (Senio Hasano) vagių klano dalyviai sudarė jo priešų, kurie gali būti susiję su jo mirtimi, „sušaudymų sąrašą“. Operatyviniais duomenimis, jame minimos apie dvi dešimtys vagių pravardžių – daugiausia tai organizuotų nusikalstamų grupuočių (ONG) atstovai ir nemažai jaunų gruzinų „įteisintųjų“.

Operatyvininkų duomenimis, jų pėdsakais seka keletas profesionalių žmogžudžių grupių, jau likvidavusių keletą „mirtininkų“, taip pat ir pirmąjį iš sąrašo – „azerbaidžaniečių“ lyderį Rovšaną Džanijevą (Rovšanas Lenkoranskis).

Continue reading „Senio Hasano bendražygiai nusprendė keršyti“

usojan_usojan

Vakarų spauda plačiai aprašo kriminalinio autoriteto, žinomo kaip Senis Hasanas, nužudymą Maskvoje.

Leidiniai anglų kalba cituoja Marką Galeottį iš Niujorko universiteto, studijuojantį Rusijos kriminalinį pasaulį: „Aslano Usojano nužudymas gali pakeisti situaciją, ypač kai naudingi kontraktai Olimpiados – 2014 statyboms ir heroino kontrabandos koridoriai iš Afganistano tampa naujais organizuotų nusikalstamų grupuočių varžybų objektais“.

Continue reading „Kas buvo Aslanas Usojanas ir ko laukti po jo nužudymo“

pistolet_2

Asmuo, mėginęs nužudyti rusų milijardierių Germaną Gorbuncovą, pakliuvo į vaizdo stebėjimo kameros akiratį Londono metro Kanari Uorf (Canary Wharf) stotyje, prabėgus keletui minučių po bandymo nužudyti.

„Žmogus, apsirengęs odine striuke, ramiai praėjęs per pilną žmonių metro stotį, visiškai galėjo eiti iš darbo namo arba išgerti su draugais“, – rašo “Daily Mail”. Bet policija mano, kad jis ėjo po žmogžudystės.

Jis – pagrindinis įtariamasis dėl pasikėsinimo nužudyti rusų bankininką.

Kovo 20 dieną 19:20 į 46-rių metų amžiaus Germaną Gorbuncovą šauta šešis kartus ant jo ištaigingo namo Londone slenksčio, jis rimtai sužeistas, primena leidinys. Į G.Gorbuncovą šauta iš 9 milimetrų pusiau automatinio pistoleto Makarov, kuris retai sutinkamas Didžiojoje Britanijoje ir ekspertų laikomas profesionalaus žmogžudžio įrankiu.

Continue reading „Kamera užfiksavo į rusų milijardierių šovusį žmogų“

cerkesai

Šį pavasarį Stambule, vėlai naktį, 29-rių Kubanas Kuralas ėjo iš judėjimo už čerkesų tautos teises akcijos, pasakoja “The New York Times”.

„Netikėtai gatvėje stovėjusio automobilio salone užsidegė šviesa, ir K.Kuralas įsižiūrėjo tiesiai į šviesias savo persekiotojų akis. Užsivedė motoras, automobilis lėtai pajudėjo link K.Kuralo“, – rašo žurnalistė Siuzana Giusten. „Tikriausiai tai buvo baisiausias momentas“, – sakė K.Kuralas tą savaitę, duodamas interviu. Pasak čerkeso, tokie susitikimai truko visą mėnesį. Stambulo policija ir prokuratūra atlieka tyrimą.

Continue reading „Spaudimas Turkijoje gyvenančiam čerkesui“

zakajevas_achmedas_pasikesinimas

Britų specialioji tarnyba MI 5 tvirtina laiku sužinojusi apie rengiamą pasikėsinimą į Čečėnijos separatistų atstovą Achmedą Zakajevą. Todėl britų slaptosioms tarnyboms ir pavykę užkirsti kelią nusikaltimui. Pasikėsinimas į čečėną Achmedą Zakajevą greičiausiai būti įvykęs vienoje atokesnėje Londono gatvėje. Bent jau taip teigia britų laikraštis „The Telegraph“.

Nužudyti A.Zakajevą buvo pavesta 45 metų rusui, siekiančiam gauti leidimą nuolatos gyventi Didžiojoje Britanijoje. Pasamdyto žudiko pavardė nenurodoma. “The Telegraph” rašo, jog samdomas žudikas turi šeimą – augina net šešešą vaikų. Be to, kadaise tarnavo Rusijos ginkluotosiose pajėgose.

Continue reading „Britų žvalgyba neutralizavo pasikėsinimą į čečėną Achmedą Zakajevą“

valiusaitis_radijas

Neseniai Lietuvoje viešėjo Aidanas White’as, ilgametis Tarptautinės žurnalistų federacijos generalinis sekretorius, vadovavęs šiai profesinei organizacijai nuo 1987-ųjų iki šių metų balandžio. Organizacijos Transparency International Lietuvos filialo kvietimu jis dalyvavo „Žurnalistų pusryčiuose“, kur rugsėjo 26 dieną skaitė paskaitą apie žurnalistų profesinę etiką. Svarbiausioji A. White’o paskaitos mintis ir raginimas – išlaikyti gyvą žurnalistų profesinės etikos liepsną. Jis pabrėžė, kad skelbti tiesą yra svarbiausioji žurnalisto pareiga ir negali būti pateisinimų šio principo laužymui.

Continue reading „Ar yra riba tarp žiniasklaidos kritikos ir persekiojimo?“

pistolet_2

Rusijos slaptosios tarnybos sukūrė įspūdingų pajėgumų specialiosios paskirties struktūras, leidžiančias joms be didesnių sunkumų nužudyti visus užsienyje gyvenančius asmenis, kuriuos tik Kremlius įvardina “šalies priešais”.

Leidinys “Daily Mail” tvirtina, kad Rusijos FSB, likviduodama užsienio šalių teritorijose esančius Kremliaus oponentus, vadovaujasi itin slaptu įsakymu, kuris esą buvo pasirašytas dar 2003 metų kovo 19 dieną. Ant to dokumeto neva puikuojasi Rusijos FSB kontržvalgybos generolo – pulkininko Nečajevo parašas. Taigi specialusis FSB būrys, kurio uždavinys – naikinti Kremliaus priešus visame pasaulyje, buvo sukurtas dar gerokai iki į Didžiąją Britaniją pabėgusio Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo radioaktyviuoju poloniu. Manoma, kad realiai FSB samdomų žudikų būrys pradėjo veikti 2004-ųjų gegužės 1-ąją.

Continue reading „“Leidžiama likviduoti”“